Johanas Volfgangas fon Gėtė

,,Faustas“
Apie autorių:
 Vokiečių literatūros klasikas, humanistas, politikas, mokslininkas, filosofas
 1749 m. rugpjūčio 28 d. – 1832 m. kovo 22 d.
 Apšvietos epocha
 J.V. Gėtė, gimė protestantų šeimoje. Vaikystėje skaitė Bibliją, o jaunystėje lankė pietistų būrelius, kur daug dėmesio buvo skiriama
jausmams, savęs stebėjimui

Apie kūrinį:
 Pradėta rašyti 1790 m. pabaigta 1831 m.
 Tema: apie mokslininką alchemiką.
 Tragedija
 Parašyta ne vaidinimui teatre, o skaitymui.
 Pagrindinis veikėjas – Faustas.
 Kūrinys turi dvi dalis: du prologai, dvi didžiulės dalys, pirmąją sudaro 25 scenos, antrąją – 5 veiksmai.
 Pagrindinė I dalies idėja: Margaritos tragedija. Faustas negali gyventi su Margarita, nes tai reikštų atsisakymą tobulėti, išsižadėti
gyvenimo prasmės ieškojimo. Pirmoje dalyje aiškūs Fausto ieškojimai – gyvenimo prasmės ieškojimai. Antroje: išorinis veiksmas nėra
svarbus, atskiras scenas jungia tinkslingos temos, pagrindinių motyvų plėtojimas.
 Gėtė dėmesį sutelkią į sudėtingus filosofinius būties esmės, pasaulio pažinimo, žmogaus prigimties, jo galių klausimus.
 Svarbiausia problema: - kaip suprasti gyvenimo prasmę?
 Pagrindinė tema: faustiškojo tipo žmogaus nepasitenkinimas. Faustiškasis žmogus yra toks, kuriam po kiekvieno noro išsipildymo
atsiranda naujų troškimų, todėl neįmanomas pastovus, ilgalaikis pasitenkinimas. Dėl to nebaisus sandėris su velniu...

Faustas vėliau supranta, kad jis savo gyvenimą švaistė gilindamasis į mokslą, žinias ir teorij, bet nesigilino į gyvenimo
pamokas, į jo teikiamus malonumus ir sunkumus, jis daug žino apie mokslą, bet nieko nežino ir neišmano apie patį
gyvenimą. Faustas buvo tik savo žinių bagažo kaupėjas, jis tik kaupė, bet negalėjo tų žinių pritaikyti.

Faustas savikritiškas žmogus, į save žvelgia su ironija.

Mefistofelis džiaugiasi bei didžiuojasi savo kilme, jis nevengia žeminti bei niekinti kitus. Nors ir panašu, kad jis ramybės bei
gėrio drumstėjas, Mefistofelis kai kada gali stengtis ir daryti gera dėl kitų. Mefistofeliui nieko nėra švento, jis linkęs
provokuoti kitą blogam darbui ir už blogus darbus atsakomybę palieka kitiems. Mefistofelis – velnias, kurios tikslas
sugundyti Faustą.

Faustas nuėjęs pusę gyvenimo kelio jaučia, kad nepriartėjo prie pasaulio paslapties, prie gyvybės tėkmės paslapties, jis
suvokė, kad knygos ir žinių bagažo kaupinas neturėjo įtakos subrandinti jo asmenybei. Jis pasiryžta gyventi antrą kartą –
stengtis pajausti visus gyvenimo siūlomus jausmus.

Fausto tikslas patirti bei įvertinti kančios ir džiaugsmo būtį. Mefistofeliui atrodo Fausto siekiai kvaili, Faustas tik žmogus,
jeigu jis pajaus viską niekas nuo to nepasikeis, jis vis tiek bus žmogus.

Faustas – žmogus, jį jaudina gamtos grožis, žmonių džiaugsmas, jis nori patirti žmogiškosios būties pilnatvę. Pažinimas – jo
gyvenimo prasmė.

Mefistofelis yra neigimo, griovimo dvasia.

Mefistofelio būties esmė yra pasitenkinimas. Mefistofelis niekina žmogų, jo protą, taurius jausmus, jis meluoja,
apgaudinėja.

Kas buvo meilė Faustui? Faustui meilė buvo lyg naujų jausmų pripažinimas. Jis buvo protingas, apsišvietęs, bet kad ir kaip
knygose gerai būtų aprašyta meilės sąvoka, kad suprasti ją reikia ją pajusti pačiam. Pažinęs tikrąją meilę Faustas supranta,
kad meilė tai ne tik šiltas jausmas širdyje, bet ir didelį atsakomybė, meilė gali būti ne tik maloni, bet ir skausminga, ji
sugeba atnešti daug neteisingų sprendimą, sugeba įnešti ne tik gėriau, bet ir skausmo, blogio.