Asmenybės laikysena ribinėse situacijose

Ne kiekvienas žmogus turi pakankamai stiprią asmenybę, kad pakeltų gyvenimo

siųstus sunkumus. Dažnai žmogus patiria skaudžius išgyvenimus. Išgyvenimai gali būti
susiję su istoriniais įvykiais, tokiais kaip karas, deportacijos, trėmimai, žudynės,
koncentracijos stovyklos ar tai gali būti individualaus žmogaus skaudūs išgyvenimai –
artimojo netektis ar išsiskyrimas su mylimu žmogumi. Visi šie skaudūs įvykiai veikia
žmogaus asmenybę ir savijautą – dažnai žmogus pasiduoda neigiamoms emocijoms. Vis
dėlto literatūroje ir pasaulyje yra knygų ir žmonių pavyzdžių, kurie atskleidžia, kaip žmogus
jaučiasi ribinėse situacijose. Savo kalbėjime ketinu nagrinėti asmenybės laikyseną ribinėse
situacijose Nijolės Sadūnaitės, Balio Sruogos ir Albero Kamiu darbuose.

Žmogus turi nepasiduodi jį supančiam blogiui ir skleisti gėrį. Tai atskleidžia Nijolės
Sadūnaitės pavyzdys. Nijolė Sadūnaitė augo sunkiais pokario metais ir jai per gyvenimą teko
patirti daug skaudžių išgyvenimų, tačiau ji niekada nepasidavė ir toliau kovojo už teisybę.
Nijolė Sadūnaitė yra kilusi iš religingos šeimos, tačiau ji nebijojo rodyti savo religinių
pažiūrų viešai – tai atskleidžia, jog Nijolė Sadūnaitė yra stipri asmenybė nuo pat jauno
amžiaus, nes jau tuomet ji neišsižada savo įsitikinimų ir kovoja už juos. Sovietmečiu religija
buvo stengtasi pašalinti iš žmonių gyvenimo – Sovietų valdžia diegė ateizmą ir ribojo kunigų
ir kitų religinių organizacijų veiklą. Be to, tie žmonės, kurie viešai išpažįsta savo
religingumą, negalėjo gauti butų, darbo vietų ar vietų aukštojo mokslo mokymosi įstaigose.
Tačiau tokia padėtis neišgąsdino herojės - vėliau Nijolė Sadūnaitė nusprendžia tapti vienuole
– jos laukia sunkus kelias, tačiau ji nebijo jos laukiančių sunkumų, o kaip tik juos pasitinka
su šypsena. Nijolė Sadūnaitė aštuntajame dešimtmetyje prisideda prie Lietuvos Katalikų
Kronikos leidimo – leidinio organizatorius iškart Nijolei sako, jog ji ankščiau ar vėliau bus
teisiama už šią veiklą, tačiau ji nebijo jos laukiančio likimo. Priešingai, kai sovietų
pareigūnai atvyksta jos suimti, ji šypsosi ir visiškai nebijo jos laukiančio likimo. Nors ji buvo
tardoma, tačiau ji nesuteikė nei kiek informacijos apie kitus pogrindžio narius. Galiausiai
Nijolė Sadūnaitė yra teisiama, bet ji nebijo teismo nuosprendžio. Ji kaip tik džiaugiasi, kad
gali kovoti dėl žmogaus teisių, o teismas jai tampa jos kovos įrodymu: „Ši diena
laimingiausia mano gyvenime. Aš esu teisiama už „LKB Kroniką“, kuri kovoja prieš fizinę ir
dvasinę žmonių tironiją. Vadinasi, aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms! Kas gali būti
gyvenime svarbiau, kaip mylėti žmones, jų laisvę ir garbę?! Meilė žmonėms – visų
didžiausioji meilė, o kovoti dėl žmonių teisių – gražiausioji meilės daina. Tegu ji skamba
visų širdyse, tegul niekados nenutyla! Man teko pavydėtina dalia, garbinga lemtis – ne tik
kovoti dėl žmonių teisių ir teisingumo, bet ir būti nuteistai. Mano bausmė bus mano triumfas!
Gaila tik, kad mažai spėjau žmonių labui pasidarbuoti. Su džiaugsmu eisiu į vergiją dėl kitų
laisvės ir sutinku mirti, kad kiti gyventų “. Tad disidentė visiškai nebijo savo likimo – jos
tvirta asmenybė jai padeda ištverti bet kokius sunkumus. Disidentė semiasi jėgų būtent iš
tikėjimo bei pačios kovos – jos gyvenimo tikslas yra kovoti dėl žmonių teisių, todėl ji nebijo
jos gresiančių bausmių. Nijolė Sadūnaitė pabrėžia, kad meilė žmogui jai teikia jėgų: „Tad
mylėkime vieni kitus ir būsime laimingi. Nelaimingas tik tas, kuris nemyli. Vakar stebėjotės
mano gera nuotaika sunkiu gyvenimo momentu. Tai įrodo, kad mano širdyje dega meilė
žmonėms, nes tik mylint viskas darosi lengva! Blogį turime visu griežtumu smerkti, bet
žmogų, net klystantį, privalome mylėti “. Taigi, galima teigti, jog žmogui nepasiduoti
sunkioje situacijoje padeda tikėjimas ir meilė žmogui.

Kritinėse situacijose žmogus privalo remtis kultūriniu pamatu ir vertybėmis, kad

išgyventų. Žymiaus lietuvių rašytojo Balio Sruogos laukė sunkus likimas – rašytojas, kartu
su kitais Lietuvių inteligentais, buvo ištremtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą antrojo
pasaulinio karo metu. Tad autorius, kaip ir kiti kaliniai, atsidūrė brutalioje aplinkoje, kurioje
neegzistuoja jokios vertybės ar žmogiškumas: „Lageris – tai visiškai atskira respublika,
autonomiškai nepriklausoma, kaip maharadžų dominija. Turi lyg ir savo savivaldą“. Tai yra
uždara erdvė, kurioje negalioja nei taisyklės, nei vertybės. Todėl žmogui yra ypač sunku
išlikti tokioje brutalioje aplinkoje ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Žmogus kiekvieną dieną
matydamas kankinimus ir mirtį gali psichologiškai neištverti šios kančios. Žmogus tokioje
aplinkoje taip pat gali pasiduoti išgyvenimo instinktams ir prarasti žmogiškumą. Vis dėlto
autorius sugeba išlaikyti vertybes ir žmogiškumą pasitelkdamas ironiją, sarkazmą ir groteską.
Autorius juokiasi iš lagerio prižiūrėtojų: „Šaunus Šreideris buvo vyrukas ir labai turtingas.
Po lagerį šlepinėjo su lakuotais pusbačiais ir odinėm pirštinaitėm – prašmatni karo metui
elegancija!“. Taip autorius išjuokia prižiūrėtojų paveikslus ir jie praranda savo brutalumą ir
žiaurumą. Autorius taip pat išjuokia ir kitus kalinius: „Katorgininkai – privati SS
organizacijos nuosavybė. Auksiniai dantys – pati svarbiausia katorgininko dalis, betarpiškai
įeinanti į SS aukso fondą. Kai tavo dantys kartą jau įtraukti į knygą, privalai juos stropiai
saugoti“. Balys Sruoga nebijo juoktis net iš mirties: „Prie vieno numirėlio pasilikome mes
dviese, aš ir mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų. Jonas numirėlio pirmagalį
užsivožė ant savo gaspadoriškų pečių, aš įsikinkiau į numirėlio kojas it į žagrę bulvėm atarti
– ir einame savo katorgininkiškas pareigas. Pakeliui mūsų numirėlis ima ir atsidūsta tokiu
giliu, gailiu, uždususiu atodūsiu. – Na, na, – piktinas mano mielas bičiulis Jonas, bambizas
nuo Biržų, – ko gi čia dabar dūsauji? Kad jau kartą mirei ir būk numiręs, nebedūsauk
susimildamas! Kas tai numirėlis – ir dūsauja!“. Autorius, pasitelkdamas groteską, sarkazmą
ir ironiją sugriauna koncentracijos stovyklos žiaurumą ir galią. Lageris yra vieta, kuri
nekuria, o tik naikina vertybes, todėl ši erdvė gali atrodyti labai galinga. Iš tikrųjų – ji yra
tuščia, be vertybių, todėl ironija ir kito meninės priemonės apnuogina lagerio beprasmybę.
Taigi, galima teigti, jog Balys Sruoga memuariniame kūrinyje „Dievų miškas“ atskleidžia,
kad žmogus turi remtis vertybėmis, kad sugebėtų išsaugoti savo asmenybę ir žmogiškumą.

Net ir kritinėje situacijoje, žmogus vis tiek nepasiduoda aplinkos įtakai ir išlieka
savimi bet kokią kainą. Dažnai žmogus turi stiprius įsitikinimus ir dėl jų kovoja iki mirties.
Apie tai yra kalbama Albero Kamiu romane „Svetimas“. Pagrindinis kūrinio veikėjas Merso
sužino, jog jo motina miršta: „Šiandien mirė mama. O gal ir vakar, nežinau. Gavau iš
prieglaudos telegramą: „Mirė motina. Laidotuvės rytoj. Nuoširdžiai užjaučiame”. Bet kas
žino. Gal ir vakar“. Tačiau jam šis įvykis visiškai nesukelia jokių jausmų – veikėjas tiesiog
nejaučia jokių jausmų. Iš aplinkinių žmonių veikėjas sulaukia gailesčio ir užuojautos, bet
veikėją tai greičiau erzina. Nuvykęs į senelių prieglaudą, kur gyveno jo motina, jis dalyvauja
laidotuvėse. Kitaip nei kiti jo motinos draugai, kurie laidotuvėse pradeda verkti ir sielojasi
dėl mirusiosios, jis išlieka ramus ir bejausmis – laidotuvės jam sukelia skausmo: „Šitaip mes
sėdėjome be galo ilgai. Moteris dūsavo ir kūkčiojo vis rečiau ir rečiau. Užtat garsiai šnarpštė
nosimi. Pagaliau nutilo. Nebenorėjau miego, bet jaučiausi pavargęs, skaudėjo strėnas. Dabar
mane jau slėgė tų žmonių tylėjimas“. Iškart po laidotuvių Merso pradeda linksmintis – jis su
savo pažįstamais papuola į konfliktą, kurio metu gindamasis nužudo arabą. Prasideda teismo
procesas, kuriame yra baudžiamas Merso. Nors teismo procesas vyksta dėl nužudymo, tačiau
pagrindinis veikėjas Merso jaučia, jog jis yra teisiamas dėl to, kad neparodė jokių jausmų per
motinos laidotuves. Teismo proceso metu daug daugiau dėmesio yra skiriama Merso
asmenybei nei kad nužudymo aplinkybėms. Galiausiai Merso yra nubaudžiamas mirties
bausme. Jis yra faktiškai priverčiamas priimti kunigą prieš mirties bausmę. Tačiau kunigas jį
tiesiog supykdo – Merso jaučia, kad jis mirs vien todėl, kad yra kitoks nei kad visuomenė:
„Ar jis supranta, ar jis pagaliau tai supranta? Visi – išrinktieji. Visi, visi – išrinktieji. Jie taip
pat vieną dieną bus nuteisti. Jis taip pat bus nuteistas. Jį apkaltins žmogžudyste, bet nužudys
už tai, kad neverkė per savo motinos laidotuves“. Tačiau jis nesugeba parodyti jausmų – jis
išlieka ištikimas sau, nors žino, kad dėl to mirs. Galima teigti, kad žmogus niekada negali
išsižadėti savo principų ir juos gina iki pat mirties.

Apibendrinant galima teigti, kad stiprus ir ryžtingas žmogus sugebės pakelti bet
kokius gyvenimo sunkumus. Žmogus, kuris turi stiprią asmenybę, gali pakelti bet kokias
sudėtingas situacijas, nes toks žmogus remiasi vertybėmis ir moka mylėti gyvenimą ir
pasaulį.

Ačiū už dėmesį :)

Informaciniai šaltiniai:

http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/1366
http://www.xn--altiniai-4wb.info/files/literatura/LH00/
Alberas_Kamiu._Svetimas.LHX200.pdf
http://www.xn--altiniai-4wb.info/files/literatura/LH00/Balys_Sruoga._Diev%C5%B3_mi
%C5%A1kas.LHL300.pdf