1

REALIZMAS
Pažangos amžius ir jo idėjos...........................................................................1
Realizmo bruožai............................................................................................2
Natūralizmas...................................................................................................3
ROMANO SUKLESTĖJIMAS......................................................................4
FIODORAS DOSTOJEVSKIS (1821-1881).................................................5
GYVENIMO IR KŪRYBOS KELIAS..........................................................5
KŪRYBOS YPATYBĖS................................................................................7
„NUSIKALTIMAS IR BAUSMĖ"................................................................8
Apibendrinimas............................................................................................14

Romantizmą pakeičianti literatūros kryptis vadinasi realizmas. Didžiosiose Europos ir Amerikos

literatūrose jis įsigalėjo apie 1840 m. (lietuvių literatūroje šiek tiek vėliau – maždaug po 50 m.) ir vyravo iki
pat XIX a. pabaigos. Realizmas susijęs su XIX a. europiečių gyvenimo pokyčiais, mokslo atradimais, su
išaugusiu rašytojų dėmesiu viduriniajam ir žemesniajam visuomenės sluoksniui - darbininkijai,
smulkiesiems ir vidutiniams verslininkams, tarnautojams. Realistai nusigręžia nuo romantikų
suabsoliutinto žmogaus dvasios pasaulio ir susitelkia ties daiktiškosios žmogaus aplinkos vaizdavimu. Ši
literatūros kryptis paskatino šiuolaikinių literatūros žanrų, pirmiausia romano, išpopuliarėjimą. Vėlyvoji
realizmo atmaina, išryškėjusi XIX a. paskutiniajame ketvirtyje, vadinama natūralizmu. Romantizmo,
realizmo ir natūralizmo epochoje yra ir svarbiausios XX a. literatūros krypties - modernizmo ištakos.

Pažangos amžius ir jo idėjos

XIX a. trečiajame-ketvirtajame dešimtmetyje Europos ir Amerikos visuomenė ėmė sparčiai keistis.
Žmonių gyvenimą iš pagrindų keitė technikos išradimai - elektros, garo mašinų panaudojimas, naujos
transporto rūšys (geležinkelis), greit augo miestai ir pramonė, europiečių įkurtos valstybės įgijo įtaką
visame pasaulyje. Šios permainos kėlė pasididžiavimą proto galia, stiprino viltį, kad žmogus pajėgus pats,
be kokių nors antgamtinių jėgų pagalbos pertvarkyti ir patobulinti pasaulį. XIX a. žmonės savo laiką
išdidžiai įvardijo kaip pažangos, arba progreso, amžių.
XIX a. žmonių pasaulėžiūrą paveikė naujos filosofijos, gamtos bei visuomenės mokslų idėjos,
susijusios su materialistine pasaulio samprata, žmogaus proto išaukštinimu. Įtakingiausia to laiko filo-
sofijos kryptis vadinama pozityvizmu (pozityvus - realus, tikras, apčiuopiamas). Jos pradininkas
Ogiustas Kontas (Auguste Comte, 1798-1857) manė, kad filosofiją ir mąstymą apskritai reikia grįsti
gamtos ir tiksliųjų mokslų duomenimis, siūlė atmesti bet kokius metafizinius (antgamtinius) klausimus,
absoliučias tiesas ir vertybes, o žmogaus proto galias sutelkti konkrečioms visuomenės gyvenimo
problemoms spręsti. Šias pažiūras parėmė Čarlzo Darvino (Charles Darvin) suformuluota evoliucijos
 2

teorija, teigusi, kad aukštesniosios gyvūnų rūšys, taip pat ir žmogus, esą atsiradę iš žemesniųjų rūšių
kovos dėl būvio, prisitaikymo ir natūralios atrankos būdu. Visuomenės moksluose ją pratęsė klasių kovos
teorija, išplėtota vokiečių filosofo ir ekonomisto Karlo Markso (Karl Marx).
Sparti pramonės pažanga, miestų augimas XIX amžiuje paaštrino socialinės nelygybės problemas -
tūkstančiai darbininkų, iš nuskurdusių kaimų suvažiavę į pramoninius miestus, buvo žiauriai išnaudojami,
gyveno lūšnynuose, neturėjo elementarių pilietinių teisių, švietimo ir sveikatos apsaugos sąlygų, o
stambieji pramonininkai ir valdininkija labai praturtėjo. Iš šių kontrastų radosi gausūs visuomenės
pataisymo projektai ir revoliuciniai sąjūdžiai. Realizmo ir natūralizmo literatūra visus šiuos naujus
gyvenimo reiškinius atidžiai fiksavo, skatino juos pažinti ir taip pati dalyvavo visuomenės kaitoje.

Realizmo bruožai
Rašytojai, dailininkai, skulptoriai taip pat buvo paveikti vyraujančių savo laiko idėjų. Jie laikėsi
požiūrio, kad menininko uždavinys yra tyrinėti tikrovę, meniniais vaizdais atskleisti tai, kas neprieinama
arba sunkiai prieinama mokslui. Realistai nustojo gilintis į filosofinius žmogaus būties klausimus, žavėtis
istorijos, tolimų kraštų egzotika, gamta arba poetinės fantazijos skrydžiais. Jie dėmesį sutelkė į žmogaus
kasdienybę - visų pirma į dirbančio, vargstančio žmogaus buitį, į plačiųjų visuomenės sluoksnių
gyvenimą; savo kūriniuose ėmėsi kelti, fiksuoti ir spręsti skaudžias daiktiškosios žmogaus būties problemas.
Todėl realistiniam menui būdingiausia visuomeninė, arba socialinė, tematika ir problematika.
Į tikrovę realistai stengėsi žvelgti nešališkai, objektyviai, su mokslininko atidumu ir
dėmesingumu detalei, ir kartu pastebėti tos tikrovės dėsningumus, išryškinti esminius jos bruožus. Jų
kūriniams būdingas tikslus išorinės, daiktiškosios tikrovės vaizdas ir kartu apibendrinimas, pastanga
išryškinti tipiškus aplinkos ir visuomenės bruožus. Tokia tikslaus tikrovės atvaizdo ir tipiškumo dermė,
realistų nuomone, ir yra tikroviškumas - vertingiausia naujojo meno savybė. Objektyvaus stebėtojo
poziciją realistiniame mene paprastai išreiškia visažinio pasakotojo, vertintojo figūra (dailėje ją atitinka
aiški vaizduojamoji perspektyva).
Kartu su meno objektu ir siekiais pakito ir realistinių kūrinių raiškos priemonės. Realizmas
atsisako aukštojo stiliaus, klasikinių žanrų, iš Antikos ar Biblijos paveldėtų motyvų. Klasikinio ir romantinio
meno simbolius, alegoriškas detales, romantikų metaforas keičia metonimija - tikrovės fragmentai,
atstovaujantys platesniems tos tikrovės reiškiniams. Į realistinius kūrinius plūsteli kasdienė, šnekamoji
kalba, naujosios demokratinės epochos buities detalės; dar romantizmo plačiai naudotus poetinius žanrus,
tokius kaip poema, išstumia proza. Realizmo meninius idealus geriausiai įgyvendino romanas - žanras,
neturintis griežtų taisyklių, lengvai prisitaikantis prie įvairiausių tikrovės sričių vaizdavimo, sulydantis
įvairiausių stilių elementus.
 3

ŽYMIAUSI REALISTAI. Realizmo krypties pradininkas Europos literatūroje yra

prancūzų romanistas Onorė de Balzakas (Honore de Balzac, 1799-1850). Savo devyniasdešimt
septynių romanų cikle, pavadintame „Žmogiškoji komedija", Balzakas sukūrė įspūdingą XIX a.
pirmosios pusės Prancūzijos visuomenės gyvenimo paveikslą, apimantį sostinę ir provinciją,
bankininkus, aristokratus, pramonininkus, varginguosius sluoksnius... Šios visuomenės
svarbiausios varomosios jėgos yra pinigai, beatodairiškos žmonių pastangos išsikovoti aukštesnę
visuomeninę padėtį. Rašytojas tarsi gamtininkas atskleidžia pavienių asmenų ir visuomenės grupių
elgesį lemiančius dėsnius. Tai savotiška epochos visuomenės ir papročių istorija. Žymiausi
„Žmogiškosios komedijos" ciklo romanai yra „Eugenija Grandė" ir „Tėvas Gorijo".
Balzako pradėtą kryptį Prancūzijoje tęsė Stendalis (Stendhal, tikroji pavardė Anri Beilis
[Henri Beyle], 1783-1842), Anglijoje - Čarlzas Dikensas (Charles Dickens, 1812-1870), Rusijoje -
Aleksandras Gogolis (1809-1852), Ivanas Turgenevas (1818-1883), Levas Tolstojus (1828-1910) ir
kt.

Natūralizmas
Vėlesnioji realizmo atmaina, arba srovė, yra natūralizmas. Jis susijęs su mėginimu
literatūroje tiesiogiai pritaikyti tiesos ir moksliškumo principus. Natūralistai manė, kad rašytojas,
kaip ir mokslininkas, savo veikloje turėtų remtis stebėjimu, eksperimentu ir dokumentais. Jie griežtai
laikėsi biologinės žmogaus bei visuomenės prigimties teorijos. Natūralistinėje literatūroje pesimistiškai
žiūrima į bet kokius dvasinius žmonių gyvenimo reiškimus, tokius kaip moralė, tikėjimas, joje vyrauja
nuožmios kovos už būvį, smurto, instinktų ir išsigimimo temos.
Žymiausias natūralistinės literatūros atstovas yra prancūzų rašytojas Emilis Zola (Emile Zola, 1821-
1902). Dvidešimties romanų cikle „Rugonai-Makarai", remdamasis tiesioginiais aplinkos stebėjimais,
tyrinėjimais, gausybe įvairiausias epochos gyvenimo sritis aprašančių dokumentų, jis parodo aplinkos ir
paveldėjimo įtaką penkioms vienos giminės kartoms.
Daugelio XIX a. antrosios pusės rašytojų kūryboje realizmo ir natūralizmo pradai susipina. Toks
derinys būdingas Giustavo Flobero (Gustave Flaubert, 1821-1880) kūrybai. Kitaip nei Balzakas, Floberas
parašė palyginti nedaug, užtat prancūzų literatūroje pagarsėjo kaip neprilygstamas stiliaus meistras,
ištisus mėnesius galėjęs tobulinti vieną puslapį. Jo rašymo manierai būdingas itin tikslus, bemaž beasmenis
objektyvumas, negailestinga miesčionijos dvasinės menkystės analizė. Žymiausiame savo romane „Ponia
Bovari" jis vaizduoja nežymią miesčioniškos prigimties moterį, nesantuokiniuose ryšiuose ieškančią savo
knygiškų svajonių išsipildymo, patiriančią nusivylimą, beprasmybę ir depresiją. Šis romanas reikšmingas ne
tik įžvalgia psichologine analize, bet ir novatorišku pasakojimo būdu, kuriame tiesioginį pasakotojo
 4

komentarą bemaž visiškai pakeičia veikėjos įspūdžių bei minčių perteikimas ir analitinis aplinkos
aprašymas.

ROMANO SUKLESTĖJIMAS
Dažnai sakoma, kad XIX amžius literatūroje - romano amžius. Rašytojų realistų dėmesys
kasdienybei, gyvenimo įvairovei, pastangos aprėpti ir paaiškinti visuomenės gyvenimo visumą atitiko šio
lankstaus žanro prigimtį ir suteikė nepaprastai stiprų impulsą jo raidai.
Žodis romanas kilęs iš senosios prancūzų kalbos, kurioje reiškė romaniška kalba (t. y. ne lotyniškai
- oficialia senųjų laikų rašto kalba) parašytą kūrinį. Romanas - tai didelės apimties, laisvos
kompozicijos siužetinis prozos kūrinys. Neturėdamas beveik jokių pastovių žanro normų, jis labai
lengvai prisitaiko prie laiko reikalavimų. Galima sakyti, kad pastoviausia šio žanro savybė yra atvirumas
bet kokiai žmogaus patirčiai, minčiai bei kūrybiniams sumanymams. Kartais romanas pavadinamas
mūsų laikų epu - taip plačiai jis aprėpia pastarųjų šimtmečių tikrovę ir žmogų. Romanas artimai susijęs
ir su šiuolaikiniu individualizmu - jo centre paprastai yra atskiro žmogaus asmeninis
gyvenimas, patirtis, vidinės brandos kelias. Romano formai labai didelę įtaką turi autoriaus indi -
vidualybė. Dėl formos ir turinio laisvumo šiuolaikinis romanas turi nepaprastai daug žanrinių
atmainų.
Romano ištakos glūdi dar antikinės Graikijos literatūroje, Vidur amžių pramoginėje,
nuotykių raštijoje (riterių romanas), liaudies humoristiniuose bei satyriniuose pasakojimuose (iš
jų išaugo vieno žymiausių Renesanso rašytojų Fransua Rablė romanas „Gargantiua ir
Pantagriuelis"). Tačiau Renesanso, Baroko ir Klasicizmo laikų lite ratūros teorijoje romanas dar
nebuvo laikomas savarankišku žanru, neskiriamas nuo tokių tekstų kaip kronika, reportažas,
memuarai, laiškai, o jei ir pastebimas, tai priskiriamas vadinamiesiems „žemie siems" žanrams.
Šiuolaikinio romano pradininku paprastai laikomas Migelis Servantesas , „Don Kichoto" autorius.
XVII-XVIII a. šį žanrą plėtojo Danielis Defo („Robinzonas Kruzas"), Džonatanas Sviftas
(„Guliverio kelionės"). Pagrindiniai šiuolaikinio romano tipai atsira do sentimentalizmo ir
romantizmo laikais. Tai visuomenės, papročių, istoriniai, meilės romanai, kuriuos kūrė Žanas Žakas
Ruso („Naujoji Eloiza"), Johanas Volfgangas Gėtė („Jaunojo Verterio kančios"), Val teris Skotas
(Valter Scott, „Aivenhas", „Rob Rojus"), Viktoras Hugo („Paryžiaus katedra", „Vargdieniai"),
Aleksandras Puškinas („Euge nijus Oneginas"), Michailas Lermontovas („Mūsų laikų didvyris").
Jau aptarėme, kaip romanas išpopuliarėjo realizmo epochoje.
Pirmieji lietuviški romanai parašyti tik XX a. pradžioje. Tai Vin co Pietario „Algimantas"
(1904), Julijono Lindės-Dobilo „Blūdas" (1912). Romano bruožų turi ir kai kurie XIX a. lietuvių
 5

prozos kūriniai, pavyzdžiui, Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzė" (1869). Žymiau sias klasikinis
lietuviškas romanas yra Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly".

FIODORAS DOSTOJEVSKIS (1821-1881)

Vienas žymiausių XIX a. pasaulio romanistų yra rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis. Tikras savo
laiko kūdikis, persiėmęs savo epochos idėjomis, jis kartu nujaučia daugelį esminių XX a. problemų ir meno
bruožų, yra šiuolaikinio psichologinio romano ir vadinamosios polifoninės prozos pradininkas, į literatūrą
sugrąžina amžinųjų egzistencinių ir moralinių klausimų svarstymą. Svarbiausi jo kūrybos klausimai - gėrio
ir blogio santykis, kančios, tikėjimo, dorovės principų prasmė ir vertė, žmogaus prigimties dvilypumas ir
jo tobulėjimo galimybės. Dostojevskio kūryboje galima įžvelgti realizmo mokyklą, kai kuriais bruožais jis
artimas natūralizmui, daugeliu esmingų savybių jo kūryba yra atrama ir XX a. modernistams.

GYVENIMO IR KŪRYBOS KELIAS

Fiodoras Dostojevskis gimė 1821 m. spalio 30 d. Maskvoje, vargšų ligoninės gydytojo šeimoje. Jo
tėvas buvo kilęs iš buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių (nuo Pinsko dabartinėje Baltaru-
sijoje); save, atrodo, kartais pavadindavo lietuviu. Tėvas buvo gana sunkaus, griežto būdo, nors teisingas,
labai rūpinęsis šeima, motina - poetiška, švelni. Mokėsi privačiose Maskvos bajorų mokyklose,
suteikusiose gerą humanitarinį išsilavinimą, visam gyvenimui įdiegusiose meilę literatūrai. Po motinos
mirties, būdamas penkiolikos metų, tėvo valia stojo į Peterburgo karo inžinerijos mokyklą. }Ją baigęs
metus tarnavo Rusijos valdžios įstaigose, o paskui atsidėjo literatūriniam darbui. 1845 m. parašė savo
pirmąjį romaną „Vargšai žmonės", laiškų forma pasakojantį apie skurdaus Peterburgo valdininkėlio
didelę ir taurią meilę. Jau šio pirmojo kūrinio kelias į viešumą buvo ypatingas. Žymus rusų poetas N.
Nekrasovas, per naktį skaitęs niekam nežinomo literato rankraštį, penktą valandą ryto atbėgo jo
pasveikinti. Panašių entuziastingų žodžių Dostojevskis sulaukė iš žymiausio tų laikų rusų kritiko V.
Belinskio:

Jeigu dvidešimt penkerių metų žmogus gali parašyti tokį dalyką, tai jis genijus. <...> Mes, publicistai ir
kritikai, tik samprotaujame, mes žodžiais stengiamės tai išaiškinti, o jūs, menininkas, vienu brūkštelėjimu,
išsyk atskleidžiate paveikslo esmę taip, kad galima pirštais paliesti <...>. Štai meniškumo paslaptis, štai
meno tiesa. Štai menininko tarnavimas tiesai! Tiesa atverta ir apreikšta jums, kaip menininkui, atiteko kaip
dovana, tad branginkite šią dovaną, likite jai ištikimas ir būsite didelis rašytojas!.."

Šis pripažinimas drovios prigimties Dostojevskį galutinai įtikino, kad jam skirtas rašytojo
kelias.
1847 m. Dostojevskis suartėjo su socialistais - Peterburgo jaunimo grupe, kuri svarstė reformų
 6

atsilikusioje Rusijoje būtinybę, skaitė Vakarų Europos visuomenės reformatorių ir revoliucionierių

raštus. Despotiškas carinės Rusijos režimas, išsigandęs Europoje tuo metu kilusios revoliucijų bangos,
šią grupę įtarė rengiant sąmokslą. 1848 m. socialistai, su jais kartu ir Dostojevskis, buvo suimti ir po
aštuonis mėnesius trukusio tardymo nuteisti sušaudyti. Šaltą 1849 m. gruodžio 22-osios rytą būrelio
nariai buvo nuvežti į Peterburgo Semionovo aikštę, sustatyti ant ešafoto, jiems užvilkti balti mirtininkų
marškiniai, šventikas priėmė paskutinę išpažintį, kareiviai nutaikė šautuvus... ir tada atšuoliavo
pasiuntinys, atnešęs caro malonės raštą: sušaudymą pakeisti aštuoneriais metais katorgos ir tremties.
Siaubinga akistata su mirtimi visam gyvenimui įsirėžė į jautrią Dostojevskio sąmonę, galbūt
paaštrino ir visą vėlesnį gyvenimą jį kamavusią epilepsiją (nervų liga, pasireiškianti traukuliais ir
sąmonės netekimo priepuoliais).
1849-1859 m. Dostojevskis praleido katorgoje ir tremtyje Sibire. Tai buvo nepaprastai sunkus jo
gyvenimo laikotarpis, primenantis XX a. lietuvių tremtinių kančias Sibiro šiaurėje. Kaliniai gyveno
susikimšę apirusiuose barakuose, su grandinėmis ant kojų, tvankumoje, apnikti parazitų, sunkiai
dirbdami, neturėdami menkiausios galimybės pabūti vieni, pasimatyti su artimaisiais; buvo
draudžiama skaityti ir rašyti. Tačiau kaip rašytojui Dostojevskiui šie metai suteikė neįkainojamą patirtį:
kaip pats sakė, Sibire jis pamatė „visą rusų liaudį", pažino žmogų nuo žemiausių instinktų iki
aukščiausių dvasios pasireiškimų, prisirinko begales siužetų ir motyvų, išgirdo gausybę liaudies kalbos
atmainų. Kalėjimo, katorgos, teismo vaizdai perpina visą vėlesnę Dostojevskio kūrybą. Pirmiausia šią
patirtį rašytojas išdėstė katorgą vaizduojančiame romane „Užrašai iš Mirusiųjų namų" (1861), kurį
skaitydamas, sakoma, verkęs net pats despotas caras.
1854 m. katorgos režimas Dostojevskiui buvo palengvintas, pakeistas į tremtį; jis pagaliau galėjo
skaityti ir rašyti. Remiamas brolio, kuris jam iš Peterburgo siuntė knygas, protingų vietos valdininkų, šiuos
metus rašytojas praleido intensyviai ir turiningai.
1859 m. grįžęs į Peterburgą, Dostojevskis pasinėrė į literatūrą: leido žurnalus, parašė ir
išspausdino romanus „Užrašai iš Mirusiųjų namų" (1861), „Pažemintieji ir nuskriaustieji" (1861),
„Užrašai iš pogrindžio" (1864), „Nusikaltimas ir bausmė" (1866). Šie kūriniai jam atnešė didžiulę šlovę.
Per katorgos ir tremties metus rašytojo pažiūros pasikeitė: jis įsitikino, kad socialistinės teorijos, revoliucinė
prievarta negali pataisyti visuomenės ir žmogaus. Visą vėlesnį gyvenimą Dostojevskis liko ryžtingas
revoliucijų priešininkas, konservatyvių, kartais net reakcingų pažiūrų (nepripažino Rusijos pavergtų tautų
teisės į laisvę). Tačiau Dostojevskio romanai, ypač žmogaus sielos gelmių meniniai atvaizdai, šias
pažiūras daugsyk pranoksta.
Dostojevskiui, kaip žmogaus sielos vaizduotojų!, daug postūmių davė meilė. Jautrios prigimties
rašytojui reikėjo bendravimo su subtiliais, jį atjaučiančiais asmenimis; jis lengvai įsimylėdavo, ne kartą
 7

skausmingai, nelaimingai. Pirma didžioji jo meilė buvo Marija Konstan, alkoholiko muitinės valdininko
žmona, netrukus likusi našle, kurią jis sutiko Sibire gyvenančią dideliame skurde. Rašytojas ją vedė ir drauge
išgyveno septynerius metus, nepaliaudamas mylėti, nors šeima nebuvo itin darni. Subtilūs dvasiniai ryšiai
jį siejo su Apolinarija Suslova, buvusio baudžiauninko dukra, talentinga moterimi, sutikta Peterburgo
literatūriniuose salonuose, su aktore Aleksandra Šubert, su rašytoja Aniuta Korvin-Krukovska.
Svarbiausia Dostojevskio gyvenimo moteris buvo jauna stenografistė Ana Snitkina, su kuria jis
susipažino ypatingomis sąlygomis. 1866 metais, labai stokodamas pinigų, jis pasirašė drakonišką sutartį
su vienu leidėju: jeigu rašytojas iki tų metų lapkričio pirmos nepristatysiąs jam naujo dvylikos spaudos
lankų (maždaug 300 puslapių) apimties romano, leidėjas devynerius metus galėsiąs be atlyginimo leisti
visus naujai parašytus jo kūrinius. Iki sutarties termino likus tik mėnesiui, romanas dar net nebuvo
pradėtas; tada draugų patariamas Dostojevskis pasisamdė pagalbininkę... ir sutartis buvo įvykdyta.
Ištekėjusi už rašytojo 1867 m., Ana iki pat mirties liko jam patikima atrama, nešė šeimos buities naštą,
tvarkė jo kūrybos leidimo reikalus.
Kita Dostojevskio gyvenimo aistra buvo lošimas. 1867-1871 m. viešėdamas Europoje jis lošė visiškai
pamesdamas galvą, pralošdamas paskutinius šeimos pinigus. Tik po keleto metų šios pragaištingos aistros
pavyko atsikratyti.
Rašytojas mirė 1881 sausio 28 d. Peterburge, įgijęs milžinišką autoritetą ir pripažinimą kaip rusų
literatūros klasikas.

KŪRYBOS YPATYBĖS
Dostojevskio kūrybą sieja dėmesys „prakeiktiesiems" egzistenciniams ir moraliniams klausimams: ar
yra Dievas ir jo nustatyta dieviškoji pasaulio tvarka; ar žmogus pajėgus pasiekti šventumą; kokia moralinio
tobulėjimo, pasiaukojimo, kančios prasmė?.. Rašytojui rūpi ne išorės, buities fiksavimas, ne žmogaus
gamtiškumas, kaip daugumai ankstesnių realistų ir natūralistų, bet žmogaus sielos, vidaus gyvenimas,
dieviškų ir gyvuliškų žmogaus bruožų susidūrimai; prigimties, proto, jausmų ir moralinių dėsnių, šventumo,
tobulybės ilgesio, religinio jausmo grumtis. Žmogaus psichikos pasąmonės atskleidimo gilumu ir meniškumu
Dostojevskis ir šiandien lieka nepralenkiamas.
Rašytojo kūriniuose atsiveria ir su niekuo nesupainiojamas, „dostojevskiškas" epochos vaizdas,
kuriame daug dėmesio skiriama visuomenės „apačioms" -vargšams, visuomenės atstumtiesiems, „pažemin-
tiesiems ir nuskriaustiesiems". Juose Dostojevskis įžvelgia tuos pačius dieviškumo pradus, dvasinio tyrumo
siekį kaip ir aristokratijoje.
Ypatinga ir Dostojevskio kūrinių forma. Realistinį, net natūralistinį tikrovės vaizdą juose pagilina
simboliniai elementai, bibliniai motyvai ir temos. Atsisakoma autoritetingo visažinio pasakotojo,
 8

rašytojo kūriniuose susiduria, rungiasi keletas lygiaverčių tiesų, pavienių veikėjų požiūrių.
Dostojevskio kūryba nepaprastai spalvinga ir žanrine, stilistine prasme: joje yra ir dokumentikos, užrašų,
laiškų, dienoraščių, ir detektyvo, socialinio romano, ir įvairių kitų žanrų bruožų bei elementų. Toks
įvairiausių požiūrių, tiesų, idėjų, pasakojimo būdų derinimas būdingas vėlesnei, XX amžiaus ir šiuo-
laikinei literatūrai.
Į didžiausias kūrybos aukštumas Dostojevskis užkopė romanais „Idiotas", „Nusikaltimas ir
bausmė" ir paskutiniuoju, likusiu nebaigtu „Broliai Karamazovai" (1879-1880).

„NUSIKALTIMAS IR BAUSMĖ"
„Nusikaltimas ir bausmė" - garsiausias Dostojevskio romanas, tvirtai įėjęs į pasaulio literatūros
aukso fondą. Šis romanas, parašytas 1865-1866 m. Peterburge, susijęs su tam tikra rašytojo asmenine pa-
tirtimi, su epochos idėjomis bei problemomis. Jame matyti vargšo žmogaus Peterburgas, kokį turbūt regėjo
pats Dostojevskis, ambicingas, tačiau neturtingas studentas; galima pajusti ir to meto Rusijoje bei visame
Vakarų pasaulyje populiarios visuomenės pertvarkymo teorijas. Tačiau romano centre esanti nusikaltimo
prieš moralinius visuomenės pagrindus ir atsakomybės tema, joje susieinančios problemos ir idėjos yra iš
esmės visuotinės, amžinos, nė kiek nepasenusios, o kai kuriais aspektais ir dar aktualesnės šiandien,
praėjus bemaž pusantro šimto metų nuo romano sukūrimo, „etninių valymų" ir pasaulinio terorizmo
epochoje.

KOMPOZICIJA, PROBLEMATIKA, ŽANRAS.

Romano meniniai vaizdai susitelkia apie vieną temą - nusikaltimą iš idėjinių paskatų.
Pagrindinis veikėjas Rodionas Raskolnikovas pasikėsina į Dievo teisę - spręsti, kas turi gyventi, o kas mirti.
Šios temos ir su ja susijusių moralinių, visuomeninių, psichologinių ir filosofinių problemų gvildenimo
erdvė - pagrindinio veikėjo sąmonė. Tačiau ši sąmonė nėra uždara, į ją nuolat įsiveržia kitų romano žmonių
nuomonės, jausmai, ataidi išorinės tikrovės patirtys, Raskolnikovo ir kitų personažų veiksmai. Ir pats Ras-
kolnikovas nuolat su savimi ginčijasi, sau prieštarauja, nuolat persvarsto savo ir kitų veikėjų požiūrius bei
argumentus. Rašytojas užaštrina kūrinio problemą, kaip tariamai „pateisinamo" nusikaltimo akstiną
parodydamas bjaurią, godžią, atrodytų, niekam nereikalingą senę.
Svarbiausia Raskolnikovo oponentė - Sonia Marmeladova, netiesiogiai pasirodanti jau antrame
pirmos romano dalies skyriuje, jos tėvo pasakojime, ir lydinti herojų iki pat kūrinio pabaigos. Ji perteikia
krikščioniškojo nusižeminimo, meilės ir pasiaukojimo artimui idėjas. Su panašiu pasiaukojimo motyvu
susiję saviti kitų romano moterų paveikslai - pirmiausia Raskolnikovo sesers Avdotjos (Dunios) ir jo
motinos, taip pat senės sesers Lizavetos. Krikščioniškojo nusižeminimo temos sklaidoje labai ryškus
 9

vaidmuo tenka Marmeladovui. Priešingą poziciją užima hedonistas ( žmogus, besilaikantis pažiūros, kad
aukščiausias gėris žmogaus gyvenimo tikslas yra malonumas) Svidrigailovas, Dunios jaunikis Lužinas.
Svarbiausi idėjiniai ginčai Dostojevskio kūryboje neretai vyksta intelektualių herojų, inteligentų terpėje,
„Nusikaltime ir bausmėje" - studentų. Šiuo požiūriu minėtini vėliau romane ypač svarbūs Razumichinas,
smuklėje sutikti studentas ir karininkas.
Rašytojas labai atidžiai seka, kaip Raskolnikovo sąmonėje bręsta lemtingoji mintis, didina veiksmo
įtampą, ilgai neatskleisdamas, ką pagrindinis veikėjas yra sumanęs. Šit pokalbis užeigoje su Marme-
ladovu, iš pažiūros tiesiogiai nesusijęs su kitais siužeto įvykiais, atskleidžia ir sustiprina Raskolnikovo
pasiryžimo motyvus (tokiems nelaimingiems žmonėms būtų galima padėti įgijus pinigų!), paryškina jo
charakterį (impulsyvi, nuoširdi užuojauta, nesavanaudiškumas), o skaitytoją rengia krikščioniškos
atgailos ir nusižeminimo temos svarstymui. Panašią kontrasto ir kartu postūmio veikti reikšmę turi
motinos laiškas Rodionui, žinia apie sesers vedybas, gatvėje sutikta girta mergina, sapnas, pagaliau
lemtingasis smuklėje nugirstas pokalbis, kuris Raskolnikovą įtikina, kad jis ne vienas turi tokių beato-
dairiškų ketinimų.
Išoriškai romano siužetas primena detektyvą - pasakojama nusikaltimo brendimo, įvykdymo ir
išaiškinimo istorija. Tačiau už detektyvinę intrigą rašytojui neabejotinai svarbesnis nusikaltimo
psichologinis aspektas: nusikaltėlio išgyvenimai, kintantis santykis su aplinka, pairę nervai, nenuspėjami
poelgiai, jo pėdomis einančio tardytojo atskleidžiamas nusikaltimo psichologinis mechanizmas. Taip pat
ryškus romano socialinis žanrinis sluoksnis, susijęs su Peterburgo varguomenės gyvenimo vaizdais,
su „dugne" esančiais žmonėmis, jų pažeminimu ir kančia, ryšio tarp nusikaltimo ir skurdo atskleidimu.
Tačiau svarbiausios romane visgi moralinės ir filosofinės idėjos -žmogaus gyvenimą grindžiančio
dorovės dėsnio, jo pažeidimo priežasčių ir galimų pasekmių apmąstymai. Ne veltui Dostojevskio
romanai kartais vadinami idėjų romanais. Visi šie skirtingų žanrų elementai, plotmės Dostojevskio romane
yra neatskiriamai suaugę ir susipynę, atveria daug įvairiausių prasmingos interpretacijos galimybių. Toks
daugiasluoksniškumas yra romano meninės gelmės požymis.

CHARAKTERIAI. Vienas didžiausių XIX a. realistinės literatūros laimėjimų yra

visapusiško ir tikroviško individualaus žmogaus paveikslo, arba charakterio, sukūrimas. Dostojevskio
romanai šioje srityje yra viena iš pasaulio literatūros viršūnių. Panagrinėkime, kokius charakterius jis
nupiešė „Nusikaltime ir bausmėje", kokias žmogaus dvasios gelmes jais atveria, kaip per juos atsiskleidžia
bendroji romano prasmė.
Rodionas Raskolnikovas - jaunas, gabus, ambicingas žmogus, turintis daug
patrauklių savybių (atjauta artimam, noras pataisyti neteisingą pasaulį, įžvalgus protas), tačiau kartu ir
 10

užsidaręs, egoistiškas, negailestingas, apsėstas maniakiškos žudymo idėjos. Tai vienas įspūdingiausių
suskilusios asmenybės paveikslų pasaulio literatūroje. (Šią savo veikėjo charakterio savybę rašytojas
netiesiogiai nurodo jo pavarde - Raskolnikovas susijęs su rusišku žodžiu raskol — „skilimas". Beje,
simboliškos ir dauguma kitų romano pavardžių: Razumichino pavardė siejasi su žodžiu razum „išmin-
tis", Sonia, Sofija - su „išmintį" reiškiančiu graikišku žodžiu sophia; Lužinas su luža - „bala, klanas",
Kapernaumov - su Biblijos vietove Kapernaumu, kuriame Kristus įvykdė keletą savo stebuklų).
Šie bruožai iš dalies susiję su veikėjo biografija, jo gyvenimo sąlygomis:
vargšas studentas, neišgalintis tęsti mokslo (beje, šelpęs dar vargingesnį savo draugą!), gyvenantis į
karstą panašiame kambarėlyje, beveik badaujantis ir jaučiantis, kad perniek eina jo gabumai. Juos
taip pat lemia ir Raskolnikovo psichikos būsena, kurią aplinkiniai apibūdina kaip polinkį į
hipochondriją(- liguistas polinkis įsikalbėti nebūtas ligas). Visą romaną herojų slegia liguistos būsenos,
kartais pereinančios į kliedesį, haliucinacijas (sapnas apie kumelėlę); nepaprastas dirglumas,
daugsyk sustiprėjęs po nusikaltimo, lemia nenuspėjamus, nelogiškus jo poelgius, „žaidimą su
likimu". Dostojevskis įspūdingai atskleidžia nusikaltimo psichologiją, kurioje susipina objektyvios
paskatos, valingi apsisprendimai ir impulsyvūs prigimties postūmiai. Tokia proto, jausmų, sąžinės ir
kūniškų patirčių vienovė sukuria išsamų, įtaigų žmogaus paveikslą.
Raskolnikovas yra išsilavinęs, apsiskaitęs žmogus, jam nesvetimi literatūriniai gabumai, savo
mąstymo ir asmenybės unikalumu jis traukia aplinkinių dėmesį. Jis nėra paprastas nevykėlis. Greičiau jis -
mąstymo klystkeliuose atsidūrusio žmogaus proto įsikūnijimas.
Raskolnikovo pasaulėžiūroje rašytojas sutelkė daugelį idėjų, drumstusių ne tik XIX, bet ir
XX a. bei šiandienos žmonijos šviesiausius protus. Raskolnikovas skirsto žmones į aukštesnius ir
žemesnius, mano, kad aukštesnieji turi teisę nesilaikyti per tūkstantmečius susiklosčiusių dorovės
normų ir įstatymų, savo nuožiūra pertvarkyti kitų gyvenimą. Šis požiūris, beje, giminingas
primityvaus kapitalizmo prigimčiai (jai romane atstovauja Lužinas) ir nuspėja XX a. totalitarizmą.
Tai romano problematikos šerdis.
Į Raskolnikovo svarstymus įpindamas tikrovės patirtį bei kitų veikėjų argumentus, rašytojas
atskleidžia jų ribotumą ir klaidingumą. Romano epiloge nurodoma išeitis: ne smurtu, bet meile
pagrįstas dvasinio tobulėjimo kelias.

Sonia Marmeladova greta Raskolnikovo - svarbiausia „Nusikaltimo ir bausmės" veikėja,

tiesioginė jo maniakiškos idėjos oponentė, svarbiausia pašnekovė ir atrama. Kiek Raskolnikovas
uždaras, išdidus, perdėm pasitikintis savo proto galia, tiek Sonia valdoma gilių jausmų, sąžinės ir artimo
meilės. Ji visiškai jauna, beveik vaikas, menkai išsilavinusi, jos „netgi patrauklia negalėjai pavadinti";
 11

šiurpus prostitutės likimas ją verčia gūžtis, vengti padorių žmonių akių. Tačiau ši dalia nesugniuždė
Sonios dvasios. Iš jos mėlynų akių spinduliuoja gilus teisingumo jausmas ir stipri valia. Didžiausių
pažeminimų kelią rašytojas savo herojei skyrė norėdamas ją labiausiai išaukštinti.
Pagrindinis Sonios bruožas - gebėjimas atjausti ir aukotis. Dėl šeimos, vaikų, kurie netgi nėra
tikri jos broliai ir seserys, ji ryžtasi didžiausiam pažeminimui; galbūt tik mintis apie jų likimą sulaiko ją
nuo savižudybės. Sužinojusi apie Raskolnikovo nusikaltimą, ji nepuola jo smerkti, bet apkabina ir
glamonėja, užjausdama žmogų, už kurį „nelaimingesnio jau nėra pasaulyje". Būtent meilė, pagrįsta
nepajudinamu tikėjimu Kristaus mokymu, Raskolnikovą prie jos traukia ir palaiko. Čia jis junta kažką, ko
neturi pats ir kame intuityviai nujaučia išeitį iš savo dvasinės aklavietės. Gindama savo svarbiausius
principus Sonia yra nepalenkiama: Raskolnikovas turi atgaila ir kančia atpirkti savo klaidą. Sonios auka
herojų galų gale ir išlaisvina - iš savęs ir iš ydingo egoistinių minčių rato.
Kiti personažai Tiek pirmaeiliai, tiek antraeiliai romano personažai glaudžiai susiję su
Raskolnikovu, su juo nuolat diskutuoja, pratęsia jo mintis, išryškina būdo bruožus, įkūnija svarbias
romano idėjas. Patraukliausi romano veikėjai, be Sonios Marmeladovos, - Rodiono sesuo Dunia ir jo
draugas Razumichinas. Tai neturtingi, tačiau išsilavinę, jautrūs, turtingos ir gražios dvasios žmonės, gerai
jaučiantys savo žmogišką vertę ir gebantys ją apginti. Nuo Raskolnikovo juos skiria, o tarpusavyje artina
gebėjimas atjausti, nesavanaudiškai padėti; taip pat noras platinti apšvietą, prisidėti prie visuomenės
tobulėjimo. Jiedu abu įžvelgia Raskolnikovo talentą, tiki jo galimybėmis, bet pirmiausia tiesiog myli jį kaip
savo artimą, pasikliauja gera žmogaus prigimtimi. Jiedu ir išoriškai patrauklūs - Avdotja „aukšta,
nuostabiai liekna, stipri, pasitikinti savimi", Razumichinas „karštas, atviras, tiesiaširdis, doras, stiprus
kaip milžinas". Beje, išoriškai gražus yra ir Raskolnikovas.
Visi romano personažai atstovauja tam tikram socialiniam luomui, tipui. Dauguma pagrindinių,
kaip minėta, - neturtingi inteligentai, anų laikų Rusijoje kilę iš valstiečių, smulkiųjų bajorų (panaši ir to
meto lietuvių inteligentijos padėtis). Lužinas atstovauja savanaudiškiems „naujiesiems turtuoliams",
prasisiekėliams. Ginčas su Rodiono kambaryje susirinkusiais studentais rodo, kad Lužino elgesio
logika iš esmės nesiskiria nuo Raskolnikovo: jei jo išpažįstama „ekonominė idėja" leidžia nepaisyti
dorovės, artimo, krikščioniškų vertybių, tai prireikus „ir žmones galima pjauti". Ši Raskolnikovo
teorijos sąsaja su primityviuoju kapitalizmu aktuali ir šiandien.
Vienas įdomiausių romano personažų, kurio neigiamos savybės nenustelbia tragiškos
prigimties, yra Svidrigailovas (pavardė susijusi su lietuvišku istoriniu asmenvardžiu Švitrigaila). Jis -
bajoriškos kilmės visuomenės dykūnų, cinikų, veltėdžių tipas. Jis junta savo dvasios ištuštėjimą ir dėl jo
kenčia; geba atsiliepti į tikrą kilnumą, ištiesti pagalbos ranką vargstančiajam (poelgis su Dunia; pagalba
Marmeladovų šeimai), tačiau iš esmės savo gyvenimo pakeisti nebepajėgia. Greta Lužino jis įkūnija
 12

kitą Raskolnikovo vertybinio nihilizmo (neigimu pagrįstos pažiūros) loginę išvadą: atmetus dorovines
vertybes, nebelieka ribos tarp gėrio ir blogio, jokio švento ir neliečiamo dalyko - ar tai būtų žmona,
ar dvariškis, ar nepilnametė nuotaka, ar savo paties gyvybė.
Dar vienas įdomus ir kiek paslaptingas romano personažas - tardytojas Porfirijus Petrovičius
Zametovas. Jis visų pirma žmogus kaip ir kiti, su savo silpnybėmis ir privalumais. Zametovas
nutukęs, nejudrus, mėgstąs tuščiažodžiauti; tačiau jis anaiptol nėra teismo formalistas, kuriam
svarbiausia kuo greičiau surasti įtariamąjį ir jį nuteisti. Jam rūpi iš tiesų išsiaiškinti nusikaltimo
paslaptį ir suvokti, kaip nusikaltėlis prie to priėjo. (Tuo, beje, Zametovas panašus į žymiųjų XX a.
detektyvinio romano seklius.) Porfirijus Petrovičius įkūnija gilią įžvalgą, logiką, nuojautą ir
nepermaldaujamą teisingumo jausmą. Jo gebėjimas pajusti Raskolnikovo būsenos subtilybes, nuspėti
ar atkurti jo elgesį yra toks tikslus, kad kai kurie tyrėjai jame mato Raskolnikovo antrininką.

PROBLEMATIKA. Dar kartą grįžkime prie romano idėjų, pasekime jų rungtį ir

apibendrinkime ligšiolinės kūrinio analizės rezultatus.
Raskolnikovo nusikaltimas ir šio garsaus Dostojevskio romano problematika literatūros moksle bei
kritikoje aiškinama įvairiai; todėl toliau pateikiamos glaustos interpretacijos jokiu būdu negalima laikyti
vienintele teisinga. Ji pagrįsta daugiau mažiau nusistovėjusia humanistine interpretavimo tradicija.
Sumanymą užmušti senę lupikautoją Raskolnikovas grindžia samprotavimu, kad vardan kilnių
tikslų pateisinami mažesni nusikaltimai. Šis išoriškai logiškas samprotavimas grindžiamas prielaidomis,
kurių pasekmės, kaip toliau parodo rašytojas, žmonijai gali būti pražūtingos. Romano herojus daro
prielaidą: tam tikri žmonės gali nuspręsti, kas yra bloga, o kas - gera, ir kokios blogybės, nusikaltimai
prieš kitus žmones pateisinami vardan didesnio gėrio. Tokią teisę spręsti, Raskolnikovo nuomone, turi
„aukštesnieji", kurie patys ją prisiima, o kiti žmonės tėra minia, medžiaga. Tokio žmonijos suskirstymo
pavyzdžių Raskolnikovas mato istorijoje - štai didieji karvedžiai, valdovai, jų kelias dažnai pažymėtas
įvairių nusikaltimų, tačiau tų nusikaltimų vykdytojai nėra baudžiami, bet priešingai - garbinami.
„Išrinktiesiems" negalioja jokie visuotiniai moralės dėsniai, joks žmogiškas ar dieviškas autoritetas. Šios
Raskolnikovo mintys grindžiamos kraštutine materialistine ir racionalistine pasaulio samprata, kuri buvo
plėtojama XIX a. ekonominėse ir socialinėse teorijose (žr. šio skyriaus poskyrį „Pažangos amžius ir jo
idėjos").
Šią sąsają rašytojas paryškina Lužino paveikslu ir Raskolnikovo samprotavimais apie socializmą.
Primityvus kapitalizmas ir totalitarinis socializmas rašytojui atrodo esą vienas kitam giliai artimi, iš
prigimties nežmoniški ir pavojingi. Baisūs XX a. totalitarinių režimų nusikaltimai parodė, kad
Dostojevskio įžvalga čia buvo pranašiška. Jokių moralinių suvaržymų nepripažįstanti žmogaus valia
 13

tampa nekontroliuojama blogio jėga.

Romano veiksmas parodo šių herojaus teorijų dirbtinumą ir klaidingumą. Jau nusikaltimo
scena leidžia suprasti, kad gyvenimas daug sudėtingesnis negu vienatvėje karščiuojančio proto sukurta
loginė konstrukcija. Raskolnikovas negali išvengti atsitiktinumų: jis užmuša ne tik senę, bet ir niekuo
nekaltą Lizavetą, panašią į tas likimo aukas, kurioms Raskolnikovas norėtų savo žmogžudyste
padėti. Dėl jo nusikaltimo apkaltinamas niekuo dėtas žmogus (dažytojas Nikolajus), jis visur
palieka įkalčių, o svarbiausia - prieš šį poelgį sukyla paties Raskolnikovo sąžinė, moralinis instinktas,
glūdintis jo prigimtyje. Ryškiausias jausmas, apimantis žudiką po nusikaltimo, - gilaus susveti-
mėjimo, visiškos vienatvės pojūtis. Jis ilgainiui darosi nepakeliamas ir priverčia Raskolnikovą
prisipažinti. Moralinė kančia, „sielos pragaras", žmogiškos prigimties protestas prieš nežmoniškas
teorijas yra tikroji bausmė už nusikaltimus.

POETIKA IR STILIUS. „Nusikaltimo ir bausmės" įtaiga pagrįsta meistrišku meninio

žodžio valdymu. Dostojevskio poetika daugeliu atžvilgių novatoriška, atvėrusi naujus kelius vėlesnių laikų
literatūros raidai. Panagrinėkime keletą svarbiausių jos ypatybių.
Dostojevskio romano veiksmo erdvės, aplinkos detalės yra itin tikslingai parinktos, kad sudarytų
tinkamą foną charakteriams ir idėjoms, suteiktų jiems papildomų prasminių atspalvių. Nors kūrinio
veiksmas vyksta gražiuoju metų laiku, pabrėžiamas oro troškumas, tvankuma, karštis, erdvės
ankštumas. Siužetas dažnai plėtojamas uždarose patalpose, naktį. Tik pabaigoje, po Svidrigailovo
savižudybę lydinčios audros, nušvinta kvapnus rytas.
Dostojevskio kūrybos aplinka - „vargšų žmonių" gyvenimas; skurdas, minia, purvas, dvokas
lydi pagrindinių veikėjų žingsnius. Tai natūralizmui giminiškos detalės. Tačiau Dostojevskis tikrai nėra
gyvenimo fotografas, „tipiškų charakterių tipiškomis aplinkybėmis" piešėjas. Jo žmonės ir įvykiai
dažniausiai išskirtiniai, ribiniai. Savo kūrybos metodą pats rašytojas yra pavadinęs „fantastiniu
realizmu". Jo vaizduose susipina tikrovė ir haliucinacijos, realistinės ir simboliškos detalės
(prisiminkime Raskolnikovo susitikimą su paslaptinguoju miestelėnu; jo abejones, ar patirti įvykiai nėra
tiktai karščiuojančios sąmonės vaizdiniai; simbolines sąsajas tarp
Raskolnikovo kambario „kaip karsto" ir Lozoriaus prisikėlimo...).
Dostojevskio kūriniai nepaprastai dramatiški, pasak vieno kritiko, primenantys tragedijų
atomazgas. Sceniniams kūriniams artimas veiksmo „tankumas", sutelktumas nedidelėje erdvėje ir laike.
Todėl jie iki šiol dažnai inscenizuojami.
Dostojevskio romanai atausti biblinėmis aliuzijomis (Evangelijų scenos į rašytojo atmintį įsirėžė
dar vaikystėje, kada iš Šventojo Rašto motina mokė skaityti). „Nusikaltime ir bausmėje" akcentuojami
 14

Kristaus prisikėlimo, Lozoriaus, Paskutiniojo teismo motyvai (palyginkite Sonią ir nusidėjėlę Magdaleną).
Visą romaną „Nusikaltimas ir bausmė" galima perskaityti kaip Dievo įsakymo „Nežudyk" parafrazę.
Dostojevskio sukurti pragariško miesto vaizdiniai, gyvenimo ir teismo proceso paralelės darė didžiulį
įspūdį vėlesniems rašytojams, jas perėmė XX a. modernistai (Francas Kafka, Alberas Kamiu).
Nepaprastai reikšmingas Dostojevskio prozos pasakojimo tipas, pagrįstas intensyviu vienas
kitam prieštaraujančių, papildančių personažų balsų, pozicijų susipynimu. Dostojevskio žodis iš
prigimties yra dialogiškas, atsiliepiantis į kitą žodį, su juo besiginčijantis, atskleidžiantis kito požiūrio
galimybę. Rašytojo pasaulyje nėra vienos, absoliučios tiesos; pasakotojo požiūris čia tėra tik vienas iš
daugelio, todėl personažai tokie gyvi ir įtikinami. Dėl šio novatoriško pasakojimo principo Dostojevskio
romano tipą įžymus rusų mokslininkas Michailas Bachtinas pavadino polifoniniu (daugiabalsis)
romanu.

Apibendrinimas

Pasaulio literatūroje Dostojevskis reikšmingas kaip vienas pirmųjų rašytojų, vaizdavusių

modernaus žmogaus sielą. Žmogaus, kuris suabejoja visais autoritetais, mėgina pats surasti
gyvenimo ir būties pagrindus - ir lieka vienišas, sutrikęs, ieškantis kito žmogaus artumo ir
egzistencinės tikrumos.

Dostojevskis atvėrė naujus kelius į žmogaus dvasios gilumas - minties, jausmų, moralės
principų, nesąmoningų impulsų susidūrimus sąmonėje, dirglų, liguistą reagavimą į aplinką. Visa tai
rašytojas gebėjo atskleisti „iš vidaus", ne iš aukšto stebėdamas ir teisdamas, o drauge su savo herojais
ieškodamas ir kentėdamas. XX a. literatūroje labai paplito Dostojevskio išplėtota polifoninė romano
technika.

Savo kūryboje Dostojevskis nuspėjo daugelį vėlesnių laikų mąstymo krypčių, idėjų. Laisvos
žmogaus valios ir prievartos, sąžinės, doros, tikėjimo santykių klausimai šiandien skamba ne mažiau
aktualiai negu prieš pusantro šimto metų.