Tėvynės gynėjo paveikslas Broniaus Krivicko poezijoje

Biografija. Bronius Krivickas (1919 –1952) – vertėjas, literatūros kritikas, partizanas, žymiausias pokario
rezistencijos poetas. Studijavo Kauno Vytauto Didžiojo bei Vilniaus universitetuose literatūrą. Studijuodamas
susipažino su rašytojų karta, vėliau pavadinta žemininkais (V. Mačernis ir kt.), lankė B. Sruogos vadovaujamą
Teatro seminarą, priklausė literatų grupei, kuriai vadovavo V. Mykolaitis-Putinas. Po studijų pradėjo dirbti
Biržų gimnazijoje mokytoju. B. Krivickas 1945 m. prisijungė prie partizanų būrio, kur jau partizanavo du jo
broliai (dėl vaikų partizanų poeto tėvai buvo išvaryti iš namų, jų sodyba sudeginta). Vėliau B. Krivickas vedė
mokytoją Marytę Ziemelytę, susilaukė sūnaus. Partizanaudamas išvertė daug J. V. Gėtės eilėraščių, redagavo
laikraščius „Laisvės kova“, „Aukštaičių kova“. 1952 m. partizanas Bronius Krivickas-Vilnius, išduotas savo būrio
vado, su draugais žuvo per susišaudymą. Jo ir bendražygių kūnai buvo rasti tik po metų ir slapta perlaidoti
Putiliškių kapinėse (Panevėžio rajonas). Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1998 m. poetas po mirties
apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi. Tai vienas aukščiausių Lietuvos valstybės
apdovanojimų už didvyrišką narsą ir ištvermę, ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę.

Kūrybos bruožai. B. Krivicko kūryba priklauso XX a. vidurio katastrofų literatūrai. Jo poezijos žmogus –
pirmiausia karys, partizanas, tėvynės gynėjas. Svarbiausios vertybės – garbė, sąmoningas pasirinkimas
ginti tautos laisvę, t. y. prometėjiškas aukojimasis. B. Krivicko poezijoje atsiskleidžia filosofo F. Nyčės
idėja, kad žmogus yra laisvas rinktis savo kelią, nesvarbu, kokią kainą tenka už tai sumokėti. Nors B. Krivicko
poezijoje atsiskleidžia dramatiškos partizanų gyvenimo realijos, tačiau sąmoningai pasirinktas
tėvynės gynėjo kelias suteikia jėgų: „Mūsų liko gal iš šimto vienas. / Bet kova vis tęsias atkakli. / Užtat
turim būt savam kely / Šimtą kartų tvirtesni nei plienas...“ („Mūsų liko gal iš šimto vienas“). Poezijos žmogui
svarbus garbingas, orus gyvenimas: „Ir tvirtas būk! Vėl vieną žiemą žiaurią / Dievų valia tu pereit privalai!
/ Pro plieno speigą, mirčiai aplink laigant, / Turėsi nešti tu tą skaudžią taurę, / Kai skeldės stambūs, rambūs
ąžuolai.“ („Rudens melodija“). Garbingas gyvenimas, pasak poeto, tas, kurį žmogus ištveria, kad ir kokia
sunkia moraline ar fizine našta jis užgultų. Eilėraščiuose dažnai gręžiamasi į Dievą kaip į moralinį
autoritetą, stebintį, kaip ginamos vertybės. Todėl poezijos moto: mirti baisu, bet dar baisiau
negarbingai gyventi, o ryžtas apginti vertybes labai svarbus: „Nes žinai: jei kas, įtempęs valią, /
Nesvyruodams pereis šitą kelią, / Mūšį tas net žūdamas laimės...“ („Kai kovoj kelies tu į ataką“). Garbingas
gyvenimas didina savivertę, todėl tėvynės gynėjas grėsmės akivaizdoje elgiasi stojiškai: „Bet stoviu
išdidus aš prieš likimą / ir paskutinius mirksnius puošiu kuo galiu: / Geriu akim liepsnojančių spalvų žaidimą,
/ Belaukdamas žiemos ateinant šiauriniu keliu.“ („Rudenio lygumose“). Vienas iš dažniausių poezijos motyvų
– ruduo – įgyja dvejopą reikšmę: jis ir graži, bet mirštanti gamta, be to, ruduo metaforiška prasme tampa
nuoroda į neišvengiamą tėvynės gynėjo lemtį: „Mano dienos nebūtin pasvirę. / Aš keliauju rudenio taku. / Ir
gryniausio aukso vainiku / Mano kaktą puošia lapai mirę.“ („Mano dienos nebūtin pasvirę“).

B. Krivicko poezijos sąsajos su kitų autorių kūryba. Kario, pasiryžusio garbingai ginti tėvynę, paveikslas
aptinkamas ne tik B. Krivicko poezijoje, bet ir J. Radvano herojiniame epe „Radviliada“. Stojiška individo
laikysena grėsmės akivaizdoje perteikiama ne tik B. Krivicko poezijoje, bet ir garsiausio XVII a. Europos poeto
M. K. Sarbievijaus etinėse odėse. Įsipareigojimai tėvynei ir tautai, kuriuos išgyvena B. Krivicko eilėraščių
žmogus, atskleidžiami daugelyje lietuvių literatūros kūrinių: Maironio, V. Kudirkos poezijoje, V. Krėvės
tragedijoje „Skirgaila“, poetinėje Just. Marcinkevičiaus dramoje „Mažvydas“ ir kt.