Svarbiausi gyvenimo ir veiklos kontekstai.
Asmenybės bruožai. (literatūrinis palikimas ir kūrybos bruožai)
1913 m. lapkričio 7d. gimė Alžyre.
Kamiu tėvas Lucianas Augustas Kamiu buvo sužeistas per
Pirmąjį Pasaulinį karą, mūšyje prie Marnos ir mirė. Motina
Katerina Helena Kamiu buvo dalinai kurčia.
1918m. Alberas Kamiu pradėjo mokslus pradinėje mokykloje,
vėliau dėl savo gabumų 1924m. laimėjo vietą į licėjų.
1930 m. būnant septyniolikos, jam pasireiškė tuberkuliozė.
1933 m. užsirašė į Alžyro universitetą studijuoti filosofijos.
1933 m. jis sutiko draugę Simone Hie. 1934 m. jie susituokė, o
1940 m. išsiskyrė.
1936 m. gavo Alžyro universiteto filosofo diplomą.
1934-1937m. A. Kamiu buvo Prancūzijos komunistų partijos
narys. Komunistinis judėjimas jį viliojo kovos šūkiais ir tuo,
kad gynė nuskriaustuosius, reikalavo jiems teisių. 1937 m. jis
iš partijos išstojo.
Baigęs studijas Kamiu tapo Alžyro radijo aktoriumi ir
laikraščio ,,Alger republicain‘‘ žurnalistu.
1937 m. pasirodė jo pirmoji rašytojo esė knyga ,,Išvirkščioji ir
geroji pusės‘‘.
1940m. už kolonistų politikos kritiką valdžia uždraudė jo
laikraštį ir jis netekęs darbo turėjo vykti į Paryžių. Ten tapo
laikraščio ,,Paris-Soir‘‘ redaktoriumi.
Dėl vokiečių puolimo Paryžių, Kamiu pabėgo į Lyoną , kur
1940 m. susituokė su pianiste ir matematike Francine Faure.
1943 m. susipažino su geru draugu Žanu Poliu Sartru.
1944 – 1947 m. redagavo pogrindinį laikraštį ,,Combat‘‘, kurį
įsteigė kartu su Sartru.
Po karo jis gyveno Paryžiuje su žmona Francine, kuri susilaukė
dvynukų Katerinos ir Žano.
1951 m. išleista esė ,,Maištaujantis žmogus‘‘ nepatiko Sartrui
ir kitiems Kamiu buvusiems bičiuliams egzistencialistams.
1957m. sužinojo, kad jis bus apdovanotas Nobelio premija.
1960 m. sausio 4d. žuvo autoavarijoje.
Kūrybos kontekstai.
Kūrubos bruožai
A. Kamiu savo kūryboje žmogaus gyvenimą traktuoja kaip
absurdą, neturintį jokios aukštesnės prasmės. Žmogus
svetimas ir priešiškas pasauliui, nes pasaulis savo ruožtu
priešiškas, svetimas ir nepavaldus žmogui. Beviltiškumui ir
absurdui galima priešintis tik maištaujant, protestuojant ir
kuriant. Vienintelė pateisinama maišto forma – kūryba. Tik
patyręs ir suvokęs absurdą žmogus gali patirti nors ir trumpą,
tačiau prasmingą džiaugsmo akimirką.
A. Kamiu atkreipia dėmesį į visuomenės normų ir įstatymų
primetimą žmogui, pabrėžia buvimą savimi, peikdamas
„atrodymą“, taip pat parodo, kad žmogus yra atsakingas už
savo poelgius, atsakingas sau. Vienintelė žmogaus priedermė
– meilė – tai tuo pačiu ir vienintelė paguoda pasaulyje,
neturinčiame jokios aukštesnės prasmės .
Kamiu kūryboje labai svarbią vietą užima gamta (ypač jūra,
Alžyras). Kamiu paprašius paminėti keletą pirmų pasitaikiusių
žodžių, vienas iš jų buvo – jūra. Kamiu labai svarbi jungtis su
gamta, tuo jis priartėja prie senosios graikiškosios tradicijos.
Literatūrinis palikimas
 Apybraižų rinkiniai: „Išvirkščioji ir geroji pusė“ (1939),
„Jungtuvės“ (Les noces, 1938).
 Filosofinės esės: „Sizifo mitas“ (1943), „Maištaujantis
Žmogus“ (1951).
 Pjesės: drama „Kaligula“ (1944), „Nesusipratimas“,
„Apgulties padėtis“ (1948), „Teisieji“.
 Novelių rinkinys: „Tremtis ir karalystė“ (1957).
 Romanai: „Laiminga mirtis“
(1938), „Svetimas“(1942), „Maras“ (1947), „Krytis“
(1956).
Albert
Camus
„Rašytojo tikslas – apsaugoti civilizaciją
nuo savęs pačios sunaikinimo“
1.Tyla, skurdas, saulė, jūra, motina. Nusakyti žodžių prasmę susiejant su Albero Kamiu gyvenimo ir kūrybos
kontekstais.

Kaip įprasminti gyvenimą? Šis klausimas persmelkia visą Kamiu kūrybą – ir filosofinę, ir grožinę literatūrą. Kodėl
žmogaus gyvenimo prasme abejojama? Žmogus smelkiasi į pasaulį – bando jį suvokti ir prisijaukinti. Tačiau susiduria
su pasaulio tyla. Pasaulis, sako A. Kamiu, kurį, nors ir nevykusiai, galėtume paaiškinti, mums būtų savas. Tačiau jis
nepaaiškinamas žmogaus protu. “Pasaulis mums išslysta, nes jis tampa pačiu savimi”.

Rašytojo tėvas žuvo per Pirmąjį pasaulinį karą, ir motina turėjo sunkiai dirbti, kad viena išlaikytų du sūnus, seną
motiną ir ligonį dėdę. Vaikystė, anot Kamiu, prabėgo ,,pusiaukelėj tarp skurdo ir saulės‘‘.

Kamiu kūryboje labai svarbią vietą užima gamta (ypač jūra, Alžyras). Kamiu paprašius paminėti keletą pirmų
pasitaikiusių žodžių, vienas iš jų buvo – jūra.

2.,,Jeigu pasaulis man atrodytų turįs prasmę, aš nerašyčiau.‘‘-teigia A. Kamiu.

Kokią pasaulio prasmę įžvelgiame rašytojo tekstuose? Atsakyti perskaičius rašytojo kalbą įteikiant jam nobelio
premiją 13-14 psl, ir filosofinę esę ,,Sizifo mitas‘‘.

A. Kamiu savo kūryboje žmogaus gyvenimą traktuoja kaip absurdą, neturintį jokios aukštesnės prasmės. Žmogus
svetimas ir priešiškas pasauliui, nes pasaulis savo ruožtu priešiškas, svetimas ir nepavaldus žmogui. Beviltiškumui ir
absurdui galima priešintis tik maištaujant, protestuojant ir kuriant. Vienintelė pateisinama maišto forma – kūryba. Tik
patyręs ir suvokęs absurdą žmogus gali patirti nors ir trumpą, tačiau prasmingą džiaugsmo akimirką. Vienintelė
žmogaus priedermė – meilė – tai tuo pačiu ir vienintelė paguoda pasaulyje, neturinčiame jokios aukštesnės prasmės
(t. y. amžinojo gyvenimo, ruošimosi amžinajam gyvenimui – vienintelis rojus ir kartu pragaras yra čia ir dabar), nei
švelnus artimo žmogaus žvilgsnis, apkabinimas. ,, Nieko nėra pasauly, dėl ko būtų verta nusigręžti nuo to, ką myli.‘‘