Auklejimo Romano Variacijos Lauros Sintijos Erniauskait S Benedikto Slenks Iai Ir Romualdo Granausko Duburys

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS
HUMANITARINIS FAKULTETAS
LITERATŪROS ISTORIJOS IR TEORIJOS KATEDRA
Vaiva Keserauskaitė
Lietuvių filologijos su specializacija (leidyba) IV kurso studentė
Auklėjimo romano variacijos: Lauros Sintijos Černiauskaitės

„Benedikto slenksčiai“ ir Romualdo Granausko „Duburys“
BAKALAURO DARBAS
Darbo vadovas
prof. dr. Vytautas Bikulčius
Šiauliai 2012
TURINYS
I. ĮVADAS .......................................................................................................................................... 3
1. Auklėjimo romano atsiradimas ir raida ...................................................................................... 5
2. Struktūrinės ir poetinės Bildungsromano ypatybės .................................................................... 7
II. AUKLĖJIMO ROMANO RAIŠKA L. S. ČERNIAUSKAITĖS „BENEDIKTO
SLENKSČIUOSE“ IR R. GRANAUSKO „DUBURYJE“................................................................ 9
1. Protagonistų dvasios kelias....................................................................................................... 10
2. Mokytojų vaidmuo ................................................................................................................... 15
3. (Ne)laiminga pabaiga ir jos reikšmė ......................................................................................... 21
III. IŠVADOS ................................................................................................................................... 25
IV. LITERATŪRA ........................................................................................................................... 26
V. SANTRAUKA............................................................................................................................. 28
VI. SUMMARY ............................................................................................................................... 30
VII. ANOTACIJA ............................................................................................................................ 32
VIII. ANNOTATION ....................................................................................................................... 32
2
I. ĮVADAS
Bakalauro darbe analizuojami dviejų autorių – šiuolaikinės lietuvių literatūros rašytojos

Lauros Sintijos Černiauskaitės ir XX amžiaus antrosios pusės lietuvių literatūros atstovo Romualdo
Granausko – kūriniai auklėjimo romano aspektu.
L. S. Černiauskaitė – Lietuvos rašytoja, žurnalistė, prozininkė, dramaturgė. Jos kūryba yra
pelniusi nemažai premijų, 2009-aisiais už „Kvėpavimą į marmurą“ skirta Europos Sąjungos
literatūros premija. „Benedikto slenksčiai“ – antrasis lietuvių rašytojos romanas, už kurį 2008-
aisiais ji tapo Kazimiero Barėno premijos laureate.
Kultūros savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ rašytoja Renata Šerelytė palieka atsiliepimą apie
kolegę, jos kūrybą: „Kad ir apie kurį Lauros Sintijos Černiauskaitės kūrinį kalbėtume – apie romaną
„Kvėpavimas į marmurą“, rinkinį „Artumo jausmas“, pagaliau ankstyvąsias jos noveles,
dramaturgiją, – visuomet kaip ypatinga dovana sušvyti rašytojai duotas poetinės kalbos jausmas,
išskleidžiantis prasmes ir potekstes, įtempiantis intrigą, suveržiantis atomazgą“1.
Romualdas Granauskas – prozininkas, dramaturgas, eseistas, jo kūryba – „reikšmingas mūsų
literatūros, mūsų kultūros reiškinys. Rašytojas sukūrė savitą, originalų estetizuoto žodžio stilių,
pakėlė į naują pakopą pasakojimo meną“2. Ypatingą autoriaus rašymo stilių, kalbos grožį „XX
amžiaus literatūroje“ iškelia Vytautas Kubilius: „Metafora jam yra pasaulio suvokimo ir
vaizdavimo būdas, išstūmęs aprašinėjimo ir konstatavimo stilistiką, būdingą epinei prozai.
Viešpatauja abstrahuojanti intonacija, kuri tas pačias personažų būsenas, mintis, vaizdus kartoja ir
laipsniuoja iki dramatiško apogėjaus“3.
Vieni žymiausių Romualdo Granausko kūrinių – novelė „Jaučio aukojimas“ (1975), apysaka
„Gyvenimas po klevu“ (1987). Be 2000-aisiais autoriui skirtos Nacionalinės kultūros ir meno
premijos bei nemažai kitų, 2004-aisiais apdovanotas ir už šiame darbe analizuojamą „Duburį“
Gabrielės Petkevičaitės – Bitės literatūrine premija. Šiais metais rašytojas pelnė pirmąją
Jono Avyžiaus literatūros premiją už novelių romaną „Trys vienatvės“.
Abu minėtus kūrinius darbo analizei pasirinkome neatsitiktinai, jie vaizduoja visapusišką
protagonistų brendimą, tačiau labiausiai dėmesys kreipiamas į vidinius išgyvenimus, kuriuos
herojai patiria leidęsi, Silvestro Gaižiūno žodžiais tariant, į savo „dvasinę odisėją“.
Bakalauro darbo medžiaga parašyta remiantis Gintaro Lazdyno monografija „Vokiečių
Bildungsromanas“, teorija „Romano struktūrų formavimasis Lietuvoje: nuo „Algimanto“ iki
1
Renata Šerelytė, „Erotas lūšnelėje“, Šiaurės Atėnai, nr. 917. [žiūrėta: 2012-02-03].
Prieiga per internetą:
< http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=917&st_id=16385&txt=benedikto+slenksciai>.
2
Giedrius Viliūnas, Naujausioji lietuvių literatūra /1988-2002/, Vilnius: Alma litera, 2003, p. 57.
3
Vytautas Kubilius, XX amžiaus literatūra, Vilnius: Alma litera, 1996, p. 598.
3
„Altorių šešėly““, Michailo Bachtino knyga „Dostojevskio poetikos problemos“, Silvestro
Gaižiūno, Vytauto Bikulčiaus, Elenos Bukelienės, Irenos Varnaitės, kitų mokslininkų straipsniais.
Temos naujumas ir aktualumas – auklėjimo romanu Lietuvoje plačiau domisi Silvestras
Gaižiūnas (disertacija „Auklėjimo romanas: žanro tipologija ir poetika“) ir Gintaras Lazdynas
(monografija „Vokiečių Bildungsromanas“, kiti darbai). Moksliniuose darbuose išsamiai pateikta
Bildungsromano teorija, tačiau apskritai trūksta platesnio kūrinių aptarimo, detalesnės jų analizės
auklėjimo romano aspektu. Šiame bakalauro darbe aptartos ir esminės auklėjimo romano ypatybės
(kanonai), ir minėtu požiūriu smulkiau išanalizuoti bei tarpusavyje palyginti grožiniai kūriniai.
Darbo objektas – auklėjimo romano variacijos.
Darbo tikslas – atskleisti, kaip skirtingai auklėjimo romano kanonai atsispindi
analizuojamuose kūriniuose.
Darbo uždaviniai:
1. Nusakyti auklėjimo romano ypatybes.
2. Atpažinti jas Lauros Sintijos Černiauskaitės „Benedikto slenksčiuose“ ir Romualdo
Granausko „Duburyje“.
3. Pagal pasirinktą metodologiją analizuoti minėtus grožinius kūrinius siekiant pastebėti, kaip
viename ir kitame kūrinyje pasireiškia auklėjimo romano ypatybės.
Tyrimo metodologija – struktūralistinė ir komparatyvistinė (lyginamoji) analizė.
Auklėjimo romanas visų pirma yra žanras, turintis savo specifinę struktūrą. Norėdami ją
atskleisti, remiamės struktūralistiniu metodu. Kaip žinoma, struktūralizmui svarbu ne tiek kūrinio
unikalumas, kiek jo vidinė struktūra, būdinga visiems literatūros tekstams, nepriklausomai nuo jų
turinio.
Komparatyvistika. „XX amžiaus literatūros teorijose“ apibrėžiama kaip mokslas apie
skirtumus, grindžiamas lyginimu4. Šiame darbe auklėjimo romano aspektu tarpusavyje ir bus
lyginami du grožininės literatūros kūriniai. Iš esmės tam tikru požiūriu gali būti lyginami ir
skirtingų epochų, skirtingų literatūrų kūriniai. Galima pridurti, kad laikui bėgant komparatyvistika
įgavo kiek kitokią reikšmę: „Tai nebe vien literatūriniai ryšiai, bet literatūros ir kitų menų bei
įvairių pažinimo sričių (socialinių institucijų, gyvensenos modelių ir pan.) sąveikos“5.
Darbo struktūra – įvadas, teorinė dalis, tiriamoji dalis, išvados, santrauka ir anotacija
lietuvių ir anglų kalbomis, literatūra.
4
Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė, „Komparatyvistinė metadologija“, XX amžiaus literatūros teorijos: vadovėlis
aukštųjų mokyklų filologijos specialybės studentams, sudarė Aušra Jurgutienė, Vilnius: Vilniaus pedagoginio
universiteto leidykla, 2006, p. 346.
5
Ten pat, p. 336.
4
1. Auklėjimo romano atsiradimas ir raida
Auklėjimo romano, kaip visiškai naujos romano rūšies, tėvyne laikoma Vokietija. Būtent ten
dar 1210-aisiais pasirodo Viduramžių riterių romanas „Parcifalis“ (Wolframas von Eschenbachas),
kuriame užčiuoptos Bildungsromano užuomazgos. Tačiau tik XVIII amžiuje pradeda ryškėti
naujojo romano žanro esminės ypatybės, o po Ch. M. Wielando „Agatono istorijos“ (1766-67)
pasirodymo tokių pasakojimų ima sparčiai daugėti6: „Auklėjimo romano žanras atsirado Vokietijoje
XVIII a. antroje pusėje ir nuo to laiko tapo vienu iš svarbiausių pasakojimo žanrų Europos ir anglo-
amerikiečių literatūroje“7. Gintaro Lazdyno monografijoje „Vokiečių Bildungsromanas“ teigiama,
kad būtent Wielandas padarė didelę įtaką vokiečių auklėjimo romano žanrui: „Wielandas tikslingąja
romano ašimi padaro Bildung principą: į romano centrą jis pastato žmogų su istoriškai sąlygotomis
aplinkybėmis, o visą romano veiksmą suka apie tai, kas auklėja herojų“8, jis „sukuria visiškai
originalų siužetą, įvesdamas kintantį charakterį, kartu iškeldamas ir asmenybės dvasinio tapimo
problemą9“. Nors Wielando „Agatono istorija“ buvo laikoma idealia „auklėjamąja istorija“, tačiau
grynumu ją nurungė J. W. Getės „Vilhelmo Meisterio mokymosi metai“ (1795-96), nors kai kurie
literatūros tyrinėtojai pastarojo kūrinio iš viso nelaiko Bildungsromanu10.
1803 metai laikomi Bildungsromano termino gimimo metais, anot G. Lazdyno, teisingiausia
būtų teigti, kad jį išrado Karlas Morgensternas, o plačiau paskleidė Wilhelmas Dilthey‘us11.
„Bildungsromano sąvoką sudaro du dėmenys: Bildung ir romanas. Vokiečių kalbos žodis die
Bildung reiškia „auklėjimą, tapimą, vystymąsi, formavimąsi“, todėl neretai pirmasis termino dėmuo
yra tiesiogiai verčiamas į kitas kalbas <...>“12, Lietuvoje bene pirmasis plačiau Bildungsromano
žanrą nagrinėjo Silvestras Gaižiūnas ir pavadino jį „auklėjimo romanu“.
Auklėjimo romanas nėra didaktinis kūrinys, jis nemoko ir neauklėja skaitytojo, nebruka jam
jokių elgesio normų. Minėto žanro kūriniuose svarbiausias yra protagonisto vaidmuo, jo gyvenimo
kelias, kurį jis, padedamas likimo siunčiamų auklėtojų, turi pereiti ir, perėmęs jų kultūrinę patirtį,
pajusti dvasinę pilnatvę, tapti laimingu, harmoningu žmogumi:
„Auklėjimo romanų personažai – tai vagabundai, kurie, siekdami dvasinės nepriklausomybės,
aukoja buitinę ramybę ir kurių tikrieji namai yra kelias į dvasios tėvynę“13.
6
Gintaras Lazdynas, Vokiečių Bildungsromanas, Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2002, p. 6.
7
Petra Rau, „Bildungsroman“, The Literary Encyclopedia, 2002. [žiūrėta: 2012-02-10]. Prieiga per internetą:
< http://www.litencyc.com/php/stopics.php?rec=true&UID=119>.
8
Gintaras Lazdynas, Vokiečių Bildungsromanas, Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2002, p.6.
9
Ten pat.
10
Gintaras Lazdynas, „Bildungsromano kanonai ir Knechto mirtis 'Hermanno Hesse‘s romane Stiklo karoliukų
žaidimas‘, Acta humanitarica universitatis Saulensis. Mokslo darbai, T. 11, 2010, p. 41.
11
12
Ten pat, p. 24.
13
Silvestras Gaižiūnas, „Vertybės ir literatūrinė tradicija. Kultūrologinio romano estetika“, Pergalė, 1985, nr. 4, p. 152.
5
G. Lazdyno monografijoje skiriami du svarbiausi Bildungsromano savimonės struktūriniai
požymiai: „pirma, žmogus yra kintanti būtybė; antra, būties tikslas – egzistencinės harmonijos
būsena – suvokiamas kaip siekimo padarinys, t.y. kad aukščiausia būties harmonija atsiveria tik
atlikus tam tikrus griežtai nustatytus veiksmus“14.
Paprastai auklėjimo romanuose pagrindinis personažas yra jaunas vyras, neturintis didesnės
gyvenimiškos patirties. Patyręs kokį nors likimo siųstą išbandymą, sukrėtimą, jis palieka savo namų
erdvę ir leidžiasi į kelionę. Tik vėliau prie jo prisijungia žmonės, kurie nesąmoningai protagonistui
perduoda savo dvasinį, kultūrinį patyrimą. Kai herojus tą patirtį įsisavina, likimo siųsti žmonės
paprastai pasitraukia, jie nebeteikia herojui jokios naudos, nebesuteikia galimybės tobulėti. Taip
mokydamasis, įveikdamas įvairius likimo siunčiamus išbandymus jaunas žmogus dvasiškai turtėja
ir artėja prie auklėjimo romano tikslo – į save sugerti visą žmonijos sukauptą turinį: „Į žmogiškąją
formą sudėjus dvasinę visos žmonijos patirtį pasiekiamas Tikslas, į kurį savo herojus veda ir
bildungsromanistai – 'individualiai pasiektą sutapimą tarp Aš ir Pasaulio' arba 'tokią sambūvio su
pasauliu būseną, kai Subjektas ir Objektas visiškai ištirpsta vienas kitame', t.y. kai per žmogaus
individualumą – elgesį, mintis, darbus – gali laisvai reikštis visuotinė žmonijos patirtis, kai žmogus
yra pajėgus ją reprodukuoti ir valdyti“15.
Svarbų vaidmenį auklėjimo romane atlieka Bildung idėja, nes „įlieta į romano žanrą <...>
romaninei pasaulėvokai suteikia griežtą tikslingumą ir sistemiškumą“16. „Bildung idėja – tai
vokiečių kultūrine patirtimi grįsta žmogaus dvasinio vystymosi koncepcija, pačia bendriausia
prasme reiškianti apmąstymus apie atskiro žmogaus bei žmonijos judėjimą iš pradinio taško į
išbaigto egzistencinio tobulumo, arba tiesiog laimės, būseną <...>17. Pradiniame taške herojus yra
naivus ir nepatyręs, neužpildęs savojo „Aš“ žmonijos kultūrine, dvasine patirtimi. Jis turi judėti
objektyvumo link, panaikinti skirtumą tarp subjektyvaus Aš ir objektyvaus Pasaulio, susilyginti su
juo ir ištirpti jame, tik taip ir tik tada pasiekiamas Bildungsromano Tikslas. G. Lazdynas pateikia ir
Bildung esmę, o tai yra – „Aš pervedimas per Pasaulį ir tų dviejų – ontogeninės ir filogeninės –
struktūrų harmoningas suderinimas“18.
Kaip minėta, protagonistas patirties semiasi iš pasaulio, tampa svarbu, kas, kaip, kokią tą
patirtį perduoda ir kodėl. Monografijoje apie vokiečių auklėjimo romaną teigiama, kad „šių paieškų
patyrimas apibendrinamas Bildung idėja, o pagrindiniai probleminiai mazgai virsta struktūriniais
Bildungsromano žanro elementais“19.
14
15
Cit. iš ten pat, p.48.
16
Ten pat, p. 40.
17
Ten pat, p. 40.
18
Ten pat, p. 41.
19
Ten pat, p. 42.
6
2. Struktūrinės ir poetinės Bildungsromano ypatybės
Auklėjimo romanas nelaikomas kurio nors jam giminingo žanro porūšiu, nes jo išskirtinė
savybė, kaip teigiama minėtoje monografijoje, yra sistemiškas mąstymas apie žmogaus būties
visumą, kai kiti romano žanro porūšiai paprastai pasitenkina mąstymu apie jos momentą ar dalį20.
Vytautas Bikulčius straipsnyje „Tiesos ir vertybės“, kalbėdamas apie filosofinio romano poetiką,
mini auklėjimo romaną kaip savotišką filosofinio romano atmainą ir nesutinka su S. Gaižiūnu, kad
filosofinio romano kategorija yra tik sudėtinė auklėjimo romano žanro dalis, greičiau tai, kad
auklėjimo romanas kai kada įsilieja į filosofinį: „<...> filosofinio romano žanras siejamas su tam
tikros idėjos ar programos įgyvendinimu. Šiuo požiūriu į filosofinį romaną įsilieja ir auklėjimo
romanas, kuriame asmenybės tapsmas suvokiamas kaip pagrindinis uždavinys“21.
Kita svarbi Bildungsromano ypatybė, anot G. Lazdyno, – griežta logika grįsta poetinė
sąranga. „Jo objektas anaiptol ne būties realybė, bet empirinis patyrimas, iš kurio konstruojamas
idealus individualios būties modelis“22.
Bildungsromaniškoji samprata grindžiama penkiais atramos taškais: pirmajame vyrauja
pagrindinio personažo, dažnai jauno vyro, mokymo idėja. Antrasis atramos taškas grindžiamas
individualizmu, svarbus protagonisto unikalumas. Trečiasis – biografiniu elementu, paprastai imant
jį iš paties autoriaus gyvenimo ir perteikiant atskiru individualaus gyvenimo aprašymu. Ketvirtasis
yra grindžiamas sąlyčiu su psichologija, ypač vystymosi. Ir penktasis - „Žmonijos idealu, kuris yra
viso žmogiškojo potencialo visuminė realizacija kaip gyvenimo tikslas“23.
Svarbus auklėjimo romanui kompozicinis pakopos elementas. Pagrindinis herojus juda
aukštyn kylančia linija dvasinės pilnatvės link. Semiasi patirties, ją sugeria, įveikia pakopą ir
keliauja iki kitos, aukštesnės. Taip judėdamas ir įveikdamas sunkumus kelionės pabaigoje dvasine,
kultūrine patirtimi susitapatina su Pasauliu, išnyksta prieštaravimas tarp Subjekto ir Objekto,
realybės ir idealybės: „pakopa Bildungsromane yra ne šiaip kokios nors užduoties įvykdymas, bet
tam tikro žmogaus intelektualinės, kultūrinės, dvasinės srities kaip uždaros dalinių būties dėsnių
įvaldymas, kuris simboliškai gali būti išreikštas per kilimą hierarchijos laiptais24“, tai yra „judėjimas
į išbaigtą ir galutinę, taigi ir idealią – pasiektos laimės – pakopą, kurioje idealią darną pasiekia
individualusis ir universalusis pradai ir kuri yra grįsta absoliučiu žmonijos patyrimu25“.
Vienas iš Bildungsromano kanonų – ironija, kuri tokio žanro romane reiškia neatitikimą tarp
to, kas yra, ir to, kaip turėtų (galėtų) būti. „Ironija išmatuoja herojaus ir žmonijos patyrimo
20
Ten pat, p. 60
21
Vytautas Bikulčius, „Tiesos ir vertybės. Filosofinio romano poetika“, Pergalė, 1985, nr. 9, p. 151.
22
23
Cit. iš ten pat, p. 62.
24
Ten pat, p. 72.
25
Ten pat, p. 73.
7
netapatumą ir skatina jo dvasinio tobulėjimo pastangas“26. G. Lazdynas pateikė pavyzdį, leidžiantį
geriau suvokti ironiją auklėjimo romane. Pavyzdžiu pateikė Vilhelmą Meisterį, kurio pavardė lyg ir
sufleruoja, jog herojus jau yra meistras, tačiau, kaip teigiama monografijoje, „meistru jis dar turi
tapti, o iš prigimties gautas vardas rodo ne prigimtines jo galias, o tik jo paskirtį, pašaukimą, pareigą
ir tikslą27.
Svarbų vaidmenį auklėjimo romane atlieka meilė: „Viena svarbiausiųjų jėgų, Bildungsromano
herojų įkvepianti dvasinio tapimo kelionei, yra meilė, kuri tiesiogiai siejama su herojaus tapimo
tikslais, nors pati nėra šio siekimo objektas“28. Moteris čia reikalinga tam, kad herojus galėtų
įvykdyti tam tikrus vystymosi tikslus. Perėmęs jos dvasinį, kultūrinį patyrimą, išmintį, herojus
moterį palieka arba ji pati pasitraukia iš jo gyvenimo, o protagonistas, papildęs savo vidinį dvasinį
indą, juda toliau: „meilė veda ne į mylimąjį, bet į Tikslą – dvasinę pilnatvę“29. Gana išsamiai apie
meilę, kaip svarbų ir įdomų Bildungsromano rašoma ir kitame moksliniame darbe: „Meilės
technologija romane ypatinga: moteris skatina vyro dvasinį vystymąsi tuo, kad ji yra sudėtinė dalis
to pasaulio, į kurį herojus siekia integruotis, ir todėl, norėdamas pasiekti mylimą moterį, jis privalo
įsisavinti jos atstovaujamą pasaulį, o tai reiškia – brandos kelyje pakilti į tą aukštumą, nuo kurios
papėdės jis išvydo ir įsimylėjo savo moterį“30. Silvestro Gaižiūno nuomone, moterys
protagonistams reikalingos, svarbios ne tik dėl prigimtinių poreikių, bet ir todėl, kad jos „praplečia
dvasingumo erdvę, ugdo pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą“31.
Kitas ne mažiau svarbus elementas auklėjimo romane – Mokytojo vaidmuo. Mokytoją čia
reikėtų suvokti nebūtinai tiesiogine prasme, juo gali būti ir naujai sutiktas draugas ar pan. Įdomus
dalykas ir tas, kad Mokytojas savo išmintį, patirtį tampančiam herojui perduoda
nepamokslaudamas: „Tokio tipo mokykla ypatinga tuo, kad joje tiesioginio auklėjimo ir tiesioginės
pedagogikos labai nedaug. Didaktiniai elementai kyla iš veikėjų poelgių, iš jų ir autoriaus-
pasakotojo filosofijos“32. Nukreipęs auklėjamąjį tokiu keliu, kuriuo jis eidamas „įgytų kultūriniam
objektyvumui tapatų dvasinį (empirinį) patyrimą“33, Mokytojas pasitraukia.
Dar viena auklėjimo romano žanrinė ypatybė – herojaus pasyvumas. Jis neieško žmonių, kurie
galėtų jam perduoti savo patyrimą, pasaulis pats juos atsiunčia: „herojus yra ugdomas, o ugdytojas
yra gyvenimas – Bildungsromane susiduria aktyvus gyvenimas ir pasyvus herojus“34. Pasirodo, čia
galimas ir toks atvejis, kada protagonistas gyvena iliuzija neva savo tikslą jau pasiekė ir daugiau
26
Ten pat, p. 65.
27
Ten pat, p. 66.
28
Ten pat, p. 66
29
Ten pat, p. 67.
30
Gintaras Lazdynas, Romano struktūrų formavimasis Lietuvoje: nuo „Algimanto“ iki „Altorių šešėly“, Vilnius:
Vilniaus universiteto Kauno humanitarinis fakultetas, 1999, p. 133.
31
32
Ten pat, p. 146.
33
34
Ten pat, p. 71.
8
nebesistengia. Šiuo atveju galima prisiminti L. S. Černiauskaitės romano pagrindinio herojaus
Benedikto įsitikinimą, kad jis jau laimėjo tarptautinį muzikos konkursą šiam dar neprasidėjus.
Happy endingas – dar vienas tokio romano žanro elementas. Laiminga pabaiga lavinimosi
romane yra pasiektas Tikslas: „happy endingas tiksliausiai išreiškia ir Bildungsromano ideologinę
orientaciją – Bildungsromanas būtinai atveda į pasiektos laimės – subjekto-objekto, Aš ir Pasaulio
tapatumo – būseną, nes Bildungsromanas yra tokios būsenos pasiekimo technologijos tyrimas“35.
Vienas iš auklėjimo romanų kanonų yra utopija – tai galutinė pakopa, kurią protagonistas
pasiekia tik sukaupęs tam tikrą dvasinį, kultūrinį turinį. „Bildungsromano utopija yra pakopa,
kurioje yra sukurtas mechanizmas, sugebantis gamtos energiją transformuoti į kultūrinę, arba
kurioje individas harmoningai santykiauja su pasauliu“36. Pažymima, kad tai nėra kažkokios
individualios problemos sprendimas, o toks, kuris tiktų apskritai visiems.
Kitas svarbus minėto romano žanro kanonas – būties modelis, „tiriantis perėjimą iš gryno
natūralumo į kultūrinio idealumo būseną“37. Auklėjimo romanas išryškina galimą kitokią, idealią,
būtį. Šiuo požiūriu tokiam romano žanrui artimas ir filosofinis romanas: „Harmoningos asmenybės
idėja persmelkia daugelį I. Kanto, J. G. Fichtės, V. Humbolto, G. E. Lesingo, J. G. Herderio ir
F. Šilerio filosofinių veikalų. Šie mąstytojai dažnai žmogui kėlė maksimalistinius reikalavimus,
parodė ne tokį, koks jis yra, o tokį, koks t u r ė t ų bū t i , t.y. atskleidė idealias galimybes“38.
Tokie yra pagrindiniai auklėjimo romano struktūriniai, poetiniai elementai, kurie ir padeda
minėtą žanrą išskirti iš kitų, atpažinti jį literatūros kūriniuose.
II. AUKLĖJIMO ROMANO RAIŠKA L. S. ČERNIAUSKAITĖS

„BENEDIKTO SLENKSČIUOSE“ IR R. GRANAUSKO „DUBURYJE“
Jau žinoma, kad abu analizuojami kūriniai vaizduoja protagonistų dvasios kelionę. „Benedikto
slenksčiai“, kaip matyti iš pavadinimo, suskirstyti, anot autorės, į „slenksčius“, kurie žymi penkis
svarbiausius visapusiškai bręstančios asmenybės augimo etapus, o „Duburį“ sudaro penkiolika
skyrių, kuriuos būtų galima suglausti iki trijų etapų, ir jie žymėtų esmingiausius herojaus gyvenimo
lūžius. Pirmieji 1–4 skyriai vaizduoja herojaus namų erdvę, 5–11 – atsiplėšimą nuo vaikystės
pasaulio ir kelionę savarankiško gyvenimo keliu, 12–15 – svajonių dužimą, iliuzijų praradimą,
35
Ten pat, p. 73.
36
Ten pat, p. 75.
37
Ten pat, p. 76.
38
9
fizinės egzistencijos baigtį. Šiuos „slenksčius“ galėtume laikyti pakopomis, kurios itin svarbios
auklėjimo romane, nes rodo laipsnišką protagonisto artėjimą Tikslo link.
Analizuojant ir lyginant abu kūrinius būtų patogiausia laikytis tokios sistemos: pirmiausia
lyginamas protagonistų gyvenimas dar iki paliekant namų erdvę, po to savarankiškas judėjimas
gyvenimo keliu, ir galiausiai tai, kaip yra pasiekiamas auklėjimo romano Tikslas.
1. Protagonistų dvasios kelias
Iš L. S. Černiauskaitės romano pavadinimo tampa aišku, kad pagrindinis personažas bus

Benediktas. Turbūt neatsitiktinai rašytoja herojui suteikė tokį vardą: „Vardo reikšmė: benedictus
'palaiminta, -as'“39, šiam personažui iš tikrųjų dažnai sekasi labiau nei kitiems jo gyvenimo
palydovams. R. Granausko pagrindinis herojus – Jiuozapas Gaučys, gimimo liudijime klaidingai
įrašytas vardas lyg pranašauja vėliau, ko gero, klaidingai pasirinktą gyvenimo kryptį ir iš to
išplaukusią tragišką baigtį. Juozapo vardas kelia asociacijas su Biblija, ten jis – dirbančiųjų,
benamių, tremtinių etc globėjas. Herojus kūrinyje iš tiesų pateisina savo vardą, jei Juozapas,
tikinčiųjų žinomas kaip Marijos sužadėtinis, ją besilaukiančią saugojo nuo negailestingo žmonių
pasmerkimo, tai „Duburyje“ beveik analogiška situacija kalbant apie Maškos (kitaip Marijos)
gyvenimo istoriją. Žiauriai susiklosčiusių aplinkybių auka tapusi moteris ramybę ir užuovėją rado
Jiuozapo Gaučio draugijoje.
Kaip minėta, auklėjimo romano herojus į gyvenimą paprastai leidžiasi po kokio nors
sukrėtimo, jis privalo palikti namų erdvę ir per gyvenimą keliauti vienas. Taip ir atsitinka su abiejų
kūrinių pagrindiniais personažais: Benedikto kelionė prasideda nuo tada, kai motina jį iš miesto
atveža į kaimą ir, parodžiusi artimiausią gyvenamąjį namą, taria: „Matai?.. Ten gyvena tavo
tėvas“40. Dešimties metų neturinčiam vaikui nelieka nieko kita, kaip laikytis naujo žmogaus, nors ir
miršta iš gėdos dėl motinos elgesio. Nuo to momento galima pastebėti bręstančią vaiko asmenybę,
jis lyg prisiima mamos kaltę, jam gėda dėl suaugusiojo padarytos klaidos, neatsakingumo ir
bailumo, nes motina net neišdrįsta sūnaus palydėti iki tėvo namų durų, įvardyti atžalos atsisakymo
priežastį. Protagonistas nuolat analizuoja situaciją, iki smulkmenų prisimena mamos gyvenimo
būdą, mėgina pats sau paaiškinti tokį jos elgesį, samprotauja, ieško, kur glūdi tokio neatsakingumo
šaknys. Kaip teigia Bronislovas Kuzmickas, „dėmesys vidujiškumui ir savižina yra būtina individo
asmenybiško brendimo sąlyga“41. Iš romano pasakojimo matyti – vaiką žeidžia net ne tai, kad jį
39
Vardų žodynas (elektroninė versija) [žiūrėta 2010-05-15].
<http://www.zodynas.lt/vardu-reiksmes/B/benediktas>.
40
Laura Sintija Černiauskaitė, Benedikto slenksčiai, Vilnius: Alma littera, 2009, p. 6.
41
Bronislovas Kuzmickas, Laimė, asmenybė, vertybės, Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2001, p. 34.
10
apskritai paliko, o tai, kad motina ir be jo jaučiasi laiminga, tai jis pastebėjo slapčia nuvykęs į
miestą ir savo buvusiuose namuose išvydęs svetimo vyro buvimą, įvertinęs jo ir mamos
bendravimą. Nors tokia išdavystė smogia skaudžiai, vaikas suvokia, kad nėra prasmės savęs gailėti,
ateityje jis turi būti savarankiškas ir tvirtas. Taigi Benediktui tenka ne tik puokštė naujų potyrių ir
jausmų, pasiekęs savo nedidelį, tačiau reikšmingą tikslą (dar kartą apsilankyti mamos namuose), jis
pakyla viena pakopa aukščiau. Išsipildęs noras iš pirmo žvilgsnio atneša tik dar vieną nusivylimo,
nuoskaudos bangą, tačiau herojus tą patyrimą į save sugeria, apmąsto, supranta ir įvertina tai, ką turi
dabar – nuoširdžiai mylintį tėvą.
„Duburio“ herojaus vienas didžiausių vaikystės sukrėtimų yra ne motinos, o tėvo netektis:
„Tėvas aukštielninkas gulėjo ratuose, ir tikrai po jo galva blizgėjo Lenkausko dalgis, o iš abiejų
ausų dar buvo ištekėjusios dvi plonos kraujo srovelės, bet tiktai žemyn per abu skruostus, dugninės
lentos visai nebuvo kruvinos, todėl Gaučiui ir pasirodė, kad galbūt tėvas dar truputėlį gyvas, patį
mažiausią truputėlį dar gyvas“42. Kasdieniai motinos darbai ūkyje ir visiškas laiko neturėjimas
vieninteliam sūnui palieka jame tik tikėjimą grįžtančiu tėvu, o su juo ir meilę, dėmesį. Užgesus
vilčiai, vaikas išgyvena tuštumą, dvasią pildo nauji potyriai. Vėliau vienišumo jausmą išstumia
Gaučio atrastas skaitymo malonumas, o netrukus likimas pametėja ir bendramintį Vidą. Tai
pirmasis tikras herojaus vaikystės, paauglystės draugas, papildęs Gaučio vidinį indą daugybe naujų
dalykų, išgyvenimų: užplūdęs pakylėjimas, kad pagaliau turi draugą, kuris gali išklausyti,
sugalvotos svajonės, kuriami planai, jog abu taps jūrininkais, pirmą kartą patirtas pavydas dėl
abiems patikusios mergaitės ir pirmasis kerštas: „ – Tu nesupyk, Vidai, bet aš tau pasakysiu... <...>
– Man atrodo, tu gali ir neįstoti... <...> – Matai, man atrodo, kad su skirtingomis akimis
nepriima...“43 Iš pirmo žvilgsnio nekaltas pavydas vėliau tampa nesąmoningu draugo pastūmėjimu į
mirtį: „– Šoksi tu ar ne.. – pyktelėjo Gaučys ir treptelėjo į šaką. Vidas staiga sumataravo abiem
rankom ore ir kažkoks kreivas, skersas krito žemyn į patį duburį“44. Vido mirtis tampa antruoju ir
turbūt didžiausiu vaikystės sukrėtimu, lydėjusiu jį visą likusį gyvenimą. Gailestis, savęs kaltinimas,
graužatis akimirksniu atima visas svajones, tai galima laikyti ir pirmuoju duburiu protagonisto
gyvenime, į kurį jis patenka ir mėgina ištrūkti.
Patirti išgyvenimai brandina kūrinių herojus, jie ištveria likimo siunčiamas negandas ir
keliauja toliau. Šią auklėjimo romane vadinamą pakopą protagonistai įveikė, pasisėmė stiprybės,
savarankiškumo, o visa tai bus reikalinga tolimesniuose jų gyvenimo etapuose. Kaip minėta,
auklėjimo romane svarbus dalykas tas, kad herojus aukštyn gali kopti tik įgavęs tam tikrą patyrimą.
Reikia paminėti, kad visi įvykiai, formavę herojų vidų, iki šiol vyko palyginti nedidelėje erdvėje:
Benedikto kelias prasidėjo Vėdrynų kaime, o Gaučio – augant išplatėjusiame vaikystės kaime.
42
Romualdas Granauskas, Duburys, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003, p. 19.
43
Ten pat, p. 61.
44
Ten pat. p. 63.
11
Toliau galima kalbėti apie antrąjį svarbų herojų gyvenimo etapą, jau visiškai palikus vaikystės
centrą. Benediktas atvyksta į aukštesniąją meno mokyklą mokytis griežti smuiku, o Gaučys – į
Klaipėdą dirbti. Iš pirmųjų Benedikto veiksmų naujoje vietoje galima pastebėti jau kur kas
brandesnį jaunuolį. Pravėręs savo bendrabučio kambario duris, jis pasisveikina su kambariokais ir
numeta savo kuprinę ant jam labiausiai patikusios lovos, o tai rodo išaugusį pasitikėjimą savimi,
drąsą, jam nebebaisu, kaip su juo gali pasielgti kiti. Per pirmąjį susitikimą su naujais žmonėmis
herojus tyčia pasirodo toks, iš kokio tyčiotis ar juokauti nevalia, savo įvaizdį apgalvotai kūrė pats ir
sąmoningai jį pateikė kitiems. Ir nors Benas tikruosius savo jausmus, išgyvenimus nuo kitų slepia
giliai savyje, išsivaduoti nuo slegiančių minčių padeda už paskutinius pinigus tėvo dovanotas
smuikas. Muzika bei protagonistas neatsiejami ir Hesse‘s romane „Stiklo karoliukų žaidimas“.
G. Lazdynas dalį šio kūrinio savo straipsnyje analizuoja pagal Bildungsromano kanonus ir aptaria
muzikos svarbą herojaus sielai, ryšį tarp jos ir instrumento, mokytojo auklėjamajam perduodamas
muzikines žinias ir viso to prasmę: „Sielos suderinamumas harmonijai primena muzikos
instrumento suderinimą. Jis vyksta muzikinėje aplinkoje ir muzikinėmis priemonėmis. Muzikos
magistras įtempia berniuko sielos stygas ir šitaip suvaldo pirminę jo sielos skambesio chaosą – visa
jo prigimtinė gyvybinė energija pasukama griežtai apibrėžta kultūrine kastališkąja vaga“ 45.
„Benedikto slenksčiuose“ herojui ne tiek svarbūs muzikiniai laimėjimai ar tiesioginis žinių
perėmimas, kiek tai, jog muzika jį išlaisvina ir išvaduoja. Jei Benediktui vienintelis dalykas,
padedantis atgauti dvasios harmoniją, yra smuikas, tai Gaučiui – knygos. Tik jos nukelia
protagonistą į malonią užmarštį, sielą pripildo ramybės.
Gaučys toks užtikrintas ir drąsus kaip Benediktas naujoje vietoje nesijaučia. Tik ką atvykęs į
Klaipėdą, jau spėja apsijuokti taksi vairuotojo akivaizdoje: „Ne, daugiau niekuomet Gaučys
nepapuls į tokią žioplą, kvailą padėtį46“, matyti, kad herojus iš karto semiasi gyvenimiškos patirties.
Po Vido mirties Gaučys į rankas nebeima knygų, taigi dvasinių dalykų stengiasi pasisemti eidamas į
kino teatrą ir žiūrėdamas filmus. Toks laiko praleidimo būdas leidžia jam užmiršti viską, kas slegia,
iki tol, kol sutinka pirmąją savo moterį Klavą. Šis personažas protagonistui suteikia laimės pojūtį ir
išstumia nykumos jausmą. „Benedikto slenksčiuose“ pirmoji herojaus draugė yra Sveta, romano
siužete svarbi ne tik tuo, kad išgelbėja herojų iš mirties glėbio, bet ir tuo, kad būtent su ja
Benediktas tapo vyru. Literatūros kritiko Laimanto Jonušio nuomone, intymios scenos, siekiant
pavaizduoti jauno žmogaus brandą, yra reikalingos: „Jei nebūtų sekso scenų, paauglio tapimo vyru
procesas, kuris čia labai svarbus, būtų sumeluotas“47. Ir Sveta, ir Klava – savarankiškos ir valdingos
45
Gintaras Lazdynas, „Bildungsromano kanonai ir Knechto mirtis Hermanno Hesse‘s romane 'Stiklo karoliukų
žaidimas'“, Acta humanitarica universitatis Saulensis. Mokslo darbai, T. 11, 2010, p. 46.
46
47
Živilė Makauskienė, „Knyga, kokios dar nebuvo“, Aušra, 2009, nr. 8. [žiūrėta: 2012-03-07].
< http://www.ausra.pl/2009/0908/knyga.htm >.
12
moterys, tačiau būtent su pirmosiomis savo moterimis herojams buvo labai paprasta bendrauti.
Svetimame pasaulyje jos lyg motinos, kurių dėmesio ir šilumos gimtuosiuose namuose trūko
abiems personažams. Kaip ir būdinga auklėjimo romanui, vienas asmenybes keičia kitos. Sveta iš
Benedikto gyvenimo nusprendžia pasitraukti pati, o Klava žūsta, prieš tai pastūmėjusi Gaučį į
draugės glėbį. Netrukus abiejų herojų gyvenimuose atsiranda naujos moterys – Vega ir Maška, su
savimi atsinešdamos ir naują patirtį, reikalingą auklėjamajam. Benediktas pirmą kartą susiduria su
moters isterijomis, perdėtu dėmesio troškimu, savanaudiškumu, puikybe. Tiesa, kai kurie Vegos
poelgiai herojui iš pradžių visai patinka, pavyzdžiui, jos slapstymasis, idant galėtų stebėti, ar
Benediktui ji labai rūpi: „Norėjau įsitikinti, kad esu tau svarbi. <...> Pasakiau sau – jeigu tikrai jam
rūpiu, jis mane ras. Ir tu atėjai“48. Benediktas savo kartelę pakelia, nes jaučia, kad vėl pagaliau
kažkam rūpi, yra svarbus, reikalingas, kita vertus, tokie vedžiojimai už nosies po patirčių vaikystėje
jam ne itin patinka. Taigi šis moters personažas į Benedikto gyvenimą atneša nemažai permainų,
atmetus neigiamai jį veikusius poelgius, esama ir gražių dalykų, o santykių analizavimas vienumoje
padeda Benui susivokti, ko jis nori iš gyvenimo, ar su tokiu žmogum, kuris yra šalia, jam apskritai
pakeliui: „Šitaip, karoliukas po karoliuko, per du mėnesius jis sukaupė visą patirčių vėrinį“ 49.
Protagonistas pats įvardija didžiausią Vegos dovaną jo gyvenimui – užpildytą tuštumą, kuri jį
dažnai slėgdavo po atitrūkimo nuo gimtųjų vaikystės, o vėliau ir tėvo namų.
Gaučio naujoji draugė Maška visiškai skirtinga – rami, nedrąsi, stengiasi įtikti draugui, labai
juo rūpinasi: „Gaučys net nepastebėdavo, kada jo bušlato kišenėj atsirasdavo storas sumuštinis su
šlapia dešra ar sūriu ir mažas kiniškas termosiukas kavos“50. Herojui patinka vėl kažkam
priklausyti, nuolat galvoti apie savo žmogų, be to, Maškos nėštumas grąžina į Gaučio gyvenimą
spalvas, jam atrodo, kad pagaliau būtis tapo prasminga, sugrįžta svajonės ir viltys.
Savarankiškas gyvenimas abiems personažams ne visada lengvas, jie nuolat susiduria su
likimo siunčiamais išbandymais, juos priima ir į juos reaguoja. Gaučys geriausio draugo netenka
dar vaikystėje, Benediktą netekties skausmas aplanko jau palikus tėvo namus, tačiau abu vienodai
skaudžiai išgyvena šią gyvenimo patirtį, jaučia dvasinį nuosmukį, kaltina save dėl neišsaugotos
draugo gyvybės. Benediktas kaip bausmę pasirenka nebegriežti, o Gaučys – niekada nebeskaityti.
Abiejų kūrinių pagrindiniai personažai nėra savanaudiškos asmenybės, vien tik geriančios į
save kitų patirtį ir visa tai, kas geriausia. Tiek Gaučys, tiek Benediktas gyvenimo kely siekia
laimingus daryti ir kitus, neatsižvelgdami į tai, kad patys turi kažko atsisakyti. Užsigrūdinę, pripratę
būti vieni, niekieno nesaugomi, jie stengiasi saugoti ir ginti kitus. Juose matomos žmogiškosios
vertybės, nei vienas neleidžia pykčiui ir kerštui savęs valdyti, suvokia, kad blogos mintys negali
48
Laura Sintija Černiauskaitė, Benedikto slenksčiai, Vilnius: Alma littera, 2009, p .132.
49
Ten pat, p. 151.
50
13
užgožti iš vaikystės atsineštų šviesių minčių ir taurių jausmų – protagonistai uoliai lanko
humanizmo mokyklą.
„Benedikto slenksčiuose“ ryškiai matyti ironija (auklėjimo romano kanonas). Herojus,
dalyvavęs muzikiniame konkurse dar iki atsisakant smuiko, iš anksto žinojo, kad taps nugalėtoju:
„Per ilgas kasdienes repeticijas priskviesdavo pergalę ir apžiūrėdavo ją iš taip arti, kad ši nejučia
įsismekldavo į Beną ir tapdavo jo paties savastimi. Taigi jis jau buvo nugalėtojas. <...> Reikėjo tik
išsilaikyti iki gegužės, pasirodyti komisijai ir gauti jos patvirtinimą“51. Be to, šio konkurso metu dar
labiau išryškėjo herojaus gerosios savybės, viena jų – nuoširdus sėkmės linkėjimas savo
konkurentui. Benediktas it teisybės ieškotojas užstoja draugą vykusio konflikto metu, skaito moralą
priešui, kalba apie žmogiškumą kaip didžiulę žmogaus vertybę, pats patyręs skaudžių išgyvenimų
suvokia, kaip tai reikšminga: „O su žmogum mes kaip elgiamės? Žmo-giš-kai. Kodėl? NES
ŽMOGUS TO NUSIPELNO“52. Ko gero, Benas, tardamas šiuos žodžius, jaučia nuoskaudą, nes
būdamas vaikas iš mamos žmogiškumo nesulaukė. Atjauta ir supratimas matyti ir „Duburyje“, kai
nuo Maškos, papasakojusios sukrečiančią vaikystės istoriją, nenusigręžia Gaučys.
Artėjant prie galutinės tapsmo pakopos herojų gyvenime įvyksta daugybė pokyčių: Benediktas
į Tikslą jau juda vienas. Sveta, kaip žinia, išsiskyrimo sprendimą priima pati, o Vegos herojus
atsisako pats. Bene svarbiausia to priežastis – nelaimės akimirką išvystas tikrasis draugės, kaip
egoistiškos, egocentriškos asmenybės, veidas. Protagonistas įvertina viską, ką gavo iš draugystės, ir
apsisprendžia, kad su šiuo žmogumi ilgiau būti neverta. Dar vienas svarbus asmuo, pasitraukęs iš
Benedikto gyvenimo, yra tėvas. Sunki jo liga padeda sūnui tapti nepaprastai ryžtingu, o mirtis ir ją
atlydėjusi tuštuma auklėjamajam yra lyg postūmis nesustoti vietoje, veikti, stengtis save kuo nors
vėl užpildyti, siekti užsibrėžtų profesinių tikslų, būti pripažintam, įvertintam. Gaučio istoriją lydi
niūresnės spalvos, jo gyvenime nebelieka motinos, vaiko, pačios Maškos, herojų apgaubia nykuma
ir liūdesys. Protagonistas analizuoja savo gyvenimą, mąsto, ką padarė ne taip. Prisimena kadaise
mokytojo ištartus žodžius: „Jeigu uždavinys nesisprendžia, pirmiausia patikrinkite savo sprendimą:
gal kur netyčia vietoje pliuso parašėt minusą, gal suklydot sudėdami ar dauginadami... Dar ir dar
kartą! Jeigu klaidos jūsų sprendime nėra, <...> Vadinasi, klaida yra pačioj uždavinio sąlygoj!..”53 Jis
mąsto, ar gyvenime apskritai rinkosi teisingai, o gal net ne jis rinkosi, o pats likimas viską taip
sudėliojo? Jei klaidų jis nepadarė, tai gal visas gyvenimas tiesiog viena didelė klaida, kurią ištaisyti
Gaučys mano nutraukdamas savo gyvybę ir taip pagaliau atrasdamas dvasios ramybę. Gali būti, kad
didelės įtakos tokiam gyvenimui turėjo laikmetis, bet, ko gero, svarbu ir paties žmogaus
pasirinkimas, kaip gyventi, kaip iškilti, išsivaduoti iš daugybės gyvenimo duburių, o, kaip teigia
E. Bukelienė, „sovietinio gyvenimo sąlygos – pats didžiausias duburys, į kurį įkritęs žmogus arba
51
Laura Sintija Černiauskaitė, Benedikto slenksčiai, Vilnius: Alma littera, 2009. p. 84.
52
Ten pat, p. 99.
53
14
išsikapsto vos gyvas, arba žūsta: tai ir surusinta Klaipėda, ir žmogaus gyvenimo karikatūra –
statybininkų bendrabutis, ir smėlio karjerai, ir alkoholizmo liūnas“54. Ištisinis Maškos gėrimas tik
kurį laiką paverčia Gaučį abejingu, šaltu, rūsčiu. Vėliau jis suvokia, įvertina, kaip labai šita moteris
dėl jo stengėsi, aukojosi, ir kad galbūt tik dėl sudužusių iliuzijų pagaliau turėti šeimą ji tokia tapo.
Apibendrinant abiejų romanų protagonistų nueitą kelią matyti, kad, nepaisant įvairių neigiamų
veiksnių, galinčių turėti tokios pat neigiamos įtakos dvasinei jų raidai, tiek vienos, tiek kitos jaunos
asmenybės vertybių skalė visą laiką kyla aukštyn. Pirmieji draugai ir priešai, nusivylimai,
išdavystės, netektys, pirmosios meilės patirtis, kiti mažesni ir didesni džiaugsmai, įvairiausi dalykai
bei išgyvenimai kiekvieną jų formuoja kaip asmenybę, turtina vidinį pasaulį, o įveikti išbandymai
priartina protagonistus prie auklėjimo romano Tikslo – tapti harmoninga, laisva individualybe.
2. Mokytojų vaidmuo
Kaip jau minėta, svarbų vaidmenį auklėjimo romane atlieka mokytojas. Jis gali būti formalus
(mokykloje – mokytojas, universitete – dėstytojas ir pan.) ir neformalus (tėvas, mama, draugai ar
pats gyvenimas). Visas formalių ir neformalių mokytojų ansamblis ir sudaro abiejų protagonistų
gyvenimo mokyklą, kurią jie turi pereiti ir įgyti dvasinį patyrimą.
Pirmasis ir, ko gero, kiekvienam individui svarbiausias mokytojas yra mama, analizuojamuose
kūriniuose ji atlieka neformalaus mokytojo vaidmenį. Pavyzdžiui, „Benedikto slenksčiuose“
motinos personažas toks svarbus, kad juo net pradedamas romanas. Jos vaidmuo čia ypatingas tuo,
kad moters poelgis (vaiko atsisakymas) yra lyg atspirties taškas, nuo kurio protagonistas pradeda
naują gyvenimo etapą. Kalbant apie herojaus kaupiamą patirtį, galima pažymėti, kad motinos būdas,
poelgiai romane turi tam tikrą prasmę – vaikas lieka vienišas ir gyvenimiškos patirties semiasi iš
kitų. Rima Pociūtė „Literatūroje ir mene“ rašo būtent apie šią knygą kaip augimo romaną. Motinos
vaidmenį ji komentuoja taip: „Tai, ko nesuteikė pirmapradė globėja, suteiktų svetimas. Vaikas,
apleistas savo „kurvos matkos“ (anot Beną įsisūnijusio vyro), yra pažeistas tik motinos išdavystės,
tad, pasauliui suteikus tai, ko labiausiai trūksta, žmogus vis dėlto tampa visybiškas“55.
„Duburyje“ Gaučio motinos vaidmuo blankesnis. Ji vaizduojama kaip gyvenimo, sunkių ūkio
darbų nualinta moteris. Itin mažai dėmesio skyrusi vieninteliam savo sūnui, jame palieka žymę –
autoriaus žodžiais tariant, Gaučys visą gyvenimą prisimins tą dieną, kai mama jį pirmą kartą vedė į
mokyklą, ir tą dieną, kai negyvas tėvas gulėjo viename namo kambarių. Vadinasi, mamos poelgis
54
Elena Bukelienė, „Tragiškasis Granauskas“, Literatūra ir menas, nr. 2957. [žiūrėta: 2012-03-26].
<http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=2957&kas=spaudai&st_id=2731>.
55
Rima Pociūtė, „Tebeaugantis lietuvių „augimo romanas“: Lauros Sintijos Černiauskaitės „Benedikto slenksčiai“,
Literatūra ir menas, 2009, nr.3234. [žiūrėta: 2012-04-08]. Prieiga per internetą:
< http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=14629>.
15
buvo toks reikšmingas, netikėtas, toks svarbus, ypatingas, kad šis prisiminimas apie mamą savo
reikšmingumu prilygsta tėvą ištikusiai tragedijai, o atmintyje šie vaizdai guli greta vienas kito.
Gyvendamas su ganėtinai jam abejinga ir emociškai šalta motina, susidūręs su likimo siųstais
pirmaisiais sunkumais, vaikas jau ima nutuokti apie gyvenimą apskritai. Kaip teigiama teorijoje
apie auklėjimo romaną, svarbiausias mokytojo uždavinys – „įdiegti mokinio sieloje pažinimo ugnį,
sužadinti būtinybę pačiam ieškoti tiesos“56.
Kalbant apie tėvo personažą, gyvas kūrinyje jis neegzistuoja, autorius per jį supažindina
protagonistą su sovietmečio paveiktos visuomenės šaltumu ir abejingumu. Ką tik negyvo tėvo kūną
išvydusiam vaikui kaimynė sako: „Aš pasėdėsiu, o tu pastovėk. Matai, kad kito akmens šalip
nėra“57. Ir pats autorius apie laikmečio įtaką netiesiogiai vis užsimena kūrinyje, pavyzdžiui: „O prie
kokių mylavimų, glostymo Gaučys nuo pat kūdikystės nebuvo įpratintas, motina tam ir laiko
neturėjo, ir apskritai niekas tada kaime taip vaikų neaugino“58. Taip veikiamas aplinkos pagrindinis
herojus grūdinasi, pažindinasi su pasauliu, geria į save visuomenės patirtį, perima nueitą kelią.
„Benedikto slenksčiuose“ protagonisto tėvo vaidmuo (nors iki pat romano pabaigos lieka
neaišku, ar jis biologinis jo tėvas) taip pat reikšmingas. Būtent šiam žmogui auginti paliekamas
romano herojus. Atkeliavęs pas tėvą, Benediktas yra naivus, be didelės gyvenimiškos patirties,
tapimui atsivertęs herojus. Tėvas, kaip mokytojas, turi tikslą – saugoti jį nuo paklydimų, įlieti į sūnų
gyvenimo patirties. Tiesa, galima kritikuoti už tai, kad per mažai kišasi į vaiko gyvenimą, yra per
daug nuolankus, nuosaikus: „Toks tėvas palieka sūnų su jo išgyvenimais. Jis nevaržo Beno, bet tik
todėl, kad nedaug veikia apskritai, trūksta ir sprendimų. Toks tėvas – tai nutylėjimai, nusukamos
akys, apskritai nuslėpta sava asmenybė“59. Nėra keista, kad vėliau romano siužete šis personažas
„nugrimzta“: „Įvykdęs savo paskirtį – objektyvuoti herojaus dvasinį turinį – mokytojas paprastai
pasitraukia <...>“60. Romano pabaigoje, nukreipęs sūnų teisinga gyvenimo linkme, tėvas miršta.
Toliau galima aptarti abiejų kūrinių pagrindinių herojų draugus, kurie daro protagonistams
vienokią ar kitokią įtaką. Mes juos taip pat priskiriame neformalių mokytojų kategorijai. „Benedikto
slenksčiuose“ pirmoji labai ryški asmenybė yra Vega, ir vardas jos ne be reikalo toks (Vega – lot.
„žvaigždė“). Apibūdinant Vegą, dažnai minima žalia spalva: žalios jos akys dar paryškinamos
žalios spalvos pieštuku, ji dažnai vilki žalios spalvos drabužius. Apskritai toji spalva vyrauja visame
romane: žali lapeliai mirga Beno mamos suknelėje, žalios spalvos netoli Beno tėvo namų esanti
autobusų stotelė, žalias suoliukas, žalia Benedikto mokykla ir t.t. „Duburyje“ ši spalva taip pat
56
57
58
Ten pat, p. 86.
59
Rima Pociūtė, „Tebeaugantis lietuvių „augimo romanas“: Lauros Sintijos Černiauskaitės „Benedikto
slenksčiai“,Literatūra ir menas, 2009, nr.3234. [žiūrėta: 2012-04-08]. Prieiga per internetą:
60
16
vyraujanti, tik dažnai su būdvardžiu „purvinas“: purvinai žalios bendrabučio sienos, purvinai žalios
kareivinės. Šiaip žalia spalva yra lyg užuomina į gyvybę, atsinaujinimą, šviežumą, o kūrinyje ji
suliejama su purvu, įgauna neigiamą emocinį atspalvį. Siejant su auklėjimo romanu, žalia spalva
galėtų būti aliuzija į jaunystę, nepatyrimą, naivumą61. Ir iš to, kokie skirtingi šios spalvos atspalviai
vaizduojami abiejuose romanuose, galima pajausti visą kūrinio atmosferą ar net nujausti jo pabaigą,
„Benedikto slenksčių“ herojus sėkmingai kabinasi į gyvenimą, jam puikiai sekasi, jis trykšta
energija, tuo tarpu „Duburio“ personažą beveik nuolat lydi nesėkmės, persekioja nelaimių šešėliai,
ir tas purvinumas savaime siejasi su tamsa, liūdesiu, netektimis, skausmu.
Taigi „Benedikto slenksčiuose“ Vega yra žmogus, pasipainiojęs herojaus gyvenimo kelyje,
labai daug nepakeitęs, bet privertęs į savo paties gyvenimą pažvelgti kitaip. Geriausiai Beno ir
Vegos santykiai atsiskleidžia dialoge:
„ – Jeigu nori žinoti, lovoje tu baisiai nuobodus. Fantazijos ir išradingumo – nulis, užmigti
galima, – pridūrė ji pasimėgaudama ir vėl, paskęsdama savo raudonuose plaukuose, atsainiai
nuvirto ant aukštos pagalvės.“62
Kūrinyje akcentuojama itin dažna Vegos nuotaikų kaita, kuri Benediktui nesuvokiama.
Ramiai išsakomi įžeidinėjimai Beną veikia, tokie jos išsišokimai iššaukia protagonistui nebūdingą
elgesį, emocijas, žodyną:
„Ką aš tau padariau... ką aš tau padariau, tu kale! Ar gali vieną sykį... nevaidinti... tu?!”63
Kai kurie pokalbiai iššaukia ne tik įžeidinėjimus vienas kito atžvilgiu, bet net ir smurtą.
Vega Benediktą provokuoja, pastato į ypatingas padėtis, tai, aišku, padeda atsiskleisti abiems
personažams. Galima manyti, kad rašytoja specialiai kūrė tokius veikėjus ir situacijas, nes turėjo
tikslą – išbandyti žmogų. Čia galime pastebėti ir anakrizę: „Anakrizė – tai pašnekovo žodžių
sužadinimo ir provokavimo būdai, būdai, kuriais jis priverčiamas pasakyti savo nuomonę ir pasakyti
ją iki galo“64. Vegai pavyksta sukelti sumaištį draugo galvoje, priverčia suaktyvėti jo psichikos
procesus, kurie tolimesniame herojaus kelyje tobulumo link turi teigiamos įtakos. Jis mąsto apie tai,
kas vyksta tarp jo ir jos, analizuoja, kodėl Vega taip elgiasi, kodėl jis taip reaguoja, ar tinkamai
reaguoja ir t.t., galiausiai daro išvadas.
Perėmęs Vegos dvasinę, kultūrinę patirtį, Benas ją palieka, suvokia, kad toks žmogus jam tik
trukdytų, stabdytų, gal net verstų regresuoti. Užmezgęs su Vega trumpalaikius ryšius, protagonistas
iškovoja kai kurių vystymosi tikslų pasiekimą ir juda toliau, socialinė herojaus jungtis su mylimąja,
kaip teigiama auklėjimo romano teorijoje, reikštų proceso (tobulėjimo) pabaigą, o tai neatitinka
auklėjimo romano idėjos.
61
Michael Ferber, Literatūros simbolių žodynas, iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys
Vilnius: Mintis, 2004, p. 316.
62
Laura Sintija Černiauskaitė, Benedikto slenksčiai, Vilnius: Alma littera, 2009, p. 190.
63
Ten pat.
64
Michail Bachtin, Dostojevskio poetikos problemos, Vilnius: Baltos lankos, 1996. p. 130.
17
Iš neformalių mokytojų dar galima paminėti keletą draugų, kurie kurį laiką lydi Beną jo
gyvenimo kelyje, tai: kioskelio pardavėja Sveta, baikštusis draugas Mišutis, kuriam herojus jaučiasi
kažkiek artimas ir kurį stengiasi globoti, bei kiti. Benas turi ir priešų, kurie jo kelyje turi lemiamos
įtakos pasirenkant, ką toliau daryti, kaip toliau elgtis. Geriausio draugo Virgilijaus nužudymas yra
antrasis smūgis po motinos mirties, skaudūs išgyvenimai, įvykiai grūdina romano herojų, daro jį
tvirtesnį.
„Duburio“ herojaus bene pirmoji neformali mokytoja yra kaimo bibliotekininkė. Ji globoja
herojų, labai juo rūpinasi, jaučia jam didesnį, artimesnį ryšį nei kitiems kaimo vaikams, nors jis nėra
kažkuo ypatingas, autoriaus žodžiais tariant, eilinis kaimo varliamušis, ir tiek. Ši moteris padeda
auklėjimo romano herojui pasiekti nedidelį, bet vis tik pirmąjį tikslą jo gyvenime – išmokti rusų
kalbos. Tai ji, o ne motina, kuriai svarbiausia buvo, jog vaikas neliktų antriems metams, didžiuojasi
ir džiaugiasi savo mokiniu: „Yra dar vienas, jis mokosi su tavimi gretimoje klasėje, bet jis man
sumelavo: iš akių mačiau – neįveikė... O tu įveikei!65” Kaimo bibliotekininkės vaidmuo svarbus ir
tuo, kad ji padeda Gaučiui tapti miesto bibliotekos, kuri skirta tik suaugusiems, skaitytoju. O būtent
ten protagonistas sutinka savo pirmąjį tikrą draugą Vidą. Kitas neformalus mokytojas – nebylė
mergina, kuri romane svarbi tuo, kad išbando Vido ir Gaučio draugystę. Dėl jos pagrindinis herojus
lieka apgautas, išduotas, taip pirmą kartą pajaučia išdavystės skonį. Tada išryškėja protagonisto
dvasinės vertybės, jis stengiasi būti atlaidus, ramina save, kad tai nėra taip blogai, juk draugas
pasisakė, neslėpė, o pačiam dar viskas prieš akis, jaunuolis stato vilčių pilį: „Ir jis turės mergaitę,
kai tik įstos į tą mokyklą Klaipėdoj, kai tik išeis į miestą, nes prie jūreivių, sako, jos ten lipte limpa.
Ir ne nebylės kokios, o gražios, puikiausios panos“66. Vėliau gyvenimas išties atveda į Klaipėdą, bet
be Vido tapti jūrininku protagonistas net negalvoja, matyti pradėjusios dužti svajonės. Čia jis
patenka į paprasčiausią darbininkų bendrabutį ir susipažįsta su pirmaisiais draugais naujame mieste
– Dima, Kolia, Miša. Vaikinai draugiški, geranoriški, padeda Gaučiui adaptuotis naujoje vietoje,
kaip labiau patyrę, moko gyvenimiškų tiesų – būti atsargiam, save saugoti, niekuo nepasitikėti,
patys žino – sunkus laikmetis žmones pavertė nesąžiningais, smukusios visuomenės vertybės.
Dimka pataria herojui susirasti gyvenimo partnerę, nes tik taip bus lengviau apsisaugoti nuo
slegiančių minčių, vienatvės, galų gale ir nuo alkoholio liūno. Protagonisto gyvenime atsiranda
moteris – Klava. Jos indėlis į herojaus tapsmą jau aptartas ir anksčiau, galima papildyti, kad
užsimezgusi draugystė su jos vaikais vėl pripildo herojaus gyvenimą naujų potyrių. Kadangi Klavos
skurdus gyvenimas herojui pro akis lengvai nepraslenka, jis stengiasi palengvinti bent jau vaikų
sunkią dalį – išsiveda juos pramogauti, nuperka maisto, vaišina saldumynais, taip Gaučys nejučia
pastebi, kad jam tie mažyliai tapo artimi, jis juos pamilo: „Nejaugi aš myliu vaikus?.. <...> Juk
65
66
Ten pat, p. 62.
18
niekada anksčiau aš nieko panašaus nejaučiau...“67 Vėliau romano siužete Klavos šeima nugrimzta į
antrą planą, moteris jau atliko savo rolę protagonisto dvasios kelyje, vieni paskutinių žodžių, kurie
dar be viso kito galėtų praversti herojaus tolesniame gyvenime: „nezysk, nemaldauk, nesižemink“.
Apsigyvenus su nauja drauge Maška, Gaučiui, autoriaus žodžiais tariant, viskas taip nauja,
nepatirta, neįprasta. Kaip ir „Benedikto slenksčiuose“, taip ir čia, moteris nesidomi ankstesniu
draugo gyvenimu, abu personažai patys išlieja nuoskaudas, kurias patyrė vaikystėje. Tuo tarpu
protagonistas siekia savo žmogų padaryti laimingą, nori padėti išsivaduoti iš slegiančių
prisiminimų, naktimis kankinančių košmarų, jis išklauso visą vaikystės – paauglystės istoriją.
Herojus suvokia, kad savarankiškas gyvenimas jai paliko žymes, pavyzdžiui, ji ne visada suvokia,
kas gyvenime priimtina, o kas ne. Kitų moterų parsidavinėjimas už pinigus anksčiau Maškai
atrodydavo lyg koks tikslas, kurį kitais metais gal net pavyks pasiekti. Išklausęs istoriją, jos
pamąstymus, įvertinęs Maškos brolio, tėvo elgesį, Gaučys pajaučia ne tik didžiulį gailestį, bet ir
gėdą dėl kitų žmonių padarytų klaidų, gal net gėdą dėl visuomenės, kurioje jiems tenka gyventi,
sunkiai ir lėtai kurtis šviesesnę ateitį. Dar gyvendamas su Maška Gaučys sužino, kad žuvo jo
pirmoji moteris, pasaulis pasipildė dviem našlaičiais, protagonisto sielą vėl kankina liūdesys ir
gailestis: „Jam pačiam kažkas iš vidaus labai skaudžiai plėšė širdį, gal tai, kad abiejose saujose vėl
aiškiai pajuto Čingizo ir Jermarko mažų, patiklių delniukų šilumą...“68 Herojui nebėra svetimas
vienišumo, našlaitystės jausmas, jis gaili tokio pat likimo žmonių.
Aptariant formalius mokytojus, pirmoji Gaučio pedagogė yra Blažiūnienė. Į mokinį
stengiasi įlieti ne tik žinių iš vadovėlių, bet ir gyvenimiškų dalykų. Kadangi mamos dėl sunkių ūkio
darbų vaikas, galima sakyti, beveik nemato, jį ugdo kaimo mokyklos mokytoja: „Labai pykdavo, jei
rasdavo vos prakąstą ir numestą (obuolį) į žolę. Ir dar: nemėtyti nuograužų į rainą jos katiną“ 69. Nuo
mažens vaikas mokomas vertinti tai, ką turi, užjausti ir suprasti kitą, silpnesnį. Ir būtent šis žmogus
rūpestingai išlydi protagonistą į platesnį pasaulį – miesto mokyklą. Po to, kaip ir būdinga auklėjimo
romanui, pakėlęs mokinį objektyvacijos laiptais, mokytojas iš auklėjamojo gyvenimo pasitraukia:
„<...> tais pačiais metais ją išvežė, ir niekas daugiau apie ją nieko nebegirdėjo“70.
Benedikto pirmoji formali mokytoja yra jauna anglų kalbos dėstytoja Ilzė Damulytė. Šis
auklėjimo romano personažas Ilzę sutinka savo dvasinės brandos pusiaukelėje. Tokiame etape iš
gyvenimo jau galima ne tik imti, bet ir duoti. Šiuo atveju ne Trijonis buvo tas, kuriam ypatingai
reikėjo pagalbos, palaikymo ar supratimo. Tai jaunasis herojus padeda dėstytojai susivokti, kad ne
mokyklos languose slypi jos laimė. Benediktas šioje situacijoje įgauna daugiau pasitikėjimo savimi,
stengiantis padėti dėstytojai iš kažkur reikėjo pasisemti žymiai daugiau drąsos ir ryžto, visa tai jis
67
Ten pat, p. 112.
68
Ten pat, p. 169.
69
Ten pat, p. 16.
70
Ten pat, p. 17.
19
deda į savo dvasinį indą. Nepaisant to, kad Ilzė, kaip ir visi kiti mokytojai, pasitraukia iš herojaus
gyvenimo, iš dalies Benediktas džiaugiasi, nes stengėsi kitą padaryti laimingą, laimingesnis tampa
ir pats. O siekti laimės, būti laimingam yra auklėjimo romano siekis. Taigi taip protagonistas
keliauja savo dvasios keliu ir kaupia patirtį. Tęsiant apie mokytojų – auklėtojų vaidmenis romane
galima paminėti ir kitų indėlį į Benedikto tapsmą. Kadangi romano herojus – gabus mokinys,
studijuoja muziką, mokytojų kolektyvas išsiruošia į garsaus prancūzų pianisto koncertą, prieš tai iš
savo lėšų nupirkę Benui bilietą. Į mokinį investuoja ne šiaip sau, pažvelgę į šį jaunuolį mato, kad jis
iš prigimties galvotesnis ir labiau subrendęs už daugumą bendraamžių, gali daug pasiekti. Ši kelionė
Benediktui suteikia galimybę ne tik muzikaliai patobulėti, primygtinis mokytojų noras vežti Beną
pasiklausyti muzikos nustumia į susitikimą su motina. Iš to pasimatymo galima daryti išvadą, kad
vaikystėje patirtų skriaudų kiekį vis tik nusveria besąlygiška meilė motinai.
Toliau herojaus mokytojos, direktorė Fergizienė nusprendžia vienintelį Beną ruošti ir išleisti į
gegužę vyksiantį respublikinį konkursą. Pasakė, kad, jų nuomone, jis vienintelis gali laimėti.
Direktorė dar pažeria Benediktui patarimų: „Ir būk tu, Trijoni, žmogus – nesibastyk naktimis aplink
kioskus. Esi gabus, neprasidėk su padugnėmis. <...> Išsilaikyk tuos kelerius metus. Paskui išleisim
sostinėn į akademiją. Matysi, aš padarysiu tai dėl tavęs...“71. Iš šio pokalbio aiškiai matyti
Benedikto gyvenimo kelyje esančių mokytojų indėlis į herojaus tapsmą. Tai ne vien mokymas
muzikos, atitinkamo elgesio ir pan. Tai mokymas grynai gyvenimiškų dalykų, kurių turėtų mokyti
mama, tėvas, mačiutė etc. Matyti palaikymas, paskatinimas, tikėjimas ir pasitikėjimas jaunu
žmogumi. Čia galima prisiminti auklėjimo romano „taisyklę“, kad, netekus pirmapradžių globėjų,
gyvenimas jam atsiunčia kitus žmones, kurie atstoja tuos, kurių neteko. Iš jų auklėjamasis mokosi,
semiasi patirties, į ją būtinai atsižvelgia ir atitinkamai elgiasi. Teisingas, pavyzdingas elgesys yra
tiesus kelias iš subjektyvumo į objektyvumą, į tai, ko siekia auklėjimo romano mokinys. Šitas
respublikinis konkursas yra dar viena pakopa, kurią protagonistas turi įveikti, t.y. konkursą laimėti.
Toliau seks dar vienas, pats svarbiausias ir rimčiausias tarptautinis konkursas Maskvoje. Tampa
nebesvarbu, ar jame jis bus nugalėtojas, vien dalyvavimas yra herojaus vizitinė kortelė ateičiai. Šis
renginys L. S. Černiauskaitės romane „Benedikto slenksčiai“ yra paskutinis ir lemiamas,
aukščiausia pakopa, kurią auklėjamasis turi įveikti ir įveiks. Tai tikslo pasiekimas tiek mokytojų –
auklėtojų, nukreipusių Beną teisinga linkme, tiek paties mokinio.
Apibendrinant labai svarbų auklėjimo romano kanoną – mokytojus, tiek formalius, tiek
neformalius, galima pasakyti, kad kiekvienas protagonistų gyvenimo kely sutiktas mokytojas daro
jiems tam tikrą įtaką: padeda sunkiais gyvenimo momentais, gelbėja iš sudėtingų situacijų, globoja
ir auklėja, perduoda jiems visą savo sukauptą kultūrinę, dvasinę patirtį, kreipia tokiu keliu, kuriuo
71
Ten pat, p. 74.
20
eidami jie galėtų greičiau pasiekti laimingo žmogaus būseną. Jų pagalba asmenybės sparčiau artėja
harmoningos dvasios link, o tai yra auklėjimo romano siekis.
3. (Ne)laiminga pabaiga ir jos reikšmė
Vokiečių Bildungsromanų herojai paprastai sėkmingai keliauja savo tapsmo, dvasios

brandinimo keliu, įveikia įvairiausius sunkumus, kopia gyvenimo laiptais aukštyn iki kol pasiekia
dvasinę pilnatvę, visišką vidinę harmoniją, laimės būseną (vadinamąjį happy endingą). Tačiau ne
visiems auklėjimo romanams tokia pabaiga yra būdinga, pavyzdžiui, Entwicklungsromanui,
Erziehungsromanui, kitiems europinės literatūros auklėjimo kūriniams ji nėra būtina. Šiame darbe
analizuojamieji kūriniai turi tam tikrus jiems abiems būdingus auklėjimo romano kanonus, bet
kartu yra ir ganėtinai skirtingi, tai ypač išryškina kitoniškos romanų baigmės – „Benedikto
slenksčių“ protagonistas happy endingą pasiekia, o „Duburio“ ne. Galime trumpai palyginti abiejų
kūrinių siužetus ir pastebėti, kaip skirtingai gyvenimo ar istorinės aplinkybės formuoja vidinį
veikėjų pasaulį, kokios įtakos tai turi laimingai arba nelaimingai romanų baigčiai.
Nuo tada, kai Benediktas („Benedikto slenksčiai“) atvyksta gyventi pas tėvą, didesnių
nesėkmių jo gyvenime nėra. Herojui puikiai sekasi kopti karjeros laiptais be ypatingų savo
pastangų, muzikuoja ne tiek mechaniškai išmokęs, kiek iš širdies, svarbi jo vidinė būsena, tik nuo
jos priklauso, kaip skambės muzikinis kūrinys. Daugybė gyvenimo kely sutiktų žmonių prisideda
prie jo, kaip gabaus muzikanto ar apskritai brandaus žmogaus, asmenybės. Kai kurie jų sudaro
išskirtinai geras sąlygas siekiant užsibrėžtų tikslų: „Negana to, direktorė semestro viduryje parūpino
Benui stipendiją ir vienkartinę našlaičio pašalpą. Jam toptelėjo, kad pinigai galbūt atplaukia iš
pačios direktorės kišenės, bet gėdijosi aiškintis“72. Auklėjimo romane herojus paprastai yra pasyvus,
gyvenimas jam teikia arba neteikia įvairiausių dovanų, kurias jis pasiima arba ne, įvairių
išbandymų, kuriuos jis įveikia ir stipresnis keliauja tolyn, arba neįveikia ir žlunga. Kaip matyti,
L. S. Černiauskaitės romano pagrindinio herojaus nesmukdo nei aplinka, nei laikas. Tiesa, rašytoja
tiksliai jo nenurodo, skaitytojui paliekama laisvė savoms interpretacijoms (dujinė viryklė „Maša“,
dviratis „Sputnikas“, bet netrukus tekste atsiranda ir mikrobangų krosnelė, ir mero sūnus Orestas
Brnau). Herojus paauglystę, brandą išgyvena kultūringoje aplinkoje (aukštesnioji meno mokykla), jį
supa išsilavinę žmonės (mokytojai). Net ir norėdamas, Benediktas vargu ar patektų į kokią didesnę
gyvenimo duobę, šalia jo nuolat yra žmonės, padedantys kilti šviesesnio gyvenimo link,
neleidžiantys sustoti vietoje, jį skatinantys, visada palaikantys.
72
Laura Sintija Černiauskaitė, Benedikto slenksčiai, Vilnius: Alma littera, 2009, p.214.
21
Benedikto asmenybė kūrinyje visą laiką siejama su muzika, jo atliekami kūriniai yra lyg jis
pats, į juos sudėtos visos gyvenimo patirtys. Taigi, kaip ir kiekviena asmenybė, taip ir kiekvienas
Benedikto kūrinys yra išskirtinis, ypatingas, protagonistas laimi muzikinius konkursus, festivalius,
jis įvertinamas. Paskutiniame, penktajame, romano slenkstyje Benediktas susapnuoja sapną, kuris
galutinai ir harmonizuoja herojaus sielą, jis tampa ramus, užtikrintas, laimingas. Jame herojus
išvysta bene visus jam svarbiausius žmones, visas gyvenimas sutalpinamas į sapno akimirką:
„Akimirka prieš užgriežiant, lyg speigas nuo įtampos spragsinti pauzė buvo talpi kaip
gyvenimas“73. Atrodo, Benediktas kai kuriuos sapne matytoje koncertinėje salėje žmones mato
tokius, kokių norėtų, apie kokius svajoja. Pavyzdžiui, motiną jis pamato pirmiausia, ji, kaip
svarbiausias asmuo gyvenime, sėdi salės centre, pasipuošusi sūnaus dovanotu kaklo papuošalu
(herojui toks dėmesys labai svarbus, šiam daiktui vaikas ilgai taupė vaikystėje). Be to, protagonistas
įsivaizduoja, kad ji didžiuojasi sūnumi: „Matai, aš atėjau į tavo koncertą, aš nė akimirkos nebuvau
tavęs pamiršusi, tik laukiau, kada pagaliau užaugsi ir padarysi man staigmeną“ 74. Jei anksčiau
vaikas sapnuose norėdavo motiną sužaloti iš tėvo dovanoto lanko paleisdamas strėlę, tai dabar
matyti, kad jis nebejaučia jokio kartėlio, su išdavyste yra susitaikęs, jaučiasi ramus. Svarbų
vaidmenį sapne atlieka ir Vega, net ir čia matydamas jos savanaudiškumą, herojus galutinai
apsisprendžia nutraukti bet kokius juos siejančius saitus. Sapnas išvaduoja ir iš kaltės jausmo, kurį
sukėlė draugo Virgilijaus mirtis, manymas, kad padaryta ne viskas, kas buvo įmanoma, stengiantis
jį išgelbėti. Tas romano epizodas lyg sudeda visus taškus protagonisto dvasios tapsmo istorijoje.
Viskas, kas lig tol buvo neaišku, kėlė nerimą, nežinomybę, baimę, skausmą etc, išnyksta, herojų
užplūsta visiška dvasinė ramybė, jis jaučiasi absoliučiai laisvas, laimingas, pasiruošęs naujam
gyvenimo etapui: „O už salės sienų ošė šviesos jūra. <...> Pauzė ėjo į pabaigą, tuojau strykas
nusileis ant stygų ir prasidės nauja epocha“75. Matyti, kad romano pagrindinis herojus jau yra
perėjęs gyvenimo mokyklą, pasiekęs, J. G. Herderio apibūdinimu, harmoningo žmogaus būseną, o
tai ir galime vadinti happy endingu.
Jei Benediktas, dar gyvendamas pas močiutę, vėliau truputį mamos namuose (iki jos
išdavystės), toliau tėvo namuose, ir vaikystėje jaučia dėmesį, šilumą, meilę, tai Gaučys nuo mažens
yra vienišas ir nelaimingas. Artimiausių žmonių mirtys, draugės degradacija, vėliau jos išėjimas,
visa tai žlugdo asmenybę, jis neturi į ką atsiremti, kam pasiguosti, jo niekas nekilsteli aukštyn,
nevaduoja iš sunkių gyvenimo situacijų, kiekvienas čia, sovietinėje visuomenėje, kovoja už save.
Gaučys gimsta neturėdamas kažkokio ypatingo talento, jis niekur nestudijuoja (žlugusi svajonė
tapti jūrininku), menkus pinigus užsidirba sunkiu fiziniu darbu, gyvena supamas tokių pat sunkiai
besiverčiančių žmonių, kurių vienas iš pagrindinių gyvenimo tikslų yra netapti besaikio alkoholio
73
Ten pat, p. 216.
74
Ten pat, p. 218.
75
Ten pat, p. 222.
22
aukomis. Gyvenimo aplinkybių slegiamą žmogų, susikurtų iliuzijų dužimą galima pamatyti ir
Stendalio kūrinyje „Raudona ir juoda“, kuris taip pat yra laikomas auklėjimo romanu. Jame autorius
vaizduoja asmenybės ir visuomenės problemą – Žiuljenas Sorelis, pagrindinis kūrinio personažas,
yra varguolis, neturi nei titulų, nei turtų, tačiau svajoja apie garbingą vietą Restauracijos laikų
Prancūzijos visuomenėje. Jo autoritetas – Napoleonas Bonapartas, prastuolis, tapęs generolu. Tačiau
vėliau Žiuljeno iliuzijos ima sklaidytis, „Visos jo svajonės apie generolo antpečius dūžta
atsimušusios į gyvenimo tikrovės sieną“76. Nestandartinė kūrinio, vaizduojančio protagonisto
dvasios kelionę, savęs ieškojimą, susikurtų iliuzijų žlugimą, pabaiga yra ir vienu geriausių Europos
literatūroje laikomame Čarlzo Dikenso romane „Didieji lūkesčiai“. Irena Varnaitė šio kūrinio
pagrindinį personažą Pipą laiko Žiuljeno dvasiniu broliu77, nes nekilmingo jaunuolio svajonė – tapti
džentelmenu, pakliūti į aukštuomenę, vesti ne jo socialiniam sluoksniui priklausiančią Estelą. Pipo
gyvenimas pilnas įvairiausių išbandymų ir patirčių, visa tai brandina jaunąjį herojų, tačiau ir jis
visiškos laimės būsenos nepasiekia, jo viltys, svajonės, iliuzijos dūžta. Kaip teigia I. Varnaitė, čia
taip pat svarbų vaidmenį atlieka laikmetis, visuomenė, kurioje herojus bręsta: „Herojus auklėjasi,
eina gyvenimo universitetus savo biografiniame laike, bet neatsiejamas ir nuo istorinio laiko, nuo
savo meto visuomenės“78.
R. Granauskas apie sunkų savo herojaus kelią jau užsimena pirmojo skyriaus pirmosiose
eilutėse: „Gyventi taip, kaip gyveno Gaučys, galima, jeigu turi prieš akis kokį didelį tikslą.
Dešimtmečius laukti tartum kokios išsipildymo valandos, vardan kažko kietai sukąsti dantis,
sučiaupti lūpas <...>79, Gaučys, kitaip nei Žiuljenas ar Pipas, neturi jokio ypatingo tikslo, nesvajoja
vesti moters, kuri jam nepasiekiama, nuo vaikystės siekia paprasčiausiai būti laimingas. Noras turėti
mylimą profesiją, geriausią draugą, savo šeimą neišsipildo, gyvenimas protagonistą žiauriai talžo.
Patekęs į didžiausią gyvenimo duburį, Gaučys naujo tikslo nebeišsikelia, tiesiog pasiduoda.
Atrodo, panašiu laikotarpiu brendę jaunuoliai atsiduria binarinėje opozicijoje: Benediktas
romano pabaigoje yra dvasiškai apsivalęs, jaučia ddžiulį pakylėjimą, euforiją, yra pilnas jėgų ir
naujų gyvenimo iššūkių, o Gaučys lieka nusivylęs gyvenimu, pačiu savimi, pavargęs nuo jį
persekiojančių nelaimių ir įvairiausių gyvenimo negandų, būdamas gyvas savyje nesugeba atrasti
dvasinės ramybės, todėl kaip išsilaisvinimą pasirenka mirtį.
Esminis skirtumas tarp šių dviejų gyvenimo kelių yra tas, kad nors abu personažai savo
gyvenimo keliu eina vieni, bet ne abu jie yra vieniši. Jau kalbėta apie Benedikto kelią, jį supa
nesavanaudiški, jam atsidavę žmonės, likimas nuo Benedikto jų neatplėša tada, kai šie jam yra
labiausiai reikalingi, o Gaučys beveik visą laiką jaučiasi siaubingai vienišas. Jei gyvenimas
76
Vytautas Bikulčius, „Realistinio romano pirmtakas“, iš Stendalis, Raudona ir juoda, Vilnius: Vaga, 1988, p. 454.
77
Irena Varnaitė, „Apie žlugusias iliuzijas, pasaulio šaltį, žmoniškumą“, iš Čarlzas Dikensas, Didieji lūkesčiai, Vilnius:
Vaga, 1996, p. 423.
78
Ten pat, p. 422.
79
23
padovanoja jam artimą žmogų, tai netrukus ir atima, o virtinė tokių gyvenimo išbandymų jį
emociškai, dvasiškai gramzdina į neviltį, ir nėra nieko, kas padėtų jam iškilti. Protagonistas kelio
pabaigoje pats suvokia savo gyvenimo absurdiškumą, jaučia visišką dvasinę tuštumą: „Jis klausėsi
pats savęs. Bet visame jame dabar buvo tik labai nyku ir tylu. Tarpais išgirsdavo ausyse lyg kokį
gaudesį, jeigu, žinoma, nykuma, liūdesys, neviltis žmoguje apskritai kaip nors gaudžia...“80 Pats
autorius skaitytojui atskleidžia herojaus gyvenimo tragiškumą, jei ir yra jo gyvenime žmonių, nors
ir trumpą kelio atkarpą, tai dažniausiai jie Gaučio nesupranta arba neišgirsta: „<...> pasikalbėjo
galvoje su motina, bet jautė, kad ji arba nieko negirdi, arba nieko nesupranta. Bandė mintimis, lyg
kokiu telefonu, pasikalbėti ir su Maška, bet anam gale Maška nebeatsiliepė“81.
Apžvelgus abiejų pagrindinių personažų skirtingai susiklosčiusius gyvenimus, matyti, kad įtakos jų
gyvenimo kokybei, dvasiniam turiniui turi ne tik metas, kai jiedu gyvena, juos supanti aplinka, bet
ir to gyvenimo diktuojamos sąlygos. Vienam jos yra lengvesnės ir išsprendžiamos, o kitą pasmerkia
lėtam nykimui ir galiausiai žūčiai. Gaučys pralaimi kovą prieš gyvenimą, taigi, kitaip nei vokiečių
auklėjimo romanų pagrindiniai herojai, happy endingo nepasiekia.
Kaip rodo mūsų analizė, XIX a. romanai (Stendalio „Raudona ir juoda“, Dikenso „Didieji
lūkesčiai“) ne visuomet baigiasi laimingai, ir mūsų laikų literatūrai, kuri vaizduoja protagonisto
dvasinės raidos kelią, happy endingas yra neprivalomas. „Duburio“ autorius parodo, kad jo
vaizduojamas metas yra negailestingas eiliniam žmogui, siekiančiam šviesesnės ateities. Tuo tarpu
Lauros Sintijos Černiauskaitės vėlesnių laikų romanui happy endingas – įmanomas. Autorė
kūrinyje laiko tiksliai nenurodo, tačiau galima numanyti, kad protagonistas gyvena nebe
sovietmečiu, taigi jo gyvenimo sąlygos yra lengvesnės, labiau tikėtina savirealizacija, kuri gali
priartinti herojų prie pagrindinio Tikslo – laimingos, harmoningos asmenybės.
80
Ten pat, p. 254.
81
Ten pat, p. 256.
24
III. IŠVADOS
Šiame bakalauro darbe analizuoti du lietuvių autorių (Lauros Sintijos Černiauskaitės

„Benedikto slenksčiai“ ir Romualdo Granausko „Duburys“) kūriniai, kuriuose atskleidėme
auklėjmo romano žanro variacijas, t.y., kaip viename ir kitame kūrinyje pasireiškia auklėjimo
romano ypatybės.
Kaip žinoma, auklėjimo romanas vaizduoja individo dvasios augimo kelią nuo vaikystės iki
brandos. Savęs ieškojimas, dvasinis vystymasis vyksta susiduriant su įvairiausiais gyvenimo
sunkumais, kurie grūdina herojaus asmenybę, pripildo jo dvasinį indą nauju turiniu ir taip paruošia
tolesnei kelionei harmoningos būsenos link, kas yra auklėjimo romano pagrindinio herojaus siekis.
Auklėjimo romano (ypač vokiečių Bildungsromano) svarbiausi struktūriniai elementai yra:
Mokytojas, Herojaus pasyvumas, Ironija, Meilė, Utopija, Būties modelis, Happy endingas. Kai
kurie europinės literatūros auklėjimo romanai šiuos kanonus išlaiko, tačiau esama ir tokių, kuriuose
atsispindi ne visi minėti elementai.
Moksliniame darbe kreiptas dėmesys į auklėjimo romano žanro variacijas analizuotuose
kūriniuose. Matyti, kad abu romanai turi kai kuriuos jiems abiems būdingus auklėjimo romano
kanonus, pavyzdžiui, Mokytojus, Ironiją, Meilę, Herojaus pasyvumą (neturi Utopijos, Būties
modelio elementų), tačiau labiausiai struktūriškai vieną nuo kito juos skiria happy endingo raiška,
„Benedikto slenksčiuose ši viena iš auklėjimo romano ypatybių pasireiškia, o „Duburyje“ ne.
Išsiaiškinome, kad tam, jog būtų pasiektas Tikslas (darnos su savimi ir Pasauliu suradimas,
dvasinė ramybė, laimės būsena) yra svarbūs kai kurie faktoriai: aplinka, kurioje protagonistas
gyvena, auga ir bręsta kaip asmenybė bei laikas.
Lauros Sintijos Černiauskaitės kūrinio „Benedikto slenksčiai“ pagrindinis herojus, patyręs
daugybę gyvenimo smūgių, bet juos sėkmingai įveikęs ir užpildęs save žmonijos dvasiniu patyrimu,
pasiekia savo Tikslą – tampa laimingas, jaučia vidinę ramybę, vienovę su savimi ir Pasauliu. Kitaip
auklėjimo romano ypatybės atsiskleidžia Romualdo Granausko romane „Duburys“. Čia
protagonistą dvasiškai žlugdo ne tik laikas, kuriame jis gyvena (sovietmetis), bet ir aplinka, jį
supantys žmonės, jų likimai, paties gyvenimo diktuojamos sąlygos. Pagrindinis herojus palūžta
prieš gyvenimo tikrovę ir pasirenka nebūtį – pralaimi kovą prieš žiaurią jį supančią realybę, taigi
happy endingo, taip būdingo vokiečių auklėjimo romanams, jis nepasiekia.
Atkreiptas dėmesys į tai, kad happy endingo nebuvimas būdingas ne tik šiuolaikinių rašytojų
kūrybai, vaizduojančių herojaus dvasios kelią, konfliktą tarp savojo „Aš“ ir visuomenės.
Protagonisto priklausomybė tam tikrai epochai ar metui, santvarkai ir iš to išplaukiančios pasekmės
matyti ir kai kuriuose ankstesniųjų laikų auklėjimo romanuose (Stendalio „Raudona ir juoda“,
Čarlzo Dikenso „Didieji lūkesčiai“).
25
IV. LITERATŪRA
1. Laura Sintija Černiauskaitė, Benedikto slenksčiai, Vilnius: Alma littera, 2009.

2. Romualdas Granauskas, Duburys, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.
3. Michail Bachtin, Dostojevskio poetikos problemos, iš rusų kalbos vertė Donata Mitaitė,
Vilnius: Baltos lankos, 1996.
4. Vytautas Bikulčius, „Realistinio romano pirmtakas“, iš Stendalis, Raudona ir juoda,
Vilnius: Vaga, 1988, p. 447– 459.
5. Vytautas Bikulčius, „Tiesos ir vertybės. Filosofinio romano poetika“, Pergalė, 1985, nr. 9,
p. 142–154.
6. Elena Bukelienė, „Tragiškasis Granauskas“, Literatūra ir menas, nr. 2957.
[žiūrėta: 2012-03-26]. Prieiga per internetą:
<http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=2957&kas=spaudai&st_id=2731>.
7. Michael Ferber, Literatūros simbolių žodynas, iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys,
Vilnius: Mintis, 2004.
8. Silvestras Gaižiūnas, „Vertybės ir literatūrinė tradicija. Kultūrologinio romano estetika“,
Pergalė, 1985, nr. 4, p. 143–155.
9. Vytautas Kubilius, XX amžiaus literatūra, Vilnius: Alma litera, 1996.
10. Bronislovas Kuzmickas, Laimė, asmenybė, vertybės, Vilnius: Lietuvos teisės universitetas,
2001.
11. Gintaras Lazdynas, „Bildungsromano kanonai ir Knechto mirtis 'Hermanno Hesse‘s romane
Stiklo karoliukų žaidimas‘, Acta humanitarica universitatis Saulensis. Mokslo darbai, T. 11,
2010, p. 40-52.
12. Gintaras Lazdynas, Romano struktūrų formavimasis Lietuvoje: nuo „Algimanto“ iki
„Altorių šešėly“, Vilnius: Vilniaus universiteto Kauno humanitarinis fakultetas, 1999.
13. Gintaras Lazdynas, Vokiečių Bildungsromanas, Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto
leidykla, 2002.
14. Živilė Makauskienė, „Knyga, kokios dar nebuvo“, Aušra, 2009, nr. 8.
[žiūrėta: 2012-03- 07]. Prieiga per internetą:
< http://www.ausra.pl/2009/0908/knyga.htm >.
15. Rima Pociūtė, „Tebeaugantis lietuvių „augimo romanas“: Lauros Sintijos Černiauskaitės
„Benedikto slenksčiai“, Literatūra ir menas, 2009, nr.3234. [žiūrėta: 2012-04-08].
26
16. Rau Petra, „Bildungsroman“, The Literary Encyclopedia, 2002. [žiūrėta: 2012-05-25].
< http://www.litencyc.com/php/stopics.php?rec=true&UID=119>.
17. Renata Šerelytė, „Erotas lūšnelėje“, Šiaurės Atėnai, nr. 917. [žiūrėta: 2012-02-03].
<http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=917&st_id=16385&txt=benedikto+slenksciai>.
18. Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė, „Komparatyvistinė metadologija“, XX amžiaus
literatūros teorijos: vadovėlis aukštųjų mokyklų filologijos specialybės studentams, sudarė
Aušra Jurgutienė, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2006, p. 325-347.
19. Vardų žodynas (elektroninė versija) [žiūrėta 2012-05-15]. Prieiga per internetą:
<http://www.zodynas.lt/vardu-reiksmes/B/benediktas>.
20. Irena Varnaitė, „Apie žlugusias iliuzijas, pasaulio šaltį, žmoniškumą“, iš Čarlzas Dikensas,
Didieji lūkesčiai, Vilnius: Vaga, 1996, p. 419–427.
21. Giedrius Viliūnas, Naujausioji lietuvių literatūra /1988-2002/, Vilnius: Alma litera, 2003.
27
AUKLĖJIMO ROMANO VARIACIJOS: LAUROS SINTIJOS
ČERNIAUSKAITĖS „BENEDIKTO SLENKSČIAI“ IR ROMUALDO
GRANAUSKO „DUBURYS“
V. SANTRAUKA
Pagrindinės sąvokos: Romualdas Granauskas, Laura Sintija Černiauskaitė, romanas,

Bildungsromanas, protagonistas, auklėjimas, branda, dvasia, tikslas.
Bakalauro darbe lyginamuoju aspektu nagrinėjami du lietuvių autorių (Lauros Sintijos

Černiauskaitės „Benedikto slenksčiai“ ir Romualdo Granausko „Duburys“) grožiniai kūriniai,
didžiausią dėmesį kreipiant į auklėjimo romano žanro variacijas juose.
Darbo tema – „Auklėjimo romano variacijos: Lauros Sintijos Černiauskaitės Benedikto
slenksčiai ir Romualdo Granausko Duburys“.
Temos naujumas ir aktualumas – auklėjimo romanu Lietuvoje plačiau domisi Silvestras
Gaižiūnas (disertacija „Auklėjimo romanas: žanro tipologija ir poetika“) ir Gintaras Lazdynas
(monografija „Vokiečių Bildungsromanas“, kiti darbai). Moksliniuose darbuose išsamiai pateikta
Bildungsromano teorija, tačiau apskritai trūksta mokslininkų platesnio grožinių kūrinių aptarimo,
detalesnės jų analizės auklėjimo romano aspektu. Šiame bakalauro darbe aptartos ir esminės
auklėjimo romano ypatybės (kanonai), ir minėtu požiūriu smulkiau išanalizuoti bei tarpusavyje
palyginti du grožiniai kūriniai.
Darbo objektas – auklėjimo romano variacijos.
Darbo tikslas – atskleisti, kaip skirtingai auklėjimo romano kanonai atsispindi
analizuojamuose kūriniuose.
Darbo uždaviniai:
1. Nusakyti auklėjimo romano ypatybes.
2. Atpažinti jas Lauros Sintijos Černiauskaitės „Benedikto slenksčiuose“ ir Romualdo
Granausko „Duburyje“.
3. Pagal pasirinktą metodologiją analizuoti minėtus grožinius kūrinius siekiant pastebėti, kaip
viename ir kitame kūrinyje pasireiškia Bildungsromano ypatybės.
Tyrimo metodologija – struktūralistinė ir komparatyvistinė (lyginamoji) analizė.
Lauros Sintijos Černiauskaitės „Benedikto slenksčiuose“ ir Romualdo Granausko „Duburyje“
vaizduojamas protagonisto dvasios brandinimo kelias. Savęs ieškojimas, dvasinis vystymasis vyksta
susiduriant su įvairiausiais gyvenimo sunkumais, kurie grūdina herojaus asmenybę, pripildo jo
28
dvasinį indą nauju turiniu ir taip paruošia tolesnei kelionei harmoningos būsenos link, kas yra
auklėjimo romano pagrindinio herojaus siekis.
Apžvelgus ir kitų autorių protagonistų dvasios augimo kelią, pastebėta, kad kurie europinės
literatūros auklėjimo kūriniai Bildungsromano kanonus išlaiko, tačiau esama ir tokių, kuriuose
atsispindi ne visi auklėjimo romano struktūriniai elementai. Mažai auklėjimo kūrinių turi Utopijos,
Būties modelio struktūrinius elementus, kai kuriuose nėra ir happy endingo, nors vokiečių
auklėjimo romanuose šis kanonas yra privalomas. Analizuotuose lietuvių autorių kūriniuose
įprastiniai kanonai išlieka, kūrinius vieną nuo kito labiausiai skiria viename jų
(R. Granausko „Duburyje“) neaptiktas „laimingos pabaigos“ elementas.
Išsiaiškinome, kad tam, jog būtų pasiektas Tikslas (darnos su savimi ir Pasauliu suradimas,
dvasinė ramybė, laimės būsena) yra svarbūs kai kurie faktoriai: aplinka, kurioje protagonistas
gyvena, auga ir bręsta kaip asmenybė bei laikas.
29
PARENTING NOVELS VARIATIONS: LAURA SINTIJA ČERNIAUSKAITĖ
„BENEDIKTO SLENKSČIAI“ AND ROMUALDAS GRANAUSKAS
„DUBURYS“
VI. SUMMARY
Key words: Romualdas Granauskas, Laura Sintija Černiauskaitė, novel, Bildungs-novel,

protagonist, education, maturity, spirit, purpose.
There in the final bachelor work have been examined in comperative aspect two
Lithuanian authors‘ (Laura Sintija Černiauskaitė „Benedikto slenksčiai“ and Romualdas
Granauskas „Duburys“) novels focusing on parenting novel genre variations in them.
Work theme – parenting novel variations: Laura Sintija Černiauskaitė „Benedikto slenksčiai“
and Romualdas Granauskas „Duburys“.
Theme’s novelty and relevance – Silvestras Gaižiūnas is more interested in parenting novel
(dissertation „Educational novel: genre typology and poetics“), and Gintaras Lazdynas (monograph
„Vokiečių Bildungsromanas“ and other works). In the scientific works there is supplied in detail
the Bildungs-novel theory, but in general there is a lack of scientific works of fiction more
discussion, more detailed analysis of the novel aspect of parenting. In this work there is discussed
essential educational novel characteristics (canons) and the above mentioned approach to analyze in
more detail and to compare two works of fiction.
Work object – parenting novel variations.
Work aim – to reveal how differently parenting novels’ canons reflect in the analyzed works.
Work goals:
1. Describe the novel features of parenting.
2. Recognized them in Laura Sintija Černiauskaitė „Benedikto slenksčiai“ and Romualdas
Granauskas „Duburys“.
3. According to the chosen methodology for analyzing these fiction works to see how one and the
other piece matches Bildungs-novel features.
Research methodology – structuralist and comparativist (comparative) analysis.
There in Laura Sintija Černiauskaitė „Benedikto slenksčiai“ and Romualdas Granauskas
„Duburys“ is shown the protagonist's spiritual maturation path. Self-searching, spiritual
development is filled with a variety of life difficulties, which harden the character's personality, his
spirit’s bowl is filled with new content and in this way is prepared to continue the journey towards
the harmonious state, what is the educational goal of the novel the main character.
30
Reviewing other authors and protagonists’ spiritual growth path, there has been discovered
that the pieces of European literature, parental Bildungs-novel retains canons, but there are also
such where not all the structural elements of parenting novel reflect. Only few works have Utopia,
Existence model’s structural elements and in some there are no Happy ending, although in the
German novels this canon is necessary. There in the analyzed Lithuanian literature the usual canons
remain, the pieces contrast one form another that in one of the work (R. Granauskas „Duburys“) has
not been detected the happy ending element.
There has been settled that in order to achieve the goal (harmony with yourself and the World
finding, spiritual peace, happiness state) some of the factors are very important: the environment
where the protagonist lives, grows and matures as a person, and the time.
31
VII. ANOTACIJA
Vaiva Keserauskaitė, „Auklėjimo romano variacijos: Lauros Sintijos Černiauskaitės Benedikto

slenksčiai ir Romualdo Granausko Duburys“. Bakalauro darbas, vadovas prof. dr.
Vytautas Bikulčius, Šiaulių universitetas, Literatūros istorijos ir teorijos katedra, 2012, 32 p.
VIII. ANNOTATION
Vaiva Keserauskaitė, „Parenting novel variations: Laura Sintija Černiauskaitė Benedikto

slenksčiai and Romualdas Granauskas Duburys“. Bachelor Thesis, academic adviser Assoc. Prof.
Dr. Vytautas Bikulčius, Šiauliai University, Department of History and Theory of Literature, 2012,
32 p.
32

Auklejimo Romano Variacijos Lauros Sintijos Erniauskait S Benedikto Slenks Iai Ir Romualdo Granausko Duburys

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Auklejimo Romano Variacijos Lauros Sintijos Erniauskait S Benedikto Slenks Iai Ir Romualdo Granausko Duburys

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

Auklėjimo romano variacijos: Lauros Sintijos Černiauskaitės

Bakalauro darbe analizuojami dviejų autorių – šiuolaikinės lietuvių literatūros rašytojos

II. AUKLĖJIMO ROMANO RAIŠKA L. S. ČERNIAUSKAITĖS

1. Protagonistų dvasios kelias

Iš L. S. Černiauskaitės romano pavadinimo tampa aišku, kad pagrindinis personažas bus

3. (Ne)laiminga pabaiga ir jos reikšmė

Vokiečių Bildungsromanų herojai paprastai sėkmingai keliauja savo tapsmo, dvasios

Šiame bakalauro darbe analizuoti du lietuvių autorių (Lauros Sintijos Černiauskaitės

1. Laura Sintija Černiauskaitė, Benedikto slenksčiai, Vilnius: Alma littera, 2009.

Pagrindinės sąvokos: Romualdas Granauskas, Laura Sintija Černiauskaitė, romanas,

Bakalauro darbe lyginamuoju aspektu nagrinėjami du lietuvių autorių (Lauros Sintijos

Key words: Romualdas Granauskas, Laura Sintija Černiauskaitė, novel, Bildungs-novel,

Vaiva Keserauskaitė, „Auklėjimo romano variacijos: Lauros Sintijos Černiauskaitės Benedikto

Vaiva Keserauskaitė, „Parenting novel variations: Laura Sintija Černiauskaitė Benedikto

You might also like