Absurdo žmogus ir jo likimas

(Škėma, Kamiu

I. Absurdizmas – filosofijos teorija, teigianti, kad žmonijos pastangos suvokti visatos

paslaptis ir gyvenimo prasmę neišvengiamai bus bevaisės, ir todėl tokios pastangos yra
absurdiškos. Kiekvienas žmogus, susidūręs su absurdu, suvokia savo trapią būseną ir
savo egzistenciją, todėl tai paskatina individą kentėti. Vienas iš tokių laikotarpių, kai
žmonės pajuto absurdišką gyvenimą – tai XX amžiaus vidurys, kuriame įvyko be galo
daug negandų, lėmusių absurdišką žmogaus jauseną. Dauguma tiek lietuvių, tiek
užsienio rašytojų savo kūryboje atskleidė ne tik absurdo temą, bet ir absurdo žmogų ir
jo likimą, susidūrus su egzistencines kančia. Tad šiandien savo kalboje, remdamasi
Antanu Škėma ir Alberu Kamiu, aptarsiu absurdo žmogų ir jo likimą, atsiskleidžiantį
literatūros kūriniuose.
II.

III. Dauguma tiek lietuvių, tiek užsienio rašytojų savo kūryboje atskleidė ne tik absurdo
temą, bet ir absurdo žmogų ir jo likimą, susidūrus su egzistencines kančia.

1. Absurdiškas gyvenimas ir beprasmis darbas lemia tragišką menininko gyvenimą.

Daugelis žmonių nesuvokia, ką išgyvena emigrantai, kurie priversti dirbti svečioje
šalyje, bandyti prisitaikyti prie visuomenės ir tuo pačiu išgyventi savo paties
dramatizmą. Dažnai pasitaiko, kad žmogus, gyvenantis ir dirbantis svetimoje šalyje,
išgyvena savo paties dramą ir iš dalies patiria egzistencinę kančią. Tokia situacija
dažniausiai tampa įprasta menininkams arba meniškos sielos žmonėms, nes jie
pasaulį suvokia kitaip, nei likusi visuomenė. (Škėma)

a.) Tokią situaciją, absurdišką gyvenimą ir darbą, lemiantį tragišką likimą,

atskleidžia XX a. vidurio moderniosios prozos kūrėjas, dramaturgas,
literatūros kritikas Antanas Škėma savo romane „Balta drobulė“. Škėmos
kūryboje iškylantis pasaulis – nervingo, psichologiškai suluošinto, prieš
veidmainišką miesčionių etiką ir moralę sukilusio herojaus kančių ir kovos
laukas.
b.) Veikėjas pasmerktas vienatvei ir ilgesiui ir dėl jaučiamo dvilypumo: Garšva
mąsto lietuviškai, o priverstas gyventi angliškai kalbančioje visuomenėje.
c.) Pagrindinis veikėjas „šinšilos veidu“ išprotėja.

2. Absurdo žmogus susitaiko su savo gyvenimo aplinkybėmis ir nekovoja už savo

likimą. Egzistencializmas– tai XX a. filosofijos kryptis, kuri individą, individualią
patirtį ir jos unikalumą laikė žmogaus egzistencijos supratimo pagrindu. Pagrindinis
egzistencialistų tikslas – paaiškinti žmogaus buvimą ir vietą pasaulyje.(Kamiu)
 a.) Egzistencialistai teigia, kad chaotiškas daiktų pasaulis yra priešiškas žmogaus
sąmonei.
b.) Albertas Kamiu – tai XX amžiaus prancūzų rašytojas ir filosofas. Dar
mokykloje susidomi filosofija. Anksti likęs našlaičiu, kai tėvas žuvo fronte
pirmojo pasaulinio karo metu, turėjo sunkią vaikystę saulėtame krašte.
c.) Kamiu manymu, absurdo jausmas kiekvienu momentu gali pasibelsti į
sąmonę, tuomet nustembame ir pradedame mąstyti.
d.) Absurdo pojūtis, tas proto nušvitimas, atsiranda netikėtai, nelauktai.

IV. Apibendrindamas galiu teigti, kad absurdo žmogus neretai pasirodo įvairių rašytojų
kūriniuose. Dažniausiai absurdo žmonės buvo perteikiami egzistencializmo srovės
rašytojų kūriniuose, kurie bandė suvokti žmogaus buvimą ir jo prasmę pasaulyje .Mano
aptartų rašytojų, Antano Škėmos ir Albero Kamiu kūryboje atsiskleidė absurdo žmonės,
kurie sulaukė tragiško likimo dėl skirtingų priežasčių: vienas dėl absurdiško gyvenimo ir
beprasmio darbo, o kitas dėl absurdiškų aplinkybių.

ŠALTINIAI:
1. Danutė Visockienė. Samprotavimo kaip žodžio laisvė. Kaunas, 2014
2. Violeta Dumčiuvienė, Danutė Visockienė, Nijolė Globienė, Vilma Dulevičienė. Lietuvių
kalba. 10 žingsnių egzamino link. Kaunas, 2015
3. Saulius Žukas, Irena Kanišauskaitė „Konspektas abiturientui“, Baltos lankos, 2014
4. Nomeda Alijauskienė „Vienu smūgiu pasirenk valstybiniam lietuvių gimtosios kalbos
egzaminui“. Kaunas, 2015