EGZAMINUI

Bendrai Modernizmas
Antika
Impresionizmas
Viduramžiai Simbolizmas
Renesansas Neoromantizmas

Barokas Ekspresionizmas
Avangardizmas
Klasicizmas
TURINYS
(EPOCHOS)
Švietimo Epocha
Egzistencializmas

Švietimo Epocha Lietuvoje Katastrofų laikotarpio literatūra

Pokario kūryba
Romantizmas
Postmodernizmas
Lietuva amžių sandoroje

Realizmas
 LAIKOTARPIAI

Antika (apie 8 – 7 a. prieš Kristų – 5 amžius po Kristaus)

Literatūros epochų ir literatūros krypčių filosofinis pagrindas

• realizmas (19 a. pr. - 19 pabaiga)

• viduramžiai (5 a. - 15 a.)
• modernizmas (19 a. pabaiga - dabartis)
• Renesansas (Italijoje 14 – 16 a., kitur 15 - 16 a.)
• Impresionizmas (19 a. II pusė – 20 a. pradžia)

• Simbolizmas (19 a. II pusė – 20 a. pradžia)

• barokas (17 a. – 18 a. I pusė)
• Neoromantizmas (19 a. pabaiga – 20 a. pradžia)

• Ekspresionizmas (20 a. pirmieji dešimtmečiai)

• klasicizmas (17 a. – 19 a. pradžia)
• Futurizmas/Avangardizmas (20 a. pirmieji dešimtmečiai - dabartis)

• Švietimo Epocha (18 a. vidurys – 19 a. pradžia) • Egzistencializmas (katastrofizmas) (20 a. vidurys)

• Karo metų literatūra (katastrofų) (1939– 1949 m.)

• Romantizmas (18 a. pabaiga – 19 a. pradžia) • Pokario literatūra (Sovietinė/Išeivijos/Partizanų) (1953 - 1991)

• postmodernizmas (20 a. pabaiga - dabartis)

PRIVALOMIEJI AUTORIAI
(PRIVALOMŲJŲ AUTORIŲ YRA 36)
 TURINYS
(AUTORIAI)

Renesansas Barokas Romantizmas • Maironis Realizmas

• Viljamas Šekspyras • Motiejus Kazimieras • Adomas Mickevičius • Jonas Biliūnas
Egocentrinė lyrika
„Hamletas“ Sarbievijus „Romantika“ „Išnyksiu kaip dūmas“ „Vagis“
• Jonas Radvanas „Telefui Likui“ „Odė Jaunystei“ „Užmigo žemė“ „Lazda”
„Radviliada“ „Pauliui Kozlovijui“ „Akermano stepės“ „Nuo Birutės kalno“ „Ubagas“
„Janui Libinijui“ „Kliudžiau“
• Martynas Mažvydas • Vincas Kudirka Maironio Satyros
„Krispui Levinijui“ „Laimės žiburys“
„Katekizmas“ „Tautiška giesmė“ „Mano „Brisiaus Galas“
„Varpas“ moksladraugiams“
• Mikalojus Daukša „Liūdna pasaka“
„Labora“
„Prakalba į malonųjį Švietimo Epocha „Skausmo balsas“

skaitytoją“ • Antanas Baranauskas Poeto ir poezijos tema

• Johanas Volfgangas Gėtė
„Faustas“
• Kristijonas Donelaitis
„Metai“
„Anykščių Šilelis“
„Taip niekas tavęs
nemylės“
Tėvynės tematikos
eilėraščiai
„Kur bėga Šešupė“
 TURINYS (AUTORIAI)

Modernizmas Neoromantizmas Egzistencializmas

• Francas Kafka • Šatrijos Ragana
„Metamorfozė“ „Sename Dvare“
• Henrikas Radauskas • Vincas Krėvė-Mickevičius
„Stebuklas“ „Skirgaila“
• Vincas Mykolaitis-Putinas • Juozas Tumas-Vaižgantas
„Altorių šešėly“ „Dėdės ir dėdienės“
Ekspresionizmas • Salomėja Nėris
„Maironiui“
• Jurgis Savickis „Namo“
„Fleita“ „Prie didelio kelio“
„Kova“ „Tėvynei“
„Vagis“ „Tolimas Sapnas“
„Ad Astra“
• Jonas Aistis
„Persevalis“
„Peisažas“
„Vienas kraujo lašas“
„Likimo giesmė“
• Alberas Kamiu
„Svetimas“
• Vytautas Mačernis
Žiemos sonetai „25“
Žiemos sonetai „29“
Žiemos sonetai „31“
Rudens sonetai „7“
Rudens sonetai „12“
• Bronius Krivickas
„Rudenio lygumose“
„Dovydas prieš Galijotą“
• Balys Sruoga
„Dievų Miškas“
• Antanas Škėma
„Balta Drobulė“
 TURINYS (AUTORIAI)

Modernizmas Postmodernizmas
(20 a. II pusės literatūra)
• Jurgis Kunčinas
• Marius Katiliškis • Česlovas Milošas • Romualdas Granauskas „Tūla“
„Miškais ateina ruduo“ „XX amžiaus vidurio (pasirinktinis)
portretas“ „Duonos valgytojai“ • Marius Ivaškevičius
• Justinas Marcinkevičius „Saulėlydžio senis“ „Madagaskaras“
„Emigruoti“
„Liepsnojantis krūmas“ „Su peteliške ant lūpų“
„Apie žmogaus gerumą“ • Juozas Aputis • Aidas Marčėnas
Esė „Žodžio agonija“
„Mažvydas“ „Vieniša sodyba“
„Autorius ieško išeities“ • Bitė Vilimaitė
• Judita Vaičiūnaitė (pasirinktinis)
„Erčia, kur gaivus vanduo“
#1 „Vakarėjant gražios „Dzūkė Mergaitė“
„Tilto gatvė“ dobilienos“ „Leokadija ir Ona“
#2 „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ „Užpustytas traukinys“
„Opera Žemutinėj pily“ „Kada piešime perlinę
• Sigitas Geda vištelę“
• Marcelijus Martinaitis
„Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ „Kandžių sukapotas“
„Justino rauda prie motinos kapo“ • Vanda Juknaitė
(pasirinktinis)
„Stiklo šalis“
Renesansas • Neoromantizmas
• Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaitė) „Sename Dvare“ (85 – 90%)
• Viljamas Šekspyras „Hamletas“ (75 - 80%)
• Vincas Krėvė-Mickevičius „Skirgaila“ (90%)
• Jonas Radvanas „Radviliada“ (55 – 60%) • Jonas Aistis-Aleksandravičius (pasirinkti eilėraščiai)
• Martynas Mažvydas „Katekizmas“ (30%) • Juozas Tumas-Vaižgantas „Dėdės ir dėdienės“ (75 – 80%)
• Salomėja Neris (Eilėraščių rinkinys „Prie didelio kelio“) (Priskiriama prie katastrofų literatūros) (60%)
• Mikalojus Daukša „Postilė“ (30 - 40%)

Barokas • Ekspresionizmas
• Jurgis Savickis („Fleita“, „Kova“, „Vagis“, „Ad astra“) (70%)
• Motiejus Kazimieras Sarbievijus (Odės „Krispui Levinijui“, „Telefui Likui“, „Janui Libinijui“,
„Pauliui Kozlovijui“) (30%)
• Egzistencializmas/Katastrofų literatūra
• Alberas Kamiu „Svetimas“ (80%)

Švietimo Epocha •
•
Balys Sruoga „Dievų miškas“ (75 – 80%)
Vytautas Mačernis (pasirenkami eilėraščiai) (60 - 70%)
• Johanas Volfgangas Gėtė „Faustas“ (I dalis, II dalies pabaiga) (85%) • Bronius Krivickas (pasirenkami eilėraščiai) (40 - 50%)
• Kristijonas Donelaitis „Metai“ (70%) • Antanas Škėma „Balta drobulė“ (95 - 98%)

Romantizmas • Modernizmas (20 a. II pusės literatūra)

• Adomas Mickevičius („Romantika“, „Odė Jaunystei“, „Akermano stepės“)
• Antanas Baranauskas „Anykščių Šilelis“ (40 – 50%)
• Vincas Kudirka („Tautiška giesmė“, „Varpas“, „Labora“)
• Maironis (Jonas Mačiulis) („Pavasario balsai“ eilėraščių rinkinys) (60 – 70%)
• Marius Katiliškis „Miškais ateina ruduo“ (75 - 80%)
• Justinas Marcinkevičius (poetinė drama „Mažvydas“) (60 -70%)
• Marcelijus Martinaitis (pasirinkti eilėraščiai)
• Česlovas Milošas (pasirinkti eilėraščiai) (60%)
• Judita Vaičiūnaitė (pasirinkti eilėraščiai) (40 – 50%)
• Juozas Aputis „Keleivio novelės“ (pasirinkti apsakymai) (80 – 85%)

Realizmas • Sigidas Geda (pasirinkti eilėraščiai)

• Jonas Biliūnas (apsakymai „Vagis“, „Ubagas“, „Lazda”; „Kliudžiau“; „Laimės žiburys“; „Brisiaus
Galas“) (90 – 95%)
Postmodernizmas
Modernizmas • Aidas Marčėnas „Eilinė“ (pasirinkti eilėraščiai)
• Jurgis Kunčinas „Tūla“ (65 – 70%)
• Francas Kafka „Metamorfozė“ (80%) • Marius Ivaškevičius „Madagaskaras“ (40 - 50%)
• Henrikas Radauskas (pasirinkti eilėraščiai)

• Vincas Mykolaitis-Putinas „Altorių šešėly“ (90%)

LITERATŪRINIO RAŠINIO RAŠYMAS
(PAGRINDINIAI ASPEKTAI)
LITERATŪRINIS RAŠINYS

• Rašinys turi būti mažiausiai 500 žodžių

(turi būti pažymėta 500 žodžių riba /500)
• Optimalus žodžių skaičius yra apie 650 žodžiai.

• Ižanga: 50 – 80 žodžių
• Dėstymo Pastraipa: 180 - 250 žodžių
• Pabaiga: 40 – 60 žodžių

90 - 98%
• Antanas Škėma „Balta drobulė“ (95 - 98%)
• Jonas Biliūnas (apsakymai) (90 – 95%)
• Vincas Mykolaitis-Putinas „Altorių šešėly“ (90%)
• •
Vincas Krėvė-Mickevičius „Skirgaila“ (90%)
80 - 90%
• Šatrijos Ragana „Sename Dvare“ (85 – 90%)
• Johanas Volfgangas Gėtė „Faustas“ (85%)
• Juozas Aputis „Keleivio novelės“ (pasirinkti
apsakymai) (80 – 85%)
• Francas Kafka „Metamorfozė“ (80%)
• Alberas Kamiu „Svetimas“ (80%)
KŪRINIŲ TINKAMUMAS RAŠINIŲ TEMOMS
70 – 80%
40 – 50%
• Balys Sruoga „Dievų miškas“ (75 – 80%)
• Antanas Baranauskas „Anykščių Šilelis“ (40 – 50%)
• Marius Katiliškis „Miškais ateina ruduo“ (75 - 80%)
• Marius Ivaškevičius „Madagaskaras“ (40 - 50%)
• Juozas Tumas-Vaižgantas „Dėdės ir dėdienės“ (75 – 80%)
• Judita Vaičiūnaitė (pasirinkti eilėraščiai) (40 – 50%)
Viljamas Šekspyras „Hamletas“ (75 - 80%)
• Bronius Krivickas (pasirenkami eilėraščiai) (40 - 50%)
• Kristijonas Donelaitis „Metai“ (70%)
• Jurgis Savickis („Fleita“, „Kova“, „Vagis“, „Ad astra“) 30 – 40%
(70%)
• Mikalojus Daukša „Postilė“ (30 - 40%)
• Martynas Mažvydas „Katekizmas“ (30%)
60 – 70%
• Motiejus Kazimieras Sarbievijus (Odės) (30%)
• Jurgis Kunčinas „Tūla“ (65 – 70%)
• Justinas Marcinkevičius „Mažvydas“ (60 -70%)
0 – 30%
• Maironis („Pavasario balsai“ eilėraščių rinkinys) (60 – 70%)
• Adomas Mickevičius („Romantika“, „Odė Jaunystei“,
• Vytautas Mačernis (pasirenkami eilėraščiai) (60 - 70%) „Akermano stepės“)
• Česlovas Milošas (pasirinkti eilėraščiai) (60%) • Vincas Kudirka („Tautiška giesmė“, „Varpas“,
„Labora“)
• Salomėja Neris (eilėraščių rinkinys „Prie didelio kelio“)
(60%) • Henrikas Radauskas (pasirinkti eilėraščiai)
• Jonas Aistis-Aleksandravičius (pasirinkti eilėraščiai)
50 – 60% • Marcelijus Martinaitis (pasirinkti eilėraščiai)
• Jonas Radvanas „Radviliada“ (55 – 60%)
• Aidas Marčėnas „Eilinė“ (pasirinkti eilėraščiai)
 LITERATŪRINIŲ RAŠINIŲ TEMOS (#1)

Likimo tema Šeimos/bendruomenės tema Atminties tema Laiko tema

Proza Poezija Proza Poezija Proza Proza

• • J. Radvanas • • J. Radvanas • V. Šekspyras

• V. Šekspyras Maironis Maironis

• • K. Donelaitis • • M. K. Sarbievijus • J. Radvanas

• J. Radvanas S. Nėris H. Radauskas

• • A. Baranauskas • K. Donelaitis • M. K. Sarbievijus

• A. Baranauskas B. Krivickas

• • J. Biliūnas • A. Baranauskas • K. Donelaitis

• J. Biliūnas H. Radauskas
• F. Kafka • J. Biliūnas • A. Baranauskas
• V. Mykolaitis – Putinas • J. Vaičiūnaitė

• • Šatrijos Ragana • A. Škėma • J. Biliūnas

• V. Krėvė M. Martinaitis

• • J. Tumas-Vaižgantas • Just. Marcinkevičius • V. Mykolaitis – Putinas

• A. Škėma S. Geda
• V. Krėvė • J. Aputis • J. Aputis
• M. Katiliškis
• V. Mykolaitis – Putinas • J. Kunčinas • J. Kunčinas
• J. Aputis
• J. Savickis • M. Ivaškevičius • M. Ivaškevičius
• J. Kunčinas

• M. Ivaškevičius • A. Kamiu
Poezija Poezija
• A. Škėma
• Maironis • Maironis
• Just. Marcinkevičius
• H. Radauskas • H. Radauskas
• M. Ivaškevičius
• J. Vaičiūnaitė • J. Vaičiūnaitė
• M. Martinaitis • S. Geda
 LITERATŪRINIŲ RAŠINIŲ TEMOS (#2)

Gyvenimo prasmės tema Žmogaus Istorijos tema Lietuvos tema Miesto tema
prieštaringumo
Proza tema Proza Proza Proza
• M. K. Sarbievijus • K. Donelaitis • A. Baranauskas • K. Donelaitis
Proza
• K. Donelaitis • J. Biliūnas • A. Škėma • A. Škėma
• V. Šekspyras
• J. Biliūnas • J. Marcinkevičius • Just. Marcinkevičius • J. Kunčinas
• J. V. Gėtė
• F. Kafka • J. Aputis
• V. Mykolaitis – Putinas
• Šatrijos Ragana Poezija Poezija
• J. Kunčinas
• V. Krėvė •
• J. Tumas-Vaižgantas Maironis • V. Mačernis
• M. Ivaškevičius
• J. Savickis •
• V. Mykolaitis – Putinas S. Nėris • H. Radauskas
• B. Sruoga
• A. Kamiu Poezija • J. Vaičiūnaitė • J. Vaičiūnaitė
• A. Škėma • •
• A. Škėma Maironis M. Martinaitis • A. Marčėnas
• M. Katiliškis • •
• J. Aputis H. Radauskas S. Geda
• J. Aputis • •
J. Vaičiūnaitė A. Marčėnas
Poezija • S. Geda
Poezija
• V. Kudirka
• Maironis
• Maironis
• S. Nėris
• B. Krivickas
 LITERATŪRINIŲ RAŠINIŲ TEMOS (#3)

Gamtos tema Kūrybos/meno/kūrėjo Meilės tema Pažinimo tema Darbo tema

tema
Proza Proza Proza Proza
• K. Donelaitis
Proza • V. Mykolaitis-Putinas • J.V. Gėtė • K. Donelaitis
• M. K. Sarbievijus •
• A. Baranauskas A. Škėma • V. Mykolaitis-Putinas • A. Kamiu
• V. Mykolaitis – Putinas •
• V. Mykolaitis – Putinas M. Katiliškis • Just. Marcinkevičius • A. Škėma
• J. Savickis •
• A. Škėma J. Kunčinas • J. Aputis
• A. Škėma Poezija
Poezija • J. Kunčinas Poezija Poezija • V. Kudirka

• A. Mickevičius • S. Nėris • V. Mačernis • Maironis

• Maironis
Poezija • H. Radauskas • A. Marčėnas
• Maironis •
• H. Radauskas J. Vaičiūnaitė
• H. Radauskas
 ANTIKA

(apie 8 – 7 a. prieš Kristų – 5 amžius po Kristaus)

 PAGRINDINIAI AKCENTAI

Stiliaus bruožai
• Išorinis konfliktas. Konflikto pagrindas –
skirtingos moralinės nuostatos • Žanrai - epas, lyrika, drama.
• Mitologinis laikas, amžinas judėjimas ratu, • Detalus komponavimas
amžinas grįžimas ir kartojimasis • Platesnių, ir pavienių vaizdų apgalvotas
• Žmogus yra visiškai priklausomas nuo dievų išdėstymas
valios ir lemties • Epinis objektyvumas, daiktiškumas
• Visatos jėgų sužmoginimas
Svarbiausi Autoriai
• Gyvenimas parodomas, kaip gražus,
sutvarkytas pagal įsivaizduojamą grožio, • Homeras „Illiada” „Odisėja“
tobulumo ir harmonijos idealą. • Sofoklis (filosofas)
• Dėmesys kūniškam, žemiškam, materialiam • Platonas (filosofas)
grožiui
• Aristotelis (filosofas)
VIDURAMŽIAI

(5 a. - 15 a.)
 PAGRINDINIAI AKCENTAI

• Dvasinio tobulėjimo idėja

• Išorinis konfliktas, kurio pagrindas – skirtingos moralinės nuostatos ir
idėjos
• Konfliktas sprendžiamas Dievo ir dieviškumo naudai
• Žmogaus likimą lemia Dievo valia
• Pasaulį ne keisti, tobulinti, o jį vertinti, pažinti
• Individas – luomo atstovas, jo veikla griežtai reglamentuojama.
• Mene išryškinama ne daiktiškoji, o dvasinė – aukščiausioji idėja,
amžina, nekintama tvarka ir pastovumas.
RENESANSAS/ATGIMIMAS

(ITALIJOJE: 14 – 16 a.) (KITUR: 15– 16 a.)

EPOCHA
 PAGRINDINIAI AKCENTAI

• Antikos menas – autoritetas renesanso žmogui Reformacija

• Renesanso tėvynė – Italija. • Protestantizmas (žodis - protestuoti)
• Iškeliamos Humanizmo idėjos • Nepasitikėjimas katalikų bažnyčia
• Iškeliamas išorinis/vidinis grožis – blogis ir gėris • Žmogus gali tiesiogiai bendrauti su Viešpačiu pats sau
(antikos idėjos) studijuodamas Bibliją.
• Globojamos universalios asmenybės, • Žmogų išgano ne nuodėmių išsipirkimas, o tikėjimas
individualybės (įvairių talentų, ryžtingas, • Žmogus gali skaityti Bibliją bei kitas knygas gimtąja
kūrybingos mąstysenos, smalsus žmogus) kalba
• Turtingi žmonės leidžia pinigus menui • Skleidžiamos naujos idėjos Vitenberge
• Kelionės, atradimai padaro didelę įtaką
(žmogaus smalsumui nėra ribų)
Svarbiausi Autoriai
• Viljamas Šekspyras „Hamletas“
• Miguelis de Servantesas „Don Kichotas“
 RENESANSAS LIETUVOJE

• Knygos buvo rašomos rusėnų kalba Svarbiausi Autoriai

(artimiausia gudų kalbai)
• Jonas Radvanas „Radviliada“
• Raštijos nebuvo, nes miškų kraštas.
• Martynas Mažvydas „Katekizmas“
• Ant akmens iškaltas raštas užsilaiko.
• Mikalojus Daukša „Postilė“
• Iš rusėnų kalbos pereita į lenkų kalbą.
 STILIAUS BRUOŽAI

Žanrai
• Novelės, romanai, pastoralės, sonetai, odės, poemos, dramos
(tragikomedija, komedija, tragedija)
 BAROKAS

MEMENTO MORI (atmink, kad mirsi)

(17 A. – 18 A. I PUSĖ)
 PAGRINDINIAI AKCENTAI

• Priešprieša Renesansui
Lietuva
• Svarbiausi motyvai: nepastovumas, valdžia, grožis,
jaunystė, turtai... • Kontrreformacija leidžia įsigalėti baroko kultūrai
Lietuvoje (jėzuitai)
• Žmogaus/gyvenimo menkumas
• Viskas yra trapu/laikina
• Į Lietuvą barokas ateina 17 a.
• Išlieka religinė tema • Baroko kultūra matoma architektūroje
• Reiškia netaisyklingumą/nepastovumą/neatitikimą • Atsiranda Vilniaus Universitetas
taisyklei
• Knygos buvo lenkų/lotynų kalbomis
• Žmogus yra abejojantis, bet doras/religingas
• Knygos atsiranda lietuvių kalba
Svarbiausi Autoriai
• Motiejus Kazimieras Sarbievijus
 KLASICIZMAS

COGITO, EGO SUM (mąstau, reiškia gyvenu)

(17 a. – 19 a. pr. Prancūzijoje)
 PAGRINDINIAI AKCENTAI

• Klestėjo Prancūzijoje (susikūrė XVII a. Prancūzijoje)

• Idealizmas, paprastumas, simetriškumas.
• Gyvenimas yra kontroliuojamas Liudviko Saulė XIV
(kontroliuojama literatūra) (Absoliutizmas)
• Viskas turi paklusti protui (Klasicizmas)
• Klasicizmui yra būdinga, kad žmogus privalo suvaldyti savo aistras,
turi būti išaukštinamas protas, valia, moralės normų laikymasis.
• Didaktizmas – moralizmas
ŠVIETIMO EPOCHA

TABULA RASA (švari lenta)

(18 a. vidurys – 19 a. pradžia)
 PAGRINDINIAI AKCENTAI

• Laikotarpio pagrindinis dalykas – protas, Svarbiausi Autoriai

logika, kritinis mąstymas, racionalizmas
• Johanas Volfgangas Gėtė „Faustas“
• Grožiniuose kūriniuose ryškūs didaktiniai
• Kristijonas Donelaitis „Metai“
(pamokomieji) motyvai
• Kūryba turi mokyti liaudį.
• XVIII a. antroji pusė Sentimentalizmas
(jausmo išsakymas)
 ŠVIETIMO EPOCHA LIETUVOJE

• Vyrauja 18 amžiuje Ateina Pietizmas

• Susikuria 2 raštijos -
protestantiškoji/katalikiškoji
• Po maro, atvesdinami kolonistai iš pietų
Vokietijos, lietuviai tampa baudžiauninkais.
• Švietimas Mažojoje Lietuvoje yra aukštas
• Religinis judėjimas, grindžiamas aktyvaus religinio
gyvenimo, moralinio tobulėjimo idealais, pabrėžia
religinio mokymo svarbą
• (dorybė, darbštumas, teisingumas, nusižeminimas
valdžiai)

• Karalius priverčia siųsti valstiečių vaikus į mokyklas

• Mąstoma apie privalomą mokslą
• Atidaromos naujos mokyklos
• Kunigai verčiami išmokti lietuvių kalbą
 STILIAUS BRUOŽAI

• Nevengiama ironijos, satyros, grotesko*

• Dialogiškumas – kaip antikinio palikimo kartojimas.

Žanrai
• Romanai, filosofinės apysakos, dramos (tragedija, komedija),
didaktinė ir aprašomoji poezija

*Groteskas - meninio vaizdavimo būdas, pagrįstas šiurpiu, alogišku realybės ir fantastikos, išminties ir absurdo derinimu
ROMANTIZMAS

(18 a. pabaiga – 19 a. pradžia)

 PAGRINDINIAI AKCENTAI
• Priešprieša klasicizmui (ne protui, o jausmui)
• Ypatinga aplinka, ypatingi darbai
(visuomeninė kova, jausmo atsiradimas)
• Pradedama rašyti apie žmogaus vidinį
pasaulį
• Laisva kompozicija, pasakotojas subjektyvus
• Platinamos literatūroje romantinės tautinio
savitumo ir vertės idėjos.
• Romantizmas iškelia meninės vaizduotės
galią, pabrėžia kūrėjo išskirtinumą.
• Romantizmo menas paskatina moderniojo
meno raidą.
• Raiška: alegoriškumas, fantastiškumas,
hiperbolizavimas
Tautinio romantizmo bruožai
• Herojiška praeitis
• Gimtosios kalbos aukštinimas
• Kilnių visuomeninių/patriotinių idealų teigimas
• Tautinio judėjimo dalyviams buvo svarbesnė idėja,
žmogus tebuvo vykdytojas.
Veikėjai
• Veikėjai nepastovūs, neeiliniai, kovotojai (plėšikas Robinas
Hudas, Tadas Blinda)
• Veikėjas kovoja už tautos laisvę (Prancūzijos revoliucija,
bulgarų ir kt. tautiniai sąjūdžiai)
• Ypatingas žmogus yra ypatinga individualybė,
nepatenkintas tikrove
• Savyje veikėjas yra vienišas (romantikas)
 ROMANTIZMAS LIETUVOJE

• Vyrauja 19 amžiuje Svarbiausi Autoriai

• Motyvas – ginti lietuvių kalbą, pakelti • Adomas Mickevičius
savivertę, rūpintis tautine lietuvių
• Maironis (Jonas Mačiulis)
kultūra.
• Antanas Baranauskas
• Adomo Mickevičiaus kūryba žymi
romantizmo pradžią Lietuvoje. • Vincas Kudirka

Svarbiausi Asmenys
• Motiejus Valančius
• Jonas Basanavičius
• Simonas Daukantas
LIETUVA AMŽIŲ SANDOROJE

(19 a. pabaiga – 20 a. pradžia)

 KONTEKSTAS

• Atsinaujinimo, tautinio judėjimo metas

• Pasipriešinimas carizmo represijoms (1831;
1863 m.)
• Atsirado knygnešiai/slaptosios lietuviškosios
mokyklos
• 1883 m. – pradėtas leisti laikraštis „Aušra”
• Pasauliečių, dvasininkų nesutarimai
(dvasininkija – Šviesa; pasauliečiai – Varpas)
• Spaudos draudimas trunka 40 metų (1863 – 1904
m.)
• Panaikinus spaudos draudimą, įvyksta pirmasis
literatūrų suvažiavimas
• Realizmas/modernizmas ūgdosi tuo pačiu metu
 REALIZMAS

TIPIŠKI CHARAKTERIAI, TIPIŠKOJE APLINKOJE

(19 a. pradžia – 19 a. pabaiga)
 PAGRINDINIAI AKCENTAI

• Kasdieninio gyvenimo ypatybės, aplinka Stiliaus bruožai

atspindi žmogų (vietovės, namų aprašymas)
• Pasakojimas III asmeniu
• Iškeliamas bendruomenės nagrinėjimas,
• Pasakotojas objektyvus
moralė
• Daug dialogų
• Moraliniai dalykai, vystymasis
• Stilius – konkretumas, aiškumas, paprastumas,
• Realizmas reikalavo vaizduoti tikrovę, nes
paveikslo įvairiapusiškumas.
taip visuomenė gali pasimokyti iš savo
klaidų. • Žanrai: daugiausia – romanai; rečiau -
apysakos/novelės; rečiausiai – drama.

Svarbiausi Autoriai
• Jonas Biliūnas
• Žemaitė
 MODERNIZMAS

(19 a. pabaiga – dabartis)

(Lietuvoje sustiprėja nuo 20 a. 2 dešimtmečio)
 PAGRINDINIAI AKCENTAI

• Modernizmas klęsti 20 a. pradžioje ir viduryje iki 8 dešimtmečio

(1970 - 1980)
• Modernizmas – asmeniškas, subjektyvios tikrovės išgyvenimas ir
šiuolaikinės civilizacijos patirtys.
• Dėl urbanizacijos, išaugusio gyvenimo tempo trūkinėja
bendruomenės principai.
• Visą laiką yra iškeliami klausimai dėl pasikeičiančių aplinkos
veiksnių.
• Mano teisybė, pasaulis suskilęs, daugialypis, nuolat besikeičiantis.
• Dažna žmogaus vidinės krizės tema.
MODERNIZMO ATŠAKOS
 IMPRESIONIZMAS
(19 A. II PUSĖ – 20 A. PRADŽIA)

• Stiprus vidinis dramatizmas. Būties trapumas ir nepastovumas.

• Situacijos analizė per patirtį, detales
• Užuomazgos Šatrijos Raganos, B. Sruogos kūryboje.

Stiliaus bruožai
• Žanrai – Drama/proza (romanai, apysakos), lyrika (eilėraščiai, proza)
• Nelaukti, neįprasti palyginimai, daiktų sugretinimai.
• Puošni, stilizuota kalba.
• Mėgstama personifikacija.
 SIMBOLIZMAS
(19 A. II PUSĖ – 20 A. PRADŽIA)

• Kalbama apie tai, ko negalima papasakoti paprastais žodžiais

• Vidinė įtampa, amžinas nerimas, susimąstymas apie svarbiausias žmogaus būties problemas, laikinumą
• Dvilypis pasaulio matymas, kontrasto (tarp žemės ir dangaus) priešprieša
• Simbolizmas matomas Vinco Mykolaičio-Putino kūryboje

Stiliaus bruožai
• Žanrai – Drama/proza (romanai, apysakos), lyrika (lyrinės poemos)
• Simbolis – pagrindinė konstrukcijos ašis
• Sudėtingos metaforinės abstrakcijos
• Aliteracijos, asonansai
 NEOROMANTIZMAS
(19 A. PABAIGA – 20 A. PRADŽIA)

• Neoromantizmas – paskutinioji Romantizmo • Pirmoji neoromantikų karta bando išreikšti

stadija tautos dvasią (J. Tumas-Vaižgantas, Vincas
Krėvė)
• Skaudžiai jaučiama tikrovės ir idealo
nesantarvė • Antrieji (S. Nėris, J. Aistis, B. Brazdžionis)
nutolsta nuo nekonkretumo (simbolinio,
• Konfliktai vertinami krikščioniškosios moralės
abstraktaus), susitelkia ties žmogaus sielos
požiūriu
gyvenimu
• Dramatizmas, katastrofizmas, žmogaus • Susitelkimas į būtį
pasirinkimas tarp nepajudinamų vertybių
(Tėvynė ir Dievas) • Akimirkos patyrimas ir apmąstymas

• Neoromantizmas matomas Vinco Krėvės- • Apmąstoma laiko tėkmė

Mickevičiaus „Skirgailoje“, J. Tumo- • Jausmų drama
Vaižganto, Šatrijos Raganos, Jono Aisčio,
Salomėjos Nėries kūryboje
• Lietuvoje yra dvi neoromantistų kartos
 STILIAUS BRUOŽAI

• Retoriniai nutylėjimai, peršokimai, tyliosios intonacijos (trumpi eilėraščiai,

sakiniai) (raiška)
• Jausmai, paslaptys išsakomi tyliai, ramiai, sudaromas nuoširdaus pokalbio
įvaizdis (raiška)
• Eilėraščio lyrinis subjektas – kasdienybės žmogus, siekiantis iš jos pabėgti arba
patirti joje ypatingų akimirkų, suvokti savojo gyvenimo svarbą (antroji
neoromantikų karta)
• Perteikia tautosakos motyvu (S. Nėris, J. Aistis)

Žanrai
• Lyrika, drama (herojinė poetinė drama, istorinė tragedija)
 EKSPRESIONIZMAS
(19 A. PABAIGA – 20 A. PRADŽIA)

• Greitas aplinkos kitimas

• Juodos spalvos ir erzinantys tradiciniai nusistatymai
• Šnekama apie tamsiąją žmonijos pusę
• Sarkastiškas problemų pašiepimas
• Nėra poetizavimo
• Ekspresionizmas matomas Jurgio Savickio kūryboje

Stiliaus bruožai
• Žanrai - Poezija, proza, drama
• Hiperbolizavimas, kapotos frazės, mintys
 FUTURIZMAS/AVANGARDIZMAS
(20 A. PIRMIEJI DEŠIMTMEČIAI - DABAR)

• Maištas prieš tradicines praeities normas (anarchistinis maištavimas)

• Dėmesys dabarties ir ateities miesto civilizacijos ženklams
• Avangardizmo revoliucinė utopija - pakeisti ne tik literatūrą, bet perauklėti žmogų ir visuomenę, sukurti naują pasaulį
 EGZISTENCIALIZMAS
(20 A. VIDURYS)
• Konkretus žmogus, konkrečioje aplinkoje
• Egzistencija – svarstoma apie žmogaus būtį
aplinkoje
• Kaip išgyventi suskilusiame pasaulyje? (2
pasauliniai karai, fašizmas/komunizmas)
• Humanistinių vertybių išlaikymas
totalitarinėje aplinkoje
• Egzistencializmas apgalvoja absurdišką,
beprasmiško gyvenimo prasmę.
• Įsipareigojimas (angažavimasis) -
atsisakymas būti neutraliam iškilus
konfliktui.
• Pagrindinės sąvokos - absurdas, baimė,
maištas, laisvė (svarbiausia)
• Laisvė – daryti geriausiai, ką gali kovojant
prieš absurdą, nebūti abejingam
• Egzistencializmas matomas Albero Kamiu
kūryboje
Stiliaus bruožai
• Žanrai - Proza (romanai, novelės, kronikos,
dramos)
KATASTROFŲ LAIKOTARPIO
LITERATŪRA

(1939 – 1949 m.)

 KONTEKSTAS

• Rašytojo menininko vaidmuo visuomenėje – • Pasaulio destrukcija, tradicinių vertybių

liudyti savąją patirtį, priimant tikrovę,
kad ir kokia žiauri/nepalanki ji būtų.
• Galimybė veiksmu išreikšti savo asmeninį
moralinį apsisprendimą (gelbėti žydus)
• Subyrėjusio pasaulio, tradicijų atvaizdas,
be fabulos su laiminga pabaiga
• Turi būti herojus, kuris aukojasi ir nugali
blogio jėgas.
sunaikinimas
• Žmogus jaučiasi tarp istorijos girnų
(fragmentiškas, nenuoseklus kalbėjimas)
(raiška)
• Nebelieka pagarbos mirčiai, mirtis tampa
kasdienine šiukšle.

Rašytojas Jonas Avyžius sakė, kad istorija eina, taško kraujais

 KARO METŲ LIETUVIŲ LITERATŪRA

• Lietuvos visuomenė neįsivaizduoja tikrosios • Vokiečių okupacijos metais kultūra, literatūra

nepriklausomybės be Vilniaus perėmė nebeegzistuojančių visuomenininių
organizacijų, partijų vaidmenį.
• Salomėja Nėris ir Kazys Boruta yra priversti
parašyti sveikinimus, taip patvirtinant Lietuvos • Literatūra suskaldoma į tris dalis: išeivijos,
norą patekti į “Stalino Saulės” konglomeratą. tremties, rezistencijos.
• Visuomenėje vyravo moralinė nuostata, kad • Prarastosios kartos kultūros atstovai
laisvę reikia išsikovoti (Birželio Sukilimas)
(Asociacija į Maironio kūrybą)
• Karo metais Rusijoje atsidūrusių lietuvių rašytojų
kūryba pradėjo vadinamąją sovietinės lietuvių
literatūros kryptį.
• Primityvi, paviršutiniška, deklaratyvi literatūra
POKARIO KŪRYBA
(SĄSTINGIAI IR ATŠILIMAI)

(1953 – 1991 m.)

 VERTYBINIAI APSISPRENDIMAI

• Rašytojai, likę sovietų okupuotoje Lietuvoje turėjo apsispręsti: • Sovietinės sistemos dvilypumas ardė visuomenės
• Atvirai priešintis okupantui moralės pagrindus.
Nusileisti ir priimti jo peršamas gyvenimo ir kūrybos taisykles. • Sovietinės epochos kūrėjo bruožas – žmogiškosios
• Kas nenorėjo paklusti okupantams, išėjo kautis į miškus arba egzistencijos paradoksalumas, dvasinis
pasitraukė į vakarus. Galėjo išlaikyti moralinius idealus, dvilypumas.
pasirinktą vertybių sistemą.
• Dauguma pokario jaunesniosios kartos kūrėjų tikėjo
• Kas liko okupuotoje Lietuvoje, turėjo laviruoti, gyventi dvilypį sovietinės sistemos pranašumais, pradėjo
gyvenimą. cenzūruoti save ir tai mindė moralės pagrindus.
• Teko paisyti sovietinės sistemos keliamus reikalavimus
(Atsisakyti Lietuvos praeities istorijos, kritikuoti Lietuvos bažnyčią, šlovinti komunistinę • Gyvenimas ir kūryba totalitarinėje aplinkoje tikrus
valdžią, smerkti partizaninę kovą ir kt.)
kūrėjus vertė užsisklęsti, bandyti išgyventi
• Sovietinės sistemos keliamų reikalavimų paisymas aukštyn kojomis sovietinėje sistemoje.
apvertė vertybes.
• Liberalėjant kultūrinei aplinkai Sovietų Sąjungoje,
• Norint išlikti tokioje aplinkoje, reikėjo naudotis melu
(Slėpti kritišką požiūrį, neabejoti sovietinės sistemos pranašumais) dvilypis (apsimetinėjančio) sovietinio žmogaus
gyvenimas tapo ir literatūrinių apmąstymų objektu.
• Dominavo kaimo literatūra. Miestas – nelaimės
šaltinis.
• Miestas, kaip centras pradėjo rastis tik po 1990 metų
(fragmentiška literatūra)
 CENZŪRA

• Buvo cenzūruojami visi kultūriniai • KGB kišosi į asmeninį žmonių gyvenimą,

aspektai verbuodami informatorius tarp eilinių
(Knygos, eilėraščiai, kultūriniai renginiai, radijas ir kt.) žmonių, rinkdami informaciją apie kiekvieną
asmenį.
• Dominavo alegorinis rašymas,
• Saugumo organams buvo svarbu sekti žmonių
ištobulėjo ezopinė kalba nuotaikas, įvykių vertinimus, žinoti, apie ką kalba
(Užuominos, metaforos pastabiam skaitytojui suprasti
autoriaus mintį)
nuolat susirenkantis bičiulių būrelis
(Fotografuojama, klausomasi, daromi sąrašai)

• Cenzūra galėdavo reikalauti rašytojų

nekalbėti apie konkrečius dalykus • Iš rankų į rankas plito nelegali, dažniausiai
(Lietuvos praeitis, mirtį ir kt.)
išeivijoje išleista literatūra
• Buvo naudojamas ironiškas (Slaptos spaustuvės)

kalbėjimas, tai erzino sovietinę

valdžią, nes buvo sunku cenzūruoti • Valdžia nesugebėjo sustabdyti periodinio
tokius kūrinius. leidinio „Katalikų kronika“
(Skelbdavo sovietinę sistemą demaskuojančią informaciją)
 LYRIKOS MODERNĖJIMAS

• 20 am. 5 dešimtmečio kartos atstovai • Ne kaip ankstesnėje poezijoje nėra idiliško

(Marcelijus Martinaitis, Judita Vaičiūnaitė) grožėjimosi gamta, žmogaus ir gamtos
gretinimo, o tautosakos, mitų,
• 20 am. septintojo dešimtmečio viduryje –
žemdirbiškosios kultūros derinimas su
aštuntojo pradžioje lietuvių poezija pradėjo
kasdienine aplinka, miesto aplinka
modernizuotis.
(universalumas, intelektualumas)
• Jų kūryboje ryškiai jaučiamas rytų ir vakarų
• Yra sudėtingesnė, intelektualesnė poetinė
poveikis, per knygų vertimą susipažįstama
kalba.
su pasaulinėmis tendencijomis.
• Nėra tradicinio vieno lyrinio subjekto, o
kalbama keliais balsais, pasakojama,
slepiamasi už veikėjo.
POSTMODERNIZMAS

(20 a. pabaiga– dabartis)


• 20 am. antroji pusė (20 am. pabaiga Lietuvoje) - dabartis
• Postmodernizmas – labai plati sąvoka, taikoma ne tik
šiuolaikinei literatūrai, bet ir šiuolaikinio žmogaus
pasaulėjautai, mentalitetui, kultūrai apibūdinti.
• Siejamas su visuomenės socialinio ir politinio gyvenimo •
pokyčiais.
• Pirmieji postmoderniosios kultūros požymiai ima rastis
JAV po Antrojo pasaulinio karo 1960 – 1970 m.,
Europoje – apie 1980 metus Prancūzijoje. Lietuvoje – 20
am. pabaigoje
Jaunosios kartos ir visuomenės konfliktas
• Vyravo populiarioji hipių kultūra, kuri priešinasi
amerikietiškam gyvenimo būdui, klajoja po šalį, įkuria
savo kolonijas, gyvena toliau visuomenės, arčiau gamtos,
svaiginasi seksu, narkotikais, muzika.
• Greitai pasirodo, kad toks neigimo kelias yra ne savęs
ieškojimo, o asmenybės žlugdymo kelias (karta
vadinama „sudaužytąja“)
PAGRINDINIAI AKCENTAI #1
Dėmesys Rytų kultūroms
• Postmodernizmas siejamas su globalizacijos idėjomis,
su žmogaus pastangomis suvokti save plačioje
geografinėje erdvėje.
Postmodernizmo laikotarpį apibūdina
postkolonializmas, dėmesys tolimųjų Rytų, Afrikos
tautų kultūrai.
• Vakarų Europos civilizacija (racionalumas, filosofija,
švietimas, žmogaus ir gamtos supriešinimas) nustoja
būti etalonu visam likusiam pasauliui. Darosi svarbi
kitų kultūrų, civilizacijų, patirtis. Siekiama jas pažinti.
(Jurga Ivanauskaitė)
Postmodernizmas ir feminizmas
• Su postmodernizmu siejamas ir 20 a. antrojoje pusėje
itin sustiprėjęs feministinis judėjimas – kova už
moterų teises.
• Postmodernizmo literatūroje svarbi tampa moters
pasaulėjauta, jos pasaulio supratimas, vertybės (Vanda
Juknaitė)
• Kultūroje ilgai vyravęs vyriškasis pasaulio suvokimas ir
jausmai ima netekti šios padėties (atsiranda kitas
žvilgsnis, kitas požiūris).
Santykis su istorija, kultūra, civilizacija
• Postmodernusis žmogus stengiasi užmegzti ryšį su
praeities kultūromis, suprasti save istorijoje. (Saulius
Tomas Kondrotas)
• Kitaip negu modernistai, istorijos neatmeta, o bando iš
naujo perskaityti.
• Daugelio romanų tema – kultūros istorijos
apmąstymai.
• Atsisakoma pažangos idėjos. Manoma, kad pažanga
sukelia daug neigiamų reiškinių ir pažangos nėra bei
visuomenė naikina pati save.
• Post išreiškia pažangos idėjos krizę – šia idėja
nebetikima, ji nuvertinama.
• Todėl kūriniuose nebelieka linijinio laiko, o sustiprėja
ciklinio laiko, kartotės principas.
• Prisimenama mitų sandara: veikėjai, ritualai, siužetai.
• Vaizduojamas žmogus nėra įdomus kaip charakteris –
dažnai jis yra tik tam tikra idėja, kultūros ženklas, mito
veikėjas.
 PAGRINDINIAI AKCENTAI #2

Tiesų ir vertybių santykinumas, sakralumas Citavimas, imitavimas, parodijavimas,

ir desakralizacija žaidimas
• Postmoderniojoje kultūroje įsigali ne arba – arba, o ir – ir •
principas. (Ričardas Gavelis, Sigitas Parulskis)
• Suvokiamas bet kurios tiesos santykinumas.
• Atsisakoma vienos tiesos, abejojama visuotinai
priimtomis vertybėmis.
• •
Nėra vientisos tiesos arba instancijos, rodančios tiesą -
yra tik daugybė požiūrių.
Postmodernizmo sąvoka pradėta vartoti architektūroje
ir taikyta tiems pastatams, kur neieškoma naujų formų,
o stengiamasi imituoti jau esančias
(pavyzdžiui, architektai naujam pastatyti pritaiko
Renesanso epochos detales).
(Kūryba - Juozas Erlickas, Aidas Marčėnas)
Postmodernioji kultūra nesiekia naujumo, o remiasi
praeitimi, vertina dabartį.
• Žaidžiama pačia kalba. Į šį žaidimą turi įsitraukti ir
skaitytojas.
•
Postmodernioji kultūra atsisako rimtumo. Ji žaidžia
užuominomis.
• Pati kūryba suvokiama ne kaip kančia, sunkus
atsakymų į individą kankinančius klausimus ieškojimas,
o kaip linksmas ar intelektualus žaidimas su tradicija.

• • Ypač populiarus teiginys, kad istorijoje neatsitinka

Yra būdingas sakralizmo ir desakralizacijos
susipynimas. nieko nauja, kad visa, kas vyksta, yra tik buvusių
dalykų kartojimas.
• Vertybių hierarchiją praradusioje aplinkoje ir žmogaus (Istorijos moto: tas pats, tik kitaip)
gyvybė netenka mitinės prasmės, šventumo, suvokiama
• Netgi teigiama, kad, ištardami „aš tave myliu“,
kaip mirtis.
nepasakome nieko nauja – tuos žodžius prieš mus yra
• Antra vertus, pats žemiausias žemiškumas netikėtai sakę milijonai žmonių.
įtraukiamas į šventumo paradigmą.
• Postmodernusis romanas dažnai kuria istorijas apie
kalbą, apie užrašytus tekstus
(kultūros istorija dažniausiai mus pasiekia per kalbą).

Intelektualioji ir populiarioji kultūra
• Postmodernizmo laikotarpiu susipina intelektualioji ir
populiarioji kultūra.
• Postmoderniąją literatūrą skaito išsilavinęs, intelektualus •
skaitytojas, suprantantis kultūros istoriją.
• Antra vertus, vis daugiau erdvės užima masių kultūra. Ji •
kyla kaip alternatyva, kaip pasipriešinimas klasikiniam
modernizmui.
• Randasi naujos populiaraus meno formos:
performansai, trumpalaikiai kūriniai instaliacijos, gatvės
menas – grafitai.
• Literatūroje pritaikomi žinomi populiariosios literatūros •
žanrai, (nuotykinė, detektyvinė, siaubo, fantastikos
literatūra), rašoma lengvai, patraukliai (Jurgis
Kunčinas)
PAGRINDINIAI AKCENTAI #3
Postmoderniojo kūrinio sandara
• Postmoderniajame kūrinyje perrašomi, • Postmoderniojoje prozoje įvykį, veiksmą nurungia
rekonstruojami, naujai suderinami žinomi siužetai. žodingumas, lėtas netiesioginis pasakojimas,
spontaniška minties tėkmė.
Juose lieka daug užuominų į „senuosius“ kūrinius,
kurie cituojami, parodijuojami. • Paskirus fragmentus susieja metaforos,
pasikartojantys motyvai.
Postmodernusis kūrinys yra nevientisas, eklektiškas,
daugelio stilių.
Jame lygiomis teisėmis jungiasi tikrovė, dokumentika,
moksliniai tyrimai ir absoliuti fantazija, populiarioji
filosofija, publicistika ir rafinuotas, senuosius stilius
imituojantis kalbėjimas.
Postmoderniajame romane nelieka visažinio
pasakotojo, vientiso siužeto
Pasakojami keli siužetai arba
keli to paties siužeto variantai arba
nusakomi skirtingų veikėjų požiūriai į tą patį įvykį.
• Romanas komponuojamas kaip intelektualus žaidimas,
kaip šachmatų partija.
RENESANSAS
VILJAMAS ŠEKSPYRAS

RENESANSAS
(ITALIJOJE: 14 – 16 a.) (KITUR: 15– 16 a.)
 KŪRYBOS BRUOŽAI, KONTEKSTAS

Kontekstas
• Stratforde gastroliavusios teatro trupės sužavėjo Viljamą Šekspyrą.

Bruožai
• Renesanso epochos rašytojas (dramaturgas, poetas)
• Tragedijų autorius
• Filosofinis požiūris į pasaulį
• Iškeliamos savo ir vėlesnių laikų problemos:
• Valdovas ir tauta
• Individo laisvės ir atsakomybės
• Valdžia ir dorovė
 VILJAMAS ŠEKSPYRAS „HAMLETAS”

Žanras – poetinė drama

Žanro tipas - tragedija (filosofinė)

Temos Problemos

• Meilė • Kokį pasirinkti kelią, kad pasiekti savo tikslą?

• Šeimos santykiai • Ar blogis yra nugalimas?

• Moralinis nuopuolis • Kaip išsaugoti gerus santykius šeimoje?

• Kova su blogiu
• Dviveidiškumas Pagr. Mintis

• Kerštas • Mąstančiam žmogui yra sunku apsispręsti.

 VEIKĖJAI

Hamletas (pagrindinis veikėjas)

• Hamleto prioritetas yra šeima.
• Jaučia pyktį už tai, kad po tėvo mirties,
motina veidmainiauja/išteka už tėvo
brolio per greitai (II Scena)
• Hamletas mano apie savižudybę.
• Hamletas nebepasitiki
moterimis/atstumia Ofeliją
• Dėl išdavysčių/neteisybės, Hamletas
kaltina aplinką/visus ir atstumia
Ofeliją.
Kad ir ką darytum/didingi tikslai, mirtis yra didingesnė už gyvybę. (Asociacija su Baroko
epocha)
• Hamletas nenori keršyti, tad priima savo
likimą kovoti su blogiu.
• Hamletas atkeršija priverstas (Dėl Laerto)
• Kulminacija „Būt ar nebūt – štai klausimas“ –
kovoti su blogiu, ar nusižudyti (III veiksmas)
• Po savižudybės, nežinia, kas bus po mirties.
Hamletas baimėje.
• Nenužudo karaliaus Klaudijaus, nes žino, kad
neįveiks viso blogio/nieko nepasieks.
• Prieš žūtį paprašo draugo Horacijaus, kad tiesa
būtų išplatinta ir tai parodo, kad Hamletui yra
svarbios humanistinės vertybės be tiesa.
 VEIKĖJAI

Klaudijus (karalius, Hamleto tėvo žudikas)

Charakterio bruožai • Klaudijus suvokia savo nuodėmę (nužudo

savo brolį)
• Valdingas
• Yra valdingas, noras turėti valdžią savo
• Narcizas
rankose.
• Veidmainiškas
• Bailys, kuris manipuliuoja kitais žmonėmis.
• Primityvus
• Rozenkracas ir Gildernsteinas šnipinėja
• Bailys Klaudijui.
• Polonijus (Ofelijos tėvas) nuduriamas
Hamleto, nes šnipinėjo Klaudijui.

Klaudijaus primityvumas ir netikusios savybės išryškina Hamletą, jo pastabumą.

 VEIKĖJAI

Ofelija (Hamleto mylimoji)

Charakterio bruožai • Ofelija nori būti mylėti ir būti mylima.

• Naivi • Per daug nemąstanti, neturinti kritinio
• Trapi mąstymo, tai Hamletui nepatinka.
• Silpna • Yra silpna, neatlaiko skausmo (tėvo
Horacijaus netektis, Hamleto atstūmimas)
• Per daug nemąstanti
• Neturinti didingų tikslų
• Hamletas laiko pyktį ant Ofelijos

Nematydama, kad ja yra manipuliuojama, Ofelija tampa blogio įrankiu.

 VEIKĖJAI

Gertrūda (Hamleto motina)

• Charakterio bruožai • Neatsisako Hamleto, bet daugeliu atveju

• Paviršutiniška nepalaiko savo sūnaus.

• nenorinti galvoti • Ja yra naudojamasi (Hamletas pyksta dėl

per greitų sužadėtuvių)
• neturi kritinio mąstymo
• Nori, kad Hamletas pripažintų Klaudijų,
• mėgstanti nerūpestingą
gyvenimą/komforto zoną, plaukia
kaip savo tėvą vardan grįžimo į ankstesnį
pasroviui. ramų, nerūpestingą gyvenimą.

Paskutiniu momentu, Gertrūda pasikeičia

JONAS RADVANAS

”RADVILIADA”
(ITALIJOJE: 14 – 16 a.) (KITUR: 15– 16 a.)
 RAŠYTOJO KONTEKSTAS
Kontekstas
• Renesanso epochos poetas,
evangelikas, reformatas, kūręs lotynų
kalba.
• Spėjama, kad gimė ir išsilavinimą
gavo Vilniuje.
• Globojamas Lietuvos didžiojo
etmono Grigaliaus Chodkevičiaus
keliavo po Europą, buvo jo
sekretorius.
• Mokėsi Padujos universitete.
Kūryba
• Vienas ryškiausių 16 amžiaus kūrinių
Lietuvos literatūroje.
• Radviliada - pasakojimas apie
legendinius ir istorinius Lietuvos
karalius, karvedį Radvilą Rudąjį ir jo
pastangas apginti LDK
nepriklausomybę
(Livonijos karas, valstybės
geografinis, istorinis, kultūrinis
vaizdas)
 „RADVILIADA”

Žanras – herojinė poema, epas

• Kūrinys parašytas Hegzametru
lotyniškai (antikinės eilėdaros šešių
daktilinių pėdų eilutė)
Kūrinys buvo parašytas 16 amžiuje (dar
Renesanso epochoje)
• /motina derlių skalsių ir gentis, įgudus kariauti.
Juo norėta išaukštinti Lietuvos bajoro
Mikalojaus Radvilos Rudojo žygius.
Norima pristatyti Lietuvą, jos kraštovaizdį,
didingo krašto interpretavimas.
Renesanso laikotarpiu buvo norima pristatyti
savo kraštą.
„Radviliadoje“ atskleidžiami žygiai
svarbiu tautai istoriniu lūžio laikotarpiu
• Prisimenami didingi Radvilos Rudojo žygiai,
kurie išgelbėja Lietuvą nuo okupacijos ir
pergalės prieš Caro kariuomenę (Liublino
Unija sunaikina Lietuvos valstybingumą)
(Radvanas rašo po Liublino Unijos)
Istorinio epo pasakojime išryškėja
poetizuotas Lietuvos peizažas. (Istorinis
naratyvas)
• Hiperbolizuota Lietuvos aplinka.
• (Ginklais galinga yra ir šlove išgarsėjusi žemė /čia,
plačiuose laukuose, per kuriuos Lietuva nusidriekus –
/Sako, kad ją kitados nukariavo Italijos sūnūs –)
Kuo reikšminga kilmės istorija?
• Tokia išmonė norėjo nurodyti valstybės
išraiškingumą, senumą.
• Įspūdingumu nesiskiria nuo kitų šalių. Lietuva
pristatoma ne kaip atsilikęs kraštas, o kaip didinga
valstybe, kuri yra kilusi iš Italijos bajorų.
Koks atsiskleidžia požiūris?
• Kalbama su didele pagarba apie šalį, kraštą, nėra
panašus į kitus, gyvena geri, didingi žmonės
valstybėje.
Pasakojime apie Radvilos skydą įtvirtinami
Lietuvos valstybės istoriniai, kultūriniai ir
tautiniai pagrindai.
• Yra įtvirtinamas Vilniaus įkūrimas, Žalgirio Mūšis,
yra iškeliami Lietuvos kunigaikščiai Vytautas,
Kęstutis, Jogaila.
• Yra didžiuojamasi savo šalies protėviais, šlove,
praeitimi. Protėviai yra kilmingi, drąsūs. Dėl to ir
skydas (skydas – karo ženklas) yra aprašytas.
 RADVILA – TĖVYNĖS GYNĖJAS
• J. Radvanas lotynų kalba parašytame
herojiniame epe „Radviliada“ sukūrė
Tėvynės gynėjo paveikslą.
Kūrinio veikėjas – istorinė asmenybė.
• Tai yra LDK didikas, 16 amžiaus karvedys
Mikalojus Radvilas Rudasis, kurio žygdarbiai
Lietuvai yra išaukštinami? Tai rodo žygdarbiais
• Primenant lietuvių kilmės iš romėnų istoriją bei
pasakojant apie Mindaugą, Gediminą bei kitus
garbingus valdovus, siekiama sukurti galingos
Lietuvos mitą, kuri būtų susieta su didinga
praeitimi.
Radvilos protėviai apibūdinami epitetais
• kilmingi, raštingi, nebijantys mirties kuriais
žodžiais yra iškeliami Radvilos protėviai. (mintį
tęsti ir susieti ir su Radvila)
• Piešiant įtaigų Radvilos paveikslą, atskleidžiami
veikėjo jausmai.
• Radvila sielojasi, kad daug žmonių žūsta karuose,
yra niokojamas kraštas, kad bajorai Lietuvoje
neatlieka savo pareigos.
• Toliau veikėją charakterizuoja jo paties kalba. Jis
ryžtingai kviečia neatiduoti Lietuvos okupantams.
Svarbiausios Radvilos puoselėjamos vertybės
• Patriotizmas
• Kovingumas
• Pagarba žmogaus gyvybei.
• Atskleidžiamas ir kitų veikėjų – karių – požiūris
į savo vadą. Kad kareiviai gerbia savo vadą,
palaiko, paklūsta.
• Dar viena detalė, charakterizuojanti Radvilą,
Tėvynės gynėją, tai jo skydo aprašymas.
• Vaizduojama Lietuvos istorija, karžygiai,
parodo pagarbą savo šaliai, protėviams, nes
Radvila Rudasis yra protėvių darbo tęsėjas.
Apibendrinant
• Toks veikėjo paveikslas kūrinyje, sukurtame po
Liublino unijos, buvo labai reikšmingas, jog
Lietuva nėra mažas kraštas, o Lietuva yra
didinga ir reikšminga valstybė.

• Ginklais patenkintiems, jiems išmintinga gamta
pašykštėjo klonių Kampanijos, <...>, nepaskyrė
Panchajos Tempėjų nei Alkinojo miškų, nei derlingojo
Pesto rožynų, nedavė persų laukų ar upokšni ų,
turtingų metalo. Derlių, kokį šventi dovanoja
Gargarai, skyrė jiems užtatai ir žemes, kur per amžius
lengva išmisti. Tyras kaip stiklas upes vainikuoja ta
žemės grožybė – girių aukštų karūna; jos viršūnėmis
šičia žvaigždynus remia, o medžių šaknim ligi Stikso
vėlių nusileidžia. Ši čia atranda namus sau elniai,
briedis ir stumbras (šitas galiūnas yra sulaikyti, ką
nutveria, pratęs savo šiurkščiu liežuviu ir aukštai į orą
išmesti), ši čia ir lūšis dėmėm išmargintu apdaru
glaudžias, randa namus ten žvitri stirnelė ir didelis
tauras. Kam man upes ir vandens didumu
prilygstančius marioms ežerus girti? Žuvis? Čia
netrūksta didžuvių irgi. Kam apdainuoti žilus jugerus
baltuojančio lino? Argi išvardinčiau tai, kas
palaimintoms čia dovanota girioms? – Gūdūs miškai
čia turtus neapsakomus slepia.
„RADVILIADA”
KŪRINIO DETALĖS
• Karvedžio šalmas – galvos puošmena – žaižaravo ir ryškiai
saulės skaisčiuos spinduliuos atsigręžęs į dangų žioravo.
Puošnų jo skydą ilga praeities nutikimų grandinė auksino, jį
puošdama marginiais geltono metalo. Šitam skyde Lietuvos
praeitis ir garbingos senolių pergalės mena laikus, kai į Platelių
krantą smėlėtą sykį Libono laivai atkeliavo per Baltijos jūrą,
laiminant Dievui žemes, ligi tol nežinotas, priplaukę; mena
Libono vargus ir ant žemės, ir jūroj, kol kojos atvedė jį prie
krantų, pasišiaušusių giriom aukštosiom. Mena, kaip kėlės
krantan iš Italijos vyrų rinktinė, elnius, taurus ir žiaurius
stumbrus ant žemės ji vertė, kaip puikiose žiotyse žydravilnės
Dubysos pastatė Naująją Romą kariai – tą senosios viltingą
paguodą. Vienas po kito štai čia atsiranda garbingi karaliai,
garsūs valdovų protu ir kautynių trimitais įžymūs. Dvylika
smailių skaisčių ant galvos lietuvių karalius Mindaugas
nustelbė juos, nes tik vienas nešiojo vainiką Lacijaus; dviem
strėlėmis į totorių valdovo liepimą duoklę mokėti narsus
karžygys Erdivilas atsakė.
• Veikiai atėjo eilė sužalotiems totorių žygūnams: žiaurų
atsakymą šį Balaklajus, totorių valdovas, gavo iš
Skirmanto, tad pasikėlė kautynėms kariaunos ir
Kaidanovo raistai nuo kraujo pralieto paplūdo. Aršūs
Vytenio kariai, pralaimėję Lešekui mūšį, pergalę švęs ir
išklos kitose kautynėse lenkus; grobio teks kiekvienam,
kas lietuvių kariuomenėj kovės, – net ir kareiviui žaliam,
– po dvidešimt lenkų belaisvių. Giesmės ir šokiai
skambės ir pagerbs nugalėtojai Ledą, žmonės
džiaugsmingais „valio!“ nepaliaujamai pergalę sveikins.
Kalno viršūnė aure suskambėjo nuo vilko staugimo:
šarvu tvaskios geležies apdarytą, šį žvėrį sukūrė rankios
sumanios, kurios panašumo į vilką suteikti geidė
pamėnui gyvam, o šisai kad užstaugė – lyg staugtų 6
šimtas vilkų jo pilve! „ Čia miestas iškils pagarsėjęs“, –
taria žynys Lizdeika, ir lemtingi žodžiai pagimdo Vilnių
– globėją tautų, ir kadaise stovėjusios lūšnos, kėlusios
juok ą kitiems, į didingą sostinę virsta: miestams
didžiausiems dabar ji prilygsta dėl galios lietuvių
MARTYNAS MAŽVYDAS

“Katekizmas”
(16 a. vidurys)
 BIOGRAFIJA

• Renesanso epochos 16 a. vid. Švietėjas, rašytojas.

• Lietuvių raštijos pradininkas
• Buvo protestantų kunigas
• Buvo neeilinis studentas (Kunigaikštis Albrechtas
kreipiasi į jį kaip “garbingą ir išmkoslintą”)
• Mažvydas turėjo palikti Lietuvą dėl nestabilios
padėties LDK (kontrreformacija)
• Studijavo Karaliaučiaus universitete, pirmoje
baigusių laidoje (vienintelis lietuvis)
• Buvo nepasiturintis
• 1547 m. išleidžiama pirmoji lietuviška knyga
“Katekizmas”

KNYGELĖS PAČIOS BYLO LIETUVININKUMP IR ŽEMAIČIUMP
Knygos reikšmė
• Knyga skatina mokytis, ne dirbti
ūkio darbus
• Skatina melstis ir vartoti lietuvių
kalbą ir knyga
• Yra pirmasis lietuviškas eilėraštis
• Elementorius (pirmasis vadovėlis,
parašytas lietuvių kalba)
Į skaitytojus
• Kreipiasi knyga (Įasmeninimas,
personifikacija)
„KATEKIZMAS”
Pirmasis lietuviškas eilėraštis/vadovėlis
Kreipiamasi žodžiais „broliai, seserys“ Supriešinimas tekste
• Sudaroma lygybės iliuzija, • Mokantis Dievo žodžio yra
krikščionybėje visi žmonės yra lyg vienintelė šviesa ir laimė, o blogis
broliai ir seserys. visada arti.
Sureikšminama mokslo svarba
• Praeities karta troškimas mokytis Problema
neišsipildė, o jaunoji karta, gavusi
galimybę tobulėti, yra ypatinga. • Kad vis dar yra tikima pagonybe.
Knygos paskirtis
• Skleisti prostetantišką Dievo žodį, nes
skaityti gimtąja kalba Renesansu buvo
populiaru.
 „KATEKIZMAS”
KNYGELĖS PAČIOS BYLO LIETUVININKUMP IR ŽEMAIČIUMP

Pirmasis lietuviškas eilėraštis/vadovėlis

Pareigą šviesti žmones „Raginkit žmones to trumpo mokslo

išmokti, Be kurio platesnis mokslas
• Turėtų kunigai ir ponai (kilmingi
žmonės)
negal stovėti“
• Nepažinę svarbiausių krikščioniškų
Istorinis kontekstas vertybių, negalės pažinti pasaulio.
• Reformacija
• LDK situacija „Zotagomis tau žmogus tur atsakyti,
• Tautinis sąmoningumas Jog geresniai atmen arti, nent poterį
byloti“
• Siekė, kad galėtų skaityti lietuvių
kalba, • Lietuviai geriau moka arti, negu
melstis. Mokytis yra ne mažesnė
• Mažvydas turėjo palikti Lietuvą dėl
kontrreformacijos.
vertybė už žemdirbio darbą.

Broliai seserys, imkit mane
ir skaitykit
Ir tatai skaitydami
permanykit.
Mokslo šito tėvai jūsų
trokšdavo turėti,
Ale to negalėjo nė vienu
būdu gauti.
Regėti to norėjo savo
akimis,
Taip ir išgirsti savo ausimis.
Jau nūn, ko tėvai niekada
neregėjo,
Nūn šitai vis jūsump atėjo.
Veizdėkit ir dabokitėsi, žmones visos,
Šitai eit jūsump žodis dangaus
karalystos.
Maloniai ir su džiaugsmu tą žodį
priimkit,
O jūsų ūkiuose šeimyną mokykit.
Sūnūs, dukterys jūsų tur tatai mokėti,
Visa širdžia tur tą Dievo žodį mylėti.
Jei, broliai seserys, tuos žodžius
nepapeiksit,
Dievą Tėvą ir Sūnų sau mielu padarysit
Ir pašlovinti po akimis Dievo būsit,
Visuose daiktuose palaimą turėsit.
Šituo mokslu Dievą tikrai pažinsit
Ir Dangaus karalystosp prisiartinsit.
Neužtrukit, broliai seserys, manęs
skaityti,
Jei pagal valią Dievo norit gyventi.
<...>
Kursai nenorėtų to mokslo žinoti ir
mokėti,
Tasai amžinose tamsybėse tur būti.
„KATEKIZMAS”
TEKSTO IŠTRAUKOS
Kaukus, Žemėpačius ir Laukosargus
pameskit,
Visas velniuvas, deives apleiskit:
Tos deivės negal jums nieko gero
duoti,
Bet tur visus amžinai prapuldyti.
Sveikatą, visus daiktus nuog to
Dievo turit,
Kurio prisakymus čia manip regit.
Tasai Dievas dangų, žemę žodžiu
vienu sutvėrė,
Šituo būdu žmones ir visus daiktus
padarė, -
Tasai kožnam žmogui vienas gal
padėti,
Sveikatą ir palaimą tasai gal priduoti.
Tasai Dievs visas žmones nor didžiai
mylėti,
Dangaus karalystę dovanai nor
dovanoti,
Aitvars ir deivės to negal padaryti,
Bet ing peklos ugnį veikiau gal įstumti.
Pameskit tas deives, Dievop didžiop
pristokit,
Šitą mokslą visi linksmai priimkit.
Tasai mokslas tur teisiai jus išmokyti,
Kaip Dievą turit pažinti, priegtam ir
garbinti,
Tasai mokslas rodo tikrą kelią Dievo
Sūnausp,
Mūsų Išganytojop Jėzausp Kristausp.
Šitą Sūnų ir Tėvą tikrai pažinsit,
Jei tą mokslą gerai mokėsit ir permanysit.
Be šito mokslo žmones regit kleidinčias
Ir deivių šimtą (jei tatai nemaž) turinčias.
Aš žinau ir tatai dręsu čia sakyti,
Jog šimte žmonių vieno negalėčiau
atrasti,
Kursai vieną žodį Dievo prisakymo
mokėtų
Ir poteriaus bent du žodžiu atmintų.
Jei klausi žmogų: „Bau moki poterį
byloti?
Prisakymus Dievo bau galėtų atminti?
Vieros krikščionių straipsnius ar gali
skaityti?
Apie dūšios išganymą bau gali ką žinoti?"
-
Zotagomis tau žmogus tur atsakyti,
Jog geresniai atmen arti, nent poterį byloti.
„Dievo prisakymų, - bylo, - aš niekada
negirdėjau,
Nei straipsnių vieros krikščionių skaičiau.
Bažnyčioj nuog dešimties metų nebuvau,
Tiktai su burtininke ant burtų
veizdėdavau:
Be geresn su šventa burtininke gaidį
valgyti,
Nei bažnyčioj šaukimo žekų klausyti".
 „KATEKIZMAS”
TEKSTO IŠTRAUKOS

Ak ponai, klausykit ir permanykit!

Jei kunigai tingėtų tą mokslą patys
Balsus tuos jūsų žmonių išgirskit! sakyti,
Tų dūšias Dievs nuog jūsų norės Jūs galėsit ūkiuose žmones mokyti.
turėti,
Bet kunigų yra urėdas žmones mokyti,
Kurias jums ing rankas davė
Bo ant to visi yra apskirti.
rėdyti.
O jūs, kunigai, pagal jūsų seną urėdą
Ei viešpatys visokie, ant žmonių
susimilkit! Mokykit žmones, tatai visos paklydo!
Kunigump, žekump žmones Šitai turit trumpą mokslą krikščionystės
tremkit! Pagal būdą senosios bažnyčios.
Kiek nedėlios bažnyčion Skaitykit ir duokit ing rankas kiek
vaikščioti prisakykit, vaiko,
Kunigus, idant mokytų žmones, Kaip žemaičio, taip ir lietuvininko.
raginkit!
Raginkit žmones to trumpo mokslo
Klebonus, kunigus vienu balsu išmokti,
prašykit,
Be kurio platesnis mokslas negal
Idant to mokslo neslėptų, didžiai stovėti. <...>
melskit.
MIKALOJUS DAUKŠA

„PRAKALBA Į MALONŲJĮ SKAITYTOJĄ”

(16 – 17 amžius)
 RAŠYTOJO KONTEKSTAS

Kontekstas
• Renesanso epochos (16/17 am.)
humanistas, katalikų kunigas,
gimtosios kalbos teisių gynėjas LDK.
• Pirmasis pradėjo leisti lietuviškas
knygas LDK.
• Kilęs iš smulkiųjų bajorų šeimos,
kurioje buvo kalbėta lietuviškai.
• 1599 m. išvertė pamokslų rinkinį
“Postilę” į lietuvių kalbą.
• Po Liublino unijos, Daukša suprato
kylančią grėsmę gimtajai kalbai.
Kūryba
• Daukša kelia gimtosios kalbos
išsaugojimo, kaip tautos išlikimo
sąlygos, problemą.
• Kūryba pasižymi savitu stiliumi,
turtinga klaba. Jo kūriniuose pradėti
vartoti lietuviški naujadarai
(mokytojas, valia, įkvėpimas, išmintis
ir kt.)
 „PRAKALBA Į MALONŲJĮ SKAITYTOJĄ”
(KONTEKSTAS)

Koks istorinis, kultūrinis, Kokį istorinį faktą, turėjusį neigiamą

biografinis šio kūrinio kontekstas? įtaką mūsų kultūrai, mini Daukša?

• Po Liublino Unijos įsigali lenkų • Liublino Unija 1569.

kalba.
• Renesanso epochoje vyko
persilaužimas - iš lotynų kalbos
pereinama į tautines kalbas, o LDK
knygos tik pradedamos leisti.
• Daukšos šeimoje buvo kalbama
lietuviškai, o pats Daukša rūpinosi
Bajorų ir mažesniųjų sluoksnių
žmonių švietimu.
 „PRAKALBA Į MALONŲJĮ SKAITYTOJĄ”
Kokia kalba buvo parašytas kūrinys?
• Buvo parašyta Lenkų kalba didikams ir kunigams.
Buvo išleista Vilniuje 1599 metais.
Kokią problemą kelia autorius?
• Kad nepuoselėja savosios kalbos, naudoja svetimą
kalbą.
Kas sudaro tautą?
• Tautą vienija bendra kalba, papročiai ir žemė.
Kokiais epitetais apibūdinama tauta, kuri
nevartotų savo kalbos?
• Menka, niekinga tauta. (vartoja niekinamuosius
epitetus)
Nurodykite, kokiose srityse turi būti
vartojama sava kalba?
• Bažnyčioje, tarnyboje, namie, valdant valstybe, moksle
(visose srityse)
(1599 M.)
Kokiu tikslu žmonių gyvenimą lygina su
gyvūnų gyvenimu? Kokia tai raiškos
priemonė?
• Parodyti, kad gyvūnai negyvena kitų poveikiu ir gyvena
Dievo duota prigimtimi. Retorinis Klausimas.
Ką reikštų kalbėti svetima kalba?
• Išduoti tautą, griauti Dievo nustatytą tvarką.
Kokiu tikslu žmonių gyvenimą lygina su gyvūnų
gyvenimu? Kokia tai raiškos priemonė?
• Parodyti, kad gyvūnai negyvena kitų poveikiu ir gyvena
Dievo duota prigimtimi. Retorinis Klausimas.
Kokios vertybės nyksta, išsižadant gimtosios
kalbos?
• Santaika, vienybė ir gerovė. Skirtingomis kalbomis
nesupras vienas kito. Vyks kivirčai.
Koks autoriaus požiūris į svetimų kalbų
mokymąsi? Ką tai sako apie patį autorių?
• Jis yra plačių pažiūrų, tolerantiškas, yra už svetimų kalbų
mokėjimą.
Kokia keliama problema sieja Daukšos
prakalbą su Mažvydo „Katekizmo“ lietuviška
prakalba?
• Žmonės neturi Lietuviškų knygų, negali mokytis tikėjimo
tiesų, ieško pagoniškų prietarų ir bažnyčioje kalbama
svetima kalba.
Kokie M.Daukšos asmenybės bruožai išryškėja
iš šios prakalbos?
• Tolerancija, patriotizmas, įsipareigojimas tautai ir jos kalbai,
plati erudicija, kuklumas, savotiškas demokratiškumas.
Kokia yra panaši problema kūrinyje yra aktuali
ir šiais laikais?
• Yra aktuali problema – globalizacija. Per globalizacijos
sąlygas, mažoms tautoms yra sunku išsaugoti kalbą, nes
išsigali svetima kalba.
 „PRAKALBA Į MALONŲJĮ SKAITYTOJĄ”
• Man, norinčiam, gerbiamas ir mielas Skaitytojau, ką nors
gera savo tėvų šaliai padaryti ar kuo nors jai pagelbėti,
atiteko ir mano luomui priderantis, ir mūsų garsiojoje
Lietuvos Kunigaikštystėje paplitusiai katalikų Bažnyčiai
ne tik puikus ir didžiai malonus, bet ir labai reikalingas
darbas: jau seniai kunigo Vujeko, mokyto teologo jėzuito,
parašytus ir surinktus ir visiems katalikams didelę
paslaugą teikiančius, į čekų ir vokiečių kalbas išverstus
pamokslus į savąją, mūsų, lietuvių, kalbą išversti ir
visiems skaitymui pateikti.
• <...>Žinau, kaip visos tautos vertina, myli ir brangina
veikalus, gimtąja kalba rašytus (todėl, manau, visos tautos
ir suskato versti knygas iš kitų kalbų į savas), tiktai mūsų
lietuvių tauta, besimokydama lenkų kalbos ir ją
vartodama, taip yra paniekinusi, apleidusi, kone
išsižadėjusi savo kalbos, jog kiekvienas tai aiškiai mato,
bet už tai vargu ar kas ją pagirs.
• Pagaliau, kad ir negautum kitos paramos ir naudos iš tų
knygų, išverstų į lietuvių kalbą, gana man bus, jog šiuo,
nors ir mažu savo darbeliu, - kaip manau ir geidžiu, -
duosiu pradžią ir paskatinsiu mūsiškius mylėti gimtąją
kalbą, jos laikytis ir ją ugdyti. Juk tatai mums ir visiems
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojams, kaip
sakyta, labai turėtų rūpėti. Likis su Dievu, mielas
Skaitytojau, ir gauk iš šių taip reikalingų knygų malonumo
ir naudos.
(KŪRINIO DETALĖS)
• Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga,
kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų
žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo
savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti,
tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio
niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava
kalba. Tąja kalba paprastai visi rašo įstatymus, jąja leidžia
savosios ir svetimų tautų istorijas, senas ir naujas, jąja
aptaria visus valstybės reikalus, ją gražiai ir padoriai
vartoja visokiais atvejais Bažnyčioje, tarnyboje, namie.
Pati prigimtis visus to moko ir kiekvienas beveik iš
motinos krūties įgauna potraukį į savąją kalbą - ją mielai
vartoti, išlaikyti ir propaguoti.
• Tai akivaizdžiai matome ne tiktai žmonių, bet ir
neišmintingų padarų gyvenime. Kas per keistenybės būtų
tarp gyvulių, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip
lakštingala, o lakštingala - krankti kaip varnas, ožys -
staugti kaip liūtas, o liūtas - bliauti kaip ožys? Dėl tokio
savo būdo pakeitimo pranyktų savitumas, beveik pranyktų
ir tokių įvairių gyvulių esmė ir prigimtis. Jeigu toks
gyvulių paikumas sukeltų tarp jų tokį sąmyšį, tai galime
suprasti, koks sumišimas ir netvarka kyla, kai žmogus, dėl
kitos tautos kalbos savo gimtąją visiškai paniekinęs, taip
pamėgsta svetimąją (pamiršdamas savąją, kuria Dievas ir
gamta liepia kalbėti), lyg pats būtų ne to krašto ir kalbos.
• Kuo išsilaikė Arabų šalis, Graikų valstybės ir kiti tolimi
kraštai? Vien tiktai gavo gimtosios kalbos išlaikymu.
Nekalbu apie Italų žemę, kuri taip rūpinasi išlaikyti ir
skleisti savo kalbą, jog nėra jokių, net sunkiausio turinio
knygų, kurių jos žmonės nebūtų išvertę į savo kalbą.
Neliesiu, nes visi tai žinome, mūsų kaimyninės Lenkijos,
kurioje kaip žydi ir turtėja kalba - kas nežino? Kas nėra
girdėjęs. Visa tai sakau ne tam, kad peikčiau kitų kalbų,
mokėjimą ir vartojimą (tai visados visų žmonių buvo ir
tebėra vertinama ir giriama), ypač lenkų kalbos, kuri,
mūsų Didžiajai Kunigaikštystei mielai susijungus su
garsinga Lenkijos valstybe, virto lyg ir gimtąja. Aš tiktai
smerkiu mūsų gimtosios lietuvių kalbos apleidimą, kone
išsižadėjimą ir bodėjimąsi ja. Duok Dieve, kad mes laiku
apsidairytume ir iš to praradimo kada nors
prisikeltume. Argi nematome, kiek daug mūsų Didžiojoje
Kunigaikštystėje žūsta dėl tikybos ir sielos išganymo
dalykų nežinojimo; kiek daug atsilikusių ir paskendusių
sunkiuose pagoniškuose prietaruose ir šiandien
tebegyvena. Argi negirdime, kiek daug jų miršta, piktai ir
nekrikščioniškai gyvenę, ir į amžiną prapultį eina. Tai žala,
atsirandanti dėl tėvų kalbos apleidimo, dėl gimtosios
kalbos paniekinimo. Kaip paprasti žmonės supras, kas gera
ir išganinga, jeigu tas, kuris turi juos mokyti, jų kalbos
arba nemoka, arba ja bjaurisi;<...> ką jie darys, jeigu
nesupranta mokytojo.
 BAROKAS

MOTIEJUS KAZIMIERAS SARBIEVIJUS

MOTIEJUS KAZIMIERAS
SARBIEVIJUS
BAROKAS
(17 a. – 18 a. I pusė)
 KŪRYBOS BRUOŽAI, KONTEKSTAS
Kontekstas
• Buvo labai geras autorius, rašė
lotynų kalba
• Jo vidinės stiprybės šaltinis yra gilus,
stiprus religingumas
• Jo nedomina mirties pavidalai –
kirminai ir pūvantys lavonai
• Pirmieji kūriniai yra perdėtai puošnūs,
pompastiški, be gilesnių prasmių.
• 1622 m. jis buvo išsiųstas mokytis į
Romą, kur mokosi teologiją ir
susipažįsta su popiežiumi.
• Pirmasis Sarbievijaus poezijos rinkinys
pasklinda po visą Europą.
• Yra sulyginamas su aukščiausiais
poetais, kaip Dante ir Petrarka (buvo
paskelbtas poetu laureatu)
• Mirė 45 metų
Bruožai
• Mėgstamas lyrikos žanras buvo odė
• Moralinė žmogaus atremtis M. K.
Sarbievijaus poezijoje – stoikų filosofija
(nuosaikumas, kuklumas)
 ODĖS

„Telefui Likui“
„Pauliui Kozlovijui“
„Janui Libinijui“
„Krispui Levinijui“
 ODĖ „TELEFUI LIKUI“

Temos • Laimingas žmogus yra tas, kuris išmintingas,

• Žmogaus ryšio su likimu tema kantrus, susitaiko su likimo permainomis.

• Likimo tema • Žmogaus menkumo pojūtis išsakomas žaidimo

• Žmogaus menkumo tema
• Fortūna – nepastovumo, kitimo simbolis, kuri
vaizduojama kaip žmogui priešiška jėga.
• Fortūna - tarsi besisukantis ratas iškelti į viršūnes,
šlovės, valdžios aukštumas arba nusviesti į apačią,
nešlovę, skurdą.
(„Viskas laikina žemėj šioj,/ Ką materija čia
sukuria nerangi.“)
motyvu („Žaidžia ratas lemties, žaidžia mumis,
deja“)
• Žmogų gąsdina likimo ir sėkmės
permainingumas
• lyrinis subjektas kreipiasi į Telefą ir jį gąsdina
Pagrindinė mintis
• Laimingas tas, kurį išmintis moko kantriai
susitaikyti su neišvengiamomis likimo
permainomis.
 ODĖ „PAULIUI KOZLOVIJUI“

Saiko svarba
• Lyrinis pasakojimas padeda atskleisti saiko • Gamtos pasaulio kaitos vaizdais užsimenama:
svarbą – žmogui būtinas poilsis dvasios ramybei kaip pavasaris keičia žiemą, taip darbus,
atgauti, pradėtiems mažiems darbams paversti mokymąsi turi keisti poilsis.
dideliais.
• Vaizduojamas Vilniaus gamtos grožis
• Žmogus turi vertinti saiką, elgtis protingai.
Individualų žmogaus poilsio poreikį galima
• Karo ir taikos kontrastas. Teigiama, kad po karo,
susieti su tautoms reikalingu atokvėpiu po karų
žmogus turi atsigauti
ir kitų nelaimių.
• Žmogui būtinas poilsis dvasios ramybei atgauti,
pradėtiems mažiems darbams paversti dideliais.
• Žmogus turi vertinti saiką, elgtis protingai
• Įtemptą mokymąsi turi keisti poilsis.
 ODĖ „JANUI LIBINIJUI“

• Dorybės apgina žmogų nuo laikinų, dažnai

kenksmingų pagundų.
• Kukli laimė – nėra visiems matoma, bet būtent ji
suteikia žmogaus sielai ramybės.
• Gyvenimo laimė (pilnatvė) - toli nuo minios, tai
odės subjekto laimė, ir jai nereikia žiūrovų.
• Odėje perspėjama, kad šlovė nėra blogis, blogis
yra paskui ją neišvengiamai sekantis pavydas.

Odės moralas
• Stojiška laikysena (nuosaikumas, kuklumas) gali
apsaugoti nuo pavojų, nes kur šlovė ten ir
pavydas.
 ODĖ „KRISPUI LEVINIJUI“

Temos • Per laiko nuorodas (valandos, mėnesiai, metai)

upės įvaizdį, skleidžiasi laikinumo tema.
• Dieviškos tvarkos tema
• Menkas akistatoje su laiku žmogus, nepajėgus
• Laiko tema suprasti dieviškos visatos tvarkos.
• Laikinumo tema • Nieko nėra amžino, žmogus turi suprasti, kad
• Likimo tema viskas greitai baigiasi (jaunystė, šlovė)
• Trumpas žmogaus gyvenimas nulemtas
dieviškosios tvarkos, kurios niekas negali pakeisti.
Laikinumo tema
• Nesuprantamas pasaulis galbūt atrodo
• Laikinumo tema – visiška žmogaus negailestingas, bet iš tiesų visur galioja dieviška
priklausomybė nuo dieviškos tvarkos ir laiko. tvarka. Tik laikinam žmogui tai atrodo priešiška.
• Žmogus turi vertinti išmintį, o ne laikiną šlovę,
turtus.
• Gyvenimas greitai pralekia ir nulemtas jis Dievo, o
likimas permainingas – tai duoda, tai atima.
• Laiko tėkmė reiškia viso, kas žemiška ir žmogiška,
netvarumą.
ŠVIETIMO EPOCHA

Kristijonas Donelaitis
Johanas Volfgangas Gėtė
JOHANAS VOLFGANGAS GĖTĖ

“Faustas”
(18 a.)
 BIOGRAFIJA, KONTEKSTAS
Kontekstas
• Johanas Volfgangas Gėtė – humanistas, politikas,
mokslininkas, filosofas.
• 18 a. švietimo epochos rašytojas
• Gimė protestantų šeimoje.
• Vaikystėje skaitė Bibliją, jaunystėje lankė pietistų
būrelius, kur daug dėmesio buvo skiriama
jausmams, savęs stebėjimui.
• Daug keliavo, bendravo su naujais žmonėmis ir
patirtus meilės išgyvenimus išliejo jausmingomis
eilėmis.
• Johano Volfgango Gėtės asmenybė prieštaringa
• Tai jautrus, įtarus, kandus, ironiškas, nepastovus,
vengiantis gyvenimo sunkumų.
• Dvilypė asmenybė.
• Domisi žmogaus prigimtimi.
Kūryba
• Autoriaus kūryboje dominuoja žmogaus
pažinimo, prigimties, laimės temos.
• „Faustas“ – viso gyvenimo knyga, rašyta
įvairiausiais gyvenimo laikotarpiais, todėl nėra
vientisas tekstas, skirtingas stilistiškai, nėra
aiškaus siužeto, nuoseklumo.
• Svarbiausia – minties plėtojimas.
• Tema apie mokslininko ir velnio sutartį nėra
nauja vokiečių kultūroje.
• Autorius pasinaudoja populiaria pasaka, mitu apie
velnio ir žmogaus sutartį.
• Galima spėti, kad autorių patraukė mistika, noras
galynėtis su velniu, su likimu, pergudrauti žmogaus
likimą, jaunystės grįžimo idėją.
 „FAUSTAS”

Žanras – drama (tragedija)

• Gėtei rūpi žmogaus prigimtis, kuri yra pati
didžioji paslaptis.
• Tik nuolatinis veikimas ir kitimas yra kelias į
pažinimą, gyvenimo prasmė.
• Tačiau toks gyvenimo pradas neturi etinių,
moralinių kriterijų.
Problema Veikėjai
• Kaip suprasti gyvenimo prasmę? Faustas
• Pagyvenęs viduramžių amžiaus mokslininkas,
Temos
kuriam atsibosta rutina ir nori pamatyti naujų
• Faustiškojo tipo žmogaus nepasitenkinimas dalykų gyvenime, nori pažinti gyvybės esmę.

• Su Etika yra sunkiai suderinama ir pažinimo idėja. • Meilės tema <…> Mefistofelis
• Pats Gėtė domėjosi, kiek žmogus leisdamas laisvai • Šėtonas, demonas, kitaip sakant, pragaro
skleistis, nepažeidžia, nepastumia kitų. (Faustiškasis žmogus – žmogus, kuris išpildydamas vadybininkas.
(nematome, kiek Faustas kenčia, kai yra sugadintų vienus troškimus, svajoja apie kitus, todėl nėra
gyvenimų) Vagneris
įmanomas ilgalaikis, pastovus pasitenkinimas)
• Dramoje autorius derina aukštąjį, žemąjį stilių, • Fausto Mokinys
prikaišioja į tekstą šnekamosios kalbos, gatvės
kalbos dainų, giesmių.
Gretchen/Margarita
Pirma dalis
• 14 metų mergina, religinga.
• Gyva, sodri, stačiokiška kalba pabrėžia prigimties • Margaritos tragedija. Faustas negali gyventi su Margarita,
stichiją.
nes tai reikštų atsisakymą tobulėti, išsižadėti gyvenimo Valentinas
prasmės ieškojimo.
• Margaritos brolis
Kūrinys turi dvi dalis • Aiškūs Fausto gyvenimo prasmės ieškojimai.
•
Marta
Du prologai
Antra dalis
• Margaritos kaimynė
• Dvi didžiulės dalys (pirmąją sudaro 25 scenos;
• Išorinis veiksmas nėra svarbus, atskiras scena jungia
antrąją – 5 veiksmai)
tikslingos temos, pagrindinių motyvų plėtojimas.

„Prologas danguje“
• Įžangoje „Prologas danguje“ veikia Viešpats ir velnias.
• Jų dialoge iškyla žmogus, velnio požiūriu kaip
primityvi, kvaila būtybė, Viešpaties akimis – žinių ir
gėrio siekianti būtybė.
• Dievas leidžia velniui gundyti žmogų, neišvaduoti
žmogų iš gyvenimo sunkumų.
• Gėtė mano, kad tai yra žmogaus gyvenimo dalis, kiek
žmogus gali nueiti tolyn.
• Dievo ir velnio kova yra gėrio ir blogio kova, amžina
kova, dinaminė pasaulio kūrimo jėga. Kova – dėl
žmogaus likimo ir prigimties.
• Jei mano lūpos kada nors ištartų:
„Sustok, akimirka žavi!“ –
Gali sukaustyt grandine iš karto,
Ir ką tik nori, tą daryt su manimi
(jei Faustas ištars „Sustok, akimirka žavi!“, Fausto
siela atiteks Mefistofeliui)
„FAUSTAS” DETALĖS
„Naktis“; „Prie miesto vartų“ Gatvė
• Faustui Žemės Dvasia asocijuojasi su jaunystės jėgomis, nori naujų • Margarita Faustui patinka ir įsimyli, tačiau jam ji greitai
galimybių, tačiau negali valdyti pasaulio dvasių. atsibosta ir nori daugiau, Faustui yra nauja galimybė.
Tampa kaip tyrumo simbolis.
• Vagnerio ir Fausto pokalbis parodo mokslininkų skirtingumą
• Paryškina tamsiąją Fausto pusę.
• Faustas yra nesocialus, tačiau nori pažinti daugiau
• Vagneris nekelia didelių tikslų, nori susisteminti, kas buvo atrasta. Norima
parodyti, kad pasaulis juda į priekį, kai yra užduodami nauji klausimai.
Meilės tema
• Kaip ir Hamletas, Faustas yra prislėgtas, nejaučia gyvenimo • Kai Faustas išgeria eleksyrą, kuris paverčia jį jaunu, nori
malonumų, mąsto apie gyvenimo prasmę ir sprendžia būti ar nebūti pažinti meilę, santykiauja su Gretchen/Margarita.
(ar verta gyventi) Mefistofelis užmigo Margaritos mamą, Margarita
nusižudo.
• Faustas teigia, kad žmogus yra silpnas, nesavarankiškas,
priklausomas nuo kitų, laikinas, bereikšmis, sukurtas pagal Viešpaties • Margarita bus išsaugota, po mirties bus rojuje.
atvaizdą.
• II dalies pabaiga: Galiausiai, Faustas nepralaimi lažybų ir
patenka į rojų.
Fausto darbo kambarys I; II
• Mefistofelis susitinka su Faustu, kai Faustas pasiekia kraštutinumą,
yra pažeidžiamas, nusivylęs viskuo, nebemato prasmės gyventi ir
žino, kad Faustas pasiduos Mefistofeliui.
• Sutarties sąlygos buvo tokios: Mefistofelis parodo gyvenimo
malonumą, o Faustas parduoda savo sielą jam.
• Faustas nėra išskirtinis žmogus, jis gyvena kaip visi žemės žmonės:
su siekiais ir nusivylimais, klaidomis. Mefistofelis yra tarsi naujų
galimybių priemonė, tamsioji Fausto pusė.

„Prologas teatre“
• Kalbasi direktorius, komikas ir poetas.
Skirtingi požiūriai į gyvenimą. Menas suteikia galimybė
apmąstyti gyvenimo prasmę.
„Prologas danguje“
• Mefistofelis smerkia žmones, juos laiko menkais,
nemąstančiais padarais. Dievas pasako, kad žemėje
gyvena Faustas, kuris tarnauja jam.
Mefistofelis susilažina su Dievu, kad Faustą išves į
blogio kelią. Jei Faustas taps nusidėjėliu, tai velnias
pateks į rojų.
• Angelai Gabrielius, Rafaelis ir Mykolas skelbia
Viešpaties galybę ir tvarką. Bet apie šitą pasaulio
harmoniją ir didybę nieko nenori žinoti Mefistofelis.
Jis žiūri tik į žmonių gyvenimą ir nemato tenai jokios
harmonijos. Nors žmogus yra gavęs protą, bet gyvena,
jis sako, kaip ir kiekvienas gyvulys. Viešpats pasitiki
žmonėmis, todėl leidžia gundyti Faustą.
Žmogus turi gyventi harmoningoje aplinkoje, nes būtų
kaip dieviškoji tvarka visatoje. Mefistofelis yra sukurtas
nematyti nieko gero, kad darytų blogus darbus.
„FAUSTAS”
DETALĖS/INTERPRETACIJOS
„Naktis“
• Veiksmas vyksta Fausto kambary. Faustas nerimauja.
Pasirodė dvasia, kuri skelbia, kad Faustas neprilygsta jai.
Dvasia dingsta, o į Fausto kambario duris pasibeldžia
Vagneris. Nori nusižudyti, bet Velykų varpai sustabdo.
• Iš Dangaus veiksmas nusileidžia į žemę, į celę, kur yra
Faustas, pražilęs, sunykęs, sielvarto draskomas.
Iki šiol Faustas ieškojo pasitenkinimo mokslo srityje. Jis
studijavo filosofiją, teisę, mediciną ir net teologiją, bet
mokslas jam neatsakė, kur gyvenimo esmė ir jo laimė.
Faustui reikia visada daugiau, racionalizmo
žmogus, atmetęs bet kokį autoritetą, savo protu ir
patirtimi pažįsta pasaulį
„Gatvė“
• Veiksmas vyksta miesto šventėje. Visi žaidžia, šoka,
linksminasi. O Faustas su Vagneriu vaikšto po miestą ir
kalbasi.
Faustą žmonės gerbia, džiaugiasi, kad toks didis žmogus
išėjo į miestą ir švenčia su jais. Prie uolos Faustas
pamato šunį.
• „Besilinksminančioje minioje ir jis prablaivėja: „Čia aš
žmogus, čia aš galiu juo būti“, bet neilgai džiaugiasi.
Nors gamtoje jis ilsisi, bet nusileidžia saulė ir kyla
mintys apie skirtingus sielos troškimus. To dualizmo
Faustas negali pakęsti. Dvilypumas.
„Fausto darbo kambarys“
• Šuo Fausto namuose pradeda elgtis keistai ir pavirsta
studentu, pradeda kalbėtis. Faustas nenorėjo baigti su jo
pokalbių, bet Mefistofelis, priešingai, norėjo užbaigti
pokalbį, pasinaudodamas savo burtais užmigdo Faustą ir
pabėga.
Kitą dieną Mefistofelis pasiūlo Faustui pasirašyti krauju
sutartį. Sutarties sąlygos buvo tokios: velnias išmokys
džiaugtis gyvenimu. Fausto siela atsidurs pragare, kai šis
ištars: „Sustok, akimirka žavinga.“
• Faustas smalsus, nes nori iš Mefistofelio sužinoti viską.
Mefistofelis kaip vertybę laiko galią, siūlosi Faustui
patarnausiąs:
jis pasotinsiąs Fausto troškimus, duosiąs tikrą gyvenimą.
Faustas netiki, kad Mefistofelis, velnias, jį patenkintų:
„Ką, vargše velnie, gali duoti? / Ar tu gali žmogaus
siekius išmatuoti?“
KRISTIJONAS DONELAITIS

“Metai”
(18 a.)
 BIOGRAFIJA, KONTEKSTAS

Biografija Kontekstas
• Apšvietos epochos (18 a.) Mažosios Lietuvos • 18 amžiaus maro į Mažąją Lietuvą atvyko
poetas daug kolonistų
• Grožinės lietuvių literatūros pradininkas • Prancūzų, vokiečių, šveicarų
• Buvo protestantas, pastorius Tolminkiemyje
• Atvykėliams buvo suteiktos teisės laisvai
(aprašė gyvenimą Tolminkiemyje)
ūkininkauti
• Savo rankomis pasigamino fortepjoną, buvo
muzikalus • Dauguma vietinių gyventojų lietuvninkų
priklausė žemiausiam socialiniam
• Tolminkiemyje pastatė mokyklą, klebonų
sluoksniui – baudžiauninkams (būrams)
našlių namų, perstatė kleboniją, bažnyčią
• Buvo paveiktas pietistų idėjų.
• Pietistai stengėsi stiprinti asmens žmogaus
pamaldumą
• Skatino žmones gyventi kukliai, saikingai,
darbščiai, pasitenkinti, kas Dievo duota
 „METAI”

Žanras – Epinė poema

Žanro tipas – didaktinė (mokomoji) poema

Tema Idėja Pasakotojas

• Vyžlaukio kaimo būrų gyvenimo • Tvarkos idėja • Trečiuoju asmeniu, pastorius,
aprašymas 18 amžiuje (buitinis • Viešpaties tvarkos laužymas pamokslininkas, kalbama kitų
gyvenimas, mąstysena) veikėjų lūpomis.

Eilėdara
Problemos • Parašyta hegzametru Veikėjai
• Ponų ir būrų santykiai (socialinė • Būrai, „viežlybieji ir nenaudėliai“
problema) Kompozicija (teisingieji ir neteisingieji)
• Santykiai su kitataučiais (tautinė • Suskirstyta į keturis dalis, kurie yra • Ponai (neigiami)
problema) pavadinti metų laikais.
• Elgesys, moralė (tikėjimo, • Kiekviena dalis išskyrus „vasaros
moralės problema) darbai“ prasideda gamtos aprašymu.
 „METAI”

Poemoje įkūnytos kolektyvinės tautos vertybės, bendruomenės sąmonė, savigarbos šaltiniai.

Epochų įtaka Vertybės Ponai

• Antika (eiliavimas hegzametru)
• Barokas (puošni kalba,
hiperbolizuotai, metaforiškai)
• Klasicizmas (vientisumas,
tvarka) – kuria statiškus veikėjo
charakterius (parodyti ydas,
dorybės)
• Švietimo epocha (mokyti gyventi
geriau)
• Darbštumas, darbas • Jiems yra skirta vadovauti, yra
apsiskaitę, tačiau pakankamai
• Tautinis sąmoningumas
nesirūpina būrais
• Dorumas, pavaldumas,
• nenaudėliai
nuolankumas, saikas
• socialinis ir tautinis konfliktas
Būrai
Ydos
• Jaučia atskirti, bet nori būti ponais,
• Girtuokliavimas, tinginystė,
ima pavyzdį iš ponų (kurie
• Papročių niekinimas persivalgo, persigeria)
• Persivalgymas, persigėrimas,
savivalė
 „METAI”
Štai viens pons, puikiai rėdyts (tikt gėda
sakyti),
Mislyk tikt, aukščiausių ponų viens,
prisiėdęs
Ir visokių rinčvynių svetimų prisikošęs,
Voliojos ant aslos ir prasikeikdams rėkė:
Nes jis velnius ir velniūkščių kaimenę visą,
Dievą bluznydams, taip baisiai šaukti
pagavo,
Kad visa pekla dėl to nusigandusi rūko
Irgi bedugniai jos bei pamotos prasivėrė.
Žinom juk visi, kaip ponai keikdami rėkia;
Bet ir būrai jau nuo jų mokinasi rėkaut.
Juk ir ponų vaikesčiai taip jau per subinę
gauna,
Kad jie, kaip kiti vaikai, į patalą meža.
Mes lietuvninkai vyžoti, mes nabagėliai
Ponams ir tarnams jų rods prilygti
negalim;
Bet ir poniškas ligas kentėt neprivalom.
Amtsrots valsčiaus to, kursai tą baudžiavą
valdė,
Toks širdings buvo pons, kad kožnas, jo
paminėdams,
Dar vis verkia: nės jisai jau numirė pernai.
 ROMANTIZMAS

KITA POETAI

Antanas Baranauskas Adomas Mickevičius

Vincas Kudirka
Maironis (Jonas Mačiulis)
ADOMAS MICKEVIČIUS

(19 amžiaus II pusė)

 BIOGRAFIJA

Biografija Reikšmė Lietuvai

• 19 a. I pusės Lietuvos ir Lenkijos poetas romantikas, • Adomo Mickevičiaus kūryba turėjo įtakos
rašęs lenkų kalba apie tėvynės ilgesį, nelaimingą meilę, formuojantis lietuvių nacionalinei literatūrai.
maištą, jaunų žmonių ryžtą keisti pasaulį.
• A. Mickevičiaus sugalvotas moteriškas vardas
• Gimė giminėje, kuri kalbėjo lenkiškai, nors save laikė Gražina plačiai paplito Lietuvoje ir Lenkijoje. Kitas
lietuvių bajorais. jo sugalvotas vardas – Živilė – paplito tik Lietuvoje.
• Mokėsi Vilniaus universitete, būtent studijavimo metais • Nuo mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo
Adomas Mickevičius parašė pirmuosius savo eilėraščius.
Vilniuje faktiškai prasidėjo Lietuvos atgimimas.
• Ketveri metai universitete subrandino Adomą
Mickevičių kaip asmenybę bei augantį talentą.
• Sukūrė Filomatų bendruomenę universitete, kur ir skelbė
savo kūrybą.
• Susekus jo sukurtą bendruomenę, buvo ištremtas iš
Lietuvos, niekada nebeturėjo galimybės grįžti.
• Keliavo po Europą, buvo visapusiškai išsilavinęs.
• Mirė nuo choleros Konstantinopolyje, kur buvo ruošiami
lenkų pulkai.
„ROMANTIKA”
 „ROMANTIKA” AIŠKINIMAS

• Mickevičius, gyvendamas Lietuvoje, buvo pamilęs Marilę Vereščiak.

• Nors meilė buvo abipusė, bet tėvai Marilę ištekino už turtingo grafo Putkamerio.
• Kūrinys buvo parašytas išgyvenus šią nelaimingą meilę. Svarbiausia poetui romantikoje
atskleisti gilius jausmus, meilės kančią.
„ODĖ JAUNYSTEI”
 „ODĖ JAUNYSTEI” AIŠKINIMAS

• XIX a. Lietuva kentė carinę priespaudą. Adomas Mickevičius, kovingas romantikas,

karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė į kovą
prieš carizmą.
• Poetas priklausė Filomatų draugijai, kurios himnu tapo Odė jaunystei.
• Tai kūrinys, išreiškiantis pažangaus jaunimo siekius.
• Kūrinyje ryškus romantiko nepasitenkinimas realybę ir siekis sukurti šviesesnį pasaulį.
 „AKERMANO STEPĖS”

Aš įplaukiau į erdvę sauso okeano.

Vežimas tartum laivė žalumynuos narsto;
Tarp ošiančių bangų, kur žiedus srautais žarsto,
Iriuosi pro salas raudonojo bužano.

Tamsa tirštėja, niekur kelio nė kurhano.

Žvelgiu į dangų, ieškau žvaigždžių, mūs vedėjų;
Ten šviesiame ūke Aušrinė suspindėjo?
Tai blizga Dnestras, švinta ugnys Akermano.

Palaukim!.. Kaip tylu… Girdėt, kaip gervės traukia.

Nė sakalo akis jų ten neįžiūrėtų.
Girdžiu, kaip žiogas smilgoj supasi iš lėto,

Kaip krūtine slidžia žaltys per žolę braukia.

Įsiklausau tyloj… Išgirst ausis galėtų
 „ AKERMANO STEPĖS” AIŠKINIMAS

• Kūrinys parašytas tremtyje.

• Mickevičius, kovingas romantikas, protestavęs prieš baudžiavą, kvietęs į kovą prieš
carizmą, priklausęs slaptąjai Filomatų draugijai.
• Už tai caro įsakymu buvo ištremtas iš Lietuvos be teisės sugrįžti. Gyvendams Kryme jis
parašė Krymo sonetus, vienas iš jų — Akermano stepės, kuriame ryškus tėvynės
ilgesys.
• Vėliau gyvendamas Europoje parašė poemą Ponas Tadas, kuri gimė iš tėvynės ilgesio,
iš noro kūryba grįžti į gimtąsias vietas.
• Mickevičius yra sakęs, kad rašydamas gyvenąs Lietuvoje: giriose, smuklėse, su šlėkta,
su žydais.
• Kūrinyje ryškus romantinis praeitis idealizavimas, meilė gimtąjam kraštui.
VINCAS KUDIRKA

(19 amžiaus II pusė)

 BIOGRAFIJA
Biografija
• 19 amžiaus 2 pusės žymiausias tautinio
sąjūdžio veikėjas, gydytojas.
• Tautai dirbęs ir aukojęsis žmogus.
• Laikraščio „Varpas“ redaktorius, gyvenęs ir
kūręs carinės priespaudos laikais, publicistas.
• Lietuvos himno autorius.
• Sirgo džiova. Mirė 40 metų.
• Įgimti meniniai ir intelektualiniai gabumai atsiskleidė
jau mokykloje, gimnazijoje taip pat labai lengvai
sekėsi mokytis.
• Buvo meno mėgėjas ir salonų šokėjas, linkęs į
lenkišką kultūrą. Baigęs šešias klases.
• Tėvo verčiamas, įstojo į Seinų kunigų seminariją. Čia
jis mokėsi dvejus metus ir buvo pašalintas dėl
„pašaukimo stokos“.
• Nuo 1890 m., greta „Varpo“, V. Kudirkos iniciatyva
buvo leidžiamas ir valstiečiams skirtas
laikraštis „Ūkininkas“.
• Gyvenimo pabaigoje „Varpo“ redagavimas visiškai
perėjo į jo rankas.
• 1890–1894 m. dirbo gydytoju Šakiuose.
EILĖRAŠČIAI

„Tautinė giesmė“,
„Varpas“
„Labora”
„TAUTINĖ GIESMĖ”

Lietuva, Tėvyne mūsų,

Tu didvyrių žeme,
Iš praeities Tavo sūnūs
Te stiprybę semia.
Tegul Tavo vaikai eina
Vien takais dorybės,
Tegul dirba Tavo naudai
Ir žmonių gėrybei.
Tegul saulė Lietuvoj
Tamsumas prašalina,
Ir šviesa, ir tiesa
Mūs žingsnius telydi.
Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse,
Vardan tos Lietuvos
Vienybė težydi!
 „TAUTINĖ GIESMĖ” AIŠKINIMAS

• Tautiškoje giesmėje (romantiškas kūrinys, kuriame idealizuojama praeitis), tapusioje

valstybės himnu, aktualizuojama istorinė atmintis.
• Pirmoji eilutė atkartoja Mickevičiaus Pono Tado invokaciją: Litwo, Ojczyzno moja!
• Tik Mickevičiaus asmenišką kreipinį (tėvynė mano) Kudirka keičia kolektyviniu
(tėvynė mūsų).
• Kreipinys primena sakralinius žodžius maldos Tėve mūsų.
• Himnas yra kaip dešimt įsakymų, kurių visi lietuviai turėtų laikytis.
 „VARPAS”

Kad rytą saulė spinduliu pirmiausiu

Apreiškė žemei tekėjimą savo,
Užgaudė varpas liepimu aiškiausiu,
Tarytum jisai žmogaus lūpas gavo:
Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite…

Tuoj darbininkai visi suknibždėjo

Lyg gyventojai užgauto skruzdyno
Ir kasdieniniai darbai prasidėjo
Žmonių lizduose ir ant lauko gryno.
Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite…
Varpas da garsiau ir da aiškiau gaudžia,
O graudus balsas veržiasi per orą.
Dėl ko nebaigia savo dainą graudžią?
Tinginius prikelt turi tikrą norą.
Kelkite, kelkite. kelkite. kelkite…
Tai skambink, ,,Varpe”! tegul gaudims tavo
Išilgai, skersai eina per Lietuvą!
Budink ir šauki graudžiu balsu savo,
O tas šaukimas perniek tenežūva!
Kelkite, kelkite, kelkite. kelkite…
Kas darbininkas ir kas dirbti gali,
Ant tavo balso prie darbo teimas!
O kur atrasi tinginį miegalį,
Tegul neliaudams jį budin gaudimas:
 „VARPAS” AIŠKINIMAS

• Eilėraštis, išspausdintas pirmame laikraščio Varpas numeryje.

 „LABORA”

Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus

Ir dirvos ne’pleiski! Tuomet, kada jausi,
Kaip kūns ima stingti, dvasia jau susnūdus,
Vėlu juk prie darbo: nesėsi – nepjausi.

Kol dega krūtinėj šventa ugnis toji,

Kur traukia prie darbo ir duoda tiek vieko,
Jog menkas ir silpnas net milžinu stoji,
O, dirbk, idant neitų ugnis ta ant nieko!
Kol da idealais, brol, besigėrėsi,
Siek prie idealo, tik doro ir aukšto,
O skubink! Paskui tu… jų išsižadėsi
Dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto.
Gyvenimo knygą skaityk laps į lapą,
Nestodams, kad kartais, į tinginius kliuvęs,
Tu nesupelytum ir neitum į kapą
Be likusio ženklo, kad žmogumi buvęs.
O jeigu apilsi sunkiam darbe savo
Ir, nykstant spėkoms jau, nuliūsi, nerimsi,
Tai žvilgtelk ant darbo jaunų draugų tavo –
Vienoj akimirkoj iš naujo atgimsi.
 „LABORA” AIŠKINIMAS
Suformuluokite ir parašykite eilėraščio pradžioje poetiniu
imperatyvu išsakomą svarbią mintį.
• Reikia dirbti svarbius darbus, kol esi jaunas
(„Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus“)
Nurodykite, kuriuo žodžiu apibūdinama ugnis. Įvardykite,
kuri tai meninės raiškos priemonė. Susiekite su rašytojo
kūrybos kontekstu ir paaiškinkite šio įvaizdžio prasmę.
Įvardykite poetą, kurio kūryboje anksčiau pastebėjote šį
įvaizdį.
• Metaforinis kalbėjimas, apibūdinama epitetu. Siejasi su
romantiku kūrybos. Panaudoti didingų darbų simboliai.
Yra skirti progai, Kudirkos kūryba publicistinė, turinti
realizmo ir romantizmo bruožų.
Motyvas Maironio kūryboje („Kaip niekas tavęs nemylės“)
Nusakykite, dėl ko išduodami jaunystės idealai. Įvardykite,
kuri meninės raiškos priemonė tai perteikia.
• Išduodami dėl didybės, materialinių vertybių.
Meninė raiškos priemonė - Metonimija („Dėl trupinio
auksto, gardaus valgio šaukšto“)
Įvardykite bent dvi eilėraštyje poetizuojamas vertybes.
Remdamiesi istorijos žiniomis įrodykite jų svarbą tautinio
judėjimo dalyviams. Aptarkite meninę raišką.
• Pirmoji – gebėjimas aukotis, tarnavimas kitiems; Antroji –
drąsa, nebijoti minios, kuri išsižada didingų tikslų.
Palyginkite šiame eilėraštyje kritikuojamą idealų išsižadėjimą
su mintimis, išsakytomis Maironio satyrose. Remdamiesi
konkrečiais pavyzdžiais įrodykite, kad V. Kudirkos ir
Maironio sukurto lyrinio „aš“ pasaulėžiūra artima.
• Lyrinis „aš“ niekina žmonės, kurie atsisako idealų dėl
patogaus gyvenimo. Kudirka ir Maironis niekina tokius
žmones.
Įvardykite lyrikos tipą. Atsakykite argumentuotai.
• Priskiriamas oratorinei lyrikai. Deklaratyvus deklamavimas,
turintis paveikti žmones, juos prabudinti. Siejamas su tautos
prisikėlimu Romantizmo laikotarpyje.
ANTANAS BARANAUSKAS

“Anykščių Šilelis”
(18 a. vidurys)
 BIOGRAFIJA

Biografija
• 19 amžiaus vidurio poetas kalbininkas, • Laikomas dialektologijos (mokslo apie
romantikas, Seinų vyskupas tarmes) pradininku Lietuvoje.

• Baranauskas kilęs iš Anykščių • Sukūrė terminus, kaip balsis, dvibalsis,

skaitvardis…
• Išsilavinęs, mokėsi Sankt Peterburge
• Visi jo žymiausi kūriniai buvo sukurti tarp
tobulinosi Romos, Miuncheno
1858 – 1860 metų
universitetuose.
• Baranauskui, kaip ir visiems romantikams
• Buvo pirmasis lietuvių kalbos dėstytojas
būding iškelti praeitį niveliuojant dabartį.
kunigų seminarijoje.
• Rašytojas Lindė Dobilas Baranauską yra
• Domėjosi įvairiais dalykais (matematika,
pavadinęs lietuviškuoju Homeru.
kalbotyrininkystė, Biblijos vertimas)
• Jis pirmasis suformavo istorinės Lietuvos
• Po 1863 m. sukilimo, A. Baranausko sampratą.
brolius ištrėmė į Sibirą.

Temos
• Lietuvos gamtos grožis
• Patriotiškumo, laisvės tema
• Žmogaus dvasinio pasaulio tema
Problemos
• Tautos likimo problema
• Dabarties ir praeities kontrastas
• Kaip glaudžiai siejasi gamtos ir
žmogaus gyvenimas
„ANYKŠČIŲ ŠILELIS”
Žanras - lyrinė, romantinė poema
(antroji dalis turi epinės poemos bruožų)
Idėjos Meninė kalba
• Gamtos grožis skatina kūrybines galias, • Eiliuotas tekstas
• Miškas sugretinamas su tėvyne • Vienodos eilutės
• Norima įrodyti, kad lietuvių kalba • Epitetai
galima kurti • Metaforinis kalbėjimas
• Personifikacijos
Kompozicija
Parašyta romantiniu dabarties ir praeities Kūrinio prasmė (vertė)
motyvu.
• pirmas lietuvių kalba parašytas
• 1 dalis - miško tema, buvusysis grožis poezijos kūrinys, kuriame šnekama
• 2 dalis – pasakojama šilelio istorija nuo apie gamtos ir žmogaus dvasinį ryšį,
seniausių iki dabartinių laikų. simbolinė kūrinio vertė.
 „ANYKŠČIŲ ŠILELIS”
MIŠKO IR ŽMOGAUS SANTYKIS

A. Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje prabilo apie gamtos ir žmogaus dvasinio turtingumo ryšius.

Kūrinys Miškas ir lietuvis

• Poema pradedama gana graudžiu vaizdu
– sunaikinto šilelio vaizdu dabartyje.
Pabrėžiamas sielvartas ir nuoskauda.
• Šilelio grožis atskleidžiamas – antroje
kūrinio dalyje (praeities vaizdai)
• Kūrinyje išsiskiria regimieji šilelio
vaizdai, kuriuos rašytojas perteikia –
visomis juslėmis jaučiant šilelį.
• Perteikia personifikacijomis, epitetais,
perteikiami nuosekliai (nuo pačių
mažiausių augalėlių iki didžiausių)
(Pilnas gyvybės miškas)
• Miškas – šventovė, teikianti malonumą, ugdanti
dvasią, kūrybines galias bei žadinanti tyriausius
jausmus.
• •
Žmogus miške gali atsipalaiduoti, miškas yra
lyginamas su rojumi.
• lietuviai nuo senų pagonybės laikų garbinę
mišką, jį tausoję. Matomi vidiniai ryšiai su ir
mišku.
• Nuo seno, baltai turėjo savo šventoves miškuose ir
dėl to lietuvis nuo seno turi sąsają su mišku. Bet
kokia žala miškui yra žala lietuviui.
• Miškas žmogų stichinių nelaimių, kovų,
politinių represijų laikotarpiais gelbėjęs, ne tik
buitines reikmes tenkindavęs.
• Žmogus galėdavo atsigauti miške, gydyti.
• Galiausiai lietuvius užvaldo godumas. Iš miško
galima užsidirbti pinigų, dingsta miško
šventumas.
Žmogus tolsta nuo gamtos, yra žiūrima į mišką iš
dvasinės į materialinę ir laikiną prasmę.
• Pagaliau šilelį visiškai išnaikina „kučmeisteriai",
caro biurokratinės administracijos atstovai, o
lietuviai jo negynė.
• Lietuviai susinaikina patys save, savo miškus.
•
Egoistiškas, savanaudiškas žmonių elgesys visiškai
sunaikino mišką:
• Miško naikinimo vaizdais daromos aliuzijos į
tautos gyvenimą, reiškiamas protestas prieš
socialinę ir tautinę priespaudą.

• • Miško likimas yra paralelė ir visos tautos

Ieškojo paguodos, ramybės. Sėmėsi paslaptingos
jėgos. Jautė pagarbą miškui, kaip galingai jėgai. dramatiškam likimui.

Tautos likimas, istorija
• XIX a. viduryje sąlygos plėtotis kultūrai
buvo nepalankios – po 1831 m. sukilimo
buvo uždarytas Vilniaus universitetas
(svarbiausias kultūros, švietimo, naujų
idėjų centras).
• Stiprėjo rusifikacija (rusų kalba tapo
privaloma valdžios įstaigose), griežtėjo
cenzūra.
• 1864 m. uždrausta spauda lotyniškais
rašmenimis, uždarytos lietuviškos
parapinės mokyklos.
• Amžiaus viduryje svarbiausiu kultūros
centru tapo Varniai; siela – Motiejus
Valančius.
„ANYKŠČIŲ ŠILELIS”
TAUTOS LIKIMAS A. BARANAUSKO POEMOJE
• Lietuvos literatūra buvo kuriama dviem
kalbomis – lietuvių ir lenkų; daugėjo
lietuviškai rašančių autorių. Pagrindiniai
veikėjai buvo dvasininkai.
• Išaukštinęs gamtą, atskleidęs jos ryšį su
žmogumi, poetas miško temą natūraliai
susieja su Lietuvos istorija ir metaforiškai
pabrėžia dramatišką likimą.
• Ir miškas, ir tauta išgyveno didybės ir
nuosmukio laikus.
• Praeities šilelis atskleidžia lietuvių didybę,
jos žygdarbiais, lietuvių tauta yra didinga
savo darbais, praeitimi.
• A. Baranauskas vaizduoja vis atgyjantį
šilelį, kuris gali simbolizuoti lietuvių tautą,
todėl būdamas miške žmogus tarsi jaučia
gyvybe, tai yra lyg tautos likimas,
pagoniškasis rojus.
• Nors ir kunigas, A. Baranauskas pabrėžia, kad
idilė buvusi pagonybės laikais, tautos didybė
dominavo pagonybės laikais.
• Visas nuopuolis pradedamas sieti su
krikščionybe.
• Tautos dvasia pakriko baudžiavos laikais
• Buvo bandoma palaužti tautiškumą,
mentalitetą, dvasines, kultūrines vertybes
išraunant su šaknimis kalbą, kultūrą.
MAIRONIS (JONAS MAČIULIS)

(19 a. pabaiga – 20 a. pradžia)

 BIOGRAFIJA, KŪRYBOS BRUOŽAI
Bendrai
• Slabotoninė eilėdara
• Klasikinės lietuvių poezijos kūrėjas, pradininkas
• 19 – 20 am. Pradžios romantikas
• Kunigas, kuris atskleidžia individualius
išgyvenimus
• 1895 m. eilėraščio rinkinys „Pavasario balsai”
• Niekas negrįžo į Maironio poezijos lygį.
Biografija
• Gimė Šiluvos valsčiuje, Raseinių apskrityje.
• Kauno kunigų seminarijos dėstytojas ir
rektorius, Peterburgo dvasinės akademijos
profesorius
• Nuo 1903 m. – teologijos daktaras.
• 1923–1924 m.; 1932 m. suteiktas Vytauto
Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas.
• Parašė tik vieną eilėraščių rinkinį „Pavasario
balsai“.
• Kiti žymūs kūriniai: „Trakų pilis“, „Lietuva
brangi“.
• 1862 - 1932 m. (gyveno 69 m.) ir palaidotas
Kauno arkikatedroje.
• Anot jo, pirmiausiai reikia aukotis dėl tėvynės,
asmeninė laimė antroje vietoje.
• Pats gyveno prabangiuose namuose, žavėjosi
moterimis.
Kūrybos bruožai
• Tėvynės tematika (grožis, patriotizmas)
• Satyros (egocentrinė, asmeninių išgyvenimų poezija)
• Maironis modernizavo lietuvių poeziją
• Eilėraščiai yra skaidrūs, paprasti ir tuo paprastumu,
tobuli eilėraščiai.
• Gilinamasi į kūrybinę prigimtį
• Kraštovaizdis lemia tautos charakterį Romantizmo
kūryboje
• Maironis aprėpia visą Lietuvą savo kūryboje.
Koncentruojasi į poetinį sodybos vaizdą. Visa
Lietuva aprašyta panoramiškai.
• Patriotinėje Maironio kūryboje išpažįstama tėvynės
meilė, visuomenė, ypač jaunimas, kviečiama imtis
bendrų darbų.
 TAUTINIO ATGIMIMO TEMATIKOS
EILĖRAŠČIAI
Eilėraščiai
• Eilėraščių lyrinis subjektas Įtaigiai kalbantis
poetas, kalbantis apie istoriją, šauklys, kviečiantis
kovoti už laisvę.
Eilėraščių raiška
• Priešpriešos, paralelės, kontrastai, perkeltinės
prasmės, metaforos.
Maironis kalba apie
• Praeitį sentimentaliai, jausmingai,
didžiuodamasis Lietuvos istorija,
išaukštindamas protėvių žygius, šlovę ir laisvė
iškeliama kaip svarbiausias tikslas.
• Maironis taip pat pabrėžia ir darbą, realius
veiksmus dėl tėvynės.
• Praeitį kaip apie garbingą: mokėjimas apsiginti
ir apginti kitus, kalbą, silpnesnį.
• Tautos atgimimą kaip apie galimybę
mobilizuotis.
• Gebėjimas aukotis rodo žmogaus vertę
Tėvynė Kontekstas
• Tėvynės ateitis priklauso nuo visų darbo, tautos • Maironio kūryba tiesiogiai susijusi su 19 amžiaus
susitelkimo, pasiaukojimo, pasiryžimo. taip pat ir pabaigos ir 20 amžiaus pradžios pokyčiais lietuvių
mokslu, be darbo, mokslo ir meno, atgimimas nėra literatūroje.
įmanomas.
• Tai tautinio atgimimo laikas, kai:
• Romantikui laisvė, kova ir auka yra svarbiausia.
• Carinės Rusijos sudėtyje esančioje Lietuvoje nelegaliai
plinta laikraštis ‚Aušra“
Romantizmas
• Knygnešiai platina draudžiamą spaudą lietuvių kalba.
• Maironio romantizmas turi ryškų tautinį atspalvį,
nes susijęs su lietuvių tautos rūpesčiu, išlaikyti • Tuo metu šviesuoliai kvietė aukotis tautiečius
kultūros, kalbos, išlaikyti savitumą. visuomenės idealams, dirbti tautos labui.
Poeto šauklio pozicija
• Kad išauštų nauja diena, reikalingos visų pastangos,
todėl eilėraščiuose raginama, kviečiama.
• Taigi, tėvynės meilė yra veikli – tai darbas, kova,
reikalaujanti pastangų.
 EILĖRAŠČIAI IR TEMOS

Egocentrinė lyrika - „Išnyksiu kaip dūmas“; „Užmigo žemė“; „Nuo Birutės kalno”
Maironio satyros - „Mano moksladraugiams“; „Skausmo Balsas“
Poetas ir poezija - „Taip niekas tavęs nemylės“
Tėvynės tematika - „Kur bėga Šešupė“
 MAIRONIO ASMENINIŲ IŠGYVENIMŲ
LYRIKA (EGOCENTRINĖ LYRIKA)

• Maironis sukūrė ne vieną elegiją (liūdnos nuotaikos eilėraštis) ir meditacinio pobūdžio

eilėraščių.
• Tai yra individualioji lyrika, pagrįsta jausmais. Jai būdingas atviras jausmingumas.
• Tokio pobūdžio eilėraščiuose dažniausiai pateikiamos dvasinio nepasitenkinimo ar
nerimo būsenos.
• Eilėraščio lyrinis subjektas nusiraminimo ieško gamtoje tarp bičiulių, bet dažniausiai
pats bando kovoti su likimu, ieškoti išeities.
• Kontekstas: romantinės literatūros žmogus jausmingas, analizuojantis savo
išgyvenimus, gyvenąs pagal sąžinės balsą, dažnai vienišas, prieštaringas, maištaujantis.
• Kontekstas: raštuose, atsiminimuose Maironis iškyla kaip oficialus kunigas, orus
seminarijos rektorius.
• Poezijoje kaip užsidegantis, nusivylęs, susimąstęs, labai jautrus, gyvenimo verpetuose daug
kartėlio patyręs ir savo skausmą eilėraščiuose išliejęs dainius.

Eilėraščiai: „Išnyksiu kaip dūmas“; „Užmigo žemė“; „Nuo Birutės kalno”

„IŠNYKSIU KAIP DŪMAS“

Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo,

Ir niekas manęs neminės!
Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo,
O kas jų bent vardą atspės?

Kaip bangos ant marių, kaip mintys žmogaus,

Taip mainos pasaulio darbai!
Kur Sardės? Atėnai? Ar Rymo garsaus
Kur vyrai ar jų veikalai?

O kas mano kančios? Ar tas įkvėpimas?

Tie dvasios sumirgę žaibai!..
Tik kraujas sujudęs, širdies tik plakimas,
Kuriems nebužilgo - kapai!

Užmirš mano giesmes! Poetai kiti

Ieškos įkvėpimo brangaus;
Ir jiems ta žvaigždė švies iš tolo skaisti,
Bet vėl kaip mane ji apgaus!

Ir kas ta garbė, giesmėmis apdainuota?

Šešėlis, kurs bėga greta!
Išnyko žmogus: ir svajota-sapnuota
Išblyško kaip ryto aušra!

- 1895 metai „Pavasario balsai“

 „IŠNYKSIU KAIP DŪMAS” AIŠKINIMAS
Tipas
• Meditacinio tipo eilėraštis
Tema
• Žmogaus laikinumo tema (atminimo)
(dvasinės kančios, gyvenimo prasmės tema)
Lyrinis subjektas
• Lyrinis subjektas vidiniu monologu
atskleidžia neramią sielą, paryškinama
nenugalima gyvenimo tėkmė (laikas)
• Jo būseną pabrėžia raiška:
• metaforos, palyginimai, retoriniai klausimai,
retoriniai sušukimai.
Kūrinio pabaiga Pagrindinė mintis
• Paskutiniuose posmuose lyrinis subjektas • žmogus yra laikinas, menkas prieš didingą
kalba apie dvasine kančią, likimas yra laiką, tik kūryba išlaikyti atminimą.
apgaulingas.
Kūrinio pradžia
• Frazė „Išnyksiu kaip dūmas,
neblaškomas vėjo“ atskleidžia žmogaus
laikinumą, be jokio atminimo, pėdsako
praeinant gyvenimui
Siela
• Nerimastinga siela kelia naujus retorinius
klausimus: „O kas mano kančios? Ar tas
įkvėpimas?“
• Tai yra žmogaus darbų išlikimo klausimas,
ar visuomeninis darbas, dvasinė kančia yra
verta.
 „UŽMIGO ŽEMĖ“

Užmigo žemė. Tik dangaus

Negęsta akys sidabrinės,
Ir sparnas miego malonaus
Nemigdo tik jaunos krūtinės.

Neužmigdys naktis žvaigždės,

Nenuramins širdis troškimų;
Dvasia ko ieško, kas atspės,
Kai skęsta ji tarp atminimų!

Aušra saulėtekio nušvis,

Ir užsimerks nakties šviesybės;
Neras tik atilsio širdis:
Viltis nežvelgs į jos gilybes!..

- 1895 metai „Pavasario balsai“

 „UŽMIGO ŽEMĖ“ AIŠKINIMAS

Temos Kūrinio pabaiga

• Viltys, nusivylimai, neišsipildę žmogaus • Eilėraščio paskutinės eilutės reiškia –
troškimai žmogus niekada neturės to, ko nori turėti,
niekada neatras ramybės.

Eilėraščio pavadinimas
Erdvė, laikas
• Eilėraščio pavadinimas reiškia tylą,
apgaulingą ramybe, kontrastas visam • Vertikalioji, panoraminė erdvė, naktis.
vidiniam žmogaus pasauliui, visiška tamsa,
dviprasmybė.

Žmogaus ir gamtos santykis

• Maironio dvasia yra sumišusi, tačiau gamta
jį nuramina, bet tuo pat yra kontrastas tarp
laimės ir nevilties
 „NUO BIRUTĖS KALNO“

Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,

Man krūtinę užliek savo šalta banga
Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis,
Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!

Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati!

Ir kaip tavo išgirst paslaptingų balsų
Aš geidžiau, tu pati vien suprasti gali,
Nes per amžius plačių nenutildai bangų!

Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl – nežinau;

Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau:
Užmiršimo ramaus ir tarp jų nematau,
Betgi trokštu sau marių prie šono arčiau.

Trokštu draugo arčiau: juo tikėti galiu;

Jis kaip audrą nujaus mano sielos skausmus;
Paslapties neišduos savo veidu tamsiu
Ir per amžius paliks, kaip ir aš, neramus.

- 1895 metai „Pavasario balsai“

 „NUO BIRUTĖS KALNO“ AIŠKINIMAS
Kontekstas
• Maironis mėgo Palangą ir lankydavosi joje
beveik kiekvieną vasarą – nuo jaunystės iki
pat žilos senatvės.
• Turtingam ir veikliam gyvenimui reikšti
poetas dažnai panaudoja jūros įvaizdį:
• Jūros ramus ošimas, taip pat ir audros
nusako žmogaus gyvenimą, kaip ir jūra, taip
ir žmogaus viltys yra begalinės.
Lyrinis subjektas
• Lyrinis subjektas jaučiasi palaimintas, tačiau
yra vienišas ir ieško atsakymų jūroje,
trokštantis pripažinimo.
Pagrindinė mintis
• Žmogus jaučia stiprų ryšį su gamta.
• Kiekvienas žmogus nori turėti savo artimą
draugą.
 MAIRONIO SATYROS

• Maironis satyrose pabrežė 19 am. Pabaigos visuomenės negeroves, kaip

žmonių išpuikimas, patyčios, atsisakymas dėl turto, godumas
• Poetas per kūryba norėjo išreikšti žmogaus ir visuomenės santykį, bei turėti
pareigą dirbti dėl visuomenės

Eilėraščiai: „Mano moksladraugiams“; „Skausmo Balsas“

„MANO MOKSLADRAUGIAMS“

Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo;

Žemės išmintį gilią suprato;
Išsiblaivė sapnai! Nebegaudo jau vėjo;
Iš aukštybių ir žiūri, ir mato!

Kaip tie mainos laikai! Rodos, vakar tai buvo,

Kad, nuo mokslo nuvargę, ant galo
Uždainuodavom Lietuva. Gerklės mums džiūvo,
Bet krūtinės garavo, nešalo.

Ko tada nesvajota! Ar ko nežadėta!

Kaip didvyriai tik laukėm karionės.
Pasišvęsti ir vargti už žemę mylėtą
Buvo obalsis mūsų kelionės.

O dabar? Nebe taip!.. Vyrai sveiko jau proto

Turi saliūnus aukštus! Ko reikia?!
Neišriš be naudos kapšo, rubliais kuproto!
Viską sprendžia iš aukšto... ir peikia!

Prie kreidos ir stalelio per naktį darbuojas;

Važinėjas po vaišes kaštanais;
Prieš jaunimą nauda pasipūtę didžiuojas,
Jį vadina „gudriai“ litvomanais.

Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo;

Žemės išmintį gilią suprato:
Išsiblaivė sapnai! Nebegaudo jau vėjo,
Iš aukštybių ir žiūri, ir mato!

- 1895 metai „Pavasario balsai“

 „MANO MOKSLADRAUGIAMS“ AIŠKINIMAS
„į žmones išėjo“ „vėjus gaudyti“ reikšmė
• Išėjo, prasigyveno ir nebemąsto taip, kaip mąsto
jaunystėje
Kodėl vartojamas Epitetas „gudrūs draugai“?
Kodėl nevartoja epiteto „išmintingi“?
• Gudrus – apsukrus, apgaulingas.
• Išmintis yra siejama su dvasine vertybe ir Maironio
draugai nepuoselėja dvasinių vertybių.
Kokią prasmę turi žodžių junginiai „žemės išmintis“, „iš
aukštybių ir žiūri, ir mato“?
• Žemės išmintis – žemieji siekiai, aistros, garbė, pinigai,
turtai, iš aukštybių ir žiūri, ir mato – puikybė
Pirmojo posmo mintis
• Lyrinis subjektas suvokia, kad buvę bendražygiai
pasikeitė, pasigyveno ir didžiuojasi.
• Kad tapo paviršutiniški, atsisakė visuomeninių idealų,
tarnauja savo hedonistiniams norams.
2-3 posmuose kalbama apie praeitį dgs. Koks lyrinio subjekto požiūris į
pirmuoju asmeniu. Kas tie „mes“? Kas
siejo visus tuos žmones? Kokios jų
draugus?
vertybės? • Nepripažįsta draugų elgesio ir ironiškai
• Išdavė meilę tėvynei, savo ankstesniąsias pyksta bei liūdi
svajones paliko ir užmiršo kilnius tikslus. • 2-3 posmuose atsiskleidžia praeities
• Mes – visi bendražygiai buvo vieningi idealizmo ilgesys
(lyrinis subjektas ir draugai – bendri
tikslai) Litvomanai reikšmė
• Jaunimą vadina „litvomanais“ – be
Pagrindinė mintis tautinės savimonės
• Prabėgę darbai ir jaunystė buvo įsimintini, žavi • Buvę bendražygiai yra praradę visas
idealizmu, pasiaukojimas dėl tėvynės
dvasines vertybes.
Posmų paaiškinimas
• „turi saliūnus aukštu“ – primityvumas, dvasinių vertybių Raiška
praradimas
• „Neišriš be naudos kapšo, rubliais kuproto“ – mato vertę
• Retoriniai sušukimai, metaforos
tik piniguose
• „Viską sprendžia iš aukšto... ir peikia“ – puikybė, tuštybė
• „ Važinėjas po vaišes kaštanais...“ – mėgsta pasirodyti
„SKAUSMO BALSAS“

Giedojau meilę, jauną viltį,

Skambėjo stygos man saldžiai;
Šiandieną tenka ar nutilti,
Ar verkt už išgamas skaudžiai.

Gana svajojus! Meilės vietą

Užims rūstybės skaudulys!..
Prašneks žaibais!.. Bet širdį kietą
Vargiai pajudins, atgaivins...

O jūs, kurie krūtinę jauną

Kas dieną šaldote ledais!
Kuriems madera gerklę plauna,
Kurie vien augate pilvais!..

O jūs, išlepę ir atšalę,

Apkurtę žiovaunat paikai,
Kai, nuo darbų-vargų išbalę,
Gal jūsų miršta kur draugai!..

O jūs, kurie taip daug žadėjot

Ir norus skelbėte gražius,
Kur šventą ugnį tą padėjot
Ir tuos sumanymus plačius?

Žinau, dabar jums daug nereikia:

Pavalgius atilsio saldaus;
Ir, nieko pikto kaip neveikę,
Kai mirste, tikitės Dangaus.

Apakę! Savo kelią matot

Tarp rožių, pokylių, juokų?..
O nelaimingi, nesupratot,
Jog žemė - tai šalis vargų!

Jog žemė - ašarų vietovė!

Ir nelaimingas tas žmogus,
Kurs veido ašara neplovė:
Jam uždarytas bus Dangus!

- 1895 metai „Pavasario balsai“

 „SKAUSMO BALSAS“ AIŠKINIMAS
Kokius žmones lyrinis subjektas vadina
išgamomis?
• Žmonės, kurie gyvena mėgaudamiesi, išdavę kilnius
praeities tikslus.
Kokia priešprieša ryški 5-6 posmuose?
• Atsispindi priešprieša tarp kilnių siekių praeityje ir
beprasmės būties dabartyje
Ar lyrinis subjektas pritaria minčiai
sakydamas: „Ir, nieko pikto kaip neveikę,/
kai mirste, tikitės dangaus.“
Argumentuokite.
• Nesutinka, nes tie žmonės yra per daug nusidėję, kad
patekti į dangų. Nieko pikto nedaryti nėra nėra dorybė.
Kaip lyrinis subjektas supranta
gyvenimo prasmę?
• Paaukoti dėl savosios tėvynės, visuomeninių
tikslų, prasmė ir yra darbas.
Apibūdinkite satyrų lyrinį subjektą.
• Jis yra ironiškas dėl kilnių siekių. Lyrinis
subjektas yra idealistas, yra reiklus sau ir
kitiems, puoselėjantis dvasines vertybes.
Ar satyras galima vadinti
romantiniais kūriniais?
• Taip, nes lyrinis subjektas yra kilnių siekių.
 MAIRONIS. POETO IR POEZIJOS TEMA

• Maironiui svarbi poeto, poezijos tema. Jis tarsi klausia, kas yra
kūrybos galia.
• Romantizmas kūrėjo vaidmenį kėlė, skatino gilintis į kūrybinę, siejo
ją su paslaptimi.

Eilėraštis: „Taip niekas tavęs nemylės “

„TAIP NIEKAS TAVĘS NEMYLĖS“

Jau niekas tavęs taip giliai nemylės

Kaip tavo nuliūdęs poeta!
Ar kas ir kančių tiek pakelti galės
Tiktai dėl tavęs, numylėta?
Kiek ašarų jam išriedėjo griaudžių,
Kieksyk kaip žvaigždė sidabrinė
Per kiauras naktis nesumerkė akių
Kai uždegei jauną krūtinę!
Kas suteikė tau, numylėta graži!
Tą įstabią, slaptąją galią,
Kurią į dausas jojo dvasią neši;
Vėl dega jam norai atšalę!
Daug žemės puikių ir gražių dukterų
Jo širdį pavergti norėjo:
Dėl dainų-žiedų, dėl eilių įkvėptų
Ir auksą, ir vardą žadėjo.
Tau puikūs pečių neapsupo šilkai,
Tu proto netemdai gražybe, -
O tu tik viena širdies raktą radai
Skaisčia savo skausmo gilybe!
Bet jam tos negaila jaunystės giedros,
Kad skausmo širdis nesuprato;
Nes veidu žydros užtekėjai aušros
Ir naują pasaulį jis mato.
Tada tai jo gema pirmoji giesmė,
Liūdnesnė už girių ošimą
Nes švieti jaunam kaip aukštybių žvaigždė
Ir šventą neši įkvėpimą.
Pasklido giesmė po tą šalį toli,
Kur Nemuno vandenys bėga;
Pažino tave ir pamilo visi;
Ir rūmai, ir sodžių sermėga.
Poetams kitiems numylėta ranka
Iš laurų vainiką nupynė
Tu jį nors atmint ir atsiminsi kada?
Tu, jo numylėta tėvyne!
 „TAIP NIEKAS TAVĘS NEMYLĖS”
AIŠKINIMAS

Tema Vaizdas Pagrindinė mintis

• Apie meilę tėvynei, kuri yra ypatinga ir
meilė yra kupina kančios, kaip žmogaus
meilė moteriai
Poetas
• Svarbiausia poetui yra tai, kas žadina
įkvėpimą, skatina kūrybai („ir šventą neši
įkvėpimą“)
• Poeto giesmė pasklinda tėvynės tolimiausius
kampelius, sujungia visus žmones.
• Maironis sukuria sudėtingą, tarsi
besimainantį vaizdą:
• kalba ir apie moterį - mūzą įkvepėją ir apie
tėvynę, keliančią poetui prakilnius jausmus.
• Poeto vaizdinys kuriamas romantizmo
stiliuje, jaunas, kenčiantis, pasiaukojantis.
Sugretinimai
• Kontrasto būdu sugretinamos puikios ir
gražios dukterys (puošnumas ir turtingumas,
kuris vilioja)
• Tėvynė yra tokia svarbi, galima mylėti taip
pat stipriai, kaip ir moterį.
• Poeto gyvenimo prasmė yra būti atsimintam.
• Poetas bus atskirtas nuo visuomenės.
Kontekstas
• Romantizmas, eilėraštis buvo nusiųstas
Popiežiui be paskutinio posmo, dėl kurio
Maironis negavo Vyskupo titulo.

Kūrinio pabaiga • „Ir ta moteris, kurios neapsupo šilkai“ (kitais

žodžiais, tėvynė).
• Pabaigos posmas yra išryškinama atminties
• „Proto netemdai gražybe“ (kuklumas,
tema, būti įvertintu.
protingumas, jaudinantis)
 MAIRONIO TĖVYNĖS TEMATIKOS
EILĖRAŠČIAI

• Eilėraščiai apie Lietuvą gali būti vadinami patriotiniai eilėraščiai.

• Kontekstas: šie eilėraščiai yra dainuojami (apie 50), Prie jų
populiarinimo prisidėjo kompozitoriai Juozas Naujalis, Česlovas
Sasnauskas.
• Maironis eilėraščiais kūrė Lietuvos poetinę istoriją ir poetinę
geografiją.

Eilėraštis: „Kur bėga Šešupė“

„KUR BĖGA ŠEŠUPĖ“

Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka,

Tai mūsų tėvynė, graži Lietuva;
Čia broliai artojai lietuviškai šneka,
Čia skamba po kaimus Birutės daina.
Bėkit, bėkit, mūsų upės, į marias giliausias!
Ir skambėkit, mūsų dainos, po šalis plačiausias!

Kur rausta žemčiūgai, kur rūtos žaliuoja

Ir mūsų sesučių dabina kasas,
Kur sode raiboji gegutė kukuoja,
Ten mūsų sodybas keleivis atras.
Kur žemčiūgai, žalios rūtos, kur raiba gegutė,
Ten tėvynė, ten sodybos, ten sena močiutė.

Ar giedros išaušta pavasario dienos,

Ar krinta po dalgiu žvangučiai lankos,
Ar dreba nuo šalčio apleistos rugienos, -
Mums savo tėvynė graži visados.
Ar pavasaris išaušta, ar kaitri rugpjūtė,
Tu gražiausia, maloniausia, Lietuva-matute!

Ar šviečia mums saulė, ar orai aptemę,

Tu mūsų brangiausia prabočių šalis!
Čia prakaitu mūsų aplaistyta žemė,
Čia tiek atminimų atranda širdis!
Ar laiminga, ar varguose, visados tu miela,
Atminimais taip turtinga ir brangi kaip siela!

Čia Vytautas didis garsiai viešpatavo,

Ties Žalgiriu priešus nuveikęs piktus;
Čia bočiai už laisvę tiek amžių kariavo;
Čia mūsų tėvynė ir buvo, ir bus.
Čia kur Vytautas Didysis mus ir Vilnių gynė,
Bus per amžius, kaip ir buvus, Lietuvos tėvynė!

Apsaugok, Aukščiausis, tą mylimą šalį,

Kur mūsų sodybos, kur bočių kapai!
Juk tėviška Tavo malonė daug gali!
Mes Tavo per amžius suvargę vaikai.
Neapleisk, Aukščiausis, mūsų ir brangios tėvynės,
Maloningas ir galingas per visas gadynes!
 „KUR BĖGA ŠEŠUPĖ” AIŠKINIMAS
• Eilėraštis „Kur bėga Šešupė“ pirmiausia buvo
pavadintas „Tautiška daina“
• Teksto dainiškumą ryškina pakartojimai, asonansai
(balsių skambumas)
Pirmieji posmai
• Pirmuose dviejuose posmuose yra vaizduojama
gamta, Lietuvos erdvė
• Nupieštas Lietuvos „portretas“, pradedama
panoraminiu vaizdu, panorama susisiaurėja,
grįžtama į sodybą.
Ryšys
• Maironis atskleidžia ryšį tarp kraštovaizdžio ir
kultūros
• Kraštovaizdyje atsispindi tautos kultūrinis
turtingumas? Sodyba yra visos kultūros esmė,
sodyboje žmogus perima visas vertybes.
• Maironio poezijoje tėvynė iškyla kaip
“giesmėmis” įgarsintas kultūrinis kraštovaizdis,
turintis istorinės atminties gelmę.
Laikas
• Eilėraštyje pabrėžiamas istorinis laikas:
• Tėvynė yra sava, kadangi tėvynę jungia kovos,
kraujo praliejimas, parodo istorijos didingumą
• Herojinė praeitis įpareigoja poetą kalbėti ypatinga
kalba, ginti erdvė, kodėl tėvynė turi būti brangi
kiekvienam žmogui.
Poetas ir gamta
• Poetas eilėraštyje atsiskleidžia kaip poetas –
šauklys, išjudina žmones, skatina veikti, žinantis
istoriją.
• Poetas mato nebe valstietiškąjį kaimo gamtos
pasaulį, ne žemaičių girias ar Anykščių šilelį, o
visos Lietuvos gamtą.
• Tėvynės gamta Maironio poezijoje visados
idealizuota, išaukštinta, žadinanti meilės ir
pasididžiavimo jausmus.
• Maironio gamta giedra, harmoninga, skaidri,
šventiška, kelianti džiugesį, pasigėrėjimą ar
švelnų ilgesį.
Vertybės
• Kreipimasis į Aukščiausiąjį, į Viešpatį,
parodo, kad tėvynė yra svarbi ne tik
individui, bet ir tautai.
• Kolektyvinis mąstymas, tikėjimas jungia
bendruomenę.
• Prasminga yra teisingai, dorai gyventi:
• Nepamiršti savo istorijos, tėvynės, jausti ryšį
su namais, dirbti dėl savo tautos.
• Lietuva su sodžiais, dvarais, „broliais
artojais“, su močiutės raudomis yra
didžiausia vertybė.
• Tautinė savivoka ugdoma užmezgant
subjektyvų jausminį ryšį su tėvyne,
nusakomą žodžiu „brangu“.
REALIZMAS

Jonas Biliūnas
JONAS BILIŪNAS

REALIZMAS (DŽIOVININKŲ KARTA)

(20 a. pradžia)

Kontekstas
• 20 amžiaus pradžios rašytojas, realistas, • Atsisakė stoti į kunigų seminariją, dėl to
humanistas, novelistas, lyrinės
psichologinės prozos autorius,
džiovininkų kartos atstovas (19 pabaiga
– 20 amžiaus pradžia)
• 20 a. pradžioje matomas tėvų ir sūnų
konfliktas (konservatyvūs tėvai prieš
radikaliai progresyvius sūnus)
(kunigystė)
• Vienas iš pirmųjų mokėsi rašyti
Leipcige, Vokietijoje
• Geriausia Jono Biliūno kūryba buvo
prieš jo mirtį
• Jonas Biliūnas modernizuoja Lietuvos
literatūrą, duoda pagrindus psichologinei
literatūrai
BIOGRAFIJA
Kita
• Žemaitė rašė epines poemas,
šeima nebebendravo su J. Biliūnu, o pats apsakymus
rašytojas gyveno skurdžiai, skolose.
• Novelė – trumpesnis, labiau
• 1904 metais perstojo į Ciuricho koncentruotas kūrinys, kalbama
universitetą studijuoti literatūrą. Tais apie jausmą
pačiais metais susirgo džiova.
• Lyrizmas – jausmingumas
• Mirė būdamas 28 metų dėl džiovos.
• Išėjo iš gyvenimo skaudžiai
gailėdamasis, kad taip mažai spėjo
padaryti
• 1904 metais ištekėjo už Julijos
Janulaitytės (daktarės), kuri jį prižiūrėjo
iki J. Biliūno mirties.
• J. Janulaitytės ir vėliau jo dukters iniciatyva,
Jono Biliūno patys kūryba buvo publikuota.
 KŪRYBOS BRUOŽAI
• Pasakotojas pirmuoju asmeniu, subjektyvus (veikėjas ir
pasakotojas)
• Skriaudos, kaltės tema būdinga kūryboje
• Svarbiausia: kaip skriauda paveikia žmogų iš vidaus,
žmogaus santykiai, paremti Dekalogu (10 Viešpaties
įsakymais)
• Dominuoja atviroji kompozicija (baigiama daugtaškiu)
• Yra daug vidinių išgyvenimų, jų analizavimas, aplinkos
yra tiek, kiek reikia
• J. Biliūno veikėjas gali būti ypatingas neturėjimu (ubagas,
pavargėlis).
• Dėmesys sutelktas į kažką svarbaus netekusį.
• Skriauda išorinė, skausmas vidinis.
• J. Biliūnas žiūrėjo į pasaulį liūdnomis akimis, liūdnai
šypsodamasis. Tai daug suprantančio, giliai jaučiančio ir
būties prasmingumu pasitikinčio žmogaus liūdesys.
• Rašytojo kūryba yra dialogiška: žmonės ne tik bendrauja,
Temos
• Socialinės skriaudos tema
• Kaltės ir atsakomybės tema
• Laimės trapumo tema
• Pasiaukojimo tema
• Nelaimingo žmogaus tema
• Psichologinės, lyrinės novelės autorius (pats savo kūrinius
vadino „psichologiniais piešinėliais“).
• Kūriniuose svarbūs žmonių santykiai, sąžinės, atsakomybės
temos, plėtojami neteisybės, skriaudos, kaltės motyvai.
• Vyrauja moralinė nuostata: gailestis nelaimingajam ir atleidimas
skriaudėjui. Kaltė ir atgaila.
• J. Biliūno kūriniuose atsiskleidžia sugebėjimas jautriai ir kartu su
išmintinga rimtimi žvelgti į pasaulį.
J. Biliūno veikėjų kategorija yra šio pasaulio „mažutėliai“, patiriantys gyvenimo neteisybę. Psichologinis jų vaizdavimo
metodas leidžia skaitytojui susitapatinti su veikėjais ir jų skausmą patirti „iš vidaus“, pajusti kaip savo būseną. Tokiu metodu
autorius siekia sužadinti žmoguje sąžinės jausmą, o sąžinė yra vidinis žmogaus teisėjas, reguliuojantis jo santykius su kitais
žmonėmis. Taip J. Biliūno kūryba atlieka visuomenės dvasinio moralinio tobulinimo užduotį, atitinkamai formuoja mūsų
sąmonę ir charakterį. (R. Tamošaitis)
KŪRINIAI

„Laimės žiburys“
„Brisiaus Galas“
„Liūdna Pasaka“
„Vagis“
„Lazda“
„Kliudžiau“
„Ubagas“

Temos
• Kaltės tema
• Sukrėtimo tema
• Sąžinės tema
Kūrinio siužetas
• Kūrinio pradžioje trumpai papasakojama apie
Jokūbo šeimą, laimingą žmoną, gyvenimo istoriją
bei jo kumelį, kurį myli ir nežada parduoti. Tuo
metu kumeliai buvo labai vertingi.
• Jokūbas vedybų naktį nujaučia, kad kažkas vyksta
lauke. Išeina, mato, jog kažkas įsibrovė į tvartą.
Susivokia, kad yra vagis.
• Kadangi naktis ir negali pasiprašyti pagalbos,
greitai nusprendžia su kūlė (medinis kūjis)
nutrenkti vagį, kuris yra senas ir žilas.
• Ilgainiui, pamato, kad nebegyvas ir turėjo
revolverį (šautuvą). Jeigu taip nebūtų pasielgęs,
gali būti, jog ūkininkas būtų likęs nebegyvas.
„VAGIS“
Žanras – novelė
• Kitą dieną šis žmogus palaidojamas. Sodžiuje Pagrindinė mintis
suprantama, jog žmogus buvo vagis, nes buvo
apsiginklavęs, todėl kaimas nusprendžiama, jog vagis • Sąžinė yra griežčiausia teisėja.
vertas tokio likimo.
• Laimei žūsta kiti.
• Svarbu žinoti apie Linčo teismą, kuriame žmonės, tas
pats sodžius, bendruomenė teisia, įveda teisingumą. • Vagis pavogė ramybę, bet ne kumelį
(pavadinimo dvilypumas)
• Jokūbas apie žmogžudystę pasipasakoja žmonai,
kunigui per išpažintį.
• Nusprendė, jog prisipažinti valdžiai (policijai) nėra
geras pasirinkimas, nes nori užauginti vaikus, vis
dėlto jis šeimos galva.
Biliūnas gilinosi į psichologizmą
• Jokūbas prieš mirtį pergyvena, ar Dievas supras, kodėl
taip pasielgė. Išvada tokia, kad Jokūbas dorus
žmogus, nes visą gyvenimą atgailauja.
 „LAZDA“
Žanras – novelė
Buitinis konfliktas
• Lazdoje konfliktų kaip ir nėra, bet vyresnysis
brolis sako, kad lazdą reikia sudeginti.
• Tėvas mini, kad to daryti nereikia, kad būtų
atminimas (požiūrių skirtingumas)
Socialinis konfliktas
• Baudžiavos metas Konfliktas tarp dvaro
prievaizdo Dumbrausko ir baudžiauninkų, t.y.
tėvo.
• Konfliktas tame, kad tėvas nepasiklausė, ar gali
pašerti pono dobilų ir duoti jaučiui, todėl jis
buvo sumuštas lazdas, nes vogė.
Moralinis konfliktas
• Moralinis konfliktas žmogaus viduje,
sąžinėje.
• Moralinio konflikto tarp tėvo ir Dumbrausko
nėra, kad dėl kažko jautiesi blogai, labiau
tiktų novelei Vagis.
• Yra moralinis konfliktas Lazdoje: tėvas
apmąsto, ar priimti Dumbrauską į namus,
nes jis paliko be darbo po baudžiavos, tai
tėvas liko nebereikalingas.
Pagrindinė mintis
• Patarlė: lazda turi du galus.
• Gėrio, blogio pažinimas. (Kiekvienas
žmogus daro tai, už ką yra atsakingas)
 „UBAGAS“
(ELGETA)

Žanras – psichologinė, lyrinė novelė

Temos Kūrinio laikas, raiška Petro Sabaliūno paveikslas
• Susitaikymo su gyvenimo sunkumais tema • Buvęs turtingas ir pasiturintis žmogus, buvo dosnus,
• Lietuva, pavasario diena (pabrėžti veikėjo kontrastą),
mylintis savo vaikus, tačiau jo išsižadėjo vaikai
retrospektyvinis laikas (praeities ir dabarties laiko sugretinimas),
• Tėvų ir vaikų santykių tema
kontrasto principas, retoriniai nutylėjimai. • Eina į ubagystę, neina pas dukteris, nes nenori
• Nelaimingo žmogaus tema užversti atsakomybės
• Jam skaudžiausia, nes jo anūkai tai matė ir gali taip
• Santykių tema Pasakotojo paveikslas pat pasielgti su jo sūnumi, susitaiko su šia mintimi.
• skriaudos tema • Pasakotojas pirmuoju asmeniu (subjektyvus)
• Jaunas žmogus, grįžęs iš užsienio sveikti (pasakotojas pats serga,
Jonas Biliūnas sirgo džiova) Pagrindinė mintis
Problemos
• Yra empatiškas, tačiau yra neutralus vertinant charakterių poelgius, • Bendrystė padeda išspręsti bendras problemas,
• Kaip susitaikyti su esama padėtimi? stengiasi padėti senoliui, yra sentimentalus, išgyvena nelaimę, reikia priimti esamą padėtį, mokėti atleisti.

• pasakotojas prašo atleidimo.

Kaip mokėti atleisti?
• Ar verta nusileisti ir prisiimti sau kaltę? • J. Biliūnui skriauda pirmiausia yra moralinė
Duonos motyvas nuoskauda, tokią skriaudą žmogus nešiojasi širdyje,
• Ar visada gėris grįžta gėriu? jos negalima išmatuoti materialiais dalykais.
• Tai yra bendrystės, krikščioniškosios pagalbos motyvas, pagelbėk
• Kas yra žmogiškumas? alkstančiam. • Tad ir kaltė nebūtinai yra aiškus nusikaltimas, už
kurį galima bausti. Kaltė yra ir moralinis
• Kokia yra riba tarp žmogiškumo ir godumo? nusižengimas.
• Kas yra nelaimingas žmogus?
Kūrinio pavadinimas • Savo kaltės suvokimas – būtina žmogaus dorėjimo
• Turi tiesioginę ir perkeltinę reikšmę, dvasinių vertybių neturėjimas sąlyga. Kentėti už kitų kaltes yra aukščiausia
(dvasios „ubagystė“) žmogaus dorumo pakopa, mažai kam tepasiekiama.
 „KLIUDŽIAU“

Žanras – novelė

Temos Kūrinio pavadinimas • Netekti motinos, namų, neturėti vietos pasaulyje

• Skriaudos ir kaltės tema
• Sukrėtimo, skaudžios patirties tema
Katytės paveikslas
• Sielvartaujanti, silpna (naudojami mažybiniai
žodžiai apibūdinti katytę)
• Katytės paveikslas užima gana daug vietos jos • Nuodėmė, kaip bumerangas grįžta atgal, jaučia įvykio
išvaizdai išsakyti,
• Sužmoginama katytė (reikia nerašyti, kaip apie
žmogų, pridėti žmogų „tarsi“)
– štai kas gali blogiausia ištikti kiekvieną gyvą
• Metaforinis pavadinimas būtybę.
• Juo menkesnis, juo bejėgiškesnis tas, prieš kurį
Kūrinio laikas pakeli ranką, tuo didesnis moralinis
nusikaltimas.
• Laikas retrospektyvinis, išgyvenęs, permąstęs, suaugęs
žmogus pasakoja vaiko akimis • Mirtis sukrečia. Taip žmogaus širdyje atsiranda
skaudžioji patirtis, padedanti suprasti kitus.
Kūrinio Pabaiga • Jono Biliūno situacija novelėje „Kliudžiau“:
nuteisti negalima pasigailėti? Kur jūs dėtumėte
kablelį?
padarinius.
• Paliko didelę žaizdą berniuko, šią nuodemę nusinešė iki
gyvenimo galo, poelgis parodė, kad gyvybė yra svarbi

Berniuko („medėjas“) paveikslas
• Vaikas, antros klasės mokinys, kuris pirmą
susiduria su mirtimi, prisiskaitęs indėnų.
Kontekstas
• J. Biliūno dukterėčia (rašytojo brolio Mykolo duktė)
pasakojo, jog dar būdamas vaikas J. Biliūnas vieną kartą
už daržinės, patvory, prie augančio šermukšnio nušovė
katytę. Katytę užmušė ir atsisėdęs po šermukšniu verkė.
„O kodėl žmonės kelia ranką prieš gyvūnus? „Kas mes esame per
žmonės? Mes esame grynoji dvasia, sąmonė, psichika. Kas yra
pasaulis? Grynoji materija ir ji veikia pagal savo dėsnius.
Tiesioginis sąmonės sąlytis su pasauliu negalimas, per žiaurus.
Mes žūtume, jei tiesiogiai priimtume. Tam yra buferinė zona:
žaidimo zona ir literatūra, fantazija. Tokia literatūra, kuri parodo
gyvenimo tikrovę, leidžia tarsi žaidybiniame
lygmenyje adaptuotis. Tarsi įgauti imunitetą“,
– kalbėjo R. Tamošaitis
 „LAIMĖS ŽIBURYS“

Žanras – alegorinė novelė, pasaka

Tema • Laimės žiburį pasiekti mėgina drąsuoliai, jaunuoliai,
• Pasiaukojimo tema kurie tėvų nepalaiminti bando atrasti laimę, gėrio savo
artimiesiems, sukuriamas kolektyvinis herojus (XIX a. pab
• Laimės tema – XX pr. atsipindys, tautų išsivadavimas)
• Žmonija eina į priekį tik per aukas, kurios nėra
atlyginamos. Auka ne visada ir ne greitai įvertinama.
Problemos Sukuria kolektyvinį herojų – drąsuolius. Laimė prasideda
nuo namų, nuo malonios šviesos, nuo žmogaus širdies
• Ar verta aukotis dėl kitų žmonių laimės?
ramumo. Tada einama prie kito, prie artimo, jo teisių
• Kas yra laimė? gerbimo.
• Kokia yra gyvenimo prasmė? • Novelėje išreiškiama nuostata - Praradę viltį, žmonės yra
pavargę, tačiau kad pasiekti tikslą, aukos yra
Pasaka ir „Laimės Žiburys“
• Pasakoje herojus, nugalėdamas kliūtis, ieško
vertės mato – mylimo žmogaus, kurį siekia
išgelbėti.
• J. Biliūno kūrinyje – pasiryžėliai suteikia laimę
kitiems, negailėdami savęs, pasiaukodami dėl
laisvės idėjos, šviesos, geresnės ateities, naujo
gyvenimo.
• Laimė neateina be aukos...

•
Užrašą perskaito jaunuolis (perkeltinė prasmė), nes
yra jaunas ir turi daug jėgų ir naujus dalykus gali
suvokti tik jaunas žmogus.
• Senelis išaiškina, ką tie žodžiai reiškia, senolis, nes
asmuo yra surinkęs daug gyvenimiškosios patirtis,
gyvenimo paslaptis žino tik senoliai.
• Maironis, Kudirka ir kiti deda viltis į jaunus
žmones.
neišvengiamos
• Akmens motyvas - kančios ir stiprybės motyvas, auka už
bandymą siekti laimės, paminklas už laisvės pasiaukojimą
• Stebuklas J. Biliūnui - žmonių laimė, tai ramuma, laimė
prasideda nuo namų, nuo žmogaus širdies ramumo
• Tai pasakojimas apie žmonių troškimus ir siekius.
• Juk kiekvienas trokštame laimės, bet ne visi įstengiame
sumokėti jos kainą, renkamės trumpiausią kelią.
• rankose.
J. Biliūnas rašė apie tuos, kurie nepabūgę sunkumų
Pagrindinė mintis
• Laimė reikalauja aukų ir ne visada yra
įvertinama, laimė lengvai nėra pasiekiama
Alegorija
Literatūrinė raiškos priemonė, išreiškianti tam tikrą idėją simboliniu
įvaizdžiu, kai pavaizduotas vienas asmuo ar daiktas reiškia kitą
asmenį ar daiktą, o sąvoka, moralinės savybės, dvasinis ar tikrovės
reiškinys išreiškiamas konkrečiu gyvenimišku vaizdu, pvz.,
teisingumą vaizduoja moteris užrištomis akimis ir su svarstyklėmis
 „BRISIAUS GALAS“

Žanras – alegorinė novelė

Tema Brisiaus paveikslas Pagrindinė mintis

• Silpnesniojo nevertinimo tema
Pavadinimo prasmė
• Žodis „galas“ – Brisiaus gyvenimo pabaiga
bei metaforinis pavadinimas, silpnesniojo
nevertinimas
• Šį kūrinį J. Biliūnas rašė paskutiniaisiais
savo gyvenimo metais, tad nenuostabu, jog
jame stiprus mirties motyvas.
• Brisius stebi, žiūri, kaip yra nevertinamas
• prisimena apie praeitį
• Simbolizuoja senyvo amžiaus žmogų, šuns
paveikslu perteikiama senatvė,
• Kuriamas kontrasto principu, stiprumo (jaunystė) ir
silpnumo (senas) kontrastas, senas žmogus – silpnas
žmogus
Žmogaus paveikslas
• Bėgdamas nuo nušauto šuns bando pabėgti nuo savo
žygdarbio
• Moralinė silpnybė, suvokia, kad padaro klaidą ir
praranda žmogiškumą
• Negalima skriausti senojo, negalima
prarasti žmogiškumo, skaudžiausia yra
tada, kada tik jaunas žmogus yra
reikalingas
• Šūvis į save, į savo žmogiškumą.
Žmogus tekinas bėga nuo savo
nusikaltimo.
• Tai pasakojimas apie senatvę, apie
nereikalingumą, apie ryšius, kurie jungia
su kitais.
• Nusikalsdamas gyvybei, neatjausdamas
kito, prarandi ir savo stiprumą, teisumą –
teisus lieka silpnasis.

• Negali pakęsti seno žmogaus

 „LIŪDNA PASAKA“

Žanras – apysaka

Tema Akių motyvas Kūrinio pavadinimas

• Laisvės tema • Akių motyvas simbolizuoja vilties, džiaugsmo ir • Supažindina su tos dienos situaciją (1831
ramybę. - 1863 sukilimai) (svarbių žmonių
• Meilės tema
• Užgesusios akys – tragedija, sudužusios svajonės. praradimai)
• Žmogaus bejėgiškumo tema
• Negailestingumo tema
Apysaka Pagrindinė mintis
• Šeimos tema
• Ilgesnės apimties tekstas, išplėtojantis vieno asmens • Būties prasmė ir meilė yra stipresnė už
• Artimojo netekimo tema paveikslas per tam tikrą laiką. laiką, atsiskyręs nuo savo brangaus
žmogaus gali gedėti visą gyvenimą,
ištikimybė
Pasakotojas
Kūrinio kompozicija
• Pasakotojas pirmuoju asmeniu, subjektyvus,
ligotas, pasakoja Juozapotos istoriją, nori • Moters likimas, 1863 metų sukilimo įtaka šeimai.
suprasti, pajausti, kas įvyko.
 MODERNIZMAS

KITA POETAI

Francas Kafka Henrikas Radauskas

Alberas Kamiu Judita Vaičiūnaitė
Vincas Mykolaitis-Putinas Marcelijus Martinaitis
Česlovas Milošas
FRANCAS KAFKA
(1883 - 1924)

MODERNISTAS
(20 a. pradžia)
 BIOGRAFIJA
Pagrindiniai dalykai
• Gimė Prahoje, Čekijoje, laikomas austru
• Prahos universitete studijavo germanistiką,
vėliau teisę
• Sunkūs santykiai su šeima (kova su ciniku
tėvu)
• Gyvenimas jam buvo nuobodus.
• Tikėjimas buvo žlugęs, todėl literatūra buvo
malda.
• Buvo uždaras, tačiau nebuvo atsiskyrėlis,
buvo kitoks.
Persekiojantis tapatybės klausimas
• Vokiškai kalbantis Prahos žydas jautėsi gyvenąs
trigubame gete: atskirtas nuo gimtosios vokiečių
kalbos, izoliuotas nuo čekų kultūros, likęs be
žydiškų šaknų.
• Jo tėvai buvo asimiliavęsi, judaizmą išpažino tik
formaliai.
• Kafka buvo įsitikinęs, kad priklausyti kuriai nors
tautai, puoselėjančia tvirtas istorijos, kultūros ir
religijos tradicijas, — esminė visaverčio žmogaus
gyvenimo sąlyga.

Tema
• Tėvų ir vaikų santykiai
Problema
• Kitokio žmogaus būvimas visuomenėje
Metamorfozė
• Vienos medžiagos pakeitimas į kitą
• kurį patyrė Gregoras, suvokęs savo
skurdžią egzsitenciją ir bejėgiškumą.
Mes esame tokie, kokį mes save
pateikiame.
„METAMORFOZĖ”
Gregoras Zamza
• Panašus į Kafką, atsiskyręs, kitoks, vabzdys Tėvo paveikslas
• Kamivojažerius – keliautojas prekybininkas • Griežtas, nenorintis kompromisų, nori dėmėsio
sau.
• Gregoro Zamzos vidus nėra subtilus, banalus.
• Gėdisi savo sūnaus.
▪ Nori pritapti prie kitų žmonių • Viską neigė, nes norėjo valdyti.
▪ Atsiskyręs, nepatenkintas gyvenimu • Despotas
▪ Jis labai myli savo šeimą
▪ Uždaras žmogus
Sesers paveikslas
▪ Pasiaukojantis, rūpestingas
• Sesuo yra švelni, tačiau labai vulgari (iškėlė
▪ Nepraradęs jautrios sielos. skandalą)
• Yra žiauresnė, nei mama ar tėvas.
• Vabalo tapimas - mąstymas labiau apie kitus, • Pirma pasako, kad reikia atsikratyti Gregoro
nei apie save. Zamsos.
• Siekia kitų svajonės. Jis nesiekia sau jokių dalykų
ir tampa vabalu.
• Dirbdamas dėl kitų, Gregoras pats paslaidoja,
suprimityvėja.
HENRIKAS RADAUSKAS

MODERNIZMAS
(20 a. vidurys)
 BIOGRAFIJA, MINTYS
„Poezija neturi tikslo, tai dėl to ir ji yra reikalinga
aprėpiant dalykus, kurių žmogus nemato. Poezija yra dėl
poezijos.“
„Poetas neturi tapti mokslininku ar pirkliu.“
„Per didelis progresyviosios kultūros sekimas neturi
uždengti praeities ir senosios kultūros.“
„Poezija nesensta, jei autorius seniesiems klausimams
atranda naujų žodžių apžvelgti.“
„Poezija turi kelti estetines nuostatas (idealumas,
žmogaus skonis, žodžių skambesys)“
Pagrindiniai
• 20 amžiaus lietuvių išeivijos poetas, estetas, vertėjas, pirmasis
modernistas, grynojo meno kūrėjas
• Svarbiausi aspektai – grožis, gyvenimo prasmė – meno kūryba.
• Poetas gamtoje, aplinkoje, buityje ieško grožio, estetinių
emocijų, meninės prasmės.
• Jo kūryba yra nutolusi nuo prieškario neoromantikų lyrikos.
• Nors yra priskiriamas modernistu, eilėraščiai pasižymi
savitumu, estetika (klasicizmas)
• Kad suprasti H. Radausko poeziją, reikia žinoti įvairių
epochų meno istoriją ir literatūrą
• Svarbiausias skirtumas – lyrinio subjekto vaidmuo
eilėraštyje. Kūryboje nėra lyrinio subjekto, sukuria
pasakotoją.
• Poetas atsisako įprasto, tradicinio žvelgimo į pasaulį ir
siūlo naują, netikėtą požiūrį. („pasauliu netikiu, o
pasaka tikiu“)
• Kūryboje dažna kūrybos ir kūrėjo tema
• Eilėraščių struktūra labai taisyklinga, skaidri (strofų
sandara, intonacija)
Biografija
• Studijavo literatūrą ir kalbas.
• Karo metu pasitraukė į vakarus, vėliau į JAV.
 „STEBUKLAS”

Pralaužę pasenusią tvorą,

Alyvos išskrido iš sodo
Ir skrenda per čiulbantį orą,
Ir nuogos erdvėj pasirodo.
Jos baltos ir jaunos kaip deivės,
Jos žemę apakusią veda
Į rojų, ir verkia praeivis,
Ir skersgatviui užima žadą.
Tarnaitė, stebuklo sulaukus,
Surikusi šoka į dangų.
Jai krenta alyvos pro plaukus
Ir tirpsta tarp drebančių rankų.
 „STEBUKLAS” AIŠKINIMAS
• Eilėraščio Tema
Gamtos metamorfozė ir jos
poveikis žmogui
• Meninės Priemonės
Metafora, personifikacija,
palyginimas, epitetai
• Kalbančiojo Santykis
Stebėtojas iš šalies. Lyrinis
subjektas viską mato.
• Pasakojimo veikėjai • Sąsajos su
Pagrindinis – Alyvos gamtos/kultūros
reiškiniais
Praeivis, Tarnaitė, Alyvos žydėjimo metas,
skersgatvis Mitologija
• Moderniosios tapybos
• Alyvų Įvaizdis
krypties bruožai:
Asocijuojasi su grožiu ir
Impresionizmas
šviesa
• Stebuklo sąvokos
interpretavimas
Alyvos yra stebuklas, kuris
prideda gyvenime spalvų.
Stebuklas, kuris gali
paveikti žmogų.
VINCAS MYKOLAITIS-PUTINAS

MODERNIZMAS
(20 a.)
 BIOGRAFIJA, BRUOŽAI
Biografija
• 20 amžiaus rašytojas modernistas (poetas, prozininkas,
kritikas)
• Jis parašė kūrinius visais pagrindiniais žanrais.
• Gyveno uždaroje, santūrioje šeimoje. Buvo uždaras žmogus.
• Jį atgaivindavo gamta, muzika.
• Ėjo į kunigų seminariją ir kunigo, poeto keliu. Jie buvo
tikintis, tačiau nenorėjo būti kunigu.
• 1936 metais jis buvo ekskomunikuotas.
• 1966 metais buvo nuimtos visos bažnyčios nuobaudos.
• Buvo „tarp dangaus ir žemė“, savianalizė.
• 1927 metais išleistas reikšmingas simbolistinės lyrikos
rinkinys „tarp dviejų aušrų“
• 1932 – 33 metais išleistas psichologinis romanas „Altorių
šešėly“
• Putinas suformulavo ir moderniosios literatūros, kaip
savarankiškos meno srities, teorinius pagrindus.
Kūrybos bruožai
• Savitumas – filosofinė pasaulėjauta, siekimas realaus
pasaulio vaizdams suteikti gilesnę prasmę.
• Jungė romantizmo ir simbolizmo patirtį.
• Žmogų rodo nuolat abejojantį, išgyvenanti nuolat dvasinę
įtampą (analizuoja viską)
• Pagrindinis motyvas, apibendrintai šnekama apie žmogaus
būtį “tarp” (tarp dangaus ir žemės) dalykų.
• Kūryba yra su filosofiniais motyvais (žmogaus gyvenimo
apmąstymas)
• Primena Faustą (tarp idealo ir realybės neatitikimo)
(didingos svajonės vienu metu)
• Nuolatinė kova, patirti nežinomybę, žmogus yra vienišas
skausmingas gyvenimas. Noras patirti ir juoda, ir balta.
 ,,ALTORIŲ ŠEŠĖLY”

Žanras - Romanas (Psichologinis, intelektinis romanas)

Temos Struktūra
• Šeimos santykiai (siauresnė) • I dalis – „Bandymų dienos“ (vyksta 6 metus)

• Meilės tema • II dalis – „Eina gyvenimas“ (vyksta 1 metus) (nuostatų

• Kunigystės tema
• Pašaukimo tema (dvilypumo, pasirinkimo)
• Asmenybės formavimosi tema (skausmingą savęs
formavimosi istorija) (18 metų)
Problemos
• Kaip atrasti teisingą pasirinkimą?
• Kaip būti geru žmogumi?
• Ar įmanoma suderinti kunigystę ir kūrybą?
• Ar charakteris gali lemti pasirinkimą?
• Ar meilė gali padėti kurti?
patikrinimas praktikoje)
• III dalis – „Išsivadavimas“ (grįžta po 10 metų į Lietuvą)
• Autobiografiškumas, Liudo Vasario brendimo kelias
(buvęs kunigas – rašo apie kunigą)
• Pavadinimas – metaforinis
• Liudo Vasario gyvenimas yra „Altorių šešėly“ (tarp
tamsos ir šviesos)
• Romano veiksmas trunka 18 metų
• Pasakotojas yra trečiuoju asmeniu (žino, kuom viskas
baigiasi, paaiškina, ką Liudas Vasaris jautė)
• Pasakotojas analizuoja psichologine plotme, Liudą Vasarį.
• Vartojami terminai
• Gyviausias paveikslas yra Liucijos.
 PIRMA KŪRINIO DALIS
• Liudas Vasaris dėvi sutaną, Liudas Vasaris paklūsta
geležinės valios tėvui ir jautriai motinai,
nesipriešina ir nelabai išgyvena.
• Liudas Vasaris dėvi sutaną, kuri atskiria nuo
gyvenimo.
• Pradeda suprasti, kad turi Dievo dovaną, tačiau
kunigystė neleidžia jo talentui ūgdytis.
• Išėjęs iš Kunigų Seminarijos, jis vis dar nesupranta,
kaip išmokęs visas sąvokas turės mokyti žmonių
gyvenimų tiesas.
• Bando prisiauginti, priprasti prie naujojo gyvenimo
būdo, Seminarijos, tačiau viduje yra pasėta poeto ir
kunigo priešpriešos sėklas (mezgasi konfliktas iki
susitikimo su tėvais kalėdų metu)
• Vaikas pildo tėvų svajonę. Tėvai iškelia vaiką,
susvetimėja, laužia santykius (kalėdos)
• Liudas Vasaris nori išlikti tokiu pačiu žmogumi.
Supranta, kad išeiti iš Kunigų Seminarijos būtų
egoistiška tėvų atžvilgiu.
• Liudas Vasaris supranta, jog jis yra vienas. Sudėtingi tėvų
ir vaiko santykiai, iš dalies yra despotai, neanalizuoja
vaiko vidinės būsenos (kontekstas)
• Nepaaiškina bręstančio jaunuolio situacijos ir pasislėpti
nuo pasaulio nuodėmių gali tik Kunigų Seminarijoje.
• Galvoja, kad Kunigų Seminarijoje visi klausimai bus
atsakyti, tačiau tas neįvyksta (tikėjimo krizė)
• Liudas Vasaris nuoširdžiai tiki Viešpačiu, tačiau nori
atsikratyti Kunigo rolės.
• Nori dirbti dėl Lietuvos, patriotizmas (Kaip Maironis)
• Skaudina mechaninis, šaltas tikėjimo mokymas, tikėjimo
tiesų mokymas (šalta aplinka, prasta pedagogika)
• Liudas Vasaris permąsto savo gyvenimą smulkiai
(permąstymas, uždarumas)
• Liucija pažadina jaunuolį. Liucė brandumu keičia Liudą
Vasarį.
 ANTROJI/TREČIOJI KŪRINIO DALIS
Antra dalis
• Liudas Vasaris yra paskiriamas antruoju vikaru
Kalnynų parapijoj. Pirmasis vikaras – Jonas
Stripaitis.
• Klebonijos tarnaitė Julė (apie 35 metų) skundė
Vasarį, šnipinėjo, kad bendravo su Baroniene
Rainakiene.
• Pirmasis vikaras Jonas Stripaitis iš pašaukimo
labiau verslininkas nei dvasininkas. Tai kunigas
visuomenininkas, jam patiko finansai, pinigai,
politika.
• Liudas nori pabūti su savimi ir kurti. Ir jis išeina į
gamtą, klajoja po mišką ir susipažįsta su vasarą į
dvarą atvažiuojančia poilsiauti Baroniene
Rainakiene.
• Baronienė Rainakienė bandė suvilioti jaunąjį vikarą,
tačiau nepavyko ir pradėjo jausti garbę jaunam ir
talentingam Liudui Vasariui.
• Liudas Vasaris džiaugėsi būnantis tarp bajorų, jam
praplėtė
„Be vidaus kovų irakiratį, duodavo
kentėjimų knygų skaityti.
nėra kūrybos. Tik nuolatos degdamas ir atsinaujindamas meno žmogus gali kūrybiškai save pareikšti.“
Trečia dalis
• Grįžta po 10 metų į Lietuvą.
• Gauna Gimnazijos direktoriaus postą Kaune, tačiau
jaučia, kad tas darbas nėra jam.
• Renkasi tarp Liucijos ir Auksės (pasirenka Auksę,
nes Auksė duoda Liudui Vasariui naujų impulsų)
• Liudas Vasaris nepamato Liucijos emocijos būsenos
ir situacijos, nelabai užjaučia ją.
• Liucija nusižudo, nes praranda sūnų Vytuką ir
sužino, kad yra kanauninko dukra (Dievo rykštė,
neturėjo gyventi)
• Prieš mirtį, paleidžia Liudą Vasarį
• Po Liucijos mirties, Liudas Vasaris supranta tikrąją
Liucijos meilę jam.
• Liudas Vasaris pasirengęs mesti kunigystę dėl
kūrybos (šeima yra antroje vietoje)
EKSPRESIONIZMAS
KARO METŲ LITERATŪRA

Jurgis Savickis
JURGIS SAVICKIS

EKSPRESIONIZMAS
(20 a.)
 BIOGRAFIJA, KŪRYBOS BRUOŽAI
Biografija
• Modernistas (ekspresionistas), 20 am. Rašytojas
• Gimė gana pasiturinčioje šeimoje.
• Buvo visapusiškai išsilavinęs, mokėjo kelias kalbas,
nepaprastai lengvai bendravo su visokio luomo
žmonėmis.
• Dirbo Lietuvos diplomatu įvairiose valstybėse
• Dirbdamas diplomatu sukūrė geriausius savo
kūrinius.
• Po karo niekada nebepamatė savo sūnų.
• Domėjosi Europos kultūra, tačiau drauge išlaikė savo
lietuvišką tapatybę
• Su žmona atostogaudamas pietų Prancūzijoje, pamatė
pušį, kuri priminė gimtinę ir tą sklypą įsigijo, gyveno
iki pat mirties (vila „Ariogala“)
Kūrybos bruožai (novelės)
• Kūryba ironiška, skaudi (atskleidžia žmogaus ydas)
• Personažai veikiami instinktų, aistrų, ryškus kaukės
motyvas.
• Šnekama apie tamsiąją žmogaus ir visuomenės pusę
• Kūryba fragmentiška (dalimis, nuolat besikeičiantys
įvykiai)
• Kūryboje egzistuoja miesto erdvė (gyvenama,
nepražūnama)
• Kaimas, kraštovaizdis technologizuotas (miesto pusė)
• Kalba lakoniška, asmenis, veiksmo aplinkybes vaizduoja
trumpai, bet labai aiškiai
• Kūriniai skirti išsilavinusiam skaitytojui (daug
tarptautinių frazių, žodžių)
 „FLEITA”

• Novelėje „Ad astra“ vaizduojamas Temos Viksvų paveikslas

gėdos, orumo, sąžinės netekusio,
• Miesto ir kaimo tema • Paprasta, banalaus mąstymo šeima,
kvailai užsispyrusio žmogaus
paveikslas. • Nepritapimo tema • Viksva – piktžolė, kur vėjas pučia, ten
• Būdingas skeptiškas, net • Mirties tema ir linksta.
pesimistiškas požiūris į žmogaus • Susvėtinėjimo tema
prigimtį ir jo būtį.
• Žmogiškųjų vertybių išbandymo Pavadinimo prasmė
• Mėgsta specialiai nustebinti tema.
• Metaforinis
skaitytoją netikėtu vaizdu, • Moralė tikrovėje – veidmainystė.
tolimomis asociacijomis • Fleita - sukiršinimo įrankis
• Žmonės žiaurūs vieni kitiems,
• Būdinga ironija egoistiški.

• Žaismas su skaitytojo atmintyje Pabaigos prasmė

susiklosčiusiais kokių nors situacijų,
personažų vaizdiniais.
Pagr. Veikėjo paveikslas • Žiogas yra pats kaltas, kad mirė dėl
• Žiogas – meniškos sielos, turi artimą gyvenimo glamūre.
ryšį su muzika, lengvabūdis,
paviršutiniškas, nėra darbininkas, neturi
pinigų.x

• „Iš miesto niekuomet neišeidamas ir
žmogus nepraktingas, jis nutarė keliauti
sodžiun; eiti nutarė pėsčias, kad daugiau
pinigų sutaupytų, kurių pirmiausia
reikalinga buvo maniškoms skalbti bei
smokingui sužiūrėti, be ko inteligentui
žmogui apsieiti negalima buvo.“
Netaupus, rožinius akinius turinti asmenybė
• „Darbininkas...- piktai pajuokė jį Viksva.
- Valkata! - nei iš šio, nei iš to supyko
Viksva. Žiogas taip nustebo, kad visai
naiviai pradėjo galvoti apie pasakytą
profesiją. Bet jis jos niekuomet nepažino.
Žiogas paraudo, o moteris sučirpo, kaip
juokinga buvo. Šeimininkas pavarė jį
namon.“
Banalios personos, Viksvų dviveidiškumas,
Žiogo gyvavimas glamūre.
„FLEITA” CITATOS
• „Paėmęs savo lazdutę, jis tyliai papučia
jojon. Ir kaipo prasikaltėlis pradeda
griežti vis balsiau ir atviriau. Viską, ką
jis gražesnio mokėjo ir ką jo siela
liepė. Jam rodosi, kad jis griežia labai
originalingai ir kad jam pavyko surasti
kelias temas, kurių jis pirma niekuomet
nepastebėdavo. Turbūt Žiogas ilgai
griežė, kad šeimininkas tampo jį už
rankovės, ir jis girdi tik, kaip
šeimininkas šaukia:
- ...ar per dantis pabarškinti!
- Paskutinės išpažinties eitum
nekvailiavęs! - pasipiktina
šeimininkė.“
Matomas priešingumas tarp
šeimininkės ir šeimininkų
• „Tarytum jo domę kreipė tarakonas,
galandąs savo ūsus-kordas ir šaukiąs jį
tarakonų kovon. Bet ir su juo jis
nepajėgtų kautis. Tarakonas žiūri savo
smalsiomis akutėmis į šį galiūną.
Viksvienė, pravėrusi žaltingą seklyčią,
išėmė porcelinį bliūdą. Visi laukė
gydytojo. Bet jo žygiai buvo per vėlūs.
Žiogas nekvėpavo. Ištįsęs ant krosnies,
laikė sustingusiomis rankos savo
gyvenimo ginklą - fleitą prie krūtinės.“
Žiogas yra nereikšmingas,
nereikalingas, muzika yra jo
gyvenimo prasmė.
 „KOVA”

Tema Vaiko paveikslas Tėvo paveikslas

• Šeimos narių tarpusavio santykiai • Rūpinimasis namais, darna, • Girtuoklis, piktas, žiaurus žmogus,
išmintingas ne pagal amžių muša savo vaiką

Problematika
• Humaniškumo problema, ar vaikas turi
rūpintis tėvais, purtyti iš aistrų liūno.
Pavadinimo prasmė
• Vaikas kovoja už gražų, normalų
gyvenimą.
• Vaikas prisiima tėvo vaidmenį šeimoje
dėl begalinio noro turėti normalią
šeimą.
Motinos paveikslas
• Graži, į ją žiūrėjo daug vyrų
• Valdoma savų silpnybių,
priklausomybių
• Nesugeba rūpintis savo šeima.
Veikėjų lyginimas su
marionetėmis prasmė
• Visi yra paveikiami, valdomi savo
silpnybių, instinktų
• Negali savęs kontroliuoti, marionetės.

Pabaigos prasmė • Pamiršta šeimą ir vaiką.

• Vaikas negali laimėti kovos, nes yra

per silpnas.
 „KOVA” CITATOS

• „Kad ir mamanka! Geriausia pasaulyje
močiutė, bet kai pamato kokį kavalierių, ima
ir išlėpsta.“
• „Ir karčemos princesė, pasiraskažydama,
kiek pakėlusi savo šviesių šilkų krinolinus,
kitų porų priešakyje tyliai improvizavo
menuetą, vesdama paskui save vyrus.“
Parodomas motinos personažo
lengvabūdiškumas, kvailumas.
• „Vaikas džiūsna, jo batai buvo dideli, vos
pavelkami, milinė irgi nuo svetimų pečių
užmesta ant jo įdubusios krūtinaitės.“
Vaiko išvaizda ir tėvai nesirūpina savo
vaiku.
• - „Kai pargenu iš kapinių ožkas, mama duoda atsigerti
pieno, o tėvas paguldo į lovą ir apkloja.
- Ne, tai jau per daug! Tokio atsakymo sermėgius
nelaukė. Tai buvo aiškus pasityčiojimas iš jo asmens ir
jo įžeidimas. Buvo kaip ir žibalo pilama į ugnį. Jis
smarkiai trenkė žyduką kumščia į krūtinę,
parversdamas jį drauge su ištrūkusia iš jo rankų ir
nudardėjusia skardinaite.“
Pavydumas, neturtingo vaiko begalinis noras gyventi,
kaip kitos normalios šeimos.
• „Jis jautė, kad tėvas nugirdytas kur nors guli pastalėje.“
„Bet tėvas girtuoklis! Ne! Ne girtuoklis, bet paprastas
girtuoklėlis. Smuklių palašautojas. Dėl to, kad durnas.“
„Negersiu ir nenoriu! – šaukė ūkininkas, tiesdamas
ranką prie degtinės taurelės. Jis iščiulpė ją kaip veršis.
Net stiklo briaunelės prie dantų žvangėjo kaip
grojamos.“
• „Kaip jis norėtų, suvaręs arklius namie
ganykloje ir užskleidęs žardyną, eiti
poilsio į šienus, o ne čia vėpsoti po
bjaurius kiemus mieste.“
Vaiko svajonės gyventi tvarkingoje
aplinkoje ir nevėpsoti bei elgetauti.
• „Jis buvo nebepataisomas fantastas ir
labiausiai norėjo, kad jo tėvas būtų toks
pats „kaip ir kiti“. „Ir tėvas taip pat turėtų
nusipirkti sau geležies ir, gražiai sulygęs
su žydu, nešti ją per miestelį savo vežiman
krauti.“
Vaiko noras gyventi normalioje šeimoje
buvo neišpasakomas.

Parodomas tėvas, kuris neatsisako savų silpnybių ir

jo norai yra nekontroliuojami.

• „Paleiskite, sakau! – priėjęs prie
ponaičių, piktai timptelėjo jis vieną už
rankovės. Vaikas buvo tvirtai įsikibęs į
vyrus, bevagiančius jo motiną.“
Vaikas atliko vyro vaidmenį,
bandydamas ginti savo motiną, kurią
vagė vyrai.
„KOVA” CITATOS 2
• „Mano vaiko, meldžiamieji, nelieskit! – ji bijojo, • „Ūkininko šeimynos nariai turės vėl
kad jis nebūtų suteptas, jiems palytėjus jį. Ji visi greitai susirinkti į krūvą.“
glaudė jį prie savęs kaip višta savo išperą. Ji buvo
motina.“ Norėta pasakyti, jog viskas bus
kaip anksčiau ir didelių
pasikeitimų nebus matyti.
Parodyta, jog nors motina ir apsileidėlė,
tačiau instinktyviai norėjo apginti savo
vaiką, nors to neprisipažino anksčiau.
 „VAGIS”

Temos Pagrindinė mintis Pirmame fragmente

• Moralinės brandos tema
• Kaukės motyvo tema
• Žmogiškumo svarbos tema
Problematika
• Dviveidiškumas
• Žaidžia Jono Biliūno motyvais
• Filosofinis klausimas: Išlaisvintojas
gali būti savanaudis. Žmogus yra
įvairiapusiškas. Gali būti ir auka, ir
nusikaltėlis.
•
Kankinamas vagis yra ir nusikaltęs, ir
Kristus
• Vaikas abejingas įvykiui, kada vagis yra
traukiamas rogėmis
• Tėvas, visų sakomas geras, mėgaujasi kito
kančia ir muša
• Pavaizduojama ironiška aplinka, kur
gyvena vaikas.
Antrame epizode
• Parodoma, jog ar iš tikrųjų žmonės yra
ypatingi
• Žmogaus apsimetinėjimas prie kitų
(kitų nuomone, tėvas yra geras, tačiau
pasimėgaudamas muša vagį)
Novelės pabaiga
• Vaikui buvo svarbu tik tas momentas,
kai paleido vagį
 „AD ASTRA”
PER KANČIAS Į ŽVAIGŽDES

Tematika Pagrindinė mintis Fragmentai

• Kaukės motyvas (savęs
apgaudinėjimas)
• Moralinis nuopuolio, amoralumo
tema
• Kvailas užsispyrimas
• Primityvumas, užsispyrimas
kenkiančiam tikslui, nesvarbu, ar tai
bus amoralu
Problematika
• Kvailoko ir užsispyrusio žmogaus
asociacija (Dalba)
• Už gerą nėra atsilyginama tuo pačiu.
• Primityvus, ribotas, amoralus žmogus
nesikeičia.
• Žmogus yra įvairiapusis.
• Žaidžia J. Biliūno motyvais
(Brisiaus galas)
• Sekmadienis, metas apsivalyti nuo
esamų problemų (kuriamos didesnės
problemos)
• Žmona įspėja nedaryti nieko
gyvuliško, tačiau Dalba per kvailą
užsispyrimą įvykdo planą.
• Pats ūkininkas įkrenta į eketę, tačiau
nesišaukia pagalbos (nėra honoro)
• Nori apsivalyti įstumdamas į eketę
šunį, kuris išgelbėjo jam gyvybę.
• Gyvenimo reformą pradeda
nužudydamas šunį.
 NEOROMANTIZMAS

KITA POETAI

Vincas Krėvė-Mickevičius Salomėja Nėris

Juozas Tumas-Vaižgantas Jonas Aistis-Aleksandravičius

ŠATRIJOS RAGANA
MARIJA PEČKAUSKAITĖ

NEOROMANTIKĖ, MODERNISTĖ
(20 a. pradžia)
 BIOGRAFIJA
Pagrindiniai dalykai
• 20 amžiaus pradžios rašytoja,
visuomenininkė, neoromantikė.
• Svarbiausias kūrinys „Sename Dvare“
parašytas gyvenimo pabaigoje, 1922 metais
(mirė 1930)
Kūrybos bruožai
• Kūrinių centre – senasis dvaras, kuris yra
kultūros ir šviesos bei globojimo židinys.
• Jos kūriniai 20 amžiaus pradžioje buvo itin
skirtingi, nes dvaras 1-ą kartą vaizduojamas
kaip kultūros židinys.
Biografija
• Jaunystė, vaikystė prabėgo Žemaitijos dvaruose.
Buvo bajoriškos kilmės ir religingos šeimos
auklėjimo.
• Medingėnų dvaras (Plungės raj.), kuriame 1877 m.
gimė Marija Pečkauskaitė, buvo didelis šio krašto
kultūros židinys.
• Jame buvo saugoma giminės tradicija, prosenelių,
portretai.
• Čia nuolat skambėjo muzika, buvo senų knygų.
Vaikystėje Marija buvo mylima ir lepinama tetų.
• Buvo labai išsilavinusi moteris, mokėsi Šveicarijoje
pedagogikos.
• Gyvenant Židikuose, aktyviai užsiimė visuomenine
veikla (globojo senelius, atidarė senelių prieglaudą...)
 „SENAME DVARE”

Žanras – apysaka

Temos Pavadinimo interpretacija Pagrindiniai Veikėjai

• Dvaras, kaip kultūros židinys. • Dvaro gyvenimas • Irusia
• Moters vidinio pasaulio tema. • Ilgimasi senų, gerų laikų • mamatė Marija
• Gyvenimo prasmės, egzistencijos tema.
• Pareigos, darbo tema.
Kūrinio laikas Pasakotojas
• Šeimos santykiai
• 19 amžiaus pabaiga, 20 amžiaus pradžia (Dvaro • Suaugusi moteris pasakoja vaiko lūpomis
• Atminties tema gyvenimas) • Irusios ir mamatės balsais yra pasakojama
• Praeities laikas (retrospektyvinis laikas) • Pasakojama iš ilgesio (vaikystės pasaulis buvo
Problemos nuostabus)

• Gimtosios kultūros, kalbos niekinimas

Kūrinio erdvė
• Kaip auklėti vaikus (kultūra/auklėjimas) Pagrindinė mintis
• Žemaitijos dvaro aplinka (paprastų dvariškių)
• Laikas ilgesio neišgydo
• Vestuvių aplinka
• Pabrėžia, jog vaikystės pasaulis buvo
nuostabus (kai aplinkui yra nuostabūs
žmonės)
 APYSAKA

Epigrafo prasmė Apysakos veiksmas prasideda Skaitytojui tarsi

• Laikas visagalis, pasiima ir gerus ir blogus
momentus
• Visiems dalykams galima suteikti prasmę
• Tai, ką turėjau, viskas praėjo
• Nostalgija, liūdesys
Apysakos kompozicija
• laimingas
Aplinkos vaizdas
• Mamatės paveikslas paminimas per Irusios prizmę
(vaiko prizmę)
• Pasakojama ne pagal įvykių seką, o pagal
emocinius impulsus (chronologinio siužeto nėra)
Apysaka prasideda
• Impresionistinis vaizdas (akimirkos detali analizė)
• Įvadas į tekstą
• Detalus aplinkos aprašymas • sekama pasaka apie šeimos lizdelį, kurį vėliau
• Parodomas ryšys tarp mamatės ir Irusios išdraskė negailestingas laikas.
• Pasakos motyvas (pasakiškas vaizdas)
Neatsitiktinai apysaka parašyta
po Šatrijos Raganos motinos
Atsiskleidžia sukultūrintas gamtos
vaizdas mirties
• Sukuria ypatingą, gražią aplinką, kur žmogus yra • reikėjo matyti tokią šeimą, joje gyventi,
būti taip mylimam, kad atsiminimų
•
nesukramtytų negailestingi laiko dantys.
Rožė – trapumo, laikinumo ženklas (mamatė
labiausiai mėgsta rožes, jas myli) • motinos mirtis – „viena iš aplinkybių,
žadinusių atmintį, poreikį grįžti tekstu „į
Aplinka pergyventą gyvenimo dalį“.
Pristatoma, kaip dieviška, ideali
• dvaro rūmas su baltomis kolonomis, apsnūdęs
tvenkinys ir puikus sodas (užuomina į biblinį Rojaus
sodą – harmonijos metaforą)
• Tokia pat romantiška ir gamta:
gęstantys saulėlydžiai, baltos sodo rožės, tilteliai…

Mamatė
pristatoma, kaip fėja, ne šio pasaulio
asmenybė, ypatinga moteris (saulės
apšviesta moteris)
• poetiškai perteikia pasaulį vaikams
(kalba apie meilę, gražumą, sielos
gilumą)
• Slaugytoja, dvaro ponia
• Nori išauginti dorus vaikus
• Liūdna, nes Liudvikas (vyras) jo
nesupranta
• Yra altruistė (padeda kaimiečiams)
MAMATĖ
Motinos ir vaikų santykiai
• Menininkė, grojanti pianinu (mokė meno,
pamatyti meną)
• Supažindino su dalinimusi (mokė neskirstyti pagal
sluoksnį)
• Leido pas bobutė (pagarba senesniems žmonėms)
• Neišleido vaiko į Vilnių mokytis pas tetą
(nenorinti išleisti pas tusčiagarbę, veidmainę, ne
savarankišką, primityvią asmenybę, sulaužys vaiko sielos
ateities)
• Mamatė yra svarbiausia šeimoje (bando
palaikyti harmoningus santykius)
• Mamatė šneka su vaikais atvirai apie
gyvenimą, džiaugsmą ir skausmą, laimę ir
mirtį (šnekasi su sau lygiais, vaikai perima mamatės
gyvenimo išmintį ir užjaučia kitus)
Mamatė ir kaimo gyventojai
• Buvo gera visiems, nevaidino dvaro ponia.
• Nebuvo prarajos tarp dvaro ir kaimo gyventojų.
• Mamatė mato pareigą padėti varkstantiems.
• Nėra niekinami žemesnio luomo žmones.
• Mamatė moka spręsti problemas.
• Mamatė į kiekvieną žmogų žiūri pagarbiai.
Dvaro ponia
• Gėrio nešėja
• Sunku būti dvaro ponia, nes neturi
tusčiagarbiškumo valdyti dvarą
• Nėra laiminga, tačiau ji supranta dvaro ponios
darbą, kaip pareigą.
• Dėl Liudviko nesupratimo ir nepalaikymo
gyvenime, jai yra labai sunku gyventi (Liudviko
pasiūlymas išeiti į vienuolyną)
 MAMATĖ/EGZISTENCINIAI KLAUSIMAI - „WARUM“
Mamatė ir Liudvikas
• Liudvikas - tipiškas vyras, kuris išlaiko
šeimą, tačiau nenori suprasti mamatės.
• Tarp Liudviko ir mamatės yra pagarbūs,
tačiau šalti santykiai, mamatė nėra
kovotoja.
•
Yra visiškos skirtingos asmenybės.
• Liudvikas kaltina mamate, jog mamatė yra
nėra dvaro ponia.
• Liudvikui nepatiko, jog mamatė groja.
Mamatė ir menas
• Menas mamatei atgaiva.
• Gali atsipalaiduoti nuo kasdienybės, būti
savo mintyse.
• Menas leidžia pabėgti nuo pasaulio.
„Kodėl žmogaus sielos esmė yra
ilgesys“
• Atskleidžia krikščioniškąją tiesą. Ilgisi
anapusinio, geresnio, Viešpatiskojo pasaulio,
tikrosios tėvynės, kuriame atsiskleis tikrasis
žmogaus grožis. Nuo gėrio, atliktų gerų darbų
priklauso sielos grožis (viskas pasaulyje tik laikinumas,
siela laukia amžiškojo pasaulio)
„Kodėl žmogus, nutvėręs tai, ką buvo
vijęsis, apsivylęs sako; ne, tat ne tai!
• Pasiekimai nėra tokie, kokius mes troškome.
• Pasiekęs tikslą, žmogus nebūna laimingas.
• Nuolatos pažinimo troškulys (Faustas)
„Kodėl žmogaus sieloje žydi gėlės,
kurių kvapu niekas nesigėri?“
• Kiekvienas žmogus yra gražus, tačiau jo vidinio
grožio niekas nepastebi.
• Moralinė vienatvė, nuvertinimas.
„Kodėl viso ko galas yra mirtis.“
• Mirtis yra netikėta, kaip ir nesekmės.
• Kontrasto principas.
• Į pasaulį mamatė žiūri pozityviai.
• Nors yra liūdesys, tačiau pasaulis yra gražus.
VINCAS KRĖVĖ - MICKEVIČIUS

NEOROMANTIZMAS
(1-oji neoromantikų karta)
(19 pabaiga - 20 a. vidurys)
 BIOGRAFIJA, KŪRYBOS BRUOŽAI
Biografija
• Vincas Krėvė (Mickevičius), 20 a. pirmosios pusės
rašytojas; (neoromantikas) Modernistas
• Buvo pašalintas iš seminarijos dėl pašaukimo stokos
(nuolat klausinėjantis žmogus)
• Artimieji kaltina dėl jo artimųjų mirties (išeina iš
seminarijos)
• Turėjo lengvai pažeidžiamo asmens charakterį
• Buvo abejojantis, nes suprato, kad pasaulyje daug požiūrių
ir gyvenimas yra labai sudėtingas, painus.
• Visi argumentai turi kontrargumentus.
• Daugeliu dalykų (filosofija, religija, kultūra) besidomintis.
Kūrybos Bruožai
• Domėjosi Lietuva istorija ir tautosaka
• Sukūrė Lietuvos legendą 20 a.
• Kūryboje matomas maištaujantis, nusiveliantis personažas
(neoromantikas)
• Akcentavo tautinę tapatybę ir individo problemą
• Užpildo herojinės tautos epo spragą (iškeliami didvyriai,
išaukštinama tautos kultūra)
• Pamokomieji indeksai, filosofiniai dalykai
• Parodo lietuviškąją universalią kultūrą
• „Skirgaila“ – pirmoji klasikinė lietuvių tragedija
• Įdiegė į lietuvių literatūrą tragizmą
• Laisvo, maištingo ir abejojančio charakterio atspindys
matomas Vinco Krėvės kūryboje.
 „SKIRGAILA”

Žanras – drama (istorinė tragedija)

• Yra žmogaus dramatizmas, išgyvenimai
Temos Vertybės
• Vincas Krėvė atskleidė, kokią kainą turi
• Religinė priešprieša • Šaltas protas (racionalumas)
sumokėti herojus, siekiantis taikos, tvarkos,
• Meilės tema teisingumo, individo ir valstybės laisvės, orumo • Lietuvių baimė, gerovė ir vienybė
vertybių.
• Dvejų pasaulių, gyvensenų tema
• Garbė ir drąsa
• Skirgailoje yra deheroizuota istorija ir
• Žmogaus tragedija. veikėjas. • Papročiai
• Lyginamas su Šekspyru (Hamletas)
• Skirgailos – vadovo ir žmogaus tragedija • Panašu: Herojaus socialumas, psichologiškumas,
(išskirtinė asmenybė) istorijos dramatizmas Vincas Krėvė norėjo pasakyti
• Skirgaila nori išlaikyti Lietuvą, senąją • Per amžius egzistencijos ir gyvenimo
kultūrą, tačiau reikia išniekinti senąją klausimai yra tokie patys.
kultūrą ir apsikrikštyti, kad Lietuva išliktų.
Pagrindinė Mintis
• Skirgaila dramoje pralaimi, kaip žmogus, reikia
• Išorinis konfliktas su savais ir su kitais
bandyti išlikti žmogumi.
kaip valdovas, jis turi išlaikyti Lietuvą
• Gyvenimas, kai paminimos moralinės vertybės,
• Žmogaus tragedija – pasitikėjimo, meilės
žmogiškumas
stygius.
 „SKIRGAILA”
VEIKĖJAI - SKIRGAILA

• Pradžia: riteriai (vokiečių, lenkų) žiūri paniekinamai • Stardas Skirgailai yra pavyzdys, tačiau kai Stardas
į Lietuvą. apsikrikštyja, didelis smūgis Skirgailai.

• Skirgaila yra pagoniškosios Lietuvos atstovas ir to • Skurdulis visiškai palaužė Skirgailą ir jis pasiunta,
nenori atsisakyti. nes visas darbas, kovos nebeturi jokios prasmės.

• Skirgaila stovi tarp dvejų pasaulių (konfliktas su • Skirgaila juda į bedugnę. Pralaimi jo žmogiškumas
priešais ir savais) (tragiška atomazga) (Nužudomas Keleris, Oligė)

• Yra rūstus, vienas, nes jo artimiausia aplinka • Dvasinio žlugimo tema, žmogiškojo savigriovos
nesupranta jo. tema.

• Skirgailos tikslas – išlaikyti Lietuvos laisvę.

• Valdovo rūstumas pradeda užgožti jo žmogiškumą.
• Yra stiprus vidinis Skirgailos konfliktas.
• Nors Skirgaila yra rūstus, bet jis nori būti laimingas,
nes jis yra žmogus.
 „SKIRGAILA”
VEIKĖJAI – ONA DUONUTĖ

• Iš pradžių buvo tyli, nešneki, kaip auka (ji buvo

priemonė dėl žemių išlaikymo) (turėjo tekėti už
Mazūrų kunigaikščio)
• Kuo toliau, Ona Duonutė tampa principinga, ji
nenusileidžia
• Duonutė yra krikščionė, o Skirgaila – pagonis.
• Ji keičia Skirgailą (pasiryžęs keistis, norintis
mylėti)
• Keleris pasižada ginti Oną Duonutę ir dėl to ji
labai stiprėja.
• Onos Duonutės veiksmai išprovokuoja
Skirgailą būti žiauriam.
 „SKIRGAILA”
VEIKĖJAI – KELERIS (VIENUOLIS)

• Iš pradžių buvęs lengvabūdis, pasinaudoja

Olige (vokiečių vienuolis)
• Staigus pasikeitimas, pamatęs Oną Duonutę
(neitikinimas psichologiškai) (padės galvą dėl
Onos Duonutės)
• Reikėjo romantinio charakterio, kad būtų
dramos pabaiga tragiška (meilės trikampis)
• Buvo kova tarp išgyvenimo instinktų ir garbės
(mirtis). Pasirenka mirtį, kad neužtrauktų gėdos
Onai Duonutei.
JUOZAS TUMAS-VAIŽGANTAS

NEOROMANTIZMAS
(1-oji neoromantikų karta)
(19 pabaiga - 20 a. pradžia)
 BIOGRAFIJA, KŪRYBOS BRUOŽAI
Biografija
• 19 a. pab – 20 a. per. Rašytojas modernistas
(neoromantikas)
• Publicistas, redagavo laikraščius, aktyviai užsiimė
visuomenine veikla (rašyti, mokyti, šviesti)
• Panaši veikla į Vinco Kudirkos (publicistas)
• Buvo be galo atviras, draugiškas, gyvybingas,
neramus. Norėjo išjudinti lietuvius, energingas,
drąsus.
• Stūmė talentingus jaunus žmones į kūrybą, skirtą
paikelti lietuvių kultūrą („deimančiukų ieškotojas“)
• Buvo daugelio žmonių mylimas, mėgiamas.
• Užrašinėjo dalykus apie lietuvių kultūrą (svarbūs
Lietuvos istoriniai dalykai) (literatūros istorija
draudžiamojo laikotarpio metu)
• Kalbėjo apie socialinius dalykus, lietuvių kultūrą
(taip pat ir apie neigiamus dalykus)
• Nebijojo kritiškai pasisakyti apie lietuvius (tingi,
ramboka tauta)
• Buvo kunigas, tačiau norėjo suburti pasaulietinį ir
bažnytinį pasaulį vardan darbo dėl Lietuvos.
Kūrybos Bruožai
• Grožinės literatūros kūrėjas.
• Mėgo rašyti alegorinėmis formomis.
• Rašė socialinėmis, politinėmis, vėliau
psichologinėmis temomis.
• Mėgo pažymėti detales.
 VAIŽGANTAS IR LIETUVIS

Vaižgantas - Tautinio charakterio kūrėjas Lietuvis kūrinyje

• Idealaus tautinio charakterio kūrėjas. • Kūriniuose matomas lietuvis – sveikas, tvirtas,
ištvermingas, darbštus.
• Norėjo pažymėti tautinio charakterio bruožus.
• Neigiamos sąvybės – Pasyvumas, tingumas,
• Nebuvo idealizuojamas, o šaržuojamas lietuvio
susitaikėliškumas, savo sielos migdymas.
charakteris.
• Pagrindiniai kerintys bruožai – Jausmingumas,
• Vaižgantas norėjo atskleisti lietuvio tipinį
vidinė lietuvio melancholija, liūdesys, meilė
charakterį, jį išanalizuoti ir parodyti pagrindinius
gamtai.
trūkumus bei gerąsias puses (kas yra tas lietuvis)
• Vaižganto pasakotojas, nėra pasakotojas trečiuoju
asmeniu, yra objektyvus ir subjektyvus tuo pačiu
metu.
 „DĖDĖS IR DĖDIENĖS”
LAIKMEČIO KONTEKSTAS

Kontekstas Kūryba telkiasi apie du probleminius

centrus:
19 amžiaus pabaigoje Lietuvos kultūrinis
• Lietuvių tautos būdo, jos kultūros prigimties
gyvenimas reiškėsi tarp dviejų įtampų:
apmąstymus
• Carinio politinio režimo.
• Vienišo žmogaus jausmų ir etinių nuostatų,
• Senosios lenkų aristokratiškosios aplinkos. aistrų ir valios susidūrimus.

Svarbiausi kultūros (ir literatūros) Vaižgantas gyvai reagavo į skelbiamas

uždaviniai buvo: nuostatas:
• Atgaivinti gimtąją kalbą • Ieškoti tautos sielos išraiškos

• Priešintis rusifikacijai ir sulenkėjimui • Ieškoti istoriniuose faktuose tautiškos idėjos

ženklų
• Diegti tautinį supratimą.
• Rašytojams orientuotis į inteligentiją, atsigręžti
į tautosaką.
 „DĖDĖS IR DĖDIENĖS”
APYSAKA

Tema Veikėjai
• Išnaudojimo tema • Mykoliukas (Dzidorius Artojas, Dzidoriaus Artojo)
(Mykolas Šiukšta)
• Nelaimingos meilės tema
• Severja (Severiutė; Severja Pukštaičia)
• Šeimos ir žmonių santykiai, „Dėdžių ir dėdienių“
• Lietuvio charakterio (nuolankumo) tema
• „Dėdės“ ir „dėdienės“ – tai ne giminystės ryšius
• Charakterio įtaka likimui
rodančios sąvokos, o apibūdina socialinius santykius.
• Dėdės – tai tarpinis asmuo tarp samdinio ir
Problema giminės, šeimos nario. (Dėdės dirbdavo už maistą ir
nakvynę) (nevedęs brolis/sesuo)
• Socialinė nelygybė, kaip gyvenimo sąlygos keičia
žmogaus individualybę • Vaižgantas subtiliai atskleidžia, ką jaučia
baudžiavinio kaimo nereikalingi žmonės. Veikėjai
• Kaip žmogus ginasi nuo gyvenimo sunkumų, kodėl
menkai save suvokia.
žmogus pasiduoda kitiems,
• Ar užsidarymas savyje (pasyvumas) yra vertybė.
 „DĖDĖS IR DĖDIENĖS”
VEIKĖJAI - MYKOLIUKAS

Išvaizda
Veikla
• Mėlynos ir ramios akys, plačių pečių, vidutinio ūgio,
šviesios spalvos plaukai, vešlūs ūsai, arti 30 metų amžiaus. • Dėdė, kuris eina dvigubą baudžiavą. Mykoliukas vadinamas
ūkio inventoriumi.
• Turėjo tik vienus kailinius (rodo socialinį statusą).
Stereotipinis lietuvis. Kūryba
Socialinis statusas • Grojo savadarbiu smuikeliu (iki tol, kol Severja neištekėjo)
parodė vidinį Mykoliuko grožį. Parodo melancholišką lietuvio
• Lažininkas, baudžiauninkas, gyveno labai skurdžiai ilgesį.
gyvendamas pas brolį.
Gamta
• Mylėjo Severją, tačiau negalėjo susituokti, nes neturėjo
jokio krėčio (nukentės brolis ir jo šeima) • Jį ramino, leido atsipalaiduoti, atgauti jėgų. Vienintelė vieta,
kur galėjo jaustis visavertis.
Vertinimas (aplinkiniai/pats)
Darbas
• Nepastebėtas, nevertinamas kitų, nelaikė jo rimtu
• Jaučia pareigą prižiūrėti vaikus.
darbininku, jo darbo.
• Buvo nuolankus, geras, tačiau pasyvus ir uždaras.
• Buvo nevertinamas, nes negalėjo už save pastovėti ir nieko Jis myli Severją, bet dėl jo neryžtingumo negali
neturėjo. susituokti. Abu jaučia simpatiją. Susitaikė, bet
nepalūžta.
• Antroje dalyje, Dzidorius Artojas tampa stipresnė
asmenybė. Išsikovojęs pagarbą ir vietą.
 „DĖDĖS IR DĖDIENĖS”
VEIKĖJAI - SEVERJA

Severjos Paveikslas
(Itin tvarkinga, švari, švelni, nedirbo sunkių lauko
darbų)
Veikla
Išvaizda • Buvo tijūnienė, buvo gera namų šeimininkė.
• Daili, šviesūs plaukai, mėlynos akys, putli (lietuviški • Kai tapo dėdienė, teko gyventi pas vyro brolį ir ten parodė jos
stereotipai), tradiciška apranga darbštumą.
• Kai vyras miršta, truputį maištauja, tačiau vėl dirba už maistą
Socialinis statusas (dėdienė).

• Aukštesnis statusas, dirbo namuose.

• Kai ištekėjo už Tijūno, statusas buvo puikus.
Meilė Rapolui Geišei
• Baudžiavos panaikinimas pakeičia statusą į dėdienės. • Dėl vyriškumo, aktyvumo pasirinko Rapolą.
• Nelabai mylėjo, tačiau jam jautė pagarbą už gražius metus, kai
ji buvo tijūnienė.
Meilė Mykoliukui • Gyvendama su Rapolu Geiše jautėsi saugi ir dirbo dvigubai
atsidėkodama jam.
• Jaučia simpatiją Mykoliukui.
• Mykoliukas nebando flirtuoti, pritraukti ją.
 „DĖDĖS IR DĖDIENĖS”
VEIKĖJAI – RAPOLAS GEIŠĖ

Rapolo Geišės paveikslas

Pasyvus veikėjo tipas (melancholiškas pasyvumas)
Veikla
Išvaizda • Pririštas prie Dvaro, buvo tijūnas, neturėjo sunkaus darbo.
• Senas žmogus, atributas buvo bizūnas (aprangos dalis, nebuvo
naudotas savo paskirčiai)
Tijūnas
• Turėjo gerą vietą, pinigų, padėjo sueiti su Severja. Tijūnavimas
Socialinis statusas padarė jį tinginiu (buvo išlaikomas kitų, nebenorėjo dirbti)
• Buvo tijūnas, dvaro prievaizdas (dvigubas baudžiauninkas)

Meilė
Vertinimas (aplinkiniai/pats)
• Rapolas Geišė mylėjo Severją, tačiau staigi meilė senatvėje
• Aplinkiniai gerbė jį dėl pagarbos kitiems.
supurto Rapolą Geišę.

Charakteris
Mirtis
• Geras, draugiškas, nematyto sąžiningo, nemėgo dirbti, tačiau
mėgdavo šnekėti. • Buvo našta brolienei ir ji džiaugėsi po mirties.
• Niekada nešaukė, dėl dvaro įtakos, jis turėjo šiek tiek daugiau
erudicijos ir žinių, nei baudžiauninkai.
 SALOMĖJA NĖRIS

NEOROMANTIZMAS (karo metų literatūra)

(2-oji neoromantikų karta)
(20 a. vidurys)
 BIOGRAFIJA, KŪRYBOS BRUOŽAI
Biografija
• Neoromantikė, 20 a. pirmosios pusės poetė,
antrosios neoromantikų kartos atstovė
(katastrofų literatūros poetė)
• Užaugo turtingų ūkininkų šeimoje,
plevenanti, išlaikoma tėvų
• Jautri, atvira, graži moteris, kuri gaudavo
daug dėmesio
• Ja buvo naudojamasi (bendradarbiavimas
su komunistų laikraščiu)
• Parašė ”Poemą apie Staliną” (“Stalino
saulė”), dėl ko sielojosi, jautė kaltę tėvynei,
žmonėms.
• Jos eilėraščiai tiesiogiai siejasi su
biografija, dvasine būsena tuo metu.
Kūrybos bruožai
• S. Nėris save pavadino „Romantikė iki
kaulų smegenų“
• Paskutinis eilėraščių rinkinys „Prie
didelio kelio“ – katastrofizmo
atvaizdavimas
• Gimtinės, namų ilgesio tema yra viena iš
lyrinę poeziją maitinančių versmių.
• Karo metu rašytuose eilėraščiuose
atsiranda kaltės, tėvynes atsiprašymo
tema, savigailos motyvas
 „PRIE DIDELIO KELIO“
EILĖRAŠČIŲ RINKINYS

Biografija Kūrybos bruožai

• Eilėraščių rinkinys buvo išspausdintas tik • Žmogus stovi prie didelių įvykių,
po 50 metų – 1994 metais. gyvenimo kelias, likimo ženklas („Prie
didelio kelio“)
• Rinkinio eilėraščiai atsirado
daramtiškomis istorinėmis aplinkybėmis • Eil. rinkyje vyrauja kaltės, tėvynes
ir labai sudėtingu jos gyvenimo ir kūrybos atsiprašymo tema, savigailos motyvas
tarpsniu.
• Jaučiama, išgyvenama tragiškoji kaltė
• Nėris norėjo išpirkti kaltę už dalyvavimą
prijungiant Lietuvą prie Sovietų Sąjungos.
• Nėris mirė vieniša, rinkinys buvo visiškai
pakeistas, kai buvo atspausdintas
• Prieš mirtį, S. Nėris nustūmė gautus
eileraščio rinkinio egzempliorius.
EILĖRAŠČIAI

„Maironiui“,
„Namo“
„Prie didelio kelio”
„Tėvynei”
„Tolimas Sapnas“
 „MAIRONIUI”

Sako, mirdamas mane tu keikei,

O numiręs surūstėjai dar labiau.
Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt:
Juk tave mylėjau ir gerbiau.
Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?
Ar galėjau – tais pačiais keliais?
Gena, gena pikto dievo rykštė, –
Atgalion ir atsigręžt neleis.
Aplink žemę skridusi su vėtrom,
Vėl išgirsiu. mylimus vardus.
Tik akmuo, paduotas duonos vietoj,
Bus man atpildas skurdus.
Ir nenoriu sau geresnio nieko,
Tik prie žemės prisiglaust brangios,
Būti tėviškės arimų slieku,
Mėlyna rugiagėle rugiuos.

Ufa, 1942.I.15.
 „MAIRONIUI” AIŠKINIMAS
Svarbiausia
• Juo pradedamas rinkinys „Prie didelio
kelio“, dramatiškiausia ir iškalbingiausia S.
Nėries knyga.
• Asmeninis lyrinio subjekto likimas, kaip ir
Maironio kūryboje, tampa visos tautos
likimu.
• Lyrinis subjektas kreipiasi į Maironį
(lietuviškumo sergėtoją, moralinį/poetinį
autoritetą)
• Biografija - Eilėraštis parašytas Ufoje,
Rusijoje, 1942 m.
• Ufoje, stebių krašte S. Nėris vieniša,
savotiškai ištremta, nes rašytojais nebuvo
pasitikėta
• vokiečiai puola Maskvą
Detalės
• Lyrinis subjektas jaučia nusikaltęs
kūrybai ir tėvynei, prašo atleidimo,
atgailauja, nori pasiteisinti.
• Dievo rykštė – Biblijos motyvu yra
akcentuojama teisinga Dievo bausmė už
padarytas klaidas.
• Kelias – sunkaus gyvenimo, likimo tema
(motyvas)
• „tik prie žemės prisiglaust brangios“ –
noras grįžti, gyventi, mirti savo tėvynėje,
kaip žmogui ir poetui
• „Būti tėviškės arimu slieku“ – priima bet
kokią būtį, kad gyventų savo žemėje
 „NAMO”

Baltas rūkas jau kelias

Ties tamsia pakalne.
Šiltą mažą rankelę
Spaudžiu savo delne.
Iš tylos atsiduso:
– Aš nakties nebijau.
Šitas kelias juk mūsų,
Ir namelis tuojau?..
Mus tėtukas sutinka,
Šunė Margis su juo…
Kregždės narstys aplinkui,
Ir špokai nusijuoks.
Ar tikrai, mamutėle?
– Netikrai, netikrai…
Gęsta nuostabiai tyliai
Tolimi vakarai…
Šaltas vėjas Uralo
Beria dulkėm akis…
Ar tas kelias be galo?
Ar be galo naktis?
Paukštė mažą paukštelį
Šildo plunksna švelnia…
Šiltą mielą rankelę
Spaudžiu savo delne.
Ufa, 1942.V.28.
 „NAMO” AIŠKINIMAS
Svarbiausia
• Biografija – jaučiama sumaištis, ilgėsima namų,
sentimentalūs jausmai (pirmoji eilėraščio dalis)
• Antra eil. dalis – realybės supratimas, jaučiamas
ilgesys, begalinė baimė, kančia.
• Raiška – retoriniai nutylėjimai
• „Namo“ – keliaujama ten, kur yra gyvenimo
prasmė, ramybė.
• Namai piešiami vaiko akimis („Mus tėtukas
sutinka“) („išreiškiama deminutyvais“)
• Laikas – konstruojama su realiuoju laiku (Ufa,
karo metai)
• Kelio įvaizdis - kelionės tikslas, kurį pasiekus,
žmogus bus saugus (namai)
• Įmituojamas vaiko ir motinos pokalbis
Detalės
• Kelionės, kelio įvaizdis (Ar tas kelias be galo“) („Ir
namelis tuojau“)
• Svetima erdvė („Šaltas vėjas Uralo“)
• Motina jaučiasi prislėgta, sutrikusi, žino, kad kelionė
ilga, jaučia baimę, ar namuose kas nors laukia.
• Motinai atrama yra vaikas, stiprybę suteikia artimas
ryšys („Spaudžiu savo delne“)
• Motina ramina vaiką, kuris stengiasi būti drąsus („Aš
nakties nebijau“)
• Naktis – tamsa, nežinomybė, mirties motyvas
• Paukščio lizdas – namų, pastovumo motyvas
• Paukštė – motinos, besirūpinančiosios vaiku
motyvas
• Meilė vaikui, tėvynei, namams įkvėpia keliauti,
motina jaučia atsakomybę už vaiką (S. Nėris pirmu
traukiniu grįžta į Lietuvą)
„PRIE DIDELIO KELIO”

Prie didelio kelio stovėjom – žiūrėjom. ..

O liūdesiai gūdūs kelių didelių!
Nuėjo, nuėjo… žiūrėkit! – nuėjo
Pavasaris mūsų didžiuoju keliu!
Už kalno, už juodo pavasaris nyko
Su gęstančia saule, su balta diena. ..
Ištįso prieš mus be dainų, be vainikų
Nutilus pakalnė – šalta ir liūdna.
Ir gluosniais mes virtom prie didelio kelio,
Beržais svyrūnėliais prie stepės plačios.
Ir svyra mums šakos, n krinta lapeliai,
Ir veria mus speigas lig šėrdies pačios.

Maskva, 1942.XII.21.
 „PRIE DIDELIO KELIO” AIŠKINIMAS
Svarbiausia
• Esmė – apibūdina žmogaus likimą istorijoje
(išmesti iš gyvenimo, esame tik stebėtojai)
• Erdvė – plati, pakelėje, paribyje (tarp rytų ir
vakarų)
• Raiška – metonomijos atmaina (apibūdina lyr.
Subjekto skausmą) (2 eil. eilutė)
• Skiriasi nuo kitų neoromantinių eilėraščių,
ateinantis pavasaris (gyvybė, energija, šviesi
nuotaika) – nueinantis pavasaris (sustiprina
liūdesį)
• Pavasaris – mirties motyvas
• Lyrinis subjektas šiame eilėraštyje yra „mes“, ne
„aš“ (kolektyvinė, apibendrinta patirtis)
Detalės
• Buvimas pakelėje parodo lyrinio subjekto
menkumą
• 2 eilėraščio eilutė – lyrinis subjektas liūdnas,
skausmingas
• „Prie stepės plačios“ – žmonių niekas neprisimins,
išeis be ženklo svetimoje žemėje
• Eglės, žalčių karalienės motyvas („virsta
beržais“)
• Beržas – lietuviškumo simbolis
• Gluosnis lietuvių tautosakoje siejamas su mirtimi,
liūdesimi, skausmu.
 „TĖVYNEI”

Sukruvinta ir apiplėšta
Ji stovi man akyse…
Šimtus aš mylių eisiu pėsčia,
Kol gyvą pamatysiu.
Žydės ten sodai, svyros vaisiai,
Ar lapai kris pageltę,
Aš keliais į tave pareisiu
Per lietų, gruodą, šaltį…
Mane – kaip lauko žolę – girdė
Gimtosios žemės syvai…
Aš saugojau tau savo širdį –
Žėruojančią ir gyvą.
Nepardaviau tavęs aš niekad,
Neišdaviau, mieloji!
Audra praūžia, miškas lieka…
Širdis gi nemeluoja.

Penza, 1941.IX.12.
 „TĖVYNEI” AIŠKINIMAS
Svarbiausia
• Eilėraščio tema – skausmo, ilgesio,
meilės, ištikimybės tėvynei tema
• Raiška – metaforos, epitetai,
personifikacija
• Išryškėja karo paveikslas, jaučiamas
tėvynės ilgesys
• Tėvynės paveikslas – išvarginta,
išniekinta, nualinta, tačiau mylima ir
svarbi
• Biografija - „Stalino Saulės“ parvežimas
Detalės
• Lyrinis subjektas nori grįžti į tėvynę („Aš
keliais į tave pareisiu“)
• Meilė tėvynei („Audra praūžia, miškas
lieka.../Širdis gi nemeluoja“)
• Trečias posmas. Lyrinis subjektas
dėkingas tėvynei, neatskiriamas.
• Palyginimas („Mane – kaip lauko žolę“)
• Metafora („gimtosios žemės syvai“)
• 4 posme kulminacija („Nepardaviau aš
niekad”) („Neišdaviau, mieloji!”)
„TOLIMAS SAPNAS”

Tarp žydinčių kaštanų

Raudona bažnytėlė. –
Juk čia vaikystė mano!
Nejau ji grįžo vėlei?
Aš nedrąsi stovėjau
Pilioriun prisiglaudus, –
O žmonės trankiai ėjo
Ir prie altoriaus spaudės.
Manęs čia nepažįsta
Pro gedulingą šydą.
Bet kojos žengt nedrįsta –
Tiek daug, tiek daugel klydę.
Sakykloj kalba – keista! –
Jisai – iš Galilėjos:
– Tebūna jai atleista,
Nes daug jinai mylėjo!
Ir man be galo graudu –
Malda širdy netilpo.
Vargonai gaudė, gaudė…
Ir žvakės tirpo, tirpo…

Maskva, 1943.I.2.
 „TOLIMAS SAPNAS” AIŠKINIMAS
Svarbiausia/detalės
• Erdvė – sapno konstruojama erdvė, bažnytėlė tarp
žydinčių kaštonų.
• Bažnytinis vaizdinys – vaizdžiai nupasakota,
labai jaukus vaizdinys, artima lyriniam subjektui
• Lyrinio subjekto būsena – nustemba, sapnuoja
vaikystę, jaukią bažnytėlę, sentimentai.
• „Piliorun prisiglaudus, -“ – lyrinis subjektas
jaučiasi nedrąsus, ieško prieglobsčio, paguodos
• „O žmonės trankiai ėjo“ - Žmonės savimi pasitiki,
elgiasi agresyvokai (kontrastas)
• „Ir prie altoriaus spraudės“ – Žmonės reikalauja
Dievo dėmesio, jaučiasi lygūs su Dievu
• Trečiame posme lyrinis subjektas svetimas ir
susigėdęs, kylant savigrauža (S. Nėris pripažįsta,
kad klydo)
• Melstis nedrįsdavo, jautėsi neverta kalbėtis su
Dievu
• „- Tebūna jai atleista“ – sakykloje mato lyrinis
subjektas Dievą, atgailauja
• „Nes daug ji mylėjo“ - Meilė yra aukščiausia
parodymo išreiška, atleidimas
• 3 posme jaučia gėdą, nuoskaudą – 5 posme
pajaučia palengvėjimą, graudulį (patiria
atsivėrimui Dievui būseną)
• Jaučia palengvėjimą, nes yra suprasta
• Sovietinis žmogus – savimi pasitikintis,
socializmo kūrėjas (lyrinis subjektas yra
skirtingas)
• Religija yra nereikšmingi, net žalingi. Viskas turi būti
paaiškinta mokslu.
• Tvirtas ir ryžtingas, neturi jokių abejonių, nes viskas
valdžios išaiškinta ir pasakyta.
JONAS AISTIS – ALEKSANDRAVIČIUS

NEOROMANTIZMAS (karo metų literatūra)

(2-oji neoromantikų karta)
(20 a.)
 BIOGRAFIJA, KŪRYBOS BRUOŽAI
Biografija
• XX a poetas, neoromantikas, išeivis.
• Augo kalvio šeimoje
• Keitėsi pavardę keletą kartų
• Buvo uždaras, užsisklendęs savyje žmogus
• 1927m. įstojo į Kauno universitetą studijuoti
lituanistikos, tačiau nebaigia universiteto
• 1932 m. Išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį
„Eilėraščiai“.
• Gavo Valstybinę premiją už „Užgesę chimeros
akys“
• Vyksta studijuoti į Prancūziją (kalbą ir literatūrą) • „Intymi poezija“ kuriama pasitelkiant
• 1946 m. persikėlė į JAV, kur ir miršta
• Niujorke dalyvavo Laisvosios Europos komitete
• Dirbo JAV Kongreso bibliotekoje, buvo dėstytojas
Kūrybos bruožai
• Dominuoja lyrinio subjekto skausmas ir kančia • Eleginių eilėraščių subjektas – nusivylęs,
pavargęs žmogus, pasmerktas pralaimėti.
• Tėvynės meilė, ilgesys, kaltės dėl paliktos ir
negintos tėvynės jausmas • Lyrinis „aš“ turi atlikti žygį, tik jo įrankis
ne kalavijas, o žodis.
• Elegija – liūdno pobūdžio eilėraštis;
• Ironija išsakomam jausmui;
Reikšmė Lietuvai
• Mėgsta pasakos motyvus ir situacijas (Dažni
• Poetas ištobulino naująją simbolistinę
situacijos veikėja — karalaitė)
romantinę srovę lietuvių literatūroje,
• Eilėraštis suvokiamas kaip pasaulis atgaivino asmeninės lyrikos versmes.
• Вėl nekintančios lyrinės tonacijos ir jautraus, • J. Aistis tebėra viena svarbiausių lietuvių
asmeniško santykio su aplinka vadintas lyrinio pasaulėvaizdžio atramų.
lietuviškuoju „Liūdnojo veido riteriu“.
pasaulinės kultūros įvaizdžius, tautosakos
motyvus, romanso stilistiką;
EILĖRAŠČIAI

„Persevalis“,
„Peizažas“
„Vienas kraujo lašas”
„Likimo giesmė”
 „PERSEVALIS”

PAŽVELGĖ naktis, lyg juodos akys per vualį

Su baltais taškais,
Ir nuėjo mėnuo, baltas Persevalis,
Rymančiais miškais.

Stovi Persevalis, pasirėmęs kardu,

Taip tyrom akim,
Ir kartoja šventą savo damos vardą
Geliama širdim.

- Išklajojai žemę, daug vardų apgynei

- Veidu vis linksmu,
Ar ne tavo dama kojomis pamynė
Tuos šventus jausmus?

Ar radai tu meilę, baltas Persevali,

Eidamas miškais? -
Klausė jo klastingos akys per vualį
Su baltais taškais.

Kaunas, 1933.4.29
 „PERSEVALIS” AIŠKINIMAS

• Persevalio kelionės tikslas – ieškoti meilės;

• Peizažas virsta nelaimingos meilės istorija;
• Eilėraštis yra kita realybė, kur, kaip ir pasakoje, viskas įmanoma.
„PEIZAŽAS”

Laukas, kelias, pieva, kryžius,

Šilo juosta mėlyna,
Debesėlių tankus ižas
Ir graudi graudi daina.

Bėga kelias, ir berželiai

Linksta vėjo pučiami;
Samanotas stogas žalias
Ir šuns balsas prietemy.

O toliau - paskendęs kaimas,

Tik žirgeliai tarp klevų -
Šlama liepos tokia laime,
Tokiu liūdesiu savu.

Tik sukrykš, lyg gervė, svirtis,

Sušlamės daina klevuos...
Gera čia gyvent ir mirti!
Gera vargt čia, Lietuvoj!..

Kaunas, 1929-10-29
 „PEIZAŽAS” AIŠKINIMAS

• Lyrinio subjekto emocinis santykis su tėviške („Bėga kelias ir berželiai/Linksta

vėjo pučiami“)
• Atsiskleidžia gamtos motyvai, elegija, tėvynės meilė ir ilgesys („Gera čia
gyvent ir mirti!/Gera vargt čia, Lietuvoj!…“)
• Žmogaus ir miško santykis
• Tėviškės peizažas
„VIENAS KRAUJO LAŠAS”

Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs,

O varge jo vieno tu pasigedai,
Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės -
Liko netesėti mūsų pažadai…

Vienų vienas žodis būt tave apgynęs,

Bet varge jo vieno tu pasigedai,
Nors visi žadėjom mirti už tėvynę -
Liko netesėti mūsų pažadai…
 „VIENAS KRAUJO LAŠAS” AIŠKINIMAS

• Kalbama apie 1940 metus – jo supratimu Lietuva turėjo pasipriešinti

okupantams.
• Kraujo lašas būtų nuplovęs gėdą, pasipriešinimo žodis apgynęs garbę
„LIKIMO GIESMĖ”
 „LIKIMO GIESMĖ” AIŠKINIMAS

• Išmintis, protas, sąmoningi veiksmai yra tautos brandumo ženklai

(Niekada tau laimė nebuvo pražydus,/ Nebuvai tu niekad sąmonėj pilnoj-/
Mindaugą nužudė kerštas ir pavydas,/ Vienas Gediminas liko Veliunoj!/ Tu ėjai
per amžius lyg per tamsų mišką,/ Kur nebesimatė palaukių šviesos:/ Ašaros ir
kraujas tau po kojų tiško,/ Neaprėpus kelio ir savęs visos)
• „Tu“ yra Lietuva, kalbamasi su ja.
 EGZISTENCIALIZMAS
KARO METŲ LITERATŪRA

Egzistencializmas Poetai
Alberas Kamiu „Svetimas“
Vytautas Mačernis
Karo metų/katastrofų literatūra Bronius Krivickas
Balys Sruoga
Antanas Škėma
ALBERAS KAMIU

EGZISTENCIALIZMAS
(20 a. vidurys)
 BIOGRAFIJA, MINTYS
Biografija
• Egzistencializmo srovės atstovas
(rašytojas, filosofas)
• Gimė Alžyre, tuometinėje Prancūzijos
kolonijoje
• Buvo žurnalistas, kino režisierius, jaunas
susirgo džiova, tačiau pasigydė.
• Nacių okupacijos metais įsitraukė į
Pasipriešinimo judėjimą, 1942 m.
• Tapo Nobelio premijos laureatu 1957 m.
• Pastebimas ateizmo prieskonis
Mintys
• Reikia būti laisvu ir išreikšti laisvę savo
kūryboje.
• Menininkas turi būti kuklus, nors
kiekvienas menininkas nori būti
pripažintas.
• Menininkas tarnauja bendrajai tiesai, tarp
visuomenės ir savęs (negali būti subjektyvus)
• Menininkas nekeis pasaulio, bet išlaikys
pasaulį gyvą.
• Menininko užduotis – nesmerkti, o
suprasti.
 „SIZIFO MITAS” MINTYS APIE ABSURDĄ
(FILOSOFINĖ ESĖ)
• Absurdo priežastis - Rutina, monotoniška
kasdienybė
• Dekoracija - Kasdienybė, komforto zona,
netikrumas
• Didžiausias absurdas – laikas (didžiausias
egzistencializmo priešas)
• Po kiekvieno laikotarpio ateina nuovargis
• Pasaulis yra svetimas žmogui (pasaulis
eina prieš žmogų, žmogus svetimas
aplinkai, pasauliui, vienišas)
• Žmogus pasistato dekoracijas be
priežasties
• Žmogus žino, kad nieko nežino.
• Visa žmonijos istorija yra tik bėgimas nuo
pasaulio beprasmybės (paprastumo)
• Susitaikymas su absurdu tik pagilina
beprasmybės jausmą
• Pasaulis yra baigtinis ir žmogaus gyvenimas
neturi prasmės.
• Kai yra suvokiamas absurdas, tada žmogus
tampa laisvas
• Gyvenimo orientacija ne į ateities iliuzijas, o
gyvą dabarties pilnybę gyventi taip, kad
gyvenimas nevirstų pragaru
• Įsisąmoninti absurdą – būti laisvam,
įsisąmoninant savo ribas ir jų neperžengti,
kad nebūtų pažeistos kito žmogaus būties
ribos.
 ALBERAS KAMIU „SVETIMAS”

Žanras – romanas

Pagrindiniai dalykai Problemos

• Pasakojama I asmeniu • Kaip visuomenės stereotipai veikia

gyvenimą?
• Veiksmas prieškario Alžyre
• Kokiose situacijose žmogus tampa
• Pagrindinis veikėjas – Merso nepažįstamas nei sau, nei kitiems?

Temos Pagr. Mintis

• Visuomenė nepriima kitaip mąstančių
• Susvetimėjimas
žmonių
• Stereotipai (visuomenės • Žmogus teisiamas už tai, kad yra kitoks
stereotipų laužymas)
• Žmogus gali pasikliauti tik savimi, nes
• Absurdo žmogaus situacija jaučiasi nesaugus ir jaučia gyvenimo
beprasmybę.
• Buvimas savimi
 PROTAGONISTAI

Merso (pagrindinis veikėjas)

• Merso plaukia pasroviui, nesistengia būti Teismas

principingas, stereotipiškas. • Arabas yra nušaunamas, nes trukdė saulė, dėl
• Merso nesikeičia, tačiau paveikslas nėra savigynos instinkto Merso šovė dar 4 kartus,
statiškas kad įsitikintų.
• Jam nėra nesvarbi jo mama • Merso atsisako būti dekoracija.
• Jis supranta, kad pasaulis yra abejingas jam,
• Teisme yra teisiamas ne Merso, o kažkas kitas.
nesigaili dėl savo veiksmų.
• Gyvena, kad jaustų malonumą (kas iš to, kad • Teismas nebando ieškoti tiesos, svarbesni
gersiu kavą prie karsto. Niekas nepasikeis. Kas principai, ne teisybė.
man yra ta Mari)
• Kaltintojai tapo savo spektaklio
• Merso didžiausią malonumą teikia gamta dekoracijomis.
(nesikeičianti, abejinga, be principų, stereotipų)
• Visuomenė bijojo tokių, kaip Merso.
• Merso tampa svetimas pats sau.
Buvo, yra ir bus pasaulis, mirtis pasaulio nesustabdys (pirmas kūrinio sakinys)
Pasaulis bus be ateities, kai visuomenė taps tokia pati, kaip Merso
 VYTAUTAS MAČERNIS

EGZISTENCIALIZMAS (karo metų literatūra)

„Mokėkime gyventi ir dūžtančiose formose” (katastrofa)
(20 a. vidurys)
 BIOGRAFIJA

• Filosofas klasikas, mokėjo 8 kalbas, žuvo 23 • Save vadindavo svajotoju, fantastu,

metų
• Buvo žemininkų kartos atstovas (Mačernis,
Nyka - Niliūnas)
• Gimė daugiavaikėje paprastų žmonių
šeimoje, buvo užaugintas senolės
• Motina džiaugėsi kitonišku sūnumi
• Studijavo anglų kalbą ir literatūrą, filosofiją.
• Studijuojant Vilniuje atsiskleidė Mačernio
poetinis talentas
• Buvo pripažinta, kad jis „iš karto subrendo.
Peršoko jaunystės laiką“
pagaudavo keisti regėjimai
• Neramūs karo metai – brandžiausias
Mačernio, kaip poeto, laikas.
• Vertino visa tai, kas turi paprotinę vertę,
tradiciją (įstojo į anglų kalbą,
konservatizmas)
• Iš 209 žinomų eilėraščių, 200 buvo sukurti
gimtinėje, Šarnelėje.
• Mačernio eilėraščiai išleidžiami 1951 metais
JAV.
 KŪRYBOS BRUOŽAI

• Sonetas – 14 eilučių eilėraštis, rašė itališkąja • Kūrybos tematika – namų, gimtinės svarba
forma (4-4-4-3) (Petrarkos Stiliumi) žmogaus gyvenime, tiesos, gyvenimo prasmės
ieškojimas (apmąstymai)
• Ideologija – krikščioniškasis egzistencializmas
• Poetinis žodis Mačerniui buvo tarsi nematoma
• „Aukštosios akimirkos“ (siekti tikslus, išeiti iš
siena, kuria jis galėdavo atsitverti nuo kraupios
primityvios rutinos, buities)
tikrovės.
• Mačernis turėjo pagarbą Motiejui Valančiui,
nes manė, jog žodžiui, kalbai reikia atrasti
tikrąją prasmę.
 FAUSTIŠKASIS ŽMOGUS
• Faustiškasis žmogus yra toks, kuriam po
kiekvieno noro išsipildymo, kyla naujų
troškimų, todėl numanomas nuolatinis
pasitenkinimas savo būtimi. Dėl to nebaisus
sandėris su velniu, nes niekada negalės ateiti
žavi akimirka.
• Kasdieniai reikalai slopina laisvą mintį ir
nejučiom vergte pavergia mus; Pasaulio šio
gėrybių apsvaiginti, pamiršta žmonės aukštus
siekimus – Buitis paskandina žmogų, jų domisi tik
žemiškais rūpesčiais, mėgaudamasis gyvenimo
malonumais jis sustoja ir netobulėja (duonos ir žaidimų)
• Tai, ką mes žinom, nesvarbu visai, o ko nežinom, tai
svarbu be galo – mokslas neatsakė, kas yra gyvenimo
prasmė, tai jį kankina.
• Aš teisės mokslus nugalėjau, prie filosofijos
sėdėjau, pasidariau aš teologas ir dargi medikas
neblogas... Deja, nors knygų daug skaičiau,
kvailys jaučiuosi, kaip ir anksčiau – protas slypi
humanistinėse vertybėse, patirtyse, išsimokslinime, keliami
klausimai, žmogus užduoda klausimus, žmogus tobulėjimo
kelias yra beribis
• Deja, dvi sielos manyje gyvena: Viena, į žemę
šią įsikabinus, tarnauti kūnui trokšta, o kita
prakilnesnių siekimų apimta nenugalimai
veržiasi žvaigždynus – Žmogus dvilypis,
prieštaringas, trokšta žemiškų malonumų ir kartu siekia
didingų tikslų.
• Vien tik per kovą nuolatinę žmogus atranda savo
aš – per patirtį, išbandymus, domėdamasis įvairiais
dalykais, žmogus tobulėja (nuolatinės kliūtys, įveikti,
kovoti pasitenkinimo būsenoje) (sofos bulvė)
EILĖRAŠČIAI

Žiemos Sonetai „25“; „29“; „31“

Rudens Sonetai „7“; „12“
 ŽIEMOS SONETAI „25”

Man neramu. Aš savo nerimą bandau

Išreikšti žodžiais ir poezijos vaizdais.
Bet neišreikštas nerimas nešt dar sunkiau –
Be žodžių man sunku, bet dar sunkiau su jais.
ŽIEMOS SONETAI „25” AIŠKINIMAS

• Kūryba gimsta iš kančios

• Lyriniam subjektui kūrybos būdu
atlaisvina mintis ir kūną, patiriant naujų
potyrių („aukštoji akimirka“)
 ŽIEMOS SONETAI „29”

Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės

Noriu pats surasti tavo kelią.
Lig tavęs gal taip ir niekad neateisiu,
Bet aš trokštu pats patirt, kaip gelia

Klaidoje širdis... Aš baisiai noriu nusidėti

Ir palikti tuščią tavo rojų.
Tik patyręs nuopuolimo vargą kietą,
Vėlei imsiu sekt patarimu tavuoju.

Kai sugrįšiu pas tave, koks džiaugsmas didis

Tėviškame tavo veide suspindės.
Tu sušuksi: - Grįžo tai sūnus paklydęs -

Ir ilgai, saldžiai priglausi prie širdies

Bet dabar man duoki mano dalią – laisvės turtą.
Aš jau pats, aš pats bandysiu savo laimę kurti.
ŽIEMOS SONETAI „29” AIŠKINIMAS

• Kultūrinis kontekstas – biblinis motyvas,

apie sūnų paklydėlį
• Lyrinis subjektas yra pasiryžęs kęsti ir
kentėti, keistis dėl laimės, išskirtinė
asmenybė, nebijantis nuopuolis,
pasitikintis savimi, nebijanti likti be
Dievo.
• Didžiausia žmogaus vertybė yra mokytis
iš savo klaidų atrandant savo kelią,
pasirinkimo laisvė.
 ŽIEMOS SONETAI „31”

O buvo metai, gyvenau kaip neregys,

Gyvenimui sakiau palenkęs galvą: Taip!
Buvau bevardis, savo veido neturįs
Nei vieno žodžio nemokąs ištart savaip.

Bet kartą pabudau ir, didelėm akim

Save ir visą svietą niūriame fone
Staiga išvydęs, siaubo suspausta širdim
Tariau gyvenimo aklam žaidimui: Ne!

Nenoriu aš gyvent, jeigu neaišku,

Kodėl liūstu, verkiu, juokauju ir šypsaus;
Kodėl naktis ir Paukščių Takas ant dangaus,

O sieloj keistas noras išsiaiškint

Kodėl gyvenimui aš trokštu tarti: Taip!
Ir visada tik šitaip, ne kitaip?
ŽIEMOS SONETAI „31” AIŠKINIMAS

• Lyrinis subjektas pilkos minios dalis,

neturįs savo nuomonės, prisitaikantis,
palyginimu, metafora.
• Tokio buvimo prasmė yra beprasmė,
nevisavertė būtis.
• Pabudimo akimirka yra svarbi tuom, kad
suvokia lyrinis subjektas gyvenimo
beprasmybę, paniekina tokią būtį,
nusprendžia gyventi kitaip.
• Lyrinis subjektas trokšta savirealizacijos,
aukštesnių tikslų suvokti pasaulio
paslaptis, gyventi visaverti gyvenimą.
RUDENS SONETAI „7”

Veltui aš laukiu: niekas man nepasakys,

Atėjęs iš erdvių giliųjų,
Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu
Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?
RUDENS SONETAI „7” AIŠKINIMAS

• Lyrinis yra sutrikęs, ieško atsakymų į

egzistencinius klausimus.
• Raiška - retoriniai klausimai, pažinimas
yra ribotas, skaudžia į klausimus į kuriuos
atsakyti nelabai išeina.
RUDENS SONETAI „12”

Savo sielą, alkaną kaip žvėrį.

Maitinu geriausiais žemės vaisiais:
Mokslu ir menu, tegu ji gėris
Spalvomis ir tonais įkvėptaisiais.

Leidžiu jai ištvirkt ir atgailoti.

Užsivilkus aštrią ašutinę,
Bet aš negaliu niekuo pasotint
Tos panteros, alkanos, laukinės.
RUDENS SONETAI „12” AIŠKINIMAS

• „Alkana siela“ – Žmogaus neribotas noras

išsiaiškinti, ištroškusi pažinimu, metafora.
• Faustiškoji situacija – aukštųjų akimirkų
siekimas, nuolatinis užburtas ratas, lyrinis
objektas yra visapusiškai išsilavinęs,
tačiau to nėra gana.
• Abejų sielos yra nepastebimos, abejuose
kūriniuose atsiskleidžia, kad žmogus
nuolatos turi tobulėti.
BRONIUS KRIVICKAS

EGZISTENCIALIZMAS
(karo metų literatūra); (partizanų literatūra)
(20 a. vidurys)
 BIOGRAFIJA, KŪRYBOS BRUOŽAI
• Partizanų literatūros kartos atstovas
• Buvo Putino globojamos literatų grupės
dalyvis
• Rašė poeziją, prozą, dramas, reiškėsi kaip
literatūros kritikas, vertėjas
• Studijavo Kauno Vytauto didžiojo, vėliau –
Vilniaus Universitete.
• 1944 m. pradėjo mokytojauti Biržų
gimnazijoje, tačiau atėjus sovietams, 1945
m. įsitraukė į partizaninę kovą.
• Tampa partizanu, išeina į miškus ir žūsta.
• Jo biografija tiesiogiai siejasi su literatūra.
• Svari garbės, likimo tema.
• Stebina natūralus likimo supratimas, vienas
kelias – tragiškas finalas neišvengiamas.
• Yra labai populiarus rudens motyvas
(metaforinis žmogaus likimas, nugyventas
gražus gyvenimas, ateina mirtis)
• Sąmoningas susitaikymas su mirtimi, kas
kitas, jeigu ne aš (kūrybos bruožai) (Homero
„Illiada“) (Dovydas ir Galijotas)
• Filosofinis požiūris į gyvenimą (kūrybos
bruožai)
EILĖRAŠČIAI

„Rudenio lygumose“;
„Dovydas prieš galijotą“
„RUDENIO LYGUMOSE“
 „RUDENIO LYGUMOSE”
EILĖRAŠTIS/POEMA, 1945 METAI
Eilėraštis prasideda Vienatvės ir tyros motyvu
• Lyrinis subjektas jaučia vienatvę ir tai parodo
kontrasto principu su gamtos grožiu ir tyla. Tyla
padeda išreikšti lyriniam subjektui mirties nuojautą. (1
– 2 posmai)
Mirties nuojauta plėtojama lėtai, ramiai,
pasitelkiant regą, klausą, lytėjimą (4 – 6
posmas)
• Savo būties lėtas įsisavinimas, išorinio dramatizmo
nėra, tačiau matomas vidinis dramatizmas.
Akistatai su mirtimi autorius
• Pasitelkia kelionės motyvą (kelionės metafora), kalba
tiek apie ilgesį, kuris apima vienišą keleivį rudenį, tiek
apie besibaigiantį gyvenimo kelią.
• Rudens pabaiga yra bendras gyvenimo pabaigos
simbolis.
• Kaip kontrastą žmogaus laikinumo patirčiai, autorius
išplėtoja ciklišką metų laiko motyvą, lyrinis subjektas
pabrėžia ciklišką metų laikų kaitą, bet ruduo yra
karalius.
Vienintelis metų laikas – Ruduo – yra
tituluojamas
• Karaliumi, dievišku (5 - 7 posmas)
• Lyrinis subjektas rudenį laiko savo broliu, nes
sujungia tas pats likimas, gyvenimo pabaiga (10
posmas) ir prarasta viltis. (11 posmas)
Net ir mirties akivaizdoje gyvenimas gali būti
• Prasmingas, gražus, gyvenimas suvokiamas kaip dovana,
gali įvertinti žmogaus gyvenimo, gamtos grožį.
• Priešmirtinės dienos padeda pajusti būnant visos gamtos
dalimi, einant arčiau Dievo, įvertinant gyvenimą. Žmogus
vidumi laimi (paskutinis posmas)
Eilėraščio žmogaus patirties universalumas
• Leidžia įžvelgti kūrybos aktualumą ir patirtį ir šiandien.
Nors mes ir bandome užsimiršti, mirtis yra neišvengiama
mūsų kasdienybės dalis.
• Tai turėtų skatinti visavertiškiau išgyventi savo
kasdienybę, ne vartotojiškai.
• Žmogiška, kad mirties suvokimas pažadina baimę, liūdesį,
neviltį, tačiau kartu yra galimybė atrasti ir branginti savo
gyvenimą, Kūrėjo dovanotą gamtos grožį.
„DOVYDAS PRIEŠ GALIJOTĄ“
 „DOVYDAS PRIEŠ GALIJOTĄ”
EILĖRAŠTIS, 1951 METAI

Kodėl B. Krivickas pasirinko Dovydo ir Kaip būtų galima paaiškinti B. Krivicko

Galijoto istoriją kaip Lietuvos partizanų
kovos alegoriją? Ką eilėraštyje
simbolizuoja šie veikėjai?
• Dovydo ir Galijoto istoriją kaip partizanų kovos
alegoriją pasirinkta dėl jėgų nelygybės, maža
Lietuva prieš galingą Sovietų Sąjungą („Kad visoj
tautoj jau nėr kas gina/Vardą vieno iš visų dievų“)
B. Krivicko eilėraštyje Dovydas prabyla
pirmuoju asmeniu. Kodėl poetas šiam
eilėraščiui pasirinko tiesioginį monologą,
subjekto emocines būsenas, kodėl būtent
tokios pabrėžiamos?
• Autorius yra susižavėjęs Dovydo ir Galijoto kova,
pasitikėjimas savimi, drąsa, ryžtas, kartu gėda, kad
niekas nesikauna su Galijotu.
Kas Biblijos tekste ir eilėraštyje yra tikroji
galia, atvedanti į pergalę? Kas tai galiai
būdinga, kaip ji atsiskleidžia?
• Tikroji galia – tikėjimas vertybėmis, savo jėgomis.

kalbėjimą paties Dovydo balsu?

• Tiesioginis monologas pabrėžia žmogaus tragediją,
subjektyvumą, tragediją.
BALYS SRUOGA

KARO METŲ LITERATŪRA

(20 a. pirmosios pusės rašytojas)

romanas „Dievų miškas“

 BIOGRAFIJA
IRONIJOS MEISTRAS

• 20 amžiaus pirmosios pusės rašytojas • 1943 metais su kitais inteligentais išvežamas

modernistas, humanistas, filosofas,
katastrofų literatūros atstovas
• Buvo labai smalsus, kūrybingas
žmogus, individualybė, kritikas
• Mėgstantis erzinti, stebėti žmonių
reakcijas
• Mokėsi Miunchene
• Dėstė Kauno, po to Vilniaus universitete
(ne ištrėmimas) į Štuthofo koncentracijos
lagerį
• 1945 metais iš Štuthofo koncentracijos lagerio
grįžta į Lietuvą.1947 metais, per 2 mėnesius
būnant sanatorijoje, parašo „Dievų Mišką“
• Štuthofo koncentracijos stovyklą pristato kaip
žmogaus išsigimimo faktą.
• Buvo tardomas, mušamas sovietų saugumų (Kodėl
išlikai gyvas?)

• Buvo šeimos žmogus, mėgavosi • Daugiau nebesusitinka su savo šeima

gyvenimu • 1947 metais miršta

Bendrai
• Balys Sruoga niekada neleido sau
nekultūringai kalbėti, stengėsi išlaikyti
orumą, nesužvėrėti.
• Buvo patekęs 2 kartus į klipatų
(priešmirtinių) grupes.
• 1943 m. buvo duotas atskiras kambarys
lietuviams, tapo „garbės nariais“.
Išvengė nuolatinių muštynių.
• Nenešiojo kepurės, buvo žiauriai
sumuštas esesininkų, recidyvisto
Zelionkės.
• Jis vaikščiojo su per mažo dydžio
drabužiais, bet išlaikant orumą,
nesikreipė.
KONCENTRACIJOS STOVYKLOJE
• Fizinį badą buvo bandoma slopinti
intelektualine duoną. Vienas sandėlininkas
parūpindavęs knygų.
• Balys Sruoga bandė rašyti. Pasakotojas
užsimena, kad net pragaro dugne gali rašyti
apie rojų.
• Anot vieno kalėjusio ruso daktaro žodžiais,
Balys Sruoga egzistavo greta malūno, kuris
traiškė žmones.
Raštinė
• Koncentracijos stovykloje buvo įdarbintas
raštinėje. Jis buvo laimingas, nes pabėgo nuo
beprasmių kalbų, keiksmų. Plepalų negalėjo
klausyti.
• Balys Sruoga duodavo pastabų ir vokiečiams, nes
idealiai mokėjo vokiečių kalbą.
Pabėgimas, tolesnis gyvenimas
• Nors išmėtęs visus daiktus, peršlapęs, krečiamas
šalčio, išsaugojo rankraščius, kūrybą.
• Rado pusgyvį rusų kareiviai. Išgyveno, nes idealiai
mokėjo rusiškai.
• Apie gyvenimą Štuthofe jis niekam nepasakojo,
jautėsi vienas, B. Sruogą tąsė už „Dievų mišką“.
 „DIEVŲ MIŠKAS”
BENDRI AKCENTAI

• Pavadinimas „Dievų miškas“ – metafora

• Pati baisiausia situacija, kad totalitarizmo atstovai
pasimėgaudami marina žmogų morališkai ir
fiziškai.
• Kūrinys parašytas, kad žmogus pamatytų, kas
atsitiko ir užkirstų kelią.
• Žvėrimis tampa pilki, niekuo neišsiskiriami žmonės,
vidutinybės.
• Štuthofo koncentracijos stovyklą pristato kaip
žmogaus išsigimimo faktą.
• Balys Sruoga = pasakotojas (reikia įsivinguriuoti)
 „DIEVŲ MIŠKAS”

Žanras – romanas
Žanro tipas – atsiminimų/memuarinis romanas

Temos Pagr. Mintis Pasakotojas (pasakojimas I asmeniu) Knygos struktūra

• Žmogiškumo, moralės • Kaip žmogus elgiasi mirties
tema. akivaizdoje.
• Laikysena, išlikimu • Kodėl žmogus elgiasi niekšingai
žmogumi totalitarizmo mirties akivaizdoje.
sąlygomis, ribinėje
• Kodėl žmogus išniekina mirtį.
situacijoje.
• Kas atsitiko, kad žmogus 20
amžiuje tapo žvėrimi.
• Kodėl paprasti žmonės tampa
žvėrimis, cinikais
„Aš peržengiau mirties slenkstį, pažvelgiau amžinybei į akis“
• Tarsi mokslininkas. Plataus • Hitlerinės stovyklos struktūros
akiračio, intelektualus žmogus. pristatymas pradžioje.
• Objektyvus pasakotojas, • Knygoje nėra chronologijos.
humanistas.
• Suskirstyta į atskirus skyrius,
• Pristato moksliškai lagerio
kurie pristato lagerio gyvenimą.
gyvenimą, humanisto akimis.
• Vieta, laikas, pasakotojas,
• Apie lagerį ir jo tvarką pasakotojas
pasakojimo būdas.
kalba Europos kultūros sąvokomis.
• Visa tai vienija pasakotojas,
• Romane vaizduojama, kaip kultūros
ironiškai perteikdamas. Dėl to
žmogus patenka į nekultūros
kūrinys tampa grožiniu romanu.
pasaulį.
• Kultūros žmogus besikankinantis,
nes yra doras.

Kuo tradiciška ši memuarų
knyga? Paprastai memuarų
centre - autoriaus asmenybė,
jo patirtis, psichologinis
pasaulis.
• Iš dokumentinės knygos tampa
menine, pasitelkiant ironija, tačiau
Išlaikytas dokumentalumas
• Balys Sruoga rašo apie tai, ką
patyrė
• Aprašomos autentiškos žmonių
pavardės, tikri jų gyvenimai ir
veiklos faktai
• Patirtos dvasinės, fizinės kančios
„DIEVŲ MIŠKAS”
Kuo išsiskiria ši knyga?
• Neatveria/neakcentuoja savo
vidinių išgyvenimų
• Aprašomi visi epizodai santūriai,
lakoniškai, be sentimentų (kaip
mokslininkas, tyrinėjantis
nežinomą vabzdį)
• Pasakotojo reakcijos yra
demonstratyviai trumpos,
šykščios, neišplėtotos. Baisumą
perteikia patys faktai.
•
Niekur nėra pasipiktinimo
budeliais, „kapais“.
Kuo išsiskiria skyrius
„Klipatų klipatos“?
• Pasakotojas, pristatydamas
nukankintų, išniekintų žmonių, dar
varomų į darbą, gyvenimą, parodo
mirties beprasmybę, išniekinimą.
• Pasakotojas neatlaiko mirties
išniekinimo, nes mirtis neturi būti
beprasmiška (lėtai numarinti
pasimėgaujant)
• Prasiveržia publicistinis stilius
Komponavimo principai.
Kompoziciją lemia lietuvių
inteligentų „kryžiaus keliai"
lageryje ir laipsniškas,
nuoseklus visų lagerio tarnybų
aprašymas.
• Knyga suskirstyta į skyrius, kuriuose
detaliai rašoma apie papročius,
kalinių tvarką ir kt.
• Fiksuojami svarbiausi įvykiai.
• Atskiri skyriai susijungia į vientisą
pasakojimą, kuris neturi
chronologinio vyksmo, bet jį jungia
tas pats laikas, ta pati vieta. (raiška)
• Į lagerį žvelgiama pasakotojo-kalinio
akimis, susidūrus sunkiai su protu
suvokiamais faktais.
• Protui yra sunku suvokti baisumus.
 „DIEVŲ MIŠKAS”
Keiksmažodžiai ir kreipiniai, kuriuos vartoja
prižiūrėtojai (Šuns uodegos inteligentija;
kiauliasnukiai; maitos vaikai; maitos išperos;
apsidrėbusio kuilio sūnūs; lietuviškas mėšlas; nususęs
driskiau; pašvinkęs rupūže; šunų išjoda; tu, pakaruoklio
vėdare; kirmėlės vaike)
• Parodo prarają tarp normalios psichikos ir sadizmo.
• Keiksmažodis yra puiki charakterizavimo priemonė,
kuri leidžia suvokti, kodėl personažai virto sadistais.
Koks sistemos poveikis?
• Turintis valdžią žmogus degraduoja, nes nejaučia jokios
atsakomybės už savo veiksmus (kalinių ir kapų santykiai)
• Kai šalia turintis valdžią degraduoja, kalinys taip pat
degraduoja.
• Labai sunku nevirsti žvėrimi, išlikti žmogumi, išlaikyti
humanistines vertybes
• Kilnus tragizmas, sąmoningas bandymas išlikti žmogumi
daug kainuoja (atiduotas kiaušinis Velykų progą)

Prižiūrėtojai
• Neįprasta tai, kad sadistai, prižiūrėtojai turi vardus,
pavardes.
• Išryškinama kuri nors biografijos detalė ir
satyriškai nuspalvinamas charakterio bruožas,
pabrėžiamas kalbos intonacijos (keiksmažodžiai) –
Prižiūrėtojai
• Pabrėžiant sadistų kalbos intonacijas, pasakotojas
stengiasi likti subjektyvus.
• Parodoma, kad budelis yra nenormalus, sadistas,
nenormalios psichikos (jie yra razbaininkai
meisteriai)
• Budeliai turi savo mėgiamą kankinimo būdą. Tai
leidžia prisikapsyti, kodėl jie tapo tokie.
• Su vardais yra (razbainikai meisteriai...)
pabrėžiama kraštutinė sadizmo forma.
• Vidutinybės, kurie tapo sadistais, turi būti parodyti
pasauliui, kad neįvyktų toks įvykis dar kartą.
„DIEVŲ MIŠKAS”
Kaip kuriami veikėjų paveikslai?
Kaliniai Budeliai (kapai)
• Kaliniai yra beteisiai, beveidžiai, bevardžiai. • Majeris (XXV.) – šaudymas į
pakaušį, karimas
• Kaliniai, atvykę į lagerį, buvo iš karto
mušdami. • kartuvės per kalėdų dieną
• Pirmiausia, kalinys yra sunaikinamas kaip • Šokuoti kaip varlės per balas
žmogus. Vėliau patiki, kad yra gyvulys, kuris
• šliaužti per purvynus
tampa brutalus.
• Kalinys yra badu marinamas, mušamas,
žeminamas padaras. Jų likimas yra vienodas. • Vacekas Kozlovskis (XVI.) –
budelis, mego lazduoti, karti
• Kaliniai, kaip bevardė masė, nuasmeninta,
kovojanti dėl būvio, nelabai skiriasi nuo • Mušimas – apiplėšimo priemonė.
sadistų.
• Žeminančioje aplinkoje, kalinio asmenybė
nieko nereiškia.
• Pasaulyje atsiveria pragaras, žmogus tampa
skaičiumi, materija.
 „DIEVŲ MIŠKAS”

Kodėl B. Sruoga iš visko

juokiasi?
• Ironija paslėpia didžiulį skausmą • Juokas nuvainikuoja tokios tvarkos
vykdytojus, kurių portretai knygoje
• Ironija atsiranda per neatitikimą (litotė -
karikatūriškai ryškūs, apibendrinti.
sumažinimas) (taukšt per rankele – smogia
iki kaulų sulaužymo) • Pasakotojas juokiasi iš savo klipatiškos
padėties lageryje.
• Juokas, kaip ginklas neišprotėti, nepasiduoti
ir parodo baisumą, tragediją • Juokiasi iš savęs, kaip inteligento, kuris
negali pakeisti situacijos.
• Paryškina žmogiškosios būties iškraipymą,
netikrumą dėl savo ateities, gyvybės • Juodas „pakaruokliškas“ humoras lydi
baisių scenų aprašymus.
• Paryškina sistemos kvailumą, bukumą.
• Pikto, aštraus, geliančio juoko dozė pliekia
absurdišką lagerio tvarką.
 ANTANAS ŠKĖMA

KARO METŲ/KATASTROFŲ LITERATŪRA

(20 a. vidurio rašytojas)

romanas „Balta Drobulė“

 BIOGRAFIJA, KONTEKSTAS

• 20 amžiaus vidurio rašytojas modernistas, Biografija

egzistencialistas, katastrofų literatūros
• Bendravo su ironiškuoju Henriku Radausku,
atstovas (poetas, prozininkas, dramaturgas) • Šeimai teko bėgti per Rusijos revoliuciją,
vos nebuvo nušautas raudongvardiečių. kuris labai padėjo A. Škėmai bręsti, kaip
• Neramus, jautrus žmogus, ieškojęs savęs. kūrėjui.
(bijojo išprotėti) • Jo motina buvo išprotėjusi, neatsigavo po
sukrėtimų (Pirmasis pasaulinis karas) • 1949 metais pasitraukia į JAV, dirba fabrikuose
• Besidomintis viskuom, kas nauja, (1921 m. išvežta į psichiatrinę ligoninę ir • Dėl jam nevykusio gyvenimo, susipyko su žmona
intelektualas. Mažiausiai toleruojamas, miršta) ir išsiskiria.
vienišas rašytojas.
• Įstoja į VDU, tačiau mokslai neatitinka jo • Neatranda sau tinkamo darbo.
• Ateina iš teatro į kūrybą (Sceniškumas ir temperamento ir metė mokslus.
neeilinis gebėjimas kurti atmosferą) • Tampa meilužiu, tačiau susipyksta ir yra
• Atranda save teatre, tampa režisieriumi apkaltina plagiatu.
• Artistiškas noras provokuoti visuomenę,
vaizduoti ciniką per ironiją, nors daugelis • Dalyvauja sukilime partizanu 1941 m. • Žūsta 1961 m. autoavarijoje (metus prieš A.
nesuprato, koks jis buvo jautrus iš tikrųjų • 1944 metais traukiasi į Vokietiją Škėmos mirtį, žūsta autoavarijoje Alberas
(Donkichotas, bet ne cinikas) Kamiu)
• Dalyvauja sambūriuose, sukūrė keletą poemų
 „BALTA DROBULĖ” KONTEKSTAS
Rašytojo Kontekstas
• 1961 m. rugsėjo 11 d. rytą A. Škėma žuvo
autokatastrofoje – pabiri rankraščio lapai, tarsi
rašytojo gyvenimo ir kūrybos simbolis, išsidraikė
ant kelio – suglamžyti, pabiri, kruvini, kaip
Alberas Kamiu.
• Vaikystė nepagailėjo susidūrimo su nuožmiu
pasauliu, neleido tikėti, kad gyvenimas gražus ir
saugus, o visagalis Dievas apsaugo nuo blogio
(susitikimas su mirtimi)
• Vertėtų į Škėmą žvelgti kaip į katastrofų
laikotarpio žmogų – karštą, ūmų, nepriklausomos
laikysenos, visada pasiruošusį kovoti už tai, ką
laikė tiesa, ir, ko gero, labiausiai vienišą,
mažiausiai toleruojamą lietuvių kūrėją tiek
Lietuvoje, tiek išeivijoje.
• Moderniausias rašytojas, laužė tradicines
formas, jam neatleista už originalumą, nes
nerašė saldžiai, patriotiškai. (istorinis/rašytojo
kontekstas)
Kūrinio/istorinis Kontekstas Literatūrinis Kontekstas
• Pirminis kūrinio pavadinimas buvo „Keltuvas“. • Pasaulėvoka, pabrėžiant žmogaus egzistencinę
Tačiau pasirenka „Baltą Drobulę“ (pasaulio vienatvę, nerimą, kančią, baimę, atramos ieškanti
absurdas) paties žmogaus vertybiniame apsisprendime, yra
būdinga egzistencialistinei filosofijai ir literatūrai.
• Mirties simbolis, siejasi su pagoniškąja ir
(literatūrinis kontekstas)
krikščioniškąja kultūra
• Rašo, tačiau miršta, susukamas į drobulę arba su
baltais marškinėliais, nieko nepalikęs pasaulyje
(įkapių motyvas)
• Vaizduojama tragiška ir skausminga XX a. žmogaus
patirtis, gyvenimo trapumas/absurdiškumas,
gyvenantis sudužusiame pasaulyje, patiriantis
tapatybes krizę (karai, praradimai, tradicinių vertybių
nuvertėjimas)
• Škėmos žmogų persekioja likimo primesta kaltė,
vidinis suskilimas, iš pasąmonės iškylantys instinktai,
jam sunku užpildyti vidinę tuštumą
(Aštuoniamilijoninėje Niujorko dykumoje) (nevykęs
Žemės gyventojas, persodintas akacijos krūmas)
 „BALTA DROBULĖ”

Žanras – romanas
Žanro tipas – psichologinis/intelektualinis romanas

Temos Problemos Erdvė Pagrindinė Mintis

• Egzistencijos tema
• Būties temos
• Meilės tema
• Žmogaus, praradusio
laisvę tema
• Kūrybos prasmės tema
• Menininko situacijos tema
• Beprotybės tema
• Išeivio būties dramatizmas
• Menininko su pasaulio
tema
• Savirealizacijos tema
• Lietuviškumo tema
• Kaip išgyventi sudužusiame pasaulyje?
• Kokios yra tikrosios gyvenimo vertybės?
• Kaip nugyventi gyvenimą?
• Kaip realizuoti save, kai nėra Dievo?
Laikas
• Viso kūrinio laikas vyksta beveik 16
valandų (pradžia ir pabaiga) (labai
tiksliai užfiksuotas laikas)
• Žmogus išspraustas į laiko rėmus, rutina.
• Išprotėjimas vyksta minutės tikslumu.
Nerašyti A. Garšva – stiliaus klaida (galima Antanas Garšva, Garšva); (Garšva kaip poetas; Garšva, kaip poetas,)
• Suspausta, atgrasi, slegianti, šalta, požemis
(eina tuneliais, laiptais, betonas, suspausta
erdvė)
• Garšva yra laiko ir erdvės kalinys, dirbantis
gyvulio dėžėje, 87 numeris kalėjime.
• Mechanizmo dalis, bevardis, nužmogintas,
klouno apsiauste.
(turi žiedą, kuri mena istoriją, tačiau turi
užsidėti pirštines)
(nepaklusni poeto garbana)
(87 numeris)
• Žmogus nuolat pasmerktas kančiai, nes,
kad ir kaip būtų, nepakanka to, ką
turime, norime ne vien duonos ir
žaidimų, bet ir gilesnės gyvenimo
prasmės supratimo.
• Dažnai žmogus iš tiesų yra bejėgis,
atsidūręs absurdiškoje gyvenimo arenoje
• Kentėdamas žmogus išmoksta būti
laimingas, tačiau ta pati kančia
nesąmoningai veda prie to, kad
skaudinami artimieji, nes jie yra visą
laiką šalia ir labiausiai kenčia. (Garšva
per kančią gauna kūrybos įkvėpimo)
• Žmogaus gyvenimas neturi jokios vertės.

Kompozicija
• Romanas sudarytas iš kelių
sluoksnių.
• Pirmoje dalyje, Garšvos situacija
keltuve (dėžutėje galvijams),
apmąsto savo egzistenciją.
• Atsiranda ekskursas į praeitį
(Antano Garšvos užrašai)
• Antra dalis yra apie tėvą (pasižiūri
į veidrodį ir mato panašumą į tėvą)
(mušdavo motiną)
• Retrospektyvinis veiksmas
• Grįžimas į praeitį, vėliau į dabartį
• Praeitis paaiškina dabartį
„BALTA DROBULĖ”
KOMPOZICIJA/RAIŠKA/KŪRYBOS NUOSTATOS
Raiška
• Katastrofiška tikrovė perteikiama
fragmentiška forma. Dėl to nėra
aiškia poziciją turinčio pasakotojo.
• Tai vadinama „sąmonės srauto“
technika. Kūryboje daug nuorodų,
aliuzijų, asociacijų į Bibliją,
modernistinį meną, filosofiją bei
literatūrą.
• Beprotiškas noras palikti pėdsaką
gyvenime (sukurti kūrinį)
• Aliuzija į Maironį „Išnyksiu kaip
dūmas“
• Neparašęs knygos, jis bus kaip
šinšilas – beprasmė egzistencija
Kūrybos Nuostatos
• Škėmos kūryboje priešingybe virsta tai,
kuo didžiavosi moderni civilizacija:
• Protas – naivumu
• Revoliucija – smurtu
• Miestas – kankinančios vienatvės ir
susvetimėjimo erdve.
• Pagrindinė A. Škėmos kūrybos nuostata:
„Pasaulyje viešpatauja blogio dievas,
o žmoguje viešpatauja sužalotas
gerojo Dievo pradas“
• Sužalotame pasaulyje žmogus nori siekti
gėrio, atraminių vertybių.
• Norima parodyti nuogą žmogų
griūvančiame pasaulyje.
• Norima išgyventi egzistencinę žiemą
• Ko gero, ne dėl cinizmo, o skaudžios
patirties A. Škėma sakė norįs parodyti
„nuogą žmogų žiaurioje visatoje“
(parodyti žmogaus bejėgiškumą
sulaužytame pasaulyje, bandymą
išgyventi, jaučianti beprasmybę).
Neatsisako Dievo, tačiau klausia, kur
yra Dievas.
• Antano Škėmos žmogus yra svetimas
pasauliui ir jaučiasi kaip Sizifas,
stumiantis akmenį. Iš visų pusių ieškantis
Dievo, atramos.
• Nenorintis nusižudyti, o norintis gyventi.
• Nėra rezignuojantis (susitaikęs) žmogus,
bet gyvenimas yra sumautas. Bando
išgyventi suskilusiame pasaulyje.

1-asis epigrafas
(<...> palaiminti idiotai <…>)
• Mąstančiui žmogui nelemta būti laimingu,
laimingas žmogus yra idiotas
(gyvena ta diena, primityvioji egzistencija)
(pasikartoja šinšilų ir narvelių motyvas)
(primityvioji egzistencija)
2-asis epigrafas
(<…> didžioji išmintis, lyg kvailumas, didžioji gražbylystė,
lyg mikčiojimas <...>)
• Žmonės labiau vertina kvailumą, nei išmintį.
• Ne viskas pasaulyje taip, kaip atrodo
3-asis epigrafas
(<…> lapių vargonininkas mikčiojo <...>)
• Negalima spręsti knygos iš viršelio
• Menas yra galinga jėga, kuris gali atkreipti dėmesį,
pakeisti.
„BALTA DROBULĖ”
3 EPIGRAFŲ SVARBA/APIBENDRINIMAS
Apibendrinimas
• Romane galima suvokti, kad gyvenimas yra • Vadinasi, žmogus yra pasmerktas nuo pat vaikystės
griežtai įrėminta erdvė, sugraduotas laikas, ieškoti gėrio, grožio, šilumos, meilės.
negalima išvengti to, kas tikrai neišvengiama, -
• Aukoja save toms paieškoms, kol galų gale
žmogaus likimas nubrėžtas iš anksto: suvokia – neras, nes tai tik iliuzija šiame
• būsi menininkas – kentėsi siekdamas tobulumo, absurdiškame tamsiame pasaulyje.
• būsi žmogus – kovosi su demonais savyje • Žmogus įmetamas blaškytis, kankintis, gniaužomas
siekdamas dieviškos šviesos. istorinių, socialinių, dvasinių išbandymų, o
neatlaikęs sunaikinamas fizine ar dvasine mirtimi.
• Žmogus yra bejėgis prieš žiaurų likimą ir iki
gyvenimo galo gyvens kankindamasis. Išlaikant • Garšva yra palyginamas su Kristumi, vaikomas
savitumą visada teks kentėti. fariziejų. Šiais laikais, žmogus sunaikinamas dvasiškai,
morališkai, išvaromas iš proto (keltuvas „up and
• Garšvos supratimu, meilės Dievas iš žmogiškosios down“)
egzistencijos yra pasitraukęs, todėl pasaulis yra
suskaldytas, pasaulyje yra daug aukų
(vyksta karai, tremtys...) (atranda vagoną su
mirusiais vaikais)
• Vienintelė viltis Garšvai yra malda, nors nėra
vilties, kad į ją bus atsakyta.
 „BALTA DROBULĖ”
ANTANAS GARŠVA

Antanas Garšva
• Rašytojas pirmiausia vaizduoja menininką, kurį supranta • Jis, kaip asmenybė, nėra įdomus. Bendravimas dėl
kaip XX a. žmogaus tragizmo reiškėją, išeivis bendravimo. Sąžiningas rato dantis (aštuoniamilijoninė
sumaterialėjusioje Amerikos aplinkoje niujorkinė dykuma)
• Garšva – piktžolė, kaukas, norima sunaikinti, kuri atauga,
(Aštuoniamilijoninėje Niujorko dykumoje)
(nevykęs Žemės gyventojas, persodintas akacijos krūmas) bando išsimušti į šviesą (veikėjas kankinamas,
naikinamas, bet vėl atgyja)
• Garšva yra savo žemės atstovas, suvokia savo, kaip
• Kaukas – žemesnė egzistencinė būtybė
lietuvio, ištakas.
• Iš paskutiniųjų stengiasi gyventi
• Kūrybos gyslelė buvo jau jaunystėje, praeities aplinka
romantizuojama, per mitologinę prizmė (mistiškos • „Kad nematytų manęs sutraiškyto neestetiškai“
pelkės)
• Yra estetas, nenori matyti savęs ištiškusio, nenori nusižudyti
• Dėl to kenčia Amerikoje, negali prisiliesti prie kūrybos
ištakų
• Jautrus ir mąstantis žmogus, o ypač menininkas,
siekiantis idealumo yra nereikalingas visuomenei, kuri
yra paviršutiniška, miesčioniška, primityvi, mąstančiai
tuneliniu mąstymu ir jai reikia „duonos ir žaidimų“.

Veikėjai
• Daugelis veikėjų pabėgėliai, išeiviai, kamuojami ilgesio ir nevilties (Stenlis, kuris nusižudo, Antanas Garšva, kuris
išprotėja)

Pradžia
• Romane Antanas Garšva pristatomas, kaip svetimas aplinkai,
išeivis, (pirmi kūrinio žodžiai parašyti angliškai)
• Šiek tiek išskirtinis, tvarkingai atrodantis, kurio giminės
istorija siekia garbingus laikus (auksinis žiedas, kuriame
išgraviruota sukilimo data 1863 m.)
• Nėra jokios namų dvasios (imkiet mane ir marinkiet ir tatai
marindami permanykiet)
• Nori savotiškai tęsti Mažvydo darbą (rašyti knygas
lietuviškai, būti kultūros dalis)
• Pavadina save Sizifu, riedančiu akmenį (Up and down)
• Jis atsiskleidžia keltuve kaip išsilavinęs žmogus (iš karto
atpažinsi europietį, senutė pasako)
• Keltuve kabo tarp dangaus ir žemės, neatranda atramos. Nori
mesti klouno aprangą, bet yra klausimas, kaip išgyventi.
• Antanas Garšva turi atlikti aktoriaus funkciją keltuve, per
pertraukas ir kai lieka vienas, jis gali būti savimi.
• Su kitais viešbučio darbuotojais bendravimas yra šaltas,
formalus (teatras). Artimiau bendrauja tik su Stenliu.
„BALTA DROBULĖ”
KŪRINIO DETALĖS
2 skyrius (iš Antano Garšvos užrašų) 3 skyrius (iš Antano Garšvos užrašų)
• Užrašai parodo, kaip Garšva praėjo brandos kelią (brandos kelias • Protagonistas jau yra kitoks, nei visi kiti.
prasideda nuo tėvų)
• Paauglys Antanas Garšva skaitė Schopenhauerį
• Jo tėvai apdovanoti tam tikra jausena, kūryba. Garšvai artimesnė (nihilizmo, egzistencializmo, žmogaus
yra motina. beprasmiškumo egzistenciją) ir bandė
nusižudyti, pasikarti, nes yra madinga.
• Motina perduoda sugebėjimą pajausti grožį, gražų, romantinį Nesuvokia, kuom viskas baigsis, yra vaikas.
žvilgsnį į pasaulį, jautrią sielą, ilgisi idealios būties (Mamatė
„Sename Dvare“) • Nepavyko pasikarti, grįžo namo, pavalgė
krokuviškos dešros, yra paprastas vaikas, nori
• Antanas Garšva paveldi meniškumo, kūrybos dalykų iš tėvo. gyventi. (Nesupranta jo naivus protas, kas yra
mirties siaubas) (po 10 valandų dingo
• Tėvas pirmiausia išmokė mylėti, įsiklausyti į gamtą (tylėdavo, kai
egzistencializmo mintys)
vaikščiodavo gamtoje)
• Tėvo paveikslas susieta su tobulumo prada, kuri sugriūna.
• Tėvas buvo neturtingas, šiaip netaip gavo mokytojo profesiją, o
koncertinos, kūryba yra palikta šone.
• Tėvas nekenčia esamo gyvenimo, todėl savo žiaurumą, pyktį,
emocijas išlieja ant artimiausio žmogaus, savo žmonos, Garšvos
motinos (rektarčiais tėvas mušdavo motiną)
• Turi paprašyti motinos, kad išvažiuotų į psichiatrinę ligoninę ir
visą gyvenimą jaučia kaltę.
 „BALTA DROBULĖ”
KŪRINIO DETALĖS

5 skyrius
• Stenlis (girtuoklis muzikantas) nusižudo, kalba lenkiškai, • Jis supranta, kad negali būti laimingas su moterimis, todėl • Pabėgėlių stovykla Vokietijoje, Bavarijos
nepritapėlis, kaip Garšva, kuris išprotėja. gauna įkvėpimo kurti kūrybą. žemėse (ginčas su Vaidilioniu)

6 skyrius (iš Antano Garšvos užrašų) • Tikrąją kūrybinę prasmę atranda, kai pajaučia „plaukiantį • Garšva suvokia pasaulio absurdą, modernistas
siaubą“ (kančią) egzistencialistas, rašantis kitaip, nei kiti
• Garšva buvo partizanas lietuvių rašytojai.

• Antanas Garšva sutraiško akmeniu 17-mečio ruso

kareivio galvą
Pabaiga
• Jis yra sąžiningas rato dantis, nors norėtų sukurti gerą
knygą, eilėraštį, nori mąstyti, jausti pasaulį.
• •
Antanas Garšva save numarina viduje, suplėšydamas
sukurtą eilėraštį, kuris padėtų atgimti protagonistui
• Sudirgusi sąmonė negali atlaikyti tiek kančių ir išprotėja
• Maldauja Dievo, prižada suplėšyti savo eilėraščius ir tapti
„normaliu“ žmogumi
• Sąsaja su epigrafu, kuriame teigiama, kad laimingiausi
žmonės yra idiotai
Kitos detalės • Antano Garšvos svarbiausios moterys –
motina, Elena
• Pasibaigia jaunystė ir pasibaigia Jonė (manąs, kad mylįs
•
Jonę nuoširdžiai) Menas gali įprasminti gyvenimą.
• • Garšva desperatiškai bijo, kad po mirties bus
NKVD žmonės sudaužo Garšvai galvą
pragaras, dėl to ilgisi Dievo, atramos
Ateina pas žinomą kūrėją, kad rašytų santvarką (Juozapoto pakalnė, kur vyko paskutinysis
aukštinančius eilėraščius. teismas)
• Garšva, norėdamas išgyventi, rašo banalią kūrybą ir ateina • Garšva pripažįsta sau, kad yra nusidėjęs, tačiau
antrasis pasaulinis karas. kiti negali atleisti.
• Išvežtas į psichiatrinę ligoninę keliems mėnesiams (tampa
daržove)
 „BALTA DROBULĖ”
ELENA IR ANTANAS GARŠVA

• Elena Garšvai yra mūza. • Elenos išsižadėjimas „nebuvo padiktuotas nuobodulio

• Pradeda bendrauti keltuve
• Autorius, parodydamas tą erdvę, įspėja, kad nebus gerai
• Garšva su Elena šneka apie Vilnių, praeitį.
• Antanui Garšvai yra svarbi Elena, tačiau turi
atsisakyti, nes esą sergantis (pirmasis priepuolis
Amerikoje) ir yra našta (neurotikas).
• Įtikinėja, kad gali gyventi vienas. Atsiranda
įkvėpimas kūrybai.
ir išsekimo“, tačiau tai nėra lengvinanti aplinkybė.
• Sutikęs Eleną Garšva patikėjo, kad galės suderinti kūrybą ir
šeimą, tačiau dėl ligos progresavimo, Antanas Garšva
atsisako Elenos.
• Garšva supranta, kad gyvenimo prasmė yra pats
gyvenimas, kai atranda savo alter ego.
• Yra per vėlu ir Elena neišgelbėja Garšvos nuo
išprotėjimo.
• Kraštutinis individualizmas, kentėjimas leidžia kurti.

• Pasikviečia į pokalbį Elenos vyrą, kad atplėštų Eleną

nuo savęs. Elenos vyras supranta Garšvą, nes mato
nuoširdžią meilę ir progresuojančią ligą.
MARIUS KATILIŠKIS

MODERNIZMAS
(20 a.)
 BRUOŽAI, KONTEKSTAS

Bruožai
• Rašytojas modernistas, egzodo, išeivijos literatūros
atstovas
• Marius Katiliškis išeivijos prozoje laikomas kaimo
realizmo ryškiausiu atstovu.
• Įvertintas, kaip vienas iš gražiausiai, žodingiausiai,
vaizdingiausiai rašančių rašytojų.
• Kaimiškosios kūrybos atstovas (romanai
„Užuovėja“; „Išėjusiems negrįžti“; „Miškais ateina
ruduo“)
• „Užuovėja“ (1952 m.) - Begalinis namų ilgesys,
nostalgija.
• „Išėjusiems negrįžti“ (1958 m.) - Kalbama apie
totalitarizmo beprotybę, pasaulio sugriovimą
(panašus į Antaną Škėma)
• „Miškais ateina ruduo“ (1975 m.) – atsisveikinimas
su namais, su senuoju pasauliu, su tuo, kas yra
prarasta ir brangu. Vienintelė knyga, kuri buvo
išleista išeivijos rašytojo Sovietų okupuotoje
Lietuvoje. (parašė per 6 savaites)
Kontekstas
• Kaimo realistų etiketė dažnai prisegama
rašytojams, kurių veikalų siužetai, personažai
ir problematika paimti iš Lietuvos ūkininkų
gyvenimo. (rašytojo kontekstas)
• Marius Katiliškis – dramatiško likimo autorius,
savo kūryboje išreiškė vyriškosios jėgos
principą, stiprų žemės žmogaus charakterį su
visais jo jausmais, instinktais ir aistromis,
patriarchalinės kaimo kultūros grožį, galybę
ir jos žlugimą moderniaisiais laikais. (k)
• M. Katiliškio kūrybos tragizmas kyla iš
archajinės gamtos žmogaus sąmonės ir
istorinio laiko konflikto:
• lietuvio negalėjimas likti tradicinio kaimo buityje ir
jo nemokėjimas susitaikyti su modernia civilizacija.
• Dramatiškesnė aplinka sukurta ne skaitytojui
žavėtis, bet personažų gyvenimui įprasminti.
• Esame įpratę galvoti, kad ūkininkai,
gyvendami arti žemės, apsupti gamtos, yra
arčiau tikrovės, kuri nepagrįsta iliuzijomis.
Tokioje aplinkoje galima išgyventi
egzistencinę dramą, nes iliuzijų yra.
• Marius Katiliškis savo kūryboje siekė būti
autentiškas vaizduodamas ne tik personažus
buities aplinkoje, bet ir vaizduodamas
dramatišką vidinį pasaulį.
• Jo kūryboje nerasime idiliškumo.
 BIOGRAFIJA

Biografija
• Gimsta Gruzdžių kaime, Šiaurės Lietuvoje, daugiavaikėje • Mariui Katiliškiui reikėjo pasikeisti vardą ir pavardę, kad
šeimoje. Buvo mylėtas, skatintas skaityti. išgyventų (gavo dokumentus)

• Buvo miško, savo žemės sūnus. Mokėjo atlikti ūkio • „Dipukų“ stovykloje klausėsi paskaitų, mokėsi (1944 – 1949
m.)
darbus, bet nebuvo ūkininku.
• 1949 metais persikelia į JAV, Čikagą, kur dirba sunkius darbus.
• Kai buvo vaikas (9 metų), tėvai įsigyja žemės ir pradeda
Sukuria antrąją šeimą su poete.
ūkininkauti Katiliškių kaime.
• Labai išgyveno, kad neatrado švaraus ir gero darbo (neturėjo
• Nebijojo jokio darbo, buvo labai darbštus (Lemonte oficialaus išsilavinimo)
pasistatė namą)
• Manoma, kad mirė 1980 m. iš nostalgijos, begalinio namų
• Kariuomenėje tampa radistu, jam technika pradeda patikti. ilgesio, depresijos.
• Po kariuomenės jis grįžta į savo kraštą ir susituokia. Dirba • Nėra baisesnės bausmės, kaip būti palaidotu ne savoje žemėje.
girininkijoje ir vėliau bibliotekoje.
• Atėjęs frontas 1944 metais išskiria rašytoją ir žmoną.
Marius Katiliškis vėliau susituokia antrą kartą.
• Išvykti iš Lietuvos buvo labai sudėtinga (buvo savos žemės
vaikas)
• Buvo patekęs į anglų nelaisvę (anglai buvo pasiruošę
grąžinti rusams buvusius gyventojus)
 ,,MIŠKAIS ATEINA RUDUO”
Temos
• Tamsiosios meilės tema (meilė, pagrįsta aistra) („Skirgaila“)
• Gaivališkosios (laukiškosios) prigimties tema
(„Faustas“; „Miškais Ateina Ruduo“; „Balta drobulė“;
„Skirgaila“)
• Charakterio įtaka žmogaus gyvenimui tema
(ar charakteris gali pakeisti žmogaus gyvenimą?) („Altorių
šešėly“; „Dėdės ir dėdienės“; „Miškais ateina ruduo“)
• Likimo tema
• Darbo tema
• Šeimos tema
Problemos
• Ar žmogus gali paveikti likimą?
• Ar žmogus yra savo gyvenimo šeimininkas?
• Ar charakteris gali paveikti žmogaus gyvenimą?
• Ar meilė yra tik šviesus jausmas?
• Ar žmogus gali išvengti nelaimės?
• Ar žmogui gali pasipriešinti naujovėms, modernizacijai?
• Ar blaivus protas gali nugalėti gaivališkąją aistrą?
Žanras - Romanas (Psichologinis romanas)
Meniškosios raiškos priemonės Miško vaizdai
• Epitetai • Miško vaizdus romane galima laikyti menine
priemone, paryškinant veikėjo veiksmus,
• Metaforos charakteris.
• Palyginimai • Miško pasaulis yra žmogaus dvasinė buveinė, kuri
palaiko harmoniją
• Simboliai
Romano erdvė Veikėjai
• Romano erdvė uždara, slegianti, kaimas, apsuptas
• Veikėjai veikiami sudėtingų sąlygų, savo
miškų, pelkių, Virsnių kaimas. Erdvė parodo veikėjų
prigimties, istorinių sąlygų, nekeičia gyvenimo,
nesugebėjimą pakeisti gyvenimo.
nors gali tai padaryti (likimas koreguoja)
• Basiuliškės – vienkiemis, Doveikos ūkis.
• Trys metų laikai: pavasaris, vasara, ruduo. • Pagrindinis veikėjas – Telesforas Gelažius
• Gražiausias paveikslas – Agnė
• Pagrindinė mintis - Žmogus turi valdyti savo
tamsiąją, gaivališkąją prigimtį ir tada likimas bus • Fatališkiausias veikėjas – Monika
maloningesnis.
• Doveika – senas ūkininkas
• Romano pavadinimas - Gražaus, idiliško gyvenimo,
senosios sanklodos pabaiga. Miškas – paslaptinga,
lietuviui artima aplinka.
• Metaforinis pavadinimas

• Telesforas – veikėjui numatyti didingesni tikslai, retas
vardas
• Gelažius – sąsaja su geležimi, yra stiprus fiziškai, tačiau
pats pasiduoda.
• Tilius yra mirtinai sužeidžiamas, nes Agnė pasakė autobuse
Doveikai, kad Tilius ir Monika susitikinėja (Tilius išduoda
Agnę ir iš pavydo Agnė pasako Doveikai)
• Detalė – su Agne susitinka ant tilto per Vilkijos upę,
simboliškai tariant, vienas krantas Agnės, o kitas –
Monikos. Tilius kranto neturi.
Išvaizda
• Aukštas (182 centimetrai, aukštas, bet žemiausias iš brolių)
jaunas, tvirtas, stiprus, gražus vyras, karšto būdo, kupinas
jėgų.
• 23 metų, skaisčiai rausvų plaukų, retai skutama barzda,
platus, tamsus veidas. Delnai buvo kieti nuo sunkaus darbo.
Romano pradžioje
• Turi paprastų tikslų, svajonių.
• Troško asmeninės laimės, nepatenkintas dabartiniu darbu,
savo egzistencija.
• Kupinas energijos.
VEIKĖJAS – TILIUS
PAGRINDINIS VEIKĖJAS
Romano pabaigoje
• Impulsyvus, sutrikęs, nesugeba priimti racionalių sprendimų.
Nesubrendęs, nepasiruošęs gyvenimui.
• Nesuprato, kodėl taip įvyko, atsitiko (primityvus). Pasekmė:
sužeidžiamas (kulka, kuri turėjo atitekti ne jam)
Tėvas
• Nusipirko ūkį tėvas pats. Pakeliavo po pasaulį, dirbo
sunkiausiuose darbuose, pasakojo apie tai, tačiau nesipuikavo.
• Tilius klausė, jautėsi silpnas prieš tėvą, norėjo pakeliauti po
pasaulį, permeta savotišką pyktį ant tėvo.
• Užuot keliavęs, planavęs, Tilius skaito knygas ir pasaulį pažįsta
iš knygų. Bet piršto nepajudina, kad keistų gyvenimą.
Susisiaurina savo laisvę iki valstybinės tarnybos.
Darbininkas
• Mirus tėvui, šeimoje visi ūkiniai darbai teko ant jo pečių.
• Darbštus, stiprus, labai geras darbininkas, nebijantis darbo.
• Neliko tėviškėje, nes norėjo pažinti pasaulį. Norėjo valdiško,
patogaus gyvenimo, nes prisiskaitė knygų būdamas jaunas.
• Pakeitė darbus, bet realybė liko tokia pati (po darbo ūkyje eina
kirsti miškų) („zimagoras“)
• Jis nežino, eina kitų žmonių gyvenimu, kerta mišką svetimiems,
nors pats yra gamtos vaikas („jis sekė klusniai“)
Charakterio sąvybės
• Romantikas, svajotojas, mato, kas yra tinkama.
• Laukiantis, delsiantis, neapsisprendęs, bijantis.
• Pasiduoda neveiklumui, nors nori būti nepriklausomas.
• Pasiduodantis aplinkybėms ir dėl to kenčiantis.
• Pasiduoda mažos erdvės degradavimui (mušasi, geria)
• Yra paveikiamas stipresnių žmonių (pirmasis – Petras,
Agnė, Monika)
• Pasiduoda gaivališkąjai prigimčiai, aistrai.
• Puikiai supranta, kad neturėtų pasiduoti aistrai, bet
nemato kitų pasirinkimų.
• Tilius yra kaip supančiotas žirgas, verdantis viduje.
Agnė pažadina Tilių, tačiau ji yra per lėta.
• Instinktyvi veikla deformuoja likimą.
Susidūrimas su likimu
• Susidūrimas su likimu įvyko dėl Tiliaus primityvumo,
savianalizės trūkumo, dėl nepažabotos prigimties
(gaivališkoji prigimtis). Užgniaužia savyje norus,
tikslus.
• Tiliui Monika buvo tam tikras likimas.
VEIKĖJAS – TILIUS
PAGRINDINIS VEIKĖJAS
 VEIKĖJAS – MONIKA

• Charakteriu Monika labai panaši su Tiliumi. Likimas

• Monika paklūsta stipresniam, nesipriešina
likimui, nors labai pyksta.
• Spaudžiama gyvenimo aplinkybių, ji jaučiasi kaip
kalėjime.
• Buvo su Doveika tik dėl turtų. Jauna susituokė su
seniu Doveika, tačiau neapykanta augo su
kiekviena akimirka.
• Ji kontroliuoja savo likimą, sąmoningai vilioja,
manipuliuoja Tiliumi bei tokiu būdu bando priešintis
likimui.
• Ji rezignavo, nujautė, kad baigsis blogai, tačiau
Monikai niekas nerūpėjo, susitaikė.
• Paklūsta tamsiajai gaivališkai (vitalinei) prigimčiai,
kuri deformuoja likimą.

• Monika daro, ką pasako kiti. Buvo geriausia

mokykloje, bet išsiųsta į paprasčiausią darbo
vietą.
• Monikos sieloje atsiranda pyktis ir tamsa,
agresyvumas, egoizmas. Agnėje ir Tiliuje nėra
tamsos.
• Ji sąmoningai nuvedinėjo Tilių, jai Tilius taip pat
nerūpi, nes tik pradeda pažinti pasaulį.
VEIKĖJAS – MONIKA
 VEIKĖJAS – AGNĖ

• Gražiausias paveikslas. Likimas

• Jauna, nepatyrusi, patikli, švelni. • Pasiduoda, nekovoja su likimu. Pasirenka
lengviausią kelią.
• Jaučiausi prastesnė, silpnesnė už Moniką.
• Yra materialistė, trokšta geresnio gyvenimo.
• Agnei Tilius nėra trofėjus, iškelia ant pjedestalo.
• Ji nieko nereikalauja, viską atiduoda.
• Pyktį nukreipia ant Doveikos autobuse.
• Išvyksta pas tetą į miestą.
 VEIKĖJAS – DOVEIKA

• Nesimpatiškiausias paveikslas. • Jam reikia Monikos, kad galėtų pasipuikuoti.

• Kunigui duoda duoklę, prisipažįsta, kad nusidėjo ir • Savo egoizmo patenkinimas jį priverčia judėti toliau.
bjauriais būdais gauna palikuonį, tačiau patampa
žentas. • Išgyvena dėl to, kad Monika neatlieka paskirties (būti
papuošalu). Monikai Doveika yra taip pat daiktas.
• Doveika praranda ryšį su savo vaiku, nes sūnus (yra
tarnyboje) turi ryšį su motina ir Doveika to • Nieko nevertina, nieko nemyli.
nesupranta, kad sūnus galėjo būti ramstis. • Doveika jaučia, kad žmonos nesustabdys ir jaučiasi
• Jo žmona (negražią, menko proto, tačiau labai namuose nesaugus.
darbščią, stiprią) mirė, Doveika kaip tik laukė, kad • Doveika priveda Moniką prie situacijos su Tiliumi.
mirs. Tačiau laukdamas jis pats suseno.
• Už jo veiksmus nubaudžia likimas.
• Egoistas, geras strategas dėl noro gerai gyventi (kitų
rankomis pasidaro labai daug)
• Kaimo žmonių nemėgstamas, sėkmingas ūkininkas.
• Charakterio sąvybė – gobšumas, savimyla (dėl to
nemėgsta) (stiklinė lentyna su trofėjais – žavėkitės
manimi)
 LIKIMO TEMA “MIŠKAIS ATEINA RUDUO”

• Lemtis, arba likimas – tai mitologinė ir archajinė kategorija. • Kyla klausimas, kiek laisvas yra žmogaus pasirinkimas ir kiek
reikšmės turi jame paprasčiausias atsitiktinumas.
• Dabartinės lietuvių kalbos žodynas likimo sąvoką apibrėžia kaip
nuo žmogaus nepriklausomų, neišvengiamų aplinkybių eigą ir dėl • Likimas glūdi ne vien žmogaus charakteryje, bet ir išorinėse jėgose,
gyvenimo susidarančią būklę, dalią. kurios jį blaško ir nukreipia jo pasirinktus kelius kita linkme.
• Gintaras Beresnevičius teigė, kad žmogui patogu kaltinti • Giliau likimo žaidimą jis išplėtojo savo geriausiame veikale
likimą: „Miškais ateina ruduo“, kuris balansuoja prie buitinio ir būties
• likimas tarsi jau savo padaręs, žmogus savo gyvenimą turi romano ribos.
modeliuotis pagal likimo vagą ir negali rinktis; • Romane dominuoja konfliktai, kylantys iš herojaus
• likimas atmeta laisvo pasirinkimo galimybę. Jeigu yra likimas, asmenybės.
pasirinkimo nėra, belieka patogiau ar saugiau įsitaisyti jo
teritorijoje.
• Gyvenime sprendžiame apie žmogų iš jo pasirinkimų vienaip
ar kitaip elgtis.
• Stebėdami, į ką jis veržiasi, su kuo kovoja, ko daugiausia bijo,
susidarome nuomonę, kad jis idealistas, egoistas, niekšas ar
kilnus.
• Tie pasirinkimai ypač išryškėja krizės valandą, kada nėra laiko
svarstyti ar daryti kompromisus. Iš tų pasirinkimų susideda ir
žmogaus likimas.
• Žmogus savosios laimės kalvis, sako sena patarlė.
• Charakteris yra likimas, teigė Zigmundas Froidas (Freud).
JUSTINAS MARCINKEVIČIUS

Moralinis autoritetas
(20 a. antroji pusė)

• 20 am. antrosios pusės – 21 am. pradžios (rašytojas)
kritikas, dramaturgas, poetas, vertėjas.
• Yra laikomas tautos poetu, moraliniu autoritetu.
• Temos (poezija) – žmonių gerumas, kalba (primena
Daukantą), tėvynė, gimtinė (auga vertybės), istorija
• Buvo kalbama Ezopo, ezopinė kalba (metaforinis
kalbėjimas)
• Iškyla kaip nacionalinės savigynos būdas tautos
nelaisvės sąlygomis (padeda nenutautėti)
• Ugdė tautinį sąmoningumą.
• Dramatiško prigimties poetas, apmąsto tautos istoriją,
atsigręžia į praeitį, kurios liudininkas buvo pats.
• Lyrikos subjektas ilgainiui atsiriboja nuo skambių
frazių, aukštų idėjų, bando įsiklausyti į save, suprasti
savo vietą istorijoje.
BIOGRAFIJA
Biografija
• Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas.
• Dirbo žurnalų redakcijose, buvo Lietuvos rašytojų
sąjungos vadovaujančiose pozicijose.
• Buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys.
• Ankstyvoji Marcinkevičiaus kūryba nemenkai
prisidėjo vaizduojant „socializmą su žmogiškuoju
veidu“.
• Sovietiniais metais buvo laikomas Tautos poetu, į jo
kūrybos vakarus suplaukdavo minios žmonių.
Sovietinės valdžios pripažįstamas ir globojamas.
• Ieškojo sąmoningo ryšio su rašytojais, abipusio
tikėjimo ir pasitikėjimo.
Kūryba
• Savo draminę trilogiją laikydamas „savotišku
nacionaliniu epu ar mitu apie mūsų pradžią“, poetas
siekia apmąstyti ir atskleisti, jo manymu, svarbiausius
nacionalinės būties elementus, pagrindines tautinio
sąmoningumo formas:
• „Mindauge“ įprasmindamas valstybės kūrimą;
• „Mažvyde“ lietuviško rašto ir knygos radimąsi;
• „Katedroje“ – tautos kultūros formavimąsi.
• Didvyriai, kurie padarė įtaką kultūrai (kas sudaro
lietuviškumą)
• Lietuvių tautos moralinis autoritetas, iškėlė humanistines
vertybes.
• Priklauso 20 amžiaus 4 dešimtmečio kartai, užduotis
išlaikyti Lietuvą, lietuviškumą, nes sovietinė propaganda
trina tai, kas yra lietuviška, tėvynė yra vertės matas,
motyvacija žmogaus egzistencijai.
Kūrybos temos
• Lietuva, lietuviškumas, istorija, tautiškumas, gamta,
meilė, pareiga (suplaukia į vieną temą)
”LIEPSNOJANTIS KRŪMAS”
 ”LIEPSNOJANTIS KRŪMAS”

• Lyrikos žodžiai – „žemė“, „duona“, „namai“, „vanduo“, „saulė“,

„dangus“, „žvaigždės“, „ugnis“. Jie kartojami pirmojo rinkinio. Buitinė
situacija pakylėjama iki simbolio lygmens (eil. „Bulviakasis“).
• Just. Marcinkevičiaus lyrikoje namų pasaulis – būtina etinė atrama.
Tokiuose eilėraščiuose poetizuojamojo valstiečio būtis.
• Dažnai žmogaus ir gamtos vieningumo tema plėtojama sąlygiškiau –
tampa nuoroda į situaciją (eil. „Perkūnas, eglės ir siuvėjas“, „Kaimo
kapinės“).
• Lyrinis „aš“ čia apskritai nepažymėtas tartum išnyksta už kitų personažų,
simboliškai apibendrinto pasaulėvaizdžio.
• Net ir ten, kur kalba pirmu asmeniu, akcentuojamas ne lyrinio „aš“
asmeniškumas ir išskirtinumas.
• Irstant žmogaus ir gamtos vienybei nyksta namų jausmas ir juo pagrįsta moralė. Tai
žadina prieštaringus išgyvenimus.

• Priimdamas istoriją kaip neišvengiamą, poetas priešinasi ateinančiam blogiui.

 ”LIEPSNOJANTIS KRŪMAS”
Remdamiesi kultūriniu kontekstu nusakykite eilėraščio pavadinimo prasmę.
Įvardykite, kuri meninė raiškos priemonė yra pavadinimas.
• Liepsnojantis krūmas - Biblijos motyvas. Mozei Viešpaties angelas pasirodė
degančio krūmo pavidalu. Šventumo prasmę turintis motyvas. Pavadinimas yra
metaforinis
Apibūdinkite eilėraščio pradžioje išryškėjančią lyrinio subjekto būseną.
Įvardykite meninę raiškos priemonę, kuria ji konkretizuojama. Remdamiesi
kultūrine patirtimi įvardykite eilėraščio pradžioje paminėtą svarbų kontekstą.
• Vidiniai žmogaus išgyvenimai, veikiantys žmogų. Nesitikintis, kad jam taip gali
atsitikti, nustebęs, nesuvokiantis, kas atsitiko, nes jam ateina Dievo žinia.
Suraskite pirmame ir antrame posmeliuose dvi asociacijas, sukuriančias gilią
potekstę. Apibendrinkite ir parašykite, kokią prasmę jo sukuria (atspindi lyr.
subjekto situaciją, nuotaiką ir kt.)
• „Vis dar nėra tikrumo, / kad sudavus lazda, ištrykš gyvybingas vanduo.“
• „Už kiekvieną stebuklą reikia savim užmokėti“
• Mozė išveda, pagirdo ir pamaitina tautą, nors jam yra priekaištaujama.
• Lyrinis subjektas jaučia, kad turi atlikti didžią misiją, kuri nėra labai maloni,
kelianti problemų. Už tai sulaukia priekaištų.
Apibūdinkite gamtos vaizdą (statiškas, dinamiškas, objektyvus ar subjektyvus).
Argumentuokite remdamiesi menine raiška.
• Gamtos vaizdas yra dinamiškas. Dominuoja metaforos, epitetai, vaizdingi
žodžiai.
Įvardykite žmogaus būseną, leidžiančią įvykti stebuklui.
• Kad įvyktų stebuklas, reikia tikėti.
Citatos interpretavimas: „Už kiekvieną stebuklą reikia savim užmokėti - / savo
gyvenimu, meile, širdim ir daina.“
• Reikia pasiaukoti, už kiekvieną poelgį mes mokome.
Nurodykite, kurią gyvenimo sąvybę, kaip pačią brangiausią, įvardija lyrinis
subjektas. Atsakymą pagrįskite citata. Remdamiesi kūrybos kontekstu
pakomentuokite, kurį Just. Marcinkevičius lyrikos bruožą tai atspindi.
• Pati brangiausia sąvybė – paprastumas. Vaizduojama jausmingos išvados,
gyvenimo apmąstymas. Poetizuojamos etinės, moralinės vertybės būdingos
Justinui Marcinkevičiui.
Palyginkite, kuo skiriasi eilėraščio pradžioje ir pabaigoje įvardyta lyr. subjekto
būsena. Nurodykite priežastį, kodėl ji kinta.
• Eil. pradžioje – sutrikęs
• Eil. pabaigoje – laimingas, su pakelta nuotaika
Pakomentuokite, kaip kinta eilėraštyje stebuklo samprata. Apibendrinkite ir
parašykite išvadą, kokią filosofinę idėją tai perteikia. Įvardykite dar vieną XX
a. vidurio rašytoją, kurio kūryboje pastebėjote panašią idėją.
• Visas mūsų gyvenimas, kasdienybėje patiriamos aukštosios akimirkos nušviečia
žmogaus dieną („Supratau netikėtai, jog viskas yra liepsna“).
• Kalbama apie patį džiaugsmą gyvenime (Vytautas Mačernis)
”APIE ŽMOGAUS GERUMĄ”
 ”APIE ŽMOGAUS GERUMĄ”
Pasvarstykite, kodėl pasiektas materialinis ir mokslinis gėris
netapo dvasiniu gėriu.
• Blogis yra visada stipresnis, nes neliko jokių dvasinių tabu
(autoritetų, vertybinės sistemos), dvasingumo pagrindų trūkumas.
Ar sutinkate su poeto Just. Marcinkevičiaus teiginiu, kad žmogus
netapo geresnis? Atsakymą argumentuokite savais žodžiais.
• žmogus yra atsakingas už savo veiksmus. Pasamprotaukite,
Žmogus niekada nebus geresnis, turi būti harmonija. Pasaulio
nepakeisime, bet jį reikia išlaikyti.
Iš istorijos prisiminkime faktų, kad žmogus ir senų senovėje
nebuvo geras.
• Kas, anot rusų rašytojo F. Dostojevskio, apsaugo žmogų nuo
Baudžiava, Antrasis pasaulinis karas, inkvizicija, totalitarizmas
(Sovietų Sąjunga, Nacistinė Vokietija)
Paaiškinkite sąvoką „dvasinis gėris“. Kokie yra dvasinio gerumo
pasireiškimo būdai?
• Kodėl baudžiamasis kodeksas yra bejėgis kovoti su šių laikų
Taika ir malonė būti su savimi bei aplinka, humanizmas.
Žingeidumas, pagalba kitiems, savanorystė, reagavimas į neteisybę.
Įrodykite, kad mokslo ir technikos laimėjimai, patekę į blogio
rankas, tapo dar didesniu blogiu – pasaulinės katastrofos grėsme.
• Atominės bombos kūrimas, interneto sukūrimas.
Paaiškinkite, kaip suprantate, kad blogis tapo „kolektyviniu“. Kuo
toks blogis ypač pavojingas?
• Kolektyvinis blogis tampa pateisinamu ir pagrindžiamu, kaip
nepramušama siena (niekas nebus baudžiamas, nėra kaltų,
asmeninės atsakomybės nebuvimas – humanistinių vertybių
sunaikinimas)
Kodėl „kolektyvinio“ blogio atstovai lieka nenubausti? Tema
• Bloga būsena yra stipri, žmonės tampa bejėgiai sustabdyti, • Gėrio ir blogio santykis
nėra atsakingų, kaltų. Nėra aišku, kas kaltas, o kas ne (kas
įsakė, kas įvykdė) (be kaltės kaltas) Problemos
Egzistencializmas – filosofijos kryptis, kuri teigia, kad
žmogaus likimas nėra nulemtas visuomenės ar istorijos. Pats • Ar įmanoma nugalėti blogį?
• Ko reikia žmogui, kad nugalėti blogį?
ar žmogus visuomet turi galimybę rinktis.
• Visada yra pasirinkimas, bet dažniausiai pasirinkimas bus • Kodėl blogis lieka nenubaustas?
nepalankus žmogui (didesnė arba mažesnė blogybė)
• Kodėl techninė pažanga tarnauja blogiui?
blogio? Vertybės
• Žmogų apsaugo ribos ir tikėjimas, viltis, tikėjimas yra
• Gėris, meilė, pagarba – humanistinės
ribos.
vertybės.
blogiu?
• Neaprėpia žmogaus prasmės, visų situacijų neparašysime į
baudžiamąjį kodeksą, tai yra palanki atmosfera blogiui.
Kokiomis meniškos raiškos priemonėmis poetas kalba apie
blogį? Pacituokite.
• Metaforomis, personifikacijomis („Blogio karalystė yra
aptverta aukšta ir nepramušama siena“)
Kas skatina poetą tikėti gėrio pergale?
• Visos pasakos kalba apie visuotinę, amžinąją patirtį
(leidžiama laimėti gėrį). Rašytojas mato, kad viltis leidžia
kovoti

Kūrinio kontekstas
• Sovietiniu laikotarpiu išstumiamos temos, kaip
patriotiškumas, tautiškumas, nes galėjo atgaivinti
laisvės troškimą.
• Visiškai nebuvo kalbama apie dramatiškus įvykius
(kolektyvizacija, tremtis).
• Rašytojai išmoko rašyti Ezopo kalba ir tuo metu
klęsti poezija, lyrika turi labai daug perkeltinių
prasmių.
• „Mažvydas“ buvo sukurtas švenčiant pirmosios
lietuviškos knygos 450 metų sukaktį.
Kompozicija
• Dramą sudaro 3 dalys.
Dalys prasideda epigrafu.
• Pirmoji dalis – ...bet gelbėk mus nuo pikta...
(prašoma dvasinės pagalbos)
• Antroji dalis – Aš esu gyvenimo duona.
(pasirinktas gyvenimo kelias)
• Trečioji dalis – Teaplenkia mane ši taurė (norima
patirti kuo mažesnę kančią)
„MAŽVYDAS”
Žanras – Poetinė drama (trilogija) (nacionalinis epas)
Laikas
• Po knygos išleidimo, 16 amžius (maždaug 1562 metai)
• Atsiminimai, prieš knygos išleidimą (maždaug 1542 metai)
Erdvė
• Ragainė (1, 3 dalis); Vilnius (2 dalis)
Poetinėje dramoje nesiekiama atkurti istorinės
tikrovės, joje nėra įprasto draminio konflikto.
• Draminis konfliktas yra vidinis.
• Yra bandoma įprasminti Mažvydą, jo kilnius darbus.
• Marcinkevičius meniškai atkuria Mažvydo istoriją, nes
menininkas nėra istorikas ir svarbi žmogaus ar įvykio
prasmė.
• Apmąsto Mažvydo atliktą darbą (paaukoja asmeninę laimę
vardan visuomeninės gėrovės)
Temos
• Pareigos tema (Skirgaila, Sename Dvare, Mažvydas)
• Asmeninės laimės tema
• Tautinio sąmoningumo tema
• Didvyrio tema (Radviliada, Maironio tėvynės tematikos
eil., Mažvydas)
• Kaltės ir atgailos tema (vaizduojamas kaip kankinys)
Problemos
• Ar sunku išsaugoti lietuvišką žodį?
• Ar sunku išlaikyti žmogaus ir tėvynės ryšį?
• Kaip išsaugoti lietuvių kalbą?
• Koks pareigos ir asmenybės laisvės santykis?
• Kokie idealai gali būti atrama gyvenime?
Pagrindinė mintis
• Martyno Mažvydo darbas prilygsta Mindaugo darbui,
nes tauta, turinti bendrą teritoriją, turi turėti bendrą raštą.
• Per raštą gali kalbėti apie save, be rašto tauta gali pradėti
merdėti.
(Raštas yra kaip kardas, kuris saugo laisvę ir
skinasi kelią į šviesą ir laimę)

Mažvydas – realus asmuo
• Jis yra Ragainės pastorius
• 1547 metais išleidžia pirmąją lietuvišką knygą
• Buvo priverstas palikti Lietuvą
• 16 amžiaus autorius
• Raštas - realus asmuo tampa metaforine figūra,
kuri prakalbina tautą ir tai išlieka ateities kartoms.
VEIKĖJAS - MAŽVYDAS
Mažvydo Paveikslas
• Istorinis veikėjas, asmenybė, padėjo pagrindus lietuviškam
raštui, puoselėjo lietuvių kalbą
• Martynas Mažvydas yra kaip persodintas ąžuoliukas
svetimoje žemėje (kūrinio pradžia)
• Kūrinio pradžioje parodomas pavargęs nuo atsakomybės,
griežtas, bet teisingas žmogus. Nori išsaugoti lietuviškumą,
neįvertintas, jaučia beviltiškumą (Sizifas, riedantis akmenį)
• Idealistas, siekiantis tikslo bet kokia kaina, kad ir iš to
negalėjo pasiekti naudos.
• Yra dvilypėje situacijoje, mokyti tikėjimo, bet jam svarbu
mokyti tautiškumo.
• Be kaltės kaltas, tą pabrėžia sūnus Kasparas.
• Jis turi gyventi, rūpintis žmonėmis, nors širdis nori
grįžti į kitą krantą.
• Įstiklinamas langas, kad būtų matomas Lietuvos
kampelis.
• Nori sujungti Nemuno krantus (kad lietuviai galėtų
susišnekėti vienas su kitu)
• Skaitanti tauta gali pakilti iš melo, vergystės, nuo
materialių dalykų priartėti į dvasinius.
• Sąmoningas savo asmeninės laisvės paaukojimas
vardan visuomenės gėrovės (pagalba neišprotėti)
• Žmogus, kuris supranta, kad niekas kitas, tik jis gali
padėti nelaimingiems žmonėms eiti per gyvenimą, būti
jiems atrama, nors pats yra pavargęs, humanistas.
 „MAŽVYDAS” KONTEKSTAS IR KITA
• Dramoje pagrindinio veikėjo siekis duoti savo tautai
raštą perauga į pesimistinį toną, beprasmišką darbą dėl
jo idėjos nesupratimo – žmogus gali egzistuoti ir
nebūdamas raštingas.
• Iš pirmo žvilgsnio lyg ir beprasmišką darbą apibrėžia
Sizifo motyvas
• (A. Kamiu Sizifas, būdamas kalinys, tampa laisvas tik tuomet,
kai prisiima pareigą ir atsakimybę ridenti akmenį – veikti
pagal savo vidines nuostatas, priimti tai, kaip teisingą
sprendimą)
• Sąmoningas apsisprendimas duoti raštą tautai
išlaisvina Mažvydą.
• Tėvynę.
Ryškus tautinio identiteto pavyzdys – Mažvydas
tautos interesų gynėjas, pareigos žmogus, turintis
tiek didvyrio, tiek kankinio bruožų.
• Istorija interpretuojama, suteikiamas meniškumo lygmuo.
• Tik žinodami apie praeitį, galėsime suvokti dabartį, kartu ir
save.
• Antano Maceinos teigimu, istorija kaip tautos praeitis,
gyvena dabartyje ir yra kultūrinis pavidalas, kurį tautos
atmintis susigrąžino iš praeities.
• Ko gero, dabartinei visuomenei dar trūksta suvokimo, kokia
svarbi mūsų kiekvieno autobiografijai yra istorija, ypač kai
bandome suformuluoti tautinio tapatumo orientyrus.
• Istorinės asmenybės parodo mūsų šaknis, nukreipia
patriotizmo, tautiškumo link, pasufleruoja, kaip reikia kurti
• Mes einame į egocentrizmą, todėl turime išmokti gyventi
kilnesniais tikslais, būti išsiugdę savuosius visuomeninius
idealus – išmokti saugoti savo kultūrą, kalbą, valstybę ir
būtinai tikėti tuo, ką darome.
„MAŽVYDAS” KONTEKSTAS IR KITA
LITERATŪRINIS RAŠINYS, PAVYZDYS
ČESLOVAS MILOŠAS

MODERNIZMAS
(20 a. vidurys)

• Iš Lietuvos kilęs lenkas poetas,
prozininkas, vertėjas ir literatūros
tyrinėtojas.
• Vienas iš reikšmingiausių XX amžiaus
Europos rašytojų.
• Augo lenkiškai kalbančioje aristokratų
šeimoje, vadino save lenkiškai kalbančiu
lietuviu.
• Milošo gyvenimo ir kūrybos kelias jungia
Europą (Europos rytus ir vakarus) ir
Ameriką.
• Gimė 1911 metais Lietuvoje, Kėdainių
rajone
• Milošo senelis buvo vienas iš aktyvių 1863
m. sukilimo dalyvių.
• 1929 – 1934 m. Studijavo teisę Vilniaus
Stepono Batoro universitete (tuometinėje
lenkų okupuotame Vilniuje)
BIOGRAFIJA
• Universitete Milošas debiutuoja su lenkiškai • Rašytoją išgarsina eseistinė knyga,
parašytais eilėraščiais. išleista 1953 m., kurioje jis analizuoja
totalitarizmo poveikį žmogaus
• Varšuvoje Milošas skaudžiai išgyvena Antrojo
sąmonei.
pasaulinio karo metus (anot rašytojo, jis yra
„lietuvis, kuriam nebuvo leista būti lietuviu“) • 1955 m. išleidžiamas autobiografinis
• romanas „Isos slėnis“ (Isa - Nevėžis),
Vieną liūdniausių laiko tą dieną, kai prie Vilniaus katedros pro
kavinės langą pamato į Lietuvą įsiveržusius sovietų tankus. kuriame vyrauja poetiški Lietuvos
vaizdai.
• Po karo Milošas dirbo diplomatinį darbą Lenkijos
atstovybėse Niujorke ir Paryžiuje. • 1960 m. iš Paryžiaus persikelia gyventi
į JAV, Kaliforniją. Dėstė
• 1951 m. prašo politinio prieglobsčio Paryžiuje universitetuose.
(nebegali susitaikyti su stalinistiniu režimu)
• 1980 m. suteikiama Nobelio premija
• „Tuo metu prancūzų intelektualai buvo besąlygiškai įsimylėję
komunizmą ir Staliną.“ (Lietuvą apibūdino kaip „mitų ir
poezijos žemę“)
• „Kiekvienas atvykėlis iš Rytų, reiškęs nepasitenkinimą
stalinizmu, buvo laikomas bepročiu arba Amerikos agentu.“ • Po 50 m., sugrįžo į tėviškę (1992 m.),
• „Anuometinis politinis klimatas Europoje buvo slogus – lankėsi ne kartą Lietuvoje.
milijonų gulaguose uždarytų žmonių kančios užkrėtė atmosferą,
Europos orą. Žinojau tikrąją padėtį“ • Jo kūryba išversta į daugiau nei 40
kalbų.
 KŪRYBOS BRUOŽAI

• Žmogaus ir kolektyvinės atminties santykis su istorine tiesa yra

svarbi Milošo kūrybos problema.
• Po karo išleistose poezijos knygose stiprėja dramatiškos istorijos
motyvai, gausėja vaikystės Lietuvoje vaizdų, skaudžios
patirties nuorodų.
• Paminėjo, kad netekęs istorinės atminties, žmogus lieka be
šaknų, tampa silpnas ir pažeidžiamas.
• Milošas žavėjosi gyvenimo ir kūrybos vienove, bendrumu.
• Kūryba turėtų padėti rašytojui suvokti išsakyti savo ypatingą
asmeninę ir istorinę patirtį.
• Milošo kūryboje, Lietuva buvo pristatyta pasauliui kaip jo
kultūros istorijos dalyvė, daugiatautė ir tolerantiška šalis.
 EILĖRAŠČIAI

„XX Amžiaus vidurio portretas”

„Emigruoti“
„XX AMŽIAUS VIDURIO PORTRETAS”
 „ XX AMŽIAUS VIDURIO PORTRETAS”
AIŠKINIMAS
Trys XX a. vidurio žmogaus bruožai
(kūrinys)
• Žmogus, nebetikintis, pavargęs nuo žiaurumo,
politikos (pijaro) melo.
• „demokratijos žodį jis taria, mirksėdamas viena akim“
• „bet perpjautom liko gerklėm“
• „Ironiškai žvelgia procesijon, einančion iš apvogtos
bažnyčiom“
„Šaukia kultūra ir menas, bet cirko žaidimą
turi galvoj <...>“ paaiškinimas
• Gyvenimas, žmonių veiksmai yra vienas didelis
cirkas
Kitas kūrinys, kur yra ryškus gyvenimo-cirko
motyvas.
• Jurgis Savickis „Kova“
XX a. vidurio žmogaus santykis su Dievu.
• Tikėjimas labiau reikalingas socialiai, pasirodyti ir
manipuliuoti („Ranką uždėję ant Markso raštų,
privačiai skaito Šventraštį“)
• Korumpuoto, išsigimusio tikėjimo motyvas
(„Ironiškai žvelgia procesijon, einančion iš
apvogtos bažnyčios“)
Pagrindinė mintis
• Šnekama apie neapsisprendusio, kenčiančio
žmogaus padėtį po antrojo pasaulinio karo.
 „EMIGRUOTI”

Sapnuos sugrįžta svetur praleisti metai.

Ir tik tuomet suvokiu, kiek kentėjau.
Mūsų gyvenimas lieka už durų,
Arba už šviežio mūro, šitaip elgiasi bitės,
Vašku užlipindamos pažeistas vietas.

Kas pajėgtų gyventi, atminty išsaugodamas

Visus mūsų didžių ambicijų pažeminimus
Ir atlaidžius žvilgsnius į vargetą,
Kuris įsivaizduoja, kad ir čia,
Nelyg namuose, yra kažko vertas?

Jeigu stočiau prieš jaunimo auditoriją,

Nė žodžiu neužsiminčiau apie sėkmę.
Kuri, be jokios abejonės, būna ir karti.
 „ EMIGRUOTI” AIŠKINIMAS
Priežastis, kodėl lyriniam subjektui tik
sapnai padeda suvokti, kiek jis kentėjo.
• Lyrinis subjektas tik per sapnus gali grįžti į praeitį,
ją prisiminti („Sapnuos sugrįžta svetur praleisti
metai.”)
• Kelias iki sėkmės yra labai sunkus, kančia („Nė
žodžiu neužsiminčiau apie sėkmę/Kuri, be
abejonės, būna ir karti.”)
Pirmame kūrinio posme esantis ryškus motyvas
• Sudužusio gyvenimo motyvas. Antanas Škėma
„Balta drobulė“
Du skaudūs išbandymai, su kuriais susiduria
emigrantas.
• Visų svajonių dužimas į šipulius, emigrantas
kitame krašte tampa svetimas, nesavas („<...>
nelyg namuose, yra kažko vertas?“)
Abejų eilėraščių pagrindinė mintis
• Šnekama apie neapsisprendusio, kenčiančio
žmogaus padėtį, likimą bei vidinius išgyvenimus
svetimoje aplinkoje po Antrojo pasaulinio karo.
(„tarp istorijos girnų“)
JUDITA VAIČIŪNAITĖ

Miesto poetė
(20 a. vidurys)
 AKCENTAI, KŪRYBOS BRUOŽAI

Akcentai Kūrybos bruožai

• 5 dešimtmečio kartos atstovė (šnekama, kad
istorija yra labai skausminga)
• Miesto poetė
• Buvo iš intelektualų šeimos
• Jos šeima buvo apdovanota kultūros cinkeliu
• Buvo labai išsilavinusi, intelektualė
• Mokėsi Vilniaus Universitete lituanistikos
• Už poeziją 1996 m. apdovanota Baltijos
Asamblėjos premija
Miesto kultūra
• Miestas išlaiko kultūros ženklus, parodo laikų
kaitą ir mieste galima pamatyti istorijos
ženklus.
• Didelis dėmesys detalėms
• Nors eilėraščiai parašyti nerimuotai, tačiau yra itin
muzikalūs, ryškiai ritmiškai organizuoti.
• Įsigilinimas, pastebėjimas, iš detalės išeina visa
esmė.
• Rašo visiškai priešingai, nei to meto poetai.
• Ankstyvojoje kūryboje svarbi meilės tema
• Viena pagrindinių bruožų - romantiškas
maksimalizmas
• Vaičiūnaitės eilėraščių lyrinis subjektas gerokai
skiriasi nuo tradicinio.
• Ryški istorinė, atminties tema (istorija ne
aprašoma, o išgyvenama)
•
Rašydama apie istorines asmenybes, poetė rinkosi
savo žmogišku likimu ją sudominusius šešėlyje
likusius asmenis (kunigaikščio Kęstučio brolius,
Vytauto dukterį)
• Vėlyvojoje poezijoje, ypač paskutiniame rinkinyje,
vyrauja laiko tėkmės, gyvenimo trapumo
apmąstymai.

• Miestas išlaiko istorijos tėkmę. • Neretai eilėraščiai turi pasakojimo elementų.

• Nereikia priešinti miesto ir gamtos, miestas ir
gamta laisvai dera.
• Grožis yra visur.
EILĖRAŠČIAI
#1

Įvardykite meninės raiškos priemonę,
kuria apibūdinamas funikulierius.
Nusakykite, kokią nuotaiką ji atspindi.
Remdamiesi biografiniu kontekstu
įvardykite šį miestą.
• Metafora apibūdinamas funikulierius.
Kuria nostalgišką nuotaiką. Kaune poetė
gyveno iki 17 metų.
Remdamiesi menine raiška apibūdinkite,
kaip vaizduojamas funikulierius.
Suformuluokite ir parašykite išvadą,
koks lyrinio subjekto santykis su
praeitimi atsispindi funikulieriaus
aprašyme.
• Pristatomas kaip senas griozdiškas
žaislas, palyginimas. Funikulierius buvo
vienas iš vaikystės akcentų. Kuriamas
romantiškas santykis.
#1
Įvardykite erdvę, iš kurios išnyra funikulierius.
Nusakykite, kokią su tuo susijusią situaciją
išgyvena lyrinis subjektas. Įvardykite dar vieną
kūrinį, kuriame būtų panaši lyrinė situacija.
• Funikulierius išnyra iš vaikystės sapnų. Sapnas
yra kaip riba tarp realybės ir nerealybės,
bėgančio laiko metafora. Nori išlaikyti detales,
kad neišeitų į užmarštį. Atsiminimais galima
sustabdyti bėgantį laiką.
Remdamiesi tekstu įrodykite, kad eilėraštyje
atsispindi ne vienas vyksmo laikas ir ne viena
erdvė. Nurodykite, kas sieja skirtingus vyksmo
laikus.
• Veiksmas vyksta kambaryje, praeitis vyksta
miesto aplinkoje, viską susieja Funikulierius.
Remdamiesi tekstu įrodykite, kad šulinio
vaizdinys ne vienaprasmis. Argumentuokite
remdamiesi menine raiška.
• Išgyvenamos patirties gerumas. Dvasios klodai,
namų detalės.
Nusakykite vandens motyvo prasmę eilėraštyje.
Įvardykite kūrinį, kuriame panašiai atsispindi šis
motyvas.
• Matomas Mačernio poezijoje
Apibūdinkite eilėraščio kompoziciją. Nurodykite,
kuria sintaksine raiškos priemone baigimas
eilėraštis. Nusakykite, kokia prasmė ja
perteikiama.
• Kompozicija – atviroji. Nutraukiamas monologas
skausmu, jaučiamas ilgesys.
“TILTO GATVĖ”
 “TILTO GATVĖ”

Įvardykite miesto praeities realijas, kurioms
sudaro priešpriešą upės tekėjimas. Nurašykite
žodį, kuriuo ši priešprieša išryškinama.
• Senos tvoros, turgavietės, gatvės poliai.
Remdamiesi menine raiška įrodykite, kad
vandens motyvas išryškina ir laikinumą, ir
amžinybę.
• Palyginimas „lyg upės ratilai sutilps“ –
laikinumas; „Upės plauks ir plauks“
pakartojimas - amžinybė
Nurašykite epitetus, kuriais apibūdinamas
upės tekėjimas. Apibendrinkite ir parašykite,
kokį lyrinio subjekto požiūrį jie atspindi.
Suformuluokite ir parašykite išvadą, ar tai
būdinga J. Vaičiūnaitės lyrikai.
Argumentuokite remdamiesi kūrybos
kontekstu.
• Skaidrus, drumzlinas, savitas, balsvas – rodo
lyrinio subjekto detalumą ir pastabumą, lyg
gyvenimo tėkmės palyginimas. Refleksinis
eilėraštis. J. Vaičiūnaitės kūryboje nagrinėjama
laiko tėkmė ir žaidžiama su detalėmis.
Suraskite ir nurašykite citatą, įrodančią, kad
lyrinis subjektas įžvelgia net banaliausių
aplinkos detalių grožį. Apibendrinkite ir
nurodykite, kaip tai charakterizuoja lyrinį
subjektą.
• „vartuose vaivorykštės“; „ir skersgatvio akmuo
tarytum vieškely -“; lyrinis subjektas yra
estetas.
Nusakykite, su kuo lyriniam subjektui
asocijuojasi pavasario šviesa. Įvardykite
asociaciją atspindinčią meninės raiškos
priemonę.
• Asocijuojasi su dailininko dažais „Bet
pavasario šviesa/čia grindinį aptėkšime -“
Pasamprotaukite, kokia asociacija pagrįsta
eilėraščio pabaiga („<...> per XX amžių
nukaukšės/iš po juodų skarelių žvelgiančios
Barboros...“). Įvardykite vaizdingą meninės
raiškos priemonę.
• Asociacija su Aušros Vartų paveikslu ir Barbora
Radvilaite.
Suformuluokite ir parašykite pagrindinę
eilėraščio mintį.
• Laikas yra negailestingas, nors esama amžinųjų
dalykų, kaip gamta ar kūryba. Meno kūrinio
kaip ir gamtos, nepajėgia sunaikinti.
#2
 #2

Apibūdinkite vyksmo laiką. Argumentuokite remdamiesi

tekstu.
• Laikas – žiema. Žiema duoda jaukumą ir vienišumą, sąstingį,
mirties ir skausmo, ciklinis laikas („apsnigta Aušros Vartų
gatve“)

Remdamiesi menine raiška pasamprotaukite, ar minimas

moters parėjimas realus, ar įsivaizduojamas.
• Moters parėjimas yra nerealus (metafora „tu pareisi šviesos
sūkury“)

Apibūdinkite miesto vaizdinį. Argumentuokite remdamiesi

tekstu. Įvardykite eilėraštyje vaizduojamą bažnyčią.
• Miestas yra sakralus, nuostabus, kupinas bažnyčių

Suraskite trečiame posmelyje ir nurašykite citatą, atspindinčią

meilės ir tikėjimo galią.
• Citata „neužšalęs šaltinis pulsuos.“
“OPERA ŽEMUTINĖJ PILY”

Kūrinio tema
• Prisiminimų tema (artimųjų ilgesys, atminties tema)
Kas tapo šios ištraukos parašymo pretekstu?
• Žemutinėje pilyje žiūrėta opera.
Į kelias dalis galėtumėte padalyti tekstą? Kas turinio
požiūriu jas sieja ir kas skiria?
• Į 2 dalis. Pirma dalis – Žemutinė pilis; Antra dalis –
pažadinti prisiminimai, apmąstymai.
Kiek moterų paminėta antroje pastraipoje? Įvardykite ir
apibūdinkite jas.
• Istorinės asmenybės (Barbora Radvilaitė) ir šeimos
svarbiausios moterys (mama, sesuo, Dalia, Teofilija)
Kūrinio Žanras
• Esė, memuarai
Raiškos Priemonės
•
Metaforai, epitetai, palyginimai, deminutyvai, kontrastas
Kokio tipo tekstas?
•
Publicistinio tipo
“OPERA ŽEMUTINĖJ PILY”
Apibūdinkite autorės požiūrį į žmogų ir tautos istoriją.
• Poetė teigė, kad kiekvienas žmogus privalo ne tik gerai
žinoti savo tautos ir šalies istorinius įvykius, asmenis,
bet ir branginti savo šeimos, giminės atminimą.
• Per giminės istoriją eina tautos istorija ir šeimos istorija
yra tokia pati svarbi (atminties tema).
Kokie Lietuvos istorijos faktai ar įvykiai ryškėja šiame
tekste? Įvardykite juos.
• Žygimanto Augustas ir Barbora Radvilaitė (meilės
istorija).
• Vilniaus įkūrimas, legenda, Vytauto laikai, LDK laikai
iki Liublino Unijos (iki 16 amžiaus).
• 20 amžius, kada Lenkija atplėšia Vilnių, pasipriešinimas
lenkinimo politikai.
• Katedra buvo uždaryta 1949 m. ir atidaryta tik po
nepriklausomybės.
Ko siekiama pirmuoju asmeniu?
• Sudaryti atvirumo įspūdį skaitytojui.
Kokia prisiminimų funkcija?
• Stengtis išlaikyti, kas mums yra svarbu, prisiminimai
suteikia nuoširdumo.
Problemos
• Kodėl laikas yra negailestingas?
• Kodėl laikas pasiima tai, kas žmogui brangiausia?
• Kodėl ne visi mes išmanome tautos, šeimos istoriją?
• Kodėl mes nenorime branginti savo praeities?
Kas yra intelektuali šeima?
• Poetė per šeimą susipažino su istoriniais daiktais,
pačia istorija.
Kultūros ženklai
• Kartagina – Finikiečių miestas.
• Purcellis – anglų baroko rašytojas.
• Didonė – romanų mitų personažas.
MARCELIJUS MARTINAITIS

Agrariškosios kultūros atstovas

(20 a. vidurys)
 AKCENTAI, KŪRYBOS BRUOŽAI
Akcentai
• Poetas eseistas
• 5 dešimtmečio kartos atstovas.
• Žemdirbiškosios, agrarinės kultūros atstovas
• Pagrindiniai ženklai – žemė, namai (visas ryšys)
Biografija
• Vaikystė sutapo su pokariu
• Matė, kaip agrarinė kultūra griūna, naikinama.
• M. Martinaitis sutapatino savo vaikystę su
prarastuoju rojumi.
• Baigė radiotechniko specialybę.
• Vėliau baigė Vilniaus Universitete lituanistiką,
vėliau dirbo dėstytoju.
• Aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje.
• Buvo Nacionalinės Premijos laureatas.
• Yra sukurta nemažai dainų pagal poeto tekstus.
Kūrybos bruožai
• Martinaičio kūrybą galima laikyti bandymu
įamžinti nykstančia agrarinę kultūrą.
• Asociatyvus, metaforinis kalbėjimas, paremtas
tautosakos, mitiniais motyvais (baltiškoji
kultūra)
• Ankstyvojoje poezijoje žymėjo lietuvių
poezijos atsinaujinimą, nutolimą nuo
socialistinio realizmo primetamų reikalavimų.
• Valstietiška pasaulėjauta eilėraštyje kuriama
savitai naudojant tautosakos, mitinius motyvus.
• Baladėse jungiami du laikai – realus ir mito,
tarp kurių veikėjas laisvai keliauja.
• Vienas iš mėgstamiausių motyvų – naivumo
principas.
• Eilėraštis dažnai nuasmeninamas – kalbama
kokio nors veikėjo vardu.
• Lyriškumas eilėraštyje supinamas su poetiniu
pasakojimu, kurio centre – mitinį, tautosakinį
požiūrį į pasaulį įkūnijantys veikėjai
• Lyrinis subjektas dažnai yra naivus (trečias brolis
kvailys), tačiau lyr. subjektas gali pasakyti tiesą.
• Šnekama apie istorinę, kultūrinę tautos savimonę,
netiesiogiai kritikuojamas gyvenamasis laikas
(ezopinė kalba) (sovietmetis)
• Vėlesnėje kūryboje yra istorinės atminties ir
asmeninės atsakomybės tema.
• Stilius lakoniškesnis, ironiškesnis. Tautosakos
tradicija tęsiama, derinant su intelektualesne,
sudėtingesne atviresne kalbėsena.
Raiška
• Paradoksas, groteskas
(derinami nesuderinami dalykai)
EILĖRAŠČIAI

„Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“

„Justino rauda prie motinos kapo“
„KAI SIRPSTA VYŠNIOS SUVALKIJOJ“
 „KAI SIRPSTA VYŠNIOS SUVALKIJOJ“
• Asociatyvus (per kelias asociacijas)
• Melancholiška, ilgesinga aplinka.
• Jaučiamas gimtųjų namų praradimas
(egzistencinis praradimas)
• Egzistencinė kelionė, pamatyti pasaulį, namai
yra saugi vieta (pasakos motyvas)
• Trečias brolis nėra praradęs nuoširdumo,
sentimentalumo ir dažniausiai laimi pasakose.
Eilėraštis prasideda raudonų vyšnių vaizdu.
• Vyšnios sirpsta trumpai, vasarą, asociacijuojasi
su gyvenimo skoniu, jaunyste.
• Pats grožis išryškina laikinumą.
Iš kokių detalių komponuojamas namų
aplinkos vaizdinys
• Gamtos detalės: lelijos, vyšnios (sodas –
gražioji namų vieta), židinio ugnis (namų
šiluma, dvasia)
• Dalgis (kasdieniniai darbai)
Dalgio vaizdinys tekste
• Dalgis ne vien darbo atributas, asocijuojasi su
mirtimi
Kodėl „pjauna širdį“
• Lyrinis subjektas supranta, kad viskas laikina,
viskas greitai baigsis.
Eilėraštyje kalbama apie du dalykus
• Skausmas, vienišumas, svetimumas, bėgantis
laikas, kuris viską pasiima.
„JUSTINO RAUDA PRIE MOTINOS KAPO“
 „JUSTINO RAUDA PRIE MOTINOS KAPO“
• Poetas giliai jaučia žmogaus ryšį su praeitimi,
istorija, tautosaka.
• Raudos turinys – tai išsiskyrimo skausmas,
aimanos, atodūsiai.
• Eilėraštis artimas raudoms graudumu,
netekties motyvais, raudojimo intonacija
• Eilėraštyje nėra nusakoma lyr. subjekto
pozicija, tik nusakoma, kad namai yra šalti,
netikrumo jausmas. Tikima anapusiniu
pasauliu, sakralumu.
Lyrinis subjektas
• Sūnus rauda prie motinos kapo.
Retoriniu kreipiniu „motula motula“
išsakomas
• Ilgesys, artumas, praradimo skausmas,
pabrėžiama motinos svarba.
Atsiranda mitologiniai simboliai
• Juodvarniai, vartai, kalnelis, akmuo, žolė, ugnis.
Ugnis – moterų rūpestis
• atmintyje.
Ją prižiūrėti ir saugoti buvo šventa pareiga, nes
židinio ugnis buvo šeimos vidinės ramybės
simbolis, geroji namų dvasia.
Lyrinis subjektas klausia „Namuos kas ugnelą
kūrins“, bet atsakymo nėra
• Lyrinis subjektas suvokia, kad motinos pakeisti
niekas negalės.
• Vienam pasaulyje būti tuščia, nyku.
Medžio (skripstų) motyvas
• Jaukumas, jautrumas, pasaulio medžio įvaizdis
(žmogus, įleidęs šaknis į savą žemę)
Žolės motyvas
• Gyvybė, prasikala pro akmenį.
• Slaptos stiprybės, kuklumo, ilgaamžiškumo simbolis.
• Motinos paveikslas niekada neišblės sūnaus
Motinos misija yra atlikta:
• Ji užaugino sūnų, suteikė namams šilumos, kai
ugnelė buvo įkūrenta, motina išėjo, tai yra natūralu.
Žmogus gyvena, sukuria ir išeina.
• Svarbiausia vaikų širdyje, atmintyje palikti vertybes,
prasmę. Rauda rodo stiprų siejamąjį vaiko ryšį su
motina.
Eilėraščio idėja
• Dvasiniai ryšiai yra patys svarbiausi.
• Žmogus, dulkėtas žemės keleivis, nežino kelio
pabaigos, jis yra tik einantis savo skausmo nešėjas,
vieną dieną prieis kelio galą, tai yra neišvengiama.
JUOZAS APUTIS

(20 a. antroji pusė)


Akcentai
• 20 am. antra pusė – 21 am. pradžia
• Rašytojas modernistas, novelistas, žemdirbiškosios
kartos atstovas, kaimo aplinkos autorius.
• Žymiausias Lietuvos XX a. antrosios pusės
moderniosios psichologinės novelės ir apysakos
kūrėjas.
• Aputis pripažįstamas ezopinės kalbos meistru
(sudėtingos metaforos)
• Kūrėjas vienas pirmųjų prabilo apie senojo lietuviško
kaimo nykimą, kolūkyje gyvenančio žmogaus
dvasinius praradimus.
• •
Aputis yra laikomas nuotaikos rašytoju, veikiančiu
skaitytojo jausmus ir vaizduotę.
• J. Aputis laikomas nuotaikos, dažnai liūdnos, meistru.
Pagrindinė kūrybos tema
• Humanistinių vertybių išbandymas ribinėse situacijose
Pagrindinė kūrybos mintis
• Žmogus privalo priešintis blogiui, nes tamsa apims visą
pasaulį ir jį sunaikins.
KŪRYBOS BRUOŽAI, BIOGRAFIJA
Biografija
• Kūrinių gale dažnai norima išprovokuoti skaitytoją
• Baigė Vilniaus universitetą, dirbo žurnalų redakcijose (publicistinė kalba), bandoma „ieškoti“ išeities.
• Autorius nebuvo mėgstamas, vertinamas, nes jo kūryba • Kūryboje yra daug asociacijų, asociatyvių motyvų. Kūryba
neatitiko to meto ideologinių reikalavimų yra su gilia potekste.
• 1978 m. buvo anuliuota jau paskirta Valstybinė premija • Rašytojo kūryboje nuostabiai balansuojama tarp šviesos ir
(vienintelis atvejis, kada aukščiausia valdžios institucija tamsos pusiausvyros.
panaikino savo pačios sprendimą)
Problema
• Aputis sugebėjo kūrybiškai atsinaujinti posovietinėmis
sąlygomis, ne kaip daugelis kitų sovietmečiu susiformavusių • Problema - moralinė (gėrio ir blogio konfliktas)
prozininkų.
Pagrindiniai kūrybos akcentai Probleminiai klausimai
• Idealizuojamas patriarchalinis šeimos modelis, aukštinamos
Ar girdime kitą žmogų?
tradicinės vertybės – atjauta, ištikimybė, rūpestingumas.
•
• Rašytojas apmąsto ne abstrakčius būties klausimus, bet
Ar suprantame jį?
konkrečią žmogaus egzistenciją. • Ar pajėgūs jam padėti?
• Sąžinė yra pagrindinis indikatorius, kuris nuves tinkama linkme. • Ar sušildome savo buvimu aplinkinius ir visą pasaulį?
• Vargas yra būtinas, kad žmogus nepasijaustų dievu.
• Novelių pasakotojas neretai šaiposi iš snobiško domėjimosi
etnografija ir senove, nepiktai pašiepia senosios kartos atstovus,
sugundytus naujojo laiko vilionių.
• Novelėse pagrindinė veiksmo vyraujanti schema – veikėjo
išbandymo situacija, gėrio ir blogio kova.

Temos
• J. Apučiui būdinga skriaudos tema, kreipimasis į
žmogaus sąžinę (sąsaja su J. Biliūnu), stengiamasi
išprovokuoti skaitytojo mąstymą, bandoma kartu
ieškoti išeities.
Veikėjai
• Svarbiausia veikėjų būsena – vidinė, dvasinė
kova su blogiu.
• Kai kuriuose kūriniuose atsiranda naujas
personažas – autorius, kuris „trukdo“ skaitytojui
vien jausmais reaguoti į vaizduojamą įvykį,
situaciją ir verčia kartu mąstyti, spręsti, kaip
reikėtų elgtis tokiomis aplinkybėmis.
Konfliktas
• Konfliktas įvyksta tarp žmogiškumo ir niekšybės,
brutalumo (išbandymo situacijos)
KŪRYBOS BRUOŽAI
Laikas
• Jaučiama laiko tėkmė (graži vaikystė, istorinis,
biografinis laikotarpis)
• Vakaras, pavakarė, sutemos, prieblandos, saulėlydis
(melancholiška nuotaika, susimąstymas)
• Laiko nuorodos yra užuomina, kad vaizduojami įvykiai
slepia istorines ar politines potekstes.
• Didelę reikšmę turi atminties galia, meilė, vaikystės ir
jaunystės išgyvenimai, padedantys susigaudyti
pakitusiame pasaulyje.
Erdvė
• Gimtasis kaimas (erdvė) – svarbiausias vertybių centras.
• Erdvė dažnai traktuojama mitiškai.
• nepataikaujant jam ir pačiam nevaidinant.
Kelias, kelionė, judėjimas yra itin dažnas Apučio kūrybos
motyvas (gyvenimo metafora, vidinio pasikeitimo sąlyga)
Potekstė
• Potekstė – pasaulyje yra daug vargo ir skriaudų, todėl į
žmogų žvelgiama su užuojauta ir supratimu.
• Gėrio atstovai šiame pasaulyje atrodo silpni, tačiau jei
žmogus geba sukaupti valią ir tikėjimą, nepasiduoti
baimei, blogis netenka galios.
J. Aputis neduoda vienareikšmio atsakymo, nesiūlo naivių receptų, bet nenori
slapstytis ir už slidžios tiesos, kad viskas priklauso nuo konkrečios situacijos. Iš
jo novelių plaukia kitokia išvada: viskas priklauso nuo to, kiek tu esi išsaugojęs
žmogiškumo, kiek sugebi pajusti menkiausius smurto pasireiškimus ir kiek turi
natūralaus poreikio smurtui priešintis.
Užtat kiekvienoje novelėje lyg koks idealas iškyla begalinis, tiesiog mimoziškas
žmogaus jautrumas, gebėjimas akimirksniu pastebėti mažiausią melą ir klastą,
didžiulė simpatija kito žmogaus taurumui, mokėjimas persiimti jo kančia,
pajusti jo emocijos virptelėjimą, baimė jį įskaudinti ar paniekinti, kartu
Tas „subtilaus stiprumo įtaisas“ žmogui nėra duotas visiems laikams, ir ne visų
jis vienodas. Gal jis ir duotas, bet jį reikia palaikyti ir tobulinti. Apučio
nuomone, bene geriausiai jį ištobulina nuolatinis praeities apmąstymas ir
pastovi reikmė aukščiausiais humanizmo kriterijais matuoti visus sąmoningai
ar nesąmoningai žengtus žingsnius.
 NOVELĖS

„Vieniša sodyba“
„Autorius ieško išeities“
„Erčia, kur gaivus vanduo“
„Vakarėjant gražios dobilienos“
„Šūvis po Marazyno ąžuolu“
 „VIENIŠA SODYBA“

Tema Pagrindinis veikėjas Kokią tolerancijos pamoką gavo

• Atjautos, empatijos tema • Rašytojas apmąsto egzistencinius klausimus, kas yra tikra. pasakotojas vaikystėj?
• Išdavystės tema • Žmogaus būties apmąstymas. • Detalė: Apie mūrininkutį, turėjusį nesveikus
• Meilės tema
plaučius. Jis negerai jautėsi. Tėvas,
suprasdamas mūrininkutį, išsprendė problemą
• Tolerancijos, pagarbos tema Kelionėje veikėjas neįžeisdamas mūrininkučio orumo
(suvokimas, empatija, orumas)
• Keliauja mintimis per savo gyvenimą, pasitikrina, ką jis daro.
Teksto esmė • Jis yra vienas (galimybė susikaupti), keliaudamas per
• miestus, apmąsto savo gyvenimo prasmę.
Žmonės kalba mašinoje Kodėl lengviau atsiverti
• Moteris išduota vyro su geriausia moters drauge. Ji veža nepažįstamam?
vaistus vyrui.
Kodėl „Nežinomybė žmoguje yra daug įdomiau
• Nepažįstamas neturi išankstinės
• Rašytojas mąsto apie knygos išleidimą už tai, ką apie jį žinome“? nuomonės
• Žmogui reikia naujų impulsų, gyvybingumo
• Apie sugebėjimą pajusti žmogaus kančią, užjausti • Daug lengviau papasakoti nepažįstamam,
(empatija) • Egzistencijos prasmė – naujų dalykų pažinimas („Faustas“) nes greičiausiai niekada nesusitiksi.
• Apie sugebėjimą atleisti • Žmogus niekada neatitinka standartų • Pažįstamas žmogus mus perpranta,
• Žmogus yra besikeičiantis, įdomus
nenorime apsinuoginti, būti silpnesniam,
pažeidžiamam.
 „AUTORIUS IEŠKO IŠEITIES“

Kokiu būdu kuriamas veiksmas Kūrinio erdvė Pagrindinė mintis

• Veiksmas kuriamas kaip per scenarijų.
Supažindinama su visa situacija, kas vyks
toliau. Sužadinami skaitytojo lūkesčiai.
Kas yra novelės pasakotojas
• Visažinis, viską mato, stebi, kartu pasakotojas
yra kaip veiksmo dalyvis.
• Prie siloso duobė (taikli gyvenimo metafora apie • Žmogus privalo ieškoti išeities, kad blogis
sustabarėjusį gyvenimą) nenugalėtų.
• Prie dangaus erdvė
„Žmogus yra sukurtas šio pasaulio grožiui ir
gerumui, jei jau ne pats tam gerumui daryti,
Laikas tai bent suprasti, kad visa tai kažkas už tave
• Birželis, vasaros pradžia jau yra padaręs.” (J. Aputis)

Veikėjai
Kūrinio tema • Du traktoristai (buitinis stilius, parodomas
• Smurto tema primityvumas) (kaimo „elitas“) (akivaizdi ironija,
sarkazmas)
• Gėrio ir blogio tema
• Dvi moterys (Jogasė ir Vincė)
• Baltakaklis
• Studentas
 „ERČIA, KUR GAIVUS VANDUO“

Pavadinimo prasmė Tėvas Mažoji

• Namai, kurie yra gyvi, gražūs ir kuriuose yra gera. Gaunama • Archajinis tėvas • Nesupranta, kas vyksta, yra įkyri (tu esi bloga, išvažiuok, pati
visa, kas geriausia. išmoksiu plaukti)
• Tėvas sėdi ir atrodo, kad nieko nedaro • Ji, kaip trečia sesuo, pasako teisybę

Tema • Tvirtas vyras, kuris neleidžia parodyti liūdesio • Ji pasako garsiai, ką tik nutyli

• • Parodomas tėvo nerimas per jo poelgius (kapoja pavasarį • Vyresnioji sesuo buvo gera
Laiko tema (Nesustabdomai bėgantis laikas)
•
parvežtus alksnius, alksnis perkirstas per kelis kartus)
Šeimos santykių tema
• Jis sukūrė tą erdvę, gražius namus, erčią Novelės pabaiga
• Vaikystės tema
• Bandymas sulėtinti tą laiką yra beviltiškas
• Laisvės troškimo tema
• Mama ir tėtis bando pristabdyti laiką (buvo čia tavo gyvenimas, tavo
• Praradimų liūdesio tema Motina namai)
• Parodo nerimą dėl savo vaikų per detales • Šoferis turi nepagarbią prasmę (išveža dukterį)
Pagrindinė mintis • • Šuniukas bėga pagal autobusą (beviltiškas bandymas sustabdyti
Blaškosi, neranda savo vietos (vaikšto)
• Gyvena bėga ir su tuom reikia susigyventi, laiko neatsuksi atgal. laiką, gamtą)
• Judėjimo veiksmažodžiai parodo graudumą, nes jos duktė •
• Vaikai turi palikti savo, tėvų namus, keliauti per pasaulį ir Jaunėlė nesupranta, vaikiškas pasipriešinimas galingai laiko jėgai.
nebėra maža mergytė
susikurti savo erčią (liūdesys, bet taip turi būti)
• Norėtų, kad tas laikas taip nebėgtų.
„Vaikystė mus persekioja kiekvieną liūdesio ir ilgesio valandą, mes
Erdvė bėgame prie jos lyg prie šaltinio, tenai niekada netrūksta vandens, nes
• Saugi, jauki erdvė, kur vyksta šeimos gyvenimas Vyresnioji duktė tik vaikystėje mes esame tikri dievai ir tik vaikystėje galime iškasti
šulinius trokštantiems pagirdyti.“ (J. Aputis)
• Sutvarkyta laukymė (erčia) • Ji nori išvažiuoti, ją traukia naujas gyvenimas, yra suaugusi
• Namų erdvė, apsaugota miškų, nebauginanti • Jaučia, kad gyvenimas bus kitoks, sunkus, kad laikas atima „Nėra taip paprasta, nėra taip lengva atsižadėti namų <...>. Dalį savo
namų žmogus <...> išsineša su savim. „Erčia, kur gaivus vanduo“
viską negali būti bet kur; frazė yra persunkta <...> tautos atminties, patirties.
Vanduo • Supranta, jog negalės įbristi į tą pačią užtvanką Gaivus vanduo – patirtas, atsimenamas. Erčia – ypatinga vieta, erdvės
• Vanduo yra gyvybingumo motyvas atskirumas, erdvė tau, tavo keliui ar takeliui, tavo mintims. Namai susiję
• Maudynėse vyresnioji sesuo rodo, kad ji yra susikaupusi, su
• Tekančio laiko motyvas nusiminusi (elgiasi atmestinai, be meilės) (ji vienintelė, kuri atmintim – ar ne su svarbiausia sąmonės galia.“
(V. Daujotaitytė)
negalvojo apie ateitį su keista baime) (virsmas)

Temos
• Tėvų ir vaikų santykiai (Tėvo paveikslas - J. Savickis
„Kova“)
• Atkakliai siekiama tikslo (nes norima padėti)
• Kova dėl vertybių (šeima, sveikata)
• Žmogiškumo tema (susieta su abejingumu,
nuolankumu) (Vaižgantas „Dėdės ir dėdienės“)
• Biurokratiškumo tema
Kūrinys
• Stiprūs, gražūs santykiai. Sūnus buvo puikiai išauklėtas,
atliko, ką turėjo atlikti, padėti tėvui.
• Tėvas ant mirties slenksčio, vienintelis sūnus bando
padėti tėvui.
• Iš kolūkio pirmininko gavo arklį važiuoti į miestą (jau
buvo sukurti kolūkiai)
• Pražilusi, pavargusi motina išlydi ir sutinka grįžtančius
(vieninga šeima)
„VAKARĖJANT GRAŽIOS DOBILIENOS“
Kūrinio centre yra paauglio paveikslas Dėdė
• Jis pasirodo, kaip suaugęs • Dėdė dėl brolio turėtų padėti vaikui sutvarkyti
biurokratinius dalykus
• Vaikas per vieną naktį ir kitą dieną tampa „suaugusiu
žmogumi“. Tenka prisiimti tėvo vaidmenį. • Dėdė buvo nuolankus, tačiau nepagalvojo, kad tai
galėtų pabloginti jo brolio sveikatą.
• Jis sprendžia klausimus, kuriuos turi spręsti suaugusieji, o
visa aplinka yra abejinga (situacijos dramatizmas) • Dėdė nepadėjo.
• J. Aputis vaizduoja žmogų, kuris dėl istorinių peripetijų yra
priverstas suaugti
Laikas
• Vaikui yra iki 14 metų
• Ankstyvasis sovietmetis, po antrojo pasaulinio karo
• Vaikui būtų lengviau, jei jam kažkas padėtų (apie 1953 - 1954)
• Vaikas parėjo 15 kilometrų pėsčias
• Priešpaskutinė scena: ne rytoj, o dabar Pavadinimo prasmė
• Vakarėjant – pasakoja apie ateinančią nelaimę
Biurokratizmo poveikis žmogui
• Perėjimas iš vaiko į vyrą, svarbiausiu šeimos nariu.
• Kontrastas žmogiškumui, sistemos šaltumas žmogui
• Metaforinis kalbėjimas
• Nėra popierėlyje užrašyta – nepadėsime
• Gyvenimas pagal taisykles (valdininkas), išmetant
žmogiškumą Dramatizmas
• Nepasidžiaugiama vaikyste, pereinama iš karto į
suaugusiųjų pasaulį
 „ŠŪVIS PO MARAZYNO ĄŽUOLU“
J. Apučio tekste
• Žaidžiama Jono Biliūno „Brisiaus Galas“, J. Savickio
motyvais.
• Kalbama apie prarastas vertybes
• Rašytojui svarbu dorovės normos
Pienininkas
• Nužudo seną kalę (šūvis į žmogiškumą)
Laikas
• Gegužės vidurys, vidudienis. Kaimas. Sovietmetis.
Kūrinio mintis
• vaikų, demonstruoja savo galią, kad yra nebe vaikas, tai
Nyksta moralinės vertybės (XX a. antroje pusėje brutali
jėga, demoniškumas iškyla į viršų)
• Sovietmečiu seni žmonės yra įbauginti, kalbama apie
brutalią jėgą: gali nušauti ir šunį, ir seną žmogų.
Pasakotojas
• Supažindina skaitytoją su aplinka: žmonėmis, ąžuolu,
prie kurio yra didelė būda su Marazyno kale.
Kūrinio detalės
• Susidorojimas su šuniu, perkeltine prasme, su
žmogiškumu.
• Marazynas paprašė pienininko, kad nušautų jo pasenusį
šunį.
• Nors kalė buvo sena, bet dar nepersenusi. Prie
būdos laukė kitas mažas šuniukas, o sena kalė buvo
nebereikalinga.
• Pienininkas ateina demonstratyviai kaip herojus su
ginklu, šautuvu ant peties, nesistengia nuslėpti net nuo
mato ir senulis Vinculis.
• Senis Vinculis bijo pieninko, nors turėtų jį sudrausminti
už elgesį.
Visuomenę
• Ima valdyti brutali jėga, miestą vaizduoja kaip
negatyvią erdvę (iš miesto atvažiuoja džinsuoti
žmonės apžiūrėti ąžuolo)
• Pokariniame kaime nebenaudingo šuns egzekucija
atliekama ramiai, viešai, demonstratyviai.
• Teigiama, kad gyvenime ima viešpatauti jokių
dorovinių skrupulų neturinti brutali jėga, o silpnieji
jai pataikauja, slopindami savo jausmus, tarytum
bijodami patys tapti aukomis.
Žmogaus svarbiausios vertybės: meilė artimam,
gerumas, jautrumas, užuojauta, gailestis, moralinė
šviesa, teisingumas, sąžinė, kurias reikia puoselėti
technikos paveiktame dabarties pasaulyje.
J. Biliūno tekste šuo nušaunamas kažkaip skubotai,
šeimininkas pabėga, lyg mėgindamas pasislėpti nuo
sąžinės balso. J. Biliūno vaizduojame kaime daug
skriaudos, bet tebėra gyvas sąžinės balsas.
SIGIDAS GEDA

(20 a. antroji pusė)

 BIOGRAFIJA, KŪRYBOS BRUOŽAI
Biografija
• Sigidas Geda yra poetas,
dramaturgas, kritikas, vertėjas, eseistas.
• Gimė Lazdijų rajone, kilęs iš Dzūkijos
• Pasak jo paties, tai buvo iš labai mažos
trobelytės ant Teiraus ežero kranto.
• Vilniaus universitete studijavo lituanistiką
• Dirbo įvairių laikraščių redakcijose
• Jo kūrybos laukas labai platus, bet poezija
yra jo svarbiausia kūrybos dalis, įvertinta
premijomis, apdovanojimais
Sigito Gedos kūrybos apibūdinimas
• Gamtiška
• Kaimiška
• Perteikiančia tradicinę lietuvio pasaulėvoką,
atverančią Lietuvos istorijos ir dvasinės patirties
gelmes.
• Eilėraštis daugiaklodis, jame susipina lyrinio
subjekto požiūris, kasdienio gyvenimo detalės,
mitines pasaulėvaizdis.
• Poetinė talento jėga yra vaizduotė.
• Ji grąžina skaitytoją į ledynmečius, į Lietuvos
senovę, Žalgirio mūšį.
• Viską sieja ypatinga vienybė.
Raiška
• Naudojama metafora, kuri suteikia autoriui
galimybė labiau glaustomis priemonėmis
išreikšti jautriausias pasąmonės ir sąmonės
mintis.
Gedos kūryba savita
• Greta sudėtingų kūrinių nemaža lyrinių
eilėraščių, trumpų trieilių, artimų haiku.
• Geda laikomas gaivališku kūrėju, išreiškiančiu
glaudų ryšį su pirmapradėmis mitinės sąmonės
struktūromis.
• Kai kurie eilėraščių rinkiniai susieti su giesme,
netgi turi šventumo atspalvį, nors nėra
religingi.
• Jo gamtos grožio aprašinėjimai intymūs.
• Jis, kaip ir Čiurlionis, nori pažvelgti į
vaizduojamą pasaulį iš aukštesnio taško.
• Jo kūryba skatina skaitytoją kitaip ir giliau
pažvelgti į poeziją, patirti būties tiesas, svajų ir
prisiminimų poetizavimą.
ROMUALDAS GRANAUSKAS

PASIRENKAMASIS AUTORIUS
(20 a. antroji pusė)

Akcentai
• Archetipinės pasaulėjautos rašytojas prozininkas,
dramaturgas, eseistas
• 20 am. antroji pusė – 21 am. pradžia
•
Žemdirbiškosios kultūros atstovas
• Lietuviškasis archetipinis vaizdinys – vanduo, sodyba,
apsodinamas medžiais, darželis (susieta su gamta)
• Gerai siejasi su Jonu Biliūnu, Juozu Apučiu
• Granauskas bando prisikasti į tai, kas iš tiesų buvome
• Genius loci (giminės vieta) (kokia yra giminės, genties
vieta)
• Granauskas mato, kaip tamsėja žmogaus širdis ir
apmąsto asmens gyvenimą istorijoje (nemato išeities,
vilties nėra)
• Vienkartinis žmogaus likimas (žmogus gyvena tik
vieną kartą)
• Gyvenimo pabaigoje rašytojo kūrybos motyvas – jeigu
nematai, nereiškia, kad nėra (sėsliojo žmogaus
sąmonė)
• Vertybių kaita, gyvenimo prasmės apmąstymas
• Kalba apie amžinuosius gyvenimo dėsnius
• Yra laikas gimti, yra laikas mirti
KŪRYBOS BRUOŽAI, BIOGRAFIJA
Biografija
• Kilęs iš Žemaitijos
• Jaunystės metais dirbo įvairiuose darbuose, turėjo
įvairiapusės gyvenimo patirties
• Nuo 1972 metų atsidėjo kūrybiniam darbui, gana anksti
išryškėjo jo savitas – nebuitiškas, metaforiškas, ritmiškas
– pasakojimas.
• Apysaka „Gyvenimas po klevu“ (1986 m.) žymėjo
lietuvių prozos atsinaujinimą.
• 2000 m. Granauskas tapo Nacionalinės premijos laureatu.
Kūryba
• Pabrėžiamas jaunųjų gyvenime netikrumas, moralinis
nuosmukis.
• Granauskas mato senosios sanklodos, žemdirbiškosios
kultūros brutalų nykimą, degradaciją (kolektyvizacija,
sovietinė okupacija)
• Kalba apie amžinuosius gyvenimo dėsnius
• Kalbma apie gyvybės galią, kuri nėra paaiškinama, o tik
intuityviai atpažįstama aplinkos daiktuose.
• Yra savitas kalbos būdas. Detalės įgyja metaforinių ar
simbolinių reikšmių, daug kas pasakoma užuominomis,
net tyla.
• Mėgstama kaitalioti žiūros tašką – žvelgiama iš vieno,
iš kito veikėjo pozicijos
• Granausko kūriniuose yra magiškasis realizmas,
siurrealizmas
• Kuriamas pasaulis tik iš paviršiaus atrodo
tikroviškas: už konkrečių buities vaizdų veriasi
poetiška ir mistiška nematoma pasaulio pusė
(siurrealizmas, magiškasis realizmas)
Kūriniai
•
Atsisveikinimas su senuoju lietuviško kaimo gyvenimo
būdu tema plėtojama apysakoje „Gyvenimas po klevu“
• Apysakoje „Jaučio aukojimas“ kalba apie ne tik
priešinimąsi svetimai tvarkai, jis apmąsto svarbiausius
šiuolaikinio žmogaus pasirinkimus: kas svarbiau – oriai
aukotis dėl savo idealų ar gyventi jų išsižadėjus?
NOVELĖS

„Duonos valgytojai“
„Saulėlydžio senis“
„Su peteliške ant lūpų“

Tema
• Senosios sanklodos, papročių nykimas
• Kartų santykiai
Likimas
• Likimas yra liūdnas, ateities nėra, nesusišnekėjimas.
Apsakyme ir jaunieji, ir senieji jau gyvena
pagal skirtingus laikus, kurie per tą vieną
dieną iškyla, susiduria vienas su kitu.
• Jaunoji karta nepasiima nieko iš senųjų.
Senųjų Rimkų laikas
• Yra ciklinis, jie žino, ką daryti, kaip elgtis.
• Prisiminimai ir dabartis gyvena vienu metu.
Jaunųjų laikas
• Dukters ir vyro laikas yra akimirkos, dabarties laikas
(gyvena šią akimirką ypač žentas)
• Jokių perspektyvų, linijinis laikas
„DUONOS VALGYTOJAI“
Paros laikas Senieji sekmadienį elgiasi motyvuotai
• Nuo ryto iki vakaro, sekmadienis (šventas, sakralus, skirtas • Švaru, tvarka
apmąstymams laikas)
• Jie žino, ką reikia daryti, ruošiasi ypatingoms vaišėms, jiems paprasta gyventi
• Paslėptas konfliktas
Jaunieji gyvenimo
Pavadinimo prasmė • Nevertina
• Tradicijų laikymasis, ritualas • Žentas šiuose namuose tik svečias (jam nerūpi nei Marytė)
• Komunijos priėmimas (sekmadienis)
Rimkams tik belieka sodybos tyloje klausytis, kaip nuo senumo
• Bendruomeniškumas (kviečiami kaimynai, duonos kepimas) treška ir pamažu smenga troba.
• Jaustis, kad deja, šitoje vietoje gyvenimo nebebus, liūdnas namų likimas.
Senieji Rimkai nuolat vienas kitą jaučia
• Net nematydami Galima sakyti, kad vaišės ruošdami Rimkai savotiškai išeina į
praeitį.
• Atsisveikinimas, jaučiama, kad teks išeiti iš gyvenimo
Jaunieji
• Varno pasivaidenimas (mirtis)
• Neturi apie ką kalbėti, barasi
• Valgo pirktinę duoną
Apsakymo pabaigoje senieji valgydami traukia „giliai į save visa apimantį duonos
kvapą“. Tai galima sieti ir su gyvenimo, ir su metų virsmo ciklu, kurio svarbiausias
• Valgo mėsą, bulves (sekmadienį buvo pasninkas)
akcentas yra duona virstantis rugys, išreiškiantis visa apimantį šeimos, žmogaus ir
gamtos bendrumą.
• Betvarkė
„O juk panašiai daugybė Lietuvos kaimų savo istoriją neseniai taip pat užbaigė su
paskutine naminės duonos rieke. Šios visos apsakyme papasakotos istorijos ašis yra
duona, čia jau paskutinė, nors galima suprasti, kad senieji ta savo duona jau nieko
nesugrąžins ir nepakeis.“ (M. Martinaitis)
 „SAULĖLYDŽIO SENIS“

Veiksmas trunka
• Nuo saulėlydžio iki saulėtekio (saulėlydis – nusivylimo,
nerimo metas; saulėtekis – atbudimas, atgimimas)
Pasakotojas ieško
• Gyvenimo prasmės kasdienybėje, mėgina suprasti savo
būties prasmę pasaulyje.
Veikėjo gyvenimai yra du:
• Pirmasis – monotoniškas, rutiniškas, pilkas.
• Antrasis – prasmingas, įžvelgiant mažas detales rutinoje
• Kiekvieno žmogaus įvaizdis nėra vienodas, kiekvieno
asmens paveikslas yra sudarytas iš aplinkinių, net jei jis
pats mato save kitaip.
• Gera ir gražu gyventi pasaulyje, bet žmogus to nemoka.
Išeiti iš namų veikėją pastūmėja
• Pokalbis su sūnumi ir dėl smalsumo.
• Sūnus priverčia veikėją atsimerkti, nes sūnui reikia
paaiškinti gyvenimo prasmę.
• Išėjimas yra pasakos motyvas (seno gyvenimo
pabaiga, esminis lūžis gyvenime)
• Eina, apsidairo (pamato, kaip gyveno anksčiau)

• Yra vienas tamsoje, atsimušama tarsi į sieną,

Novelės pradžioje veikėjas yra liūdnas
• Nes gyvenimas, užburtas ratas ir kasdienybėje nėra
jaukumo (lieka tik valgyti ir dirbti)
• Tuo visi panašūs, kad ne tik gyvenant, bet ir tuos pačius
sapnus sapnuojant
• Pagrindinis veikėjas jaučiasi smiltele.
ieškomi atsakymai į būties klausimus. Einant toli
Veikėjas pabrėžia, kad yra šis ir anas gyvenimas šviečia žvaigždė (viltis, kad gyvenimas gali būti
gražus)
• Yra visiška priešprieša vienas kitam (praeitis, vaikystė ir
dabartis, rutina) • Jeigu nesistengsi matyti gyvenimo gerumo, amžinai
išliksi tamsoje, jei nematai, tai išgirsk.
Gyvenimas tampa „be paslapties“,
• Kasdienybė didelę dalį gėrio nubraukia, jaučiasi
nelaimingas, nes žmogaus gyvenimas yra kaip kiti.

Pavakarys – tai laikas, kai • Pasaulio grožį galima pamatyti tik savyje, prisivertus
atsimerkti.
• Žmogus apmąsto savo būtį, gyvenimą
• Žmogų visą laiką vilioja nepažinti dalykai.
• „Tai laikas, kai reikia sudėlioti mintis į vietas, nes jos
laksto kaip skruzdės“
 „SU PETELIŠKE ANT LŪPŲ“
Kalbama
• Apie nueinančią senąją kultūrą ir naujosios kultūros
susvetimėjimą
Realus ir vizijų pasaulis neturi ribų
• Visus įvykius sieja tėvas ir mirties tema.
• Vizijos yra Vaitkaus mintys, prisiminimai.
• Kuriama nereali, fantastinė tikrovė.
Vaizduojami žmonės atstovauja
• Toms pačioms dviem kartoms: baigiantis išmirti kaimo
senoliams, išsinešantiems senuosius papročius, antroji
karta susvetimėja, šaltos miesto erdvės gyventojai, jau
nesugebantys suprasti senąjai kartai aiškius simbolius.
Tėvo gyvenimas
• Yra teisingas, ilgas, paprastas ir aiškus.
• Jo mirtis buvo staigi ir netikėta, bet nieko neapsunkinanti.
Vaitkaus gyvenimas
• Nepanašus į tėvo: jis pavargęs, suirzęs, kamuojamas
nemigos, bijantis to, ko nesupranta
• Bet Vaitkus niekada neklausė, nesiaiškino, nebandė
suprasti
• Neapsisprendžiantis dėl santykių su Irena,
nerandantis vietos ir negaunantis atsakymų į
kamuojančius klausimus
Ryškiausia tema
• Amžinų tėvų meilė vaikams
• Gyvenimo prasmė
• Senosios ir jaunosios kartos nesusikalbėjimas
Itin daug mistinių detalių pasakojime
• Pabrėžia, kad seni žmonės per daug nekreipia
dėmesio, nes jiems mirtis yra natūrali gyvenimo tąsa
• Jaunoji karta yra sutrikusi, ženklai juos baugina, nes
neranda logiško paaiškinimo, kankinasi,
nesąmoningai ieško pagalbos (pas seną kaimynę)
• Nutolę nuo gamtos, papročių, baltiškųjų tradicijų,
nes per papročius paaiškinami gyvenimo
Novelėje kuriama egzistencinė situacija
• Kai yra kalbama apie veikėjo susidūrimą su mirtimi (senasis
žmogus, kad šalia jo visada yra mirtis)
• Vaitkui susidūrimas su mirtimi ir vilioja, ir baugina. Bėga nuo
savo išgyvenimo (pramiega mašinoje)
• Nemato Uršulėlės, bet mato tėvą, jaučia jį.
• Kalbama apie mirusiųjų ir gyvųjų pasaulio santykį
• Svarbu dorai nugyventi, nieko nepalikti neužbaigto (štai,
kodėl kaimynė pasako Uršulėlei kaimynei pasakė, jog sūnaus
nebėra)
• Jaunoji karta, nes jos nepažįsta, nemoka priimti natūralaus
pasaulio pasikeitimo
Peteliškė ant lūpų
• Nugyvento gyvenimo svarumo simbolis
• Tėvo peteliškė balta, nes nugyveno gražų gyvenimą.
• Uršulėles peteliškė juoda, nes gyvenimo nemylimos,
išduotos, laukiančios sūnaus, nelaimingos moters gyvenimą.
• Vaitkus mato juodą peteliškę, nes jo mintys, gyvenimas yra
juodas.
Pagrindinė mintis
• Kaip nugyvensime, taip ir išeisime.
• Nuo mūsų gyvenimo priklauso, kokia peteliškė atskris.
ESĖ „ŽODŽIO AGONIJA“

Parašykite pagrindinę teksto temą
• Apie žmogaus puikybę, susireikšminimą
Parašykite pagrindinę teksto mintį
• Žmogus privalo išlaikyti pamatines vertybes, privalo tobulinti save,
savo sielą, dvasią.
Savais žodžiais paaiškinkite, kodėl visi turėtų sutikti,
jog gyvename „geriausiame iš visų pasaulių“
• Nėra pasirinkimo, žmogus sukurtas gyventi Žemėje
Kodėl gyventi geriausiame ir puikiausiame pasaulyje
visai ne tas pat?
• •
Puikiausias pasaulis – tuštybė, hedonistinio gyvenimo akcentavimas
• Geriausias pasaulis - dominuoja atraminė vertybė, gerumas
Apie ką tekste metaforiškai kalbama kaip apie
Kalėdų eglutę? Paaiškinkite, kodėl taip kalbama?
•
Puikybė, gyvenimo būdas prilyginamas Kalėdų eglutei, hedonistinio
gyvenimo metafora.
Kokia pagrindinė šio teksto kūrimo kompozicijos
priemonė?
• Kontrasto principas
ESĖ „ŽODŽIO AGONIJA“
Kokią prasmę suteikiame pasakymui: „Juk jis Kas supriešinama šiame tekste? Kodėl?
nepakankamai dar civilizuotas!“, jog šis tampa
• Supriešinamas protas ir dvasia
panieka?
• Iškėlimas, puikavimasis ypač materialiais dalykais, neatitinka mūsų
susikurto „standarto“.
Kokios problemos keliamos tekste? Įvardykite jas
klausiamaisiais sakiniais
• Ar įmanoma suderinti protą ir dvasią?
Kokį ryšį tarp dvasios, kūno ir žodžio mato teksto
autorius? • Ar žmogui įmanoma pakilti, paveiktam puikybės?
• Svarbiausia yra dvasia, dvasia gyvena kūne, o dvasios išraiška yra
žodis.
Kokia misija Žemėje laukė išvaryto iš Rojaus žmogaus?
• Savęs tobulinimas
Kokį ryšį jis atranda tarp žodžių „pulti“ ir
„puikybė“?
Kokios galimos šios misijos baigtys?
• Žmogus pasikėlęs į puikybę, jo dvasia puola žemyn į lėkštumą.
Dar didesnis primityvėjimas (instinktyvumas, materijos dalis)
Kodėl žmogui neįtiko Rojus? • Visavertiškumas, dvasios pilnumas
• Protas nenori gilintis į prasmę, subtilumus, norima loginio paaiškinimo.
Subtilybės mato dvasia. Kodėl laiko sąvoka tekste pateikiama kaip
palengvinimas žmogui?
Kokį literatūros žanrą primena pasakojimas apie • Pabrėžiama, kad žmogus nuo pat gimimo iki mirties tobulina save.
išvarytą iš Rojaus žmogų?
• Biblijos pasakojimą apie išvarymą iš Rojaus
Koks teksto autoriaus kalbėjimo tonas? Kodėl toks?
• Truputį ironiškas, susirūpinusio autoriaus tonas, apgailestaujantis
BITĖ VILIMAITĖ

PASIRENKAMASIS AUTORIUS
(20 a. antroji pusė)
 KŪRYBOS BRUOŽAI, BIOGRAFIJA

Akcentai
• Rašytoja modernistė
• 20 am. antroji pusė – 21 am. pirmoji pusė
• Kūrė trumpus, lakoniškus kūrinius
(noveletės)
• Skalsiu kūrybos kraičiu primena Joną
Biliūną, kuris parašė mažai, o reiškė tiek
daug.
• Bitės Vilimaitės kūryba tinkama nagrinėti
egzistencinės problemas.
• Prozoje karaliavo vyrai – gražu, kai kalbama
apie didingus darbus (gyvenimas šeimoje nėra
toks įdomus)
• Minimalistiškai rašant buvo neįprasta
sovietmečio pompastikai ir tuščiakalbystei.
• Oficialiai nesirodydavo, nepalaikė ryšių su
rašytojų bendruomene.
• Daugelis bijodavo jos kritiškumo, pastabumo.
Kūrybos bruožai
• Kalbama apie dvasines traumas šeimoje, kuri iš
pirmo žvilgsnio atrodo nereikšminga.
• Smulkmenas pasako prasmę.
• Nutylėjimai vadinami baltomis dėmėmis.
• Nereikšminga – nebūtinai neturi prasmės.
• Personažams stinga šilumos, meilės.
• Kalbama apie suirusią šeimą.
• Sudėtingas paprastumas.

• Liko neįvertinta, nes rašė apie šeimos • Destrukcija matoma šeimoje.

kasdieninį gyvenimą minimaliai (šaltas
žodis, kuris yra gilus)
• Pastebėjo, kad visa tragedija vyksta
santykiuose tarp žmonių.
 NOVELĖS

„Dzūkė mergaitė“
„Leokadija ir Ona“
„Užpustytas traukinys“
„Kada piešime perlinę vištelę“
„Kandžių sukapotas“
 „DZŪKĖ MERGAITĖ“

Novelės temos Pirmame fragmente susipažįstame su Pasakojant apie drauges sukuriama

• Vienišumo tema
• Kitokio žmogaus atstūmimo tema
• Šeimos santykių tema
• Moters likimo tema
Pasakojimas subjektyvus, atskleidžiantis
pasaulio matymą iš bevardės veikėjos
pozicijų:
• Ji yra suaugusi moteris, kuri turi egzistencinę
patirtį, atskleidžia savo jaunystės svajones,
patirtis.
• Mergaites situacija šeimoje ir šeimos tragediją. • Švelnumo, pasitikėjimo atmosfera, kontrastas šaltai erdvei
šeimoje.
• Gyvena tipiškoje šeimoje iš neigiamos pusės, siauras
patriarchalinis mąstymas (berniukas geresnis, • Parodomas šaltis savo namuose ir jaukumas svetimoje
naudingesnis). aplinkoje.
• Mergaitės ambicijos, kūrybiškumas buvo nuvertintos.
Mergaitės interesams atstovavo mokytojai. Nepatiria
dvasinės šilumos iš šeimos, buvo kitokia.
• Šeimoje manoma, kad mergaitės gyvenimui užtenka Bitė Vilimaitė nepasakoja ilgų istorijų, nevaizduoja konfliktinių
sėkmingos santuokos ir uždaros namų erdvės. situacijų, dramatiškų charakterių, o susitelkia ties detale, pokalbiu
ar žmogaus sielos portretu.
• Vertinamas išorinis įvaizdis (šeima pagal standartą).
Reikėjo palaikyti išorinį įvaizdį, paklauso mokytojų, Jei perrašytume tekstą pakeisdami trečią asmenį pirmuoju, tai
todėl išleidžia į mokslus. beveik nepažeistų pasakojimo, nes kalbama tarsi rašant laišką sau
pačiai, o trečias asmuo tik išreiškia pasakotojos ir veikėjos nuotolį
laike.
Pirmame segmente atskleista
Tai lyriniam išsakymui artima proza, primenanti dienoraštinį
• Vienatvės tema vėliau pereina į draugystės motyvą. kalbėjimą.
• Svetimoje aplinkoje rado šilumą, pateko į aplinką,
kurioje yra įdomi kitiems, vertinama.
• Pajunta draugystę, susirūpinimą iš svetimų. Kiekviena
draugė turi vardą, yra ypatinga.

Tema
• Šeimos santykių tema
• Vienatvės tema (žmogaus neįvertinimas)
(veidmainystė)
• Susvetimėjimo tema
Probleminiai klausimai
• Kodėl žmogus dažnai lieka vienas?
• Kodėl svetimi žmonės tampa artimesni?
• Kodėl ne visada yra taip, kaip atrodo?
Netikros dukters paveikslas
• Rūpinosi Ona, dėkojo jai, kad užaugino.
„LEOKADIJA IR ONA“
Pirmame fragmente susipažįstame su Pasakojant apie drauges sukuriama
• Mergaites situacija šeimoje ir šeimos tragediją. • Švelnumo, pasitikėjimo atmosfera, kontrastas šaltai
erdvei šeimoje.
• Gyvena tipiškoje šeimoje iš neigiamos pusės, siauras
patriarchalinis mąstymas (berniukas geresnis, naudingesnis). • Parodomas šaltis savo namuose ir jaukumas svetimoje
aplinkoje.
• Mergaitės ambicijos, kūrybiškumas buvo nuvertintos.
Mergaitės interesams atstovavo mokytojai. Nepatiria dvasinės
šilumos iš šeimos, buvo kitokia.
• Šeimoje manoma, kad mergaitės gyvenimui užtenka
sėkmingos santuokos ir uždaros namų erdvės. Bitė Vilimaitė nepasakoja ilgų istorijų, nevaizduoja
konfliktinių situacijų, dramatiškų charakterių, o susitelkia
• Vertinamas išorinis įvaizdis (šeima pagal standartą). Reikėjo ties detale, pokalbiu ar žmogaus sielos portretu.
palaikyti išorinį įvaizdį, paklauso mokytojų, todėl išleidžia į
mokslus. Jei perrašytume tekstą pakeisdami trečią asmenį pirmuoju,
tai beveik nepažeistų pasakojimo, nes kalbama tarsi rašant
laišką sau pačiai, o trečias asmuo tik išreiškia pasakotojos ir
Pirmame segmente atskleista veikėjos nuotolį laike.
• Vienatvės tema vėliau pereina į draugystės motyvą. Tai lyriniam išsakymui artima proza, primenanti
dienoraštinį kalbėjimą.
• Svetimoje aplinkoje rado šilumą, pateko į aplinką, kurioje yra
įdomi kitiems, vertinama.
• Pajunta draugystę, susirūpinimą iš svetimų. Kiekviena draugė
turi vardą, yra ypatinga.
 „UŽPUSTYTAS TRAUKINYS“

Tema Motinos paveikslas Novelės pabaiga

• Šeimos santykių tema • Motina viena, dirbanti, neturinti laiko sūnaus. • Nei vienas, nei kitas būdas neištaisys sūnaus.
• Susireikšminimo tema • Nepasirūpina savo sūnumi
• Nemeilės tema • Nori perkelti savo atsakomybę kitam. Pavadinimo prasmė
Tetėno paveikslas • Metaforinis pavadinimas, traukinys, kuris niekur
nevažiuoja (metafora į gyvenimo traukinį). Matoma,
Problemos • Yra sukaupęs daug gyvenimo patirties ir skleidžia ją. kaip byra šeimos santykiai.
• Kas yra autoritetas? • Prieškario Lietuvoje buvo žymus, išsilavinęs žmogus.
• Kada žmogus tampa autoritetu? • Jis buvo gerbiamas, nes sugebėjo Kaune pasistatyti Rašytoja dėmesį sutelkė į silpną, atstumtą, prie naujų
nuosavą namą, turėjo pinigų. sąlygų nesugebantį prisitaikyti žmogų.
• Kas lemia gerus šeimos santykius?
• Gerbė, nes turėjo kontrolę ir nedrįso neatiduoti
pinigų, prasisuko, pinigai yra įtaka (registravo visas Vaizduodama šios pasaulio mažuosius ir
Vaiko paveikslas paskolas knygutėje) nuskriaustuosius, B. Vilimaitė atgaivino biliūniškąją
• Atveža vėjavaikį sūnų ištaisyti pas Tetėną per skriaudos temą ir kreipėsi į žmogaus sąmonę.
• Jis yra suvokęs savo įtaką giminaičiams, buvo
vieną vakarą. ištremtas į Sibirą ir prarado šeima tremtyje,
surambėjusi, kieta širdis. (tremtiniams buvo labai
• Neišmylėtas, nelaimingas vaikas.
sunku integruotis)
• Neturintis šeimos pavyzdžio, pats greičiausiai
• Jis kaip krikštatėvis, klano galva, galia nueina ten, kur
nesukurs geros šeimos.
neturėtų būti.
 „KADA PIEŠIME PERLINĘ VIŠTELĘ“

Tema • Motina nelabai supranta, kad svetimų žmonių meilės Senutės paveikslas Atskleidžiamos vertybės
neužtenka ir motiniškos meilės niekas neatstos.
• Šeimos santykių tema • Lygiai tokia pati vieniša, kaip mergaitė. • Dėmesys, rūpestis, atjauta,
• Nori gauti mergaitės dėmesio ir nesupranta, kodėl meilė šalia esančiam.
• Atjautos tema mergaitė yra tokia abejinga jai. • Senutei reikia žmonių bendravimo,
dėmesio.
• Silpno žmogaus tema • Antra vertus, motinos negalima kaltinti dėl tokio
gyvenimo. • Senutė yra suaugusi, labiau supranta. Novelių turinys – dažniausiai
• Nemeilės tema
kasdienybės vaizdeliai,
• Kodėl nėra tėvo? • Senutė iš pat pradžios pradeda
• Vienatvės tema įgaunantys plačią
motiniškai globoti (supina plaukus),
apibendrinamąją prasmę.
Mergaitės paveikslas nors to nesupranta, Evelina išeina.
Problemos Novelės pasaulis perteikiamas
• Maištauja (pragaišino jūros kiaulytę, pianistė atsisakė dėl • Senutė atlieka darbą labai nuoširdžiai.
kito žmogaus akimis (trečiuoju
• tinginiavimo) asmeniu). Jis vertina įvykius,
Kokie prioritetai yra svarbiausi? • Senutė išgelbsti Eveliną, leidžia
• Pyksta ant motinos ir pasaulio, bando atkreipti motinos nenugarmėti žemyn. tačiau nerodo aiškių emocijų, o
• Kas svarbiau: karjera, svajonės ar pasakotojo jausmai
dėmesį.
šeima? atskleidžiami tik kasdieniškomis
• Ar lengva suderinti karjerą ir šeimą?
• Jokia net mėgiama veikla nebus įgyvendinta. Pavadinimo prasmė smulkmenomis ir trumpomis
replikomis.
• Vaikas turi nuspręsti, ką paprastai sprendžia rūpestingi • Susiję su gėrio laukimu, gėrio darymu.
tėvai.
Motinos paveikslas • Kada gyvensime taip, kaip turėtume
• Mergaitė dar per maža spręsti. gyventi.
• Rūpestinga ir nepalaiko vaiko vieno
• Evelina negali susikoncentruoti ties viena veikla. • Siuvinėjimas kryželiu – nuo žmogaus
• Dirba meno srityje, dalyvauja priklausys, koks tas kryžius bus (karjera
konkursuose užsienyje, prioritetą • Mergaite, pamačiusi sergančią senutę, tampa tikrąja
ar paviršutiškumas)
teikia karjerai savimi („šypsojosi ta savo šypsena, kurios taip ilgėjosi jos
motina“)
 „KANDŽIŲ SUKAPOTAS“

Tema Kūrinio laikas Pagrindinis veikėjas

• Atsiskyrusio žmogaus tema (Alberas • Vaizduojamas sovietmetis, pokario laikai, • Buvęs rašytojas, sėdėjęs kalėjime, nes greičiausiai
Kamiu „Svetimas“) griežti reikalavimai, ką turi rašyti žurnalistas, neįtiko sovietinei valdžiai, turi mokėti alimentus, dirba
rašytojas. nemėgstamą darbą su mažu uždarbiu.
• Vertybių tema
• Jo likimas yra sudaužytas į šipulius, įmurkdytas į
• Pykčio tema gyvenimo pusnis.
Pagrindinė mintis • Nelaimingas menininkas, prisiėmęs aukos vaidmenį.
Problemos • Nereikia prisiimti aukos vaidmeniu, ką mes • Supranti savo ypatingumą, tačiau dėl didelio pykčio,
pasirinksime. pyktį nukreipia į šalia esančius.
• Ar gali matyti šalia kitą žmogų?
• Viskas priklauso nuo tavęs, net kai gyvenimas • Nors aplink jį buvo žmonės, kuriuo rūpinosi, rodė
• Ar pats būdamas sužeista širdimi, nežeidi tave sumaitoja. atjautą, bet didžiulis pyktis lėmė, kad jis tapo abejingas
kitų artimų žmonių? visuomenei.
• Ką daryti žmogui, kuris įmestas į tai, ko • Veikėjas neišleido savęs iš narvo, pasirenka lengvesnį
nenori daryti? Pavadinimo prasmė kelią nekęsti kitų ir užsidaryti vidiniame kalėjime.
• Kodėl mes pasikeičiame tik tada, kai • Aukos vaidmens parodymas. • Pyksta ant motinos, nes motina yra našta ir didesnė auka,
netenkame? nei Ričardas.
• Ričardo aukos liudijimas, dėklas.
• Paskutinėje detalėje parodoma, jog Ričardas prašviesėja,
• Demonstratyvus nelaimingumo vaizdavimas. kai buvo per vėlu („bėgo kaip bulius panarinęs galvą: į
priekį, į priekį, į priekį, ma-ma, ma-ma, aš čia, aš tuoj,
tavo Ričardėlis“)
VANDA JUKNAITĖ

PASIRENKAMASIS AUTORIUS
(20 a. antroji pusė)

Akcentai
• Rašytoja modernistė
• 20 am. antroji pusė – 21 am. pirmoji pusė
• Kūrė trumpus, lakoniškus kūrinius
(noveletės)
• Skalsiu kūrybos kraičiu primena Joną
Biliūną, kuris parašė mažai, o reiškė tiek
daug.
• Bitės Vilimaitės kūryba tinkama nagrinėti
egzistencinės problemas.
• Liko neįvertinta, nes rašė apie šeimos
kasdieninį gyvenimą minimaliai (šaltas
žodis, kuris yra gilus)
• Pastebėjo, kad visa tragedija vyksta
santykiuose tarp žmonių.
KŪRYBOS BRUOŽAI, BIOGRAFIJA
• Prozoje karaliavo vyrai – gražu, kai kalbama apie
didingus darbus (gyvenimas šeimoje nėra toks
įdomus)
• Minimalistiškai rašant buvo neįprasta
sovietmečio pompastikai ir tuščiakalbystei.
• Oficialiai nesirodydavo, nepalaikė ryšių su
rašytojų bendruomene.
• Daugelis bijodavo jos kritiškumo, pastabumo.
Kūrybos bruožai
• Kalbama apie dvasines traumas šeimoje, kuri iš
pirmo žvilgsnio atrodo nereikšminga.
• Smulkmenas pasako prasmę.
• Nutylėjimai vadinami baltomis dėmėmis.
• Nereikšminga – nebūtinai neturi prasmės.
• Personažams stinga šilumos, meilės.
• Kalbama apie suirusią šeimą.
• Sudėtingas paprastumas.
• Destrukcija matoma šeimoje.

• Ankstesniuose autorių kūriniuose moteriškumas
buvo vaizduojamas kolektyvinių santykių, kaimo
bendruomenės kontekste.
• Moters būties šaltis, dramatizmas kyla –
paradoksalu – dėl esminio gyvenimo vaidmens –
motinystės – išsipildymo.
• kad vaikas serga dėl jos, nenorėjo antro vaiko)
Moters likimas, jos laimė ir kančia yra jos vaikai,
atitraukiantys moterį nuo visaverčio visuomeninio
gyvenimo ir įkalinantys ją namų aplinkoje.
• Pasakojama trečiuoju asmeniu, vertinama moters
požiūriu, tačiau glaustas, jausmų vengiantis
pasakojimas sukuria objektyvaus kalbėjimo įspūdį.
Tokia palyginti šalta kūrinio kalba stilistiškai
sustiprina žmogaus egzistencinio vienišumo įspūdį
(prabėgantis gyvenimas) Pasakojama
fragmentiškai.
Apysakos pavadinimas
• Metaforinis, asocijuojasi su trapumu.
• Moteris gyvena gyvenime, kuris bet kada gali
sudužti.
• Stiklas yra siena, kuri atskiria moterį nuo
gyvenimo.
„STIKLO ŠALIS“ #1
Temos
• Moters paveikslas (egzistencinis moters paveikslas)
• Šeimos santykių tema (daugiau santykių šaltumas
tarp vyro ir moters) („Sename Dvare“)
• Kasdienybės tema
Laikas
• 1991 metų sausis
Moters paveikslas
• Yra paribio žmogus su silpna sveikata.
• Depresija įgyta, nes nervų sistema neatlaikė
gyvenimo sunkumo.
• Ji yra viena, nors gyvena ne viena.
Apysakoje „Stiklo šalis“ moters ir
motinystės dramatizmas atskleidžiamas
• •
Pavaizduojant individualų likimą, vaizduojant
miestą, miesto gyventojus.
Vyrui vaiko gimimas
• Nelabai aktualus, nes nelabai pakeičia jo gyvenimą.
• Nelabai svarbu, kad jo vaikas balansuoja tarp gyvenimo
ir mirties.
• Visos problemos šeimoje nėra sprendžiamos (kaltina,
Miesto aplinka leidžia autorei izoliuoti
• Nes miesto aplinka šalta ir ryšiai yra nukapojami,
galima pabrėžti egzistencinį šaltį.
Motinystės pareiga tarsi atima iš žmogaus
• Individualumą, meilę sau, savirealizaciją, žmogaus
vertę, laisvę, paverčia išsunktu biologiniu individu.
Vaikų gimimas iš dalies suniokoja jos
moteriškąjį patrauklumą:
Prikišamai reikalaujama atrodyti dailiai, dėl tenkančių
vargų yra pametama į visuomenės paribį, įkalinama
rutininėje buityje.

Vyras ir toliau stiprina
• Savo visuomenines pozicijas. Rūpinasi savo
reikalais, lipa karjeros laiptais. Namai tampa sunki
pareiga.
Veikėjai neturi vardų
• Nes kuriama tipiška šeimos situacija (tokių šeimų
yra daug)
Tragišku tautai metu itin sustiprėjo
pilietinė ir visuomeninė vyro reikšmė, o
moteris ir šeima tarytum liko
• Istorijos nuošalyje. Tokiu laikotarpiu tvyro
nerimas ir nėra aišku dėl ateities, vyrų reikšmė yra
iškeliama ir žinomos tokių vyrų pavardės (sutelkti
tautą)
Stiklas simbolizuoja
• Egzistencinę ir socialinę žmogaus izoliaciją.
Gretinamas su ledu.
„STIKLO ŠALIS“ #2
Reikšmingas vyresniojo vaiko ir šuns ryšys:
• Šuo yra vaikiškumo simbolis (atjauta, meilė, rūpestis)
• Nes šeimoje nėra ryšio ir vaikas jaučia, prisiriša prie
šuns, blaškosi.
• Bando kompensuoti šeimos santykių šaltumą,
įsigydamas tikrą draugą.
Vyras – technokratinio pasaulio atstovas, lyg
koks
• svetimas šeimoje, praeivis, šalto, racionalaus proto,
dvasiškai nejautrus.
• Vyro elgesys amoralus. Vaikus prižiūrinti moteris yra
nepatraukli, tampa abejingas savo vaikų motinai.
Gydytojas, pas kurį lankosi moteris, taip pat
yra vyriškojo
• Vyriškojo pasaulio atstovas, grėsmingai atrodantis
vyriškis, turintis švelnias rankas. Moteris įstumta į kito
vyro glėbį, gydytojas į moterį žvelgia kaip į daiktą,
bejausmis, net nežino moters vardo. Rūpi tik kūnas.
• Yra vaikų gydytoja, kuri taip pat elgiasi abejingai, yra
šalta, neužjaučianti, susidaro įspūdis, kad moterį
kaltina, jog kūdikis serga dėl jos. Jokio patarimo
neduoda.
Šuniukų skandinimo scena
• Ne moteris turėjo skandinti, nes moteris saugo gyvybę,
vyras turėjo skandinti. Po šios situacijos moteris tampa
absoliučiai viena, turi spręsti mirties ir gyvybės
klausimus (tampa tėvas ir motina vienu metu)
• Ji turėjo pasirinkti, ar vaikas, ar šuniukai. Neturėjo jėgų
pasirūpinti dviem gyvybėmis. Pabrėžiama, kad nėra
laimės perspektyvos.
• Ji galutinai suvokia, kad turės gyventi pati viena,
gyvenimas tarsi pradėjo tvarkytis. Koks yra šalčio
kupinas moters pasaulis.
Kūrinio pabaigoje pabrėžiamas
• Kad moteris išeina į visišką sielos tamsą, išeina
nusižudyti.
• Bet tas pats šuo įkanda ir moteris atsipeikėja, išgirdusi
vaiką. Šuo išgelbsti gyvybę. Neaišku, ar kitą kartą
moterį sustabdys.
• Virpantis stiklas ir praėjęs traukinys reiškia, kad praeina
gyvenimas, o moteris gyvena burbule.
JURGIS KUNČINAS
 KŪRYBOS BRUOŽAI, BIOGRAFIJA
Akcentai
• Poetas, vertėjas, vienas ryškiausių
atkurtos Lietuvos nepriklausomybės
prozininkų.
• Vilniaus universitete studijavo
germanistiką (vokiečių filologiją)
• 1993 metais paskirta Lietuvos
rašytojų sąjungos premija už
geriausią metų knygą „Tūla“.
• J. Kunčinas turėjo fotografinę atmintį,
galėjo papasakoti, su kuo buvo
susitikęs prieš dešimt metų, kuo tas
žmogus buvo apsirengęs.
• Pagrindinė devintojo dešimtmečio
lietuvių prozos tema yra nelaisvė:
žmogaus nelaisvė rinktis, nelaisvė
pasireikšti kūrybiškai, nelaisvė
blaiviai galvoti.
• Jurgis Kunčinas yra vadinamas
vaizdo meistru (tapybiškas vaizdas)
„TŪLA“

Romano temos
• Meilės tema
• Paribio žmogaus (bohemo žmogaus) tema
• Vilniaus miesto tema.
• Žmogus pavaizduotas supančiotas aplinkybių,
kurias kūrė sovietinė sistema.
• Tad ir populiariausios to laikotarpio temos
susijusios su vienatve, chaose, beprasmybe,
neviltimi, pasyviu maištu.
• Romane aprašomas bohemiškas, klajokliškas
bevardžio herojaus gyvenimas vėlyvojo
sovietmečio Vilniuje.
• Istorija pasakojama pirmuoju asmeniu, savo
pasakojimą herojus vadina „užrašais“, jų stilistika
artima gyvam kalbėjimui.
Kūrinio chronologiškumas
• Pasakojimas yra nenuoseklus, kada reikia, mintis
ateina
PAGRINDINIAI DALYKAI
Kūrinio analizė
• Kūrinyje nėra gilios filosofijos analizės, romanas yra
meilės jausmo poezija.
Pagrindinis veikėjas
• Laisvas ir benamis inteligentas, ironiškas, apšepęs
girtuoklis, nepakeliantis sovietinės tikrovės, sovietinio
žmogaus mentaliteto, paklusnumo.
• Labai gailėjosi, kad neįvertino to, ką turėjo, kai Tūla
žuvo.
Radęs ypatingą moterį, nesugeba jos apsaugoti, nes
negyvena įprasto gyvenimo.
Tūla kūrinyje
• Iškyla, kaip vizija ir kaip realus žmogus.
Veikėjai
• Beveik visi veikėjai turi prototipus.
• Absoliuti dauguma veikėjų yra keisti, netipiški
visuomenės atstovai, užribio žmonės.
Tūla (prototipas dailininkė Gražina Jaronytė)
• Buvo išmintinga, naivi, jautri, drovi, meniškos sielos,
dirbo žaislų fabrike.
• Yra depresyvi asmenybė, bet su pasakotoju atgimsta.
• Tūla yra suvaržyta, jos gyvenimą valdo kiti. Išsiskiria
dėl tėvų noro.
• Tūla visiškai nekreipė dėmesio į pagrindinio veikėjo
padėtį, pamatė tai, kuo jis yra įdomus, ko niekas kitas
nematė. Juos jungia dvasinė giminystė, vienas kita
papildo.
• Išorinis pasaulis su savo taisyklėmis Tūlą gąsdino,
norėjo jaustis laisvesne.
• Ji paklauso tėvų, nemokanti pasipriešinti, nes neturi šios
valios. Pagrindinis veikėjas pyksta ne ant Tūlos, ant
tėvų, bet pyktis perkeliamas ant Tūlos.
Pagrindinė mintis
• Meilė tampa vienintele vertybe pinigų pasaulyje, bet
neužtikrina saugumo ir neapgina nuo visuomenės, kuri
yra žiauri.

Epigrafo reikšmė
• Išsakomi meilės žodžiai. Pagrindinė tema – meilės,
kaip jėgos, kuri leidžia nenuskristi, egzistuoti šiame
pasaulyje.
• Meilė – kaip pati svarbiausia jėga, supurto žmogų.
Meilė, kaip prakeiksmas – Marius Katiliškis „Miškais
ateina ruduo“
Meilė, kaip ypatinga jėga – Juozas Tumas-Vaižgantas
„Dėdės ir dėdienės“
Švelni meilė – Šatrijos Ragana „Sename dvare“
Pirma kūrinio dalis
• Pirmi kūrinio žodžiai yra panašūs į eilėraštį
(tapybiškas vaizdas)
• Tūla yra paveikusi pagrindinį veikėją, prisiminimai
prieš 15 metų.
Visi eilėraščiai romane
• Yra sukurti paties Jurgio Kunčino.
Jurgis Kunčinas pirma buvo lyrikas, po to
prozininkas.
MEILĖS TEMA
Meilės istorija truko 7 dienas
• Tūla su veikėju išsiskiria. Veikėjas Tūlą susitinka po 7
metų.
• Po to sužino, kad Tūla sudega. Pagrindinis personažas
apmąsto visą meilės istoriją praėjus 15 metų po pirmo
susitikimo.
Pasakotojas, jo gyvenimas padalytas į
gyvenimą
• Prieš Tūlą – gyvenimas buvo pilkas, monotoniškas,
nei sklandus, nei malonus, nei lengvas („toks drėgnas
gyvenimas“ – nepatogu, nejauku, nemalonu)
• Buvo šiukšlė tarp kiemų ir rūmų.
• Po Tūlos – Tūla tampa atrama nedegraduoti. Jį
atitraukia nuo visiško dugno. Padeda sudėlioti kitaip
gyvenimo akcentus.
Pačiai Tūlai romane nesuteikta galimybė „prabilti” –
ji ištaria vos kelias bevertes frazes.
• Taigi užrašyta ir skaitoma ne Tūlos istorija, o kalbama
pasakotojo meilės nelaiminga istorija.
Gyvenimas pasroviui, be ateities, bejėgiškumas
užvaldo žmogų ir pasmerkia.
• Meilė priverčia apsidairyti, įvertinti, pasižiūrėti, kas yra
svarbu, bet nepajėgia pakeisti gyvenimo būdą
(daugiausiai pagrindiniam veikėjui)
Tūla – harmonijos, tikros meilės, tikro jausmo,
grožio ilgesys.
• Šviesus, tyras pasaulis konfliktuoja su visuomenės
taisyklėmis, su pasaulio vulgarumu.
• Lieka vizijos grožis – estetinė ir etinė vertybė.
• Postmodernios visuomenės žmogus ilgisi tikrųjų
vertybių, tyro jausmo, saugumo.
Tūla kitam dovanojo pačią tikriausią meilę, kuri
nesidangstė paviršutiniškumu, žodžiais.
• Tokios meilės nesutinkama, nes šiuolaikinis pasaulis
iškelia fizinę meilę.
• Tūla atnešė pagrindiniam veikėjui harmoniją su pačiu
savimi, kai aplinkui pasaulis subyrėjęs į šukes.

Strūktūra
• Pasakojimo struktūros centre meilės istorija, kuri
dėstoma daugmaž chronologiškai, nors pasakojime
nesilaikoma nuoseklios linijos.
• Dažnai pereinama nuo pasakojimo apie vieną
personažą prie kito, nuo praeities į ateitį ir atgal į
dabartį arba yra pertraukiamas veikėjo dialogo su
įsivaizduojama Tūla.
Romane kuriama fikcinė egzistencija
• Čia suabsoliutinamas valkatiškas, bastūniškas
gyvenimas.
• J. Kunčinas vaizduoja marginalinę socialinę aplinką,
kuri neišsitenka „normalaus“ sovietinio žmogaus
įvaizdžio rėmuose.
BOHEMO ŽMOGAUS TEMA #1
Bohemos žmogus
• Laisvas maištininkas, kuris maištauja prieš
susitaikėliškumą, suglaistytą sovietinę tikrovę,
ideologinę prievartą.
• Kelia socialinį maištą, iškelia individualizmo estetiką,
nes individo laisvė yra galimybė pasipriešinti pasaulio
absurdui (išskirtinumas ateina iš romantizmo)
• Kunčinas parodo, kad laisvė yra svarbi, tačiau pati
laisvė tampa susinaikinimo įrankiu.
• Jie skelbia meno idėjas, bet meno nekuria. Jie buriasi,
kur gali vienas kitą būti atrama, nes jie nekuria.
• Meilė yra jausmingumo forma, nėra susijusi su
šeimynine forma, įsipareigojimais.
• „Vivere pericolosamente“ – „gyventi pavojuje“
(veikėjo būties credo) (gyvena pojūčiais,
postmodernizmo bruožas)
• Veikėjas, atsisakęs visuomenės, nejaučia būties
tuštumos, priešingai – išgyvena realybės pilnatvę.
• Gyvenimas pagal dominuojančias visuomenės
taisykles suvokiamas kaip ribotumas, iš kurio būtina
išsilaisvinti.
Kūriniai
• Maišto tema („Tūla“; „Balta drobulė“)
• Intelektuali ironija būdinga „Tūlai“ ir „Baltai
drobulei“

Didelio miesto atmosfera veikėjui kartais
tampa slogi ir jis kartais
• Atsvarą mato bažnyčią ir mąsto, kad tai vienintelis
dalykas pakelti galvą ir keliauja į kitą vietą, erdvę, nes
miestas yra chaosas žemėje. Personažas nėra kaimo
žmogus.
Įteisinama filosofija, kad jog saugiau yra būti
atskirtam nuo kitų
• Gyventi destruktyviai negu bendrauti ir būti
pažeidžiamam kito.
Personažas, pirma, yra
• Paribio žmogus, sąmoningai pasirinkęs negyventi
pagal visuomenės stereotipus ir juos sarkastiškai
pašiepia.
BOHEMO ŽMOGAUS TEMA #2
Veikėjas negali išlaikyti meilės ir mylimos Be abejo, alkoholis valkataujantį inteligentą
moters suartina su įvairiausiais žmonėmis
• Nes tolesnės ateities planavimas varžo • Bet tai tampa susinaikinimo įrankiu, nepadeda
asmeninę laisvę. Autorius suabsoliutina išlaikyti glaudžius ryšius, nors išlaisvina dvasią,
padaro gyvenimą nenuspėjamą, įdomų.
vienatvės nuotaiką, nes laimės akimirkų
išgyvena labai retai • Bohemos žmogui mirtis yra kaip dvasios
išsilaisvinimas iš gyvenimo absurdo.
Veikėjas su aristokratišku išdidumu nekenčia
paprastos tikrovės Personažas nejaučia neapykantos tam
pasauliui
• Nes ji yra įrėminta, pasineria į valkatišką
• Iš kurio pasitraukė ir kuris (pasaulis) jaučia tam
„laisvą“ gyvenimą, nes nėra dvasios
personažui. Veikėjas sąmoningai pasirenka tokį kelią.
nuobodulio, rutinos. Tūla yra nenuobodi.
J. Kunčino vaizduojamas personažas nėra
visiškas valkata
• Jis vis dar išlaiko trūkinėjančius santykius su
buvusiais artimais žmonėmis, pažįstamais,
draugais, nes nepasiekė visiško susinaikinimo
ribos (jis į save žiūri ironiškai)

• Spalvingo, greitai kintančio margo vaizdo kūrimas –
vienas esmingiausių J. Kunčino stilistikos priemonių
• Net ir fragmentiškus veikėjus autorius ryškiai
charakterizuoja (bespalvės blakstienos ir balti kaip
virta druska plaukai)
• Netikėti palyginimai („paklausiau skalbinius
džiaustančią pavytusią moterį erelės veidu“, cerkvė
sunki kaip turgaus imtynininkas)
• Akivaizdi kiemo, turgaus, gatvės, landynių kalba (ar
riogso medinis antkapis, varo samagoną, išvadina
lakūdra, brodiagų kasto, pošiol ty na ochotu)
Vilnius – svarbiausia romano erdvė, kurioje
pasakotojas brandina savąją istoriją.
• Gyvenimo erdvė, kur yra kalvos, bažnyčios, landynės
(pakilimai ir nusileidimai)
VILNIAUS TEMA #1
Veiksmas sutelktas senamiestyje ir Užupyje.
• Užupis buvo vienas labiausiai apleistų rajonų.
Senamiestis yra istorija, valkiojosi, kaip po
gyvenimo purvą, nėra blokiniai namai, miegamieji
rajonai, be jausmo.
Miesto ženklai
• Bernardinų siena, Vilnelė, Bekešo kalnas, filaretų
gatvelės, olandų gatvė, netoli universitetas.
• Viskas vyksta šalia Vilnelės (čiurlena gyvenimas,
laiko tėkmė).
• Vilnelė nėra tik įprastinis erdvės ženklas, tai
gyvybės-mirties, užmaršties-atminties, sunykimo-
atgimimo simbolinės apraiškos.
Tūla gyveno tarp dviejų tiltelių.
• Vienas tiltelis modernus, veda į instituto duris.
Antras betoninis, funkcionalus, vedantis prie
Bernardinų vienuolyno.
Išskiriama trinarė Vilniaus struktūra
• Trys miesto dalys – požemis, žemė, dangus –
atitinka tris Visatos sferas ir mitinį Pasaulio modelį
(šaknys, kamienas, viršūnė)
Vienintelė sakrali erdvė
• Bažnyčios, medžių viršūnės.
Požemio erdvei priklauso visos vietos
• kurios vaizduojamos po tiltu (išvietės, kapinės,
patamsiai, purvinos miesto vietos). Kur aiškiai
matoma riba tarp gyvenimo ir mirties.
Vidurinioji sfera
• Restoranai, kavinės, aludės, gatvės, kurios yra
pagrindinės gatvės. Ten, kur žmonės gyvena.
Aukštutinė, dangiškoji (viršūnės) sfera
• apima bažnyčios, debesys, medžių viršūnės,
varpinės. Atsvara nekristi į visišką prarają.
 VILNIAUS TEMA #2

Mieste nėra įprastos miestietiškos realybės, ją Antrasis miestas – Kaunas

keičia Vilniaus landynių gyvenimas, sakrali
• Tūlos miestas. Yra vaizduojamas, kaip miesčionių
erdvė tuojau pat netenka savo sakralumo: miestas. Nes jame išsiskiria Tūlos ir veikėjo keliai.
• Miestas nėra poetizuojamas, nuopuolio miestas, kuris
yra chaosas pasaulyje (šmirinėja žiurkės, dvokianti
Trečiasis miestas
erdvė)
• Klaipėda, šaunus uostamiestis, yra jūra,
asocijuojasi su laisve.
Šioje struktūroje svarbus šikšnosparnio
įvaizdis.
Keliaujama norint
• Šikšnosparnis – požemio pasaulio atstovas, kuris kyla
į viršų, tūno Tūlos namo palėpėje, varpinėje. • Pamiršti Tūlą. Kelionė yra bohemiško pasaulio
dalis. Laisvas mąstymas, nėra jokio prisirišimo.
• Visos erdvės (požemių ir viršūnės sferos) sujungiamos Siejama su avantiūra.
šikšnosparniu, gali pakilti į viršūnę.
• Veikėjas pasiverčia šikšnosparniu pamatyti, kur yra Miestas J. Kunčino romane – chaosas
viltis, grožis (pasakiškas motyvas) (reikia būti
atstumtuoju, kad suprasti visą esmę) • Nudvasėjimo, nuopuolio erdvė. Pagrindinis
veikėjas po truputį pradės tenkinti fizinius
poreikius, vienkartinius norus.
MARIUS IVAŠKEVIČIUS
 BIOGRAFINIAI, KŪRYBOS BRUOŽAI
Biografija
• Postmodernistas, dramaturgas, eseistas
• Vertinamas prieštaringai dėl jo kritinio požiūrio ir
kūrinių (romanas „Žali“, netradiciškai
vaizduojantis partizaninį karą)
• 2004 m. gavo premiją už meniškiausią metų knygą,
pjesę „Madagaskaras“
• Ivaškevičiaus pjesės verčiamos ir statomos
užsienio teatruose
• Spektaklis pagal pjesę „Išvarymas“ vaizduojami
lietuvių emigrantų likimai Londone tapo vienu
lankomiausių
Kūryba
• Jo kūryba yra provokuojanti, labai atkreipiamas
dėmesys į istoriją.
• Kai praeina laiko tarpas, galima atsižvelgti į
istorijos įvykius kritiškai.
• Pažvelgia tuos laikus, į kuriuos galima pasižiūrėti kitaip,
nuimant romantinį šydą.
• Ivaškevičiaus kūrybai būdingas dėmesys istorijai ir
Lietuvos valstybės bei kultūros klausimams.
• Kritinis Ivaškevičiaus požiūris į lietuvių kultūrą ir istoriją
yra būdas gydyti tautą nuo perdėto savęs garbinimo ar
niekinimo.
• Rašytojas siekia kalbėti apie tautai esminius dalykus
atsisakydamas išankstinių nuomonių, šaipydamasis iš to,
kas neteko gyvasties, siūlo naują požiūrį.
• Ivaškevičius demaskuoja tautinius mitus, skatindamas
mąstyti apie tai, kas mūsų kultūroje iš tiesų svarbu,
reikšminga, o kas buvo paversta legendomis, sudievinta
ir virto stabdžiais.
• Tuo jis panašus į Škėmą, kandžiai kritikavusį lietuvių
šventenybes ir kalbėjusį apie būtinybę plėsti savo
kultūrinę patirtį, neužsidaryti sentimentalumo ir
nacionalizmo „gete“.
 „MADAGASKARAS”
• „Madagaskaras“ Pjesė – vienas ryškiausių
postmodernizmo pavyzdžių.
• „Madagaskare“ kalbama apie Smetonos Lietuvą
ir apie vyravusius tautinius mitus, jie yra
kritikuojami.
• Kazimiero Pakšto sumanymas įkvėpė sukurti
pjėsę „Madagaskaras“.
• Kazimieras Pakštas turėjo idėją perkelti
Lietuvą į Madagaskarą, kur saugu (bandymas
pasipriešinti likimui)
• Pokštas nesupranta, kad tai būtų kitos valstybės
kolonizacija ar okupacija, t.y. nuo ko Lietuva
šimtmečiais yra kentėjusi.
• „Madagaskaras“ parodo žmones, kurie bando
kurti savo gyvenimą, jie nieko nežino.
• Mes jau žinome, kad bus karas, okupacija, tremtis,
bus išnaikinti patys protingiausi žmonės.
• Ypatingas šios pjesės bruožas – neįprasta,
tarpukario Lietuvos kalba.
• Veikėjai yra idėjos, autorius bando įmituoti to
meto kalbą.
• Kritikuojama daugelis to metų negerovių,
aktualių ir šiandien (neūkiškumas, dogmatiška
katalikybė, patriarchalinė kultūra)
• Pjesę suausdamas iš skirtingų citatų, nuorodų,
autorius tarsi nekuria nieko naujo, tik kartoja,
parodijuoja žinomus siužetus ar tekstus.
• Tačiau kaip tik tokiu būdu seni dalykai įgyja naują
prasmę.
• Mus su „Madagaskaro“ veikėjais sieja tai, kad
gyvename nesenai atkurtomis
nepriklausomybės sąlygomis.
• Sprendžiame panašias – emigracijos, tapatybės
išsaugojimo, lietuvių vietos pasaulyje –
problemas.
 „MADAGASKARAS” VEIKĖJAI
• Daugelis pjesės veikėjų turi istorinius
prototipus, iš jų pagrindiniai – Kazimieras
Pakštas ir Salomėja Nėris.
• Pjėsė atskleidžia siauro akiračio, asmeninių
jausmų, nerealių svajonių sureikšminimo
pražūtingumą
(daug Europos intelektualų buvo tapę
manipuliacijų aukomis, vieni pasidavė
komunizmo, kiti fašizmo vilionėms)
• Kazimieras Pakštas yra pavadinamas Pokštu,
o Salomėja Nėris – Sale.
• Pjėsėje originaliai panaudojami pasakų
elementai, merginas viliojančių slibinų
paveikslai, kuriuos atpažįstame istorinius
prototipus
(keturgalvis slibinas – keturi komunistai,
sušaudyti Kaune 1926 metais)
• Antraeilių veikėjų prototipai – žinomi
kultūros, politikos, sporto veikėjai, susiję su
vienokiais ar kitokiais tautiniais mitais,
originalios asmenybės
(Dainius – poetas Vincas Mykolaitis-Putinas)
Veikėjas - Salė
• Salės (Salomėjos Nėries) traktavimas pjesėje
kinta: romantiški naivios moters troškimai ir jų
neatitikimas tikrovės iš pradžių vaizduojami
gana linksmai, vėliau humoras darosi tamsesnis.
• Salės žavėjimasis kairuoliškomis
(komunistinėmis) idėjomis (tiksliau, jų skelbėjais
vyrais) pamažu pradeda atrodyti grėsmingas.
• Pjėse pabaigoje poetės pasirinkimas (važiavimas
parvežti „Stalino Saulės“) jau suvokiamas kaip
tragiška visos tautos klaida.
• Pati Salė tarsi visai nesuvokia politinės
tikrovės, svarbiausias jos gyvenimo siekis –
ieškoti amžinosios meilės ir tobulo vyro,
„antžmogio“.
• Salės tikslas – meilė vyrui, dėl jos vėliau bus
kaltinama: „Klaidingai atsukote tautą priešinga
kryptimi“
• Ivaškevičiaus pjėsė gerokai skiriasi nuo įprasto
dramos modelio – čia nėra veiksmą
stumiančio konflikto.
• Pjėsės variklis yra ne veikėjų santykiai, o
skirtingų požiūrių, idėjų susidūrimai.
• Madagaskare susitinka žmonės, kurie tikrame
gyvenime niekada nebuvo susitikę, ir taip
išryškėja kiekvieno jų idealas ar prisiimtasis
gyvenimo uždavinys.
• Pokšto idėja – Lietuvos gelbėjimas ją
perkeliant į kitą šalį, jo šūkis – „veidu į jūrą“
• Oskaras (rašytojas, diplomatas Oskaras
Milašius) gyvena atgręžęs veidą į Mėnulį,
pasinėręs į istorijos ir ateities vizijas
(televizijas – tolimus regėjimus)
• Lakūnai (Darius ir Girėnas) skelbia būtinybę
atgręžti veidą į debesis.
AIDAS MARČĖNAS
 BIOGRAFINIAI, KŪRYBOS BRUOŽAI
Biografija
• Postmodernistas, poetas
• Aidas Marčėnas debiutavo sovietinio laikotarpio pabaigoje
su eilėraščių rinkiniu „Šulinys“.
• 2005 m. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos
laureatas.
• Yra vadinamas šviesiuoju Sigito Parulskio antrininku.
• 1999 metais abu poetai išleido bendrą kūrybos rinktinę
„50 eilėraščių“
Kūryba
• Poetui svarbūs dalykai - vaikystės patirtis, žmogaus
akistata su mirtimi, gyvenamas laikas, sovietinė ir
posovietinė tikrovė.
• A. Marčėnas yra daugiasluoksnis poetas.
• Poetui gyvenimo patirtis yra labai svarbus poezijos
matmuo.
• Eilėraštyje patirtis, kuri svarbi literatūrai yra
apibendrinama, poetiškai transformuojama – kalbama apie
tai, kas apskritai svarbu žmogui.
• Nėra skyrybos ženklų, mintis tarsi plaukia, galima sakyti, kad
rašoma, kaip šiais laikais siunčiame žinutes draugams:
išreikšdami mintį, nesirūpindami kalbos taisyklėmis.
• A. Marčėno lyrika meditacinė. Gyvenimo prasmė – pats
buvimas, gebėjimas išgyventi momentą.
• Klausimas apie prasmę eilėraščiuose dažnai yra beprasmis. Ar
verta vargintis ieškant į jį atsakymo?
• Marčėno poezijoje užfiksuota tam tikro laiko atmosfera,
konkrečios detalės.
• Ankstyvesnėje poezijoje tas laikas – poeto vaikystė, sovietinio
laikotarpio pabaiga; Vėlyvesnėje ir naujausioje – posovietinė
Lietuva.
• Šlaistymąsi po miestą (Vilnių), bohemišką gyvenimo būdą
Marčėnas ir jo kūrybiniai bendražygiai suvokė kaip hipišką
galimybę atsiriboti nuo sovietinės tikrovės.
• Poetas netiesiogiai, žaismingai kritikuoja ir šiuolaikinę
Lietuvą.
 KŪRYBOS BRUOŽAI
• Biografiniai elementai, asmeninių nutikimų fragmentai per
kalbos žaismą, ištobulintą poetinę formą transformuojami
ir sukuria naują tikrovę.
• Panašiai kaip H. Radausko kūryboje, poetinės
transformacijos principas Marčėnui labai svarbus.
• Radauską laiko vienu pagrindinių savo mokytojų.
• Eilėraštis „Radausko nužudymas“ – mokytoją reikia
simboliškai nužudyti (Radauskas mėgsta simboliškai „žudyti
tikrovę, kad sukurtų poetinį pasaulį“)
• Nemažai eilėraščių yra apie poeziją, jos gimimą, prasmę.
• Poetas suvokiamas ir kaip juokdarys, ir kaip tarpininkas
tarp kalbos ir pasaulio, ir kaip dieviška jėga, sugebanti
kurti naujus pasaulius.
• Poetas mėgsta tradicines, poetinio amato išmanymo
reikalaujančias eilėraščio formas (pvz.: sonetas)
• Aukštasis stilius – klasikinė eilėraščio forma, taisyklingo
rimo. Ritmo kuriamas muzikalumas, grakštus vaizdas – nėra
grynas.
• Lyrinis subjektas yra atviras pasauliui, nebijo išsakyti to,
ką jaučia, o nuostaba yra viena pagrindinių jo būsenų.
• Tuo pat metu jis ironizuoja ir aplinką, ir savo būsenas.
• Dėl tokio derinio poetas kartais vadinamas poklasikiniu,
• Apibūdinamas kaip postmodernistinės laikysenos
menininkas, kurio vertybių sistema nėra visai ryški.
• Vertybių hierarchijos pagrindu Marčėnui tampa pati poezija.
(„Pasaulis baigiasi/todėl reikia rašyti eilėraščius“, - rašoma
eilėraštyje „Ars poetica“)
• Ji suvokiama kaip galimybė pasipriešinti šiuolaikinio pasaulio
chaosui ir jį suvaldyti.
• Poezija atveria laikiną, trapų pasaulio grožį ir taip atsveria
mirties visagalybę.
• Vaikystė yra laikas, kurio galima „nusitverti“ nevilties
akimirką, o Dievas (vengiama jį įvardinti) jaučiamas, kaip
pirmasis šio pasaulio grožio kūrėjas (antrasis - poetas)
• Marčėną galima vadinti ironiškai melancholišku, bet vis dėl
to viltingu poetu.
• Aido Marčėno poezijoje galima skaityti ir kaip jausmingą
lyriką su ironijos atspalviu, ir kaip dialogą su tradicija –
kaip melodingą, gražų žaidimą kalba, kaip poeziją apie pačią
poeziją.
 NAUDINGOS NUORODOS

• https://www.edukamentas.lt (apibendrinta priešegzamininė informacija)

• https://mokovas.wordpress.com/kulturos-epochos-ir-literaturos-sroves/
(literatūros srovės, kontekstas)
• https://kalbejimai.lt/; https://potemes.lt/mokytis-kalba-mintinai-klaida/
(Pagalba ties lietuvių kalbos kalbėjimu)
• https://www.youtube.com/channel/UCNy8tgBLEor-PXwW41q1jmg/videos
(trumpi video apie autorius ir kūrybą)