Kad žmogus taptų asmenybe, reikia mokytis.

Nuolat tobulėdamas, žmogus pažįsta pasaulį, atranda

naujus dalykus, pats ima kurti. Švietimo naudą žmogus suprato labai seniai. Į Lietuvą mokslo svarbos idėjos
atkeliavo su Reformacija: buvo pradėtos kurti mokyklos, leisti knygos. 1547 metais Karaliaučiuje išleistoje
pirmojoje lietuviškoje knygoje „Katekizmas“ Martynas Mažvydas, šios knygos autorius, pastorius, kalba
apie knygos reikšmę žmogaus gyvenime. Pratarmėje ,,Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump“
knygelė pati kviečia skaitytoją iš jos mokytis: ,,Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit...“ Ji sako, kad to
mokslo, kurio taip troško jų tėvai, pagaliau gali gauti visi, todėl ,,su džiaugsmu tą žodį“ turi priimti ir
niekados jo neužmiršti. Dar ji teigia, kad daugiau mokantis turi pamokyti kitą. O tas žmogus, kuris nenori
šviestis, amžiams liks tamsybėse. Juk mokslas žmogui suteikia laimę. Kaip doriems krikščionims, knygelė
liepia užmiršti senąjį pagonišką tikėjimą ir garbinti vienintelį Dievą, kuris ,,dangų, žemę žodžiu vienu
sutvėrė“. Martynas Mažvydas knygelės lūpomis prakalboje kreipiasi į ponus ir kunigus prašydamas jų
rūpintis švietimu gimtąja kalba, padėti žmones atvesti į tikrąjį tikėjimą. Autorius buvo išsilavinęs žmogus ir
suprato švietimo svarbą. Nors gyvenimas per kelis šimtmečius pasikeitė, Mažvydo idėjos neprarado
aktualumo. Šiais laikais mokslo svarba ypač išaugo, nors ne visi tą suvokia. Jau maža vien mokėti skaityti
ir rašyti. Šiandien dažnai žmogus siekia ne tik vidurinio, bet ir universitetinio išsilavinimo. Neišsilavinęs
žmogus dirba sunkius darbus, jo dažniausiai nė nevilioja knygos, menas. Televizijos laidoje „Klausimėlis“
galime tokių žmonių pamatyti. Jų tikrai nepavadinsi asmenybėmis. Taigi mokslas – šviesa, vartai į pasaulį ir
pažinimą.

Visais laikais buvo žmonių, kurie suvokė, jog gimtoji kalba – didelė vertybė. Dar XVI amžiuje, kai
Lietuvoje nebuvo rašytinės lietuvių kalbos tradicijos, radosi žmonių, kurie pradėjo rūpintis lietuvių kalbos
vartojimu viešajame gyvenime. Mažojoje Lietuvoje žymiausia asmenybe galėtume laikyti liuteronų
pastorių Martyną Mažvydą, 1547metais išleidusį pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmą“, o LDK –
M.Daukšą, katalikų kunigą, gimtosios kalbos puoselėtoją. Po Liublino unijos (1569m.) įsigalėjus lenkų
kalbai, M.Daukša jautė pareigą priminti, kokia niekinga ir menka tauta, nevartojanti savo kalbos.
„Postilės“, išleistos 1599 metais, „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ autorius teigia, kad kalba yra
prigimtinis dalykas. Šią mintį jis paremia pavyzdžiu iš gyvulių gyvenimo: kas gi būtų, jei lakštingala
kranktų kaip varnas, o liūtas bliautų kaip ožys? Žmogus, nevartojantis savo kalbos, ardo Dievo nustatytą
tvarką. Daukša nurodo, kad kalbą reikia vartoti visose gyvenimo srityse: Bažnyčioje, tarnyboje, namie.
Daukša – tikras patriotas. Jis įsitikinęs, kad kalba vienija tautą, ji – bendras meilės ryšys, pilietiškumo tėvas,
valstybės sargas. Daukšos idėjos aktualios ir šiandien. Gyvename visuotinės globalizacijos laikais, kai labai
svarbu gerai mokėti užsienio, ypač anglų kalbą. Svetimi žodžiai, posakiai skverbiasi į mūsų kasdieninį
gyvenimą, todėl iškyla būtinybė rūpintis savo gimtąja kalba – tą turime daryti kiekvienas. Be to, mūsų
šalyje išleistas Valstybinės kalbos įstatymas, įpareigojantis viešojoje erdvėje vartoti taisyklingą lietuvių
kalbą, veikia Valstybinės kalbos komisija. Netgi lietuviai emigrantai svetimose šalyse kuria lietuviškas
mokyklas, leidžia lietuvišką spaudą ir taip dauguma puoselėja savo gimtąją kalbą. Taigi galima teigti, kad
sąmoningi, patriotiški žmonės visada rūpinasi savo gimtąja kalba, nesvarbu, kokiomis istorinėmis,
kultūrinėmis sąlygomis gyvena.
 Ar draugystės samprata pakito?

Anot žymaus graikų filosofo Aristotelio, draugystė – tai reikalingiausia vertybė žmogaus
gyvenime, kurios negali pakeisti jokie turtai. Nuo antikos laikų draugystė išties buvo labai vertinama bei
puoselėjama ir turbūt viena iš gražiausių jos ypatybių yra ta, kad tai gali būti lyg dvasinė atremtis, padedanti
įveikti gyvenimo sunkumus. Tačiau šiomis dienomis pastebima, kad XXI a. modernioji visuomenė
draugystę supranta visai kitaip. Kalbama, jog žmonės nebesistengia atrasti dvasinio ryšio, draugystė jiems
tapo tik tam tikras naudos šaltinis. Todėl kyla klausimas, argi tikrai galėjo neatpažįstamai pasikeisti
bičiulystės samprata? Ir jeigu taip, tai kas lėmė šį pokyti?
Manoma, kad visais laikais draugystė buvo suprantama kaip tam tikra meilės rūšis, paremta
užuojauta bei nuoširdžiu noru padėti draugui, atsidūrusiam nemalonioje situacijoje. Juk gyvenimas nuolat
sunčia sunkių išbandymų, kurie sukelia įvairių nusivylimų ir abejonių. Tokiais momentais, kai žmogus
išgyvena sunkiausias gyvenimo akimirkas, svarbus vaidmuo tenka būtent artimiausiems bičiuliams. Tai
žmonės, kurie neturėdami jokių savanaudiškų ketinimų, stengiasi visias įmanomais būdais pagelbėti
draugui. Šią mintį norečiau paremti žymiausio Baroko epochos atstovo M.K. Sarbievijaus kūryba, kuri
vienu metu buvo netgi įtraukta į Oksfordo universiteto programą. Šis poetas tuo metu, kai astronominiai bei
Didieji geografiniai atradimai lėmė Renesanso žmogaus žlugimą, skatino atsigręžti į amžinąją vertybę –
draugystę. M.K.Sarbievijus draugystės temą nagrinėjo etinėse odėse, kurios visos buvo dedikuotos jo
draugams, o tai leidžia daryti prielaida, kad ne tik lyrinis subjektas, bet ir pats autorius labai vertino
draugystę. Vienoje iš odžių, skirtoje draugui Publicijui Munacijui, atskleidžiami tikros bičiulystės bruožai:
jautrumas, geranoriškumas bei užuojauta. Šių vertybių buvimą įrodo tai, kad lyrinis subjektas nelieka
abėjingas draugo sielvartui, jis nori padėti, nuraminti, jam skaudu, kad draugas išgyvena dvasinį skausmą ir
juo nesidalina su artimaisiais. Šią situaciją, kai draugo sielvartas kankina ne tik jį patį, bet ir aplinkui
esančius artimuosius, autorius metaforiškai prilygina griūvančiams medžiams, kurie kartu sulaužo ir
mažesniuosius medelius. Lygiai taip pat ir draugystėje, kai kenčia vienas draugas, tai kartu sielvartauja ir jo
bičiuliai, kurie šioje metaforoje prilyginami mažiesiams medeliams. Tačiau ,anot lyrinio subjekto, yra vienas
kelias, siekiant užmiršti nesekmes ir rūpesčius, t.y. išsipasakojimas. Dvasinis išsipasakojimo poveikis
pavaizduojamas vėlgi metaforiškai :kai žmogus su draugais dalinasi skausmu, skausmas kaip paukšelelis
tupinėja pas kiekvieną draugą ir tokiu būdu nebegrįžta pas kenčiantį žmogų. Tai patvirtina, kad draugų
geranoriškumas bei jautrumas išties daro stebuklus. Tačiau talentingas to meto pamokslininkas norėjo ne tik
atskleisti draugystės žavesį ir prasmingumą , bet ir parodyti, kad besaikis sielvartas griauna stojišką
žmogaus laikyseną, kuri reikalauja visapusiško saiko. Nuolat sielvartaujantis žmogus atsiriboja nuo pasaulio
ir tokiu būdu skaudina artimuosius, o taip pat ir neatlieka savo pareigų, nes gyvena paties sukurtame
pasaulyje, kuriame egzistuoja vien tik blogis, nėra jokios vilties ir tikėjimo. Žmogui pačiam atrasti vidinės
stiprybės ir išsivaduoti iš šio negandų pasaulio yra nelegva, todėl tokiais atvėjais artimi bičiuliai yra labai
reikalingi. Jų jautrumas bei geranoriškumas padeda pamiršti sunkumus ir iš naujo atrasti gyvenimo prasmę.
Todėl tikri draugai, kurie kartu ne tik juokiasi, bet ir liūdi, yra viena iš svarbiausių dvasinių atramčių.

Etinėje odėje „Publijui Munacijui“ kalbantysis teigia, jog reikia saikingai gedėti išsikalbant, o ne laikant
skausmą savo viduje: „Žaizdos gilios neslėpk nuo draugo, / Rūpesčių sieloj savoj nelaidok.” Adresatas
Publijus Munacijus sulauks paguodos žodžių ne iš vieno draugo, o iš viso jų būrio. Tik reikia noro
pasidalinti išgyvenimais su kitais, išsikalbėti, tokiu būdu parodyti pasitikėjimą bičiuliais, atgauti prarastą
ramybę: „Mažėja skausmas, jei išsakai kitiems, / Išnyksta, jeigu išdalini draugams...“ Stojiškas ir
krikščioniškas vertybes puoselėjusiam Sarbievijui bičiulystė, susikalbėjimas leido saikingai ir prasmingai
gyventi žmogui, nesupratusiam dieviško pasaulio tvarkos, bijojusiam likimo atsitiktinumų. Baroko
epochoje susikalbėjimas (išsikalbėjimas) tampa bičiuliams tarpusavio atrama.