EKSPRESIONIZMAS

LITERATŪROJE
2022M.
 Užduotys

• Skaitant vadovėlio psl. 112-114, išsiaiškinti, kuo įdomi

Savickio biografija, kuo ji aktuali šiandien, ir savo
įžvalgas pristatyti 3-4 t e i g i n i a i s.

• Skaitant vadovėlio psl.115-116, išsiaiškinti, kuo

Savickio proza skiriasi nuo tradicinės lietuvių literatūros, ir
sudaryti taip pat 3-4 t e i g i n i u s.
 Kuo įdomi Savickio biografija, kuo ji aktuali šiandien?
• Šalia diplomato karjeros gražiai skleidėsi rašytojo prozininko talentas.
• Aristokratiškos ir kosmopolitiškos prigimties, visapusiškai išsilavinęs
žmogus.
• Aktyviai domėdamasis Europos kultūra, gyvendamas toli nuo
tėvynės, išlaiko savo lietuvišką tapatybę.
• Eidamas aukštas diplomatines pareigas išliko dosnus, paprastas,
žmogiškas, demokratiškas.
Kuo Savickio proza skiriasi nuo tradicinės lietuvių literatūros?
• Savickio proza lyginama su „milžinišku medžiu neaiškios ir gana skurdžios
augmenijos plotuose”.
• Savickio kūryba, anot A. Nykos-Niliūno, „lengva naujos architektūros linija
liūdnoje miestelio aikštėje su mediniu šuliniu vidury ir lūšnomis aplink”.
• Vietoj charakterių – simbolinės figūros.
• Vietoj aiškumo – galvosūkį primenantis pasakojimas.
• Vietoj graudumo, liūdnumo – įvairesni stebėjimo rakursai, žaidybiškumas,
intelektuali ironija, konstruktyvumas.
• Vietoj kaimo – miesto žmogus, intelektualas, estetas.
J.Savickis – XXa. vidurio rašytojas modernistas, lietuvių prozos
atnaujintojas – novelėse gausu teatro elementų( kaukė, marionetė...);
aplinka primena teatro dekoracijas; pasakotojas ironiškas, bet nieko
neteisiantis; personažai neidealizuojami – dažniausiai atskleidžiama
negatyvi jų prigimtis; naudojamas transformacijos( „apvertimo“)
principas; kūryboje išreiškęs miesto žmogaus, intelektualo ir esteto,
jauseną ir pasaulėžiūrą; kritikas, publicistas, teatralas, diplomatas.
 Novelių rinkinys „Šventadienio sonetai“

• Tai pirma lietuvių literatūroje prozos knyga, kurioje atsisakyta vaizduoti senąjį ( etnografinį) Lietuvos
kaimą, nebuvo pabrėžiamas veikėjų lietuviškumas, buvo laužomi tradicinio ( epinio ir lyrinio) pasakojimo
kanonai. J.Savickis ėmė vaizduoti didmiestį ir jo gyvenimą. Miesto kultūra nekritikuojama ir
neidealizuojama, o rodoma viskas – ir kas gražu, ir kas bjauru. Miestas ir civilizacija nėra blogoji kaimo
priešprieša, mieste žmogus gali ir pražūti, ir realizuoti save – viskas priklauso nuo veikėjo pasirinkimo ir
prigimties. Novelių veikėjai laisvi žmonės, gyvenantys ne tik pagal pačių suvokiamą programą, kartais
pasielgiantys neprognozuojamai, paskatinti aistros ar nesuvaldyto instinkto. Jų poelgiai dažnai nuvilia
skaitytoją, nes yra „netipiški“, netikėti.
• Pasakotojas, išlaikydamas atstumą, stebi, kaip veikėja jaučiasi atsidūręs tam tikrose aplinkybėse, kaip
reaguoja į aplinką, ką mąsto. Jis dažnai šaiposi iš kilnių žmogaus norų ir jo prigimties netobulumo,
nelauktų poelgių, tačiau nesmerkia, nemoralizuoja. Dažnai pasakotojas išreiškia rašytojo vertybines
nuostatas. J.Savickio novelės tarsi teigia, kad moralė tikrovėje – tik veidmainystė, visos vertybės galų gale
pasirodo apsimestinės. Žmonės svetimi vienas kitam, žiaurūs ir egoistiški. Šiame pasaulyje už daug ką
atsilyginama blogu. Pasakotojas skeptiškai vertina paviršutinišką tikėjimo suvokimą. Mirtis nėra siejama
su tragizmu, neskatina apmąstyti žmogaus būties.
• Cirkas, teatras, filmai, marionetės – nuolatiniai J. Savickio prozos
įvaizdžiai. Šiame gyvenimo spektaklyje žmogus negali nei pakeisti, nei
atsisakyti savo vaidmens, todėl dažnai pats į jį žiūri su ironija, kaip į
pašalinę komediją. Taigi, J.Savickis vaizduoja ne tiek tikrovę, kiek jos
parodiją. Novelių veikėjai veidmainiški, tartum dangstosi kauke:
pašnekovui pasako viena, o patys galvoja ką kita. Įtaką jiems daro ne
tradicijos, o tam tikra kultūra. Nė vienam veikėjui nebūdingas
individualumas.
• J.Savickis negarbino gamtos ir nesijautė esąs jos vaikas. Novelėse gamta
nevertinama estetiniu požiūriu, peizažai primena teatro dekoracijas arba
dailininko paveikslą.
• Savickis literatūroje įtvirtino ironišką kalbėjimo būdą: iki tol beveik
niekas juoko nenaudojo žmogaus ydoms ir silpnybėms pašiepti. Taip
pat atvirai žvelgė į žmogaus prigimtį, nevengė erotikos. Žmogus
dažnai vaizduojamas kaip instinktų valdoma marionetė.
• Jo tekstai modernūs: kadangi jis siekia atskleisti prieštaringą prigimtį
(aistras, keistus instinktais grįstus sprendimus), pasakojimas skyla į
fragmentus, atsisakoma sklandžių ir nuoseklių pastraipų, kartais
naudojami neįprasti pasakotojo regos taškai (žvelgiama objektyviai,
norint atskleisti situacijos tragizmą ar absurdiškumą).
• Novelė „Vagis“ tiktų literatūriniam rašiniui apie
tradicijos transformavimą prozoje, kokių tikslų
siekia menininkai, kaip siekia provokuoti skaitytoją,
jį paerzinti.
• Vaizduojamas vaikas, turintis lakią vaizduotę ( vagį vaizduojasi kaip aukštą, malonų, blizgančiais
kaliošais). Savo vaizduotėje vagį jis sutapatina su Nukryžiuotuoju. Jis su vaikišku smalsumu
stebi vagį, tyrinėja jį, tarsi žaidžia su juo ( šiaudu bado nosį). Vaikas jaučiasi drąsiai, nes vagis
surištas, nieko negali jam padaryti.
• Vaiko akyse smurtaujantis tėvas sutepa savo autoritetą: „Tėtė ,sako, geras, bet kam taip baisiai
muša vagį!” ( negatyvi prigimtis slepiama po doro žmogaus kauke)
• Tiek vaikas, tiek vagis tampa kankiniais: tas, kurį kankina, ir tas, kuis kankinasi, nes kitas yra
kankinamas. Nekalto vaiko ašaros rodo, kad jis jaučią gailestį kenčiančiam: vaikas įrašomas į
žmonių tarpą, nes moka užjausti kitą ( jo sieloje suskambėjo krištolinio gailesio šviesios jūros).
• Taigi novelėje atsisakoma biliūniško lyrizmo ar psichologizmo. Jausmai ne analizuojami, o
atskleidžiami vaizdais. Skaitytojas lieka kiek sutrikęs ir šokiruotas, bet paveiktas. Tokio
kūrinio tikslas – paveikti vaizduotę, o ne perduoti aiškią idėją.
Novelė „Fleita“ tinka susvetimėjimo tema;
idealizmo pavojaus tema
• Žiogas naiviai tikisi, kad atvykęs į kaimą pas gimines jis laimingai praleis paskutines savo
dienas. Bet kaimiečiai jį gerbia tik tol, kol mano, kad jis turtingas.
• Pasakotojas išlieka ironiškas tiek Viksvų, tiek Žiogo atžvilgiu: ironizuojamas kaimiečių
stačiokiškumas ( neįsiklausę pradėjo tripsnoti klumpakojį, neįsijautę į taktą; seklyčia tapo
užrakinta ir kaipo šventovė, žalčių prileista buvo saugojama ir niekas neįleidžiamas) ir
perdėtas Žiogo idealizmas ( išsipustęs, pasitempęs kaimiečiams groja klasikinę muziką).
Teatrališkai vaizduojamas jo ėjimas pas gimines ( jam norisi vaidinti ir dainuoti kaip operetėje)
– tai siejasi su ekspresionistine gyvenimo kaip teatro metafora ( Žiogas pasaulį mato kaip
sceną ir dekoracijas, jis įpratęs gyventi išgalvotame pasaulyje, todėl viską pagražina, toks
naivus tikėjimas, kad pasaulis yra gražus ir geras jį ir pražudo: gražios senatvės vizija virsta
skaudžiu pažeminimu ir mirtimi). Čia aktualizuojama ir susvetimėjimo tema; Viksvos
nori tik pinigų, nesirūpina giminaičiu, kai šis jų neturi, todėl Žiogas ir miršta.
„Ad astra“ – piktnaudžiaujančio veidmainio
demaskavimas
Tema Vertybių degradacija. Veidmainystė. Savanaudiškumas.
Egocentriškumas. Puikybė.
Idėja 1.Degradavęs žmogus skriaudžia silpnesnį, kad patirtų pranašumo
jausmo keliamą malonumą.
Žmogus, norėdamas geriau atrodyti prieš kitus, dėvi kaukes.
3.Nejautrumas, lėkštumas – susvetimėjimo ženklai.
Personažai Dalbai svarbu rodyti pranašumą ( užtverti kelią, nuskandinti šunį).
Gėdijasi ne savo veiksmo, o nesėkmės.
Sukuria planą, kad kailinius suplėšė girininkas.
Vaikėzams svarbu paerzinti Dalbą, jie neužjaučia šuns.
Kunigas ateina tik paskalų pasiklausyti.
Raiškos priemonės Ironiškai susitapatinant su Dalba pašiepiama ( „dviejų valakų
ūkininkas pradėjo skęsti“; „jis pažadėjo tapti geresniu žmogumi: ūkę
atstatys, kelią užtvers“).
Pavadinimas ekspresionistiškai provokuojantis ( lieka tik tikslas – į
žvaigždes ( paskandinti šunį, užtveri kelią), nėra jokios kančios.
Simboliškas laikas ( šventą dieną skandinamas šuo).
Teatrališkas šunų pokalbis simbolizuoja žmonių abejingumą (
apsimestinai ragina nepasiduoti, kalba „ciningai“ galvodami apie
dienos pramogas; taip pat į situaciją žvelgia vaikėzai).
„Kova“
Tema Vaikų ir tėvų santykiai. Žmonių moralinė degradacija. Ydų žala žmogui.

Idėja Silpnybės paverčia žmones marionetėmis.

Tėvų abejingumas skaudina vaikus ir neleidžia jiems būti laimingiems.
Personažai Vaikas paliktas likimo valiai, jis vienišas, jo agresijos priežastis – vienišumas.
Mamankos paveikslu desakralizuojami tradiciniai motinos ir žmonos vaidmenys: ji
nesirūpina nei vaiku, nei šeima – tik tenkina savo silpnybes.
Motinos ir tėvo paveikslais parodomi žmonės – marionetės, vergaujantys savo primityviems
instinktams ( tėvas geria, motina geria ir ištvirkauja).

Raiškos priemonės Labai ryški svajonės ir tikrovės opozicija; vaizduotėje vaikas kuria tobulą pasaulį, bet tikrovė
  yra šiurpi, negailestinga.
Dėl apleistumo ir naivumo vaikas šiurkščiai vadinamas pajacu ir išpera ( išlaikomas
ekspresionistinis nešališkumas: parodoma, kaip jaučiasi vaikas pasaulyje).
Kontrastas tarp žvaigždžių ir velnio simbolių: žvaigždės įkūnija ramybę ir harmoniją, kuri
vaikui nepasiekiama, velnias – geismų ir alkoholio valdomą tikrovę, kurioje vaikas priverstas
gyventi.
Simboliška, kad šeima siejama su „krūva“: silpnybės išardo žmonių dvasinius ryšius ir iš
šeimos lieka tik „krūva“ atskirų žmonių.
 Literatūrinis rašinys

Namų svarba lietuvių rašytojų kūryboje

• Jurgio Savickio novelėje „Kova“ vaizduojamas vaikas, neturintis namų dvasine prasme ( augantis nedarnioje šeimoje), negali pajusti
harmonijos ir jaustis laimingas. Namai suteikia taip reikiamą saugumo jausmą, skatina tobulėti, kuria harmonijos jausmą. Jei žmogus neturi
namų, jis jaučia skausmingą ilgesį, netgi gali tapti agresyvus. Savickis į šią problemą žvelgia ekspresionisto akimis: jis yra XX a. pirmosios
pusės rašytojas modernistas, nutolęs nuo lietuvių romantinės ir realistinės literatūros tradicijos. Rašytojui būdingas gyvenimo kaip teatro
suvokimas, ironiškas stilius, ekspresyvus detalių derinimas, kaukių motyvas. J.Savickio veikėjas gyvendamas absurdo pasaulyje ilgisi
tikrųjų gyvenimo žmogiškųjų vertybių. Novelės „Kova“ protagonistas, berniukas, kenčiantis dėl meilės ir šilumos trūkumo. Jo tėvas -
„paprastas girtuoklis“, mėgstąs leisti laiką smuklėse, o motina, nors ir labai graži moteris,- lengvabūdė, nevengianti pasimėgauti svetimų
vyrų dėmesiu. Abu tėvai lėbauja ir vaiku nesirūpina, vaikas lauke šąla: „jis buvo rasotas ir paraudusiais nuo šalnos skruostais.“ Vėliau
vaikui užėjus į karčemą pasiimti motinos, jis pradedamas mušti: „Fircikas spyrė iš pasalų vaikui blauzdikaulin savo pasagotu batu, vaikas
net sučypė iš skausmo <...> atsikelti jis nepajėgia.“ Jis svajoja apie normalią šeimą kaip ir kitų, kovoja už geresnę savo ir šeimos ateitį, už
gyvenimo vertybes. Novelėje svarbi opozicija tarp vaizduotėje matomo tėvo vaizdinio ( pavyzdingas tėvas, besirūpinantis šeima, namų
harmonijos garantas) ir tikrojo tėvo ( smurtauja, girtuokliauja). Ši opozicija vaikui byloja, kad jis neturi namų dvasine prasme, nes tėvai juo
nesirūpina. Nuo šio nesaugumo vaikas ginasi smurtu: muša žyduką, kuris pasakoja apie savo darnią šeimą. Namų, šeimos židinio
nebuvimas vaikui yra labai skaudus, jis nesijaučia laimingas. Tą rodo ir vidinis skausmas, virstantis smurtu prieš žyduką, ir fizinis
skausmas, kurį sukelia Fircikas. Simboliška, kad ši šeima novelės pabaigoje pavadinama krūva: kai nėra darnos, nėra ir šeimos, tik krūva
individų. Tai reiškia, kad nėra ir namų, kurie harmonizuotų vaiką. Taigi, Jurgis Savickis novelėje „Kova“ parodo, kad namai yra svarbus
dalykas žmogui, nes be jų jis negali pajusti pilnatvės, harmonijos, todėl jaučiasi vienišas, nesaugus ir netgi tampa agresyvus.
• ( Šatrijos Raganos „Sename dvare“ namai yra moralinių atramų ir bendražmogiškų vertybių įsisąmoninimo vieta)
 Krikščioniškoji etika lietuvių literatūroje
Kitaip krikščioniškosios etikos prasmingumas atskleidžiamas ekspresionizmo literatūroje, nes atsisakoma vieno žiūros
taško, nedeklaruojamos kokios nors vertybės, nes gyvenime nieko nėra amžino ir pastovaus, viskas sąlygiška, bet kuris iš
pažiūros vertingas dalykas staiga gali virsti abejotinu. Vienas ryškiausių moderniosios literatūros rašytojų Jurgis Savickis –
Vakarų kultūros žmogus – novelėje „Ad astra“ pasitelkia ironiją, kad pajuoktų tradicinių krikščioniškųjų vertybių degradaciją.
Jis tarsi klausia: ak, krikščionys, nejaugi jūs, be galo tvirtai tikintys Dievu, galite padaryti ką nors bloga? Kūrinyje vaizduojama
situacija, kai vieną dieną ūkininką Dalbą užvaldo mintis reformuoti savo gyvenimą ir ūkį. Įvykis vyksta šventadienį. Reformą
pagrindinis veikėjas nutaria pradėti atsikratydamas nukaršusio šuns. Regime žiaurų, gėdos, orumo ir sąžinės netekusį kaimo
žmogų. Vyras norėjo paskandinti šunį eidamas į bažnyčią ir skandindamas jį vos nenuskęsta. To paties pasmerkto šuns išgelbėtas
pasižada tapti geresniu žmogumi. Deja, Dalba šio pasiryžimo nesugeba susieti su dėkingumu jį išgelbėjusiam padarui. Tad save
laikantis doru krikščioniu, pasielgia nekrikščioniškai, parodo savo gyvuliškąją, negailestingą pusę. Štai jis eina nuskandinti šuns,
o tada savo namuose pabendraus su kunigu. Tad noras pasikeisti, pakeisti savo gyvenimą yra nieko vertas, jei žmogus nėra
moraliai jautrus, atviras pats sau. Ironiškas požiūris atskleidžia, koks dviveidis kartais gali būti žmogus, o jo krikščioniškoji
etika, moralė lieka kažkur anapus. Rašytojas juokiasi iš susiformavusių stereotipų, kad kaimas yra moralinių vertybių saugotojas,
iš pastangų apsimesti tuo, kuo nesi, tačiau galima įžvelgti, žmogaus, jaučiančio tvirtų etinių žmogaus pamatų vertę,
atsisakančio vienaprasmio vertinimo ( juk gėris ir blogis, vertybės ir antivertybės atrodo sumišę) ir besiilginčio pastoviųjų
krikščioniškųjų vertybių, nes žmogui įgimta ieškoti išeities, siekti gėrio.
 Ką gali juokas?
Ironija taip pat yra būdas objektyviai vertinti žmogaus prigimties problemas. Juokdamiesi iš tam tikrų
žmogiškųjų ydų, mes ne tik pašiepiame, bet kartu esame priversti ir giliau, skvarbiau pažvelgti į problemą. Tai verčia
susimąstyti, ar tas reiškinys, kurį matome, iš tikrųjų nėra graudus ir vertas didelio nerimo. Ironiškai į žmogaus
prigimtį žvelgia XX a. modernusis lietuvių novelistas Jurgis Savickis. Rašytojo kūrinių pasakotojas išlaiko atstumą,
žvelgia į situaciją iš šalies, tarsi į spektaklį, kas leidžia skaitytojui kritiškai vertinti veikėjų poelgius. Novelėje „Jono
Graužos nuotykiai“ vaizduojamas neatsakingas, nuolat linksmybių ieškantis pagrindinis veikėjas Jonas Grauža.
Atvykęs į provincialų miestelį, jis sutinka pažįstamą moterį, kurios vardo negali prisiminti, tačiau kaipmat
užsigeidžia trumpalaikio meilės nuotykio. Autorius detalėmis kalba apie veikėjo patirtį tokiuose reikaluose, ironiškai
piešia jo pasitikėjimą savimi, savivertę, kai bučiuoja miestelyje sutiktą moterį ponią Račienę) jos namuose. Pastaroji
priverčia jį pasijausti „geroku idiotėliu“, sako mylėjusi, tačiau Grauža tuo metu leido laiką su kitomis moterimis.
Pagrindinis veikėjas supranta esąs lengvabūdis, nori pasitaisyti, tačiau rašytojo ironija parodo, jog tai nėra labai realu
ir įtikima, o ir pats Grauža, net neaplankęs šeimos, skuba į „linksmybių miestą“ Berlyną. J. Savickis neteisia veikėjų,
ironiška laikysena leidžia skaitytojui pačiam vertinti rimtas, tačiau iš pirmo žvilgsnio nerimtai vaizduojamas,
problemas. Tai suteikia paspirtį objektyviai žvelgti į pasaulį, žmogų. Taigi juokas padeda neįprastu būdu suprasti ir
vertinti žmogaus ydas.
 Pastraipų temos
• Samprotavimo rašinio
1.Ar keršydamas žmogus nupuola?
2.Kada žmogus tampa marionete?
3.Kodėl žmogus kartais būna žiaurus?
4.Ar mokame būti tolerantiški kitokiems nei mes?
5.Kas lemia žmogaus pasirinkimus kritinėse situacijose?
• Literatūrinio rašinio
1.Motinos/ moters/ vaiko paveikslas lietuvių literatūroje
2.Inteligento paveikslas lietuvių literatūroje
3.Dvasinių vertybių kaita lietuvių literatūroje
4.Susvetimėjimo problema lietuvių literatūroje
5.Tėvų ir vaikų santykių vaizdavimas lietuvių literatūroje