Baudžiamoji teisė. Seminarai, 2018/2019 m.m.

, II semestras

I seminaras

Bendrininkavimas

Bendrininkavimo samprata
Bendrininkavimo sąvoka
Bendrininkavimas – tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių
baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimą, kaip ir
bet kurią kitą nusikalstamos veikos padarymo formą, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių
visuma.

Nėra vieningai sutariama, ar bendrininkavimas galimas tik tiesiogine, ar ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Tai
diskusinis klausimas. Prie subjektyviųjų požymių yra pažymėta prof. Prapiesčio nuomonė.

Bendrininkavimas – ypatinga nusikaltimo padarymo forma. Kelių asmenų – organizatoriaus, kurstytojo, padėjėjo,
vykdytojo- suderinta bendra nusikalstama veika potencialiai pavojingesnė visuomenei negu analogiška, bet padaroma
vieno asmens. Tai paaiškinama tuo, kad konfliktą su Įstatymu sukelia keletas kaltininkų, todėl neretai bendrininkaujant
padaromi pavojingesni, sunkesni nusikaltimai, kurių vienas asmuo nepajėgtų padaryti, ir sudaromos galimybės kilti
didesnėms nusikalstamoms pasekmėms.

Bendrininkavimo teorijos; bendrininkavimo institutas Lietuvos valstybės ir kitų šalių baudžiamojoje teisėje
Vokietijos BK bendrininkavime skiria nusikaltimo įvykdymą ir dalyvavimą nusikaltime. Nustatant, kuris bendrininkas
laikytinas vykdytoju, o kuris dalyviu, remiamasi bendros veikos dalyvių valios kryptingumu ir vidiniu nusistatymu
(subjektyvioji bendrininkavimo teorija). Tad vykdytoju laikomas tas bendrininkas, kuris elgiasi turėdamas vykdytojo
valią ir veikos nori, nes ją vertina kaip ,,nuosavą“. Taigi vykdymu pripažįstami veiksmai, kuriais realizuojami
objektyvieji ir subjektyvieji nusikaltimo požymiai. Konkretus to bendrininko įnašas į bendrą nusikaltimą pripažįstant jį
vykdytoju esminės reikšmės neturi.

Vykdymas gali būti:

● Tiesioginis. Tiesioginiu vykdytoju laikomas tas bendrininkas, kuris pats asmeniškai įvykdo baudžiamąją veiką.
● Netiesioginis. Netiesioginiu vykdytoju laikomas tas bendrininkas, kuris baudžiamąją veiką padaro per ,,kitą
asmenį“, t. y. ,,svetimomis rankomis“ realizuoja nusikaltimo sudėtį.
● Bendras. Bendravykdžiais pagal Vokietijos baudžiamąją teisę gali būti pripažįstami tik tie bendro nusikaltimo
dalyviai, kurie sąmoningai ir to norėdami bendrai įvykdo nusikaltimą.

Bendras vykdymas turi būti pagrįstas veiklos ir vaidmenų bendrame nusikaltime pasidalijimu (objektyvioji
bendrininkavimo teorija). Baudžiamosios teisės teorijoje pažymima, kad susitarimas tarp bendravykdžių gali būti
pasiekiamas išraiškingu elgesiu arba tylint, taip pat ir darant veiką (sukcesyvus bendrininkavimas). Bendrame
vykdyme kiekvienas dalyvis yra lygiavertis partneris, nuo kurio (kiekvieno) priklauso bendras sprendimas ir
apsisprendimas padaryti nusikaltimą, ir kurio įnašas įsilieja į bendrą veiką, ją papildo.

Sprendžiant dalyvavimo nusikaltime klausimus, Vokietijos baudžiamosios teisės teorijoje vadovaujamasi limituoto
priklausomumo (akcesoriniu) principu, t. y. kaltinant kurstymu ar padėjimu būtina nustatyti, kad pagrindinio kaltininko –
vykdytojo elgesys yra kaltas, padarytas tyčia.

Vokietijos, kaip ir kai kurių kontinentinės teisinės sistemos valstybių (pvz., Danijos, Švedijos), BK bendrosiose dalyse
nėra organizatoriaus sąvokos.

Prancūzijos BK bendroje dalyje organizatorius taip pat neminimas, bet nurodomas specialiosios dalies straipsniuose,
nustatančiuose atsakomybę už neteisėtos narkotikų gamybos organizavimą, sukilimo organizavimą ir kt. Prancūzijos
BK bendroje dalyje yra nurodoma, kad vykdytoju pripažįstamas asmuo, kuris padaro įstatyme numatytą nusikaltimą
arba kėsinosi padaryti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Prancūzijos baudžiamosios teisės doktrinoje taip pat
nurodoma, kad nusikaltimai gali būti padaromi ir kelių vykdytojų – bendravykdžių, t. y. asmenų, kurie drauge realizuoja
to paties nusikaltimo objektyviąją ir subjektyviąją puses. Nurodomos ir kitos bendrininkų rūšys – kurstytojai ir
padėjėjai.

1
© A. M.
JAV teisinėje sistemoje (daugumos valstijų BK) skiriami vykdytojai ir bendrininkai. Vykdytojai gali būti pripažįstami
pirmo ir antro laipsnio. Pirmo laipsnio vykdytoju laikomas toks asmuo, kuris pats tiesiogiai įvykdo nusikaltimą arba
veikia per tarpininką, t. y. nusikaltimo įvykdymui panaudoja ,,nepriklausomą agentą“. Tokiais tarpininkais paprastai
būna psichinių sutrikimų turintys asmenys, nepilnamečiai ar kiti asmenys, kurių veiksmuose nėra kaltės. Antro laipsnio
vykdytojais pripažįstami tie asmenys, kurie su pirmo laipsnio vykdytojais veikė kartu, turėdami tokį pat nusikalstamą
ketinimą ir padėdami jiems nusikaltimo padarymo metu. Sprendžiant bendrininkų atskyrimo, atribojimo klausimus, JAV
baudžiamosios teisės doktrinoje paprastai nurodoma, kad, jei asmuo bendrame nusikaltime skatina ar įsakinėja, jis
tampa kurstytoju. Kurstytojas pats nusikaltimo padaryme nedalyvauja, nusikaltime nedominuoja, bet savo aktyviais
veiksmais vykdytoją priverčia veikti. Padėjėjas tik prisideda prie bendro nusikalstamo rezultato, bet nusikalstamo
proceso jis nekontroliuoja, skirtingai nuo vykdytojo, nusikaltime nedominuoja ir jo nenulemia (dominavimo teorija).
Padėjėjas veikia tyčia, ketindamas suteikti vykdytojui pagalbą arba tęsti ar palengvinti vykdytojo planą. Pažymėtina,
kad JAV baudžiamosios teisės doktrinoje pripažįstama, jog vykdytojui įmanoma teikti pagalbą net jam to nežinant
(pvz., vykdytojui nežinant pašalinamos kliūtys, galinčios sustabdyti suplanuotą nusikaltimą) ir nestiprinant vykdytojo
pasiryžimo padaryti nusikaltimą.

Objektyvūs ir subjektyvūs bendrininkavimo požymiai. Objektyvaus ir subjektyvaus ryšio tarp bendrininkų

veiksmų ir jų pasekmių ypatumai

Objektyvieji požymiai:

● Bent du asmenys, darantys nusikalstamą veiką. Tie asmenys turi būti pakaltinami, sulaukę
baudžiamajame įstatyme numatyto amžiaus. Jeigu nusikalstamoje bendroje veikoje dalyvauja apgautas,
nepakaltinamas asmuo (veikiantis be kaltės), tai jis nėra bendrininkavimo dalyvis (negali būti laikomas
bendrininku). Tokie asmenys laikomi įrankiais. Kaltininkas, pasinaudojęs tokiais asmenimis lyg nusikalstamos
veikos padarymo priemonėmis, atsako kaip tiesioginis atitinkamos nusikalstamos veikos vykdytojas, veikęs
vienas. Juridinis asmuo tiesioginiu bendrininkavimo subjektu negali būti.

● Kiekvieno bendrininko veiksmai yra būtini. Kiekvieno bendrininko veiksmai, nors ir labai skirtingi, yra
reikšmingi bendroje nusikalstamoje veikoje, nes sudaro prielaidas, sąlygas kitų bendrininkų veiksmams.
Būtent šių veksmų visuma nulemia tai, kad vykdytojas (vykdytojai) įgyja realių galimybių realizuoti objektyviąją
bendro nusikaltimo dalį. Jei konkretaus asmens indėlis iš esmės nėra reikšmingas bendroje nusikalstamoje
veikoje, yra pagrindo tai vertinti kaip mažareikšmiškumą.

● Dėl bendros veikos atsiradusios pasekmės yra bendros visiems ir atskirai nedalijamos
bendrininkams.

● Bent dviejų bendrininkų tarpusavio susitarimas veikti bendrai, siekiant realizuoti bendrus
nusikalstamus ketinimus.

● Priežastinis ryšys. Kiekvieno iš bendrininkų veiksmai priežastiniu ryšiu tiesiogiai siejami su veikos rezultatu.
Priežastinio ryšio buvimą tarp organizatoriaus, kurstytojo, padėjėjo veikos ir bendrų pasekmių galima
patvirtinti tik tada, kai įsitikinama, kad kiekvienas iš šių bendrininkų savo veiksmais (nevekimu) buvo reikalingi
ar net būtini bendroje nusikalstamoje veikoje, nes sudarė dąlygas veikti kitiems bendrininkams ir iš esmės
papildė jų veiksmus. Tik nustačius šį momentą galima tvirtinti apie priežastingumo buvimą tarp minimų
bendrininkų veiksmų ir bendro rezultato. Šio objektyvaus požymio buvimas turi ypatingą reikšmę ne tik
nustatant baudžiamosios atsakomybės pagrindus bendrininkams, bet ir nubrėžiant ribą, už kurios baigiasi
bendrininkavimas. Į bendrą nusikalstamą veiką galima įsilieti tik iki nusikalstamų pasekmių atsiradimo
(materialiosios sudėties nusikaltimai) arba nusikalstamos veikos pabaigimo (formaliosios sudėties
nusikaltimai).

Subjektyvieji požymiai:

● Galimas tik tyčiniais veiksmais.

Visi bendroje nusikalstamoje veikoje dalyvaujantys asmenys veikia tyčia. Ši tyčia yra sudėtinė, ją konstatuoti
reikia remiantis BK 15 str. Konstatuojant, kad yra tyčinė kaltė, reikia, kad asmuo suprastų, jog yra bendrininkas, koks
yra bendrai sumanytas nusikaltimas. Gali būti padaroma veika, kuri apibūdinama ir kaip tiesioginė, ir kaip netiesioginė
tyčia. Tačiau iš esmės dažniausiai tiesioginė (nes bendrininkams daugiau galimybių sujungti savo veiksmus ir pasiekti
bendrą nusikalstamą rezultatą, kai to siekiama aktyviomis kryptingomis pastangomis, o ne tik sąmoningai leidžiant kilti
pavojingiems padariniams).

Bendrininkavimo intelektualųjį tyčios turinį sudaro šie momentai:

2
© A. M.
 1) Kiekvieno bendrininko suvokimas, kad jis dalyvauja bendrai (bent jau su juo dar vieno asmens) daromame
nusikaltime ir padeda vienas kitam;

2) Bendrininkų – organizatoriaus, kurstytojo, padėjėjo – suvokimas vykdytojo ketinimų bei siekiamo rezultato
nusikalstamo pobūdžio;

3) Supratimas, kad savo veiksmais vykdytojui sudaro būtinas sąlygas padaryti nusikaltimą.

Bendrininkavimo valinį tyčios turinį sudaro:

1) Bendrininko noras veikti kartu su kitais bendrininkais ir siekimas sujungti savo nusikalstamas pastangas
su kitų asmenų, dalyvaujančių tame pačiame nusikaltime, veika;

2) Bendro nusikalstamo rezultato siekimas arba sąmoningas leidimas tokiam rezultatui atsirasti.

● Susitarimas tarp bendrininkų.

Asmuo turi suprasti, kad veikia ne vienas – nebūtina žinoti, kokie konkrečiai yra kiti asmenys, tačiau turi būti
įsitikinęs, kad yra kitų kartu veikiančių asmenų. Būtina, kad bent du asmenys vienas apie kitą žinotų. Kurstytojas
gali nežinoti apie visus bendrininkavimo dalyvius, tačiau turi žinoti, kad tam tikrus asmenis palenkė daryti
nusikalstamą veiką. Organizatorius turi suprasti, kad jo vadovaujami asmenys yra jo įtakoje, paklūsta nurodymams.
Kada asmenys susitaria veikti kartu, įstatymų leidėjui nėra svarbu.

Kontinentinės bei anglosaksų teisinių sistemų valstybių baudžiamieji įstatymai ir kitus bendruosius bendrininkavimo
klausimus sprendžia panašiai. Pavyzdžiui, klasifikuojant bendrininkavimą paprastai apsiribojama tik bendrininkų rūšių
išvardijimu, išskiriant vykdytojus, bendravykdžius ir bendrininkus. Pastaraisiais laikomi kurstytojai, padėjėjai. Tokia
bendrininkų klasifikacija anglosaksų teisinės sistemos šalių baudžiamojoje teisėje ėmė įsigalėti parengus ir
apsvarsčius JAV Pavyzdinio Baudžiamojo kodekso projektą.

Bendrininkavimo formos
Bendrininkų grupės samprata ir požymiai
Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų sutaria kartu pradėti
daryti, tęsti ar užbaigti jau pradėtą nusikalstamą veiką. Taigi bendrininkų grupė gali susidaryti rengimosi padaryti
nusikalstamą veiką ar nebaigto pasikėsinimo ją padaryti stadijose. Bendrininkų grupė gali susidaryti bet kokio
pavojingumo tyčinio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymui. Jos nariai tarpusavyje gali susitarti dėl
visos numatytos bendros nusikalstamos veikos ar jos epizodų darymo, dėl jos padarymo būdų, priemonių, įrankių, dėl
pasinaudojimo nusikalstamais padariniais ar jų slėpimo ir kt. Būtinasis bendrininkų grupės požymis – joje turi būti
bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi vykdyti objektyviąją bendros nusikalstamos veikos sudėties
pusę (ar jos dalį). Iš visų bendrininkavimo formų bendrininkų grupė – mažiausiai pavojinga. Bendrininkų grupės
padaryta nusikalstama veika gali būti pripažinta pavojingesne, kai visi bendrininkai yra vykdytojai ir kėsinasi į ypatingai
svarbų, vertingą, baudžiamojo įstatymo saugomą objektą, kai nusikalstamas tikslas pasiekiamas smurtu ir t.t.

Organizuotos grupės samprata ir požymiai

Organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ir daugiau asmenų sutaria daryti kelis
nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą,
atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Organizuota grupė gali susiformuoti rengimosi padaryti
nusikaltimą stadijoje arba jau pradėtos ir tęsiamos veikos metu. Taigi organizuota grupė gali susidaryti prie pavienio
nusikalstamą veiką darančio asmens prisidėjus (prisijungus) kitiems asmenims, siekiantiems veikti kartu. Organizuota
grupė sudaroma siekiant padaryti kelis nesunkius ar apysunkius nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai
sunkų nusikaltimą. Organizuotos grupės nariai iš anksto aptaria, suderina svarbiausius numatomos bendros
nusikalstamos veikos momentus: parengiamas nusikaltimo (nusikaltimų) padarymo planas, numatomas nusikaltimo
padarymo (ir slėpimo) mechanizmas, bendrininkams nurodomos užduotys, paskirstomi vaidmenys, sutariama dėl
nusikaltimo padarymo būdo, vietos, laiko. Įmanomos situacijos, kai:

1) Organizuotoje grupėje visi jos nariai atlieka vykdytojo funkcijas, tačiau yra pasiskirstę užduotis;

2) Yra keli organizatoriai;

3) Atskiruose to paties nusikaltimo epizoduose ar darant kitus nusikaltimus tam pačiam dalyviui tenka skirtingi
vaidmenys.

Visais atvejais yra realizuojamas bendrai suderintas nusikalstamos veikos planas.

3
© A. M.
Nusikalstamo susivienijimo samprata ir požymiai
Nusikalstamas susivienijimas yra tada, kai bendrai nusikalstamai veikai – vienam ar keliems sunkiems ar labai
sunkiems nusikaltimams daryti – susivienija trys ar daugiau asmenų, kuriuos sieja pastovūs tarpusavio ryšiai
bei vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas. Nusikalstamas susivienijimas sukuriamas siekiant daryti sunkius arba
labai sunkius nusikaltimus (paprastai sistemingai nusikalstamai veikai), tačiau kartais jis gali būti reikalingas vienam,
bet sudėtingam sunkiam ar labai sunkiam nusikaltimui padaryti. Nusikalstamam susivienijimui būdinga ne tik
išankstinis trijų ar daugiau bendrininkų susitarimas, aiškus organizatorius – vadovo ar vadovų buvimas, detalus
vaidmenų pasiskirstymas (kartais ir visi nariai gali būti vykdytojais), bet ir ilgalaikiai, labai glaudūs, tvirti
konspiraciniai tarpusavio ryšiai, sukurti ir išplėtoti atitinkami veiklos metodai. Nusikalstamas susivienijimas
atskiriems nusikaltimams daryti gali sujungti ir keletą autonomiškai veikiančių organizuotų grupių. Subjektyviajai
nusikalstamo susivienijimo pusei būdinga tik tiesioginė tyčia. Asmuo įstodamas (kai kada atlikdamas tam tikrą
procedūrą) į nusikalstamą susivienijimą suvokia jo tikslus, jų siekimo būdus bei priemones ir būna pasiryžęs aktyviai
vykdyti jam paskirtą vaidmenį.

Bendrininkavimo be formos problematika

Atkreiptinas dėmesys – BK 24 str. 1 d. pateikiama bendrininkavimo bendroji samprata. Sakoma, kad
bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių kodekse
nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant NV. Lyginant tokią bendrininkavimo sampratą, su bendrininkavimo
sampratomis 25 str., apibūdintomis kaip bendrininkavimo formomis, galima sakyti, kad BK 24 str. 1 d.. yra įtvirtinta
bendroji bendrininkavimo samprata, bendrininkavimas plačiąja prasme. Situacijos, kai bent du asmenys bendrai
darydami NV iš esmės sukuria bendrininkavimo institutą (vaidmenys turi būti skirtingi). Taigi, net ir esant tokiai
situacijai, kai situacija neatitinka formos minimos BK 25 str., bet atitinka bendrąją sampratą, mes turime
bendrininkavimą. Įst. leidėjas nesuteikia šitai bendrininkavimo formai aiškiai apibrėžtos, konkrečios reikšmės, kuri
suteikiama kitoms bendrininkavimo formoms. Tačiau negalima ignoruoti šito momento – nes kai veiką daro keli
asmenys – NV ,,efektyvesnė“. Tai todėl šitas momentas turėtų būti nurodomas ir analizuojant konkrečią NV,
nurodomas baigiamuosiuose ir teismo dokumentuose, kadangi įst. leidėjas BK 54 str. 1 d., 2 d., kalba apie asmens
pavojingumo laipsnį, bendrininkavimo pasireiškimą ir jo įvertinimą skiriant bausmę, taigi jeigu šitas bendrininkavimas
nors ir neatitinka formų, bet tai iš esmės irgi yra bendrininkavimas – bendrininkavimas plačiąja prasme galima sakyti.
Bendrininkavimo su nenustatytu asmeniu problematika
Egzamine būna toks klausimas. (2K – P – 9/2009 🡪 perskaityti nutartį ir atskirąją Prapiesčio nuomonę)

Išankstinio susitarimo reikšmė bendrininkaujant

Bendrininkų rūšys
Vykdytojas
Vykdytoju laikomas asmuo, betarpiškai padaręs nusikalstamą veiką, t. y. tiesiogiai įvykdęs bendros veikos
sudėtį ir pasiekęs bendrai siektų nusikalstamų padarinių. Tos pačios nusikalstamos veikos sudėtį gali realizuoti
vienas asmuo, tačiau nereta situacija, kad keli vykdytojai dalimis įvykdo bendrai numatytą ir sutartą nusikalstamą
veiką. Nusikaltimo vykdytojais gali būti ir tie bendrai veikiantys asmenys, kurie nors tiesiogiai neatlieka
nusikalstamos veikos sudėtyje aprašytų veiksmų, tuo pačiu metu būdami kartu su kitais vykdytojais
nusikalstamos veikos darymo vietoje tiesiogiai jiems suteikia būtiną pagalbą: palaužia nukentėjusiojo
pasipriešinimą ar neleidžia jam pabėgti, šalina kliūtis besibraunantiems į patalpas vogti ir pan.

Vykdytojas yra ir tas asmuo, kuris pasiekia nusikalstamą rezultatą pasinaudodamas asmenimis, nesuvokiančiais savo
veiksmų esmės ar negalinčiais jų valdyti arba nesulaukusiais amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė.
Teoriškai pastaroji situacija apibūdinama kaip nusikalstamos veikos padarymas per tarpininką.

Kiekvieno bendrininkavimo atveju vykdytojui tenka ypatingas vaidmuo – jis realizuoja nusikalstamus visų
bendrininkų ketinimus. Jei nėra vykdytojo, neįmanomas bendrininkavimas.

Organizatorius
Organizatorius yra asmuo, kuris:

● Subūrė organizuotą grupę;

● Subūrė nusikalstamą susivienijimą;
● Vadovavo organizuotai grupei;
● Vadovavo nusikalstamam susivienijimui;
● Koordinavo organizuotos grupės veiklą;
● Koordinavo nusikalstamo susivienijimo narių veiklą;

4
© A. M.
 ● Parengė nusikalstamą veiką;
● Vadovavo nusikalstamai veikai.

Taigi, BK nurodytas baigtas alternatyvių veikų, iš kurių vieną atlikęs asmuo laikomas organizatoriumi,
sąrašas. Esminis tokio bendrininko požymis yra tai, kad jis suvienija ir nukreipia kitų bendrininkų pastangas, sukuria
sistemą, organizuotumą bendrai nusikalstamai veikai – ar išankstinėse jos stadijose, ar jau nusikalstamos veikos
darymo metu.

Organizatoriaus veikla ne tik labai reikšminga, bet ir įvairi, visada aktyvi. Jis vadovauja nusikaltimo paruošimui: lenkia,
verbuoja asmenis dalyvauti darant nusikaltimą, juos suvienija, kuria nusikalstamos veikos planus, numato jų įvykdymo
būdus, priemones, paskirsto vaidmenis bendrininkams, nustato tarpusavio ryšius ir t.t. Neretai organizatoriaus
vaidmuo tuo neapsiriboja, nes kartu jis vadovauja ir kitiems bendrininkams, jau realizuojantiems bendrus
nusikalstamos veikos tikslus. Lyginant bendrininkų rūšis, jų veiklą, akivaizdu, kad organizatorius yra pats
pavojingiausias.

Kurstytojas
Kurstytoju laikomas asmuo, palenkęs kitą asmenį padaryti nusikalstamą veiką. Tai nusikalstamos veikos iniciatorius,
nes jis sukelia kitiems asmenims pasiryžimą, norą padaryti atitinkamą nusikalstamą veiką.

Kurstymo būdai daugiausia priklauso nuo kurstytojo ir kurstomojo charakterio savybių, tarpusavio santykių, todėl yra
patys įvairiausi: įtikinėjimai, prašymai, pažadai, papirkimas, grasinimai, apgaulė, piktnaudžiavimas valdžia, autoritetu ir
t. t. Kurstymo būdai įstatyme neišvardijami, tačiau kurstyti visada, net ir užmaskuota forma, galima tik aktyviais
veiksmais. Kartu kurstytojo veiksmai neturi užgniaužti kurstomojo asmens valios, jie privalo tik sukelti sąmoningą
norą daryti bendrą nusikalstamą veiką.

Kurstymas visada turi būti konkretus, t. y. lenkiama padaryti konkrečią nusikalstamą veiką arba bent jau
apibūdintą rūšiniais požymiais, sukeliančią įvairaus sunkumo, bet vieno pobūdžio padarinius (pavyzdžiui,
nusikaltimus sveikatai, asmeniui).

Subjektyviajai bendros kurstytojo ir kurstomojo asmens veiklos pusei būdinga tyčia, tačiau jų motyvai, tikslai
gali būti skirtingi. Kurstytojas gali veikti ir provokaciniais tikslais, norėdamas demaskuoti kaltininką. Toks kurstymas
nepašalina nei kurstytojo, nei jo demaskuoto asmens veikos pavojingumo bei baudžiamumo, todėl pagal atitinkamas
BK normas turėtų atsakyti ir provokatorius, ir jo demaskuotas asmuo.

Padėjėjas
Padėjėju laikomas asmuo, padedantis padaryti nusikalstamą veiką:

● Duodamas patarimų, nurodymų;

● Teikdamas priemones;
● Šalindamas kliūtis;
● Saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus;
● Iš anksto pažadėdamas paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos padarymo įrankius ar priemones, tos veikos
pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytu daiktus;
● Iš anksto pažadėjęs realizuoti nusikalstama veika įgytus ar pagamintus daiktus.

Pagalba visada teikiama konkrečiam bendrininkui arba visiems bendrininkams. Paprastai ji įmanoma ir svarbi,
kai ne tik suvokiama, kad pagalba reikšminga bendrai nusikalstamai veikai, bet ir kai padėjėjas imasi atitinkamos
iniciatyvos, t. y. atlieka aktyvius veiksmus perduodamas informaciją ar kitaip padėdamas vykdytojui, organizatoriui,
rečiau – kurstytojui. Padėjimas galimas ir neveikimu, tačiau tik tuo atveju, kai padėjėjas, turintis specialią teisinę (ne
moralinę) pareigą trukdyti, neleisti atlikti nusikalstamus bendrininkų veiksmus, sąmoningai jos nevykdo.

Padėjėjo pagalba visada nukreipta į konkrečios nusikalstamos veikos padarymą ir sudaro realias galimybes
veikti kitiems bendrininkams. Taip padėjėjo veiksmai prisideda prie bendros veikos priežastinio ryšio su
nusikalstamais padariniais.

Norint pripažinti asmenį padėjėju būtina nustatyti ir tyčią jo veikoje. Dažniausiai tai būna tiesioginė tyčia, nors
galima situacija, kai padėjėjas suvokia, kad jo veiksmai padeda rengiamai ar daromai nusikalstamai veikai, ir
sąmoningai leidžia tam įvykti.

Vadovo problematika
Nusikaltimo vykdymas per tarpininką
Vykdytojas yra ir tas asmuo, kuris pasiekia nusikalstamą rezultatą pasinaudodamas asmenimis,
nesuvokiančiais savo veiksmų esmės ar negalinčiais jų valdyti arba nesulaukusiais amžiaus, nuo kurio
galima baudžiamoji atsakomybė. Teoriškai pastaroji situacija apibūdinama kaip nusikalstamos veikos padarymas
5
© A. M.
per tarpininką. Pažymėtina, jog situacija, kai nusikalstamos veikos dalyviais yra tik vienas vykdytojas ir jo panaudojami
nepakaltinami, nesulaukę amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenys arba asmenys, kurie dėl
kartu su vykdytoju padarytos veikos nėra kalti, negali būti vertinama kaip bendrininkavimas. Tokiais atvejais trūksta
bendrininkavimo subjekto ir subjektyviųjų požymių, numatytų BK 24 str. 1 dalyje.

Netiesioginiu vykdytoju laikomas tas bendrininkas, kuris baudžiamąją veiką padaro per ,,kitą asmenį“, t.
y. ,,svetimomis rankomis“ realizuoja nusikaltimo sudėtį. Tas ,,kitas asmuo“ – tarsi veikos tarpininkas veikia žmogiškojo
Įrankio pavidalu. Netiesioginis vykdytojas – tai nusikaltimo užkulisiuose esantis asmuo, tačiau jis teisingai suvokia
situaciją, kurioje daromas nusikaltimas, supranta jo padarymo mechanizmą ir planingai panaudojęs
nukreipia ,,žmogiškąjį įrankį“. Sykiu jis supranta, kad veikos tarpininkas nepakaltinamas arba žino kitas aplinkybes, dėl
kurių šis tarpininkas nebus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Objektyvūs ir subjektyvūs požymiai, apibūdinantys bendrininkų veiksmus

Nusikaltimų sudėtį – bendrininkų veiksmų atsakomybės pagrindą – sudaro bendrai daromo nusikaltimo požymių
visuma: bendrininkavimo požymių ir nusikaltimo, numatyto BK Specialiosios dalies straipsnyje, pagal kurį
kvalifikuojama bendrininkų veika, požymių.

Tokia sudėtinė konkretaus asmens bendrininkavimo sudėtis yra kiekvienu bendrininkavimo atveju kiekvieno
bendrininko atžvilgiu.

Objektyvieji ir subjektyvieji bendrininkavimo požymiai, ryšiai pagrindžia ne tik tokį pat atsakomybės pagrindą, t. y. visų
bendrininkų veiksmų kvalifikavimą pagal tą patį BK straipsnį (straipsnius), bet ir vienodus bendrininkų
atsakomybės principus, būtent:

● Bendrininkams už bendras nusikalstamas pasekmes taikomos tos pačios bausmės, neperžengiant

minimalios ir maksimalios ribos, numatytos straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama jų veika, sankcijoje;

● Individualizuojant bausmę laikomasi tų pačių bausmės skyrimo pradmenų.

Bendrininkų baudžiamosios atsakomybės pagrindai ir ribos

Akcesoriškumo samprata
Iš straipsnio Gutauskas, A. Vykdytojo eksceso problema baudžiamosios teisės teorijoje ir praktikoje.
Jurisprudencija, Nr. 7(85), 2006:

Daugelis užsienio valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose laikosi akcesorinės bendrininkavimo teorijos. Ši teorija
atsirado dar XVIII a. Prancūzijos revoliucijos laikais ir įstatymais buvo įtvirtinta 1791 m. Prancūzijos baudžiamajame
kodekse, ypač 1810 m. Napoleono kodekse. Akcesorinės bendrininkavimo teorijos esmė yra ta, kad bendrininkų
atsakomybės klausimas susijęs su vykdytojo atsakomybe už padarytą nusikalstamą veiką.

------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
-

Sprendžiant dalyvavimo nusikaltime klausimus, Vokietijos baudžiamosios teisės teorijoje vadovaujamasi limituoto
priklausomumo (akcesoriniu) principu, t. y. kaltinant kurstymu ar padėjimu būtina nustatyti, kad pagrindinio kaltininko –
vykdytojo elgesys yra kaltas, padarytas tyčia. Taigi baudžiama tik už tyčinį dalyvavimą bendrame nusikaltime.

Tai, kad bendrininkų veikos įvertinimas priklauso nuo vykdytojo faktiškai padarytos veikos, nereiškia, kad bendrininkų
vaidmuo bendroje nusikalstamoje veikoje yra tik pagalbinis, kad bendrininkų atsakomybė visiškai priklauso (yra
akcesorinė) nuo vykdytojo atsakomybės.

Bendrininkų veiksmų kvalifikavimas

Paprastai bendrininkų veiksmų kvalifikacija priklauso nuo to, kiek vykdytojas realizuoja bendrą nusikalstamą
ketinimą. Būtent vykdytojo veiksmai lemia, kurią stadiją pasiekia bendra nusikalstama veika. Tuo tarpu vykdytojo
veika priklausoma nuo visų bendrininkų pastangų, veiklos rezultatų. Todėl jei vykdytojo veiksmais (neveikimu)
nusikaltimas pabaigiamas, tai ir jo, ir visų kitų bendrininkų veika kvalifikuojama kaip bendrininkavimas baigtame
nusikaltime. Vykdytojo ir bendrininkų veika tokiu atveju turėtų būti kvalifikuojama ne tik pagal konkretų BK
Specialiosios dalies straipsnį, bet ir nurodant konkrečią bendrininkavimo rūšį.

Jei vykdytojas nebaigė bendros veikos arba baigė, bet ji nesukėlė numatytų ir siektų bendrų nusikalstamų padarinių,
vykdytojo veika, atsižvelgiant į atliktų veiksmų pobūdį, vertinama kaip rengimasis arba pasikėsinimas
padaryti konkrečią nusikalstamą veiką bendrininkaujant.

6
© A. M.
Bendrininkai atsako atitinkamai: organizatorius – už rengimosi ar kėsinimosi padaryti bendrą nusikalstamą veiką
organizavimą, kurstytojas – už kurstymą rengtis padaryti nusikaltimą arba kėsintis padaryti nusikalstamą veiką,
padėjėjas – už padėjimą rengtis ar kėsintis padaryti nusikalstamą veiką.

Bendrininkų atsakomybės ir bausmių individualizavimas

Ir vykdytojas, ir kiti bendrininkai atsko ne už kitų, o už pačių asmeniškai padarytą nusikalstamą veiką, todėl
nėra ir negali būti visiško bendrininkų atsakomybės priklausymo nuo vykdytojo atsakomybės. Antraip būtų
įmanomos teisine prasme nelogiškos ir nepagrįstos situacijos: jeigu nebūtų galima patraukti baudžiamojon
atsakomybėn vykdytojo (pavyzdžiui, jei jis savanoriškai atsisakė pabaigti nusikaltimą, jei nepavyko jo kurstymas ar
jis mirė), atsakomybės klausimas kitiems bendrininkams, jau atlikusiems savo nusikalstamą vaidmenį, net
nebūtų keliamas; jeigu vykdytojas būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pritaikius amnestiją ar suteikus
malonę, automatiškai baudžiamosios atsakomybės išvengtų kiti bendrininkai ir pan.

BK 26 str. 1 d. nuostata reiškia ir tai, kad bendrininkai neatsako už vykdytojo ekscesą, t. y. už tokius vykdytojo
veiksmus, kurie turi ryšį su bendrai daroma veika, bet neapimami bendrininkų tyčia. Tokiais atvejais išnyksta
būtini bendrininkavimo požymiai: veiksmų bendrumas ne tik objektyviąja, bet ir subjektyviąja prasme. Vykdytojui, o
ne visiems bendrininkams turi būti inkriminuojamos tik jo suvoktos ir realizuotos kvalifikuotos nusikalstamos
veikos aplinkybės (pavyzdžiui, veikos padarymo būdas). Vykdytojo ekscesu laikytini ir tokie jo veiksmai, kurie
nebuvo bendrininkų susitarimo dalyku arba kurie padaryti neatsargiai. Už tokius veiksmus ir jų padarinius
vykdytojas atsako vienas. Ekscesu nebus laikomas toks vykdytojo elgesys, kuris ir skirdamasis nuo bendrininkų
numatytos, sutartos veikos nekeičia kėsinimosi esmės, todėl neturi reikšmės numatytos (sutartos) ir realizuotos veikos
kvalifikavimui.

Sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių inkriminavimo bendrininkams ribos

BK 24 ir 25 straipsnių nurodymo teismo sprendime taisyklės ir jų problematika

Bendrininkavimas padarant nusikalstamą veiką, numatančius specialųjį subjektą
Bendrininkavimas su juridiniu asmeniu
Vykdytojo ir kitų bendrininkų ekscesas
Iš straipsnio Gutauskas, A. Vykdytojo eksceso problema baudžiamosios teisės teorijoje ir praktikoje.
Jurisprudencija, Nr. 7(85), 2006:

Vykdytojo susitarimo su kitais bendrininkais nesilaikymo pobūdis gali būti labai įvairus, todėl skiriasi ir šio susitarimo
nesilaikymo baudžiamasis teisinis vertinimas. Vykdytojas gali visiškai nepaisyti bendrų sutarimo padaryti
nusikalstamos veiką, jis gali atlikti ne visus numatytus veiksmus.

Esant vykdytojo ekscesui negalima kalbėti ir apie bendrininkavimą, nes nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių
prasme nėra priežastinio bendrininkų veiksmų ir nusikalstamų padarinių, kurie atsiranda dėl eksceso, ryšio. Prie šių
nusikalstamų padarinių atsiradimo kiti bendrininkai neprisideda. Kita vertus, nėra ir subjektyvaus pagrindo atsirasti
bendrininkų atsakomybei už vykdytojo ekscesą, nes kiti bendrininkai nenumato, kad vykdytojas padarys veiksmus, dėl
kurių nebuvo susitarta.

Ne tik vykdytojas, bet ir kiti bendrininkai gali pažeisti tarpusavio susitarimą dėl bendros nusikalstamos veikos, atlikti
neaptartus ir bendrai nusikalstamai veikai nereikalingus veiksmus. Įmanomas kiekvieno bendrininko ekscesas, už kurį
atsakomybė kyla asmeniškai.

Vykdytojo ekscesas yra bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kai vykdytojas padaro tokių veiksmų, kurie savo
pobūdžiu, apimtimi arba padarymo būdu neatitinka susitarimo turinio ir sudaro kvalifikuotą to nusikaltimo rūšį, arba kai
jis padaro dar kokį nors kitą nusikaltimą, dėl kurio su kitais bendrininkais nebuvo susitarta. Vis dėlto susitarimą gali
pažeisti ne tik vykdytojas, bet ir kiti bendrininkai, todėl tikslingiau vykdytojo ekscesą vadinti bendrininkų ekscesu.
Bendrininkų ekscesas – vieno arba kelių bendrininkų padaryta nusikalstama veika, kurios neapima kitų
bendrininkų sumanymas. Už bendrininkų ekscesą kylanti atsakomybė priklauso nuo kaltės ir jos formos.

Baudžiamosios teisės teorijoje ekscesai, atsižvelgiant į bendrininkų susitarimo nukrypimo pobūdį, skiriami į kiekybinį
ir kokybinį ekscesus:

● Kiekybinis ekscesas yra toks, kai vykdytojas padaro nusikalstamą veiką, t. y. tokią, kokią jis turėjo įvykdyti
pagal bendrininkų susitarimą. Dažniausiai kiekybiniu ekscesu laikomos nusikalstamos veikos, kurios padaro
žalą vienam objektui;

7
© A. M.
 ● Kokybinis ekscesas yra toks, kai vykdytojas padaro tokią nusikalstamą veiką, kurią jis buvo lenkiamas
padaryti arba kurią padaryti jam padėjo kiti bendrininkai. Praktikoje žinomos šios kokybinio eksceso rūšys:

a) Vietoj vienos sugalvotos nusikalstamos veikos padaroma visiškai kitokia nusikalstama veika, pavyzdžiui,
vietoj vagystės padaromas plėšimas;

b) Padaroma sugalvota nusikalstama veika, tačiau esant kvalifikuojančioms aplinkybėms, pavyzdžiui, vietoj
paprasto nužudymo, padaromas nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis;

c) Kartu su sugalvota nusikalstama veika padaroma dar ir kita veika, kurios neapima kitų bendrininkų
ketinimai, pavyzdžiui, be turto prievartavimo, padaromas dar ir išžaginimas.

Bendrininkų veiksmų bendrumas pirmiausia pasireiškia tuo, kad:

● Pirma, nusikalstama veika padaroma tarpusavyje susijusiais ir iš anksto suderintais bendrininkų veiksmais
arba neveikimu;

● Antra, veiksmų bendrumas susijęs su bendru visiems bendrininkams nusikalstamų padarinių siekimu;

● Trečia, egzistuoja kiekvieno bendrininko veiksmų ir bendrų nusikalstamų padarinių priežastinis ryšys.

Kiekvienas bendrininkas siekia būtent to nusikalstamo rezultato, kurio siekia ir kiti bendrininkai, tačiau tokiose
situacijose, kai darydami nusikalstamą veiką bendrininkai pasiekia skirtingą rezultatą, vargu ar galima kalbėti apie
bendrininkavimą (nelieka priežastinio kiekvieno bendrininko veiksmų ir bendrų nusikalstamų padarinių ryšio, ekscesas
neįeina ir į bendrą bendrininkų tyčią).

Mokslininkai siūlo bendrininkų ekscesą įvardyti kaip vieno arba kelių bendrininkų padarytą nusikalstamą veiką, kurios
neapima kitų bendrininkų sumanymas. Už bendrininkų ekscesą atsakomybė kyla atsižvelgiant į kaltę ir jos formą.

Bendrininkų nusikalstamų veiksmų pobūdis gali būti skirtingas. Galimi atvejai, kai visi bendrininkai vienodai realizuoja
visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius ir tokiais atvejais kvalifikuojant bendrininkų veiksmus
problemų nekyla. Pasitaiko atvejų, kai vienas arba keli bendrininkai savo veiksmais tik iš dalies realizuoja
nusikalstamos veikos padarymo sudėties objektyviuosius požymius, todėl kyla jų veiksmų vertinimo problemos.

Profesorius V. Piesliakas konstatuoja, kad atskirais atvejais vien tik buvimas nusikaltimo vietoje gali reikšti
nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių realizavimą, net neatliekant jokių kitų veiksmų. Tai gali atsitikti,
pavyzdžiui, plėšiant. Jeigu kaltininkai yra iš anksto susitarę ir grupė yra gana didelė (3–4 asmenys), nebūtinai visi jie
turi tiesiogiai grasinti arba atimti turtą. Jau vien dalyvavimas užpuolime yra psichinis smurtas, nes stipriai veikia
užpultąjį, sukausto jo valią ir menkina galimybes priešintis. Be to, ir pats kaltininkas supranta, kad jo buvimas iš dalies
užtikrina nusikalstamos veikos sėkmę.

Savanoriškas atsisakymas esant bendrininkavimui

Bendrininkų savanoriškas atsisakymas galimas, jei vykdytojas dar yra nebaigęs nusikaltimo. Be to, vieno ar kelių
bendrininkų savanoriškas atsisakymas pabaigti bendrą nusikaltimą nepašalina kitų to paties nusikaltimo bendrininkų
baudžiamosios atsakomybės pagrindo.

Kai savanoriškai pabaigti nusikaltimą atsisako vykdytojas, jo atsakomybės klausimas sprendžiamas taip pat, kaip ir
individualiai veikusio subjekto ir nutarusio nutraukti nusikalstamą veiką atveju. Tai reiškia, jog tokia vykdytojų
baudžiamoji atsakomybė gali iškilti tik tuo atveju, jeigu jo faktiškai padarytoje veikoje yra kito nusikaltimo sudėtis.
Kokių nors veiksmų, susijusių su kitais bendrininkais, savanoriškai atsisakęs pabaigti nusikaltimą vykdytojas neprivalo
atlikti.

Organizatorius ar kurstytojas, atsisakęs tęsti bendrą nusikalstamą veiką, privalo būti aktyvus, t. y. turi imtis
įvairiausių priemonių, kad ir kitų bendrininkų nusikalstama veika nutrūktų, bendrai siektas nusikalstamas rezultatas
neatsirastų. Todėl, pavyzdžiui, jie turi arba patys įtikinti kitus bendrininkus (jų sukurstytus, suorganizuotus) nutraukti
nusikalstamą veiką, arba laiku kreiptis į atitinkamas institucijas, kad jos tai padarytų.

Savanoriškas padėjėjo atsisakymas pabaigti nusikaltimą gali pasireikšti:

● Nepadarymu tų veiksmų, kuriuos jis, kaip padėjėjas, privalėjo atlikti ir be kurių tolimesnė kitų bendrininkų veika
būtų neįmanoma arba labai sunkiai tęsiama;

● Aktyvia veikla, kuria siekiama pašalinti savo indėlį, savo pagalbą ir užkirsti kelią galimoms pasekmėms,
kurioms sąlygas atsirasti ruošė ir jis (pvz., nepateikiant žadėtų nusikaltimo padarymo priemonių ar įrankių,
įspėjant vykdytoją, kad pagalba toliau nebus teikiama).
8
© A. M.
Jei organizatoriui ar kurstytojui, savanoriškai atsisakiusiam pabaigti bendrą nusikaltimą, nepasisekė nutraukti kitų
bendrininkų veikos, jei padėjėjui nepavyko atsisakyti teikti savo pagalbą, jiems baudžiamosios atsakomybės pagrindai
už bendrininkavimą neišnyksta, tačiau bandymas atsisakyti tolesnės nusikalstamos veikos turėtų būti vertinamas kaip
aplinkybė, švelninanti atsakomybę.

Nepavykęs kurstymas ir padėjimas

Prisidėjimas prie nusikalstamos veikos

Prisidėjimo prie nusikaltimo sąvoka
Praktikoje nereti atvejai, kai asmuo savo tyčine veika priartėja ir prisideda prie kitų asmenų rengiamo ar jau daromo
nusikaltimo jame nedalyvaudamas. Taip įvyksta, kai asmuo slepia daromą ar jau padarytą nusikaltimą, nepraneša
apie tikrai žinomą nusikalstamą veiką arba netrukdo jai, nors turi teisinę pareigą elgtis visiškai priešingai.
Būdingiausias prisidėjimo prie nusikaltimo požymis yra tai, jog subjekto, nors ir prisidėjusio prie nusikaltimo,
veiksmai (neveikimas) nėra susiję priežastiniu ryšiu su kitų asmenų daromu ar padarytu nusikaltimu ar jo
pasekmėmis.

Prisidėjimo skirtingumas nuo bendrininkavimo

Sukurdamas atskirą – prisidėjimo prie nusikaltimo – baudžiamosios teisės institutą, įstatymų leidėjas dar kartą
patikslina bendrininkavimo ribas, neleidžia išplėsti bendrininkavimo sąvokos, nes pabrėžia principinį
bendrininkavimo ir tokių nusikalstamų veikų kaip slėpimo, nepranešimo, netrukdymo skirtumą. Kartu
sudaromos papildomo teisėtumo garantijos baudžiamiesiems įstatymams vykdyti.

Prisidėjimo rūšys
NUSIKALTIMĄ PADARIUSIO ASMENS SLĖPIMAS

Tai iš anksto nepažadėtas asmens, padariusio sunku nusikaltimą, slėpimas, kad jis išvengtų baudžiamojo
persekiojimo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Gali būti slepiami:

a) asmenys, kurie parengtinio tyrimo institucijoms iš viso nežinomi arba nesiejami su sunkaus nusikaltimo
padarymu;

b) asmenys, byloje pripažinti įtariamaisiais arba kaltinamaisiais, bet vengiantys baudžiamojo persekiojimo, nes
jiems gali būti paskelbta ir paieška;

c) asmenys, vengiantys atlikti laisvės atėmimo bausmę;

d) asmenys, kuriems pritaikyta kardomoji priemonė - suėmimas, tačiau iš tardymo izoliatoriaus (sulaikymo
vietos) pabėgę.

Asmuo, slepiantis nusikaltimą padariusį asmenį, supranta, kad slepiamas asmuo yra padaręs sunkų nusikaltimą; žino,
kad tokiu savo elgesiu padeda asmeniui, padariusiam sunkų nusikaltimą, išvengti baudžiamojo persekiojimo ar laisvės
atėmimo, trukdo, apsunkina parengtinio tyrimo, bausmes vykdančių institucijų veiklą. Tai suprasdamas kaltininkas
sąmoningai nukreipia savo veiksmus taip, kad padėtų asmeniui, padariusiam nusikaltimą, pasislėpti.

Asmenys, slepiantys sunkaus nusikaltimo kaltininkus, patys tokio nusikaltimo padaryme nedalyvauja ir savo veiksmais
kaltininkų elgesio nedeterminuoja, todėl priežastinio ryšio su slepiamu nusikaltimu nesukuria.

Jei nusikaltėlį pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi slepia pareigūnas, tai jo veika vertintina kaip nusikaltimų
sutaptys: piktnaudžiavimas tarnyba, slepiant nusikaltimą padariusį asmenį

NUSIKALTIMO PĖDSAKŲ AR NUSIKALSTAMU BŪDU ĮGYTŲ DAIKTŲ (NUSIKALTIMO) SLĖPIMAS

Tai iš anksto nepažadėtas sunkių nusikaltimų: nužudymo, sunkaus kūno sužalojimo, išžaginimo, nusikalstamo
susivienijimo kūrimo, teroro akto ir kt. slėpimas, pasireiškiantis tokių nusikaltimų padarymo įrankių ir priemonių,
pėdsaku, nusikalstamu būdu įgytų daiktų ir dokumentų, turinčių įrodomąja reikšme, slėpimu arba tyčiniu jų
sunaikinimu ar sužalojimu.

Nusikaltimo padarymo įrankiai ir priemonės gali būti slepiamos (pvz., pernešamos į kitą vieta, užkasamos),
pakeičiama jų išorė, forma ar sunaikinamos. Nusikaltimo pėdsakai paprastai sunaikinami, pvz., po autoįvykio
suremontuojamas automobilis, nušluostomi pirštų, dažų, kraujo pėdsakai, sudeginami kaltininko drabužiai.

9
© A. M.
Nusikalstamu būdu įgyti daiktai paprastai paslepiami, stengiantis išsaugoti jų vertę, formą arba jie suvartojami,
realizuojami. Dokumentai, kaip įrodymai, slepiami, falsifikuojami, keičiami kitais.

Nusikaltimas gali būti slepiamas parengtinio tyrimo organams ar teismui pateikiant netikrus nusikaltimo įrankius ar
pėdsakus, nurodant netikslią jų buvimo vietą ar kitaip klaidinant.

Asmuo, slėpdamas nusikaltimą, suvokia slepiamo nusikaltimo pobūdį, supranta, kad savo veiksmais trukdo
teisingumą vykdančių institucijų normaliai veiklai ir sąmoningai nukreipia savo valią slėpti nusikaltimą. Tokia subjekto
tyčia susiformuoja po to, kai slepiamas nusikaltimas jau padarytas.

NEPRANEŠIMAS APIE NUSIKALTIMĄ

Tai be svarbios priežasties nesuteikimas turimos informacijos kompetentingoms institucijoms per galimai trumpiausią
laiką apie žinomai rengiamą, daromą ar padarytą, paprastai sunkų nusikaltimą.

Pirmiausia subjektui apie nusikalstamą kitų asmenų veiklą turi būti tikrai žinoma, t. y. jo žinios turi būti patikimos,
paremtos ne gandais, spėliojimais, bet tokiu žinių šaltiniu, dėl kurio asmuo neabejoja (pvz., pats matė nusikaltimo
įvykį, sužinojo apie jį iš pačių nusikaltėlių). Tačiau toks žinojimas nesuponuoja reikalavimo žinoti konkrečius asmenis,
ruošiančius ar darančius nusikaltimą.

Be to, subjektui turi būti suvokiamas ir šio nusikaltimo pobūdis, t. y. jis turi suprasti, kad tai labai sunkus ir pavojingas
visuomenei nusikaltimas. Taip pat subjektas turi būti įsitikinęs, kad apie šį nusikaltimą valstybiniams organams,
pareigūnams, privalantiems imtis atitinkamų priemonių, yra nežinoma ir todėl būtina juos apie tai laiku informuoti.

Jeigu suvokdamas anksčiau paminėtas aplinkybes ir turėdamas realias galimybes pranešti valstybės institucijoms
apie tikrai žinomą nusikaltimą subjektas laiku to nepadaro, tai šio nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine
tyčia. Nepranešimo motyvai gali būti patys įvairiausi: tai ir noras, kad nusikaltimas įvyktų, arba visiškas abejingumas
nusikaltimui, nusikaltėlių keršto baimė.

Nepranešimo apie nusikaltimą sudėtis - formalioji, todėl atsakomybė iškyla už patį nepranešimo faktą ir tokio
neveikimo pasekmės baudžiamajai bylai iškelti reikšmės neturi.

Jei asmuo nesuvokė nusikaltimo, apie kurį turėjo pranešti, pobūdžio arba buvo įsitikinęs, kad valstybės institucijoms
apie jį žinoma, arba negalėjo pranešti dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių, baudžiamoji atsakomybė negalima.

NETRUKDYMAS DARYTI NUSIKALTIMUS (NESUDRAUDIMAS)

Nesudraudimas - tai netrukdymas daryti nusikaltimą, kai savo ir (arba) kitų asmenų (valstybinių institucijų, pareigūnų,
piliečių) pastangomis tai buvo galima padaryti.

Trukdymas rengiamam ar jau daromam nusikaltimui asmenims pirmiausia yra moralinė, o ne teisinė pareiga. Tačiau
jei nusikaltimui neužkerta kelio pareigūnas, kuris tai privalo daryti pagal savo tarnybines pareigas ar įpareigotas
įstatymo reikalavimų, jis gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už piktnaudžiavimą tarnyba.

Be jau paminėtos teisinės subjekto pareigos užkirsti kelią nusikaltimui, atsakomybei už nesudraudimą, kaip
nusikalstamą prisidėjimą prie kitų asmenų nusikaltimo, atsirasti būtinos ir kitos sąlygos. Pirmiausia nesudraudimas
asmenų, besirengiančių ar darančių nusikaltimą, turi būti nesutartas iš anksto, antraip tektų spręsti bendrininkavimo
klausimą. Be to, būtina nustatyti, jog nesudraudusiam asmeniui nebuvo neįveikiamų kliūčių pačiam ar per
atitinkamas institucijas sutrukdyti nusikalstamą kitų asmenų veiklą.

Nesudraudimui subjektyviąja prasme būdinga tiesioginė tyčia. Nuo kitų prisidėjimo prie nusikaltimo formų
nesudraudimas skiriasi tuo, kad padaromas tik neveikimu asmens, privalančio pagal pareigas užkirsti kelią
nusikaltimams, ir tas neveikimas pasireiškia kitų asmenų nusikalstamos veikos metu.

Atsakomybės už prisidėjimą sąlygos

Aktualūs nepranešimo apie nusikaltimą baudžiamumo klausimai

II seminaras

Nusikalstamų veikų daugetas

10
© A. M.
Pavienės nusikalstamos veikos samprata
Pavienis nusikaltimas gali būti apibūdintas formos ir turinio atžvilgiu:

● Juridinės formos prasme pavienis nusikaltimas yra toks, kuris atitinka vieną BK Specialiosios dalies
straipsnį arba jo dalį, kitaip tariant, tai tokia veika, kurioje yra vieno nusikaltimo sudėtis. Toks
apibūdinimas tinka nesudėtingiems nusikaltimams, kai vienas elgesio aktas atitinka vieną nusikaltimo sudėtį,
pavyzdžiui, vienu šūviu nušautas žmogus, vienu smūgiu padarytas sunkus kūno sužalojimas, vienu veiksmu
ištraukta iš kišenės piniginė.

● Turinio – veika tuomet yra pavienis nusikaltimas, kai kaltininkas (ar keli asmenys – bendrininkai) padaro
veiksmus, kurie yra skirti vieningam kėslui realizuoti siekiant vieningo tikslo ir nukreipti į vieningą objektą.
Šie veiksmai, nepaisant jų įvairovės, skirti vieningoms nusikalstamoms užmačioms bei tam tikram
rezultatui pasiekti ir atitinka vieną BK Specialiosios dalies straipsnį.

Pavienis nusikaltimas, neatsižvelgiant į padarytų veiksmų apimtį, apibūdinamas tokiais svarbiausiais bruožais:

1) Subjektyvių požymių visuma – vieningais nusikalstamais kėslais, vieninga valia šiems tikslams pasiekti;

2) Objektyvių požymių visuma – vieningu kėsinimosi objektu, vieningais veiksmais, susijusiais vieningu
priežastiniu ryšiu su atsiradusiomis pasekmėmis; tai vientisas poelgis;

3) Šie veiksmai atitinka vieną BK Specialiosios dalies straipsnį ar dalį.

Pavieniai nusikaltimai pagal požymių visumą gali būti suskirstyti į:

● Natūralius. Natūraliai sudarantys pavienį nusikaltimą visų pirma yra tokie kaltininko veiksmai, kai jis vienu
fiziniu veiksmu sukelia įstatymo numatytas pasekmes, sukėlusias sunkų kūno sužalojimą. Taip pat vienas
nusikaltimas bus ir tuomet, kai kaltininkas, siekdamas nužudyti, sudavė 10 smūgių, iš kurių, pavyzdžiui, 6
atitiko lengvą kūno sužalojimo laipsnį, 2 – apysunkį, vienas – sunkų ir vienas smūgis buvo mirtinas.

● Įstatymo įtvirtintus. Baudžiamosios teisės normoje įstatymų leidėjas pavienį nusikaltimą įtvirtina pagal gana
įvairias požymių grupes. Literatūroje paprastai išaiškinami tokie pavieniai nusikaltimai: tęstiniai, trunkamieji,
sudėtiniai (viskas plačiau apibūdinta žemiau). Sudėtiniai dar skirstomi į tokius: su dviem objektais, su dviem
veiksmais, su keliais alternatyviaisiais požymiais, pakartotinai padarytos veikos, veikos, kurios kvalifikuotos
sunkinančiomis aplinkybėmis ir kurios gali sudaryti kitą nusikaltimą.

Nusikalstamų veikų daugeto sąvoka ir požymiai

Nusikaltimų daugetas – socialinis teisinis reiškinys. Jis atspindi tam tikrą nusikalstamo elgesio formą, pasireiškiančią
ne vieno nusikaltimo padarymu ir iš to išplaukiančiomis juridinėmis pasekmėmis.

Iš straipsnio Girdenis, T. Nusikalstamų veikų daugeto samprata: teorinės ir praktinės problemos. Socialinių
mokslų studijos. 2009. Nr. 4(4):

Nusikalstamų veikų daugetas gali būti suprantamas dviem prasmėmis:

● Kaip situacija, kai padaromos dvi nusikalstamos veikos, nepaisant to, teistas asmuo už ankstesnę ar ne, ir

● Kaip situacija, kai asmuo padaro dvi nusikalstamas veikas iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo.

Tokia skirtinga nusikalstamų veikų daugeto sampratų interpretacija priklauso nuo mokslininkų požiūrio į nagrinėjamą
problematiką ir nuo baudžiamojo įstatymo, kuris orientuoja baudžiamosios teisės mokslą į vieną ar kitą pusę.

Pirmos nusikalstamų veikų daugeto sampratos grupės atstovai kaip nusikalstamų veikų daugetą pirmiausia
suprato kaip situaciją, kai padaromos dvi ir daugiau nusikalstamų veikų. Tačiau į šią sampratą taip pat buvo įtrauktas
ir kitas požymis – būtent tai, kad tos padarytos kelios nusikalstamos veikos turi būti nepraradusios savo juridinės
reikšmės. Tai reiškia, kad nusikalstamų veikų daugetu nelaikomos situacijos, kai suėjo apkaltinamojo nuosprendžio
priėmimo ar apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminai, baigėsi ar teismo buvo panaikintas teistumas.

Galiojant 1961 m. Baudžiamajam kodeksui didžiausio pripažinimo Lietuvoje sulaukė trinarė nusikalstamų veikų
daugeto sistema, t. y. buvo skiriamos trys nusikalstamų veikų daugeto formos: nusikaltimų sutaptis, nusikaltimų
pakartotinumas ir nusikaltimų recidyvas. Kaip nusikaltimų sutaptis buvo suprantami atvejai, kai ,,asmuo padarė du ar
daugiau nusikaltimų, kvalifikuojamų atskirai, ir nė už vieną iš jų anksčiau nebuvo patrauktas baudžiamojon
atsakomybėn“. Nusikaltimų sutaptis galėjo įgyti dvi formas: idealioji nusikaltimų sutaptis ir realioji nusikaltimų sutaptis.
Idealioji nusikaltimų sutaptis buvo suprantama kaip situacija, kai kaltininkas viena veika padaro du nusikaltimus,
numatytus skirtingose baudžiamojo įstatymo normose, o kaip realioji nusikaltimų sutaptis suprantama situacija, kai
11
© A. M.
asmuo keliais savarankiškais veiksmais padaro du ar daugiau nusikaltimų, numatytų skirtinguose BK specialiosios
dalies straipsniuose. Kaip pakartotinumas buvo suprantama situacija, kai asmuo padaro du ar daugiau savarankiškų
nusikaltimų. Recidyvas buvo skiriamas kaip atskira daugeto forma ir buvo suprantamas kaip nusikaltimo padarymas,
kai asmuo jau nuteistas už ankstesnį nusikaltimą.

Antros pozicijos atstovai nusikalstamų veikų daugetą sieja su situacija, kai sprendžiamas klausimas dėl patraukimo
baudžiamojon atsakomybėn už kelias veikas, kurios padarytos iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Ši pozicija
įgijo didesnį ,,teisinį svorį“ įsigaliojus naujajam 2000 m. Baudžiamajam kodeksui. Tačiau jau 1995 m. buvo siūloma
atsisakyti recidyvo kaip daugeto formos; daugetas sietas su situacija, kai asmuo padaro kelis nusikaltimus, kuriuos ir
reikia teisiškai įvertinti. Prof. V. Piesliako nuomone, nusikalstamų veikų daugetą reika suprasti kaip teisinę situaciją,
kai asmuo padaro kelias nusikalstamas veikas, dėl kurių sprendžiamas jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn
klausimas.

SĄVOKA. Iš esmės nusikalstamų veikų daugetą galima apibrėžti taip: tai tokia teisinė situacija, kai asmuo yra
traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už kelias nusikalstamas veikas, padarytas iki apkaltinamojo
nuosprendžio už bent vieną iš jų priėmimo.

Skiriami tokie nusikalstamų veikų daugeto požymiai:

1) Asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už kelias nusikalstamas veikas. Tai reiškia, kad asmuo
turi padaryti dvi ar daugiau veikų, kurios atitinka BK specialiojoje dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos
sudėties požymius. Gali būti padaromos tiek skirtingos nusikalstamos veikos, tiek ir atitinkančios tą
patį BK straipsnį. Visos padarytos nusikalstamos veikos turi būti kvalifikuojamos atskirai, net ir tuo atveju, jei
padaromos nusikalstamos veikos, atitinkančios tą patį BK straipsnį. Nusikalstamų veikų daugetas gali
pasireikšti kaip nusikaltimų daugetas, nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų daugetas arba tik kaip
baudžiamųjų nusižengimų daugetas. Nusikalstamų veikų daugetu nelaikoma situacija, kai padaroma
nusikalstama veika ir kitas teisės pažeidimas (administracinis teisės pažeidimas, drausminis nusižengimas ar
civilinės teisės pažeidimas).

2) Tos nusikalstamos veikos yra padarytos iki apkaltinamojo nuosprendžio už jas priėmimo. Būtent
remiantis šiuo požymiu tampa įmanoma nusikalstamų veikų daugetą atriboti nuo nusikaltimų recidyvo. Kelių
nusikalstamų veikų padarymas iki apkaltinamojo nuosprendžio už bent vieną iš jų priėmimo gali pasireikšti
keliomis pagrindinėmis situacijomis:

a) Kai padaromos kelios nusikalstamos veikos, už kurias yra traukiama baudžiamojon atsakomybėn vienu
nuosprendžiu;

b) Kai padaromos kelios nusikalstamos veikos iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo už bent vieną iš jų,
tačiau priimant sprendimą dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už visas nusikalstamas veikas dėl
bent vienos iš nusikalstamų veikų yra jau priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

c) Kai asmuo, sąlyginai atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, padaro naują nusikalstamą veiką ir jam
yra naikinamas sprendimas dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.

Nusikalstamų veikų daugeto instituto paskirtis yra:

1) Išspręsti nusikalstamų veikų kvalifikavimo problemą, atribojant nusikalstamų veikų daugetą nuo pavienės
nusikalstamos veikos;

2) Išspręsti baudžiamosios atsakomybės individualizavimo problemą, priimant apkaltinamąjį nuosprendį už

kelias nusikalstamas veikas.

Nusikalstamų veikų recidyvas neturėtų būti vertinamas kaip nusikalstamų veikų daugeto forma, o turėtų būti
priskiriamas prie kaltininko asmenybės instituto.

Nusikalstamų veikų daugeto rūšys

Idealioji nusikalstamų veikų sutaptis
LAT nutartis byloje 2A-7-4-699/2015:

Pagal LAT praktiką ideali nusikalstamų veikų sutaptis paprastai konstatuojama tada, kai asmuo viena veika padaro
du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, numatytų skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose.
Tai reiškia, kad išsamus vieningą veiką sudarančių faktų visumos teisinis įvertinimas neišvengiamai reikalauja taikyti
daugiau negu vieną, t. y. dvi ar daugiau nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėčių, iš kurių kiekviena turi
skirtingą, savarankišką raišką baudžiamojo įstatymo tekste.

12
© A. M.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad sutaptis yra ideali ir tuo atveju, jei padarytos kelios veikos, jos buvo padarytos
viena po kitos, per trumpą laiko tarpą, įgyvendinant vieningą sumanymą. Tokiais atvejais atskirus kaltininko
nusikalstamus veiksmus jungia vieningas kaltininko sumanymas, siekiant pagrindinio visos nusikalstamos veikos
tikslo, tačiau jie kvalifikuojami pagal skirtingus specialiosios dalies BK straipsnius (byloje kaltinamasis pasirengė daryti
kontrabandą ir tuo tikslu gabeno didelį kiekį psichotropinių medžiagų, o nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad šias
veikas js padarė turėdamas vieingą sumanymą gabenti nurodytas psichotropnes medžiagas kontrabanda iš Lietuvos į
užsienio šalį).

Pagal BK 63 straipsnio į dalies 1 punktą, esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, bausmės, paskirtos už kelias
nusikalstamas veikas, bendrinamos apėmimo būdu.

Realioji nusikalstamų veikų sutaptis

Realioji nusikaltimų sutaptis yra tada, kai asmuo keliais savarankiškais veiksmais padaro du ar daugiau
nusikaltimų, numatytų skirtinguose BK Specialiosios dalies straipsniuose, ir už juos traukiamas baudžiamojon
atsakomybėn. Taigi kelis padarytus nusikaltimus galima vertinti kaip realiąją sutaptį tuomet, kai kiekvienas iš jų ne tik
kvalifikuotas atskirai, bet ir dėl kiekvieno iš jų neišnykę juridiniai pagrindai ir nėra procesinių kliūčių patraukti
baudžiamojon atsakomybėn, taip pat nei dėl vieno iš šių nusikaltimų nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Realioji nusikaltimų sutaptis, kai yra padaryti keli skirtingų rūšių nusikaltimai, paprastai nesukelia papildomų sunkumų,
kai reikia nustatyti bei įvertinti jų požymius. Šiuo atveju kiekvienas nusikaltimas laiko ir aplinkybių yra daugiau ar
mažiau atribotas. Juos vienija tik tas pats subjektas, tačiau ir jo požymiai laikui bėgant gali keistis. Pavyzdžiui, vieną
nusikaltimą asmuo padarė būdamas nepilnametis, o antrą – esant specialiam požymiui (tėvas, nemokantis alimentų).
Juos paprastai skiria ir didesnio ar mažesnio laiko tarpas.

Nusikalstamų veikų daugeto baudžiamoji teisinė reikšmė

Nusikalstamų veikų daugeto instituto paskirtis yra išspręsti kelias pagrindines problemas:

1) Nusikalstamų veikų kvalifikavimo problemą, atribojant nusikalstamų veikų daugetą nuo pavienės
nusikalstamos veikos (veika turi būti kvalifikuojama pagal vieną BK specialiosios dalies straipsnį, esant
pavienei veikai, ar kelis straipsnius, esant nusikalstamų veikų daugetui);

2) Baudžiamosios atsakomybės individualizavimo problemą (reikia nustatyti nusikalstamų veikų daugeto

rūšį bei jos įtaką baudžiamajai atsakomybei).

Tais atvejais, kai asmuo, teistas už nusikalstamą veiką, padaro naują nusikalstamą veiką, sprendžiamas klausimas
dėl tokio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal bendras taisykles (t. y. padarius vieną nusikalstamą
veiką), o ankstesnis teistumas gali būti įvertinamas pasitelkiant kaltininko asmenybės institutą (jam priskiriant
nusikaltimų recidyvą).

Nusikalstamų veikų daugeto skirtingumas nuo pavienių nusikaltimų, kuriuos sudaro keli elgesio
aktai
Trunkamosios nusikalstamos veikos
Trunkamasis nusikaltimas – toks nusikaltimas, kurio darymas tęsiasi tam tikrą laiką. Teismų praktikoje trunkamuoju
nusikaltimu paprastai pripažįstamas toks veikimas ar neveikimas, kuris suponuoja anksčiau kaltininkui uždėtų pareigų
nevykdymą.

Trunkamieji nusikaltimai gali prasidėti kokiu nors veiksmu arba neveikimu (pavyzdžiui, dezertyravimu (BK 323 str.)
arba nepranešimu apie nusikaltimą (BK 238 str.)) ir trunka tol, kol kaltininkas pats, kiti asmenys ar teisėsaugos
institucijos nenutraukia susidariusios nusikalstamos būsenos.

Kaltės požiūriu trunkamieji nusikaltimai gali būti padaryti tyčia (BK 164 str.: vengimas išlaikyti vaiką, BK 316 str.:
vengimas atlikti karo tarnybą) arba neatsargiai (BK 255 str.: šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmeenų ar
sprogstamųjų medžiagų laikymo taisyklių pažeidimas).

Trunkamajam nusikaltimui būdinga tai, kad pareiga veikti ar neveikti atsiranda baudžiamojo įstatymo arba kitų
įstatymų pagrindu. Kitais atvejais šie nusikaltimai prasideda nuo neteisėto veiksmo padarymo (BK 146 str.: neteisėtas
laisvės atėmimas, BK 241 str.: kalinio pabėgimas ir pan.) arba nuo pareigos veikti ar neveikti atsiradimo momento
(pranešti teisėsaugos institucijoms apie padarytą nusikaltimą pagal BK 238 str. ir pan.). Trunkamieji nusikaltimai
pasibaigia, kai kaltininkas pats nutraukia pareigos nevykdymą (pabėgęs kalinys prisistato policijai), kai pareigos
nevykdymą nutraukia teisėsaugos ar kitos valdžios institucijos arba pasibaigia pareigos vykdymas (alimentų
mokėjimas vaikui, kai jam sukanka atitinkamas amžius).

13
© A. M.
Tęstinės nusikalstamos veikos
Iš straipsnio Girdenis, T. Tęstinės nusikalstamos veikos samprata ir požymiai. Jurisprudencija. 2007. T.8 (98):

Pastaruoju metu beveik visi baudžiamosios teisės specialistai sutinka, kad tęstinė nusikalstama veika yra pavienės
veikos rūšis.

Tęstinė nusikalstama veika – tai veika, susidedanti iš kelių tapačių kūno judesių, iš kurių kiekvienas atskiras kūno
judesys turi atitikti to paties BK straipsnio dispozicijoje aprašytą veikos požymį ir gali sudaryti nusikalstamos veikos
sudėtį. Visi tie kūno judesiai nukreipti į tą pačią baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę ir padaryti iš vieno šaltinio bei
visus tuos judesius sieja vieninga kaltininko tyčia.

Lietuvos teismų praktikoje ir baudžiamosios teisės teorijoje pasireiškia tokie tęstinės veikos požymiai:

● Turi būti padaryti keli kūno judesiai, kiekvienas jų turi atitikti to paties BK straipsnio dispozicijoje
aprašytą veikos požymį, tačiau kai dėl kiekybinės padarinių išraiškos kvalifikacija keičiasi, veika gali
atitikti ir keliuose BK straipsniuose numatytas sudėtis, be to, kiekvienas atskiras kūno judesys turi
būti nusikalstamas arba sudaryti teisės pažeidimą;

Tai pirmasis požymis, būtinas pripažinti nusikalstamą veiką tęstine. Būtent šis požymis ir yra pagrindas tęstinės
nusikalstamos veikos sąvokai atsirasti, nes, kai daromi tapatūs ar panašūs veiksmai, atitinkantys vieną BK straipsnį,
iškyla pavienės veikos atribojimo nuo daugeto problema. Tęstinė nusikalstama veika yra pavienės veikos rūšis, todėl
atliekant atskirus kūno judesius turi būti įgyvendinama tik viena nusikalstamos veikos sudėtis.

Vienas iš sudedamųjų šio požymio elementų yra tai, kad visi kūno judesiai turi atitikti to paties BK straipsnio
dispozicijoje aprašytą veikos požymį.

Antras nagrinėjamo požymio elementas yra tas, kad kiekvienas tęstinės nusikalstamos veikos kūno judesys, net
nesant kitų kūno judesių, gali būti laikomas nusikalstamu. Tai reiškia, kad kiekvienas kūno judesys jau
įgyvendina nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius.

● Visus kūno judesius turi sieti vieninga kaltininko tyčia;

Vieninga tyčia ,,reiškia, kad kaltininkas turi vieną sumanymą ir visus kūno judesius suvokia ne kaip atskiras veikas, o
kaip vieną veiką, vieną nusikalstamą veiką“. Be to, pažymėtina, kad kaltininko tyčia turi atsirasti prieš atliekant pirmą
veiksmą arba jo atlikimo metu. Tais atvejais, kai tyčia susiformuoja iš naujo atlikus kiekvieną veiksmą,
nusikalstama veika negali būti laikoma tęstine ir sudaro nusikalstamų veikų daugetą.

Paprastai kaip vieninga tyčia bylose, susijusiose su narkotinių medžiagų platinimu, yra vertinami tokie atvejai, ,,kai
pagal susitarimą su pardavėju asmuo vieną kartą nupirktas psichotropines ar narkotines medžiagas iš jo atsiima
dalimis ne vienu metu; kai asmuo, sumanęs pasigaminti tam tikrą medžiagų kiekį, jas gamina kelis kartus; kai kartą
įsigijęs medžiagų, turėdamas tikslą parduoti, jas pardavinėja, ne vieną kartą parduodamas dalimis tam pačiam
asmeniui ar keliems asmenims, ir kt.“

● Visi kūno judesiai nukreipti į tą pačią baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę, ir nusikalstamos veikos
padarytos iš vieno šaltinio.

Paprastai vieno šaltinio požymis taikomas turtinėms nusikalstamoms veikoms. Tačiau skirtingose bylose teismai ne
visada vienodai vertina vieno šaltinio požymį.

Galima teigti, kad vagysčių bylose paprastai yra taikomas vieno šaltinio požymis. Kitaip yra plėšimų bylose, Tais
atvejais, kai nusikaltimo metu yra apiplėšiami keli asmenys (keli nukentėjusieji), LAT vieno šaltinio motyvo paprastai
netaiko.

Tiek Lietuvos teismų praktikoje, tiek baudžiamosios teisės teorijoje nėra vienos nuomonės apie vieną šaltinį kaip
tęstinės nusikalstamos veikos požymį. Vieno šaltinio požymio taikymas išimtinai priklauso nuo bylų kategorijos ir
skirtingose bylose yra aiškinamas skirtingai, todėl būtina detalesnė tiek praktikų, tiek mokslininkų šio klausimo analizė.

Nusikalstamos veikos su sudėtinėmis sudėtimis

Sudėtinis nusikaltimas – tokia nusikalstama veika (sudėtis), kurioje sujungiamos kelios nuskalstamų veikų sudėtys,
kurios paprastai aprašytos keliuose straipsniuose. Šios veikos yra neatskiriamos, nors ir jas gali kvalifikuoti pagal
atskirus straipsnius (pvz. plėšimas). Nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, forma sujungia ją į vieną
nusikaltimą. Pasekmės nevienarūšės, ta pati veika sukelia daugiau nei vieną pasekmę.

14
© A. M.
Atskirą nusikaltimų grupę galima išskirti tada, kai įstatymų leidėjas, konstruodamas nusikaltimų sudėtis, nurodo kelis
vienodos reikšmės požymius (pavyzdžiui, kelis skirtingus veiksnius), kurių kiekvienas atskirai paimtas kartu su kitais
nusikaltimo sudėties požymiais sudaro visą nusikaltimą. Jeigu kaltininkas padarė nusikaltimą, atitinkantį kelis
įstatyme numatytus alternatyvius požymius, pripažįstama, kad padaryti ne keli, o vienas nusikaltimas.

Jeigu kaltininkas pradžioje pasigamino šaunamąjį ginklą, kurį laiką laikė savo žinioje, o po to pardavė, jis
padarė vieną nusikaltimą. Taip pat vienas nusikaltimas bus ir tuo atveju, jeigu kaltininkas tik neteisėtai pasigamino
ginklą arba pagaminęs ji pardavė. Jeigu skirtingi alternatyvūs veiksmai padaryti įvairiose valstybėse, tačiau kaltininkas
turėjo vieningus nusikalstamus kėslus, tuomet kvalifikuojant veiką kaip ir ankstesniu atveju reikia atsižvelgti į BK 4 str.
nuostatas.

Nusikalstamos veikos su sudėtingomis sudėtimis

Sudėtingas pavienis nusikaltimas – nusikaltimas, kuriuo kėsinamasi į daugiau nei vieną objektą, objektyvioji
pusė susideda iš daug skirtingų veiksmų, veikos ištįsusios laike.

BK yra numatytų nusikaltimo sudėčių, kuriose įstatymų leidėjas yra numatęs du vienas po kito einančius veiksmus.
Laiko tarpas tarp šių veiksmų gali būti ilgesnis ar trumpesnis, tačiau ji visuomet galima fiksuoti.

Pavyzdžiai:

●
● BK 252 str. Žmogaus pagrobimas įkaitu??

252 straipsnis. Žmogaus pagrobimas įkaitu

1. Tas, kas pagrobė ar laikė pagrobtą žmogų ir už paleidimą reikalavo iš tarptautinės viešosios organizacijos,
valstybės ar jos institucijos atlikti bet kokį veiksmą ar susilaikyti nuo veiksmų, taip pat tas, kas grasino tuoj pat
nužudysiąs ar sužalosiąs pagrobtą žmogų reikalaudamas sudaryti sąlygas išvengti sulaikymo,
baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų.
2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, jeigu pagrobė ar laikė pagrobtus du ar daugiau
žmonių,
baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų.
3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.

Nusikaltimų sutapties atskyrimas nuo baudžiamosios teisės normų konkurencijos

Nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai asmuo jų padaro dvi ar daugiau veikų ir dėl šių veikų nėra kliūčių kaltininko
baudžiamajam persekiojimui (pvz., asmeniui dar nepriimtas apkaltinamasis nuosprendis). Sutapties atveju
nusikalstamos veikos kvalifikuojamos pagal skirtingus arba tą patį BK straipsnį ar jo dalis, kuriose nustatytos atskiros
nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtys. Ši nusikalstamų veikų sutapties bendriausia traktuotė turi būti
tikslinama, kai taikant baudžiamąjį įstatymą reikia apsispręsti, ar konkrečiu atveju yra ideali ar reali sutaptis.

Kai yra konkurencija – kalbama apie vieną veiką, kurios apibūdinimas yra ne viename straipsnyje (analizuojama, kurią
normą taikyti – specialiąją ar bendrąją (pvz., piktnaudžiavimas tarnyba ar kyšininkavimas; vagystė ar plėšimas), arba
kurią normos dalį taikyti – kvalifikuotą ar paprastą.

Kiekvienoje specialioje normoje turi būti visi bendrosios normos požymiai. Specialioji norma turi turėti ypatingų, tik šiai
normai būdingų požymių.

Esant bendrosios ir specialiosios normos konkurencijai taikoma specialioji norma. Bendroji ir specialioji normos
gali būti pritaikytos kartu tik tuo atveju, jeigu padaryti keli tarpusavyje nesusiję nusikaltimai (yra realioji
nusikaltimų sutaptis), kurių vienas atitinka specialiąją, o antras – bendrąją normą.

Nusikalstamų veikų recidyvo samprata, rūšys

Nusikalstamų veikų recidyvas
Nusikaltimų recidyvas nėra nusikalstamų veikų daugeto rūšis.

Nusikalstamų veikų daugeto atveju asmuo turi būti traukiamas atsakomybėn bent už dvi nusikalstamas veikas, o
recidyvo atveju asmuo, kuris yra teistas už tyčinį nusikaltimą, atsakomybėn traukiamas ir už vieno naujo tyčinio
nusikaltimo padarymą.

Nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį
neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo
yra recidyvistas.

15
© A. M.
LAT nutartis byloje Nr. 2K-176/2005: ,,Kasatorius ankščiau tris kartus teistas už tyčinius nusikaltimus ir vėl padarė du
naujus tyčinius nusikaltimus, todėl teismas visiškai pagrįstai konstatavo nusikaltimų recidyvą ir vadovaudamasis BK
56 straipsnio nuostatomis skyrė kasatoriui laisvės atėmimo bausmę. Kasatorius ginčija jo laikymo recidyvistu faktą tuo
pagrindu, kad anksčiau jis teistas ne už plėšimą, o už kitus nusikaltimus. Tačiau pagal BK 27 straipsnio nuostatas
asmuo anksčiau teistas už bet kokį tyčinį nusikaltimą ir padaręs naują tyčinį nusikaltimą laikomas recidyvistu“.

Nusikaltimų recidyvo požymiais yra:

1) Tyčinis nusikaltimų padarymas (į baudžiamuosius nusižengimus bei į neatsargius nusikaltimus pripažįstant

nusikaltimų recidyvą neatsižvelgiama);

2) Recidyvą sudaro mažiausiai du tyčiniai nusikaltimai;

3) Šiuos nusikaltimus padaro tas pats asmuo;

4) Būna išlikęs teistumas bent už vieną anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą, t. y. susidaro situacija, kad
asmuo, teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, teistumui už jį neišnykus ar jo nepanaikinus įstatymo
nustatyta tvarka vėl padaro bent vieną tyčinį nusikaltimą.

Mokslinė literatūra išskiria keletą recidyvo rūšių:

1) Legalųjį (bendrąjį) – kai ankstesnis nuteisimas turi juridinės reikšmės vėlesniam nuteisimui;

Legalusis nusikaltimų recidyvas, remiantis Lietuvos BK įtvirtintomis nuostatomis, - tai asmens, kuris anksčiau jau buvo
teistas už tyčinį nusikaltimą ir teistumas neišnyko ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, nuteisimas už tyčinį
nusikaltimą.

Jeigu asmuo padaro naują nusikaltimą po nuteisimo, tai rodo, kad jis nepaiso ankstesnio nuosprendžio padaryto
įspėjimo, aiškiai nenori laikytis visuomenėje nustatytos tvarkos. Kartu tai rodo, kad nusikaltimų recidyvas yra daugiau
asmenį, bet ne nusikaltimą apibūdinantis požymis.

Pagal Lietuvos BK legalusis recidyvas gali būti trijų rūšių:

a) Bendrasis. Bendrasis recidyvas yra koks nors naujas nusikaltimas, kurį padaro asmuo, jau anksčiau
nuteistas už bet kokio nusikaltimo padarymą. Šiuo atveju įstatymas kalba apie pakartotinio nusikaltimo
padarymą apskritai, o pakartotinis nusikaltimas po nuteisimo tik parodo, kad šiuo atveju nusikaltėlis
pavojingesnis.

b) Specialusis.

c) Itin pavojingas recidyvistas.

2) Faktinį – kai asmuo nuteisiamas pakartotinai, neatsižvelgiant į tai, kada asmuo anksčiau buvo nuteistas ir ar
yra, ar išnykęs teistumas;

3) Penitenciarinį – kai asmuo anksčiau buvo teistas laisvės atėmimu.

Sudėtine nusikaltimų recidyvo dalimi negali būti laikomi nusikaltimai, kuriuos asmuo padarė būdamas jaunesnis
nei aštuoniolikos metų, nors teistumas už juos ir neišnykęs ar nepanaikintas.

Pripažįstant nusikaltimų recidyvą neturi reikšmės:

1) Padarytų ir nusikaltimų recidyvo komponentais (sudėtine dalimi) esančių tyčinių nusikaltimų rūšis, pobūdis; jie
gal būti tapatūs, vienarūšiai ar įvairių rūšių;

2) Nusikaltimų recidyvą sudarančių tyčinių nusikaltimų kategorija – sunkumo laipsnis;

3) Paskirtos bausmės (bausmių) rūšis, dydis; jei paskirta laisvės atėmimo bausmė – jos atlikimo vieta;

4) Ar už anksčiau padarytą nusikaltimą atlikta bausmė;

5) Kokioje nusikalstamos veikos stadijoje nutrūko asmens daromas nusikaltimas (nusikaltimai);

6) Ar nusikaltimų recidyvą sudarantys nusikaltimai padaryti bendrininkaujant, ar vieno asmens.

Nusikaltimų recidyvas konstatuojamas nuo to momento, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą (ir
turintis neišnykusį ar nepanaikintą teistumą), kitu teismo nuosprendžiu pripažįstamas kaltu padaręs naują tyčinį
16
© A. M.
nusikaltimą. Nusikaltimų recidyvas baigiasi, kai išnyksta ar panaikinamas teistumas bent už vieną nusikaltimą, esantį
būtinąja sudėtine recidyvo dalimi, arba kai išnyksta teistumas už sunkiausią iš nusikaltimų,, sudarančių recidyvą,
kadangi asmuo laikomas teistu už kiekvieną nusikalstamą veiką tol, kol išnyksta teistumas už sunkiausią iš jų.

Pavojingas nusikalstamų veikų recidyvas. Asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu sąlygos, tvarka
Pavojingą nusikaltimų recidyvą apibūdina, išskyrus nusikaltimų, sudarančių šią recidyvo rūšį, sunkumą, iš esmės tokie
patys požymiai, kaip ir nusikaltimų recidyvą. Nors BK 27 str. 2 d. neminima pavojingo recidyvo kaltės forma, tačiau šie
nusikaltimai gali būti padaromi tik tyčia.

Tik esant situacijoms, kurios išvardintos BK 27 str. 2 d., nusikalstamos veikos sudaro pavojingą nusikaltimų recidyvą.

27 straipsnis. Nusikaltimų recidyvas

1. Nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas
pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau
tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas.
2. Nusikaltimų recidyvas yra pavojingas, o nusikaltimus padaręs asmuo teismo gali būti pripažintas pavojingu
recidyvistu, jeigu šis asmuo:
1) turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą, padaro naują labai sunkų nusikaltimą;
2) būdamas recidyvistas, padaro naują labai sunkų nusikaltimą;
3) būdamas recidyvistas, jeigu bent vienas iš sudarančių recidyvą nusikaltimų yra labai sunkus, padaro naują
sunkų nusikaltimą;
4) turėdamas tris teistumus už sunkius nusikaltimus, padaro naują sunkų nusikaltimą.
3. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį už paskutinį nusikaltimą, atsižvelgęs į kaltininko asmenybę,
nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, į dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį ir kitas bylos aplinkybes, asmenį gali
pripažinti pavojingu recidyvistu.
4. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu, neatsižvelgia į teistumą už
nusikaltimus, kuriuos asmuo padarė būdamas jaunesnis negu aštuoniolikos metų, neatsargius nusikaltimus,
nusikaltimus, už kuriuos teistumas yra išnykęs ar panaikintas, taip pat užsienyje padarytus nusikaltimus šio kodekso
97 straipsnio 9 dalyje numatytais atvejais.
5. Asmens pripažinimas pavojingu recidyvistu netenka galios, kai asmens teistumas išnyksta arba
panaikinamas.

Nusikalstamų veikų, kurios vertinamos kaip pavojingas nusikaltimų recidyvas, pagrindai kartu yra veiką padariusio
asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu pagrindai.

Pavojingas nusikaltimų recidyvas baigiasi, kai išnyksta ar panaikinamas teistumas pagal nuosprendį, kuriuo asmuo
buvo pripažintas pavojingu recidyvistu. Padarytų nusikalstamų veikų pripažinimas pavojingu nusikaltimų recidyvu
savaime nesuponuoja teisinio jį padariusio asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu. Esant tokiam pagrindui, teismas
kiekvieną kartą sprendžia ir turi teisę (bet ne pareigą) asmenį pripažinti (ar nepripažinti) pavojingu recidyvistu.
Teismas, spręsdamas asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu klausimą, pagal BK 27 str. 3 d. privalo atsižvelgti į
kaltininko asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, t. y. nusikalstamos veikos padarymo stadiją,
dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį, pavyzdžiui, bendrininkavimo rūšį, jei veika (veikos) padarytos
bendrininkaujant, į kitas bylos aplinkybes, pavyzdžiui, lengvinančias ar sunkinančias kaltininko atsakomybę.

Nusikalstamų veikų recidyvo baudžiamoji teisinė reikšmė

Apibūdinant teisines nusikaltimų recidyvo, pavojingo nusikaltimų recidyvo, recidyvisto, pripažinimo pavojingu
recidyvistu pasekmes, pažymėtina, kad recidyvas – didesnio pavojaus nusikalstamos veikos padarymo forma.
Recidyvas gali būti pagrindu paskiriant sunkesnę bausmę: recidyvistui – paprastai laisvės atėmimo bausmę,
pavojingam recidyvistui – griežtesnę bausmę negu pagal straipsnio sankciją už padarytą nusikaltimą numatytas
laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Nors įstatymų leidėjas tiesiogiai nenurodo (išskyrus BK 38 str.), recidyvistas, pavojingas recidyvistas, atsižvelgus į jų
padarytų nusikaltimų sunkumą, negali būti atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės. Išimtimi gali būti tik BK
391 numatyti atleidimo nuo baudžiamosios atvejai. Dėl padarytų nusikaltimų sunkumo pavojingam recidyvistui negali
būti atidėtas bausmės vykdymas. Pavojingam recidyvistui netaikomas lygtinis atleidimas nuo bausmės prieš
terminą ar neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies pakeitimas švelnesne bausme.

Pagal BK 60 str. 1 d.13 p., nusikaltimų recidyvas yra baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

Recidyvisto ar pavojingo recidyvisto statusas parodo nuteistojo asmenybės pavojingumą. Atsižvelgiant į tai, BK 56 str.
numatytos specialios bausmės skyrimo taisyklės pavojingiems recidyvistams, padariusiems tyčinius nusikaltimus.

17
© A. M.
BK 56 str. vartojamas terminas skiriama reiškia, kad teismas yra įpareigotas pavojingam recidyvistui skirti ne tik
laisvės atėmimo bausmę, bet ir jos dydis turi būti griežtesnis, negu BK straipsnio sankcijoje už padarytą
nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

18
© A. M.
ATLEIDIMAS NUO BA

Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės samprata, sąvoka, sistema ir rūšys

Atlleidimas nuo BA – tai amsens, teismo pripažinto kaltu nusikaltimo padarymu, sąlyginis arba besąlyginis atleidimas
nuo tų pasekmių, kurios sudaro baudžiamosios atsakomybės turinį, ir teistumo.

Taigi valstybė atsisako pripažintiems kaltais asmenims taikyti ribojimus, kuriuos sukelia BA, su visais savo represinio
pobūdžio elementais. Baudžiamojo poveikio priemonės – paskelbimas kaltu, pasmerkimas valstybės vardu to
asmens, skyrimas bausmės, BA pasekmė – teistumas.

Baudžiamoji atsakomybė – tai valstybės baudžiamųjų teisinių priemonių visuma, taikoma nusikaltimą padariusiam
asmeniui. Stipriausiai veikiantis asmens teisinę padėtį elementas yra kriminalinė bausmė. Baudžiamosios
atsakomybės tikslas sutampa su bausmės tikslais. Siekiama pataisyti nusikaltimą padariusį asmenį.

Bet kuri atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis galima tik tuomet, kai teismas pripažįsta asmenį, padariusį
nusikaltimą, kaltu. Šio atvejo negalima tapatinti su atleidimu nuo bausmės, nes šiuo atveju asmeniui nuosprendžiu
paskiriama bausmė, o po to jis atleidžiamas nuo visos ar dalies paskirtosios bausmės atlikimo. Tuo tarpu atleidimo
nuo baudžiamosios atsakomybės atveju asmuo atleidžiamas nuo visų pasekmių, sudarančių baudžiamosios
atsakomybės turinį, ir teistumo.

Atleidžiant nuo BA, šio instituto turinio kontekste, tiksliau būtų sakyti atleidimas nuo bausmės. Atleidžiant nuo BA
turi būti konstatuojamas asmens kaltumas padarant nusikalstamą veiką, asmuo nereabilituojamas. Atskirais atvejais
atleidimas nuo BA yra gana sąlyginis, pvz., BK 38, 40 str. nustatomas bandomasis laikotarpis atleidžiant nuo BA, čia
jam keliami reikalavimai kaip turi elgtis asmuo, kad valstybės būtų pamalonintas – atleistas nuo BA. Tos veikos toliau
laikomos nusikaltimais ir baudžiamaisiais nusižengimais, tačiau valstybė pamalonina kaltininką, jeigu jis atitinka
vienas ar kitas sąlygas, todėl tai nėra dekriminalizacija, depenalizacija. (radikali dekriminalizacija įvyko 1990 m.; šiaip
dekriminalizuojant jeigu veikos pripažįstamos pavojingomis, gali būti perkeltos į kitus teisės institutus; depenalizacija
– įst. leidėjas vertindamas atskirų rūšių NV paplitimą, padarymo sąlygas, besikeičiantį tų veikų pavojingumo poveikį ir
t.t. ir dar nemato pagrindo nekriminalizuoti tų veikų, tačiau palieka teismui galimybę varijuoti atsakomybę, pvz.,
atleisti nuo BA, todėl atleidimas nuo BA gali pasireikšti kaip depenalizacijos proceso realizavimas.)

Taigi atleidimas nuo BA yra pakankamai populiarus ne tik teisėkūroje, bet ir praktikoje taikant šį institutą.
Analizuojant visą sistemą atleidimo nuo BA – beveik visais atvejais teismas turi diskreciją netaikyti atleidimo nuo BA
instituto, atleidimo nuo bausmės. Teismas neprivalo motyvuoti, pagrįsti savo sprendimo kodėl jis netaikė šio instituto
nors ir buvo jam taikyti reikalingi pagrindai, jeigu šalys prašė taikyti šį institutą ir teismas atmeta, tada jis turi aiškinti
tokį savo nuosprendį. Atleidžiant nuo BA asmuo praktiškai atleidžiamas nuo pasmerkimo.

Galima klasifikuoti atleidimą nuo BA, pagal savo turinį, į rūšis:

● Besąlyginės – tos atleidimo rūšys, po kurių pritaikymo asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės
ir įstatyme nėra įtvirtinta galimybė, kad jo byla vėl būtų atnaujinama dėl tos pačios nusikalstamos veikos,
kurios padarymu asmuo buvo kaltinamas. Padarius naują nusikalstamą veiką, baudžiamoji atsakomybė už
anksčiau padarytąją veiką nebus atnaujinta. Taigi reiškia tai, kad nauja padarytoji veika negali būti laikoma
pakartotine, nors prieš tai buvusi veika irgi buvo nusikalstama. Įstatymų leidėjas atleidžiamam asmeniui
nenustato ribojimų, nėra nustatomas bandomasis laikotarpis per kurį asmuo turi atitinkamai elgtis. Tokių
atleidimų pvz.: BK 26 str. padaryta nusikalstama veika praranda pavojingumą; 39 str. atleidžiama esant
lengvinančioms aplinkybėms.
Baudžiamojo poveikio priemonės gali būti skiriamos atleidžiant nuo bausmės, nuo BA – BK 67 str. vietoj bausmės
skiriama baudžiamojo poveikio priemonė, jos skyrimas yra teismo teisė, o ne pareiga. Todėl galima sakyti, kad
atleidimas besąlyginis, jeigu nebus taikomas BK 67 str.

● Sąlyginis – BK 38 str. kai kaltininkas susitaiko su nukentėjusiuoju ir 40 str. atleidimas nuo baudžiamosios
atsakomybės taikant laidavimą, kuris taikomas tada, kai yra įvykdyta visuma sąlygų, pvz.: susitaikymo atveju
yra keturios sąlygos, kurioms esant gali būti sprendžiamas atleidimo nuo BA klausimas. Čia jau yra
bandomasis laikotarpis, kurį nustato įstatymų leidėjas, kurio metu asmuo turi savo veiklą derinti su įstatyme
numatytais atvejais; tuo pačiu įtvirtinamos sąlygos, kas bus jei asmuo nesilaikys.
19
© A. M.
Švedas G., Veršekys P., Levon J., Prapiestis D.,  Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies vientisumo ir naujovių
(su)derinimo iššūkiai:

BK VI skyriuje: Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės sudaro šeši straipsniai, kurie reglamentuoja atleidimą nuo
baudžiamosios atsakomybės:

⮚ Kai asmuo ar nusikalstama veika prarado pavojingumą (36 straipsnis)

Padaręs nusikalstamą veiką asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu teismas pripažįsta, kad iki
bylos nagrinėjimo teisme šis asmuo ar jo padaryta veika dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingi.

LR BK Komentaras:

Atleidimas nuo BA, kai asmuo ar NV prarado pavojingumą yra besąlyginė atleidimo nuo BA rūšis, kai asmuo
atleidžiamas nuo BA dėl to, kad jis pats arba jo padaryta nusikalstama veika prarado pavojingumą. Asmens, kuris
nustojo būti pavojingas, arba asmens padariusio veiką, kuri nėbėra pavojinga, patraukimas BA yra netikslingas ir
nereikalingas BK 41 str. nurodytais bausmės paskirties požiūriais.

Atleidimą nuo BA veikai praradus pavojingumą reikia atriboti nuo BĮ pakeitimų, panaikinančių veikos
nusikalstamumą (baudžiamumą) ir turinčių grįžtamąją galią, kadangi komentuojamojo straipsnio taikymas galimas
tik tuo atveju, kai veika, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms, tampa nepavojinga, tačiau jos nusikalstamumas
(baudžiamumas) išlieka.

Taip pat reikia skirti ir nuo atleidimo nuo BA dėl NV mažareikšmiškumo, kadangi šiuo atveju NV jau jos padarymo
momentu vertintina kaip mažareikšmė. Tuo tarpu nusikalstama veika pavojingumą dėl aplinkybių pasikeitimo gali
prarasti praėjus kuriam tai laikui po jos padarymo, o veikos padarymo metu ji buvo pavojinga ir baustina.

Atsiradimas:

Aplinkybės, šalinančios asmens ar veikos pavojingumą, atsiranda padarius veiką. Jos gali pasikeisti tuojau po to, kai
padaryta NV, arba praėjus tam tikram laikui. Aplinkybės šalinančios veikos ar asmens pavojingumą, gali atsirasti
ikiteisminio bylos tyrimo metu, tačiau ne vėliau kaip iki bylos nagrinėjimo teisme.

Du pagrindai: nusikalstamos veikos arba asmens padariusio NV tapimas nepavojingais. Konstatavus bet kurį iš šių,
taikytinas šis straipsnis.

Asmuo gali prarasti pavojingumą, jeigu padarius NV pasikeitė faktinės aplinkybės ir dėl tokio aplinkybių pasikeitimo
asmuo, padaręs NV, nebekelia pavojaus.

- Aplinkybės gali pasikeisti dėl objektyvių išorinių sąlygų, kuriose asmuo buvo iki ir po NV padarymo,
pasikeitimo, nepriklausančio nuo kaltininko sąmonės ir valios. Pvz.: asmuo pašaukiamas atlikti privalomąją
karo tarnybą.
- Tokie pasikeitimai gali įvykti ir dėl aktyvių asmens veiksmų, pvz.: asmuo pats pakeičia savo gyvenamąją
vietą, įsidarbina, pradeda mokytis, išsigydo nuo alkoholizmo ir pan.
Abiem atvejais pasikeitimai turi paveikti kaltininką, nulemti tokius jo individualių savybių pasikeitimus, kurie leistų
teisėjui ar teismui įsitikinti, jog dėl aplinkybių pasikeitimo asmuo tapo nepavojingu dėl jo padarytos NV.

Šiuo atveju nepavojingu tampa tik asmuo, o ne jo padaryta NV, kuri ir jos padarymo metu buvo, ir teisminio bylos
nagrinėjimo metu išlieka pavojinga.

Išvados apie tai, kad asmuo nustojo būti pavojingas, gali būti padarytos tik iš esmės išnagrinėjus aplinkybių,
susijusių su asmeniu, jo gyvenimo ir darbo sąlygomis, pasikeitimą. Jos vertintinos ne pavieniui, o komplekse. Negali
būti vertinamas kaip aplinkybių pasikeitimas toks teigiamas asmens elgesys, susijęs su padaryta NV, pvz.: nuoširdus
gailestis, padarytos žalos atlyginimas ir pan. Asmuo tampa nepavojingu pasikeitus aplinkybėms dėl to, jog
pašalinamos iki nusikalstamos veikos padarymo buvusios sąlygos, o naujos sąlygos teigiamai veikia tą asmenį.

Asmens atleidimas nuo BA dėl aplinkybių pasikeitimo jam tapus nepavojingu neturi būti siejamas su įsitikinimu, jog
asmuo ateityje nedarys naujų teisės pažeidimų. Taip pat nėra svarbu, ar aplinkybių pasikeitimas ateityje nesąlygos

20
© A. M.
kaltininko pavojingumo. Įstatymas nereikalauja tokių atleidimo šiuo pagrindu garantijų, kadangi nurodoma tik tai,
jog dėl aplinkybių pasikeitimo asmuo nustojo būti pavojingas.

Aplinkybių, dėl kurių asmuo tampa nepavojingu, pasikeitimas siejamas su aplinka, kuri kaltininką supo iki NV
padarymo ir yra susijusi tik su konkrečiu asmeniu bei jo padaryta NV.

Padaryta nusikalstama veika gali prarasti pavojingumą dėl objektyvių, nuo kaltininko sąmonės ir valios
npriklausančių veiksnių – atitinkamų politinių, socialinių, ekonominių, organizacinių ir kitų aplinkybių pasikeitimo.
Tokie pasikeitimai gali įvykti visos valstybės, atskirų vietovių, ar net konkretaus ūkio subjekto, valstybės institucijos
mastu. Negali būti pripažįstama praradusia pavojingumą NV, jei aplinkybės pasikeitė dėl paties kaltininko veiksmų.

NV praradus pavojingumą kartu ne tokiu pavojingu tampa ją padaręs asmuo.

✔ Šis straipsnis gali būti taikomas ir nesant byloje lengvinančių aplinkybių .

✔ Pasikeitus objektyvioms aplinkybėms, dėl kurių NV tapo nepavojinga, atsižvelgiant į galiojančius teisės aktus
tokia veika gali būti įvertinta kaip administracinis ar drausminis teisės pažeidimas.
Sprendžiant klausimą dėl atleidimo nuo BA šiuo pagrindu, teismas kiekvienu konkrečiu atveju įvertina bylos
aplinkybes. Tai yra teismo teisė, todėl teismas ad hoc savo nuožiūra, remdamasis konkrečios bylos aplinkybėmis,
gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės arba atsisakyti jam taikyti komentuojamojo straipsnio
nuostatas.

✔ Atleistam nuo atsakomybės šio straipsnio pagrindu asmeniui gali būti paskirtos baudžiamojo poveikio
priemonės, nepilnamečiui – auklėjamojo poveikio priemonės. Jas skiria teismas. Teismo diskreciją
kiekvienos konkrečios baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo klausimu nustato konkretus
BK straipsnis, kuriame numatytos <…> jas skiriant turėtų būti atsižvelgiama į kaltininko asmenybę bei kitas
subjektyvias ir objektyvias bylos aplinkybes.
✔ Kadangi ši atleidimo nuo BA rūšis yra besąlyginė – atleidžiamojo elgesiui ateityje nėra nustatomi
reikalavimai, taip pat nėra privaloma jam taikyti kokias nors poveikio priemones.
✔ Jeigu asmuo ateityje padaro NV, negali lemti jo patraukimo BA už ankstesnę NV.
✔ Pagal BĮ, atleidimas nuo BA yra galutinis. Tačiau tai nereiškia, kad tokiu pagrindu nutraukta byla negali būti
atnaujinama dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.
✔ Toks atleidimas pašalina galimybę vertinti antrą nusikaltimą, padarytą esant realiajai nusikaltimų
sutapčiai.
✔ Atleidimas nuo BA pagal šį straipsnį, nesąlygoja teistumo.
Pritaikius šį straipsnį, padaryta veika ir toliau laikoma priešinga teisei, o kaltininkas laikomas padariusiu BĮ uždraustą
veiką. Šio straipsnio normomis negalima remtis tuomet, kai baudžiamasis procesas nepradedamas, o pradėtas
nutraukiamas nesant veikoje NV sudėties, arba kai veikoje yra NV sudėties požymiai, bet dėl apkaltinamojo
nuosprendžio priėmimo senaties įstatymu neleidžiama taikyti BA.

- Ikiteisminis tyrimas, kai asmuo ar NV prarado pavojingumą, nutraukiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo
sprendimu, kuris patvirtina prokuroro nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo;
- Bylos parengimo nagrinėti metu asmuo atleidžiamas nuo BA šiuo pagrindu ir byla nutraukiama teisėjo ar
teismo priimta nutartimi;
- Bylos nagrinėjimo pirmojoje ar apeliacinėje instacijoje metu, byla nutraukiama ir asmuo atleidžiamas nuo
BA pagal šį str. teismo nuosprendžiu, o bylos nagrinėjimo kasacinėje instancijoje metu – teismo nutartimi.

⮚ Atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (37 straipsnis)

Padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos
dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme.

Mažareikšmiu, negali pripažinti sunkių ir labai sunkių nusikaltimų.

Tai yra besąlyginė atleidimo nuo BA rūšis, kai kaltininko veikoje, formaliai vertinant, yra nusikaltimo sudėtis,
tačiau realiai jos pavojingumas yra nedidelis. Vien formalaus veikos panašumo į nusikalstamą, vien nedidelio jos
pavojingumo nepakanka, kad ją būtų galima įvertinti kaip pagrindą BA kilti, todėl siekiant išvengti nepagrįsto asmens
patraukimo BA tokia veika pripažįstama mažareikšme.
21
© A. M.
 ● Atleidimo nuo BA klausimas gali būti keliamas tik po to, kai nustatomas pavojingos veikos, atitinkančios BĮ
numatytą nusikaltimo sudėtį, padarymo faktas bei ją padaręs asmuo. To nenustačius BA negalima, todėl
negali būti sprendžiamas ir atleidimo nuo BA klausimas.
● Asmens padaryta veika formaliai turi atitikti visus NV požymius, kai bent vieno NV požymio nėra, asmuo
apskritai negali būti traukiamas BA pagal tą straipsnį, nes tai yra NV buvimo ar nebuvimo, o ne
mažareikšmiškumo situacija.
Veika mažareikšmė yra tuo atveju, kai ji iš esmės nedaro žalos įstatymo saugomoms asmens, visuomenės ar
valstybės vertybėms, taip pat kai ji net nesudaro galimybės kilti žalai. Net jei veika sutampa su NV požymiais,
tačiau iš esmės negali sukelti žalos saugomiems visuomeniniams santykiams, asmuo gali būti atleidžiamas nuo BA.

Šis straipsnis gali būti taikomas tik nusikaltimą padariusiam asmeniui. Dėl mažareikšmiškumo nuo BA gali būti
atleidžiama tik tuo atveju, kai BĮ už tokią veiką nenumato baudžiamojo nusižengimo.

Nustatant veikos mažareikšmiškumą turi būti atsižvelgiama ir į objektyviuosius, ir į subjektyviuosius požymius:

- Objektyvusis veikos mažareikšmiškum kriterijus reiškia, kad NV nesukėlė žalos BĮ saugomoms vertybėms
arba padaryta žala nežymi.
- Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus, pvz.: jei asmuo siekė nužudyti
žmogų, tačiau realiai jam pavyko tik suplėšyti nukentėjusiojo drabužius, kaltininko veika negali būti
vertinama kaip mažareikšmė, kadangi kaltininkas siekė padaryti daug žalos, sukelti sunkių padarinių.
Padarytos veikos mažareikšmiškumas bei nepavojingumas yra vertinamieji požymiai. Jų egzstavimą konstatuoja
prokuroras, teisėjas arba teismas, kiekvienu konkrečiu atveju remdamiesi visomis byloje nustatytomis aplinkybėmis.
Reikšmės turi žalingų padarinių dydis, dalykas į kurį buvo kėsintasi, nusikaltimo padarymo būdas, sąlygos ir
aplinkybės, kaltės forma, tyčios kryptingumas, motyvai, kuriais vadovavosi kaltininkas, tikslai, kurių siekė darydamas
veiką, kaltininko asmenybės ypatumai.

Veikos mažareikšmiškumą gali apsręsti tik požymiai, kurie pasireiškė padarius veiką. Kitos aplinkybės
nepasireiškusios veikoje, pvz.: prisipažinimas padarius NV, nuoširdus gailestis ir kt. Vertinant veiką kaip mažareikšmę
reikšmės neturi.

LAT senato 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 29 Dėl teismų praktikos veikas pripažįstant mažareikšmėmis:

o Jei BA atsiradimas yra susietas su tam tikro vertinamojo NV požymio egzsitavimu (žymi žala, didelė žala,
ypatingas įžūlumas, nepaprastas cinizmas ir pan.), nustačius, kad veikai ar jos pasekmėms būdingas šis
požymis, pripažinti veiką mažareikšme negalima.
o Teismas už NV padarymą gali atleisti asmenį nuo BA dėl veikos mažareikšmiškumo, kai yra ją
kvalifikuojantys požymiai, jei kiti padaryto nusikaltimo požymiai mažareikšmiai.
o Veika, padaryta bendrininkaujant, mažareikšme pripažintina tik visų bendrininkų atžvilgiu. Tą lemia, jog
visų bendrininkų veiksmai (neveikimas) yra būtini nusikalstamiems padariniams atsirasti nepriklausomai nuo
kiekvieno iš jų indėlio darant nusikaltimą. kai konkretaus asmens indėlis nėra reikšmingas bendrai daromai
ar padarytai nusikalstamai veikai, jo veiksmai gali būti vertinami kaip mažareikšmiškumas nepriklausomai,
kaip vertinami kitų bendrininkų veiksmai.
o Idealiosios nusikalstamų veikų sutapties atveju nėra būtina, kad visi šią sutaptį sudarantys nusikaltimai turi
būti mažareikšmiai. Tokiais gali būti pripažinti tiek vienas, tiek keli, tiek visi į sutaptį įeinantys nusikaltimai.
Kai pripažįstami mažareikšmiais visi, tokias atvejais asmuo turėtų būti atleidžiamas nuo BA. Kai pripažįstamos
tokiomis ne visos veikos, už kitas asmuo traukiamas BA bendra tvarka.
o Realiosios sutapties atveju gali būti mažareikšmiais pripažinti tiek vienas, tiek keli, tiek visi sutaptį
sudarantys nusikaltimai. Kai pripažįstamos tokiomis ne visos veikos, už kitas asmuo traukiamas BA bndra
tvarka.
o Nusikaltimo pripažinimui mažareikšmiu byloje nustatytos atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios
aplinkybės reikšmės neturi.
Teismas paprastai neturėtų pripažinti mažareikšmiais nusikaltimų, kurie baudžiamajame įstatyme priskirti prie labai
sunkių nusikaltimų kategorijai, nors įstatymas tiesiogiai tokio draudimo neįtvirtina. Bendra taisyklė: kuo
reikšmingesni yra visuomeniniai santykiai, kurie pažeisti darant nusikaltimą, tuo mažesnė žala gali sudaryti pagrindą
pripažinti veiką mažareikšme.

22
© A. M.
Veika gali būti vertinama kaip mažareikšmė, kai asmens daromas nusikaltimas nutrūksta parengiamojoje stadijoje
dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios ir asmuo gali būti atleidžiamas nuo BA šio str. pagrindu.

● Atleidimas nuo BA dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra besąlyginis – nesusietas su jokiais reikalavimais
atleidžiamojo elgesiui ateityje.
● Jei asmuo atleistas nuo BA remiantis šiuo str. ateityje padaro naują NV, tai negali būti pagrindu patraukti jį
atsakomybėn už ankstensiąją veiką.
● Pagal BĮ atleidimas nuo BA pagal šį str. yra galutinis, tačiau tai nereiškia, kad tokiu pagrindu nutraukta byla
negali būti atnaujinama dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.
● Toks atleidimas pašalina galimybę vertinti antrąj NV kaip padarytą esant realiajai NV sutapčiai.
Šio straipsnio pagrindu nuo BA atleistam asmeniui gali būti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės,
nepilnamečiui, padariusiam nusikaltimą ir šio straipsnio pagrindu atleistam nuo atsakomybės, gali būti paskirtos
auklėjamo poveikio priemonės. Jas skiria teismas. Teismo diskreciją kiekvienos konkrečios baudžiamojo ar
auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo klausimu nustato konkretus BK straipsnis, numatantis atskiras
baudžiamojo (BK 68 – 72 str.) ar auklėjamojo (BK 83 – 88 str.) poveikio priemones. Jas skiriant turėtų būti atsižvelgta į
kaltininko asmenybę bei kitas subjektyvias ir objektyvias bylos aplinkybes.

Atleidimas pagal šį str. nesukelia teistumo.

Atleisti nuo BA asmenį dėl mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga. Teisėjas ar teismas, ad hoc
atsižvelgęs į visas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes, atspindinčias padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos
dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo BA tikslingumą ir kt. laisvai sprendžia, ar atleisti, ar pripažinti kaltu dėl padaryto
nusikaltimo.

Atleidimas nuo BA šiuo pagrindu nepašalina galimybės už analogišką tik mažiau pavojingą veiką taikyti asmeniui
civilinę ar drausminę atsakomybę, vadovaujantis atitinkamomis teisės šakų normomis.

✔ Asmuo gali būti atleistas nuo atsakomybės šio straipsnio pagrindu ikiteisminio tyrimo stadijoje ikiteisminio
tyrimo teisėjo sprendimu, patvirtinančiu prokuroro nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo.
✔ Bylos parengimo nagrinėti teisme metu asmuo gali būti atleistas nuo BA šiuo pagrindu ir nutraukta
baudžiamoji byla teismo nutartimi.
✔ Nagrinėjant bylą pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme byla nutraukiama ir asmuo atleidžiamas nuo BA
teismo nuosprendžiu, o nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme – teismo nutartimi.

⮚ Kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko (38 straipsnis) (praktikoje dažniausiai taikomas)
1. Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti
teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu:

1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir

2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo
ar pašalinimo, ir

3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir;

4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pavojingas
recidyvistas, taip pat asmuo, kuris anksčiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su
nukentėjusiu asmeniu, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau negu ketveri
metai.

3. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį, per vienerius metus padarė
baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą arba be pateisinamų priežasčių nevykdo teismo patvirtinto
susitarimo dėl žalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios
atsakomybės ir spręsti dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.

23
© A. M.
4. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį, per vienerius metus padarė
naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir
sprendžiama dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.

Iš LR BK komentaro:

Tai yra sąlyginė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis, (keliantis reikalavimus asmens elgesiui ateityje. Ši
forma gali būti taikoma ir juridiniam asmeniui, jis taip pat gali būti atleistas nuo BA kaip susitaikęs su
nukentėjusiuoju, kadangi BK nėra normų, draudžiančių nuo BA atleisti JA) kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo
atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės nustatant vienerių metų badomąjį laikotarpį, jeigu kaltininkas
susitaikė su nukentėjusiu asmeniu. Ši atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis gali būti taikoma visiems
amsenims, padariusiems baudžiamuosius nusižengimus arba nusikaltimus, kurie baudžiamajame įstatyme
priskiriami prie neatsargių arba tyčinių (gali būti ir tiesioginė ir netiesioginė tyčia) nesunkių bei apysunkių
nusikaltimų.

● Nukentėjusiuoju pagal šį straipsnį gali būti FA, JA ir valstybė.

● Asmuo padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar nusikaltimą, šio straipsnio pagrindu gali būti atleistas nuo BA tik
esant visoms komentuojamojo straipsnio 1 dalyje išvardytoms būtinoms sąlygoms (šios sąlygos apibūdina
NV padariusį asmenį bei jo elgesį po NV padarymo):
Asmuo:

a) Prisipažino padaręs nusikalstamą veiką;

b) Savo noru atlygino ir pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos
atlyginimo ar pašalinimo;
c) Susitaikė su nukentėjusiuoju arba juridino asmens, ar valstybės atstovu;
d) Yra pagrindas manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Savanoriškas prisipažinimas reiškia, jog asmuo prisipažįsta savanoriškai, o ne stumiamas byloje surinktų įrodymų,
taip pat savanoriškai duoda parodymus bei pripažįsta kaltę.

● Pats savanoriškai ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismui duoda teisingus parodymus apie esmines
padarytos veikos aplinkybes bei pripažįsta savo kaltę.
● Savanoriškumą tokiu atveju paneigia parodymų keitimas, prisipažinimas tik dėl byloje surinktų įrodymų ir
panašios aplinkybės.
● Padarytą žalą valstybei, fiziniam ar juridiniam asmeniui kaltininkas turi atlyginti savo noru. Savanorišku žalos
atlyginimu ar pašalinimu nėra laikomi tie atvejai, kai kaltininkas ją atlygina todėl, kad tai pdaryti yra
įpareigotas priimtu teismo nuosprendžiu.
Žalos pašalinimas – moralinės, fizinės ar turtinės žalos, kurią nukentėjusysis patyrė dėl nusikalstamos veikos,
atlyginimas ar pašalinimas bet kokiu būdu. Kaltininkas ir nukentėjusysis patys susitaria dėl jiems priimtino žalos
dydžio ir jos atlyginimo ar pašalinimo būdo. Kompensacijos už padarytą žalą dydį nukentėjusysis nustato
savarankiškai, tačiau tai neturi tapti būdu nukentėjusiajam pasipelnyti.

● Žalos atlyginimas – piniginis žalos, padarytos nusikalstama veika, kompensavimas.

● Žalos pašalinimas – padarytos žalos neutralizavimas. Moralinė žala atlyginama viešai atsiprašant
nukentėjusiojo ir pan.
● Žalos atlyginimo ar pašalinimo faktas turi būti fiksuojamas baudžiamosios bylos medžiagoje, nes tai ne tik
įrodo būtinos atleidimui nuo BA, kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius sąlygos, egzistavimą, bet ir leidžia
išvengti vėlesnių nepagrįstų nukentėjusiojo reikalavimų pakartotinai atlyginti ar pašalinti padarytą žalą.
● Kaltininkas ir nukentėjusysis taip pat gali susitarti, kad žala bus atlyginta vėliau, po teismo nuosprendžio,
jau atleidus kaltininką nuo atsakomybės. Tokį šalių susitarimą tvirtina teismas, kuris gali nustatyti ir terminą
per kurį kaltininkas privalo nukentėjusiajam atlyginti padarytą žalą. Pagal šio straipsnio 3 d. teismas tokiu
atveju turėtų nustatyti ne ilgesnį kaip vienerių metų teriminą, t.y. bandomąjį laikotarpį, nustatomą
asmeniui, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės remiantis komentuojamuoju straipsniu. Jeigu
asmuo nevykdys šių įsipareigojimų teismas turės teisę panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo BA ir spręsti
klausimą dėl asmens patraukimo BA už tą nusikalstamą veiką.
Susitaikymas reiškia, kad nukentėjusysis ne tik atleido kaltininkui, bet ir neturi jokių pretenzijų bei reikalavimų,
pareikštų baudžiamojo proceso metu. Susitaikymas su nukentėjusiuoju arba juridinio asmens, arba valstybės

24
© A. M.
institucijos atstovu yra lemiamas faktorius teismui, priimančiam sprendimą dėl asmens, padariusio nusikalstamą
veiką, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės. Susitaikymo iniciatyva gali būti pareikšta tiek iš kaltininko, tiek iš
nukentėjusiojo pusės. Susitaikymo motyvai dėl kurių susitaikyta (pvz.: gailestis, piniginės kompensacijos gavimas ir
pan.) reikšmės neturi, tačiau bet kuriuo atveju nukentėjusysis turi savanoriškai apsispręsti susitaikyti.

Išimtis:

Tuo atveju, kai nukentėjusysis su kaltininku sustaiko dėl pastarojo ar kitų asmenų grasinimo, smurto ar kitokios
prievartos jam ar jo artimiesiems, pagrindo atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltininkui ir
nukentėjusiajam susitaikius, nėra. Jei grasinimas, smurtas ar kitokia prievarta sudaro NV sudėtį, kaltininkas už tokius
veiksmus traukiamas BA.

● Visais atvejais susitaikymas turi būti procesine tvarka įformintas ir prijungtas prie baudžiamosios bylos
medžiagos. Susitaikymas gali būti išreiškiamas rašytine (prijungiant prie baudžiamosios bylos medžiagos) ar
žodine forma. Žodinis susitaikymas turi būti fiksuojamas procesiniuose dokumentuose.
● Kai kaltininkas susitaiko su juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu pastarasis privalo pateikti
teismui atitinkamo valstybės institucijos ar juridinio asmens organo įgaliojimą susitaikyti su kaltininku, o
teismas turi pareigą patikrinti įgaliojimo tikrumą bei tinkamos jo formos laikymąsi. Kadangi BK nėra normų,
draudžiančių JA susitaikyti su nukentėjusiuoju, kai kaltininkas yra JA, gali JA atstovas, pateikęs teismui
atitinkamo juridinio asmens organo įgaliojimą susitaikyti su nukentėjusiuoju ir juridinio asmens
įsipareigojimą atlyginti žalą (jei žala dar nėra atlyginta).
Pagrindas manyti, kad asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų – tokias sąlygas gali sudaryti surinkta medžiaga
apie visas bylos aplinkybes, liudijančias, kad nusikalstama veika buvo daugiau atsitiktinė kaltininko elgesio pasekmė,
duomenys apie nusikalstamos veikos pobūdį, kaltės formą, NV tikslus ir motyvus, NV padariusiojo asmens asmenybę,
atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Aplinkybės gali būti labai įvairios: nuoširdus gailėjimasis, aiškios pastangos atlyginti ar pašalinti žalą, išsamus
parodymų apie padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes davimas ir pan.

Taip pat turėtų būti kreipiamas dėmesys į visas kitas, komentuojamojo straipsnio 1 dalyje nurodytas tiek objektyvias,
tiek subjektyvias aplinkybes, kurių visuma parodo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, kaltininko
atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą.

● Visos aplinkybės turi būti nurodytos ir įvertintos prokuroro nutarime teikti teismui atleisti asmenį nuo BA
komentuojamojo straipsnio pagrindu ir (arba) teismo ar teisėjo priimtame srendime, nutartyje ar
nuosprendyje atleisti asmenį nuo BA kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius.
● Net ir esant visoms komentuojamojo staipsnio 1 dalyje nurodytoms sąlygoms teisėjas ar teismas gali
atsisakyti atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius,
kadangi tai yra jo teisė, o ne pareiga. Tai nėra besąlyginė kaltininko teisė.
Šio straipsnio pagrindu nuo BA atleistam asmeniui gali būti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės,
nepilnamečiui, padariusiam nusikaltimą ir šio straipsnio pagrindu atleistam nuo atsakomybės, gali būti paskirtos
auklėjamo poveikio priemonės. Jas skiria teismas. Teismo diskreciją kiekvienos konkrečios baudžiamojo ar
auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo klausimu nustato konkretus BK straipsnis, numatantis atskiras
baudžiamojo (BK 68 – 72 str.) ar auklėjamojo (BK 83 – 88 str.) poveikio priemones. Jas skiriant turėtų būti atsižvelgta į
kaltininko asmenybę bei kitas subjektyvias ir objektyvias bylos aplinkybes.

● kai asmuo yra padaręs keletą NV, iš kurių tik dėl vienos ar kelių gali susitaikyti su nukentėjusiuoju, ir jam gali
būti pritaikytas BK 38 str., už kitų NV padarymą jis traukiamas BA bendrais pagrindais. Tokiu atveju nėra
skirtumo, vienas ar keli asmenys nukentėjo nuo atskirų NV.
● Kai nuo NV yra nukentėję keli asmenys, kaltininkas turi susitaikyti su visais nukentėjusiasiais, atlyginti ar
pašalinti žalą arba susitarti atlyginti ar pašalinti visiems nukentėjusiesiems padarytą žalą.
Bendrininkavime:

Kai NV padaryta asmenų grupės, atleidimas nuo BA kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius gali būti taikomas tiek
visiems grupėje NV padariusiems asmenims, tiek daliai jų. Šio straipsnio taikymas kiekvienu atveju turi būti
sprendžiamas individualiai, kiekvienas kaltininkas turi atitikti tuos reikalavimus, kuriuos kelia įstatymas. Kiti grupėje
padarę NV asmenys, kurie neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų, yra traukiami BA už padarytą NV.
25
© A. M.
Šio straipsnio pagrindu nuo BA negali būti pavojingas recidyvistas. (recidyvistas gali būti atleistas)

Recidyvistas – padaro tyčinį nusikaltimą turėdamas teistumą arba BA už ankstesnę veiką.

Pavojingas recidyvistas (yra keturi pagrindai):

● Tai, kad kaltininkas yra padaręs keletą NV ar turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą (kai jis nėra recidyvistas
ar pripažintas pavojingu recidyvistu), savaime nėra kliūtis atleisti jį nuo BA šio straipsnio pagrindu.
Tokiu pagrindu negali būti atleistas asmuo, kuris anksčiau jau buvo ateistas nuo BA kaip susitaikęs su nukentėjusiuoju
asmeniu, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau kaip ketveri metai. Susitaikymo
diena laikoma diena, kurią teismas priėmė sprendimą atleisti kaltininką nuo BA. Suėjus ketverių metų terminui
kaltininkas gali būti pakartotinai atleistas nuo BA, jei susitaiko su nukentėjusiuoju asmeniu.

Kadangi tai yra sąlyginė atleidimo nuo BA rūšis, todėl nustatomas vienerių metų bandomasis laikotarpis, jeigu
asmuo per vienerius metus nuo tos dienos, kai ikiteisminio tyrimo teisėjas, teisėjas ar teismas priėmė sprendimą,
nutartį ar nuosprendį, kuriuo kaltininkas atleistas nuo BA kaip susitaikęs su nukentėjusiuoju, nepadaro naujos NV, jis
nėra laikomas teistu.

● Bandomuoju laikotapriu asmens baudžiamosios atsakomybės atsiradimas priklauso nuo jo padarytos veikos
pavojingumo pobūdžio. Priklausomai nuo to baudžiamasis įstatymas teismui nustato arba teisę, arba pareigą
per bandomąjį laikotarpį padarytą NV vertinti kaip turinčią įtakos ankstensiam asmens atleidimui nuo BA,
kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, arba nesieti jos su ankstesniu asmens atleidimu nuo BA šiuo
pagrindu.
- Jeigu per vienerius metus nuo atleidimo kaltininkas padaro baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų
nusikaltimą, teismui, atsižvelgiant bei vertinant abiejų padarytų NV pavojingumo pobūdį, galimą šių
veikų ryšį, taip pat apskritai visą asmens elgesį bandomuoju laikotarpiu (pvz.: administracinių nuobaudų
egzistavimą, asocialių elgesį ir pan.), paliekama teisė spręsti, ar panaikinti ankstesnį sprendimą atleisti
nuo BA ir traukti asmenį BA už padarytas visas NV, ar naujos NV padarymą vertinti kaip neturintį įtakos
ansktesniam asmens atleidimui nuo BA pagal šį straipsnį.
- Kai padaro naują tyčinį nusikaltimą, ankstensis sprendimas atleisti nuo BA savaime iš karto netenka
galios ir teismas privalo spręsti dėl tokio asmens patraukimo baudžiamojom atsakomybėn už visas
padarytas NV.
- Jei įtariamasis, dėl kurio padarytos veikos nutrauktas ikiteisminis tyrimas, ir kaltininkas atleistas nuo BA
kaip susitaikęs su nukentėjusiuoju, per vienerių metų bandomąjį laikotarpį padaro naują baudžiamąjį
nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą arba kaltininkas be pateisinamų priežasčių nevykdo teismo
patvirtinto susitarimo dėl žalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos, prokuroras gali rinktis, atsižvelgdamas į
konkrečias aplinkybes, ar surašyti ir pateikti ikiteisminio tyrimo teisėjui tvirtinti nutarimą atnaujinti
nutrauktą ikiteisminį tyrimą, ar nesurašyti tokio nutarimo ir neteikti jo tvirtinti ikiteisminio tyrimo
teisėjui.
- Tais atvejais, kai asmuo per vienerius metus padaro naują tyčinį nusikaltimą, prokuroras privalo surašyti
nutarimą atnaujinti nutrauktą ikiteisminį tyrimą ir pateikti jį tvirtinti ikiteisminio tyrimo teisėjui.
● Teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo nevykdymas reiškia, jog kaltininkas tokią galimybę turi, tačiau
sąmoningai nevykdo įsipareigojimo. Sąmoningą nevykdymą reiškia ir turto slėpimas, darbo vengimas ir pan.
Kaltininkas ir nukentėjusysis gali susitaikyti iš emsės bet kada ikiteisminio bylos tyrimo, bylos parengimo nagrinėti
teisme metu ar teisminio bylos nagrinėjimo stadijose iki išeinant teismui į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio
(LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus konsultacija teismams. “Teismų praktika”, 1996, Nr. 5 -6, p. 232).

Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius neturėtų būti taikomas privataus kaltinimo byloms nors BK
tiesiogiai tokio draudimo ir neįtvirtina. Privataus kaltinimo bylų iškėlimui nustatyta speciali proceso pradėjimo tvarka
– jos keliamos tik esant nukentėjusiojo skundui ar jo teisėto atstovo pareiškimu. Kartu šiai bylų kategorijai nustatyta
ir speciali jų iškėlimo, nagrinėjimo bei proceso užbaigimo tvarka. Tokioms byloms nėra taikoma įprasta baudžiamųjų
bylų proceso tvarka, taigi ir BPK nuostatos, reglamentuojančios bylų nutraukimą remiantis komentuojamu straipsniu.
Principas, kad specialioji norma turi viršenybę prieš bendrąją normą – šiuo atveju specialioji norma yra BPK.

26
© A. M.
 ✔ Asmuo gali būti atleistas nuo atsakomybės šio straipsnio pagrindu ikiteisminio tyrimo stadijoje ikiteisminio
tyrimo teisėjo sprendimu, patvirtinančiu prokuroro nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo.
✔ Bylos parengimo nagrinėti teisme metu asmuo gali būti atleistas nuo BA šiuo pagrindu ir nutraukta
baudžiamoji byla teismo nutartimi.
✔ Nagrinėjant bylą pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme byla nutraukiama ir asmuo atleidžiamas nuo BA
teismo nuosprendžiu, o nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme – teismo nutartimi.

⮚ Kai yra lengvinančių aplinkybių (39 straipsnis)

Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų tyčinį nusikaltimą, teismo motyvuotu
sprendimu gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu:

1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir

2) yra ne mažiau kaip dvi šio kodekso 59 straipsnio 1 dalyje numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, ir

3) nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

LR BK komentaras:

Lengvinančių aplinkybių buvimas rodo, jog kaltininką už jo padarytą nusikalstamą veiką dėl mažesnio jos
pavojingumo laipsnio nėra tikslinga traukti baudžiamojon atsakomybėn.

BK lengvinančios aplinkybės priklausomai nuo atitinkamų sąlygų vertinamos nevienareikšmiškai. Vienais atvejais BK
59 str. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės lemia, jog kaltininkui skiriama švelnesnė bausmė sankcijos
ribose; kitais atvejais – švelnesnė, negu įstatymo numatyta bausmė.

Atleidimo nuo BA klausimas gali būti keliamas tik po to, kai nustatomos pavojingos veikos, atitinkančios
baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, padarymo faktas bei ją padaręs
asmuo. To nenustačius BA negalima, todėl negali būti sprendžiamas ir atleidimo nuo BA klausimas.

Atleidimas nuo BA, kai yra lengvinančių aplinkybių yra besąlyginė atleidimo nuo BA rūšis, kai asmuo pirmą kartą
padaro baudžiamąjį nusižengimą arba neatsargų nusikaltimą esant bent dviems atsakomybę lengvinančioms
aplinkybėms.

Asmuo, kai yra lengvinančių aplinkybių, nuo BA gali būti atleistas tik esant komentuojamame straipsnyje nurodytų
aplinkybių visumai:

a) Asmuo padarė baudžiamąjį nusižengimą arba neatsargų nusikaltimą;

b) Tokią nusikalstamą veiką jis padarė pirmą kartą;
c) Egzistuoja ne mažiau kaip dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 dalyje;
d) Nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Tik visų šių sąlygų egzistavimas duoda pagrindą teismui atleisti
asmenį nuo BA.
Pagal LAT 2000 m. birželio 16 d. nutarimą Nr. 25 “Dėl teismų praktikos atidedant paskirtų bausmių vykdymą”, 2
punktą:

Asmuo pripažįstamas nusikalstamą veiką padariusiu pirmą kartą, jei jis anksčiau nebuvo teistas arba teistas, tačiau
jam teistumas yra išnykęs arba panaikintas; pritaikius amnestijos aktą arba malonės suteikimo tvarka jis atleistas
nuo visos ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo ar pataisos darbų bausmės ir pan.

Dėl asmens padarytos NV turi būti nustatytos ne mažiau kaip dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos
BK 59 str. 1 dalyje. Tokiu atveju gali būti atsižvelgiama tik į nurodyto straipsnio 1 dalyje išvardytas aplinkybes. Kitos
aplinkybės, nors ir pripažintos teismo atsakomybę lengvinančiomis konkrečiu atveju, reikšmės atleidimui nuo BA
pagal komentuojamą straipsnį neturi.

Komentuojamojo straipsnio nuostata, jog neturi būti atsakomybę sunkinančių aplinkybių, reiškia, kad neturi būti BK
60 str. išvardytų atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Teismas, svarstydamas komentuojamojo straipsnio taikymo
galimybę, kitų aplinkybių, nenurodytų BK 60 str. 1 dalyje, negali pripažinti atsakomybę sunkinančiomis, kadangi
tokių aplinkybių sąrašas yra baigtinis.
27
© A. M.
Teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant NV pobūdį ir laipsnį, gali bendrininkų grupės
nepripažinti atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Apsvaigimas nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų sunkinančia
atsakomybę aplinkybe gali būti tik tuomet, kai turi įtakos NV padarymui.

Teismas turėtų atsižvelgti ne tik į nurodytas aplinkybes, bet ir į visas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes,
atspindinčias padarytos veikos pavojingumą, kaltininko atleidimo nuo BA tikslingumą ir pan.

Šio straipsnio pagrindu nuo BA atleistam asmeniui gali būti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės,
nepilnamečiui, padariusiam nusikaltimą ir šio straipsnio pagrindu atleistam nuo atsakomybės, gali būti paskirtos
auklėjamo poveikio priemonės. Jas skiria teismas. Teismo diskreciją kiekvienos konkrečios baudžiamojo ar
auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo klausimu nustato konkretus BK straipsnis, numatantis atskiras
baudžiamojo (BK 68 – 72 str.) ar auklėjamojo (BK 83 – 88 str.) poveikio priemones. Jas skiriant turėtų būti atsižvelgta į
kaltininko asmenybę bei kitas subjektyvias ir objektyvias bylos aplinkybes.

Net ir esant visoms sąlygoms teismas gali atsisakyti atleisti asmenį nuo BA, kai yra atsakomybę lengvinančių
aplinkybių, kadangi įstatymas jam suteikia teisę, o ne nustato pareigą tokiu atveju ad hoc atleisti asmenį nuo BA.

Nuo BA, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, gali būti atleidžiama bylos parengimo nagrinėti teisme metu
arba teisminio bylos nagrinėjimo stadijoje. Bylos parengimo nagrinėti teisme metu asmuo atleidžiamas nuo BA
teisėjo ar teismo priimta nutartimi. Bylos nagrinėjimo pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme metu – teismo
nuosprendžiu, o bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme metu – teismo nutartimi.

⮚ Kai asmuo aktyviai padėjo atsklisti organizuotos grupės nusikalstamo susivienijimo narių padarytas
nusikalstamas veikas (39 straipsnio (1))
1. Asmuo, įtariamas dalyvavęs organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamas veikas arba
priklausęs nusikalstamam susivienijimui, gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis prisipažino
dalyvavęs darant tokią nusikalstamą veiką ar priklausęs nusikalstamam susivienijimui ir aktyviai padėjo atskleisti
organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas.

2. Šio straipsnio 1 dalis netaikoma asmeniui, kuris dalyvavo tyčia nužudant arba kuris tokiais pagrindais nuo
baudžiamosios atsakomybės jau buvo atleistas, taip pat organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo
organizatoriui ar vadovui.

Teismų praktika:

BYLA 2K-219/2010

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimas negali būti
sprendžiamas mechaniškai, atsižvelgiant tik į tai, kad asmuo duoda parodymus apie jo ir bendrininkų nusikalstamas
veikas. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39 1straipsnį gali būti tik asmuo, aktyviai padėjęs atskleisti
padarytas nusikalstamas veikas. BK 391 straipsnis taikomas, kai padedama tyrimo ir (ar) teismo institucijoms atskleisti
organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo padarytas nusikalstamas veikas duodant išsamius parodymus apie
asmens ir kitų bendrininkų padarytas nusikalstamas veikas, apibrėžiant kiekvieno iš jų indėlį į bendrą nusikalstamą
veiką; taip pat atsižvelgiama į tokių parodymų svarbą įrodinėjimo procese. Aktyvi pagalba bet kuriuo atveju yra
siejama ne tik su savo tikslaus vaidmens darant nusikaltimus, bet ir bendrininkų veiksmų atskleidimu kai, pavyzdžiui,
be tokių įtariamojo ar kaltinamojo parodymų praktiškai nebūtų įmanoma nustatyti organizuotos grupės ar
nusikalstamo susivienijimo nusikalstamos veikos mechanizmo, dalyvių užduočių ir vaidmenų pasiskirstymo ir pan.

LR BK komentaras:

Tai yra besąlyginė atleidimo nuo BA rūšis, kai nuo BA atleidžiamas organizuotos nusikalstamos grupės ar
susivienijimo dalyvis už jo suteiktą pagalbą teisėsaugos institucijoms, užkertant kelią šių nusikalstamų struktūrų
veiklai ir patraukiant jų narius BA.

Ši atleidimo nuo BA rūšis gali būti taikoma tik esant visoms šioms sąlygoms:

28
© A. M.
 1) Asmuo įtariamas dėl jo dalyvavimo organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant
nusikalstamas veikas aba jo priklausymo nusikalstamam susivienijimui ir pagal baudžiamojo proceso normas
laikomas įtariamuoju arba kaltinamuoju;
2) Yra baudžiamojo proceso tvarka gautas tokio asmens prisipažinimas, kad jis dalyvavo organizuotai grupei ar
nusikalstamam susivienijimui darant NV ar priklausė nusikalstamam susivienijimui;
3) Toks asmuo aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas NV.
Gali būti atleidžiamas tiek tas, kuris prisipažino bei padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo
susivienijimo narių padarytas NV savo noru kreipdamasis į teisėsaugos institucijas, tiek tas, kuris tai padarė
norėdamas išvengti gresiančios BA, kai teisėsaugos institucijos jau buvo surinkusios jo kaltumą patvirtinančių
įrodymų.

Apie organizuotos grupės ir nusikalstamo susivienijimo požymius:

o NV padarymas organizuotoje grupėje pripažįstamas atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 str. 1 d. 2 p.);
o Tokia aplinkybė gali būti numatyta kai kuriose BK Specialiosios dalies normose kaip kvalifikuojantis požymis
(180 str. 3 d., 181 str. 3 d., 263 str., 3 d.);
o Specialią teisinę reikšmę gali įgauti ir priklausymas organizuotai grupei, suformuotai teroro aktui padaryti (BK
250 str. 5 d.);
o NV padarymas būnant nusikalstamo susivienijimo nariu, taip pat priklausymas tokiam susivienijimui teisinę
reikšmę įgauna taikant asmeniui BK 249 str., 250 str. 6 d., 121 str.
Komentuojamojo straipsnio numatytais pagrindais asmuo gali būti atleidžiamas nuo BA tiek už konkrečias NV, kurias
jis padarė būdamas organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo nariu, tiek už dalyvavimą tokios grupės ar
susivienijimo veikloje.

Asmens prisipažinimas, kad jis dalyvavo organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant NV ar priklausė
nusikalstamam susivienijimui, reiškia, jog asmuo ne tik patvirtina šiuos faktus, bet ir duoda teisingus parodymus
apie padarytos NV aplinkybes, atskleidžia savo vaidmenį organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo
struktūroje ir pan.

Aktyvi įtariamo asmens pagalba teisėsaugos institucijoms:

o Vertingos informacijos apie organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo veiklą ir struktūrą teikimas;
o Liudijimas prieš organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narius;
o Teisėsaugos institucijos užduoties vykdymas, kuris padėjo surinkti įrodymus apie organizuotos grupės ar
nusikalstamo susivienijimo veiklą, ir kiti panašūs veiksmai.
Atleidimas nuo BA šio straipsnio pagrindu galimas tik tada, kai asmuo atskleidė visus jam žinomus faktus apie
organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo padarytus ar planuojamus nusikaltimus, taip pat įrodymus,
galinčius patvirtinti šiuos faktus, pateikė visą jam žinomą informaciją apie organizuotos grupės ar nusikalstamo
susivienijimo narius ir kitas dominančias tyrimą atliekančius pareigūnus aplinkybes.

● Ar įtariamas asmuo aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių
padarytas NV, ar yra kitos BK 39(1) str. nurodytos sąlygos, prieš priimdamas procesinį sprendimą nutraukti
ikiteisminį tyrimą arba baudžiamąją bylą srendžia prokuroras; ikiteisminio tyrimo teisėjas arba teismas.
Ši atleidimo nuo BA rūšis netaikoma:

o Asmeniui, kuris dalyvavo tyčia nužudant arba kuris anksčiau tokiais pat pagrindais buvo atleistas nuo BA,
taip pat organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo organizatoriui ar vadovui.
o Asmeniui, dalyvavusiam tyčia nužudant, laikytinas tiek nužudymo vykdytojas, tiek bet kuris kitas tokioje
veikoje dalyvavęs bendrininkas (organizatorius, kurstytojas, padėjėjas).
Šio straipsnio pagrindais gali būti atleistas toks asmuo, kuris dalyvavo tik rengimosi arba pasikėsinimo nužudyti
stadijoje.

o Jeigu asmuo, prisipažinęs, kad jis dalyvavo organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant NV ar
priklausė nusikalstamam susivienijimui, be to, aktyviai padėjęs atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo
susivienijimo narių padarytas NV, dėl to, kad dalyvavo tyčia nužudant, tokiam asmeniui teismas gali paskirti
švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę.

29
© A. M.
 Šio straipsnio pagrindu nuo BA atleistam asmeniui gali būti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės,
nepilnamečiui, padariusiam nusikaltimą ir šio straipsnio pagrindu atleistam nuo atsakomybės, gali būti paskirtos
auklėjamo poveikio priemonės. Jas skiria teismas. Teismo diskreciją kiekvienos konkrečios baudžiamojo ar
auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo klausimu nustato konkretus BK straipsnis, numatantis atskiras
baudžiamojo (BK 68 – 72 str.) ar auklėjamojo (BK 83 – 88 str.) poveikio priemones. Jas skiriant turėtų būti
atsižvelgta į kaltininko asmenybę bei kitas subjektyvias ir objektyvias bylos aplinkybes.

Šio straipsnio numatytais pagrindais atleidžiamo nuo BA asmens atžvilgiu baudžiamojo proceso tvarka
nutraukiamas ikiteisminis tyrimas arba teismo nuosprendžiu nutraukiama baudžiamoji byla. Ikiteisminis tyrimas
nutraukiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimu, kuris patvirtina prokuroro nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo
nutraukimo. Bylos parengimo nagrinėti teisme metu asmuo atleidžiamas nuo BA ir byla nutraukiama teisėjo arba
teismo priimta nutartimi. Bylos nagrinėjimo pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme metu – teismo
nuosprendžiu, o bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme metu – teismo nutartimi.

⮚ Atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (40 straipsnis)

1. Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali
būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas
perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo.

2. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu:

1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir

2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir

3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir

4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų
nusikalstamų veikų.

3. Laiduotojas gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas,
priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką
kaltininkui.

4. Laidavimo terminas nustatomas nuo vienerių iki trejų metų.

5. Prašydamas perduoti asmenį pagal laidavimą su užstatu, laiduotojas įsipareigoja įmokėti teismo nustatyto dydžio
užstatą. Atsižvelgdamas į laiduotojo asmenines savybes ir jo turtinę padėtį, teismas nustato užstato dydį arba
sprendžia dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato. Užstatas grąžinamas
pasibaigus laidavimo terminui, jeigu asmuo, už kurį buvo laiduota, per teismo nustatytą laidavimo terminą
nepadarė naujos nusikalstamos veikos.

6. Laiduotojas turi teisę atsisakyti laidavimo. Šiuo atveju teismas, atsižvelgdamas į laidavimo atsisakymo priežastis,
sprendžia dėl užstato grąžinimo, taip pat dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką,
kito laiduotojo paskyrimo ar asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.

7. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padarė naują baudžiamąjį
nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir
spręsti dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas veikas.

8. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padarė naują tyčinį
nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl
šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.

LR BK komentaras:

30
© A. M.
Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra sąlyginė atleidimo nuo BA rūšis, kai asmuo nuo BA
atleidžiamas perduodant jį pagal laidavimą teismo pasitikėjimo vertam asmeniui ir nustatant nuo vienerių iki trejų
metų laidavimo terminą (bandomąjį laikotarpį).

Asmens atidavimas pagal laidavimą yra ne tik tam tikros rūšies atleidimas nuo BA, bet ir viena iš kaltininko auklėjimo
priemonių. Tokiu atveju kaltininko atsakomybė tarsi padalijama tarp kaltininko, tarp laiduotojo ir valstybės:

- Kaltininkas įsipareigoja nepadaryti naujos NV,

- Laiduotojas laiduoja, kad kaltininkas per nustatytą laidavimo laikotarpį nepadarys naujos NV,
- Valstybė iš savo pusės sutinka atiduoti kaltininką laiduotojo atsakomybėn ir netaikyti jam valstybės
prievartos priemonės – bausmės.
Atleidimo nuo BA klausimas gali būti keliamas tik po to, kai nustatomos pavojingos veikos, atitinkančios
baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, padarymo faktas bei ją padaręs
asmuo. To nenustačius BA negalima, todėl negali būti sprendžiamas ir atleidimo nuo BA klausimas.

Pagal laidavimą nuo BA gali būti atleistas baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį
nusikaltimą padaręs asmuo.

● Laidavimo iniciatyva galima tiek iš laiduotojo, tiek iš kaltinamojo pusės, tačiau bet kuriuo atveju laiduotojas
turi laisvai apsispręsti dėl sutikimo prisiimti kaltininką pagal laidavimą savo atsakomybėn.
● Kai asmuo apsiima laiduoti dėl kaltininko ar kitų asmenų grasinimo jam ar jo artimiesiems, pagrindo
atleidimui nuo BA pagal laidavimą nėra. Jei grasinimas atitinka konkrečios NV sudėtį, kaltininkas už tokių
veiksmų atlikimą traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.
Asmuo, padaręs komentuojamojo straipsnio 1 dalyje nurodyto pobūdžio NV, gali būti atleistas nuo BA pagal
laidavimą tik esant šio straipsnio 2 dalyje numatytų būtinų sąlygų, apibūdinančių NV padariusį asmenį bei jo elgesį
padarius tokią veiką visumai, t.y. jei:

a) Asmuo pirmą kartą padarė NV;

b) Visiškai pripažino kaltę ir gailisi padaręs NV;
c) Bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta;
d) Yra pagrindas manyti, kad jis atlygins ar pašalins visą padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų NV.
Apie asmenį, pirmą kartą padariusį NV:

LAT Nr. 2K-P-85/2008

Sąlyga pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką teismų praktikoje suprantama nevienodai. Vieni teismai laikosi
nuostatos, kad kelių pakartotinių nusikalstamų veikų padarymas pašalina galimybę pripažinti asmenį nusikaltusiu
pirmą kartą, kiti teismai laikosi priešingos pozicijos ir, svarstydami klausimą, ar asmuo padarė nusikalstamą
veiką  pirmą kartą, lemiamą reikšmę suteikia teistumo už pirmiau padarytas veikas buvimo ar nebuvimo aplinkybei.

gramatinis ir sisteminis baudžiamojo įstatymo aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog kelių pakartotinių nusikalstamų
veikų padarymas pašalina galimybę pripažinti asmenį nusikaltusiu pirmą kartą. Pirma, BK 93 straipsnyje kalbama
apie nusikalstamos veikos padarymą pirmą kartą vienaskaitos forma, taip pabrėžiant pakartotinumo negalimumą;
antra, tais atvejais, kai norima pabrėžti priešingą nuostatą, įstatymų leidėjas tiesiogiai nurodo kelių nusikalstamų
veikų padarymo galimybę (BK 92 straipsnis); trečia, kai norima pabrėžti ne ankstesnio nusikaltimo padarymo, bet
teistumo nebuvimo faktą, įstatymų leidėjas naudoja sąvoką pirmą kartą teisiamas asmuo (BK 55 straipsnis).

Išaiškina, kad pagal BK 93 straipsnį asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama,
kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas,
kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealiąją sutaptį.

Svarstant klausimą, ar asmuo nusikalto pirmą kartą, būtina turėti galvoje, jog ankstesnės nusikalstamos veikos
padarymo faktas tam tikromis aplinkybėmis praranda savo teisinę reikšmę ir leidžia teigti, kad asmuo, vėliau
padaręs kitą veiką, nusikalto pirmą kartą. Tokia išvada galima, kai:

31
© A. M.
 ✔ dėl ankstesnės nusikalstamos veikos kilęs baudžiamasis teisinis santykis jau yra visiškai pasibaigęs, pvz.: nors
asmuo padarė dvi pakartotines veikas, tačiau dėl pirmosios suėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn
senaties terminas;
✔ asmuo už anksčiau padarytą nusikaltimą buvo nuteistas, tačiau teistumas yra išnykęs ar panaikintas;
✔ asmuo anksčiau buvo nuteistas už baudžiamojo nusižengimo padarymą ir atliko paskirtą bausmę;
✔ asmuo anksčiau buvo nuteistas už nusikalstamą veiką ir nors bausmės neatliko, tačiau suėjo apkaltinamojo
nuosprendžio vykdymo senaties terminas;
✔ asmuo atleistas nuo visos ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės pritaikius jam amnestiją
arba suteikus malonę;
✔ asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už ankstesnę veiką BK 36, 37, 39, 39-1, 93 straipsnių
numatytais pagrindais; asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu ir nėra
duomenų, kad jis per vienerius metus padarytų nusikalstamą veiką ar be pateisinamų priežasčių nevykdytų
teismo patvirtinto susitarimo dėl žalos atlyginimo sąlygų bei tvarkos;
✔ asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu ir nėra duomenų, kad jis
laidavimo metu būtų padaręs naują nusikalstamą veiką, ir pan.

Visiškas kaltės pripažinimas ir gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos:

o Asmuo pripažįsta, kad padarė konkrečią NV, ir ikiteisminio tyrimo institucijoms bei teismui duoda teisingus
parodymus apie esmines padarytos NV aplinkybes, negatyviai tai vertina ir kremtasi dėl savo padarytos
veikos ir pan.
o Kaltės pripažinimas nėra tapatus gailėjimuisi padarius NV. Pastarasis gali pasireikšti ir tam tikrais veiksmais,
pvz.: aktyviu padėjimu teisėsaugos institucijoms aiškinantis NV ir pan.
o Tik visiškas kaltės pripažinimas ir gailėjimasis gali garantuoti asmens pataisymą netaikant jam bausmės.
Neatleidžiama kai:

● Draudimas atleisti nuo BA savo kaltę neigiantį asmenį, šis draudimas yra besąlyginis.
● Dalinis kaltės pripažinimas taip pat yra pagrindas netaikyti šio atleidimo pagrindo.
Padarytą žalą valstybei, FA, JA kaltininkas turi atlyginti ar pašalinti savo noru, o ne kai yra įpareigojamas priimtu
teismo nuosprendžiu.

● Žalos pašalinimas – moralinės, fizinės ar turtinės žalos, kurią nukentėjusysis patyrė dėl nusikalstamos veikos,
atlyginimas ar pašalinimas bet kokiu būdu. Kaltininkas ir nukentėjusysis patys susitaria dėl jiems priimtino
žalos dydžio ir jos atlyginimo ar pašalinimo būdo. Kompensacijos už padarytą žalą dydį nukentėjusysis
nustato savarankiškai, tačiau tai neturi tapti būdu nukentėjusiajam pasipelnyti.
● Žalos atlyginimas – piniginis žalos, padarytos nusikalstama veika, kompensavimas.
● Žalos pašalinimas – padarytos žalos neutralizavimas. Moralinė žala atlyginama viešai atsiprašant
nukentėjusiojo ir pan.
Atleidimui nuo BA pagal laidavimą pakanka, kad kaltininkas bent iš dalies atlygintų ar pašalintų padarytą žalą, nes
įstatymas nereikalauja atlyginti visą padarytą žalą, taip pat nenustato, kokia žalos dalis turi būti pašalinta ar
atlyginta. Prokuroras, teisėjas ar teismas patys nustato, atsižvelgdami į konkrečios bylos aplinkybes, kokios
altygintinos ar pašalintinos žalos dalies pakanka, kad asmenį būtų galima atleisti nuo BA.

● Kaltininkas ir nukentėjusysis taip pat gali susitarti, kad žala bus atlyginta vėliau, po teismo nuosprendžio, jau
atleidus kaltininką nuo atsakomybės pagal laidavimą.
● Taigi tais atvejais, kai iki atleidimo momento kaltininkas dar nėra atlyginęs ar pašalinęs NV padarytos žalos ir
net nėra pradėjęs to daryti, jis turi įsipareigoti ją atlyginti jau po atleidimo nuo BA pagal laidavimą. Tokį
asmens įsipareigojimą tvirtina teismas, kuris gali nustatyti ir terminą per kurį kaltininkas privalo
nukentėjusiajam atlyginti padarytą žalą. Teismas tokiu atveju turėtų nustatyti ne ilgesnį kaip 3 metų
terminą, t.y. maksimalų laidavimo terminą (bandomąjį laikotarpį), nustatomą asmeniui, atleidžiant jį nuo BA,
remiantis šiuo straipsniu.
Pagrindą manyti, kad asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, gali sudaryti tai, kad kaltininkas jau yra
savanoriškai atlyginęs jos dalį, taip pat tai, kad jis turi turto, dirba arba kitokių pajamų ir pan.

Pagrindą manyti, kad asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų gali rodyti:

32
© A. M.
 o Surinkta medžiaga apie visas bylos aplinkybes, liudijanti, kad NV buvo daugiau atstiktinė kaltininko elgesio
pasekmė, duomenys apie NV pobūdį, jos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nusikalstamos veikos tikslus ir
motyvus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes ir pan.
o Tokios aplinkybės gali būti labai įvairios, pvz.: asmens elgesys iki NV padarymo, nuoširdus gailėjimasis, aiškios
pastangos atlyginti ar pašalinti žalą, išsamių parodymų apie padarytos NV aplinkybes davimas ir pan.
Tik visų komentuojamojo straipsnio 2 dalyje išvardytų sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą asmenį, padariusį NV,
atleisti nuo BA pagal laidavimą. Tačiau net ir esant visoms nurodytoms sąlygoms teisėjas ar teismas gali atsisakyti
atleisti asmenį nuo BA pagal laidavimą, kadangi tai yra jo teisė, o ne pareiga. Taigi atleidimas nuo BA pagal laidavimą
nėra kaltininko teisė net ir esant visoms šio straipsnio 2 dalyje numatytoms sąlygoms. Turi būti kreipiamas dėmesys į
kitas šio straipsnio 2 dalyje nenurodytas aplinkybes, kurių visuma parodo kaltininko atleidimo nuo BA tikslingumą.

Laiduotojais gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. BK nepateikia
sąvokų “tėvai” ir “artimieji giminaičiai”išaiškinimo, skirto BK VI skyriui, reglamentuojančiam atleidimo nuo BA
klausimus, arba BK Bendrojoje dalyje vartojamoms šioms sąvokoms. BK 284 str. 1 dalyje (straipsnis pasikeitęs)
pateiktas šios sąvokos išaiškinimas taikytinas tik BK XXXVI skyriui, todėl šiuo atveju turi būti vadovaujamasi CK:

✔ CK 3.130 str. 3 d. Giminystei prilyginami santykiai tarp įvaikių ir jų palikuonių ir įtėvių bei jų giminaičių.
✔ CK 3.135 str. Artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai
(tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys).
Asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikytini pilnamečiai, turintys autoritetą NV padariusiam asmeniui ir
galintys daryti jam teigiamą įtaką. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju turėtų būti
atsižvelgiama į:

o Asmenines laiduotojo savybes ar veikos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui.
o Į jo charakteristiką, pateiktą darbovietės administracijos ar visuomeninės organizacijos, kuriai toks asmuo
priklauso.
o Ypač atidžiai šis klausimas turi būti sprendžiamas jei toks asmuo buvo teistas, net jeigu teistumas yra išnykęs
ar panaikintas, kai jis baustas administracine tvarka ir pan.
Tėvų ir artimųjų giminaičių išskyrimas iš kitų asmenų pabrėžia tik šių asmenų pirmenybę, lyginant su kitais
laiduotojais.

Šiame straipsnyje nenumatyta galimybė laiduotoju būti JA, tačiau tokiu atveju JA gali “atstovauti” ir būti laiduotoju
FA, esantis atitinkamuose teisiniuose santykiuose su tokiu asmeniu, pvz.: įmonės darbuotojas, visuomeninės
organizacijos narys ir pan. tokiu atveju būtinas savanoriškas FA, “atstovaujančio” JA, sutikimas, įsipareigojimas
laiduoti už atleistą nuo BA asmenį.

Laidavimo terminą ikiteisminio tyrimo teisėjas (prokuroro teikimu), teisėjas ar teismas pagal įstatymą parenka
savo nuožiūra ad hoc, atsižvelgdamas į padarytą NV pavojingumo pobūdį bei laipsnį, kaltininko asmenybę bei kitas
aplinkybes, kadangi BĮ nenustato tam jokių sąlygų, kriterijų ar apribojimų. Bet kuriuo atveju laidavimas negali būti
skiriamas ne trumpesniam kaip vienerių metų laikotarpiui.

Užstato klausimas:

o Laidavimas gali būti skiriamas su užstatu arba be jo. Užstato skyrimo klausimą išsprendžia teismas,
atsižvelgdamas į asmenines laiduotojo savybes ir turtinę padėtį ir realias galimybes sumokėti užstatą. Taip
pat atsižvelgiama į padarytos NV pavojingumą bei ją padariusio asmens savybes. Paprastai užstatas turėtų
būti skiriamas atsižvelgiant į laiduotoją ir nusikalstamą veiką padariusį asmenį charakterizuojančias savybes.
o Užstatą paprastai tikslinga skirti, kai visa surinkta baudžiamosios bylos medžiaga liudija apie didesnį
nusikalstamą veiką padariusio asmens pavojingumą, pvz.: vertinant asmenybę neturėtų būti
neatsižvelgiama į išnykusius ar panaikintus teistumus už tyčines veikas ar veikas, kurios yra panašios į
kaltininko padarytą veiką, turėtų būt kreipiamas dėmesys ir į tai, ar asmuo turi galiojančių administracinių
nuobaudų, pažeidinėja viešąją tvarką ir pan.
o Užstato dydžio ribų BĮ nenumato, todėl teismas pats nustato konkretų užstato dydį. Teismas taip pat
nustato terminą, per kurį reikia sumokėti užstatą. Laiduotojas per nustatytą laiką turi sumokėti į teismo
nurodytą sąskaitą. Jei per nustatytą terminą laiduotojas be pateisinamų priežasčių užstato nesumoka,
teismas gali atsisakyti atleisti kaltininką nuo BA pagal laidavimą.
33
© A. M.
 o Jeigu asmuo per laidavimo terminą nepadaro naujos NV, užstatas teismo sprendimu grąžinamas laiduotojui.
Laidavimo atsisakymas:

● Laiduotojas turi teisę atsisakyti laidavimo. Teismas privalo patenkinti tokį laiduotojo prašymą
nepriklausomai nuo priežasčių, dėl kurių laidavimo atsisakyta.
● Įstatymas laidavimo atsisakymui nenumato jokių ribojimų, todėl laiduotojas gali atsisakyti laidavimo tiek
dėl asmeninių priežasčių (susirgo sunkia liga, išvyko į ilgalaikę stažuotę užsienyje ir pan.), tiek dėl su
kaltininko elgesiu susijusių priežasčių (kaltininkas nuolat pažeidinėja viešąją tvarką, girtauja, vartoja
narkotines, psichotropines medžiagas ir pan.)
● Į priežastis dėl kurių buvo atsisakyta laidavimo teismas atsižvelgia priimdamas sprendimą dėl užstato
grąžinimo bei tolesnio kaltininko likimo.
✔ Teismas gali grąžinti užstatą, paskirti kitą laiduotoją ar atleisti asmenį nuo BA gali tais
atvejais, kai laiduotojas atsisako laidavimo dėl asmeninių priežasčių, nesusijusių su
neigiamu kaltininko elgesiu laidavimo metu.
✔ Tais atvejais, kai laidavimo atsisakoma dėl neigiamo kaltininko elgesio laidavimo metu,
teismas turėtų kaltininką patraukti BA už padarytą NV.
Atleidimas nuo BA pagal laidavimą yra sąlyginė atleidimo nuo BA rūšis; asmuo nėra besąlygiškai nuo jos
atleidžiamas. Jeigu jis nvykdo įstatymo reikalavimo, t.y. per laidavimo laiką padaro naują NV, gali būti patrauktas BA.
Jeigu asmuo per laidavimo laikotarpį nepadaro naujos NV, jis nėra laikomas teistu ir jam išnyksta visos
baudžiamosios teisinės nusikalstamos veikos padarymo pasekmės.

Šio straipsnio pagrindu nuo BA atleistam asmeniui gali būti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės,
nepilnamečiui, padariusiam nusikaltimą ir šio straipsnio pagrindu atleistam nuo atsakomybės, gali būti paskirtos
auklėjamo poveikio priemonės. Jas skiria teismas. Teismo diskreciją kiekvienos konkrečios baudžiamojo ar
auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo klausimu nustato konkretus BK straipsnis, numatantis atskiras
baudžiamojo (BK 68 – 72 str.) ar auklėjamojo (BK 83 – 88 str.) poveikio priemones. Jas skiriant turėtų būti atsižvelgta į
kaltininko asmenybę bei kitas subjektyvias ir objektyvias bylos aplinkybes.

Padarius naują veiką:

o Laidavimo laikotarpiu padarius naują NV, jos vertinimas ir jos įtaka asmens BA atsiradimui bei bausmės
griežtumui priklauso nuo naujai padarytos veikos pavojingumo pobūdžio bei laipsnio.
o Priklausomai nuo to BĮ teismui nustato arba teisę, arba pareigą per laidavimo laikotarpiu padarytą NV
vertinti kaip turinčią įtakos asmens atleidimui nuo BA pagal laidavimą už anksčiau padarytą NV arba nesieti
jos su ankstesniu asmens atleidimu nuo BA aptariamu pagrindu.
o Teismui paliekama teisė spręsti, atsižvelgiant bei vertinant NV, dėl kurios asmuo atleistas nuo BA dėl
laidavimo ir naujai padaryto baudžiamojo nusižengimo arba neatsargaus nusikaltimo pavojingumo pobūdį ir
laipsnį, galimą abiejų NV ryšį, taip pat apskritai visą asmens elgesį laidavimo metu (administracinių nuobaudų
egzistavimas, asocialus elgesys ir pan.), ar panaikinti ankstesnį sprendimą atleisti nuo BA ir spręsti klausimą
dėl tokio asmens patraukimo BA už visas padarytas NV.
o Kai asmuo laidavimo laikotarpiu padaro naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo BA
netenka galios ir teismas privalo spręsti dėl tokio asmens patraukimo BA už visas padarytas veikas.
Prokuroro teisė:

Jei asmuo, dėl kurio padarytos veikos nutrauktas ikiteisminis tyrimas ir kuris atleistas nuo BA pagal laidavimą,
laidavimo laikotarpiu padaro naują, bet kokią NV, išskyrus tyčinį nusikaltimą, arba jeigu laiduotojas atsisako
laidavimo prokuroras gali rinktis, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, ar surašyti ir pateikti ikiteisminio tyrimo
teisėjui tvirtinti nutarimą atnaujinti nutrauktą ikiteisminį tyrimą, ar nesurašyti tokio nutarimo ir neteikti jo tvirtinti
ikiteisminio tyrimo teisėjui.

- Tais atvejais, kai asmuo per vienerius metus padaro naują tyčinį nusikaltimą, prokuroras privalo surašyti
nutarimą atnaujinti nutrauktą ikiteisminį tyrimą ir pateikti jį tvirtinti ikiteisminio tyrimo teisėjui.
Kad asmuo galėtų būti atleistas nuo BA pagal laidavimą, laiduotojas turi pateikti rašytinį prašymą teisėjui ar
teismui atiduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Teisėjas ar teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes,
gali patvirtinti tokį prašymą ir atleisti nuo BA atiduodamas kaltininką tokį prašymą pateikusiam asmeniui pagal

34
© A. M.
laidavimą arba atmesti tokį prašymą motyvuotu nutarimu arba nutartimi. Prašymas dėl kaltininko atidavimo pagal
laidavimą prijungiamas prie baudžiamosios bylos medžiagos.

● Komentuojamas straipsnis negali būti taikomas jeigu kaltininkas nesutinka, kad būtų atleistas nuo BA
pagal laidavimą. Tokiu atveju teismas nagrinėja bylą BPK nustatyta tvarka ir priklausomai nuo jos aplinkybių
priima išteisinamąjį arba apkaltinamąjį nuosprendį.
Asmuo gali būti atleistas nuo BA dėl laidavimo ikiteisminio tyrimo stadijoje, ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimu,
kuris patvirtina prokuroro nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Bylos parengimo nagrinėti teisme metu
asmuo atleidžiamas nuo BA pagal laidavimą ir byla nutraukiama teisėjo ar teismo nutartimi. Bylos nagrinėjimo
pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme metu – ar teismo nuosprendžiu, o bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos
teisme metu – teismo nutartimi.

⮚ Kiti atleidimo nuo baužiamosios atsakomybės atvejai, numatyti BK bendrojoje dalyje (ribotas
pakaltinamumas, asmens prieš jo valią apsvaiginimas narkotinėmis medžiagomis ar jo nugirdymas ir kt.)
Laisvės atėmimas ir laisvės apribojimas yra skirtingos sąvokos.

35
© A. M.
BAUSMĖS SAMPRATA IR POŽYMIAI

Vadovėlis:

Kriminalinė bausmė – tai valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui,
padariusiam nusikaltimą.

Lietuvos BK 41 str. nustato, kad bausmė yra prievartos priemonė. Kartu įtvirtinama nuostata, kad bausmės esmė yra
nusikaltimą padariusio asmens nubaudimas, o jos turinį sudaro tam tikrų teisių ar laisvių atėmimas arba ribojimas.

Nubaudimas, kuris sukelia kančias ir suvaržymus, yra objektyvus bausmės požymis, priešingu atveju bausmė prarastų
savo prasmę. Tačiau ir “bausmė” ir “nubaudimas” yra tam tikros abstrakcijos.

- Bausmė pasireiškia konkrečiomis bausmės rūšimis – laisvės atėmimu, bauda, turto konfiskavimu ir t.t.
- Nubaudimas – asmens fizinės laisvės apribojimu (laisvės atėmimu), teisės pasirinkti darbą apribojimu
(viešaisiais darbais be laisvės atėmimo), tam tikrų turtinių teisių atėmimu (turto konfiskavimu).
Bausmių, kurios trunka tam tikrą laikotarpį, turinį sudaro kokybinis ir kiekybinis elementai:

- Kiekybinis elementas parodo kuriam laikui apribojamos asmens teisės ar laisvės, pvz.: atėmimas teisės eiti
tam tikras pareigas, dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla (vadovėlyje rašo, kad gali būti
skiriama nuo 1 iki 5 metų).
- Kokybinis rodiklis parodo, kokios teisės ar laisvės turi būti apribotos arba atimtos, kaip įgyvendinami šie
apribojimai ir kokia jų apimtis, pvz.: viešieji darbai draudžia nuteistajam asmeniui keisti savo vietą, daromos
jo darbo užmokesčio įskaitos ir t.t.). bausmių, kurios įvykdomos iš karto, turinį sudaro tik kokybinis
elementas.
Kriminalinė bausmė pasižymi tam tikrais specifiniais požymiais, kurie išsiskiria ją iš kitų valstybės prievartos
priemonių – administracinių nuobaudų, procesinių prievartos priemonių (suėmimo, baudos ir t.t.). Teisinėje
literatūroje išskiriama net iki 50 tokių požymių, tačiau svarbiausia yra bausmės skyrimo pagrindas ir tvarka, jos
oficialumas ir viešumas, individualumas bei sukeliamos teisinės pasekmės.

● Bausmė gali būti paskirta tik už baudžiamajame įstatyme numatytos pavojingos veikos – nusikaltimo –
padarymą. Lietuvos baudžiamojoje teisėje uždraustas tiek teisės, tiek ir įstatymo analogijos principo
taikymas. Kaltininkui gali būti skiriama tik bausmių sistemoje ir straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama NV,
sankcijoje numatyta bausmės rūšis ir dydis.
● Kadangi teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai, tai reiškia, kad pripažinti asmenį kaltu nusikaltimo padarymu
ir paskirti bausmę gali tik teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.
● Bausmei būdingas oficialumas, kuris pasireiškia tuo, kad nuosprendis priimamas valstybės vardu, laikantis
baudžiamojo proceso reikalavimų. Bausmė skiriama viešai, net ir tuo atveju, kai teismo procesas buvo
uždaras, rezoliucinė apkaltinamojo nuosprendžio dalis, kurioje nustatoma bausmės rūšis ir dydis,
skelbiama viešai. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis privalomas visoms valstybinėms ir privačioms įstaigoms,
įmonėms ir organizacijoms, visiems pareigūnams ir asmenims ir turi būti be priekaištų įvykdomas visoje LR
teritorijoje.
● Bausmė – individuali poveikio priemonė. Ji skiriama tik asmeniui, padariusiam nusikaltimą. Ji negali būti
skiriama kaltininko šeimos nariams ar kitiems asmenims. Tačiau bausmės paskyrimas tam tikru mastu gali
paveikti ir kitus asmenis, pvz.: turtinės bausmės sumažina turtą, kuriuo naudojasi ir kiti šeimos nariai, laisvės
atėmimo bausmė izoliuoja kaltininką nuo artimųjų ir pan. Teismo paskirtą bausmę atlikti turi pats nuteistasis.
Šias nuostatas tam tikra apimtimi pažeidža turto konfiskavimo taisyklė, leidžianti konfiskuoti turtą iš trečiųjų
asmenų, jei šie asmenys žinojo arba turėjo ir galėjo numanyti, kad jiems perduotas konfiskuotas turtas.
● Teismo paskirtos bausmės atlikimas užtraukia nuteistajam asmeniui teisines pasekmes – teistumą. Kai
kurie LR įstatymai numato, kad teistumas gali riboti kai kurias asmenines nuteistojo teises, pvz.: teistam
asmeniui gali būti nesuteikta LR pilietybė, teistas asmuo negali tapti advokatu ar užimti teisėjo pareigas ir
pan. Jeigu teistas asmuo padaro naują nusikaltimą, teistumas tampa atsakomybę kvalifikuojančia arba
sunkinančia aplinkybe. Savo visas teises asmuo atgauna tik teistumui išnykus arba jį panaikinus.
● Kiekviena bausmė pasižymi ir subjektyviais požymiais, iš kurių svarbiausias – jos efektyvumas.
Efektyvumas šiuo atveju – tai bausmės tikslų pasiekimas minimaliomis represinėmis ir materialinėmis
sąnaudomis. Vertinant kiekvienos bausmės efektyvumą, būtina atsižvelgti į nusikalstamumo dinamiką ir

36
© A. M.
 struktūrą, recidyvinio nusikalstamumo dalį, bausmių skyrimo praktiką, materialines ir finansines išlaidas ir
pan.
Bausmės sąvoka pagal baudžiamąjį įstatymą

LR BK 41 str. 1 d. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar
baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui.

LR BK komentaras:

Tam tikrų nusikaltusio asmens teisių ir laisvių suvaržymas gali turėti reikšmės užkertant kelią naujų nusikalstamų
veikų padarymui. Nusikalstama veika šiurkščiausiai pažeidžia žmonių teises ir laisves, svarbiausius teisės ginamus
gėrius, dėl to BĮ, nustatydami bausmių sistemą, turi paskirtį ne tik padaryti poveikį nuteistajam, bet ir užtikrinti
nukentėjusiųjų bei visuomenės interesų gynimą, taip pat vykdyti NV prevenciją.

Bausmės esmę sudaro NV padariusio asmens nubaudimas, o jos turinį – tam tikrų teisių ar laisvių apribojimai ir
(arba) specialios pareigos.

● Baudžiamoji atsakomybė gali būti realizuojama ir atleidus asmenį nuo BA arba bausmės ir paskyrus jam
įstatyme numatytas baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemones.
● Bausmė skiriama tiek FA, tiek JA.
● Visa kita apie šią dalį rašoma taip kaip ir vadovėlyje – žr. aukščiau.
Bausmės sąvoka baudžiamosios teisės doktrinoje

Bausmės tikslai (paskirtis)

LR BK 41 str. 2 d. Bausmės paskirtis:

1) Sulaikyti asmenis nuo NV darymo;

2) Nubausti NV padariusį asmenį;
3) Atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas NV;
4) Paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų;
5) Užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
LR BK Komentaras:

Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė.

- Bausmės paskirties nustatymą nulemia nusikalstamumo būklė ir dinamika, baudžiamosios politikos

kryptingumas, vyraujanti bausmės teorija.
- Bausmės paskirties įtvirtinimas BĮ lemia atskirų bausmių turinį, leidžia sudaryti minėtus faktorius atitinkančią
bausmių sistemą, nustatyti atskiroms bausmių rūšims keliamus tikslus, sudaryti esmines teisines bausmių
vykdymo sąlygas ir įvertinti bausmių efektyvumą.
Bausmės paskirtį įst. leidėjas apibūdina per tam tikrą tikslų visumą. Straipsnyje nurodyti tikslai išdėstyti nuoseklia
tvarka, atsižvelgiant į jų realizavimo eiliškumą, ir vieningą bausmės paskirtį.

Asmenų sulaikymas nuo nusikaltimo padarymo – pagal baudžiamosios teisės teoriją vadinamas – bendrąja
prevencija.

- Bendrosios prevencijos poveikis pasireiškia BĮ, nustatančio nusikaltimą ir bausmę, priėmimu ir paskelbimu,
bausmės skyrimu ir atlikimu.
- Tačiau bendroji prevencija nesusijusi su konkrečiu NV padariusiu asmeniu. Iš esmės tai yra kitų asmenų
įspėjimo, informavimo, bauginimo, kad jie nepadarytų NV, priemonė.
Įstatymų leidėjas, pripažindamas nubaudimą bausmės esme, iškelia bausmei ir tokį patį tikslą. Nubaudimas negali
būti suvokiamas atskirai nuo kitų tikslų ir turi būti aiškinamas kaip priemonė kitiems tikslams pasiekti.

- Asmens nubaudimo tikslą ryškiausiai atspindi laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, kadangi tokiais
atvejais asmens pataisymas nėra skiriamos bausmės efektyvumo kriterijus.
Galimybės padaryti naują NV atėmimo ir apribojimo tikslas reiškia, kad bausme siekiama sudaryti tokias fizines
sąlygas, kurios užkirstų kelią naujai NV padaryti. Šio tikslo įtvirtinimą LR BĮ nulemia bausmės esmės samprata, o
teismų praktikoje jis pasireiškia plačiu laisvės atėmimo bausmės taikymu.
37
© A. M.
Siekimas, kas asmenys, atlikę bausmę, laikytųsi valstybėje galiojančių įstatymų ir nenusikalstų, pagal
baudžiamosios teisės teoriją vadinamas specialiąja prevencija.

- Specialiosios prevencijos poveikis pasireiškia konkrečių asmens teisių ar laisvių atėmimu arba apribojimu,
arba specialių pareigų nustatymu, kuris turėtų atimti galimybę padaryti naują NV, bei individualizuotų
pataisymo priemonių taikymu.
- Specialiosios prevencijos tikslas vertintinas kaip pažangus, nes valstybė įsipareigoja nuteistajam taikyti
pozityvias poveikio priemones, kurios kiekvienai bausmei yra skirtingos. Taikomų individualių priemonių
visuma turi įtikinti asmenį, jog nusikalstamas elgesys yra nepriimtinas jam pačiam ir visuomenei, todėl
atlikęs bausmę jis turėtų sugebėti savo gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis.
Teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas yra bendrasis – visoms teisės šakoms būdingas principas, tačiau
skiriant bausmes šis principas įgauna specifinių ypatumų, kuriuos nulemia būtinumas užtikrinti kaltininkui tokios
tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį.

- Vertinant teisingumo principo turinį bausmės paskirties požiūriu, teismams reikėtų atkreipti dėmesį tiek į
įstatymo leidėjo poziciją priimant baudžiamuosius įstatymus, tiek į praktinį šio principo taikymą skiriant
bausmę.
Teisingumas – visų pirma, teisingas baudžiamasis įstatymas, sudarantis sąlygas vienodai teisminei praktikai.
Savaime nepaneigia, kad tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu gali būti nustatytas
nevienodas teisinis reguliavimas.

- Teismas privalo derinti įstatymo jam suteiktą laisvę ir vienodą baudžiamųjų priemonių parinkimo bei skyrimo
praktiką, neatsižvelgdamas į teisėjo nuotaiką ar bylos nagrinėjimo vietą ir laiką.
- Taikydamas konkrečius įstatymus teismas kartu atsižvelgia į juose nustatytų draudimų ir reikalavimų
teisingumą bei sankcijose numatytų bausmių už jų pažeidimą proporcingumą.
LR KT 2003 m. birželio 10 d. nutarimas: Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad
baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia
reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios
nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos;

- Už NV negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs NV ir bausmės
paskirčiai.
Teismui, kilus abejonių, ar įstatymas atitinka Konstitucijoje įtvirtintas nuostatas, jis turėtų kreiptis į LR KT, kad šis
nustatytų, ar konkrečios BK nuostatos neprieštarauja Konstitucijai.

Skiriant bausmę, teisingumo principas gali būti užtikrinamas ir individualizuojant bausmes, t.y. už konkrečią NV
konkrečiam asmeniui parenkant bausmę.

- Paprastai skiriama bausmė priklauso nuo pažeistos BĮ saugomos vertybės reikšmingumo, padaryto NV
pobūdžio, jos padarinių, teisę pažeidusio asmens pavojingumo pobūdžio ir laipsnio ir kitų svarbių aplinkybių.
Taigi šiuo atveju teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos
bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati
padarytai veikai: bausmė už NV turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį.
Dėl visuomenės intereso:

Teisingumo principo įgyvendinimą skiriant bausmę įstatymų leidėjas sieja su visuomenės interesu, kuris leidžia
teismui pažiūrėti į bausmę ne vien per kaltininko ir NV prizmę, bet ir atsižvelgiant į visuomenės interesą, kurį
įtvirtintos BK nuostatos ne visada gali atspindėti.

Kita vertus, visuomenės interesas gali priklausyti ne tik nuo vyraujančių moralinių visuomenės nuostatų ir teisingumo
jausmo padarytos NV pavojingumo požiūriu, bet ir nuo teisiamojo asmenybės savybių, jo elgesio prieš NV padarymą,
NV padarymo metu ir po jos, taip pat nuo nukentėjusiojo padėties ir pozicijos.

Dėl teisingumo galimybės:

38
© A. M.
Teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas suponuoja galimybę teismui paskirti mažesnę bausmę negu
straipsnio sankcijoje už padarytą NV numatyta minimali, arba švelnesnę bausmės rūšį negu numatyta straipsnio
sankcijoje už padarytą NV.

- Vadovaujantis šiuo principu teismas negali paskirti teisiamajam griežtesnės bausmės negu numatyta
straipsnio sankcijoje už padarytą NV.
Teisingumo principo įgyvendinimas kartu reikalauja visapusiškos baudžiamaisiais įstatymais ginamų gėrių
(žmogaus gyvybės, sveikatos, nuosavybės, laisvės ir t.t.) apsaugos.

LR KT 1993 m. gruodžio 13 d. nutarimas: baudžiamųjų įstatymų taikymas turi užtikrinti proporcingą, nuolatinį ir
teisingą atsaką sunkiems teisinių gėrių pažeidimams, kad viešai patvirtintų baudžiamojo įstatymo normų
laikymosi būtinumą. Kartu konstatuoja, jog negalima teigti, kad visuomenė yra teisinga ir humaniška, jeigu
nusikaltėliai gali elgtis laisviau negu žmonės, kurie laikosi įstatymo reikalavimų.

dar šiek tiek apie bausmes:

Bausmės sąvoka baudžiamosios teisės doktrinoje
Žymus britų filosofas H. L. A. Hartas konceptualia prasme bausmę apibūdino tokiomis tezėmis:

1) Bausmė turi sukelti skausmo arba kitokių padarinių, kurie paprastai laikomi ne maloniais;

2) Ji turi būti skirta už teisės normų pažeidimus;

3) Ji turi būti taikoma tikram arba numanomam teisės normų pažeidėjui už jo padarytą veiką;

4) Sąmoningai turi taikyti kiti asmenys;

5) Ji turi būti skiriama ir vykdoma teisinės sistemos įgaliotos valdžios, prieš kurią ir buvo nukreiptas teisės
pažeidimas.
H. Packeris analogiškai teigia, kad bausmė gali būti apibūdinama kaip bet koks elgesys su žmonėmis, kuriam būdingi
tokie požymiai:

1) Nusikaltimo buvimas;

2) Skausmo sukėlimas nusikaltėliui;

3) Pagrindinis tikslas - ne atkurti pažeistus interesus, o nusikaltimo prevencija arba suteikti nusikaltėliui
nusipelnytą skausmą.
Panašiai bausmės apibrėžimą pateikia T. Hobbesas: bausmė yra blogis, valstybės valdžios skiriamas tam, kuris padarė
ką nors, ką ta pati valdžia laiko įstatymo pažeidimu, ir tai daroma dėl to, kad žmonių valia būtų labiau nusiteikusi
paklusti.

Senojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 21 straipsnyje buvo pateikiama tokia kriminalinės bausmės
sąvoka: kriminalinė bausmė – tai valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu
asmeniui, padariusiam nusikaltimą, ir apribojantis nuteistojo teises bei laisves visuomenės interesais. Šioje sąvokoje
galima išskirti du pagrindinius bausmės tikslus: socialinė gynyba, t. y. visuomenės interesų apsauga, ir atpildas
asmeniui, padariusiam nusikaltimą.

Esminiai bausmės požymiai, išskiriami baudžiamosios teisės doktrinoje:

- Bausmė yra ypatinga valstybės prievartos priemonė (ultima ratio). Bausmę valstybės vardu gali paskirti tik
teismas
- Bausmė siejama su teisingumu
- Individualizuoto pobūdžio
Bausmės tikslai
Bausmė yra vienas iš dorovinio auklėjimo metodų, kuriuo siekiama koreguoti netinkam asmens elgesį. Metodo esmė
- asmens nubaudimas, t. y. negatyvių poveikio priemonių taikymas, taip atgrasant jį ir kitus asmenis nuo vėlesnių

39
© A. M.
nepageidaujamo elgesio apraiškų. Tuo baudimo metodas iš esmės skiriasi nuo paskatinimo metodo, kuriuo teigiamai
besielgiančiam asmeniui suteikiamos tam tikros teisės arba privilegijos, taip akinant jį ir toliau elgtis teisėtai.

Kai kurių autorių teigimu, yra dvi pagrindinės mokyklos, kurios skirtingai apibūdina bausmės tikslą: klasikinė ir
pozityvistnė. Pirmoji remiasi senu moralinės kaltės ir bausmės atpildo principu, antroji pripažįsta pagrindu
visuomenės saugumą, todėl pagal ją bausmė yra ne atpildas, o apsigynimas ir auklėjamoji priemonė. Atpildo
sistemos šalininkai tvirtina, kad keršto, kitaip tariant, atpildo, pradas yra būtinasis sudedamasis baudimo motyvas, ir
jo iš bausmės sąvokos išmesti negalima. Pozityvistinės teorijos šalininkai tvrtina, kad atpildo pradas visiškai išnyksiąs
iš baudžiamųjų įstatymų ir jį pakeisiąs tik apsaugojimo nuo nusikaltimų tikslas.

Pozityvistinės mokyklos galima išskirti keletą krypčių:

● Įbauginimo. Šios teorijos atstovų teigimu, bausme reikia įbauginti asmenį, kad jis daugiau nedarytų
nusikaltimų, kartu siekiama atgrasyti kitus asmenis nedaryti nusikaltimų.

● Antropologinė. Esmė – fizinis poveikis nusikaltėliui būdingų bruožų turinčiam asmeniui, siekiant atimti iš jo
galimybę daryti nusikaltimus. Žmogaus elgesį nulemia psichiniai ir socialiniai veiksniai, kurių neįmanoma
kontroliuoti.

● Reabilitacijos. Jos esmę sudaro nuostata, kad asmenį, padariusį nusikaltimą, galima ir reikia taip paveikti, kad
jis daugiau nenusikalstų. Ši teorija pripažįsta tik pozityvų poveikį: auklėjimas, psichologinė pagalba, profesinis
parengimas ir t.t.
BK 41 straipsnio 2 dalyje bausmės skyrimo tikslai išdėstyti nuoseklia tvarka, atsižvelgiant į jų realizavimo eiliškumą, ir
sudaro vieningą bausmės paskirtį. Baudžiamajame įstatyme numatyti tokie tikslai:

● Sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo (bendroji prevencija);

● Nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį;
● Atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas;
● Paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų (specialioji – individualioji –
prevencija);
● Užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
Nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimas
Įstatymų leidėjas, pripažindamas nubaudimą bausmės esme, iškelia bausmei ir tokį pat tikslą. Tokiu atveju
nubaudimas negali būti suvokiamas atskirai nuo kitų tikslų ir turi būti aiškinamas kaip priemonė kitiems tikslams
pasiekti. Asmens nubaudimo tikslą ryškiausiai atspindi laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, kadangi tokiais
atvejais asmens pataisymas nėra skiriamos bausmės efektyvumo kriterijus.

Specialioji prevencija
Siekimas, kad asmenys, atlikę bausmę, laikytųsi valstybėje galiojančių įstatymų ir nenusikalstų, pagal baudžiamosios
teisės teoriją vadinamas specialiąja (individualiąja) prevencija. Specialiosios prevencijos poveikis pasireiškia
konkrečių asmens teisių ar laisvių atėmimu arba ribojimu, arba specialių pareigų nustatymu, kuris turėtų atimti
galimybę padaryti naują nusikalstamą veiką, bei individualizuotų pataisymo priemonių taikymu.

Specialiosios prevencijos tikslas vertinamas kaip pažangus, nes valstybė įsipareigoja nuteistajam taikyti pozityvias
poveikio priemones, kurios kiekvienai bausmei yra skirtingos, pavyzdžiui, skyrus laisvės atėmimą pataisymo
priemonės yra bausmės atlikimo režimas, nuteistųjų darbas, profesinis ir bendrasis lavinimas, nuteistųjų socialinė
reabilitacija. Taikomų individualių priemonių visuma turi įtikinti asmenį, jog nusikalstamas elgesys yra nepriimtinas
jam pačiam ir visuomenei, todėl atlikęs bausmę jis turėtų sugebėti savo gyvenmo tikslų siekti teisėtais būdais ir
priemonėmis.

Bendroji prevencija
Asmenų sulaikymas nuo nusikaltimo padarymo pagal baudžiamosios teisės teoriją vadinamas bendrąja prevencija.
Bendrosios prevencijos poveikis pasireiškia baudžiamojo įstatymo, nustatančio nusikaltimą ir bausmę, priėmimu ir
paskelbimu, bausmės skyrimu ir atlikimu. Tačiau bendroji prevencija nesusijusi su konkrečiu nusikalstamą veiką
padariusiu asmeniu. Iš esmės tai yra kitų asmenų įspėjimo, informavimo, bauginimo, kad jie nepadarytų
nusikalstamos veikos, priemonė.
40
© A. M.
Bausmių efektyvumo problematika
Skirtingoms bausmėms dėl jų nevienodo turinio keliami visiškai skirtingi tikslai. Pavyzdžiui, galiojančio BK 41
straipsnyje kaip vienas iš bausmės tikslų įtvirtintas tikslas atimti arba apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti
naujas nusikalstamas veikas. Taikant kai kurias BK 42 straipsnyje išvardytas bausmes, pavyzdžiui, baudą, neįmanoma
pasiekti tokio tikslo, nes šios bausmės turinio nesudaro galimybė apriboti asmens laisvę ir taip atimti arba apriboti
galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas. Todėl dėl bausmių skirtingo pobūdžio (turinio) sunku įvertinti ir palyginti
skirtingų bausmių veiksmingumą.

Kadangi skirtingų bausmių veiksmingumą įvertinti ir palyginti gana sunku, tikslingiausia vertinti vienos atskiros
bausmės veiksmingumą arba lyginant jos taikymo rezultatus skirtingose valstybėse, arba lyginant skirtingą tos pačios
bausmės vykdymo praktiką vienoje valstybėje. Vertinant konkrečią bausmę, pavyzdžiui, laisvės atėmimo, vienas iš
klausimų, į kuriuos reikėtų atsakyti – kokios priemonės padėtų sumažinti žalą, padaromą asmeniui taikant laisvės
atėmimo bausmę.

Vertinant bausmių veiksmingumą pirmiausia reikia nustatyti bausmės tikslus, kurių taikant bausmę siekiama. Tiek
anksčiau, tiek šiuo metu bausmei keliamas vienas pagrindinis tikslas – taikant bausmę siekiama užtikrinti visuomenės
saugumą. Atliktų tyrimų analizė rodo, kad dažniausiai buvo vertinamas laisvės atėmimo bausmės ir probacijos
efektyvumas taikant recidyvo ir ekonomiškumo kriterijus. Atlikus minėtų tyrimų metaanalizę paaiškėjo šios bausmių
vertinimo problemos:

- Vertinant laisvės atėmimo bausmės ir probacijos veiksmingumą pagal recidyvo kriterijų buvo nustatyta, kad
nė viena iš šių bausmių neturėjo įtakos jokiems statistiškai reikšmingiems recidyvo pokyčiams, todėl sunku
palyginti ir įvertinti šių bausmių veiksmingumą;

- Nagrinėjant tyrimų rezultatus paaiškėjo, kad tokius tyrimus labai sunku atlikti ir dėl taikytinos metodologijos
bei metodikos problemų;

- Laisvės atėmimo bausmės ir probacijos veiksmingumą sunku įvertinti ir palyginti taikant ir ekonomiškumo
kriterijų, nes šių baudžiamosios atsakomybės priemonių vykdymo finansinės sąnaudos labai priklauso nuo
priemonių turinio ir vykdymo sąlygų.
Abejotinas ir tokio įvertinimo tikslingumas – pavyzdžiui, kaip rodo praktika, nepaisant atskleisto laisvės atėmimo
bausmės neveiksmingumo ši bausmė yra visuotinai taikytina.

Šias bausmių veiksmingumo vertinimo problemas siūlytina spręsti pirmiausia keičiant veiksmingumo vertinimo
uždavinius – bausmes vertinti ne kvestionuojant bausmės taikymo tikslingumą, o nagrinėjant, kokios bausmės
vykdymo priemonės sudarytų galimybes padidinti taikomos bausmės veiksmingumą. Bausmių efektyvumą taip pat
siūlytina vertinti taikant žmogiškųjų kaštų kriterijų. Pavyzdžiui, vienas iš tokio vertinimo pavyzdžių galėtų būti laisvės
atėmimo taikomų priemonių, kurios padėtų sumažinti laisvės atėmimo bausmės vykdymu daromą neigiamą poveikį
nuteistajam asmeniui, veiksmingumo vertinimas.

BAUSMIŲ RŪŠYS

42 straipsnis. Bausmių rūšys
1. Padariusiam nusikaltimą asmeniui gali būti skiriamos šios bausmės:

1) viešieji darbai;
2) bauda;
3) laisvės apribojimas;
4) areštas;
5) terminuotas laisvės atėmimas;
6) laisvės atėmimas iki gyvos galvos.
2. Padariusiam baudžiamąjį nusižengimą asmeniui gali būti skiriamos šios bausmės:

1) viešieji darbai;
2) bauda;
3) laisvės apribojimas;
41
© A. M.
 4) areštas.
3. Asmeniui, padariusiam vieną nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, gali būti skiriama tik viena bausmė.

4. Šio kodekso 63 ir 64 straipsniuose numatytais atvejais gali būti skiriamos dvi bausmės.

5. Jeigu už kelis padarytus nusikaltimus skiriamos daugiau negu dvi skirtingų rūšių bausmės, teismas, skirdamas
galutinę subendrintą bausmę, iš paskirtų bausmių palieka dvi bausmes: vieną iš jų – griežčiausią, o kitą parenka savo
nuožiūra.

6. Padariusiam nusikalstamą veiką asmeniui kartu su bausme, remiantis šio kodekso 67, 68, 68 1, 682, 72, 721, 722 ir
723 straipsniais, gali būti skiriamos viena arba daugiau šių baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimas naudotis
specialia teise, viešųjų teisių atėmimas, teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas, turto
konfiskavimas, įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens
arčiau nei nustatytu atstumu, dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, išplėstinis turto konfiskavimas. 

7. Bausmių rūšis juridiniams asmenims ir bausmių skyrimo nepilnamečiams ypatumus nustato šio kodekso 43 ir 90
straipsniai.

LR BK komentaras:

Visos bausmės straipsnyje išardinamos nuosekliai – pagal jų griežtumą, nuo švelniausios iki griežčiausios. Šis
nuoseklumas turi daug reikšmės teismui, kai jis skiria nuteistajam asmeniui galutinę bausmę už kelias NV arba kai
neatlikus bausmės padaroma nauja NV, taip pat tais atvejais, kai teismas pripažįsta, kad reikia sušvelninti bausmę.
Toks bausmių sistemos konstravimo principas taip pat parodo ir valstybės baudžiamosios politikos kryptingumą bei
siekį įgyvendinti baudžiamosios teisės ekonomiškumo principą taikant optimalias ir proporcingas bausmes. Be to,
šiuo bausmių konstravimo principu vadovaujamasi ir nustatant konkrečias bausmes BK Specialiosios dalies straipsnių
sankcijose.

Bausmių sąrašas yra specialus ir privalomas, nes teismas turi teisę ir privalo skirti tik jame numatytas bausmes ir tik
tokio dydžio ar trukmės, kaip nurodyta BK straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama NV, sankcijoje.

Asmeniui, padariusiam vieną nusikaltimą arba vieną baudžiamąjį nusižengimą, gali būti skiriama tik viena bausmė.
Asmeniui, padariusiam keliass NV (BK 63 str.) arba neatlikus bausmės (BK 64 str.) gali būti skiriamos dvi bausmės.
Jeigu už padarytus nusikaltimus skiriamos dagiau negu dvi skirtingų rūšių bausmės, teismas, skirdamas galutinę
subendrintą bausmę, iš paskirtųjų bausmių palieka dvi bausmes: vieną iš jų griežčiausią, o kitą parenka savo
nuožiūra. Teismo nuožiūra parenkamai antrajai bausmei nekeliamas reikalavimas, kad ji būtų griežtesnė/švelnesnė
už bausmę, kurį neįeis į galutinę subendrintą bausmę. Teismas bet kokiu atveju turi laikytis BK VIII skyriuje nustatytų
bendrų bausmės skyrimo nuostatų. Be to, teismą riboja bendrieji teisės principai, todėl į galutinę bausmę įeinančios
dvi bausmės turi būti tarpusavyje suderinamos ir netrukdyti viena kitos vykdymui.

Remiantis kodekse nurodytais pagrindais, gali būti skiriama baudžiamojo poveikio priemonė ar kelios baudžiamojo
poveikio priemonės.

43 straipsnis. Bausmių rūšys juridiniams asmenims

1. Juridiniam asmeniui už padarytą nusikalstamą veiką gali būti skiriamos šios bausmės:

1) bauda;
2) juridinio asmens veiklos apribojimas;
3) juridinio asmens likvidavimas.
2. Teismas, paskyręs bausmę juridiniam asmeniui, gali nutarti paskelbti šį nuosprendį per visuomenės informavimo
priemones. Nuosprendis, kuriuo teismas juridiniam asmeniui paskiria bausmę už šio kodekso XXXIII
skyriuje numatytus nusikaltimus, privalo būti paskelbtas per visuomenės informavimo priemones.

3. Juridiniam asmeniui už vieną nusikalstamą veiką gali būti skiriama tik viena bausmė.

4. Juridiniams asmenims skiriamos bausmės šio kodekso specialiosios dalies straipsnių sankcijose nenurodomos.
Teismas, skirdamas bausmę juridiniam asmeniui, vadovaujasi šio straipsnio 1 dalyje nustatytu bausmių sąrašu.
42
© A. M.
LR BK komentaras:

JA objektyviai negali būti skiriama daugelis tų bausmių, kurios gali būti skiriamos FA (viešieji darbai, areštas, laisvės
atėmimas ir pan.) taigi įstatymų leidėjas privalo numatyti atskiras bausmių, taikomų JA, rūšis.

Straipsnyje nurodytas bausmių, skiriamų JA, sąrašas taip pat baigtinis, išdėstytas tam tikra tvarka. bausmės
išvardijamos nuosekliai, pagal jų griežtumą.

JA skiriamos baudos dydį nustato BK 47 str., o JA veiklos apribojimo trukmę – BK 52 str.

Teismas, skirdamas bausmę JA, privalo laikyti bendrų bausmės skyrimo pagrindų bei fundamentalių baudžiamosios
teisės principų: bausmės individualizavimo, teisėtumo, ekonomijos ir t.t. JA baudžiamosios atsakomybės doktrina
sudaro prielaidas FA veiką ir kaltę, esant BK 20 str. nustatytoms sąlygoms, pripažinti ir JA veika ir kalte, todėl
individualizuojant bausmę JA privaloma atsižvelgti į aplinkybes, numatytas BK 54 str. 2 d. tačiau siejant jas su JA
esme, be to, parenkant ir skiriant bausmę JA turi būti atsižvelgiama į bausmės esmę bei jos paskirtį.

Teismas, skelbdamas JA bausmę per visuomenės informavimo priemones, skelbia tik įsiteisėjusį nuosprendį. Rinkos
ekonomikos ir sąžiningos konkurencijos sąlygomis kiekvienas JA, užsiimantis komercine – ūkine veikla bei siekiantis
įgyti kuo didesnę rinkos dalį, vertina savo dalykinę reputaciją. Teismui, nutarus paskelbti apie JA padaryta
nusikalstamą veiką per visuomenės informavimo priemones, atsiranda reali galimybė, kad bus sumenkinta JA
reputacija, nes apie neteisėtą jo veiką sužinos neapibrėžtas asmenų ratas.

- Dėl šios priežasties teismas, spręsdamas ar pasinaudoti tokia teise, turi įvertinti visas baudžiamosios bylos
aplinkybes, taip pat atsižvelgti kokį poveikį padarys paskirta JA bausmė, baudžiamojo poveikio priemonė ir
pan. Apie JA padarytą NV būtina paskelbti tik tada, kai siekiama tam tikrų prevencinių tikslų, t.y. kai JA
veiklos pobūdis arba rezultatai reikšmingi visuomenei arba egzistuoja reali tikimybė, kad JA gali pakartotinai
nusikalsti ir pan., todėl tikslinga informuoti visuomenę apie “polinkį” daryti NV.
BĮ nenustato maksimalaus leistino bausmių skaičiaus, kuris galėtų būti skiriamas JA, nuteistam už dviejų ar daugiau
NV padarymą. Antra vertus, atsižvelgdamas į JA numatytų bausmių rūšių turinį, teismas JA, nueistam už dviejų ar
daugiau NV padarymą, gali paskirti tik dvi bausmes – baudą ir JA veiklos apribojimą arba baudą ir JA likvidavimą, nes
pastarosios dvi bausmės tarpusavyje nesuderinamos.

Atsižvelgiant į BK 67 str. 5 d. (Juridiniam asmeniui gali būti skiriamas turto konfiskavimas, išplėstinis turto
konfiskavimas.) JA kartu su bausme, jei yra BK 72 str. numatytas pagrindas, privalo būti skiriama baudžiamojo
poveikio priemonė – turto konfiskavimas.

Atleisti JA nuo bausmės galima tik amnestijos arba malonės. BĮ nenumatytos JA paskirtos bausmės pakeitimo į kitą
(tiek griežtesnę, tiek švelnesnę) bausmę galimybės. Jei JA nevykdo jam paskirtos bausmės, už bausmės vykdymą
atsakingas JA darbuotojas atsako pagal BK 244 str.

46 straipsnis. Viešieji darbai
1. Viešuosius darbus teismas skiria šio kodekso specialiojoje dalyje numatytais atvejais. Viešieji darbai vykdomi tik
tuo atveju, jeigu nuteistasis sutinka.

2. Viešieji darbai skiriami nuo vieno mėnesio iki vienerių metų. Bausmės terminas skaičiuojamas mėnesiais. Asmuo,
nuteistas atlikti viešuosius darbus, įpareigojamas per teismo paskirtą laiką neatlygintinai dirbti nuo 10 iki 40 valandų
per mėnesį visuomenės labui.

3. Viešųjų darbų atlikimo laikas bei darbo valandų skaičius straipsnio sankcijoje nenurodomas. Tai nustato teismas,
skirdamas bausmę, tačiau šis laikas negali būti ilgesnis nei 480 valandų, kai bausmė skiriama už nusikaltimą, ir 240
valandų, kai bausmė skiriama už baudžiamąjį nusižengimą.

4. Darbą nuteistajam parenka bausmę vykdanti institucija kartu su savivaldybių vykdomosiomis institucijomis.

5. Jeigu dėl objektyvių priežasčių asmuo negali atlikti pagal šį straipsnį jam paskirtų viešųjų darbų, teismas gali atleisti
jį nuo šios bausmės vietoj jos paskirdamas šio kodekso IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę.

43
© A. M.
6. Jeigu asmuo dėl pateisinamų priežasčių per teismo paskirtą laiką neišdirbo paskirtų viešųjų darbų valandų, teismas
gali pratęsti viešųjų darbų laiką, kol šis asmuo išdirbs paskirtas valandas.

7. Jeigu asmuo vengia atlikti viešuosius darbus, bausmę vykdanti institucija įspėja nuteistąjį dėl galimų teisinių
pasekmių. Jeigu asmuo ir po įspėjimo vengia atlikti viešųjų darbų bausmę, teismas bausmę vykdančios institucijos
teikimu gali pakeisti viešuosius darbus bauda arba areštu. Viešieji darbai keičiami bauda arba areštu pagal šio
kodekso 47, 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles.

8. Jeigu asmuo po nuosprendžio įsiteisėjimo nesutinka atlikti viešuosius darbus, teismas bausmę vykdančios
institucijos teikimu pakeičia viešuosius darbus bauda arba areštu pagal šio kodekso 47, 49 ir 65 straipsniuose
nustatytas taisykles.

LR BK komentaras:

Viešieji darbai yra viena iš švelnesnių bausmių rūšių, kurios esmę sudaro įsipareigojimas per teismo paskirtą laiką
neatlygintinai dirbti nuo 10 iki 40 valandų per mėnesį visuomenės labui. Ši bausmė turėtų tapti ekonomiška ir
pakankamai efektyvia poveikio priemone asmenims, padariusiems baudžiamuosius nusižengimus bei nesunkius
nusikaltimus.

Viešieji darbai gali paskirti tik tuo atveju, kai jie numatyti straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama NV, sankcijoje.
Teismas tokią bausmę taip pat gali paskirti, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai
prieštarautų teisingumo principui, skiriant šveldnesnę nei įst numatytą bausmę arba lygtinai atleidžiant nuo laisvės
atėmimo bausmės prieš terminą ir neatliktą laisvės atėmimo bausmės dalį pakeičiant švelnesne bausme.

Teismas, skirdamas viešųjų darbų bausmę, privalo atsižvelgti ne tik į padarytos NV pavojingumo pobūdį, kaltininko
asmenybę, šeiminę ir turtinę padėtį, bet ir į aplinkybes, kurios objektyviai gali neleisti nuteistajam dirbti viešuosius
darbus, pvz., invalidumą, nėštumą, sunkią ligą ir pan.

Teismas, skirdamas viešųjų darbų bausmę, nuosprendyje turi tiksliai įvardinti bausmės atlikimo laiką ir darbo
valandų skaičių (nepilnamečiams negali viršyti 240 valandų, tiek tada, kai skiria už nusikaltimą, tiek tada, kai skiria už
baudžiamąjį nusižengimą). Darbas, kurį nusteistasis dirbs – nenurodomas, darbą parenka bausmę vykdanti
institucija (probacijos tarnyba). Darbas turi būti dirbamas visuomenės labui. Tokiu darbu laikytinas bet koks darbas
sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose arba valstybinėse ir nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose,
teikiančiose socialinę pagalbą, paslaugas arba paramą neįgaliesiems, socialiai remtiniems asmenims,
nepilnamečiams, ligoniams, tvarkant aplinką ir pan.

Viešieji darbai vykdomi tik esant raštiškam nuteistojo sutikimui. Šis reikalavimas grindžiamas Europos žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis, jog „niekas negali būti verčiamas dirbti priverstinį arba
privalomąjį darbą“. Priverstiniu arba privalomuoju darbu nelaikomas darbas, kurį reikalaujama atlikti kalinimo metu
arba lygtinio atleidimo nuo tokio kalinimo laikotarpiu.

- Raštiško nuteistojo sutikimo davimo tvarką nustato Bausmių vykdymo kodeksas.

- Jeigu nuteistasis po nuosprendžio įsiteisėjimo tokio sutikimo neduoda, bausmę vykdanti institucija
kreipiasi į nuosprendį priėmusį priėmusį teismą su teikimu viešųjų darbų bausmę pakeisti bauda arba
areštu.Keisdamas viešųjų darbų bausmę į baudą arba areštą teismas atsižvelgia į padarytos NV pavojingumą
ir pobūdį, kaltininko asmenybę, šeiminę ir turtinę padėtį, taip pat į priežastis, dėl kurių nuteistasis neduoda
atlikti viešuosius darbus, ir pan.
Jeigu nuteistasis dėl objektyvių priežasčių negali atlikti jam paskirtų viešųjų darbų, teismas gali atleisti jį nuo tokio
bausmės vietoj jos paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę. Objektyviomis priežastimis laikytini tokie atvejai,
kai nuteistasis po įsiteisėjusio nuosprendžio tampa pirmosios arba antrosios grupės invalidu, suserga arba sulaukia
pensinio amžiaus, jei moteris – išeina nėštumo ir gimdymo atostogų ir pan. Ir dėl šių priežasčių negali atlikti viešųjų
darbų gan ilgą laikotarpį. Dėl priežasties pripažinimo objektyvia sprendžia teismas, probacijos tarnybos teikimu.

- Pateisinamomis priežastimis dėl viešųjų darbų nustatytų valandų neišdirbimo laikytini tokie atvejai , kai
nuteistasis bausmės atlikimo metu serga, slaugo ligonį, prižiūri vaiką, tampa invalidu ar sulaukia pensinio
amžiaus bei pan. Ir dėl šių priežasčių negali ilgą laiko tarpą dirbti. Dėl priežasties pateisinamo pobūdžio
sprendžia teismas – probacijos tarnybos teikimu. Jeigu teismas pratęsia laikotarpį, jis turi nustatyti konkretų
44
© A. M.
 terminą, per kurį nuteistasis turi išdirbti likusias valandas, tačiau šis terminas negali viršyti maksimalaus
vienerių metų viešųjų darbų bausmės termino. Jeigu asmeniui buvo paskirtas (arba pratęstas) maksimalus
vienerių metų viešųjų darbų bausmės terminas, per kurį dėl pateisinamų priežasčių jis neišdirbo paskirtų
viešųjų darbų valandų, pripažįstama, kad asmuo atliko viešųjų darbų bausmę.
- Jeigu nuteistasis, davęs raštišką sutikimą viešųjų darbų bausmės vykdymui, vengia atlikti tokią bausmę, ją
vykdanti institucija įspėja jį raštu dėl galimų teisinių vengimo atlikti bausmę pasekmių. Vengimu laikomas
nuteistojo neišdirbimas paskirtų viešųjų darbų per mėnesį ar kitą ilgesnį laikotarpį be objektyvių ar
pateisinamų priežasčių, taip pat netinkamai, nekokybiškai ir pan.atliekamas darbas ar nustatytos tvarkos
pažeidimai ir pan.
- Jeigu nuteistasis jį įspėjus vis tiek vengia atlikti bausmę, teismas, bausmę vykdančios institucijos teikimu
gali pakeisti viešuosius darbus bauda arba areštu. Keisdamas viešųjų darbų bausmę į bausmę arba areštą
teismas atsižvelgia į atliktos bausmės dalį, kaltininko asmenybę, šeiminę ar turtinę padėtį ir pan. Į baudą arba
areštą keičiama tik neatlikta viešųjų darbų bausmės dalis.
Atleisti nuo viešųjų darbų bausmės prieš terminą galima tik dėl ligos, amnestijos, malonės tvarka.

47 straipsnis. Bauda
1. Bauda yra piniginė bausmė, teismo skiriama šio kodekso specialiojoje dalyje numatytais atvejais.

2. Bauda skaičiuojama minimalaus gyvenimo lygio (MGL) dydžiais.

3. Nustatoma bauda:

1) už baudžiamąjį nusižengimą – nuo 15 iki 500 MGL dydžio;

2) už nesunkų nusikaltimą – nuo 50 iki 2 000 MGL dydžio;
3) už apysunkį nusikaltimą – nuo 100 iki 4 000 MGL dydžio;
4) už sunkų nusikaltimą – nuo 150 iki 6 000 MGL dydžio;
5) už neatsargų nusikaltimą – nuo 20 iki 750 MGL dydžio.
4. Juridiniam asmeniui nustatoma nuo 200 iki 100 000 MGL dydžio bauda.

5. Baudos dydis už padarytą nusikalstamą veiką straipsnio sankcijoje nenurodomas. Jį nustato teismas, skirdamas
bausmę.

6. Už šio kodekso XXXIII skyriuje numatytas nusikalstamas veikas skiriama bauda negali būti mažesnė negu nustatyto
nusikalstamos veikos dalyko, kaltininko padarytos turtinės žalos arba kaltininko gautos ar siektos gauti turtinės
naudos sau ar kitam asmeniui dydis. Kai yra keli baudos dydžio apskaičiavimo kriterijai, skiriamos baudos dydis
apskaičiuojamas pagal tą, kurio vertė, išreikšta pinigais, yra didžiausia. Kai bauda skiriama vadovaujantis šioje dalyje
nustatytomis taisyklėmis, galutinė teismo paskirta bauda už šio kodekso XXXIII skyriuje numatytas nusikalstamas
veikas gali viršyti šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytus maksimalius baudos dydžius, tačiau negali būti mažesnė negu
šio straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyti minimalūs baudos dydžiai.

7. Jeigu asmuo neturi lėšų sumokėti teismo paskirtą baudą, teismas, vadovaudamasis šio kodekso 65 straipsnyje
nustatytomis taisyklėmis, nuteistojo sutikimu šią bausmę gali pakeisti viešaisiais darbais.

8. Jeigu asmuo vengia savu noru sumokėti baudą ir nėra galimybių ją išieškoti, teismas gali pakeisti baudą areštu.
Keisdamas baudą areštu, teismas vadovaujasi šio kodekso 65 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis.

LR BK komentaras:

Bauda – piniginė bausmė, kurios esmę sudaro nuteistojo pareiga sumokėti teismo paskirtą pinigų sumą valstybės
naudai. Šios rūšies bausmė yra ekonomiška ir efektyvi poveikio priemonė asmenims, padariusiems savanaudiškas ar
turtinę žalą sukėlusias NV.

Baudos bausmė nuo kitų valstybės prievartos priemonių (kaip administracinė nuobauda, ekonominė sankcija ir
pan.) išsiskiria tuo, kad ji gali būti skiriama tik teismo sprendimu asmeniui, padariusiam NV. Be to, asmuo, nubaustas
bauda už nusikaltimo padarymą, BK 97 str. nustatytam laikui įgyja teistumą.

BĮ numatytas turtinių nuteistojo teisių ribojimas ir kitomis baudžiamojo poveikio priemonėmis: paskyrus turtinės
žalos atlyginimą ir pašalinimą, įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, turto konfiskavimą. Tačiau BPP
45
© A. M.
turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį ir taikomos, išskyrus turto konfiskavimą, tik nuo BA arba bausmės atleistam
pilnamečiui asmeniui. Turto konfiksavimas gali būti skiriamas kartu su bauda. Teismas gali konfiskuoti tik tą turtą,
kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar NV rezultatas. Tuo tarpu bauda asmeniui gali būti skiriama ir tada, kai jis
neturi pakankamai turto ar pajamų, kad iš kartų ją sumokėtų.

Bauda gali būti skiriama ir FA, ir JA. FA bauda gali būti skiriama tik tada, kai ji numatyta straipsnio, pagal kurį
kvalifikuojama NV, sankcijoje. Teismas šią bausmę taip pat gali priskirti, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės
paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, skiriant švelnesnę, nei įstatymo numatytą, bausmę, lygtinai
atleidžiant nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą ir neatliktą laisvės atėmimo bausmės dalį pakeičiant
švelnesne bausme bei keičiant viešųjų darbų bausmę.

- Skirdamas bausmę JA, vadovaujasi BK 43 str.

Bauda skaičiuojama minimalaus gyvenimo lygio (toliau – MGL) dydžiais, todėl nuosprendyje konkretus baudos
dydis nurodomas MGL dydžiais – šeimos mėnesinių pajamų suma, tenkanti vienam žmogui per mėnesį ir
garantuojanti visiems minimalų socialiai priimtiną poreikių patenkinimo lygį <…> atsižvelgiant į tai, kad MGL dydis
gali svyruoti, teismo sprendime turi būti nurodomas baudos dydis eurais.

● FA skiriamos baudos maksimalus dydis priklauso nuo NV rūšies, kaltės formos, bei tyčinio nusikaltimo grupės
pagal sunkumą.
● Nepilnamečiui bauda gali būti skiriama tik tuo atveju, jei jis dirba ar turi savo turto (BK 90 str.) jam gali būti
skiriama nuo 5 iki 50 MGL dydžio bauda.
● JA skiriama nepriklausomai nuo veikos rūšies ar nusikaltimo grupės pagal sunkumą (BK 11 str.)
Skirdamas baudą teismas vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, o parinkdamas konkretų baudos dydį
turi itin įdėmiai įvertinti kaltininko asmenybę, jo turtinę padėtį, šeimą ir išlaikytinius ir pan. teismas neturėtų skirti
tokio dydžio baudos, kurio asmuo, objektyviai vetrtinant, negalės sumokėti.

● Jeigu asmuo neturi lėšų sumokėti teismo paskirtą baudą, teismas antstolio teikimu ir nuteistojo sutikimu
gali baudą pakeisti viešaisiais darbais. Ar asmuo neturi lėšų sumokėti baudą sprendžia teismas. Keisdamas
baudą viešaisiais darbais teismas vadovaujasi BK 65 str., kuris vieno MGL dydžio baudą prilygina šešioms
valandom viešųjų darbų ir BK 45 str., kuris nustato maksimalų viešųjų darbų atlikimo laiką ir darbo valandų
skaičių.
● Jeigu asmuo vengia sumokėti baudą ir nėra galimybių ją išieškoti, teismas gali pakeisti baudą areštu. Jeigu
asmuo nevengia sumokėti teismo paskirtos baudos, tačiau neturi pakankamai turto ar pajamų, ji negali būti
keičiama areštu. Vengimu laikomi tokie veiksmai, kai asmuo turėdamas turto, pajamų, visiškai ar iš dalies
atsisako mokėti teismo paskirtą baudą. Arba kai turėdamas pajamų visiškai ar iš dalies atsisako mokėti
teismo paskirtą baudą, bet neturi turto, iš kurio būtų galima išieškoti, arba kai slepia savo turtą, pajamas ir
pan. nuteistojo veiksmai, kai jis nori ir gali sumokėti, bet nesiekia uždirbti pajamų, nėra laikomi vengimu.
● Ar asmuo vengia savo noru sumokėti baudą ir nėra galimybių ją išieškoti, sprendžia teismas antstolio
teikimu. Keisdamas baudą areštu teismas vadovaujasi BK 65 str. ir 49 str.; Bauda paskirta JA, nekeičiama į
pastarąsias bausmes.
Atleisti nuo baudos galima tik ligos, amnestijos, malonės tvarka.

48 straipsnis. Laisvės apribojimas
1. Laisvės apribojimo bausmę teismas skiria šio kodekso specialiojoje dalyje numatytais atvejais.

2. Laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų. Bausmės terminas skaičiuojamas
metais ir mėnesiais.

3. Asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo:

1) be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;

2) vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų;
3) nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.
4. Asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, teismas gali nustatyti vieną ar kelis draudimus bei
įpareigojimus.

5. Teismas gali uždrausti:

46
© A. M.
 1) lankytis tam tikrose vietose;
2) bendrauti su tam tikrais asmenimis ar asmenų grupėmis;
3) turėti, naudoti, įgyti, saugoti pačiam ar perduoti saugoti kitiems asmenims tam tikrus daiktus.
6. Teismas gali įpareigoti:

1) tam tikru laiku būti namuose;

2) atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ar jos dalį arba tokią žalą pašalinti savo darbu;
3) pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo
ministerijos, mokytis;
4) gydytis nuo alkoholizmo, narkomanijos, toksikomanijos ar venerinės ligos, kai nuteistasis sutinka;
5) neatlygintinai išdirbti iki 200 valandų per teismo nustatytą, bet ne ilgesnį kaip laisvės apribojimo laiką
sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi
neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
7. Teismas vietoj šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nurodytų draudimų ar įpareigojimų asmeniui jo ar kitų baudžiamojo
proceso dalyvių prašymu gali paskirti kitus baudžiamajame įstatyme nenumatytus draudimus ar įpareigojimus, jeigu,
teismo nuomone, tai darytų teigiamą įtaką jo elgesiui.

8. Teismo nustatytų nuteistajam draudimų ir apribojimų skaičius nenustatomas, tačiau jie turi būti suderinami.

9. Jeigu nuteistasis dėl objektyvių priežasčių negali įvykdyti nustatytų įpareigojimų, teismas bausmę vykdančios
institucijos teikimu gali atleisti jį nuo bausmės vietoj jos paskirdamas šio kodekso IX skyriuje numatytą baudžiamojo
poveikio priemonę.

10. Jeigu asmuo vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, ši bausmė jam keičiama areštu pagal šio kodekso 49 ir 65
straipsniuose nustatytas taisykles.

LR BK komentaras:

Laisvės apribojimas yra viena iš vidutinio griežtumo bausmių rūšių, kurios esmę sudaro terminuotos įstatymo ir
teismo nustatytų pareigų (draudimų ir įpareigojimų) taikymas nuteistajam. Ši bausmė turėtų tapti ekonomiška ir
pakankamai efektyvia poveikio priemone asmenims, padariusiems baudžiamuosius nusižengimus bei nesunkius ar
apysunkius nusikaltimus.

Laisvės apribojimas gali būti paskirtas tik tais atvejais, kai jis numatytas straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama NV,
sankcijoje. Teismas tokią bausmę taip pat gali paskirti, kai straipsnio sankcijoje numatytas bausmės paskyrimas
aiškiai prieštarautų teisingumo principui, skiriant švelnesnę negu įstatymo nustatytą, bausmę arba lygtinai atleidžiant
nuo laisvės atėmimo bausmės ir neatliktą laisvės atėmimo bausmės dalį pakeičiant švelnesne bausme.

● Laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnėsių iki dvejų metų. Tokios bausmės terminas
skaičiuojamas mėnesiais ir metais.
● Laisvės apribojimo bausmės turinį sudaro nuteistojo pareiga be teismo ar bausmę vykdančios institucijos
žinios nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytus įsipareigojimus ir laikytis teismo nustatytų
draudimų bei atsiskaityti, kaip vykdomi draudimai ir įpareigojimai.
Nuteistojo pareiga be teismo ar bausmę vykdančios institucijos leidimo arba žinios nekeisti gyvenamosios vietos
reiškia, kad nuteistasis privalo informuoti teismą arba bausmę vykdančią instituciją Bausmių vykdymo kodekso
nustatyta tvarka apie planuojamą gyvenamosios vietos pakeitimą. Nei teismas, nei bausmę vykdanti institucija
neturėtų drausti arba riboti nuteistojo teisę keisti savo gyvenamąją vietą, tačiau šios institucijos (arba bent viena iš
jų) turi būti ne vėliau kaip prieš 7 dienas informuotos apie planuojamą naują nuteistojo gyvenamąją vietą.

Nuteistajam laisvės apribojimu teismas gali uždrausti (bet kuris teismo nustatomas draudimas turi būti kiek
įmanoma konkretesnis, aiškesnis ir įvykdomas):

1) lankytis tam tikrose vietose;

2) bendrauti su tam tikrais asmenimis ar asmenų grupėmis;
3) turėti, naudoti, įgyti, saugoti pačiam ar perduoti saugoti kitiems asmenims tam tikrus daiktus.
Teismas gali įpareigoti (bet kuris teismo nustatomas draudimas turi būti kiek įmanoma konkretesnis, aiškesnis ir
įvykdomas):

47
© A. M.
 1) tam tikru laiku būti namuose. Šis įsipareigojimas gali būti skiriamas bet kuriam nuteistajam. Jį skirdamas
teismas turi nustatyti tikslų paros laiką, kuomet nuteistasis turi būti namuose.
2) atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ar jos dalį arba tokią žalą pašalinti savo darbu . Toks
įsipareigojimas gali būti skiriamas tik tam nuteistajam, kuris NV padarė turtinę žalą. Turtinės žalos dalies
atlyginimas skiriamas tik tuo atveju, kai NV, kuria padaryta turtinė žala, padarė keli asmenys ir jiems
solidariai priteistas žalos atlyginimas. LAT senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų
praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis” 9 punktas: žala – turtinės, fizinės ar moralinės
nusikaltimo pasekmės, tiesiogiai kilusios iš nusikalstamos kaltininko veikos. Ji apima kitas NV sąlygotas
turtines pasekmes, pvz., ligonių kasos išlaidas nukentėjusiajam gydyti, socialinio draudimo išlaidas dėl
nukentėjusiojo nedarbingumo ir pan.
3) pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo
ministerijos, mokytis. Gali būti skiriamas nuteistajam, kuris nedirba ir nėra užsiregistravęs darbo biržoje arba
nesimoko.
4) gydytis nuo alkoholizmo, narkomanijos, toksikomanijos ar venerinės ligos, kai nuteistasis sutinka . Skiriamas
tik tam nuteistajam, kuris serga bent viena paminėta liga ir pats sutinka gydytis.
5) neatlygintinai išdirbti iki 200 valandų per teismo nustatytą, bet ne ilgesnį kaip laisvės apribojimo laiką
sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi
neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Gali būti skiriamas bet kuriam
nuteistajam. Jį skirdamas teismas nustato tik darbo valandų skaičių, o konkretų darbą parenka bausmę
vykdanti institucija.
Teismas vietoj vieno ar kelių, šiame straipsnyje numatytų įsipareigojimų ar draudimų gali skirti ir kitus BĮ
nenumatytus draudimus ar įpareigojimus, pvz., įsipareigojimą rūpintis nukentėjusiojo ūkiu, kol pastarasis gydosi
ligoninėje. Teismas įstatyme nenumatytus draudimus ir įpareigojimus gali paskirti tik paties nuteistojo ar kitų
baudžiamojo proceso dalyvių (pvz., prokuroro, nukentėjusiojo) prašymu, jeigu, teismo nuomone, tai darytų įtaką
nukentėjusiojo elgesiui.

Maksmilaus įpareigojimų ir draudimų skyrimo skaičius įstatyme nenumatytas, tačiau jie turi būti tarpusavyje
suderinami ir objektyviai įvykdomi.

Teismas, parinkdamas draudimų ir įpareigojimų rūšis bei nustatydamas jų turinį, atsižvelgia į kaltininko asmenybės
požymius, kurie lemia jo pavojingumą arba charakterizuoja asmenybę: ankstesnius teistumus, polinkį į girtavimą ir
pan.; vertybinę orientaciją, elgesį NV padarymo metu ir po jos, NV priežastis, amžių, šeiminę padėtį, darbingumą,
dirbamą darbą, sveikatą ir pan.

Jeigu nuteistasis dėl objektyvių priežasčių negali įvykdyti įsipareigojimų, teismas bausmę vykdančios institucijos
teikimu gali atleisti jį nuo bausmės vietoj jos paskirdamas šio kodekso IX skyriuje numatytą BPP.

● Tokiomis objektyviomis priežastimis laikytini tokie atvejai, kai nuteistasis po nuosprendžio įsiteisėjimo tampa
invalidu, suserga liga, sulaukia pensinio amžiaus, išeina priežiūros atostogų, jei moteris – nėštumo ir
gimdymo atostogų ir pan. ir dėl šių priežasčių negali vykdyti nustatytų įsipareigojimų arba jų įvykdymas
tampa labai sudėtingas pakankamai ilgam laikotarpiui. Ar priežastį pripažinti objektyvia – sprendžia teismas.
Kiekvienas nuteistasis laisvės apribojimu, privalo nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir
įpareigojimus. Tokių atsiskaitymų tvarką ir periodiškumą, remiantis Bausmių vykdymo kodeksu, nustato bausmę
vykdanti institucija.

Jeigu asmuo vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, ši bausmė keičiama areštu pagal BK 49 ir 65 straipsniuose
nustatytas taisykles.

● Vengimu atlikti laisvės apribojimo bausmę laikytinas nuteistajam nustatytų draudimų pažeidimas ar
nesilaikymas, įpareigojimų nevykdymas, netinkamas draudimų ir įpareigojimų laikymasis ar vykdymas,
pareigos atsiskaityti, kaip vykdomi draudimai ir įpareigojimai, nevykdymas arba netinkamas vykdymas,
atsiskaitymo nustayta tvarka pažeidimai ir pan.
● Vengimu atlikti laisvės apribojimo bausmę nelaikytini tokie atvejai, kai nuteistasis nesilaiko ar pažeidžia
draudimus, nevykdo ar netinkamai vykdo įsipareigojimus, pažeidžia atsiskaitymo tvarką ar neatsiskaito dėl
objektyviųjų priežasčių arba kitų svarbių priežasčių, pvz., ligos, ligonio slaugymo ir pan., taip pat pavieniai
smulkūs, formalūs pažeidimai.

48
© A. M.
 ● Ar asmuo vengia atlikti bausmę ir kokią atsakomybės priemonę taikyti, sprendžia teismas bausmę vykdančios
institucijos teikimu.
Atleisti nuo laisvės apribojimo bausmės prieš terminą galima tik dėl ligos, amnestijos, malonės.

Laisvės apribojimo bausmės vykdymo tvarką ir sąlygas nustato Bausmių vykdymo kodeksas.

49 straipsnis. Areštas
1. Areštą teismas skiria šio kodekso specialiojoje dalyje numatytais atvejais.

2. Areštas yra trumpalaikis laisvės atėmimas, atliekamas areštinėje. Arešto terminas skaičiuojamas paromis.

3. Už nusikaltimą nustatoma nuo penkiolikos iki devyniasdešimties parų arešto, už baudžiamąjį nusižengimą – nuo
dešimties iki keturiasdešimt penkių parų arešto.

4. Arešto laikas už nusikalstamą veiką straipsnio sankcijoje nenurodomas. Jį nustato teismas, skirdamas bausmę.

5. Jeigu paskirta iki keturiasdešimt penkių parų arešto, teismas gali nustatyti atlikti jį poilsio dienomis. Jeigu asmuo
pažeidžia šią arešto atlikimo tvarką, ją teismas savo sprendimu gali pakeisti įprastine arešto atlikimo tvarka.

6. Areštas neskiriamas nėščioms moterims ir gali būti neskiriamas asmenims, auginantiems vaiką iki trejų metų,
atsižvelgiant į vaiko interesus.

Arešto esmę sudaro trumpalaikis nuteistojo izoliavimas nuo visuomenės, laikant jį specialiai tam skirtose areštinėse.
Ši bausmė turėtų tapti ekonomiška ir pakankamai efektyvia poveikio priemone asmenims, padariusiems
baudžiamuosius nusižengimus ir nesunkius nusikaltimus.

LR BK komentaras:

Areštas gali būti paskirtas tik tais atvejais, kai jis numatytas straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama NV, sankcijoje.
Teismas tokią bausmę taip pat gali paskirti, kai straipsnio sankcijoje numatytas bausmės paskyrimas aiškiai
prieštarautų teisingumo principui, skiriant švelnesnę negu įstatymo nustatytą, bausmę arba lygtinai atleidžiant nuo
laisvės atėmimo bausmės ir neatliktą laisvės atėmimo bausmės dalį pakeičiant švelnesne bausme.

● Net ir tais atvejais, kai teismas pagal BK 62 str. skiria švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę, arešto
laikas negali būti trumpesnis nei dešimt ar penkiolika parų. Norėdamas dar labiau švelninti bausmę,
teismas tokiu atveju turi skirti švelsnesnės rūšies bausmę. Trumpesnį nei minimalų arešto laiką teismas gali
paskirti tik pakeisdamas švelnesnes bausmes į areštą pagal BK 65 str. taisykles.
● Už nusižengimą maks 45 paros, už nusikaltimą maks 90 parų. Maksimalių arešto parų teismas negali viršyti
net ir tais atvejais, kai skiria galutinę bausmę už kelias NV arba kai neatlikus bausmės padaroma nauja NV.
● Nepilnamečiui areštas gali būti skiriamas: BK 90 str. 4 d. Nepilnamečiui gali būti skiriama nuo penkių iki
keturiasdešimt penkių parų arešto.
Teismas, skirdamas arešto bausmę asmeniui, kuriam taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į
paskirtą bausmę, prilygindamas vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) arba privečiamosios medicinos priemonės
taikymo dieną vienai arešto parai (BK 66 str. ir 76 str.)

BK 65 str. 2) viena arešto para prilyginama:

a. dviejų MGL dydžio baudai (1:2);

b. šešioms viešųjų darbų valandoms (1:6);
c. dviem laisvės apribojimo dienoms (1:2);
Jeigu areštas paskirtas iki 45 parų, teismas gali nustatyti atlikti jį poilsio dienomis. Poilsio dienomis pagal DK
laikomos sekmadienis ir kitos nedarbo dienos, švenčių dienos taip pat atostogų dienos. Jeigu asmuo pažeidžia
arešto, atliekamo poilsio dienomis, tvarką, pvz., neatvyksta nustatytu laiku į areštinę, padaro administracinį
nusižengimą ir pan. teismas areštinės direktoriaus teikimu gali savo sprendimu pakeisti ją į įprastinę arešto
atlikimo tvarką.

● Arešto bausmė neskiriama nėščioms moterims, joms teismas turėtų skirti straipsnio, pagal kurį
kvalifikuojama NV sankcijoje numatytą švelnesnę bausmę. Jei straipsnyje numatytas be arešto tik laisvės
49
© A. M.
 atėmimas, teismas turėtų svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo ar paskirtos
bausmės vykdymo atidėjimo galimybes arba spręsti, ar laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai
neprieštarautų teisingumo principui.
● Arešto bausmė gali būti neskiriama asmenims, auginantiems vaiką iki trejų metų, atsižvelgiant į vaiko
interesus. tokiu asmeniu laikomas tėvas, motina, įtėviai (jeigu jiems neapribota tėvų valdžia), globėjas
(rūpintojas) ir bet kuris asmuo, kuris faktiškai augina vaiką iki trejų metų. Šiems asmenims arešto bausmė
neskiriama jeigu to reikalauja vaiko interesai. Spręsdamas apie vaiko interesus teismas privalo įvertinti, kaip
paminėtas asmuo vykdo savo pareigą auklėti vaiką, rūpintis jo auklėjimu ir vystymusi, sveikata, dvasiniu ir
moraliniu ugdymu; kokią įtaką šių pareigų vykdymui turės paskirta bausmė, kas rūpinsis vaiku, jei bausmė
bus paskirta, kokia paminėto asmens nuomonė ir pan.
● Teismo sprendimas neskirti arešto bausmės turi būti motyvuotas. Priėmęs sprendimą neskirti šios
bausmės, jis turėtų parinkti straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama veika, straipsnio sankcijoje numatytą
švelnesnę bausmę. Jei numatyta tik areeštas ir laisvės atėmimas, teismas turi svarstyti dėl arešto bausmės
atlikimo poilsio dienomis paskyrimo. Arba svarstyti švelnesnės, negu įstatymr numatyta bausmės skyrimo ar
paskirtos bausmės vykdomo atidėjimo galimybės, ar spręsti, ar arešto ir laisvės atėmimo bausmės
paksyrimas aiškiai neprieštarautų teisingumo principui.
Aleisti nuo arešto bausmės prieš terminą galima tik dėl ligos, malonės arba amnestijos tvarka.

Šios bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas numato Bausmių vykdymo kodeksas.

50 straipsnis. Terminuotas laisvės atėmimas

1. Terminuotą laisvės atėmimą teismas skiria šio kodekso specialiojoje dalyje numatytais atvejais. Bausmės terminas
skaičiuojamas metais, mėnesiais ir dienomis.

2. Terminuoto laisvės atėmimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvidešimties metų. Jeigu skiriama
bausmė pagal šio kodekso 64 straipsnį, kai neatlikus bausmės padaromas naujas nusikaltimas, gali būti paskirta iki
dvidešimt penkerių metų laisvės atėmimo bausmė.

3. Laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose. Bausmės
atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą.
Laisvės atėmimo bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato Bausmių vykdymo kodeksas.

LR BK komentaras:

Terminuoto laisvės atėmimo bausmė yra nuteistojo izoliavimas tam tikram laikui nuo visuomenės, laikant jį
specialiose tam skirtose pataisos įstaigose: atvirose kolonijose, pataisos namuose, kalėjimuose. Ši bausmė gali būti
skiriama tik nusikaltimą padariusiam asmeniui.

Trumpiausias šios bausmės terminas yra trys mėnesiai, net ir tais atvejais, kai teismas šią bausmę skiria pagal BK 62
str. t.y. švelnesnę, negu numatyta straipsnio sankcijoje numatytą minimalią bausmę, laisvės atėmimas negali būti
paskirtas trumpesniam kaip trijų mėnesių laikotarpiui. Jeigu teismas nori paskirti dar švelsnesnę bausmę, turi
pereiti prie švelnesnės bausmės rūšies. Laisvės atėmimas trumpesniam nei trijų mėnesių laikotarpiui gali būti
paskirtas tik BK 65 str. numatytų taisyklių pagrindu pakeičiant kitas bausmes į laisvės atėmimą.

Maksimalaus laisvės atėmimo bausmės termino – dvidešimt metų, teismas skirdamas bausmę negali viršyti net ir
tais atvejais, kai skiria galutinę bausmę už kelias NV.

Nepilnamečiui asmeniui, terminuotą laisvės atėmimą teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies
bausmių nusikalstamiems nepilnamečio polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų arba
labai sunkų nusikaltimą. Skiriant nepilnamečiui laisvės atėmimo bausmę, šios bausmės minimumą sudaro pusė
minimalios bausmės, numatytos straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama NV, sankcijoje. Negali viršyti dešimties metų. Ši
taisyklė taikoma ir tada, kai straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama NV, sankcijos riba yra daugiau kaip 10 metų.

Paskyręs terminuotą laisvės atėmimą teismas, remdamasis BK 75 str. arba 92 str. gali taikyti paskirtos bausmės
vykdymo atidėjimą.

50
© A. M.
 ● pataisos įstaigos tarpusavyje skiriasi nuteistųjų izoliaxijos griežtumu bei teisine padėtimi. Mažiausias
izoliacijos laipsnis ir švelniausia teisinė padėtis taikoma atvirose kolonijose, o didžziausias – kalėjimuose.
● Bausmės atlikimo vietą parenka teismas, apkaltinamajame nuosprendyje nustatydamas pataisos įstaigos
rūšį.
● Teismas, parinkdamas bausmės atlikimo vietą atsižvelgia į kaltininko asmenybę ir padaryto nusikaltimo
pobūdį bei pavojingumą. Vertindamas kaltininko asmenybę teismas turi atsižvelgti į asmens amžių, šeimos
padėtį, į socialinius ryšius, išsilavinimą, sveikatą, turimą specialybę, ankstesnius teistumus, elgesį darbe ir
buityje ir pan.
● Vertindamas padayto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, teismas turi atsižvelgti į nusikaltimo pobūdį, kaltės
formą ir rūšį, nusikaltimo pavojingumą pagal BK 11 str.
● BĮ nenustato griežtų ir formalių kriterijų, pagal kuriuos teismas parinktų pataisos įstaigos rūšį. Pagrindinė
pataisos įstaigos rūšis yra pataisos namai. Bausmės atlikimas atvirose kolonijose skirtinas asmenims,
padariusiems neatsargius nusikaltimus, tyčinius nesunkius nusikaltimus ir pan. bausmės atlikimas
kalėjimuose skirtinas tik išimtinais atvejais pilnamečiams asmenims, padariusiems tyčinius sunkius arba labai
sunkius nusikaltimus.
● BĮ nedraudžia teismui paskirti dalies bausmės atlikimą kalėjime, pvz., trejus arba penkerius metus, po to
perkeliant nuteistąjį tolimesniam bausmės atlikimui į pataisos namus.
Bausmių vykdymo kodeksas, kai kuriais atvejais nustato nuteistųjų kategorijas, kurios laisvės atėmimo bausmę
atlieka kalėjimuose bei atvirose kolonijose. Šios nuostatos yra privalomos ir taikomos tik laisvės atėmimo bausmės
vykdymo procese, tačiau teismas gali atsižvelgti į jas ir bausmės skyrimo metu.

Į laisvės atėmimo laiką įskaitomas kardomojo kalinimo (suėmimo) bei priverčiamosios medicinos priemonės taikymo
laikas.

Atleisti nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą galima tik dėl ligos, taikant lygtinį atleidimą nuo laisvės atėmimo
bausmės prieš terminą ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies pakeitimą švelnesne bausme, amnestijos ir
malonės tvarka.

Bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas numato LR BVK.

51 straipsnis. Laisvės atėmimas iki gyvos galvos

1. Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę teismas skiria šio kodekso specialiojoje dalyje numatytais atvejais.

2. Nuteistajam atlikus dvidešimt metų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės, klausimą dėl jam paskirtos laisvės
atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo terminuoto laisvės atėmimo bausme nagrinėja ir išsprendžia teismas
pagal bausmę vykdančios institucijos teikimą. Jeigu teismas nusprendžia pakeisti laisvės atėmimo iki gyvos galvos
bausmę terminuoto laisvės atėmimo bausme, terminuoto laisvės atėmimo bausmės terminas negali būti
trumpesnis negu penkeri ir ilgesnis negu dešimt metų nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos. Spręsdamas laisvės
atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo terminuoto laisvės atėmimo bausme klausimą, teismas atsižvelgia į
nuteistojo nusikalstamo elgesio riziką, nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu, bausmės tikslus ir atliktos bausmės
poveikį nuteistajam, ar nuteistasis atlygino ar pašalino reikšmingą padarytos žalos dalį ir įsipareigoja ją visiškai
atlyginti ar pašalinti. Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo terminuoto laisvės atėmimo bausme
tvarką nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas.

 3. Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę nuteistieji atlieka kalėjime. Pirmuosius dešimt metų laisvės atėmimo
iki gyvos galvos bausmės atlikę nuteistieji įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gali būti perkelti į pataisos namus.
Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato Bausmių vykdymo kodeksas.

4. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytas dvidešimties metų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės terminas
skaičiuojamas nuo kardomojo kalinimo (suėmimo) taikymo arba paskirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos
bausmės atlikimo pradžios. Jeigu nuteistasis laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės atlikimo metu padaro naują

51
© A. M.
tyčinį nusikaltimą, šio straipsnio 2 dalyje nurodyto dvidešimties metų termino skaičiavimo eiga nutrūksta ir terminas
pradedamas skaičiuoti iš naujo nuo tyčinio nusikaltimo padarymo dienos.

LR BK komentaras:

Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė yra nuteistojo izoliavimas nuo visuomenės neribotam laikui, laikant jį
specialiai tam skirtose pataisos įstaigose. Ši bausmė gali būti skiriama tik labai sunkų nusikaltimą padariusiam
asmeniui. BK 90 str. nenumatyta šios bausmės skyrimo galimybė nepilnamečiams asmenims. Remiantis humanizmo
principu, ji neturėtų būti skiriama ir ribotai pakaltinamiems asmenims.

Laisvės atėmimas yra pati griežčiausia bausmė, ji numatyta tik … straipsnių sankcijose, be to visais atvejais šių
straipsnių sankcijose numatyta alternatyva terminuotam laisvės atėmimui.

Nuteistajam atlikus dvidešimt metų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės, klausimą dėl jam paskirtos laisvės
atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo terminuoto laisvės atėmimo bausme nagrinėja ir išsprendžia teismas
pagal bausmę vykdančios institucijos teikimą. (sprendimą priima apylinkės teismas kalėjimo administracijos teikimu,
atsižvelgdamas į nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu bei saugumo reikalavimus).

jeigu BĮ numatyta galimybė švelninti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, sušvelnintos laisvės atėmimo
bausmės terminas negali būti trumpesnis nei dvidešimt penkeri metai. BK numatytos laisvės atėmimo iki gyvos
galvos bausmės švelninimo galimybės: amnestija, malonė. Tiek Seimas amnestijos aktu, tiek Respublikos Prezidentas
dekretu dėl malonės suteikimo, švelnindami laisvės atėmimą iki gyvos galvos, gali šią bausmę pakeisti tik į
terminuotą laisvės atėmimą. Toks laisvės atėmimo terminas negali būti trumpesnis nei 25 metai.

Į šį 25 metų terminą įskaitomas kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas, priverčiamos medicinos priemonės taikymo
laikas bei laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės metu atliktas laikas.

Teismas, skirdamas bausmę už kelias NV arba kai neatlikus bausmės padaroma nauja NV, o už vieną nusikaltimą
paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos, subendrinamas galutinę bausmę gali taikyti tik bausmių apėmimą.

Atliktimo tvarką, sąlygas nustato LR BVK.

52 straipsnis. Juridinio asmens veiklos apribojimas

1. Teismas, skirdamas juridinio asmens veiklos apribojimo bausmę, uždraudžia juridiniam asmeniui verstis tam tikra
veikla ar įpareigoja uždaryti tam tikrą juridinio asmens padalinį.

2. Juridinio asmens veikla gali būti apribota nuo vienerių iki penkerių metų. Šios bausmės terminas skaičiuojamas
metais ir mėnesiais.

LR BK komentaras:

JA veiklos apribojimas yra bausmė, taikoma tik JA. Šios bausmės esmę sudaro terminuotas draudimas verstis tam
tikra veikla arba įpareigojimas uždaryti tam tikrą JA padalinį.

Draudimas verstis tam tikra veikla – terminuotas draudimas užsiimti tam tikros rūšies veikla, kuria faktiškai užsiima
JA. Jei JA uždraudžiama užsiimti tam tikra veikla, kuriai būtinas leidimas (licencija), atitinkamos valstybės ar
savivaldybės institucijos, įstaigos ar organizacijos, įgaliotos išduoti leidimus (licencijas), privalo panaikinti išduotus
leidimus (licencijas) tos rūšies veiklai.

Įpareigojimas uždaryti tam tikrą JA padalinį – terminuotas JA filialo, atstovybės ar kito padalinio veiklos nutraukimas
(uždarymas). Nei filialas, nei atstovybė nėra JA. Kitu JA padaliniu laikytini skyrius, departamentas, tarnyba ir pan.,
atliekantys bent dalį JA funkcijų. Tokia bausmė negali būti taikoma JA vidinę veiklą užtikrinantiems ar su ja
susijusiems padaliniams, pvz., buhalterijai, sekretoriatui ir pan. Esant pagrindui, taikytina JA likvidavimo bausmė.

● Teismas, skirdamas šią bausmę, nuosprendyje turi konkrečiai įvardinti veiklos, kuria uždraudžia užsiimti, rūšį
arba padalinį, kurį įpareigojama uždaryti.
52
© A. M.
 ● JA veiklos apribojimas gali būti skiriamas nuo vienerių iki penkerių metų.
Atleisti JA nuo veiklos apribojimo prieš terminą galima tik amnestijos arba malonės tvarka.

bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato LR BVK.

53 straipsnis. Juridinio asmens likvidavimas

Teismas, skirdamas juridinio asmens likvidavimo bausmę, įpareigoja juridinį asmenį per teismo nustatytą terminą
nutraukti visą ūkinę, komercinę, finansinę ar profesinę veiklą ir uždaryti visus juridinio asmens padalinius.

LR BK komentaras:

JA likvidavimas yra griežčiausia bausmė, taikoma JA. Šios bausmės esmę sudaro įpareigojimas per teismo nustatytą
terminą nutraukti visą ūkinę, komercinę, finansinę ar profesinę veiklą ir uždaryti visus JA padalinius.

Teismas tokią bausmę turėtų skirti tik išimtiniais atvejais, kai JA sistemingai daro NV, veikia kaip priedanga NV ir pan.,
nes ji paveikia ne tik JA savininką, bet ir kitus FA ir JA darbuotojus, kurie turi būti atleidžiami iš darbo, kreditorius,
skolininkus ir t.t.

Teismas, skirdamas tokią bausmę privalo nustatyti terminą, per kurį JA turi būti likviduojamas. Nustatydamas šį
terminą jis turi atsivelgti į JA veiklos rūšis, JA dydį, darbuotojų skaičių ir pan.

Bausmės vykdymo tvarką ir sąlygas nustato LR BVK.

Bausmės skyrimas

(2019.04.02 – 2019.04.10)

Bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (LR BK 54 str.) samprata ir jų taikymas

Bausmės skyrimą būtų galima apibrėžti kaip tam tikrą procesą, kai teismas parenka konkrečią baudžiamajame
įstatyme numatytą prievartos priemonę asmeniui, pripažintam kaltu konkrečios nusikalstamos veikos padarymu.
Įstatymų leidėjo įtvirtinti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai – viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo
nubaudimo garantijų. Jų buvimas atspindi nuostatą, kad bausmė turi būti individualizuota ir paskirta atsižvelgiant į
baudžiamojo įstatymo reikalavimus.

Bendruosius bausmės skyrimo pagrindus galima suskirstyti į keletą grupių:

1) Nuostatas, nurodančias, kad skiriama bausmė turi atitikti įstatymo reikalavimus;

2) Nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti;
3) Nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.
Pirmoji grupė sujungia nuostatas, nurodančias, kad skiriama bausmė turi atitikti baudžiamojo įstatymo reikalavimus:

a) Bausmė gali būti paskirta tik asmenims, pripažintiems kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo;
b) Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą
nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, sankcijoje nurodytas ribas;
c) Teismas, skirdamas bausmę, vadovaujasi BK Bendrosios dalies nuostatomis.
BK 54 str. 1 d. reikalavimų taikymas
Teismas privalo pagal įstatyme nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikaltimo ar baudžiamojo
nusižengimo sudėties požymius juridiškai įvertinti veiką, nurodyti atitinkamą BK straipsnį, kuriame yra numatyti jos
požymiai. Tai yra viena svarbiausių tinkamos bausmės paskyrimo sąlygų, kadangi tik padarytai veikai pritaikyta
baudžiamojo įstatymo normos sankcija nustato, kokios rūšies ir kokio dydžio bausmė gali būti skiriama už tokios
nusikalstamos veikos padarymą. Pagal baudžiamąjį įstatymą sankcija yra yra įstatyme numatytos bausmės skyrimo
riba, nes teismas neturi teisės paskirti joje nenumatytos rūšies bausmės bei peržengti joje numatyto maksimalaus
laisvės atėmimo bausmės dydžio. Minimalius ir maksimalius kitų bausmių dydžius nustato BK Bendroji dalis.

53
© A. M.
Skirdamas bausmę, teismas vadovaujasi dviejų rūšių baudžiamosios teisės normomis: Specialiosios dalies straipsnio
sankcija ir Bendrosios dalies normomis, detalizuojančiomis sankcijos taikymą.

BK 54 str. 2 d. taikymas
PAVOJINGUMO LAIPSNIS (2 D. 1 P.):

Konkretaus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo pavojingumo laipsnis kiekvienoje byloje paaiškėja išanalizavus
padaryto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius. Padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo
laipsnį lemia lyginamasis kėsinimosi objekto ir dalyko vertingumas, vienarūšių žalų dydis, kaltės laipsnis, nusikaltimo
padarymo vieta, laikas ir kt.

LAT 1999 m. gruodžio 23 d. nutarime Nr. 23 pažymėjo, kad vertindamas konkretaus nusikaltimo pavojingumo laipsnį
teismas atsižvelgia į kėsinimosi dalyko vertingumą, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą, panaudotus įrankius ar
priemones nusikaltimui padaryti, padarytos žalos dydį ir mastą, bendrininkavimo formą, nusikaltimo tikslus ir
motyvus.

KALTĖS FORMA IR RŪŠIS (2 D. 2 P.):

Bausmės skyrimui reikšmingos ne tik BK Bendrojoje dalyje nurodytos kaltės formos (tyčia ir neatsargumas), rūšys
(tiesioginė ir netiesioginė tyčia, nusikalstamas pasitikėjimas ir nusikalstamas nerūpestingumas), bet ir baudžiamosios
teisės doktrinoje bei teismų praktikoje išskiriamos įstatyme nenumatytos tyčios rūšys: staigioji tyčia, iš anksto
apgalvota tyčia, apibrėžta (konkretizuota) ir neapibrėžta (nekonkretizuota) tyčia. Įstatymų leidėjas ir teismų praktika
tyčines veikas laiko pavojingesnėmis.

MOTYVAI IR TIKSLAI (2 D. 3 P.):

Padarytos nusikalstamos veikos motyvai ir tikslai – labai svarbios sudedamosios nusikalstamo elgesio mechanizmo
dalys, atskleidžiančios subjektyviąją veikos pusę. Vertindamas asmens, padariusio nusikalstamą veiką, motyvus ir
tikslus, teismas turėtų atsižvelgti ir į jų formavimosi aplinkybes. Dažnai motyvai ir tikslai būna nusikalstamo elgesio
kaip reakcijos į kaltininkui nepalankią socialinę aplinką, išraiška (pavyzdžiui, svetimo turto pasisavinimo motyvai
susiformuoja dėl skurdo).

Motyvas yra pagrindinis individo elgesį apibūdinantis veiksnys, suprantamas kaip asmenį supančios realybės
atspindys, skatinantis jo veiką ir orientuojantis jį patenkinti konkrečius poreikius. Nusikalstamo elgesio motyvas
apskritai apibūdinamas kaip dėl socialinės aplinkos ir asmens gyvenimo patirties susiformavusi paskata, kuri yra
vidinė, tiesioginė nusikalstamo elgesio priežastis ir išreiškia asmeninį požiūrį į tai, į ką yra orientuota nusikalstama
veika. Kitaip tariant, nusikalstamos veikos padarymo motyvas – suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens
pasiryžimą padaryti nusikalstamą veiką.

Tikslas – asmens įsivaizduojami objektyvios tikrovės pasikeitimai, kurie turi atsirasti padarius nusikalstamą veiką.
Tarp motyvo ir tikslo egzistuoja glaudus vidinis ryšys. Motyvas ir tikslas turi įtakos tyčios ir jos kryptingumo
susiformavimui, tačiau jie neįtraukiami į tyčios turinį.

NUSIKALSTAMOS VEIKOS STADIJA (2 D. 4 P.):

Įstatymų leidėjas skirtingai vertina rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti nusikaltimą ir pabaigtą nusikalstamą veiką.
Skirtingas vertinimas pirmiausia atsispindi veikos kvalifikavimo, o po to – ir bausmės skyrimo procese. Už rengimąsi ir
pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką gali būti paskirta švelnesnė negu už pabaigtą nusikalstamą veiką numatyta
bausmė.

KALTININKO ASMENYBĖ (2 D. 5 P.):

Skirdamas bausmę, teismas turi atkreipti dėmesį, kad kaltininkas yra ne tik nusikalstamos veikos subjektas, bet ir
nubaudimo objektas. Vertindamas kaltąjį asmenį kaip nusikalstamos veikos subjektą, t. y. pakaltinamą, įstatyme
nustatyto amžiaus sulaukusį žmogų, kaltą dėl nusikaltimo padarymo, teismas pirmiausia nustato požymius, pagal
kuriuos jo padaryta nusikalstama veika įvertinama ir kvalifikuojama. Vertindamas teisiamąjį kaip nubaudimo objektą,
teismas įvertina ir daugelį įstatyme nenumatytų individo požymių: socialinį asmenybės vaidmenį ir ryšius, vertybines

54
© A. M.
orientacijas, psichologines savybes, artimiausią aplinką, kurios poveikio jis negalėjo gyvenime išvengti, kaltininko
elgesį iki nusikalstamos veikos ir t. t. Skirdamas bausmę, teismas gali atsižvelgti į kitus asmenybę
charakterizuojančius požymius: amžių, šeimyninę padėtį, išsilavinimą, sveikatos būklę ir pan. Baudžiamojoje byloje
surinktų duomenų apie kaltininko asmenybę visuma turi būti pakankama, kad teismas galėtų išsiaiškinti, ar asmuo
nusikalto atsitiktinai, nepalankiai susidarius situacijai, ar nusikalstama veika yra dėsningas viso jo ankstesnio elgesio
padarinys. Teismas negali skirti už tą pačią veiką vienodos bausmės asmeniui, kuris charakterizuojamas teigiamai, o
nusikaltimą padarė atsitiktinai, nepalankiai susiklosčius situacijai, ir asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką dėl
susiformavusios neigiamos asmenybės orientacijos, nes jis pats aktyviai ieško galimybių nusikalsti.

ASMENS KAIP BENDRININKO DALYVAVIMO DARANT NUSIKALSTAMĄ VEIKĄ FORMA IR RŪŠIS (2 D. 6 P.):

Įstatymų leidėjas įpareigoja teismą grupės asmenų padarytų nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų atveju
atsižvelgti į asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį (formos – bendrininkų
grupė, organizuota grupė, nusikalstamas susivienijimas, bendrininkų rūšys – vykdytojas, kurstytojas, padėjėjas,
organizatorius). Skirdamas bausmę, teismas turėtų atsižvelgti, kokį konkretų vaidmenį kaltininkas atliko bendrininkų
grupėje, koks jo indėlis darant nusikalstamą veiką elgesys nusikalstamos veikos darymo metu. Jeigu
bendrininkavimas baudžiamajame įstatyme numatytas kaip nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis, jis sudaro
būtinąjį tos nusikalstamos veikos sudėties požymį ir bausmė skiriama pagal atitinkamo BK Specialiosios dalies
straipsnį ir jo dalį. Kitais atvejais bendrininkavimas gali būti teismo pripažintas atsakomybę sunkinančia aplinkybe,
dėl kurios teisiamajam gali būti paskirta griežtesnė bausmė.

BK 54 str. 3 d. taikymas
Šios straipsnio dalies nuostata reiškia, kad teismas, įvertinęs veikos pavojingumą bei visas kitas bylos aplinkybes,
nepažeisdamas asmenų lygybės prieš įstatymą principo ir padaręs išvadą, jog kaltininkui konkretaus straipsnio
sankcijoje numatyta švelniausioji bausmė nėra teisinga, gali motyvuotai skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą,
bausmę.

Teisingumo principas taikomas vadovaujantis ne vien konkrečių BK 41 ir 54 straipsnių nuostatų turiniu, bet ir
atskleidžiant platesnį BK teisinį kontekstą. Aiškindamasis įstatymo nuostatas dėl konkrečios bausmės skyrimo,
teismas pirmiausia turi atkreipti dėmesį į jose išreikštą bei akivaizdžiai pateiktą įstatymų leidėjo valią, ir būtent tokią,
kokia ji yra pateikta pažodiniame tekste ir prasminiame baudžiamojo įstatymo kontekste.

LAT senatas 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 išaiškino teismams, kad taikyti 54 straipsnio 3 dalies nuostatas
galima tik tada, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų. ,,Taikydamas švelnesnės, negu straipsnio sankcijoje
numatyta, bausmės paskyrimą (BK 54 str. 3 d.), teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio
sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų
teisingumo principui“.

Bausmės skyrimas asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą (LR
BK 55 str.)
55 straipsnis.       Bausmės skyrimas asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį
nusikaltimą
 
Asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria
su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo
sprendimą.

Šio straipsnio nuostatos taikomos, jei nustatomos šios trys sąlygos:

1) Asmuo padarė neatsargų, nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą;

2) Už padarytą nusikaltimą asmuo teisiamas pirmą kartą;
3) Straipsnio sankcijoje, pagal kurį asmuo teisiamas, alternatyviai su laisvės atėmimo bausmėmis yra numatytos
bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu.
Straipsnio nuostatos taikytinos, jei asmuo viena veika padarė vieną nusikaltimą arba padaryta veika laikytina paviene
nusikalstama veika (tęstinės, trunkamosios nusikalstamos veikos).

55
© A. M.
Asmuo laikytinas teisiamu pirmą kartą, jei:

1) Dėl savo padarytos nusikalstamos veikos traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pirmą kartą;
2) Dėl anksčiau padaryto baudžiamojo nusižengimo asmuo buvo nuteistas ir atliko bausmę;
3) Dėl anksčiau padaryto nusikaltimo buvo nuteistas, atliko bausmę ir jo teistumas išnyko ar panaikintas;
4) Buvo nuteistas už ankstesnės nusikalstamos veikos padarymą, tačiau pritaikius amnestiją arba suteikus
malonę atleistas nuo visos ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės (ir jo teistumas išnyko ar buvo
panaikintas);
5) Dėl anksčiau padarytos nusikalstamos veikos atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės:

a) Remiantis BK 36, 37, 39, 391, 93 str. numatytais pagrindais;

b) Pagal BK 40 str., jei per vienerius metus nepadarė naujos nusikalstamos veikos;
c) Pagal BK 38 str., jei per vienerius metus nepadarė naujos nusikalstamos veikos ir vykdė teismo
patvirtintą susitarimą dėl žalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos.
Trečioji sąlyga expressis verbis nėra įvardinta komentuojamame straipsnyje. Kita vertus, sistemiškai aiškinant BK, ši
sąlyga turi būti nustatyta, nes jei straipsnio sankcijoje yra numatytos tik bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu,
teismas privalo, nesiremdamas 55 straipsniu, už tokių veikų padarymą skirti tik su laisvės atėmimu nesusijusią
bausmę. Jei straipsnio sankcija numato tik laisvės atėmimo bausmę, skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu,
galima tik nustačius švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygas arba kai straipsnio sankcijoje
numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Bausmės skyrimas recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą (LR BK 56 str.)

56 straipsnis taikytinas asmeniui, kuris jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą ir turintis neišnykusį ar
nepanaikintą teistumą, kitu teismo nuosprendžiu pripažįstamas padaręs ir dar bent vieną naują tyčinį nusikaltimą (t.
y. asmuo tampa recidyvistu) arba teismo pripažįstamas pavojingu recidyvistu.

Taikant šio straipsnio nuostatas nėra reikšminga, ar nusikaltimas, už kurio padarymą asmuo teisiamas arba nuteistas
anksčiau, baigtas, ar nutrūko rengimosi arba pasikėsinimo stadijoje, taip pat ar asmuo buvo vykdytojas, ar kitoks
bendrininkas darant bet kurį nusikaltimą.

Nustatant recidyvistui skiriamos laisvės atėmimo bausmės dydį, turi būti atsižvelgiama į anksčiau padarytų
nusikaltimų, dėl kurių teistumas neišnykęs ar nepanaikintas, skaičių, pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltininko
asmenybės bruožus bei priežastis, dėl kurių anksčiau taikytos priemonės jam nepadarė pozityvaus poveikio.

Įstatyme vartojama sąvoka paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę reiškia, kad įstatymų leidėjas tipine bausme
recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą laiko laisvės atėmimo bausmę. Būtent laisvės atėmimo bausmės
paskyrimas recidyvistui paprastai leidžia įgyvendinti bausmės paskirtį (tikslus). Tik išskirtiniais, netipiškais atvejais ir
nustačius atsakomybę lengvinančias aplinkybes recidyvistui už tyčinį nusikaltimą tikslinga skirti ne laisvės atėmimo, o
švelnesnę bausmę.

Nusprendęs neskirti laisvės atėmimo (arba laisvės atėmimo iki gyvos galvos) bausmės teismas turi motyvuoti savo
sprendimą. Motyvai turi būti aiškūs ir konkretūs, įvertinant komentuojamo straipsnio taikymo sąlygas, BK 41 str.
numatytą bausmės paskirtį ir nurodomas nustatytas aplinkybes, kurios pagrindžia tokį teismo sprendimą.

Pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė bausmė negu straipsnio sankcijoje už padarytą
nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Bausmės skyrimas už rengimąsi ir pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką (LR BK 57 str.)

57 straipsnis.       Bausmės skyrimas už rengimąsi ir pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką
1. Bausmė už rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą skiriama bendra tvarka,
atsižvelgiant į kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą, į tai, kiek nusikalstamas ketinimas įgyvendintas, ir į
priežastis, dėl kurių nusikalstama veika nebuvo baigta.
2. Už rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką remiantis šio kodekso 62 straipsniu gali būti paskirta
švelnesnė negu už pabaigtą nusikalstamą veiką numatyta bausmė.

56
© A. M.
Bausmės skyrimas už rengimąsi padaryti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą bendra tvarka reiškia, kad
skirdamas bausmę teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgdamas į nusikalstamos
veikos padarymo stadiją, bausmės skyrimo nuostatomis, jei asmuo teisiamas pirmą kartą, jei asmuo yra recidyvistas
ir t. t. Įstatyme nenumatyta konkreti skirtinos bausmės rūšis ar dydis už rengimąsi ir pasikėsinimą padaryti
nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, tačiau visada turi būti atsižvelgiama į:

1) Kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą;

Atsižvelgdamas į kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą, teismas atriboja vienas nusikalstamas veikas nuo kitų.

2) Tai, kiek nusikalstamas ketinimas įgyvendintas;

Nusikalstamo ketinimo įgyvendinimą nulemia stadija, kurioje nusikalstama veika nutrūko. Paprastai kuo didesnis
nusikalstamo ketinimo įgyvendinimo laipsnis, tuo pavojingesne laikytina veika.

Kai veika nutrūksta rengimosi stadijoje, atsižvelgiama į pasikėsinimo pradžios artumą, t. y. momentą, kada veika
faktiškai pradedama daryti. Rengiantis padaryti nusikalstamą veiką, baudžiamųjų įstatymų ginamos vertybės dar nėra
betarpiškai pažeidžiamos, tik sudaromos tam sąlygos. Kitaip tariant, kaltininkas dar nepradeda daryti veiksmų, kurie
laikytini būtinaisiais tam tikros nusikalstamos veikos požymiais.

Jei veika nutrūksta pasikėsinimo stadijoje, svarbu atsižvelgti į veikos pabaigimo (kai nusikalstamos veikos sudėtis yra
formali) ar pavojingų padarinių atsiradimo artumą (kai nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali). Kuo geriau yra
parengtas ir organizuotas nusikalstamas ketinimas, tuo labiau jis pavojingas, nes padidėja tikimybė, kad nusikaltimas
bus pabaigtas. Jei veika nutrūksta pasikėsinimo stadijoje, svarbu atsižvelgti ir į pasikėsinimo baigtumą. Baigtu
pasikėsinimu laikytini tie atvejai, kai kaltininkas visiškai realizuoja nusikalstamą sumanymą ir padaroma, jo
supratimu, viskas, kad nusikalstama veika būtų baigta, tačiau ji nebaigiama dėl priežasčių, nepriklausančių nuo
kaltininko valios. Esant nebaigtam pasikėsinimui, kaltininkas dar neatlieka visų veiksmų, kurie yra reikalingi veikai
baigti.

Jei panaudojamos objektyviai netinkamos priemonės nusikalstamai veikai padaryti, neteisingai suvokiamas
priežastinis ryšys tarp reiškinių, baudžiamosios atsakomybės apskritai neturėtų būti. Pavyzdžiui, siekiant nužudyti kitą
žmogų, panaudojamas žaislinis pistoletas.

3) Priežastis, dėl kurių nusikalstama veika nepabaigta.

Priežastys, dėl kurių nusikalstama veika nebaigta – priemonių, įrankių netinkamumas, nukentėjusiojo
pasipriešinimas, teisėsaugos institucijų ar pareigūnų veiksmai ir pan. Visos šios priežastys yra reikšmingos
sprendžiant apie padarytos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą.

Bausmės už parengtinę nusikalstamą veiką skyrimui reikšmės turi ir kiti bausmės skyrimo pagrindai: kaltininko
asmenybė, bendrininkavimo darant nusikalstamą veiką forma ir rūšis, atsakomybę sunkinančios ir lengvinančios
aplinkybės.

Teismas, skirdamas bausmę už rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką, gali ją švelninti remdamasis ir
bendrosiomis bausmių skyrimo nuostatomis: BK straipsnio sankcijos ribose parinkti mažesnę bausmę arba švelnesnę
jos rūšį ar apskritai atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, jei nusikaltimas dėl mažareikšmiškumo nėra pavojingas
ir pan.

Bausmė BK 57 str. 2 dalies pagrindu gali būti švelninama vienu iš trijų būdų:

1) Paskiriant mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia
bausmė;
2) Paskiriant mažesnę bausmę, negu nustatyta šio kodekso 56 str. 2 dalyje;
3) Paskiriant švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką.
Bausmės švelninimas už parengtinę nusikalstamą veiką nėra teismo pareiga. Jei, pavyzdžiui, kaltininko asmenybė yra
apibūdinama vien neigiamai, nustatoma, kad parengtinė nusikalstama veika daroma ne dėl atsitiktinai susiklosčiusių
gyvenimo aplinkybių, dėsningai susijusi su asmens gyvenimo būdu, jau iki veikos padarymo asmuo buvo recidyvistas
ar pan., gali būti ne tik nešvelninama, bet ir skiriama griežtesnė bausmė arba didesnis jos dydis.
57
© A. M.
Bausmės skyrimas nusikalstamos veikos bendrininkams (LR BK 58 str.)
58 straipsnis. Bausmės skyrimas nusikalstamos veikos bendrininkams
1. Bausmė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo bendrininkams skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į asmens
kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį.
2. Organizuotos grupės nariams už nusikaltimo padarymą paprastai skiriama griežtesnė bausmė negu bendrininkų
grupės nariams.
Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bausmė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo bendrininkams skiriama
bendra tvarka, tačiau atsižvelgiant į kiekvieno asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį,
formą, vaidmenį ir pobūdį. Bausmės skyrimas bendra tvarka reiškia, kad nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo
bendrininkams taip pat turi būti taikomi bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, BK nuostatos, nustatančios bausmės
skyrimą, jei asmuo teisiamas pirmą kartą, jei asmuo yra recidyvistas ir t. t. Pažymėtina, kad bendrininkų grupė
(išskyrus atvejį, kai teismas to nepripažįsta) ir organizuota grupė yra atsakomybę sunkinančios aplinkybės, tačiau
visada turi būti atsižvelgta į bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį.

Bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšis – kiekvieno iš bendrininkų betarpiškai padaryti veiksmai
realizuojant nusikalstamą sumanymą. Įstatymas nenustato, kuris iš bendrininkų (vykdytojas, organizatorius,
kurstytojas ir padėjėjas) yra pavojingesnis ir turėtų būti baudžiamas griežčiau nei kiti bendrininkai.

Bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką forma – skirtingas pagal suderinamumą ir organizuotumo laipsnį
bendrininkų veiksmų pasireiškimas (bendrininkų grupė, organizuota grupė ir nusikalstamas susivienijimas).

Bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką vaidmuo – kiekvieno iš bendrininkų veiksmų reikšmingumas ir
indėlis darant nusikalstamą veiką, kai siekiama nusikalstamų padarinių. Paprastai bendrininko dalyvavimo darant
nusikalstamą veiką rūšis nulemia ir jo vaidmenį konkrečios nusikalstamos veikos procese. Pavyzdžiui, paprastai
organizatoriaus veiksmai laikytini reikšmingesniais veikos padarymui ar padarinių atsiradimui nei padėjėjo, todėl
bendrininko vaidmuo leidžia nustatyti, kuris iš bendrininkų konkrečiu atveju labiausiai prisidėjo prie nusikalstamo
sumanymo realizavim, ir pagal tai individualizuoti bausmę.

Bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdis – kiekvieno iš bendrininkų veiksmų pavojingumas,
pasireiškiantis dalyvavimo nusikalstamoje veikoje intensyvumu, aktyvumu ir kitomis aplinkybėmis.

Įstatyme vartojama sąvoka ,,paprastai skiriama griežtesnė bausmė“ reiškia, kad įstatymų leidėjas tipine bausme
organizuotos grupės nariams laiko griežtesnę bausmę, nes būtent tokios bausmės paskyrimas paprastai leidžia
įgyvendinti bausmės paskirtį (tikslus). Tik išskirtiniais atvejais ir nustačius atsakomybę lengvinančių aplinkybių
tikslinga netaikyti BK 58 str. 2 d. nuostatų. Nusprendęs neskirti griežtesnės bausmės organizuotos grupės nariui
(nariams) teismas turi motyvuoti savo sprendimą.

Nusikalstamo susivienijimo organizavimas arba dalyvavimas jo veikloje sudaro atskirą nusikalstamos veikos sudėtį.
Atsižvelgiant į tai, kad tokie bendrininkų veiksmai laikytini pavojingiausiais, paprastai nusikalstamo susivienijimo
nariai, lyginant su kitų bendrininkavimo formų nariais, turi būti baudžiami griežčiausiai.

Skiriant bausmę turi būti įvertinti ir tie bendrininkų veiksmai, kurių neapėmė kitų bendrininkų tyčia. Pavyzdžiui,
susitariama pagrobti tam tikrą turtą, tačiau jį begrobdamas vykdytojas susiduria su nukentėjusiojo pasipriešinimu ir jį
palauždamas sutrikdo jam sveikatą (kokybinis ekscesas) arba pagrobiamas didesnės vertės turtas, nei prieš darant
nusikalstamą veiką sumanytas pagrobti turtas (kiekybinis ekscesas). Už tokius veiksmus asmeniškai atsako tik
vykdytojas.

Atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, jų rūšys, teisinė reikšmė (LR BK 59 str.)

59 straipsnis. Atsakomybę lengvinančios aplinkybės
1. Atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra šios:
1) kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti
sunkesnių padarinių;
2) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią
veiką ar joje dalyvavusius asmenis;
3) kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą;
4) nusikalstama veika padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties;
58
© A. M.
5) veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės;
6) veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys;
7) veika padaryta nukentėjusio asmens, kurio būklė beviltiška, prašymu;
8) veika padaryta pažeidžiant nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės
pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento
teisėtumo sąlygas;
9) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už būtinosios
ginties ribų peržengimą;
10) veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai;
11) veiką padarė ribotai pakaltinamas asmuo;
12) veiką padarė prieš jo valią nugirdytas ar apsvaigintas asmuo;
13) nepavykęs savanoriškas atsisakymas padaryti nusikalstamą veiką.
2. Teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas
aplinkybes.
3. Skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip
nusikaltimo sudėties požymis.

Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymas yra viena iš bausmės individualizavimo sąlygų, numatytų
bendruosiuose bausmės skyrimo pagrinduose (BK 54 str.). Kai yra vien atsakomybę lengvinančios ar vien ją
sunkinančios aplinkybės, teismas, atsižvelgdamas į jas, bausmę griežtina ar švelnina. Jeigu nustatomos ir vienos, ir
kitos aplinkybės, teismas, atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos pobūdį, faktines bylos aplinkybes, sprendžia, kurios
iš jų nulemia bausmės dydį.

Atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra aplinkybės, parodančios teismui tuos teigiamus momentus, kurie mažina
nusikalstamos veikos pavojingumą ir leidžia švelninti baudžiamąją atsakomybę. Jeigu byloje yra lengvinančių
aplinkybių, teismas gali pagal taikomo straipsnio sankcijos ribas paskirti švelnesnę bausmės rūšį, skirti švelnesnę,
negu įstatymo numatyta, bausmę, atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės ir pan. Kokią konkrečią
reikšmę individualizuojant bausmę turi lengvinanti aplinkybė, įstatymų leidėjas paliko spręsti teismui.

1 PUNKTE nurodytos aplinkybės buvimui konstatuoti būtini aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais jis siekė įsiterpti į įvykių
eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų. Materialiosiose
nusikalstamų veikų sudėtyse kaltininkas, savanoriškai atsisakydamas baigti nusikalstamą veiką, turi sukliudyti
atsirasti žalingiems padariniams. Jeigu jam nepavyko to padaryti, tokie veiksmai teismo gali būti vertinami kaip
atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Formaliosiose sudėtyse įstatymų leidėjas, konstruodamas nusikalstamos veikos
sudėtį, apsiriboja tik veikos aprašymu, o jos padarinius palieka už nusikalstamos veikos sudėties ribų.

2 PUNKTE nurodyta aplinkybė yra aplinkybė, apibūdinanti nusikalstamos veikos subjektą ir rodanti jo pažiūrų bei
dorovinių nuostatų, dažnai priklausančių nuo situacijos ar kitų asmenų įtakos, nepastovumą. Įstatymų leidėjas,
kontruodamas šio punkto nuostatas, nurodė galimų pozityvių kaltininko veiksmų alternatyvą ir numatė ne vieną, o
dvi iš dalies savarankiškas atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Dėl to teismai atsakomybę lengvinančiomis
aplinkybėmis gali laikyti:

a) Kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi;

b) Kaltininko pagalbą aiškinantis minėtą veiką ar (ir) joje dalyvavusius asmenis.
Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis rodo mažesnį jo
pavojingumą ir galimybę švelninti bausmę. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę
lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, kremtasi dėl padarytų
veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos
veikos yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė tik tada, kai kaltininkas tai daro savo noru. Kaltininko prisipažinimas
padarius nusikalstamą veiką esti tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką,
kurią jis betarpiškai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų
padarytas veikas. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką gali būti teismo pripažįstamas atsakomybę
lengvinančia aplinkybe, jei kaltininkas prisipažino ikiteisminio bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu.

59
© A. M.
Negali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe asmens prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką
ikiteisminio tyrimo metu, jei teisme jis keičia parodymus ir ima neigti savo kaltę.

Kaltininkas pagalbą aiškinant nusikalstamą veiką suteiks tada, jei jis gera valia aktyviais veiksmais padės išaiškinti
visas jam žinomas nusikalstamos veikos detales, surinkti daiktinius įrodymus, nurodys nusikalstamos veikos
liudytojus ir t. t.

3 PUNKTE nurodyta aplinkybė yra aplinkybė, apibūdinanti nusikalstamos veikos subjektą ir parodanti jo požiūrį į
nukentėjusįjį bei nusikalstama veika padarytą žalą. Svarbu tai, kad kaltininkas savo noru atlygina ar pašalina žalą,
atsiradusią dėl neteisėtų jo veiksmų. Žala turi būti atlyginama iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki
bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Priklausomai nuo bylos aplinkybių teismas gali pripažinti
atsakomybę lengvinančia aplinkybę ir tais atvejais, kai kaltininkas atlygina tik dalį nuostolių ar pašalina dalį žalos arba
pašalina žalą kaltininko prašymu, žalą atlygina kiti asmenys. Juo anksčiau kaltininkas atlygina ar pašalina padarytą
žalą, tuo daugiau reikšmės tai turi skiriant bausmę.

4 PUNKTE nurodyta aplinkybė yra aplinkybė, apibūdinanti ne tik objektyvias nusikalstamos veikos padarymo
prielaidas, bet ir jos subjektą. Kaltininkui susiklostė tokios objektyvios išorinio gyvenimo aplinkybės, kurios padarė
tiesioginį poveikį jo elgesio pasirinkimui, t. y. vadovaudamasis savo vertybinėmis orientacijomis jis taip įvertina
konkrečiai jam susidariusią gyvenimo situaciją, kad išeitį randa tik darydamas nusikalstamą veiką. Beviltiška
kaltininko padėtis visuomet yra fakto klausimas, kurį teismas kiekvieną kartą nustato atsižvelgdamas į visas bylos
aplinkybes, pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo, teisiamojo posėdžio metu nustatytas objektyviai susiklosčiusias kaltininko
gyvenimo aplinkybes, psichologinę kaltininko būseną dėl šių aplinkybių ir pan.

5 PUNKTO aplinkybė yra aplinkybė, apibūdinanti objektyvias nusikalstamos veikos padarymo prielaidas. Ši aplinkybė
pripažįstama lengvinančia todėl, kad kaltininkui dėl išorinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių buvo gerokai
sumažinta galimybių pasirinkti teisėto elgesio variantą. Psichinė prievarta – grasinimai naudoti smurtą (pavyzdžiui,
nužudyti, atimti laisvę ir pan.), sunaikinti ar sugadinti turtą, paskleisti nepalankias žinias apie jį ar jo artimuosius ir
pan. Fizinė prievarta – fizinės jėgos panaudojimas prieš žmogų, sukeliant skausmą ir kitus padarinius sveikatai ar
gyvybei. Vertinant šią aplinkybę, būtina atsižvelgti, kad poveikis asmeniui gali būti padaromas ir tais atvejais, kai
prievarta taikoma ne tik paties kaltininko, bet ir jam artimų žmonių atžvilgiu.

6 PUNKTO aplinkybė yra aplinkybė, apibūdinanti objektyvias nusikalstamos veikos padarymo prielaidas. Ši aplinkybė
apibūdina psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jos padarinių santykį. Tokiais atvejais paprastai nebūna nei
savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų (pavyzdžiui, keršto, pavydo), o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji
reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai
nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu reikėtų laikyti tokį elgesį,
kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis
lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos preš jį, arba iš viso nevertina savo
elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį.

7 PUNKTO aplinkybė yra aplinkybė, apibūdinanti ne tik nukentėjusįjį, bet ir kaltininko asmenybę. Tokiais atvejais
paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, o nusikalstama veika sąlygojama gailesčio ar noro
palengvinti kito asmens padėtį. Išskirtinis tokios nusikalstamos veikos požymis yra tai, kad ji visuomet padaroma dėl
kito asmens sveikatos būklės ir jo paties prašymu. Būklės beviltiškumas nustatomas vertinant visas bylos aplnkybes,
tačiau tokiu atveju svarbiausia, kad tiek prašantis nukentėjęs asmuo, tiek kaltininkas suvoktų ir neabejotų, jog
nukentėjusiojo būklė buvo beviltiška. Būtent altruistiniai motyvai lemia tai, kad komentuojama aplinkybė priskiriama
prie atsakomybę lengvinančių.

8 PUNKTO aplinkybė yra aplinkybė, apibūdinanti objektyviuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius (t. y. būdą,
kaip buvo padaryta nusikalstama veika) ir kartu parodanti teisiamojo bei jo padarytos nusikalstamos veikos santykį.
Kaltininkas veikia esant aplinkybėms, šalinančioms baudžiamąją atsakomybę, tačiau pažeidžia joms privalomas
teisėtumo sąlygas.

9 PUNKTO aplinkybė yra aplinkybė, apibūdinanti objektyviuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius bei rodanti
teisiamojo ir jo padarytos nusikalstamos veikos santykį. Baudžiamoji atsakomybė už būtinosios ginties ribų
60
© A. M.
peržengimą gali atsirasti tik tada, kai gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, dėl to tiesiogine
tyčia užpuolikas yra nužudomas arba jam sunkiai sutrikdoma sveikata. Kadangi kaltininkas, nors ir peržengdamas
leistinas būtinosios ginties ribas, ginasi ar gina kitų visuomeninių santykių subjektų teises bei teisėtus interesus nuo
pavojingo kėsinimosi, teismas gali daryti prielaidą, kad jis nėra labai pavojingas.

10 PUNKTO aplinkybė yra aplinkybė, apibūdinanti nusikalstamos veikos padarymo situaciją ir subjektą. Didelis
susijaudinimas pripažįstamas lengvinančia aplinkybe tik tada, jei:

a) Jis pasiekė fiziologinio afekto laipsnį;

b) Jį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai.
Fiziologinis afektas – ypatinga emocinė būsena, kai iš dalies aptemsta sąmonė ir susilpnėja savitvarda, tačiau
neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti. Įstatymų leidėjas didelį susijaudinimą
pripažįsta atsakomybę lengvinančia aplinkybe todėl, kad fiziologinis afektas kyla esant kritinėms aplinkybėms, kai
žmogui sunku rasti tinkamą išeitį iš netikėtai susidariusios situacijos. Baudžiamosios teisės teorijoje tokia teisiamojo
būsena nusikalstamos veikos darymo metu dažnai vertinama kaip tam tikras moralinis jo nusikalstamos veikos
pateisinimas.

11 PUNKTO aplinkybė yra aplinkybė, apibūdinanti nusikalstamos veikos subjektą. Ribotai pakaltinamu gali būti
pripažįstamas asmuo, kuris nusikalstamos veikos darymo metu dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas
pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visapusiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar
valdyti savo veiksmų. Asmuo, teismo pripažintas ribotai pakaltinamu, už padarytą nusikalstamą veiką atsako pagal
baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama, atsižvelgiant į ribotą pakaltinamumą kaip į
atsakomybę lengvinančią aplinkybę, arba jis gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jam taikant
baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio arba priverčiamąsias medicinos priemones.

12 PUNKTO aplinkybė yra aplinkybė, apibūdinanti nusikalstamos veikos subjektą ir tas pagrindines priežastis, dėl kurių
asmuo padarė nusikalstamą veiką. Tokiu atveju svarbi laikina asmens būsena, kai jis negalėjo visapusiškai suprasti
savo veiksmų pobūdžio ar juos valdyti. Skirtingai nuo riboto pakaltinamumo, tai neilgalaikė asmens būsena, kuri
atsiranda dėl prieš jo valią padaryto trečiųjų asmenų poveikio. Nusikalstamą veiką padaręs asmuo prieš jo valią
galėjo būti nugirdytas (apsvaigintas) apgaulės būdu, pavartojant prieš jį psichinį ar fizinį smurtą ir pan. Teismas
neturėtų pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tokios situacijos, kai kaltininkas savo noru sukėlė sau būseną,
dėl kurios jis nebegalėjo kontroliuoti veiksmų. Pavyzdžiui, LAT trijų teisėjų kolegija 2003 m. sausio 7 d. nutartyje
konstatavo, jog teismas pagrįstai pripažino nepilnamečio girtumą sunkinančia atsakomybę aplinkybe, nors jam
alokoholinius gėrimus vartoti pasiūlė suaugę asmenys, kadangi byloje nebuvo duomenų, kurie patvirtintų, jog
nepilnametis buvo prieš savo valią verčiamas vartoti alkoholinius gėrimus.

13 PUNKTO aplinkybė yra aplinkybė, apibūdinanti nusikalstamos veikos subjektą, jo požiūrį į daromą nusikalstamą
veiką. Motyvai, dėl kurių asmuo atsisako padaryti nusikalstamą veiką, juridinės reikšmės neturi. Tai gali būti padaryta
dėl baimės, kitų asmenų įkalbinėjimų ir pan. Savanoriškai atsisakant pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį
nusižengimą svarbiausia yra tai, kad asmuo atsisako baigti pradėtą nusikalstamą veiką savo noru (t. y. neverčiant tai
padaryti objektyvioms aplinkybėms), nors ir suvokia, kad gali ją pabaigti.

59 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas, šio
straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Tai reiškia, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąrašas nėra išsamus,
teismas turi teisę pripažinti lengvinančiomis ir kitas aplinkybes, kurios parodo mažesnį padarytos nusikalstamos
veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą. Teismų praktikoje tokiomis aplinkybėmis pripažįstamos sunki ligam
nepriekaištingas elgesys, išlaikytiniai, jaunas amžius ir pan.

60 straipsnis. Atsakomybę sunkinančios aplinkybės

1. Atsakomybę sunkinančios aplinkybės yra šios:
1) veiką padarė bendrininkų grupė. Teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą
veiką pobūdį ir laipsnį, gali nepripažinti šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia;
2) veiką padarė organizuota grupė;
3) veika padaryta dėl chuliganiškų ar savanaudiškų paskatų;
61
© A. M.
4) veika padaryta kankinant nukentėjusį asmenį ar tyčiojantis iš jo;
5) veika padaryta mažamečiui;
6) veika padaryta asmeniui, kuris dėl ligos, neįgalumo, senatvės ar kitų priežasčių buvo bejėgiškos būklės, be jo
prašymo arba veika padaryta nepilnamečiam asmeniui, pasinaudojus jo priklausomumu ar piktnaudžiaujant
pasitikėjimu, autoritetu ar įtaka;
7) veika padaryta nėščiai moteriai, kai akivaizdu kad ji nėščia;
8) veika padaryta pasinaudojant visuomenine ar kito asmens nelaime;
9) veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu
šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui;
10) veika padaryta visuotinai pavojingu būdu arba naudojant sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas arba
šaunamuosius ginklus;
11) dėl padarytos veikos atsirado sunkių padarinių arba kilo reali grėsmė nukentėjusio asmens gyvybei; 
12) veika padaryta siekiant išreikšti neapykantą asmenų grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl amžiaus, lyties,
seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar
pažiūrų; 
13) veiką padarė recidyvistas.
2. Skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip
nusikaltimo sudėties požymis.
 
Atsakomybę sunkinančios aplinkybės yra tokios aplinkybės, kurios apibūdindamos kaltąjį asmenį ir jo padarytą veiką,
teismui parodo tuos neigiamus momentus, kurie didina nusikalstamos veikos bei kaltojo asmens pavojingumą ir
leidžia griežtinti baudžiamąją atsakomybę. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių buvimas daugeliu atveju nulemia
griežtesnės bausmės paskyrimą.

Atsakomybę sunkinančių aplinkybių sąrašas, skirtingai nuo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra išsamus
(baigtinis), todėl teismas negali pripažinti atsakomybę sunkinančiomis tokių aplinkybių, kurios nėra konkrečiai
išvardytos komentuojamame straipsnyje.

Jei VEIKĄ PADARĖ BENDRININKŲ GRUPĖ, tai yra aplinkybė, apibūdinanti nusikalstamos veikos padarymo formą. Pagal BK 25
str. 1 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria
nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Įstatymų leidėjas tokią nusikalstamą veiką
laiko pavojingesne nei vieno asmens padarytą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Teismas, atsižvelgdamas į
kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, gali nepripažinti tokios aplinkybės
atsakomybę sunkinančia. Jei yra vieno iš bendrininkų baudžiamąją atsakomybę šalinančių, lengvinančių arba
sunkinančių aplinkybių, į jas neatsižvelgiama sprendžiant kitų bendrininkų atsakomybės klausimus.

Jei VEIKĄ PADARĖ ORGANIZUOTA GRUPĖ, tai yra aplinkybė, parodanti daug pavojingesnę nusikalstamos veikos padarymo
formą. Organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria
daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas
nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Organizuota grupė nėra sunkinanti aplinkybė tiems
nusikaltimams, kuriems įstatymų leidėjas numatė šį požymį kaip kvalifikuojantį nusikalstamą veiką. Vien aktyvus
dalyvavimas organizuotoje grupėje, nesvarbu, koks kaltininko atliktų veiksmų pobūdis, skiriant bausmę turėtų būti
pripažįstamas atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

VEIKA PADARYTA DĖL CHULIGANIŠKŲ AR SAVANAUDIŠKŲ PASKATŲ. Tai yra dvi atskiros aplinkybės, kurios neigiamai
charakterizuoja kaltininko asmenybę, parodo veikos stimulus, susijusius su jo poreikių tenkinimu. Chuliganiškas
paskatas apibūdina tyčiniai asmens veiksmai, šiurkščiai pažeidžiantys viešąją tvarką ir rodantys aiškų visuomenės
negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimą. Savanaudiška paskata paprastai laikomas asmens
siekimas gauti bet kokios turtinės naudos (daiktų, pinigų, turtinių teisių ir pan.) arba išvengti materialinių išlaidų
(grąžinti skolą, atsiskaityti už atiktus darbus, gautas prekes ir pan.). Savanaudiškos paskatos pripažįstamos kaltininko
atsakomybę sunkinančia aplinkybe nepriklausomai, ar savanaudiškos paskatos buvo iki nusikalstamos veikos
padarymo, ar darant veiką.

Jei VEIKA PADARYTA KANKINANT NUKENTĖJUSĮJĮ ASMENĮ AR TYČIOJANTIS IŠ JO, tai yra aplinkybė, parodanti ne tik nusikalstamos
veikos padarymo būdą, jos pavojingumą, bet ir neigiamus kaltininko asmenybės bruožus, jo negailestingumą,
62
© A. M.
beširdiškumą ir pan. Pagal teismų praktiką kankinimas – tai tam tikrą laiką trunkantys veiksmai, sukeliantys dideles
fizines, dvasines kančias nukentėjusiajam tiesioginiu poveikiu į jo kūną arba sudarantys sąlygas kilti tokioms
kančioms. Nukentėjusiajam asmeniui sukeliamos kančios gali būti fizinės ir psichinės. Psichinės kančios, pavyzdžiui,
gali būti tais atvejais, kai nukentėjusiojo akivaizdoje kankinami artimieji. Tais atvejais, kai pats nukentėjęs asmuo
kankinamas artimųjų akivaizdoje, jam sukeliamos ir fizinės, ir psichinės kančios, kartu psichinės kančios sukeliamos jo
artimiesiems. Tyčiojimasis iš nukentėjusiojo būna tada, kai kaltininkas daro veiksmus, iš esmės prieštaraujančius
moralės bei dorovės principams, šiurkščia, ciniška forma.

Jei VEIKA PADARYTA MAŽAMEČIUI, tai yra aplinkybė, apibūdinanti objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius
(nukentėjusįjį). Pagal teismų praktiką ir baudžiamosios teisės doktriną mažamečiais laikomi visi asmenys iki
keturiolikos metų. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į fizinį, protinį ir socialinį mažamečio vaiko nesubrendimą, jo
nesugebėjimą pasinaudoti savo teisėmis bei apginti savo interesus, baudžiamuoju įstatymu nustato jam ypatingą
teisinę apsaugą.

Jei VEIKA PADARYTA ASMENIUI, KURIS DĖL LIGOS, INVALIDUMO, SENATVĖS AR KITŲ PRIEŽASČIŲ BUVO BEJĖGIŠKOS BŪKLĖS, BE JO
PRAŠYMO, tai yra aplinkybė, apibūdinanti objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius (nukentėjusįjį). Kartu ji
parodo moralinį nusikalstamos veikos subjekto nuosmukį. Bejėgiškumo būklė – tokia asmens būsena, kai dėl savo
fizinės ar psichinės būklės (pavyzdžiui, fizinių trūkumų, psichinės ligos, kitokios liguistos arba nesąmoningos būsenos)
jis negali suprasti savo ar kaltininko daromų veiksmų pobūdžio ir reikšmės arba negali pasipriešinti kaltininkui. Fizinis
bejėgiškumas esti tada, kai nukentėjusysis, suprasdamas su juo atliekamų veiksmų esmę, fiziškai negali tam priešintis
(pavyzdžiui, dėl ligos, invalidumo, senatvės ir pan.). Psichinis bejėgiškumas rodo tai, kad nukentėjusysis dėl savo
psichinių savybių ar ligos nesuvokia jo atžvilgiu atliekamų veiksmų esmės ir jiems nesipriešina ar neprieštarauja. Į šią
atsakomybę sunkinančią aplinkybę galima atsižvelgti tik tuomet, jei kaltininkas žinojo apie bejėgišką nukentėjusiojo
būklę ir darydamas nusikalstamą veiką tyčia tuo pasinaudojo.

Jei VEIKA PAADARYTA NĖŠČIAI MOTERIAI, KAI AKIVAIZDU, KAD JI NĖŠČIA, tai yra aplinkybė, apibūdinanti objektyviuosius
nusikalstamos veikos požymius (nukentėjusiąją) ir kartu parodanti nusikalstamos veikos subjekto požiūrį į nėščią
moterį, ypatingą nepagarbą jai. Pabrėžtina, kad skiriant bausmę į šią atsakomybę sunkinančią aplinkybę galima
atsižvelgti tik tuomet, jei moters nėštumas buvo akivaizdus ir kaltininkas žinojo, kad nukentėjusioji yra nėščia.

Jei VEIKA PADARYTA PASINAUDOJANT VISUOMENINE AR KITO ASMENS NELAIME, kaltininko atsakomybę tokiu atveju sunkina ne
padarytos žalos dydis, o veikos padarymo aplinkybės. Jei tokiomis sąlygomis padaroma ir nedaug žalos, skiriant
bausmę tai vis tiek turėtų būti vertinama kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Remiantis teismų praktika
visuomenine nelaime laikomi tokie visuomeninio gyvenimo įvykiai ar gamtos reiškiniai, kurie sukelia grėsmę daugelio
žmonių gyvybei, sveikatai, turtui, pavyzdžiui, karas, epidemija, potvynis, žemės drebėjimas ir pan. Asmeninė nelaimė
– tokie įvykiai, kurie skaudžiai susiję su nukentėjusiojo ar jam artimų žmonių interesais, pavyzdžiui, artimųjų netektis,
gaisras, sunki liga ir pan.

Jei VEIKĄ PADARĖ ASMUO, APSVAIGĘS NUO ALKOHOLIO, NARKOTIKŲ, PSICHOTROPINIŲ AR KITŲ PSICHIKĄ VEIKIANČIŲ MEDŽIAGŲ, JEIGU
ŠIOS APLINKYBĖS TURĖJO ĮTAKOS NUSIKALSTAMOS VEIKOS PADARYMUI, tai yra aplinkybė, apibūdinanti nusikalstamos veikos
subjektą ir rodanti jo didesnį pavojingumą. Baudžiamosios teisės doktrinoje teigiama, kad apsvaigimo nuo alkoholio,
narkotikų, psichotropinių ar kitokių psichiką veikiančių medžiagų įtraukimas į atsakomybę sunkinančių aplinkybių
sąrašą turi daug prevencinės reikšmės. Jei kaltininkas nusikalstamą veiką padarė neapsvaigęs, tik siekdamas įsigyti
svaiginančių medžiagų, teismas skirdamas bausmę negali pripažinti, jog tokia aplinkybė sunkina atsakomybę. Negali
būti atsakomybę sunkinanti aplinkybė tie atvejai, kai asmuo nugirdomas ar apsvaiginamas prieš jo valią.

Jei VEIKA PADARYTA VISUOTINAI PAVOJINGU BŪDU ARBA NAUDOJANT SPROGMENIS, SPROGSTAMĄSIAS MEDŽIAGAS ARBA
ŠAUNAMUOSIUS GINKLUS, tai yra aplinkybė, apibūdinanti nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymius – jos
padarymo būdą bei priemones – ir kartu kaltininko, kuris savo nusikalstamam tikslui pasiekti pasirinko pačias
pavojingiausias priemones, asmenybę. Įstatymų leidėjas, konstruodamas tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, iš
esmės numatė trijų aplinkybių alternatyvą:

a) Veika padaryta visuotinai pavojingu būdu;

b) Veika padaryta naudojant sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas;
c) Veika padaryta naudojant šaunamuosius ginklus.
63
© A. M.
Visuotinai pavojingas būdas, pavyzdžiui, sprogimai, padegimai, užtvindymai ir pan., padidina veikos pavojingumą,
kadangi vienu metu keliamas pavojus daugeliui įstatymo saugomų teisinių gėrių. Nusikalstamos veikos padarymas
visuotinai pavojingu būdu ar panaudojant sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas ir šaunamuosius ginklus yra
atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kai kaltininkas suvokia, jog jis panaudoja tokį būdą ar priemones, kurios yra
pavojingos ne vieno, o dviejų ar daugiau asmenų gyvybei ir sveikatai arba gali sunaikinti didelės vertės svetimą turtą,
ar daug reikšmės turinčias mokslines, istorines ar kultūrines vertybes ir pan.

Jei DĖL PADARYTOS VEIKOS ATSIRADO SUNKIŲ PADARINIŲ, tai yra aplinkybė, apibūdinanti nusikalstamos veikos objektyviosios
pusės požymį – padarinius. Prie sunkių padarinių įstatymų leidėjas priskiria ne tik tuos, kuriuos kaltininkas numatė,
bet ir tuos, kuriuos jis turėjo bei galėjo numatyti. Skiriant bausmę svarbu, kad tarp veikos ir atsiradusių padarinių yra
priežastinis ryšys. Sunkūs padariniai dažniausiai būna materialūs, pavyzdžiui, padaroma didelė turtinė žala arba fizinė
žala asmeniui (sunkus sveikatos sutrikdymas) ir pan. Atsakomybę sunkinančia aplinkybe gali būti pripažįstami tik tie
sunkūs padariniai, kurie gerokai viršijo įstatymo numatytus kaip neišvengiamus nusikalstamos veikos padarinius.

Atsakomybę sunkinančios aplinkybės yra svarbus kriterijus, į kurį privalo atsižvelgti teismas, individualizuodamas
bausmę. Antrojoje komentuojamo straipsnio dalyje įstatymų leidėjas nurodo, kad teismas skirdamas bausmę
neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis.

Švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės skyrimas

Bausmės skyrimas pagal BK 62 str.
Pagal šį straipsnį teismas turi teisę skirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę, net tada, kai pati švelniausia
BK straipsnio sankcijoje numatyta bausmė yra per griežta ir bausmės paskirtis gali būti pasiekta paskyrus švelnesnę
bausmę. Skiriant švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę pirmiausia turi būti atsižvelgiama į tokią
baudžiamosios bylos aplinkybių visumą, kuri mažina kaltininko asmenybės pavojingumą ir (ar) padarytos veikos
pavojingumą, rodo veikos atsitiktinį ar situacinį pobūdį ir pan.

Švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė – mažesnė bausmė, nei numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą
nusikalstamą veiką, arba mažesnė bausmė, nei įstatymas numato skirti pavojingam recidyvistui, arba švelnesnė
bausmės rūšis, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką.

Teismas, nustatęs šiame straipsnyje numatytas aplinkybes, gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę
už kiekvieną nusikalstamą veiką.

Pagal 62 str. 1 d. bausmė gali būti švelninama, jeigu yra visos sąlygos, kurios apibūdina kaltininko elgesį padarius
nusikalstamą veiką (BŪTINOSIOS SĄLYGOS BAUSMĖS ŠVELNINIMO):

● Nusikalstamą veiką padaręs asmuo savo noru atvyko ar pranešė apie nusikalstamą veiką;
● Nuoširdžiai gailisi ir (ar) padeda ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką;
● Visiškai ar iš dalies atlygina arba pašalina padarytą turtinę žalą.
ATVYKIMAS IR PRANEŠIMAS APIE NUSIKALSTAMĄ VEIKĄ reiškia, kad asmuo turi savanoriškai atvykti į valstybės instituciją ir
pranešti apie savo nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis betarpiškai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu
su bendrininkais – ir apie kitų bendrininkų padarytas veikas. Galima atvykti ir pranešti ne tik apie baigtą nusikalstamą
veiką, bet ir apie pasikėsinimą ar rengimąsi ją padaryti. Asmens atvykimas ar pranešimas apie nusikalstamos veikos
padarymą laikytinas savanorišku, kai asmuo tai daro savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių. Net ir
patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens prisipažinimas dėl nusikalstamų veikų, kurios nėra žinomos
teisėsaugos institucijoms, laikytinas savanorišku.

NUOŠIRDUS GAILĖJIMASIS – kai kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, kremtasi dėl padarytų veiksmų ir stengiasi
sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į nusikalstamą veiką.

PADĖJIMU IŠAIŠKINTI NUSIKALSTAMĄ VEIKĄ laikytini tokie asmens veiksmai, kai jis savanoriškai padeda išaiškinti
svarbiausias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, surinkti daiktinius įrodymus, nurodo liudytojus ir pan. Jei
nusikalstama veika padaryta bendrininkaujant su kitais asmenimis ir asmuo atsisako padėti išaiškinti kitus
bendrininkus, pavyzdžiui, nurodyti jam žinomas jų pavardes, gyvenamąją ar slapstymosi vietą, kitus svarbius
požymius ar pateikti kitokias reikalingas žinias, negali būti laikoma, kad jis padeda išaiškinti nusikalstamą veiką.

64
© A. M.
VISIŠKAS AR DALINIS TURTINĖS ŽALOS ATLYGINIMAS ARBA PAŠALINIMAS kaip pagrindas taikyti 62 straipsnį reiškia, kad
nusikalstama veika padaryta turtinė žala turi būti atlyginama kompensuojant jos vertę pinigais ar kitomis
materialinėmis vertybėmis, grąžinant pagrobtą turtą arba pašalinama darbu.

Visiškas ar dalinis žalos atlyginimas ar pašalinimas turi būti savanoriškas ir atliktas iki teismo apkaltinamojo
nuosprendžio priėmimo, o jeigu nuosprendis apskųstas – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Jei
kaltininko paprašius žalą atlygina ar pašalina kiti asmenys (artimieji, draugai, verslo partneriai ir pan.), tokią aplinkybę
galima pripažinti vienu iš pagrindų taikyti šio straipsnio nuostatas, tačiau tokiu atveju reikia atsižvelgti ir į tai, ar
nukentėjusysis sutinka su tokiu žalos atlyginimu arba pašalinimu.

Pagal 62 str. 2 dalį bausmė gali būti švelninama, jeigu yra visos šios sąlygos:

1) Yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių;

2) Bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jei ji buvo padaryta, ir:

a) Kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba
b) Kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam
prižiūrėti, arba
c) Kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba
d) Veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba
e) Veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba
f) Veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo,
profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos,
mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas.
Įstatymas reikalauja, kad teismas nustatytų bent dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Tokiomis aplinkybėmis
gali būti tiek BK 59 str. lengvinančių aplinkybių sąraše numatytos, tiek kitos teismo pripažintos atsakomybę
lengvinančiomis aplinkybės.

Asmenų, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs, išlaikymas reiškia, kad kaltininkas sudaro šių asmenų poreikiams ir
gyvenimui reikalingas sąlygas, slaugo arba nuolat juos prižiūri. Nustatant faktą, kad dėl teismo paskirtos bausmės
nebus kam prižiūrėti kaltininko išlaikomą asmenį, kuris serga sunkia liga arba yra neįgalus, svarbu atsižvelgti į kitų
asmenų, pavyzdžiui, sutuoktinio, giminaičių ir pan., faktinį galėjimą prižiūrėti sunkiai sergantį arba neįgalū asmenį.

Tai, kad kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus yra požymis, jog jis rūpinasi vaikų sveikata, dvasiniu, moraliniu
ugdymu, atsako už vaikų auklėjimą bei vystymąsi ir teikia jų poreikiams bei vystymosi sąlygoms reikalingą materialinį
išlaikymą. Nustatant faktą, kad dėl teismo paskirtos bausmės nebus kam prižiūrėti vaikų, svarbu atsižvelgti į faktines
kitų asmenų, pavyzdžiui, sutuoktinio, sugyventinio ir pan. galimybes prižiūrėti vaikus.

Nustatęs visas 62 straipsnio 1 arba 2 dalyje esančias sąlygas, teismas savo nuožiūra gali pasirinkti vieną iš trijų
bausmės švelninimo būdų:

1) Paskirti mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia
bausmė, arba
2) Paskirti mažesnę bausmę, nei nustatyta BK 56 straipsnyje, arba
3) Paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką.
Mažesnės bausmės, negu straipsio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė, skyrimas
kaip bausmės švelninimo būdas taikytinas tik terminuoto laisvės atėmimo bausmės atveju, kai minimalūs jos dydžiai
yra apibrėžti BK Specialiosios dalies sankcijose. Teismas, skirdamas mažesnę bausmę, nei straipsnio sankcijoje
numatyta mažiausia bausmė, negali peržengti tai bausmės rūšiai BK Bendrojoje dalyje numatytos mažiausios
bausmės.

Pavojingam recidyvistui gali būti neskiriama griežtesnė bausmė, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą
nustatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Bausmės skyrimas pagal BK 54 str. 3 d.

54 str. 3 d.: Jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui,
teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.
65
© A. M.
Pagal šią straipsnio dalį, teismas, įvertinęs veikos pavojingumą bei visas kitas bylos aplinkybes, nepažeisdamas
asmenų lygybės prieš įstatymą principo ir padaręs išvadą, jog kaltininkui konkretaus straipsnio sankcijoje numatyta
švelniausioji bausmė nėra teisinga, gali motyvuotai skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Ši taisyklė iš
dalies koreguoja bausmės skyrimui skirtų normų turinį, kai konkrečioje byloje kaltininkui būtina nustatyti kitokias,
individualizuotas bausmės ribas.

54 str. 3 d. nuostatas taikyti galima tik tada, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų. Taikydamas švelnesnės,
negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmės paskyrimą (54 str. 3 d.), teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės
aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos
padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Bausmių skyrimas už kelias nusikalstamas veikas (LR BK 63 str.). Bausmių subendrinimo taisyklės
Kelių nusikalstamų veikų padarymas kaip prielaida skirti bausmę pagal nusikalstamų veikų sutaptį reiškia, kad:

1) Bent dvi asmens padarytos veikos kvalifikuojamos pagal skirtingus arba tą patį BK straipsnį ar jo dalis, kurios
sudaro atskiras nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis ir turi savarankiškas sankcijas. Bausmė
skiriama pagal nusikalstamų veikų sutapties ir tais atvejais, kai dalis veikų kvalifikuojama kaip baigta
nusikalstama veika, o dalis – kaip nutrūkusi rengimosi ar pasikėsinimo stadijoje arba kaip padaryta
bendrininkaujant;

2) Asmuo bent už dvi iš padarytų veikų nėra nuteistas ir nėra kitų teisinių kliūčių vykdyti baudžiamąjį jo
persekiojimą dėl tų veikų.
Skirdamas bausmę pagal nusikalstamų veikų sutaptį, teismas:

1) Iš pradžių kvalifikuoja kiekvieną veiką pagal BK straipsnį ar jo dalį;

2) Po to, vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, paskiria bausmę už kiekvieną iš
nusikalstamų veikų atskirai;
3) Vėliau – paskiria galutinę subendrintą bausmę.
Bausmės skyrimas už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai reiškia, kad teismas priimdamas nuosprendį turi atskirai
paskirti tam tikros rūšies, trukmės ir (arba) dydžio bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką.

Galutinė subendrinta bausmė – bausmė, nustatoma įstatyme numatytais būdais subendrinus bausmes, paskirtas už
atskiras nusikalstamas veikas. Pažymėtina, kad galutinę subendrintą bausmę gali sudaryti dvi bausmės: griežčiausia iš
paskirtų už nusikalstamą veiką ir teismo nuožiūra parinkta iš paskirtų už kitas nusikalstamas veikas. Pagal galutinę
subendrintą bausmę sprendžiama apie taikomus teisinius padarinius nuteistajam: bausmės rūšį, trukmę (dydį) ir (ar)
teistumą.

Galutinė subendrinta bausmė gali būti tik tos rūšies, kuri paskirta už atskiras nusikalstamas veikas, pavyzdžiui, jei
asmeniui nė už vieną už nusikalstamų veikų nepaskirtas laisvės atėmimas, laisvės atėmimo bausmė negali būti ir
galutinė subendrinta bausmė.

63 str. nuostatos taikomos ir tada, kai nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo padarė kitą
nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Tokiais atvejais teismas paskiria bausmę už naujai paaiškėjusį nusikaltimą ar
baudžiamąjį nusižengimą, o vėliau ji subendrindama subendrinama su anksčiau paskirta bausme.

Nelaikoma, kad asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jei jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Tęstinė
nusikalstama veika – viena nusikalstama veika, kurią sudaro keli tapatūs veikos epizodai, nukreipti į vieningą objektą
ir kurias apima vieninga kaltininko tyčia.

Iš straipsnio Girdenis, T. Bausmių bendrinimas su ankstesniu nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 9 dalį:

Kai skirtingi teismai nagrinėja to paties asmens baudžiamąsias bylas ar tas pats teismas, bet skirtingu laiku, kiekvienu
vėlesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę teismas, remdamasis BK 63 straipsnio 9 dalimi, privalo subendrinti su
ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, vadovaudamasis BK 63 straipsnyje įtvirtintomis bausmių
bendrinimo taisyklėmis.

66
© A. M.
Tokiais atvejais teismas turi vadovautis principu, jog asmens teisinė padėtis negali būti bloginama priklausomai nuo
valstybės (teisėsaugos institucijų) vykdomo baudžiamojo persekiojimo efektyvumo ar pasirinktos bylos nagrinėjimo
eigos. Teismas, skirdamas galutinę subendrintą bausmę, privalo užtikrinti, kad asmuo būtų traukiamas baudžiamojon
atsakomybėn lygiai taip pat, kaip tai būtų daroma ne keliais, o vienu apkaltinamuoju nuosprendžiu.

Esant minėtai situacijai, teismas visų pirma paskiria bausmes už nusikalstamas veikas, kurios yra teisminio
nagrinėjimo dalykas, o vėliau šias skirtas bausmes subendrina su bausmėmis, skirtomis kitais teismų sprendimais už
atskiras veikas, sudarančias nusikalstamų veikų sutaptį.

Pagrindiniai nesutarimai teismų praktikoje kyla tais atvejais, kai reikia nuspręsti, ar, esant nusikalstamų veikų
daugetui bei BK 63 straipsnio 9 dalyje numatytai situacijai, ankstesniais nuosprendžiais paskirtas bausmes reikia
„išbendrinti“ ir vėlesniame nuosprendyje bendrinant bausmes atsižvelgti tik į už atskiras nusikalstamas veikas
paskirtas bausmes, ar vėlesniais nuosprendžiais paskiriamas bausmes reikia bendrinti su ankstesniais nuosprendžiais
paskirtomis jau subendrintomis bausmėmis.

Bausmių sudėjimas
Subendrindamas bausmes sudėjimo būdu teismas, skirdamas galutinę bausmę, visiškai ar iš dalies sudeda bausmes,
paskirtas už atskiras nusikalstamas veikas.

Kai bausmės visiškai sudedamos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną nusikalstamą veiką, pridedamos visos
kitos paskirtos bausmės, o kai bausmės iš dalies sudedamos – prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną
nusikalstamą veiką, švelnesnės bausmės pridedamos iš dalies. Sudedant bausmes iš dalies galutinė bausmė pagal
dydį (trukmę) turi būti didesnė nei bet kuri iš bausmių, paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas, tačiau galutinė
subendrinta bausmė negali viršyti dvidešimties metų laisvės atėmimo, o jeigu skiriama kitos rūšies galutinė bausmė –
maksimalaus BK nustatyto tos rūšies bausmės dydžio.

Bausmių apėmimas
Bausmių apėmimo būdą teismas taiko tik 63 str. 5 dalyje numatytais atvejais, o visais kitais atvejais – visiško arba
dalinio bausmių sudėjimo būdą.

Subendrinant bausmes apėmimo būdu, griežtesnė bausmė apima švelnesnę. Subendrinti apėmimo būdu galima ne
tik tos pačios, bet ir skirtingų rūšių bausmes. Jei paskiriamos vienarūšės bausmės, griežtesne bausme laikytina
bausmė, kurios trukmė ir (arba) dydis yra didesni. Tik apėmimo būdu galima subendrinti bausmes, kai:

1) Yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis. Idealiąja nusikalstamų veikų sutaptimi laikytini atvejai, kai kaltininkas
viena veika padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, kurios numatytos skirtinguose BK straipsniuose;

2) Padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų
veikų rūšims ar kategorijoms. Tokiu atveju baudžiamasis įstatymas nustato ir materialųjį (veikos labai skiriasi
pagal pavojingumą), ir formalųjį (veikos priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms)
kriterijus, kurie turi būti abu vienu metu;

3) Už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo, o nepilnamečiams – dešimt metų
laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Kadangi laisvės atėmimas iki gyvos galvos yra
absoliučiai apibrėžta griežčiausia bausmės rūšis, o dvidešimt metų – ilgiausia terminuoto laisvės atėmimo
bausmės trukmė, numatyta BK Bendrojoje dalyje ir Specialiosios dalies straipsnių sankcijose, bausmių
sudėjimas praktiškai neįmanomas ir tokio dydžio bausmės privalomai turi apimti kitas švelnesnes bausmes.
Bausmės skyrimas, kai neatlikus bausmės padaryta nauja nusikalstama veika (LR BK 64 str.)
64 str. numatytos bausmės skyrimo taisyklės taikomos asmeniui, kuris:

a) Neatlikęs nuosprendžiu paskirtos bausmės padarė naują nusikalstamą veiką;

b) Naują nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu atidėjus bausmės vykdymą;
c) Lygtinai atleistas nuo bausmės prieš terminą padarė naują nusikalstamą veiką neatliktos bausmės
laikotarpiu.
Baudžiamosios teisės doktrinoje tokie atvejai vadinami bausmės skyrimu esant nuosprendžių sutapčiai.

67
© A. M.
Nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, yra asmuo, kuriam įsiteisėjo teismo apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo jam
buvo paskirta bausmė arba bausmės vykdymas buvo atidėtas, ir asmuo neatliko paskirtos bausmės arba nėra praėjęs
bausmės vykdymo atidėjimo terminas.

Asmuo laikomas padariusiu naują nusikalstamą veiką, jei po apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo dėl anksčiau
padarytos veikos jis padarė naują veiką, kuri kvalifikuojama pagal skirtingus arba vieną BK straipsnį ir kuri sudaro
atskirą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (-is) bei turi savarankišką sankciją (-as).

Paskyręs bausmę už naujai padarytą nusikalstamą veiką, teismas vėliau ją subendrina su neatliktos bausmės dalimi.

Nustatant neatliktos paskirtos bausmės dalį asmeniui, kuris nėra atlikęs jam paskirtos bausmės, imama ta bausmės
dalis, kuri asmeniui liko atlikti nuo tada, kai dėl naujos nusikalstamos veikos priimtas nuosprendis. Nustatant
neatliktos bausmės dalį asmeniui, kuris naują nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu,
neatlikta bausme laikytina visa nuosprendžiu paskirta ir atidėta bausmė. Nustatant neatliktos bausmės dalį asmeniui,
kuris buvo lygtinai atleistas nuo bausmės prieš terminą, imama likusi ir realiai neatlikta bausmės dalis, iki asmuo
buvo lygtinai atleistas nuo bausmės prieš terminą. Jei paskirta bausmė, kurios asmuo neatliko, buvo švelninta
(pritaikius amnestijos aktą ar pan.), subendrinama neatlikta sušvelnintos bausmės dalis.

Teismas negali keisti pirmuoju nuosprendžiu paskirtos bausmės. Jei nustatoma, kad bausmė pirmuoju nuosprendžiu
buvo paskirta pažeidžiant baudžiamųjų įstatymų nuostatas (pavyzdžiui, pirmuoju nuosprendžiu buvo nepagrįstai
atidėtas bausmės vykdymas), teismas, nustatydamas galutinę subendrintą bausmę, iš esmės naujuoju nuosprendžiu
pašalina ir pirmajame nuosprendyje padarytą klaidą.

Bausmės subendrinamos visiškai arba iš dalies jas sudedant. Bausmių subendrinimo būdą teismas parenka savo
nuožiūra, atsižvelgdamas į galimybes individualizuoti bausmę. Kai bausmės visiškai sudedamos, prie nauju
nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama visa neatliktos bausmės dalis. Kai bausmės iš dalies sudedamos, prie
nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama neatliktos bausmės dalis. Subendrinta bausmė gali būti tik tos
rūšies, kuri buvo paskirta bent vienu iš nuosprendžių.

Jei asmuo, neatlikęs jam paskirtos bausmės, padaro kelias nusikalstamas veikas, iš pradžių už jas paskirtos bausmės
subendrinamos pagal BK 63 str. numatytas taisykles, o vėliau – pagal numatytas BK 64 str., t. y. prie jų visiškai ar iš
dalies pridedama pagal pirmąjį nuosprendį neatliktos bausmės dalis.

Jei už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų buvo paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, bausmės
subendrinamos apėmimo būdu, ir subendrinta bausmė yra laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Vadinasi, jei bent vienu
iš nuosprendžių paskiriamas laisvės atėmimas iki gyvos galvos, ši bausmė privalomai apima visas švelnesnes bausmes
ir skiriama viena galutinė subendrinta bausmė.

Bausmių keitimo taisyklės (LR BK 65 str.)

Bausmių sudėjimo ir keitimo nuostatos taikomos tada, kai skirtingų rūšių bausmės, skiriamos pagal nusikalstamų
veikų ar nuosprendžių sutaptį, yra subendrinamos, arba kai nuosprendžio vykdymo metu asmuo piktybiškai vengia
atlikti bausmę ar dėl objektyvių priežasčių negali jos atlikti ir nevykdoma bausmė pakeičiama kitos rūšies bausme.

Subendrinant bausmes pagal nusikalstamų veikų ar nuosprendžių sutaptį bauda nekeičiama ir skiriama kartu su
kitomis bausmėmis. Bauda gali būti keičiama kitomis bausmėmis tik nuosprendžio vykdymo stadijoje, t. y. kai asmuo
neturi lėšų sumokėti teismo paskirtą baudą, ji gali būti pakeista į viešuosius darbus, o kai asmuo vengia savo noru ją
sumokėti ir nėra galimybių jos išieškoti, bauda gali būti pakeista į areštą 65 str. numatytu santykiu.

BK nėra viešųjų teisių atėmimo ir teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmių
sudėjimo ir keitimo su kitomis bausmėmis taisyklių. Šios bausmės nėra keičiamos ir skiriamos kartu su kitomis
bausmėmis.

65 str. draudžia dvigubą bausmių keitimą. Tai reiškia, kad galima keisti tik tas bausmes, kurių keitimas yra tiesiogiai
numatytas BK 65 str.: areštą ar laisvės apribojimą – į laisvės atėmimą, baudą, viešuosius darbus, laisvės apribojimą – į
areštą, viešuosius darbus – į laisvės apribojimą, baudą – į viešuosius darbus ar atvirkščiai.

68
© A. M.
Kardomojo kalinimo įskaitymas į paskirtą bausmę (LR BK 66 str.)
Jei ikiteisminio tyrimo metu asmeniui buvo paskirtas kardomasis kalinimas (suėmimas), teismas, priimdamas
apkaltinamąjį nuosprendį, nusprendžia šią priemonę įskaityti į paskirtą bausmę.

Kardomasis kalinimas (suėmimas) – griežčiausia kardomoji priemonė, apimanti laikiną asmens laisvės atėmimą ir
skiriama teisėjo ar teismo nutartimi, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti jų taikymui
keliamų tikslų. Kardomajam kalinimui (suėmimui), turi būti prilygintas ir į paskirtą bausmę įskaitomas dėl padarytos
nusikalstamos veikos paskirto laikinojo sulaikymo laikas bei laikas, praleistas stacionarioje ekspertizės įstaigoje, jei
tiriant ar nagrinėjant baudžiamąją bylą reikia įtariamajam daryti medicininę ar teismo psichiatrijos ekspertizę.

Šiame straipsnyje numatyta nuostata dėl kardomojo kalinimo (suėmimo) įskaitymo į visas paskirtas bausmes yra
nauja, nes senajame BK numatytas privalomas kardomojo kalinimo (suėmimo) įskaitymas nuteisus tik pataisos darbų
be laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo bausmėmis. Kardomojo kalinimo (suėmimo) įskaitymo į kitas bausmes
santykis turėtų būti nustatomas pagal BK 65 str. numatytą taisyklę, kuri vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną
prilygina vienai laisvės atėmimo ar arešto parai.

Bausmės skyrimas asmeniui, nuteistam kitos valstybės teismo

BK 8 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodoma, kad asmenys neatsako pagal Lietuvos Respublikos BK už užsienyje
padarytas veikas, jei jiems bausmė užsienyje paskirta, tačiau jie atleisti nuo visos ar dalies užsienio valstybės teismo
paskirtos bausmės atlikimo. Ši BK norma taikoma tik užsienio valstybės ar tarptautinio baudžiamojo teismo
nuosprendžiais paskirtų bausmių atžvilgiu.

Asmuo neatsako pagal Lietuvos Respublikos BK už užsienyje padarytus nusikaltimus, jeigu jis užsienio valstybės
teismo nuosprendžiu išteisintas, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės, bausmė nepaskirta dėl
senaties ar kitais toje valstybėje numatytais teisiniais pagrindais.

Asmenys, kurie buvo nuteisti lygtinai, taip pat kurie užsienyje buvo lygtinai atleisti nuo bausmės atlikimo, neturi būti
traukiami baudžiamojon atsakomybėn Lietuvos Respublikoje.

Bausmės skyrimas asmeniui perduotam Lietuvos teisėsaugos institucijoms pagal Europos Tarybos
konvenciją „Dėl ekstradicijos“, taip pat pagal Europos arešto orderio nuostatas
Ekstradicija gali būti nevykdoma (kai tai susiję su bausmės skyrimu), jei:

● Asmeniui, kurį prašoma išduoti, to prašančioje valstybėje už padarytą nusikaltimą gali būti taikoma mirties
bausmė;

● Asmuo buvo atleistas nuo bausmės už nusikaltimą, dėl kurio prašoma ekstradicijos, pagal amnestijos aktą
arba malonės tvarka. Ši nuostata suformuluota taip pat vadovaujantis principu, kad negalima bausti du
kartus už tą pačią nusikalstamą veiką (non bis in idem).
Draudžiama perduoti asmenį pagal Europos arešto orderį (kiek tai susiję su bausmės skyrimu), jei:

● Asmuo pagal amnestijos aktą ar malonės tvarka Lietuvos Respublikoje atleistas nuo bausmės už padarytą
nusikalstamą veiką, dėl kurios išduotas Europos arešto orderis, atlikimo;

● Prašomas perduoti asmuo Lietuvos Respublikoje ar bet kurioje kitoje valstybėje jau buvo nuteistas už veiką,
dėl kurios prašoma jo perdavimo ir paskirta bausmė buvo įvykdyta, yra tebevykdoma arba negali būti
vykdoma pagal nuteisusios valstybės įstatymus. Šis draudimas perduoti asmenį taikomas tik tais atvejais, kai
prašomas asmuo buvo nuteistas ir jam buvo paskirta bausmė.
Bausmės skyrimas už būtinosios ginties ribų peržengimą
Būtinoji gintis, remiantis baudžiamosios teisės teorija, apibrėžiama kaip tam tikra situacija, kai baudžiamojo įstatymo
ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises,
visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo nebuvo
peržengtos būtinosios ginties ribos.

69
© A. M.
Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata,
jeigu gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribos peržengiamos, kai yra
būtinos visos sąlygos vienu metu:

a) Nužudymas arba sunkus sveikatos sutrikdymas;

b) Tai padaroma tiesiogine tyčia (t. y. ginantysis suvokia, jog gynybai nėra būtini tokie padariniai, tačiau jų nori
ir siekia);
c) Gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pavojingumo ir pobūdžio.
Būtinosios ginties ribas peržengęs asmuo neatleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Įstatymų leidėjas,
pripažindamas socialinį būtinosios ginties vertingumą, palieka teismui teisę asmeniui, peržengusiam būtinosios
ginties ribas, skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę arba skiriant bausmę pripažinti tokią situaciją
atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Bausmės skyrimas už veiką, padarytą pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo,
būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo,
gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas
NUSIKALSTAMĄ VEIKĄ PADARIUSIO ASMENS SULAIKYMAS. Tais atvejais, kai asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymo
metu pažeidžiamos BK 29 straipsnyje (,,Asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas“) nurodytos sąlygos, tokie
sulaikančiojo veiksmai, traukiant jį baudžiamojon atsakomybėn, turi būti vertinami kaip atsakomybę lengvinanti
aplinkybė. Be to, teismas tokiais atvejais bausmę gali skirti remdamasis švelnesnės, negu įstatymo numatyta,
bausmės skyrimo taisyklėmis.

BŪTINASIS REIKALINGUMAS. Baudžiamajame įstatyme nenumatytas būtinojo reikalingumo ribų peržengimas. Jei asmuo
nereikalingai padaro žalos, jo veiksmai negali būti vertinami kaip būtinasis reikalingumas. Tais atvejais, kai asmuo,
veikiantis būtinojo reikalingumo sąlygomis, pažeidžia BK 31 straipsnyje nurodytas sąlygas, jo veiksmai, traukiant jį
baudžiamojon atsakomybėn, gali būti vertinami kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

PROFESINĖ PAREIGA. Jei asmuo įstatyme nustatytas pareigas atlieka nesilaikydamas jame nurodytų tokių pareigų
vykdymo sąlygų, atlikdamas profesines pareigas peržengia teisės aktų nustatytas profesinių pareigų vykdymo ribas
(kai nėra tyčios darant tokius veiksmus), už padarytą žalą jis traukiamas atsakomybėn bendrais pagrindais pagal
pasekmes kaip už tyčinės ar neatsargios, priklausomai nuo kaltės formos, tikslų bei motyvų, nusikalstamos veikos
padarymą. Tačiau tokia asmens veika turi būti pripažinta atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir lemti bausmės
švelninimą už padarytą nusikalstamą veiką. Be to, teismas tokiais atvejais bausmę gali skirti remdamasis švelnesnės,
negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo taisyklėmis.

TEISĖSAUGOS INSTITUCIJŲ UŽDUOTIES VYKDYMAS. Asmuo už padarytą žalą vykdant nusikalstamą veiką imituojančio elgesio
modelį, kontroliuojantį gabenimą ar kitą teisėtą teisėsaugos institucijos užduotį, atsako kaip už nusikalstamos veikos
padarymą, kai jis peržengia nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelio, kontroliuojamojo gabenimo ar kitos
teisėtos teisėsaugos institucijos užduoties sankcionavimu nustatytas ribas. Tokia asmens veika vertintina kaip
atsakomybę lengvinanti aplinkybė arba lemia švelnesnės, negu numatyta įstatyme, bausmės skyrimo taisyklių
taikymą už padarytą nusikalstamą veiką.

GAMYBINĖ AR ŪKINĖ RIZIKA. Peržengti pateisinamos profesinės ar ūkinės rizikos ribas asmuo gali tik veikdamas
neatsargiai ir būtent nusikalstamo pasitikėjimo forma, kai suvokia galimos žalos atsiradimą, bet lengvabūdiškai tikisi
jos išvengti. Rizikingų veiksmų (neveikimo), padariusių žalos teisės saugomiems interesams, atlikimas vertinamas
kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė arba gali būti švelnesnės bausmės, negu numatyta įstatyme, skyrimo taisyklių
taikymo pagrindu.

MOKSLINIS EKSPERIMENTAS. Veiksmai, kuriais peržengiamos teisėto mokslinio eksperimento ribos, yra pavojingi ir
sudaro nusikalstamos veikos sudėtį. Jas peržengti asmuo gali tik veikdamas nusikalstamo pasitikėjimo forma, kai
suvokia galimą žalą, bet lengvabūdiškai tikisi jos išvengti. Asmens veiksmai (neveikimas), padarę žalos teisės
saugomiems interesams, vertinami kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė arba gali būti švelnesnės bausmės, negu
numatyta įstatyme, skyrimo taisyklių taikymo pagrindu.

70
© A. M.
Bausmės skyrimo juridiniam asmeniui ypatumai
Skirdamas bausmę juridiniam asmeniui teismas vadovaujasi BK Specialiosios dalies straipsnio, nustatančio
atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, ir Bendrosios dalies nuostatomis.

Skirdamas bausmę juridiniam asmeniui, teismas taip pat turėtų atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos
pavojingumo laipsnį, t. y. kėsinimosi dalyko vertingumą, nusikalstamos veikos padarymo būdą, laiką, vietą, padarytos
žalos dydį, tikslus bei motyvus ir pan. Būtinoji baudžiamosios atsakomybės sąlyga yra juridinio asmens kaltė.
Spręsdamas tokio asmens kaltės klausimus, teismas turėtų nustatyti jo poziciją: ar pažeisdamas baudžiamuosius
įstatymus buvo ydingai nusistatęs ginamų vertybių atžvilgiu, ar turėjo galimybę elgtis teisėtai, bet pasirinko neteisėtą
elgesio variantą, ar pakankamai atidžiai ir rūpestingai prižiūrėjo bei kontroliavo savo darbuotojus ir pan. Kartu
teismas atsižvelgia į nusikalstamos veikos stadiją, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes ir kt.

Juridinio asmens kaip nusikalstamos veikos subjekto ypatumai nulemia bausmių rūšis, kurios gali būti skiriamos
juridiniam asmeniui už padarytą nusikalstamą veiką: bauda, juridinio asmens veiklos apribojimas, juridinio asmens
likvidavimas.

BK 20 str. 5 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė nepašalina fizinio asmens, kuris padarė,
organizavo, kurstė arba padėjo padaryti nusikalstamą veiką, baudžiamosios atsakomybės, todėl pastarajam bausmė
skiriama vadovaujantis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais.

Baudžiamojo poveikio priemonės ir jų skyrimas

(2019 05 07)

Baudžiamojo poveikio priemonių institutas

Samprata
Baudžiamojo poveikio priemonė – teismo skiriama valstybės prievartos priemonė, kuri apriboja pilnamečio asmens,
atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės arba bausmės, teises ir laisves bei nustato specialias pareigas ir kuri padeda
įgyvendinti bausmės paskirtį. Tai yra viena iš valstybės nustatytos reakcijos į padarytą nusikalstamą veiką formų. Jas
skiria teismas asmeniui, padariusiam baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų, nesunkų, apysunkį ar sunkų nusikaltimą ir
atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės. Neužtraukia teistumo.

Baudžiamojo poveikio priemonių baudžiamasis poveikis pasireiškia tuo, kad jos suvaržo asmenų, padariusių
nusikalstamą veiką, teises ir laisves arba nustato specialias pareigas, kurių paskirtis daugiau auklėjamojo negu
baudžiamojo pobūdžio. Siekiant surasti geriausią poveikio priemonę kaltininkui, įstatyme paliekama teismui
diskrecija parinkti tinkamiausias baudžiamojo poveikio priemones ir jų skaičių. Be to, jeigu asmuo paskirtos
baudžiamojo poveikio priemonės, įvykdyti negali, leidžiama vykdymo procese ją pakeisti kita.

Šio instituto atsiradimą sąlygojo keletas priežasčių:

1. Pirma, baudžiamojo poveikio priemonių įteisinimas sudaro teisines sąlygas platesniam baudžiamosios
atsakomybės individualizavimui ir diferencijavimui, nes teismas, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos
veikos pobūdį, kaltininko asmenybę ir kitas aplinkybes, gali skirti bausmę, arba atleisti nuo baudžiamosios
atsakomybės ar bausmės ir taikyti baudžiamojo poveikio priemones arba atleisti nuo baudžiamosios
atsakomybės ar bausmės;

2. Antra, naujajame BK įteisinus mažiausiai pavojingą nusikalstamų veikų rūšį – baudžiamuosius nusižengimus,
atsirado būtinumas turėti tokias baudžiamosios atsakomybės priemones, kurios galėtų pataisyti asmenis,
padariusius tokio pobūdžio veikas, ir kurios nebūtinai sąlygotų bausmei būdingus padarinius;

3. Trečia, esminius ginčus dėl savo pagrįstumo kėlė viena iš griežčiausių papildomų bausmių – turto, kuris
priklauso kaltininkui pagal nuosavybės teisę, teisėtai įgijus konfiskavimas. Šiuo metu daugelyje užsienio
valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose numatyta, jog teisiškai pagrįstas yra nusikaltimo įrankių, priemonių,
turto, kuris yra įgytas nusikalstamu būdu, arba naudos, kuri gauta paleidus apyvarton nusikalstamai įgytą
turtą, konfiskavimas.
71
© A. M.
Skirtingumas nuo bausmės
Savo esme ir turiniu baudžiamojo poveikio priemonės labai panašios, tačiau ne tapačios bausmėms, nes skirtingi jų
skyrimo pagrindai, teisių ir laisvių apribojimo apimtys, teisiniai jų nevykdymo padariniai ir pan.

Skirtumai:

a) Bausmės taikymas užtraukia teistumą, o BPP taikymas – neužtraukia;

b) Tokiomis bausmėmis kaip laisvės apribojimas ar laisvės atėmimas yra suvaržoma asmens laisvė, o BPP
taikymu asmens laisvė iš esmės nėra varžoma.
Baudžiamojo poveikio priemonių skyrimas
Tuo atveju, kai kartu su bausme yra paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, jos negali būti subendrinamos ir
vykdomos atskirai. Pažymėtina, kad nors baudžiamojo poveikio priemonė gali būti paskirta tik atleidus asmenį nuo
baudžiamosios atsakomybės arba bausmės (t. y. tarsi pašalinama galimybė skirti ir bausmę, ir baudžiamojo poveikio
priemonę), faktiškai tokia situacija įmanoma, pavyzdžiui, asmuo, atliekantis bausmę arba baudžiamojo poveikio
priemonę, padaro naują nusikalstamą veiką, už kurią teismas jam paskiria baudžiamojo poveikio priemonę arba
bausmę, ir pan. Tokiu atveju, kai kartu paskirtos bausmė ir baudžiamojo poveikio priemonė (net jei jos išoriškai labai
panašios, pavyzdžiui, teisės dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla atėmimas ir uždraudimas naudotis
specialia teise, viešieji darbai ir pan.), jų subendrinimas yra negalimas, nes BK nustato skirtingas nuostatas dėl jų
paskirties, skyrimo pagrindų ir tvarkos, teisinių vengimo vykdyti ar negalėjimo jas atlikti pasekmių ir pan. Reiktų
atkreipti dėmesį, kad bausmė turi daug reikšmės teistumui ir jo trukmei, tuo tarpu baudžiamojo poveikio priemonė
neužtraukia teistumo.

Teismas turi teisę kartu su bausme skirti dvi baudžiamojo poveikio priemones.

Baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo principai:

a) Įstatymas suteikia teismui teisę pačiam parinkti, kurią (ar kurias) iš įstatymo numatytų baudžiamojo poveikio
priemonių taikyti asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės;
b) Įstatymas neriboja šių priemonių skaičiaus, kuris gali būti pritaikytas asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios
atsakomybės ar bausmės. Skiriant dvi ar daugiau baudžiamojo poveikio priemonių, jos turi būti tarpusavyje
suderintos.
Baudžiamojo poveikio priemonių rūšys
Uždraudimas naudotis specialia teise
68 straipsnis. Uždraudimas naudotis specialia teise
1. Teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto
priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis
teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką.
2. Teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Šis terminas skaičiuojamas
metais, mėnesiais ir dienomis. 
3. Teismas, uždrausdamas asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, konkrečiai nurodo, kokia teise ar teisėmis
naudotis uždrausta, ir šio draudimo terminą.
4. Uždraudimas naudotis specialia teise, paskirtas kartu su laisvės atėmimu arba areštu, taikomas visą laisvės
atėmimo ar arešto atlikimo laiką ir teismo paskirtą laiką po laisvės atėmimo ar arešto atlikimo.

Uždraudimas naudotis specialia teise – terminuotas draudimas naudotis specialia teise (teisėmis), kai nusikalstama
veika padaryta naudojantis šia teise (teisėmis).

Šios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo sąlyga: uždrausti naudotis specialia teise galima tik tada, kai
nusikalstama veika padaryta naudojantis šia teise. Uždraudimas naudotis specialia teise, esant nurodytoms sąlygoms,
gali būti skiriamas ir kartu su bausme (dviem bausmėmis).

Skirdamas šią baudžiamojo poveikio priemonę, teismas turėtų įvertinti, ar šia teise nėra pagrįsta darbinė ar profesinė
asmens veikla. Pavyzdžiui, jeigu asmuo dirba vairuotoju įmonėje ar įstaigoje, draudimas naudotis vairavimo teise
neturėtų būti taikomas, nes tai faktiškai reikštų ir teisės dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla atėmimą.

72
© A. M.
Specialios teisės, kuriomis gali būti uždrausta naudotis, yra: teisė vairuoti kelių, oro ar vandens transporto
priemones, teisė laikyti ir nešiotis ginklą, teisė medžioti, žvejoti ir pan. Šis sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas gali
uždrausti naudotis ir tokia teise, kurios šiame pavyzdiniame sąraše nėra.

Teismas, skirdamas šią BPP, turi konkrečiai nurodyti, kokia teise ar teisėmis naudotis yra uždrausta ir koks tokio
draudimo terminas. Baudžiamasis įstatymas neriboja specialių teisių, kuriomis naudotis gali būti uždraudžiama,
kiekio, tačiau jeigu kaltininkas nusikalstamą veiką padarė naudodamasis keliomis specialiomis teisėmis, teismas
turėtų įvertinti ar tikslinga uždrausti naudotis visomis šiomis teisėmis, bei praktinio tokių draudimų įvykdymo
galimybes.

Viešųjų teisių atėmimas

68  straipsnis. Viešųjų teisių atėmimas 
1

1. Viešųjų teisių atėmimas yra teisės būti išrinktam ar paskirtam į valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų,
įmonių ar nevalstybinių organizacijų renkamas ar skiriamas pareigas atėmimas.
2. Viešųjų teisių atėmimą teismas skiria tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta piktnaudžiaujant viešosiomis
teisėmis.
3. Viešosios teisės gali būti atimtos nuo vienerių iki penkerių metų. Už šio kodekso XXXIII skyriuje numatytus
apysunkius ir sunkius nusikaltimus viešosios teisės gali būti atimtos nuo trejų iki septynerių metų. Teismas, skirdamas
viešųjų teisių atėmimą, nurodo, kokia teisė atimama, ir konkretų šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą. Šis
terminas skaičiuojamas metais, mėnesiais ir dienomis.
4. Viešųjų teisių atėmimas, paskirtas kartu su laisvės atėmimu arba areštu, taikomas visą laisvės atėmimo ar arešto
atlikimo laiką ir teismo paskirtą laiką po laisvės atėmimo ar arešto atlikimo.
 
INFOLEX PASTABA: 2011 06 21 įstatymu Nr. XI-1472 (Žin., 2011, Nr. 81-3959) nustatyta, kad 68  str. 1

numatyta  baudžiamojo poveikio priemonė – viešųjų teisių atėmimas – skiriama asmenims, kurie baudžiamajame
įstatyme uždraustą veiką padarė po įstatymo Nr. XI-1472 įsigaliojimo (2011 07 05). Iki įstatymo Nr. XI-1472
įsigaliojimo paskirtos viešųjų teisių atėmimo bausmės vykdomos tol, kol bus įvykdytos.

Teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas
68  straipsnis. Teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas 
2

1. Teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimą teismas skiria tais atvejais, kai asmuo
nusikalstamą veiką padaro darbinės ar profesinės veiklos srityje arba kai teismas, atsižvelgdamas į padarytos
nusikalstamos veikos pobūdį, padaro išvadą, kad asmeniui negalima palikti teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti
tam tikra veikla.
2. Teisė dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla gali būti atimama nuo vienerių iki penkerių metų. Už šio
kodekso XXXIII skyriuje numatytus apysunkius ir sunkius nusikaltimus teisė dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam
tikra veikla gali būti atimta nuo trejų iki septynerių metų. Teismas, skirdamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba
užsiimti tam tikra veikla atėmimą, nurodo šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą. Šis terminas skaičiuojamas
metais, mėnesiais ir dienomis.
3. Teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas, paskirtas kartu su laisvės atėmimu arba
areštu, taikomas visą laisvės atėmimo ar arešto atlikimo laiką ir teismo paskirtą laiką po laisvės atėmimo ar arešto
atlikimo.
 
INFOLEX PASTABA: 2011 06 21 įstatymu Nr. XI-1472 (Žin., 2011, Nr. 81-3959) nustatyta, kad 68  str. 2

numatyta  baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas –
skiriama asmenims, kurie baudžiamajame įstatyme uždraustą veiką padarė po įstatymo Nr. XI-1472 įsigaliojimo (2011
07 05). Iki įstatymo Nr. XI-1472 įsigaliojimo paskirtos teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla
atėmimo bausmės vykdomos tol, kol bus įvykdytos.

Turtinės žalos atlyginimas arba pašalinimas, skyrimo sąlygos

69 straipsnis. Turtinės žalos atlyginimas ar pašalinimas
1. Teismas skiria turtinės žalos atlyginimą ar pašalinimą, kai dėl nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo buvo
padaryta žalos asmeniui, nuosavybei ar gamtai.
2. Į atlyginamos žalos dydį neįskaičiuojamos sumos, nukentėjusio asmens gautos iš draudimo ar kitų institucijų
patirtai žalai padengti.
73
© A. M.
3. Žala turi būti atlyginta ar pašalinta per teismo nustatytą terminą.

Turtinės žalos atlyginimas ar pašalinimas – įpareigojimas kaltininkui per teismo nustatytą terminą atlyginti ar
pašalinti nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu padarytą žalą asmeniui, nuosavybei ar gamtai.

Skiriant tokią BPP, neturi reikšmės nusikalstamos veikos rūšis ir pobūdis. Žala gali būti padaryta tiek fiziniam, tiek
juridiniam asmeniui, o pati žala gali būti tiek turtinė, tiek fizinė, tiek neturtinė (moralinė).

Šios BPP esmę sudaro turtinės žalos atlyginimas arba žalos pašalinimas. Turtinės žalos atlyginimas pasireiškia kaip
padarytos žalos įvertinimas pinigine išraiška ir pinigų sumos sumokėjimu nukentėjusiajam. Tuo tarpu padarytos žalos
pašalinimas gali pasireikšti žalingų padarinių pašalinimu savo darbu, remontu, tokio paties daikto grąžinimu ir pan.

Teismas, skirdamas šią BPP, turi įvertinti visas aplinkybes, tarp jų ir tai, ar nukentėjusysis pageidauja tokio žalos
atlyginimo ar pašalinimo, ar kaltininkas turi realių galimybių atlyginti, pašalinti padarytą žalą. Jeigu realus padarytos
žalos atlyginimas ar pašalinimas dėl objektyvių ar subjektyvių aplinkybių yra ribotas, tikslingiau parinkti kitą
baudžiamojo poveikio priemonę.

Teismo nustatomas atlyginti turtinės žalos dydis turi būti realus. Tais atvejais, kai nukentėjusiojo (kaltininko)
nuomonė dėl žalos dydžio neatitinka realių aplinkybių, žalos dydį tikslinga nustatyti pagal specialisto (pvz., turto
vertintojo) skaičiavimus.

Nemokami darbai. Panašumai ir skirtumai su viešaisiais darbais

70 straipsnis. Nemokami darbai
1. Teismas skiria nuo 20 iki 100 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose
valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose. Skirdamas nemokamus darbus, teismas nustato terminą,
per kurį jie turi būti atlikti. Šis terminas negali būti ilgesnis kaip vieneri metai.
2. Nemokami darbai vykdomi tik tuo atveju, jeigu asmuo sutinka.
 
Nemokami darbai – įpareigojimas neatlygintinai dirbti nuo 20 iki 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos
ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose. Ši BPP panašį į bausmę – viešuosius darbus,
tačiau tarp jų yra keletas skirtumų:

1. Pirma, nemokamų darbų trukmė yra žymiai trumpesnė nei viešųjų darbų;
2. Antra, nemokamų darbų atveju akcentuojama jų atlikimo vieta – sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos bei
pan. įstaigos bei organizacijos, tuo tarpu viešųjų darbų atveju jų atlikimo vietą parenka bausmę vykdanti
institucija – pataisos inspekcija kartu su savivaldybių vykdomosiomis institucijomis ir (ar) apskrities viršininko
administracija;
3. Trečia, vengimo atlikti viešuosius darbus teisinės pasekmės yra žymiai sunkesnės, nei nemokamų darbų.
Konkretų nemokamų darbų atlikimo valandų skaičių nustato teismas, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos
veikos pobūdį, kaltininko asmenybę (pavyzdžiui, sveikatos būklę, šeiminę padėtį, užimtumą ir pan.), skiriamų BPP
skaičių ir kitas aplinkybes.

Teismas, skirdamas šią BPP, turi įvertinti visas aplinkybes, tarp jų ir tai, ar kaltininkas turi realių galimybių dirbti
nemokamus darbus. Jeigu realus nemokamų darbų atlikimas dėl objektyvių ar subjektyvių aplinkybių yra ribotas
(pavyzdžiui, kaltininkas yra neįgalus asmuo, ligotas, turi daug išlaikytinių ir pan.), tikslingiau parinkti kitą baudžiamojo
poveikio priemonę.

Esminė sąlyga, kurios turi būti laikomasi prieš vykdant nemokamus darbus – turi būti raštiškas sutikimas dirbti
nemokamus darbus, kuris įsiteisėjus teismo sprendimui paimamas pirmą kartą atvykus į pataisos inspekciją. Jeigu
asmuo po teismo sprendimo įsiteisėjimo nesutinka atlikti nemokamus darbus, teismas pataisos inspekcijos teikimu
juos pakeičia kita baudžiamojo poveikio priemone.

Įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą

71 straipsnis. Įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą
Teismas gali paskirti nuo 5 iki 125 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Įmoka turi būti
sumokėta per teismo nustatytą terminą. Šis terminas negali būti ilgesnis negu treji metai.
74
© A. M.
Šiame straipsnyje numatyta BPP, kuri grindžiama nauju požiūriu į nukentėjusįjį – įmoką į nukentėjusių nuo
nusikaltimų asmenų fondą. Tai yra įpareigojimas kaltininkui per teismo nustatytą terminą sumokėti į specialų fondą
nuo 5 iki 125 MGL dydžio pinigų sumą. Ši BPP panaši į vieną iš bausmių – baudą, tačiau tarp jų yra keletas skirtumų:

1. Pirma, įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą dydis yra žymiai mažesnis nei baudos;
2. Antra, įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą paskirtis yra materialinė pagalba
nukentėjusiesiems nuo nusikalstamų veikų, tuo tarpu bauda sumokama (išieškoma) į valstybės biudžetą;
3. Trečia, teisinės vengimo atlikti baudą pasekmės yra žymiai sunkesnės nei įmokos į nukentėjusių nuo
nusikaltimų asmenų fondą.
Nustatydamas konkretų įmokos į fondą dydį, teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį,
kaltininko asmenybę (pavyzdžiui, sveikatos būklę, šeiminę padėtį, išlaikytinių skaičių, užimtumą, gaunamas pajamas
ir turtą bei pan.), skiriamą BPP skaičių ir kitas aplinkybes. Jeigu realus įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų
fondą sumokėjimas dėl objektyvių ar subjektyvių aplinkybių yra ribotas (pavyzdžiui, kaltininkas yra neįgalus ar
ligotas), tikslingiau paskirti kitą BPP. Kita vertus, neskirti tokios baudžiamojo poveikio priemonės teismas neturėtų
motyvuodamas, kad kaltininkas neturi lėšų tokiai įmokai sumokėti. Tokiu atveju tikslingiau nustatyti ilgesnį įmokos į
nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą sumokėjimo terminą.

Teismas, paskirdamas tokią BPP, privalo nustatyti ir terminą, per kurį ji turi būti sumokėta. Asmuo, kuriam paskirta
tokia BPP, per nustatytą laiką privalo pats paskirtą įmoką sumokėti į Teisingumo ministerijos specialią banko sąskaitą.

Turto konfiskavimas
72 straipsnis. Turto konfiskavimas 
1. Turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar
kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn.
2. Konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso
uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas.
3. Kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais.
4. Kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas
asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos veikos padarymą, ar ne, jeigu:
1) perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims, jis žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus
naudojamas šio kodekso uždraustai veikai daryti;
2) šis turtas jam buvo perleistas sudarius apsimestinį sandorį;
3) šis turtas jam buvo perleistas kaip kaltininko šeimos nariui ar artimajam giminaičiui;
4) šis turtas jam buvo perleistas kaip juridiniam asmeniui, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyviai,
valdantys ne mažiau kaip penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.), yra kaltininkas, jo
šeimos nariai ar artimieji giminaičiai;
5) įgydamas šį turtą, jis arba juridiniame asmenyje vadovaujančias pareigas ėję ir teisę jam atstovauti, juridinio
asmens vardu priimti sprendimus ar kontroliuoti juridinio asmens veiklą turėję asmenys žinojo arba turėjo ir galėjo
žinoti, kad šis turtas yra šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas.
5. Kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų
priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų
asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.
6. Teismas, skirdamas turto konfiskavimą, turi nurodyti konfiskuojamus daiktus arba konfiskuojamo turto vertę
pinigais.

Konfiskuojami tik kaltininkui ir kitiems asmenims priklausantys materialią vertę turintys daiktai, jeigu jie įstatymo
nurodytais aspektais buvo panaudoti nusikalstamos veikos darymui arba gauta padarius nusikalstamą veiką
tiesioginės ar netiesioginės naudos. Turto konfiskavimas kaip BPP pasižymi keliomis ypatybėmis:

1. Skirtingai nei kitos BPP, turto konfiskavimas, jei yra pagrindas, turi būti skiriamas ir kartu su bausme, ir
atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės arba bausmės, ir išteisinus asmenį, ir net tuo atveju, kai
asmuo netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

75
© A. M.
 2. Turto konfiskavimas, kurio asmuo negali įvykdyti dėl pateisinamų priežasčių, negali būti pakeistas kita
baudžiamojo poveikio priemone.

3. Vengimas atlikti tokią BPP neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

Nusikalstamai veikai padaryti gali būti perduoti arba panaudoti kaltininkui ar kitam asmeniui pagal nuosavybės teisę
priklausantys materialią vertę turintys daiktai, kurie:

a) Uždrausti ar turimi neteisėtai (padirbti pinigai ar vertybiniai popieriai, narkotinės ar psichotropinės

medžiagos, ginklai ir pan.). Konfiskuojant šios grupės daiktus neatsižvelgiama, ar juos valdė asmuo, kuris
patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, ar kiti asmenys.

b) Atlieka ūkinę, kultūrinę, asmeninių poreikių tenkinimo funkciją ir pan. (pavyzdžiui, kirvis, peilis, automobilis ir
pan.). Dėl šios grupės daiktų konfiskavimo gali kilti tam tikrų problemų, kai daiktai yra kitų asmenų
nuosavybė ar kaltininkui priklauso tik kaip bendros jungtinės nuosavybės dalis.
Kaltininkas taip pat gali turėti pinigų ar kitų materialiai vertingų daiktų, kurie yra tiesioginis nusikalstamos veikos
rezultatas, pavyzdžiui, pavogti pinigai, daiktai, įgyti sukčiaujant, pinigai, paimti kaip kyšis, ir pan., arba netiesioginis
nusikalstamos veikos rezultatas, pavyzdžiui, už pavogtus pinigus įsigytos akcijos, pinigai, gauti už nužudymą, ir pan.
Jeigu tikrasis savininkas šio turto neteko ne savo valia (pavyzdžiui, jis buvo pavogtas, atimtas ir pan.), savininkas
nuosavybės teisių į jį nepraranda, todėl toks turtas privalo būti konfiskuotas iš kaltininko ir grąžintas teisėtam
savininkui.

Teismas, taikydamas turto konfiskavimą, privalo nurodyti, kaip pinigai ar kiti materialią vertę turintys daiktai buvo
panaudoti darant nusikalstamą veiką arba kokiu būdu kaltininkas gavo naudos.

Turtas, kuris perduotas kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, yra konfiskuojamas nepaisant, ar tie asmenys
patraukti baudžiamojon atsakomybėn, jeigu įgydami turtą jie žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, jog šis turtas, pinigai
ar už juos įgytos vertybės yra gautos iš nusikalstamos veikos. Žinojimas, jog turtas, pinigai ar už juos įgytos vertybės
yra gautos iš nusikalstamos veikos, reiškia, kad asmuo, įgydamas turtą, suvokia, jog turtas yra tiesiogiai arba
netiesiogiai gautas iš nusikalstamos veikos. Turėjimas ir galėjimas žinoti, jog turtas, pinigai ar už juos įgytos vertybės
yra gautos iš nusikalstamos veikos, reiškia, kad asmuo elgiasi neapdairiai, pavyzdžiui, dėl aiškiai nedidelės
parduodamo turto kainos, iškeisdamas turtą į alkoholinius gėrimus, parduodamas turtą be dokumentų ir pan., ir įgyja
turto, gauto iš nusikalstamos veikos.

Kai kalbama apie kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausančio konfiskuotino turto konfiskavimą (72 str. 4 d.),
tokiu atveju įstatymų leidėjas teismui suteikia tik teisę skirti turto konfiskavimą, tai yra, turto konfiskavimo skyrimas,
skirtingai nuo kitų jo skyrimo pagrindų, nėra privalomas.

Išplėstinis turto konfiskavimas

72  straipsnis. Išplėstinis turto konfiskavimas 
3

1. Išplėstinis turto konfiskavimas yra kaltininko turto ar jo dalies, neproporcingos kaltininko teisėtoms pajamoms,
paėmimas valstybės nuosavybėn, kai yra pagrindas manyti, kad turtas gautas nusikalstamu būdu.
2. Išplėstinis turto konfiskavimas taikomas, kai yra visos šios sąlygos:
1) kaltininkas pripažintas padaręs apysunkį, sunkų arba labai sunkų tyčinį nusikaltimą, iš kurio jis turėjo ar galėjo
turėti turtinės naudos;
2) kaltininkas turi šio kodekso uždraustos veikos padarymo metu, po jos padarymo arba per penkerius metus iki jos
padarymo įgyto turto, kurio vertė neatitinka jo teisėtų pajamų, ir šis skirtumas viršija 250 MGL dydžio sumą, arba per
šiame punkte nurodytą laikotarpį kitiems asmenims yra perleidęs tokio turto;
3) baudžiamojo proceso metu kaltininkas nepagrindžia šio turto įsigijimo teisėtumo.
3. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytas konfiskuotinas turtas, perleistas kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui, iš šio
asmens konfiskuojamas, jeigu yra bent vienas iš šių pagrindų:
1) turtas perleistas sudarius apsimestinį sandorį;
2) turtas perleistas kaltininko šeimos nariams arba artimiesiems giminaičiams;
3) turtas perleistas juridiniam asmeniui, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyviai, valdantys ne mažiau kaip
penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.), yra kaltininkas, jo šeimos nariai ar artimieji
giminaičiai;

76
© A. M.
4) asmuo, kuriam perleistas turtas, arba juridiniame asmenyje vadovaujančias pareigas ėję ir teisę jam atstovauti,
juridinio asmens vardu priimti sprendimus ar kontroliuoti juridinio asmens veiklą turėję asmenys žinojo arba turėjo ir
galėjo žinoti, kad šis turtas įgytas nusikalstamu būdu ar neteisėtomis kaltininko lėšomis.
4. Šiame straipsnyje numatytas išplėstinis turto konfiskavimas negali būti taikomas kaltininko ar trečiųjų asmenų
turtui ar jo daliai, iš kurių pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso
kodekso, kitų įstatymų nuostatas negali būti išieškoma.
5. Kai konfiskuotinas visas turtas arba jo dalis yra paslėpta, suvartota, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima
paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 3 dalyje
nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto ar jo dalies vertę atitinkančią pinigų sumą.
6. Teismas, skirdamas išplėstinį turto konfiskavimą, turi nurodyti konfiskuojamus daiktus arba konfiskuojamo turto ar
jo dalies vertę pinigais.
 
INFOLEX PASTABA: remiantis 2010 12 02 įstatymu Nr. XI-1199 (Žin., 2010, Nr. 145-7439), Kodekso 72  straipsnyje 3

numatytas išplėstinis turto konfiskavimas taikomas tik turtui, kurį baudžiamajame įstatyme uždraustą veiką padaręs
asmuo įgijo po įstatymo Nr. XI-1199 įsigaliojimo, po 2010 12 11.

Įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau
nei nustatytu atstumu
72  straipsnis.      Įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio
1

asmens arčiau nei nustatytu atstumu

1. Teismas gali skirti įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio
asmens arčiau nei nustatytu atstumu, jei tai būtina siekiant apsaugoti nukentėjusio asmens teisėtus interesus.
2. Paskyrus įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau
nei nustatytu atstumu, iki teismo nustatyto termino pabaigos kaltininkui draudžiama bet kokia forma bendrauti ir
ieškoti ryšių su nukentėjusiu asmeniu, lankytis nurodytose vietose, kuriose būna nukentėjęs asmuo.

Naujas institutas (įvestas 2008 m.) Skirtas apsaugoti nukentėjusįjį, kad jis nebūtų menkinamas. Pagal įstatymą tai ne
vien fizinis draudimas. Uždraudžiama bet kokia bendravimo forma.

Dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose

72  straipsnis. Dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose 
2

Teismas įpareigoja dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose asmenis, padariusius nusikalstamas veikas
artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Šis įpareigojimas turi būti įvykdytas per teismo nustatytą terminą.
 
Juridiniams asmenims taikomos baudžiamojo poveikio priemonės
Juridiniam asmeniui gali būti skiriamas turto konfiskavimas, išplėstinis turto konfiskavimas.

Šiuo atveju neturi reikšmės, ar juridinis asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Gali būti, kad juridinis asmuo
įgijo turto darydamas nusikalstamas veikas, tiesiogiai ar netiesiogiai buvo susietas su neteisėtu pelno gavimu arba
kaltininkas sukūrė juridinį asmenį ar investavo į jau egzistuojantį juridinį asmenį nusikalstamu būdu gautas lėšas, kad
jos duotų jam legalaus pelno ir pan.

Turto konfiskavimas yra labai veiksminga baudžiamojo poveikio juridiniams asmenims priemonė. Pastarajam
argumentui pagrįsti pakanka paminėti ekonominį juridinio asmens mąstymą. Nekyla abejonių, kad juridinio asmens
motyvacija daryti nusikalstamą arba puoselėti tokiai veikai palankias sąlygas yra iš esmės slopinama galimu turto
konfiskavimo taikymu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas yra nurodęs, kad turto konfiskavimas yra
veiksminga, pateisinama ir leistina priemonė, kuri gali būti taikoma pavojų visuomenei keliantiems asmenims, todėl
Lietuvos įstatymų leidėjas tinkamai pasielgė numatydamas galimybę skirti juridiniam asmeniui už nusikalstamą veiką
turto konfiskavimą.

Juridinio asmens turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto paėmimas
valstybės nuosavybėn. Juridinių asmenų turto konfiskavimas yra taikomas praktiškai visose valstybėse, kuriose yra
numatyta juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės galimybė. Aptariama BPP yra JAV, Kanados, Danijos,
Olandijos, Prancūzijos ir kitų valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose.

77
© A. M.
Baudžiamojo poveikio priemonių nevykdymo teisinės pasekmės (LR BK 74 str.)
74 straipsnis. Baudžiamojo poveikio priemonių nevykdymo teisinės pasekmės
1. Bet kokia teismo paskirta šio kodekso 67 straipsnio 2 dalies 4, 5 ir 6 punktuose numatyta baudžiamojo poveikio
priemonė, kurios asmuo negali įvykdyti dėl pateisinamų priežasčių, jo prašymu gali būti pakeista kita baudžiamojo
poveikio priemone. Jeigu asmuo po teismo sprendimo įsiteisėjimo nesutinka atlikti nemokamus darbus, teismas
baudžiamąją poveikio priemonę vykdančios institucijos teikimu pakeičia nemokamus darbus kita baudžiamojo
poveikio priemone. 
2. Asmeniui, kuris vengia įvykdyti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę (išskyrus turto konfiskavimą), teismas
bausmę vykdančios institucijos teikimu gali paskirti bausmę pagal šio kodekso 243 straipsnį. Šiuo atveju nubaudimas
neatleidžia nuteistojo nuo pareigos įvykdyti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę.
 
Baudžiamasis įstatymas leidžia pakeisti kitomis tik šias baudžiamojo poveikio priemones: uždraudimą naudotis
specialia teise, turtinės žalos atlyginimą ar pašalinimą ir įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Paskirta BPP gali būti pakeista tik esant paties asmens prašymui, kai jos jis negali įvykdyti dėl pateisinamos
priežasties. Pateisinama priežastimi, dėl kurios negalima įvykdyti paskirtos BPP, laikytini atvejai, kai asmuo, turintis
įvykdyti baudžiamojo poveikio priemonę, po teismo sprendimo įsiteisėjimo tampa pirmos ar antros grupės invalidu,
suserga, sulaukia pensinio amžiaus, išeina nėštumo ar gimdymo atostogų ir pan. ir dėl šių priežasčių negali įvykdyti
jam paskirtų pareigų ar laikytis nustatytų draudimų.

Jeigu teismas prieina išvadą, kad asmuo, kuriam paskirta viena ar daugiau baudžiamojo poveikio priemonių, negali
įvykdyti jos (jų) dėl pateisinamos priežasties, taip pat jei asmuo nesutinka atlikti nemokamų darbų, teismas privalo
savo nuožiūra parinkti ir paskirti kitą (kitas) baudžiamojo poveikio priemonę (-es). Parinkdamas ir skirdamas naują
baudžiamojo poveikio priemonę teismas turi atsižvelgti į priežastis, dėl kurių asmuo negalėjo atlikti pirmiau paskirtos
priemonės, bei galimybę įvykdyti naują baudžiamojo poveikio priemonę. Pažymėtina, jog baudžiamajame įstatyme
nenumatyta galimybė atleisti asmenį nuo baudžiamojo poveikio priemonės, jeigu asmuo negali atlikti jos dėl
pateisinamų priežasčių.

Komentuojamo straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai asmuo vengia įvykdyti jam paskirtą baudžiamojo
poveikio priemonę (išskyrus turto konfiskavimą), teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali paskirti bausmę
pagal BK 243 str. Vengimu įvykdyti baudžiamojo poveikio priemonę laikytini tokie atvejai, kai asmuo nevykdo arba
netinkamai vykdo jam nustatytas pareigas arba nesilaiko nustatytų draudimų, pavyzdžiui, vairuoja transporto
priemonę, neatiduoda vairuotojo teisių pažymėjimo, neatlygina ar nepašalina žalos, nedirba arba aiškiai atmestinai
dirba nemokamus darbus, ir pan. Vengimas pasižymi tam tikru piktybiškumu arba sistemingumu, nors baudžiamasis
įstatymas to nenustato, todėl vienkartiniai, smulkūs ar neesminiai kaltininko baudžiamojo poveikio priemonės
vykdymo pažeidimai neturėtų sukelti šioje straipsnio dalyje numatytas pasekmes.

me

 
Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai
(2019.05.14 – 2019.05.22)
 
Nepilnamečiams nustatomų baudžiamosios atsakomybės ypatumų samprata, paskirtis
80 straipsnis. Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtis
Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų, numatytų šiame skyriuje ir šio kodekso 13 straipsnio 2, 3
dalyse, 27 straipsnio 4 dalyje ir 97 straipsnio 4 dalyje, paskirtis:
1) užtikrinti, kad atsakomybė atitiktų šių asmenų amžių ir socialinę brandą;
2) riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo šiems asmenims galimybes;
3) padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą už padarytą nusikalstamą veiką su jo
asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu;
4) sulaikyti nepilnametį nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo.
 
Pagrindiniai nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai įtvirtinami pagal:

a) Trumpesnį taikomų nepilnamečiams bausmių rūšių sąrašą;

78
© A. M.
 b) Šių bausmių skyrimo specifiką (atsižvelgiant į subjektą ir aplinkybes, sąlygojančias baudžiamąjį nusižengimą
ar nusikaltimą);
c) Galimybę taikyti alternatyvias auklėjamojo poveikio priemones;
d) Švelnesnes atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės sąlygas;
e) Teistumo terminų sutrumpinimą.
Pagal baudžiamuosius įstatymus atsako asmuo, kuriam iki nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo buvo
suėję šešiolika metų, o asmenys, sulaukę keturiolikos metų, atsako tik už konkrečias BK nurodytas veikas (pvz.,
nužudymą, išžaginimą ir kt.).

Bausmė yra griežčiausia prievartos priemonė, suvaržanti nepilnamečiams jų teises ir laisves bei lemianti sunkiausias
pasekmes (teistumą). Ji turi būti taikoma tada, kai paaiškėja, jog nepilnametis padarė tokią nusikalstamą veiką, už
kurią jam negali būti taikomos švelnesnės poveikio priemonės. Kadangi BK nenumatyta specialių, tik nepilnamečiams
taikomų, bausmių, nepilnamečiams taikomos tokios pat bausmės kaip ir skiriamos suaugusiems asmenims turi ir tą
pačią paskirtį:

1. Sulaikyti nepilnamečius nuo nusikalstamų veikų darymo;

2. Nubausti nusikalstamą veiką padariusį nepilnametį;
3. Atimti ar apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas;
4. Paveikti bausmę atlikusius nepilnamečius taip, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų;
5. Užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
Bausmė nepilnamečiui skiriama siekiant įgyvendinti ne vieną kurį nors tikslą, o kelis tarpusavyje susijusius tikslus: tiek
nubaudimo už padarytą nusikalstamą veiką, tiek apsaugos nuo naujų nusikaltimų, tiek auklėjimo (pataisymo)
priemonės, galinčios padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį. Ji turi padėti nepilnamečiui
resocializuotis visuomenėje ir užkirsti kelią nusikalstamo elgesio recidyvui.

Auklėjamojo poveikio priemonės nepilnamečiui gali būti pritaikytos kaip bausmės alternatyva (atleidus nepilnametį
nuo baudžiamosios atsakomybės) arba kaip pataisymo bei ugdymo priemonė (padarius jam vieną baudžiamąjį
nusižengimą).

Savo esme auklėjamojo poveikio priemonės visais atvejais nukreiptos į ateitį. Jomis siekiama svarbiausių tikslų:

1. Pataisyti nepilnametį ir jį ugdyti;

2. Keisti jo gyvenimo būdą ir padėti jam integruotis konkrečioje socialinėje aplinkoje;
3. Sulaikyti jį nuo kitų neteisėtų veikų padarymo.
Įstatymų leidėjas nurodo pagrindinius nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirties elementus
(tikslus):

1. Užtikrinti, kad atsakomybė atitiktų šių asmenų amžių ir socialinę brandą. Įstatymų leidėjas apibrėžė
minimalias baudžiamosios atsakomybės amžiaus ribas ir nurodė, kad pagal BK atsako asmuo, kuriam iki
nusikalstamos veikos padarymo buvo suėję šešiolika metų, o tam tikrais atvejais – keturiolikos metų (sąrašas
veikų, už kurias BA taikoma nuo 14 metų, yra išsamus ir negali būti taikomas plačiau). Taip pat yra nustatyti
apribojimai skiriant nepilnamečiams maksimalų laisvės atėmimo laiką (ne daugiau kaip dešimt metų),
švelnesnės sąlygos atleidžiant nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės, lygtinai atleidžiant nuo bausmės
prieš terminą ir t. t.

2. Riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo šiems asmenims
galimybes. Terminuotas laisvės atėmimas nepilnamečiui turėtų būti taikomas tik išimtiniais atvejais kaip
ultima ratio priemonė, užkertanti kelią neteisėtiems nepilnamečio veiksmams.

3. Padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą už padarytą nusikalstamą veiką su jo
asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu. Skirdamas bausmę ar auklėjamojo
poveikio priemonę nepilnamečiui, teismas turi atsižvelgti ne tiktai į padarytos nusikalstamos veikos
pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, nusikalstamo kėsinimosi stadiją, asmens dalyvavimo
darant nusikaltimą formą, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, bet ir į nepilnamečio
gyvenimo bei auklėjimo sąlygas, jo sveikatos būklę ir psichinį išsivystymą, anksčiau taikytas poveikio
priemones ir jų veiksmingumą, elgesį po nusikaltimo padarymo.

79
© A. M.
 4. Sulaikyti nepilnametį nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo. Siekiama, kad nepilnamečiai, įvykdžius jiems
bausmę ar taikius auklėjamojo poveikio priemonę, laikytųsi valstybėje galiojančių įstatymų ir nedarytų naujų
nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų.
Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės taikymo ypatumai
Skiriant auklėjamojo pobūdžio priemones
83 straipsnis. Įspėjimas
1. Įspėjimas gali būti skiriamas nepilnamečiui kaip savarankiška auklėjamojo poveikio priemonė arba kartu su kitomis
tokiomis priemonėmis.
2. Teismas, skirdamas nepilnamečiui šią auklėjamojo poveikio priemonę, raštu išaiškina galimas teisines pasekmes,
jeigu jis padarytų naujų nusikalstamų veikų.

Įspėjimas yra švelniausia auklėjamojo poveikio priemonė, teismo skiriama baudžiamąjį nusižengimą arba nusikaltimą
padariusiam nepilnamečiui. Jis, pavyzdžiui, gali būti skiriamas tada, kai nepilnametis atsitiktinai padaro nusikalstamą
veiką ir yra linkęs pasitaisyti, nuoširdžiai gailisi, supranta savo kaltę ir savo elgesio netinkamumą, pasižada mokytis,
dirbti, gerai elgtis.

Įspėjimas gali būti skiriamas vienas arba kartu su kitomis auklėjamojo poveikio priemonėmis, tačiau iš viso
nepilnamečiui negali būti paskirtos daugiau kaip trys auklėjamojo poveikio priemonės, tai yra teismas kartu su
įspėjimu dar turi teisę paskirti vieną arba dvi, tačiau ne daugiau auklėjamojo poveikio priemonių.

Teismas, skirdamas nepilnamečiui įspėjimą, raštu jam išaiškina teisines pasekmes, kurios atsirastų, jeigu nepilnametis
padarytų naujų nusikalstamų veikų. Pavyzdžiui, teismas nepilnametį įspėja, kad tuo atveju, jeigu jis, būdamas
anksčiau teistas už baudžiamojo nusižengimo padarymą, vėl padarytų baudžiamąjį nusižengimą, jam galėtų būti
paskirta daugiau ar griežtesnių auklėjamojo poveikio priemonių. Taip pat teismas nepilnametį gali įspėti, kad tuo
atveju, jeigu jis, būdamas anksčiau teistas už nusikaltimo padarymą, vėl padarytų nusikaltimą, jis nebegalėtų būti
atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam nebegalėtų būti pritaikyta ši ar kitos auklėjamojo poveikio
priemonės.

84 straipsnis. Turtinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas

1. Turtinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas skiriamas tik tuo atveju, kai nepilnametis turi lėšų, kuriomis
savarankiškai disponuoja, arba padarytą žalą gali pašalinti savo darbu.
2. Turtinė žala turi būti atlyginta arba pašalinta savo darbu per teismo nustatytą terminą.

Turtinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas yra auklėjamojo poveikio priemonė, teismo skiriama baudžiamąjį
nusižengimą arba nusikaltimą padariusiam nepilnamečiui. Tuo atveju, kada kartu su turtinės žalos atlyginimu arba jos
pašalinimu teismas skiria dar vieną ar dvi auklėjamojo poveikio priemones, visos paskirtos priemonės turi būti
tarpusavyje suderintos. Teoriškai turtinės žalos atlyginimą arba jos pašalinimą galima derinti su visomis kitomis
auklėjamojo poveikio priemonėmis. Tačiau abejotina, ar turtinės žalos pašalinimas galėtų derėti su nemokamais
auklėjamojo poveikio darbais, įpareigojimu dirbti bei kitais įpareigojimais, reikalaujančiais daug laiko, kadangi
nepilnamečiui gali būti sudėtinga suspėti atlikti visas teismo paskirtas auklėjamojo poveikio priemones.

Kadangi Lietuvos baudžiamojoje teisėje nėra pripažįstama trečiųjų asmenų baudžiamoji atsakomybė, turtinės žalos
atlyginimas arba jos pašalinimas gali būti skiriamas tik tuomet, kada nepilnametis turi lėšų, kuriomis savarankiškai
disponuoja, arba kada jis gali savo darbu pašalinti nusikalstama veika padarytą žalą. Vadinasi, nepilnamečio tėvai, kiti
įstatyminiai jo atstovai ar kiti asmenys savo iniciatyva ir lešomis už nepilnametį neturėtų atlyginti arba pašalinti
turtinės žalos.

Teismas, skirdamas tokią auklėjamojo poveikio priemonę, privalo nustatyti terminą, per kurį nepilnametis turi
atlyginti savo nuskalstama veika padarytą turtinę žalą arba pašalinti ją savo darbu.

85 straipsnis. Nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai

1. Nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai skiriami nuo 20 iki 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar
kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį.
2. Nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai vykdomi, jeigu nepilnametis sutinka.
3. Nemokamų darbų nepilnamečiui negalima skirti, jeigu jis atiduodamas į specialią auklėjimo įstaigą.
80
© A. M.
Nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai skiriami atlikti įvairiose įstaigose ar organizacijose, kuriose darbas gali turėti
auklėjamąjį poveikį, pavyzdžiui, sveikatos priežiūros ar globos ir rūpybos įstaigose.

Nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai savo pobūdžiu skiriasi nuo galimos nepilnamečiams paskirti viešųjų darbų
bausmės, kadangi šios auklėjamojo poveikio priemonės taikymo atveju ypatingai pabrėžiamas auklėjamasis
nemokamų darbų pobūdis ir poveikis nepilnamečiui. Tai ne bausmė kokiu nors neprestižiniu darbu, o auklėjimas
darbu.

Nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai vykdomi tik esant rašytiniam paties nepilnamečio sutikimui. Priešingu
atveju jie gali būti pripažinti priverstiniais ir prieštaraujančiais Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 4 str. 2 d.

Nepilnamečiui teismas negali skirti nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų kartu su atidavimu į specialią auklėjimo
įstaigą. Šios dvi auklėjamojo poveikio priemonės yra tarpusavyje nesuderinamos: būdamas specialioje auklėjimo
įstaigoje, nepilnametis neturėtų galimybės dirbti nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų valstybinėse ar
nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose. Nemokami auklėjimo darbai gali būti skiriami kartu su įspėjimu arba
kitomis, tarpusavyje suderintomis auklėjamojo poveikio priemonėmis, bet jų gali būti ne daugiau kaip dvi.

86 straipsnis.       Atidavimas tėvams arba kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie rūpinasi vaikais, ugdyti
ir prižiūrėti
1. Atidavimas tėvams ar kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie rūpinasi vaikais, ugdyti ir prižiūrėti
nustatomas nuo šešių mėnesių iki trejų metų, bet ne ilgiau kaip iki nepilnamečiui sueis aštuoniolika metų.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta priemonė gali būti skiriama tais atvejais, kai:
1) tėvai ar kiti asmenys sutinka ugdyti bei prižiūrėti nepilnametį, patys nedaro neigiamos įtakos nepilnamečiui, turi
galimybių sudaryti jo asmenybei ugdyti tinkamas sąlygas, sutinka teikti būtiną informaciją šios priemonės vykdymą
kontroliuojančioms institucijoms;
2) nepilnametis sutinka, kad jį ugdytų bei prižiūrėtų nurodyti asmenys, ir pasižada jų klausyti bei tinkamai elgtis.
3. Atidavimas tėvams ar kitiems asmenims ugdyti ir prižiūrėti gali būti skiriamas nepilnamečiui kaip savarankiška
poveikio priemonė ar su kitomis auklėjamojo poveikio priemonėmis. Ši priemonė negali būti skiriama, jeigu
nepilnametis atiduodamas į specialią auklėjimo įstaigą.
 
Teismas nepilnametį gali atiduoti tėvams arba kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie rūpinasi vaikais,
ugdyti ir prižiūrėti. Kiti fiziniai ar juridiniai asmenys gal būti nepilnamečio įtėviai, giminaičiai, globėjai, rūpintojai, taip
pat šeimynos, valstybinės ar nevalstybinės vaikų globos ar rūpybos įstaigos, kitos įstaigos, besirūpinančios vaikais,
užsiimančios jų ugdymu ir priežiūra.

Teismas turi atsižvelgti ir į situaciją nepilnamečio šeimoje, jo tėvų, įtėvių ar kitų kartu ar skyrium gyvenančių
pilnamečių asmenų, taip pat į valstybinių ar nevalstybinių institucijų ir kitų juridinių asmenų gebėjimus bei galimybes
ugdyti ir prižiūrėti nepilnametį. Tokią priemonę tikslinga taikyti, kada nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygos gali
užtikrinti jo perauklėjimą.

Teismas atidavimą tėvams arba kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie rūpinasi vaikais, ugdyti ir prižiūrėti
gali paskirti tik tuo atveju, jeigu yra visos komentuojamo straipsnio 2 dalies punktuose numatytos sąlygos. Pirma,
tėvai arba kiti fiziniai ar juridiniai asmenys turi sutikti ugdyti ir prižiūrėti nepilnametį. Antra, tėvai ar kiti fiziniai
juridiniai asmenys patys turi nedaryti neigiamos įtakos nepilnamečiui. Trečia, tėvai arba kiti fiziniai ar juridiniai
asmenys privalo turėti galimybių sudaryti nepilnamečio asmenybei ugdyti tinkamas sąlygas. Ketvirta, tėvai ar kiti
fiziniai ar juridiniai asmenys turi suteikti būtiną informaciją tokios priemonės vykdymą kontroliuojančioms
institucijoms, tai yra informuoti, ar nepilnametis vykdo įsipareigojimus, įpareigojimus, draudimus, ar jis mokosi,
dirba, ar klauso tėvų, kitų fizinių ar juridinių asmenų atstovų nurodymų ir prašymų, ar nedaro teisės pažeidimų ir
pan.

Atidavimas tėvams arba kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims ugdyti ir prižiūrėti gali būti skiriamas
nepilnamečiui kaip savarankiška poveikio priemonė arba kartu su viena arba dviem tarpusavyje suderintomis kitomis
auklėjamojo poveikio priemonėmis: įspėjimu, turtinės žalos atlyginimu ar pašalinimu, nemokamais auklėjamojo

81
© A. M.
pobūdžio darbais ar elgesio apribojimu. Ši priemonė negali būti skiriama kartu su nepilnamečio atidavimu į specialią
auklėjimo įstaigą.

87 straipsnis. Elgesio apribojimas

1. Elgesys gali būti apribojamas nuo trisdešimties dienų iki dvylikos mėnesių. Šios poveikio priemonės terminas
skaičiuojamas dienomis ir mėnesiais.
2. Teismas nepilnametį gali įpareigoti:
1) būti namuose nustatytu laiku;
2) mokytis, tęsti mokslą arba dirbti;
3) įgyti tam tikrų žinių ar išmokti draudimus (saugaus eismo, mokinio taisykles ir pan.);
4) atlikti visą gydymosi nuo alkoholizmo, narkomanijos, toksikomanijos ar venerinės ligos kursą. Šis įpareigojimas
skiriamas tėvų ar globėjų prašymu, jeigu nepilnametis sutinka;
5) dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamose socialinio ugdymo ar reabilitacijos
priemonėse.
3. Teismas nepilnamečiui gali uždrausti:
1) žaisti azartinius žaidimus;
2) užsiimti tam tikra veikla;
3) vairuoti motorinę transporto priemonę (motociklą, savaeigę mašiną ir pan.);
4) lankytis vietose, kuriose daroma neigiama įtaka nepilnamečio elgesiui, arba bendrauti su žmonėmis, darančiais
jam neigiamos įtakos;
5) be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.
4. Teismas nepilnamečiui jo ar kitų baudžiamojo proceso dalyvių prašymu, taip pat savo nuožiūra gali paskirti kitus
baudžiamajame įstatyme nenumatytus įpareigojimus ar draudimus, kurie, teismo nuomone, turėtų teigiamos įtakos
nepilnamečio elgesiui.
5. Nepilnametis privalo nustatyta tvarka atsiskaityti apie įpareigojimų ir draudimų vykdymą. 
6. Nepilnamečio elgesio apribojimas gali būti skiriamas nepilnamečiui kaip savarankiška poveikio priemonė ar su
kitomis auklėjamojo poveikio priemonėmis. Ši priemonė negali būti skiriama, jeigu nepilnametis atiduodamas į
specialią auklėjimo įstaigą.

Konkretų šios auklėjamojo poveikio priemonės terminą teismas nustato atsižvelgdamas į nepilnamečio padarytos
nusikalstamos veikos pobūdį, nepilnamečio asmenybę (jo amžių, užimtumą, sveikatos būklę), kitas bylos aplinkybes,
taip pat į nepilnamečio nusikalstamą veiką sąlygojusias aplinkybes.

Teismas nepilnamečiui gali skirti vieną, kelis ar visus penkis 2 dalyje numatytus įpareigojimus ir (arba) vieną, kelis ar
visus penkis 3 dalyje numatytus draudimus. Įstatymas neriboja teismo galimų paskirti nepilnamečiui įpareigojimų ir
draudimų skaičiaus.

Nepilnametis privalo nustatyta tvarka atsiskaityti apie jam paskirtų įsipareigojimų ir draudimų vykdymą. Atsiskaitymo
tvarką nustato kiti Lietuvos Respubikos teisės aktai, taip pat teismas.

Elgesio apribojimas gali būti skiriamas nepilnamečiui kaip savarankiška poveikio priemonė arba kartu su viena, dviem
tarpusavyje suderintomis kitomis auklėjamojo poveikio priemonėmis. Ši priemonė negali būti skiriama kartu su
nepilnamečio atidavimu į specialią auklėjimo įstaigą. Šios dvi auklėjamojo poveikio priemonės yra tarpusavyje
nesuderinamos: būdamas specialioje auklėjimo įstaigoje, nepilnametis neturėtų galimybės vykdyti jam paskirtų
įsipareigojimų ir draudimų.

88 straipsnis. Atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą

1. Atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą nustatomas nuo šešių mėnesių iki trejų metų, bet ne ilgiau kaip iki
nepilnamečiui sueis aštuoniolika metų.
2. Konkretų buvimo specialioje auklėjimo įstaigoje laiką nustato teismas, atsižvelgdamas į nepilnamečio asmenybę,
tai, ar jo nusikalstamas elgesys kartojasi, kokios poveikio priemonės jau taikytos, ir kitas bylos aplinkybes.
3. Atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą gali būti skiriamas nepilnamečiui kaip savarankiška poveikio priemonė arba
kartu su įspėjimu ar turtinės žalos atlyginimu arba pašalinimu.

Tai yra griežčiausia nusikalstamą veiką padariusiam nepilnamečiui skiriama auklėjamojo poveikio priemonė.

82
© A. M.
Nepilnametis, sulaukęs aštuoniolikos metų, iš specialios auklėjimo įstaigos turi būti paleidžiamas. Pagal šio straipsnio
1 dalį, asmeniui, kuris teismo nutarties priėmimo metu jau yra pilnametis, nebebus galima paskirti tokios
auklėjamojo poveikio priemonės, nepaisant to, kad jis nusikalstamos veikos padarymo metu dar buvo nepilnametis.

Atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą tikslinga taikyti tik tuomet, kai nebegalima skirti kitų, švelnesnių auklėjamojo
poveikio priemonių arba kada kitos auklėjamojo poveikio priemonės jau buvo taikytos anksčiau, tačiau nedavė
pageidaujamų rezultatų, taip pat kada yra duomenų, jog nepilnametis yra linkęs ir toliau daryti nusikalstamas veikas,
kada nepilnamečiui nepakanka daryti vien auklėjamąjį poveikį, neribojant jo laisvės, jį reikia kuriam laikui ir izoliuoti.

Konkretų buvimo specialioje auklėjimo įstaigoje terminą nustato teismas, atsižvelgdamas į nepilnamečio asmenybę,
jo nusikalstamo elgesio kartotinumą, jau taikytas poveikio priemones ir kitas bylos aplinkybes (pavyzdžiui,
nusikalstamos veikos pobūdį, ją sąlygojusias aplinkybes ir pan.).

89 straipsnis. Auklėjamojo poveikio priemonių nevykdymo pasekmės

1. Jeigu nepilnametis, kuriam paskirta viena auklėjamojo poveikio priemonė, jos nevykdo ar netinkamai ją vykdo ir
dėl to buvo ne mažiau kaip du kartus įspėtas, teismas, remdamasis šios priemonės vykdymą kontroliuojančių
institucijų teikimu, gali pakeisti tą poveikio priemonę bet kokia kita auklėjamojo poveikio priemone, išskyrus
atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą.
2. Jeigu nepilnametis, kuriam yra paskirtos dvi ar trys auklėjamojo poveikio priemonės, jų nevykdo ar netinkamai jas
vykdo ir dėl to buvo ne mažiau kaip du kartus įspėtas, teismas, remdamasis šių priemonių vykdymą kontroliuojančių
institucijų teikimu, gali pakeisti jas kitomis auklėjamojo poveikio priemonėmis, įskaitant atidavimą į specialią
auklėjimo įstaigą.

Nepilnamečiams, kurie pirmą kartą nusikalstamą veiką padarė atsitiktinai ar susiklosčius nepalankioms gyvenimo
aplinkybėms, teismas paprastai turėtų skirti vieną auklėjamojo poveikio priemonę. Kartu teismas sprendžia klausimą,
kas yra atsakingas už paskirtų auklėjamojo poveikio priemonių vykdymą. Pavyzdžiui, atiduodamas nepilnametį
tėvams ar kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie rūpinasi vaikais, ugdyti ir prižiūrėti, teismas nurodo, kad
šie asmenys kartu su nuosprendžio vykdymą kontroliuojančiomis institucijomis yra atsakingi už jų elgesį.

Nepilnametis, kuriam paskirta auklėjamojo poveikio priemonė, privalo sąžiningai ją vykdyti. Nepilnametis nevykdo
jam paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės tada, kai tyčia:

a) Nevykdo prisiimtų įsipareigojimų (pavyzdžiui, neklauso tėvų arba kitų fizinių ar juridinių asmenų, kuriems jis
yra atiduotas ugdyti ir prižiūrėti, teisėtų jo elgesio korekcijai būtinų nurodymų, nedirba paskirtų nemokamų
auklėjamojo pobūdžio darbų, kuriuos sutiko dirbti, ir kt.);
b) Nevykdo teismo įpareigojimų (pavyzdžiui, būti namuose nustatytu laiku, savo darbu pašalinti padarytą žalą ir
kt.);
c) Nepaiso teismo įspėjimo dėl naujų nusikalstamų veikų padarymo;
d) Nepaiso teismo draudimų (pavyzdžiui, žaisti azartinius žaidimus, vairuoti motorinę transporto priemonę ir
kt.).
Nepilnametis netinkamai vykdo paskirtą auklėjamojo poveikio priemonę, kai:

a) Vykdo ją tik iš dalies (pvz., teismo įspėtas nedaro naujų nusikalstamų veikų, bet daro administracinius
nusižengimus);
b) Tyčia blogai ir nesąžiningai vykdo prisiimtus įsipareigojimus ar teismo paskirtus įpareigojimus (pavyzdžiui, be
pateisinamų priežasčių praleidinėja pamokas, daro pravaikštas darbe ir pan.);
c) Vykdo tik vieną iš visų (dviejų ar trijų) teismo paskirtų auklėjamojo poveikio priemonių.
Dėl nevykdymo ar netinkamo auklėjamojo poveikio priemonių vykdymo nepilnametis kontroliuojančių jo elgesį
institucijų turi būti ne mažiau kaip du kartus raštu oficialiai įspėtas.

Teismas, nagrinėdamas kontroliuojančių institucijų teikimą dėl nepilnamečio elgesio, turi įsitikinti, ar nepilnametis
turėjo galimybę įvykdyti jam paskirtas poveikio priemones, ar oficialūs įspėjimai buvo pagrįsti ir ar pagrįstai jam buvo
paskirtos administracinės nuobaudos arba drausminio poveikio priemonės.

Jeigu nepilnametis, kuris buvo teisiamas ne už vieną, o už du ar kelis baudžiamuosius nusižengimus ar nesunkius
nusikaltimus ir kuriam dėl to buvo paskirtos dvi ar net trys auklėjamojo poveikio priemonės, tyčia nevykdo ar
83
© A. M.
netinkamai vykdo konkrečius įsipareigojimus, įpareigojimus ar draudimus, teismas turi pagrindą manyti, kad tokiam
asmeniui reikėtų pritaikyti griežtesnes arba labiau individualizuotas auklėjamojo poveikio priemones. Toks teismo
įsitikinimas turi būti pagrįstas bylos aplinkybėmis.

Įvertinęs visas naujas bylos aplinkybes ir nepilnamečio asmenybę, teismas taip pat gali vietoj dviejų (ar net trijų)
auklėjamojo poveikio priemonių paskirti griežčiausią priemonę – atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą.

Skiriant bausmes
90 straipsnis. Bausmių ypatumai nepilnamečiams
1.
Nepilnamečiui gali būti skiriamos tik šios bausmės:
1) viešieji darbai;
2) bauda;
3) laisvės apribojimas;
4) areštas;
5) terminuotas laisvės atėmimas.
2. Nepilnamečiams negali būti paskirta daugiau nei 240 valandų viešųjų darbų.
3. Bauda gali būti skiriama tik dirbančiam ar savo turto turinčiam nepilnamečiui. Nepilnamečiui gali būti skiriama nuo
5 iki 50 MGL dydžio bauda.
4. Nepilnamečiui gali būti skiriama nuo penkių iki keturiasdešimt penkių parų arešto.
5. Laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti dešimties metų.
Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos nuosekliai pagal jų griežtumą visos bausmės, kurios gali būti skirtos nepilnamečiui
už nusikaltimo padarymą – pradedant švelniausia bausme (viešaisiais darbais) ir baigiant griežčiausia (terminuotu
laisvės atėmimu). Šis nuoseklumas turi daug reikšmės, kai:

a) Teismas skiria nepilnamečiui galutinę bausmę už kelis nusikaltimus;

b) Teismas skiria jam bausmę pagal kelis nuosprendžius;
c) Teismas pripažįsta, jog nuteistam nepilnamečiui reikia paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę;
d) Laisvės atėmimo bausmę reikia pakeisti švelnesne bausme.
Nepilnamečiui, padariusiam vieną nusikaltimą, gali būti skiriama tik viena bausmė. Nepilnamečiui kartu su bausme
gali būti skiriamas turto konfiskavimas. Auklėjamojo poveikio priemonės kartu su bausmėmis negali būti paskirtos.V

VIEŠIEJI DARBAI

Viešuosius darbus teismas skiria nepilnamečiui tik BK Specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytais atvejais.
Nepilnamečiui negali būti paskira daugiau nei 240 valandų viešųjų darbų. Įstatymų leidėjas nurodo tik maksimalią
tokios bausmės ribą, todėl teismas, įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius,
nepilnamečio asmenybę, bendrininkavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, visas atsakomybę lengvinančias ir
sunkinančias aplinkybes, turi teisę savo nuožiūra paskirti tokį viešųjų darbų valandų kiekį, koks yra optimalus
nepilnamečio asmenybės korekcijai.

Pabrėžtina, kad nepilnamečiui skiriamos bausmės turi atitikti ne tik nepilnamečio padėtį bei asmenybę, bet ir
nusikaltimo aplinkybes, jo sunkumą. Teismas turėtų įvertinti, ar už padarytą veiką tikslingiau skirti viešuosius darbus,
ar kai kurias auklėjamojo poveikio priemones, kurios savo turiniu iš esmės gali būti griežtesnės už tokią bausmę ir gali
efektyviau sulaikyti nepilnametį nuo naujų neteisėtų veikų padarymo. Nepilnamečiui negali būti paskirti tokie viešieji
darbai, kurie gali kenkti jo sveikatai.

BAUDA

Bauda gali būti skiriama tik dirbančiam ar savo turto turinčiam nepilnamečiui. Dirbančiu nepilnamečiu reikia laikyti
asmenį, kuris yra keturiolikos – septyniolikos metų amžiaus ir dirba pagal darbo sutartį už atlyginimą. Bet kuriuo
atveju (nesvarbu, ar nuolatinis, ar laikinas darbas) nepilnamečiui išmokamas (ar bus išmokėtas ateityje) tokio dydžio
atlyginimas, kuris gali garantuoti baudos išieškojimą.

84
© A. M.
Bauda nepilnamečiui gali būti paskirta ir tais atvejais, kai jis gauna pajamų turėdamas piniginių indėlių banke,
dividendų už jam priklausančias akcijas, nuomos mokestį, pensiją, pašalpą, stipendiją. Visais atvejais nepilnametis
turi arba dirbti, arba turėti tiek turto, kad būtų garantuotas priverstinis baudos išieškojimas.

AREŠTAS

Areštas – trumpalaikis laisvės atėmimas nepilnamečiui, kuris gali būti jam skiriamas nuo penkių iki keturiasdešimt
penkių parų. Paskyręs tokią bausmę teismas tuoj pat išaiškina nepilnamečiui paskirtos arešto bausmės atlikimo
tvarką, sąlygas bei jo teises ir pareigas. Areštinėje nepilnamečiai laikomi izoliuotai nuo suaugusių asmenų.

Pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas nenustato skiriant tokią bausmę nepilnamečiui jokių specialių amžiaus ribų, todėl ji
gali būti paskirta ir asmeniui, sulaukusiam keturiolikos metų amžiaus.

Socialinės vyresniojo paauglystės amžiaus nepilnamečio brandos ypatumai, jo psichinės savybės dažnai sudaro
sąlygas neadekvačiai reakcijai į socialinės aplinkos pasikeitimus. Tokie nepilnamečiai nepakankamai gerai suvokia
teisinius, socialinius – psichologinius savo veikos padarinius, todėl skirdamas arešto bausmę teismas turėtų
atsižvelgti ir į nepilnamečio amžių. Pirmą kartą teisiamam keturiolikamečiui paprastai neturėtų būti skiriamas tokios
bausmės maksimumas. Areštas už nesunkius ar apysunkius nusikaltimus nepilnamečiams galėtų būti skiriamas tais
atvejais, kai anksčiau atidėtas bausmės vykdymas ar taikytos jam kitos bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu,
nesulaikė jo nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo.

LAISVĖS APRIBOJIMAS

Laisvės apribojimo esmę sudaro įstatyme numatytų ir teismo paskirtų nepilnamečiui draudimų ir įsipareigojimų
taikymas, Ši bausmė galėtų būti paskirta nepilnamečiui už nesunkius ar apysunkius nusikaltimus, jeigu ji numatyta
straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama nusikalstama veika, sankcijoje.

Ši bausmė turi panašumų su BK numatyta auklėjamojo poveikio priemone – elgesio apribojimu. Elgesio apribojimo
pagrindiniai skirttumai nuo laisvės apribojimo bausmės yra:

1. Elgesio apribojimas skiriamas nepilnamečiui, padariusiam baudžiamąjį nusižengimą, taip pat gali būti
skiriamas padariusiam nusikaltimą ir nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės atleistam nepilnamečiui;
laisvės apribojimas gali būti skiriamas už nusikaltimus, kai nėra pagrindo nepilnametį atleisti nuo
baudžiamosios atsakomybės ar bausmės

2. Elgesio apribojimo trukmė yra nuo trisdešimties dienų iki dvylikos mėnesių; laisvės apribojimas gali būti
skiriamas nuo trijų mėnesiųiki dvejų metų

3. Apribojant elgesį numatyti įpareigojimai ir draudimai iš dalies skiriasi nuo laisvės apribojimo bausmėje
numatytų draudimų bei įpareigojimų

4. Skirdamas elgesio apribojimą (kitaip nei skiriant laisvės apribojimo bausmę), teismas negali paskirti
nepilnamečiui baudžiamajame įstatyme nenumatytų draudimų ar įpareigojimų

5. Taip pat skiriasi šios auklėjamojo poveikio priemonės nevykdymo ir vengimo atlikti laisvės apribojimo
bausmę padariniai ir kt.
TERMINUOTAS LAISVĖS ATĖMIMAS

Laisvės atėmimas – sunkiausia bausmė nepilnamečiui, kuri taikoma jam tik kaip ultima ratio priemonė, užkertanti
kelią nusikalstamiems jo veiksmams. Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė nepilnamečiui neskiriama.

Jeigu straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje nenustatytas konkretus laisvės atėmimo bausmės
minimumas, nepilnamečiui tokios bausmės minimumas, kaip ir suaugusiems, yra trys mėnesiai. Laisvės atėmimo
bausmės maksimumas nepilnamečiui negali viršyti dešimties metų.

Bausmės atlikimo vietą nustato teismas. Nepilnametis laisvės atėmimo bausmę atlieka nepilnamečių pataisos
namuose. Kai laisvės atėmimas paskiriamas asmenims, kurie nusikaltimą padarė būdami nepilnamečiai, bet teisiami
ir laisvės atėmimo bausmė jiems skiriama jau sulaukus 18 metų, bausmę jie turėtų atlikti suaugusiems asmenims
85
© A. M.
skirtose laisvės atėmimo vietose. Išimtiniais atvejais nepilnamečių pataisos namuose gali atlikti bausmę ir asmenys,
kuriems suėję 18 ar daugiau metų, tačiau nėra 21 metų.

Nepilnamečiui, nuteistam už neatsargų nusikaltimą arba nuteistam bauda, areštu ar laisvės atėmimu ne daugiau kaip
ketveriems metams už tyčinį nusikaltimą, paskirtos bausmės vykdymas gali būti atidėtas.

Nepilnamečio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ypatumai

93 straipsnis. Nepilnamečio atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės
1. Nepilnametis, pirmą kartą padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį
nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis:
1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę
žalą arba
2) pripažintas ribotai pakaltinamu, arba
3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis
įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
2. Teismas, atleidęs nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės šio straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, skiria
jam šio kodekso 82 straipsnyje numatytas auklėjamojo poveikio priemones.

Nepilnamečio atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės ir auklėjamojo poveikio priemonių skyrimas iš esmės yra
prevencinio poveikio priemonė ne tik nepilnamečiui, bet ir jį supančiai aplinkai. Tai besąlyginis nepilnamečio
atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės.

Nepilnametis gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės esant šiems pagrindams:

a) Nepilnametis padarė neatsargų arba nesunkų ar apsyunkį tyčinį nusikaltimą;

b) Tokį nusikaltimą jis padarė pirmą kartą. Padariusiu nusikaltimą pirmą kartą laikomas nepilnametis, jei,
pavyzdžiui, jis anksčiau nėra padaręs nusikaltimo arba anksčiau padarytam nusikaltimui yra suėję patraukimo
baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai, teistumas išnykęs ar panaikintas ir t.t.
Būdamas nepilnamečiu nusikaltimą padaręs asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra bent
viena 93 st. 1 d. nurodytų sąlygų:

1. Nukentėjusiojo asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalinio padarytą
turtinę žalą;
2. Pripažintas ribotai pakaltinamu;
3. Pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką;
4. Yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Pabrėžtina, kad pagal baudžiamąją teisę baustina tik už kaltai padarytą veiką, todėl nepilnametis kaltininkas turėtų
atsakyti tik už tuos padarytos nusikalstamos veikos padarinius (žalą), kuriuos jis numatė arba galėjo ir turėjo
numatyti. Žalą nepilnametis gali pašalinti ir savo darbu, pavyzdžiui, sutaisydamas sugadintą daiktą, savo darbu
pašalindamas padarinius, atidirbdamas už padarytą žalą nukentėjusiam priimtinu būdu ir pan. Nepilnamečio prašymu
padėti jam atlyginti ar pašalinti žalą gali tėvai ar kiti įstatyminiai atstovai, giminės, draugai ir kt.

Nuo baudžiamosios atsakomybės gali būti atleidžiamas ir nepilnametis pirmą kartą padaręs neatsargų arba nesunkų
ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, jeigu jis pripažintas ribotai pakaltinamu. Ribotas pakaltinamumas – tokia nepilnamečio
būsena, kuri nusikalstamos veikos darymo metu neleido jam visapusiškai suprasti savo veiksmų pobūdžio ir juos
valdyti dėl psichikos nukrypimų, nebuvusių pakankamu pagrindu pripažinti jį nepakaltinamu.

Nepilnamečio prisipažinimas ir gailėjimasis dėl padarytų veikų parodo, kad jis supranta savo veiksmų neteisėtumą,
neigiamai vertina savo poelgius ir nori pasitaisyti. Nuoširdus gailestis reiškia, kad nepilnametis suvokia nusikalstamos
veikos padarinius ir kremtasi dėl jų atsiradimo, atsiprašo nukentėjusiojo, duoda pažadą daugiau nenusikalsti ir kt.

Teismui susidaryti nuomonę, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, gali padėti
aplinkybės: nepilnametis po nusikalstamos veikos padarymo nutraukė santykius su nusikalstama grupe, nebesilanko
viešuose renginiuose, kuriuose vartojamas alkoholis, ir kt.

86
© A. M.
Atleidęs nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės teismas skiria jam auklėjamojo poveikio priemones ir nustato
jų vykdymo terminą. Naudodamasis savo diskrecija teismas parenka vieną ar kelias auklėjamojo poveikio priemones,
tačiau visais atvejais jis atsižvelgia į jų vykdymo suderinamumą. Nepilnamečio atleidimas nuo baudžiamosios
atsakomybės nesukelia teistumo. Nusikaltimas, už kurio padarymą nepilnametis nuo baudžiamosios atsakomybės
atleistas, nesudaro nusikaltimų recidyvo naujai padarytam nusikaltimui ir negali būti atsakomybę sunkinančia
aplinkybe.

Baudžiamosios atsakomybės senatis

95 straipsnis. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis
1. Asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu:
1) praėję:
a) treji metai, kai buvo padarytas baudžiamasis nusižengimas;
b) aštuoneri metai, kai buvo padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas;
c) dvylika metų, kai buvo padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas;
d) penkiolika metų, kai buvo padarytas sunkus nusikaltimas;
e) dvidešimt penkeri metai, kai buvo padarytas labai sunkus nusikaltimas;
f) trisdešimt metų, kai buvo padarytas nusikaltimas, susijęs su tyčiniu kito žmogaus gyvybės atėmimu;
2) per šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą laiką asmuo nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo ir nepadarė
naujos tyčinės nusikalstamos veikos.
2. Senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos.
3. Jeigu nuo šio kodekso XVIII, XX, XXI, XXIII ir XLIV skyriuose numatytų nusikalstamų veikų nukentėjo nepilnametis,
senaties terminas negali baigtis anksčiau, negu šiam asmeniui sueina dvidešimt penkeri metai.
4. Jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, senaties eiga sustoja.
Senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią asmuo sulaikomas arba kurią jis pats atvyksta pas ikiteisminio tyrimo
pareigūną, prokurorą ar į teismą. Tačiau apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas, jeigu nuo to laiko, kai
asmuo padarė nusikalstamą veiką, praėjo dvidešimt penkeri metai, o nuo to laiko, kai padarė nusikaltimą, susijusį su
tyčiniu kito žmogaus gyvybės atėmimu, – trisdešimt metų ir senaties eiga nenutrūko dėl naujos tyčinės nusikalstamos
veikos padarymo.
5. Jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ar tarptautinės teisės normas turi
imunitetą nuo baudžiamosios jurisdikcijos ir nėra gautas kompetentingos institucijos leidimas jį patraukti
baudžiamojon atsakomybėn, senaties eiga sustoja. Senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią yra gautas
kompetentingos institucijos leidimas nusikalstamą veiką padariusį asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba
jis kitaip netenka šioje dalyje nurodyto imuniteto.
6. Bylos nagrinėjimo teisme metu senaties eiga sustoja laikotarpiui, kuriam:
1) teismas paskelbia nagrinėjimo teisme pertrauką ar bylos nagrinėjimą atideda dėl kaltinamojo ar jo gynėjo
nedalyvavimo;
2) teismas paskelbia nagrinėjimo teisme pertrauką, kol bus atlikta teismo paskirta ekspertizė, specialisto tyrimas ar
bus įvykdytas teisinės pagalbos prašymas užsienio valstybei;
3) teismas paskelbia nagrinėjimo teisme pertrauką ir paveda prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui atlikti Lietuvos
Respublikos baudžiamojo proceso kodekse numatytus procesinius veiksmus;
4) teismas paskelbia nagrinėjimo teisme pertrauką naujai pakviestam kaltinamojo gynėjui susipažinti su bylos
medžiaga.
7. Šio straipsnio 5 dalyje numatytais atvejais apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas, jeigu nuo senaties
termino pradžios praėjo penkeriais metais ilgesnis terminas, negu numatyta šio straipsnio 1 dalyje.
INFOLEX PASTABA: 2014 05 15 įstatymu Nr. XII-892 (TAR, 2014, Nr. 2014-05569) nuo 2014 05 22 papildžius 95
straipsnį nauja 5 dalimi ir atitinkamai pakeitus likusių dalių numeraciją, manytina, kad 95 straipsnio 7 dalyje turėtų
būti minima ne 5, o 6 dalis. 
8. Jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują tyčinę nusikalstamą veiką, senaties
eiga nutrūksta. Šiuo atveju senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią
buvo padarytas naujas tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.
9. Nėra senaties šiems nusikaltimams, numatytiems šiame kodekse:

87
© A. M.
1) genocidui (99 straipsnis);
2) tarptautinės teisės draudžiamam elgesiui su žmonėmis (100 straipsnis);
3) priverstiniam dingimui (100  straipsnis);
1

4) tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymui (101 straipsnis);

5) civilių trėmimui ar perkėlimui (102 straipsnis);
6) tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimui, kankinimui ar kitokiam nežmoniškam elgesiui su jais
ar jų turto apsaugos pažeidimui (103 straipsnis);
7) civilių ar karo belaisvių prievartiniam panaudojimui priešo ginkluotosiose pajėgose (105 straipsnis);
8) saugomų objektų naikinimui ar nacionalinių vertybių grobstymui (106 straipsnis);
9) agresijai (110 straipsnis); 
10) draudžiamai karo atakai (111 straipsnis);
11) uždraustų karo priemonių naudojimui (112 straipsnis);
12) aplaidžiam vado pareigų vykdymui (113  straipsnis).
1

96 straipsnis. Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis

1. Apkaltinamasis nuosprendis nevykdomas, jeigu:
1) jis nebuvo įvykdytas:
a) per dvejus metus, kai paskirta bausmė už baudžiamąjį nusižengimą, arba
b) per trejus metus, kai paskirta ne laisvės atėmimo bausmė, arba kai paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija
dvejų metų, arba
c) per penkerius metus, kai paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija penkerių metų, arba
d) per dešimt metų, kai paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija dešimt metų, arba
e) per penkiolika metų, kai paskirta laisvės atėmimo bausmė viršija dešimt metų ar paskirtas laisvės atėmimas iki
gyvos galvos, ir
2) per šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą laiką nuteistasis nevengia atlikti paskirtos bausmės ir nepadaro
naujos nusikalstamos veikos.
2. Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas skaičiuojamas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki
nuosprendžio vykdymo pradžios.
3. Jeigu nuteistasis po nuosprendžio įsiteisėjimo vengia atlikti bausmę, senaties eiga sustoja. Šiuo atveju ji atsinaujina
nuo tos dienos, kurią nuteistasis pats atvyko atlikti bausmės ar buvo sulaikytas. Tačiau nuosprendis negali būti
vykdomas, jeigu po jo įsiteisėjimo dienos praėjo penkiolika metų, o kai paskirtas laisvės atėmimas daugiau kaip
dešimčiai metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos, – dvidešimt metų ir senaties eiga nenutrūko dėl naujos
nusikalstamos veikos padarymo.
4. Jeigu nuteistasis iki apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties termino pabaigos padaro naują nusikalstamą
veiką, senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas pradedamas
skaičiuoti nuo naujo nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo.
5. Skirdamas bausmę už naują nusikalstamą veiką, teismas vadovaujasi šio kodekso 64 straipsnyje nustatytomis
taisyklėmis.
 
Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis – baudžiamojo įstatymo nustatytas terminas, kuriam suėjus
nusikalstamą veiką padaręs asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Apkaltinamojo nuosprendžio
senaties egzistavimą pagrindžia reikalavimas, jog baudžiamoji atsakomybė turi atsirasti tuoj pat po nusikalstamos
veikos padarymo arba praėjus kuo trumpesniam laikui – priešingu atveju mažėja jos efektyvumas, prevencinė
reikšmė.

Asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis taikoma, kai:

a) Yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas;

b) Asmuo šio termino laikotarpiu nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo;
c) Nepadarė naujos nusikalstamos veikos.
Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui taikoma tik tuo atveju, kai
egzistuoja nurodytų sąlygų visuma.

Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas priklauso nuo padarytos nusikalstamos veikos rūšies
(nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo) bei nusikaltimo grupės pagal sunkumą. Kuo pavojingesnė padaryta
nusikalstama veika ir kuo sunkesnis nusikaltimas, tuo ilgesnis apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties
terminas.
88
© A. M.
Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino eiga sustoja, jei asmuo, padaręs nusikalstamą veiką,
pasislepia nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo. Pasislėpimu laikomi tokie tyčiniai veiksmai, kai asmuo, padaręs
nusikalstamą veiką, siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, taip pat kai toks asmuo pažeidžia jam paskirtos
kardomosios priemonės reikalavimus, šaukiamas neatvyksta į ikiteisminio tyrimo institucijas ar teismą, keičia savo
gyvenamąją ar darbo vietą, išvaizdą, gyvena turėdamas svetimus ar suklastotus dokumentus ir pan.

Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią asmuo sulaikomas arba kurią
jis pats atvyksta į teisėsaugos instituciją ar pas tokios institucijos pareigūną ir prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką.
Taigi tokiu atveju senaties eiga skaičiuojama toliau, o ne prasideda iš naujo. Laikas, kurį asmuo buvo pasislėpęs nuo
ikiteisminio tyrimo ir teismo, į apkaltinamojo nuosprenždio priėmimo senatį neįskaitomas.

Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties eiga nutrūksta, jei nusikalstamą veiką padaręs asmuo, kuriam
nepriimtas apkaltinamasis nuosprendis, senaties eigos metu padaro naują nusikalstamą veiką (nusikaltimą ar
baudžiamąjį nusižengimą). Tokiu atveju laikas, praėjęs nuo pirmosios nusikalstamos veikos padarymo iki antrosios
nusikalstamos veikos padarymo momento, anuliuojamas.

Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis – baudžiamojo įstatymo nustatytas terminas, kuriam suėjus
neįvykdytas apkaltinamasis nuosprendis negali būti vykdomas ir nuteistasis atleidžiamas nuo paskirtos bausmės
atlikimo.

Asmeniui apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis taikoma, kai:

a) Yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas;

b) Asmuo šio termino laikotarpiu nevengė atlikti paskirtos bausmės ir
c) Nepadarė naujos nusikalstamos veikos.
Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis asmeniui taikoma tik tuo atveju, kai egzistuoja nurodytų sąlygų
visuma.

Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis yra besąlyginis asmens, padariusio nusikalstamą veiką, atleidimo nuo
bausmės pagrindas. Suėjus baudžiamojo įstatymo nustatytam apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties
terminui, kai įvykdytos visos nurodytos sąlygos, teismas privalo taikyti BK 96 str. nuostatas – tai teismo pareiga, o ne
teisė.

Apkaltinamasis nuosprendis laikomas neįvykdytu, jeigu jis nebuvo nukreiptas vykdyti (pavyzdžiui, po nuosprendžio
įsiteisėjimo prarasta baudžiamoji byla, persiunčiant dingo apkaltinamasis teismo nuosprendis) arba buvo nukreiptas
vykdyti, tačiau realiai nebuvo vykdomas (pavyzdžiui, nuteistasis vengė bausmės atlikimo, bausmę vykdantys
pareigūnai jos nevykdė tyčia).

Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas priklauso nuo padarytos nusikalstamos veikos rūšies,
paskirtos bausmės rūšies bei laisvės atėmimo bausmės dydžio. Kuo padaryta nusikalstama veika pavojingesnė, kuo
griežtesnė teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu paskirta bausmė, kuo didesnė paskirtos laisvės atėmimo bausmės
vykdymo trukmė, tuo ilgesni apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminai.

Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo eiga sustoja, jei nuteistasis po nuosprendžio įsiteisėjimo vengia atlikti paskirtą
bausmę. Vengimu atlikti paskirtą bausmę laikomi tokie tyčiniai nuteistojo veiksmai, kuriais jis tikslingai siekia išvengti
paskirtos bausmės atlikimo, pavyzdžiui, slepiasi nuo teisėsaugos institucijų, keičia gyvenamąją, darbo vietą, išvaizdą,
gyvena turėdamas padirbtus ar svetimus dokumentus, pabėga iš suėmimo po nuosprendžio įsiteisėjimo ar laisvės
atėmimo bausmės atlikimo įstaigos.

Nuteistojo veiksmai, kuriais jis vengia atlikti bausmę, gali sudaryti savarankiškos nusikalstamos veikos sudėtį. Tokiais
atvejais jie turi būti kvalifikuojami kaip vengimas atlikti arešto, laisvės atėmimo bausmę arba sugrįžti į kardomojo
kalinimo vietą ar kaip vengimas atlikti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes.

Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią nuteistasis pats atvyko atlikti
bausmės arba buvo sulaikytas. Laikas, praėjęs nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo iki vengimo atlikti
bausmę pradžios, į apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatį įskaitomas.

89
© A. M.
Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties eiga nutrūksta, jei nuteistasis, kuris nėra atlikęs apkaltinamuoju
teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės, senaties eigos metu padaro naują nusikalstamą veiką. Taigi, senaties eiga
nutrūksta tiek tuo atveju, kai nuteistasis padaro nusikaltimą, tiek tuo atveju, kai jis padaro baudžiamąjį nusižengimą.

Teistumas

(2019.05.28 – 2019.05.29)

Teistumo išnykimas ir panaikinimas. Teistumo išnykimo sąlygos. Teistumo panaikinimo sąlygos ir

tvarka
97 traipsnis. Teistumas
1. Turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos
Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Turinčiais
teistumą taip pat laikomi už nusikaltimo padarymą ne Europos Sąjungos valstybėje narėje nuteisti asmenys, jeigu
Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių pagrindu gauta informacijos, kad jiems įsiteisėjo tos valstybės teismo
priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Į teistumą teismas atsižvelgia skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos
veikos padarymą, spręsdamas dėl kaltininko atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, taip pat
pripažindamas asmenį pavojingu recidyvistu.
2. Atsižvelgiant į teistumą, gali būti varžomos tik tos piliečių teisės ir laisvės, kurių apribojimą numato Lietuvos
Respublikos įstatymai.
3. Turinčiais teistumą laikomi:
1) asmenys, kuriems bausmės vykdymas buvo atidėtas, – laikotarpiu, kuriam buvo atidėtas bausmės vykdymas;
2) asmenys, nuteisti už neatsargius nusikaltimus, – bausmės atlikimo laikotarpiu;
3) asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, – bausmės atlikimo laikotarpiu ir po
bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo:
a) trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą;
b) penkerius metus, jeigu jie nuteisti už sunkų nusikaltimą;
c) aštuonerius metus, jeigu jie nuteisti už labai sunkų nusikaltimą;
d) dešimt metų, jeigu jie yra pavojingi recidyvistai arba jeigu jiems šio kodekso 51 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju
laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė buvo pakeista terminuoto laisvės atėmimo bausme.
4. Nepilnamečiams, nuteistiems už šio straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytus nusikaltimus, teistumo terminai po
bausmės atlikimo ar atleidimo nuo bausmės atlikimo mažinami per pusę.
5. Šio straipsnio 3 dalies 3 punkte ir 4 dalyje nustatyti terminai skaičiuojami nuo paskirtos bausmės atlikimo arba
atleidimo nuo bausmės atlikimo.
6. Kai sueina šiame straipsnyje nustatyti terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais.
7. Kai sueina ne mažiau kaip pusė teistumo termino, teismas nuteistojo prašymu gali sutrumpinti teistumo laiką arba
panaikinti teistumą.
8. Jeigu turintis teistumą asmuo padaro naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, teistumo išnykimo eiga
nutrūksta. Šiuo atveju teistumo už ankstesnę nusikalstamą veiką išnykimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo
bausmės už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą atlikimo. Asmuo laikomas teistu už kiekvieną nusikalstamą
veiką tol, kol išnyksta teistumas už sunkiausią iš jų.
9. Teismas, skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, spręsdamas dėl kaltininko atleidimo nuo
bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, taip pat pripažindamas asmenį pavojingu recidyvistu, neatsižvelgia į
įsiteisėjusį šio straipsnio 1 dalyje nurodytą kitos valstybės teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, jeigu:
1) atsižvelgimas į įsiteisėjusį teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį pažeistų pagrindines žmogaus teises ir (ar)
laisves;
2) padaryta veika pagal šį kodeksą nelaikoma nusikaltimu;
3) asmuo nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio pagal Lietuvos Respublikos
baudžiamuosius įstatymus galima baudžiamoji atsakomybė už jo padarytą veiką;
4) nepakanka gautos informacijos apie kitos valstybės teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir šią informaciją
persiuntusi valstybė per nustatytą terminą jos nepateikia;
5) yra kitų Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytų pagrindų.
 
Teistumas – teisinės nuteisimo už nusikaltimo padarymą asmens, kuriam įsiteisėjo teismo priimtas apkaltinamasis
nuosprendis, padėties ypatybė, būdinga tam tikrą baudžiamajame įstatyme numatytą priklausomai nuo padaryto
90
© A. M.
nusikaltimo sunkumo laiką. Teistumas sąlygoja asmeniui tik įstatymuose numatytas specialias baudžiamąsias teisines
bei bendras teisines paskemes, kurių neapima nuosprendis.

Asmuo laikomas teistu nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki teistumo išnykimo ar panaikinimo
dienos. Taigi asmuo laikomas teistu visą bausmės atlikimo periodą ir baudžiamojo įstatymo nustatytą laiką po
bausmės atlikimo. Teistumo trukmę lemia padaryto nusikaltimo pavojingumas, kaltės forma ir vykdymo atidėjimo
taikymas. Teistumo trukmę sudaro:

1. Asmenims, kuriems bausmės vykdymas buvo atidėtas, – laikotarpis, kuriam buvo atidėtas bausmės
vykdymas;
2. Asmenims, nuteistiems už neatsargius nusikaltimus, – bausmės atlikimo laikotarpis;
3. Asmenims, nuteistiems už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikusiems paskirtą bausmę, – bausmės laikotarpis
ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo.
Tais atvejais, kai asmuo nors ir buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, tačiau nuo baudžiamosios atsakomybės
ar bausmės atlikimo buvo atleistas, jis nėra laikomas teistu. Neturinčiais teistumo taip pat laikomi asmenys, kuriems
buvo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, priverčiamosios medicinos ar auklėjamojo poveikio priemonės.

Tais atvejais, kai įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis neįvykdomas, teistumas išnyksta suėjus apkaltinamojo
nuosprendžio vykdymo senaties terminui.

Teistumas išnyksta savaime, tam nereikalingas nei teismo, nei kurios kitos valstybės institucijos sprendimas, nei
oficialus teistumo išnykimo faktą patvirtinantis dokumentas. Išnykus teistumui asmuo laikomas neteistu, jam
anuliuojamos visos teisinės pasekmės, susijusios su teistumu.

Teistumas gali būti panaikintas prieš terminą ar sutrumpintas teistumo laikas pagal nuteistojo prašymą, kai yra suėję
ne mažiau kaip pusė teistumo termino. Pagal komentuojamą straipsnį teistumas prieš terminą gali būti panaikintas
ar jo terminas sutrumpintas tik pagal paties nuteistojo prašymą.

Asmuo, nuteistas pagal nusikaltimų ar nuosprendžių sutaptį, laikomas teistu už kiekvieną nusikaltimą tol, kol išnyksta
teistumas už sunkiausią iš jų.

Nuteistųjų asmenų reabilitavimas. Reabilitacijos pagrindai. Reabilitacijos pasekmės

Priverčiamosios medicinos priemonės

(2019.05.28 – 2019.05.29)
 
Priverčiamųjų medicinos priemonių sąvoka. Šių priemonių skirtingumas nuo bausmės
Priverčiamosios medicinos priemonės – priverstinės medicininio poveikio priemonės, taikomos pavojingas veikas
padariusiems asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems
po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų
esmės ar jų valdyti.

Priverčiamosios medicinos priemonės yra panašios į bausmes, jomis siekiama iš dalies analogiškų tikslų, tačiau jos
savo forma ir esme yra skirtingos. Bausmių ir priverčiamųjų medicinos priemonių panašumai pasireiškia tuo, kad jos
yra:

a) Valstybės prievartos priemonės;

b) Taikomos nepriklausomai nuo asmenų, kuriems jos taikomos, ar jų atstovų noro;
c) Jas taiko tik teismas asmenims, padariusiems pavojingas veikas.
Priverčiamosios medicinos priemonės skiriasi nuo bausmės savo paskirtimi, turiniu ir teisinėmis pasekmėmis:

a) Jomis nesiekiama nubausti asmenį už padarytą pavojingą veiką;

b) Veika, už kurią jos taikomos, nelaikoma nusikalstama;
c) Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas neužtraukia teistumo ir kitų baudžiamajame įstatyme
numatytų pasekmių;
d) Jos skiriamos nenurodant termino, kada jų taikymas privalo būti nutrauktas.
91
© A. M.
Priverčiamosiomis medicinos priemonėmis (kaip ir bausmėmis) siekiama neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką.
Tai daroma ne įtikinėjant jį atsisakyti pavojingos veikos, o taikant medicinos priemones ir stebint jo elgesį. Siekti
nubaudimo tikslo priverčiamosiomis medicinos priemonėmis nėra prasmės, nes asmuo, padaręs pavojingą veiką ir
pripažintas nepakaltinamu, negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, vadinasi, jis negalės suprasti ir
bausmės prasmės.

Priverčiamosios medicininės priemonės. Jų rūšys

BK 98 straipsnis nustato, kad gali būti taikomos tokios priverčiamos medicinos priemonės:

1) Ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis;

2) Stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose;
3) Stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros
įstaigose;
4) Stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose.
BK 98 straipsnyje nenumatyta, už kokias padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors iš paminėtų
priverčiamųjų medicinos priemonių. Kita vertus, baudžiamasis įstatymas nustato pagrindinius kriterijus, į kuriuos
teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones:

a) Psichikos sutrikimą ir jo sunkumą;

b) Padarytos pavojingos veikos pobūdį;
c) Pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai.
Ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos
veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai
gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja.

Stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia
stebėti ir gydyti stacionare. Tokiam asmeniui jau teikiama stacionarinė psichiatrinė pagalba, tačiau jis nėra atskirtas
nuo kitų ligonių.

Stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl padarytos veikos
pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Tokiu atveju specializuotoje
sveikatos priežiūros įstaigoje turi būti specialus pacientų laikymo režimas, kuris leidžia užkirsti kelią naujų pavojingų
veiksmų padarymui, ten negali būti kitų sergančių psichikos ligomis pacientų.

Stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmenims, kurie kėsinosi į žmogaus gyvybę ar
sveikatą, dėl psichikos sutrikimo yra ypač pavojingi aplinkiniams ir turi būti stebimi bei gydomi specializuotame
stacionare. Šios priemonės paskirtis – leisti stebėti ir gydyti psichikos ligonius, kurie kelia ypač didelį pavojų ne tik
savo, bet ir kitų asmenų gyvybei arba sveikatai.

Priverčiamųjų medicininių priemonių taikymo, pakeitimo bei nutraukimo pagrindai ir tvarka

Priverčiamosios medicinos priemonės gali būti taikomos:

1) Asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais, t. y. padariusiems pavojingas veikas ir negalėjusiems

suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti;
2) Asmenims, teismo pripažintiems ribotai pakaltinamais, t. y. padariusiems pavojingas veikas ir negalėjusiems
visiškai suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti;
3) Asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas, bet prieš nuosprendžio priėmimą susirgusiems psichikos liga,
dėl kurios jie negali suvokti savo veiksmų ir paskirtos bausmės esmės.
BK 98 straipsnyje numatytas priverčiamąsias medicinos priemones galima taikyti, jei:

1) Asmuo padarė baudžiamajame įstatyme numatytą pavojingą veiką;

2) Veikos padarymo metu asmuo buvo nepakaltinamas arba ribotai pakaltinamas, arba teismui priimant
nuosprendį, iki apkaltinamuoju nuosprendžiu paskirtos bausmės atlikimo arba jos atlikimo metu asmeniui
sutriko psichika ir dėl to jis negali suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti, tuo pačiu suvokti paskirtos
bausmės esmės;
3) Asmuo, atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos pobūdį ir sveikatos būklę, yra pavojingas.

92
© A. M.
Asmuo, kuriam po nusikalstamos veikos padarymo arba atliekant bausmę sutriko psichika ir dėl to jis negali suprasti
savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismo atleidžiamas nuo bausmės atlikimo. Atleisdamas tokį asmenį nuo

bausmės atlikimo, teismas išsprendžia klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo. Pasveikęs asmuo
gali būti siunčiamas atlikti likusią bausmę. Laikas, per kurį buvo taikomos priverčiamosios medicinos priemonės,
įskaitomas į laisvės atėmimo laiką – diena už dieną.

Priverčiamąsias medicinos priemones teismas skiria nenustatydamas jų taikymo trukmės, nes neįmanoma iš anksto
numatyti, kiek laiko reikės psichikos sutrikimui gydyti.

Priverčiamosios medicinos priemonės nėra bausmė, tačiau jos labai suvaržo žmogaus asmens laisvę. Todėl labai
svarbu nustatyti tokią priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo tvarką, kuri neleistų nepagrįstai jų taikyti.

Baudžiamoji teisė
Bendroji dalis (II/II dalis)
2020.02.07

Bendrininkavimas
Bendrininkavimas padaro NV. Tai BT institutas, kuriam BK skiriama daug dėmesio. Vertinant šį institutą ne
vien tik teorine, praktine prasme, bet ir pažvelgus į šį aspektą istoriniu aspektu, matome ypatingą svarbą, t.y.
buvo pagrindžiamas nekonkrečios, neapibrėžtos BA taikymas (Čia kalbama apie sovietinį BĮ)
Bendrininkais galėjo būti laikomi tokie asmenys, kurie neatliko jokių NV, bet pvz. gyvenantis su tais
asmenis šeimoje/giminėje, kurie traukiami atsakomybėn už „tėvynės išdavimą“.
Bendrininkavimo institutas žymia dalimi lemia BĮ taikymo ribas. Jis labai svarbus ir reikšmingas žmogaus
teisių apsaugos prasme ir BĮ taikymo ribų prasme. Žiūrint į bendrininkavimo institutą istorine raidos prasme
93
© A. M.
įstatymų leidėjas skiria tam vis daugiau dėmesio. LAT praktikoje pakankamai daug dėmesio skiriama šiam
institutui.
Bendrininkavimas galimas tik TYČINIAIS veiksmais (pagal pateiktą sampratą).
2006/2008 m. LAT keičia praktiką ir remiamasi 24 str. 4 dalies nuostata, kad bendrininkavimas galimas tik
tais nustačius subjektą (anksčiau buvo galimas teiginys, kad įmanomas bendrininkavimas su ikiteisminio
tyrimo nenustatytu asmeniu).
Vėliau LAT vėl vystė prieš tai buvusią praktiką, kad įmanomas bendrininkavimas su ikiteisminio tyrimo
metu nenustatytu asmeniu).
LAT kelis kartus grįžta prie bendrininkavimo formų atribojimo. Nusikalstamam susivienijimui LAT skiria
net dvi apžvalgas.
Dabartiniu metu apie 10 % NV padaroma bendrininkaujant (kalba tik apie tyčines NV). Kalbant apie
nepilnamečių NV, tai nepilnamečiai dažniausiai vieni nesugeba realizuoti savo nusikalstamų ketinimų, tad
jungiasi į grupes, gaujas, tad tampa bendrininkais ir didžioji dalis nepilnamečių NV padaroma
bendrininkaujant.
Bendrininkavimo institutas dar iki galo 100% nėra išanalizuotas ir atskleistas.
Socialinė prasmė:
● Bendrininkavimo institutas yra įtrauktas į BK 4 skyrių, kuris pavadintas „NV stadijos ir formos“.
Bendrininkavimas, įst. leidėjo supratimu, yra NV padarymo forma. Bendrininkavimo situacijose yra
apjungiamos kelių asmenų pastangos, galimybės, tad loginė išvada, kad bendrininkaujant padaromi
sunkesni nusikaltimai.
● Bendrininkaujant lengviau paslėpti nusikalstamą veiką.
● Visa tai skatina ir nebaudžiamumo jausmą.

Bendrininkavimo teisinė reikšmė:

● Atskirais atvejais įst. leidėjo bendrininkavimas yra pripažįstamas kaip baigta NV (BK 249 str.,
kuriame apibūdintas nusikalstamas susivienijimas. Jau pats įsijungimas į nusikalstamą susivienijimą
[praėjus tam tikrą tikrinimą], yra baigta NV). Čia bendrininkavimas yra NV sudėtis.
● Kai kurios bendrininkavimo formos yra tokios, kurios sunkina BA, t.y. lemia kvalifikuotų NV
sudėčių suformulavimą.
● Taip pat bendrininkavimas turi įtakos bausmės individualizavimui
● Pats įstatymų leidėjas nurodo, kad bendrininkavimas galimas bet kurioje NV padarymo stadijose (LR
BK 25 str. 2 dalis)
● Pagrindžiant bendrininkavimą, turi būti konstatuojama bendrininkavimo požymių visuma
[bendrininkavimo sudėtis] (tiek objektyvūs, tiek subjektyvūs požymiai) + NV sudėtis, kuri numatyta
BK spec. dalyje.
Bendrininkavimas - darymas NV, grupinis nusikalstamumas, tam tikra specifinė NV padarymo
forma. Tai yra bendra kelių subjektų NV. Kalbant apie bendrininkavimą kaip apie NV padarymo formą,
suprantama, kad būtina nustatyti tiek objektyviųjų, tiek subjektyviųjų bendrininkavimo požymių visumą.
Apibendrintai bendrininkavimas pagal LR BK 24 str. 1 dalyje apibrėžtas taip
Bendrininkavimo sudėtis (BK 24, 25 str. Čia pateikiama bendrininkavimo sudėtis. Ši sudėtis, šie požymiai
privalo būti nustatyti kiekvieno bendrininkavimo atveju). NV sudėtys yra numatytos spec. dalyje, bet čia
turime bendroje dalyje aprašytą bendrininkavimo institutą, nes kiekviena tyčinė NV gali būti padaryta
bendrininkaujant. Norint konstatuoti bendrininkavimą, reikia nustatyti tų požymių visumą.
94
© A. M.
Objektyvieji bendrininkavimo požymiai
Tai tokia NV padarymo forma, kurioje dalyvauja bent 2 ir daugiau asmenų (Keli asmenys apjungia savo
pastangas, intelektą, valią tam, kad pasiektų bendrai numatyto nusikalstamo rezultato).
Dalyvavimas nėra šiaip sau. Kiekvieno bendrininko veiksmai yra būtina sąlyga, dažnai pakankamai svarbi,
esminga kitų bendrininkų veiksmams (Kol jis neatliko kažkokio veiksmo, dažnai kitų bendrininkų veiksmai
neįmanomi).
Priežastinis ryšys (būtinas, dėsningas, objektyvus ryšys tarp veikos ir sukeltų padarinių) čia irgi aktualu.
Kiekvieno bendrininko veika yra priežastiniame ryšyje su bendrais padariniais. Priežastinis ryšys
bendrininkavime sudėtingas, bet visada turi būti nustatytas.
Bendrininkavimas paprastai vyksta aktyvia forma (Įmanoma ir pasyvia forma. Organizuota grupė užsiima
turto vagystėmis iš sandėlių, saugomų teritorijų. Organizuotos grupės organizatoriui pavyksta užmegzti
ryšius su sandėlio sargu. Sargas tai pat tampa bendrininku ir „užmerkia akis“, kai jo bendrininkai bando
patekti į saugomą sandėlį). Jeigu veika bendrai daroma formalia sudėtimi, tai užtenka tik veikos padarymo,
kad būtų konstatuotas bendrininkavimas. Jeigu daroma veika, kuri aprašyta materialia sudėtimi, tai reikia
laukti dėl tos veikos BK numatytų padarinių atsiradimo, kad veika būtų laikoma baigta ir būtų konstatuotas
bendrininkavimas.
Kiekvienas bendrininkas turi atitikti bendruosius NV subjekto požymius (Pagal BK 24 str. 1 d.):
● sulaukęs atitinkamo amžiaus,
● turi būti pakaltinamas.
Didžiulė klaida yra traktuoti bendrininkavimą su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu.
Jeigu dalyvauja bendroje veikoje atitinkamo amžiaus nesulaukęs asmuo, tai jis nebus bendrininkas.
Jeigu dalyvauja bendroje veikoje nepakaltinamas asmuo, tai jis nebus bendrininkas.
Jeigu dalyvauja bendroje veikoje apgautas asmuo, tai jis nebus bendrininkas. Tas asmuo, kuris palenkė,
sukurstė, apgavo kitą asmenį daryti pavojingas veikas, atsakys taip kaip vykdytojas, o tie asmenys, kurie
buvo apgauti, nors ir neetiška, bet laikomi įrankiais, priemonėmis.
Pripažįstant asmenį bendrininku kiekvieno indėlis labai svarbus. Be jo NV būtų neįvykusi, arba būtų
esmingai pasunkėjęs NV padarymas. Vien pavėžėjimas į NV darymo vietą, ne visada tas asmuo, kuris
pristatė nusikaltėlius į NV darymo vietą, bus pripažintas padaręs NV (Turi būti esmingi, reikšmingi
veiksmai)
Vieni bendrininkai atlieka objektyviąją bendro sumanyto nusikaltimo pusę. Pats įstatymų leidėjas nurodo,
kad bendrininkavimas galimas bet kurioje NV padarymo stadijose.
Subjektyvieji bendrininkavimo požymiai
Tai tyčinis, bendras, dviejų ar daugiau tarpusavyje susitariusių (Ne atsitiktiniai [praktika analizuoja šią
situaciją] toje pačioje vietoje atsidūrę asmenys), pakaltinamų asmenų susitarimas daryti NV.
Bendrininkavimo atveju kaltės forma – TYČIA (dažniausiai tiesioginė tyčia). Tai yra būdinga visiems
bendrininkams. Bendrininkavimas taip pat galimas bendrai darant tik tyčinius nusikaltimus. Negalima
bendrininkaujant padaryti neatsargią NV. Užsienio valstybių BT sako, kad galimas bendrininkavimas ir
neatsargumo forma, bet Lietuvos BT numato tik tyčinę kaltės formą.
Nėra bendrininkavimas, jeigu panaudojama nusikalstamam tikslui pasiekti asmenys, kurie nepakaltinami,
nesulaukę atitinkamo amžiaus, apgauti (pasinaudojama asmenimis, kurie nesuvokia daromų veikų
pavojingumo).

95
© A. M.
Motyvai, tikslai (dėl ko daroma NV) gali skirtis. Vienas nori keršyti, kitas nori praturtėti, trečias nori
pasižymėti ir t.t.
Jeigu bendrai daromos veikos sudėtyje nenumatytas motyvas ir tikslas kaip būtinas NV požymis, tai tokiu
atveju motyvai ir tikslai gali būti skirtingi. Jeigu motyvas ir tikslas yra būtinas NV požymis, tai jie privalo
būti konstatuoti ir yra kaip privalomieji NV sudėties požymiai. Jų nesant veika nelaikoma baigta.
Subjektyviosios bendrininkavimo sąlygos:
● Bendrininkai turi žinoti, turi suprasti (Turi būti įrodyta, kad jie suprato), kad jie daro NV ne
atskirai, bet daro bendromis pastangomis (apjungta kitų asmenų pastangos, siekiant tų asmenų
rezultato)
● turi suprasti savo daromų veiksmų pobūdį (kėsinasi į BT saugomą objektą), supranta, kad jo
veiksmai pakankamai efektyvūs, kad nėra neįveikiamų kliūčių,
● turi būti konstatuojamas susitarimas daryti NV (žinojimas, kad asmuo dalyvauja ne vienas)
● Bendrininkams būdingas abipusis ryšys (Vieni bendrininkai žino apie kitų egzistavimą). Nereikia
įrodinėti, ką konkrečiai veikia bendroje grupėje, pavaldumo ir panašių dalykų (kiek išsamiai vieni
bendrininkai žino apie kitus, priklauso nuo bendrininkavimo formos. Kuo glaudesni ryšiai, kuo
stipresnė organizacija, neretai tas žinojimas yra platesnis)
● Bendrininkavimui turi būti bent 2 asmenys (Konstatavimui bendrininkavimo pakanka abipusio
ryšio bent tarp dviejų bendrininkų)
Intelektinis bendrininkavimo elementas:
● Bendrai veikiantys asmenys suvokia asmeniškai daromų veiksmų pobūdį (supranta, kad jie atlieka
vieną ar kitą vaidmenį, kurį įstatymų leidėjas [paprastai turi suprasti savo daromų veiksmų pobūdį]
apibūdina (suvokia savo daromos veikos svarbą bendrai NV)
● Turi suvokti bendrai daromos NV pobūdį
● Turi būti žinoma, kad yra asmuo, kuris realizuos bendrą nusikalstamą ketinimą
● Dėl bendrų apjungtų veiksmų kils bendras sumanymas, bendri pavojingi padariniai, dėl kurių yra
apjungtos, sutelktos šių asmenų pastangos
Valinis bendrininkavimo elementas:
● Tiesioginė tyčia. Akivaizdu, kad visi turi tikslą apjungti savo pastangas.
Bendrininkavimo rūšys.
Tai indėlis bendroje NV, kiekvieno bendrininko veikimo (rečiau neveikimo) pobūdis.
LR BK 24 str. 2, 3, 4, 5, 6 dalys:
1. Vykdytojas. Asmuo, kuris betarpiškai padarė bendrai sumanytą, bendrai siekiamą NV. Tai asmuo,
kuris realizuoja bendros NV objektyviąją pusę. Jeigu buvo daugiau kitų bendrininkų, tai jų visi
veiksmai buvo tam, kad vykdytojui pavyktų realizuoti nusikalstamą ketinimą.
a. Bendravykdytojas. Juo gali būti pripažįstamas atskiras asmuo, kuris pvz. net nepalietė
svetimo turto, bet padėjo (pačio nusikaltimo darymo metu prisidėjo prie NV realizavimo;
nužudymo bylose laikė rankas aukai)
Subjektyvi vykdytojo pozicija: turi atitikti bendruosius subjekto požymius (pakaltinamumas, amžius ir
t.t.) [bk 24 str. 1 dalis]. Be bendrųjų subjekto požymių, vykdytojas gali turėti ir specialiuosius požymius
[kyšininkavimo vykdytojas gali būti tik valstybės tarnautojas/pareigūnas; nusikaltimai krašto apsaugai –
vykdytojas gali būti tik kariškis]; taip pat turi suvokti, kad jį kažkas kuruoja, kontroliuoja.
2. Organizatorius. Laikomas asmuo, kuris subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą,
jiems koordinavęs, arba parengęs NV, arba jai vadovavęs. Šis asmuo yra iškilęs virš kitų
bendrininkų. Jis sutelkia asmenis, nukreipia juos bendrai nusikalstamai veikai. Tai nereiškia, kad
organizatoriaus negali būti vykdytojas (Jeigu yra bent kokie organizaciniai veiksmai, prioritetas
suteikiamas organizacinei funkcijai. Jis atsakys kaip organizatorius, nors ir dalyvaus kaip

96
© A. M.
 vykdytojas). Organizatoriaus funkcija – sutvarkyti bendrai daromo nusikaltimo procesą. Tai taip pat
pasiruošimas slėpti pėdsakus, taktikos, metodikos parengimas. Paprastai organizatorius atsiranda ten,
kur NV padaryti reikalingas atitinkamas pasiruošimas. Organizatorius taip pat paskirsto
vaidmenimis; praktika rodo, kad organizatoriai intelektiniu atžvilgiu pakankamai stiprios asmenybės.
Turi būti konstatuota, kad šis asmuo suvokia, jog jis sutelkia, vadovauja, koordinuoja asmenims
bendroje nusikalstamoje veikoje. Taip pat suvokia, kad yra vykdytojai, kurie realizuos jo
nusikalstamus ketinimus. Praktiką apžvelgus, organizatoriaus portretas – labiausiai patyrę,
pavojingiausi nusikaltėliai, vengiantys didelio organizuotumo nusikalstamose bendrijose dalyvavimo
nusikalstamose veikose, taip pat naudojasi statytiniais asmenimis, ieškantys neteisėtų ryšių su teisėsaugos
institucijomis. Šitų subjektų išaiškinimas yra vienas iš sudėtingiausių uždavinių.
3. Kurstytojas (Praktika rodo, kad kurstytojas yra bene pavojingiausias [jo iniciatyva, jo
išradingumas]. Asmuo, palenkęs kitą asmenį daryti NV. Paprastai tai asmuo, kuris tiesiogiai
bendrauja su vykdytoju. Tai tas, kuris lenkia, formuoja ketinimą tokio asmens sąmonė padaryti
nusikalstamą veiką. Jis suformuoja tikslą, motyvą daryti NV. Palenkimo būdai (jų įst. leidėjas net
nebando vardinti; jie labai įvairūs, priklauso nuo LABAI daug žmogiškų aplinkybių): patarimas;
apgavystė; įkalbinėjimai, prašymai; įsakymai; keršto, pavydo skatinimas; grasinimai (jeigu
grasinimo poveikyje iškyla asmeniui reali grėsmė jo sveikatai, jo artimųjų sveikatai/gyvybei, tai
tokioje situacijoje padaryta NV gali būti vertinama būtinojo reikalingumo kontekste ir tokiu atveju
asmeniui neiškyla BA). Turi būti konkretus kurstymas daryti konkrečią nusikalstamą veiką. Tai
nereiškia, kad kurstytojas ir kurstomasis privalo žinoti konkrečią NV sudėtį. Turi būti konstatuota,
kad kurstomasis supranta kurstytojo pasisakymus (pagrindžiant ir kurstomojo kaltę). Kurstymas
neturi likviduoti kurstomojo veiksmų laisvės (jeigu būtų tokia situacija, kad kurstytojas per prievartą
bando priversti asmenį daryti NV, jeigu sukelia būtinojo reikalingumo situaciją, tai kurstomajam
negali iškilti BA)
Subjektyvioji kurstymo pusė: kurstytojas visada turi suvokti faktines/juridines aplinkybes tos
nusikalstamos veikos, kurią lenkia padaryti asmenį. Turi būti priežastinis ryšys tarp kurstytojo
veiksmų ir dėl kurstomojo padarytos veikos atsiradusių padarinių.
Valine prasme kurstytojo būsena yra išreiškiamas kaip noras, siekimas, kad kitas asmuo padarytų
NV.
Atribojant kurstymą ir provokaciją, reikia pabrėžti, kad BK 32 str. nurodo, kad teisėsaugos
užduoties vykdymas šalina baudžiamąją atsakomybę (Jeigu nepažeidžiamos kriminalinių veiksmų
teisėtumo ribos. Problema buvo tame, kad anksčiau nebuvo apibrėžtos aiškios ribos. Kurstymas
galėjo virsti provokacija). Jeigu asmuo išprovokuojamas daryti NV (net ir pačiais geriausiais
teisingumo įvykdymo ketinimais), tokiu atveju tokia veikla, net ir teisėsaugos institucijų atliekama,
yra vertinama kaip kurstymas padaryti NV. Teisėsaugoms institucijoms ne visada pavyksta atriboti
nusikaltėlio demaskavimo, jų NV ir savo pačių nusikalstamų veiksmų, kadangi buvo išprovokuojama
atskirų asmenų neteisėta, t.y. nusikalstama veika. Pvz.: vieno rajono prokuroras buvo nuteistas už
kyšininkavimą, kadangi STT pasiųstas asmuo, jam pažįstamas, jį įtikino, kad už tam tikrą pinigų
sumą gali padaryti „gerą darbą“ (Nutraukti kažkam bylą). Paprovokuotas STT, prokuroras
nutraukė bylą. Prokuroras buvo nuteistas nacionaliniuose teismuose, o Strasbūro teismas jį
išteisino. EŽTT pasakė, kad tokiu atveju prokuroras buvo išprovokuotas ir buvo kurstoma padaryti
nusikalstamą veiką. Taip pat pridūrė, kad tie „provokaciniai veiksmai“ negali būti pernelyg aktyvūs.
Papildomai pasižiūrėti dėl neteisėto demaskavimo:
2000 gegužės 28 d. KT nutarimas dėl operatyvinės veiklos (atribojant neteisėta demaskavimą nuo
laikymosi teisėtumo principo demaskuojant nusikalstamas veikas)
4. Padėjėjas. Akcentas, kad padėjėju taip pat laikomas asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti
nusikalstamos veikos rezultatą. Padėjėjas sudaro palankias sąlygas bendros NV padarymui. Tuo
pačiu galime vertint ir kaip sudarymą sąlygų arba užtikrinimą galimybių paslėpti NV pėdsakus.
Paprastai padėjimas atliekamas iki NV padarymo, tačiau įmanomos situacijos, kai tai vyksta pačio
NV darymo metu, skirtingai nuo kurstytojo, padėjėjas nesukelia ketinimo vykdytojui daryti NV, bet
sudarydamas sąlygas NV padarymui, suteikdamas viltis kitiems bendrininkams, stiprina kurstytojo
ketinimą, organizatoriaus palaikytą ketinimą. Tai tokia veika, kuri labai reikšminga NV padarymui.
Padėjėjas savo veiksmais arba iš esmės prisideda prie NV (sudaro esmines, būtinas sąlygas NV
padarymui), arba tas padėjimas nėra tokio lygio, bet vis tiek padėjimu pripažįstama tie veiksmai,
97
© A. M.
 kurie turi svarbią reikšmę. Įstatymo leidėjas vardina padėjimo galimus variantus. Įstatymo leidėjas
taip įtvirtina tą principą, kad BA ir baudžiamosios represinės priemonės nebus taikomos, jeigu bus
kitokios formos padėjimas. Padėjimo sąrašas yra BAIGTINIS.
a. Fizinis padėjimas (materialusis padėjimas). Nusikaltimo padarymo priemonių, įrankių
suteikimas, materialinės/finansinės pagalbos, būtinos darant NV, užtikrinimas. Paprastai
galima sakyti, kad tai aktyvūs veiksmai. Padėjėjas aktyviai prisideda prie bendros NV
padarymo. Retesniais atvejais – neveikimas (pvz. organizuotos grupės narys, siekdamas
padėti bendrininkams užgrobti svetimą įmonės, kurios apsaugos darbuotojas jis yra, turtą,
neįjungia signalizacijos ir „praleidžia pro akis“ įsibrovusius nusikaltėlius)
b. Intelektinis padėjimas. Nurodymai, instruktažas kaip padaryti NV, kaip paslėpti NV
pėdsakus, instruktažas. Tai pagalba, kuri paprastai reikšmingai vykdytojui, bet skiriant nuo
kurstytojo, kad tai nėra lenkimas daryti NV. Ši intelektinė forma turi būti pakankamai aiški ir
suprantama tam asmeniui, kuriam tokia pagalba teikiama (ne kažkokie bendro pobūdžio
kalbėjimai).
Padėjimas bendrininkavimo prasme yra tokie veiksmai, kurie atliekami iš anksto, rečiau NV
darymo metu. Jeigu nėra iš anksto pažadėtas nusikalstamu būdu įgyti turto realizavimas, tai
anksčiau buvo traukiama BA bendrininkaujant, bet dabar taip nėra. Pagal dabartinį BK, jeigu iš
anksto nesutarus realizuojamas nusikalstamu būdu įgytas turtas, sudaro savarankišką nusikaltimą
(BK 189 str.).
Bendrininkavimas (54 str. 2 d. 1 p. – būtina nustatyti veikos pavojingumo laipsnį) dažnai gali būti
prielaida veikos pavojingumo didėjimui.
Subjektyvieji padėjimo požymiai. Asmuo supranta savo daromų veiksmų pobūdį. Supranta tuos
veiksmus, kurie yra uždrausti BK 24 str. 6 d., kurie apibūdina objektyviąją veiklą (tuos veiksmus,
kuriais realizuojamas padėjimas). Turi suprasti ne tik padėjėjo bendrininkavimo subjektyviąją pusę
(ir pavojingumą, ir esmę tų veiksmų), bet turi suprasti ir to nusikaltimo, kurį padėjėjas padeda
realizuoti, pobūdį (vykdytojo numatyto ar jau ir daromo NV esmę). Asmuo, kuris teikia intelektinę
ar valinę pagalbą, turi suprasti, kad teikia pakankamai protingam ir subrendusiam asmeniui, t.y.
supranta, kad tai nusikaltėlis, kuriam galima BA (Sulaukęs atitinkamo amžiaus ir tas asmuo yra
pakaltinamas). Taip pat padėjėjo veiksmai yra tyčiniai. Ji tyčia bando palengvinti kitų bendrininkų,
pirmiausiai vykdytojo, veiksmų realizavimą.
1.
Subjektyvioji bendrininkavimo pusė: aš žinau, kad tu žinai, kad aš žinau (čia yra bendra formulė nustatant
bendrininkavimo subjektyviąją pusę).
Bendrininkavimo teisinė reikšmė:
● Bendrininkavimo rūšys turi reikšmės kvalifikacijai. BĮ taikytojams ir teismams labai svarbu
nustatyti kiekvieno bendrininko indėlį į NV tam, kad būtų individualizuota BA ir nebūtų nepagrįsto
baudžiamųjų represinių priemonių taikymo.
● Bendrininkų rūšys apibūdina kiekvieno iš bendrininkų veiklos, indėlio į NV pobūdį.
● Bendrininkavimo formomis, kurias įstatymo leidėjas aprašo išsamiai (BK 24 str.), atskleidžia bendrai
veikoje dalyvaujančių asmenų veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį.
● Bendrininkų grupė gali būti pripažįstama kaip kvalifikuojantis požymis (Retai, bet gali). Įstatymų
leidėjas numato tokią bendrininkavimo formą kaip veikos pavojingumą didinančią (kvalifikuojančią)
aplinkybę. Pvz. išžaginimas su grupe (BK 149 str. 2 dalis), BK 150 2 dalyje numatyta veika.
● Kai kuriais atvejais bendrininkų grupė gali būti pripažįstama kaip BA sunkinanti aplinkybė (Tai
reiškia, kad gali ir nebūti. Fakto klausimas).
BK 24 str. 1 dalis – galima kalbėti apie bendrininkavimą plačiąja prasme.

98
© A. M.
BK 25 str. dėstomi konkretūs požymiai, bet praktikoje yra pakankamai daug situacijų, kai bendrininkų veika
neatitinka BĮ aprašytų bendrininkavimo formų.
Bendrininkavimo formos. Tai visuma momentų (subjektyvūs ryšiai tarp bendrininkų, bendrininkų skaičius,
veiksmų bendrumas, organizuotumo laipsnis, daromos veikos pavojingumas, daromų veikų kiekis
bendrininkaujant) kurie leidžia atriboti vienas bendrininkavimo formas nuo kitų (anksčiau buvo aiškūs BĮ
išskyrimo būdai – pagal tai, ar susitarė (nesusitarę, susitarę). Dabartiniu metu tokio skirstymo nėra. Kalbama
apie susitarimą (nepriklausomai kada – prieš NV darymą, NV darymo eigoje):
● Bendrininkų grupė. Kai bet kurioje NV stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti, tęsti ar
baigti nusikalstamą veiką, jeigu BENT DU IŠ JŲ YRA VYKDYTOJAI. Kalbant apie
bendrininkavimą plačiąją prasme, gali būti du bendrininkai, bet jie nebus vykdytojai (čia nebus
bendrininkų grupė, bet vis tiek bus konstatuotas bendrininkavimas – bendrininkavimas be formos).
Tas susitarimas gali būti išankstinis, gali būti prisijungimas prie jau daromos NV. Jeigu prisijungę
asmenys dar sugeba atlikti kažkokius veiksmus, kurių objektyvi išraiška atitinka BK spec. dalyje
uždraustą NV sudėtį, tai jie bus traktuojami kaip bendravykdytojai. Tais atvejais, kai bendrininkauja
asmenys ir jie paprastai atlieka vykdytojų funkcijas, labai svarbu tiksliai kvalifikuoti, ar jie tikrai
vykdytojai ir jų indėlį į NV realizavimą. Teisme turi būti konstatuojama aiški išvada, su kokia
bendrininkavimo forma yra susidurta (Skiriant bausmę reikia atsižvelgti į bendrininkavimo formą,
rūšį).
o Bendrininkų grupė gali būti pripažįstama kaip kvalifikuojantis požymis (Retai, bet gali).
Įstatymų leidėjas numato tokią bendrininkavimo formą kaip veikos pavojingumą didinančią
(kvalifikuojančią) aplinkybę. Pvz. išžaginimas su grupe (BK 149 str. 2 dalis), BK 150 2
dalyje numatyta veika.
o Kai kuriais atvejais bendrininkų grupė gali būti pripažįstama kaip BA sunkinanti aplinkybė
(Tai reiškia, kad gali ir nebūti. Fakto klausimas).
● Organizuota grupė. Organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar
daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį (tai nėra didžiausio
sudėtingumo, didžiausio pavojingumo veikos – pakankamai lengvos), sunkų ar labai sunkų
nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi
skirtingą vaidmenį. Organizuotoje grupėje taip pat sutinkamas ir išankstinis susitarimas (nes
atsiranda vaidmenys ir vaidmenų pasiskirstymas). Susitarimas gali pasireikšti įvairia forma – raštu,
žodžiu, konkliudentiniais veiksmais (gali būti net ir taip, jeigu vienas bendrininkas veikia ne taip,
kaip susitarė su kitais bendrininkais, bet kiti bendrininkai nesutrukdo tam, nekreipia į tai dėmesio, tai
reiškia, kad jie konkliudentiniais veiksmais sutiko su tokiais vykdytojo veiksmais). Organizuota
grupė pasižymi tam tikrais pastovumo, stabilumo, tarpusavio tvirtumo ryšiais. Neretai kruopščiai
rengiamasi NV, planuojama, apsirūpinama NV darymo įrankiais, priemonėmis (ginklas nėra būtinas
OG požymis). OG gali sudaryti ir vien vykdytojai, bet paprastai yra tas, kuris organizuoja, tas, kuris
vykdo ir t.t (yra vaidmenų pasiskirstymas).
o Skirtingai nuo bendrininkų grupės, organizuota grupė visada laikoma kaip aplinkybė
sunkinančią BA.
o Organizuota grupė, kaip ir bendrininkų grupė, atskirais atvejais laikoma kaip aplinkybė
kvalifikuojančią NV (Kvalifikuotų sudėčių požymis; dažnai plėšimo (180 str. 3 dalis),
reketavimas (181 str. 3 dalis). Jeigu sudėtyje yra kvalifikuojantis požymis, tai taikyti BK 24
str. (bendrininkaujant) nebereikia.
BG ir OG atribojimas:
✔ Pastovumas, ryšių tvirtumas būdingas organizuotai grupei. Dažnai numatomas
perspektyvos, bendros NV tęstinumas
✔ Bendrininkų grupė paprastai tokia jungtinė kelių asmenų veikla, kuri nenukreipta
tolesnei veiklai. Dažnai padarius NV, bendrininkų grupė išnyksta.
● Nusikalstamas susivienijimas. Sukūrimas tokios bendrijos laikoma baigta NV. Nieko daugiau
nereikia. BK 249 str. Taip pat jeigu asmuo įstoja į nusikalstamą susivienijimą, tai irgi baigtas
nusikaltimas; daugiau nieko nereikia, kad gautų užtikrintą laisvės atėmimą. Yra tada, kai bendrai
nusikalstamai veiklai – vienam ar keliems apysunkiams, sunkiems ar labai sunkiems nusikaltimams
99
© A. M.
 daryti – susivienija trys ar daugiau asmenų, kuriuos sieja pastovūs tarpusavio ryšiai bei vaidmenų ar
užduočių pasiskirstymas. Nusikalstamam susivienijimui prilyginama antikonstitucinė grupė ar
organizacija bei teroristinė grupė. Nusikalstamo susivienijimo problematiką gana ilgai sprendė LAT.
Paskutinė LAT BBS apžvalga šiuo klausimu buvo 2006 m. „Teismų praktikos nusikalstamo
susivienijimo baudžiamosiose bylose apžvalga“. Dėstytojas siūlo susipažinti su šia apžvalga.
Nusikalstamas susivienijimas daug didesnio laipsnio, ryšio organizacija, tai glaudesnė organizacija,
kuriai būdinga glaudūs tarpusavio ryšiai, ilgalaikė NV perspektyva, organizacinis apiforminimas
(priesaikos, išbandymai, kultūra, taisyklės), techninis aprūpinimas. Kai kuriose bylose galima
konstatuoti ryšius su teisėsaugos institucijomis, sava žvalgyba/kontra žvalgyba, smogikai, fizinė
apsauga, geras apsirūpinimas transporto/ryšio priemonėmis. Įstatymų leidėjas paprastai kalba apie 3
asmenis nusikalstamam susivienijime, bet dažniausiai tai būna labai sudėtingos struktūros. Įstatymų
leidėjas nurodo, kad nusikalstamam susivienijimui prilyginama teroristinė grupė bei antikonstitucinė
grupė ar organizacija.
Bendrininkų BA pagrindai ir ribos
Vienintelis ir pakankamas BA pagrindas – asmens, kuriam inkriminuojama atitinkama veika, to asmens
veikoje konstatavimas atitinkamos NV sudėties požymių visuma. NV sudėtis kaltininko elgesyje (nustatyta
konkreti, rūšinė NV sudėtis)
Turi būti nustatoma bendrininkavimo sudėtis, bendrininkavimo forma ir rūšis. Turi būti nustatyta, kad tas
asmuo ir objektyviuosius (numatytus 24 str.) požymius, ir subjektyviuosius atitiko (visuma) + turi būti
konstatuota bent pagrįsta nuoroda į konkretų BK spec. dalies straipsnį, kuriame būtų aprašyta bendrai
sumanyta, realizuota NV sudėtis, ta NV, kurią darant būtų apjungta kelių asmenų veika, pastangos.
Bausmė yra skiriama tose pačiose ribose, kurios numatytos tos sankcijos straipsniuose, pagal kurią
kvalifikuojama bendrininkų veika. Atsakomybės ribos apibrėžtos BK spec. dalies straipsnio sankcijoje. Tai
reiškia, kad pagrindai ir bausmės ribos vienodos visiems bendrininkams.
Bausmės individualizavimo principas nepaneigiamas išsprendžiant bendrininko atsakomybės klausimus.
Įstatymo leidėjas paprastai nurodo, kad veikos kvalifikacija/atsakomybės ribos priklauso nuo vykdytojo
veikos. Tačiau egzistuoja BA individualizavimo principas, todėl BĮ yra įtvirtintos nuostatos, kurios teigia,
kad bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo veikas, kurias jis padarė su jų tyčia.
Įstatymų leidėjas taip pat reikalauja, kad turi būti nustatyta bendrininko rūšis, forma. Individualizavimo
principas tuo ir yra užtikrinamas.
Akcesoriškumo klausimas. Tai kalba apie papildomą, pridėtinę, antrinę, šalutinę, t.y. ne tokia svarbią
veiką. Tai reiškia, kad bendrininkų atsakomybė siejama su vykdytojo padarytos veikos kvalifikavimu. Būtų
nelogiška, jeigu asmenys atsakytų už tuos veiksmus, kurie buvo neapimti kitų bendrininkų tyčios. Jeigu nuo
atsakomybės atleidžiamas vykdytojas, tai turėtų būti atleidžiami ir kiti bendrininkai (tai nelogiška, tad
egzistuoja toks dalykas kaip loginis akcesoriškumas – kiekvieno bendrininko indėlis turi būti įvertintas ir
atitinkamai traukiama atsakomybėn už tą indėlį į nusikalstamo ketinimo realizavimą; ribas bendrininkų
atsakomybei apibrėžia subjektyvieji bendrininkavimo požymiai – kiek tyčia apėmė, tiek galima
inkriminuoti).
Įstatymų leidėjas nenustato atskirų bendrininkavimo rūšių pavojingumo. Suvienodinama atsakomybė tik
nusikalstamo susivienijimo atveju (BK 26 str. 5 dalis), taip pat pagal 249 str. visi laikomi kaip vykdytojai.
Įstojimas į nusikalstamą susivienijimą yra baigta NV. Jeigu bendrininkai, nusikalstamos susivienijimo
nariai, dalyvauja nusikalstamo susivienijimo numatytose, planuotose veikose, tai tokių bendrininkų veika
yra apibūdinama kaip nusikalstamų veikų daugetas (teisme jie bus traukiami atsakomybėn už 249 str.
[buvimą NS] + tas/tie BK spec. dalies straipsniuose aprašytos NV sudėtys, kurios atitiko nusikalstamo
susivienijimo dalyvių bendrai, susitarus daromas veikas). Jeigu teisme konstatuojama, kad jis nėra
nusikalstamo susivienijimo narys, bet jeigu jis darė konkrečius veiksmus, kuriuos atliko nusikalstamo
100
© A. M.
susivienijimo labui, tai jis bus traukiamas atsakomybėn už tuos konkrečius veiksmus (jam neinkriminuos
BK 249 str., bet inkriminuos kitą BK spec. dalies straipsnį, kuriame aprašyta sudėtis atitiko to asmens veikos
objektyvią išraišką).
Įstatymų leidėjas labai imperatyviai reikalauja, kad būtų pagrindžiama kiekvieno bendrininko rolė, indėlis į
bendrą NV. BK 54 str. 2 dalis, 6 punktas nurodo, kad turi būti nustatyta bendrininkavimo rūšis (čia
atsispindi ir indėlis, tad BK 58 str. paminėtas „indėlis“ jau kaip ir perteklinis) ir forma, 58 str. kartoja
nuostatas, nurodydamas, kad turi būti nustatyta ne tik bendrininkavimo forma ir rūšis bet ir indėlis bei
pobūdis (parodo organizuotumo ryšį ir t.t.).
Kalbant apie baudžiamąją bendrininko atsakomybę, reikia aptari ekscesą. Tai tokie vykdytojo veiksmai ar
net padaryti nusikaltimai, kurie nebuvo apimti bendrininkų tyčios (tai tokie veiksmai, apie kuriuos kiti
bendrininkai nežinojo, neaptarė, nepritarė, nenumatė, padarė tai, kas jiems buvo netikėtas).
EKSCESAS GALI BŪTI (Siekdamas realizuoti individualios atsakomybės taikymo principą, įstatymo
leidėjas išskiria dvi eksceso formas):
● Kiekybinis ekscesas. Tai vienarūšis sumanytam bendram nusikaltimui padarytas nusikaltimas, bet
priežastinis ryšys tarp bendrininkų ir daromos veikos nenutrūksta. Bendrininkai negali atsakyti,
ko neapėmė jų tyčia, kam nebuvo duotas sutikimas, bet jeigu padaryta veika savo pobūdžiu ar esme
(ne analogiška, bet iš esmės vienarūšė), tai tokiu atveju (pvz. sumanė reketuoti (BK 181 str.), bet to
reketo metu turto prievartavimas perauga į plėšimą (turto pasisavinimas naudojant prievartą,
sukeliant padarinius sveikatai). Vykdytojas atsakys už realiai padarytą veiką, o bendrininkai atsakys
už rengimąsi reketui.
● Kokybinis ekscesas. Kai padaroma nevienarūšė, nepanaši veika, palyginus su ta, kuri buvo
sumanyta, sutarta. Visiškas nesuderinamumas tarp vykdytojo veikos ir tarp bendrininkų numatytų,
sutartų ir aptartų galimų veiksmų. Tokius atveju priežastinis ryšys tarp bendrininkų ir daroma
veika nutrūksta.
Savanoriškas bendrininkų atsisakymas pabaigti NV
Toks atsisakymas pabaigti NV buvo aptartas kalbant apie BK 23 str., kur yra vienas iš klausimų analizuojant
NV padarymo stadijas.
Toks atsisakymas turi būti galutinis, tęstinio pobūdžio, nebegrįžtama prie NV, toje veikoje negali būti kitos
NV sudėties požymių
Bendrininkavimo atveju bendra taisyklė, kad kiekvienas bendrininkas, nusprendęs atsisakyti pabaigti NV
(jau realizuojamą, daromą) turi neutralizuoti savo indėlį. Turi pašalinti tai, kas buvo svarbu, reikšminga
bendroje bendrininkų veikoje. Padėjėjas tarkim reikalauja grąžinti NV padarymo įrankius, kurstytojas turi
įtikinti kitus bendrininkus nebedaryti NV. Vykdytojas neprivalo informuoti apie sumanytą NV, jam pakanka
tiesiog neveikimo, NV nedarymo, NV nerealizavimo. Bendrininkams siekiant išvengti BA, tas aktyvumas
gali apsireikšti ir tuo, kad jeigu bendrininkai nepasiduoda skatinimams baigti daryti NV, tai yra galimybė
kreiptis į teisėsaugos institucijas suteikiant daug informacijos ir bandant bendradarbiaujant su teisėsauga
sustabdyti NV realizavimą. Jeigu visgi nepavyksta sustabdyti NV darymo, tai visgi atsakomybė iškyla.
Prisidėjimas prie nusikaltimo
Jis neretai vertinamas kaip padėjimas (REIKIA NEMAIŠYTI). Tai specifinis BT institutas, kuris reguliuoja
BA už veikas, nors ir yra susiję su kitų asmenų NV, bet tiems kitiems asmenims nepadeda, neprisideda prie
konkrečių veikų realizavimo, t.y. nėra priežastiniame ryšyje. Tai reiškia, kad ir be šitų „prisidėjelių“
nusikaltėliai būtų realizavę NV.
BĮ numato tokius variantus prisidėjimo prie nusikalstamos veikos:

101
© A. M.
 ● Iš anksto nepažadėtas nusikaltėlio ar nusikaltimo slėpimas (tai negali būti bendrininkavimu, nes turi
būti iš anksto sumanyta)
● Nepranešimas apie žinomą, rengiamą nusikaltimą. Šitomis veikomis pažeidžiami teisiniai santykiai
(teisingumo vykdymo, teisingumo užtikrinimo procesą).
Šie veiksmai yra baustini, tad jie baudžiami už savarankišką veiksmą, kaip individai, o ne kaip bendrininkai.
Čia atsakomybė šiek tiek specifinė: 237, 238 str. (antrosios dalys). Artimųjų giminaičių, šeimos narių
atžvilgiu šie straipsniai netaikomi.
Galima įžvelgti ir kitų prisidėjimo prie NV variantų:
● Tarnybos pareigų neatlikimas. Žino teisėsaugos institucijos, kad daroma NV, bet nieko nedaro. Tai
universali prisidėjimo prie kitų asmenų nusikalstamų veikų forma (BK 229 str.)
● Piktnaudžiavimas tarnyba ir gali būti kaip prisidėjimo forma.
● BK 189 str., kur kalbama apie iš anksto nežadėto nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas,
realizavimas.

NV daugetas
Praktinė problema
Lyginant su senu BK, atsirado bent jau formuluotės atskirų formų NV daugeto. Bet kuri formuluotė BĮ
visada turi vienokias ar kitokias teisines pasekmes.
Bausmių skyrimo taisykles, kurios iš . BK 63 str. 1 d. 5 p. – „idealios NV sutapties“ institutas.
BK 63, 64 str. – NV daugeto formos lemia skirtingas bausmių taikymo taisykles. Kitose BK BD
straipsniuose daugetas turi tiesioginę reikšmę atleidžiant nuo BA. Konkrečiai nurodyta BĮ, reikalaujama, kad
turi būti atleidžiamas asmuo, kuris pirmą kartą padaro NV.
Daugetas gali lemti skirtingą bausmės atlikimo vietą.
Kalbant apie sampratą, gali būti sprendžiamas kartu su nuostatomis apie NV sampratą, sudėtį.
Daugeto samprata doktrinoje yra suprantama taip – NV daugetu laikytinos situacijos, kai yra padaroma du ar
daugiau savarankiškų nusikaltimų ar BN, kvalifikuojamų pagal skirtingus BK spec. dalies straipsnius
(Nemažiau DVI [2] NV ir ne mažiau kaip 2 veikos, kurios kvalifikuojamos pagal skirtingus BK spec. dalies
straipsnius).
Konstatuojant NV daugetą, turi būti nustatyti tokie momentai [jis yra įmanomas, kai egzistuoja tokios
aplinkybės]:
● Veikoms, kurias apibūdiname kaip daugetą, neturi būti priimti sprendimai dėl baudžiamosios bylos
nutraukimo (Nenutrauktos baudžiamosios bylos nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismo metu).
Visose (bent 2) veikose vyksta baudžiamasis procesas [jis nenutrauktas]
● Neturi būti suėję apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai (bent už 2 veikas). Arba
neturi būti suėję apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminai.
o Senatis pasireiškia 2 variantas:
▪ Nespėja teisminės institucijos priimti apkaltinamojo nuosprendžio
▪ Jeigu nuosprendis priimtas, bet nespėja valstybės institucijos nuosprendžio įvykdyti
● Neturi būti išnykęs teistumas bent už dvi veikas (arba nepanaikintas teistumas amnestijos ar malonės
aktu. Kalbant apie šį momentą, tai daugiau kaip teorinė situacija, galimybė, kuri įtvirtinta mūsų
Konstitucijoje ir įstatymuose).
● Nepriklausomai nuo to, kurioje stadijoje nutrūkusi NV
● Gali būt ir skirtingi variantai – veikos padarytos bendrininkaujant, veikos padarytos individualiai.
Teisinė/socialinė daugeto reikšmė:

102
© A. M.
 ● Tai pavojingesnė nusikalstama situacija. NV daugetas kvalifikuojamas pagal skirtingus BK spec.
dalies straipsnius. Esant daugetui kėsinamasi į bent 2 NV objektus, sukuriami skirtingi padariniai
negu darant vieną veiką [DIDESNĖ ŽALA]
● Ryškėja antisocialiniai mąstymo stereotipai. Galima kalbėti apie įsitvirtinusi
● Kalbant apie juridines pasekmes: skirtingos bausmių skyrimo taisyklės (Skiriant galutinę subendrintą
bausmę skirtingoms daugeto situacijoms). Jeigu mes konstatuojam idealią NV sutaptį, tai ĮL
privilegijuoja tokį asmenį, kuriam skiriama bausme, kadangi suteikia galimybę bausmę skirti
apėmimo būdu (faktiškai iš visų paskirtų bausmių už kelias įvairias NV lieka pati sunkiausia, pati
griežčiausia bausmė), sudėjimo būdu (kai už veikas sudedamos bausmės)
● Daugetas gali lemti bausmės atlikimo sąlygas. Teismas parenka vienokio ar kitokio sunkumo
bausmės atlikimo sąlygas.
● Daugetas kai kuriais atvejais sukuria pakartotinumo situacijas, kai veikos padaromos iš eilės (viena
po kitos, atskirais atvejais praėjus tam tikram laiko tarpui). Esant daugetui, konkrečiai pakartotinumo
variantui, mažėja galimybė taikyti atleidimą nuo BA / bausmės. Griežtesnės sąlygos sprendžiant
tokių subjektų atleidimą nuo BA (BK 39 str. kalba apie pirmą kartą padarytą NV).
● Daugeto situacijos gali lemti nuteistojo statusą, pvz. pavojingo recidyvo statusą. Visada
recidyvistams amnestijos įstatymo ribos susiaurėja.
● Turi reikšmės sprendžiant teistumo, senaties klausimus, kurie iš esmės sunkina NV subjektų padėtį.

Pavienė NV
Pavienė NV – kėsinamasi į vieną objektą, kai sukeliami vienos rūšies padariniai. Čia nekyla abejonių dėl
kaltės formos darant NV. Tai „paprasta“ nusikalstama veika.
Bent dvi pavienės veikos sudaro NV daugetą.
Pavienė veikoje yra vienos rūšies padariniai, kėsinamasi į aiškų objektą.
Atskiros pavienės veikos gali būti padaromos tik tada, kai atliekama visa aibė veiksmų.
Ta pati veika gali sukelti visą „puokštę“ padarinių 175 str., kur kalbama apie sunkų sveikatos sutrikdymą.
Tai jau sudėtingas pavienis nusikaltimas/baudžiamas nusižengimas.
Pagal tokių pavienių NV objektyviosios pusės išraiškos atskleidimą BK spec. dalyje, galime kalbėti apie
tęstines, trunkamąsias ir sudėtines nusikalstamas veikas, kurių tikslus konstatavimas neretai kelia
problemas:
● Pavienė tęstinė NV. Čia svarbus laiko momentas, laiko faktorius. Laiko atžvilgiu tai besitęsianti NV
ir susidedanti iš esmės tapačių/analogišku nusikalstamų veiksmų. Galima sakyti, kad tai nuosekliai
atnaujinamų nusikalstamų veiksmų seka (Pvz. ima kyšį iš tų pačių asmenų už tą patį veiksmą).
Kiekvienas toks veikos epizodas gali būti kvalifikuojama kaip savarankiška nusikalstama veika.
Jeigu generalinis NV tikslas (ta pati kaltės forma), iš esmės mes kalbame apie vieną NV –
kėsinamasi į tą patį objektą, tas pats subjektas, ta pati kaltės forma, tas pats ketinimas. Tęstinės gali
būti ir neatsargios nusikalstamos veikos (tarnybos pareigų neatlikimas. „kiurksio“ užimdamas
atsakingas pareigas ir daro viena po kitos neatsargias NV), bet retokai. Tęstinės NV yra padaromos
identiškais, analogiškais veiksmais (tai nėra visiškai tikslu; yra bylų, kur tapati veika susideda arba
atliekama atliekant panašius vienarūšius veiksmus, bet jokių būdu ne tapačius). Vienarūšiai veiksmai
sudaro objektyviąją NV pusę. Padariniai pavienėje tęstinėje veikoje vienarūšiai (jeigu skirtingi
nevienarūšiai padariniai, tai jau signalas, kad gali būti konstatuojama ne pavienė tęstinė NV, bet
galime kalbėti apie NV daugetą). Apibendrintai – tęstinės NV veikos – nuosekliai vienas po kitos
laiko atžvilgiu atnaujinamos veikos, gali būti identiškos, analogiškos veikos, bet dažniausiai
vienarūšis veikimas/neveikimas, sukeliantis vienarūšius padarinius. Visumoje sudaro vieningą
rezultatą (kalbant apie tyčinius – generalinis tikslas). Tie padariniai yra apjungti ne vien tik tos
pačios kaltės formos, bet ir tas pats priežastinis ryšys (tas pats subjektas, tas pats objektas). Praktika
rodo, kad tęstinės NV dažniausiai aktyvi veika (tačiau yra pavyzdžių ir BK 229 str.

103
© A. M.
● Trunkamosios NV. Tai veikos, kuris besitęsia tam tikrą laiką (turi proceso pobūdį. Prasideda kokiu
nors veikimu na ir po to tęsiasi atitinkamų pareigų nevykdymu, už kurį subjektui visada gresia
baudžiamasis persekiojimas). Pavyzdys: narkotikų, sprogstamųjų medžiagų disponavimas. Tokiose
veikose NV sudėtis yra realizuojama visą laiką. Prasidėjo ir ji tęsiasi. Pakartotinių veiksmų subjektui
atlikti nebereikia. Asmuo visada yra NV būsenoje. Galima sakyti, kad padariniai irgi tęsiasi visą
laiką (visada yra pavojus kokiams nors NV objektui, į kurį kėsinamasi darant tą veiką). Veika
pasibaigia teisėsaugos institucijoms atskleidus NV darymą, įsikišus; pats kaltininkas nutraukia
daromą NV (pats kaltininkas pristato draudžiamas medžiagas į atitinkamą įstaigą). Tai gali būti ir
tyčiniai, ir neatsargus nusikalstami veiksmai.
● Sudėtinės NV. Sudėtinėse sudėtyse NV yra bent dviejų NV sudėtys, kurios toje sudėtinėje sudėtyje
praranda savo savarankiškumą ir tampa sudėties aprašymo įstatyme dalimis. Tai tas pats plėšimas.
Tarpukario LR BK tai buvo vadinama idealiniais susidėjimais (dabar tai idealioji sutaptis). Plėšimas
yra sudėtingas sudėtinis nusikaltimas – dviejų nusikaltimų visuma. Neretai viena iš šių veikų yra to
pagrindinio tikslo, kalbant apie plėšima, neteisėto praturtėjimo, būtinas momentas (Psichine ar fizine
prievarta asmuo neteisėtai užvaldo kito asmens turtą). Ta pačia veika sukeliami ne vienarūšiai
padariniai (Pirmieji padariniai gali sukelti antruosius padarinius – palaužus pasipriešinimą fizine jėga
gali būti ir neteisėtai užvaldomas turtas). Padarinių visuma yra reikalinga norint realizuoti tą NV
sudėtį, kuri numatyta BĮ. Sudėtingose NV gali būti išvardinamos alternatyvios veikos, gali būti
išvardinami alternatyvūs padariniai – BK 135 str. (regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ir
kitus sunkius padarinius); BK 259-260 str. (narkotikai) visa serija veiksmų, kurie yra iš esmės
atskleidžiantys tos rūšies NV padarymo mechanizmą arba variantus kaip tos veikos gali būti
realizuojamos (įgijimas, laikymas, gabenimas, vartojimas, platinimas; tarp šitų sąvokų,
apibūdinančių asmens veiksmus yra žodelis „arba“, tai reiškia, kad toki veiksmai yra alternatyvūs –
bent vieną iš šių veikų atlikus gali būti konstatuojama baigta NV; jeigu asmuo padaro kelias
uždraustas alternatyvias veikas, tai tokiu atveju mes turime vieną NV. Tai nebus daugetas).

104
© A. M.
Daugeto formos
Kalbant apie daugeto formas, yra įvairių daugeto klasifikacijų. Galime skirti tokias daugeto formas:
● Sutaptis
o Idealioji sutaptis. Tvirtinima, kad idealioji NV sutaptis yra tais atvejais, kai viena veika tuo
pačiu metu yra padaroma bent jau dvi skirtingos NV, kurių sudėtys įtvirtintos BK SD (viena
veika tuo pačiu metu realizuojamos dvi NV sudėtys). Ypatumas, kalbant apie idealią sutaptį,
būdinga tai, kad esant idealiai sutapčiai, ta pati veika tampa tą idealiąją sutaptį sudarančių
veikų objektyviąja puse. Tais pačiais veiksmais gali būti realizuojama bent jau minimum 2
veikų objektyvioji pusė (pvz. kai nužudomas asmuo susprogdinant jį automobilyje; kai
nužudomas asmuo padegant patalpą, kurioje tas asmuo yra, - atimama gyvybė ir ta pačia
veika yra sunaikinamas turtas). Sukuriami skirtingų rūšių padariniai. Didesnių problemų
kalbant apie idealiąją sutaptį nekyla, kai ta veika kėsinamasi į skirtingus objektus (žmogaus
gyvybė atimta, turtas sunaikintas). Įmanomos situacijos, kai ta pačia veika sukeliami
skirtingų rūšių padariniai kėsinantis į tą patį vieną objektą (pvz. pykosi kaimynai, kai tik
matydavo, kad Petras eina pro Antano namus, Antanas špygą iškiša. Petras pasakė, kad vieną
kartą tau baigsis. Eidamas pasiėmė medžioklinį šautuvą, pamatė špygą, šauna į langą, šūvis
pakankamai taiklus, žūsta Antanas. Pasiskleidę šaratai kliudo ir kitą asmenį). Idealiojoje
sutaptyje galimos ir skirtingos kaltės formos. Antanas buvo tyčios auka, o toje patalpoje
buvusi, bet nepastebėta moteris kaltininko sužalota (buvo konstatuota, kad neatsargumas, jog
žinojo, kad Antanas vienas gyvena). Tam pačiam objektui, ta pačia veika yra padaromos
skirtingos rūšies žala, skirtingos kaltės formos įmanomos idealioje sutaptyje. Tai gali būti
mišrios kaltės variantas (ji BĮ neapibrėžta tik kartais pasitaikanti praktikoje). Praktika rodo,
kad idealioji sutaptis aktyvia veika sukeliama situacija. Taip pat reikėtų paminėti idealios
sutapties skirtumą nuo BT normų konkurencijos. Idealioji sutaptis – veika, kuri
kvalifikuojama pagal minimum du BK spec. dalies straipsnius. Kalbant apie normų
konkurenciją, šitas teisinis reiškinys pastebimas, kai yra padaroma veika, kuri yra aprašyta BĮ
bent jau dviejuose, net ir keliuose straipsniuose (kai bent dvi bk spec. dalies normos iš esmės
apibūdina tą pačią veiką – kyšininkavimas (225 str.) ir piktnaudžiavimas (228 str.).
Kyšininkavimas yra piktnaudžiavimo pareigybine padėtimi variantas. Galima kvalifikuoti
pagal 228 (bendrąją normą), bet bus kvalifikuojama pagal specialią normą – 225 str. (Nes
spec. norma nugali bendrąją). Esant normų konkurencijai, kai veika gali būti
kvalifikuojama pagal du BK spec. dalies straipsnius nereiškia idealiosios sutapties.
o Realioji sutaptis. Kai asmuo keliais savarankiškais veiksmais padaro du ar daugiau NV,
numatytų skirtinguose straipsniuose. Čia veikos eina viena po kitos. Tai nereiškia, kad gali
būti didelis atotrūkis laike. Atskirais atvejais tas laiko tarpas gali būti prilyginamas 0
(apiplėšia ir nužudo, išžagina ir nužudo). Įvairus atotrūkis, priklausomai nuo situacijos, gali
būti skirtingas. Tai nėra absoliutus požymis atribojant idealiąją ir realiąją sutaptį. Kalbant
apie realiąją sutaptį, nėra šventa taisyklė, bet gana dažnai naujai daroma veika yra
būdas/kelias paslėpti anksčiau padarytą NV.
Dažnai praktikoje sutaptis konstatuojama dirbtinai. Turto grobimo bylos, turto švaistymo bylos.
Visada, kai JA turtas grobstomas, valstybinis turtas grobstomas, dažnai kalbama apie BK 300 str.
(dokumentų suklastojimas). Be klastojimo nėra įmanoma realizuoti tos NV – neteisėtai
pasisavinti turtą. Tas veikos padarymas yra būtinas to pagrindinio nusikaltimo padarymo
(svetimo turto užvaldymo) mechanizmas. Dėstytojo nuomone, tai baudžiamosiose bylose
nuoroda į 300 str. perteklinis. Tai gali būti vertinama kaip baudimas du kartu už tą patį.
Teisinės atribojimo pasekmės:
▪ Nebūtinai, bet paprastai yra skirtingi senaties terminų skaičiavimo variantai.
o Kalbant apie idealiąją sutaptį, senatis pradedama skaičiuoti visoms veikoms,
sudarančios idealiąją sutaptį, tuo pačiu metu (nuo to pačio momento, kai prasideda
patraukimo BA‘ėn senaties terminai)
105
© A. M.
 o Kalbant apie realiąją sutaptį, kai yra atotrūkis laike (jis gali būti labai įvairus. Ir
metai, ir 0), senaties terminas yra skaičiuojamas atskirai (fakto klausimas).
o Realioji sutaptis suponuoja sunkesnį bausmės skyrimo taisyklių taikymą (idealioje
sutaptyje bausmės tik apimamos), realiojoje sutaptį bausmės apėmimas negalimas.
o Reali sutaptis sukuria pakartotinumo situaciją. Tai NV daugeto variantas. Tai
reiškia, kad toks asmuo, kurio veika apibūdinama kaip reali sutaptis, neturi tikėtis
lengvo atleidimo nuo BA / bausmės. Į tokį asmenį teismų požiūris būna
griežtesnis, labiau neigiamas. Gali pradėti eiti kalba apie net ir recidyvą.
● Recidyvas [grįžtantis. Grįžta ten, kur buvo] (BK 27 str.). Tai įstatyminė klasifikacija, „legalūs“
daugeto klasifikavimai. Nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą ir
jeigu teistumas neišnykęs vėl padaro vieną ar daugiau nusikaltimų. Apie recidyvą kalbama kai
daromi NUSIKALTIMAI. Baudžiamieji nusižengimai čia neįeina. Įstatyme yra numatyti:
o Recidyvistas. Gali lemti jo pripažinimą pavojingu recidyvu. Jeigu asmuo padaro tokias
veikas, kurių visuma leidžia kalbėti apie recidyvą, jis konstatuojamas kaip recidyvistas.
Nereikia jokio teismo atskiro rašto.
o Pavojingas recidyvistas. Tai figūra, kuri pripažįstama teismo sprendimu. Amnestijos tokie
asmenys gali nebesitikėti. Jie laikomi skyriumi nuo kitų nuteistųjų. Praktika rodo, kad ne
mažiau pavojingi taiso labiau pavojingus, bet atvirkščiai (elgesio stereotipai, autoritetas
zonoje ir t.t.). Teistumas taip paprastai neišnyksta suėjus įprastiems teistumo terminams.
Jeigu pavojingas recidyvistas yra teisiamas, BĮ yra nurodytos atskiros bausmės skyrimo
kryptys.
Kriminologijoje kalbama apie tokius recidyvus:
i. Bendrasis recidyvas. Daroma nauja nusikalstama veika. Ši recidyvo forma ne visada turi teisinę
reikšmę. Kriminologine prasme tai gali būti kaip asmenybės apibūdinimas/ž.
ii. Specialusis recidyvas. „Specialistai“ vienoje srityje. Vagys, plėšikai. Tai analogiškų, tapačių NV
kartojimas
iii. Daugkartinis recidyvas. Nepriklausomai nuo nusikaltimų kombinacijos, konstatuojamas
daugkartinis recidyvizmas.
iv. Penitencinis recidyvas. Asmuo, kuris padarė NV ir nubaustas laisvės atėmimu ir vėl padaro tuos
veiksmus, už kuriuos numatyta (ištikimas įkalinimo įstaigoms asmuo) laisvės atėmimo bausmė.
Apie bendrininkų subjektyviąja pusę.
Reikia konstatuoti kaip kaltininko sąmonėje atsispindi supratimas, kas jis toks toje bendroje NV, ką jis daro,
kokius veiksmus atlieka. Reikia pabrėžti kaip supranta veikos pavojingą pobūdį. Turi žinoti, kad veikia ne
vienas (nereikia rašyti, kad žino visus bendrininkus). Reikia taip pat pabrėžti, kad bendrininkas supranta
priežastinį ryšį tiek tarp jo veiksmų ir kitų bendrininkų veiksmų, tiek tarp bendrininkų bendrų veiksmų ir
bendrų padarinių (kad jo veiksmai yra priežastiniame ryšyje su realizuoto bendro nusikalstamo ketinimo
atsiradusiais padariniais)

Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės

K yra įtvirtintas teisinės valstybės siekis. Šitas siekis suponuoja valstybės priedermę ne tik saugoti
svarbiausias vertybes, ne tik užtikrinti gyvybiškai svarbių teisinių santykių apsaugą, bet ir siekis reaguoti
protingai, racionaliai, demokratiškai, humaniškai ir į pasikėsinimus į saugomas vertybes (neleisti
neproporcingo, perdėto asmenų, padariusių NV, baudimo). Viena iš tokių teisinių priemonių yra ir atleidimo
nuo BA institutas.
Tai ne vien tik BT, bet ir BPT institutas. Atskiras nuostatas apie atleidimą nuo BA galima rasti ir bausmių
vykdymo kodekse. Tai pakankamai sudėtingas institutas. Jo būtinumas pasireiškia tuo, kad dažnai teisinės
valstybės tikslas gali būti pasiektas ir be sunkiausių baudžiamųjų represinių poveikių priemonių. Bylose
matyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo, be BA realizavimo. Šiuolaikinė

106
© A. M.
BT įtvirtina pagrindus ir sąlygas, kurioms esant galimas atleidimas nuo BA ar bausmės. Įtvirtinama ne tik
pati apsauga, bet ir sistema
Atleidimas nuo BA (samprata) – tai kompetentingos institucijos (Teismo) priimtas sprendimas
[nuosprendžiai, nutartys] atsisakyti teisės teisti ar bausti asmenį, kuris padarė NV, ir paskirti jam konkrečią
bausmę, t.y. asmuo yra atleidžiamas nuo pareigos patirti savo padarytos NV neigiamas teisines pasekmes
(Tai tie varžymai ir ribojimai, kurie iškyla asmeniui padarius NV, čia ne nusikalstami padariniai).
Kokios tai pasekmės?
● Teisių ir laisvių suvaržymai bei apribojimai
● Moraliniai ir turtiniai praradimai
Jos sudaro baudžiamosios atsakomybės turinį:
● Baudžiamosios teisinės pasekmės. Tai vienas iš pagrindinių BA turinio elementų.
o Bausmė
o Bausmės atlikimas
o Teistumas (jį nulemia bausmė)
o Auklėjamojo poveikio priemonės. Tais atvejais, kai atleidžiama nuo BA, asmenims gali būti
nedažnai skiriamos šios teisinės poveikio priemonės.
● Baudžiamojo proceso taikymo teisinės pasekmės. Tai tokios priemonės, kurias asmuo patiria dar
iki teismo.
o Suvaržymai, praradimai (Pareiga dalyvauti procesiniuose veiksmuose. Nedalyvaujant jis gali
būti priverstinai atvesdinamas)
Nuo BA gali būti atleidžiami tiek FA, tiek JA. Teismų praktikoje yra atvejų, kai pritaikyti JA atžvilgiu BK
36 str. konstatavus, kad JA padarytoji veika prarado pavojingumą; taip pat galimas variantas, kad atleista
nuo BA pagal BK 37 str. konstatavus, kad veika buvo mažareikšmė.
Kalbant apie atleidimą nuo BA, atskleidžiant jo esmę, pažymėtina, kad atleidžiant nuo BA nukentėjusiojo
interesai nėra ignoruojami. BT prasme ne mažiau svarbios ir nukentėjusiojo teisės bei teisėtų interesų
apsauga. Įstatymų leidėjui atleidžiant nuo BA, kad net ir besąlygiškai atleidžiant nuo BA, kaltininkas nuo
pareigos pašalinti NV sukeltus neigiamus padarinius nėra atleidžiamas. Bet kuriuo atveju kaltininkas turi
pašalinti nukentėjusiajam patirtą žalą (Toks imperatyvas kildinamas iš Konstitucijos).
Kitas aspektas, kalbant apie atleidimo nuo BA esmę, tai nėra atsakomybės išvengiamumas, nes tai yra
laikoma kaip viena iš BA realizavimo formų (Tų formų yra pakankamai daug – realizuojama pilnai paskyrus
bausmę, auklėjamojo poveikio priemonės, medicininės poveikio priemonės ir panašiai). Atleidžiant asmenį
nuo BA gali būti skiriamos (teismo diskrecija) (dažniausiai jeigu atleidžiamas pilnametis) baudžiamojo
poveikio priemonės arba (jeigu atleidžiamas nepilnametis) auklėjamojo poveikio priemonės.
Bausmės ir bausmių sistema šiek tiek traukiasi, nes kai kurios bausmės buvo perkeltos į baudžiamojo
poveikio (pvz. atėmimas teisės dirbti tam tikrą darbą, eiti tam tikras pareigas) priemonių institutą.
Atleidžiant asmenį nuo BA, atskirai konstatuojamas jo kaltumas, atskleidžiama jo asmenybė. Paprastai
atleidus nuo BA asmuo jau būna patyręs pakankamai daug teisinių, paprastai baudžiamojo proceso
sukeliamų suvaržymų. Paprastai tie suvaržymai/ribojimai pasireiškia iki teismui priimant sprendimą.
Baudžiamojo proceso priemonėms prilyginamos bausmės (viena diena kardomojo kalinimo = viena diena
įkalinimo bausmės kalėjime)
Asmuo paprastai yra atleidžiamas nuo tolesnio (nuo paties sunkiausio) BA elemento – atleidžiamas nuo
bausmės. Sakyti, kad išvengė atsakomybės (atleidžiant jį nuo BA), būtų netikslu.
Nereiškia, kad ta veika yra dekriminalizuojama (ji kaip buvo, taip ir liko NV sąraše). Įstatymas dėl to
nesikeičia. Ne įstatymui pasikeitus asmuo yra atleidžiamas nuo BA, o dėl teismo sprendimo. Jis yra
107
© A. M.
pripažįstamas nusikaltėliu, bet esant pagrindų ir sąlygų visumai, jis yra atleidžiamas nuo BA. Tai yra dėl to,
kad tos pačios rūšies NV tikrovėje gali būti labai skirtingos pavojingumo laipsniu. Neretai ir asmenybės
ypatumai, NV padarymo aplinkybės lemia, kad iš esmės yra būtina turėti daugiau galimybių diferencijuoti
BA, individualizuoti bausmę. Nustatant galimybę atleisti nuo BA sukuriama daug prielaidų teismui vertinti
padarytą veiką, jos aplinkybes, NV subjektą ir atitinkamai reaguoti paskiriant baudžiamąsias represijas.
Atleidimas nuo BA – sukūrimas galimybės diferencijuoti bausmę, o teismui galimybės individualizuoti
bausmę.
Sukuriama BK tokia teisinė situacija, kai veikai esant pavojingai pripažįstama nusikalstama, tuo pačiu yra
galimybė atleisti asmenis, padariusius tokias veikas, nuo BA. Tokia situacija gali būti vadinama kaip
depenalizacija (Tai iš esmės alternatyvi bausmei valstybės reakcija į padarytą NV).
Lyginamuoju/istoriniu aspektu kalbant apie atleidimą nuo BA institutą BT mes galime pažymėti, kad
dabartiniu metu mes matome depenalizacijos tendencijas. 2019 m. sausio 1 dieną pradėjo veikti pranešėjo
institutas (konstatavus atitinkamas faktines aplinkybes, asmuo paskelbiamas pranešėju ir atsiranda pagrindas
atleisti asmenį nuo BA).
Siekiant pilniau suprasti BA institutą, reikia šį skirti nuo teisinių situacijų, kai asmens padarytoji veika
formaliai atitinka kurios nors NV sudėtį, tačiau baudžiamasis persekiojimas negali būti pradedamas, nes
yra aplinkybės, kurios iš esmės neleidžia baudžiamojo persekiojimo pradėti, nes tos aplinkybės įstatymo
leidėjo yra laikomos BA šalinančiomis aplinkybėmis (Būtinoji gintis, būtinasis reikalingumas ir kitos
situacijos. TAI NĖRA ATLEIDIMAS NUO BA, tai BA šalinančios aplinkybes). Jeigu vis dėlto pradedamas
baudžiamasis persekiojamas, tai jis nėra atleidžiamas nuo BA, o tiesiog yra nutraukiamas baudžiamasis
persekiojimas.
Analogiškai, kai baudžiamasis persekiojimas negali būti pradedamas, yra tokios situacijos, kai asmuo
pripažįstamas nepakaltinamu (Nėra bendrojo subjekto požymio – pakaltinamumo).
Taip pat pavojingą veiką padaręs asmuo nesulaukęs tinkamo amžiaus nėra atleidžiamas nuo BA (jeigu per
klaidą ir įvyko tyrimas, po to paaiškėjo amžius, jis nėra atleidžiamas nuo BA, o baudžiamoji byla
nutraukiama), jam yra nutraukiamas baudžiamasis persekiojimas
Netaikoma BA ir tada, kai asmuo savanoriškai atsisako pabaigti NV (Tai irgi nėra atleidimas nuo BA.
Valstybė skatina tokį elgesį. Jeigu toks atsisakymas yra savanoriškas, tęstinis, galutinis, tai tokiam asmeniui
negali iškilti BA)
Atleidimas nuo BA nereiškia išteisinimo. Jo veikoje buvo nustatyta NV sudėtis. Iš esmės jis buvo
pripažintas nusikaltėliu. Tokiu jis ir lieka tam tikrą laiką (Apie tai vėliau). Tačiau tokiu atveju pasitikima,
elgiamasi humaniškai, iš esmės pasigailima. Jeigu asmuo nesutinka su tuo sprendimu ir mano, kad jis
nekaltas, tai jisai gali reikalauti, kad procesas vyktų toliau, pereitų atitinkamas teisines instancijas ir siektų
išteisinamojo nuosprendžio.
Atleidimas nuo BA gali būti:
● Sąlyginis. Tai toks atleidimas nuo BA, kurio teisiniame reguliavime yra nustatyta, kad teismas,
konstatavęs atleidimo nuo BA pagrindus ir atleidęs nuo BA, kartu privalo nustatyti terminą, per kurį
iš atleidžiamojo asmens reikalaujama atitinkamo elgesio (tai gali būti bandomasis laikotarpis, tai gali
būti laidavimo terminas [priklausomai nuo atleidimo nuo BA rūšies]). Visų pirma tokie reikalavimai
būna, kad asmuo nedarytų atitinkamo pavojingumo NV (Nes atskirais atvejais atitinkamo
pavojingumo NV padarymas iš esmės nutraukia galimybę atleisti asmenį nuo BA). Paprastai greta to
dar sąlyga būna atlyginti/pašalinti NV darymo metu padarytą žalą. Jeigu asmuo „suklumpa“, tai gali
būti grįžtama prie BA klausimo. Jeigu šie reikalavimai įvykdomi per nustatyta terminą, laikoma, kad
asmuo atleidžiamas nuo BA negrįžtamai.

108
© A. M.
 ● Besąlyginis. Tai toks atleidimas, kai teismui nustačius atleidimo nuo BA pagrindus, nekeliamos
jokios sąlygos per kokius terminus asmuo negali „suklupti“. Įsiteisėjus tokiam teismo sprendimui
nebėra jokių terminų atitinkamam elgesiui ir jis laikomas negrįžtamai atleistu nuo BA (BK 36 str., 37
str.). Tai tam tikra prasme santykinis atleidimas nuo BA (Besąlyginis yra tada, kai teismas tokiam
asmeniui jokių suvaržymų nebenumato, BK 82 str.), nes greta atleidimo nuo BA gali būti skiriamos
poveikio priemones BK 67, 82 str.), (Auklėjamojo, medicininio). Jų nevykdant iškyla atitinkamos
teisinės pasekmės.

Atleidimas nuo BA gali būti vertinamas ir tokiu aspektu:

● Priklausomai nuo teismo įgaliojimų atleisti nuo BA
o Atleidimas nuo BA gali būti apibūdinamas imperatyvus. Tai toks atleidimas nuo BA, kai
teisiniame reguliavime yra nustatyta, kad teismui konstatavus atleidimą nuo BA pagrindus,
teismas privalo asmenį, padariusį NV, atleisti nuo BA. BK 36 str., kur atleidimas yra galimas
tada, kai veika ar veikėjas prarado pavojingumą; taip pat BK 95 str. numatytas apkaltinamojo
nuosprendžio priėmimo (čia ne vykdymo institutas) senaties institutas. Tokio atleidimo nuo
BA rūšių yra ir BK spec. dalyje (BK 114 str. 3 dalis, 226 str. 6 d., 227 str. 6 d.)
o Diskrecinis. Paliekamas galutinis sprendimas teismo kompetencijai. Teismas turi teisę, bet
ne pareigą atleisti nuo BA, lyginant su imperatyviuoju atleidimu. Kaltininkas neturi teisės
reikalauti atleisti jį nuo BA. Ten, kur įtvirtinta teismo teisė atleisti nuo BA, neretai keliami
priekaištai, kad teismas neatleido nuo BA. Tačiau toks asmuo turi teisę skųsti teismo
sprendimą aukštesnėms teismo instancijoms. Diskrecinis atleidimas nuo BA gali būti:
▪ Sąlyginis
▪ Besąlyginis
Atleidimo nuo BA pagrindai, tikslai, teisinės pasekmės
Vienintelis ir pakankamas teisinis pagrindas BA – NV sudėtis kaltininko veikoje (Kaltininko veikoje yra
konkrečios rūšies NV sudėties požymiai). Logiška, kad nuo BA gali būti atleidžiama tik tada, kai yra
pagrindas BA.
K 109 str. teisingumą vykdo tik teismas. Atleidimas nuo BA gali būti tik teismui konstatavus
K 31 str. tik teismas sprendžia asmens kaltumo klausimą.
Atleidžiant asmenį nuo BA, BA pagrindas nebūna išnykęs (jis egzistuoja, tebėra, kitais žodžiais tariant,
teismo baigiamuoju sprendimu tokioje baudžiamojoje byloje toks pagrindas neišnyksta, jis tebelieka
nusikaltėliu)
BK įtvirtinant atskiras atleidimo nuo BA rūšis, yra nustatomi tai rūšiai atitinkami atleidimo pagrindai ir
atleidimo sąlygos. Žiūrint sistemiškai į visus atleidimo nuo BA pagrindus, galima išskirti bendruosius
atleidimo nuo BA pagrindus (tai tokie pagrindai, kurie gali būti konstatuoti daugelyje atleidimo nuo BA
rūšių):
● Padarytosios NV pavojingumo pobūdis. BK 11, 12 str. nurodo tas kategorijas. Tai taip pat nustato
BA taikymo ribas. Paprastai atleidimo nuo BA klausimas pradedamas spręsti, kai padarytoji veika
nesiekia sunkaus nusikaltimo kategorijos. Iki sunkaus nusikaltimo kategorijos dar gali būti
sprendžiamas atleidimo nuo BA pagrindas.
● Šio pagrindo būtinumas kyla iš BA esmės ir paskirties, - kaltininko, dėl kurio pradedamas
spręsti atleidimo nuo BA klausimas, pavojingumas turi būti sumažėjęs. Turi būti sumažėjęs arba
net išnykęs kaltininko pavojingumas po NV padarymo. Tai, kas buvo daroma NV metu kalbant apie
kaltininko asmenį iš esmės pasikeitė. Tai sudaro prielaidas galvoti, kad bausmės tikslai gali būti
pasiekti be griežčiausių represinių priemonių.
● Kiekvienai rūšiai gali būti kažkokie specifiniai pagrindai, prieš du minėti – bendri.
109
© A. M.
Atleidimo nuo BA tikslai:
● Reikia remtis Konstitucijos preambulės nuostata apie siekį sukurti teisinę valstybę (teisinga, darnios
pilietinė visuomenė). Čia kyla ir BT taikinamosios funkcijos esmė. BT turi pakankamai nuostatų,
institutų, kuriais siekiama ne tik bausti, bet ir darnos (Priešingų interesų derinimo institutai, siekiant
jų balanso). Balansuojamos represijos atsižvelgiant į padaryto NV pobūdį, pavojingumą, asmenybę ir
t.t.)
● Valstybė taikydama atleidimo nuo BA institutą realizuoja humaniškumo principą, humaniško
požiūrio į kaltininką principą. Tokie asmenys turi tapti lojalūs baudžiamiesiems įstatymams. Šitas
siekis svarbus taikant BA nepilnamečiams.
● Siekiama bausmės tikslumo. Atleidimu turi būti pasiekti BA tikslai. BK 42 str. nurodyti bausmės
tikslai. Sudaromos galimybės, kad nuteistieji greičiau, efektyviau, realiau patenkintų nukentėjusiųjų
interesus (atlygintų padarytą žalą, užtikrintų nukentėjusiųjų teisių ir teisėtų interesų atstatymą).
● Atsakomybės diferenciacija. Tai įstatymo leidėjo funkcija. Atleidimas nuo BA diferencijuoja BA,
tuo pačiu įstatymų leidėjas suteikia teismui galimybes atsižvelgti į atitinkamas bylos aplinkybes ir
parinkti individualizuotą bausmę (sudaryti sąlygas pataisymui, resocializacijai be griežčiausių
baudžiamųjų represinių priemonių taikymo). Ieškoma optimalios baudžiamųjų represinių taikymo
apimties.
● Atskiromis atleidimo nuo BA rūšimis siekiama ir kitokio poveikio (prieš tai minėti tikslai –
bendri), tikslų.
o Pranešėjo institutas (skatinamas bendradarbiavimas su teisėsaugos institucijomis, išaiškinti
sunkiausią latentinį nusikalstamumą)
o Susitaikymo institutas (sudaro daugiau galimybių procese dalyvauti nukentėjusiesiems.
Nukentėjusieji gali iš esmės lemti kaltininko likimą. Siekiama proporcingumą, baudžiamųjų
bylų proceso ekonomiškumą ir kitų principinių reikalavimų įgyvendinimą)
o BK 226 str. 6 dalies, 227 str. 6 dalies nuostatos. Prevenciniu poveikiu yra siekiama užkirsti
kelią tolesnei asmenų nusikalstamai veikai.
o Sukonkretinti BK 23 str., įtvirtinančio savanoriško atsisakymo pabaigti NV, atskiras
nuostatas. Atleidimas nuo BA gali būti taikomas, jeigu asmuo praneša teisėsaugos
institucijoms apie tokią veiką prieš jį paskelbiant įtariamuoju.
o 182 str.,

Atleidimo nuo BA teisinės pasekmės:

● Asmuo išvengia apkaltinamojo nuosprendžio. Teismas pripažįsta kaltu, bet apkaltinamojo
nuosprendžio, kur paskelbiama nusikaltėliui skiriama bausmė, išvengiama; išvengiama pasmerkimo
valstybės vardu ir bausmės paskyrimo.
● Asmuo nepatiria griežčiausių BA ribojimų. Jis nelaikomas teistu (tai labai svarbu įvairiais
aspektais. Praktikoje nepraranda darbo), nes teistumas atsiranda paskyrus bausmę.
● Jeigu asmuo, atleistas nuo BA besąlygiškai arba įvykus atitinkamai sąlygai sąlyginio atleidimo
atveju, vėl padaro kokią nors NV, tai baudžiamąja teisine prasme jis laikomas padaręs veiką pirmą
kartą.
● Jeigu nustatomas bandomasis ar laidavimo laikotarpis, o per tą laikotarpį, jeigu asmuo
„nepaslįsta“, yra atleidžiamas nuo BA. O jeigu padaro naują NV, tai atleidimo nuo BA sprendimas
panaikinamas ir sprendžiamas atsakomybės klausimas tiek už anksčiau padarytą, tiek už naują NV.
Kaltė jau nebenustatinėjama pirmosios veikos byloje (laikoma nustatytu prejudiciniu faktu),
nebesvarstoma kvalifikacija, o tik bausmės paskyrimo klausimas.
Atleidimas nuo BA procesine prasme
Galutinį sprendimą atleisti asmenį nuo BA priima teismas (Konstitucija to reikalauja). Sprendžiamas
atleidimo nuo BA klausimas visų pirma (dažniausiai) ikiteisminio tyrimo institucijose. Labai svarbus
ikiteisminio tyrimo tyrėjo ir prokuroro vaidmuo. Jie pirmieji sprendžia atleidimo nuo BA klausimus.
Prokuroro nutarimą atleisti nuo BA visada privalo patvirtinti teismas. Ikiteisminio tyrimo metu priimtas
sprendimas turi būti patvirtintas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Galimos situacijos, kur sprendžiamas atleidimas
110
© A. M.
nuo BA, bet byla pasiekia teismą, tai ta byla nutraukiama teisėjo ar teismo nutartimi. Jeigu teismo
nagrinėjimo metu atleidžiama nuo BA, tai toks sprendimas gimsta teismo nuosprendžiu. Kasacinėje
instancijoje visada yra priimamos NUTARTYS. Žodžiu:
Ikiteisminio tyrimo metu atleidimas nuo BA vyksta ikiteisminio tyrimo teisėjo NUTARTIMI
Teismo proceso metu atleidžiama nuo BA NUOSPRENDŽIU (nebent byla nutraukiama. Tai vyksta teismo
nutartimi)
Kasacijoje atleidimas nuo BA priimant NUTARTIS.
Atleidimas nuo BA, kuris numatytas BK bendrojoje dalyje
6 skyrius yra skirtas iš esmės pagrindinėms, bendrosioms atleidimo nuo BA rūšims. Tai iš esmės plataus
pritaikymo numatytos atleidimo nuo BA rūšys.
BK 36 str. – 40 str.
Visos šios rūšys, išskyrus BK 392 str. institutą (pranešėjo institutas), kuris pradėjęs galioti 2019 m. sausio 1
d.
Šių straipsnių taikymas tiek platus, kad faktiškai 90 % NV numatytų spec. dalyje padarę asmenys gali tikėtis
atleidimo nuo BA. 9iose iš 10 veikų yra užprogramuota galima depenalizacija.
Gali būti atleidžiami asmenys, kurie padarę iki sunkaus, labai sunkaus nusikaltimo (galima atleisti už
baudžiamuosius nusižengimus, neatsargius nusikaltimus, tyčinius nesunkius, apysunkius nusikaltimus)
Atleidimo nuo BA taikymas gana platus ir BK 39 str., kur numatytas sąrašas NV kategorijų rūšių (ne
konkrečių NV, bet jų kategorijų)
Kai kuriose BK (pvz. BK 36, 37 str.) straipsniuose, kur aprašyti atleidimo nuo BA pagrindai, net nėra
nustatytas NV sunkumas, nėra nurodytų kategorijų, kurias pasiekus nebebūtų galima taikyti atleidimo nuo
BA.
Kiek dažnai taikomas atleidimo nuo BA institutas, kuris numatytas BK BD 6 skyriuje? Jau vien tai, kad 7-8k
yra atleidžiami nuo BA rodo kaip plačiai taikomas šis institutas.
Statistika ikiteisminėse stadijose:
● BK 36 str. – veika arba asmuo prarado pavojingumą; arti 20 atvejų kasmet
● BK 37 str. – padaryta veika mažareikšmė; padaryti atleidžiama nuo BA iki 100
● BK 38 str. – kaltininkui susitaikius su nukentėjusiu; 2017-2018 m. iki 5800 atvejų kasmet
● BK 40 str. – laidavimas; iki 900-1100 atvejų kasmet
● BK 391 str. – pranešėjo institutas; po 1-2 bylas kasmet
Statistika teismuose:
● BK 38 str. – iki 500 atvejų kasmet (teisme išsprendžiamas bylos klausimas, kaltininko likimą)
● BK 40 str. – nuo 500 iki 650 atvejų kasmet
● BK 392 str. – 20 asmenų, kuriems suteiktas pranešėjo statusas (tai daro Generalinė prokuratūra).
BK BD yra ir kitos BĮ normos, kuriose įtvirtintos prielaidos, galimybės atleisti asmenį nuo BA:
● BK 18 str. 2 dalis leidžia ribotai pakaltinamą asmenį atleisti nuo BA
● BK 19 str. 2 dalis, kuri numato atleidimą nuo BA, kai asmuo buvo nugirdytas prieš jo valią.
Tokios atleidimo nuo BA prielaidos egzistuoja, profesoriaus manymu, tam, kad įstatymų leidėjas galėtų
realizuoti humaniškumo principą, kadangi nevisiškai suprantantis, suvokiantis daro tą veiką. Teismai yra
orientuojami, kad su tokiais žmonėmis reikia elgtis humaniškai. Taip pat ĮL tuo pačiu ir apsidraudžia,

111
© A. M.
kadangi ribotai pakaltinamiems arba ne savo noru apsvaigusiems asmenims galima taikyti objektyvaus
kaltinimo principą.
BK str., kur kalbama apie atleidimą nuo BA nepilnamečiams asmenims.
Tiesiogiai įstatyme nenustatyta, bet yra dar toks apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas. Jeigu
toks terminas suėjęs, tai byla nutraukiama. Čia situacija, kai asmuo tikrąja to žodžio prasme išvengia
baudžiamosios atsakomybės (Nepatiria jokių baudžiamųjų represinių priemonių). Kasmet 24-25 sueina
apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas (Situacija numatyta BK 95 str.).
Atleidimai nuo BA, numatyti BK spec. dalyje
BK spec. dalis skirta numatyti BA užtraukiančias NV veikos sudėtis. Taip pat straipsnių sankcijose, kur
numatyta bausmė už padarytą veiką, tai pat kai kurių straipsnių dalyje yra numatytos specialios atleidimo
nuo BA situacijos.
Yra 10 straipsnių, kur numatytos specialios nuo atleidimo nuo BA situacijos.
BK 114 str. – valstybės perversmas. 3 dalyje įtvirtina atleidimą nuo BA (Nuo baudžiamosios atsakomybės
atleidžiamas šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytame sąmoksle dalyvavęs asmuo, jeigu jis savo noru
valstybės institucijai suteikė svarbią informaciją apie rengiamą valstybės perversmą). Čia netgi galima daryti
tokią išvadą, kad galima atleisti asmenį, kuris padarė labai sunkų nusikaltimą.
BK 226 str. 6 dalyje įtvirtintas spec. atleidimo nuo BA pagrindas (spec. dėl to, kad atleidimas nuo BA
numatytas BK spec. dalies straipsnyje, kur iš pradžių nustatomi BA pagrindai už atskirų rūšių NV. Tada eina
sankcija, o viena iš sankcijų rūšių – atleidimas nuo BA [viena iš BA realizavimo formų – atleidimas nuo
BA])
BK 227 str. 6 d. ---------=-----------
Kodėl taip yra? ĮL šiuo atveju numato, kad padariniai sunkiai įvertinami (griaunamas pasitikėjimas valstybės
institucijomis). Tam, kad išvengtų tokių griežtų bausmių už tokių nusikaltimų padarymą, valstybė „meta“
tam tikrą „tiltelį į laisvę“.
Dauguma spec. dalyje esančius atleidimo nuo BA pagrindus konstatavus teismai privalo atleisti asmenį nuo
BA (imperatyvus atleidimo nuo BA taikymo. Esant pagrindų ir aplinkybių visumai, kuri aprašyta BK
straipsnyje, teismai privalo atleisti asmenį nuo BA)
Tačiau yra diskrecinė teismo teisė keliais atvejais atleisti asmenį nuo BA. BK 147 str., BK 157 str. 3 dalyse
yra įtvirtinama galimybė teismui spręsti savo nuožiūra atleidimo nuo BA klausimus.
Baudžiamasis persekiojimas pagal nukentėjusiojo skundą. Galima dar nurodyti apie 20 atvejų, atskirų
straipsnių, kai yra taikomas atleidimas nuo BA. Tai yra tos situacijos, kai asmeniui padarius NV ikiteisminis
tyrimas dėl padarytos veikos iš vis nepradedamas, jeigu nėra nukentėjusiojo skundo (į teisėsaugos
institucijas nesikreipė prokuroras, nukentėjusiojo atstovas ar pats nukentėjusysis). Tyrimas dėl bylų pagal
tam tikrus straipsnius gali būti pradėtas tik esant nukentėjusiojo skundui. Pvz. BK 139 str., BK 154 str.
Formuluotės tam tikra prasme neįtvirtina atleidimo nuo BA, bet baudžiamasis persekiojimas net
nepradedamas, nors veika ir padaryta. Kaip paaiškinti tokį reguliavimą? Asmenys, padarę tokias veikas
baudžiamojo persekiojimo nepatiria, jeigu nėra nukentėjusiojo skundo. Čia atsižvelgiama į nukentėjusiojo
interesus. Praktika rodo, kad dalyvavimas procesiniuose veiksmuose sukelia ne mažiau sunkius padarinius
nukentėjusiesiems. Taip pat dar viena prielaida tokių normų įtvirtinami yra pakankamai sudėtingi kaltininko
ir nukentėjusiojo santykiai ir ne visada pašalinių asmenų įsikišimas iš tikro gali išspręsti tą problemą, kuri
kilusi dviejų asmenų santykiuose. ĮL jokių būdu nešvelnina atsakomybės už atskirų NV padarymą, bet
suteikia galimybę pačiam nukentėjusiajam spręsti, ar būtinas tyrimas. Jeigu matyti, kad nukentėjusysis ar jo
atstovas neteisingai supranta padarytą žalą, neteisingai supranta savo pažeistas teises, tokiu atveju turi būti
įtrauktas prokuroras.
112
© A. M.
Atskiros atleidimo nuo BA rūšys (BK 6 skyrius)
Atleidimas nuo BA, numatytas 36 str. (Kai padarytoji veika arba veiką padaręs asmuo netenka
pavojingumo)
Tai dvi rūšys, kurios įtvirtintos viename straipsnyje. NV darymo metu ir veika ir asmuo pavojingi, bet po to
keičiasi situacija, aplinkybės, dėl kurių arba veika, arba asmuo tampa nebepavojingais (galima kartais
konstatuoti, kad ir tas, ir tas tampa nebepavojingais). Šiame straipsnyje įtvirtintos dvi rūšys, tad apie
kiekvieną atskirai:
1. Kai asmuo netenka pavojingumo. Pats kaltininkas keičia situaciją (ji tampa nebepavojinga). Tai
pasikeitimai kaltininko aplinkoje (gyvenimo, darbo). Ta aplinka, kuri buvo pavojinga ir sudarė
sąlygas NV darymui, tampa nebekriminogeninė. Negali būti laikoma, kad asmuo neteko
pavojingumo, jeigu konstatuojamos tokios aplinkybės: prisipažinimas, padarytos žalos
nukentėjusiajam pašalinimas, aktyvus bendradarbiavimas (šioms situacijoms yra atskiri BK
straipsniai, pagal kuriuos atleidžiama nuo BA).
2. Veika praranda pavojingumą. Kai labai esmingai, reikšmingai keičiasi aplinkybės arba
pasikeitimai valstybės politikoje, finansuose, ekonomikoje ir t.t. Vykstant įvairioms reformoms gali
susidaryti situacija, kad veikos, kurios buvo pavojingos iki situacijos pasikeitimo, tapo
nebepavojingos po situacijos pakitimo. Turi būti konstatuojama, kad pavojingumą prarado ne tik ta
konkreti veika, bet faktiškai tos pačios rūšies NV (1990 m. grįžta privatinės nuosavybės institutas,
skatinama verslo laisvė. ĮL nespėja reaguoti į pasikeitimas ir tebegalioja BA už spekuliaciją,
komercinį tarpininkavimą. Kodekse, kalbant apie istorinį momentą, iki 1994 m. vasaros dar buvo
numatyti tie straipsniai, kurie uždraudė pastarąsias veikas). Kodėl yra toks institutas? Jis svarbus ir
reikalingas todėl, kad ĮL ne visada suspėja su pasikeitusia tikrove. Pasikeitusi situacija turi kilti iki
bylos nagrinėjimo teisme.
Jis įtvirtina besąlyginį atleidimą nuo BA. Reiškia tai, kad jokių papildomų reikalavimų nėra, nenustatomi
jokie laikotarpiai, per kuriuos turi įrodyti lojalumą. Asmeniui neiškyla teistumas už padarytąją veiką, negali
būti persekiojama, negali būti atnaujinamas persekiojimas. Jeigu suėjus tam terminui toks asmuo vėliau vėl
padaro NV, tai anksčiau padarytoji veika nelaikoma kaip realios sutapties dalis (Ji ūkiškai kalbant
išbraukiama iš asmens istorijos).
BK 36 str. nenustatyta veikos sunkumas. Tai reiškia, kad veika gali būti bet kurio sunkumo, bet praktikoje
nėra pasitaikę atveju, kai asmuo padaręs sunkų arba labai sunkų nusikaltimą atleidžiamas nuo BA dėl to, kad
sumažėjo arba jo pavojingumas arba pačios veikos pavojingumas.
Atleidimas nuo BA, numatytas BK 37 str. (Mažareikšmiškumas)
Atleidimas nuo BA dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Nors atitinkama NV jau padaryta, ji realiai nekelia
jokio pavojaus arba tas pavojingumas toks nedidelis, kad ĮL apibūdinamas kaip mažareikšmis.
Padarius baudžiamąjį nusižengimą negali būti keliamas klausimas dėl mažareikšmiškumo, nes įstatymo
leidėjo imperatyviai įtvirtinta – tik nusikaltimai gali būti mažareikšmiai (čia paaiškinimas dėl ko taip yra
nelabai egzistuoja, profesorius kvestionuoja tokį ĮL sprendimą).
Kalbant apie šį atleidimą nuo BA, akivaizdu, kad NV darymo metu veika nesiekia tokio pavojingumo, kad
būtų pagrindas taikyti baudžiamąsias represijas. ĮL formuluoja šį institutą nurodydamas, kad asmuo gali būti
teismo atleistas nuo BA, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių
ypatumų veika pripažįstama mažareikšme.
Požymių pasireiškimas gali būti tiek objektyvių, tiek subjektyvių.
Kalbant apie objektyviuosius veikos požymius kaip jie pasireiškia tikrovėje, vertinant mažareikšmiškumo
kontekste, atsižvelgiama į tokius objektyvioje tikrovėje apsireiškiančius požymius:

113
© A. M.
 ● Kėsinimosi į objektą pažeidimo laipsnius (vertinamas ne pats objektas, bet vertinamas konkretus
pavojingumo laipsnis, t.y. kokią žalą padarė objektui)
● Žiūrima kokie dalyko ypatumai (vertė, svarba)
● Padarinių rūšis ir dydis
● Veikimo/neveikimo intensyvumas
● Būdai, metodai, priemonės naudotos darant NV
Vertinant subjektyviųjų požymių apsireiškimą, atsižvelgiama į tokius momentus:
● Kaltės turinys (psichinis santykis su veika ir padariniais; valiniai aspektai)
● Nerūpestingumo, lengvabūdiškumo laipsnis
● Paskatų, motyvų pobūdis
Sudėtyje esantys vertinamieji požymiai (Dr. Pauliaus Veršekio disertacija dėl vertinamųjų požymių) negali
būti vertinami...... (nespėjau)
Negali būti atsižvelgiama ir į asmenybę.
Taip pat negali būti vertinamos lengvinančios/sunkinančios aplinkybės. Jos negali būti vertinamos, nes čia
gali būti vertinami tik sudėties požymiai.
Nenurodyta, kokios NV kategorijos gali būti pripažintos mažareikšmėmis, bet sunkiai įsivaizduojama, kada
sunkūs arba labai sunkūs nusikaltimai būtų pripažinti mažareikšmiai.
2000 m. gruodžio 21 d. LAT Senato apžvalga, kur buvo sprendžiamas mažareikšmiškumo instituto
taikymas, buvo pasisakyta tokiais aspektais:
● Esant idealiajai sutapčiai, mažareikšmiškumas gali būti taikomas tik tada, kai visos veikos,
sudarančios idealią sutaptį, gali būti pripažįstamos mažareikšmėmis.
● Realią sutaptį sudaranti viena ar kita NV gali būti pripažįstama mažareikšme. Vienos veikos
pripažinimas mažareikšme nesuponuoja tokio požiūrio, kad gali būti sprendžiamas atleidimas nuo
BA už visas veikas.
Teismo diskrecija spręsti atleidimo nuo BA pagal šį straipsnį. Tai teismo teisė, o ne pareiga. Tai diskrecinis
atleidimas, bet tuo pačiu ir besąlyginis (nekelia jokių sąlygų); jis yra galutinis.
Atleidimas nuo BA, numatytas BK 38 str. (Kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymas)
Šis institutas lemia sutaikančiąją BT funkciją.
Tai institutas, kuris turi praktinį pritaikymą jau pirmaisiais jo galiojimo metais. Šio instituto taikymo apimtis
labai plati.
Taikymo sąlygos:
● Padaryta veika tik atitinkamo sunkumo.
● Tam tikri reikalavimai keliami pačiam kaltininkui. BK 38 str. 2 dalis: Šio straipsnio 1 dalyje
numatytais pagrindais negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pavojingas recidyvistas,
taip pat asmuo, kuris anksčiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su
nukentėjusiu asmeniu, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau negu
ketveri metai.
Taikymo pagrindai (išsamus sąrašas):
1. Asmens prisipažinimas padarius NV. Praktiką žiūrint, tai tam tikra prasme nevisiškai atitinka BK
59 str., kur numatyta BA lengvinanti aplinkybė – asmens prisipažinimas ir gailėjimasis. Tai turi būti
aktyvus prisipažinimas, bet praktikoje labai retai realizuojama taip kaip aprašyta įstatyme [pats
atvyko į teisėsaugos instituciją ir išsakė savo nuodėmes]. Praktikoje tai situacijos, kai „bent jau
nekvailina“ kaltininkas ikiteisminio tyrimo institucijų, nemeluoja ir panašiai. Gali asmuo pateikti ir
114
© A. M.
 tokią informaciją, kurią teisėsaugos institucijos jau žino, tai irgi būtų traktuojamas kaip bendravimas
su teisėsauga nuosekliai, išsamiai [atskleidžiant bylos aplinkybes]. Svarbiausia, kad kaltinamasis
„nepudrina smegenų“ tyrėjams, prokurorui ir teisėjui.
2. Savo noru atlygino FA ar JA padarytą žalą arba susitarė dėl žalos atlyginimo. Gali būti
atlyginama iš dalies, bet byloje turi būti aiškiai matoma, kad atlyginimas ne prieš teismo posėdį
pervesta suma. Tai turi būti realus, nekeliantis abejonių noras ir siekis atlyginti žalą. Vertinimas, kad
NV gali sukelti labai įvairius padarinius, ĮL palieka galimybę susitarti. Per kiek laiko ta žala turi būti
atlyginama? Jeigu numatoma, kad ateityje bus atlyginama žala, tai vienerių metų bandomasis
laikotarpis. Vėliau LAT koregavo praktiką, kad šalys gali susitarti dėl tos žalos atlyginimo. Šio
straipsnio taikymas galimas ir tada, kai žūsta nukentėjusysis, o nuo to žuvusiojo nukentėjusiojo
priklausė ir pagyvenusių tėvų likimas, vaikų likimas. Pvz. gali šalys [jų atstovai] susitarti, kad pvz.
rems žuvusiojo veikus, kol jie baigs mokyklą ir panašiai. Įstatymas tiesiogiai įpareigoja atlyginti
turtinę žalą. Gali kilti ginčas sprendžiant, kokia ta žala iš tikrųjų. Nesutarus nėra galimybės
konstatuoti, kad šalys susitaikė. Įstatymas tokiu atveju saugo kaltininko teises. Teismas privalo
remtis specialistų išvadomis (kokio sunkumo, kokio dydžio patirta žala).
3. Susitaikymas. Jeigu yra minėti du pagrindai, tai nereiškia, kad nukentėjusysis atleidžia kaltininkui.
Susitaikymas reiškia, kad nukentėjusysis nelinki kaltininkui sunkiausios galimos pasekmės,
pagal kurį kvalifikuojama kaltininko veika. Įstatymo leidėjas saugo susitaikymo institutą, t.y.
saugoma, kad nukentėjusysis nebūtų verčiamas susitaikyti (Tai atskiras nusikaltimas). Susitaikyti
galima ne tik su FA, bet ir su JA. Padarius veikas, kurios neturi tokio asmeninio požymio
(Nukentėjusysis ne FA, o JA, pvz. valstybė), tai valstybę gali atstovauti kokia nors valstybinė
institucija. Turi būti dokumentas, kad tas JA atstovas turi tokius įgaliojimus susitaikyti JA vardu. O
kai susitaiko, teismas, vertindamas visą bylos medžiagą, nustato, kad atleidimo nuo BA taikymas
prasmingas, kadangi asmuo nebedarys naujų NV.
4. Yra pagrindo manyti, kad asmuo nebedarys NV. Tai paprastai duomenys apie tai, kad kaltininko
padaryta nusikalstama veika yra iš esmės atsitiktinė, nulemta nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių,
jos padarymo paskatos, tikslai nėra aiškiai antivisuomeniniai, asmenybė nėra degradavusi,
kaltininkas dėl nusikalstamos veikos padarymo nuoširdžiai gailėjosi jau pirmųjų bylos proceso
stadijų metu, aktyviai ieškojo kontaktų su nukentėjusiuoju norėdamas atsiprašyti, kompensuoti
padarytąją žalą ir t. t.

Pavienė trunkamoji veika – reikia pabrėžti, kada prasideda pavienė trunkamoji NV ir kada ji pasibaigia.
Pavienė tęstinė veika – pamirštama pasakyti, kad tęstinė veika susideda bent iš dviejų veikų, kurią atskirai
paėmus galima kvalifikuoti kaip atskirą NV. Tas veikas apjungia ta pati tyčia, tie patys padariniai. Tęstinėje
veikoje nebūtinai turi būti tyčia, galimas ir neatsargumas (BK 229 str. tarnybos pareigų neatlikimas).

Atleidimas nuo BA, numatytas BK 39 straipsnyje (Kai yra lengvinančių aplinkybių)

Ši besąlyginė ANBA rūšis gali būti taikoma asmenims, padariusiems baudžiamąjį nusižengimą,
neatsargų arba nesunkų tyčinį nusikaltimą, jei yra nustatomi šie pagrindai: 1) asmuo pirmą kartą padarė
nusikalstamą veiką. Pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką laikomas asmuo, anksčiau nepadaręs
nusikalstamos veikos ir neteistas. Tai faktinis nusikalstamos veikos padarymas pirmą kartą. Teisiškai
pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką pripažįstamas ir asmuo, kuris baudžiamąjį įstatymą buvo

115
© A. M.
pažeidęs ir anksčiau, tačiau baudžiamieji teisiniai santykiai dėl ankstesnės nusikalstamos veikos yra
pasibaigę. Tokia teisinė situacija gali susidaryti, kai asmuo yra: a) anksčiau padaręs nusikalstamą veiką, bet
nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas; b) yra padaręs nusikalstamą veiką, tačiau suėjo apkaltinamojo
nuosprendžio priėmimo senatis; c) anksčiau nuteistas, paskirtos bausmės neatliko, bet suėjo apkaltinamojo
nuosprendžio vykdymo senatis; d) buvo nuteistas už baudžiamojo nusižengimo padarymą ir atliko paskirtą
bausmę; e) yra padaręs kelias nusikalstamas veikas, bet jos sudaro idealiąją sutaptį; f) anksčiau teistas, bet jo
teistumas išnykęs ar panaikintas; g) asmuo, padaręs nusikalstamą veiką ir nuteistas, bet amnestijos ar
malonės tvarka atleistas nuo visos ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės (LAT senato 2000 m. birželio
16 d. nutarimas Nr. 25 „Dėl teismų praktikos atidedant paskirtų jų bausmių vykdymą“); 2) kitas pagrindas
byloje – yra ne mažiau kaip dvi BK 59 straipsnio 1 dalyje numatytos atsakomybę lengvinančios
aplinkybės. Aplinkybių, lengvinančių baudžiamąją atsakomybę sąrašas BK nėra išsamus, todėl teismas
tokiomis aplinkybėmis gali pripažinti ir kitas, minėtame BK straipsnyje nenumatytas aplinkybes. Tačiau
sprendžiant kaltininko ANBA klausimą pagal BK 39 straipsnį vienu iš atleidimo pagrindų laikomos tik tos
aplinkybės, kurios numatytos BK 59 straipsnio 1 dalyje ir kurias byloje nustato teismas. Taigi įstatymų
leidėjas, BK 39 straipsnyje nustatydamas, jog lengvinančios aplinkybės yra ANBA būtinu pagrindu, išplėtė
šių aplinkybių, apibūdinamų įstatyme, lengvinančiomis baudžiamąją atsakomybę, teisinę reikšmę bylų
baudžiamajame procese; 3) trečias pagrindas – byloje nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Tokia
formuluotė nereiškia, jog byloje tik nustačius ne mažiau kaip dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes
negali būti sprendžiamas ANBA klausimas. Bet kurios, nors ir vienos sunkinančios aplinkybės nustatymas
reiškia, jog nėra būtino pagrindo BK 39 straipsnio taikymui. Kita vertus šios aplinkybės turi būti ne tik
teismo nurodytos kaip sunkinančios, bet ir turi būti išdėstomi teismo argumentai, kodėl būtent šioms
aplinkybėms pripažįstama baudžiamąją atsakomybę sunkinančios aplinkybės reikšmė. Kartu pažymėtina,
kad baudžiamajame įstatyme nustatytas išsamus baigtinis atsakomybę sunkinančių aplinkybių sąrašas (BK
60 straipsnio 1 dalis). Todėl bylos aplinkybės, kurios šiame sąraše nenurodytos, negali būti teismo
pripažįstamos sunkinančiomis ir trukdyti pritaikyti BK 39 straipsnį. Tik esant visiems šiems trims
pagrindams gali būti sprendžiamas asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimas pagal BK
39 straipsnį. Tačiau net ir esant byloje visiems minimame BK straipsnyje numatytiems pagrindams, teismas
turi teisę, bet ne neprivalo atleisti kaltininko nuo baudžiamosios atsakomybės. Priimdamas tokį sprendimą,
teismas remiasi bylos aplinkybių viseto įvertinimu.

Atleidimas nuo BA, numatytas BK 391 straipsnyje (Kai asmuo aktyviai padėjo atskleisti organizuotos
grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas)

116
© A. M.
 Ši besąlyginė ANBA rūšis gali būti taikoma specifinei baudžiamųjų teisinių santykių subjektų grupei
– pavojingiausių bendrininkavimo formų: organizuotų grupių, nusikalstamų susivienijimų nariams už
suteiktą reikšmingą pagalbą teisėsaugos institucijoms atskleidžiant ir užkardant šių nusikalstamų bendrijų
veiklą, išaiškinant kitus jų narius ir patraukiant juos į baudžiamąją atsakomybę. Tačiau minima ANBA rūšis
netaikoma organizuotų grupių, nusikalstamų susivienijimų nariams, kurie dalyvavo nužudant kitą asmenį, o
taip pat organizuotų grupių, nusikalstamų susivienijimų organizatoriams ar vadovams (BK 39 1 straipsnio 2
dalis). Jei šio BK straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys pripažino apie savo ar pranešė apie kitų narių
nusikalstamą veiklą organizuotoje grupėje ar nusikalstamame susivienijime arba kitaip aktyviai padėjo ją
atskleisti, tai gali būti teismo laikoma jų atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir atsižvelgiama skiriant
bausmę.
BK 391 straipsnyje numatyta ANBA rūšis gali būti taikoma tuomet, kai yra tokių pagrindų visuma: 1)
asmuo įtariamas dalyvavęs organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo daromose
nusikalstamose veikose arba buvo įstojęs ir priklausęs nusikalstamam susivienijimui, nors ir
nedalyvavęs jo daromose veikose. Pagal baudžiamąjį įstatymą jau pats įstojimas į nusikalstamą
susivienijimą – baigtas nusikaltimas (BK 249 straipsnis). Minėti įtarimai asmeniui turi būti oficialiai
pareikšti BPK nustatyta tvarka. Kartu pažymėtina, kad ANBA asmens dėl kitų jo nusikalstamų veikų,
padarytų savarankiškai ir nesiejamų su organizuota grupe ar nusikalstamu susivienijimu, kurio nariu šis
asmuo yra, gali būti sprendžiamas remiantis kitais BK numatytais pagrindais; 2) įtariamo asmens
prisipažinimas dalyvavus minėtose nusikalstamose veikose. Prisipažinimo konstatavimui pagal BK 391
straipsnį nėra būtina, kad asmuo savo iniciatyva atvyktų į teisėsaugos institucijas ir pateiktų jiems dar
nežinomą informaciją, nuoširdžiai gailėtųsi ir pan. Tai yra svarbu prisipažinimą pripažįstant atsakomybe
lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Minimu ANBA pagrindu gali būti
laikomos ir situacijos, kai asmuo, iš esmės spaudžiamas jau surinktų byloje duomenų apie jo nusikalstamą
veiką, tačiau siekdamas išvengti gręsiančios baudžiamosios atsakomybės, pripažįsta savo kaltę, pateikia
naują, dar nežinomą reikšmingą informaciją ir apie savo, ir visos organizuotos grupės ar nusikalstamo
susivienijimo arba atskirų jos narių nusikalstamą veiką; 3) aktyvi pagalba atskleidžiant organizuotos
grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas. Tokia pagalba gali būti
pripažįstami ne tik parodymai apie organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo ar jų narių,
organizatorių, vadovų nusikalstamą veiklą, apie šių bendrininkavimo formų struktūrą, tarpusavio ryšius,
narių bendravimo, veiklos būdus, naudojamus įrankius ir t. t. , bet ir dalyvavimas akistatose, parodymų
patikrinimuose, vykdant teisėsaugos institucijų užduotis ir pan. Taigi asmuo turi pateikti teisėsaugos
institucijoms visą jam žinomą informaciją apie organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių
rengiamas, planuojamas ar padarytas nusikalstamas veikas ir t. t. Tik įvertinus visą gautą informaciją
ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras, teismas sprendžia, ar įtariamasis asmuo aktyviai dalyvavo
atskleidžiant organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas, ar jo
suteikta informacija buvo reikšminga. Pažymėtina, kad BK 391 straipsnio 1 dalyje nurodyti ne tik ANBA

117
© A. M.
pagrindai, bet kartu nustatyta ir jų konstatavimo tvarka (eiliškumas). Tik esant visiems šiems pagrindams
gali būti sprendžiamas ANBA klausimas. Todėl pasitaikantys baudžiamųjų bylų praktikoje atvejai, kai
ikiteisminio tyrimo tyrėjas, prokuroras pirmiausia priima sprendimą atleisti organizuotos grupės ar
nusikalstamo susivienijimo narį nuo baudžiamosios atsakomybės ir tik po to byloje fiksuojamas tokio
asmens prisipažinimas dėl savo nusikalstamų veikų bei nurodymas kitos informacijos, būtinos atskleidžiant
savo ir organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo veiklą, neatitinka BK 391 straipsnio esmės ir
paskirties, kelia abejones dėl taip sprendžiamo ANBA klausimo teisėtumo.
Minimo ANBA taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl net ir esant visiems 39 1 straipsnio 1
dalyje numatytiems pagrindams, teismas, įvertinęs visas kitas bylos aplinkybes, gali priimti apkaltinamąjį
nuosprendį ir nuteisti asmenį.

Atleidimas nuo BA, numatytas BK 392 straipsnyje (Pranešėjo atleidimas nuo baudžiamosios
atsakomybės)

Ši sąlyginė ANBA rūšis gali būti taikoma, asmeniui, padariusiam baudžiamąjį nusižengimą,
neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, esant šių pagrindų visumai: 1) asmens pripažinimas
pranešėju pagal Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymą (2017 m. lapkričio 28 d. Lietuvos
Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymas Nr. XIII-804, TAR, 2017-12-07, Nr. 19743, paskutinis keitimas
TAR, 2018-12-28, Nr. 21883) (toliau – Pranešėjų apsaugos įstatymas). Šis įstatymas nustato apie
pažeidimus įstaigose pranešusių asmenų teises ir pareigas, jų teisinės apsaugos pagrindus ir formas, taip pat
jų skatinimo ir pagalbos jiems priemones siekiant sudaryti tinkamas galimybes pranešti apie teisės
pažeidimus, keliančius grėsmę viešajam interesui arba jį pažeidžiančius, užtikrinti tokių pažeidimų
prevenciją ir atskleidimą. Pagal Pranešėjų apsaugos įstatymą pranešėju yra asmuo, kuris pateikia
informaciją apie pažeidimą įstaigoje, su kuria jį sieja ar siejo tarnybos ar darbo santykiai ir kurį
kompetentinga institucija – Lietuvos Respublikos prokuratūra pripažįsta pranešėju (1 straipsnio 1 dalis, 2
straipsnio 6 dalis, 5 straipsnio 2 dalis). Asmens, pripažinto pranešėju, statusas suteikia jam teisę, be kita ko,
gauti atlyginimą už vertingą informaciją, kompensaciją (iki 50 bazinių socialinių išmokų) už patiriamą
neigiamą poveikį ar galimus padarinius dėl jo pateikto pranešimo, nemokamą teisinę pagalbą,
konfidencialumo užtikrinimą, galimybes būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės už savo padarytą
nusikalstamą veiką (8 straipsnis). Pripažįstant asmenį pranešėju svarbiausia yra tai, jog šio asmens
pateikiama informacija būtų apie galbūt rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką ar kitus teisės
pažeidimus, profesinės etikos pažeidimus ir t. t. Ši informacija pranešėjui turi būti žinoma iš jo turimų ar
turėtų tarnybos, darbo arba sutartinių santykių su šia įstaiga.
Pagal Pranešėjų apsaugos įstatymą kokių nors reikalavimų asmens, pripažintino pranešėju,
asmenybei nekeliama. Tuo tarpu BK 392 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pagal šį BK straipsnį negali būti
atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pavojingas recidyvistas ar asmuo, kuris turi teistumą, ir kuris buvo

118
© A. M.
nusikalstamos veikos, kurią jis padėjo atskleisti, organizatorius. Vadinasi, tik konstatavus, kad asmuo,
pripažintas pranešėju, nepatenka į BK 392 straipsnio 2 dalyje nurodytų subjektų sąrašą, svarstytini kiti
ANBA pagal BK minimą straipsnį pagrindai; 2) prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal BK 59
straipsnio 1 dalies 2 punktą – tai, pirmiausia, kaltininko pranešimas teisėsaugos, ikiteisminio tyrimo ir pan.
valstybės institucijoms apie savo padarytą nusikalstamą veiką ir paprastai būnant įsitikinusiam, kad apie tai
valstybės institucijoms dar nėra žinoma. Tačiau praktikoje tokie atvejai itin reti, todėl prisipažinimu padarius
nusikalstamą veiką laikomos ir situacijos, kai asmuo informaciją apie savo nusikalstamą veiką pateikia ir,
pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo institucijų iniciatyva, pakviestas šaukimu į apklausą, pareiškus įtarimus
padarius nusikalstamą veiką. Todėl prisipažinimo konstatavimui visais atvejais būtina, kad asmuo neneigtų
savo kaltės, pateiktų teisingus, nuoseklius, išsamius, neklaidinančius parodymus apie nusikalstamos veikos
aplinkybes, bendrininkus (ar kitus asmenis), dalyvavusius darant nusikalstamą veiką ar prie jos prisidėjusius.
Pažymėtina, kad sprendžiant BK 392 straipsnyje numatytos ANBA rūšies taikymo klausimus, būtina
vadovautis ir atitinkamomis Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatomis (2 straipsnio 5 dalis, 15 straipsnis ir
kt.), o taip pat atsižvelgti ir į šio įstatymo paskirtį, tikslus. Tai suponuoja išvadą, kad pranešėjo
prisipažinimas pirmiausia turėtų būti siejamas su savo dalyvavimu veikose, apie kurias jis (aplenkęs kitus tų
veikų dalyvius) praneša atitinkamoms valstybės institucijoms. Tokia išvada siejasi ir su BK 392 straipsnio 2
dalyje įtvirtinta nuostata, kad pranešėjas gali būti ir „nusikalstamos veikos, kurią jis padėjo atskleisti,
organizatorius“. Tačiau BK 392 straipsnyje nustatytas visuminis šios ANBA rūšies taikymo teisinis
reguliavimas nenumato, kad gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tas asmuo, kuris
prisipažino padaręs veiką įstaigoje, su kuria jį sieja ar siejo tarnybos ar darbo santykiai ir t. t. Todėl asmens
prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, kaip vienas iš ANBA pagal BK 39 2 straipsnį pagrindų, gali būti
ir tais atvejais, kai kaltininkas prisipažįsta apie veikas padarytas ne minėtoje įstaigoje; 3) aktyviai padėjo
atskleisti kito asmens padarytą nusikalstamą veiką. Minėta, kad pagal Pranešėjų apsaugos įstatymą
pranešėju pripažįstamas asmuo, pranešęs apie kitų asmenų nusikalstamą veiką, pateikdamas konkrečia
informaciją, ir tai padaręs įstatyme numatytais būdais (4 straipsnis) ir t. t. Taigi toks asmens elgesys jau
savaime vertintinas kaip aktyvus dalyvavimas atskleidžiant kitų asmenų padarytą nusikalstamą veiką. Tačiau
pranešėjas ir bylos ikiteisminiame tyrime, ir jos nagrinėjimo teisme metu turi būti aktyvus proceso dalyvis,
teikdamas turimą informaciją apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, veiką padariusius asmenis, jų
asmenybes ir t. t.; 4) nusikalstama veika, kurią padėjo atskleisti asmuo, pagal savo pobūdį yra
pavojingesne, negu jo paties padaryta nusikalstama veika. Pavojingumo pobūdis – tai kokybinė veikos
charakteristika, kurią lemia veikos objektas, padarinių rūšis, veikos padarymo būdas, kaltės forma, motyvų,
tikslų turinys ir t. t., ir kuri padeda suprasti atskirų rūšių veikų esmę, jas klasifikuoti ir įtvirtinti jų sudėtis BK
SD straipsniuose, o taip pat diferencijuoti atsakomybę už nusikalstamų veikų padarymą. Įvertinęs
atitinkamos rūšies veikos pavojingumo pobūdį, įstatymų leidėjas suformuluoja veikos pavojingumą
atitinkančias sankcijas, numato ANBA galimybes tas veikas padariusiems asmenims ir t. t. Todėl
sprendžiant, kurios veikos pagal savo pobūdį pavojingesnės, paprastai lyginamas sankcijų, numatytų už šias

119
© A. M.
veikas, griežtumas. Taip pat turi būti remiamasi BK straipsniais, įtvirtinančias nusikalstamų veikų (10
straipsnis), nusikaltimų (11 straipsnis) kategorijas, kurios taip pat parodo lyginamąjį padarytųjų veikų
pavojingumą.
Atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 392 straipsnį yra būtina visų minėtų pagrindų
visuma. Tačiau ir konstatavus visus šiuos pagrindus, teismas turi teisę, bet ne pareigą atleisti kaltininką nuo
baudžiamosios atsakomybės. Šis ANBA yra sąlyginis, nes atleistam asmeniui yra numatomas vienerių metų
(iš esmės bandomasis) laikotarpis, per kuri 1) padarius baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą,
teismas gali (bet neprivalo) panaikinti sprendimą dėl ANBA; 2) padarius naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis
teismo sprendimas ANBA nustoja galioti. Be to, abiem šiais atvejais teismas: pirmuoju atveju turi teisę,
antruoju – privalo spręsti dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytąsias veikas (BK 392
straipsnio 3, 4 dalys). Taigi - ir už ankstesnę veiką, nuo baudžiamosios atsakomybės už kurią jis buvo
atleistas, tačiau nepateisino pasitikėjimo. Jei per vienerių metų bandomąjį laikotarpį atleistasis nuo
baudžiamosios atsakomybės nepadaro naujos nusikalstamos veikos, jam išnyksta visos baudžiamosios
teisinės padarytosios veikos pasekmės, jis laikomas neteistu.

Atleidimas nuo BA, numatytas BK 40 straipsnyje (Laidavimas)

Asmenimis gali būti pripažinti, pavyzdžiui, sutuoktinis, darbovietės vadovas ir kiti pilnamečiai asmenys.
Teismų praktika laikosi nuomonės, kad laiduotoju gali būti asmuo, galintis daryti akivaizdžiai teigiamą įtaką
kaltininkui, esantis jam autoritetu. Vertinami ir laiduotojo argumentai dėl sutikimo būti laiduotoju, jo
požiūris į kaltininko padarytą nusikalstamą veiką, laiduotojo nurodytas jo būsimos teigiamos įtakos
kaltininkui pobūdis ir t. t. Laiduotojo paskyrimas kiekvieną kartą motyvuojamas, visapusiškai pagrindžiamas
(LAT kasacinės nutartys Nr. 2K-160/2010, 2k-14/2014, 2k-138/2015, 2k-221-693/2017, 2k-186-942/2018).
Laidavimo iniciatyva gali kilti iš laiduotojo ar iš kaltininko. Įstatyme numatyta galimybė laiduotoju būti
privačiam asmeniui.
Be nurodytų sąlygų, ANBA taikymui pagal BK 40 straipsnį būtina ir tokių pagrindų visuma: 1)
asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką. Šis pagrindas jau yra išanalizuotas apibūdinant atleidimą
nuo baudžiamosios atsakomybės, kai yra lengvinančių aplinkybių (BK 39 straipsnis). Tačiau, sprendžiant
apie šį pagrindą taikant BK 40 straipsnį, svarbi ir kasacinė jurisprudencija, susijusi su ANBA pagal
laidavimą. LAT yra nurodęs, kad vis dėlto, jei kvalifikavimo požiūriu padaryta tęstinė veika ir tuo pagrindu
laikoma, kas asmuo pirmą kartą pažeidė baudžiamąjį įstatymą, tai tokia teisinė išvada neturėtų užgožti šios
veikos ypatybių svarbos. Net ir vienas tyčinis apysunkis ar net lengvesnis nusikaltimas, jei jis buvo daromas
ilgą arba labai ilgą laiką (kelerius metus ir pan.) sistemingais, versliškais, intensyviai kartojamais veiksmais,
naudojant tam tikrus pavojingus įrankius ar priemones ir pan., pagal savo teisinę reikšmę atleidimui nuo
baudžiamosios atsakomybės neturėtų būti prilyginamas vienkartiniam nusikalstamam poelgiui, neturinčiam
ypatingo užmojo, didelio įžūlumo bruožų, tačiau kvalifikuotam pritaikius tą patį BK SD straipsnį. Todėl

120
© A. M.
konstatuojant, kad asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, ši išvada turi būti paremta ne tik formaliu
teiginiu, kad veika padaryta pirmą kartą, bet ir nuodugniu individualizuotu veikų įvertinimu (LAT kasacinė
nutartis Nr. 2k-P-82/2010); 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Šis
sudėtinis ANBA pagrindas nereiškia, kad asmuo, siekiantis ANBA, yra verčiamas duoti parodymus prieš
save. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnį, kaip ir kitos atleidimo rūšys, nėra
vieninteliu būdu išspręsti kaltininko konfliktą su BK, valstybe, todėl minimas ANBA pagrindas
neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai (plačiau apie tai – dėl BK 38 straipsnio taikymo). Kita
vertus, visiškas pripažinimas savo kaltės, yra pats griežčiausias reikalavimas, tarp tų atvejų, kai ANBA
siejamas su kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką (BK 38, 39 1, 392 straipsniai). Tai
reikalavimas kaltininkui pilnai, visiškai pripažinti, kad padarė nusikalstamą veiką, patvirtinti esmines
padarytosios veikos aplinkybes. Kita vertus, kaltininko nesutikimas su nereikšmingomis bylos aplinkybėmis
ar su procesiniuose bylos dokumentuose nurodytu teisiniu jo padarytosios veikos įvertinimu, negali būti
laikoma savo kaltės neigimu, nes kaltininkui nekyla pareiga pateikti savo veikos tinkamą kvalifikaciją.
Gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos – tai ne tik deklaratyvūs atsiprašymas, apgailestavimas,
krimtimasis dėl padarytosios veikos, savikritiškas požiūris į savo ankstesnį elgesį, bet ir realios pastangos
šalinant ar bent sušvelninant sukeltus savo veikos padarinius, efektyvi pagalba nukentėjusiajam, aktyvus
padėjimas teisėsaugos institucijoms, teismui išaiškinant bylai svarbias aplinkybes ir pan. Šio ANBA
pagrindo konstatavimas leidžia manyti, kad kaltininkas pasikeis, todėl laidavimas yra prasmingas; 3) bent iš
dalies atlyginimas ar pašalinimas padarytos žalos arba įsipareigojimas ją atlyginti, jeigu ji buvo
padaryta. Taigi įstatyme numatytos trys alternatyvos šiam ANBA pagrindui įgyvendinti. Kartu tai
vykdymas konstitucinės valstybės priedermės užtikrinti nusikalstama veika padarytosios žalos atlyginimą
(Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Nukentėjusiajam (fiziniam ar juridiniam asmeniui arba valstybei)
padarytosios fizinės, neturtinės, turtinės ir kt. žalos, atlyginimas turi būti savanoriškas. Tai irgi apibūdina
kaltininką ir stiprina įspūdį, kad jis iš tiesų gailisi, ateityje nebedarys nusikalstamų veikų (LAT kasacinė
nutartis Nr. 2k-P-82/2010). Paprastai kaltininkas ir nukentėjusysis patys susitaria dėl žalos kompensavimo
dydžio ir būdo, bet tai neturi virsti nukentėjusiojo pasipelnymu iš kaltininko. Žalos atlyginimas – tai
piniginis žalos kompensavimas, pavyzdžiui, pagrobto, sugadinto turto vertės atlyginimas, sužaloto turto
remonto išlaidų kompensavimas ir pan. Žalos pašalinimas – tai žalos likvidavimas, neutralizavimas darbu,
perduodant analogišką turtą pagrobtam, sunaikintam; padengiant nukentėjusiojo gydymo, reabilitacijos
išlaidas, viešai atsiprašant nukentėjusiojo ir pan. Šio ANBA pagrindo konstatavimui pakanka, jog
kaltininkas iš dalies atlygintų ar pašalintų padarytą žalą. Kokios atlygintinos ar pašalintos žalos dalies
pakanka, jog būtų galima spręsti kitus ANBA pagal laidavimą klausimus, nusprendžia bylos šalys.
Kaltininkas ir nukentėjusysis gali susitarti dėl padarytosios žalos atlyginimo po kaltininko ANBA.
Kaltininko įsipareigojimas atlyginti žalą ateityje patvirtinamas teismo, kuris paprastai ir nustato terminą,
per kurį kaltininkas privalo atlyginti nukentėjusiajam padarytąją žalą, ir kuris (terminas) negali būti ilgesnis
nei treji metai, t. y. maksimalus laidavimo terminas; 4) yra pagrindo manyti, kad kaltininkas visiškai atlygins

121
© A. M.
ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pagrindą manyti, kad
asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą paprastai sudaro duomenys apie tai, kad kaltininkas jau
yra atlyginęs ar pašalinęs padarytosios žalos dalį, tai daro savanoriškai, nuosekliai, jo finansinės galimybės
nekelia abejonių, jis turi nuolatinį pajamų šaltinį, neturi skolų ir pan. Pagrindą manyti, kad asmuo laikysis
įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų paprastai sudaro duomenys apie tai, kad kaltininko
padaryta nusikalstama veika yra iš esmės atsitiktinė, nulemta nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, jos
padarymo paskatos, tikslai nėra aiškiai antivisuomeniniai, asmenybė nėra degradavusi, kaltininkas dėl
nusikalstamos veikos padarymo nuoširdžiai gailėjosi jau pirmųjų bylos proceso stadijų metu, aktyviai
ieškojo kontaktų su nukentėjusiuoju norėdamas atsiprašyti, kompensuoti padarytąją žalą ir t. t.
ANBA pagal laidavimą galimas tik esant BK 40 straipsnyje nustatytų sąlygų ir pagrindų visumai,
tačiau net ir juos visus nustačius teismas turi teisę, bet ne pareigą kaltininką atleisti nuo baudžiamosios
atsakomybės. Todėl teismas, be BK 40 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytų reikalavimų, turi įvertinti ir kitas
bylos aplinkybes, kurios padėtų suformuluoti teismo sprendimą dėl kaltininko ANBA tikslingumo.
Nusprendus atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, teismas nustato laidavimo
terminą nuo vienerių iki trejų metų. Šio termino trukmę nulemia kaltininko ir laiduotojo asmenybės,
laiduotojo įtaka kaltininkui, padarytosios veikos pavojingumo pobūdis ir laipsnis bei kitos bylos aplinkybės.
Neretai laidavimo terminas siejamas ir su kaltininko įsipareigojimu per atitinkamą laiką atlyginti padarytąją
žalą. Taigi ANBA pagal laidavimą institutas „paskirsto“ atsakomybę: kaltininkas įsipareigoja nedaryti
naujos nusikalstamos veikos, laiduotojas laiduoja, kad taip ir bus, valstybė atiduoda kaltininką laiduotojo
atsakomybėn ir netaiko kaltininkui valstybės prievartos teisinių priemonių.
Laidavimas gali būti skiriamas su užstatu ar be jo. Užstatas – tai teismo nustatyta konkretaus dydžio
pinigų suma, kurią laiduotojas per paskirtą laiką įsipareigoja sumokėti į teismo nurodytą sąskaitą. Užstato
dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į laiduotojo asmenines savybes, jo turtinę padėtį, kaltininko
padarytosios veikos pavojingumą ir kt. Laiduotojui laiku be pateisinamų priežasčių nesumokėjus užstato,
teismas gali atsisakyti atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės. Pasibaigus laidavimo terminui,
jeigu asmuo, už kurį laiduota, per šį terminą nepadarė naujos nusikalstamos veikos, užstatas grąžinamas
laiduotojui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja laiduotojo veiklos, jo poveikio kaltininkui formų, jų
abiejų tarpusavio santykių ir t. t. Todėl jei kaltininkas per laidavimo laikotarpį padarė naują nusikalstamą
veiką, užstatas laiduotojui negrąžinamas, nes preziumuojama, kad laiduotojas neįvykdė savo pagrindinės
pareigos daryti teigiamą įtaką atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės. Laiduotojas turi teisę atsisakyti
laidavimo. Ši teisė niekuo neribojama. Todėl laiduotojas gali atsisakyti laidavimo dėl asmeninių priežasčių,
pavyzdžiui, liga, išvykimas gyventi į kitą šalį, ilgalaikę komandiruotę. Šias aplinkybes teismas gali
pripažinti svarbiomis, objektyvaus pobūdžio priežastimis ir grąžinti užstatą, taip pat spręsti dėl kito
laiduotojo paskyrimo ar asmenų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės. Atsisakius laidavimo dėl
netinkamo kaltininko elgesio, pavyzdžiui, jis nedirba, nesimoko, nuolat girtauja, pažeidinėja viešąją tvarką,
nereaguoja į laiduotojo pastangas, teismas dėl užstato sprendžia atsižvelgdamas ir į laiduotojo pastangas

122
© A. M.
kontroliuoti bei teigiamai veikti kaltininko elgesį. Nustačius, kad laiduotojas savo pareigas atliko netinkamai
arba jų iš viso neatliko, užstatas lieka valstybei. Taip pat sprendžiama dėl kaltininko baudžiamosios
atsakomybės už padarytą veiką.
Šis ANBA yra sąlyginis, nes atleistam asmeniui, kaip minėta, nustatomas laidavimo (iš esmės –
bandomasis) terminas, per kurį: 1) padarius naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą,
teismas gali (bet neprivalo) panaikinti sprendimą dėl ANBA; 2) padarius naują tyčinį nusikaltimą ankstesnis
teismo sprendimas dėl ANBA nustoja galioti. Be to, abiem šiais atvejais teismas: pirmuoju atveju turi teisę,
antruoju – privalo spręsti dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytąsias veikas (BK 40
straipsnio 7, 8 dalys). Taigi - ir už ankstesnę veiką, nuo baudžiamosios atsakomybės, už kurią jis buvo
atleistas, tačiau nepateisino pasitikėjimo. Jei per teismo nustatytą laidavimo terminą atleistasis nuo
baudžiamosios atsakomybės nepadaro naujos nusikalstamos veikos, jam išnyksta visos baudžiamosios
teisinės padarytosios veikos pasekmės, jis laikomas neteistu. Laiduotojui grąžinamas užstatas, jei jis buvo
paskirtas.

BAGDŽIUS, J. Laidavimas Lietuvos baudžiamojoje teisėje. – Vilnius: Teisė, 2019, vol. 112, p. 124-144.

2020 m. kovo 27 d. BT BD dalyko paskaitos konspektas (VMA bus matomas iki 2020-04-03)

Bausmė
Pagrindiniai klausimai
1. Bausmės samprata. Bausmės požymiai.
2. Bausmės paskirtis (tikslai).
3. Bendroji prevencija.
4. Specialioji prevencija.
5. Teisingumo principas.
6. Bausmės paskirties (tikslų) samprata kasacinėje jurisprudencijoje.
7. Pastabos dėl savarankiško darbo studijuojant temą „Bausmė“.
8. Pastabos dėl sąvokų, formuluočių vartojimo.

1. Bausmės samprata. Bausmės požymiai.

Baudžiamajame įstatyme bausmės instituto įtvirtinimui skirta atitinkamų baudžiamosios teisės

normų sistema (Baudžiamojo kodekso (toliau-BK) VII skyrius „Bausmė“).

123
© A. M.
 Bausmė, pagal BK, - tai valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar
baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Tokia bausmės samprata
baudžiamajame įstatyme suponuoja šiuos bausmė požymius:
1) bausmė – tai valstybės reakcija į asmens padarytą nusikalstamą veiką, kartu – tai ir dėl kaltininko
padarytos nusikalstamos veikos jam kilusios teisinės pasekmės;
2) bausmė – tai ypatinga valstybinės prievartos priemonė. Bausmės institutas kyla iš Konstitucijos.
Pagal Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalį bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu.
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad bausmės taikymo pagrindas – nusikalstamos
veikos, numatytos įstatyme padarymas. Mūsų šalies teisinėje sistemoje, įstatymu, numatančiu nusikalstamas
veikas ir nustatančiu bausmes už šių veikų padarymą, yra BK;
3) bausmė skiriama tik teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu ir valstybės vardu (Konstitucijos 31
straipsnio 1 dalis, 109 straipsnio 1, 4 dalys);
4) bausme valstybė išreiškia oficialią neigiamą valstybės poziciją, pasmerkimą ir kaltininko, ir jo
padarytosios veikos;
5) bausmė visada susijusi su kaltininko tam tikrų teisių ir laisvių suvaržymais, ribojimais; sukelia
jam moralinius išgyvenimus ir pan. Todėl bausmėje objektyviai yra nubaudimo elementų;
6) be minėtų teisinių pasekmių, bausmė sukelia ir ypatingas teisines pasekmes kaltininkui – teistumą;
7) bausmė yra individualaus, asmeninio pobūdžio, taikoma tik kaltininkui;
8) bausmės paskyrimas teismo sprendimu suponuoja ir bausmės (kaip teismo sprendimo elemento)
privalomumą ir nuteistajam, ir valstybės institucijos, vykdančioms teismų sprendimus.

2. Bausmės paskirtis (tikslai)

Bausmės paskirties (tikslų) nustatymas yra vienas iš svarbiausių baudžiamosios teisės doktrinos,
baudžiamosios teisėkūros, valstybės baudžiamosios politikos uždavinių. Teisingai suvokti ir numatyti
bausmės tikslai padeda suprasti bausmės esmę, paskirtį, tuo pačiu tokia informacija būtina suvokiant ir visą
baudžiamąją teisę. Tai lemia ir baudžiamųjų įstatymų leidybos kryptis, penitencinės politikos, penitencinių
įstaigų sistemos pobūdį. Bausmės tikslų, apskritai bausmės paskirties suformulavimui įtakos turi ne tik
valstybės, visuomenės teisinės kultūros lygis, tradicijos, bet ir kiti faktoriai: kriminogeninė situacija
valstybėje ir kriminogeniniai rodikliai (nusikalstamumo būklė, struktūra, dinamika), valstybės ekonominės,
finansinės ir kt. galimybės kuriant penitencinių, probacijos įstaigų sistemą ir t. t.
Baudžiamajame įstatyme apibūdinant bausmės paskirtį įtvirtinta bausmės tikslų sistema (BK 41
straipsnio 2 dalis). Bausmės tikslai – tai galutinis rezultatas, kurio siekia valstybė taikydama griežčiausias
valstybės prievartos priemones. Baudžiamosios teisės esmė, konstituciniai baudžiamosios teisės principai
suponuoja išvadą, kad kiekviena bausme turi būti siekiama visų bausmės tikslų, kad bausmės tikslai

124
© A. M.
kiekvienu konkrečiu bausmės paskyrimo atveju būtų logiški, realūs, pasiekiami. Baudžiamosios teisės
teorijoje yra išskiriama:

- Bendroji prevencija (lot. praeventio – išankstinis, neleidžiantis pasireikšti kelio užkirtimas, ypač
teisės normų pažeidimui) pasireiškia:
1) sulaikymu asmenų nuo nusikalstamų veikų darymo;
2) nubaudžiant nusikalstamą veiką padariusį asmenį (BK 41 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktas).

- Specialioji (individualioji) prevencija, kuri pasireiškia:

1) atėmimu ar apribojimu galimybių nuteistajam asmeniui daryti nusikalstamas veikas;
2) paveikimu bausmę atlikusių asmenų taip, kad jie ateityje laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų
(BK 41 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

- Teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

3. Bendroji prevencija

Vertinant bendrąją prevenciją, kaip vieną iš pagrindinių bausmės tikslų, pažymėtina, kad teorijoje
yra nuomonių tvirtinančių, jog šiuolaikinėje demokratinėje teisinėje valstybėje bendrosios prevencijos
vaidmuo nėra reikšmingas, nes tikėtina, dauguma žmonių nepažeidžia įstatymų (tarp jų ir baudžiamųjų) ne
todėl, kad bijo būti demaskuoti ir nubausti, bet todėl, kad teisės pažeidimai, konfliktas su baudžiamuoju
įstatymu nesiderina su jų morale, su vidiniu įsitikinimu ir pan. Mokslinių tyrimų, atskleidžiančių bendrosios
prevencijos būtinumą/nebūtinumą, efektyvumą iš esmės nėra. Tačiau kiekvienas asmuo gali atlikti tokį
loginį mini tyrimą: pasitelkime vaizduotę ir pabandykime sumodeliuoti situaciją: mirtino viruso pavojuje
šalyje išseko vaistų, apsauginių priemonių, maisto atsargos, į šalį sugrįžo tūkstančiai tautiečių, nes užsienyje
dirbę nelegaliai negalėjo ten sulaukti medicininės pagalbos, neturintys išsilavinimo, specialybės ir pan.
Valdžios represinės institucijos nebepajėgios užtikrinti viešąją tvarką, visuomenės saugumą. Baudžiamieji
įstatymai galioja, bet jų taikymui, baudžiamosios teisės apsauginei, represinei funkcijoms realizuoti nėra
realių galimybių. Matyti, nesunku suvokti, kad kriminogeninė situacija šalyje, esant tokioms aplinkybėms,
keistųsi iš esmės. Pasaulyje daug pavyzdžių, kai stichinių, visuomeninių nelaimių, politinių revoliucijų
(perversmų) metu nusikalstamumo kreivė „šauna“ į aukštumas.
Todėl manytina, kad bausmės turi nusikalstamų veikų sulaikomąjį, stabdanti – t. y. prevencinį
poveikį. Asmenims, kurie linkę į teisės pažeidimus ar net yra potencialūs nusikaltėliai, reali grėsmė patirti
baudžiamąjį persekiojimą, bausmės nubaudžiamąjį poveikį, turi įspėjantį, įbauginantį poveikį. Asmenis,
dvejojančius dėl savo elgesio variantų, bausmės galimybė taip pat veikia sulaikančiai. Teismų praktika rodo

125
© A. M.
ir tai, kad yra ir tokių asmenų grupė, kurie neturi „bausmės baimės“ jausmo ir pasitaikius progai, būtinai
padarys nusikalstamą veiką. Apie tokius asmenis sakoma nors „kuolą ant galvos tašyk“.
Didžiąją visuomenės dalį, dėl vidinių įsitikinimų susilaikančią nuo įstatymais nustatytos tvarkos
pažeidimo, nuteistiesiems paskirtosios bausmės veikia auklėjančiai, ugdo pagarbą įstatymams, stiprina
neigiamą požiūrį į nusikalstamas veikas, prisideda prie atitinkamų vertybių hierarchijos suformavimo,
įtvirtino ir pan.
Pažymėtina, kad bendraprevencinę reikšmę turi ne tik realiai paskirtos bausmės, bet ir pats jų
įtvirtinimas baudžiamuosiuose įstatymuose, numatymas ir pranešimas visuomenei, kokie pavojingo elgesio
variantai suponuoja bausmės pritaikymą kaltininkams. Taigi bausmių bendrosios prevencijos poveikį
sustiprina baudžiamosios teisės informacinė funkcija. Reikšminga bausmių prevenciniame procese yra ir
pats baudžiamasis kaltininkų persekiojimas, efektyvus ikiteisminis baudžiamasis procesas, teisminis
nagrinėjimas, viešas priimto nuosprendžio priėmimas ir jo paskelbimas valstybės vardu. Kartu tai reiškia ir
oficialų kaltininko pripažinimą nusikaltėliu ir pasmerkimą. Tačiau svarbiausia užtikrinant bendraprevencinį
bausmės poveikį yra baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką neišvengiamumas. Dar
Apšvietos amžiuje buvo tvirtinama, kad svarbu ne tai, kad už nusikaltimą būtų skiriama griežta bausme, bet
kad ne vienas atvejis neliktų neišaiškintu ir nenubaustu (C. Beccaria (1738-1794)).

4. Specialioji prevencija

Vertinant specialiąją (individualiąją) prevenciją bausmės tikslų kontekste pažymėtina, kad bausmė
skiriama konkrečiam asmeniui (nuteistajam) ir turi būti nukreipta tik į nusikaltusįjį asmenį, į jo gyvenimą.
Doktrinoje tvirtinama, kad individualus bausmės pobūdis reiškia ir tai, jog bausmė negali turėti įtakos
nuteistojo artimiesiems ar visai pašaliniams asmenims.
Specialiąja prevencija iš esmės siekiama veikti nuteistojo asmens gyvenimą ir bausmės atlikimo
metu, ir po bausmės atlikimo taip, kad šis asmuo nebedarytų naujų nusikalstamų veikų. Realizuojant
specialiąją prevenciją pirmiausia siekiama atimti galimybę kaltininkui daryti naujas nusikalstamas veikas, t.
y. neleisti pakartotinumo (išvengti recidyvo). Šiam tikslui pasiekti atitinkamos valstybės institucijos
penitencinėje teisėje nustatyta tvarka stengiasi sudaryti tokias bausmės atlikimo sąlygas, kurios objektyviai
pašalintų galimybes nuteistajam padaryti naujas nusikalstamas veikas. To siekiama įvairiais būdais, kuriuos
suteikia skirtingų rūšių bausmių taikymas, pavyzdžiui, atimant nusikaltėliui-kyšininkui fizinę galimybę
padaryti naujas tokias pat nusikalstamas veikas, jis įzoliuojamas nuo visuomenės nuteisiant jį laisvės
atėmimo bausme.
Specialiosios prevencijos siekiama ir psichologiškai, paprastai veikiant nusikaltėlį, pavyzdžiui,
sudarant galimybes mokytis, įgyti profesiją, taikant progresinę bausmės atlikimo sistemą. Taigi apskritai
specialiąja prevencija formuojama nauji mąstymo stereotipai, kita nuteistųjų elgesio motyvacija, kuri
ateityje visuomenei, valstybei ir pačiam nuteistajam nesukeltų naujų problemų. Vienu iš esminių

126
© A. M.
specialiosios prevencijos efektyvumo rodiklių yra recidyvas. Mūsų šalyje jis siekia atskirais metais iki 10
procentų. Pažymėtina, kad bausmės poveikis specialiojoje prevencijoje priklauso ne tik nuo to, koks
paskirtosios bausmės turinyje įtvirtintas nubaudimo elementas, kokius suvaržymus, ribojimus ir pan. patiria
nuteistasis atlikdamas bausmę. Reikšmės specialiajai prevencijai turi ir tai, kaip nuteistasis gyveno iki
bausmės atlikimo. Jei pavyzdžiui, nuteistąjį nuteisus laisvės atėmimo bausme jo gyvenimo sąlygos
(maitinimas, buitinės sąlygos ir pan.) laisvės atėmimo vietoje nedaug skiriasi nuo gyvenimo sąlygų laisvėje
ar net geresnes, tai bausmės poveikis keičiant tokia nuteistojo elgesio motyvaciją, veikiant jį taip, kad jis
ateityje nedarytų naujų nusikalstamų veikų, bus minimalus.

5. Teisingumo principas

Teisingumo principo (iš esmės neatskiriamo nuo teisinės valstybės principo) įgyvendinimui valstybė
turi būti sukūrusi tokias teisines prielaidas:
1) už teisės pažeidimus turi būti nustatytos teisės pažeidimui proporcingos (adekvačios) poveikio
priemonės;
2) jomis turi būti siekiama svarbių teisėtų ir visuotinai priimtinų tikslų;
3) nustatytos poveikio priemonės neturi varžyti teisės pažeidėjo akivaizdžiai labiau, nei reikia
minėtiems tikslams pasiekti.
Kartu pažymėtina, kad teisingumo principo turinys yra išreikštas įvairiose Konstitucijos nuostatose:
1) žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės (18 straipsnis);
2) įstatymui, teismui, valstybės institucijoms ir pareigūnams visi asmenys lygūs (29 straipsnio 1
dalis);
3) žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos ir pan.
pagrindu (29 straipsnio 2 dalis);
4) niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą (31 straipsnio 5 dalį);
5)teisingumą vykdo tik teismai (109 straipsnio 1 dalis) ir kt. Tokiomis nuostatomis turi būti
vadovaujamasi interpretuojant ir taikant BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas. Kartu pažymėtina, jog
minėto BK straipsnio nuostatos yra ne deklaracija, bet susieta su konkrečiomis bausmių skyrimo
taisyklėmis, įtvirtintomis BK 54 straipsnio 3 dalyje bei kituose bendruosiuose bausmių skyrimo
pagrinduose.

6. Bausmės paskirties (tikslų) samprata kasacinėje jurisprudencijoje

Realizuojant teismų praktikoje BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatas, įtvirtinančias bausmės tikslus ir

apibrėžiančias bausmės paskirtį, kasacinėje jurisprudencijoje suformuluotos tokios pamatinės taisyklės:
1) paskirtąja bausme turi būti siekiama visų šiame BK straipsnyje nustatytų tikslų;

127
© A. M.
 2) bausmės paskirtis ir tikslai turi būti vertinami visumoje, nė vienam iš jų nepriskiriant prioritetinės,
dominuojančios, išskirtinės reikšmės;
3) bausmės tikslai turi būti protingai subalansuoti;
4) pernelyg švelnios, veikos pavojingumo, jos padarinių neatitinkančios bausmės paskyrimas
pažeistų ne tik teisingumo, bet ir humaniškumo principo reikalavimus, nes taip būtų sumenkinami
nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas;
5) bausmė teisinga, kai ją skiriant įtvirtinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė
vieniems iš jų nesuteikiamas prioritetas.

7. Pastabos dėl savarankiško darbo studijuojant temą „Bausmė“.

Papildomai Jūs turite susipažinti su klausimu „Bausmės teorijos“.

Šios BT BD temos „Bausmė“ studijoms būtina specialioji literatūra:
1) Gintaras Švedas. Bausmės samprata ir paskirtis. –Lietuvos baudžiamoji teisė. Bendroji dalis. II
knyga. Vilniaus universiteto vadovėlis. – Vilniaus universiteto leidykla, 2020;
2) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies vientisumo ir naujovių (su)
derinimo iššūkiai. – Vilnius, 2017;
3) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras. Bendroji dalis (1-98 straipsniai). –
Vilnius, 2004;
4) Čezarė Bekarija. Apie nusikaltimus ir bausmes. Teisinės minties palikimas. – Vilnius: Mintis,
1992.
5) V. Stankevičius. Baudžiamoji teisė. Paskaitos. – Kaunas: Lietuvos universiteto Teisės fakulteto
leidinys, 1925.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamoji teisė. Bendroji dalis. II knyga. Vilniaus
universiteto vadovėlis, 2020; bei 2 ir 3 šaltiniai būtini studijuojant visas Baudžiamosios teisės Bendrosios
dalies temas, todėl jie, kalbant apie BT BD savarankiškas studijas, daugiau nebus nurodomi.

8. Pastabos dėl sąvokų, formuluočių vartojimo.

8. 1. Kriminalinė bausmė. Dabar galiojantis Baudžiamasis kodeksas įtvirtina „bausmės“ sąvoką (41
straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu baudžiamosios teisės teorijoje, mokomojoje literatūroje, studentų rašto
darbuose, rečiau konstitucinėje jurisprudencijoje, dar rečiau kasacinėje jurisprudencijoje vartojama
formuluotė „kriminalinė bausmė“. Minėta, jog baudžiamajame įstatyme įtvirtinta „bausmės“ sąvoka. Todėl
formuluotė „kriminalinė bausmė“ nevartotina, nes:
1) neatitinka BK;

128
© A. M.
 2) žodis „kriminalinė“ apibūdinant bausmę yra perteklinis, nes mūsų teisinėje sistemoje tik
baudžiamasis įstatymas numato tokią valstybinės prievartos priemonę, kaip bausmė;
3) žodžiu „kriminalinė“, matyt, bandyta ar bandoma atskleisti ir bausmės sąsają su nusikalstama
veika. Tačiau žodis „kriminalinė“ kyla iš lot. crimenalis ir turi dar ir tokią reikšmę – nusikaltimas,
nusikalstama. Taigi iš esmės sukuriama formuluotė „nusikalstama bausmė“. Matyt, įvertinant šį sąvokų
nesuderinamumą, įstatymų leidėjas formuluotės „kriminalinė bausmė“, atsiradusios 1961 m. BK, priėmus šį
kodeksą papildantį 1994- 07- 19 įstatymą, patvirtindamas 2000 m. BK, atsisakė.
Todėl baudžiamojoje justicijoje siūlytina vartoti „bausmės“ sąvoką.

8. 2. Teisiniai padariniai, teisinės pasekmės. BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 3 dalyje, 16

straipsnio 2, 3 dalyse įtvirtinta formuluotė „šiame kodekse numatyti padariniai“, siejama su nusikalstama
veika ir iš esmės reiškia tokia veika padaromą žalą nukentėjusiajam. Taigi sąvokos „padariniai“, „žala“
baudžiamojoje teisėje iš esmės yra sinonimai, reiškiantys asmenų, nukentėjusiųjų nuo nusikalstamų veikų,
patirtus moralinius, fizinius, turtinius praradimus, t. y. žalą.
Tokia išvada kyla ir iš BK 38 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 40 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktų, 54
straipsnio 2 dalies 8 punkto ir kitų BK straipsnių.
Taigi sisteminis, loginis nurodytų ir kitų BK straipsnių aiškinimas suponuoja išvadą:
1) sąvoka „padariniai“ vartotina apibūdinant nusikalstama veika padarytąją žalą
nukentėjusiajam;
2) sąvoka „pasekmės“ vartotina apibūdinant tuos suvaržymus, ribojimus ir pan., kuriuos
patiria kaltininkas (nuteistasis), padaręs nusikalstamą veiką ir kuriam taikoma baudžiamoji
atsakomybė, bausmė.

Bausmių sistema ir jos rūšys

1. Bausmių sistemos samprata
2. Bausmių sistemos raida
3. Bausmių sistemos reikšmė
4. Bausmių rūšys
Bausmių sistemos samprata
NV įvairove atsispindi BT spec. dalyje. Spec. dalis yra skirta NV aprašymui, sudėčių įtvirtinimui. Dabar
galiojantis BK rugsėjo 26 d. 2000 m., t.y. pirminė jo redakcija turėjo mažiau baudžiamuosius nusižengimus
ir nusikaltimus
Per tą laiką 3 veikos buvo pripažintos netekę galios: įžeidimas, valstybės tarnautojo įžeidimas ir ...
261 str., kuriame yra pateikiama visų NV įvairovė.
216 str. numatyta pinigų plovimo sudėtis. Tiriant šią sudėtį matoma, kad yra virš 100 pinigų plovimo
galimybių.
129
© A. M.
Valstybės reakcija į asmenų padarytas nusikalstamas veikas BA realizuojama labai įvairiomis formomis:
● BPP taikymas
● Auklėjamojo poveikio priemonių taikymas
● Med. poveikio priemonių taikymas
● Atleidimas nuo BA
● Ir žinoma bausme. Tai pats pagrindinis BA realizuojantis institutas.
Mūsų BK įvirtiname bausmės institute pasireiškia visa Konstitucinių BT principų reikalavimai – bausmės
individualizavimo, ekonomiškumo, humaniškumo ir t.t. principai
ĮL kurdamas BT, numatydamas bausmes, privalo atsižvelgti į tuos reikalavimus ir viskas turi būti siejama su
bausmės tikslais (BK 41 str.). šių tikslų kontekste, parenkant konkrečia bausmę turi būti įvertinamos visos
BĮ nurodytos aplinkybės (BK 54 str. 2 dalis)
ĮL, įvertindamas koks turėtų būti efektyvus poveikis į nusikalstamumą, kurią bausmių sistemą ir
atskirose bausmėse įtvirtina skirtingo lygio suvaržymus/ribojimus (tai ir prigimtinių, ir konstitucinių teisių
suvaržymai, ir specialių teisių suvaržymai, turtinio pobūdžio suvaržymai, izoliacija nuo visuomenės)
Tai leidžia rūšiuoti bausmes pagal jų sunkumą ir tuo pačiu nustatyti jų eiliškumą.
ĮL 42 str. 2 dalyje ne tik „išvardina“ bausmių rūšis, bet tuo pačiu ir pateikia jį sistemiškai. 42 str. 1 dalis
faktiškai įtvirtina ir bausmių rūšis sistemingai, kad bausmių sistema eina eiliškumu pagal „dydį“.
BK yra 6 bausmių sistema, tačiau yra keli aspektai:
● Ši sistema taikoma sprendžiant tik pilnamečių ir FA BA klausimus (Nepilnamečiams nusikaltėliams
yra atskira bausmių sistema. Iš esmės viskas yra
● Šitos bausmės gali būti skiriamos tik už nusikaltimus (Už BN yra siaurinamos tos bausmės (tik 4
bausmės, nėra laisvės atėmimo)
● BK 43 str. yra atskiros JA bausmės:
o Bauda
o JA veiklos apribojimas
o JA likvidavimas (JA „mirtis“)

Sudarant bausmių sistemą atsižvelgiama į tokius kriterijus (pagal eiliškumą):

1. Bausmių griežtumas
2. Subjekto pobūdis
3. NV pobūdis
BAUSMIŲ SISTEMA (apibendrinta sąvoka) – BK nustatytas ir pagal bausmių sunkumą nuosekliai
išdėstytas, išsamus bausmių, skirtų kaltininkams, padariusiems NV, sąrašas
Viešieji darbai yra specifinė bausmės rūšis, nes jos negalima paskirti, jeigu asmuo nesutinka su tokia
bausmes.
Paskyrus bausmę „baudą“ nuteistieji prašydavo, kad jiems būtų skiriamas areštas (Vienos dienos areštas
prilyginamas 2 MGL‘ams baudos).

Bausmių sistemos raida (Pagrindinis dėmesys Lietuvai nuo 1918 m., bet bus ir Pamėdės, Kazimiero,
LDK statuto)
1918 m. vienas iš pirmųjų darbų, ką darė naujoji valdžia, buvo nustatyti, kad srityje, kuriose Lietuvos
valstybės nėra naujų įstatymų,
130
© A. M.
Tarpukario Konstitucijose iš esmės buvo nustatyta, kad Lietuvoje galiojo iki 1918 metų galiojusi teisė, kiek
ji neprieštarauja pamatiniams Konstitucijoms dėsniams. Tose Konstitucijose buvo įteisintas ir galiojo 1903
m. galiojo Rusijos baudžiamasis įstatymas (1919 m. jį Lietuva pasitvirtinto ir pavadino Lietuvos
baudžiamuoju statutu), sutvarkius atitinkamas įstatymus ir nuostatas, kad šie atitiktų naujai atkurtos LR
interesus.
Tame BĮ buvo tokia bausmių sistema:
● Mirties bausmė.
● Sunkiųjų darbų kalėjimas
● Ištrėmimas iki gyvos galvos
● Kalėjimas tvirtos kalėjime
● Kalėjimas kalėjime
● Bauda
● Areštas
Galiojo 1940 m. birželio 15 d., t.y. iki SSRS okupacijos. 1940 m. lapkričio 6 d. Lietuvoje pradedamas taikyti
Rusijos Federacijos BĮ (ir visi kiti įstatymai, t.y. civiliniai ir darbo įstatymai). Pradedamas Lietuvoje taikyti
1926 m. RF kodeksas.
1961 m. balandžio 26 d. patvirtintas naujas LTSR. Jis galiojo pakankamai ilgai (iki naujo BK priėmimo).
Jeigu reikia remtis iki 2000 m. Lietuvoje galiojusio BK nuostatomis, reikia nurodyti, jeigu kalbama apie
laikotarpį po nepriklausomybės atstatymo (1990 m.), reikia turėti mintyje, kad Lietuvoje buvo greitai
„pataisytas“ LTSR BK ir neliko sovietinių nuostatų (dėl to ir buvo sausio 13 d. byla)
1961 m. BK bausmių sistema:
● Laisvės atėmimas.
● Ištrėmimas. „Nusikalstamų elementų“ apgyvendinimas tam tikrose teritorijose.
● Nutrėmimas. Draudimas gyventi tam tikrose teritorijose.
● Pataisos darbai be laisvės atėmimo
● Atėmimas teisės dirbti tam tikrą darbą ar
● Atleidimas iš pareigų
● Bauda
● Viešasis papeikimas
● Turto konfiskavimas
● Ordinų, medalių, karinių laipsnių atėmimas
● Pasiuntimas į drausmės batalioną. Tai kariškiams taikoma bausmė.
● Mirties bausmė sušaudant
● Lygtinis nuteisimas laisvės atėmimu privalomai įjungiant nuteistąjį į darbą. Ji buvo skirta tam, kad
užtikrintų darbo jėgą didelėse statybose. Ši bausmė tam tikra prasme prisidėjo prie Lietuvos ūkio
statant didelius statinius.
1961 m. BK bausmių sistemos kontekste pažymėtina tai, kad šiame įstatyme buvo numatyta ir pagrindinės ir
papildomos bausmės. Pagrindinės – tokios buasmės, kurios kiekvieną kartą turėjo būti paskiriamos.
Papildomos – bausmės skiriamos prie pagrindinės (turto konfiskavimas, karinio laipsnio atėmimas).
Nutrėmimas/ištrėmimas/atėmimas teisės dirbti tam tikrą darbą/atleidimas iš pareigų/bauda galėjo būti ir
pagrindinės, ir papildomos.
2000 m. rugsėjo 26 d. patvirtiname BK, įsigaliojusiame 2003 m. gegužės mėn. buvo tokios bausmės, kurios
dabar tapo baudžiamojo poveikio priemonės:
● Viešųjų teisių atėmimas
● Teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas
● Turto konfiskavimas
● Uždraudimas naudotis specialia teise
131
© A. M.
Jos dabar tapo baudžiamojo poveikio priemonėmis (nuo 2011 m.). BK kurėjai manė, kad naujame BĮ
neturi likti sovietinės sistemos specifinių momentų, kurie prieštaravo tarptautiniams dokumentams. Buvo
atsisakoma „papildomų“ bausmių instituto (non bis in idem principo pažeidimai su tomis papildomis
bausmėmis, nes buvo baudžiama už tą pačią veiką du kartus tam tikra prasme). Tam buvo sukurtas
baudžiamojo poveikio priemonių institutas.
BK 67 str., įtvirtinančio BPP, buvo 5 tokių priemonių rūšys, dabar turime 10. Įstatymų leidėjas nuėjo tuo
keliu, kad beveik visos BPP, išskyrus įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą ir ... [gali būti
skiriamos kartu su bausme]. Tai nėra dvigubas nubaudimas, kadangi tai yra kai asmuo nuteistas, paskirta
bausmė ir vėl traukiamas į BA už tą pačią veiką. Taikymas BPP yra tik tais sustiprinimas vienų ar kitų BT
funkcijų. Tarptautiniai teismai tuo pačiu nuteisiant ir skiriant bausmę nemato problemų, kad bausmės būtų
„kompozicinės“, t.y. turinčios įvairų poveikį.
Apibendrinant informacija, bausmių sistemos formavimuisi turi socialiniai, ekonominiai reiškiniai, politinis
progresas, vyraujanti teisinė mintis, juridinė technika, kardinalūs pakitimai baudžiamojoje politikoje.
Atskiros valstybės lygtais „skaido“ bausmes į atskiras šakas pagal atskiras subjektų grupes ar nusikalstamų
veikų pobūdį (pvz. įstatymai apie nepilnamečių teisės pažeidėjų BA – Šveicarija, Japonija, Vokietija;
įstatymai dėl atsakomybės už smurtą šeimoje; JK, Anglijoje ir Velse įsigali 2019 m. balandžio 12 d. sijonų
kilnojimų įstatymas. ĮL sukuria tokį įstatymą neinkorporuojant į bendrąją baudžiamąją teisinę sistemą).
Pastebimos tendencijos, kad paskutiniaisiais 10mečiais valstybės pripažįsta viešųjų darbų bausmę. Taip pat
pastebima, kad mirties bausmė yra keičiama į laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę.
Mirties bausmė
ES yra labai ryžtingai nusiteikusi prieš mirties bausmę. Į ES negali patekti jokia valstybė, kuri savo teisinėje
sistemoje yra išsaugojusi mirties bausmės institutą. 2017 m. 7 kongresas dėl mirties bausmės panaikinimo
konstatavo, kad mirties bausmė panaikinta beveik 75% (56 valstybės dar taikė). Europos žemyne yra tik
Baltarusija, kuri vykdo mirties bausmes. Pasipriešinimas mirties bausmės panaikinimui Azijoje, Arabų
pasaulyje ir JAV. JAV 31 valstybė taiko mirties bausmę. Pagrindinis būdas – mirtina injekcija (Aišku gali
būti ir sušaudymas, dujos, kartuvės, elektros kėdė). Tai, kad ši bausmė nesiderina nei su humaniškumu, nei
su šiuolaikinėmis teisinėmis sistemos, akivaizdžiai įrodo šios bausmės vykdymo momentai: pranešimas apie
egzekucija būna kelios dienos prieš bausmės vykdymą (nuteistasis paskutinę dieną gali susitikti su šeima,
bausmė vykdoma stebint žurnalistams, šeimos nariams, draugams). Statistika, kad iš pasmerktųjų miriop 155
sugebėjo įrodyti savo nekaltumą (bet jau po mirties, tad tai įrodo, kad ši bausmė inhumaniška). Mirties
bausmės dar vykdomos ir Saudo Arabijoje, Egipte.
Tai ganėtinai prieštaringas institutas.
LDK baudžiamuosiuose statutuose buvo numatyti labai įvairūs variantai kaip įvykdyti mirties bausmė.
Apšvietos epochos idėjos 17 a. pab. – 18 a. pasiekė Lietuvą. 1774 m. Seime vyskupas Ignas Masalskis
reikalavo, kad būtų panaikinta mirties bausmė.
1918 m. atkurtoje LR buvo bandyta atkurti mirties bausmę, bet deja to padaryt ilgesniam laikui, išskyrus
atskirus trumpus laikotarpius, Lietuvai nepavyko.
1990 m. atkurtoje Lietuvoje pradėjo stiprėti idėja ir mintis, kad reikia atsisakyti mirties bausmės (Ypač noras
patekti į ES). Problema tik tais ta, kad mirties bausmė faktiškai visuomenės buvo pripažįstama kaip būtina
bausmių sistema. Politikai suprato, kad Lietuvai iš BK išbraukti mirties bausmę. 1961 m. BK 105 str. buvo
numatyta mirties bausmė už nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis. 1994 m. – 1995 m. labai stiprėjo
nusikalstamumas. Nuo 1992 m. mirtis kaip NV padarinys padidėjo du kartus. Tai rodė nusikaltėlių
žiaurumą, tačiau ĮL atrodo išeitį ir kreipėsi į KT 1998 m (42 Seimo nariai kreipėsi ir prašė nustatyti, ar 105
str. neprieštarauja Konstitucijai). 1990 m. tarp Aukščiausios Tarybos deputatų už idėja panaikinti mirties
bausmę buvo tik 1, t.y. Patackas. 1995 m. buvo įvykdyta paskutinė mirties bausmė. Buvo nuteistųjų mirties
132
© A. M.
bausme, bet LR Prezidentas sąmoningai nepasirašydavo malonės aktų, nes sąmoningai laukė įstatymo
pakeitimo.
Kiti bausmės raidos momentai
2019 m. kovo 28 d. Brunėjaus sultonas praneša, kad jo valstybėje galioja griežti Šariato įstatymai (mirties
bausmė taikoma užmėtimas akmenimis. Mirties bausmė buvo numatyta už išžaginimą, apiplėšimą, tos
pačios lyties asmenų santykiavimą, pranašo Mohameto pažeminimą).
Afganistane buvo apkaltintas vagyste ir tą pačią dieną įvykdę bausmę – viešai nukirto ranką ir koją.
Irane aukščiausiasis teismas gina bausmę kaip kūno dalių nupjovimą. Islamistų valdomose šalyse faktiškai
nėra baudžiama už žiaurų elgesį su moterimis (Asmuo apipylė merginą sieros rūgštimi, nes ji jį atstūmė.
Teismas liepė tam vyrui iškabinti akis ir nupjauti rankas)
Sudane yra nutastyta, kad zoofilas užkluptas su svetima ožka privalo sumokėti ožkos šeimininkui ir ją vest.
Uganda nustatė, kad tie vyrai, kurie nesugeba sumokėti mokesčių, negalės mėgautis seksu.
Tailandas prakeikia narkotikų prekeivius, per ceremoniją deginami pipirai, druska, kiti prieskoniai.
JAV valstijose moksleiviai dalyvauti policijoje apžiūrint rastus lavonus, kurie yra nušauti, skrodžiant juos.
Apibendrinant:
● Bausmių sistemose egzistuoja bausmės susijusios su gyvybės atėmimu
● Grupė bausmių yra dar ir kūno bausmių
● Susijusių su laisvės atėmimu, katorgos darbai, drausmės batalijonas
● Susijusių su laisvės apribojimu (areštas)
● Turto konfiskavimas
● Bauda, turtinės bausmės
● Ribojimai teisių ir laisvių (atėmimai tėvystės teisių, teisių nešiotis ginklą)
● Moralinis poveikis (atėmimas karinio ar garbės vardo, valstybės apdovanojimo)
● Mišrios (ištrėmimai iš šalies, kariniai apribojimai).
Bausmių sistemos reikšmė
Pagrindinis kriterijus, kuriuo remiantis sukuriama bausmių sistema, yra bausmių griežtumas. Lyginamąjį
sąrašą nustato ĮL. Jis privalomas ir juo privalo
Bausmių sistemos teisinė reikšmė pasireiškia tuo, kad:
● ĮL įtvirtindamas tokią bausmių sistemą kartu nustato imperatyvą/pareigą ir sau, t.y. kad bausmių
sistema yra privaloma ne tik teisėjams, kurie parenka ir skiria bausmę, bet bausmių sistema yra
privaloma ĮL, kai jis sprendžia veikų kriminalizavimo klausimus. Kriminalizuojant pavojingas
veikas, nustatant sankcijas kaltininkams, jose galima numatyti tik tokias bausmes, kurios nurodytas
bausmių sistemoje (tačiau bausmių skaičius nėra ribojamas)
● Sankcijose alternatyvios bausmės išdėstomos tokia eile, pagal tokį griežtumą, koks yra numatytas
BK 41 str. Jeigu Seimas nori kitaip pasiekti bausmių tikslus taikant kitokią bausmę, reikia keisti ne
spec. dalyje įtvirtinti sankciją, o BK BD straipsnį, kuris įtvirtina apibrėžtą bausmių sistemą.
● Bausmių sistema turi privalomą reikšmę teismams sprendžiant kaltininko nubaudimo klausimą.
Teismas negali taikyti kitokių bausmių negu nurodyta pačiame įstatyme.
● Įpareigoja teismą skiriant bausmę pradėti paiešką tinkamos bausmės kaltininkui nuo pačios
lengviausios. Sankcijoje alternatyviai išdėstytų kelių bausmių pradėjimas rinkti vyksta nuo
švelniausios numatytos sankcijoje. Jeigu švelniausia neatitinka bausmių tikslų realizavimui, einama
prie griežtesnės. Toks bausmių sudarymo principas faktiškai atskleidžia valstybės baudžiamosios
politikos kryptį, toks principas rodo, kad valstybė nemano, kad griežtos bausmės padeda pasiekti
bausmės tikslų ir kovoti su nusikalstamumo. Tokia sistema sudaro platesnes prielaidas atsakomybės
133
© A. M.
 diferenciacijai. Atsisakyta sovietinio bausmių išvardijimo principo. Ten buvo viskas atvirkščiai
(pradedama nuo griežčiausios bausmės ir tik tada, jeigu manoma, kad ji netinkama, ieškoma
švelnesnės).
● Bausmių sistema yra svarbi subendrinant bausmes. Esant NV daugetui už kiekvieną NV turi būti
paskiriama bausmė. Jeigu tų NV yra kelios, jos yra paskiriamos kelios (nebūtinai tos pačios rūšies ar
dydžio). Nuosprendyje negali būti skiriamos visos bausmės tuo pačiu metu. Dėl to yra bausmių
skyrimo/subendrinimo taisyklės:
o Apėmimo principas. Pati griežčiausia bausmė apima visas bausmes ir ji yra taikoma. BK 63
str. 2, 5 dalys įtvirtina apėmimo principą.
o Sudėjimo principas.
● Keičiant bausmes taip pat bausmių sistema svarbi. BK 65 str., remiantis bausmių sistema, nustato
santykį tarp bausmių (1 laisvės atėmimo diena = 2 laisvės apribojimo dienos).
● Bausmių sistema yra paskelbta. Galima sakyti, kad reikšminga yra bendrosios prevencijos
realizavima. Informacnė BT funkcija paskelbiant, nurodant, kokios bausmės galimos už padarytas
veikas, turėtų turėti baudžiami
● Bausmės realizavimas yra vienas iš patvirtinimų, kad BĮ yra vientisas įstatymas. BK spec. dalies
sankcijoje numatytos bausmės realizavimas įrodo, kad BK 1 str. įtvirtinta nuostata, jog BK yra
vientisas teisės aktas. Be įvairių kitų momentų, pats šviežiausias – bausmių sistema ir jos
realizavimas BK spec. dalyje.
Apibendrinant reikšmę: dabartiniu metu mūsų bausmių sistemoje ĮL vykusiai įvertino bausmių skyrimo
praktika. Šiuo metu, anot profesoriaus, bausmių sistema yra subalansuota (ji veikianti, sudaro pakankamai
tinkamas prielaidas realizuoti ir bausmės tikslus, ir BĮ paskirtį/tikslus). Pvz. praktika rodo, kad bauda sudaro
apie 30% tarp visų bausmių, skiriamų nusikaltėliams. Kas 4 nuteisiamas laisvės atėmimu, kas 4 nuteisiamas
laisvės apribojimu, 16 % skiriamas areštas.
Visa bausmių sistemos raida rodo, kad valstybės ieško tokių bausmių sistemos, kurios derintų visus bausmės
tikslus, visą bausmės poveikį; išsaugomas nubaudimo momentas tam, kad nebūtų su pašaipa žiūrima į
baudžiamąją justiciją.
Atskiros bausmių rūšys. ĮL pastaruoju metu labai aktyvus sprendžiant bausmių sistemos tobulinimo
klausimus.
Viešieji darbai. BK 46 str.
Tai viena iš tų bausmių rūšių, kuri naujoje BK redakcijoje pradėta taikyti nuo 2019 m. liepos 16 d.
Šioje bausmėje atsispindi demokratijos „grimasos“. Viešieji darbai skiriami tik tuo atveju, jeigu kaltinamasis
suteikia. Vien tai, kad bausmių sistema pradedama nuo viešųjų darbų, akivaizdu tai, kad tai yra švelnesnė
bausmė bausmių sistemoje. Asmuo turėtų dirbti visuomenei naudingus darbus. Šios bausmės taikymo
praktika rodo, kad svyruoja apie 6-6,5% visų teisiamųjų (tai daugiau nei 1000 per metus, - 2017 metais
~1100; 2018 metais ~1400). Nepilnamečiai šios bausmės vengia jos atsisakydami.
Yra galimybė skirti BK 54 str. 3 dalyje. Bausmė skiriama nuo 1 mėn. iki vienerių metų, o darbo laikas
skaičiuojamas valandomis. Nuosprendyje privalo būti nustatyti tikslus laikotarpis, kiek asmuo turės dirbti,
taip pat valandų skaičius per mėnesį išdirbti
Tai paprastai sveikatos priežiūros institucijos, globos/rūpybos institucijoms, kurios teikia pagalba soc.
remtiniems asmenims, socialiai pažeidžiamiems asmenims.
Viešiesiems darbams BK pilnoje apimtyje netaikomas, bet viešieji darbai negali būti tokie, kurie kenktų
sveikatai.
Bauda
Šiuo metu tai most popular bausmė
134
© A. M.
BK 47 str.
Esmė jos tokia, kad tai yra teismo nustatyta pareiga nuteistajam mokėti tam tikrą pinigų sumą į valstybės
biudžetą.
Ši bausmė neretai tinkamai vykdoma ir taikoma gali reikšmingai papildyti valstybės biudžetą.
Tai palyginus „pigi bausmė“, nes jos įgyvendinimas mažiausiai reikalaujantis atitinkamų valstybės sąnaudų
(organizacinių, atskirų sistemų kūrimo)/
Psichologai teigia, kad ši bausmės rūšis turėtų būti labai „veiki“.
Kuriant sankcijas, bausmių sistemą, atitinkamai numatant baudos turinį, buvo nepamiršta, kad įgyvendinant
šią bausmę nenutrūksta svarbūs kaltininko socialiniai ryšiai, darbo, pajamų šaltinis. Tai subalansuoto
baudžiamojo poveikio bausmė.
Baudos turinio elementai:
● Baudos dydis skaičiuojamas (MGL – minimalus gyvenimo lygis). Minimalus nepilnamečiam 5
MGL, suaugusiems 15 MGL.
● Priklauso nuo NV kategorijos. BK 47 str.; JA gali būti skiriama nuo 200 iki 100000 MGL.
● BBND (Baziniais bausmių ir nuobaudų dydis) yra tapatus MGL. Nuo 2018 m. sausio 1 d. BBND
arba MGL yra 50 eurų (šį dydį nustato Vyriausybė).
● Nustatant baudos dydį naudojamas ir subjekto kriterijus. Nepilnamečiui nusikaltėliui mažiausiai
galima bauda 250 eurų (5 MGL), suaugusiems – 750 eurų (15 MGL). Maksimali riba nepilnamečiui
2500 eurų, pilnamečiui – 300 000 eurų, o JA – iki 5 mln.
Lyginant su pirmąja BK 47 str. redakcija, kai kurie baudų dydžiai padidėjo 10 kartų. Baudos buvo pradėtos
griežtint dar nepradėjus taikyti naujojo BK.
2017 m. rugsėjo 28 d. pakeitimas BK 47 str. 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad galutinė teismo bauda gali
viršyti BK 47 str. 3 ir 4 dalyse nurodytus maksimalius baudos dydžius, kai skiriama bausmė už BK 33
skyriuje aprašytų veikų padarymą. Teismas tam tikra prasme gali pildyti BĮ, nes gali paskirti bausmę, kuri
nenurodyta eksplicitiškai BK. 6 dalyje taip pat numatyta, kad negali būti skiriama mažesnė bauda (33
skyriaus normose įtvirtintoms veikoms) negu BK 47 str. 3 ir 4 d. numatyti minimalūs baudos dydžiai. Čia ĮL
leidėjas riboja teismo teisę paskirti bausmę įvertinant visas faktines aplinkybes, pavyzdžiui taikant BK 54
str. 3 d. skiriant švelnesnę bausmę.
Kokie yra baudos skyrimo atvejai:
● Kai bauda numatyta sankcijoje
● Skiriant bausmę gali būti taikomas BK 62 str., kuriame numatyta galimybė teismui skirti švelnesnę
bausmę kaltinamajam negu numatyta įstatyme.
● Kai taikomas 54 str. 3 d. – jeigu bausmė sankcijoje per griežta, o teisingumo principo įgyvendinimas
aiškiai rodo, kad turi būti švelnesnė bausmė.
● Bauda gali būti keičiama viešaisiais darbais, jeigu nuteistasis negali išmokėti baudos (sutinkant
nuteistajam) (BK 65 str. numato santykius)
● Jeigu baudą vengia mokėti – keisti į laisvės apribojimo bausmę (BK 65 str. numato santykius)
Teismas skirdamas baudą vertina nuteistojo turtinę padėtį, asmenybę, išlaikytinių buvimą (ir visus kitus
aspektus, kurie parodo, kad nuteistasis tikrai galėtų įvykdyti savo bausmę – sumokėti baudą)
Nuosprendyje nurodyti baudos dydį MGL‘ais yra išreiškiamas konkrečia pinigų suma, nes MGL‘as dažnai
keičiasi, o bylos dažnai keliauja per įvairias instancijas, kas užtrunka.
Nuo baudos asmuo gali būti atleistas:
● Dėl ligos
135
© A. M.
 ● Amnestijos atveju
● Malonės tvarka. Yra atveju, kai prezidentė atleisdavo asmenis nuo paskirtos baudos arba atitinkamos
jos dalies, jeigu buvo akivaizdu, jog asmuo taisosi arba jog nėra galimybių įgyvendinti paskirtą
baudą.
Laisvės apribojimas
BK 48 str.
Dabartiniu metu laisvės apribojimo galiojanti redakcija baigiasi ir nuo šių metų liepos 1 d. turėsime visai
kitokio turinio laisvės apribojimo bausmę.
Apribojimo esmę sudaro terminuotas teismo įpareigojimų ir apribojimų nustatymas. Jų nustatymas yra
teismo diskrecija.
Įpareigojimai:
● Dalyvauti elgesio pataisos programoje (kad nebūtų įžūlus, nesutaikomo elgesio, smurtaujančio
elgesio)
● Neatlygintinas darbas (iki 200 val. valstybės labui). Dažniausia itai sveikatos/globos
● Įpareigojimas atlyginti turtinę žalą arba jos dalį
● Pradėti mokytis
● Gydytis (jeigu alkoholikas, narkomanas), bet čia jau reikalingas nuteistojo sutikimas
Apribojimai:
● Draudimas lankytis tam tikrose vietose (klubai, lošimo namai)
● Bendrauti su tam tikrais asmenimis
● Turėti/naudoti/perduoti asmenims tam tikrus daiktus (tokie draudimai gali būti tais atvejais, kai
uždraudžiama perduoti transporto priemones)
● Vartoti psichiką veikiančias medžiagas
Dar gali būti taikomi papildomi apribojimai, kurie sudaro laisvės apribojimo turinį (pvz. įpareigojimas
neišvykti iš šalies)/
Nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigalios nauja BK redakcija, papildanti BK 48 str. turinį:
Skiriant laisvės apribojimo bausmę yra nustatoma, kad teismas paprastai paskiria kaltinamajam intensyvią
priežiūrą (pagal nuteistojo buvimo vietą, laika, kur jis turi būti ir tai bus kontroliuojama elektroninėmis
priemonėmis. Paprastai tokio priemonės yra apykojė). Tokie apribojimai bus taikomi nuo 3 mėn. iki 2 metų.
Teismas savo nuožiūra galės greta to paskirti baudžiamojo poveikio priemones (jeigu nusikaltėlis
pilnametis), auklėjamojo poveikio priemones (jeigu nusikaltėlis nepilnametis), taip pat dar kokius
įpareigojimus (įpareigoti nusikaltėli rūpintis nukentėjusiojo asmens šeima, ūkiu) ar apribojimus, kurie
teismo nuomone padės „pataisyti“ dėl NV padarymo atsiradusią žalą. Naujoje redakcijoje stiprėja
nukentėjusiojo vaidmuo.
Teismui paliekama galimybė kartu su šią bausmę vykdančios institucijos iniciatyva (probacijos tarnybos)
teikiama info. keisti apribojimus (tiek griežtinimo, tiek švelninimo kryptimi). Laisvės apribojimo bausmė
gali būti keičiama areštu.
Šioje bausmėje aiškiai matomas progresyvaus bausmės atlikimo principo realizavimas. Tai reiškia, kad jeigu
kaltininkas atlikdamas bausmę elgiasi tinkamai, matosi jo pastangos pasitaisyti, nepažeidžiami nustatyti
bausmės atlikimo reikalavimai, tai jo padėtis gali būti lengvinama. Ir atvirkščiai. Jeigu vengia atlikti tai, kas
numatyta nuosprendyje, tai atitinkamai gali būti sunkinama bausmė.
Laisvės apribojimo bausmė yra gana dažna (apie 30 % sankcijų) BK spec. dalyje.

136
© A. M.
Kada gal būti skiriama:
● Kai tai numatyta sankcijoje
● Pagal BK 62 str.; švelnesnės negu įstatyme numatytos bausmės skyrimas.
● Pagal 54 str. 3 d. teisingumo principo įgyvendinimas skiriant švelnesnę bausmę, kai sankcijoje
numatytos bausmės paskyrimas įvertinus visas bylos faktines aplinkybes akivaizdžiai prieštarautų
pastarajam principui
● Keičiant baudą laisvės apribojimu
Areštas
BK 49 str.
Pagal visą esmę tai yra trumpalaikis laisvės atėmimas, trumpalaikis izoliavimas nuo visuomenės. Arešto
terminas yra skaičiuojamas paromis. Bausmę nutiestieji atlieka pataisos įstaigose. Iki paskutiniųjų pakeitimų
areštas buvo atliekamas areštinėse. Pataisos įstaigos pagal kelių metų reikalavimus galėjo talpinti beveik 10
k asmenų, kuriems atimta laisvė.
Tai tam tikra prasme šokinė priemonė supažindinti asmenį, kuris padarė NV, su tuo, kas lauks, jeigu jis
nekeis savo elgesio ir toliau pažeidinės baudžiamąjį įstatymą.
Skyrimo kriterijai:
● Veikos kategorijos (nuo baudžiamųjų nusižengimų iki
● Subjekto kriterijus (nepilnamečiams – nuo 5 iki 45 parų; suaugusiems – iki 90 parų)
BVK 54 str. įtvirtina tuos varžymus/ribojimus, kuriuos patiria:
● Izoliavimas nuo visuomenės (ir vieni nuo kitų)
● Dinaminė priežiūra (Įvairiais būdais kontroliuojamas jų elgesys, reikalavimas, kad būtų laikomasi
dienotvarkės. Daromos kratos. Leidžiamų daiktų sąrašas ribojamas)
Arešto paskyrimo atvejai:
● Jei bausmė numatyta sankcijoje. Sankcijoje arešto trukmė nenurodyta
● BK 62 str. – Švelnesnės bausmės nei numatyta sankcijos skyrimas
● 54 str. 3 d. – teisingumo principo įgyvendinimas skiriant švelnesnę bausmę, kai iš sankcijoje
numatytos bausmės paskyrimas įvertinus visas bylos faktines aplinkybes akivaizdžiai prieštarautų
pastarajam principui.
● Keičiant laisvės apribojimo bausmę areštu.
Skiriant areštą turi būti vadovaujamasi BK 41 str. (skiriamoje bausmėje turi būti vertinama, ar bus pasiekti
bausmės tikslai), 54 str. (bendrieji bausmės skyrimo pagrindai).
Santykiai keičiant bausmes:
1 arešto diena – 1 diena terminuoto laisvės atėmimo
1 arešto diena – 2 laisvės apribojimo dienos
1 arešto diena – 6 viešųjų darbų valandų
1 arešto diena – 1 MGL
Imperatyvus reikalavimas teismui, kad negali būti skiriamas areštas nėščioms moterims.
Areštas numatytas daugiau negu kas antroje sankcijoje.
Terminuotas laisvės atėmimas
BK 50 str.
137
© A. M.
Nuteistojo izoliavimas, t.y. laisvės atėmimo bausmė, yra atliekama specialiose įstaigose. Pagal BVK jis
atliekamas pataisos namuose, kalėjimuose, atvirose kolonijose ir laisvės atėmimo vietų ligoninėje.
Pažymėtina, kad ši bausmė yra skiriama tik už nusikaltimo padarymą. Skaičiuojama dienomis, mėnesiais,
metais.
BK 50 str. 2 d. Laiko tarpas – nuo 3 mėn. iki 20 metų. Jeigu skiriama pagal BK 63 str. (NV sutaptys), tai iki
20 metų; jeigu pagal 64 str. (Nuosprendžių sutaptys. Asmuo nuteistas už NV padarymą, tačiau padaro
naują NV), tai bausmė gali būti skiriama iki 25 metų.
Nepilnamečiams laisvės atėmimo bausmė negali viršyti 10 metų.
Kai skiriamas laisvės atėmimas, pagal BK 66 str. į laisvės atėmimo įskaitomas kardomasis kalinimas,
sulaikymo laikas. Laisvės atėmimo ligoninėse praleistas diena = diena laisvės atėmimo.
Vidutinė skiriama laisvės atėmimo bausmė Lietuvoje 6,5 metų, tačiau faktiškai atliktos bausmės vidurkis
siekia 2,2 metų.
Laisvės atėmimas iki gyvos galvos
BK 51 str.
BVK šiai bausmei skiriama pakankamai daug dėmesio. Tai asmens izoliavimas nuo visuomenės neribotam
laikui laikant jį spec. skirtose pataisos įstaigose (anksčiau buvo kalėjime – t.y. Lukiškių kalėjime, bet
dabartiniu metu teisinis reguliavimas įteisina ir kitas spec. įstaigas, kurios pritaikytos tokių nuteistųjų
kalinimui).
Laisvės atėmimas iki gyvos galvos gali būti tik pilnamečiui asmeniui. Laisvės atėmimas iki gyvos galvos
turi alternatyvą – t.y. terminuotą laisvės atėmimą.
Dažniausiai ši bausmė taikoma už BK 129 str. 2 dalyje uždraustos veikos padarymą (2 ar daugiau asmenų
nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis). Paprastai šie asmenys atlieka bausmes vienutėse.
Nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos iš esmės pasiekė, kad 2019 m. kovo 21 d. būtų pakeistas BK 51
str. ir nustatyta, kad atlikus 20 metų bausmės gali būti nagrinėjamas klausimas į keitimo į terminuoto laisvės
atėmimo bausmę. Tai daroma paties nuteistojo prašymu bausmės vykdymo institucijai, atliekamas socialinis
tyrimas (kaip jis pasikeitė, kokią riziką galėtų kelti visuomenei, jeigu jis būtų paleidžiamas, žiūrima, ar
pripažįsta kaltę, ar gailisi) ir tada toks prašymas teismui. Jeigu teismas atmeta, tai gali po metų vėl kreiptis.
Norvegija, Ispanija, Kroatija, Portugalija ir t.t. nenumato tokios laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės.

Bausmių skyrimas
Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai (BK 54 str.).
Šis straipsnis sukurtas remiantis ta nuostata, jog būtų sudarytos teisingo nubauduimo garantijos, kad būtų
sukurta tokia bausmių skyrimo taisyklių sistema, kad būtų realizuoti konstitucinių baudžiamosios teisės
principų reikalavimai.
Paskirtis – teisingai nubausti, užtikrinti visų kitų konstitucinių BT principų reikalavimų įgyvendinimą,
sudaryti prielaidas įgyvendinti BĮ ir bausmės paskirtį, tikslus.
BK 54 str. 1 d. yra nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio,
numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios
dalies nuostatų. Čia įgyvendinami non bis in idem, teisingumą vykdo tik teismas, bausmė gali būti paskirta
tik įstatymo pagrindu principai. Šio straipsnio 1 dalis taip pat yra skirta teisėtumo principo reikalavimo
įgyvendinimui.

138
© A. M.
Bausmės skyrimui taikomi reikalavimai:
● Bausmė gali būti skiriama tik tokia, kokia numatyta BK spec. dalies straipsnyje (nieko negali sukurti,
nieko negali pridėti)
● Teismas, prieš paskirdamas bausmę, dar turi patikrinti kaltinimo pagrįstumą, patikrinti BA
pagrįstumą. Iš esmės teismas turi įvertinti bylos medžiagą visų BK BD institutų kontekste. Turi būti
žiūrimą į tai, ar yra byloje pakankamai duomenų asmenį laikyti kaltu, ar atitinka subjekto požymius,
ar nėra aplinkybių, kurios šalina BA. Taip pat BPT labai daug reikalavimų, susijusių su bausmės
skyrimu.
● BK 54 str. 2 dalis yra skirta tolimesniam bausmės individualizavimo procesui. ĮL, įvertindamas
daugelio metų teismų praktiką skiriant bausmes, įtvirtina tas aplinkybes, tuos faktorius, kurie teismo
turi būti įvertinti, patikrinti ir kurios turi esminę reikšmę skiriant bausmę, nors ir jos yra už NV
sudėties ribų (teismas, skirdamas bausmę, privalo apspręsti visus 8 punktus):
o Padarytos NV pavojingumo laipsnį. NV pavojingumo pobūdis ir laipsnis. Čia pobūdžio
nėra, kalbama apie laipsnį. Pobūdžio klausimą sprendžia ĮL (pobūdis lemia veikos esmę,
sankciją, kokios bausmės numatytos), tačiau sprendžiant bylą teismai vis tiek privalo suprasti,
kokios padarytos NV bylą sprendžią. Kai kalbama apie bausmės skyrimą, tai jau teismo
pareiga spręsti dėl padarytos veikos pavojingumo (kaip tikrovėje/realybėje pasireiškia NV
sudėties požymiai).
o Kaltės formą ir rūšį. Tai vienas iš momentų, kuris neretai gana sunkiai sprendžiamas teismo
baigiamuosiuose aktuose. Turi būti pagrindžiama/įrodoma, kad yra ir intelektinis, ir valinis
momentas. Tai turi būti pagrindžiama ne abstrakčia formuluote, bet ir turi atskleidžiamas
kaltės formos ir rūšies turinys byloje. Kaltės rūšis gali byloti apie padarytos veikos
pavojingumo laipsnį (pvz. veika padaryta nusikalstamo pasitikėjimo ir nusikalstamo
nerūpestingumo kaltės rūšimi)
o Padarytos NV motyvus ir tikslus. Jeigu byloje teigiama, kad asmuo padarė veikė be
motyvo, tai yra ydinga, nes galima daryti prielaidą, kad asmuo nepakaltinamas. Apie
motyvus/tikslus sprendžiama ne tik iš kaltininko paaiškinimų, bet ir iš objektyvių bylos
aplinkybių. Problema yra neatsargaus elgesio motyvai ir tikslai.
o NV stadija. BK 57 str. primenama, kad turi būti įvertinama NV stadija. Turi būti nustatomas
ne vien tik rengimasis, pasikėsinimas, bet ir pasikėsinimo rūšys.
o Kaltininko asmenybė. Tai daugiausiai diskusijų kelianti aplinkybė. Skiriant bausmę šios
aplinkybės reikšmė yra ta, kad nustačius kaltininko charakterio savybes galima matyti, kokį
pataisomąjį poveikį turės skiriama bausmė.
o Asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant NV veiką formą ir rūšį. BK 58 str.
pakartojamas ši aspektas.
o Atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. 59 str. (nebaigtinis lengvinančių
aplinkybių sąrašas); 60 str. (išsamus sunkinančių aplinkybių sąrašas). Jų reikšmė skiriant
bausmę yra vienoda (jas viena kitos neutralizuoja). Problema tame, kad BK 59 str. 3 d., 60
str. 2 d. įtvirtina tokias nuostatas, kad teismas neatsižvelgia į tokias aplinkybes, kurios yra
numatytos įstatyme ir įtvirtintos kaip NV sudėtys. Tikrovėje visi NV sudėties požymiai
pasireiškia labai skirtingai (net ir tie patys sunkūs padariniai gali būti patys įvairiausi).
o NV padarytą žalą. 1 punktas realiai apima viską, tai lyg ir šioks toks pasikartojimas. Tačiau
šis momentas yra dar vieno imperatyvaus reikalavimo įtvirtinimas, kuris parodo, jog nėra
nusikalstamų veikų be padarinių. Šis pakartojimas yra reikšmingas tuo, kad yra žmonių, kurie
mano, jog nėra NV be padarinių. Padariniai VISADA yra (yra sudėčių, kurios nereikalauja
padarinių, jog asmuo būtų traukiamas BA‘ėn už padarytą NV, bet padarius tokias veikas
padariniai vis tiek visada kyla).
BK 54 str. 3 dalyje yra įtvirtintas teisingumo principo reikalavimas (švelnesnės bausmės negu numatyta
sankcijoje skyrimas, jeigu tai atitiktų teisingumo principą). Toks skyrimas turi atitikti humaniškumo,
bausmių ekonomijos ir kitų konstitucinių BT principų nuostatas. Teismų praktikoje yra numatytos taisyklės
BK 54 str. 3 dalies taikymui skiriant bausmę.

139
© A. M.
Bausmės skyrimo samprata
Tai viena iš svarbiausių BA realizavimo formų. Tokia nuostata kyla iš BK 2 str., kur kalbama apie BA
pagrindines nuostatas. 5 skyriuje vardinama kaip ta BA yra realizuojama (pradedama iš esmės nuo
bausmės). Bausmės skyrimas ir realizavimas yra viena iš sudėtingiausių, svarbiausių BA realizavimo formų.
Tai nėra dažniausiai taikoma BA realizavimo forma (pastaraisiais metais 60 k, anksčiau apie 80 k bausmių
paskyrimo per metus).
Skyrimo procesas ypatingas lyginantis su kitomis BP stadijomis tuo, kad čia labai plačiai galioja viešumo
principas (iki teismo proceso šalys susipažįsta su medžiaga, mato, kokie ikiteisminio tyrimo šalių likimai
nusimato).
Tai vienas iš plačiausiai sureguliuotų procesų.
Skiriant bausmę realizuojamas teisėtumo principas. Bausmės skyrimo pagrindų analizė rodo, kad bausmės
skyrimo procese realizuojami visų konstitucinių baudžiamosios teisės principų reikalavimai. Jie pasireiškia
skirtingai, bet bausmės skyrimo procesas yra visų konstitucinių BT principų realizacija.
Visas bausmės skyrimo proceso reguliavimas rodo esant tokias dvi grupes nuostatų:
1. Bendrosios bausmių skyrimo nuostatos (BK 54 str.). Tai tokios nuostatos, kurios skiriant bausmes
teismams suteikiama pakankamai plati diskrecija (gali teismai spręsti dėl bausmės rūšies, dydžio,
taip pat dėl papildomų poveikio priemonių). Teismas veikia BK nustatytuose rėmuose, bet bendrieji
pagrindai suteikia galimybę parenkant bausmių rūšis, dydžius teismui daryti aksiologinį vertinimą
(vienas vertybes prioritizuoti kitų atžvilgių)
BK 41 str. 2 d. įtvirtintos nuostatos apie bausmės paskirtį. Tai taip pat bendro pobūdžio nuostatos.
Teismas vertina rinkdamas bausmę, kiek ji atitinka bausmės priedermę, paskirtį.
BK 57 str. Čia pakankamai daug erdvės teisėjų sprendimams
BK 58 str. Bausmės skyrimas bendrininkams. Tai irgi bendro pobūdžio nuostatos, bendri teiginiai.
BK 59 str. 2 d. – lengvinančios aplinkybės. Teismui suteikiama labai plati teisė lengvinančiomis
aplinkybėmis pripažinti ir kitas, tame straipsnyje nenumatytas lengvinančias aplinkybes.
BK 61 str. 1 d. – lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Suteikia teismui teisę vertinti kiekvieną iš
jų.
2. Bausmių skyrimo taisyklės. Čia skirtingai nuo bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, taisyklėse yra
įtvirtinti tam tikri imperatyvai. Teismams svarstymui paliekama labai mažai erdvės.
BK 42 str. 3 d.
BK 46 str. 2 d. – tik tuo atveju, kai sutinka teisiamas asmuo
BK 641 str. beveik visos nuostatos imperatyviai reikalauja, kad teismas be jokios abejonės įsitikintų,
jog asmuo prisipažįsta esąs kaltas (prisipažinimas atitinka keliamus reikalavimus, numatytus BK 59
str. 1 d.). Kai yra kaltės pripažinimas bausmė gali būti mažinama 1/3.
ĮL konstruodamas šias taisykles iš esmės yra įvertinęs 10mečių teismų praktiką. Tai, ką patikrino praktika,
ką patikrino laikas, virsta BĮ bausmių skyrimo taisyklėmis. Yra pakankami daug nuostatų, kai tų taisyklių
trūksta.
Bausmė, siejant ją su BA, bausmės skyrimas atskleidžia BA retrospektyvųjį aspektą. Tai reiškia, kad
bausmės skyrimas vyksta dėl buvusių, įvykusių reiškinių, t.y. dėl padarytų NV.
Taip pat bausmės skyrime atsispindi perspektyvusis aspektas. Bausmėje yra prognozuojamas būsimas
kaltininko elgesys (numatomos ir skiriamos atitinkamos priemonės nuteistojo korekcijai). Galima įžvelgti
abu BA aspektus skiriant bausmę.
Išimtinis bausmės švelninimas
BK 54 str. 1 d. yra išdėstytos pagrindinės nuostatos, reikalaujančios kiekvienoje byloje, kad teismas, prieš
spręsdamas bausmės skyrimo klausimą, turi patikrinti kaltinimo pagrįstumą, teisėtumą (turi būti žiūrima, ar

140
© A. M.
yra BA pagrindai, ar teisėtais būdais surinkti duomenys). Konstatavus ir pripažinus kaltumą yra patvirtinama
kaltininkui inkriminuojamos veikos kvalifikacija. Straipsnyje numatytos bausmės, kurios gali būti skiriamos
kaltininkui už padarytą veiką. Ne visų BK SD str. sankcijose yra numatyti bausmių dydžiai (yra bausmių
rūšių, kurių ĮL nenustato dydžio, paliekama teismui diskrecija). Skiriant bausmę vertinamos ir nuostatos,
kurios netiesiogiai įtvirtintos BK 54 str., bet žiūrima į tuos BK straipsnius, kuriuose įtvirtintos atskiros
bausmių rūšys. Skiriant bausmę turi būti analizuojami BK straipsniai, kurie numato bausmės skyrimo
taisyklės, taip pat straipsniai, apibūdinantys tiek BĮ, tiek bausmės paskirtį.
ĮL yra įtvirtinęs galimybes išimtinį bausmės švelninimą. Šiuolaikinėje BT yra požiūris, kad teismas,
skirdamas bausmę, turi teisę turėti galimybę ištirti VISAS bylos aplinkybes ir jomis vadovaudamasis paskirti
bausmę.
BK 62 str. numatytas švelnesnės bausmės negu įstatymo numatyta
BK 641 str. – bausmės skyrimas, švelninimas, jeigu kaltininkas prisipažįsta arba procesas vyksta
supaprastinta tvarka.
BK 54 str. 3 d. – teisingumo principo reikalavimo įgyvendinimas.
Koks šių normų santykis?
62 str. ir 641 str. lyginant su 54 str. 3 d. yra tokie straipsniai, kurie įtvirtina specialias normas, kurios lemia
išimtinį bausmės švelninimą.
Realizuojant minėtus atvejus, kada gali būti išimtinai švelninama bausmė, teismas gali paskirti švelnesnę
bausmę negu numatyta taikomo straipsnio sankcijoje. Tai didelis pasitikėjimas teismais, suteikiant galimybę
priimti tokį sprendimą. Remiantis šiuo institutu galima skirti ir mažesnį bausmės dydį. Ši taisyklė nėra
absoliuti, nes mažinimas negali viršyti negu pati minimaliausiai tai konkrečiai bausmės rūšiai nustatyta riba
(pvz. laisvės atėmimo minimumas – 3 mėn.). Negali skirti žemiau žemiausios ribos, tačiau yra iš išimčių.
2017 m. pakeitė BĮ ir buvo nustatyta, kad BK 54 3, 4, 6 d. gali būti mažinama bauda negu nustatyta
minimali šiai konkrečiai bausmės rūšiai.
BK 62 str. Švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės skyrimas
Šio instituto esmė, kad bausmė gali būti švelnesnė negu numatyta BK SD straipsnio, pagal kurį
kvalifikuojama kaltininko veika, sankcijoje numatyta bausmė.
1 dalis įtvirtina sąlygas, kurios tikrovėje gana sunkiai realizuojamos. BK 62 str. 1 dalis praktikoje taikoma
labai retai. Tos sąlygos yra:
● Pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką
● Prisipažino padaręs NV ir nuoširdžiai gaili. Dažniausiai ši aplinkybė siejama su nemelagingų
parodymų davimu baudžiamojo proceso eigoje (kai pats atvyksta ir prisipažįsta yra vienetiniai
atvejai)
● Padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti NV
● Visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino apdarytą turtinę žalą

141
© A. M.
2 dalis numato, kad teismas gali švelninti bausmę kai yra tokios sąlygos:
● Ne mažiau kaip dvi lengvinančios aplinkybės
● Bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta
Šioje dalyje taip pat yra vardijamos kitos aplinkybės, kuri bent viena iš jų turi būti:
1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba
2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam
prižiūrėti, arba
3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba
4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba
5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba
6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo,
profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio
eksperimento teisėtumo sąlygas.
Šio nuostatos praktikoje yra taikomos dažniau, kadangi sąlygos 62 straipsnio 2 dalyje iš esmės yra žymiai
lengvesnės negu 62 str. 1 dalyje.
62 straipsnio taikymo taisyklės (LAT praktikoje):
● Šio straipsnio taikymas yra teismo diskrecija. Ta diskrecija tam tikra prasme tuo pačiu turi tam tikrų
privalomumo momentų. Esant pagrindams taikyti BK 62 str., teismas turi apsvarstyti galimybę
taikyti šį straipsnį. Ši diskrecija yra pažeista ar viršyta, jeigu šalys atkreipia dėmesį, kad yra
pagrindas taikyti šį straipsnį (švelninti bausmę), o teismas ignoruoja. Tai nereiškia, kad teismas
privalo skirti švelnesnę bausmę, bet jis turi apsvarstyti. Tie pagrindai turi būti svarstomi pakankamai
plačiai (Turi būti vadovaujamasi BK 54 str. 2 dalimi)
● Jeigu sprendžiamas atsakomybės klausimas ir galvojama apie BK 62 str. pritaikymą, o veiką sudaro
kelios NV (jeigu NV sutaptis), tai bausmės švelninimas gali būti sprendžiamas kiekvienos NV
atžvilgiu (ne paskyrus galutinę subendrintą bausmę, bet kiekvienos NV atžvilgiu). Taip yra dėl to,
kad gali būti taip, jog bus priimtas amnestijos įstatymas.
● Bet kokio sunkumo NV. Net ir nužudžius (BK 129 str.) gali būti švelninama bausmė (tokių atvejų
praktikoje buvo nemažai). Tais atvejais, kad buvo konstatuota neteisėtą kaltininko elgesį sukėlė
nukentėjusiojo neteisėti veiksmai – atitinkamas elgesys (provokuojantis, smurtaujantis elgesys).
Remiantis šiuo straipsniu buvo švelninta bausmė net ir tokioms veikoms kaip nužudymas.
● Pritaikius BK 62 str. (paskyrus bausmę, švelnesnę negu numatyta bausmė sankcijoje), įstatymas
nedraudžia atidėti bausmės vykdymą (BK 75 str.). Bausmės vykdymas gali būti atidedamas tik
paskyrus laisvės atėmimo bausmę (čia sena redakcija, tačiau dar galiojanti. Nuo liepos mėnesio tai
bus taikoma ir areštui).
● Ši straipsnis gali būti taikomas bet kurioje instancijoje ir tik vieną kartą. Du kartus švelninimas
skirtingose instancijose praktiškai neįmanomas.
● Turi būti išnaudotos visos sankcijos alternatyvos.
● Turi būti vadovaujamasis BK 54 str. nuostatomis. Šio straipsnio nuostatomis irgi visada remiamasi
atleidžiant asmenį nuo BA.
● 62 str. 2 dalies taikymui yra taisyklė, kad dvi lengvinančios aplinkybės (jomis negali būti laikoma
tada, jeigu nurodomos tos aplinkybės, kurios nurodomos 2 straipsniuose atskiruose punktuose).
● Skiriant švelnesnę bausmę turi būti vertinami nukentėjusiojo asmens interesai (jo garbė, orumas), nes
jis patyrė sunkią moralinę, fizinę žalą.
● Turi būti naujai parenkama bausmė vertinama visų bausmės tikslų sistema (BK 42 str.)
● Kasacinė instancija nebegali teisiamojo asmenybės gražinti ar „juodinti“, kadangi įrodymai
kasacinėje instancijoje netiriami. Jeigu kai kurios aplinkybės neįtraukti

142
© A. M.
Dėl šio instituto yra ir KT nutarimas. Daugelio pasaulio valstybių BĮ tokio instituto nenumato, nes neretai
sankcijose nustatomos tik maksimalios bausmės ribos, o teismui paliekama diskrecija.
Bausmės skyrimas bylą išnagrinėjus supaprastinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų
tyrimą
Jeigu konstatuojama, kad pagreitintas, supaprastintas procesas, sutrumpintas įrodymų tyrimas, o
baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu.
BPK 273 str. – sutrumpintas įrodymų tyrimas.
BPK 418 str. – baudžiamosios bylos baigimas baudžiamuoju įsakymu (pats teisiamasis sutinka su teisių
susiaurinimu dalyvauti rungimosi procese)
Teismui diskrecijos čia nelieka. Pareiga yra skirti 1/3 sumažintą bausmę.
Prisipažinimas esant kaltu nėra tokių sąlygų kaip BK 59 str. įtvirtintai lengvinančiai aplinkybei, t.y.
kaltininkas prisipažino ir gailisi padaręs NV, tenkinti.
BK 63 str.
Trumpai tariant, bausmės skyrimas esant NV sutapčiai (kai asmuo padaro dvi ar daugiau NV, už kurias nėra
priimti apkaltinamieji nuosprendžiai, t.y. kai nėra teisinių kliūčių konstatuoti NV sutaptį).
Sąlygos:
● Turi būti padarytos ne mažiau dvi NV
● Be dviejų skirtingų NV turi būti konstatuotą, kad visos sutaptį sudarančios veikos turi būti padarytos
iki nuosprendžio priėmimo baudžiamojoje byloje.
● .
Taikant šį straipsnį, galimos tokios situacijos:
.
Yra NV daugetas ir po nuosprendžio priėmimo paaiškėja, kad tas pats asmuo nuteistas kalėti ar kita bausme.
Už vienas nuteistas, bet paaiškėja, kad iki nuosprendžio priėmimo yra dar neišaiškintų veikų.
Tokios situacijos bausmės skyrimo taisyklių nekeičia, bus taikomos bendrosios taisyklės.

Šio straipsnio taikymo taisyklės:

● Bausmė turi būti paskirta už kiekvieną padarytą NV laikantis bausmės skyrimo pagrindų ir kitų
bausmės skyrimo taisyklių. Vėliau sprendžiamas bausmių subendrinimas. Taip realizuojamas
bausmių individualizavimo principas.
● Nustatant galutinę subendrintą bausmę vadovaujamasi 1 iš dviejų principų:
o Apėmimas. BK 63 str. 5 d.; jis taikomas esant idealiajai NV sutapčiai. Esant realiajai
sutapčiai teismas gali pasirinkti arba sudėjimo (visiško ar iš dalies) arba atskirais atvejais ir
apėmimo principas, jeigu nėra 63 str. 5 dalies sąlygų.; taip pat apėmimas gali būti taikomas,
kai padarytos NV skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms NV rūšims ar
kategorijoms. Skirtingumas nustatomas pagal skirtingas kategorijas (BK 11 str., pvz. padarius
baudžiamąjį nusižengimą ir nusikaltimą); taip pat taikomas imperatyviai, kai už vieną NV
paskirta 20 metų laisvės atėmimo bausmė arba laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė.
Šiomis griežčiausiomis bausmėmis apimamos visos kitos bausmės.
Galimos ir tokios situacijos:
Kaltininko veika tokia turtinga (keliolika NV), yra galimybė tokias veikas grupuojant taikyti
bausmių apėmimo principą (panašios sunkumu, skirtumai nedideli, kelios iš jų padaroma
143
© A. M.
 idealiąja sutaptimi. Jos sugrupuojamos ir apimamos. O tuos, kurios nepateko į apėmimą,
subendrinamos sudėjimo būdu).
Bausmių apėmimo principas – Švelnesnė paskirta bausmė yra apimamos griežtesnės
bausmės (gali būti griežtesnė ir pagal savo rūšį, o jei ta pati rūšis – pagal bausmės dydį).
Galutinė subendrinta bausmė neturi viršyti pačios griežčiausios bausmės – 20 metų.
o Bausmių sudėjimo principas. Sudedamos visos už NV paskirtos bausmės. Skirtingai nuo
bausmių apėmimo, asmuo/kaltininkas baudžiamas už kiekvieną NV. Baudžiama ir apėmimo
principą taikant už visas NV, bet kai griežčiausia bausmė... Sudedant negali viršyti 20 metų
(pilnamečiams), o nepilnamečiams – 10 metų. Tos pačios rūšies bausmė negali būti didesnė
už maksimalią bausmės rūšies ribą, kuri paprastai nustatyta BK BD. Kai paskiriamos
skirtingų rūšių bausmės, turi būti remiamasi BK 65 str. (bausmių sudėjimo ir keitimo
taisyklės). NV sutapties atveju turi būti nepamiršti BK 42 str. reikalavimai. Svarbu yra tai,
kad už vieną NV skiriama viena bausmė, o esant NV sutapčiai gali būti maksimaliai
skiriamos 2 bausmės.
Prie griežtesnės bausmės yra pridedamos švelnesnės bausmės. Subendrinus galutinę
bausmę.
▪ Visiškas bausmių sudėjimas.
▪ Bausmių sudėjimas iš dalies.
Kai asmuo nuteistas už NV ir yra nuosprendis, bet po to priimamas nuosprendis dėl veikų, kurios padarytos
iki to priimto nuosprendžio, tai teismas priimdamas antrąjį nuosprendį toje byloje ir subendrindamas bausmę
neturi teisės kištis į prieš tai jau priimtą nuosprendį, t.y. negali „išbendrinti“ jau subendrintos ir paskirtos
bausmės.
Nelaikoma, kad asmuo padarė kelias NV, jeigu yra tęstinė NV (BK 63 str. 10 d.). tęstinė veika – pavienė
NV, kurią sudaro epizodai, pasikartojančios veikos, kurias savarankiškai atskirai paėmus gali būti
vertinamos kaip NV‘os, bet jas bendrai paėmus kvalifikuojama kaip viena NV.

Bausmių teorijos
Teorijų yra labai daug, tačiau apibendrinant visas sroves, galima išskirti tokias teorijas:
● Atpildo teorija. Tai pati seniausia teorija. Jos ištakos siekia labai ankstyvos. Pirminės pozicijos
rėmėsi kraujo kerštu, o vėliau į talijono principą.
Pagrindinės idėjos:
o Atpildas – pagrindinė idėja taikant bausmes už nusikaltimu padarymą. Kiekvienam turi
būti atlygintas toks atpildas, kokia yra žala nukentėjusiajam.
o Teologinė atpildo teorijos kryptis – žmogus, padaręs NV, padaro nuodėmę, o nuodėmę
reikia išpirkti.
o Pagrindinis bausmės tikslas – nubausti nusikaltėlį.
Pagrindinės kryptys:
o Metafizinė kryptis. Pagrindiniai autoriai – Hegelis, Kantas. Pagrindinė nuostata –
kiekvienas visuomenės narys yra sąmoninga ir laisva asmenybė. Dėl to buvo tvirtinama, kad
bausmė yra logiška pasekmė atitinkamo elgesio. Dėl to įstatymas numato ir nusikaltimą, ir
bausmę. Anot Hegelio, bausmė yra nusikaltimo pasekmė, ir ji yra būtina tam, kad
visuomenėje vyrautų teisingumo principas (nusikaltėlio padėtis turėjo būti sulyginta su
nukentėjusiojo padėtimi). O Kantas teigė, kad atpildas ir teisingumas bus pasiekti tik tada, kai
bus įvykdyta tokia bausmė, kokią NV jis padarė. Hegelis teigė kiek kitaip, - kad nėra
nusikaltimo ir bausmės ekvivalentiškumo (nėra prasmės, kad su nusikaltėliu būtų elgiamasi
taip kaip jis elgėsi su auka. Su nusikaltėliu turi būti pasielgta taip kaip jis nusipelnė). 19 a.
pradžioje ekvivalentiškumo principas nebuvo labai pastovus. 20 a. pradžioje šio principo
pradedama atsisakyti, nes bausmė neturi būti ekvivalentiška (Bet kokia bausmė jau yra

144
© A. M.
 atpildas). Jau buvo pradėta tvirtinti, kad baustina tik teisingumo ribose (tvirtinama, kad už
sunkius nusikaltimus baudžiama griežčiau, o už lengvesnius – švelniau).
o Teologinė kryptis. Atpildas siejamas ne su visuomenėje egzistuojančiu teisingumu, bet jis
siejamas su Dievo nustatytu teisingumo principo. Buvo tvirtinama, kad nustatyta Dievo
tvarka ir bet kas, kas pažeidė šią tvarką turi būti nubaustas taip, kad jo nusikalstama valia
būtų nugalėtą. Buvo teigiama, kad už griežtas bausmes turėdavo pasisakyti valstybių vadovai,
ĮL (buvo iš esmės ginčijamasi tarp šių teoretikų dėl atpildo kaip bausmės dydžio). Ši teorija
turi pritarimą musulmoniškose valstybėse (laikoma, kad kiekviena NV yra prieš Alacho
valią).
Atpildo teorija palaipsniui mažėja, nes atpildo/keršta
1. Tai pirmoji teorija apskritai.
2. Ieškoma pagrindimo bausmei.
3. Siūloma konkrečiomis priemonėmis siekti teisingumo (kalbama apie konkrečias bausmes)
4. Bausmė turi būti realizuojama pagal ekvivalentiškumo principą
5. Nubaudimas – neišvengiama nusikaltimo pasekmė
● Galimybės padaryti NV atėmimo teorija. Atsiradimas siejamas su antropologinės mokyklos
atsiradimu. Pagrindinės tezės:
o Nusikaltimai yra biologiniai reiškiniai.
o Nusikaltėliai yra su atitinkamais savybių kompleksais (tam tikri stigmatai). Nusikaltėlis jau
gimdamas turi savybių, kurios lemia jo atitinkamą nusikalstamą elgesį.
o Bausmės tikslas – galimybės padaryti NV atėmimas. Šis tikslas realizuojamas arba savybių
likvidavimo, ar šių savybių nešiotojo sunaikinimas.
o Nebūtina padaryti nusikaltimą, jog asmeniui būtų taikomos bausmės. Užtenka, kad žmogus
būtų pavojingoje nusikalstamoje būsenoje.
o Nuolatiniams nusikaltėliams siūlyta taikyti mechanines priemones, realias bausmes (pvz.
izoliavimas nuo visuomenės. Buvo tvirtinama, kad kuo dažniau už sunkias NV pastoviems
nusikaltėliams turėtų būti taikoma mirties bausmė), o atsitiktiniams nusikaltėliams –
pagalbinės priemones, užtikrinančios prevenciją, kad asmenys nepadarytų NV (teisingai
organizuoti prostituciją, kad visuomenėje nebūtų lytinių nusikaltimų).
o Nusikaltėliai neturi pratęsti savo giminės (kastracija, sterilizacija).
o Siekiama teisėtumo principo įgyvendinimo. Reikalavo, kad ĮL nustatytų pavojingos būsenos
sąlygas/kriterijus. Tarp tikslų
Šios teorijos svarba:
1. Bet kuri visuomenė neišvengiama kenčia nuo nusikalstamumo, o nusikalstamumą galima
TIK sumažinti. Tai patvirtina realybę ir tai svarbu formuojant valstybės politiką, tame tarpe ir
baudžiamąją politiką;
2. Nusikalstamumą bandoma paaiškinti ir nurodant nusikalstamumo priežastis.
Nusikalstamumas paaiškinamas biologinėmis, fizinėmis asmens savybėmis (neatmetama
galimybė ir šiais laikais, kad žmonės turi atitinkamų nulemtų psichobiofiziologinių savybių,
kurios gali nulemti NV darymo, bet tai nėra tiek svarbūs faktoriai).
3. Bandoma spręsti recidyvo problemą – atimama galimybė daryti NV
4. Atsižvelgiama į nusikaltėlio kategoriją, jo pavojingumą, galimybę prisitaikyti prie gyvenimo
sąlygų.
Neigiami teiginiai:
5. Pernelyg siauras priežasčių supratimas, atimami soc. faktoriai.
6. Vienas iš pagrindinių būdu likviduojant nusikalstamumą – pakankamai griežtos bausmės (o
jos tiesiogiai nelemia nusikalstamumo mažėjimo)
● Įbauginimo teorija. Įbauginimas yra svarbiausias bausmės tikslas. Jis gali pasireikšti BĮ priėmimu;
šių įstatymų vykdymu. Jis nukreipiamas į dvi visuomenės narių grupes (buvo siekiama, kad
baudžiamasis procesas turėtų kuo aiškesnį teisinį reguliavimą, kad būtų sumažinta teismų savivalė):
145
© A. M.
 o Įbauginimas bendrosios prevencijos tikslais. Bausmė turi įbauginti linkusius į NV asmenis.
Galutinis bausmės tikslas – prieštarauti asmens siekimui nusikalsti. Ši teorija tvirtino, kad
turėjo būti sukoncentruota į patį bausmės vykdymą (nusikalstamumas didėjo, bausmės turėjo
griežtėti). Dažnai buvo taikomos viešos bausmės, fatališkos bausmės. Buvo tvirtinama, kad
tik tokios bausmės turėjo įbauginantį poveikį ir tik tokios bausmės galėjo būti efektyvus.
Žmonių poveikiui svarbi ir psichinė prievarta, nes vien fizinės prievartos neužtekdavo
pažaboti nusikaltėlius.
o Specialioji prevencija. Realiai buvo taikomos fizinės bausmės NV padariusiam asmeniui.
Teigiamo momentai:
1. Skiriamas dėmesys ir bendrajai (kad nebūtų naujų) ir specialiajai (kad mažėtų recidyvistų)
prevencijai.
Neigiami momentai
1. Manymas, kad nusikalstamumą pavyks pažaboti tik labai griežtomis bausmėmis, kurios bus
įvykdomos viešai, įbauginant ne tik NV padariusį asmenį, bet ir kitus visuomenės narius.
● Pataisymo teorija. Galima rasti šias teorijas propagavusių mokslininkų ir Lietuvos baudžiamojoje
teisėje. Pataisymo teorija pagrindžia, paaiškina atliekamos realios bausmės poveikį žmogui, jo
psichikai. Tvirtina, kad bausme galima pataisyti asmenį. Idėją galime rasti Platono darbuose (visiems
nusikaltėliams reikalingos skirtingos priemonės. Vienus reikia izoliuoti, kitus – taisyti). Senųjų
kultūrų įstatymai šią idėją buvo tiesiogiai realizavę ir BĮ. Ši teoriją pradžią nurodo nuo 19 a.
pabaigos, o didžiausias pripažinimas – 20 a. pradžia. Pagrindinė idėja, kad bausme neišnaikinsi
blogio, bet bausmė yra skirta nusikaltėlių pataisymui. Tai buvo grindžiama ir tokiomis nuostatomis,
kad kiekvienas žmogus, tarp jų ir nusikaltėlis, nėra praradęs savo orumo, savo vertės supratimo. Jis
turi teisę reikalauti, kad jam būtų suteikta galimybė taisytis, atsisakyti to, kas lėmė nusikaltimą.
Valstybė turi teisę taikyti bausmę, tačiau ir turi atitinkamas pareigas – gerbti nusikaltėlį, tikėti jo
noru taisytis, sudaryti tokias galimybes taisymuisi. Buvo tvirtinama, kad mirties bausmės turi būti
atsisakyta, neturi būti žeminančių orumą, kankinančių bausmių. Bausmės trukmė neturi būti
nustatoma įstatymo ar teismo (nei teismas, nei įstatymas nenustato bausmės pagal šią teoriją), ji turi
būti nustatoma bausmės atlikimo metu. Tokias pozicijas, tokius teiginius lemia tai, kad žmogaus
elgesys neprognozuojamas. Stankevičius, Jonaitis. Stankevičius rašė, kad laisvės atėmimo vietose
turi būti tokia tvarka, kuri padėtų nusikaltėliams taisytis (tokios priemonės – auklėjimas, darbas,
išleidimas atostogų). Jonaitis rašė, kad seniai pribrendo nuomonė, jog turi būti daugiau auklėjamojo
poveikio priemonių kaliniams (nusikaltėliams). Nusikaltėliai turi būti grupuojami, reikalingas
atitinkamas jų gydymas, taisymas. Skiriant bausmes reikia atskirti įgudusius nusikaltėlius ir
atsitiktinius nusikaltėlius. Nusikaltėlis turi jausti ne baudžiamąjį poveikį, bet pataisomąjį poveikį.

Teigiami momentai:
1. Griaunama nuomonė, kad nusikaltėlis nepataisomas
2. Bausmės tikslas – pataisyti nusikaltėlį
3. Siūlomi praktiniai būdai ir idėjos kaip ši idėja turi būti realizuojama (gydymas, auklėjimas,
visapusiška nusikaltėlio asmenybės analizė, kuri yra pagrindas diferencijuoti bausmę).
Neigiami momentai
1. Nežvelgia į nusikaltėlio ateitį. Po bausmes tolesnis gyvenimas yra paties buvusio nusikaltėlio
reikalas.
● Reabilitacijos teorija. Ne tik pataisyti, bet kad konkreti bausmė turi keisti žmonių gyvenimą ir jų
gyvenimo būdą. 20 a. vidurys – 20 a. pab.; šio amžiaus baudžiamojoje politikoje yra pakankamai
įtakingas. Tai yra pataisymo teorijos tęsinys. Vystomos idėjos, kad bausmė yra ne tik pataisymas, bet
ir tam tikra prasme parengimas buvusio nusikaltėlio naujam gyvenimui. Jonaitis teigė, kad šios
bausmės tikslui realizuoti reikalingas tinkamų sąlygų sudarymas po bausmės atlikimo. Tokios
sąlygos yra:
o Psichologinė pagalba (spec. reabilitacijos centrai, psichologų pagalba)
o Soc-ekonominės priemonės (Pašalpos susirandant darbą, perkant gyvenamąjį būstą).
146
© A. M.
 Baudžiamojo poveikio priemonės ir jų skyrimas
Seminarų konspekte apie šią temą. Profesorius nedėstė.

XXII SKYRIUS. ATLEIDIMAS NUO BAUSMĖS

XXII skyriaus turinys
1. Atleidimo nuo bausmės samprata, pagrindai, tikslai, pasekmės
2. Atleidimo nuo bausmės rūšys
3. Bausmių vykdymo atidėjimas
4. Atleidimas nuo bausmės dėl ligos
5. Amnestija
6. Malonė
1. Atleidimo nuo bausmės samprata, pagrindai, tikslai, pasekmės

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra iš esmės svarbiausias ir griežčiausias (sunkiausias)

baudžiamosios atsakomybės turinio elementas. Bausmės paskyrimas – teismo priedermė ir kartu pareiga
kiekvienam asmeniui, padariusiam BK uždraustą veiką, paskirti tokią bausmę, kuri atitiktų kaltininko
padarytosios veikos pavojingumo pobūdį ir būtų pakankama baudžiamosios teisės, bausmių tikslams
pasiekti. Todėl bausmės paskyrimas, jos realizavimas yra būtina ir viena iš svarbiausių, griežčiausių
baudžiamosios atsakomybės realizavimo formų. Kita vertus baudžiamųjų bylų medžiaga neretai akivaizdžiai
rodo, kad visų baudžiamosios atsakomybės sukeliamų suvaržymų, ribojimų – nuo procesinės prievartos
priemonių ikiteisminiame tyrime iki paskirtos bausmės realaus atlikimo ir bausmės nulemto teistumo –
realizavimas ne visada yra būtinas ir tikslingas, siekiant baudžiamosios teisės, bausmių tikslų. Dažni atvejai,
kai jau pats baudžiamasis persekiojimas, ikiteisminis tyrimas, jo metu patirta procesinė prievarta,
psichologinis diskomfortas, stresas ir pan. yra labai sunkiu išgyvenimu. Tai gali būti svarbiu stimulu
kaltininkui pakeisti moralines nuostatas, požiūrį į teisę, baudžiamąjį kodeksą, teisėtvarką ir t. t. Taigi ne
kiekviena nusikalstama veika būtinai ir neišvengiamai suponuoja teismo pareigą paskirti kaltininkui bausmę,
o kitoms atitinkamoms valstybės institucijoms – pareigą užtikrinti paskirtos bausmės (ar jos dalies) realų
atlikimą. Įvertinus tokią situaciją ir esant BK numatytiems pagrindams, asmenys, padarę nusikalstamas
veikas, gali būti atleidžiami nuo bausmės jos neskiriant. Kitais atvejais kaltininko baudžiamojo atsakomybė
realizuojama ne tik baudžiamuoju persekiojimu, bet ir bausmės paskyrimu, kuri turi būti atliekama
(vykdoma). Tačiau galimos teisinės situacijos, kai ir paskyrus kaltininkui (nuteistajam) bausmę dėl
pasikeitusių faktinių bylos aplinkybių ar dėl baudžiamųjų teisinių priežasčių, o kartais ir dėl abiejų šių
faktorių visumos, atlikti (vykdyti) paskirtąją bausmę yra nebeįmanoma ar net nelogiška, ir netikslinga
bausmės tikslų, numatytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, kontekste. Taigi atleidimo nuo bausmės (toliau – ir
ANB) pagrindai gali būti siejami su faktinėmis bylos aplinkybėmis, kurios paprastai yra susijusios su
kaltininko fizinėmis, psichinėmis savybėmis, galimybėmis (pavyzdžiui, sunki nepagydoma nuteistojo liga ar
sutrikusi jo psichika). Tokios aplinkybės objektyviai riboja ar iš viso atima galimybes nuteistajam atlikti
147
© A. M.
paskirtąją bausmę. Neretai tokiose situacijose bausmės skyrimas ar vykdymas būtų tiesiog beprasmis. Kartu
tokios situacijos rodo nuteistojo asmens sumažėjusį arba visai išnykusį pavojingumą. Kita vertus minimos
faktinės aplinkybės kaltininkui sukelia tokius praradimus, suvaržymus ir pan., kurie savo socialine prasme
gali būti sunkesni, negu suvaržymai, ribojimai, sukeliami bausmės. Todėl tolesnis tokio asmens baudimas
(bausmės skyrimas ar vykdymas) prieštarautų ir humaniškumo principui. Teisiniai ANB pagrindai
paprastai siejami su nuteistojo asmens padarytosios veikos pavojingumo kategorija (BK 10, 11 straipsniai),
paskirtos bausmės rūšimi ir dydžiu, su nuteistojo elgesiu atliekant bausmę, jo asmenybės apskritai
pavojingumo vertinimu ir pan. Minimi ANB pagrindai gali atsirasti dar iki bausmės paskyrimo ar iki
paskirtos bausmės atlikimo. Kitais atvejais ANB pagrindai gali būti konstatuojami nustačius, jog asmuo,
atlikdamas bausmę, jau pasitaisė atitinkamu laipsniu ir todėl tolesnis bausmės atlikimas nebetikslingas
bausmės tikslų kontekste. Galimos ir situacijos, kai asmuo, atlikdamas bausmę dėl ligos prarado
pavojingumą arba liga objektyviai trukdo ar neleidžia atlikti likusią paskirtos bausmės dalį.
Apibūdinant atleidimo nuo bausmės tikslus pažymėtina, kas šis baudžiamosios teisės institutas
vienais atvejais skatina nuteistuosius greičiau taisytis, keisti savo elgesį, ugdyti įprotį derinti savo elgesį bent
jau su BK reikalavimais ir t. t. Taigi atleidžiant kaltininką nuo bausmės, baudžiamosios teisės, bausmės
tikslų, greitesnės nuteistųjų resocializacijos siekiama racionaliomis, mažiau griežtesnėmis baudžiamosiomis
teisinėmis priemonėmis. Kitais atvejais, kai ANB susijęs su kaltininkų sveikatos būkle, atskleidžiama
šiuolaikinės baudžiamosios teisės humaniškoji esmė. Vadinasi, ANB siaurina baudžiamųjų represijų
panaudojimą vykdant teisingumą ir realizuoja konstitucinių baudžiamosios teisės humaniškumo, bausmių
ekonomijos, atsakomybės diferencijavimo bei individualizavimo ir kt. principų reikalavimus.
Atleidimo nuo bausmės teisinės pasekmės iš esmės skirtingos nuo teisinių pasekmių, kylančių
asmenis, padariusius nusikalstamas veikas, atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės. Atleidus asmenį
nuo bausmės, baudžiamieji teisiniai santykiai, skirtingai nuo ANBA, nepasibaigia, nes ANB nepašalina
asmens teistumo, todėl asmuo lieka teismo pasmerktu ir nuteistu valstybės vardu. Jo padarytoji veika
nepraranda pavojingumo ir toliau vertinama kaip nusikalstama. Todėl atleistam nuo bausmės asmeniui
padarius naują nusikalstamą veiką, toks asmuo laikomas veiką padaręs pakartotinai. Skirtingos ir ANB ir
ANBA taikymo procesinės formos. Sprendimą ANB gali priimti tik teismas, išimtinais atvejais – Seimas,
Prezidentas. Tuo tarpu ANBA procese, nors galutinį sprendimą priimta tik teismas, iniciatyva tokiam
sprendimui dažniausiai kyla iš ikiteisminio tyrimo tyrėjo, prokuroro. ANB daug rečiau, negu ANBA
siejamas su kaltininko padarytosios veikos pavojingumo pobūdžiu (nusikalstamos veikos kategorija).
Baudžiamojoje teisėje ANB įtvirtintas tik Bendrojoje BK dalyje, o amnestijos, malonės atvejais –
įstatymuose ar kituose teisės aktuose.
Taigi atleidimas nuo bausmės – tai teismo (Seimo, Respublikos Prezidento) priimtas ir viešai
paskelbtas teisės aktas, kuriuo valstybė atsisako taikyti asmeniui, pripažintam kaltu padarius nusikalstamą
veiką ir už tai nuteistam, paskirtąją bausmę ar jos dalį.

148
© A. M.
 2. Atleidimo nuo bausmės rūšys

Baudžiamajame įstatyme įtvirtinta tokia atleidimo nuo bausmės rūšių sistema. Pagal BK galimas
atleidimas nuo visos bausmės arba atleidimas nuo dalies bausmės, t. y. nuo tolesnio bausmės atlikimo. Nuo
visos bausmės gali būti atleidžiama: 1) atidedant paskirtosios bausmės vykdymą (BK 75 straipsnio 1, 2
dalys); 2) atleidžiant nuo paskirtosios bausmės nuteistąjį kaltininką, susirgusį sunkia nepagydoma liga (BK
76 straipsnio 1 dalis); 3) atleidžiant nuo visos bausmės atlikimo amnestijos aktu (BK 78 straipsnio 1 dalis);
4) atleidžiant nuo visos bausmės suteikus malonę (BK 79 straipsnio 1 dalis); 5) atidedant paskirtosios
bausmės vykdymą nepilnamečiui (BK 92 straipsnio 1, 2 dalys); 6) suėjus apkaltinamojo nuosprendžio
vykdymo senačiai (BK 96 straipsnis). Nuo neatliktos bausmės dalies gali būti atleidžiama: 1) nuo
neatliktos bausmės dalies (BK 75 straipsnio 3 dalis); 2) nuo neatliktos bausmės dalies nuteistajam susirgus
sunkia nepagydoma liga (BK 76 straipsnio 2 dalis); 3) nuo tolesnio bausmės atlikimo sutrikus nuteistojo
psichikai (BK 76 straipsnio 3 dalis); 4) nuo dalies neatliktos bausmės pagal amnestijos aktą (BK 78
straipsnio 1 dalis); 5) nuo dalies neatliktos bausmės suteikus malonę (BK 79 straipsnio 1 dalis); 6) nuo
likusios neatliktos bausmės, paskirtos nepilnamečiui (BK 92 straipsnio 3 dalis). Atleidimas nuo bausmės
numatytas ir procesinėje teisėje. Pagal Baudžiamojo proceso įstatymą, mirus nuteistajam baudžiamasis
procesas jo byloje paprastai nutraukiamas ir bausmė nevykdoma (BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Nuteistieji pagal BPK gali būti ANB ir tais atvejais, kai jų bylos atnaujinamos: 1) dėl aiškiai netinkamo
baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK XXXIV skyrius) ar 2) dėl Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto
arba Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų arba Konstitucinio Teismo nutarimų (BPK XXXV
skyrius) ir išnagrinėjamos Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių
vykdymo kodeksą (toliau – ir BVK) (Valstybės žinios, 2002.07.19, Nr. 73-3084). nuteistieji gali būti nuo
laisvės atėmimo bausmės atleidžiami ir lygtinai prieš terminą (BVK 176 straipsnio 6 punktas). Nuo bausmės
atlikimo nuteistieji gali būti atleidžiami ir dėl jų invalidumo, pensinio amžiaus ar nėštumo (BVK 178
straipsnis).
Atleidimas nuo bausmės, numatytos Baudžiamajame kodekse, gali būti besąlyginis ir sąlyginis.
Besąlygiškai nuo bausmės ar jos dalies atleidžiamam asmeniui, nekeliamos jokios sąlygos, reikalavimai
atitinkamo elgesio ateityje ir pan. Toks ANB yra galutinis ir jau negrįžtama prie to, kad asmeniui tektų
realiai atlikti paskirtąją bausmę ar likusią neatliktą jos dalį už padarytąją veiką. Besąlyginiu atleidimu nuo
bausmės yra: 1) atleidimas nuo bausmės dėl ligos, numatytas BK 76 straipsnio 1 ir 2 dalyse; 2) atleidimas
nuo bausmės amnestijos aktu (BK 78 straipsnis); 3) atleidimas nuo bausmės suteikus malonę (BK 79
straipsnis); 4) atleidimas nuo bausmės suėjus apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senačiai (BK 96
straipsnis). Sąlyginis ANB, kai atleidžiamam asmeniui oficialiai teismo sprendime nustatomos BK
numatytos sąlygos, reikalavimai atitinkamo elgesio ateityje ir pan., kurių atleidžiamas nuo bausmės asmuo
privalo laikytis. Sąlyginiu atleidimu nuo bausmės ar jos dalies yra: 1) bausmės vykdymo atidėjimas
pilnamečiui nusikaltėliui (BK 75 straipsnis); 2) atleidimas nuo bausmės dėl ligos, numatytas BK 76

149
© A. M.
straipsnio 3 dalyje; 3) bausmės vykdymo atidėjimas nepilnamečiui nusikaltėliui (BK 92 straipsnis).
Pažymėtina, kad atskirų ANB rūšių apibūdinimas besąlyginėmis, sąlyginėmis yra santykinis, nes asmenims,
atleidžiamiems nuo bausmės, gali būti skiriamos baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonės (BK 67
straipsnio 2 dalis, 82 straipsnio 1 dalis), kurių vykdymas privalomas.
ANB gali būti imperatyvus, t. y. teismui privalomas, pavyzdžiui, asmeniui, atliekančiam bausmę,
sutrinka psichika (BK 76 straipsnio 3 dalis), suėjus apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminui
(BK 96 straipsnis), diskrecinis, t. y. ANB yra teismo teisė, bet ne pareiga, pavyzdžiui, bausmės vykdymo
atidėjimas (BK 75, 92 straipsniai).
Taigi ANB – tai teismo (Seimo, Prezidento) priimtas ir paskelbtas aktas, kuriuo valstybės vardu
atsisakoma taikyti asmeniui, pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką ir už tai nuteistam, paskirtąją
bausmę ar jos dalį. Taigi kaltininkas atleidžiamas nuo pareigos atlikti paskirtąją bausmę.
Atleidimo nuo bausmės (BK X skyrius) instituto taikymo praktika rodo, jog kiekvienais metais
nuo bausmės (pilnai ar iš dalies) yra atleidžiama šimtai asmenų, padariusių nusikalstamas veikas. 2017 ir
2018 metais, remiantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymas buvo atidėtas atitinkamai 1677 ir 1402
asmenims. Tais pačiais metais, remiantis BK 76 straipsniu nuo bausmės dėl ligos atleisti 12 ir 5 kaltininkai.
Pagal BVK 176 straipsnį iš pataisos įstaigų 2017 metais prieš terminą lygtinai paleisti 737 nuteistieji, 2018
metais – 537 nuteistieji (Duomenys iš Nacionalinės teismų administracijos pateiktų Lietuvos teismų veiklos
rezultatų 2018 metais). Nuo 1990 m. Lietuvoje priimti 8 amnestijų įstatymai, kuriais remiantis buvo
amnestuota apie 10 tūkst. kalinčių asmenų. Pagal 2000 m. amnestijos įstatymą amnestuota 5 666 asmenys,
pagal 2018 m. įstatymą – apie 200 nuteistųjų (Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kalėjimų
departamento prie Teisingumo ministerijos duomenys). Per 2014-2018 m. laikotarpį malonė buvo suteikta
45 nuteistiesiems, 2017 m. – 6 asmenims, 2018 m. – 8 asmenims (Lietuvos Respublikos Prezidento spaudos
tarnybos duomenys).

3. Bausmių vykdymo atidėjimas

Bausmės vykdymo atidėjimo institutas, įtvirtintas BK 75 straipsnyje (pilnamečiams nusikaltėliams)

ir BK 92 straipsnyje (nepilnamečiams nusikaltėliams). Kaip rodo BVA instituto raida, šiai baudžiamosios
atsakomybės realizavimo formai baudžiamojoje teisėkūroje skiriamas išskirtinis dėmesys. Iš esmės nuo pat
BK patvirtinimo (2000 m. rugsėjo 26 d.) vyksta nuolatinė bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 straipsnis)
optimalaus modelio paieška. Pirmojoje BK 75 straipsnio redakcijoje buvo nustatyta, kad gali būti
atidedamos baudos, arešto ar laisvės atėmimo bausmės, paskirtos nuteistiesiems už baudžiamojo
nusižengimo, neatsargaus, nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymas. Šis BK straipsnis buvo
keičiamas, papildomas dar nepradėjus galioti BK (2003 m. balandžio 10 d. įstatymas Nr. IX-1495, Valstybės
žinios, 2003, Nr. 38-1733). 2004 m. liepos 5 d. įstatymu Nr. IX-2314 (Valstybės žinios, 2004, Nr. 25-760)
bausmės vykdymo atidėjimo (toliau – BVA) galimybės sumažintos: BVA buvo galimas, kai padaryti

150
© A. M.
nusikaltimai, nesiekiantys sunkaus nusikaltimo kategorijos, o nuteistajam paskirtoji bausmė – laisvės
atėmimas. Nuteistiesiems, padariusiems baudžiamuosius nusižengimus ar nuteistiems bauda, areštu, BK 75
straipsnis nebegalėjo būti taikomas. 2015 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. XII-1554 (TAR, 2015.03.23, Nr. 4087)
BVA išplečiamas, nustatant, kad BK 75 straipsnis taikytinas ir nuteistiesiems laisvės atėmimu iki 4 metų už
sunkius nusikaltimus. 2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymu Nr. XIII-653 (TAR, 2017.10.05, Nr. 15859) vėl
grįžtama prie to, kad asmenims, nuteistiems už sunkius nusikaltimus, BVA netaikomas. 2019 m. birželio 27
d. įstatymu Nr. XIII-2263 (TAR, 2019.07.05, Nr. 11177) bausmės vykdymo atidėjimo galimybės
išplečiamos: nustatyta, kad BK 75 straipsnis vėl gali būti taikomas nuteistiesiems už baudžiamųjų
nusižengimų, sunkių nusikaltimų padarymą, nuteistiesiems ne tik laisvės atėmimo, bet ir arešto bausme.
Beje, 75 straipsnis buvo keistas, pildytas 8 kartus, t. y. tiek kartų, kiek buvo keisti visi BK VI skyriaus
(Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės) ir X skyriaus (Bausmės vykdymo atidėjimas ir atleidimas nuo
bausmės) straipsniai (išskyrus BK 92 straipsnį) kartu paėmus. Netrūksta įstatymų leidėjo dėmesio ir BK 92
straipsniui. Šio BK straipsnio 2020 m. liepos 1 d. redakcija – jau šeštoji po BK patvirtinimo 2000 m. rugsėjo
26 d. Bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymo praktikos analizei skirtas ir Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimas Nr. 23 bei Baudžiamųjų bylų skyriaus 2008 m. vasario 15
d. apžvalga.
BK 75 straipsnyje (2020 m. liepos 1 dienos redakcija) įtvirtintas visiškas BVA (1, 2 dalys) ir
BVA iš dalies (3 dalis) nuteistiems pilnamečiams nusikaltėliams, t. y. asmenims, kurie nusikalstamas
veikas padarė sulaukę pilnametystės. Jei tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas pilnametis už veiką padarytą
nesulaukus pilnametystės bei už veiką (veikas), padarytą sulaukus aštuoniolikos metų, bausmės vykdymas
tokiam asmeniui gali būti atidedamas remiantis BK 75 straipsniu.. Visiškas BVA galimas šioms grupėms
pilnamečių nuteistųjų: 1) pirmą kartą nuteistiesiems arešto bausme (1 dalis). Taigi pagal šią BK 75
straipsnio dalį gali būti sprendžiamas BVA klausimas nuteistiesiems, padariusiems baudžiamuosius
nusižengimus ar bet kuriuos nusikaltimus, tačiau būtina, kad kaltininkui už padarytąją veiką arešto bausmė
būtų paskirta pirmą kartą. Pagal minimą BK straipsnio pirmą dalį nuo bausmės vykdymo gali būti
atleidžiamas ir nuteistasis , kuris anksčiau jau buvo teistas ir jam buvo paskirta bet kuri kita (net ir laisvės
atėmimo) bausmė, išskyrus areštą. Tačiau formuluotės „pirmą kartą nuteistas arešto bausme“ ne tik
lingvistinis (gramatinis), bet ir sisteminis, loginis aiškinimas suponuoja išvadą, jog remiantis BK 75
straipsnio 1 dalimi, neturėtų būti sprendžiamas BVA klausimas, jei asmuo buvo nuteistas ne sunkesne, bet
švelnesne bausme už areštą, t. y. viešaisiais darbais, bauda ar laisvės apribojimu. Kita vertus, tai faktinis
nuteisimas pirmą kartą arešto bausme. Teisiškai pirmą kartą nuteistu arešto bausme gali būti
pripažįstamas ir asmuo, anksčiau nuteistas arešto ar laisvės atėmimo bausmėmis, tačiau baudžiamieji
teisiniai santykiai dėl ankstesnės nusikalstamos veikos yra pasibaigę. Tokia teisinė situacija gali susidaryti,
kai asmuo: buvo nuteistas arešto ar laisvės atėmimo bausme, tačiau bausmės neatliko, nes suėjo
apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis; anksčiau nuteistas arešto ar laisvės atėmimo bausme, tačiau
teistumas išnykęs ar panaikintas; anksčiau nuteistas arešto ar laisvės atėmimo bausme, bet amnestijos ar

151
© A. M.
malonės tvarka atleistas nuo visos ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės ir t. t. Nuteistiesiems pirmą
kartą arešto bausme šios bausmės vykdymas gali būti atidedamas nuo trijų mėnesių iki vienerių metų.
Visiškas BVA galimas ir 2) nuteistiesiems laisvės atėmimo bausme ne daugiau kaip šešeriems metams už
dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, paskirtos bausmės vykdymą atidedant nuo vienerių iki trejų
metų.
Nauja BVA rūšis – BVA iš dalies galimas asmenims 1) nuteistiems laisvės atėmimu daugiau kaip
šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, arba 2) nuteistiesiems laisvės atėmimu
daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba 3)
nuteistiesiems laisvės atėmimu ne daugiau, kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius
nusikaltimus, numatytus BK XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV
skyriuose. Tačiau teismas, nuspręsdamas, jog yra galimas dalies paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas,
nustato, jog pirmiau nuteistasis turi nedelsiant po apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo realiai atlikti
paskirtosios laisvės atėmimo bausmės dalį. Realiai atliekamos bausmės dalis negali būti trumpesnė kaip šeši
mėnesiai ir ne ilgesnė kaip dveji metai. Likusios neatliktos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo
terminas gali būti teismo nustatomas nuo vienerių iki trejų metų (BK 75 straipsnio 3 dalis).
BK 92 straipsnyje (2020 m. liepos 1 d. redakcija) įtvirtintas visiškas BVA (1, 2 dalys) ir BVA iš
dalies (3 dalis) nuteistiems nepilnamečiams nusikaltėliams. Pagal BK 92, o ne 75 straipsnį sprendžiamas
BVA klausimas ir tais atvejais, kai teisiamas pilnametis, tačiau už veikas, padarytas nesulaukus
pilnametystės. Atskleidžiant BVA nepilnamečiams nusikaltėliams esmę, tikslinga kartu nurodyti ir BVA
instituto taikymo nepilnamečiams galimybes lyginant jas su BVA taikymo galimybėmis pilnamečiams
nusikaltėliams. Visiškas BVA taikymas pagal BK 92 straipsnį galimas šioms nepilnamečių nusikaltėlių
grupėms: 1) nuteistiems arešto bausme, nepriklausomai nuo to, kelintą kartą tokia bausme nepilnametis
nusikaltėlis yra baudžiamas. Pilnamečiui – šios bausmės vykdymas gali būti atidedamas, jei tokia bausmė
paskirta pirmą kartą. Šios BVA terminas nepilnamečiui – nuo vieno mėnesio iki devynių mėnesių,
pilnamečiui – nuo trijų mėnesių iki vienerių metų (BK 92, 75 straipsnių 1 dalys); 2) nuteistiems laisvės
atėmimo bausme už neatsargius nusikaltimus, nepriklausomai nuo bausmės trukmės. Pilnamečiui
nusikaltėliui – už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus BVA, jei asmuo nuteistas ne daugiau kaip
šešeriems metams laisvės atėmimo (BK 92, 75 straipsnių 2 dalys); 3) nuteistiems laisvės atėmimo bausme
už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ir jei šios bausmės trukmė neviršija šešerių
metų. Pilnamečiui nusikaltėliui, nuteistam už tokių nurodyto sunkumo nusikaltimų padarymą ne daugiau
kaip ketveriems metams laisvės atėmimu (BK 92, 75 straipsnių 2 dalys); 4) nuteistiems laisvės atėmimo
bausme ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis sunkius ir labai sunkius nusikaltimus.
Pilnamečiams nusikaltėliams, nuteistiems už sunkių ir labai sunkių nusikaltimų padarymą visiškas BVA
netaikomas (BK 92 straipsnio 2 dalis). Taigi baudžiamajame įstatyme yra įtvirtinta daugiau galimybių
teismui taikyti nepilnamečiams visišką paskirtos arešto ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo
atidėjimą, negu pilnamečiams nusikaltėliams: 1) nepilnamečiams nusikaltėliams BVA gali būti taikomas

152
© A. M.
už padarytą bet kokio sunkumo kategorijos tyčinį nusikaltimą arba neatsargią nusikalstamą veiką;
pilnamečiams – iki sunkaus nusikaltimo kategorijos; 2) nepilnamečiams visiškas BVA gali būti taikomas
nuteistiems griežtesnėmis bausmėmis, negu bausmės paskirtos pilnamečiams nusikaltėliams už tų pačių
rūšių nusikalstamų veikų padarymą; 3) trumpesnis nepilnamečiams paskirtos arešto BVA terminas.
Pagal BK 92 straipsnį BVA iš dalies gali būti taikomas šioms nepilnamečių nusikaltėlių
grupėms: 1) nuteistiems laisvės atėmimo bausme daugiau negu penkeriems metams už vieno ar kelių bet
kurio sunkumo kategorijų (net sunkių ir labai sunkių) nusikaltimų padarymą. Kartu nustatyta, kad
nepilnamečiui dalies minėtos laisvės atėmimo bausmės, paskirtos už vieno ar kelių sunkių ir labai sunkių
nusikaltimų padarymą, BVA galimas, jei nurodyti (sunkūs ir labai sunkūs) nusikaltimai nenumatyti
atitinkamose BK Specialiosios dalies skyriuose (BK 95 straipsnio 3 dalis). Pilnamečiams, nuteistiems už
labai sunkius nusikaltimus BVA apskritai negalimas, o nuteistiems už vieno sunkaus nusikaltimo padarymą
BVA iš dalies galimas, jei toks nusikaltimas nėra numatytas jau minėtuose BK Specialiosios dalies
skyriuose ir jei jie nubausti ne daugiau kaip penkeriems metams laisvės atėmimo (BK 75 straipsnio 3 dalis).
Pilnamečiams nusikaltėliams BVA iš dalies galimas, jei jie padaro neatsargius nusikaltimus, už kuriuos
paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra ilgesnė kaip šešeri metai, arba – padaro vieną ar kelis nesunkius ir
apysunkius nusikaltimus, už kuriuos paskirta laisvės atėmimo bausmė ilgesnė kaip keturi metai. Tuo tarpu
nepilnamečiams nusikaltėliams už padarytus minėto sunkumo neatsargius ar tyčinius nusikaltimus paskirtų
bausmių vykdymas gali būti atidedamas ne iš dalies, bet visiškai; 2) taikant BVA iš dalies, po teismo
nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalis nepilnamečiams
nusikaltėliams negali būti trumpesnė nei šešeri mėnesiai ir ne ilgesnė, nei vieneri metai, pilnamečiams – ne
trumpesnė kaip šešeri mėnesiai ir ne ilgesnė kaip 2 metai. Taigi nepilnamečiams nusikaltėliams pagal
baudžiamąjį įstatymą daug plačiau, negu pilnamečiams, gali būti taikomas ne dalies, bet visos jiems
paskirtos BVA. Taikant nepilnamečiams BVA iš dalies jis galimas jiems padarius: 1) ir sunkesnius
nusikaltimus, 2) ir nuteistiems ilgesnėmis laisvės atėmimo bausmėmis; 3) o realiai atliktinos bausmės dalis
gali būti dvigubai mažesnė.
Bendras visos ar dalies bausmės vykdymo atidėjimo pagrindas – teismo nuomonė, kad bausmės
tikslai (taigi – visi tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje) bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ar
asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio ir 92 straipsnio 4 dalys). Tokią išvadą teismai paprastai
susiformuoja išnagrinėjus visą bylos medžiagą. Išskirtinę reikšmę minimai išvadai turi duomenys apie
kaltininko asmenybę, jo nusikalstamo elgesio motyvų, tikslų turinį, pripažinimas savo kaltės, gailėjimasis
dėl padarytos nusikalstamos veikos, pagalba ikiteisminio tyrimo institucijoms atskleidžiant padarytąją veiką,
kaltininko pastangos siekiant parodyti, kad ateityje jis gerbs ir laikysis įstatymų, kompensuojant padarytąją
žalą nukentėjusiajam ir t. t. Sprendžiant, ar bausmės tikslai bus pasiekti BVA nepilnamečiui, be minėtų
aplinkybių, teismas vertina jo socialinę brandą, gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, ar anksčiau buvo taikytos
teisinio poveikio priemonės ir t. t. Beje, apie išvados, kad bausmės tikslai bus pasiekti ir BVA
nepilnamečiui, būtinumą BK 92 straipsnyje nurodyta du kartus (2, 4 dalys). Pažymėtina, kad teismų

153
© A. M.
praktikoje formuojama nuomonė, jog BVA netaikytinas nepilnamečiams, kurie, turėdami teistumą už tyčinių
nusikaltimų gyvybei, sveikatai, plėšimų ar kitų smurtinių nusikaltimų padarymą, vėl pripažįstami kaltais
padarius panašaus pobūdžio sunkius nusikaltimus. Baudžiamajame įstatyme nėra įtvirtintas draudimas
pakartotinai taikyti BVA, jei nusikalstama veika padaryta bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Tačiau
tokiais atvejai BVA taikytinas kaip išimtis, atsižvelgiant į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį
ir laipsnį, atsakomybę lengvinančias aplinkybes, pavyzdžiui, labai teigiamai apibūdinama nuteistojo
asmenybė, nusikalstama veika padaryta ypač nepalankiai susiklosčius situacijai, bei kitus bylų duomenis
(2018 m. vasario 15 d. Teismų praktikos taikant bausmės vykdymo atidėjimas apžvalga (Baudžiamojo
kodekso 75 ir 92 straipsniai). – Teismų praktika, Nr. 28, p. 366).
BK 75 ir 92 straipsnių 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad BVA gali būti sprendžiamas ir situacijose,
kai asmenys nuteisti už kelių nusikaltimų padarymą. Tokiais atvejais BVA klausimas gali būti
sprendžiamas paskyrus galutinę subendrintą bausmę, pavyzdžiui, laisvės atėmimą. Jei nuteistajam paskirta
galutinė subendrinta bausmė susideda iš, pavyzdžiui, laisvės atėmimo ir baudos arba arešto ir baudos, tai
laisvės atėmimo bausmės ar arešto bausmės vykdymo atidėjimas galimas, o kita bausmė – bauda turės būti
vykdoma atskirai. Formuojant išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus
pasiekti be realaus bausmės ar jos dalies atlikimo, atsižvelgiama ir į tai, kad, visoms kitoms aplinkybėms
esant lygioms, veikos, sudarančios idealią sutaptį yra mažiau pavojingesnės nei padarytosios realia
sutaptimi. Pažymėtina, kad negalimas bausmės vykdymo atidėjimas, kai nuteistajam bausmė, iš esmės
švelnesnė, negu numatyta sankcijoje BK Specialiosios dalies straipsnio, pagal kvalifikuotą kaltininko veiką,
paskirta vadovaujantis BK 62 straipsniu ar 54 straipsnio 3 dalimi. Priimant priešingą sprendimą būtų
pažeista oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, kad nė vienam konstituciniui principui – šiuo atveju
humaniškumui – neturi būti suteikiama dominuojanti reikšmė.
Aukščiausiasis Teismas yra atkreipęs dėmesį ir į tai, kad sprendžiant dėl BVA būtina įvertinti, kaip
realus bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius, pavyzdžiui, ar kaltininkas
neprarastų nuolatinį darbą; ar šeima neliktų be maitintojo; ar būtų kam prižiūrėti sergančius ar neįgalius
artimuosius; ar neteks galimybių baigti studijas ar įgyti specialybę (Teismų praktikos, Nr. 28, p. 345). Taigi
sprendžiant, ar bausmės (visos ar dalies) vykdymas gali būti atidedamas, iš esmės turi būti vadovaujamasi ne
tik BK 75, 92 straipsniais, bet ir BK 54 straipsnio (Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai), 91 straipsnio
(Bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumai) reikalavimais. Nors BK 54, 91 straipsnių tiesioginė paskirtis –
pirmiausia užtikrinti teisingos, humaniškos, individualizuotos ir pan. bausmės paskyrimą, tačiau šių BK
straipsnių nuostatų laikymasis svarbus ir taikant BVA institutą.
Pažymėtina, kad visų rūšių BVA yra teismo diskrecija. Tačiau baudžiamajame įstatyme yra
nustatyta, kad jei teismas, skirdamas arešto ar laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymo neatideda, privalo
motyvuoti tokį savo sprendimą (BK 75 straipsnio 8 dalis, 92 straipsnio 6 dalis).
Teismui konstatavus, kad yra pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam ir
neatlikus visos ar dalies paskirtos bausmės bei priėmus sprendimą dėl jo atleidimo nuo bausmės (visos ar

154
© A. M.
dalies) vykdymo, baudžiamieji teisiniai santykiai baudžiamojoje byloje nesibaigia. BK 75, 92 straipsnių 1 ir
5 dalyse nustatyta, kad visais BVA atvejais nuteistajam asmeniui paskiriamos įstatyme numatytos
baudžiamojo teisinio poveikio priemonės, susijusios su asmens tolesnio elgesio kontrole, varžymais,
ribojimais. Šių priemonių vykdymas nuteistajam yra privalomas ir sukelia atitinkamas teisines pasekmės.
Todėl visos ar dalies BVA – sąlyginė baudžiamosios atsakomybės realizavimo forma.
BK 75 straipsnyje nustatyta, kad teismas, atidėdamas nuteistajam pirmą kartą nubaustam
arešto bausme, paskiria (t. y. iš esmės privalo paskirti) jam intensyvią priežiūrą. Pagal Lietuvos
Respublikos probacijos įstatymą (toliau – probacijos įstatymas) (2019 m. birželio 27 d. redakcija, TAR,
2019.07.05 Nr. 11184), intensyvi probuojamojo asmens priežiūra – probuojamojo buvimo vietos pagal
nustatytą probuojamojo dienotvarkę kontrolė elektroninėmis stebėjimo priemonėmis (Probacijos įstatymo 24
straipsnis). Elektroninės stebėjimo priemonės, paprastai, apykojė, probuojamiesiems, kuriems paskirta
intensyvi priežiūra, uždedamos tą pačią dieną, kai patvirtinama dienotvarkė, nuimamos paskutinę
intensyvios priežiūros ar pareigų, baudžiamojo (turėtų būti papildyta – arba auklėjamojo) poveikio
priemonės vykdymo dieną (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. rugpjūčio 20 d. įsakymas Nr.
1R-255, TAR, 2015.08.20, Nr. 12452). Kartu su intensyvia priežiūra teismas nuteistajam gali (t. y. turi
teisę, bet ne pareigą) paskirti vieną ar kelias tarpusavyje suderintas baudžiamojo poveikio priemones
(toliau – ir BPP) ir (ar) atitinkamas pareigas (BK 75 straipsnio 1 dalis). Kitais BVA pilnamečiui
nusikaltėliui atvejais teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelias BPP ir intensyvią priežiūrą, t. y. vietoje
BPP ir intensyvios priežiūros nustato atitinkamas pareigas (BK 75 straipsnio 4, 5, 6 dalys). Pagal BK 67
straipsnį, baudžiamojo poveikio priemonės – tai teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės,
kurios apriboja pilnamečio asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės arba bausmės, teises ir laisves
bei nustato specialias pareigas ir kurios (BPP) padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Iš esmės tai viena iš
valstybės nustatytos reakcijos į padarytą nusikalstamą veiką formų (V. Pavilonis, G. Švedas). BK 75
straipsnio 2 dalies formuluotė „paskiria nuteistajam vieną ar kelias <...> baudžiamojo poveikio priemones“
reiškia, kad teismas turi paskirti bent vieną ar kelias tarpusavyje suderintas BK IX skyriuje (Baudžiamojo
poveikio priemonės ir jų skyrimas) numatytas BPP. Pagal įstatymą teismas turi teisę skirti tik tą BPP., kuri
nustatyta BK. Skiriant BPP, teismas paprastai vertina jų būsimą poveikį nuteistajam, jo galimybes įvykdyti
numatomas BPP, atsižvelgia į nukentėjusiojo interesus ir t. t. Įstatymas neriboja skirtinų BPP skaičiaus,
tačiau reikalauja jų tarpusavio suderinamumo. Šis reikalavimas paprastai siejamas su siekiu išvengti BPP
dubliavimosi, trukdymo jas įgyvendinti, pavyzdžiui, atėmimas teisės užsiimti tam tikra veikla, įpareigojimas
atlyginti padarytąją turtinę žalą, bei įmokėti atitinkamo dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų
asmenų fondą (BK 682, 69, 71 straipsniai). Tokios ar panašios BPP kombinacijos (finansinių galimybių
suvaržymai ir kartu finansiniai įsipareigojimai), neatsižvelgus į nuteistųjų realias galimybes, turtinę padėtį ir
pan., ne tik dubliuoja panašias BPP, bet ir sukelia problemas jų įvykdymui.
Minėta, kad pagal BK 75 straipsnio 5 dalį įmanomas tokios alternatyvinės teisinės situacijos
teismui atidedant visos ar dalies bausmės vykdymą pilnamečiui: 1) nuteistajam teismas paskiria BPP,

155
© A. M.
intensyvią priežiūrą bei kartu nustato jam atitinkamas pareigas; 2) nuteistajam teismas paskiria tik pareigas.
Įstatymas neriboja teismo kiek gali būti paskiriama pareigų. Todėl teismas gali paskirti vieną ar kelias
tarpusavyje suderintas pareigas: 1) atsiprašyti nukentėjusiojo asmens; 2) teikti nukentėjusiajam asmeniui
pagalbą, kol šis gydosi; 3) gydytis priklausomybės ligas, kai nuteistasis sutinka; 4) auklėti ir prižiūrėti savo
nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos; 5) pradėti dirbti arba mokytis, tęsti darbą ar
mokslą; 6) dalyvauti elgesio pataisos programoje; 7) neišeiti iš namų tam tikru laiku, jeigu tai nesusiję su
darbu arba mokymusi; 8) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą
vykdančios institucijos leidimo; 9) nesilankyti tam tikrose vietose arba nebendrauti su tam tikrais asmenimis
ar asmenų grupėmis; 10) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų; 11) neturėti, nenaudoti, neįsigyti tam tikrų
daiktų arba neužsiimti tam tikra veikla. Be šių pareigų, teismas savo nuožiūra ar nuo bausmės vykdymo
atleidžiamo asmens arba kitų baudžiamojo proceso dalyvių, pavyzdžiui, nukentėjusiojo, prokuroro, prašymu
gali paskirti ir kitas pareigas, kurios teismo nuomone, turėtų teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui ir nustatyti
laiką, per kurį nuteistasis privalo jas įvykdyti (BK 75 straipsnio 5, 6, 7 dalys).
BK 92 straipsnyje nustatyta, kad taikant BVA nepilnamečiui nusikaltėliui, nuteistam arešto
bausme, paskiriama intensyvi priežiūra. Kartu gali būti paskiriama viena ar kelios auklėjamojo poveikio
priemonės (BK 92 straipsnio 1 dalis). Nepilnamečiui nusikaltėliui, nuteistam laisvės atėmimo bausme (ir už
sunkius ar labai sunkius nusikaltimus), kurios (visos ar dalies) vykdymas atidedamas, teismas paskiria
baudžiamajame įstatyme numatytas vieną ar kelias (ne daugiau kaip tris) tarpusavyje suderintas auklėjamojo
poveikio priemones (BK 92 straipsnio 5 dalis, 82 straipsnio 2 dalis). Pagal BK 82 straipsnį, auklėjamojo
poveikio priemonės (toliau – APP), - tai teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios riboja
nepilnamečio asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės, teises ir laisves bei nustato
specialias pareigas ir kurios padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Iš esmės tai irgi valstybės reakcija į
padarytą nusikalstamą veiką. Vadinasi, įtvirtinant BVA taikymo sąlygas nepilnamečiui nusikaltėliui,
sukuriama paradoksali teisinė situacija, kai nepilnamečiai nusikaltėliai nubaudžiami griežtesnėmis nei
areštas – laisvės atėmimo bausmėmis už sunkesnių nusikaltimų padarymą ir kai jiems paskirtų bausmių
vykdymas atidedamas, teismas pagal įstatymą privalo skirti švelnesnes, mažiau jo laisves ribojančias
priemones: intensyvi priežiūra negali būti skiriama, skiriamos tik APP. Visais atvejais skiriant APP, kai
nepilnamečiai nusikaltėliai atleidžiami nuo paskirtų arešto ar laisvės atėmimo bausmių, negali būti taikomas
nepilnamečių atidavimas į specialiąją auklėjimo įstaigą (BK 92 straipsnio 1, 5 dalys). Suprantama, kad tokia
teisėkūra nesiderina su proporcingumo, lygybės ir kitų konstitucinių baudžiamosios teisės principų
reikalavimais, o teismų sprendimai, priimti, remiantis minėtomis BK 92 straipsnio nuostatomis, neretai
sulaukia nepagrįstos kritikos.
Parenkant ir skiriant baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas nuteistiesiems pilnamečiams
nusikaltėliams arba auklėjamojo poveikio priemones nuteistiesiems nepilnamečiams nusikaltėliams, teismas,
paprastai, įvertina jų galima poveikį nuteistajam, skyrimo prasmingumą, nuteistojo galimybes įvykdyti jam
skiriamas priemones, pareigas ir t. t. Turi būti atsižvelgiama ir į nuteistųjų interesus, jų patirtos žalos

156
© A. M.
kompensavimo ar bent sumažinimo galimybes. Įstatymas įpareigoja teismą, skiriant BPP ir (ar) nustatant
pareigas arba skiriant APP, nustatyti laiką, per kurį nuteistasis privalo jas įvykdyti (BK 75 straipsnio 7 dalis,
92 straipsnio 5 dalis). Toks laikas neturi viršyti bausmės vykdymo atidėjimo termino. Teismų praktika rodo,
kad BVA pilnamečiui nuteistajam teismai dažniausiai paskiria pareigą pradėti dirbti arba mokyti, neišeiti iš
namų tam tikru laiku, jei tai nesusiję su darbu arba mokymusi, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto
(rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nesilankyti tam tikrose vietose (BK 75
straipsnio 5 dalies 5, 7, 8, 9 punktai) ir kt. BVA nepilnamečiams, jiems dažniausiai skiriamas įspėjimas,
nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai, elgesio apribojimas (BK 82 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5 punktai).
Taigi BVA praktikoje panaudojama tik dalis galimų baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemonių.
Baudžiamajame įstatyme (BK 75 straipsnio 9 dalis, 92 straipsnio 7 dalis) nurodyta, kad
bausmės (visos ar jos dalies) vykdymo atidėjimo realizavimo tvarką ir sąlygas nustato probacijos
įstatymas, pagal kurį probacija – tai „sąlyginė alternatyva paskirtai arešto ar laisvės atėmimo bausmei
(bausmės ar jos dalies vykdymo atidėjimas ir lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigų), kurios metu vykdoma
probuojamojo priežiūra“. Probacija siekiama užtikrinti veiksmingą probuojamųjų resocializaciją ir mažinti
jų nusikalstamų veikų recidyvą, kad asmuo, atlikęs probaciją, savo gyvenimo tikslų siektų teisėtais būdais ir
priemonėmis. Taigi visi asmenys, kuriems paskirtos bausmės vykdymas yra atidėtas, tampa
probuojamaisiais (Probacijos įstatymo 2 straipsnio 5, 7 dalys, 4 straipsnio 1 dalis, 1 straipsnio 2 dalis).
Probacijos įstatyme įtvirtinti platūs probaciją vykdančių institucijų įgaliojimai, kuriuos realizuojant
gali būti sudarytos realios teisinės galimybės iš esmės kontroliuoti pagal BK 75 ar 92 straipsnius atleistųjų
nuo bausmės vykdymo elgesį, jų resocializacijos procesą. Atsižvelgiant į tai, ar probuojamieji vykdo
probacijos sąlygas, ar nesilaiko jų, kokios to priežastys; ar nedaromi administraciniai nusižengimai; ar
vykdo teismo paskirtas BPP ir (ar) pareigas arba APP; ar įmanoma pasiekti probacijos tikslus paskirtomis
BPP, APP ir t. t., probacijos tarnyba teikimu kreipiasi į teismą su prašymu, priimti kurį nors sprendimą: 1)
pratęsti probacijos laiką (ne ilgiau už BVA atidėjimo ar likusios neatliktos bausmės laiką); 2) paskirti
papildomas BPP ir (ar) pareigas arba APP; 3) panaikinti priimtą sprendimą BVA ir vykdyti pagal
nuosprendį paskirtą bausmę (Probacijos įstatymo 29 straipsnis, 30 straipsnio 2, 3 dalys). Nuteistojo
gyvenamosios vietos apylinkės teismas, nagrinėdamas probacijos tarnybos teikimą, į teismo posėdį kviečia
nuteistąjį arba jo atstovą pagal įstatymą ir gynėją, prokurorą, probacijos tarnybos atstovą, kurie pateikia savo
paaiškinimus. Esant pagrindams teismas motyvuota nutartimi pakeičia bausmės vykdymo atidėjimo
nuteistajam sąlygas ar panaikina BVA ir pasiunčia nuteistąjį atlikti paskirtą bausmę (BPK 358 straipsnis).
Jei nuo bausmės vykdymo atleistas asmuo probacijos laikotarpiu įvykdo baudžiamojo ar auklėjamojo
poveikio priemones ir (ar) pareigas, nepažeidžia teisės aktais nustatytų pareigų, laikomas atlikusiu bausmę
(Probacijos įstatymo 30 straipsnio 1 dalis). Probacijos vykdymas baigiamas bausmės vykdymo atidėjimo
dieną, jei nėra pagrindų jį pasiųsti atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę ar likusią laisvės atėmimo
bausmės dalį (Probacijos įstatymo 31 straipsnio 1 dalis). Pagal baudžiamąjį įstatymą, pasibaigus asmens
probacijai ir laikant, kad jis atliko bausmę, baudžiamieji teisiniai santykiai tęsiasi – toks asmuo laikomas

157
© A. M.
turinčiu teistumą, kurio terminas priklauso nuo nusikaltimo, už kurio padarymą asmuo buvo nuteistas,
sunkumo (kategorijos) ir nuo paskirtos laisvės atėmimo bausmės termino. Tik suėjus šiems terminams
asmuo laikomas neteistu (BK 96 straipsnio 3, 5, 6 dalys).
Realizuojant BVA iš dalies (BK 75 ir 92 straipsnių 3 dalys) galimos situacijos, kai pataisos
įstaiga nusprendžia, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu nuteistojo, kuriam bausmės
vykdymas buvo iš dalies atidėtas, nusikalstamo elgesio rizika padidėja tiek, jog yra pakankamas pagrindas
manyti, kad bausmės tikslai nebus pasiekti vykdant bausmės vykdymo atidėjimą. Tokiais atvejais pataisos
įstaiga teikimu kreipiasi į teismą su prašymu panaikinti iš dalies atidėtą bausmės vykdymą. Pagal įstatymą
tokiame teikime turi būti duomenys apie nustatytą nuteistojo nusikalstamo elgesio riziką ir šios rizikos
pokyčius bausmės atlikimo metu, priežastis, dėl kurių nusikalstamo elgesio rizika padidėja atliekant bausmę,
individualiajame socialinės reabilitacijos plane nustatytų priemonių vykdymą, nuteistojo elgesį atliekant
bausmę, taip pat duomenys apie nusikaltimu padarytos žalos atlyginimą (BVK Aštuntas skirsnis „Iš dalies
atidėto bausmės vykdymo panaikinimas“. – Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo
įstatymas. 2019 m. birželio 27 d. Nr. XIII-2264, TAR, 2019.07.05, Nr. 11180). Tokį pataisos įstaigos
teikimą nagrinėja bausmės atlikimo vietos apylinkės teismas. Į teismo posėdį šaukiamas nuteistasis arba jo
atstovas pagal įstatymą ir gynėjas, prokuroras, kurie pateikia savo paaiškinimus. Teismas, įvertinęs gautą
informaciją, gali panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą iš dalies ir tokiu atveju nuteistasis turės realiai
atlikti visą teismo jam paskirtą bausmę (BPK 358 straipsnis).
Taigi toks BVA instituto taikymo ir vykdymo teisinis reguliavimas materialinėje ir procesinėje
teisėje apskritai sudaro prielaidas derinti humaniškumo ir teisingumo principų reikalavimus,
užtikrinančius, kad kaltininko nubaudimas ir kartu atleidimas nuo bausmės vykdymo nepaneigtų
baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, neformuotų nebaudžiamumo nuotaikų ar nepagarbos
baudžiamajam įstatymui, neignoruotų nukentėjusiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Tai derinasi su iš
baudžiamosios teisės esmės kylančiu imperatyvu, kad kiekvienas teismo baigiamasis aktas, kaip valstybės
reakcija į nusikalstamą veiką, užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (LAT Baudžiamųjų
bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartis Nr. 2K-P-549/2007).
4. Atleidimas nuo bausmės dėl ligos

Atleidimas nuo bausmės dėl ligos įtvirtintas BK 76 straipsnyje. Pažymėtina, kad nuo 2000 m.
rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968 BK patvirtinimo galiojanti šio BK straipsnio redakcija nustato
tokias pilnamečio ar nepilnamečio nusikaltėlio, padariusio nusikalstamą veiką, ANB dėl ligos rūšis: 1) kai
kaltininkas iki nuosprendžio priėmimo ar 2) kai kaltininkas po nuosprendžio priėmimo suserga sunkia
nepagydoma liga, dėl kurios bausmė jam atlikti būtų per sunki (1, 2 dalys); arba 3) kai po nusikalstamos
veikos padarymo ar 4) kai po bausmės paskyrimo asmeniui sutrinka psichika ir dėl to jis negali suvokti savo
veiksmų esmės ar jų valdyti (3 dalis). Šių rūšių ANB išskyrimą nulėmė pirmiausia ligos pobūdis: sunki
nepagydoma liga, nesusijusi su kaltininko psichikos sutrikimais, bet iš esmės apsunkinusi realų bausmės

158
© A. M.
atlikimą, ar sunkus psichikos sutrikimas, atėmęs galimybę kaltininkui suvokti veiksmų esmę ar juos valdyti.
Pažymėtina, kad pagal BK 41 straipsnį bausme, kaip ir apskritai baudžiamąja atsakomybe, siekiama ne tik
atstatyti nusikalstama veika pažeistus teisėtumą, teisingumą, bet ir pataisyti kaltininką. Tačiau kaltininkui
susirgus sunkia nepagydoma liga ar sutrikus jo psichikai, toks asmuo iš esmės dėl objektyvių priežasčių
negali būti aktyviu pataisymo proceso dalyviu, o psichikai sutrikus iš viso gali nesuvokti tikrovės.
Suprantama, kad tokiais atvejais bausmės tikslai tampa nepasiekiami, o bausmės (jei ji buvo paskirta)
tolesnis atlikimas /vykdymas tampa beprasmiu. Kitų minimų ANB rūšių išskyrimo kriterijumi yra
kaltininko baudžiamosios bylos stadija: 1) iki nuosprendžio priėmimo ar 2) po nuosprendžio priėmimo ir
bausmės paskyrimo. Sprendžiant BK 76 straipsnio taikymo klausimą, be kitų bylos aplinkybių,
atsižvelgiama į abu nurodytus kriterijus. Kurios ligos laikomos sunkiomis ir nepagydomomis, o kurios –
psichikos sutrikimais BK 76 straipsnio kontekste, sprendžiama, remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo
ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-
308/V-1247 „Dėl nuteistųjų, susirgusiu sunkia nepagydoma ar psichikos liga, sveikatos būklės patikrinimo
tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2016 m. birželio 6 d. redakcijoje (Valstybės žinios, Nr. 139-7020; TAR,
2016.06.06. Nr. 15120).
Kaltininko, susirgusio sunkia nepagydoma liga, ANB yra teismo diskrecija, t. y. teismo teisė, bet
ne pareiga. Sprendžiant ANB dėl ligos klausimą remiamasi gydytojų komisijos išvada. Tačiau vien tik fakto,
kad kaltininkas serga sunkia nepagydoma liga ir kad jam reikalingas nuolatinis gydymas ir priežiūra,
savaime nesudaro pakankamo pagrindo sprendimui dėl ANB. Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad
teismas priimdamas sprendimą dėl asmens atleidimo nuo bausmės dėl ligos privalo atsižvelgti į padarytosios
nusikalstamos veikos sunkumą, kaltininko asmenybę, ligos pobūdį. Kai atleidimo nuo bausmės dėl ligos
klausimas sprendžiamas nuteistajam jau realiai atliekant bausmę, dar, be minėtų bylos aplinkybių,
įvertinamas ir nuteistojo elgesys bausmės atlikimo metu (BK 75 straipsnio 1, 2 dalys). Todėl reikšminga ir
tai, ar nuteistasis nevengė gydymosi įkalinimo įstaigoje, ar tolesnis bausmės atlikimas labai agresyviai
kenktų nuteistojo sveikatai, kokios jo fizinės, realios galimybės daryti nusikaltimus ateityje, koks
pasitaisymo lygis ir t. t. Vertinama ir ligos dinamika, prognozės ir t. t.
Pagal kasacinę jurisprudenciją, teismas, spręsdamas, ar dėl sunkios nepagydomos ligos nuteistajam
bus per sunku atlikti paskirtą bausmę, įvertina padarytos nusikalstamos veikos sunkumą ir nuteistojo
asmenybę, atsižvelgia į atliktos bausmės (jeigu ji buvo atliekama) dalį, nuteistojo elgesį bausmės atlikimo
metu, taip pat sunkios nepagydomos ligos pobūdį, įtaką bausmės atlikimui, tokios ligos gydymo galimybes
laisvės atėmimo vietose, galimą poveikį kitų nuteistųjų, kartu kalinčių įkalinimo įstaigoje, sveikatai.
Pažymėtina, kad gydytojų komisijos išvadą, jog nuteistajam, sergančiam sunkia nepagydoma liga, bausmę
atlikti per sunku, teismui yra tik vienas iš byloje vertinamų duomenų šaltinių ir iš esmės yra tik
rekomendacinio pobūdžio dokumentas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221/2014, 2K-38-
942/2017). Svarbu ir tai, kad pagal Bausmių vykdymo kodeksą nuteistojo nuolatinio gydymo ar jo priežiūros
klausimus, kaip ir kokiomis organizacinėmis priemonėmis tai turi būti užtikrinta, privalo spręsti pataisos

159
© A. M.
įstaigos administracija (69 straipsnio 2 dalis, 70 straipsnio 3, 4 dalys ir kt.). Be to, sprendžiant ar nuteistasis
gali būti atleistas nuo bausmės pagal BK 76 straipsnio 1 ar 2 dalis teismas turi atsižvelgti ir į tai, kada
paaiškėjo sunkios nepagydomos ligos požymiai. Jei šia liga nuteistasis jau sirgo nusikalstamos veikos
darymo metu ir tai nesutrukdė jam padaryti veiką, už kurią nuteistas, tokia liga teismų praktikoje paprastai
nelaikoma pagrindu atleisti nuteistąjį nuo bausmės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-
524/2013, 2K-123-697/2015). Analogiškai turėtų būti vertinamos ir situacijos, kai nuteistojo liga – savęs
susižalojimo, siekiant išvengti įkalinimo, rezultatas. Tais atvejais, kai kaltininkas suserga sunkia
nepagydoma liga, dėl kurios bausmę jam atlikti būtų per sunku, teismas priima apkaltinamąjį nuosprendį,
paskiria tokiam asmeniui bausmę ir atleidžia jį nuo bausmės atlikimo. Kai tokia liga suserga nuteistasis po
nuosprendžio priėmimo jau atlikdamas bausmę, teismas ANB klausimą sprendžia bausmę vykdančios
institucijos teikimu.
Sutrikus kaltininko psichikai taip, kad dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų
valdyti, teismas privalo tokį asmenį, esant gydytojų komisijos išvadai atleisti nuo bausmės. Taigi BK
75 straipsnio 3 dalyje numatytais ANB atvejais, konstatuojant ANB pagrindą turi būti remiamasi
medicininio (psichikos sutrikimo) ir juridinio kriterijų visuma. Juridinio kriterijaus konstatavimui
pakanka nustatyti, kad asmuo dėl psichikos sveikatos sutrikimo negali suvokti savo t. y. veikimo ar
neveikimo esmės (intelektinis elementas) arba, jei savo elgesio esmė ir suvokiama, tačiau jo asmuo negali
valdyti (valinis elementas). Taigi ANB minimo BK 75 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais vadovaujamasi
tais pačiais kriterijais, kaip ir pripažįstant asmenį nepakaltinamu (BK 17 straipsnis). Tačiau skirtingai nuo
nepakaltinamumo, kuris nustatomas tik konkrečios asmeniui inkriminuojamos pavojingos veikos metu, šiais
ANB atvejais iš esmės nepakaltinamumo būsena konstatuojama apskritai viso asmens elgesio metu.
Pažymėtina, kad išdėstant BK 75 straipsnio 3 dalį įstatymų leidėjui nepavyko aiškiai nurodyti tvarkos, kaip
asmuo turi būti atleidžiamas nuo bausmės dėl psichikos sutrikimo, jei tai įvyksta po pavojingos veikos
padarymo, t. y. iki bausmės paskyrimo, nes toliau BK 75 straipsnio 3 dalyje nurodomi atvejai „po bausmės
paskyrimo“. O formuluotė: „atleisdamas tokį asmenį nuo bausmės“ gali būti suvokiama, kad bausmę
teismas paskiria ir asmeniui iš esmės nepakaltinamu tapusiam iki bausmės paskyrimo. Suprantama, kad toks
teismo procesas neatitiktų baudžiamosios teisės priedermės ir paskirties. Todėl tais atvejais, kai asmeniui,
padariusiam pavojingą veiką sutrinka psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti
dar iki bausmės paskyrimo, t. y. paprastai ikiteisminio tyrimo metu, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar
prokuroras pradeda procesą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Kai byloje priimtas
apkaltinamasis nuosprendis ir paskirta bausmė jau vykdoma, bausmės atlikimo vietos teismas, bausmę
vykdančios institucijos teikimu, išreikalavęs baudžiamąją bylą, nutaria pradėti procesą taikyti
priverčiamąsias medicinos priemones. (Baudžiamojo proceso kodekso 393, 394 ir kt. straipsniai). Visais BK
75 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo
nusprendžia teismas (BK 75 straipsnio 3 dalis, 98 straipsnis, BPK 392 straipsnio 1 dalis).

160
© A. M.
 Pavojingas nusikalstamas veikas padariusių asmenų atleidimas nuo visos bausmės ar nuo
neatliktos bausmės dalies dėl ligos paprastai yra besąlyginis. Tai, pagrindžiama tuo kad asmuo yra
apskritai atleidžiamas nuo bausmės, nes paskirtoji bausmė nekeičiama kita, kad BK 75 straipsnyje nėra
nustatyta galimybių (net ir tais tikslais, dėl kurių sukurta baudžiamoji teisė) daryti poveikį atleistojo nuo
bausmės elgesiui. Todėl nelieka galimybių peržiūrėti teismo sprendimą dėl asmens ANB. Tačiau tokiems
asmenims gali būti paskiriamos baudžiamojo (pilnamečiams) arba auklėjamojo (nepilnamečiams)
poveikio priemonės. Pagal BK 75 straipsnį asmenys atleidžiami nuo bausmės nepriklausomai nuo tokio,
kokio sunkumo (kategorijos) nusikalstama veika padaryta, neturi reikšmės taikant ANB dėl ligos ir tai, kokia
bausmė (rūšies, dydžio) už tą veiką buvo paskirta (jei buvo paskirta). Tik tais atvejais, kai nuteistasis, kuris
sutrikus jo psichikai buvo atleistas nuo tolesnio bausmės atlikimo, pasveiksta, jei nėra suėję apkaltinamojo
nuosprendžio vykdymo senaties terminai (BK 96 straipsnis), jis gali būti teismo sugrąžinamas į įkalinimo
įstaigą toliau atlikti likusią bausmės dalį. Tokiu atveju laikas, kurį buvo taikomos priverčiamosios medicinos
priemonės, įskaitomas į laisvės atėmimo laiką diena už dieną (BK 75 straipsnio 3 dalis). Jei atleidimas nuo
bausmės, kaltininkui susirgus sunkia nepagydoma liga yra teismo diskrecija, tai ANB sutrikus pavojingą
veiką padariusio asmens psichikai – yra imperatyvi nuostata.
Taigi atleidimas nuo bausmės dėl ligos – humaniškas baudžiamosios teisės institutas
užtikrinantis, kad mūsų šalies baudžiamojoje justicijoje būtų laikomasi konvencinių ir konstitucinių
nuostatų, draudžiančių žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti
tokias bausmes (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 2 straipsnis, Konstitucijos 21
straipsnis).
5. Amnestija
Konstitucijoje įtvirtinta išimtinė įstatymų leidėjo pareiga užtikrinti pagrindinį teisingumo siekį –
pagrįstai, teisėtai ir teisingai nubausti kaltąjį nusikalstamos veikos padarymu asmenį. Ši pareiga
įgyvendinama ir nustatant kokios veikos yra nusikalstamos, numatant už jų padarymą baudžiamąją
atsakomybę, laikantis konstitucinių prigimtinių teisingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo ir kt. teisinės
valstybės reikalavimų. Šioms oficialiosios konstitucinės nuostatoms neprieštarauja tai, kad tam tikri
objektyvūs atitinkamų baudžiamosios atsakomybės subjektų teisinės padėties skirtumai, valstybės
baudžiamosios politikos pokyčiai gali lemti ir diferencijuotą jų baudžiamosios atsakomybės teisinį
reguliavimą (Konstitucinio Teismo 1994.11.18, 2004.12.29, 2006.01.16, 2008.09.17, 2009.06.085 ir kt.
nutarimai). Tokiu teisiniu reguliavimu laikytina ir įstatymų leidėjo konstitucinė teisė leisti amnestijos aktus
(Konstitucijos 67 straipsnio 19 punktas). Pagal BK, amnestija (gr. amnestija – užmiršimas, atleidimas), -
tai Seimo priimtas aktas, kuriuo remiantis nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo
visos ar dalies bausmės atlikimo (BK 78 straipsnio 1 dalis). Amnestijos pagrindus, sąlygas ir tvarką
nustato konkretus amnestijos aktas (2 dalis). Įstatymo formuluotė, kad „veiką padaręs asmuo gali būti
atleistas“ nereiškia, kad amnestijos aktas skirtas ir taikomas individualiai šiame akte nurodytiems asmenims.
Amnestijos aktas taikomas atskiroms atitinkamo teisinio statuso nuteistųjų grupėms, t. y. nuteistiesiems su

161
© A. M.
vienoda savo teisine padėtimi BK, BVK nuostatų kontekste, pavyzdžiui, nuteistieji, turintys mažamečių
vaikų, pensinio amžiaus asmenys, neįgalieji ir t. t. Taigi amnestijos aktas – nuasmenintas, nepersonifikuotas.
Amnestijos institutas gali būti kildinamas iš Konstitucijos preambulėje nustatyto siekio atviros,
teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės. Įstatymų leidėjas amnestijų aktų
preambulėse visada nurodo, kad šie aktai priimami vadovaujantis humanizmo principu, todėl šiais
įstatymais siekiama ir santarvės visuomenėje, suderinant prieštaringus nuteistųjų ir valstybės, nuteistųjų ir
nukentėjusiųjų interesus. Taip pat amnestijoms realizuojami teisingumo, bausmių individualizavimo,
bausmių ekonomijos ir kt. konstitucinių baudžiamosios teisės principų reikalavimai. Amnestijomis neretai
sprendžiamos ir dėl netinkamos valstybės baudžiamosios politikos iškilusios problemos, pavyzdžiui,
švelninant proporcingumo principo reikalavimų nesilaikymo, nustatant sankcijas už atskirų rūšių
nusikalstamų veikų padarymą, pasekmes, mažinant nuteistųjų laisvės atėmimo bausme skaičių perpildytose
laisvės atėmimo vietose.
Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę (1990 m. kovo 11 d.), buvo priimti tokie amnestijos
aktai: 1) 1990 m. gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos įstatymas Nr. I-194 „Dėl amnestijos atstačius
nepriklausomą Lietuvos valstybę“ (Lietuvos aidas, 1990-05-18, Nr. 4-0); 2) 1993 m. birželio 15 d.
Lietuvos Respublikos įstatymas Nr. I-182 „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos
priėmimą“ (Valstybės žinios, 1993-06-25, Nr. 25-580); 3) 1995 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos
įstatymas Nr. I-1153 „Dėl amnestijos“ (Valstybės žinios, 1996-01-12, Nr. 4-89); 4) 1996 m. liepos 10 d.
Lietuvos Respublikos amnestijos už kai kurių operacijų užsienio valiuta norminių aktų pažeidimą
įstatymas Nr. I-1455 (Valstybės žinios, 1996-07-26, Nr. 71-1708); 5) 1998 m. gruodžio 22d. Lietuvos
Respublikos įstatymas Nr. VIII-994 „Dėl dalinės amnestijos akto“ (Valstybės žinios, 1999-01-06, Nr. 1-
1); 6) 2000 m. balandžio 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymas Nr. VIII-1619 „Dėl amnestijos akto“
(Valstybės žinios, 2000-04-28, Nr. 35-973); 7) 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymas Nr.
IX-1182 „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“
(Valstybės žinios, 2002-11-22, Nr. 112-4981); 8) 2018 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymas
Nr. XIII-1640 „Dėl amnestijos akto“ (TAR, 2018-11-27, Nr. 19125).
Šių įstatymų turinys rodo, kad amnestijos aktai – norminiai teisės aktai, iš esmės nukreipti į
nusikalstamą praeitį ir taikomi asmenims jau padariusiems nusikalstamas veikas, už tai nuteistiesiems ir
atliekantiems paskirtas bausmes. Amnestijos aktai nukreipti į asmenis, nusikalstamas veikas padariusius
iki amnestijos akto. Asmenims, padariusiems trunkamuosius ar tęstinius nusikaltimus, amnestija taikoma
tuo atveju, jei jie baigti iki amnestijos akte nurodytos datos, paprastai ne anksčiau amnestijos akto
projekto užregistravimo Seime. Amnestijos akte nurodoma per kiek laiko (dažniausiai per 3 mėnesius)
amnestija turi būti įvykdyta. Atskiruose amnestijos aktuose numatyta, kad amnestija netaikoma
asmenims, padariusiems kelis nusikaltimus (nusikaltimų sutaptis), jeigu bent dėl vieno iš jų amnestija
nenumatyta. Kituose amnestijos aktuose nurodyta, kad nuteistieji už nusikalstamų veikų sutaptį gali būti
amnestuojami dėl atskirų veikų, sudarančių sutaptį, padarymo, o bausmės (nesusijusios su laisvės

162
© A. M.
atėmimu) už veikas, kurios neapimamos amnestijos aktu, vykdomos atskirai. Bendrininkavimo atvejais
amnestija gali būti pritaikyta ir tik atskirų bendrininkų atžvilgiu.
Amnestijos įstatymais nuteistieji paprastai atleidžiami nuo neatliktos bausmės dalies ar jiems
sumažinama neatliktos bausmės dalis. Vadinasi, amnestijos aktais sprendžiamas bausmes atliekančių
asmenų teisinės padėties palengvinimo klausimai. Teistumo klausimai mūsų šalies amnestijos aktuose
nesprendžiami, nes juose nurodoma, kad 1) amnestijos pritaikymas nepanaikina teistumo arba 2)
nuteistąjį atleidus nuo neatliktosios bausmės (dažniausiai-laisvės atėmimo) dalies ar jam sumažinus
neatliktąją bausmės dalį, dėl teistumo išnykimo ar panaikinimo sprendžiama remiantis faktiškai atlikta
bausme Baudžiamojo kodekso nustatyta tvarka.
Dažniausiai amnestijos aktai – proginiai, jubiliejiniai. Antai, 2018 m. lapkričio 15 d. įstatymo
„Dėl amnestijos akto“ preambulėje nurodyta, kad „Lietuvos Respublikos Seimas, 2018 m. minėdamas
Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, 25-ąsias Šv. Jono Pauliaus II lankymosi Lietuvoje metines bei
popiežiaus Pranciškaus vizitą ir vadovaudamasis humanizmo principais, priima šį amnestijos aktą“ (toliau
– 2018 m. Amnestijos aktas). Amnestijos įstatymai taikomi įvairioms nuteistųjų grupėms, jų veikimą
pajunta didelis skaičius nuteistųjų, todėl jie gali būti apibūdinami kaip universalūs (bendro) pobūdžio
teisės aktai. Rečiau amnestijos aktas skiriamas tik atskiros nuteistųjų grupės amnestavimui, tai –
specialusis amnestijos aktas. Tokiu aktu laikytinas 1996 m. liepos 10 d. Lietuvos Respublikos
amnestijos už kai kurių operacijų užsienio valiuta norminių aktų pažeidimą įstatymas, kuriuo nuo
baudžiamosios atsakomybės buvo atleisti tik asmenys, nuo 1993 m. rugpjūčio 1 d. iki 1995 m. sausio 1 d.
padarę nusikalstamas operacijas su Rusijos valiuta.
Amnestijos taikymo pagrindai nurodomi amnestijos aktuose. Tokiais pagrindais yra
nusikalstamų veikų rūšis (BK 10, 11 straipsniai); paskirtos bausmės rūšis ir dydis; atitinkama nuteistųjų
fizinė būklė (sveikata), amžius, lytis. Atskiruose amnestijos aktuose gali būti nustatomi ir kiti pagrindai.
Pagal 2018 m. Amnestijos aktą, nusikalstamų veikų rūšimis, už kurias nuteistiesiems asmenims
amnestija netaikoma, yra: 1) nusikaltimai žmogiškumui ir karo nusikaltimai; 2) nusikaltimai Lietuvos
valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai; 3) sunkiausi nusikaltimai
žmogaus sveikatai, gynybai; 4) kai kurie nusikaltimai žmogaus laisvei; 5) kai kurios nusikalstamos veikos
vaikui ir šeimai; 6) kai kurie nusikaltimai teisingumui; 7) nusikalstamos veikos, susijusios su
disponavimu ginklais, šaudmenimis, narkotinėmis medžiagomis ir pan., 8) kai kurios nusikalstamos
veikos valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ir t. t. Minėtame 2018 m. Amnestijos akte iš viso
nurodytos 23 rūšys nusikalstamų veikų kurias padariusiems nuteistiesiems šis aktas netaikomas. Šių veikų
(nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų) sąraše nurodytos labai skirtingo pavojingumo pobūdžio
veikos, tačiau pažeidžiančios esmines žmogaus, visuomenės, valstybės teises ir teisėtus interesus, jos
ganėtinai dažnai padaromos, kova su tokiomis veikomis neretai laikoma prioritetine teisėsaugos
institucijų veikloje. Skirtinguose amnestijos aktuose rūšys nusikalstamų veikų, už kurias nuteistiems
asmenims amnestija netaikoma, gali skirtis, tačiau nuteistiesiems už sunkius, labai sunkius, smurtinius

163
© A. M.
nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į pagrindines prigimtines konstitucines teises ir laisves amnestija
netaikoma. Amnestijos aktuose nurodomos ir nuteistųjų grupės, kurioms amnestija netaikoma. Tai: 1)
nuteistieji už genocidą ir kitus nusikaltimus, kuriems nėra senaties; 2) asmenys, kuriems paskirta laisvės
atėmimo bausmė iki gyvos galvos; 3) asmenys, nuteisti už nusikaltimus, padarytus laisvės atėmimo
vietose; 4) asmenys, nuteisti laisvės atėmimu atidedant paskirtos bausmės vykdymą; 5) asmenys, lygtinai
paleisti iš pataisos įstaigų; 6) recidyvistai ar pavojingi recidyvistai.
Dažniausiai amnestijos įstatymai taikomi tokioms nuteistųjų grupėms: 1) nėščioms moterims ir
motinoms, auginančioms vaiką (vaikus) pataisos įstaigose; 2) nepilnamečiams; 3) neįgaliesiems; 4) pirmą
kartą nuteistiesiems; 5) nuteistiesiems už neatsargius nusikaltimus ir kt. Kai kurios amnestuojamų
nuteistųjų grupės gali būti nurodomos tik atskiruose amnestijos aktuose, pavyzdžiui, nuteistieji,
atliekantys bausmę pusiaukelės namuose; nuteistieji atliekantys arešto bausmę savo poilsio dienomis, taip
pat ir savo atostogų dienomis (2018 m. Amnestijos aktas). Amnestijos aktai gali būti taikomi ir
asmenims, kuriems jau buvo taikytas ankstesnis amnestijos įstatymas. Nustatant nuteistųjų grupes,
kurioms taikytinas amnestijos įstatymas, atsižvelgiama į nusikalstamumo struktūrą, atskirų rūšių
nusikalstamų veikų paplitimą, dinamiką, apskritai į kriminogeninę padėtį (situaciją) valstybėje.
Amnestijos taikymo sąlygomis dažniausiai yra tam tikros nusikalstama veika padarytos materialinės
žalos (jei tokia buvo padaryta) dalies, pavyzdžiui, ne mažiau kaip trečdalio, privalomas atlyginimas pagal
teismo nuosprendį ar sprendimą; kita būtina sąlyga – tinkamas nuteistojo elgesys bausmės atlikimo metu,
o asmenims, sistemingai pažeidinėjantiems arba itin piktybiškai pažeidusiems laisvės atėmimo ar arešto
bausmės atlikimo režimą, amnestija netaikoma. Amnestijos aktai netaikomi ir tiems nuteistiesiems, kurie
nepripažįsta savo kaltės, siekia baudžiamosios bylos nutraukimo ir pan.. Tokie asmenys turėtų siekti
reabilitacijos (išteisinimo) BPK nustatyta tvarka.
Amnestijos aktai nepanaikina veikų, kurias padariusiems ir už tai nuteistiems asmenims
sumažinama neatliktos bausmės dalis ar jie atleidžiami nuo neatliktos bausmės dalies, baudžiamumo, t.
y. tokios veikos nedekriminalizuojamos. Taigi amnestijos aktais baudžiamasis įstatymas, pagal kurį
nuteistieji asmenys gali būti amnestuojami, nekeičiamas. Amnestuojami asmenys nėra reabilituojami.
Todėl valstybės vardu priimtas ir paskelbtas nuosprendis, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu padarius
nusikalstamą veiką ir pasmerkiamas, iš esmės lieka galioti. Įstatymu leidėjas tik koreguoja atskiroms
nuteistųjų grupėms jau paskirtas bausmes ar kitaip švelnina jų teisinę padėtį, bet nekeičia teismų išvados
apie šių asmenų kaltumą ir pripažinimą nusikaltėliais. Teismų priimtų sprendimų pagrįstumas ir
teisėtumas nėra kvestionuojamas. Todėl amnestijos aktais nepaneigiama, kad teismai savo priedermę –
įvykdyti teisingumą realizavo tinkamai ir todėl šiais aktais neįsiveržiama į teismų veikla. Vadinasi
amnestijos aktais nepaneigiamos konstitucinės nuostatos, kad teisingumą vykdo tik teismas (Konstitucijos
109 straipsnis). Kita vertus nusikaltėlių amnestavimo funkciją atlieka tik Konstitucijoje numatytas
subjektas – Seimas. Kartu amnestijos aktais nustatoma ir tvarka, kaip realizuojamas šių aktų
nuostatos, nurodoma kokie subjektai tai atlieka ir suteikiamos jiems atitinkamos teisės ir pareigos,

164
© A. M.
 įtvirtinama nuteistųjų teisės kreiptis dėl jų amnestijos, išsaugomos nukentėjusiųjų teisės ir toliau
reikalauti iš kaltininkų jų padarytos, bet neatlygintos žalos kompensavimo, o nuteistiesiems įtvirtinamos
atitinkamos pareigos ir t. t. Amnestijos aktus paprastai taiko amnestijos komisijos. Jų kompetencijoje
– amnestavimas asmenų, atliekančių bausmes pagal įsiteisėjusį teismo nuosprendį. Nuteistųjų, kuriems
amnestijos akto įsigaliojimo dieną dar nėra įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, ar kurių byla
nagrinėjama kasacine tvarka, amnestavimo klausimus sprendžia teismas. Amnestijos komisijas sudaro
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Teisingumo ministerijos direktorius jam pavaldžiose įstaigose.
Minimalus komisijos narių skaičius – 5. Visi jie turi būti nepriekaištingos reputacijos. Du nariai
komisijoje – visuomenės atstovai. Komisijos pirmininkas – bausmių vykdymo įstaigos vadovas.
Amnestijos komisijos posėdžiuose privalomai dalyvauja teritorinės prokuratūros prokuroras ir gynėjas
(advokatas), kuris skiriamas valstybės lėšomis. Šie komisijos nariai teikia žodines išvadas dėl amnestijos
taikymo konkrečiam nuteistajam. Komisijos posėdyje gali būti išklausomas ir nuteistasis. Sprendimai dėl
nuteistojo amnestijos, paprastai atsižvelgus ir į jo elgesį bausmės atlikimo metu, požiūrį į darbą ir reakciją
į auklėjamąsias priemones, priimami atviru balsavimu, kurie skelbiami Kalėjimų departamento interneto
svetainėje, nepažeidžiant asmenų duomenų apsaugos reikalavimų. Amnestijos komisijų sprendimai dėl
amnestijos taikymo ar netaikymo gali būti apskųsti bausmės atlikimo vietos apylinkės teismui, kuris
skundo nagrinėjimui privalo surengti posėdį, į kuri kviečiamas nuteistasis, jo gynėjas prokuroras ir
bausmių vykdymo įstaigos administracijos atstovas. Skundas išsprendžiamas teismui priimant nutartį,
kuri gali būti apskųsta apygardos teismui, kuris nagrinėdamas skundą minėtų asmenų į posėdį nekviečia.
Apygardos teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Požiūris į amnestiją nevienareikšmis. Dar XVIII a. antroje pusėje italų teisininkas Čezarė Bekarija
rašė „ ... jei žmonėms rodoma, kad už nusikaltimus gali būti dovanojama ir kad bausmė nėra jų
neišvengiamas padarinys, tada duodama vieta nebaustinumo vilčiai ...“, kad pasigailėjimas ir malonė tiek
reikalingi, kiek viešpatauja blogi įstatymai ir žiaurios bausmės, kur netvarkingos baudžiamosios sistemos.
Ir mūsų dienomis neretai tvirtinama, kad proginės amnestijos yra politinės nuotaikos ir galios
demonstravimo ženklas, o tai nėra stabilios teisinės valstybės požymis (G. Sakalauskas).
6. Malonė
Malonės suteikimas nuteistiesiems – konstitucinė Respublikos Prezidento teisė (Konstitucijos 84
straipsnio 23 punktas). Baudžiamajame įstatyme malonės teisė sukonkretinta nurodant, kad Respublikos
Prezidentas, tenkindamas nuteistojo prašymą gali atleisti jį nuo visos ar dalies bausmės atlikimo (BK 79
straipsnio 1 dalis). Vadinasi, Respublikos Prezidentas turi teisę atleisti nuteistąjį jau nuo teismo jam
paskirtos bausmės (visos ar dalies) atlikimo. Teikiant malonę Respublikos Prezidento galios labai plačios:
malonė gali būti teikiama nepriklausomai nuo padarytos nusikalstamos veikos sunkumo (kategorijos) ar
teismo paskirtos bausmės rūšies ir dydžio, kuri (bausmė) gali būti paskirta už pavienę nusikalstamą veiką ar
esant nusikalstamų veikų sutapčiai. Malonė gali būti suteikta ir pirmą kartą nuteistojo, ir pavojingo
recidyvisto prašymu. Tačiau Respublikos Prezidentas neturi teisės malonės tvarka nuteistajam teismo

165
© A. M.
paskirtąją bausmę pakeisti kitos rūšies bausme, teikiant malonę nuteistajam nustatyti kokias nors pareigas,
įpareigojimus ar panaikinti teistumą ir pan. Įstatyme nėra nustatyta tvarka, kaip turi vykti malonės suteikimo
procesas. Pagal BK 76 straipsnio 3 dalį malonės suteikimo tvarkos numatymas ir įtvirtinimas yra paties
Respublikos Prezidento kompetencijoje. Šią teisę Respublikos Prezidentas įgyvendino savo 2007 m.
vasario 15 d. dekretu Nr. 1K-880 „Dėl malonės komisijos sudarymo ir jos nuostatų patvirtinimo“ (2011 m.
lapkričio 11 dienos redakcija) (Valstybės žinios, 2007. 02. 20, Nr. 22-823; 2011. 11 11, Nr. 136-6449).
Respublikos Prezidento dekretu sudaroma malonės komisija – kolegiali, patariamoji,
visuomeniniais pagrindais veikianti institucija, kuri preliminariai svarsto nuteistųjų malonės prašymus ir
teikia pasiūlymus Respublikos Prezidentui dėl malonės suteikimo/nesuteikimo nuteistiesiems. Malonės
komisijos pasiūlymai Respublikos Prezidentui yra rekomendacinio pobūdžio ir priimant sprendimus
Respublikos Prezidento nesaisto. Malonės komisiją sudaro: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos
apeliacinio teismo pirmininkai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, Lietuvos Respublikos
generalinis prokuroras, Respublikos Prezidento patarėjas ir vyriausiasis patarėjas teisės klausimais, Lietuvos
teisininkų draugijos, Lietuvos kalinių globos draugijos, Lietuvos nusikaltimų aukų rėmimo asociacijos
atstovai, Malonės komisijos sekretorius – Respublikos Prezidento kanceliarijos Teisės grupės vyriausiasis
specialistas malonės klausimais. Komisijos posėdžiams vadovauja Respublikos Prezidentas.
Pagal Malonės prašymų nagrinėjimo nuostatus (toliau – ir Malonės nuostatai), malonė gali
būti suteikiama asmenims, kuriuos yra nuteisę Lietuvos Respublikos teismai, taip pat Lietuvos Respublikos
piliečiams, kurie nuteisti kitų valstybės teismų ir bausmę atlieka Lietuvoje (Malonės nuostatų 3 punktas).
Malonė gali būti teikiama nuteistiesiems bauda, terminuotu laisvės atėmimu, laisvės atėmimu iki gyvos
galvos, o taip pat nuteistiesiems, kuriems paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas.
Pagal baudžiamąjį įstatymą Respublikos Prezidentas gali patenkinti nuteistojo malonės prašymą ir tuo
atveju, jeigu, susitarus su užsienio valstybe, siekiama susigrąžinti į Lietuvos Respubliką toje užsienio
valstybėje esantį Lietuvos Respublikos pilietį, kuris veikdamas Lietuvos Respublikos valstybės interesais
užsienio valstybėje yra nuteistas ar jo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas (BK 79 straipsnio 2
dalis, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 79 straipsnio pakeitimo įstatymas. 2019 m. lapkričio 7 d.
Nr. XIII-2502, TAR, 2019. 11. 11, Nr. 18050). Taigi BK įtvirtintos Respublikos Prezidento galimybes
suteikti malonę ir nuteistiesiems, įtrauktiems į susitarimą dėl žvalgų mainų. Šalies vadovas šį BK 79
straipsnio pakeitimą įvertino kaip atitinkantį valstybės nacionalinio saugumo interesus ir būtiną siekiant
teisinėje valstybėje turėti tinkamus teisinius mechanizmus Lietuvos piliečiams apsaugoti.
Malonės prašymų nagrinėjimo malonės komisijoje sąlygos: 1) malonės prašymus Respublikos
Prezidentui paduoda patys nuteistieji; 2) malonės prašymus nuteistieji pateikia tada, kai jų byloje
nuosprendžiai jau yra įsiteisėję, o jei buvo paduotas kasacinis skundas – išnagrinėjus bylą Lietuvos
Aukščiausiajame Teisme; 3) malonės prašantys nuteistieji laisvės atėmimo bausme, turi būti pradėję atlikti
šią bausmę; nuteistųjų laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos, malonės prašymai gali būti svarstomi ne
anksčiau, kaip atlikus 10 metų laisvės atėmimo bausmės.

166
© A. M.
 Nuteistieji terminuotu laisvės atėmimu ar iki gyvos galvos, prašymus malonei pateikia per pataisos
įstaigos administraciją, kuri Prezidento kanceliarijai siunčia malonės prašančio nuteistojo byloje priimtus
baigiamuosius teismo aktus, charakteristikos apie nuteistojo darbą ir elgesį, pažymas apie nusikaltimu
padarytos turtinės žalos atlyginimą ir kt. dokumentus, reikšmingus svarstant malonės prašymus. Nuteistieji
baudos bausme, malonės prašymus paduoda patys nuteistieji, pridėdami minėtus ir kitus dokumentus,
reikalingus malonei svarstyti. Malonės komisija svarsto atsakingų Respublikos Prezidento kanceliarijos
specialistų parengtą medžiagą. Teikiant malonę atsižvelgiama į nuteistojo padaryto nusikaltimo
pavojingumą, nuteistojo asmenybę, požiūrį į darbą, atliktos bausmės laiką, nusikaltimu padarytos turtinės
žalos atlyginimą, pataisos įstaigos administracijos, buvusių darboviečių nuomonę. Sprendžiant nuteistųjų už
smurtinius nusikaltimus malonės klausimą, svarstoma ir nukentėjusiųjų galima reakcija į tokių nuteistųjų
padėties pagerinimą. Nepatenkinus malonės prašymo, pakartotinis malonės prašymas negali būti svarstomas
nepraėjus ne mažiau kaip šešeriems mėnesiams po ankstesnio svarstymo. Patenkinus nuteistojo prašymą,
malonė teikiama Respublikos Prezidento dekretais, kurie siunčiami vykdyti Lietuvos Respublikos vidaus
reikalų ir teisingumo ministerijoms.
Malonė, skirtingai nuo amnestijos akto, 1) yra valstybės vadovo – Respublikos Prezidento
priimtas individualaus pobūdžio aktas – dekretas, skirtas konkrečiam asmeniui (asmenims). Amnestijos
aktas priimtas Seimo, yra norminis aktas, taikomas atitinkamoms nuteistųjų asmenų grupėms, individualiai
neišvardinant šių asmenų; 2) malonė gali būti teikiama nepriklausomai nuo malonės prašytojo padarytų
nusikalstamų veikų sunkumo ar jiems paskirtų bausmių griežtumo, ji gali būti taikoma ir pavojingiems
recidyvistams. Amnestavimas tokių asmenų negalimas; 3) Malonė teikiama esant nuteistojo prašymui,
amnestijos taikymas paprastai nesiejamas su nuteistųjų noro būti amnestuojamiems išreiškimu;
4) dekretas dėl malonės suteikimo – tiesiogiai taikomas aktas, dėl amnestijos akto taikymo sprendžia
specialiai tam sudarytos komisijos, teismas.
Taigi malonė – humaniškumu grindžiamas Respublikos Prezidento sprendimas laisvės atėmimo
bausme nuteistajam dovanoti laisvę ar sutrumpinti jo laisvės atėmimo laiką arba kitaip sušvelninti atskirų
nuteistųjų padėtį. Malonės aktu nuteistieji nėra išteisinami ir reabilituojami. Todėl suteikta malonė
nuteistiesiems nereiškia jų bylose teismo priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių pagrįstumo ir teisėtumo
kvestionavimo.

Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai

Anksčiau buvo galima atleisti nuo BA nepilnametį pritaikant jam priverčiamąsias auklėjamojo pobūdžio
priemones. Anksčiau taip pat buvo lengvinanti aplinkybė, jeigu NV padarė nepilnametis. Dabar šių nuostatų
nėra ir jos nėra reikalingos, nes yra visas BK BD‘yje 11 skyrius, nustatantis nepilnamečių BA ypatumus.
2k-p-85/2008
Nepilnametis – asmuo, kuris nesulaukė pilnametystės, bet sulaukė BA amžiaus (įveikęs amžiaus cenzą, nuo
kurios galima BA. BK 13 str.
167
© A. M.
Ypatumai yra įtvirtinti visumoje 14 BK BD straipsnių. Apibendrinus yra pagrindiniai tokie ypatumai:
1. BA cenzas, t.y. amžiaus, nuo kada galima BA, ĮL‘o nurodomas labai konkrečiai. Minimaliausia
amžiaus riba yra 14 metų.
2. Siauresnis bausmių sąrašo taikymas
3. Skirtingos bausmių ribos
4. Bausmių švelninimo ypatumai
5. Bausmių skyrimo specifika (be nurodytų pagrindų, ĮL įpareigoja vertinti papildomas aplinkybes)
6. Plačios galimybės taikyti alternatyvias bausmėms auklėjamojo poveikio priemones. Plečiasi šių
priemonių taikymo galimybės. ĮL vis dažniau prisimena, kad laisvės atėmimo bausmes
nepilnamečiams turi būti skiriamos kraštutiniu atveju.
7. Švelnesnės ANBA arba atleidimo nuo bausmės sąlygos.
8. Liberalesnis bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos
9. Trumpesni teistumo terminai
10. Nepilnamečių padaryti tyčiniai nusikaltimai nesudaro recidyvo. Sprendžiant dėl pavojingo recidyvo
nėra atsižvelgiama į asmens padarytus nusikaltimus, jeigu nusikaltimų padarymo metu asmuo
nebuvo sulaukęs pilnametystės.
Kai kurios valstybės numato ir tokius momentus, kad nepilnamečiai yra santykinai pakaltinami. Tai reiškia,
kad kiekvieną kartą, kai nepilnametis padarė NV, turi būti nustatoma įrodinėjama kiekvienu konkrečiu
atveju, ar jis apskritai yra pakaltinamas (ar suvokė savo veikimo/neveikimo teisėtumą ir ar galėjo valdyti
savo veiksmus).
Jaunimo elgesiui (delikventiniam elgesiui, t.y. nusižengiančiam elgesiui), reikšmingą įtaką biologinio ir
socialinio brendimo procesas. Kitaip tariant, klysta ir gamta. 😊 Delikventinis elgesys dažniausiai pasireiškia
intensyvaus brendimo laikotarpiu. Kiekvienam jaunuoliui būdingas spontaniškas maištavimas,
prieštaravimas nustatytai tvarkai.
Nepilnamečiams skiriant bausmė turi būti atsižvelgiama į visą eilę aplinkybių.
Nėra aiškios ribos, kada prasideda ar baigiasi branda, dėl to BK 81 str. 2 dalyje yra įtvirtintos nepilnamečių
baudžiamosios atsakomybės ypatumo nuostatos ir pilnamečiams asmenims, tačiau tik iki 21 metų amžiaus.
Turi būti konstatuojama socialinė branda. Ji konstatuojama skirtingai nuo pakaltinamumo/riboto
pakaltinamumo konkretaus veiksmo atžvilgiu, bet vertinant elgesį, vertinant nuostatas, vertinant visą eilę
aplinkybių yra konstatuojama, kad ne visiškai suprato daromų veiksmų visuomeninę reikšmę, esmę,
pavojingumo pobūdį.

Baudžiamosios atsakomybės senatis

Senaties institutą sudaro normos, kurios įtvirtina apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį – besąlyginis
atleidimas – ir besąlyginį atleidimą nuo BA ?????????
Kalbant apie apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį – BK 95 str. įtvirtinimas nuo pradžių atitinkamų
terminų, laiko, kuriam praėjus asmuo nebegali būti traukiamas į BA
Tokie terminai ten..
Dvi bendros sąlygos – neturi slėptis nuo ikiteisminio tyrimo, ir neturi padaryti naujos tyčinės NV

168
© A. M.
Padarytos veikos pavojingumas vienas iš kriterijų>??
Atitinkama bausmės rūšis
Esmė – suėjus nustatytam terminui po NV padarymo asmuo jau negali būti baudžiamas bausmėmis,
besąlygiškai nuo jos yra atleidžiamas
Kodėl leidėjas įtvirtina tokį? Didelis atotrūkis tarp NV padarymo ir bausmės paskyrimo faktiškai menkina,
neutralizuoja bausmės poveikį
Šis institutas yra suprantamas, priimtinas mūsų BT, kadangi mūsų visuomenėje, mūsų valstybės raidoje iš
esmės bausmė nebuvo kerštu už padarytą nusikaltimą, neprieštarauja ir bausmės esmei, ir bausmės
principams
Apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui suėjus – kaip dažnai realizuojama? Oficiali statistika
skaičiuojama dešimtimis
NV išaiškinamumo procentas 45 Lietuvoje
Institutas ir humaniškų idėjų turi, asmuo padaręs NV, preziumuojam, kad baudžiamieji įstatymai taikomi
protingiems asmenims – pažeidęs nustatytą tvarką asmuo supranta, kas jo laukia, todėl atitinkamai vistiek
psichologinis diskomfortas, moraliniai praradimai vis tik tai galėtų būti vertinama kaip tam tikras
nubaudimas – pats save baudžia
Kokia reikšmė teikiama teismų praktikoje užsitęsus ikiteisminiam tyrimui, baudžiamajam persekiojimui?
LAT mždg 2005-2006 metai – pernelyg ilgai užsitęsus tyrimui, kaip vienas iš pagrindų švelninti bausmę
Kalbant apie senatį, galima sakyti, kad šita senatis turi tarptautinį pobūdį – patraukimo BA senatis,
tarptautinė teisė suteikia viršnacionalinį pobūdį ir BA senatis yra reguliuojama ir atitinkamais tarptautiniais
aktais
Pažymėtina kad yra keletas ........
Kad taikyti senatį yra nurodyta, kad turėtų būti praėję atitinkami senaties terminai, ir kad kaltininkas tuo
metu nesislapstytų ir tuo pačiu tuo laiku asmuo nepadarytų naujos tyčinės NV
Senaties eiga pagal teisinį reglamentavimą gali sustoti arba nutrukti – sustoja, kai NV padaręs asmuo
pasislepia nuo ikiteisminio tyrimo, o atsinaujina kai sulaikomas arba pats atvyksta ir prisipažįsta
Baudžiamasis įstatymas įtvirtina apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį ir procesinius pagrindus, kada
senatis gali sustoti – sustojimas tai yra tai, kad atnaujinus procesą, terminas skaičiuojamas senaties toliau –
jis nepanaikinamas, tačiau tame termino laike buvo atitinkama pertrauka
Procesiniai terminai – teismas paskelbė nagrinėjimo teisme pertrauką arba atideda kol atvyks kaltininkas ir
gynėjas
Kai asmuo pasislepia nuo ikiteisminio tyrimo – tas terminas senaties negali tęstis iki begalybės, todėl net
jeigu pasislėpus, nuo padarymo praeina 25 metai, tais atvejais kai asmuo buvo kaltintas tyčinio kito žmogaus
gyvybės nužudymu – praėjus 30 metų, nuosprendis jau nebegali būti priimamas
Senatis nutrūksta, jei iki terminų pabaigos padaro naują tyčinę NV – ankstesnis terminas, kuris jau buvo
praėjęs, nežiūrint jo trukmės iš esmės yra anuliuojamas
Kitas variantas BA senaties – apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis, skaičiuojamas nuo
nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki nuosprendžio vykdymo dienos, tuos terminus įstatymų leidėjas nurodo
96 str 1 dalyje –

169
© A. M.
2 metai kai bausmė paskirta už baudžiamąjį nusižengimą ir po to vėl priklausomai nuo paskirtos bausmės –
3, 5, 10, 15 ir 20 metų
Kad asmuo nevengtų atlikti bausmės, nesislapstytų, nebėgtų
Kitas variantas – dar net negali padaryti jokios naujos nusikalstamos veikos – čia bet kokios, nesvarbu ar
tyčinė ar neatsargi – senaties eiga nutrūksta, kai padaroma nauja NV – senaties terminai tiek už ankstesnę
veiką, tiek už naują NV pradedami skaičiuoti iš naujo – tas laikas, kuris buvo praėjęs iki naujos NV
padarymo yra anuliuojamas
Apie senatį verta prisiminti Bekariją – visuomenė ilgainiui vis mažiau jaučia ryšį tarp nusikaltimo ir
bausmės
Doktrinoje galime rasti kelias teorijas, kuriuose bando atskleisti šio instituto esmę, rasti argumentus kodėl
šis institutas yra prasmingas:
● Nunykusio nusikaltimo teorija. Pagal šią teoriją sakoma, kad nusikalstama veika sukuria tarp
nusikaltusio asmens ir valstybės baudžiamąjį teisinį santykį, po kurio laiko tas santykis nublanksta
jeigu valstybės institucijos nerealizuoja savo pareigos atskleisti savo padarytąją veiką – ilgainiui
įvyksta nusikalstamos veikos padarinių socialinio neutralizavimo procesas ir praranda aktualumą ir
pati veika ir tos veikos sukelti padariniai ir nusikalstama veika išsitrina iš visuomenės atminties
Senatis atlieka visuomenės tvarkos ir ramybės įtvirtinimo funkciją pagal šią teoriją
Ir valstybė atstato pažeistą tvarką nepriimdama jokių procesinių sprendimų, neeikvodama valstybės
resursų tokių nusenusių nusikaltimų tyrimui
● Asmens pavojingumo nunykimo teorija. Sakoma, kad einant laikui mažėja, nunyksta asmens
padariusio NV pavojingumas. Trūkumas šitos teorijos yra tai, kad subjektyvus vertinimas visada
neišvengiamas kalbant apie nusikaltusio asmens asmenybę, jo patirtis ir panašiai. Teorija dažna,
tačiau vis tik tai galima sakyti tai, kad nors kaltininkas ir nenustatytas, bet kitos gali būti daromos to
asmens veikos
● Humaniškumo teorija. Sakoma, kad asmuo kuris padarė NV einant, bėgant laikui jis vis tik tai
patyria pakankamai didelius pergyvenimus, dideles kančias ir todėl jį bausti būtų nehumaniška.
Galima rasti argumentų, kad bausmės atlikimas nėra lygu bausmės laukimui ir tokios asmens
išvengiančio nuosprendžio vykdymo patyria iš tikro mažiau suvaržymų ribojimų negu kad realiai
atlikdamas bausmę. Galime rasti pakankamai daug situacijų kai nusikalstamas veikas padarę
asmenys gana neblogai gyvena užsienyje, gerai leidžia laiką
● Proceso spartumo teorija. Dominuojantys procesiniai argumentai. Ši teorija sako, kad senatis
skatina teisėsaugą dirbi greičiau, efektyviau. Senaties terminai yra skirtingi, proceso trukmė irgi
pakankamai skirtinga, gali būti ir taip, kad senatis gali pasibaigti net nepradėjus proceso, todėl vien
tik tai, kad proceso spartinimui būtina senatis – nevisiškai atskleidžia senaties esmę

Teistumas
Teistumo sampratos BĮ iš esmės nėra, bet nesunku įvertinus šį institutą, įvairius jo aspektus tvirtinti, kad
teistumu faktiškai yra apibūdinama specifinė teisinė padėtis, statusas asmens, teismo pripažinto kaltu
nusikaltimo padarymu ir už tai nubausto paskiriant jam konkrečią bausmę – 97 str.
Šita specifinė nuteistojo teisinė padėtis, statusas apibūdinamas tuo, kad nuteistasis asmuo tam tikrą laiką
patyria pergyvenimus, vienokius ar kitokius suvaržymus, apribojimus, nepalankias pasekmes, ne tik
bausmės atlikimo metu bet ir po jos
Tie suvaržymai ribojimai dar pakankamai ilgą laiką gali trukti – max 10 metų – ir bausmės atlikimo metu ir
po jos
Teistumas tai ir BA vienas iš turinio elementų
Gali būti baudžiamosios ir bendrosios teisinės pasekmės

170
© A. M.
Baudžiamos teisinės pasekmės nurodytos BK 97 str pirmoje dalyje – ten kalbama, kad į teistumą yra
atsižvelgiama skiriant bausmę už naujos NV padarymą, tai suponuoja mintį, kad turi būti atsakomybė
griežtinama, nors tarp aplinkybių griežtinančių atsakomybę sąraše teistumo nėra
Bausmės skyrimo individualizavimo kontekste abejonės? – baudimas antrą kartą už tą patį? – nėra teisinga
taip sakyti nurodant teistumą, rengiant BK buvo galvota, kad neturėtų likti tokių nuostatų, kurios vestų prie
minties, kad baudžiama už tą patį
Teistumas liudija, rodo nusikaltėlio pavojingumo laipsnį, asmenybės pavojingumą
Per asmenybę turėtų būti įvertinama ir ankstesnė kaltininko veika, kad nekeltų tam tikrų abejonių atitikimo
Konstitucijai minėtų principų kontekste
Baudžiamos teisinės pasekmės iškyla tada, pajunta tada asmuo jas kai padaro naują nusikalstamą veiką
Sprendžiant kaltininko atleidimo nuo BA ar bausmės taip pat atsižvelgiama į teistumą
Teistumo momentas svarbus lygtinio paleidimo iš įkalinimo vietų klausime
Taip pat svarbu, kad pripažįstant asmenį pavojingu recidyvistu
Teistumu, galime sakyti kad yra sustiprinama BA, sustiprinamas bausmės poveikis, lyg pratęsiamas
nubaudimas, įtvirtinamas, užfiksuojamas jo poveikis
Bendrateisinės teistumo pasekmės – administracinė vienokio ar kitokio poveikio, civiliniu poveikiu
Asmuo turintys teistumu oficialiu apklausų metu ir panašiai turi pateikti, nurodyti ir teistumo būseną – jam
gali būti skiriama vienokia ar kitokia priežiūra, ribojimai dirbti vienokį ar kitokį darbą
Kai išnyksta teistumas asmenys laikomi neteistais
Turintys teistumą įsigyti ginklą savigynai beveik neturi galimybių
Sovietiniu laikotarpiu buvo taip, kad asmuo atlikęs laisvės atėmimo bausmę, ypač jeigu ilgesnę, tai negalėjo
gyventi atskiruose administraciniuose vienetuose – sostinėje pvz.
Buvo zekų miestai
Teistumas tai būsena, kuri trunka tam tikrą laiko tarpą, atsiranda nuo tos dienos kai įsiteisėja nuosprendis ir
išnyksta praėjus terminams
Teistumo išnykimas, panaikinimas – suėjus atitinkamam terminui teistumo būsena baigiasi, ji siejama su
tam tikru laiku, čia jokių procesinių dokumentų nereikia – išnyksta savaime
Galimas variantas teistumui išnykti tai – panaikinimas, įstatymas įtvirtina, kad asmeniui atlikus nemažiau
pusei numatytos bausmės termino asmuo gali kreiptis į teismą ir teismas gali trumpinti ar išvis panaikinti
teistumo terminą
Teistumas gali būti panaikinimas ir amnestijos, malonės aktu, tiesiogiai to nenumatyta, bet praktika rodo,
kad faktiškai tokių situacijų, kad pvz. amnestijos įstatyme būtų naikinamas teistumas
Teistumas – ilgiausiai trunkantis – pavojingo recidyvisto, ar kuriam laisvės atėmimo iki gyvos galvos
pakeista į terminuotą
Ypatumai teistumo atskiroms nuteistųjų kategorijoms – nepilnamečiams šie terminai, kiek trunka teistumas,
yra trumpinami per pusę - 10 metų terminas išvis neįmanomas ten, nes jie tokiomis bausmėmis negali būti
nubausti kokios ten prašomos
Nors teistumo panaikinimas, išnykimas tai nėra reabilitacija, tačiau vis tik tai įstatymas reikalauja, kad šitas
faktas turėtų būti pramuštas ir neturėtų būti minimas oficialiuose dokumentuose
171
© A. M.
Nereiškia reabilitacijos ir kai sueina senaties terminai – asmuo nereabilituotas, bet jis negali būti vadinamas
apibūdinamas kaip kaltas – nors nėra reabilitacija, bet LAT yra nurodęs, kad negali būti dokumentuose
formuluočių, kalbant apie asmenį, kuriam jau suėjo senaties terminai – neturi būti nuostatų, kurios
suponuotų mintį, kad jis vis tik tai yra kaltas padaręs NV – tokių formuluočių negali būti – yra įrašyta ne
vienoje nutartyje, kad asmens BA neįvyko, nes suėjo senaties terminai, taip pat senaties terminas, jo
suėjimas savaime negali būti pagrindu varžyti riboti tokio asmens teisių

Priverčiamos medicinos priemonės

Praėjusiais metais šitos priemonės buvo pritaikytos 287 asmenims
2017 – beveik 100 mažiau – 198
2018 – panašiai kaip 2019
Samprata priverčiamųjų medicinos priemonių – įstatymas nepateikia, bet analizuojant 98 str. kur įtvirtintos
priemonės – galim sakyti, kad tai iš esmės priverstinis medicininis stebėjimas ir gydymas asmens, padariusio
pavojingą veiką – veiką numatytą BK specialios dalies konkrečiame straipsnyje
Prieš valią, neatsižvelgus į norus, pageidavimus
Šitos priemonės yra įtvirtintos BĮ 98 str., BK 2 str penktoje dalyje vardijamos BA realizavimo formos – tarp
BA formų yra priverčiamosios medicininės priemonės kaip BA realizavimo forma, bet čia – priverčiamos
medicinos priemonės ne visada gali būti baudžiamoji atsakomybė, kaip BA realizavimo forma, jeigu
priverčiamos medicinos priemonės paskiriamos nepakaltinamam asmeniui – tai jis nėra baudžiamas, neturi
prasmės taikyti BA, jeigu paskiriamos asmeniui, kuris jau paskyrus bausmę susirgo su psichikos sutrikimais,
negrįžtamais galbūt net – tai taikymas toliau vienokių ar kitokių suvaržymų kurie apibūdinami kaip
medicininės priemonės tai irgi ne BA realizavimas
Bet kokiu atveju priverčiamos medicinos priemonės įtvirtintos įstatyme, BK 2 str 5 dalyje, 98
konkretinamos
Baudžiamojo proceso kodekso 29 str kur yra aprašytas šių priemonių taikymo procesas
Kokios kategorijos asmenų, kuriems gali būti taikomos šitos priemonės – įstatymų leidėjas 98 str nurodo kad
tai gali būti asmenims, kurie pripažinti teismo nepakaltinamais – viena kategorija
Kita kategorija – ribotai pakaltinami asmenys
Kita kategorija – asmenys, kuriems po NV padarymo sutrinka psichika – kad negali dėl to suvokti savo
veiksmų, jų valdyti ir panašiai
Dar – po bausmės paskyrimo sutriko psichika
Detali skyrimo tvarka
Esminiai momentai įtvirtinti ir baudžiamajame įstatyme – skyrimo keitimo panaikinimo
Bet visas procesas jau BP reikalas
Kalbant apie priverčiamų medicinos priemonių įtvirtinimą įstatyme – galima sakyti, kad šitos priemonės, šis
institutas remiasi ne tik nacionaline teise, bet kyla ir iš tarptautinės teisės – JT 1955 metų rugpjūčio 3 dienos
minimalios standartinės elgesio su įkalintais asmenimis taisyklės – buvo nustatyta, kad kiekvienoje laisvės
atėmimo vietoje turi būti kvalifikuotas psichiatras, diagnostinė tarnyba ir kalėjimo ligoninės gydyti tokiems
asmenims

172
© A. M.
1991 metais JT gruodžio 17 dieną priima rezoliuciją, patvirtina psichine liga sergančių asmenų apsaugos
principus – įtvirtinama, kad nacionalinėje teisėje gali būti nustatytos medicininės priemonės ir taikomos jos
tokiems asmenims be jų sutikimo
Turi turėti teisę ginčyti tokių priemonių pritaikymą
Sprendžiant priverčiamų priemonių taikymo klausimą – ji taiko tik teismai
Taikant remiamasi teismo ekspertizės išvada
Gali būti, kad sutrinka laikinai – reaktyvinė būsena, tai priemonės medicininės skiriamos, bet skiriamos kol
ta būsena tęsiasi – teismas iš karto nenurodo termino
Po bausmės paskyrimo irgi įmanomos situacijos kai sutrinka psichika – sutrikimas gali būti negrįžtamas –
atleidžiamas nuo bausmės, taikomos toliau šios priemonės, čia nebėra BA, nes visai kiti tikslai
Jeigu laikinas psichikos sutrikimas – tai pasveikus panaikinamos medicininės priemonės ir tęsiamas
bausmės atlikimas
Skiriant medicinines poveikio priemones bausmės rūšis, dydis reikšmės neturi – pagrindinis kriterijus –
sveikatos būsena nepriklausomai nuo bausmės
Taikymas šitų priemonių yra teismo teisė, bet ne pareiga
Sprendžiama ar psichika jo taip sutriko, kad gali padaryti NV>?>?>???
Vertinamos prognozės, kaip elgsis ateityje – skiriamos remiantis dviem kriterijais – teisiniu (pagrindai,
tikslai, rūšys..) ir medicininiu – būsena, kiek reikalingas medicininis gydymas, jeigu ne gydymas tai bent
psichikos sveikatos būklės pagerinimas, prognozės įmanomos
Šių priemonių tikslai
Nepriklausomai nuo to, kad priverčiamos medicinos priemonės yra valstybinės prievartos priemonių rūšys,
kad jas taiko tik teismas, tačiau tai nėra bausmė – nėra bausmė, nes neturi nubaudimo elementų
Skiriamos ne nuosprendžiu, o teismo nutarimu – tai nėra pasmerkimas valstybės vardu, nes jos nėra skirtos
kaip bausmės asmens pataisymui
Šiomis priemonėmis nesiekiama socialinio teisingumo
Neatstatomos nukentėjusiųjų pažeistos teisės
Šitos priemonės nesukelia teistumo
Trukmė priklauso nuo asmens sveikatos būklės, terminai nenustatomi
Šitos priemonės skirtos gydymui arba bent būklės gerinimui sveikatos, jo paties apsaugai, visuomenės
apsaugai, nebūtinai nuo visų asmenų – bet neretai tai būna pakankamai svarbu
Atsižvelgiama skiriant jas į anksčiau teiktą pagalbą asmeniui, svarbu jeigu gyveno, mokėsi atitinkamose
įstaigose, kurios skirtos sutrikusio intelekto žmonėms...
Pagaliau skiriamos tos priemonės, kai asmuo stebina savo elgesiu – keistais poelgiais, kalbomis, tai, jeigu
suponuoja mintis apie sutrikusią psichiką
Dažniausiai remiamasi ekspertų išvadomis – bet išvados, kadangi tai teismo teisė, o ne pareiga, tai
remiamasi ir kitais byloje esančiais duomenimis – pavyzdžiui vienoje byloje moteris buvo kaltinama tuo,
kad po gimdymo rengėsi ir jau kėsinosi nužudyti savo naujagimį, nepavykus tai padaryti bandė žudytis pati
ir panašiai, teismo psichiatrinė ekspertizė patvirtino, kad taip elgėsi būdama paranojinės depresijos būsenoje
– tai pagrindu konstatuoti buvo, kad tai yra nepakaltinamumo būsena tos nusikalstamos veikos darymo
173
© A. M.
metu, medikai nurodė, kad būtinas priverstinis jos gydymas, stacionarinis stebėjimas, liudytojai tvirtino, kad
po veikos padarymo S sveikatos būklė pagerėjo, kūdikį myli, teisingai adekvačiai suvokia tikrovę, jos
elgesys nekelia pavojaus – gydantis gydytojas taip pat patvirtino, kad sutrikimų nėra ir jai buvo paskirtas
ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – atsižvelgiama, bet nėra
imperatyvas
Nuo liepos 1 dienos redakcija vieno straipsnio egzamine, siuntė info savo paskaitose pagal naują jau
Rūšys
Rūšys mūsų BĮ rodo, kad įstatymų leidėjas labai atsargiai, labai dėmesingai sprendžia šitų priemonių
taikymo klausimą – žmonės su vienokia kitokia psichine negalia, istorija verčia atsakingai spręsti tokius
klausimus
Sistema įtvirtinta BK 98 str. – pagal šitą straipsnį, tokia Sistema:
● nurodomas ambulatorinis stebėjimas pirminės psichinės sveikatos sąlygomis
Praktika rodo, kad būtent toks stebėjimas dažniausiai yra skiriamas asmenims, kurie padarė nedidelio
pavojingumo nusikalstamas veikas, elgesys prognozuojamas, nuolatinė kontrolė nebūtina – kas svarbu – šita
priemonė gana universali ta prasme, kad gali būti skiriama ligoninėje, bet stebint tiek nuteistus laisvės
atėmimu, tiek bausmėmis nesusijusiomis su laisvės atėmimu – galimas daugumos nuteistųjų atžvilgiu toks
būdas, praktikoje kaip argumentas nurodoma, kad galimas ambulatorinis stebėjimas, kadangi teisiamąjį
asmenį supa tokia gyvenamoji aplinka, kad jo nedirgina nei pati aplinka, nei šalia esantys žmonės negelia
psichinio traumuojančio poveikio – dažniausiai būna psichopatija, lengvos silpnaprotystės formos,
ligofrenija, idiotizmas
Gali būti derinama ir su paskirtaja bausme
● Stacionarinis stebėjimas specializuotuose stebėjimo įstaigose – priverstinis gydymas stacionate
Gydymas, kai be ligoninės išsiversti iš esmės neįmanoma
Priemonių taikymo variantai – bendro stebėjimo priežiūros įstaigose, sustiprinto, griežto stebėjimo –
sprendžiama pagal psichikos sutrikimus, pagal tai kiek reikia šį asmenį apsaugoti nuo kitų, gali būti
agresyvus, impulsyvus, pagaliau kaip apsaugoti kitus, tam tikra prasme užtikrinimas gyvybiškai svarbių
interesų tiek pačio žmogaus, tiek tų, kurie su juo gali susidurti
Šitą gydymo procesą parenka medicinos įstaiga – čia taikomi tokie patys medikamentai, reabilitacijos
priemonės???????
Bendra stebėjimo įstaiga – jos nėra paskirtis būtent vien tik realizuoti priverčiamas medicinos priemones, tai
nėra įstaigos pagrindinė funkcija, ir visi čia esantys asmenys gydomi taip pat, tik išimtis tiems, kuriems
paskirtos medicinos priemonės būna atskirose skyriuose, lankytojai paprastai nepatenka, atostogų į namus
neišleidžiami – stebėjimas nėra nuolatinis, nėra izoliacijos – jie pakankamai lengvai bendrauja, tai nėra
veikas pavojingas padarę, neretai chroniško sutrikimo būsena – nėra prielaidų galvoti, kad linkęs pažeidinėti
ligoninės pažeidimą, bet tikimybė, kad darys pakartotines veiklas – išlieka, na ir asmuo dar pakankamai
kritiškai vertina savo būseną
Kitos sustiprinto griežto stebėjimo įstaigos – specializuotos įstaigos – jų pagrindinė funkcija būtent šitų
priemonių užtikrinimas – atitinkama ir priežiūra, atitinkamos apsaugos priemonės, neretai seselės
pakankamai stambaus sudėjimo – parengti bet kokiai agresijai
Kokios ten sąlygos? – pagal įstatymą viena diena tokioje įstaigoje prilyginama vienai dienai laisvės atėmimo
įkalinimo įstaigoje
Sistema palyginus yra išvystyta, apgalvota
174
© A. M.
Ambulatorinio stebėjimo – iki 1990 metų faktiškai BK nenumatė, tik naujame atsiranda tokia priemonė kaip
ambulatorinis stebėjimas
Kitų valstybių įstatymuose – kas kitokio ten – mūsų įstatymų leidėjas šių priverčiamųjų medicinos
priemonių sąraše nedrįsta, neturi argumentų įdėti – tokios medicininės priemonės kaip chirurginė, cheminė
kastracija, cheminė kastracija taikoma pedofilijos atvejais – Kalifornijos, Floridos, Luisianos ir kai kuriose
kitose valstijose, dar Čekijoje, Moldovoje – kad mažinti potraukį, lytinį aktyvumą, diskutuojama, kad
Lietuvoje būtų įtvirtinta ši priemonė – bet nugali argumentai, kad tai nehumaniška, pažeidžia žmogaus teises
Kitos valstybės žino ir chirurginę kastraciją – jeigu iš pradžių lytinių nusikaltimų subjektams, tai vėliau ir
politiniams priešininkams
Priverstinis gydymas alkoholikų, narkomanų – Rusijos, Vokietijos BT žino tai, anksčiau ir Lietuvoje iki
1994 metų
Šiuolaikinės valstybės numato labai detalią taikymo tvarką ir šita tvarka numatyta ne tik baudžiamojo
kodekso 98 str bet atskiri institutai proceso teisėje, vykdymo teisėje
1988??? BK papildomas naujų straipsnių – neteisėtas atidėjimas į psichiatrinę ligoninę
Mūsų galiojančiame BK 146?? Neteisėtas laisvės atėmimas – taikoma BA ir tiems, kas neteisėtai atėmė
žmogaus laisvę uždarydami į psichiatrinę ligoninę ne dėl ligos
Mūsų baudžiamasis statutas taip pat saugojo asmenis nuo tokių veikų – nustatė, kad suimdami ir uždarydami
žmogų neserganti – galėjo būti baudžiami kalėti iki trijų metų.

Testuko aptarimas (ne mano rašyta).

Atleidimo nuo BA samprata – samprata nėra konkretus apibrėžimas, bet svarbiausi reiškinio momentai –
atleidimas nuo BA tai iš esmės yra atleidimas nuo pareigos patirti suvaržymus, ribojimus, kuriuos sukelia ne
tik tai BT normų, nuostatų pritaikymas bet ir atleidimas nuo baudžiamojo proceso varžymų ribojimų, BA
turinį sudaro ir teistumas – atleidimas ir nuo bausmės atlikimo proceso sukeliamų nepatogumų, tuo pačiu
turėtume dar pažymėt, kad tai tik vienos valstybės institucijos – teismo kompetencija, tuo pačiu šitas
sprendimas faktiškai reiškia atsisakymą teisės maksimaliai bausti, taikyti maksimalų poveikį – atleisti nuo
neigiamų teisinių pasekmių – sampratoje turi būti paminėti svarbiausi BA turinio elementai – ir procesiniai
suvaržymai ribojimai, taip pat atleidimas nuo BA nereiškia jog yra paneigiamas atsakomybės
neišvengiamumo principas
Bausmės tikslai – ai
Atleidimo nuo BA sistema – 6 skyriuje įstatymų leidėjas įtvirtina pagrindines, bendrąsias atleidimo nuo BA
rūšis, taip dėl to, taip vadinti teisinga dėl to – taikoma ne konkrečias nusikalstamas veikas padariusias, bet
atskirų kategorijų padariusiems asmenims gali būti taikoma viena ar kita atleidimo nuo BA rūšis, sistema
labai plati, be minėto skyriaus, kalbant apie atleidimą nuo BA variantus numatytus bendrojoje dalyje,
nereikia pamiršti, kad atleidimas nuo BA dažniau turėtų būti sprendžiamas bylose, kai veikas padaro ribotai
pakaltinamas, apsvaigintas asmuo – 18, 19 str, nepilnamečiams atleidimas nuo BA taip pat yra atleidimo nuo
BA sistemos elementas, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, pakankamai plačios atleidimo nuo
BA specialiojoje dalyje – apie 30 str. numato atleidimą, tačiau čia skirtingai nei bendrojoje dalyje atleidimas
yra labai kryptingas, riboto taikymo, kadangi taikoma asmenims, atskirų rūšių, veikų atžvilgiu
Pranešėjo institutas – turi būti pripažintas pranešėju pagal savo įstatymą, sąlyga kad atskleistų pavojingesnę
veiką nei jis pats yra padaręs, taip pat negali būti atleidžiamas pavojingas recidyvistas, nėra sąlygos kad
nebūtų jau atleistas pagal šį straipsnį, tai pagrindiniai momentai atribojant

175
© A. M.
Bausmių sistemos sudarymo principo reikšmė baudžiamajai politikai – pirmiausia žiūrėti kaip šitas principas
pasireiškia teisėkūroje – įstatymuose, ir kaip baudžiamųjų įstatymų vykdyme, taikyme – teisėkūroje labai
trumpai – visos bausmių sistemos (pilnamečiams, nepilnamečiams, juridiniams asmenims...) šis principas
yra vienodas visoms, kitas momentas – visos sankcijos yra sukonstruotos, suformuluotos būtent remiantis
tuo pačiu principu – nuo švelnesnės bausmės prie griežtesnės, šitas principas reiškia ir atitinkamus bausmių
keitimo principus>? 64 str>? apie teisėkūrą dar – politinis momentas, valstybė atskleidžia savo požiūrį į
vertybių hierarchiją, praktikoje šis principas orientuoja į tai, kad nepamirštų taikantis BĮ, kad baudžiamoji
teisė tai ultima ratio priemonė – šis reikalavimas siejamas su tuo, kad ieškoma švelniausios bausmės, kuri
būtų galima už padarytą konkrečią veiką ir tik nesant galimybių švelnesnei einama prie griežtesnės
Kas lemia bausmių sistemos raidą atskirose valstybėse – tai visų pirma lemia tikslas, kad būtų sukurta
efektyvi bausmių sistema, istorinės teisės tradicijos, teisinė kultūra, religinės tradicijos, nuo vieningų
tarptautinių standartų žmogaus teisių ir laisvės
Bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir bausmių skyrimo taisyklių samprata – bendrieji pagrindai – tai
faktiškai BĮ įtvirtintos normos, nuostatos, kuriomis yra realizuojami pamatiniai reikalavimai kylantys iš
konstitucinių baudžiamosios teisės principų – pamatinės nuostatos skiriant bausmę – jie turi būti taikomi
kiekvienoje baudžiamojoje byloje, kiekvieną bausmę skiriant, net jeigu asmuo yra ir padaręs daug NV,
kiekvieną bausmę skiriant turi būti remiamasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, net ir atleidžiant
nuo BA galima matyti praktikoje, kad schema vertinant visą veiką ir formuojantis nuomonei, kad galima
atleist nuo BA, taikoma schema bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o šios nuostatos, šie pagrindinius
principus išreiškiantis teiginiai įtvirtinti ne vien tik 54 str., bet bendraisiais pagrindais laikytinos ir nuostatos
įtvirtintos 41-42 str, kur kalbama apie bausmę, jos sampratą, paskirtį, 57, 58 – įtvirtina lengvinančias
sunkinančias aplinkybes, teismas gali parinkti bet kurią rūšį iš sankcijoje numatytų rūšių, bendrieji pagrindai
suteikia galimybę suteikti ir nenumatytą sankciją, taip pat remiantis jais sprendžiama kada vietoj bausmės
gali būti parenkamos baudžiamojo poveikio priemonės, auklėjamojo poveikio priemonės, teismas
kiekvienoje byloje turi turėti ir teisę ir pareigą susipažinti su visomis aplinkybėmis>? Kalbant apie taisykles
bausmių skyrimo – tai imperatyvūs reikalavimai, kurie susiję su bausmių skyrimu, ir kuriuos teismas privalo
vykdyti, čia įstatymų leidėjas laisvės galimybės interpretacijai nepalieka teismui – 42 str 3 dalyje įtvirtinta
taisyklė – už vieną nusikalstamą veiką skiriama tik viena bausmė, 46 str 1 dalyje – viešieji darbai –
reikalavimas, kad skiriama tik jeigu sutinka teisiamasis, kažkur trečdaliu mažinti bausmę, įstatymas įtvirtina
aiškiai – trečdaliu mažina, imperatyvi taisyklė
Švelnesnės negu numatyta įstatyme bausmės skyrimo taikymo taisyklės suformuluotos teismų praktikoje –
62 str>? o praktikoje – tai teismo diskrecija taikymas šitos nuostatos, teismas yra nurodęs – kad esant
pagrindams 62 str, klausimas turi būti svarstomas remiantis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, taip
pat kai išnaudotos konkrečios sankcijos galimybės – nei viena bausmė neatitinka situacijos, neatitinka
padarytosios veikos pavojingumo, sunkumo – kas labai svarbu – bet kokio sunkumo nusikalstamą veiką
padaręs, net ir nužudymo bylose įmanoma švelninimas bausmės, dar svarbu – teisiant už daugetą tai
bausmės švelninimas galimas tik skiriant bausmę už kiekvieną konkrečią NV, švelninimas galimas bet
kurioje instancijoje bet vieną kartą toje pačioje byloje, dar momentas – nukentėjusiajam nepakankamas
dėmesys – skiriant švelnesnę bausmę neturi būti pažeisti nukentėjusiojo interesai, jo autoritetas, dar
švelnesnės bausmės skyrimas turi būti siejamas su bausmės tikslais – skiriant ir švelnesnę bausmę, bausmės
tikslai neturi būti pamirštami, dar sakoma – net ir esant visiems pagrindams, gali būti švelninimas negalimas
– nes įstatymų leidėjas pradžioje str nurodo – įvertinus visas bylos aplinkybes, stebina vienas kitas darbas –
nes nepaprasto gabumo autorius darbo – parašyta greičiau nei visų kitų, bet tame atsakyme nurodomos
konkrečios aukščiausiojo teismo nutartys – cituojama pažodžiui

BT Mokyklos
Klasikinė, antropologinė, sociologinė kryptis, po to išskiriamos įvairios modifikacijos

Apšvietos laikotarpis
176
© A. M.
Periodas 18 amžiuje – švietėjiška humanistinė kryptis – apšvietos laikotarpis
Šioje kryptyje atsispindėjo, bent pačioje pradžioje besiformuojančios ir valdžios siekiančios buržuazinės
teisinės politinės nuostatos, idėjos, vėliau tapę revoliucijos ideologinės programos dalimi
Atstovai – Monteskjė (Šarli de sequnedue?>?>?), Volteras, Žanas Polis Maratas, Čezaris Bekarija
Monteskjė
Unikali asmenybė, rašytojas, filosofas, ekonomistas, teisininkas – mūsų pasaulyje, teisininkų pasaulyje –
žinomas kalbant apie valdžių padalinimo teoriją – šita teorija yra išdėstyta jo tokiuose darbuose – apie
įstatymų dvasią, dar persų laiškai, bet apie įstatymų dvasią
Nemokšom teiginys K jurisprudencijoje, kad turi būti žiūrima į Konstitucijos dvasią – ši samprata kyla iš
gerokai ankstesnių laikų
Monteskjė pagrindinės idėjos – juose galime įžvelgti tokias pagrindines idėjas:
Idėja mažinti baudžiamų veikų ratą, visų pirma – religinėje sferoje
Būtinybė mažinti baudžiamųjų veikų pripažįstamų nusikaltimais, kai tomis veikomis kėsinamasi į
monarchus
BĮ turi bausti tik už išorinius veiksmus
Buvo kritikuojama atmetama BA už žodžius, pareiškimus, kurių nelydi konkretūs veiksmai
Buvo kalbama, kad kiekvienas nusikaltimas turi būti apibūdintas, apibrėžtas tiksliai – akcentuojama, kad
teisėjai privalo laikytis įstatymo raidės
Už mirties bausmės sumažinimą
Keliama idėja, kad už kai kuriuos turtinius nusikaltimus mažinama mirties bausmė, įžeidimą monarcho<?
>>?
Ieškoma nusikalstamumo priežasčių – buvo tvirtinama, kad valdymo formos, įstatymai, nusikalstamumas
stipriausiai priklauso nuo klimato – jo nuomone, nusikaltimų daugėja nuo šiaurės tolstant į pietus???????
Jis pradeda tvirtinti apie pagrindinį BĮ uždavinį – nusikaltimo prevenciją, o ne nubaudimą – prevencija
suprato – turi būti siejama su papročių, dorovės tobulėjimu visuomenėje
Bekarija
Vienas iš pagrindinių humanistinės, švietėjiškos krypties propaguotojų BT – jau vysto Monteskjė valdžių
padalijimo principą, jį pritaiko B justicijoje, nurodydamas, kad veikų kriminalizacija – paskelbimas veikų
nusikaltimais turi būti įstatymų leidėjo prerogatyva, o ar buvo padarytas nusikaltimas ar ne – teismo
prerogatyva, teismai negali skirti bausmių pažeidžiančių įstatymo ribas
.............................
Svarbiausia idėja – įspūdį padaro ne bausmių griežtumas, bet jų neišvengiamumas
Bausmės skiriamos ne įbauginimui, bet siekiant įspėti kitus asmenis, tuo pačiu neleisti recidyvo
Mirties bausmė – tik pavyzdys, pamokymas žiaurumo – tai skatina naujus nusikaltimus

Volteras
Ne profesionalus teisininkas, bet jo darbuose yra daug vietos teisei.
177
© A. M.
Jo mokymai nesutaikomi su kataliku bažnyčia. Volteras teigė, kad katalikų persekiojimai „prieštarauja
sveikam protui“. BĮ, jų tobulumas priklauso nuo to, kaip yra išvystyta nusikaltimu prevencijos programa,
kokios pastangos, kad nekiltų nusikaltimai. Tai pakankamai pažangios idėjos. Pagal jį bausmė turi atitikti
nusikaltimą (proporcija už padarytą veiką). Šis mąstytojas buvo prieš mirties bausmė
Žanas Polis Maratas
Jis 1743-1793 m.; 1789 m. Prancūzų revoliucijos veikėjas. Parašė „Baudžiamųjų įstatymų planas“. Jis
svarbus ir TF istorijoje kovojant su akademiniu nesąžiningumu. Rašant BT rašto darbą egzamino metu, kai
be kitų klausimų buvo Žano Polio Marato baudžiamojoje teisėje, tai buvo pirmieji bandymai nusirašinėti
radijo ryšiu.
Pagrindinis dėmesys BĮ technikai, kalbai, formai. Kai kurie mūsų ĮL paskutinieji „kūriniai“ labai sunkiai
iššifruojami.
Jis tvirtino, kad įstatymai būtų teisingi ir protingi, jei jie yra aiškūs, tikslūs, apibrėžti, nėra nieko savavališko,
nesuprantamo apie nusikaltimus ir bausmes (jie turi būti protingi, išmintingi, negali klaidinti). Kiekvienas
turi aiškiai suprasti teisės aktus, o ypač baudžiamiamąją teisėkūrą.
Neturi įstatymai bijoti perdėto tikslumo, paprastumo. BĮ taikymo ribos turi būti siaurinamos už ne tokias
pavojingas veikas. Taip pat tvirtino, kad įstatymai turi būti tinkamai paskelbti. Taip pat sakė, kad BK turi
būti kiekvieno piliečio rankose. Jis jau iš esmės sukuria BK SD sistemą (prototipą). Kriterijus – pagrindas.
BĮ plane Maratas vienas iš pirmųjų vystė teorinius teiginius apie bausmės neišvengiamumo
Maratas buvo radikaliausias lyginant su Monteskje, Bekario. Jis neigė absoliutų būtinumą (sakė, kad galima
nesilaikyti neteisingų įstatymų) laikytis įstatymų. Jis skatino nuversti tironiją.

Klasikinė baudžiamosios teisės mokykla

JI susiformavo 18 a. pab., 19 a. pradžioje (po 1789 m. Prancūzijos revoliucijos). Ikirevoliucinis laikotarpis
buvo išskiriamas kaip apšvietos laikotarpis.
Šioje mokykloje buvo įvairūs mokymai, įvairios kryptis, bet apibendrintai ši mokykla apima visus įvairius
BT mokymus. Šita mokykla yra siejama su vokiečių filosofų vardai – Kantu, Hegeliu, Foerbachu.
Imanuelis Kantas
1794-18
Jo teorija siejama su BA pagrindimu. Netoli nuo to ir bausmės koncepcijos formavimas. Kalbant apie BA
pagrindimą, I. Kantas savo idėjas kildino iš to, kad BA turi būti pagrįsta mokymu apie kategorišką
imperatyvą (savo sukurtu mokymu apie dorovę). Buvo tvirtinama, kad žmogaus elgesys yra ne tada, kada
siekiama net ir geranoriškų tikslų, bet tada, kai elgiamasi taip, kad besąlygiškai paklustama įstatymui.
Taip pat buvo tvirtinama, kad teisėje kategoriškas imperatyvas pasireiškia žmogaus laisve – laisve elgtis
taip, kol nevaržo kitų laisvių. BA Kantas grindė tuo, kad teisės pažeidėjo elgesys yra sąmoningas, valingas.
Laisva valia ir sąmonė yra neatsiejamas NV elementas. Taip pat pagrindė mokymą apie nusikalstamumo
priežastis, sąlygas, taip pat mokymą apie BA ir bausmę. Vėliau taip aiškinant BA buvo nukrypta ir tai, kad
nusikalstamumo priežastys, sąlygos yra nagrinėjamos aiškinant nusikaltėlio valią, aiškinant apie nusikaltėlio
elgesio laisvę (buvo atsisakoma nagrinėti nusikalstamumo išorines priežastis, t.y. socialinių faktorių
analizės).
Turi būti vadovaujamasi lygiu matu – už žalą tuo pačiu (deja taip principas „akis už akį). Už nužudymą
bausti mirtimi, už išžaginimą taikoma kastracija. Tai lyg žingsnis atgal.
Hegelis

178
© A. M.
1770-1831 m.; jis apibūdinamas kaip delektinio mąstymo pradininku. Jis tvirtino, kad egzistuoja 1) tezė; 2)
antitezė (neigimas tezės); 3) sintezė (neigimo neigimas). Antitezė – tezės pažeidimas, t.y. teisės, kuri
numatyta kaip bendra tvarka (kitaip tariant įstatymo normos pažeidimas, pasireišk). Sintezė yra nusikaltimo
paneigimas ir nubaudimas už jį. Valstybės teisė bausti remiasi tikslais pataisyti, tikslais sukelti prevencinį
poveikį, bet svarbiausia yra ne gąsdinimas, ne prevencija, o logiškas teisingumas, kuris pasireiškia bausmės
neišvengiamumu. Bausmės neišvengiamumas yra būtinas pažeistų teisių atstatymui, būtinas tvarkos
palaikymui visuomenėje/valstybėje. Iš kitų idėjų trumpai paminėtina, kad baustina turi būti ne už
nusikalstamus ketinimus, o už padarytas veikas. Hegelis teigė, kad subjektas yra poelgių visuma.
Objektyvus kaltinimas realiai paneigiamas... Nepakaltinamumas turi būti aplinkybė, kuri šalintų BA (jiems
turi būti taikomos medicininės priemonės). Hegelis kvietė humaniškai elgtis su dvasios ligoniais. Hegelis
taip pat aprašė tam tikrą „būtinojo reikalingumo“ koncepciją.
BT kodifikavimas pagal Hegelį yra būtinas dalykas. Tai yra išvystytos teisės formos. Hegelis taip pat ryškiai
pasisakė už teisėjų laisvės ribojimus priimant sprendimus. Pagal jį, teisėjai turi priimti sprendimus pagal
įtvirtintus įstatymus.
E. Foerbachas
1775-1833 metai. Būtent jo darbuose labiausiai koncentruota išreikštos klasikinės BT mokyklos pagrindinės
idėjos. 19 a. jis buvo laikomas teisės mokslo porifėjumi, viena garsiausių asmenybių tame laikotarpyje.
Foerbachas kaip ir Bekarija, Hegelis teigė, kad BA turi būti tik už pavojingas veikas (ne už mintis, ne už
įsitikinimus ar pažiūras). Tvirtino, kad BĮ turi būti apibrėžtos, aiškiai nustatytos veikos, kurie yra draudžiami
ir už kuriuos yra numatytos sankcijos. Įstatymuose turi būti apibrėžtos sankcijos dėl to, kad būtų ribojama
tuo metu įsigaliojusią teismų savivalę.
Foerbachas padėjo pagrindus šiems institutams – nusikaltimo sudėties institutas; kaltės institutas;
pasikėsinimo institutas; bendrininkavimo institutas. Foerbachas nurodė, kad būtina skirti nusikaltime
objektyvųjį ir subjektyvųjį pagrindus, kurie tuo pačiu yra ir BA pagrindai. Objektyvusis – pavojinga veika,
kiti objektyvūs nusikaltimų požymiai; subjektyvusis pagrindas – kaltė (pikta tyčia ir neatsargumas). Tuo
pačiu formuojami ir kriterijai BA už rengimąsi, kėsinimąsi; taip pat už bendrininkavimą (turi atsakyti tiek,
kiek buvo jų vaidmuo bendroje nusikaltimų).
Daug Foerbacho idėjų atsiskleidė 1813 m. bavarijos kodekse projekte, kurį parengė jis pats. Kalbama apie
griežtai, logiškai išdėstytus straipsnis (tam tikra sistematizacija). Kas būdinga klasikinei BT mokyklai –
tikslus nusikaltimų sudėčių aprašymas. Kodekse yra siaurinamas baudžiamųjų veikų sąrašas religinių
nusikaltimų sąskaita. Detaliai išdėstoma BT BD. Kalbant apie Bavarijos kodeksą, jis laikomas to meto
svarbiausiu klasikinės BT mokyklos idėjų nešėju, kartu kaip 1810 m. Napaleono kodeksas.
Klasikinė baudžiamosios teisės mokykla buvo juridinės pasaulėžiūros, juridinės sąmonės reiškėja. Teisinių
normų turinį kildino ne iš socialinių, politinių, dvasinių sąlygų, bet iš įstatymo leidėjo valios. Buvo sakoma,
kad ši doktrina atitrūkusi nuo realybės, nuo gyvenimo. Normos buvo kodifikuotos yra bendrąją ir specialiąją
dalį. Taip pat įtvirtinamas vienas svarbiausių principų – nėra nusikaltimo, nėra bausmės, jeigu to nenumato
įstatymas (nulla crimen sine lege). Įstatymo raidė turėjo būti visiems suprantama. Jeigu įstatymas neaiškus,
tai įstatymas turi būti palankiai kaltinamajam. Klasikai buvo prieš, kad BĮ būtų aiškinamas plečiamai (t.y.
prieš BĮ taikymo analogiją).
Klasikinė BT mokykla, galima sakyti, pasiekė tobulybę kuriant baudžiamuosius įstatymus pagal tas turimas
sąlygas. Nebuvo nieko nereikalingo, nieko dviprasmiško. Normose kalbama apie dispoziciją, apie sankcijas.
Klasikai taip pat nustatė BĮ galiojimo laike taisykles, pradeda vystyti riboto pakaltinamumo institutą. Jie iš
esmės išvystė BT mokslą, dogmas, daug dėmesio skyrė juridinei technikai.
Vienas iš silpniausios BT mokyklos vietų – nusikalstamumas atskirtas nuo visuomenės socialinių gyvenimo
sąlygų. Nusikalstamumo priežastys aiškinamas kaltinamojo valios laisve (neva jokie socialiniai,
179
© A. M.
ekonominiai reiškiniai neturi įtakos nusikalstamumui). Taip pat negalėjo pasiūlyti adekvačių baudžiamųjų
poveikio priemonių.

Antropologai
Jie ir pavadino prieš tai minėtą mokslą klasikiniu. Neva tai pasenę, nebeatitinka poreikių visuomenės.
19 a. antra pusė. Jie pagrindinį dėmesį skyrė ne BT problemų sprendimui (ne BA pagrindai, ne BĮ
tobulinimas), bet ieškoma nusikalstamumo realių priežasčių. Šios mokyklos krypties atsiradimas yra
siejamas su L. Čezare, kuris studijavo nusikaltėlius ir stengėsi atskleisti nusikaltimų priežastis (1876 m.
„Žmogus nusikaltėlis“). Taip pat figuravo Feri, Birufalo pavardės.
Pagrindinė antropologinės baudžiamosios mokyklos idėja – nusikaltėlis yra atskiras žmogaus tipas, o jo
savybes apsprendžia patologiniai nukrypimai (veido, akių, rankų, ausų požymiai). Šie teiginiai rėmėsi
pakankamai didelio kiekio nuteistųjų tyrimu. Tuos tipus leido skirti nustatymas atskirų neretai įgimtų
nukrypimų – stigmatų. Nukrypimai lėmė tai, kad atskira visuomenės dalis galėjo būti pripažinta
nusikaltėliais iš prigimties. Vėliau Lambrazo bandė išplėsti nusikaltėlių tipo rūšis pridėdamas proto ligas,
bet vis tiek pagrindas buvo biologinės, prigimtinės asmens savybės. Teigiama, kad dalis žmonių buvo gimę
tapti nusikaltėliais. Iš to sekė išvada, kad jo valia nebefiguravo nusikaltime. Buvo siūlomos griežtos,
nehumaniškos priemonės – nusikaltėlio bausti nereikia, nereikia leisti jam gimti.
Šitos idėjos reiškia, kad mažėja baudžiamųjų įstatymų reikšmė, kad teismus turi pakeisti atitinkamų
specialistų komisijos, kurie nustatys nusikaltėlio tipą ir atitinkamą bausmė (tam tikra diferenciacija :D
pataisomi nepataisomi nusikaltėliai).
Bausmių rūšis, trukmė turi priklausyti nuo nusikaltėlio tipo. Taip pat atsiranda idėja, kad medicininės
priemonės gali būti taikomos ir asmenims, kurie pagal jų prigimtį yra pavojingi. Jų atžvilgiu gali būti
taikomos prievartos priemonės siekiant išvengti galimų nusikaltimų.
Šios idėjos buvo pakankamai populiarios, kurios dėjo pagrindus valstybės politikai – fašistinei Vokietijai ir
panašiai. Antropologai taip pat skyrė tautas, kurios linkusios nusikalsti (polinkis į rasizmą).

Sociologai
Antropologai su savo mokymu negalėjo paaiškinti nusikalstamumo augimo, „receptai“ taip pat nestabdė.
Silpnas moksliškas pagrįstumas lėmė, kad pradėjo dominuoti kita kryptis. Tiek radikalius klasikus, tiek
antropologus ima keisti socialinės krypties atstovai.
Listas (vokiečių), Princas (belgų), Van Gamelis (olandų), Foinickis (rusų).
Čia dominuoja nusikalstamumo faktorių teorija. Būtina atskleisti nusikalstamumo faktorius ir tai turi būti
atsižvelgiama kuriant BĮ ir jų taikymo, vykdymo sistemą.
Sociologai išskiria tokias faktorių grupes:
● Socialiniai, ekonominiai faktoriai (nedarbas, skurdas ir pan.). Kalbama apie baudžiamosios teisės
socialinį pagrįstumą
● Individualūs, biologiniai faktoriai
● Fizikiniai, kosminiai reiškiniai, kurie turi įtakos nusikalstamumui (metai, klimatas, geografinė
padėtis. Siejama su anomalijomis visuomenėje).
Sociologai, akcentuodami socialinius nusikalstamumo determinantus, neneigė ir kitų poveikių. Čia lyg
kompromisas tarp klasikų ir antropologų.
BT pagal sociologus suprantama taip:

180
© A. M.
 ● Baudžiamoji dogmatika. Baudžiamųjų įstatymų analizė, tobulinimas. Anot jų, ši sfera turi būti
svarbiausia teisininkams. Nusikaltimo samprata, nusikaltimo sudėtis yra teisinės doktrinos dalis.
Įstatymų leidėjai išskiria pavojingus reiškinius, o jie suformuluojami išanalizavus didelį skaičių tam
tikrų tikrovėje egzistuojančių faktų.
● Kriminologija (etiologija). Čia akcentas asmenybei. Čia sociologai nusilenkia antropologams.
● Baudžiamoji politika. Ji turi remtis kriminologija.
Kai visuomeniniai reiškiniai apibūdinami įstatymuose, jie „nustoja gyventi“, atitrūksta nuo realybės, tampa
izoliuotu reiškiniu. Socialinį turinį normos vėl įgauna, kai jos yra taikomos praktikoje jas pažeidus.
Kiekvienu teisės taikymo atveju vyksta juridinė analizė (tiek teisės normos, tiek fakto/socialinio reiškinio).
Čia jau galima kalbėti apie gyvąją BT.
Kas teigiamo? Šios mokyklos atstovų tyrinėjimų tikslas – atskleisti socialinius reiškinius, jų esmę, juos
išreikšti įstatymuose, kad būtų BT normų socialinis pagrįstumas. Kalbant apie kitas sociologinės mokyklos
idėjos – nusikaltimas yra amžinas. Buvo teigiama, kad pasikeitus buržuazinei visuomenei išnyks
nusikalstamumas, o tą gali padaryti tik socialistinė visuomenė.
Kalbant apie atskirus momentus, neatmetama, kad nusikalstamumo genezėje be socialinių, biologinių
faktorių dalyvauja ir kosminiai faktoriai. Čiževskis („Kosminis gyvenimo pulsas“) įrodė, kad
nusikalstamumo dinamika siejant su kosminiais reiškiniais akivaizdu, kad tai dažnai turi įtakos ir
nusikalstamumo dinamikai (siejama su dangaus kūnų judėjimais 😊). Sovietinėje ideologijoje perversmai
turėjo sąsajas su dangaus kūnų judėjimu.
Skiriant tokį dėmesį nusikalstamumo genezei, priežastims, pakankamai daug dėmesio skiriama ir
nusikalstamumo profilaktikai. Išaiškinus atitinkamas priežastis, galima pasiūlyti logiška ir prevencinių,
profilaktinių priemonių sistemą.
Taip pat galima nurodyti ir tam tikrus aspektus, kuriuos galima vertinti pavojingais baudžiamajai justicijai.
Šioje teorijoje atsiranda „pavojingos būsenos“ koncepcija. Šios teorijos atstovai tvirtino, kad visuomenėje
yra žmonių, kurių gyvenimo būdas ar biologinės savybės yra pavojingos visuomenei (žingsnis į
antropologinę BT mokyklą). Šis pavojingumas galėjo būti nenusijęs su nusikaltimo padarymu, tad
automatiška buvo siūloma imtis atsargumo priemonių prieš tokius asmenis. Tos priemonės buvo vadinamos
socialinės gynybos priemonės (skirtos taisyti, gydyti tokius asmenis nelaukiant, kol jie padarys NV). Tam
pavojingumui nustatyti būtina informacija apie dvasios susirgimus, apie negalavimus. Ši koncepcija buvo
pripažinta sovietinėje BT (3-4 dešimtmečiai). Jos buvo taikomos tiems, kurie buvo pripažįstami „pavojingais
socialistinei visuomenei“.
Ilgai tokios idėjos negalėjo dominuoti, šių idėjų atsisakė ir sovietinė BT (5-6 dešimtmečiai).
Kalbant apie bausmes, sociologai pripažįsta, kad represijos būtinos, tačiau jos turi būti progresyvios. Tai lyg
progresyvaus talijono principo pripažinimas. Valstybė reakcija turi būti tokia, kad užgesintų nusikaltimo
reakciją. Akcentuota, kad bausmės turi būti humaniškos ir individualios. Bausme darant blogą nusikaltėliui,
neturi būti sudaromos kančios, nepritekliai ir praradimai artimiesiems. Tam tikra prasme sociologinė BT
mokykla turi platų įtvirtinimą ir šiuolaikinėje baudžiamojoje teisėje.
Neoklasicizmas, neosociologinės kryptys nėra pagrindinis BT disciplinos dalykas, tad

181
© A. M.
 15 tema. Bendrininkavimas padarant nusikalstamą veiką
(2019.02.05 – 2019.02.13)

1. Bendrininkavimo samprata.
1.1. Bendrininkavimo sąvoka.
Bendrininkavimas – tai tam tikra nusikalstamos veikos padarymo forma. Tai tyčinis bendras
dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių amžiaus, nuo kurio galima BA,
asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką.
1.2. Bendrininkavimo teorijos.
Bendrininkavimo akscesorinė prigimtis. Šis principas suponuoja tokį suvokimą, kad
jeigu vykdytojo veika negali būti kvalifikuojama kaip nusikalstama pagal baudžiamąjį įstatymą, tai
kiti asmenys, kurie veikė kartu su juo, nelaikomi bendrininkais.
1.3. Bendrininkavimo institutas Lietuvos valstybės ir kitų šalių baudžiamojoje teisėje.
182
© A. M.
 Bendrininkavimo institutas yra įtrauktas į BK 4 skyrių, kuris pavadintas „NV stadijos ir formos“.
Bendrininkavimas, įst. leidėjo supratimu, yra NV padarymo forma. Bendrininkavimo situacijose yra
apjungiamos kelių asmenų pastangos, galimybės, tad loginė išvada, kad bendrininkaujant padaromi
sunkesni nusikaltimai.
Lietuvos baudžiamajame kodekse yra nurodyta, kad bendrininkavimas galimas tik tyčine forma ir
baudžiama tik už bendrininkaujant padarytas tyčines NV. Dauguma kontinentinės ir anglosaksų
teisinės sistemos valstybių bendrininkavimą laiko tyčine NV padarymo forma, tačiau kai kurios
valstybės (Anglija, Prancūzija, Italija, Lenkija, Švedija) įstatymuose ar teismų praktikoje įtvirtina
baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant neatsargius nusikaltimus.

Dauguma kontinentinės teisinės sistemos valstybių laikosi to principo, kad jeigu vykdytojo veika
negali būti kvalifikuojama kaip nusikalstama pagal baudžiamąjį įstatymą, tai kiti asmenys, kurie
veikė kartu su juo, nelaikomi bendrininkais.
Anglosaksų teisinės sistemos valstybės šio principo nepripažįsta ir laiko, kad bendrininkų
atsakomybė yra savarankiška ir nėra priklausoma nuo vykdytojo atsakomybės.
1.4. Objektyvūs ir subjektyvūs bendrininkavimo požymiai. Objektyvaus ir
subjektyvaus ryšio tarp bendrininkų veiksmų ir jų padarinių ypatumai.
Būtinieji objektyvieji bendrininkavimo požymiai:
● Bendrininkaujant, veikiant bendrai dalyvauja du ar daugiau asmenų, kurie sulaukę
atitinkamo amžiaus, nuo kurio galima BA, ir yra pakaltinami
● Bendrininko veiksmų ar veiklos bendrininkaujant esminė svarba ir reikšmė. Kiekvieno
bendrininko veiksmai turi būti tokie reikšmingi, kad sudarytų būtinas ar esmines sąlygas kitų
bendrininkų veiksmams. Jeigu konkretaus asmens indėlis darant bendrą NV nėra
reikšmingas, tai yra pagrindas tą indėlį vertinti mažareikšmiu (BK 37 str.)
● Bent dviejų bendrininkų tarpusavio susitarimas (veiksmų suderinamumas) veikti bendrai,
siekiant įgyvendinti bendrus nusikalstamus ketinimus. Asmenų susitarimas galimas žodžiu,
raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika) bet kurioje NV stadijoje.
● Tarp kiekvieno bendrininko nusikalstamų veikų (veikimo/neveikimo) ir atsiradusių bendrų
padarinių (materialiojoje sudėtyje) ar bendrai padarytos veikos (formaliojoje sudėtyje) turi
būti nustatytas būtinasis objektyvusis požymis – priežastinis ryšys: 1) kiekvieno
bendrininko veiksmai (neveikimas) laiko atžvilgiu yra pirmesni, negu bendrai padaryta veika
(formali sudėtis) ar kilę bendros veikos padariniai (materiali sudėtis); 2) bendrininko
veiksmai (neveikimas) yra būtina (ar esminė) sąlyga darant bendrą NV (formali sudėtis) ar
atsirandant bendrų padarinių (materiali sudėtis); 3) bendra veika (formali sudėtis) ir bendri
nusikalstami padariniai (materiali sudėtis) – dėsningas ir būtinas bendros bendrininkų NV
rezultatas; 4) padaroma bendra NV (formali sudėtis) ar kyla NV padarinių (materiali sudėtis)
būtent dėl bendrininkų veiksmų visumos, o ne dėl kitų asmenų, t.y. ne bendrininkų, veiklos
ar atsitiktinių aplinkybių.
Būtinieji subjektyvieji bendrininkavimo požymiai:
● Asmenis, dalyvaujančius toje pačioje NV, t.y. veikiančius bendrininkaujant, jungia toks pats
psichinis santykis su bendrai daroma NV (formali sudėtis) ir jos padariniais (materiali
sudėtis).
● INTELEKTINIS TYČIOS TURINYS BENDRININKAUJANT:
o Kiekvieno bendrininko suvokimas, kad jis dalyvauja su kitais bendrininkais bendrai
daromoje NV
o Supratimas, kad visi bendrininkai kėsinasi į tą patį objektą
o Vykdytojų motyvų tikslų bei daromų veiksmų ir siekiamų bendrų nusikalstamų
padarinių suvokimas
o Jei bendrai daromoje NV, pagal BK, vykdytojas turi atitikti specialiuosius subjekto
požymius, tokie požymiai turi būti žinomi ir kitiems bendrininkams
o Supratimas, kad savo veiksmais sudaromos būtinos sąlygos vykdytojui padaryti NV
183
© A. M.
 o Vykdytojo supratimas ir žinojimas, kad bent vienas iš kitų bendrininkų sudaro jam
sąlygas padaryti NV
o Priežastinio ryšio tarp vykdytojo veikos ir jos padarinių suvokimas
o Priežastinio ryšio tarp vykdytojo ir kitų bendrininkų veiksmų, t.y. suvokimas, kad
vykdytojo veiksmus lemia ar iš esmės įgalina kitų bendrininkų veiksmai (neveikimas)
o Supratimas, kad NV daroma ne vieno asmens, bet bendrai (turi būti abipusis
subjektyvusis ryšys bent tarp dviejų bendrininkų, turinčių bendrą ketinimą padaryti
bendrą NV). [pavyzdžiui, vykdytojas visada žino, kad veikia ne vienas]
● VALINIS TYČIOS TURINYS BENDRININKAUJANT:
o Bendrininko noras veikti kartu su kitais bendrininkais ir siekimas sujungti savo
nusikalstamas pastangas su kitų asmenų, dalyvaujančių toje pačioje NV, veiksmais
(neveikimu)
o Bendrų nusikalstamų padarinių siekimas
● Visi bendrininkavime veikiantys asmenys veikia tyčia; bendrai daroma veika – tyčinė
[bendrininkavimas veikiant neatsargiai pagal LR įstatymus nėra galimas; bendrininkavimui
būdinga tiesioginė tyčia];
● Jeigu kitų asmenų dalyvavimas daromoje NV nežinomas, nesuvokiamas, tai kiekvienas
asmuo daro „savo“ NV, už kurią atsako atskirai (ir ūkiškai kalbant jam bendrininkavimo
„nepripaišysi“)
● Motyvai ir tikslai gali būti skirtingi. Tikslas ar motyvas sutampa tik tada, kada
bendrininkaujant daroma tokia nusikalstama veika, kurios sudėtyje yra privalomas
subjektyvusis požymis – tikslas ar motyvas.
1.5. Bendrumo požymis ir jo reikšmė.
2. Bendrininkavimo formos.
2.1. Bendrininkų grupės samprata ir požymiai.
Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje NV stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria
kartu pradėti daryti, tęsti ar užbaigti jau pradėtą NV. Bendrininkų grupė gali susidaryt
rengimosi arba nebaigto kėsinimosi stadijoje. Tokia bendrininkavimo forma, t.y.
bendrininkų grupė, gali būti sudaroma bet kokio pavojingumo tyčiniam nusikaltimui ar
baudžiamajam nusižengimui. Būtinasis bendrininkų grupės požymis yra tai, kad joje
turi būti bent 2 vykdytojai, t.y. bendros NV sudėties objektyviąją pusę ar jos dalį turi
vykdyti mažiausiai du bendrininkai. Bendrininkų grupė yra mažiausiai pavojinga
bendrininkavimo forma iš visų. Ši bendrininkavimo forma gali turėti veiką kvalifikuojančios
aplinkybės reikšmę, taip pat ši bendrininkavimo forma gali būti pripažinta BA sunkinančia
aplinkybe. Kai visi bendrininkai yra vykdytojai ar kėsinasi į itin svarbų, vertingą BĮ saugomą
objektą, ar bendrininkų nusikalstamas tikslas yra pasiekiamas smurtu (išžaginimo,
seksualinio prievartavimo atvejais), tai veika gali būti pripažinta pavojingesnė negu ją darytų
vienas asmuo ne bendrininkų grupėje.
Bendrininkų grupei gali būti suteikiama kvalifikuojamosios aplinkybės reikšmė.
2.2. Organizuotos grupės samprata ir požymiai.
Organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje NV stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria
daryti kelis nusikaltimus ar vieną apysunkį, sunkų arba labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas
grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduoti ar turi skirtingą vaidmenį.
Organizuota grupė gali susiformuoti rengimosi arba nebaigto pasikėsinimo stadijoje (Kaip ir
bendrininkų grupė). Organizuotos grupės nariai iš karto nutaria, aptaria, suderina
svarbiausius numatomus bendrus nusikalstamus momentus: parengiamas nusikaltimų
darymo planas, numatomas nusikaltimų padarymo, slėpimo mechanizmas, bendrininkams
nurodomos užduotys, paskirstomi vaidmenys, sutariama dėl nusikaltimo padarymo būdo,
184
© A. M.
 vietos, laiko ir pan. Organizuotoje grupėje NV subjektai įgyvendina bendrai suderintą
nusikalstamos veikos planą. Skirtingai nuo bendrininkų grupės, organizuota grupė
kruopščiai ruošia, planuoja nusikaltimą, apsirūpina technika ar kitais nusikaltimo padarymo
įrankiais, priemonėmis (ginklas nėra privalomas organizuotos grupės požymis). Skirtingai
nei bendrininkų grupei, organizuotai grupei būdinga, kad tarp jos narių yra
koordinuojami, gana tvirti ar net stabilūs ryšiai (Tuo tarpu bendrininkų grupėje jie tik
susitaria padaryti vieną nusikalstamą veiką ir neturi intencijos kartu veikti toliau darant
nusikalstamas veikas).
Organizuotai grupei suteikiama kvalifikuojamosios aplinkybės reikšmė.
2.3. Nusikalstamo susivienijimo samprata ir požymiai.
Nusikalstamas susivienijimas yra tada, kai bendrai nusikalstamai veikai – vienam ar
keliems apysunkiams, sunkiems arba labai sunkiems nusikaltimams daryti – susivienija trys
ar daugiau asmenų, kuriuos sieja pastovūs tarpusavio ryšiai ir vaidmenų bei užduočių
pasiskirstymas. Nusikalstami susivienijimai dažniausiai sukuriami sistemingam
nusikalstamų veikų darymui (Tačiau kartais nusikalstamas susivienijimas gali būti
sutelktas vienam, tačiau labai sudėtingam (pvz. banko apiplėšimas) ir įgūdžių
reikalaujančiam nusikaltimui padaryti). Be būtinųjų nusikalstamo susivienijimo požymių –
išankstinio trijų ar daugiau asmenų susitarimo, aiškaus organizatoriaus ir vadovo (vadovų)
buvimo, detalaus vaidmenų ir užduočių pasiskirstymo, taip pat yra labai svarbu pabrėžti tai,
kad nusikalstamam susivienijime tarp asmenų yra susidarę ilgalaikiai, labai glaudūs, tvirti
konspiraciniai ryšiai, sukurti ir išplėtoti tam tikros veiklos metodai. Teismų praktika taip pat
rodo, kad nusikalstamo susivienijimo nariai paprastai būna apsirūpinę ryšio ir kitomis
techninėmis priemonėmis, palengvinančiomis NV darymą. Stodamas į nusikalstamą
susivienijimą (pats buvimo nusikalstamame susivienijime faktas užtraukia BA) asmuo žino,
suvokia, nusikalstamo susivienijimo tikslus, tų tikslų siekimo būdus ir būna pasiryžęs
aktyviai atlikti jam paskirtas užduotis, vaidmenį, paklusti nustatytai susivienijimo tvarkai ir
drausmei. Tai labai sisteminga ir savo tvarką turinti struktūra.
2.4. Bendrininkavimo be formos samprata.
-------------------------------------------------------
2.5. Bendrininkavimo su nenustatytu asmeniu problematika.
LAT praktika sako, kad galima bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu
asmeniu, bet problematika tame, kad traukiama baudžiamojon atsakomybėn bus už
bendrininkavimą su atitinkamo amžiaus sulaukusiu ir pakaltinamu asmeniu. Jeigu asmuo
nenustatytas, kaip galima nustatyti jo pakaltinamumą ar amžių. Čia yra šiek tiek prieštaringa
LAT praktika.
2.6. Susitarimo reikšmė bendrininkaujant, jo formos.
Susitarimo bendrininkauti formos:
Bendrininkavimas be išankstinio susitarimo – tokia bendrininkavimo rūšis, kai
susitarimas tarp bendrininkų dėl bendro NV padarymo, tęsimo ar pabaigimo sudaromas iki
NV pabaigos.
Bendrininkavimas iš anksto susitarus – tokia bendrininkavimo rūšis, kai susitarimas tarp
bendrininkų dėl bendro NV padarymo sudaromas iki NV objektyviosios pusės įgyvendinimo
pradžios.

185
© A. M.
 Šio susitarimo reikšmė: dažniausiai susitariama iki NV objektyviosios pusės įgyvendinimo
pradžios bendrininkauti sunkioms, sudėtingoms nusikalstamoms veikoms, o susitarimas iki
NV pabaigos dažniausiai yra labiau spontaniškesnis, mažiau planuotas ar prognozuotas
reiškinys.
3. Bendrininkų rūšys.
3.1. Bendrininkų rūšys:
3.1.1. Vykdytojas. Tai asmuo, tiesiogiai padaręs NV, t.y. tiesiogiai įvykdęs bendros
veikos sudėtį ir pasiekęs bendrai siektų nusikalstamų padarinių. Kai keli vykdytojai dalimis įvykdo
bendrai numatytą ir sutartą NV, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju).
Vykdytojais taip pat traktuojami ir tie asmenys, kurie, nors tiesiogiai neatlieka veikos sudėtyje
aprašytų veiksmų, bet tuo pačiu metu būdami kartu su kitais vykdytojais NV darymo vietoje teikia
jiems būtiną pagalbą, kuri padeda realizuoti nusikalstamus ketinimus (pvz. neleidžia aukai
pabėgti, palaužia aukos pasipriešinimą, pašalina kliūtis, kai braunamasi į patalpą su tikslu pagrobti
turtą, sumuša turto savininką ir t.t.).
3.1.2. Organizatorius. Tai asmuo, kuris: 1) subūrė organizuotą grupę; 2) subūrė
nusikalstamą susivienijimą; 3) vadovavo organizuotai grupei; 4) vadovavo nusikalstamam
susivienijimui; 5) koordinavo organizuotos grupės veiklą; 6) koordinavo nusikalstamo susivienijimo
narių veiklą; 7) parengė nusikalstamą veiką; 8) vadovavo nusikalstamai veikai. Organizatoriai
būna organizuotoje grupėje, nusikalstamam susivienijime arba grupėje, kurios tikslas daryti
teroristinius nusikaltimus, kai šios grupės daro tyčinius tam tikro pavojingumo nusikaltimus.
Esminis organizatoriaus požymis yra tas, kad jis visada veikia aktyviai: suvienija ir nukreipia kitų
bendrininkų pastangas, įgūdžius, sukuria sąlygas, sistemą organizuoja bendrą NV išankstinėse jos
stadijose arba veikos darymo metu. Norint asmenį pripažinti organizatoriumi, nebūtina, kad jis būtų
padaręs visus šiuos veiksmus, užtenka bent vieno. Organizatorius, darydamas NV gali būti ir
vykdytojas, ir kurstytojas. Teismų praktika rodo, kad organizatorius yra pavojingiausias
bendrininkas (Prof. J. Prapiesčio nuomonė kitokia – jis mano, kad kurstytojas yra pavojingiausias
bendrininkas).
3.1.3. Kurstytojas. Tai asmuo, palenkęs kitą asmenį padaryti nusikalstamą veiką.
Jis yra NV iniciatorius, nes sukelia kitiems norą, pasiryžimą padaryti atitinkamas NV, taip pat
padeda atrasti motyvus ir tikslus toms nusikalstamoms veikoms. Kurstymo būdai daugiausiai
priklauso nuo paties kurstytojo ir kitų bendrininkų asmeninių charakterio savybių, tarpusavio
santykių. Tai gali būti įtikinėjimai, prašymai, pažadai, papirkimas, grasinimai, apgaulė,
neapykantos, pykčio numatytai aukai sukėlimas, piktnaudžiavimas valdžia ar autoritetu.
Kurstymas atliekamas tik aktyviais veiksmais. BĮ kurstymo metodai neįvardinti, tačiau kurstymas
visada turi būti konkretus, t.y. turi būti lenkiama padaryti konkrečią arba bent jau rūšiniais
požymiais apibūdintą NV. Jeigu kurstomas daryti pavojingą veiką to nesuvokiantis asmuo
(nesulaukęs reikiamo amžiaus, nepakaltinamas, apgautas, užhipnotizuotas ar priverstas vartojant
psichinę, fizinę prievartą), tai jo elgesyje nėra tyčios – būtinojo bendrininkavimo požymio.
Kurstomas asmuo turi pakankamai suvokti, kokią NV padaryti jis lenkiamas, kokios veikos iš jo
laukiama. Iš to išplaukia išvada, kad abstraktus, nekonkretus ar bendrojo pobūdžio poveikis, kai
nesikreipiama į konkrečius asmenis ar nenurodomas konkretus objektas, o tik siekiama sukelti
nesveikas pažiūras, polinkius, neteisingus vertinimus (pvz. aukštinant įstatymus pažeidžiančius
asmenis, buriant kaip jie gerai gyvena, samprotauti apie nusikalstamo pasaulio patrauklumą) nėra
kurstymas bendrininkavimo prasme. Labai dažnai motyvai ir tikslai (kurstytojo ir kurstomojo)
nesutampa (Nebent kurstoma daryti tokią NV, kurios būtinasis požymis yra tikslas arba motyvas).
Kurstytojas gali turėti provokacinį tikslą, t.y. demaskuoti nusikalstamą veiką darantį kurstomąjį.
Tokiu atveju tokie kurstytojo tikslai vis tiek nepašalina jo daromos veikos (kurstymo padaryti NV)

186
© A. M.
pavojingumo ir bus traukiami baudžiamojon atsakomybėn tiek kurstytojas, tiek paprovokuotas
daryti, padaręs ir demaskuotas kurstomasis asmuo.
3.1.4. Padėjėjas. Tai asmuo, kuris padeda padaryti nusikalstamą veiką: 1) duoda
patarimus, nurodymus; 2) teikia priemones; 3) šalina kliūtis; 4) saugo ar pridengia kitus
bendrininkus; 5) iš anksto pažada paslėpti nusikaltėlį, NV padarymo įrankius ar priemones, tos
veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus; 6) iš anksto pažadėjęs realizuoti
nusikalstama veika įgytus ar pagamintus daiktus. BĮ pateiktas išsamus padėjimo vykdytojui ir
kitiems bendrininkams sąrašas. Padėjėjas prisideda prie bendrininkų daromos NV tada, kai tie
bendrininkai jau daro nusikalstamą veiką. Padėjėjas, pagal BĮ, gali suteikti dvejopą pagalbą:
intelektinę (nurodo, kur galima įsigyti geros kokybės įrankius, priemones, nurodo iš kur gauti arba
pats suteikia tikslių duomenų apie apsaugą, banko sąskaitas; iš anksto žadėdamas slėpti
nusikaltimą arba realizuoti NV įgytus ar pagamintus daiktus) arba fizinę pagalbą.
3.1.5. Vadovo problematika. LAT praktika rodo, kad nusikalstamo susivienijimo
bylose tarp bendrininkų išsiskiria bendrininkas, atliekantis iš esmės vadovo funkciją, kurio veiksmų
nevisiškai apima organizatoriaus sampratą. Sisteminis, loginis BĮ aiškinimas taip pat suponuoja
išvadą, kad įstatymų leidėjas greta organizatoriaus netiesiogiai nurodo ir bendrininkų, sudarančių
organizuotą grupę, nusikalstamą susivienijimą ar grupės, kurios tikslas daryti teroristinius
nusikaltimus, vadovą. Šie bendrininkai (vadovas ir organizatorius) apibūdinami kaip „kūręs“,
„subūręs“, „parengęs“, „organizavęs“, „vadovavęs“. Tai reiškia, kad galimų bendrininkų rūšių
sąrašas baudžiamajame įstatyme gali plėstis.
3.2. Nusikaltimo vykdymas per tarpininką.
Tai tokia situacija, kai asmuo (vykdytojas), kuris pasiekia nusikalstamą rezultatą
pasinaudodamas asmeniu, nesuvokiančiu savo veiksmų esmės ir negalinčiu jų valdyti arba
nesulaukusiu amžiaus, nuo kurio galima BA. Tie asmenys, kurie veikė kartu su vykdytoju
negali būti traktuojami kaip bendrininkai, nes jie neatitinka bendrųjų NV subjekto požymių
arba jų veikoje trūksta subjektyviųjų bendrininkavimo požymių.
3.3. Objektyvūs ir subjektyvūs požymiai, apibūdinantys bendrininkų veiksmus.
Objektyvūs požymiai, apibūdinantys bendrininkų veiksmus: veikė susitarę, turėdami
tikslą ir žinodami, kokią nusikalstamą veiką daro, taip pat suprasdami kad ją daro kartu.
Subjektyvus požymiai, apibūdinantys bendrininkų veiksmus: tyčia, veiksmų
bendrumas (žinojo ir suprato, kad veikia ne vieni)
4. Bendrininkų baudžiamosios atsakomybės pagrindai ir ribos.
4.1. Akcesoriškumo samprata.
Tai reiškia, kad svarbiausias bendrininkavimo dalyvis ir pagrindinis bendros NV veikėjas yra
vykdytojas, o kitų asmenų dalyvavimas akcesorinis (papildomas, ne toks svarbus). Ši
koncepcija grindžiama tuo, kad tik vykdytojas įgyvendiną tą tikrąją, sutartą ir numatytą veiką
objektyviai ir kitų bendrininkų BA priklauso nuo vykdytojo daromos veikos ir jos atitikties tai
NV sudėčiai, kuri uždrausta baudžiamuoju įstatymu.
4.2. Bendrininkų veiksmų kvalifikavimas.
Bendrininkų veika kvalifikuojama pagal BK straipsnį, numatantį vykdytojo veikimą
(neveikimą). Nutrūkus vykdytojo veikai rengimosi ar pasikėsinimo stadijoje ir kiti
bendrininkai atsakys pagal BK straipsnį, numatantį rengimąsi ar pasikėsinimą, nors jų
vaidmuo iš esmės toks pat ir baigtos, ir nebaigtos vykdytojo daromos veikos atveju. Taigi,
darytina išvada, kad bendrininkų atsakomybė yra tarsi išvestinė iš vykdytojo atsakomybės,
187
© A. M.
 bet toks požiūris nepaneigia bendrininkų atsakomybės pagrindų, ribų individualumo,
savarankiškumo.
Pripažįstant asmenį bendrininku kiekvieno indėlis labai svarbus. Be jo NV būtų neįvykusi,
arba būtų esmingai pasunkėjęs NV padarymas. Vien pavėžėjimas į NV darymo vietą, ne
visada tas asmuo, kuris pristatė nusikaltėlius į NV darymo vietą, bus pripažintas padaręs
NV (Turi būti esmingi, reikšmingi veiksmai)
Vieni bendrininkai atlieka objektyviąją bendro sumanyto nusikaltimo pusę. Pats įstatymų
leidėjas nurodo, kad bendrininkavimas galimas bet kurioje NV padarymo stadijose.
4.3. Bendrininkų atsakomybės ir bausmių individualizavimas.
BĮ visų bendrininkavimo formų dalyviams nustato vienodą baudžiamosios atsakomybės
pagrindą, taip pat ir tas pačias bausmių skyrimo taisykles. Kiekvienam bendrininkui turi būti
priskiriami individualūs atsakomybės pagrindai, atsižvelgiant į asmens kaip bendrininko
dalyvavimo darant NV rūšį, formą, vaidmenį, pobūdį ir t.t.
Vis dėl to nusikalstamo susivienijimo kaip pavojingiausios bendrininkavimo formos specifika
lemia griežtesnės atsakomybės ribas susivienijimo dalyviams. Pats nusikalstamos
susivienijimo sukūrimo faktas, įstojimas į jį, narystė jame, nepaisant to, ką daroma jame
įstojus, yra baigta nusikalstama veika ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę, o susivienijimo
dalyviai atsako kaip vykdytojai (BK 249 str.).
4.4. Sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių inkriminavimo bendrininkams ribos.
4.5. BK 24 ir 25 straipsnių nurodymo teismo sprendime taisyklės ir jų problematika.
5. Bendrininkavimas padarant nusikalstamą veiką, kurios vykdytojas – specialus subjektas.
Be bendrųjų subjekto požymių, vykdytojas gali turėti ir specialiuosius požymius [kyšininkavimo
vykdytojas gali būti tik valstybės tarnautojas/pareigūnas; nusikaltimai krašto apsaugai – vykdytojas
gali būti tik kariškis]; taip pat turi suvokti, kad jį kažkas kuruoja, kontroliuoja.
6. Bendrininkavimas su juridiniu asmeniu.
BK spec. dalyje numatytais atvejais JA gali atsakyti už FA padarytas NV, todėl pripažinus tokį FA
kaltu bendrininkavus tam tikroje NV, bendrininkavimas gali būti inkriminuojamas ir JA. Tačiau
bendrininkavimas pagal BK galimas tik tais tada, kai bendrai nusikalstama veiką daro du ar
daugiau FA, tad JA kaip tiesiogiai bendrininkavimo subjektu būti negali.
7. Vykdytojo ir kitų bendrininkų ekscesas.
Eksceso atveju vykdytojas nukrypsta nuo bendrininkų sutartų nusikalstamų veikų ir padaro su
kitais bendrininkai nesutartą veiką. Ekscesas gali būti:
● Kiekybinis ekscesas. Jis yra tais atvejais, kai vykdytojas (arba kiti bendrininkai) padaro ne su
bendrininkais sutartą veiką, bet iš esmės vienarūšę veiką, pavyzdžiui, bendrininkai sutarė
prievartauti nukentėjusiojo turtą, bet vykdytojas apiplėšė nukentėjusįjį. Šiuo atveju vykdytojas
atsakys už plėšimą (BK 180 str.), kiti bendrininkai – už rengimąsi bendrininkaujant prievartauti turtą
(BK 21 str., tam tikra BK 24 str. dalis ir BK 181 str.). Kiekybinis ekscesas taip pat yra tais atvejais,
kai vykdytojas padaro veiką, nors ir nesiskiriančią nuo bendrininkų numatytos ir sutartos, bet
nekeičiančią veikos esmės (rūšies) ir neturinčią reikšmės numatytos (sutartos) ir įgyvendintos veikos
kvalifikavimui.
● Kokybinis ekscesas. Jis yra tais atvejais, kai vykdytojas vietoj arba kartu su sumanyta veika padaro
nevienarūšę NV, palyginti su ta, kuri buvo sumanyta ir sutarta, pavyzdžiui, bendrininkai sutarė
pagrobti didelės vertės svetimą turtą, bet vykdytojas, įsibrovęs į namą, išžagino ten buvusią

188
© A. M.
 nukentėjusiąją. Toks kokybinis bendrininkų sumanytos ir sutartos veikos bei vykdytojo padaryto
nusikaltimo skirtingumas nutraukia priežastinį ryšį tarp bendrininkų veiksmų, todėl bendrininkai ir
vykdytojas atsakys už savo veikas: vykdytojas – už išžaginimą (BK 149 str.), bendrininkai – už
rengimąsi bendrininkaujant pagrobti didelės vertės svetimą turtą (BK 21 str., tam tikra BK 24 str.
dalis ir BK 178 str. 3 d.)
Bendrininkai neatsako už vykdytojo ekscesą (t.y. tokius vykdytojo veiksmus, kurie, nors ir turi
ryšį su bendrai daroma veika, bet jų neapima bendrininkų tyčia). Tokiais atvejais išnyksta
būtinieji bendrininkavimo požymiai – veiksmų bendrumas.
8. Savanoriškas atsisakymas esant bendrininkavimui.
Toks savanoriškas atsisakymas bendrininkaujant yra galimas, jeigu vykdytojas dar nėra
pabaigęs nusikalstamos veikos. Vieno ar kelių bendrininkų savanoriškas atsisakymas
nepašalina kitų tos pačios nusikalstamos veikos bendrininkų baudžiamosios atsakomybės.
Savanoriško atsisakymo sąlygos ir pasekmės iš esmės tos pačios visiems bendrininkams, kurie
atsisakė tęsti veiką, bet skirtingas bendrininkų vaidmuo lemia papildomų reikalavimų atskiroms
bendrininkų rūšims buvimą. Kai savanoriškai nori pabaigti nusikalstamą veiką vykdytojas, tai
jo atsakomybės klausimas sprendžiamas lygiai taip pat kaip ir individualiai veikusio asmens, kuris
nutarė nutraukti daromą NV. Vykdytojo BA tokiu atveju (kai jis savanoriškai nutraukia daromą NV)
gali kilti tik tais tada, kai jo faktiškai padarytoje veikoje yra kitos nusikalstamos veikos sudėtis. Kiti
bendrininkai (organizatorius, kurstytojas, padėjėjas) privalo panaikinti savo indėlį bendroje
nusikalstamoje veikoje, aktyviai veikti tam, kad pavyktų visiškai neutralizuoti vykdytojo, kitų
bendrininkų besitęsiančią nusikalstamą veiką, tik tada jų atsisakymas tęsti nusikalstamą veiką bus
vertinamas kaip savanoriškas ir nebaudžiamas.
9. Nepavykęs kurstymas ir padėjimas.
10. Prisidėjimas prie nusikalstamos veikos.
10.1. Prisidėjimo prie nusikaltimo sąvoka.
10.2. Prisidėjimo skirtingumas nuo bendrininkavimo.
10.3. Prisidėjimo rūšys.
10.4. Atsakomybės už prisidėjimą sąlygos.
10.5. Aktualūs nepranešimo apie nusikaltimą baudžiamumo klausimai.
11. Aktuali teismų praktika šia tema (2015 – 2020 m.)

16 tema. Nusikalstamų veikų daugetas

(2019.02.25 – 2019.02.27)

1. Pavienės nusikalstamos veikos samprata.

Nusikalstama veika – tai yra pavojingas, sąmoningas, valingas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikimas
arba neveikimas, už kurį numatyta baudžiamoji atsakomybė.
Pavienė nusikalstama veika – tai tokia veika, kuri atitinka vienos nusikalstamos veikos sudėties požymius
ir kvalifikuojama pagal vieną BK straipsnį ar jo dalį.
Pavienės NV požymiai:
● Subjektyvių požymių visuma – vieningi, bendri nusikalstami kėslai, vieninga (bendra) tyčia šiems
tikslams pasiekti
● Objektyvių požymių visuma – vienas (bendras) kėsinimosi objektas, vieningi veiksmai, priežastiniu
ryšiu susiję su atsiradusiais padariniais (t.y. vientisas poelgis)
● Šie veiksmai atitinka vieną BK spec. dalies straipsnį arba jo dalį.
189
© A. M.
Pavienės NV gali būti skirstomos į:
● Natūralias. Čia NV požymiai išplaukia iš vieno natūralaus poelgio – vieno žmogaus veiksmo.
● Įstatymo įtvirtintas. Įstatymo leidėjas į vieną NV sujungia kelis, kartais gana skirtingus veiksmus,
pripažindamas juos visus viena nusikalstama veika.
2. Nusikalstamų veikų daugeto sąvoka ir požymiai.
Nusikalstamų veikų daugetas – to paties asmens padarytos bent dvi pavienės nusikalstamos veikos, dėl
kurių asmuo nebuvo trauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nėra teisinių kliūčių baudžiamajam
persekiojimui.
Daugeto požymiai:
● To paties asmens padarytos bent dvi pavojingos veikos, kurios uždraustos skirtingais baudžiamojo
įstatymo, t.y. BK spec. dalies straipsniais (Straipsniuose yra ne mažiau kaip dviejų pavienių
nusikalstamų veikų objektyvių ir subjektyvių požymių visuma).
● Asmuo dėl padarytų NV dar nėra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn
● Nėra teisinių (BT ir BPT) kliūčių baudžiamajam persekiojimui.
3. Nusikalstamų veikų daugeto rūšys.
Įstatyme numatytos daugeto rūšys:
● Sutaptis. Tai tokia situacija, kai tas pats asmuo padaro dvi ar daugiau NV iki apkaltinamojo
nuosprendžio už bent vieną iš jų priėmimo ir nėra teisinių kliūčių už jų padarymą taikyti BĮ. Tik
kiekvienu atveju atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes teismas gali konstatuoti vienos ar kitos
sutapties buvimą. Atsižvelgiant į tai, kaip kaltininkas padaro dvi ar daugiau NV, LT teismų
praktikoje ir BT doktrinoje skiriamos tokios sutapties rūšys:
o Idealioji NV sutaptis [3.1 punktas]
o Realioji NV sutaptis [3.2 punktas]
Kvalifikuoti, ar tai idealioji, ar realioji sutaptis, reikia įvertinti kaltininko nusikalstamą sumanymą,
padarytų NV kiekį, pobūdį, tų veikų tarpusavio sąsają, jų tikslą, sumanymui įgyvendinti būtiną laiko tarpą ir
nusikalstamų veikų eiliškumą bei kitas sutapčių atskyrimui svarbias aplinkybes.
Bendra idealios ir realios sutapties ypatybė: tas pats asmuo padarė dvi ar daugiau nusikalstamų veikų,
kurioms kvalifikuoti reikia kelių BK normų
BT mokslininkų išskirtos papildomos daugetų rūšys, kurios nereglamentuotos baudžiamajame įstatyme:
● NV pakartotinumas
● Recidyvas. Recidyvas neatitinka vieno iš privalomųjų NV daugeto požymių – reikalavimo, kad
asmuo nebūtų buvęs patrauktas baudžiamojon atsakomybėn bent dėl dviejų nusikalstamų veikų,
todėl šis institutas yra priskiriamas NV subjekto institutui.
3.1. Idealioji nusikalstamų veikų sutaptis.
Idealioji NV sutaptis – tai situacija, kai tas pats asmuo viena veika (veikimu arba neveikimu) tuo pačiu
laiku padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, kurių sudėtys numatytos skirtinguose
BK straipsniuose.
Atskirieji (nuo realiosios) idealiosios sutapties požymiai:
● idealiosios sutapties atveju nusikalstamos veikos visada yra skirtingos (pvz. viešosios tvarkos
pažeidimas (BK 280 str.) ir sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 135 str.)
● idealiosios sutapties atveju už kiekvieną NV paskirtos bausmės visada subendrinamos tik jas apimant
● idealiosios sutapties atveju dėl abiejų NV senaties eigos pradžia sutampa ir prasideda vienu metu, o
baigtis priklauso nuo tos NV, kuri yra pavojingesnė ir turi ilgesnį terminą, su kuriuo ir baigiasi
apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis
3.2. Realioji nusikalstamų veikų sutaptis.
Realioji NV sutaptis – tai situacija, kai tas pats asmuo savarankiškomis veikomis (tai jau reiškia, kad
padaroma ne viena veika kelios NV, o savarankiškomis atskiromis veikomis įgyvendinamos dvi ar daugiau
NV sudėtys), paprastai esant tarp jų laiko tarpui, įgyvendina dviejų ar daugiau NV sudėčių požymius,
numatytus skirtinguose ar tuose pačiuose BK straipsniuose ar jų dalyse.
Atskirieji (nuo idealiosios) realiosios sutapties požymiai:
● realiosios sutapties atveju nusikalstamos veikos gali būti skirtingos (vagystė ir nužudymas),
tapačios (plėšimas ir plėšimas?), vienarūšės (pvz. sukčiavimas (BK 182 str.) ir turto pasisavinimas
(BK 182 str.)

190
© A. M.
 ● realiosios sutapties atveju už kiekvieną NV paskirtos bausmės subendrinamos jas visiškai arba iš
dalies sudedant, o bausmių apėmimas gali būti taikomas tik dviem BK numatytais atvejais –
padarytos NV labai skiriasi pagal pavojingumą ir skiriamos skirtingoms NV rūšims ar kategorijoms,
arba už vieną NV paskirta 20 laisvės atėmimo, arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos.
● realiosios sutapties atveju antrosios NV padarymas nutraukia apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo
senatį pirmosios atžvilgiu. Šiuo atveju senaties eiga už pirmą NV pradedama skaičiuoti nuo tos
dienos, kurią buvo padarytas naujas tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.
4. Nusikalstamų veikų daugeto baudžiamoji teisinė reikšmė.
NV sutapties nustatymas turi esminės reikšmės padarytų NV kvalifikavimui ir BA įgyvendinimui (taip pat
atleidimui nuo BA ir bausmės, taip pat bausmės skyrimui).
Sutaptį (tiek realią, tiek idealią) sudarančios nusikalstamos veikos gali būti kvalifikuojamas pagal tą patį
(realiosios sutapties atveju) arba skirtingus (tiek idealiosios, tiek realiosios sutapties atveju) BK straipsnius
ar jų dalis.
5. Nusikalstamų veikų daugeto skirtingumas nuo pavienių nusikaltimų, kuriuos sudaro keli elgesio
aktai.
NV daugete, konkrečiai idealioje sutaptyje, padarytos NV pasižymi tuo požymiu, kad asmuo viena veika ir,
svarbiausia, tuo pačiu laiku, padaro dvi ar daugiau NV. Pavienėse nusikalstamose veikose tos veikos nėra
padaromos vienu metu, viena veika seka kitą (tai reiškia, kad įgyvendinti tikrąjį nusikalstamą ketinimą
pavienėse NV sudėtyse nepavyktų be kažkokių papildomų veiksmų, kurie daromi prieš pagrindinį veiksmą,
kuris realizuotų tą nusikalstamą ketinimą).
NV daugete, konkrečiai realioje sutaptyje, padarytos NV pasižymi savarankiškumo požymiu. Čia nėra
tęstinumo, kuris būdingas pavienėms (konkrečiai tęstinėms) nusikalstamoms veikoms, nes jis paneigiamas
nustačius kiekvienos iš kelių padarytų veikų esminius skirtumus.
5.1. Trunkamosios nusikalstamos veikos.
Trunkamoji nusikalstama veika – tai tokia NV, kurios darymas tęsiasi tam tikrą laiką. Trunkamąja NV
paprastai pripažįstamas toks veikiamas arba neveikimas, kuris suponuoja ankstesnių kaltininko pareigų
nevykdymą (BK 164 str. – vengimas išlaikyti vaiką; BK 316 str. – vengimas atlikti karo tarnybą).
Trunkamosios NV ypatumas tas, kad kaltininkas, žinodamas apie atsiradusią pareigą veikti ar neveiktu tam
tikru būdu, šios pareigos neatlieka, ji tarytum „pakibusi“ ir trunka tam tikrą laiką.
Trunkamoji NV gali būti padaryta tyčia (BK 314 str. – šaukimo į PKT vengimas, BK 241 str. – kalinio
pabėgimas) arba neatsargiai (BK 255 str. – šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogstamųjų medžiagų ar
sprogmenų laikymo taisyklių pažeidimas).
Trunkamoji NV prasideda nuo neteisėto veiksmo padarymo arba nuo pareigos veikti ar neveikti atsiradimo
momento (tai turi teisinės reikšmės BĮ galiojimo laiko atžvilgiu nuostatų taikymui; apkaltinamojo
nuosprendžio priėmimo senaties terminų taikymui; non bis in idem principo įgyvendinimui).
Trunkamoji NV baigiasi, kai: 1) kaltininkas pats ją nutraukia; 2) kai tą veiką nutraukia kiti asmenys,
institucijos (pvz. policija, kitos teisėsaugos institucijos; 3) atsiranda kitų aplinkybių, trukdančių ir
neleidžiančių toliau tęsti NV
5.2. Tęstinės nusikalstamos veikos.
Tęstinė nusikalstama veika – tai tokia NV, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veikų,
iš kurių kiekviena, vertinant atskirai, atitinka to paties BK straipsnyje nurodytos NV objektyviuosius
požymius, bet jas visas jungia vieninga (bendra) tyčia.
Taip pat, anot LAT, tęstinėmis NV‘omis gali būti pripažintos situacijos, kai pasikartojantys veiksmai nėra
tapatūs ar vienarūšiai, bet jais įgyvendinamas tas pats veikos požymis arba alternatyvūs veikos požymiai.
Tęstinės NV ypatumas yra tas, kad ji daroma ne ištisai, o susideda iš atskirų veikų, kurios, esant kitoms
aplinkybėms, galėtų būti kvalifikuojamos atskirai, bet dėl objektyvių požymių (bent dvi vienarūšės arba
nevienarūšės veikos) ir subjektyviųjų požymių (tas veikas jungianti bendra tyčia. Šiai bendrai tyčiai
paprastai būdinga tai, kad kaltininkas savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir darydamas
primą veiką jau turi susiformavusį pradinį sumanymą dėl visos nusikalstamos veikos, bet būtent dėl tos NV
darymo aplinkybių negali savo ketinimų įgyvendinti iš karto, reikia tą daryti etapais, kas būtų
kvalifikuojama kaip tęstinė NV) sudaro vienos tos pačios savarankiškos nusikalstamos veikos atskiras
sudėtines dalis (epizodus).
5.3. Nusikalstamos veikos su sudėtinėmis sudėtimis.

191
© A. M.
Sudėtinė NV yra sudaryta i š kelių nusikalstamų veikų sudėčių, kurių kiekviena, vertinama atskirai, atitinka
savarankišką NV, bet dėl sudėtinės NV konstrukcijos tokios veikos kvalifikuojamos pagal vieną BK
straipsnį.
Sudėtinės NV sudėtys skirstomos į:
● Su dviem objektais. Tai tokia sudėtinės pavienės veikos rūšis, kurios esmę sudaro dviejų objektų, iš
kurių kiekvienas atskirai yra ginamas BĮ, pažeidimas. Tam, kad NV būtų laikoma baigta, kai ji BĮ
aprašyta sudėtine sudėtimi su dviem objektais, turi būti padaryta žala abejiems objektams. (Pvz. BK
180 str. – plėšimas [kėsinamasi į FA ar JA turtą, bet norint jį užvaldyti būtina padaryti smurtinius
veiksmus prieš turto savininką ar turėtoją]; BK 129 str. 2d. 8 p. – nužudymas iš chuliganiškų
paskatų; BK 149 str., BK 150 str. – )
● Su dviem veiksmais. Tai tokia sudėtinės pavienės veikos rūšis, kurios esmę sudaro dviejų vienas po
kito einančių veiksmų padarymas. Laiko tarpas tarp tų veiksmų gali būti ilgesnis arba trumpesnis, bet
jį visada turi būti galima fiksuoti (Pvz. BK 252 str. – žmogaus pagrobimas įkaitu [darant šį
nusikaltimą pirmiausia žmogus pagrobiamas, laikomas įkalintu prieš jo valią, o vėliau kaip įkaito
paleidimo sąlyga yra reikalaujama išpirkos iš tarptautinių viešųjų organizacijų, valstybės ar jos
institucijų).
● Su keliais alternatyviaisiais požymiais. Tai tokia sudėtinės pavienės veikos rūšis, kurios esmę
sudaro tai, kad baudžiamajame įstatyme numatyti keli vienodos reikšmės NV sudėties požymiai
(pvz. keli skirtingi veiksmai), kurių kiekvienas atskirai, ar keli iš jų, ar visi kartu sudaro visą
nusikalstamą veiką (pvz. BK 253 str. – neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais,
šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis medžiagomis). Asmuo bus traukiamas BA‘ėn, jeigu
jis neturėdamas teisėto leidimo pagamins, įgis, laikys, nešios, gabens ar realizuos pastaruosius
minėtus daiktus. Užtenka vieno iš alternatyviųjų veiksmų padarymo, kad veika būtų laikoma baigta
ir kad asmuo būtų traukiamas BA‘ėn. Jeigu jis padarys daugiau iš uždraustų alternatyvių veikų arba
net jas visas, tai vis tiek bus traukiamas BA‘ėn pagal tą patį straipsnį.
● NV, padaryta pakartotinai (sistemingai, versliškai). Tai tokia sudėtinės pavienės veikos rūšis,
kurios esmę sudaro tai, kad NV laikomi tik tokie veiksmai, kai jie yra padaryti pakartotinai
(sistemingai, versliškai). NV, padarytos sistemingai, esmę sudarė tos pačios veikos padarymas ne
mažiau kaip tris kartus. Šiuo metu BĮ‘e nenumatyta tokia NV, kuri gali būti padaryta sistemingai.
NV, padarytos versliškai, esmę sudaro tos pačios veikos padarymas ne mažiau kaip tris kartus
(sistemingai), be to, kaltininkas iš tokių veikų turi gauti pagrindinių arba papildomų pajamų (BK 202
str. – neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine veikla)
● NV, kvalifikuota sunkinančiomis aplinkybėmis, sudarančiomis kitos NV sudėtį. Tai tokia
sudėtinės pavienės veikos rūšis, kurios esmę sudaro tai, kad NV kvalifikuojantis požymis sudaro
kitos (savarankiškos) NV sudėtį. NV, kuri kvalifikuota sunkinančiomis aplinkybėmis, sudarančiomis
kitos NV sudėtį, galėtų būti BK 275 str. 2 dalis (neteisėtos vertimosi farmacine veikla kvalifikuojanti
sudėtis), kurioje nustatyta BA tam, kas realizavo vaistus ar vaistines medžiagas, pagamintas neturint
leidimo, jeigu dėl jų vartojimo mirė žmogus arba buvo sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata; taip pat
tokia sudėtis galėtų būti BK 276 str. 2 dalis (kenksmingų žmogaus sveikatai ar gyvybei produktų
gamybos arba prekybos jais kvalifikuota sudėtis), kurioje nustatyta BA tam, kas pardavė ar kitaip
realizavo maisto produktus iš akivaizdžiai netinkamos, kenksmingos žmogaus sveikatai ar gyvybei
medžiagos arba su kenksmingais priedais, jeigu dėl jų vartojimo mirė žmogus arba buvo sunkiai
sutrikdyta žmogaus sveikata. Įstatymų leidėjas šiuos veiką kvalifikuojančius požymius įtraukia į kitų
NV sudėtis ir kartu sugriežtina BA už tas nusikalstamas veikas.
5.4. Nusikalstamos veikos su sudėtingomis sudėtimis.
-
6. Nusikaltimų sutapties atskyrimas nuo baudžiamosios teisės normų konkurencijos.
Dažnai BT normų konkurencija pasireiškia per bendrųjų ir specialiųjų normų taikymą. LAT pasisakė dėl
kyšininkavimo (BK 225 str.) ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi (BK 228 str.), kur kyšininkavimas –
spec. norma, o piktnaudžiavimas – bendroji norma. Dėl šių normų santykių LAT pabrėžė, kad konkuruojant
BK bendrajai ir specialiajai normoms veika kvalifikuojama pagal specialiąją normą, o tokia veika tuo pačiu
laikoma paviene nusikalstama veika, o ne kokia tais sutaptis.
7. Nusikalstamų veikų recidyvo samprata, rūšys.
Žinau iš senų temų, praeitų metų paskaitų
192
© A. M.
7.1. Nusikalstamų veikų recidyvas.
Žinau iš senų temų, praeitų metų paskaitų
7.2. Pavojingas nusikalstamų veikų recidyvas. Asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu sąlygos,
tvarka.
Žinau iš senų temų, praeitų metų paskaitų
8. Nusikalstamų veikų recidyvo baudžiamoji teisinė reikšmė.
Žinau iš senų temų, praeitų metų paskaitų
9. Aktuali teismų praktika šia tema (2015 – 2020 m.).
Dėl pavienės sudėtinės NV ir idealiosios NV sutapties atribojimo: LAT pabrėžia, kad jei
padaryta NV pažeidžiami keli objektai, tai pavienė sudėtinė NV arba idealioji NV sutaptis paprastai
atribojama pagal padarytų veikų tarpusavio santykį, jų pavojingumą, pažeistų objektų santykį, NV
baigtumo momentą ir kitas aplinkybes.
Dėl idealiosios sutapties: Nustačius, kad viena veika atitinka kelių NV sudėties požymius,
idealiajai sutapčiai konstatuoti būtina įvertinti padarytų NV pavojingumą, pažeistų vertybių santykį,
NV baigtumo momentą, laiko tarp jų, taip pat BĮ normų konkurencijos įveikimo taisykles.
Dėl idealios sutapties: Kelias to paties asmens padarytas NV galima vertinti kaip realią sutaptį
tada, kai kiekviena iš tų veikų yra kvalifikuojama atskirai, dėl bent dviejų iš jų nėra aplinkybių,
trukdančių tokį asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, taip pat nei dėl vienos iš šių NV
nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
Dėl BK normų konkurencijos: LAT pabrėžė, kad konkuruojant BK bendrajai ir specialiajai
normoms veika kvalifikuojama pagal specialiąją normą, o tokia veika tuo pačiu laikoma paviene
nusikalstama veika, o ne kokia tais sutaptis.

LAT praktika 2003-2020 sukčiavimo ir dokumentų klastojimo bylose (Išsiaiškinti, ar tai

realioji, ar tai idealioji sutaptis):
Žinomai netikrų ar žinomai suklastotų dokumentų panaudojimas ar realizavimas sukčiaujant
papildomai pagal BK 300 straipsnį nekvalifikuojamas, nes netikri ar suklastoti dokumentai
panaudojami ar realizuojami kaip priemonė turtui įgyti.
Tačiau jeigu kaltininkas pats pagamino netikrą dokumentą ar suklastojo tikrą dokumentą ir jį
pateikęs kaip apgaulės priemonę įgijo svetimą turtą, turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės ar ją
panaikino, jo veika kvalifikuojama pagal BK 182 ir 300 straipsnių atitinkamose dalyse numatytų
nusikalstamų veikų sutaptį. KOKIĄ SUTAPTĮ??????????? Kadangi apžvalgoje neparašė, nuėjau
pažiūrėti, kokį bausmės paskyrimo būdą pritaikė teismas. Pritaikė apėmimo. LR BK 63 str. 5 d. 1
punktas sako, kad bausmių apėmimą teismas taiko, kai yra idealioji NV sutaptis. Tai reiškia, kad
šioje situacijoje teismas kvalifikuotų asmens veiką kaip idealiąją NV sutaptį.
Pagal teismų praktiką vienas požymių, skiriančių sukčiavimą, numatytą BK 182 straipsnyje, nuo
turtinės žalos padarymo apgaule, numatytos 186 straipsnyje, yra tyčios įgyti svetimą turtą
panaudojant apgaulę susiformavimo momentas. Jeigu tyčia vengti privalomų įmokų ar
mokėjimų už nurodytus veiksmus susiformuoja iki sandorio, kurio pagrindu atsiranda tokia
prievolė sudarymo momento ir egzistuoja nuo pat jo vykdymo pradžios, tokia veika paprastai
vertinama kaip sukčiavimas (kasacinė byla Nr. 2K-147/2011).

17 tema. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės

(2020.03.03 – 2020.03.12)

193
© A. M.
1. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės samprata.
1.1. Sąvoka.
ANBA – įgaliotos valstybės institucijos (teismo) priimtas sprendimas atsisakyti teisės bausti
asmenį, t.y. esant tam tikroms BĮ numatytoms aplinkybėms netaikyti galutinės baudžiamosios
represinės priemonės – bausmės.
1.2. Sistema ir rūšys:
1.2.1. Besąlyginis atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės.
1.2.2. Sąlyginis atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės.
1.4. Atribojimas nuo baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių.
1.5. Atribojimas nuo atleidimo nuo bausmės instituto.
Kai atleidžiama nuo bausmės, tai išlieka teistumas, o kai atleidžiama nuo BA nebelieka teistumo.
Atleidimo nuo bausmės atveju bausmė yra paskiriama ir kaltininkas, esant tam tikriems
pagrindams, iš karto atleidžiamas nuo bausmės.
1.6. Atribojimas nuo dekriminalizavimo ir depenalizavimo.
ĮL leidėjas NV laiko nebenusikalstama, o depenalizacija yra baudimo panaikinimas.
1.7. Atribojimas nuo mažareikšmiškumo.
2. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai asmuo ar nusikalstama veika prarado
pavojingumą.
Veika praranda pavojingumą – kai ypač pasikeičia politinės, kultūrinės, ekonominės aplinkybės
(pvz. griūvant SSRS, spekuliacija tapo nebepavojinga).
Jos gali atsirasti ikiteisminio tyrimo metu, bet ne vėliau iki teisminio nagrinėjimo metu.
2.1. Samprata.
2.1.1. Kai asmuo praranda pavojingumą.
Asmuo praranda pavojingumą – kai asmens aplinkoje pasikeitė tam tikros faktinės aplinkybės,
kurios mažina jo pavojingumą. Pvz. vartojo alkoholį, bet teisme įrodė, kad išsigydė.

2.1.2. Kai nusikalstama veika praranda pavojingumą.

3. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.
3.1. Mažareikšmiškumo samprata.
Vienas iš ANBA pagrindų, kai asmuo gali būti atleistas nuo BA esant tam tikroms aplinkybėms –
padaryta žala objektui yra labai menka arba ji iš viso nekilo, nusikaltimo dalyko ar nusikaltimo
požymių ypatumai yra tokie, kad būtų galima veiką pripažinti mažareikšme.
3.2. Problemos praktikoje.
Sunku atriboti mažareikšmiškumą nuo

194
© A. M.
LAT senato nutartis, kurioje nustatyta, kad jeigu yra NV sudėties požymiai, kurie tvirtinamieji (kaip
didelė žala, nepaprastas cinizmas), tai visada teismas turi įvertinti tuos požymius ir nebegalima
atleisti kaltininko nuo BA.
Jeigu yra daugetas (ideali, reali sutaptis), visos veikos yra mažareikšmės, tai negalima konstatuoti
sutapties. O jeigu yra reali sutaptis, o tik viena iš jų yra mažareikšmė, tai asmuo bus traukiamas
BA‘ėn bendrais pagrindais.
4. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjusysis susitaiko.
4.1. Samprata ir sąlygos.
Asmuo, padaręs BN, neatsargų, nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti atleistas nuo BA,
jeigu atitinka šias sąlygas:
1. Asmuo prisipažįsta padaręs NV.
2. Asmuo savo noru arba atlygina, arba pašalina žalą, kuri atsirado dėl jo padarytos NV.
3. Susitaikymas su nukentėjusiuoju.
4. Yra pagrindas manyti, kad asmuo nebedarys daugiau NV.

Tai SĄLYGINIS atleidimas nuo BA (Numatant terminą ir sąlygas, kurias turi atitikti atleistasis nuo
BA kaltininkas per tą terminą)

Šio instituto negalima taikyti:

● pavojingam recidyvistui,
● asmeniui, kuris anksčiau jau buvo atleistas nuo BA kaip susitaikęs su nukentėjusiuoju
asmeniu, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau negu ketveri
metai.
4.2. Savanoriško prisipažinimo samprata ir problematika.
Nesvarbu, kurioje tyrimo stadijoje asmuo prisipažįsta, prisipažinimas turi būti nuoseklus, nuoširdus
– parodymai turi būti nekaitaliojami.
Dėl BK 38 str. ką reiškia prisipažinimas padaręs NV: LAT pasakė, kad negali būti vertinama
formaliai. Turi būti atsižvelgiama, ar asmuo nekeitė parodymų, nemelavo. Turi būti išlaikytas
parodymų vientisumas. Jis gali ikiteismine tyrime prisipažinti dėl dalies aplinkybių, o teisme jau ir
dėl kitos dalies. Svarbiausia, kad jis nemeluotų.
4.3. Žalos samprata. Žalos atlyginimo ir pašalinimo skirtingumas.
Ta žala neturi būti atlyginta sumokant piniginę sumą prieš teismo posėdį. Kaltinamas turi
akivaizdžiai parodyti ir išreikšti norą atlyginti žalą visiškai.
a. Atlyginimas – piniginės vertės atlyginimas
b. Pašalinimas – jeigu sutrikdo asmens sveikatą, tai atlyginimas už gydymo išlaidas sužalojus
sveikatai yra žalos pašalinimas, taip pat žalos pašalinimas darbu.
Jeigu draudimas atlygino nukentėjusiajam žalą, tai
4.4. Susitaikymas su nukentėjusiuoju samprata.
Nukentėjusysis turi nebelinkėti kaltininkui pačios griežčiausios baudžiamosios represinės
priemonės – bausmės. Taip pat negalima būti verčiama susitaikyti, nukentėjusysis turi
savanoriškai ir niekas negali primesti valios susitaikyti. Susitaikymas gali būti tiek rašytine, tiek
žodine forma, tačiau turi būti įforminta procesiniuose dokumentuose. Pvz. JA atveju arba kai yra
195
© A. M.
susitaikoma su valstybe, tai valstybė ar JA turi pateikti įgaliojimą veikti tam tikram asmeniui arba
institucijai, kuri priimtų tą susitaikymą.
4.5. Pagrindo manyti, kad kaltininkas daugiau nedarys nusikalstamų veikų problematika.
Šis pagrindas turi kilti iš tokių aplinkybių, kad būtų matoma, jog padaryta veika atsitiktinai,
neįvertinus gal būt daromų veiksmų galimų pasekmių, NV padaryta ne dėl neteisingai
susiformavusių asmens vertybių. Pagrindą, kad asmuo daugiau ateityje nebenusikals, sudaro tam
tikros aplinkybės, iš kurių matoma, kad asmuo padarė NV per klaidą, nesuprato veiksmų galimų
pasekmių
5. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai yra lengvinančių aplinkybių.
5.1. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kai yra lengvinančių aplinkybių samprata.
Tam, kad būtų atleistas pagal šį straipsnį, turi atitikti šias aplinkybes:
1. Pirmą kartą padaręs NV
2. Yra ne mažiau nei dvi lengvinančios aplinkybės. Bent viena turi būti iš BK 59 str.
3. Nėra sunkinančių aplinkybių
5.2. Požymio „pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką“ samprata.
6. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai asmuo aktyviai padėjo atskleisti
organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas.
6.1. Samprata, kilmė ir taikymo sąlygos.
Teismas gali atleisti nuo BA tik tada, kai yra tenkinamos visos BK 39 1 straipsnyje nurodytos
sąlygos (sąlygų visetas):
1. Prisipažino dalyvavęs
2. Aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas NV.
Pateiktą informaciją teismai vertina tik tada, kai yra išnagrinėjamos visos faktinės aplinkybės.
6.2. Taikymo ribojimai.
Šis institutas netaikomas:
● Organizuotos grupės arba nusikalstamo susivienijimo vadovui arba organizatoriui.
● Asmeniui, kuris dalyvavo tyčia nužudant
● Asmeniui, kuris tokiais pagrindais jau buvo atleistas nuo BA.

Pranešėjo institutas (392 straipsnis):

Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, gali
būti atleistas nuo BA, jeigu atitinka šias sąlygas:
1. Asmuo pripažintas pranešėjo pagal LR pranešėjų apsaugos įstatymą. Asmenį pripažįsta pranešėju
prokuratūra.
2. Asmuo prisipažino padaręs NV.
3. Aktyviai padėjo atskleisti kito asmens padarytą NV
4. NV, kurią jis padėjo atskleisti, pagal savo pobūdį yra pavojingesnė negu jo paties padaryta NV.
Šis institutas netaikomas:
● Pavojingam recidyvistui
● Asmuo, kuris turi teistumą
● Asmuo, kuris buvo NV, kurią jis padėjo atskleisti, organizatorius.
Asmenį pranešėju paskelbia LR Prokuratūra.

196
© A. M.
Šis įstatymas ir straipsnis buvo sukurtas dėl vienos moters, kuri buvo ilgą laiką buhaltere...
nespėjau
7. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
7.1. Samprata ir sąlygos.
BK 40 str.:
Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu:
1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką. Kai asmuo yra teisiamas už vieną veiką, bet ta
veika yra tęstinė (pasikartojamais veiksmais, versliškai). LAT paaiškino, kad tokio atvejo negalima
laikyti kaip pirmą kartą padariusio NV. Pirmą kartą nusikalstamos veikos padarymas rodo asmens
pavojingumą. Nereikia vertinti to formaliai, bet
2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Dėl prisipažinimą
padarius nusikalstamą veiką (jis turi būti nuoširdus) – nuoširdus prisipažinimas išreiškiamas ne
vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais. Jis turi pasireikšti asmens
savikritišku požiūriu į savo padarytą elgesį, savo veiką asmuo turi vertinti neigiamai, asmuo turi
parodyti, kad supranta, jog jo veika neteisėta ir ydinga.
3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji
buvo padaryta, ir
4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų
ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Tai sąlyginis diskrecinis atleidimas nuo BA
7.2. Laidavimo rūšys.
Laidavimas gali būti:
● Su užstatu
● Be užstato
7.3. Laiduotojas ir šio asmens problematika.
Laiduotojais gali būti:
● Kaltininko tėvai
● Artimieji giminaičiai – tiesiosios linijos giminaičiai iki antrosios eilės,
● Teismo pasitikėjimo verti asmenys
Laiduotojas gali atsisakyti savo pareigos bet kada ir nenurodant jokios priežasties. Yra
atsižvelgiama į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti įtaką
8. Kiti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejai, numatyti BK Bendrojoje dalyje
(ribotas pakaltinamumas, asmens prieš jo valią apsvaiginimas narkotinėmis medžiagomis
ar jo nugirdymas ir kt.).
19 str. 2 dalis – apsvaigintas ir prieš savo valią nugirdytas asmuo gali būti ANBA
18 str. 2 dalis – ribotai pakaltinamas asmuo gali būti ANBA padaręs baudžiamąjį nusižengimą,
neatsargu arba tyčinį nesunkų, apysunkį nusikaltimą esant tam tikroms aplinkybėms. Teismas gali
asmenį pripažinti ribotai pakaltinamu.
33 str. – nepilnamečiai gali būti atleisti nuo BA, jeigu tenkina sąlygas:
● Nukentėjusio atsiprašė ir atlygino/pašalino žalą
197
© A. M.
 ● Teismui turi būti pagrindas manyti, kad jis ateityje nedarys NV
93 str. – apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino suėjimas. Terminai yra 3
metai nuo BN, 8 neatsargiam nusikaltimui, 12 apysunkiam, 15 sunkiam, 25 labai sunkiam, 30
kitam nusikaltimui, susijusiam su tyčiniu asmens gyvybės atėmimu
8.1. Samprata ir taikymo sąlygos.
9. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės už veikas, numatytas BK Specialiosios
dalies straipsniuose.
4 rūšys:
1.
10. Aktuali teismų praktika šia tema (2015 – 2020 m.).
Dėl BK 36 str.: Nors po to, kai nuteistasis padarė nusikaltimą, numatytą BK 199 straipsnio 1
dalyje (kontrabanda 150-250 MGL. 1 MGL – 50 eurų), pasikeitė faktinės aplinkybės – Latvijos
Respublikos ir Lietuvos Respublikоs valstybėms tapus Europos Sąjungos narėmis, nebeliko
pareigos pateikti muitinės kontrolei prekes, gabenamas per šių valstybių sienas, t. y. vidines
Europos Sąjungos valstybių sienas, kontrabandos pavojingumas visuomenei, priešingumas teisei,
taip pat jos baudžiamumas neišnyko, o didelis kontrabandos mastas rodo, kad nusikalstama veika
pavojinga ir nėra pagrindo taikyti BK 36 straipsnį.
Dėl BK 36, 37, 38, 39 str. taikymo JA: pagal BK 36 str. gali būti atleistas nuo BA ir JA.
Sprendžiant juridinio asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 36 straipsnio
klausimą, kai pasikeičia šio asmens savininkas (savininkai), jo vadovybė, <...> reikia įvertinti ir tai,
ar nauji juridinio asmens savininkai, įsigydami juridinį asmenį, žinojo ar bent turėjo ir galėjo žinoti
apie fizinio asmens padarytas (daromas) juridinio asmens naudai (interesams) nusikalstamas
veikas, juridiniam asmeniui gresiančią baudžiamąją atsakomybę, ar įsigiję juridinį asmenį toleravo
juridinio asmens interesais padarytas (daromas) nusikalstamas veikas, pripažino šių veikų
nusikalstamus rezultatus ir pan., ar priešingai – apie tai nesuvokė ir negalėjo suvokti, nebuvo
suinteresuoti tokia nusikalstama veika ir jos rezultatais. Taip pat sprendžiant, ar dėl aplinkybių
pasikeitimo juridinis asmuo prarado pavojingumą ir gali būti atleistas nuo baudžiamosios
atsakomybės, svarbu nustatyti, ar nauji savininkai, įsigiję juridinį asmenį ir perėmę jo valdymą, šio
asmens veiklos politiką, organizacinę struktūrą pakeitė taip, kad nebūtų sudarytos prielaidos
juridiniam asmeniui veikti nusikalstamai. Vien tai, kad pasikeitus juridinio asmens savininkui
(savininkams) šis asmuo nebuvo likviduotas, o tik atitinkamu būdu pertvarkytas, savaime
nepaneigia galimybės taikyti jam BK 36 straipsnio. Tokia pačia analogija reiktų vadovautis
atleidžiantis juridinius asmenis nuo BA pagal 37, 38, 39 BK straipsnius.

18 tema. Bausmės sąvoka ir tikslai

(2020.03.17 – 2020.03.19)
1. Bausmės samprata ir požymiai.
Bausmės požymiai:
● Valstybės taikoma prievartos priemonė
● Skiriama valstybės vardu
● Skiriama tik teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu
● Skiriama tik už NV padarymą
198
© A. M.
 ● Skiriama tik remiantis įstatymu (Konstitucijos 31 str. 4 d.). Čia įgyvendinimas nullu crime sine lege
principas.

Bausmių teorijos:
● Absoliučios. Pagrindinis bausmės pagal šią teorijos tikslas bus toks, kad būtent siekiama atkurti
tą padėtį, kuri buvo iki veikos padarymo.
● Utilitarinės. Jos susijusios su bendrąja ir specialiąja prevencijomis. Pagal šias teorijas šios
prevencijos ir egzistuoja. Tam tikrais atvejais šios prevencijos taikomos kartu.
● Pagal bausmių paskirtį.
o Atpildo teorija. Ji dabar nelabai taikoma pasaulyje ten, kur yra demokratinės valstybės,
kur įgyvendinimai teisės principai, ji daugiau buvo aktuali anksčiau. Tai žiauri ir nelabai
su suderinama su šiuolaikinių demokratinių valstybių principais. Pvz. Saudo Arabijoje
o Įbauginimo teorija. Pagal šią teoriją bausmės tikslas yra paveikti visuomenę ir asmenį
taip, kad šie bijoti daryti NV. Ji dabar kai kur taikoma, tačiau ne taip dažnai vakarų
pasaulyje. Doktrinoje teigiama, kad ji nelabai veiksmingai, tačiau jeigu ji visgi būtų
taikoma, ją reiktų realizuoti su kitomis teorijomis.
o Ttt. Šios teorijos tikslas yra toks, kad būtų atimta galimybė daryti NV. Ta teorija yra
dabar plačiai realizuojama, nes taip pat kai kur egzistuoja mirties bausmė, terminuotas
laisvės atėmimas ir laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Šios priemonės yra prielaidos
realizuoti šią teoriją.
o Reabilitacijos teorija. Čia iš esmės paskirtis yra tokia, kad reikia daryti tam tikrą
psichologinį poveikį asmenims ir kad jie suprastų, jog NV darymas niekada nebus
suderinamas su morale ir jog jų darymas daro neigiamą poveikį visuomenei, valstybei
būtent to asmens atžvilgiu. Ši teorija būtent dabar labai aktyviai realizuojama
demokratinėse valstybėse, bet procesas labai sunkiai juda į priekį.
Teisės doktrinoje teigiama, kad visos bausmių teorijos yra baudžiamosios politikos elementas.
Valstybės turi galimybę pasirinkti, kokia teorija bus taikoma teisinėje sistemoje, tačiau tos teorijos
yra išskiriamos labai abstrakčiai. Realybėje jos visos yra derinamos.

1.1. Bausmės sąvoka pagal baudžiamąjį įstatymą. (BK 41 straipsnio 1 dalis).

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar
baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui.

1.2. Bausmės sąvoka baudžiamosios teisės doktrinoje.

Kriminalinė bausmė – valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju
nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, ribojanti nuteistojo teises ir laisves bei
nustatanti specialiąsias pareigas visuomenei (BT BD 2 dalis, 2020 m. vadovėlis). Taip pat tai yra
viena iš baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo formų.

2. Bausmės tikslai.
Tai galutinis rezultatas, kurio siekia valstybė, skirdama bausmę asmeniui už padarytas
baudžiamajame įstatyme uždraustas veikas.

2.1. Nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimas.

199
© A. M.
Tai yra bausmės esmė, be šio tikslo bausmė prarastų savo paskirtį. Tai yra tam tikrų teisių ar
laisvų atėmimas, apribojimas.
Bausmes, kurios trunka tam tikrą laikotarpį (laisvės atėmimas, viešieji darbai), sudaro kokybinis ir
kiekybinis elementai. Kokybinis elementas parodo, kokios asmens teisės ir laisvės turi būti
ribojamos ar atimtos, kokios specialiosios pareigos turi būti nustatytos ir pan., o kiekybinis
elementas – parodo, kuriam laikui tokie apribojimai ar atėmimai taikomi.

2.2. Specialioji prevencija.

Tai konkrečiai nusikalstamą veiką padariusio asmens siekis atgrasyti jį nuo tolimesnių veikų
darymo. Juos poveikiu yra įgyvendinimu yra apribojamos bei atimamos NV padariusių asmenų
teisės ir laisvės. Ji įgyvendinama taip, kad apribojant konkrečias asmenų teises ir laisves,
nustatant specialias pareigas (paskiriant asmeniu terminuotą laisvės atėmimo bausmę). Atliekant
terminuotą laisvės atėmimo bausmę laisvės atėmimo įstaigoje turi būti sudarytos resocializacijos
programos, padedančios kitaip „perorientuoti“ mąstymą, jog pasiekti savo tikslus nedarant NV.

2.3. Bendroji prevencija.

Bendroji prevencija iš esmės yra viena iš baudžiamosios teisės kaip teisės šakos funkcijų.
Bendroji prevencija reiškia tai, jog paskiriant asmeniui bausmę už padarytą nusikalstamą veiką kiti
asmenys būtų tam tikrą prasme įbauginti nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui atsiradusių
pasekmių ir taip patys vengtų daryti veikas uždraustas baudžiamajame įstatyme. Asmenims
formuojama psichinė motyvacija nedaryti nusikaltimų.

2.4. Bausmės skyrimas ir teisingumo principo įgyvendinimas.

Teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2
dalies 5 punktas) – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės
įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų
interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis
ginti. Todėl bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai
nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Pabrėžtina, kad skiriant bausmę taip pat negali
būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių
hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės
neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų
interesai, pažeidžiamas jų orumas
Sistemiškai aiškinant BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktus, 54 straipsnio 3 dalį, akivaizdu, kad
vienas iš esminių bausmės tikslų – teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas – pirmiausia yra
susijęs su konkrečia bausme asmeniui, t. y. bausmės individualizavimu, o antra – skiriant bausmę
turi būti atsižvelgiama ir į visuomenės interesą.
LAT, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, formuoja ir teismų praktiką autoįvykių bylose skiriant
bausmes: „<...> atvejai, kai asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų
psichiką veikiančių medžiagų, šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo taisykles,
sukelia eismo įvykį, dėl kurio žūsta žmonių ar būna sunkiai sutrikdyta kitų asmenų sveikata,
paprastai vertinami kaip paneigiantys galimybę tokiam asmeniui taikyti bausmės vykdymo
atidėjimą, nes tai neatitinka teisingumo siekio ir nepadeda pasiekti kitų BK 41 straipsnyje įtvirtintų
bausmės tikslų.“
200
© A. M.
3. Bausmės skirtingumas nuo administracinių nuobaudų ir kitų valstybinės prievartos
priemonių.
Kriminalinė bausmė yra skiriama kaip ultima ratio priemonė pačioms visuomenei pavojingiausioms
ir žalingiausioms veikoms ir tik tokioms, kurios uždraustos baudžiamuoju įstatymu. Pvz. ANK ir BK
yra numatyta, kad asmuo gali būti baudžiamas už viešosios tvarkos pažeidimą. Atribojant pagal
kokią tvarką (administracinę ar baudžiamąją) bausti asmenį pagrinde atsižvelgiama į padarytos
veikos pavojingumą.
Kriminalines bausmes skiria tik teismas, o pvz. administracines nuobaudas administraciniu
nurodymu gali skirti atitinkamus įgaliojimus turintis valstybės pareigūnas (ANK 589 str.):
● Policijos pareigūnai
● Muitinės pareigūnai
● Aplinkosaugininkai

Administracinės bausmės neturi laisvės atėmimo bausmių – arešto, terminuoto laisvės atėmimo
(anksčiau buvo admin. Areštas, dabar jo nėra)

4. Bausmių efektyvumo problematika.

Bausmės efektyvumas – bausmės paskirties (tikslų) pasiekimas minimaliomis represinėmis,
žmogiškosiomis ir materialiosiomis sąnaudomis. Jų efektyvumą vertinant reikia atsižvelgti į
nusikalstamumo dinamiką ir struktūrą, recidyvinio nusikalstamumo apimtis, bausmių skyrimo
praktiką, žmogiškuosius resursus, materialines ir finansines išlaidas, visuomenės požiūrį į
bausmes ir pan.
Laisvės atėmimo bausmės poveikis izoliuoto asmens psichologinei būsenai yra vienas iš daugelio
laisvės atėmimo bausmės taikymo neigiamų rezultatų. Nuteistieji įkalinimo įstaigoje jaučiasi
nesaugūs, agresyvūs, patiria depresiją turi sveikatos bendravimo su kitais asmenimis problemų
(tiek su įkalintais, tiek su laisvėje esančiais asmenimis). Neretai po laisvės atėmimo bausmės
asmuo nepasitaiso, o išeina dar žiauresnis, dar „gudresnis“ nusikalstamoms veikoms daryti.
Baudos kaip bausmės problematika yra ta, jog dažnai nusikalstamas veikas darantys asmenys
(bent jau tokia tendencija) neturi vadinamųjų „švarių pinigų“, t.y. valstybės požiūriu jie atrodo
nemokūs, antstolio siunčiami vykdomieji raštai dažnai tokiems asmenims yra nemotais, nes jie gali
atsiginti tuo, jog paprasčiausiai neturi pinigų/pajamų baudai susimokėti.

19 tema. Bausmių sistema ir rūšys

(2020.03.24 – 2020.03.26)
1. Bausmių sistema:
1.1. Samprata.
BAUSMIŲ SISTEMA (apibendrinta sąvoka) – BK nustatytas ir pagal bausmių sunkumą
nuosekliai išdėstytas, išsamus bausmių, skirtų kaltininkams, padariusiems NV, sąrašas. ĮL,
įvertindamas koks turėtų būti efektyvus poveikis į nusikalstamumą, kurią bausmių sistemą ir
atskirose bausmėse įtvirtina skirtingo lygio suvaržymus/ribojimus (tai ir prigimtinių, ir konstitucinių

201
© A. M.
teisių suvaržymai, ir specialių teisių suvaržymai, turtinio pobūdžio suvaržymai, izoliacija nuo
visuomenės). Tai leidžia rūšiuoti bausmes pagal jų sunkumą ir tuo pačiu nustatyti jų eiliškumą.

1.2. Raida.
Pasižiūrėti paskaitų konspekte prie bausmių sistemos
Atsisakyta skirstymo į papildomas ir pagrindines bausmes.
1.3. Reikšmė.
Pasižiūrėti paskaitų konspekte prie bausmių sistemos

2.Bausmių rūšys:

2.1. Bausmės, skiriamos fiziniams asmenims, padariusiems nusikaltimą ar baudžiamąjį

nusižengimą.
2.1.1. Viešieji darbai.
Tai viena iš tų bausmių rūšių, kuri naujoje BK redakcijoje pradėta taikyti nuo 2019 m. liepos 16 d.
Šioje bausmėje atsispindi demokratijos „grimasos“. Viešieji darbai skiriami tik tuo atveju, jeigu
kaltinamasis sutinka. Vien tai, kad bausmių sistema pradedama nuo viešųjų darbų, akivaizdu tai,
kad tai yra švelnesnė bausmė bausmių sistemoje. Asmuo turėtų dirbti visuomenei naudingus
darbus. Šios bausmės taikymo praktika rodo, kad svyruoja apie 6-6,5% visų teisiamųjų (tai
daugiau nei 1000 per metus, - 2017 metais ~1100; 2018 metais ~1400). Nepilnamečiai šios
bausmės vengia jos atsisakydami.
BK 46 str. 3 dalis: Viešųjų darbų atlikimo laikas bei darbo valandų skaičius straipsnio sankcijoje
nenurodomas. Tai nustato teismas, skirdamas bausmę, tačiau šis laikas negali būti ilgesnis nei
480 valandų, kai bausmė skiriama už nusikaltimą, ir 240 valandų, kai bausmė skiriama už
baudžiamąjį nusižengimą.
Yra galimybė skirti švelnesnę bausmę (BK 54 str. 3 dalis)
Bausmė skiriama nuo 1 mėn. iki vienerių metų, o darbo laikas skaičiuojamas valandomis.
Nuosprendyje privalo būti nustatytas tikslus laikotarpis, kiek asmuo turės dirbti, taip pat valandų
skaičius per mėnesį išdirbti. Tai paprastai sveikatos priežiūros institucijos, globos/rūpybos
institucijoms, kurios teikia pagalba soc. remtiniems asmenims, socialiai pažeidžiamiems
asmenims.
Viešiesiems darbams BK pilnoje apimtyje netaikomas, bet viešieji darbai negali būti tokie, kurie
kenktų sveikatai.
Jeigu dėl objektyvių priežasčių (tai nėštumas, liga, ligoto asmens slaugymas) asmuo negali
atlikti pagal šį straipsnį jam paskirtų viešųjų darbų, teismas gali atleisti jį nuo šios bausmės vietoj
jos paskirdamas šio kodekso IX skyriuje numatytą vieną ar kelias baudžiamojo poveikio priemones
arba XI skyriuje numatytą vieną ar kelias auklėjamojo poveikio priemones, kai nuo viešųjų darbų
bausmės atleidžiamas nepilnametis.
Nemokami darbai skiriasi nuo viešųjų darbų tuo, kad nemokami darbai yra baudžiamojo poveikio
priemonė. Nemokami darbai skiriami valandomis (nuo 20 iki 100 valandų)
202
© A. M.
2.1.2. Bauda.
BK 47 str.; tai yra piniginė bausmė, teismo skiriama BK spec. dalyje numatytais atvejais.
1) už baudžiamąjį nusižengimą – nuo 15 iki 500 MGL dydžio;
2) už nesunkų nusikaltimą – nuo 50 iki 2 000 MGL dydžio;
3) už apysunkį nusikaltimą – nuo 100 iki 4 000 MGL dydžio;
4) už sunkų nusikaltimą – nuo 150 iki 6 000 MGL dydžio;
5) už neatsargų nusikaltimą – nuo 20 iki 750 MGL dydžio.
1 MGL – 50 eurų
Baudos dydį nustato teismas skirdamas bausmę.
Paskyrus baudą ji užtraukia teistumą ir ją gali paskirti tik teismas. Tuo ji skiriasi nuo kitose teisės
šakose įtvirtintos atsakomybės realizavimo formos – baudos (pvz. bauda pagal ANK).
Jeigu asmuo neturi lėšų sumokėti baudai, tai keičiama į viešuosius darbus (1 MGL – 6 valandos
viešųjų darbų) [BK 65 str. 1 d. 4 punktas]
Jeigu asmuo vengia sumokėti, tai jam gali būti keičiama bausmė [BK 65 str. 1 dalis]

2.1.3. Laisvės apribojimas.

BK 48 str.; laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo 3 mėn. iki 2 metų. Skiriant laisvės
apribojimą teismas gali nustatyti vieną arba daugiau draudimų bei įpareigojimų.
Teismas gali uždrausti:
1) lankytis tam tikrose vietose;
2) bendrauti su tam tikrais asmenimis ar asmenų grupėmis;
3) turėti, naudoti, įgyti, saugoti pačiam ar perduoti saugoti kitiems asmenims tam tikrus daiktus.
Teismas gali įpareigoti:
1) tam tikru laiku būti namuose;
2) atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ar jos dalį arba tokią žalą pašalinti savo darbu;
3) pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės
apsaugos ir darbo ministerijos, mokytis;
4) gydytis nuo alkoholizmo, narkomanijos, toksikomanijos ar venerinės ligos, kai nuteistasis
sutinka;
5) neatlygintinai išdirbti iki 200 valandų per teismo nustatytą, bet ne ilgesnį kaip laisvės apribojimo
laiką sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios
rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

2.1.4. Areštas.

203
© A. M.
BK 49 str.; areštas – trumpalaikis laisvės atėmimas. Jis skaičiuojamas paromis. Už nusikaltimą
galima skirti nuo 15 iki 90 parų arešto; už baudžiamąjį nusižengimą – nuo 10 iki 45 parų arešto.
1 dienos areštas prilyginamas 2 MGL baudos
1 dienos areštas prilyginamas 1 dienai laisvės atėmimo bausmės.
Areštas neskiriamas nėščioms moterims ir gali būti neskiriamas asmenims, auginantiems vaiką iki
trejų metų, atsižvelgiant į vaiko interesus.

2.1.5. Terminuotas laisvės atėmimas.

BK 50 str.; Terminuotas laisvės atėmimas teismo gali būti skiriamas nuo 3 mėn. iki 20 metų.
Tačiau jeigu asmuo neatlikęs bausmės padarė naują nusikaltimą, gali būti skiriama iki 25 metų
laisvės atėmimo bausmė. Bausmės atlikimo vietą parenka teismas atsižvelgdamas į kaltininko
asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą.
Laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose

2.1.6. Laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę nuteistieji atlieka kalėjime. Pirmuosius 10 metų
bausmės atlikę gali būti perkelti į pataisos namus įstatymų nustatytais atvejais.

2.2. Bausmės, skiriamos juridiniams asmenims.

2.3.1. Bauda.
Juridiniam asmeniui nustatoma nuo 200 iki 100 000 MGL dydžio bauda .

2.3.2. Juridinio asmens veiklos apribojimas.

Uždraudžia juridiniam asmeniui verstis tam tikra veikla ar įpareigoja uždaryti tam tikrą juridinio
asmens padalinį.

2.3.3. Juridinio asmens likvidavimas.

Įpareigoja juridinį asmenį per teismo nustatytą terminą nutraukti visą ūkinę, komercinę, finansinę
ar profesinę veiklą ir uždaryti visus juridinio asmens padalinius.
JA įdarbina tam tikrus asmenis ir kad tai nesukeltų papildomų sunkumų tiems asmenims ta
bausmė turėtų būti taikoma retai. Praktikoje

3. Aktuali teismų praktika šia tema (2015 – 2020 m.).

204
© A. M.
 Bausmės skyrimas

1. Bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų samprata ir jų taikymas

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai – tai baudžiamajame įstatyme nustatyti reikalavimai (BK
54 str.), kurių privalo laikytis teismas skirdamas bausmę, ir aplinkybes, kurias teismas privalo
įvertinti individualizuodamas skiriamą bausmę.
Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai turi sudaryti reikiamas teisines prielaidas teisingos bausmės
paskyrimui. Šiuos pagrindus galima suskirstyti į dvi grupes:
● reikalavimus, kurie turi užtikrinti, kad skiriama bausmė atitiktų BĮ reikalavimus\
● aplinkybes, kurios turi užtikrinti skiriamos bausmės individualizavimą
Baudžiamasis kodeksas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje teisingumo
principas suprantamas visų pirma kaip teisingos bausmės paskyrimas. Teisinga bausmė yra tokia
bausmė, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nubrėžtą bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnio 2
dalyje pateiktus bendruosius bausmių skyrimo pradmenis 1.
Pirmoji grupė sujungia reikalavimus, nustatančius, kad:
● teismas skiria bausmę pagal BK SD straipsnio sankciją
● teismas, skirdamas bausmę, laikosi BK BD nuostatų
Antrąją grupę sudaro BK 54 str. 2 d. nurodytos aplinkybės, į kurias teismas atsižvelgia
individualizuodamas bausmę. Individualizuojant bausmę, svarbu tinkamai įvertinti tiek BK
bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes teismui skiriant bausmę, tiek ir BK 54 straipsnio
2 dalyje numatytas aplinkybes. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad,
individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė
reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė 2.
Baudžiamosios atsakomybės individualizavimo principas reikalauja nustatyti BĮ optimalias
kaltininko resocializacijai bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti prielaidas teismui parinkti ir
paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba parinkti kitą baudžiamosios atsakomybės realizavimo
formą.
● NV pavojingumo laipsnis – paaiškėja išanalizavus padarytos NV sudėties požymius. Teismas
paprastai vertina šiuos NV pavojingumo laipsnį lemiančius aspektus – NV esmę, kėsinimosi dalyką
ir jo vertingumą, atsižvelgia į NV būdą, vietą, laiką, įrankius ir kt.
● Kaltės forma ir rūšis – teismų praktikoje ir doktrinoje pripažįstama, kad reikalavimas nustatyti
kaltės formą ir konkrečios formos rūšį (tiek numatytą, tiek nenumatytą BĮ) – yra imperatyvus. Tiek
teismų praktikoje, tiek ir teisėkūroje tyčinės veikos pripažįstamos pavojingesnėmis. Kaltės forma ir
rūšis taip pat apibūdina ir NV subjektą, parodo ir jo, ir jo veiklos pavojingumą. Netiesioginė tyčia
pati savaime nesudaro pagrindo švelninti bausmę. Įstatymas netiesioginę tyčią nelaiko lengvesne
tyčinės kaltės rūšimi, nes numato vienodą bausmę tiek dėl nužudymo, padaryto tiesiogine tyčia, tiek
dėl nužudymo, padaryto netiesiogine tyčia3. Taip pat turi parašyti,
● Padarytos NV motyvai ir tikslai – teismų praktikoje motyvų ir tikslų nustatymas pripažįstamas
imperatyvu, t. y. įpareigoja teismą nustatyti kaltininko suvoktas vidines paskatas, nulėmusias NV
padarymą, kaltininko siektus objektyvios tikrovės pasikeitimus. NV motyvai ir tikslai yra svarbios
nusikalstamo elgesio mechanizmo dalys, dažnai jie būna nusikalstamo elgesio kaip reakcijos į
kaltininkui nepalankią socialinę aplinką, išraiška. Jeigu nenustatomi motyvai netgi gali svarstyti dėl
kaltininko nepakaltinamumo. Motyvus būtina nustatyti.
● NV stadija – reikalavimas įvertinti, kiek nusikalstamas ketinimas įgyvendintas, t. y. ar nutrūko
rengiantis, ar kėsinantis ją padaryti ji nebuvo baigta, ar ji buvo baigta ir, jei ji nebuvo baigta – į jos
nebaigimo priežastis. Už rengimąsi ir pasikėsinimą padaryti NV paprastai skiriama švelnesnė nei už
pabaigtą NV bausmė.

1 LAT kasacinė nutartis Nr. 2K – 7 – 259/2011

2 LAT kasacinė nutartis Nr. 2K – 99 – 511/2018
3 LAT kasacinė nutartis Nr. 2K – 100 – 696/2018
205
© A. M.
 ● Kaltininko asmenybė – reikalavimas pabrėžti asmenybės požymius, lemiančius kaltininko
pavojingumą, ir požymius, neturinčius tam įtakos. Kaltininko pavojingumą lemia požymiai,
apibūdinantys jį iki NV padarymo (ankstesnės NV ir kiti teisės pažeidimai, polinkis į alkoholio, kitų
psichiką veikiančių medžiagų vartojimą, socialinis vaidmuo, socialinė aplinka, požiūris į darbą,
mokslą, šeimą), NV padarymo metu (buvo blaivus ar apsvaigęs nuo alkoholio ar narkotinių
medžiagų) ir po NV padarymo (atvykimas ir prisipažinimas, gailėjimasis, pagalba išaiškinti NV,
žalos atlyginimas). Skirdamas bausmę teismas taip pat turi atsižvelgti į amžių, šeiminę padėtį,
sveikatos būklę, išsilavinimą. Paprastai šie požymiai turi reikšmės parenkant bausmės rūšį.
● Asmens, kaip bendrininko dalyvavimas darant NV, dalyvavimo forma ir rūšis – reikalavimas
įvertinti bendrininko dalyvavimo darant NV rūšį, jo vaidmenį, veiksmų pobūdį, veiksmų
intensyvumą, taip pat bendrininkavimo formą
● Atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės – įpareigojimas teismui atsižvelgti į visas
lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Pabrėžtina, kad teismas atsakomybę lengvinančią
aplinkybę turi pripažinti visuomet, sunkinančią – tik tuomet, kai ją sudarantys faktai yra
kaltinamajame akte nurodyti, bet nekvalifikuoti kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Jei
atsakomybę sunkinanti aplinkybė išaiškėja tik teisme ir nėra nukentėjusiojo ar prokuroro prašymo
keisti kaltinimą, ji negali būti pripažįstama sunkinančia aplinkybe.
● Nusikalstama veika padaryta žala – pabrėžtina, kad žala yra privalomas materialiosios NV
sudėties požymis, todėl teismas, skirdamas bausmę, gali vertinti tik tą žalos dalį, kuri viršija BĮ
nustatytą žalos dydį

Pažymėtina, kad nors ir BĮ nustato specialias bausmės skyrimo JA sąlygas (numatytas atskiras
bausmių sąrašas, bausmių ir baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo ypatumai), teismas taip pat
gali atsižvelgti į BK 54 str. numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus.

Teismas, skirdamas bausmę nepilnamečiui, be BK 54 str. 2 d. numatytų aplinkybių, skirtų bausmei

individualizuoti papildomai atsižvelgia į: nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas; nepilnamečio
sveikatos būklę ir socialinę brandą; anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą;
nepilnamečio elgesį po NV padarymo

2. Bausmės skyrimas asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar

apysunkį tyčinį nusikaltimą (BK 55 str.)

Įstatymų leidėjo yra deklaruota, kad bausmių skyrimo politika asmenims, teisiamiems pirmą kartą
už NV, kurių pavojingumas nėra didelis, turi būti orientuota į dažnesnį su laisvės atėmimu
nesusijusių bausmių taikymą. Atsižvelgiant į tai, BĮ įtvirtina specialias bausmės skyrimo nuostatas,
pagal kurias teismas asmenims, pirmą kartą teisiamiems už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį
tyčinį nusikaltimą, paprastai turi skirti su areštu ir laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Kaip
matyti iš BK 55 straipsnio dispozicijos formuluotės, kurioje pavartotas žodis „paprastai“ ir
nurodytas reikalavimas teismui, skiriančiam laisvės atėmimo bausmę, motyvuoti savo sprendimą,
šios įstatymo normos reikalavimai dvejopi. Dėl bausmės rūšies parinkimo ši norma nėra
imperatyvi, teismas gali parinkti bet kokią straipsnio sankcijoje nurodytą bausmės rūšį, tačiau,
parinkęs laisvės atėmimo bausmės rūšį, privalo vykdyti imperatyvųjį reikalavimą motyvuoti tokį
savo sprendimą4. Laisvės atėmimo bausmė tokiais atvejais yra galima, tačiau, skirdamas ją,
teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Teismo motyvacija turi būti pagrįsta aplinkybėmis,
susijusiomis su padaryto nusikaltimo pavojingumu ir kaltininko asmenybe 5.

Teismų praktikoje ir doktrinoje nurodoma, kad specialiosios BK 55 str. numatytos nuostatos

taikomos, jei vienu metu nustatomos trys sąlygos:

4 LAT kasacinė nutartis Nr. 2K – 7 – 87/2014

5 LAT kasacinė nutartis Nr. 2K – 361 – 1073/2017
206
© A. M.
 ● Asmuo padarė neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą: nors BK tiesiogiai
nenustato, tačiau teismų praktikoje ir doktrinoje teigiama, kad vadovautis BK 55 straipsnio
nuostatomis galima ir tokiais atvejais, kai asmuo viena veika padaro kelis nusikaltimus ( idealioji
nusikaltimų sutaptis) arba kai naujas nusikaltimas būna kitokio pobūdžio – skiriasi kaltės forma,
objektas ir pan.6. LAT taip pat pabrėžia, kad BK 55 straipsnis neužkerta kelio kaltininkui, kuris
padaro kelis nesunkius (ar apysunkius) ir sunkų nusikaltimą, sudarančius idealią nusikaltimų
sutaptį, už šiuos nusikaltimus (pavyzdžiui, jeigu už jų padarymą atitinkamų straipsnių sankcijose
alternatyviai su laisvės atėmimo bausme yra numatytos kitos bausmės) teismas gali skirti kitas nei
laisvės atėmimo bausmes. Aišku ir šiuo atveju teismas, atsižvelgdamas į padarytų nusikalstamų veikų
pavojingumą, kaltininko asmenybę, kitas reikšmingas bylos aplinkybes turi įvertinti, ar, paskyrus
kitas nei laisvės atėmimo bausmes, bus įgyvendinta bausmės paskirtis ar tokia bausmė bus teisinga7.
● Asmuo teisiamas pirmą kartą: ir doktrina, ir LAT jurisprudencija atkreipia dėmesį į tai, kad
svarstant klausimą, ar asmuo nusikalto pirmą kartą, būtina turėti galvoje, jog ankstesnės
nusikalstamos veikos padarymo faktas tam tikromis aplinkybėmis praranda savo teisinę reikšmę ir
leidžia teigti, kad asmuo, vėliau padaręs kitą veiką, nusikalto pirmą kartą. Tokia išvada galima, kai
dėl ankstesnės nusikalstamos veikos kilęs baudžiamasis teisinis santykis jau yra visiškai pasibaigęs,
pvz.: nors asmuo padarė dvi pakartotines veikas, tačiau dėl pirmosios suėjo patraukimo
baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas; asmuo už anksčiau padarytą nusikaltimą buvo
nuteistas, tačiau teistumas yra išnykęs ar panaikintas; asmuo anksčiau buvo nuteistas už
baudžiamojo nusižengimo padarymą ir atliko paskirtą bausmę; asmuo anksčiau buvo nuteistas už
nusikalstamą veiką ir nors bausmės neatliko, tačiau suėjo apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo
senaties terminas; asmuo atleistas nuo visos ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos
bausmės pritaikius jam amnestiją arba suteikus malonę; asmuo atleistas nuo baudžiamosios
atsakomybės už ankstesnę veiką BK 36, 37, 39, 391, 392 , 93 straipsnių numatytais pagrindais; asmuo
atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu ir nėra duomenų, kad jis per
vienerius metus padarytų nusikalstamą veiką ar be pateisinamų priežasčių nevykdytų teismo
patvirtinto susitarimo dėl žalos atlyginimo sąlygų bei tvarkos; asmuo atleistas nuo baudžiamosios
atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu ir nėra duomenų, kad jis laidavimo metu būtų padaręs
naują nusikalstamą veiką, ir pan.8.
● BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje alternatyviai su laisvės atėmimo
bausmėmis turi būti numatyta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu (nėra expressis verbis
numatyta BĮ): su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė – yra tokia kurios turinyje nenumatytas laisvės
atėmimas, t. y. viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas

Doktrinoje ir LAT jurisprudencijoje buvo pagrįstai kritikuota tokia teismų praktika, kai taikant BK 55
str. nuostatas paskiriama laisvės atėmimo bausmė, bet jos vykdymas atidedamas vadovaujantis
BK 75 arba 92 str. Baudžiamajame įstatyme nėra nustatyta draudimo skirti laisvės atėmimo
bausmę ir atidėti jos vykdymą, jeigu galima paskirti sankcijoje numatytą kitą švelnesnę bausmę,
bet visais atvejais, o ypač skiriant bausmę asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar
apysunkį tyčinį nusikaltimą (BK 55 straipsnis), kai BK specialiosios dalies straipsnio sankcija
numato ne tik laisvės atėmimą, bet ir kitas alternatyvias bausmes, teismas neturėtų skirti laisvės
atėmimo bausmės ir atidėti jos vykdymą. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnyje numatytas bausmės
vykdymo atidėjimas nėra speciali bausmės rūšis. Bausmių rūšys padariusiam nusikaltimą
pilnamečiui asmeniui pagal eiliškumą nuo švelniausios iki griežčiausios yra išdėstytos BK 42
straipsnio 1 dalyje. BK specialiosios dalies straipsnių sankcijose, numatančiose baudžiamąją
atsakomybę už nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą, dažniausiai nustatomos kelios
alternatyvios bausmės9.

6 LAT kasacinė nutartis Nr. 2K – 88/2008

7 LAT kasacinė nutartis Nr. 2K – 129/2012
8 LAT kasacinė nutartis Nr. 2K – P – 85/2008
9 LAT kasacinė nutartis Nr. 2K – 138/2011
207
© A. M.
3. Bausmės skyrimas pavojingam recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą (BK 56 str.)

Įstatymų leidėjo nuomone, bausmių skyrimo recidyvistui ir pavojingam recidyvistui politika turi būti
orientuota į laisvės atėmimo bausmės taikymą. Recidyvisto ar pavojingo recidyvisto statusas
parodo didesnį nuteistojo asmenybės pavojingumą. Atsižvelgiant į tai BĮ nustatyta specialioji
bausmės skyrimo pavojingam recidyvistui, padariusiam tyčinį nusikaltimą, taisyklė.
BĮ nustato, kad pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu BK
straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės
vidurkis, bausmė. Taikant šias bausmės skyrimo nuostatas nėra reikšminga, ar tyčinis
nusikaltimas buvo baigtas, ar nutrūko rengimosi arba pasikėsinimo stadijoje.
● Nustatant pavojingam recidyvistui skiriamos laisvės atėmimo bausmės konkretų dydį turi būti
atsižvelgiamą į nusikaltimų, už kuriuos yra teisiamas pavojingas recidyvistas, skaičių, pavojingumo
pobūdį, laipsnį, kaltininko asmenybės bruožus, priežastis, dėl kurių anksčiau taikytos poveikio
priemonės nepadarė pozityvaus poveikio
Pagal BK 56 straipsnį pavojingas recidyvas siejamas tik su būtinu laisvės atėmimo bausmės,
viršijančios įstatymo sankcijos vidurkį, skyrimu. Tačiau pažymėtina, kad bausmė, viršijanti
įstatymo sankcijos vidurkį, gali būti skiriama bet kuriam nuteistajam, atsižvelgus į BK 54 straipsnio
1 ir 2 dalyje numatytų sąlygų buvimą ir BK 61 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Asmens
pripažinimo pavojingu recidyvistu panaikinimas nėra būtina sąlyga švelninti bausmę, nes asmens
padarytų nusikaltimų kiekis, jų rūšys, pavojingumas lieka tie patys 10.
● Švelnesnė nei laisvės atėmimo bausmė pavojingam recidyvistui gali būti skiriama tik remiantis BK
62 str. taisyklėmis, arba bylą išnagrinėjus supaprastinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą
įrodymų tyrimą, kaltininkui pripažįstant savo kaltę (BK 641 str.), taip pat jei BK straipsnio sankcijoje
nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (BK 54 str. 3 d.)

4. Bausmės skyrimas už rengimąsi ir pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką (BK 57 str.)

Įstatymų leidėjas, įtvirtinęs nebaigtos NV vertinimą kaip vieną iš skiriamos bausmės

individualizavimo sąlygų, nustatė ir specialiąsias bausmės skyrimo nuostatas. BĮ įtvirtina, kad
rengimasis padaryti sunkų arba labai sunkų nusikaltimą ir pasikėsinimas padaryti NV yra mažiau
pavojingi nei baigtos nusikalstamos veikos padarymas. Pabrėžtina, kad už rengimąsi ir
pasikėsinimą bausmė skiriama bendrąja tvarka, vadovaujantis BK 54 str. 1 ir 2 dalimis; BK 55 str.;
BK 56 str. ir t. t. BĮ nenurodo, kokios konkrečios rūšies bausmė ar jos dydis turi būti skiriama už
rengimąsi ir pasikėsinimą, bet visais atvejais turi būti atsižvelgiama į:
● kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą: veiksmų pavojingumą apibūdina kaltininko padarytos
veikos pavojingumo pobūdis ir laipsnis
● nusikalstamo ketinimo įgyvendinimo laipsnį: ketinimo įgyvendinimo laipsnį lemia stadija, kurioje
nutrūko NV. Paprastai kuo didesnis nusikalstamo ketinimo įgyvendinimo laipsnis, tuo pavojingesne
pripažintina veika. Jei veika nutrūko rengimosi stadijoje, atsižvelgiama į pasikėsinimo pradžios
artumą. Jei veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, atsižvelgiama į veikos pabaigimo ar nusikalstamų
padarinių atsiradimo artumą, taip pat turi būti atsižvelgiama į pasikėsinimo rūšį: baigtas
pasikėsinimas paprastai pripažįstamas pavojingesniu už nebaigtą, nes šiuo atveju asmuo mano, kad
padarė viską, kas buvo numatyta ir būtina įgyvendinant sumanymą
Priežastys, dėl kurių NV nebaigta, tai – objektyvios aplinkybės, t. y. nukentėjusiųjų
pasipriešinimas, teisėsaugos institucijų ar pareigūnų veiksmai. Visoms šioms aplinkybėms turi būti
būdingas bendras požymis – šios aplinkybės turi nepriklausyti nuo kaltininko valios
● BĮ nustato specialųjį bausmės švelninimo atvejį – galimybę paskirtį švelnesnę nei numatyta
įstatymo bausmę, jei atsižvelgus į visas aplinkybes nustatomos atsakomybę lengvinančios
aplinkybės ir bent iš dalies atlyginama ar pašalinama turtinė žala, o veika nutrūko rengimosi arba
pasikėsinimo stadijoje (BK 62 str. 2 d. 4 p.)

10 LAT kasacinė nutartis Nr. 2K – 286 – 696/2016

208
© A. M.
 ● Bausmės švelninimas – teismo diskrecijos teisė, bet ne pareiga

5. Bausmės skyrimas nusikalstamos veikos bendrininkams (BK 58 str.)

Įstatymų leidėjas, įtvirtinęs bendrininkavimo įvertinimą kaip vieną iš bausmės individualizavimo

sąlygų, nustatė ir specialias bausmės skyrimo taisykles. Bendrininkams taikomos bausmės ir
baudžiamojo poveikio priemonės turi būti individualizuotos kiekvienam iš jų, atsižvelgiant į visas
teisiškai reikšmingas aplinkybes. BĮ numatyta, kad bausmė bendrininkams skiriama bendrąja
tvarka, taigi teismas, skirdamas bausmę, privalo vadovautis BK 54 str. 1 ir 2 dalimis; BK 55 str.;
BK 56 str. ir t. t.
● Skiriant bausmę bendrininkams turi būti atsižvelgiama į: kiekvieno asmens kaip bendrininko
dalyvavimo darant NV rūšį, formą, vaidmenį, pobūdį: BK 58 straipsnis papildomai įpareigoja
teismą individualizuoti bausmes nusikaltimą padariusiems bendrininkams, atsižvelgiant į
bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį. Nors
bendrininkų nusikalstamų veiksmų pobūdis, intensyvumas ir indėlis į nusikaltimo padarymą nėra
svarbus visiems bendrininkams kvalifikuojant veiką pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį,
tačiau į šias aplinkybes turi būti atsižvelgta skiriant bausmę11.
● Bendrininko dalyvavimo darant NV rūšis: nustatoma pagal kiekvieno iš bendrininkų tiesiogiai
padarytus veiksmus įgyvendinant nusikalstamą sumanymą. BK įvardija 4 bendrininkų rūšis:
organizatorius, kurstytojas, vykdytojas, padėjėjas. BĮ nenustato, kuris iš bendrininkų yra
pavojingesnis ir turėtų būti baudžiamas griežčiau už kitus bendrininkus. Paprastai atskaitos taškas –
vykdytojo veiksmai, pagal jį vertinamas kitų bendrininkų pavojingumas. Griežtesnės bausmės
paprastai skiriamos nusikaltimo organizatoriams, taip pat asmenims, atlikusiems kelis BK 24
straipsnyje nurodytų bendrininkų vaidmenis, o jeigu nusikaltimą kartu padaro keli vykdytojai – tiems
vykdytojams, kurie intensyviau naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį ar buvo šių veiksmų iniciatoriai 12.
Kurstytojas ir padėjėjas yra mažiau pavojingi už vykdytoją, taigi turėtų būti baudžiami švelniau.
● Bendrininko dalyvavimo darant NV vaidmuo: nustatomas pagal kiekvieno iš bendrininkų
veiksmų reikšmingumą ir indėlį padarant NV.
● Bendrininko dalyvavimo darant NV pobūdis: nustatomas pagal kiekvieno iš bendrininkų veiksmų
pavojingumą, kurį parodo dalyvavimo NV intensyvumas, aktyvumas, vaidmuo.
● Bendrininko dalyvavimo darant NV forma: BĮ nustato 3 bendrininkavimo formas: bendrininkų
grupė, organizuota grupė, nusikalstamas susivienijimas. Organizuota grupė yra pavojingesnė už
bendrininkų grupę, todėl jos nariams už NV padarymą paprastai skiriama griežtesnė bausmė.
Nusikalstamas susivienijimas – pavojingiausia bendrininkavimo forma, todėl jau vien organizavimas
ar dalyvavimas veikloje sudaro atskirą NV sudėtį (BK 249 str.). Susivienijimo nariai paprastai turėtų
būti baudžiami griežčiausiai.
Skiriant bausmę gali būti vertinami tik tie bendrininkų veiksmai, kuriuos apėmė jų tyčia, todėl už
ekscesą asmeniškai atsakyti privalo tik jo vykdytojas. Asmenines savybes apibendrinantys
požymiai yra svarbūs tik skiriant bausmę konkrečiam bendrininkui, taip pat atsakomybę
lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės bei atsakomybę šalinančios aplinkybės.

6. Atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, jų rūšys, teisinė reikšmė

Atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 str.) – aplinkybės, kurios mažina NV arba

kaltininko pavojingumą ir leidžia teismui švelninti baudžiamąją atsakomybę
Vadovaujantis BĮ, teismas nustatęs vien lengvinančias aplinkybes bausmę švelnina. Jei nustatoma
tiek lengvinančių, tiek sunkinančių aplinkybių, teismas atsižvelgdamas į jų kiekį, pobūdį, tarpusavio
santykį, nusprendžia, kurios iš jų yra reikšmingesnės, ir pagal tai taiko griežtesnę arba švelnesnę
bausmės rūšį arba jos dydį. Lengvinančių aplinkybių nustatymas gali būti pagrindu atleisti asmenį

11 LAT kasacinė nutartis Nr. 2K – 7 – 67 – 511/2016

12 LAT kasacinė nutartis Nr. 2K – 167/2014
209
© A. M.
nuo baudžiamosios atsakomybės (BK 39 str; BK 93 str.), skirti švelnesnę nei įstatymo numatytą
bausmę (BK 62 str.).
BĮ išskiria 13 atsakomybę lengvinančių aplinkybių:
● Kaltininkas suteikė nukentėjusiajam pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė arba
bandė išvengti sunkesnių padarinių – ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė parodo veikos
pavojingumo laipsnį ir atspindi kaltininko santykį su padaryta neteisėta veika bei leidžianti įvertinti
jo pastangas užkirsti kelią NV padariniams atsirasti. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kaltininkas
suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti
sunkesnių padarinių tada, kai jis aktyviais veiksmais siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių
visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų 13. Kaltininko suteikiama
pagalba neturi būti formali ir jos suteikimas turi būti atliktas laiku14.
● Kaltininkas prisipažino padaręs NV ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje
dalyvavusius asmenis – tai atsakomybę lengvinanti aplinkybė, apibūdinanti NV subjektą ir rodanti
jo pažiūrų bei dorovinių nuostatų nepastovumą. Pagal teismų praktiką visiškas kaltės pripažinimas
paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais
patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai,
ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus.
Tačiau ši sąlyga neapima kokių nors asmens priedermių pačiam duoti teisinį savo veikos vertinimą,
visiškai sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiama padarytos
veikos kvalifikacija, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių fiksavimu ir kt.
Visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos
veikos, tačiau jie nėra identiški. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien
apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens
savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas,
taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus
padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas žalai atlyginti, jeigu tokia yra padaryta,
padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. 15.
Savanorišku asmens prisipažinimas laikytinas tuomet, kai jis apie tai praneša savo noru, o ne
verčiamas iki ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų. Reikšmingesniu laikytinas savanoriškas
prisipažinimas, kai išreiškiama atgaila dėl padarytos NV, noras išvengti sunkesnių padarinių. Ši
aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą
bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo
nuosprendžio priėmimo. Remiantis teismų praktikoje suformuota taisykle, kaltininko prisipažinimas
padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje
pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio
bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę
lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius,
išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė
parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai
kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan.16.
● Kai kaltininkas savo noru atlygina ar pašalina padarytą žalą – tai tampa atsakomybę
lengvinančia aplinkybe, apibūdinančia NV subjektą ir parodančia jo požiūrį į nukentėjusįjį bei NV
padarytą žalą. Kaltininkas savo noru žalą turi atlyginti iki teismo nuosprendžio priėmimo arba iki
bylos apeliacine tvarka išnagrinėjimo. Kuo anksčiau kaltininkas atlygina ar pašalina žalą, tuo
daugiau reikšmės tai turi skiriant bausmę.
● NV padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties – atsakomybę
lengvinanti aplinkybė, apibūdinanti ne tik objektyvias NV padarymo prielaidas, bet ir subjektą.

13 LAT kasacinė nutartis Nr. 2K – 26 – 648/2019

14 LAT kasacinė nutartis Nr. 2K – 14/2012
15 LAT kasacinė nutartis Nr. 2K – 184 – 697/2019
16 LAT kasacinė nutartis Nr. 2K – 51 – 648/2019
210
© A. M.
 Laikoma tai, jog kaltininkas nusikalstamą veiką padarė dėl labai sunkios ar beviltiškos padėties, tai
reiškia, kad kaltininkui susidėjo tokios gyvenimo aplinkybės, kurios tiesiogiai nulėmė jo elgesį, t. y.
vadovaudamasis savo vertybinėmis orientacijomis, jis taip įvertina konkrečią gyvenimo situaciją,
kad išeitį randa tik darydamas nusikalstamą veiką17. Tačiau jei sudėtinga turtinė padėtis susiklosto
dėl paties kaltininko tyčinių veiksmų (pvz., nuolatinio girtavimo, narkotikų vartojimo, įvairių
neteisėtų veiksmų atlikimo ir pan.), dėl to kilęs jo apsisprendimas padaryti nusikalstamą veiką negali
būti pripažintas lengvinančia aplinkybe18. Svarbu pažymėti, kad beviltiška kaltininko padėtis – fakto
klausimas, nustatomas konkrečiu atveju atsižvelgiant į visą bylos medžiagą
● Veika, padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina
baudžiamosios atsakomybės – tai atsakomybę lengvinanti aplinkybė, apibūdinanti objektyvias NV
padarymo prielaidas. Poveikis asmeniui gali būti daromas tiek ir tiesiogiai, tiek ir grasinant ar
smurtaujant jo artimųjų atžvilgiu
● Veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys –
tai atsakomybę lengvinanti aplinkybė, apibūdinanti objektyvias NV padarymo prielaidas. Veika
dažniausiai padaroma, kaip reakcija į provokuojamus ar rizikingus nukentėjusiojo veiksmus.
Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti
nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali pasireikšti įžeidimu, smurtu ar
kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis 19.
Rizikingu laikytinas toks kaltininko elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina pradėti NV prieš
jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai mano, kad jo elgesys neišprovokuos kaltininko.
Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio
asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms,
buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti
veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį20.
● Veika, padarytą pažeidžiant atsakomybę šalinančių aplinkybių, išskyrus būtinąją gintį,
teisėtumo sąlygas – yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nusakanti būdą, kuriuo buvo padaryta
veika, ir kartu parodanti santykį su jo padaryta NV. Tai pripažįstama lengvinančia aplinkybe,
kadangi kaltininkas NV padaro dėl pozityvių ir įstatymų leidėjo skatintinų veiksmų atlikimo, bet
peržengiant jų teisėtumo ribas
● Veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato
atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą – aplinkybė, apibūdinanti būdą, kaip buvo
padaryta NV, bei rodanti kaltininko ir jo padarytos NV santykį. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė
gali būti tada, kai kaltininkas veiką padaro peržengdamas būtinosios ginties ribas, o BĮ nustato
atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą. Pažymėtina, kad būtinosios ginties ribų
peržengimas yra galimas tik veikiant būtinosios ginties situacijoje, kurios vienas požymių –
pavojingo, akivaizdaus ir realaus kėsinimosi buvimas 21. Atsakomybė už būtinosios ginties ribų
peržengimą gali būti taikoma tik tais atvejais, kai gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir
pavojingumo, ir dėl to užpuolikas tiesiogine tyčia yra nužudomas arba sunkiai sutrikdoma jo sveikata
● Veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai
– tai atsakomybę lengvinanti aplinkybė, apibūdinanti NV padarymo situaciją ir subjektą. Didelis
susijaudinimas pripažįstamas lengvinančia aplinkybe tik tada, jei jis pasiekė fiziologinio afekto
laipsnį, kuris atsirado dėl neteisėtų pačio nukentėjusiojo veiksmų. Fiziologinis afektas – tai ypatinga
emocinė būsena, kai iš dalies aptemsta sąmonė ir susilpnėja savitvarda, bet neprarandamas gebėjimas
suprasti savo veiksmų ir valdyti jų. Afektas dažniausiai iškyla staiga kritinėse situacijose, kai žmogui
tampa sunku surasti tinkamą išeitį. Tai – fakto klausimas. Neteisėtais nukentėjusiojo veiksmais
pripažįstami bet kokie prieš kaltininką ar kitą asmenį nukreipti priešingi teisei veiksmai, kurie gali

17 LAT kasacinė nutartis Nr. 2K – 138 – 303/2017

18 LAT kasacinė nutartis Nr. 2K – 369 – 942/2015
19 LAT kasacinė nutartis Nr. 2K – 24 – 895/2017
20 LAT kasacinė nutartis Nr. 2K – 287 – 697/2017
21 LAT kasacinė nutartis Nr. 2K – 162 – 697/2016
211
© A. M.
 reikštis kėsinimusi į kaltininko ar kito asmens gyvybę ir sveikatą, turtą, smūgių sudavimu,
kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti fizinį smurtą,
tyčiojimusi, įžeidimu, šantažu ir pan.22. Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis,
teismas atsižvelgia į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės ir
dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę, orumą ir pan.23
● Veiką padarė ribotai pakaltinamas asmuo – tai atsakomybę lengvinanti aplinkybė, apibūdinanti
NV subjektą. Ribotą pakaltinamumą apibrėžia BK 18 str. Pagal BK 18 straipsnio 3 dalį asmuo,
padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir teismo pripažintas ribotai pakaltinamu, atsako pagal
baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama, remiantis BK 59 straipsniu. Ši
įstatymo nuostata nėra imperatyvi, t. y. ji ne įpareigoja, o tik suteikia teismui teisę švelninti bausmę
asmeniui, pripažintam ribotai pakaltinamu24.
● Veika, padaryta asmens, kurio būklė beviltiška, prašymu – atsakomybę lengvinanti aplinkybė,
apibūdinanti ne tik nukentėjusiojo, bet ir kaltininko asmenybę. Tokiais atvejais dažniausiai NV
padaroma iš gailesčio ar noro palengvinti kito asmens padėtį. Būklės beviltiškumas yra fakto
klausimas, nustatomas konkrečioje byloje. Svarbu, kad ir nukentėjusysis ir kaltininkas suprastų
sveikatos būklės beviltiškumą
● Veiką padarė prieš jo valią nugirdytas ar apsvaigintas asmuo – tai atsakomybę lengvinanti
aplinkybė, apibūdinanti NV subjektą ir pagrindines priežastis, dėl kurių buvo padaryta NV. Šiuo
atveju apsvaiginimas yra trumpalaikė būsena, atsirandanti prieš asmens valią apgaulės būdu,
pavartojant prieš asmenį psichinį ar fizinį smurtą.
● Nepavykęs savanoriškas atsisakymas padaryti nusikalstamą veiką – yra atsakomybę lengvinanti
aplinkybė, apibūdinanti NV subjektą ir jo požiūrį į daromą NV. Nepavykęs savanoriškas atsisakymas
baigti NV bus tada, kai asmuo, suvokdamas, kad gali pabaigti daryti NV, siekia atsisakyti baigti
pradėtą NV savo noru, bet jam to padaryti nepavyksta dėl ne nuo jam priklausančių tikrovėje
pasireiškiančių aplinkybių.

Atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas turi teisę pripažinti
atsakomybę lengvinančiomis ir kitas, BĮ nenurodytas aplinkybes. BK 59 straipsnio 2 dalyje
įtvirtinta bausmę skiriančio teismo teisė pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir
kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Tai reiškia, kad atsakomybę lengvinančių
aplinkybių sąrašas nėra išsamus, teismas turi teisę pripažinti lengvinančiomis ir kitas aplinkybes,
kurios parodo mažesnį padarytos nusikalstamos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą.
Šiame kontekste pažymėtina, kad tais atvejais, kai kaltininkas pareiškia atsiprašantis nukentėjusio
asmens, būtina atsižvelgti, ar toks atsiprašymas nėra formalus, ar jis išplaukia iš kritiško savo
nusikalstamo elgesio vertinimo ir tikrai parodo mažesnį jo asmenybės ir padarytos nusikalstamos
veikos pavojingumą. Taigi, darant išvadą apie atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą,
nepakanka formalaus ar tik deklaratyvaus kaltininko prisipažinimo ar pareiškimo, kad jis atsiprašo,
gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad, įvertinus nusikalstamos
veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, kaltininko asmenybę, aplinkybė, kad jis atsiprašė
nukentėjusio asmens, negali būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia ir vadovaujantis BK 59
straipsnio 2 dalies nuostata. Teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi ir
atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir
dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis,
sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiesiems tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo,
o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios 25. Tokiomis aplinkybėmis
taip pat gali būti pripažintas senyvas kaltininko amžius, sunki liga, sunkios šeimyninės aplinkybės
ir kt. Teismas, skirdamas bausmę negali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis tokių aplinkybių,
kurios yra įvardintos kaip NV sudėties požymis

22 LAT kasacinė nutartis Nr. 2K – 538 – 788/2015

23 LAT kasacinė nutartis Nr. 2K – 7 – 54 – 677/2015
24 LAT kasacinė nutartis Nr. 2K – 137 – 693/2017
25 LAT kasacinė nutartis Nr. 2K – 176 – 222/2019
212
© A. M.
Atsakomybę sunkinančios aplinkybės (60 str.) – tai aplinkybės, kurios didina NV arba
kaltininko pavojingumą ir leidžia teismui griežtinti baudžiamąją atsakomybę
Šių aplinkybių buvimas paprastai užkerta kelią ANBA arba atleidimui nuo bausmės vykdymo ir
nulemia griežtesnės bausmės paskyrimą. Atsakomybę sunkinančios aplinkybės yra svarbus
kriterijus baudžiamosios atsakomybės individualizavimui, kadangi šių sunkumo laipsnis nėra
vienodas, taigi dėl jų įtakos kaltininko baudžiamajai atsakomybei sprendžia teismas kiekvienu
konkrečiu atveju.
BĮ išskiria tokias atsakomybę sunkinančias aplinkybes:
● Veiką padarė bendrininkų grupė – tai atsakomybę sunkinanti aplinkybė, apibūdinanti NV
padarymo formą. Įstatymų leidėjas tokia forma padarytą NV laiko pavojingesne nei padarytą vieno
asmens. BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nurodyta, kad veikos padarymas veikiant
bendrininkų grupe yra kaltininko atsakomybę sunkinanti aplinkybė, tačiau teismas, atsižvelgdamas į
kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, gali nepripažinti šios
aplinkybės sunkinančia. Tai reiškia, kad sprendimas dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo
priimamas tik tuo atveju, kai faktinės aplinkybės byloja apie realizuotų nusikalstamų veiksmų ir
paties nuteistojo didesnį pavojingumą26. Skiriant bausmę atsižvelgiama į neteisėto kiekvieno asmens
elgesio įtaką nusikalstamų tikslų įgyvendinimui bei atsiradusiems padariniams.
● Veiką padarė organizuota grupė – tai atsakomybę sunkinanti aplinkybė, lemianti daug
pavojingesnę NV padarymo formą. Tokia NV padarymo forma suteikia bendrininkams daugiau
galimybių įgyvendinti nusikalstamą sumanymą, geriau paslėpti NV pėdsakus ir pan,
● Veika padaryta dėl chuliganiškų ar savanaudiškų paskatų – tai dvi atsakomybę sunkinančios
aplinkybės, charakterizuojančios kaltininko asmenybę bei parodančios neigiamus jo veikos stimulus.
Tokios paskatos leidžia daryti prielaidą, kad asmuo yra pasirengęs bet kokiu būdu, netgi ir
darydamas NV įgyvendinti savo egoistinius siekius, todėl tokia asmenybė vertintina kaip
pavojingesnė. Chuliganiškos paskatos – tai tyčiniai asmens veiksmai, šiurkščiai pažeidžiantys
viešąją tvarką, rodantys visuomenės negerbimą, elementarių moralės normų niekinimą.
Savanaudiškos paskatos – tai asmens siekimas gauti bet kokios turtinės naudos arba išvengti
materialinių išlaidų.
● Veika padaryta kankinant nukentėjusį asmenį ar tyčiojantis iš jo – tai atsakomybę sunkinanti
aplinkybė, parodanti pavojingesnį NV padarymo būdą ir neigiamus kaltininko asmenybės bruožus, jo
negailestingumą ir pan. Kankinimas – tai tam tikrą laiką trunkantys veiksmai, sukeliantys didelių
fizinių, dvasinių kančių nukentėjusiajam tiesiogiai jo kūnui arba sudarantys sąlygas kilti tokioms
kančioms (skausmo, alkio, šalčio ir kt.). Gali būti sukeliamos tiek fizinės, tiek psichinės kančios,
pavyzdžiui, nukentėjusiojo akivaizdoje kankinant jo artimuosius. Tyčiojimasis iš nukentėjusiojo –
kaltininko šiurkščia, ciniška forma atliekami veiksmai, iš esmės prieštaraujantys moralės ir dorovės
principams. Šiais veiksmais siekiama pažeminti nukentėjusiojo garbę, orumą, sukelti dvasinių
kančių.
● Veika padaryta mažamečiui – yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, apibūdinanti NV
nukentėjusįjį, taip pat parodanti neigiamas dorovines NV subjekto nuostatas. Mažamečiais
pripažįstami visi asmenys, nesulaukę 14 m. Mažamečiams BĮ suteikiama didesnė apsauga, kadangi
šie dėl savo nesubrendimo tik ribotai geba naudotis savo teisėmis ir apginti savo interesus. Ši
aplinkybė, pripažįstama sunkinančia tik, jei kaltininkas žinojo, kad nukentėjusysis nėra sulaukęs 14
m.
● Veika padaryta asmeniui, kuris dėl ligos, neįgalumo, senatvės ar kitų priežasčių buvo
bejėgiškos būklės, be jo prašymo arba veika padaryta nepilnamečiam asmeniui, pasinaudojus
jo priklausomumu ar piktnaudžiaujant pasitikėjimu, autoritetu ar įtaka – yra dvi atskiros
atsakomybę sunkinančios aplinkybės, apibūdinančios NV nukentėjusįjį bei parodančios negatyvias
moralines NV subjekto nuostatas, nes NV auka pasirenkamas asmuo, kuris dėl savo amžiaus ar kitų
savybių negali kaltininkui pasipriešinti. Bejėgiškumo būklė – tokia asmens būsena, kai savo fizinės

26 LAT kasacinė nutartis Nr. 2K – 372 – 697/2017

213
© A. M.
 ar psichinės būsenos (pvz. ligos, autoriteto, įtakos), jis negali pasipriešinti kaltininkui, suprasti jo
daromų veiksmų pobūdžio. Skiriamas fizinis ir psichinis bejėgiškumas. Ši aplinkybė gali būti
pripažinta sunkinančia tik jei kaltininkas, darydamas NV, žinojo apie nukentėjusiojo bejėgišką būklę
ir tyčia ja pasinaudojo. Pasinaudojimas nepilnamečio priklausomumu arba piktnaudžiaujant
pasitikėjimu, autoritetu ar įtaka – pripažįstamas, kai nukentėjusįjį su kaltininku sieja tam tikras
formalus ar neformalus ryšys, kuriam esant nuo kaltininko valios priklauso esminių nukentėjusiojo
poreikių, interesų patenkinimas. Nepilnamečio priklausomumas arba pasitikėjimas, autoritetas ar
įtaka gali būti grindžiamas materialiniu, darbiniu, valdžios priklausomumu, taip pat formaliu (pvz.
mokytojo – mokinio, trenerio – sportininko santykiai) ir neformaliu (pvz. draugų grupės lyderio –
eilinio nario santykiai), pasitikėjimu, autoritetu, įtaka.
● Veika padaryta nėščiai moteriai, kai akivaizdu kad ji nėščia – yra atsakomybę sunkinanti
aplinkybė, apibūdinanti NV nukentėjusiąją ir parodanti NV subjekto požiūrį į nėščią moterį, ypatingą
nepagarbą jai. Nėščios moters padėtis yra išskirtinė fiziologiniu, psichologiniu, socialiniu požiūriais,
todėl tokia moteris itin gerbiama visuomenėje, todėl įstatymų leidėjas BĮ saugo tokios moters
interesus, teises ir jos nešiojamą vaisių. Ši aplinkybė pripažintina sunkinančia tik, jei nėštumas buvo
akivaizdus ir kaltininkas žinojo, kad nukentėjusioji yra nėščia
● Veika padaryta pasinaudojant visuomenine ar kito asmens nelaime – yra atsakomybę sunkinanti
aplinkybė, apibūdinanti objektyviuosius NV požymius ir kaltininko asmenybę, kurią šiuo atveju
sunkina ne padarytos žalos dydis, o NV padarymo aplinkybės. Visuomeninė nelaimė – karas,
epidemija, potvynis, žemės drebėjimas ir pan. Asmeninė nelaimė – artimųjų netektis, gaisras, sunki
liga ir pan . ir šių įvykių priežastis nėra neteisėti pačio nukentėjusiojo veiksmai. Nors
baudžiamajame įstatyme nėra apibrėžta kito asmens nelaimės sąvoka, apeliacinio teismo teisėjų
kolegija mano, kad tokia nelaime turėtų būti laikomi įvykiai, kurie skaudžiai susiję su nukentėjusiojo
ar jam artimų žmonių interesais, ir šių įvykių priežastis nėra paties nukentėjusiojo neteisėti
veiksmai27. Ši aplinkybė pripažintina sunkinančia tik jei kaltininkas suprato, kad nusikalstamiems
tikslams pasiekti sąmoningai pasinaudojo visuomenine ar kito asmens nelaime
● Veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką
veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui – tai
atsakomybę sunkinanti aplinkybė, apibūdinanti NV subjektą. Šios atsakomybę sunkinančios
aplinkybės turinį sudaro du tarpusavyje susiję momentai: a) kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo
alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir b) apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos
padarymui, girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį
realizuoti28. Ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė konstatuojama nepriklausomai nuo kaltininko
neblaivumo laipsnio, svarbu, kaip minėta, šiai aplinkybei, kaip sunkinančiai kaltininko atsakomybę,
nustatyti, kad kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ir kad šis apsvaigimas turėjo įtakos
nusikalstamos veikos padarymui29. Jei nusikalstamas sumanymas susiformavo iš anksto, nustačius
išankstinę tyčią padaryti NV, tokiu atveju alkoholio vartojimas nelemia apsisprendimo padaryti NV
ir turi būti nepripažįstamas sunkinančia aplinkybe.
● Veika padaryta visuotinai pavojingu būdu arba naudojant sprogmenis, sprogstamąsias
medžiagas arba šaunamuosius ginklus – yra dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės,
apibūdinančios NV padarymo būdą ir priemones, kaltininko, pasirinkusio savo nusikalstamam tikslui
pasiekti pavojingiausias priemones, asmenybę. Visuotinai pavojingi būdai – sprogdinimai,
padegimai, užtvindymai ir pan.
● Dėl padarytos veikos atsirado sunkių padarinių arba kilo reali grėsmė nukentėjusio asmens
gyvybei – dvi savarankiškos atsakomybę sunkinančios aplinkybės, apibūdinančios NV
objektyviosios pusės požymį – padarinius. Sunkūs padariniai – dažniausiai materialūs, pavyzdžiui,
fizinė žala asmeniui (nužudymas, sunkus sveikatos sutrikdymas), didelė turtinė žala, padariniai

27 Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis Nr. 1A – 73/2006

28 LAT kasacinė nutartis Nr. 2K – 334 – 699/2017
29 LAT kasacinė nutartis Nr. 2K – 200 – 648/2016
214
© A. M.
 valstybės politikai, viešiesiems interesams ir pan. Sunkinančia aplinkybe pripažįstami tik tie sunkūs
padariniai, kurie gerokai viršijo BĮ numatytus privalomus NV padarinius.
● Veika padaryta siekiant išreikšti neapykantą asmenų grupei ar jai priklausančiam asmeniui
dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės,
socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų – atsakomybę sunkinanti aplinkybė,
apibūdinanti NV subjektyviosios pusės požymį – tikslą, taip pat parodanti negatyvias,
diskriminacinio pobūdžio dorovines kaltininko nuostatas. Sunkinančia aplinkybe pripažįstamos tik
situacijos, kai sumanymas išreikšti neapykantą iškilo iš anksto ir nustatyta buvusi išankstinė tyčia
padaryti NV
● Veiką padarė recidyvistas – yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, apibūdinanti NV subjektą.
Nusikaltimų recidyvo, taip pat recidyvisto sąvoka yra apibrėžta BK 27 straipsnio 1 dalyje (2015 m.
kovo 19 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1554). Joje nurodoma, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai
asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį
neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių
nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Aiškinant šias nuostatas kasacinės instancijos teismo
praktikoje pažymėta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimų recidyvas (asmens laikymas
recidyvistu) yra siejamas su naujo tyčinio nusikaltimo padarymu, jei naujas tyčinis nusikaltimas yra
padaromas neišnykus teistumui ar jo nepanaikinus už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą
(kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187/2014). Todėl pagal BK 27 straipsnio 1 dalies
prasmę nusikaltimų recidyvas konstatuojamas ir asmuo yra laikomas recidyvistu nuo to momento,
kai jis, turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažįstamas padaręs naują tyčinį
nusikaltimą. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad nusikaltimų recidyvo atveju asmuo yra
laikomas recidyvistu savaime, todėl teismas, skirtingai nei pavojingo recidyvo atveju (BK 27
straipsnio 3 dalis), šiuo klausimu atskiro sprendimo nepriima (kasacinė nutartis baudžiamojoje
byloje Nr. 2K-459/2012). Atitinkamai teismas tame pačiame nuosprendyje gali konstatuoti
nusikaltimų recidyvą, o asmenį, padariusį tokius nusikaltimus, laikyti recidyvistu ir į tai atsižvelgti
jam individualizuojant bausmę (t. y. pripažinti recidyvą sunkinančia aplinkybe)30.

Atsakomybę sunkinančių aplinkybių sąrašas yra baigtinis, todėl teismas negali pripažinti
atsakomybę sunkinančiomis tokių aplinkybių, kurios nėra konkrečiai įvardintos BĮ. Teismas
skirdamas bausmę neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įvardinta kaip NV
sudėties požymis

Bausmės skyrimas, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (arba) sunkinančių aplinkybių (BK
61 str.)
Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kaip vieną iš
bausmės individualizavimo sąlygų, nustatė 3 specialias su jomis susijusias bausmės skyrimo
taisyklės:
1. Teismas įpareigojamas nustatyti šių aplinkybių buvimo faktą, t. y. ar yra tik sunkinančių,
ar yra tik lengvinančių, ar yra ir sunkinančių ir lengvinančių atsakomybę aplinkybių, ir
įvertinti kiekvienos iš jų reikšmę. Jei atsakomybe lengvinančia aplinkybe pripažįstama
aplinkybė, nenurodyta BK 59 str, šis pripažinimas privalo būti teismo motyvuotas
Teismas įpareigojamas įvertinti šias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį, tarpusavio santykį, taip pat kitas
BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. Sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių įvertinimas parodo jų
teisinę reikšmę bausmės skyrimui, aplinkybių pobūdis – parodo šių aplinkybių santykį su atskirais
NV sudėties elementais. Visa tai įvertinęs teismas motyvuotai paskiria švelnesnę arba griežtesnę
bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio

30 LAT kasacinė nutartis Nr. 2K – 7 – 85 – 303/2017

215
© A. M.
 BĮ iš principo apibrėžia tik laisvės atėmimo bausmės dydžio vidurkio nustatymo būdą, nes tik šios
bausmės minimalūs ir maksimalūs dydžiai yra nustatyti BK straipsnio sankcijoje. Laisvės atėmimo
vidurkio nustatymas grindžiamas sankcijos medianos vidurkiu ir apskaičiuojamas sudedant minimalų
ir maksimalų sankcijoje numatytą bausmės dydį ir gautą rezultatą dalina pusiau. Apskaičiuojant
nepilnamečiui už nusikaltimo padarymą skiriamos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, BK 61
straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad nustatant įstatyme numatytos bausmės vidurkį, sudedamas
minimalus ir maksimalus straipsnio sankcijoje numatytas bausmės dydis ir gautas rezultatas
padalijamas pusiau, taikoma atsižvelgiant į BK XI skyriuje (BK 80–93 straipsniai) nustatytus
nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus. Tai reiškia, kad, nustatant nepilnamečiui
skiriamos laisvės atėmimo bausmės minimalų ir maksimalų dydžius, turi būti vadovaujamasi ne tik
sankcijoje nurodytomis ribomis, bet ir BK 91 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad kai skiriama
laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos
šio kodekso straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje, bei BK 90 straipsnio 5 dalimi,
kurioje nustatyta, kad „Laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti dešimties metų“ 31.
Taigi, kai teismas nustato tik atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jis turi skirti švelnesnę bausmės
rūšį, o jei skiriama laisvės atėmimo bausmė – ji paprastai skiriama mažesnė nei sankcijos vidurkis, o
jei nustatoma tik sunkinančių aplinkybių arba jos pripažįstamos reikšmingesnėmis, skiriama
griežtesnė bausmės rūšis, o jei skiriama laisvės atėmimo bausmė – ji paprastai skiriama didesnė nei
sankcijos vidurkis. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK
specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau
reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas
nuo jos vidurkio; šios dispozicijos traktavimas, kaip reikalaujančios skirti bausmę, didesnę negu
taikomo BK straipsnio sankcijoje numatytos tam tikros bausmės rūšies vidurkis nėra tikslus, nes
perkelia akcentą nuo bausmės dydžio apskaičiavimo metodo į patį bausmės dydį; įstatymo tekstas
įsakmiai nereikalauja skirti tik tokią bausmę, kuri yra didesnė už sankcijoje numatytą jos vidurkį, –
tai matyti ir iš sisteminio BK normų aiškinimo. Teisinga bausmė paskiriama nebūtinai pirmiausia
kreipiant dėmesį į aritmetinį sankcijoje numatytų bausmių vidurkį, o kruopščiai vertinant
nusikalstamą veiką ir ją padariusį asmenį32.

2. Teismas įpareigojamas skirti ne didesnę nei straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą

nustatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su ja nesusijusią bausmę, jei: 1)
kaltininkas savo noru prisipažino padaręs NV, ir 2) kaltininkas nuoširdžiai gailisi, ir 3)
kaltininkas aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą, ir 4) nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių

3. Ši taisyklė skirta organizuoto nusikalstamumo kontrolei ir prevencijai. Pagal šią taisyklę, yra
galimybė švelninti bausmę ir skirti ne didesnę nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, laisvės
atėmimo bausmę asmeniui, dalyvavusiam tyčia nužudant, jei nustatomos šios aplinkybės: 1)
kaltininkas prisipažino dėl visų savo padarytų NV ir 2) aktyviai padėjo atskleisti organizuotos
grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytą tyčinį nužudymą. Ši bausmės švelninimo
taisyklė – teismo diskrecijos teisė, be to negali būti taikoma tyčinio nužudymo organizatoriui, org.
grupės ar susivienijimo vadovui ar organizatoriui

7. Švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės skyrimas (BK 62 str.)

Įstatymų leidėjas laikydamasis konstitucinių teisinės valstybės ir teisingumo principų, siekdamas

užtikrinti teisingos bausmės paskyrimą, įgyvendindamas bausmės individualizavimo principą, BĮ
nustatė specialiuosius, išimtinius švelnesnės bausmės, nei numatyta BĮ, skyrimo atvejus:
● Švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimas (BK 62 str.) – tai teismo diskrecijos
teisė, bet ne pareiga. BK 62 straipsnyje nustatyta šios bendrosios taisyklės išimtis: teismas turi teisę

31 LAT kasacinė nutartis Nr. 2K – 307 – 507/2015

32 LAT kasacinė nutartis Nr. 2K – 7 – 2/2007
216
© A. M.
 skirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje nustatyta, bausmę tada, kai, jo nuomone, švelniausia BK
straipsnio sankcijoje numatyta bausmė yra per griežta ir bausmės paskirtis gali būti pasiekta
paskyrus švelnesnę bausmę. Tačiau skirdamas švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, teismas
turi ne tik išvardyti nustatytas BK 62 straipsnio atitinkamos dalies taikymo sąlygas bet ir pagrįsti,
kokios kitos bylos aplinkybės leidžia taip švelninti bausmę. Nustatydamas kitas bylos aplinkybes,
leidžiančias švelninti bausmę, teismas pirmiausia turi atsižvelgti į tokias baudžiamosios bylos
aplinkybes, kurios mažina kaltininko asmenybės arba padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą,
kaltininko socialinius ryšius ar pan.33. BĮ įtvirtina 3 alternatyvius pagrindus, kuriuos nustačius
galima taikyti švelnesnę nei, numatyta įstatymo, bausmę:

Pirmasis pagrindas. Jį sudaro trijų visuma sąlygų, apibūdinančių kaltininko elgesį po NV padarymo:
1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką,
prisipažįsta ją padaręs, ir 2) nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padeda ikiteisminiam tyrimui bei
teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą
turtinę žalą.

Antrasis pagrindas. Jį sudaro trijų sąlygų visuma: 1) yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių
(bent dvi); ir 2) bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta; ir 3) a)
kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti,
arba b) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos
bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba c) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant
nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba d) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar
pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba e) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties
ribas, arba f) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo,
būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo,
gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas (taip pat – įsakymo
vykdymo)

Trečiasis pagrindas. Jį sudaro trijų sąlygų visuma: 1) asmuo, dalyvavęs tyčia nužudant, jeigu jis
prisipažino dėl visų savo padarytų NV; ir 2) aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar
nusikalstamo susivienijimo narių padarytą tyčinį nužudymą; ir 3) a) nužudymas padarytas dėl
grasinimo ar prievartos arba b) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo nužudant buvo
antraeilis, arba c) veika nutrūko rengiantis nužudyti ar kėsinantis nužudyti

Teismas, nustatęs bent vieną švelnesnės, negu numatytą įstatymo, bausmės skyrimo pagrindą
sudarančias sąlygas ir aplinkybes savo nuožiūra gali pasirinkti vieną iš trijų bausmės švelninimo
būdų:
1) paskirti mažesnę bausmę, negu numatyta straipsnio sankcijos, pagal kurį kvalifikuojama
NV, mažiausia bausmė – skiriama tik terminuoto laisvės atėmimo bausmės atveju, kai jos
minimalus dydis apibrėžtas sankcijoje. Švelninant bausmę negalima viršyti minimalaus 3 mėn.
laisvės atėmimo bausmės dydžio.
2) paskiriama mažesnė nei nustatyta baudos bausmė (BK 47 str. 3, 4, 6 d.) arba mažesnė nei
nustatyta baudos bausmė nepilnamečiui (BK 90 str. 3 d.); paskiriama mažesnė nei nustatyta
laisvės atėmimo bausmė pavojingam recidyvistui – reiškia, kad pavojingam recidyvistui gali būti
neskiriama griežtesnė nei sankcijos vidurkis bausmė (netaikoma BK 56 str. 2 d.). Net ir švelninant
bausmę pavojingam recidyvistui, teismas yra įpareigotas už tyčinio nusikaltimo padarymą skirti jam
laisvės atėmimo bausmę.
3) paskiriama švelnesnės rūšies bausmė, nei numatyta sankcijoje už padarytą NV

● Bausmės skyrimas bylą išnagrinėjus supaprastinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą

įrodymų tyrimą (BK 641 str.) – šios bausmės skyrimo taisyklės pagrindinė paskirtis – baudžiamojo
proceso pagreitinimas, o to siekiant įtvirtinama privilegija tam tikriems kaltininkams, kurie
33 LAT kasacinė nutartis Nr. 2K – 7 – 428/2010
217
© A. M.
 prisipažino kaltais dėl numatytos bausmės švelninimo galimybės. BĮ nustato, kad kaltininkui
bausmė sumažinama 1/3, jei: 1) asmuo prisipažįsta esąs kaltas ir 2) baudžiamoji byla a)
išnagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ar b) atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, arba c)
baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu.

Pagreitinto proceso tvarka (BPK 426 str.) – jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės yra
aiškios, o baudžiamoji byla dėl tos veikos padarymo turi būti nagrinėjama apylinkės teisme,
prokuroras ikiteisminio tyrimo pradžios dieną arba ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo
ikiteisminio tyrimo pradžios dienos gali kreiptis į teismą, kuriam ta byla teisminga, su pareiškimu dėl
bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka. Šis institutas gali būti taikomas baudžiamiesiems
nusižengimams, neatsargiems, tyčiniams nesunkiems, apysunkiems ir sunkiems nusikaltimams.
Proceso užbaigimas baudžiamuoju įsakymu (BPK 418 str.) – dėl nusikalstamų veikų, už kurių
padarymą gali būti skiriama kaip vienintelė ar alternatyvinė bet kuri bausmė, išskyrus atvejus, kai už
nusikalstamą veiką gali būti skiriamas tik terminuotas laisvės atėmimas ar laisvės atėmimas iki
gyvos galvos, nagrinėjimo teisme gali nebūti, o bausmė paskiriama teismo baudžiamuoju įsakymu.
Teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo procesas taikomas tik tais atvejais, kai kaltininkas atlygina
ar pašalina padarytą žalą, jeigu žala buvo padaryta, arba įsipareigoja tokią žalą atlyginti ar pašalinti
Sutrumpintas įrodymų tyrimas (BPK 273 str.) – jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs
labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs
kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba
tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį gali būti
nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu
įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas

Teismų praktikoje nurodyta, kad šios taisyklės taikymas įstatymų leidėjo valia yra nukreiptas tik į
ateitį, ji negali būti suprantama kaip grįžtamąją galią turintis ir bausmę švelninantis BĮ (2A-7-
1/2014). Ši bausmės švelninimo taisyklė gali būti taikoma skiriant bausmę ir JA (2K-164-895/2018)

● Bausmės skyrimas, kai sankcijoje numatyta bausmė prieštarauja teisingumo principui (BK 54
str. 3 d.)
Įstatymų leidėjas siekdamas įgyvendinti teisingumo principą skiriant bausmę įtvirtino išimtinę
bausmės švelninimo taisyklę. Ši taisyklė suteikia teismui plačiausią diskrecijos teisę parinkti
bausmės rūšį ir jos dydį vadovaujantis teisingumo principu. Ši taisyklė reiškia, kad teismas, įvertinęs
NV pavojingumą ir visas kitas bylos aplinkybes, ir padaręs išvadą, kad kaltininkui skirtina sankcijoje
nustatyta švelniausia bausmės rūšis ar jos dydis nėra teisingi, gali motyvuotai skirti švelnesnę nei,
sankcijoje numatytą, bausmės rūšį ar jos dydį

Kasacinėje jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3

dalies nuostatas, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje nurodytos
bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo
principui. Taigi teismo sprendimas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį gali būti priimtas pirmiausia
atsižvelgus į konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visumą. Iš esmės turi būti nustatyta tokia
aplinkybių visuma, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai
gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau ji nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2
dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą34

Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad skirti švelnesnę, nei
įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę teismas gali nustatęs išimtines bylos aplinkybes, leidžiančias
spręsti, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštaraus teisingumo
principui. Tai, kad galimybė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas atsiranda tada, kai teismas

34 LAT kasacinė nutartis Nr. 2K – P – 18 – 648/2016

218
© A. M.
 nustato išskirtines aplinkybes, rodančias, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieštarauja
teisingumo principui35

BK 54 straipsnio 3 daliai taikyti labai svarbi yra kaltininko asmenybė, kurios vertinimas gali
suponuoti išvadą, kad net minimalios įstatymo sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės
paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas; vertinant
kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio
priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos
veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo36

Aplinkybėmis, leidžiančiomis taikyti BK 54 str. 3 d. taip pat gali būti pernelyg ilgas baudžiamasis
procesas, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas ir nukentėjusiojo atleidimas, antraeilis kaltininko
vaidmuo NV daryme

8. Bausmių skyrimas už kelias nusikalstamas veikas

Skirdamas bausmę už kelias NV teismas iš pradžių kvalifikuoja kiekvieną NV pagal BK straipsnį ar

jo dalį. Po to, vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, paskiria bausmę už
kiekvieną iš NV atskirai, o vėliau – galutinę subendrintą bausmę. Teismas galutinę subendrintą
bausmę skiria už atskiras NV paskirtų bausmių apėmimo, visiško arba dalinio sudėjimo būdu.
Bausmių bendrinimo tvarką, išskyrus apėmimą, parinkti – yra teismo diskrecijos teisė
● Apėmimas – subendrinant bausmes apėmimo būdu griežtesnė bausmė apima švelnesnę ir galutinė
subendrinta bausmė prilygsta griežčiausiajai. Tik apėmimo būdu subendrinti bausmes galima, kai:
1) yra idealioji NV sutaptis – kai viena veika (poelgiu) kaltininkas padaro 2 ar daugiau NV, kurių
sudėtys nurodytos skirtinguose BK SD straipsniuose, taip pat tie atvejai, jei per itin trumpą laiką
viena po kitos padaromos kelios NV, įgyvendinant vieningą sumanymą
2) padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos
skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms
3) už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas
iki gyvos galvos

● Sudėjimas – teismas skirdamas galutinę bausmę visiškai ar iš dalies sudeda bausmes, paskirtas už
atskiras NV. Prieš sudėdamas bausmes teismas pagal BK 65 str. nurodytas bausmių sudėjimo ir
keitimo taisykles, išrenka griežčiausią bausmės rūšį iš paskirtų už vieną iš NV, po to į tokią
griežčiausios rūšies bausmę pakeičia visas kitas paskirtas bausmes ir tada jas prideda prie
griežčiausios bausmės
Bausmes sudedant iš dalies prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedamos švelnesnės bausmės ir
nurodomi kiekvienos iš pridedamų bausmės dalių parinkimo motyvai. Pridedamos bausmės dalis
negali būti mažesnė negu minimalus tos rūšies bausmės dydis, išskyrus atvejus, kai pridedama
neatliktos bausmės dalis yra mažesnė už šį dydį. Galutinė subendrinta bausmė negali viršyti 20 m.
laisvės atėmimo arba maksimalaus kitos bausmės rūšies dydžio.
LAT savo praktikoje deklaruoja bendrą bausmių bendrinimo principą – teismas, skirdamas galutinę
subendrintą bausmę, privalo užtikrinti, kad asmuo būtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn
lygiai taip pat, kaip tai būtų daroma ne keliais, o vienu apkaltinamuoju nuosprendžiu. Šis principas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra detalizuojamas taikant trijų dėmenų taisyklę: bausmės
turi būti pridedamos prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų;
iš dalies turi būti pridedamos už kitas veikas paskirtos švelnesnės bausmės; galutinė subendrinta
bausmė turi būti griežtesnė už griežčiausią iš paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas bausmių37

35 LAT kasacinė nutartis Nr. 2K – 361/2014

36 LAT kasacinė nutartis Nr. 2K – 24 – 689/2019
37 LAT kasacinė nutartis Nr. 2A – 7 – 1 – 1073/2018
219
© A. M.
Pagal bausmės skyrimo už kelias NV taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po
nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio priėmimo pirmojoje byloje dar
padarė kitą NV. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma visiškai arba iš dalies atlikta pagal ankstesnį
nuosprendį bausmė. Taip pat subendrinant bausmes tokiu atveju maksimalus bausmės dydis
negali viršyti 25 metų laisvės atėmimo (LR BK 64 str. 4 d.)

9. Bausmės skyrimas, kai neatlikus bausmės padaryta nauja nusikalstama veika (BK 64
str.)

Naujos NV padarymas rodo didesnį kaltininko asmenybės pavojingumą, todėl įstatymų leidėjas BK
64 str. nustatė specialias bausmės skyrimo taisykles, kai neatlikus bausmės padaryta nauja NV.
Šios taisyklės turi būti taikomos asmeniui, kuris neatlikęs nuosprendžiu paskirtos bausmės (taip
pat lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos pagal BVK laikotarpiu) padarė naują NV; ir naują NV
padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu atidėjus bausmės vykdymą (BK 75 str.; BK 92
str.). Doktrinoje tokie atvejai vadinami bausmės skyrimu esant nuosprendžių sutapčiai.
● Asmuo, neatlikęs nuosprendžiu paskirtos bausmės – tai asmuo, kuriam įsiteisėjusiu teismo
apkaltinamuoju nuosprendžiu paskirta bausmė, kuri dar nebuvo atlikta. Neatlikusiu nuosprendžiu
paskirtos bausmės taip pat laikytinas ir asmuo, kuris yra lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos pagal
BVK, jeigu nėra praėjęs lygtinio paleidimo laikotarpis, nes lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos –
tai tolesnė laisvės atėmimo bausmės vykdymo forma
● Asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas – tai asmuo, kuriam įsiteisėjusiu teismo
apkaltinamuoju nuosprendžiu buvo atidėtas bausmės vykdymas ir jo terminas nėra praėjęs

Skirdamas bausmę už naują NV teismas vadovaujasi BK 54 str. 1 ir 2 d.; BK 56 str.; BK 61 str., jei
yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Teismas, paskyręs bausmę už naują NV,
bausmes subendrina ir skiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas šią bausmę teismas gali
taikyti visiško arba dalinio bausmių sudėjimo būdą. Kai bausmės sudedamos iš dalies, prie nauju
nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama neatliktos bausmės dalis. Neatliktos bausmės dalis –
tai bausmės dalis, likusi asmeniui nuo tada, kai dėl naujos NV priimtas nuosprendis. Bausmės
vykdymo atidėjimo atveju – neatlikta bausme laikoma visa nuosprendžiu paskirta bausmė, kurios
vykdymas buvo atidėtas. Teismas negali keisti pirmuoju nuosprendžiu paskirtos bausmės, o
subendrinta galutinė bausmė gali būti tik tos rūšies, kuri buvo paskirta bent vienu iš nuosprendžių
● Jeigu neatliktos bausmės dalis yra didesnė, tai prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos
bausmės dalis, kuri negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, išskyrus atvejus,
kai pridedama neatliktos bausmės dalis yra mažesnė už šį dydį
● Pagal nuosprendžių sutaptį subendrinta galutinė bausmė visada turi būti didesnė už neatliktos
bausmės, paskirtos pagal ankstesnįjį nuosprendį, dalį ir už bausmę, paskirtą nauju nuosprendžiu
● Galutinė subendrinta bausmė negali viršyti 25 m. laisvės atėmimo, o jei skiriama kitos rūšies bausmė
(išskyrus baudą), - BK BD nustatyto tos rūšies bausmės maksimalaus dydžio (LR BK 64 str. 4 d.)

10. Bausmių keitimo taisyklės

1. Paskirtos bausmės sudedamos, taip pat vienos bausmės keičiamos kitomis bausmėmis pagal
šias taisykles:
1) viena laisvės atėmimo diena prilyginama:
a) vienai arešto parai (1:1);
b) dviem laisvės apribojimo dienoms (1:2);
2) viena arešto para prilyginama:
a) dviejų MGL dydžio baudai (1:2);
b) šešioms viešųjų darbų valandoms (1:6);
c) dviem laisvės apribojimo dienoms (1:2);
220
© A. M.
3) viena laisvės apribojimo diena prilyginama:
a) trims viešųjų darbų valandoms (1:3);
b) vieno MGL dydžio baudai (1:1);
4) vieno MGL dydžio bauda prilyginama šešioms viešųjų darbų valandoms.

● Subendrinant bausmes pagal NV sutaptį arba nuosprendžių sutaptį švelnesnė bausmė subendrinama
su griežtesniąja. BĮ draudžia dvigubą bausmių keitimą, - vadinasi galima keisti tik tas bausmes,
kurios bausmių sistemoje yra viena šalia kitos, pvz. areštą į laisvės atėmimą. Atsižvelgiant į šį
draudimą negalima bausmių keisti du kartus, pvz. baudą į laisvės apribojimą, o laisvės apribojimą
vėliau į viešuosius darbus. Šis draudimas netaikomas, kai BĮ nustato specialiuosius bausmių keitimo
atvejus nuosprendžio vykdymo stadijoje, pavyzdžiui, viešieji darbai gali būti pakeisti bauda arba
laisvės apribojimu ir pan.
● Pagal BĮ, subendrinant bausmes pagal NV sutaptį arba nuosprendžių sutaptį bauda nekeičiama ir
skiriama kartu su kita bausme. Teismų praktikoje išaiškinta, kad BK 65 straipsnio 2 dalyje numatytas
draudimas pakeisti baudą kita bausme nevaržo teismo visa apimtimi taikyti BK 63 straipsnyje
numatytų galutinės subendrintos bausmės skyrimo taisyklių, t. y. griežtesne bausme apimti baudą, ją
iš dalies ar visiškai pridėti prie griežtesnės bausmės. Šis draudimas reiškia, kad, paskyrus baudą už
atskiras nusikalstamas veikas, taikant visiško ar dalinio baudos ir griežtesnės bausmės sudėjimo
būdą, netaikomos BK 65 straipsnio 1 dalyje numatytos baudos keitimo kitomis bausmėmis taisyklės.
Šios taisyklės taikomos nuosprendžio vykdymo stadijoje keičiant baudą viešaisiais darbais arba
areštu (BK 47 straipsnio 6 ir 7 dalys). Ir nors aptariamose teismų praktikos bylose situacija buvo
tokia, kad buvo sprendžiamas klausimas dėl bausmių apėmimo taikymo, tačiau kasacinės instancijos
teismo buvo suformuotos taisyklės, taikytinos visiems bausmių bendrinimo atvejams. Kaip minėta
kasacinės instancijos teismas vienareikšmiškai nurodė, kad BK 65 straipsnio 2 dalyje numatytas
draudimas pakeisti baudą kita bausme nevaržo teismo visa apimtimi taikyti BK 63 straipsnyje
numatytų galutinės subendrintos bausmės skyrimo taisyklių, t. y. griežtesne bausme apimti baudą, ją
iš dalies ar visiškai pridėti prie griežtesnės bausmės. Dar kartą pažymėtina, kad BK 63 straipsnyje
numatytos bausmių bendrinimo taisyklės yra taikomos ne konkrečioms, o visoms bausmių rūšims,
šiuo atveju bendrinant laisvės atėmimo bausmę su bauda 38. Be to, bauda gali būti keičiama kitomis
bausmėmis ir nuosprendžio vykdymo stadijoje.
● BĮ nustato taisyklę ir tam atvejui, kai teismas paskiria kelias bausmes, kurios negali būti
subendrintos. Tokiu atveju teismas iš paskirtųjų palieka dvi: vieną griežtesnę, kitą – savo nuožiūra

11. Kardomojo kalinimo įskaitymas į paskirtą bausmę

BĮ nustato, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas,
privalo pastarąjį įskaityti į paskirtą bausmę, kardomajam kalinimui prilyginamas ir bausmę
įskaitomas dėl padarytos NV paskirto laikinojo sulaikymo laikas (BPK 140 str.), laikas praleistas
stacionarioje ekspertizės įstaigoje (BPK 141 str. 1 d.), buvimo kitoje specialioje įstaigoje laikas
(BPK 141 str. 2 d.), taip pat užsienio valstybėje dėl Europos arešto orderio arba ekstradicijos
prašymo išbūtas sulaikymo arba suėmimo laikas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs,
kad nepriklausomai nuo to, ar asmuo laikomas suimtas ar įkalinimo įstaigoje atlieka laisvės
atėmimo bausmę, tas pats nelaisvėje išbūtas laikas negali būti įskaičiuojamas į subendrintą
bausmę dvigubai, t. y. konstatuojant, kad dėl suėmimo taikymo jau yra atlikta dalis už naujos
nusikalstamos veikos padarymą skiriamos bausmės, ir tuo pačiu metu darant išvadą, kad
suėmimo taikymo metu buvo atliekama ir ankstesniais teismo sprendimais skirta laisvės atėmimo
bausmė39

38 LAT kasacinė nutartis Nr. 2K – 349 – 1073/2018

39 LAT kasacinė nutartis Nr. 2K – 147 – 628/2019
221
© A. M.
 ● Viena kardomojo kalinimo diena įskaitoma į kitas bausmes tokiu santykiu: viena kardomojo
kalinimo diena lygi vienai laisvės atėmimo arba arešto parai; 2 MGL dydžio baudai; 6 viešųjų darbų
valandoms; 2 laisvės apribojimo dienoms

12. Bausmės skyrimas juridiniam asmeniui

Teismas, skirdamas bausmę JA, parenka vieną iš BK 43 str. nurodytų bausmių. Kadangi BK
nenustato specialiųjų bausmės skyrimo JA taisyklių, todėl ,vadovaujantis konstitucine doktrina,
skiriant bausmę JA, gali būti vadovaujamasi BK nuostatomis, įtvirtinančiomis bausmės paskirtį,
bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, bausmių individualizavimo, subendrinimo taisyklėmis,
nustatytomis fizinio asmens baudžiamajai atsakomybei. Taigi KT savo doktrinoje faktiškai įtvirtino
įstatymo analogijos galimybę baudžiamojoje teisėje. LAT vadovaudamasis KT doktrina yra
atleidęs JA pagal BK 36 str., taip pat taikė BK 64 1 str. įtvirtintą taisyklę.
Skiriant bausmę JA privaloma atsižvelgti į:
● reikalavimus, kurie turi užtikrinti, kad skiriama bausmė atitiktų BĮ nuostatas
● aplinkybes, kurios turi užtikrinti skiriamos bausmės individualizavimą
Pagal BĮ, JA už vieną NV gali būti skiriama tik viena bausmė. Nenustatomas galimų skirti bausmių
už kelias NV kiekis. Kita vertus, atsižvelgus į JA skiriamų bausmių turinį, galima daryti išvadą, kad
JA už 2 ar daugiau NV padarymą galima paskirti tik 2 bausmes – baudą ir JA veiklos apribojimą
arba JA likvidavimą
● Teismas, paskyręs bausmę JA, gali nutarti paskelbti šį nuosprendį per visuomenės
informavimo priemones, tačiau kai bausmė paskiriama už korupcines NV, numatytas BK 23
skyriuje, nuosprendis paskelbiamas privalomai
● Kartu su bausme JA gali būti skiriamos viena arba kelios baudžiamojo poveikio priemonės – turto
konfiskavimas, išplėstinis turto konfiskavimas, įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų
fondą

Bausmės skyrimas, kai po NV padarymo pasikeičia BĮ

Pagal taisyklę baudžiamieji įstatymai atgal negalioja, nebent jie švelnina kaltininko padėtį. Jeigu
yra „tarpiniai pakeitimai“, tai iš pasikeitusiųjų taikomas švelniausias teisines pasekmes sąlygojantis
baudžiamasis įstatymas.

21 tema. Baudžiamojo poveikio priemonės ir jų skyrimas

(2020.04.21 – 2020.04.30)
1. Baudžiamojo poveikio priemonių institutas:
1.1. Samprata.
Baudžiamojo poveikio priemonė – valstybės prievartos priemonė (kaip ir bausmė), teismo
skiriama kartu su bausme arba taikius atleidimą nuo BA arba bausmės, taip pat lygtinai paleidus iš
pataisos įstaigos. Ši priemonė riboja pilnamečio ar nepilnamečio asmens, taip pat JA teises ir
laisves, nustato specialiąsias pareigas ir padeda įgyvendinti bausmės paskirtį.
Jos padeda individualizuoti ir diferencijuoti baudžiamąją atsakomybę.
1.2. Skirtingumas nuo bausmės.
Baudžiamojo poveikio priemonės nuo bausmės skiriasi tuo, kad yra skirtingi:
● Skyrimo pagrindai ir tvarka
● Teisių ir laisvių ribojimo, spec. pareigų apimtys
● Jų nevykdymo teisiniai padariniai

222
© A. M.
Skirtingai nuo bausmės, baudžiamojo poveikio priemonių poveikis yra labiau prevencinio ir (arba)
auklėjamojo, o ne baudžiamojo pobūdžio. Teismas turi diskrecinę teisę taikyti pasirinktą
baudžiamojo poveikio priemonę, o bausmę gali pritaikyti tik tokią, kuri numatyta specialiosios
dalies straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama kaltininko padaryta NV, sankcijoje. Taip pat teismas gali
pakeisti BPP kitomis, jeigu ankstesnioji negali būti įvykdyta.
Baudžiamojo poveikio priemonių taikymas NEUŽTRAUKIA TEISTUMO!!!
Už vengimą atlikti BPP numatyta baudžiamoji atsakomybė (BK 243 str.)
2. Baudžiamojo poveikio priemonių skyrimas:
2.1. Atleidus asmenį nuo bausmės.
BPP taikymas atleidimo nuo bausmės atveju gali būti ribojamas remiantis kitomis taisyklėmis,
pavyzdžiui, atleidimo nuo bausmės, kai sutrinka psichika ir dėl to asmuo negali suprasti veiksmų
esmės ar jų valdyti. Tokiu atveju asmeniui gal būti paskirtos tik priverčiamosios medicinos
priemonės, BPP‘ę paskirti gali tik teismas, taigi jos negali skirti nei Seimas amnestijos aktu, nei
prezidentas malonės tvarka ir panašiai.
Nepilnametį atleidžiant nuo bausmės gali būti skiriamos įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų
asmenų fondą, turto konfiskavimo ir išplėstinio turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio
priemonės.
2.2. Atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės.
Kai kuriems ANBA pagrindams (pvz. atleidimui pagal laidavimą) yra nustatytos specifinės sąlygos,
todėl tokiais atvejais BPP reikėtų taikyti itin atidžiai, siekiant išvengti ANBA sąlygų ir BPP
tarpusavio prieštaravimo ar dubliavimo.
Nepilnametį atleidžiant nuo BA gali būti skiriamos įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų
fondą, turto konfiskavimo ir išplėstinio turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonės.

2.3. Skyrimas kartu su bausme.

BPP gali būti skiriama kartu su bausme, tačiau yra išimtis, kad tiek FA, tiek JA kartu su „baudos“
bausme negali būti skiriama įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą baudžiamojo
poveikio priemonė.
Kai kuriems atleidimo nuo bausmės pagrindams (pvz. bausmės vykdymo atidėjimui) yra
nustatytos specifinės sąlygos, todėl tokiais atvejais BPP reikėtų taikyti itin atidžiai, siekiant išvengti
atleidimo nuo bausmės sąlygų ir BPP tarpusavio prieštaravimo ar dubliavimo.
Nepilnamečiui skiriant bausmę kartu gali būti skiriamos įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų
asmenų fondą, turto konfiskavimo ir išplėstinio turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio
priemonės.
2.4. Skyrimas atidedant bausmės vykdymą.

3. Baudžiamojo poveikio priemonių rūšys.

3.1. Uždraudimas naudotis specialia teise.
Tai BPP, kurios esmę sudaro terminuotas draudimas naudotis specialia teise (ar teisėmis), kai
nusikalstama veika padaryta naudojantis šia teise (teisėmis).
223
© A. M.
Pabrėžtina, kad ši BPP gali būti paskirta tik tada, kada ji buvo padaryta naudojantis šiomis spec.
teisėmis. Jeigu asmuo, turintis specialią teisę, padaro NV ja nesinaudodamas, teismas negali
taikyti šios BPP.
ĮL teismo neįpareigoja uždraudžiamų specialių teisių atžvilgiu. Jeigu NV padaryta naudojantis
keliomis spec. teisėmis (pvz. medžiojant – tiek teisė medžioti, tiek teisė laikyti medžioklinį šautuvą,
tiek teisė vairuoti gali būti naudojamos), tai teismas gali svarstyti galimybę uždrausti jomis visomis
naudotis.
Doktrinoje pabrėžiama, kad skirdamas šią BPP turi įvertinti, ar šia teise nėra pagrįsta darbinė ar
profesinė asmens veikla (jeigu asmuo dirba vairuotoju, tai teismas turi svarstyti kitą BPP).
BK nurodytas teisių, kuriomis galima naudotis, sąrašas nėra baigtinis.
Uždraudimas specialia teise gali būti nuo vienerių iki penkerių metų.
Jeigu ši BPP skiriama kartu su laisvės atėmimu ar areštu, ji galioja visą laisvės atėmimo ar arešto
laiką + papildomai tiek, kiek nustato teismas po bausmės atlikimo.
Šios BPP vykdymą kontroliuoja Probacijos tarnyba pagal duomenų registruose esančius
duomenys, bendraudama žodžiu, raštu ar el. ryšio priemonėmis su pačiu asmeniu, kuriam paskirta
BPP, šio asmens darbdaviu, valstybės ar savivaldybės institucija, įstaiga ar įmone, nevalstybine
organizacija, kuri suteikė šią specialią teisę.
3.2. Viešųjų teisių atėmimas.
Tai BPP, kurios esmę sudaro terminuotas teisės būti išrinktam ar paskirtam į valstybės ar
savivaldybės institucijų ir įstaigų, įmonių ar nevalstybinių organizacijų renkamas ar skiriamas
pareigas atėmimas.
Iki 2011 m. tai buvo atskira, savarankiška bausmė.
Ši BPP gali būti taikoma tik tada, kai NV padaryta piktnaudžiaujant (Piktnaudžiavimas viešomis
teisėmis – tyčinis pasinaudojimas viešomis teisėmis, neatitinkantis einamų pareigų interesų,
padarytas savanaudiškais ar asmeniniais tikslais, taip pat veiksmai, kuriais viršijami suteikti
įgaliojimai ar savivaliaujama) viešomis teisėmis (ji gali būti skiriama tiek kartu su bausme, tiek
atleidžiant asmenį nuo BA ar bausmės)
Viešųjų teisių atėmimas gali būti taikomas tiems asmenims, kurie eina arba gali pradėti eiti tokias
pareigas. Paskyrus šią BPP, asmuo turi būti atleistas iš pareigų, kurias eiti jam draudžia teismo
sprendimas.
Viešųjų teisių atėmimas gali būti nuo vienerių iki penkerių metų.
Jeigu ši BPP skiriama kartu su laisvės atėmimu ar areštu, ji galioja visą laisvės atėmimo ar arešto
laiką + papildomai tiek, kiek nustato teismas po bausmės atlikimo.
Kaip asmuo vykdo šią BPP kontroliuojama lygiai taip pat kaip kontroliuojama atėmus specialiąją
teisę.
3.3. Teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas.
Tai BPP, kurios esmę sudaro terminuotas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikrą veiklą
atėmimas.
Iki 2011 m. tai buvo atskira, savarankiška bausmė.
Ši BPP gali būti paskirta tokiais atvejais:

224
© A. M.
 ● Jei NV padaryta darbinės ar profesinės veiklos srityje
● Kai teismas, atsižvelgdamas į padarytos NV pobūdį, prieina išvadą, kad asmeniui negalima palikti
teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikrą veikla.
Ši BPP gali būti skiriama tiek kartu su bausme, tiek atleidžiant pilnametį asmenį nuo BA ar
bausmės.
Šios BPP turinį sudaro dvejopo pobūdžio draudimas:
A. Teisės dirbti tam tikrą darbą atėmimas. Tai uždraudimas asmeniui dribti konkretų darbą kokioje
nors veiklos srityje arba pagal tam tikrą specialybę, pavyzdžiui dribti gydytoju, vairuotoju, kasininku
ir pan.
B. Teisės užsiimti tam tikra veikla atėmimas. Tai uždraudimas asmeniui užsiimti kokia nors veikla,
pavyzdžiui komercine, ūkine, bankine ir pan.
Ši BPP taikoma tiems asmenims, kurie turi tokią teisę arba gali ją turėti.
Bendruoju atveju ši BPP skiriama nuo vienerių iki penkerių metų.
Už veikų, uždraustų BK 225-230 straipsniais, padarymą ši BPP skiriama nuo trejų iki septynerių
metų.
Jeigu ši BPP skiriama kartu su laisvės atėmimu ar areštu, ji galioja visą laisvės atėmimo ar arešto
laiką + papildomai tiek, kiek nustato teismas po bausmės atlikimo.
Šios BPP vykdymo kontrolė vyksta lygiai taip pat, kaip ir spec. teisių ir viešųjų teisių atėmimo
BPP‘ių kontrolė.
3.4. Turtinės žalos atlyginimas arba pašalinimas, skyrimo sąlygos.
Tai BPP, kurios esmę sudaro įpareigojimas kaltininkui per teismo nustatyta terminą atlyginti ar
pašalinti NV padarytą žalą asmeniui, nuosavybei ar gamtai.
Šios BPP skyrimo sąlygos:
● Ši BPP gali būti skiriama TIK atleidžiant pilnametį asmenį nuo BA ar bausmės. Kartu su bausme ši
BPP NESKIRIAMA!!!
● Ji skiriama tik tada, kai NV padaryta žalos asmeniui (pvz. Sveikatos sutrikdymas), nuosavybei
(sunaikinamas arba sugadinamas nukentėjusiajam priklausantis turtas) arba gamtai (oro, vandens,
žemės užteršimas, neteisėtas miško iškirtimas). Žala gali būti tiek FA, tiek JA. Žala gali būti:
o Turtinė
o Fizinė
o Neturtinė (moralinė)
● Skiriant šią BPP neturi reikšmės NV rūšis ar pobūdis
Šią BPP sudaro dvejopo pobūdžio įpareigojimas:
● Arba žalos atlyginimas. Jis įgyvendinamas pinigine išraiška ir piniginės sumos sumokėjimu
nukentėjusiajam.
● Arba žalos pašalinimas. Jis įgyvendinamas žalingų padarinių, atsiradusių dėl NV, pašalinimas savo
darbu, remontu, tokios paties daikto grąžinimu natūra ir panašiai.
Teismas skirdamas šią BPP privalo įvertinti, ar nukentėjusysis pageidauja tokio žalos
atlyginimo/pašalinimo, taip pat ar kaltinamasis turi objektyvias galimybes įvykdyti šios BPP
reikalavimus. Teismo nustatyta turtinė žala, kurią privalės atlyginti kaltinamasis, privalo būti REALI
IR PAGRĮSTA (į žalos dydį neįskaičiuojamos gautos draudimo išmokos, pašalpos mirties ar ligos
atveju, labdaros būdu gautos pinigų sumos ar turtas ir pan.)
Kažkokio konkretaus termino nėra, jis turi būti realus, ne per ilgas. Terminą derinasi kaltinamasis
su Probacijos tarnyba, o prireikus – su nukentėjusiuoju.

225
© A. M.
3.5. Nemokami darbai. Panašumai ir skirtumai su viešaisiais darbais.
Tai BPP, kurios esmę sudaro įpareigojimas kaltininkui neatlygintinai išdirbti nuo 20 iki 100 valandų
per teismo nustatytą, bet ne ilgesnį nei vieni metai, terminą sveikatos priežiūros, soc. paslaugų ar
kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose ar organizacijose.
Nemokamų darbų (BPP) skirtumai nuo viešųjų darbų (bausmės rūšis):
● Nemokamų darbų atveju (nuo 20 iki 100 valandų) privalomas išdirbti valandų skaičius yra gerokai
trumpesnis negu viešųjų darbų atveju (iki 480 valandų už nusikaltimą, iki 240 valandų už
baudžiamąjį nusižengimą)
● Nemokamų darbų atveju pabrėžiama jų atlikimo vieta. Viešųjų darbų atveju darbų atlikimo vietą
parenka bausmę vykdanti institucija – Probacijos tarnyba kartu su savivaldybių vykdomosiomis
institucijomis.
● Nemokamų darbų atveju jų atlikimo vengimas sukelia žymiai švelnesnius padarinius negu vengiant
atlikti viešuosius darbus. Vengiant atlikti viešųjų darbų bausmę teismas gali paskirti kitą bausmę,
susijusią su laisvės atėmimo.
● Viena yra BPP, kita yra bausmė
Ši BPP gali būti skiriama tik atleidžiant pilnametį asmenį nuo BA ar bausmės. Kartu su bausme ši
BPP neskiriama.
Panašumas su viešaisiais darbais būtų toks, kad BPP ir viešieji darbai gali būti paskirti tik tada, kai
pats kaltinamasis sutinka.
Nemokami darbai atliekami neatlygintinai. Trukmė – nuo 20 iki 100 valandų. Konkretų valandų
skaičių teismas parenka atsižvelgdamas į padarytos NV pobūdį, kaltininko asmenybę (sveikatos
būklę, šeiminę padėtį, užimtumą ir pan.), skiriamų kitų BPP skaičių ir kitas aplinkybes. Taip pat
teismas paskiria terminą, per kurį turi būti atlikti nemokami darbai (tas terminas – ne ilgesnis nei
vieneri metai).
3.6. Įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Tai BPP, kurios esmę sudaro įpareigojimas per teismo nustatytą, bet ne ilgesnį nei trejų metų
terminą į specialųjį fondą sumokėti pilnamečiui asmeniui nuo 5 iki 125 BBND (MGL),
nepilnamečiui asmeniui – nuo 3 iki 25 BBND (MGL), juridiniam asmeniui – nuo 100 iki 2000 BBND
(MGL) dydžio pinigų sumą.
Šios BPP skirtumas nuo baudos:
● Įmokos į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą dydis gerokai mažesnis negu baudos.
● Šios įmokos paskirtis yra materialinė pagalba nukentėjusiems nuo NV, o bauda sumokama
(išieškoma) į valstybės biudžetą.
● Už šios BPP vengimą yra gerokai švelnesnės teisinės pasekmės negu už baudos vengimą.
Ši BPP gali būti skiriama tiek kartu su bausme, tiek atleidžiant kaltinamąjį nuo BA ar bausmės. Ji
negali būti skiriama kartu su bauda. Ji gali būti skiriama tiek pilnamečiui, tiek nepilnamečiui (tik kai
jis dirba arba turi savo turto) FA, tiek JA.
Įmokos dydis priklauso nuo subjekto (iš prieš tai pateikto apibrėžimo).
BT doktrinoje teigiama, kad šios BPP netaikymas neturėtų būti motyvuojamas tuo, kad asmuo
neturi lėšų tokiai įmokai sumokėti. Tokiu atveju skiriant įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų
asmenų fondą nustatytinas ilgesnis jos sumokėjimo terminas, bet ne ilgesnis nei treji metai. Ji
sumokama į teisingumo ministerijos spec. sąskaitą.
Šio fondo teisinis pagrindas yra Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo
pakeitimo įstatymas, šį fondą administruoja Teisingumo Ministerija.

226
© A. M.
3.7. Turto konfiskavimas.
Tai BPP, kurios esmę sudaro priverstinis, neatlygintinis iš NV gauto, darant NV panaudoto ar NV
daryti suteikto turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn,
skiriama kartu su bausme, atleidus asmenį nuo BA ar bausmės.
Turto konfiskavimo kaip BPP ypatybės:
1. Teismas privalo skirti šią BPP visais atvejais, kai kaltininkas arba kitas asmuo turi konfiskuotino
turto
2. Turi konfiskavimas turi būti skiriamas ne tik kartu su bausme, atleidus asmenį nuo BA ar bausmės,
bet ir tada, kai asmuo yra išteisinamas (pvz. teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad
automobilį pavogė 12metis ir panašiai) arba BĮ nustatytais atvejais, kai asmuo netraukiamas BA‘ėn
(BA šalinančios aplinkybės).
3. Turto konfiskavimas, kuris negali būti įvykdytas dėl svarbių priežasčių, nėra keičiamas kita BPP.
4. Vengimas atlikti šią BPP neužtraukia BA BK 243 str. prasme.
Turi būti konfiskuoti tokie objektai:
● Veikos įrankis
● Veikos priemonė
● Veikos rezultatas (ar tai pinigai, ar kiti materialaus pasaulio daiktai, kuriuos kaltinamasis įgijo
padaręs NV).
Ši BPP gali būti taikoma dviem pagrindais:
a. Privalomai. Ši BPP taikoma privalomai tada, kai ji skiriama kartu su bausme
b. Teismo nuožiūra. Ši BPP taikoma teismo nuožiūra tada, kai asmuo yra atleidžiamas nuo BA ar
bausmės arba lygtinai paleidžiamas iš įkalinimo įstaigos.
Konfiskuotinas turtas – NV įrankis, priemonė ar rezultatas. Jeigu šie objektai yra menkaverčiai
(peilis, kirvis) ar civilinėje apyvartoje uždrausti daiktai (pvz. netikri pinigai, narkotinės medžiagos),
tai jie nėra konfiskuojami, bet paimami iš kaltininko ir perduodami valstybės institucijoms arba
sunaikinami vadovaujantis BPK nuostatomis.
● NV padarymo įrankis. Tai daiktas ar priemonė, kuriuos kaltininkas tiesiogiai naudoja darydamas
NV.
● NV padarymo priemonė. Tai daiktas, kuris pats nenaudojamas darant NV palengvina ją padaryti
arba sudaro materialias sąlygas nusikalstamiems veiksmams kilti.
● NV padarymo rezultatas. Tai tiesiogiai ar netiesiogiai iš NV gautas bet kokio pavidalo turtas. Taip
pat turi būti konfiskuojamas ne tik tiesiogiai iš NV gautas turtas, bet taip pat iš šio turto naujai įgyti
ekonominę vertę turintys daiktai, pinigai ar kitas turtas.
Tais atvejais, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims
ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių (pvz. turtas iššvaistytas, išmainytas, turi kitą teisėtą
savininką) arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga (pvz. kaltininkas už nusikalstamu būdu gautus
pinigus įsigijo asmeninio naudojimo daiktų, drabužių), teismas iš kaltininko ar kitų asmenų išieško
konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Kilus ginčui dėl konfiskuotino turto vertės
pasitelkiami ekspertai (dažniausiai turto vertintojai).
3.8. Išplėstinis turto konfiskavimas.
Tai BPP, kurios esmę sudaro kaltininko turto ar jo dalies, neproporcingos kaltininko teisėtoms
pajamoms, paėmimas valstybės nuosavybėn, kai yra pagrindas manyti, kad turtas gautas
nusikalstamu būdu.
Ši BPP buvo įteisinta 2010 m.
Išplėstinio turto konfiskavimo taikymo sąlygos:

227
© A. M.
 1. Kaltininkas pripažintas padaręs apysunkį, sunkų arba labai sunkų tyčinį nusikaltimą, iš kurio jis
turėjo ar galėjo turėti turtinės naudos
2. Kaltininkas turi BK uždraustos veikos padarymo metu, po jos padarymo arba per penkerius metus iki
jos padarymo įgyto turto, kurio vertė neatitinka teisėtų pajamų, ir šis skirtumas viršija 250 MGL
dydžio sumą, arba per nurodytą laikotarpį kitiems asmenims yra perleidęs tokio turto
3. Baudžiamojo proceso metu kaltininkas nepagrindžia šio turto įsigijimo teisėtumo.
Ši BPP turėtų būti taikoma tik tais atvejais, kai yra patikrinama, ar negalima taikyti paprasto turto
konfiskavimo. Taip pat gali būti konfiskuojamas turtas ir iš kitų FA ar JA, kai turtas perleistas
apsimestiniu sandoriu, šeimos nariams, giminaičiams ar artimiesiems, taip pat kai turtas
perleidžiamas tokiam JA, kurio valdymo organo nariai ar dalyviai yra kaltinamojo artimieji, taip pat
kai JA valdymo organai ar dalyviai žinojo arba galėjo žinoti, kad perleistas turtas
Pagrindiniai skirtumai:
Kai yra paprastas turto konfiskavimas, tai gali būti konfiskuojamas pačios NV priemonės,
rezultatai, įrankiai. Išplėstiniu konfiskavimu konfiskuojamos ir iš NV rezultato netiesiogiai gautos
pajamos (pvz. pajamos iš NV gauto
3.9. Įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie
nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu.
Tai BPP, kurios esmę sudaro draudimas kaltininkui iki teismo nustatyto termino pabaigos bet kokia
forma bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiu asmeniu, taip pat lankytis nurodytose vietose,
kuriose būna nukentėjęs asmuo.
Ši BPP įteisinta 2008 m.
Ji panaši į kardomąją priemonę, įtvirtintą BPK 132 1 straipsnyje (įpareigojimą gyventi skyriumi nuo
nukentėjusiojo arba nesiartinti prie nukentėjusiojo nustatytu atstumu). Tačiau yra keletas skirtumų
tarp šios BPP ir BPK įtvirtintos kardomosios priemonės:
1. Kardomoji priemonė gali būti paskirta siekiant apsaugoti nuo neteisėto poveikio ne tik nukentėjusįjį,
bet ir kartu su juo gyvenančius asmenis, taip pat nuo naujų NV prieš nukentėjusįjį ir kartu su juo
gyvenančius asmenis.
2. Kardomoji priemonė yra platesnio turinio nei BPP, nes kardomosios priemonės atveju „būste,
kuriame nuolat gyveno įtariamasis ir nukentėjusysis, gyventi lieka nukentėjusysis“.
3. Kardomąją priemonę sudaro trys alternatyvūs draudimai – 1) draudimas bet kokia forma bendrauti su
nukentėjusiuoju ir su juo kartu gyvenančiais asmenimis; 2) draudimas bet kokia forma ieškoti ryšių
su nukentėjusiuoju ir su juo kartu gyvenančiais asmenimis; 3) draudimas lankytis nurodytose vietose,
kuriose būna nukentėjusysis ir kartu su juo gyvenantys asmenys. Tuo tarpu BPP sudaro trys vienu
metu taikomi (t.y. ne alternatyvūs, o tuo pačiu metu taikomi) analogiško turinio draudimai.
Maksimalus terminas šios BPP taikymui nėra nustatytas įstatymo, tačiau sisteminis jo aiškinimas
leidžia teigti, kad toks terminas neturėtų būti ilgesnis nei 5 metai.
Minimalus atstumas –
Ši BPP gali būti skiriama tiek pilnamečiui paskyrus bausmę, tiek atleidžiant pilnametį asmenį nuo
BA ar bausmės.
3.10. Dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose.
Tai BPP, kurios esmę sudaro įpareigojimas per teismo nustatytą terminą dalyvauti smurtinį elgesį
keičiančiose programose.
Ši BPP buvo įteisinta 2008 metais.

228
© A. M.
Ši BPP gali būti skiriama tiek pilnamečiui paskyrus bausmę, tiek atleidžiant pilnametį asmenį nuo
BA ar bausmės, tačiau ši BPP gali būti skiriama tik tam asmeniui, kuris padarė NV šeimos
nariui (šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir
jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo
nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio
tėvai) artimajam giminaičiui (Artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai,
seserys, seneliai ir vaikaičiai). BK 248 str.
Šios BPP vykdymą kontroliuoja Probacijos tarnyba.
Teismas, skirdamas šią BPP, privalo nustatyti ir terminą, per kurį kaltininkas turi pradėti dalyvauti
tokioje programoje. Jis turi būti realus, bet ne per ilgas.

4. Juridiniams asmenims taikomos baudžiamojo poveikio priemonės.

Juridiniams asmenims gali būti skiriamos tokios BPP:
● įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą
● turto konfiskavimas
● išplėstinis turto konfiskavimas

5. Baudžiamojo poveikio priemonių nevykdymo teisinės pasekmės (LR BK 74 str.).

Jeigu kaltinamasis nevykdo teismo paskirtų BPP (konkrečiai – turtinės žalos atlyginimo ar
pašalinimo arba nemokamų darbų), jos gali būti pakeistos kitomis BPP, kurios tinkamesnės tam
asmeniui. Paskirta BPP gali būti pakeista tik paties asmens prašymu, kai jis negali jos įvykdyti dėl
pateisinamos priežasties (tai tokie atvejai, kai asmuo tampa neįgaliu, suserga, sulaukia
pensinio amžiaus, išeina nėštumo ar gimdymo atostogų, vaiko priežiūros atostogų, privalo slaugyti
neįgalų asmenį ar ligonį ir pan. ir dėl šių priežasčių negali įvykdyti nustatytų pareigų ar laikytis
nustatytų draudimų. Skiriant kitą BPP teismas atsižvelgia į priežastis, dėl kurių negalėjo įvykdyti
senosios BPP ir apskritai į naujosios BPP įvykdymo galimybes.
BĮ nenumatyta, kad jeigu asmuo negali įvykdyti BPP dėl pateisinamos priežasties, jis gali būti
atleidžiamas nuo BPP apskritai. Teismas turi visais atvejais paskirti kitą BPP.
Asmuo, kuris vengia įvykdyti jam paskirtą BPP (išskyrus turto konfiskavimą ir išplėstinį
turto konfiskavimą) atsako pagal BK 243 straipsnį.
Vengimas vykdyti BPP – atvejai, kai asmuo nevykdo arba netinkamai vykdo jam nustatytas
pareigas arba nesilaiko jam nustatytų draudimų (pvz. vairuoja transporto priemonę, neatlygina ar
nepašalina turtinės žalos, nedirba arba aiškiai atmestinai dirba nemokamus darbus ir pan.
Pažeidimai ir vengimas turi būti piktybiškas, sistemingas, tęstinis. Vienkartinio pobūdžio, smulkūs
ir neesminiai kaltininko padaromi BPP vykdymo pažeidimai neturėtų sukelti BA pagal BK 243 str.
Teismas vengimą turėtų pripažinti tik tais atvejais, kai asmuo, kuriam paskirta BPP, ją netinkamai
vykdo arba nevykdo apskritai net ir po tos BPP vykdymą kontroliuojančios valstybinės institucijos
įspėjimo.

6. Aktuali teismų praktika šia tema (2015 – 2020 m.).

Dėl naudojimosi spec. teisėmis uždraudimo (šiuo atveju, teisės vairuoti):

229
© A. M.
LAT praktika rodo, kad nustatant BPP uždraudimo naudotis vairavimo teise skyrimo laiką turi būti
atsižvelgiama ne tik į objektyviai dėl veikos kilusius padarinius, bet į visumą aplinkybių,
apibūdinančių eismo įvykį, jo kilimo priežastis ir mechanizmą, kaltės laipsnį ir kaltininko asmenybę
(2k-100-648/2019). Be kita ko ši BPP skiriama, kai kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET, BK
281 str. nurodyta nusikaltimą padaro šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto saugumo taisykles ar
būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (2k-261-489/2018; 2k-309-
699/2018). Dar labai svarbi LAT praktika tuo klausimu, jog uždraudimo naudotis spec. teise
vykdymo pradžios momentas yra skaičiuojamas nuo tos dienos, kai asmeniui realiai atimta
galimybė vairuoti transporto priemonę (2k-7-144-628/2018; 2k-357-489/2018).
Dėl turto konfiskavimo:
Privalomas turi konfiskavimas arba tokio turto vertės išieškojimas, remiantis EŽTT ir LAT
jurisprudencija, gali būti netaikomas tik tuo atveju, kai šios poveikio priemonės taikymas pažeistų
proporcingumo nuostatas (2k-53-1073/2019).
Nusikalstamų veikų dalykas paprastai pripažįstamas darant NV panaudotu turtu, jeigu atitinka kitų
konfiskuotino turto rūšių požymius.
Įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, teismas ANBA atvejais
pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais,
kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės.
Šia prasme teismo sprendimai gali skirtis atsižvelgiant į tai, teisėtai ar neteisėtai buvo įgytas turtas,
kelia ar nekelia pavojaus visuomenei jo palikimas asmens dispozicijoje, ar turtas nusikalstamos
veikos priemone tapo atsitiktinai ar buvo specialiai tam įgytas ar paruoštas, ar sprendžiamas
klausimas dėl paties turto ar dėl jo vertės konfiskavimo ir pan.
Dėl išplėstinio turto konfiskavimo:
Nustačius iš konkretaus nusikaltimo gautą turtinę naudą (pesipelnymo faktą) visų pirma turi būti
vertinama, ar ši nauda neturi konfiskuotino turto pagal BK 72 straipsnį požymių (t.y. ar nėra
pripažinta NV priemonė ar rezultatu), ir tik nenustačius šių požymių pereina prie klausimo dėl
galimos turtinės naudos iš konkrečios NV nustatymo, o esant kitoms būtinosioms BK 72 3
straipsnyje nustatytoms sąlygoms galima svarstyti išplėstinio turto konfiskavimo klausimą (2k-245-
1073/2018
Dėl BA nevykdant BPP:
Asmuo buvo nuteistas už vairavimą išgėrus (virš 1.5 promilės), jam be bausmės paskirta ir BPP
[spec. teisės atėmimas – teisės vairuoti atėmimas]. Vėliau jis buvo pagautas vairuojant ir
traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 243 str. Byla nuėjo iki LAT. Teismas pasakė,
kad subjektyvioji pusė turi pasireikšti tiesiogine tyčia (asmuo suvokia, kad pažeidžia BPP
reikalavimus ir siekia juos pažeisti). Pirmiausiai pareigūnai turi taikyti administracinę atsakomybę
tokiais atvejais, o veika turi sulaukti baudžiamųjų teisinių pasekmių tik tada, kai tokie pažeidimai
daromi sistemingai, piktybiškai, tiesiogine tyčia.

22 tema. Bausmės vykdymo atidėjimas ir atleidimas nuo bausmės

(2020.05.05 – 2020.05.07)
1. Bausmės vykdymo atidėjimas: samprata, raida.
Samprata:

230
© A. M.
Pagal galiojantį teisinį reguliavimą bausmės vykdymo atidėjimas – tai teismo priimtas
sprendimas esant tam tikros BĮ (BK 75 str.) įtvirtintoms sąlygoms ir baudžiamojoje byloje
nustatytoms aplinkybėms atleisti asmenį nuo faktinio laisvės atėmimo bausmės atlikimo tam
tikram bandomajam laikotarpiui (nuo 1erių iki 3ejų metų)
Bausmės vykdymo atidėjimo raida Lietuvoje:
1. Pirmojoje BK 75 straipsnio redakcijoje buvo nustatyta, kad gali būti atidedamos baudos, arešto
ar laisvės atėmimo bausmės, paskirtos nuteistiesiems už baudžiamojo nusižengimo, neatsargaus,
nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą. Šis BK straipsnis buvo keičiamas, papildomas dar
nepradėjus galioti BK
2. 2004 m. liepos 5 d. įstatymu BVA instituto taikymas buvo ribojamas: BVA buvo galimas, kai
padaryti nusikaltimai, nesiekiantys sunkaus nusikaltimo kategorijos, o nuteistajam paskirtoji bausmė
– laisvės atėmimas. Nuteistiesiems, padariusiems baudžiamuosius nusižengimus ar nuteistiems
bauda, areštu, BK 75 straipsnis nebegalėjo būti taikomas
3. 2015 m. kovo 19 d. įstatymu BVA išplečiamas, nustatant, kad BK 75 straipsnis taikytinas ir
nuteistiesiems laisvės atėmimu iki 4 metų už sunkius nusikaltimus
4. 2017 m. vėl grįžta prie to paties, jog asmenims, padariusiems sunkius nusikaltimus, BVA
netaikomas.
5. 2019 m. birželio 27 d. pakeitimo įstatymu bausmės vykdymo atidėjimo galimybės išplečiamos:
nustatyta, kad BK 75 straipsnis vėl gali būti taikomas nuteistiesiems už baudžiamųjų nusižengimų,
sunkių nusikaltimų padarymą, nuteistiesiems ne tik laisvės atėmimo, bet ir arešto bausme. 2020 m.
liepos 1 d. įsigaliosianti redakcijoje bus įtvirtintas visiškas BVA (1, 2 dalys) ir BVA iš dalies (3
dalis) pilnamečiams. Visiškas BVA‘o klausimas nuteistiesiems, padariusiems baudžiamuosius
nusižengimus ar bet kuriuos nusikaltimus, gali būti sprendžiamas tada, kai kaltininkui už padarytąją
veiką arešto bausmė skiriama pirmą kartą. Tai faktinis nuteisimas pirmą kartą arešto bausme.
Teisiškai pirmą kartą nuteistu arešto bausme gali būti pripažįstamas ir asmuo, anksčiau nuteistas
arešto ar laisvės atėmimo bausmėmis, tačiau baudžiamieji teisiniai santykiai dėl ankstesnės
nusikalstamos veikos yra pasibaigę. Tokia teisinė situacija gali susidaryti, kai asmuo: buvo nuteistas
arešto ar laisvės atėmimo bausme, tačiau bausmės neatliko, nes suėjo apkaltinamojo nuosprendžio
vykdymo senatis; anksčiau nuteistas arešto ar laisvės atėmimo bausme, tačiau teistumas išnykęs ar
panaikintas; anksčiau nuteistas arešto ar laisvės atėmimo bausme, bet amnestijos ar malonės tvarka
atleistas nuo visos ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės ir t. t.
Nauja BVA rūšis – BVA iš dalies galimas asmenims 1) nuteistiems laisvės atėmimu daugiau kaip
šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, arba 2) nuteistiesiems laisvės
atėmimu daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius
nusikaltimus, arba 3) nuteistiesiems laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų
nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus BK XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII,
XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose. Teismas, nuspręsdamas, jog yra galimas dalies
paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas, nustato, jog pirmiau nuteistasis turi nedelsiant po
apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo realiai atlikti paskirtosios laisvės atėmimo bausmės dalį
(nuo 6 mėn. iki 2 metų). Likusios bausmės atidėjimo terminas – nuo 1 iki 3 metų (BK 75
straipsnio 3 dalis).

Visų rūšių BVA yra teismo diskrecija. Tačiau baudžiamajame įstatyme yra nustatyta, kad jei teismas,
skirdamas arešto ar laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymo neatideda, privalo motyvuoti tokį savo sprendimą
(BK 75 straipsnio 8 dalis, 92 straipsnio 6 dalis).

2. Bausmės vykdymo atidėjimo taikymas:

2.1. Sąlygos.

231
© A. M.
Formaliosios sąlygos (BĮ numatyti teisiniai pagrindai)
Be kita ko, BK 76 str. 1 dalis numato, kad sprendimo taikyti BVA priėmimas priklauso nuo NV
kategorijos (šiuo metu iki sunkaus nusikaltimo) ir nuo paskirtos laisvės atėmimo bausmės ilgio:
● Jeigu paskirta bausmė yra iki 6 metų už neatsargų nusikaltimą
● Jeigu paskirta bausmė yra iki 4 metų už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius nusikaltimus.
Bausmės vykdymas gali būti atidėtas nuo 1 iki 3 metų
Bendras visos ar dalies bausmės vykdymo atidėjimo pagrindas – teismo nuomonė, kad
bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ar asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75
straipsnio ir 92 straipsnio 4 dalys).
Tokią išvadą teismai paprastai susiformuoja išnagrinėjus visą bylos medžiagą. Išskirtinę reikšmę
minimai išvadai turi duomenys apie kaltininko asmenybę, jo nusikalstamo elgesio motyvų, tikslų
turinį, pripažinimas savo kaltės, gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos, pagalba
ikiteisminio tyrimo institucijoms atskleidžiant padarytąją veiką, kaltininko pastangos siekiant
parodyti, kad ateityje jis gerbs ir laikysis įstatymų, kompensuojant padarytąją žalą nukentėjusiajam
ir t. t.

2.2. Įpareigojimai nuteistajam.

BK 75, 92 straipsnių 1 ir 5 dalyse nustatyta, kad visais BVA atvejais nuteistajam asmeniui
paskiriamos įstatyme numatytos baudžiamojo teisinio poveikio priemonės, susijusios su asmens
tolesnio elgesio kontrole, varžymais, ribojimais. Šių priemonių vykdymas nuteistajam yra
privalomas ir sukelia atitinkamas teisines pasekmės. Todėl visos ar dalies BVA – sąlyginė
baudžiamosios atsakomybės realizavimo forma.
BK 75 straipsnyje nustatyta, kad teismas, atidėdamas nuteistajam pirmą kartą nubaustam arešto
bausme, paskiria (t. y. iš esmės privalo paskirti) jam intensyvią priežiūrą (buvimo vietos pagal
probuojamojo dienotvarkę monitoringas). Kartu su intensyvia priežiūra teismas nuteistajam gali
(t. y. turi teisę, bet ne pareigą) paskirti vieną ar kelias tarpusavyje suderintas baudžiamojo
poveikio priemones (toliau – ir BPP) ir (ar) atitinkamas pareigas (BK 75 straipsnio 1 dalis)

Atidedant visos ar dalies bausmės vykdymą, galimi tokie įpareigojimai nuteistajam:

1) nuteistajam teismas paskiria BPP, intensyvią priežiūrą bei kartu nustato jam atitinkamas pareigas;
2) nuteistajam teismas paskiria tik pareigas. Įstatymas neriboja teismo kiek gali būti paskiriama pareigų.
Todėl teismas gali paskirti vieną ar kelias tarpusavyje suderintas pareigas:
i. 1) atsiprašyti nukentėjusiojo asmens;
ii. 2) teikti nukentėjusiajam asmeniui pagalbą, kol šis gydosi;
iii. 3) gydytis priklausomybės ligas, kai nuteistasis sutinka;
iv. 4) auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos;
v. 5) pradėti dirbti arba mokytis, tęsti darbą ar mokslą;
vi. 6) dalyvauti elgesio pataisos programoje;
vii. 7) neišeiti iš namų tam tikru laiku, jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi;
viii. 8) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios
institucijos leidimo;
ix. 9) nesilankyti tam tikrose vietose arba nebendrauti su tam tikrais asmenimis ar asmenų grupėmis;
x. 10) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų;
xi. 11) neturėti, nenaudoti, neįsigyti tam tikrų daiktų arba neužsiimti tam tikra veikla.

232
© A. M.
 Be šių pareigų, teismas savo nuožiūra ar nuo bausmės vykdymo atleidžiamo asmens arba kitų
baudžiamojo proceso dalyvių, pavyzdžiui, nukentėjusiojo, prokuroro, prašymu gali paskirti ir
kitas pareigas, kurios teismo nuomone, turėtų teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui ir nustatyti
laiką, per kurį nuteistasis privalo jas įvykdyti (BK 75 straipsnio 5, 6, 7 dalys).
Įstatymas įpareigoja teismą, skiriant BPP ir (ar) nustatant pareigas arba skiriant APP, nustatyti
laiką, per kurį nuteistasis privalo jas įvykdyti (BK 75 straipsnio 7 dalis, 92 straipsnio 5 dalis). Toks
laikas neturi viršyti bausmės vykdymo atidėjimo termino
2.3. Galutinis atleidimas nuo bausmės atidėjus jos vykdymą.

3. Atleidimas nuo bausmės: samprata, rūšys.

Atleidimas nuo bausmės – tai teismo (išimtinais atvejais Seimo, Respublikos Prezidento)
priimtas ir viešai paskelbtas teisės aktas, kuriuo valstybė atsisako taikyti asmeniui, pripažintam
kaltu padarius nusikalstamą veiką ir už tai nuteistam, paskirtąją bausmę ar jos dalį. Iš esmės
kaltinamasis yra atleidžiamas nuo pareigos atlikti jam paskirtą bausmę.

ANB siaurina baudžiamųjų represijų panaudojimą vykdant teisingumą ir realizuoja konstitucinių

baudžiamosios teisės humaniškumo, bausmių ekonomijos, atsakomybės diferencijavimo bei
individualizavimo ir kt. principų reikalavimus.
Skirtingai nuo ANBA, ANB nepašalina teistumo, t.y. baudžiamieji teisiniai santykiai dar
nepasibaigia atleidus asmenį nuo bausmės. Atleistam nuo bausmės asmeniui padarius naują
nusikalstamą veiką, toks asmuo laikomas veiką padaręs pakartotinai.

Atleidimo nuo bausmės pagrindai gali būti:

● Faktiniai pagrindai (Faktinės bylos aplinkybės), kurie paprastai yra susijusę su kaltininko
fizinėmis, psichinėmis savybėmis, galimybėmis (pavyzdžiui, sunki nepagydoma nuteistojo liga ar
sutrikusi jo psichika).
● Teisiniai pagrindai (siejami su nuteistojo asmens padarytosios veikos pavojingumo kategorija (BK
10, 11 straipsniai), paskirtos bausmės rūšimi ir dydžiu, su nuteistojo elgesiu atliekant bausmę, jo
asmenybės apskritai pavojingumo vertinimu ir pan.)

ANB sistemą sudaro būdai ANB būdai, kurie skirstomi į atskiras rūšis:

● Pagal tai, ar atleidžiama nuo visos bausmės ar nuo dalies bausmės

o Atleidimas nuo visos bausmės
▪ Bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 str. 1, 2 dalys)
● Bausmės vykdymo atidėjimas nepilnamečiui (92 str. 1, 2 d.)
▪ Atleidimas nuo bausmės kaltininko, kuris susirgo sunkia nepagydoma liga (BK 76 str.
1 d.)
▪ Atleidimas nuo visos bausmės amnestijos aktu (BK 78 str. 1 dalis)
▪ Atleidimas nuo visos bausmės suteikus malonę (BK 79 str. 1 dalis)
▪ Atleidimas nuo visos bausmės suėjus apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senačiai
(BK 96 str.)
o Atleidimas nuo dalies bausmės (kitaip tariant atleidimas nuo tolesnio jos atlikimo)
▪ Atleidimas nuo neatliktos bausmės dalies (BK 75 str. 3 dalis)
233
© A. M.
 ● nuo likusios neatliktos bausmės, paskirtos nepilnamečiui (BK 92 straipsnio 3
dalis).
▪ nuo neatliktos bausmės dalies nuteistajam susirgus sunkia nepagydoma liga (BK 76
straipsnio 2 dalis);
▪ nuo tolesnio bausmės atlikimo sutrikus nuteistojo psichikai (BK 76 straipsnio 3 dalis);
▪ nuo dalies neatliktos bausmės pagal amnestijos aktą (BK 78 straipsnio 1 dalis);
▪ nuo dalies neatliktos bausmės suteikus malonę (BK 79 straipsnio 1 dalis);
● Pagal tai, ar atleidus nuo bausmės keliamos sąlygos
o Besąlyginis. Tai tokia ANB rūšis, kai atleidžiamam nuo bausmės asmeniui nebekeliamos
jokios sąlygos, atitinkamo elgesio reikalavimai ateityje. Toks ANB yra galutinis ir jau
negrįžtama prie to, kad asmeniui tektų realiai atlikti paskirtąją bausmę ar likusią neatliktą jos
dalį už padarytąją veiką. Tokie besąlyginiai atleidimai yra:
▪ atleidimas nuo bausmės dėl ligos, numatytas BK 76 straipsnio 1 ir 2 dalyse;
▪ atleidimas nuo bausmės amnestijos aktu (BK 78 straipsnis);
▪ atleidimas nuo bausmės suteikus malonę (BK 79 straipsnis);
▪ atleidimas nuo bausmės suėjus apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senačiai (BK
96 straipsnis)
o Sąlyginis. Atleidžiamam asmeniui oficialiai teismo sprendime nustatomos BK numatytos
sąlygos, reikalavimai atitinkamo elgesio ateityje ir pan., kurių atleidžiamas nuo bausmės
asmuo privalo laikytis. Atleidžiant asmenis nuo bausmės taip pat gali būti skiriamos ir BPP,
kurių vykdymas privalomas.
▪ bausmės vykdymo atidėjimas pilnamečiui nusikaltėliui (BK 75 straipsnis);
▪ atleidimas nuo bausmės dėl ligos, numatytas BK 76 straipsnio 3 dalyje;
▪ bausmės vykdymo atidėjimas nepilnamečiui nusikaltėliui (BK 92 straipsnis)
● Pagal tai, ar teismas turi teisę, ar pareigą taikyti ANB
o Imperatyvus. Tokiais atvejais ANB yra teismui privalomas, pavyzdžiui, asmeniui,
atliekančiam bausmę, sutrinka psichika (BK 76 straipsnio 3 dalis), suėjus apkaltinamojo
nuosprendžio vykdymo senaties terminui (BK 96 straipsnis).
o Diskrecinis. Tokiais atvejais ANB yra teismo teisė, bet ne pareiga, pavyzdžiui, bausmės
vykdymo atidėjimas (BK 75, 92 straipsniai).

4. Atleidimo nuo bausmės taikymas:

4.1. Dėl ligos (BK 76 str.);
Atleidimas nuo bausmės dėl ligos – humaniškas baudžiamosios teisės institutas
užtikrinantis, kad mūsų šalies baudžiamojoje justicijoje būtų laikomasi konvencinių ir konstitucinių
nuostatų, draudžiančių žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat
nustatyti tokias bausmes (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 2 straipsnis,
Konstitucijos 21 straipsnis).
ANB dėl ligos rūšys:
1) Iki nuosprendžio priėmimo suserga sunkia nepagydoma liga
2) Po nuosprendžio priėmimo suserga sunkia nepagydoma liga
3) Po NV padarymo asmeniui sutrinka psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų
valdymo
4) Po bausmės paskyrimo asmeniui sutrinka psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar
jų valdymo
Atleidimą nuo bausmės šiuo pagrindu nulemia ligos pobūdis – sunki nepagydoma liga, nesusijusi
su kaltininko psichikos sutrikimais, bet iš esmės apsunkinusi realų bausmės atlikimą, ar sunkus
psichikos sutrikimas, atėmęs galimybę kaltininkui suvokti veiksmų esmę ar juos valdyti
234
© A. M.
Kurios ligos laikomos sunkiomis ir nepagydomomis, o kurios – psichikos sutrikimais BK 76
straipsnio kontekste sprendžiama remiantis SAM ir TM ministrų 2013 m. įsakymu.

Atleidimas nuo bausmės, kai asmuo suserga sunkia nepagydoma liga yra teismo diskrecija (t.y.
teismo teisė, bet ne pareiga), o kada sutrinka NV padariusio asmens psichika - imperatyvas .
Teismas priimdamas sprendimą dėl asmens atleidimo nuo bausmės dėl ligos privalo atsižvelgti į
padarytosios nusikalstamos veikos sunkumą, kaltininko asmenybę, ligos pobūdį. Kai atleidimo nuo
bausmės dėl ligos klausimas sprendžiamas nuteistajam jau realiai atliekant bausmę, dar, be
minėtų bylos aplinkybių, įvertinamas ir nuteistojo elgesys bausmės atlikimo metu (BK 75 straipsnio
1, 2 dalys)
Atleidimas nuo bausmės paprastai yra besąlyginis, tačiau tokiems asmenims gali būti
paskiriamos BPP (pilnamečiams) arba APP (auklėjamojo poveikio priemonės – nepilnamečiams).
Asmenys gali būti atleidžiami nuo bausmės nepriklausomai nuo to, kokio sunkumo (kategorijos)
nusikalstama veika padaryta, taip pat neturi reikšmės taikant ANB dėl ligos ir tai, kokia bausmė
(rūšies, dydžio) už tą veiką buvo paskirta (jei buvo paskirta)
Sutrikus kaltinamojo ar jau nuteistojo psichikai turi būti vertinamas tiek medicininis kriterijus
(konkreti liga, sutrikimas) ir juridinis kriterijus (t.y. jo intelektinis, tiek valinis momentai).
Tais atvejais, kai nuteistasis, kuris sutrikus jo psichikai buvo atleistas nuo tolesnio bausmės
atlikimo, pasveiksta, jei nėra suėję apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminai (BK 96
straipsnis), jis gali būti teismo sugrąžinamas į įkalinimo įstaigą toliau atlikti likusią bausmės dalį.
Tokiu atveju laikas, kurį buvo taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, įskaitomas į laisvės
atėmimo laiką diena už dieną (BK 75 straipsnio 3 dalis)
4.2. Malonės tvarka;
Malonė – humaniškumu grindžiamas Respublikos Prezidento sprendimas laisvės atėmimo
bausme nuteistajam dovanoti laisvę ar sutrumpinti jo laisvės atėmimo laiką arba kitaip sušvelninti
atskirų nuteistųjų padėtį.
Tai individualaus pobūdžio aktas – dekretas, skirtas konkrečiam asmeniui (asmenims).
Respublikos Prezidentas turi teisę atleisti nuteistąjį jau nuo teismo jam paskirtos bausmės (visos
ar dalies) atlikimo
Suteikiant malonę LR Prezidento galios labai plačios. Malonė gali būti teikiama nepriklausomai
nuo padarytos nusikalstamos veikos sunkumo (kategorijos) ar teismo paskirtos bausmės rūšies ir
dydžio, kuri (bausmė) gali būti paskirta už pavienę nusikalstamą veiką ar esant nusikalstamų veikų
sutapčiai. Malonė gali būti suteikta ir pirmą kartą nuteistojo, ir pavojingo recidyvisto prašymu.
Pagal Malonės prašymų nagrinėjimo nuostatus, malonė gali būti suteikiama asmenims,
kuriuos yra nuteisę Lietuvos Respublikos teismai, taip pat Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie
nuteisti kitų valstybės teismų ir bausmę atlieka Lietuvoje (Malonės nuostatų 3 punktas). Malonė
gali būti teikiama nuteistiesiems tokiomis bausmėmis:
● bauda,
● terminuotu laisvės atėmimu,
● laisvės atėmimu iki gyvos galvos,
● nuteistiesiems, kuriems paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas
Malonės prašymo pateikimo komisijai sąlygos:

235
© A. M.
1) malonės prašymus Respublikos Prezidentui paduoda patys nuteistieji;
2) malonės prašymus nuteistieji pateikia tada, kai jų byloje nuosprendžiai jau yra įsiteisėję, o jei
buvo paduotas kasacinis skundas – išnagrinėjus bylą Lietuvos Aukščiausiajame Teisme;
3) malonės prašantys nuteistieji laisvės atėmimo bausme, turi būti pradėję atlikti šią bausmę;
4) nuteistųjų laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos malonės prašymai gali būti svarstomi ne
anksčiau, kaip atlikus 10 metų laisvės atėmimo bausmės.
Teikiant malonę atsižvelgiama į nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumą, nuteistojo
asmenybę, požiūrį į darbą, atliktos bausmės laiką, nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimą,
pataisos įstaigos administracijos, buvusių darboviečių nuomonę.
Nepatenkinus malonės prašymo, pakartotinis malonės prašymas negali būti svarstomas
nepraėjus ne mažiau kaip šešeriems mėnesiams po ankstesnio svarstymo

4.3. Pagal amnestijos aktą.

Amnestija – Seimo priimtas aktas, kuriuo remiantis nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti
atleistas nuo visos ar dalies bausmės atlikimo (BK 78 straipsnio 1 dalis)
Amnestijos aktas taikomas atskiroms atitinkamo teisinio statuso nuteistųjų grupėms, t. y.
nuteistiesiems su vienoda savo teisine padėtimi BK, BVK nuostatų kontekste, pavyzdžiui,
nuteistieji, turintys mažamečių vaikų, pensinio amžiaus asmenys, neįgalieji ir t. t. Jis nėra
taikomas individualiai konkrečiam nuteistajam. Tas aktas yra nuasmenintas.
Amnestijos aktais sprendžiamas bausmes atliekančių asmenų teisinės padėties palengvinimo
klausimai. Teistumo klausimai mūsų šalies amnestijos aktuose nesprendžiami, nes juose
nurodoma, kad 1) amnestijos pritaikymas nepanaikina teistumo arba 2) nuteistąjį atleidus nuo
neatliktosios bausmės (dažniausiai-laisvės atėmimo) dalies ar jam sumažinus neatliktąją bausmės
dalį, dėl teistumo išnykimo ar panaikinimo sprendžiama remiantis faktiškai atlikta bausme
Baudžiamojo kodekso nustatyta tvarka.
Dažniausiai amnestijos aktai yra proginiai.
Amnestijos įstatymai taikomi įvairioms nuteistųjų grupėms, jų veikimą pajunta didelis skaičius
nuteistųjų, todėl jie gali būti apibūdinami kaip universalūs (bendro) pobūdžio norminiai teisės
aktai. Rečiau amnestijos aktas skiriamas tik atskiros nuteistųjų grupės amnestavimui, tai –
specialusis amnestijos aktas
Dažniausiai amnestijos akto taikymo pagrindai ir taip pat pagrindai, kuriems esant amnestija
netaikoma, nurodoma pačiame amnestijos akte. Be kita ko amnestijos aktuose nurodoma ir
nuteistųjų grupės, kuriems taikoma ar netaikoma amnestija, taip pat nurodoma, kokių rūšių NV
kategorijas padariusiems asmenims taikoma/netaikoma amnestija.
Būtinosios amnestijos taikymo sąlygos:
1) nusikalstama veika padarytos materialinės žalos (jei tokia buvo padaryta) dalies, pavyzdžiui, ne
mažiau kaip trečdalio, privalomas atlyginimas pagal teismo nuosprendį ar sprendimą
2) tinkamas nuteistojo elgesys bausmės atlikimo metu
3) savo kaltės pripažinimas
Amnestijos aktai netaikomi tokiems subjektams:
1) nuteistiesiems už genocidą ir kitus nusikaltimus, kuriems nėra senaties;
2) asmenims, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė iki gyvos galvos;
236
© A. M.
 3) asmenims, nuteisti už nusikaltimus, padarytus laisvės atėmimo vietose;
4) asmenims, nuteisti laisvės atėmimu atidedant paskirtos bausmės vykdymą;
5) asmenims, lygtinai paleistiems iš pataisos įstaigų;
6) recidyvistams ir pavojingiems recidyvistams.

5. Aktuali teismų praktika šia tema (2015 – 2020 m.).

Dėl vertintinų aplinkybių skiriant BVA: sprendžiant dėl BVA būtina įvertinti, kaip realus
bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius, pavyzdžiui, ar kaltininkas
neprarastų nuolatinį darbą; ar šeima neliktų be maitintojo; ar būtų kam prižiūrėti sergančius ar
neįgalius artimuosius; ar neteks galimybių baigti studijas ar įgyti specialybę. Taip pat turi būti
vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo
asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės
teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos
padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų
nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir
ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos
padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų).
Teismų praktikoje nepritariama tokiems atvejams, kai nustačius BK 75 straipsnio taikymo sąlygas
bausmės vykdymo atidėjimas taikomas formaliai (štai pvz. byloje nustatę formaliąsias BK 75
straipsnio taikymo sąlygas, tačiau kartu atsižvelgę į tai, kad kaltinamasis tris kartus teistas (vienas
teistumas išnykęs), iš jų vieną kartą teistas už analogiškas veikas, neįvykdė ankstesniu
nuosprendžiu paskirtos bausmės (nesumokėjo baudos), nusikalstamą veiką padarė neišnykus
teistumui, ir nuspręsdami, kad kaltinam taikant bausmės vykdymo atidėjimą bausmės tikslai nebus
pasiekti ir nebus užtikrintas teisingumo įgyvendinimas, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą,
neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba veikos padarymo metu turi neišnykusį
teistumą). Kitaip tariant privalu atsižvelgti į praeityje kilusius ir iki šiol nepasibaigusius kaltinamojo
baudžiamuosius teisinius santykius ir, be kita ko, kaltinamojo asmenybę.
Taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su
teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios
atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti
nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų
interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis
nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą
su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų
ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją
Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės, BA įgyvendinimo forma, kuri galima tada, kai
bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti
neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas.
Konkretus pavyzdys: kaltinamasis nurodė jį teigiamai apibūdinančias aplinkybes (atliko
ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę ir sumokėjo baudą, dirba, neįrašytas į Psichikos
sveikatos centro ir narkologinę įskaitą, per pastaruosius ketverius metus nedarė naujų
nusikalstamų veikų). Tačiau teismai nurodė, kad kaltinamasis nusikalto bausmės vykdymo
atidėjimo laikotarpiu, būdamas teistas ir neišnykus teistumui. Taip pat pabrėžė, kad nusikalstama
veika jam nebuvo atsitiktinė. Atsižvelgus į kitas baudžiamojoje byloje teismų nustatytas aplinkybes
(kaltinamasis padarė vieną tyčinį apysunkį nusikaltimą, buvo pagrindinis šio nusikaltimo
iniciatorius, subūręs bendrininkų grupę ir parengęs nusikaltimo planą, jo vaidmuo buvo
pavojingiausias lyginant su kitais nuteistaisiais, kuriems paskirtos švelnesnės bausmės, yra
nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir nenustatyta lengvinančių atsakomybę
237
© A. M.
aplinkybių, be to, jis ne kartą pažeidė jam paskirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą registruotis
policijos įstaigoje, jis visiškai nepripažįsta ir nesigaili dėl savo nusikalstamų veiksmų). Šiuo atveju
nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės
atlikimo. Bylos aplinkybių visuma turi neleisti abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti
neatliekama tam, kad būtų pasiekti bausmės tikslai.
Dėl BVA taikymo nepilnamečiams: teismų praktikoje formuojama nuomonė, jog BVA
netaikytinas nepilnamečiams, kurie, turėdami teistumą už tyčinių nusikaltimų gyvybei, sveikatai,
plėšimų ar kitų smurtinių nusikaltimų padarymą, vėl pripažįstami kaltais padarius panašaus
pobūdžio sunkius nusikaltimu
Dėl atleidimo nuo bausmės dėl ligos sąlygų vertinimo: Teismas, spręsdamas, ar dėl sunkios
nepagydomos ligos nuteistajam bus per sunku atlikti paskirtą bausmę, įvertina padarytos
nusikalstamos veikos sunkumą ir nuteistojo asmenybę, atsižvelgia į atliktos bausmės (jeigu ji buvo
atliekama) dalį, nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu, taip pat sunkios nepagydomos ligos
pobūdį, įtaką bausmės atlikimui, tokios ligos gydymo galimybes laisvės atėmimo vietose, galimą
poveikį kitų nuteistųjų, kartu kalinčių įkalinimo įstaigoje, sveikatai. Pažymėtina, kad gydytojų
komisijos išvadą, jog nuteistajam, sergančiam sunkia nepagydoma liga, bausmę atlikti per
sunku, teismui yra tik vienas iš byloje vertinamų duomenų šaltinių ir iš esmės yra tik
rekomendacinio pobūdžio dokumentas. Be to, sprendžiant ar nuteistasis gali būti atleistas nuo
bausmės pagal BK 76 straipsnio 1 ar 2 dalis teismas turi atsižvelgti ir į tai, kada paaiškėjo sunkios
nepagydomos ligos požymiai. Jei šia liga nuteistasis jau sirgo nusikalstamos veikos darymo
metu ir tai nesutrukdė jam padaryti veiką, už kurią nuteistas, tokia liga teismų praktikoje
paprastai nelaikoma pagrindu atleisti nuteistąjį nuo bausmės

238
© A. M.
23 tema. Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai
(2020.05.12 – 2020.05.21)
1. Nepilnamečiams nustatomų baudžiamosios atsakomybės ypatumų samprata, paskirtis.
Nepilnamečių BA ypatumai – BĮ nustatytos specialiosios nepilnamečiais (tam tikrais atvejais –
jaunų, nuo 18 iki 21 metų amžiaus kaltininkų) baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimui skirtos
taisyklės ir nuostatos, kuriomis siekiama užtikrinti, kad atsakomybė atitiktų šių asmenų amžių ir
socialinę brandą, riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo
galimybes, padėti keisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą už padarytą NV su asmenybės
ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu, taip pat laikyti asmenį nuo naujų NV
darymo.
Pagal JT vaiko teisių konvenciją, vaikas – žmogus, neturintis 18 metų, išskyrus atvejus, kai
įstatymai numato kitaip. Baudžiamajame įstatyme nepilnametis yra toks asmuo, kuris nėra
sulaukęs pilnametystės amžiaus, bet sulaukęs tokio amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji
atsakomybė (14-18 m., išimtinais atvejais nepilnamečių BA ypatumus galima taikyti asmenims iki
21 metų). Baudžiamosios teisės doktrinoje asmenys iki 14 metų vadinami mažamečiais.
Mažamečiams asmenims pagal BK 13 str. 3 d. gali būti taikomos auklėjamojo poveikio priemonės,
bet jie pagal baudžiamąjį įstatymą neatsako.
Nepilnamečių BA ypatumų paskirtis:
● Užtikrinti, kad atsakomybė atitiktų nepilnamečių amžių ir socialinę brandą. Anot ĮL,
nepilnametis ne visada gali teisingai ir visiškai suprasti savo padarytos NV esmę ir jos padarinius,
nukentėjusiajam padarytos žalos dydį ir panašiai. Socialinė asmens branda – tai kaip asmuo
supranta savo veiksmus, jų esmę, tų veiksmų padariniu, taip pat
● Riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti APP taikymo galimybes. Laisvės atėmimo bausmė turi
būti taikoma kaip ultima ratio priemonė nepilnamečiui. LA bausmė skiriama tik tais atvejais, kai
taikytos kitos bausmės ar APP nepadarė teigiamos įtakos arba kai nepilnametis padarė sunkų arba
labai sunkų nusikaltimą.
● Padėti nepilnamečiui asmeniui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą už padarytą
NV su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu. ĮL įpareigojo
teismą, kuris skiria nepilnamečiui bausmę ar APP, atsižvelgti ne tik į bendruosius bausmių skyrimo
pagrindus (BK 54 str. 2 d.), bet ir į nepilnamečio gyvenimo bei auklėjimo sąlygas, jo sveikatos būklę
ir psichinį išsivystymą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, jo elgesį po NV
padarymo.
● Sulaikyti nuo naujų NV darymo. ĮL įpareigoja teismą skirti tokią bausmę ar APP, kuri apribotų
nepilnamečio teises ir laisves, arba nustatyti specialias pareigas, kartu apribojant, atimant arba
pasunkinant jam galimybę padaryti naują NV.
Išimtinais atvejais nepilnamečių BA ypatumai gali būti taikomi asmenims, kurie veikos darymo
metu turėjo 18 metų, bet dar nebuvo sulaukę 21 metų. Tai tokie atvejai, kai NV pobūdis, motyvai ir
kitos bylos aplinkybės (kartais ir specialisto paaiškinimai ir išvados) leidžia spręsti, kad toks asmuo
pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui ir BA ypatumų taikymas jam atitiktų BĮ nustatyta
nepilnamečių BA ypatumų paskirtį. Tokiems asmenims gali būti taikomi bausmių ypatumai
nepilnamečiams (BK 90 str.), bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumai (BK 91 str.), bausmės
vykdymo atidėjimas nepilnamečiui (BK 92 str.), nepilnamečio atleidimas nuo BA (BK 93 str.), taip
pat tam tikros APP – įspėjimas, turtinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas, nemokami
auklėjamojo pobūdžio darbai, elgesio apribojimas (BK 82 str. 1 dalies 1, 2, 3, 5 punktai) [jiems
netaikomas 4 punktas ir 6 punktas]
2. Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės taikymo ypatumai:
2.1. Skiriant auklėjamojo pobūdžio priemones:
239
© A. M.
APP nepilnamečiui – valstybės prievartos priemonė, kuri apriboja nepilnamečio ar asmens iki 21
teises ir laisves bei nustato specialiąsias pareigas ir kuri padeda įgyvendinti bausmės paskirtį.
APP teismo skiriama nepilnamečiui, BĮ nustatytu atveju – ir asmeniui iki 21 metų, atleistam nuo BA
ar bausmės, taip pat atidėjus jam bausmės vykdymą arba lygtinai paleidus iš pataisos įstaigos.
APP galima skirstyti į tris rūšis:
1. Prevencinio pobūdžio priemonės (atidavimas tėvams ar asmenims/įstaigoms, kurios rūpinasi
vaikais rūpintis, ugdyti, prižiūrėti)
2. Nukentėjusiojo nuo NV teisių atkūrimo priemonės (turtinės žalos atlyginimas arba jos
pašalinimas)
3. Pozityvų poveikį nepilnamečiui kaltininkui darančios priemonės (nemokami auklėjamojo
pobūdžio darbai ar elgesio apribojimas).
APP poveikis yra labiau auklėjamojo/prevencinio negu baudžiamojo. APP kaip ir BPP taikymas
neužtraukia teistumo.
Teismas nepilnamečiui gali paskirti NE DAUGIAU KAIP 3 iš 6 BĮ įvardytų APP. Jeigu teismas
skiria dvi arba tris APP, jos turi būti tarpusavyje suderintos, t.y. sudaryti bendrą visumą ir
netrukdyti viena kitos įgyvendinimui.
2.1.1. Įspėjimą;
Įspėjimas – švelniausia teismo skiriama APP, kurios esmę sudaro oficialus pranešimas
nepilnamečiui apie teisinius padarinius, kurių sukeltų naujos NV padarymas, APP nevykdymas
arba netinkamas vykdymas ir panašiai.
Teismas raštiškai įspėją nepilnametį, kad pvz. jeigu jis vėl padarys baudžiamąjį nusižengimą,
teismas jam paskirs daugiau ar griežtesnių APP; arba kad jis nebeturės galimybių būti atleistas
nuo BA arba negalėtų būti taikomas BVA.
2.1.2. Turtinės žalos atlyginimą arba jos pašalinimą;
Turtinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas – teismo skiriama APP, kurios esmę sudaro
įpareigojimas nepilnamečiui, turinčiam savarankiškai disponuojamų lėšų, per teismo nustatytą
terminą atlyginti NV padarytą žalą arba pašalinti ją savo darbu.
Teismas neturėtų tokios priemonės skirti nepilnamečiui, neturinčiam lėšų. Tėvai, kiti atstovai pagal
įstatymą arba tretieji asmenys negali patys už nepilnametį atlyginti ar pašalinti žalą. Kai APP
įvykdo ne pats nepilnametis, tai neatitinka BĮ įtvirtintos BA ypatumų nepilnamečiams paskirties.
Teismas, skirdamas tokią APP, privalo nustatyti terminą, per kurį nepilnametis turi atlyginti savo
NV padarytą turtinę žalą arba ją pašalinti savo darbu. Nustatant terminą atsižvelgiama į turtinės
žalos dydį, nepilnamečio amžių, užimtumą (mokymąsi ar darbą, taip pat laisvą laiką), sveikatos
būklę, turtinę padėtį ir kitas aplinkybes.
2.1.3. Nemokamus auklėjamojo pobūdžio darbus;
Nemokamo auklėjamojo pobūdžio darbai – teismo skiriama APP, kurios esmę sudaro
įpareigojimas nepilnamečiui išdirbti nuo 20 iki 100 valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio
darbų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse
įstaigose ar organizacijose.
● Minimali auklėjamojo pobūdžio darbų trukmė – 20 valandų
● Maksimali auklėjamojo pobūdžio darbų trukmė – 100 valandų
Nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai dirbami tik esant nepilnamečio sutikimui. Jie skiriasi
nuo viešųjų darbų bausmės, nes čia pabrėžiamas auklėjamasis tų darbų pobūdis ir poveikis
nepilnamečiui.
240
© A. M.
2.1.4. Atidavimą tėvams arba kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie rūpinasi
vaikais, ugdyti ir prižiūrėti
Tai teismo skiriama APP, kurios esmę sudaro tėvų ar kitų FA ar JA, kurie rūpinasi vaikais,
vykdomas nepilnamečio ugdymas ar priežiūra.
Šią APP galima skirti tais atvejais, kai:
1. tėvai ar kiti asmenys sutinka ugdyti bei prižiūrėti nepilnametį, patys nedaro neigiamos įtakos
nepilnamečiui, turi galimybių sudaryti jo asmenybei ugdyti tinkamas sąlygas, sutinka teikti būtiną
informaciją šios priemonės vykdymą kontroliuojančioms institucijoms;
2. nepilnametis sutinka, kad jį ugdytų bei prižiūrėtų nurodyti asmenys, ir pasižada jų klausyti bei
tinkamai elgtis.
Visos šios sąlygos yra privalomos tam, kad būtų galima taikyti šią APP. Ši APP svarstytina tais
atvejais, kai nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygos gali užtikrinti pozityvų poveikį, nes
nepilnametis įpareigojamas pakeisti savo elgesį, klausyti tėvų ar kitų asmenų, o tėvai arba kiti FA
ar JA įpareigojami sustiprinti nepilnamečio priežiūrą, kontroliuoti jo elgesį, mokymąsi, darbą,
laisvalaikį, sudaryti palankias sąlygas jam tinkamai auklėtis pačiam.
● Minimali vykdomo nepilnamečio ugdymo ir priežiūros trukmė – 6 mėnesiai
● Maksimali vykdomo nepilnamečio ugdymo ir priežiūros trukmė – 3 metai (ji gali nutrūkti ir
tada, kai nepilnamečiui sukanka 18 metų)

2.1.5. Elgesio apribojimą;

Elgesio apribojimas – teismo skiriama APP, kurios esmę sudaro nepilnamečiui paskirtų
įpareigojimų ir draudimų laikymasis ir įgyvendinimas bei atsiskaitymas už jų vykdymą.
Teismas gali skirti vieną, kelis ar netgi visus BĮ nustatytus įpareigojimus ir (arba) vieną, kelis ar
netgi visus draudimus. BĮ neriboja teismo skiriamų nepilnamečiui draudimų ar įpareigojimų
skaičiaus.
Įpareigojimų rūšys:
1. būti namuose nustatytu laiku; nepilnametis gali būti įpareigotas būti namuose vakarais (nuo 18:00
iki 06:00), naktimis (nuo 22:00 iki 06:00) ir panašiai.
2. mokytis, tęsti mokslą arba dirbti;
3. įgyti tam tikrų žinių ar išmokti draudimus (saugaus eismo, mokinio taisykles ir pan.);
4. atlikti visą gydymosi nuo alkoholizmo, narkomanijos, toksikomanijos ar venerinės ligos kursą.
Šis įpareigojimas skiriamas tėvų ar globėjų prašymu, jeigu nepilnametis sutinka. Tokią APP
gali paskirti tik šiomis ligomis sergančiam nepilnamečiui jo tėvų ar globėjų prašymu ir tik esant
paties nepilnamečio sutikimui.
5. dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamose socialinio ugdymo
ar reabilitacijos priemonėse. Tai galėtų būti kognityvinių (pažinimo) įgūdžių kursai, grupinės ar
individualios psichoterapijos, pykčio valdymo mokymai ir panašiai. Tokį įpareigojimą teismas gali
skirti tik tais atvejais, kai nepilnamečio gyvenamojoje vietoje (mieste, rajone, gyvenvietėje, kaime),
kurioje jis mokosi arba dirba, veikia tokias priemones nepilnamečiams teikiančios organizacijos ar
įstaigos.
Draudimų rūšys:
1. žaisti azartinius žaidimus. Pvz. uždrausti žaisti kortomis ar domino, lankytis lošimo automatų
namuose.
2. užsiimti tam tikra veikla. Pvz. uždrausti dirbti kokį nors konkretų darbą, laisvalaikiu užsiimti kokia
nors veikla ir panašiai.
3. vairuoti motorinę transporto priemonę (motociklą, savaeigę mašiną ir pan.). Teismas gali
uždrausti vairuoti tik tokią TP, kurią nepilnametis turi teisę vairuoti.
241
© A. M.
 4. lankytis vietose, kuriose daroma neigiama įtaka nepilnamečio elgesiui, arba bendrauti su
žmonėmis, darančiais jam neigiamos įtakos. Pvz. stadionai, sporto salės sporto rungtynių metu,
kavinės, diskotekos, klubai ir panašiai; taip pat pvz. uždrausti bendrauti su NV bendrininkais, į NV
įtraukusiais pilnamečiais arba nusikalstamų paauglių grupuočių nariais ir panašiai.
5. be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą. Tokį
draudimą teismas gali pritaikyti tik tada, kada nepilnametis pat renkasi savo gyvenamąją vietą.
Baudžiamojo proceso dalyvių prašymu ar teismo nuožiūra teismas gali paskirti kitus BĮ
nenustatytus įpareigojimus ar draudimus, kurie, teismo nuomone, turėtų teigiamos įtakos
nepilnamečio elgesiui. Pvz.
Nepilnametis privalo atsiskaityti šios APP vykdymą kontroliuojantiems pareigūnams apie jam
paskirtų įpareigojimų ir draudimų vykdymą.
● Minimali elgesio apribojimo trukmė – 30 dienų
● Maksimali elgesio apribojimo trukmė – 12 mėnesių
2.1.6. Atidavimą į specialiąją auklėjimo įstaigą;
Atidavimas į specialiąją auklėjimo įstaigą – griežčiausia auklėjamojo poveikio priemonė, kurios
esmę sudaro terminuotas nepilnamečio izoliavimas specialiojoje auklėjimo įstaigoje.
Ši APP taikoma tada, kada nebėra tikslinga taikyti kitų APP arba kitos APP nedavė tikslingų
rezultatų.
● Minimali atidavimo į specialiąją auklėjimo įstaigą trukmė – 6 mėnesiai
● Maksimali atidavimo į specialiąją auklėjimo įstaigą trukmė – 3 metai. Tačiau šis terminas negali
būti ilgesnis kaip iki nepilnamečiui sueis 18 metų.
Nepaisant to, kad BĮ numato galimybę taikyti nepilnamečių BA ypatumus asmenims, kuriems buvo
suėję 18 metų, bet nebuvo suėję 21 metai, šios APP taikyti negalima. Taip pat jeigu teismo
sprendimu metu asmeniui suėjo 18 metų (o veiką padarė nebūdamas 18os), ši APP taip pat negali
būti taikoma.
2.1.7. Paskirtų auklėjamojo poveikio priemonių nevykdymo pasekmės (BK 89 str.).
Teisinės pasekmės gali pasireikšti nevykdant arba netinkamai vykdant APP.
APP nevykdymu laikoma:
a. Nepilnametis nevykdo paties prisiimtų įsipareigojimų (pvz. neklauso tėvų arba kitų FA ar JA,
kuriems ugdyti ir prižiūrėti jis yra atiduotas, nevykdo jo elgesio korekcijai būtinų nurodymų, nedirba
paskirtų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų, kuriuos pats sutiko dirbti ir pan.);
b. Nepilnametis nevykdo teismo paskirtų įpareigojimų (pvz. būti namuose nustatytu laiku, savo
darbu pašalinti padarytą žalą ir pan.);
c. Nepilnametis nepaiso teismo įspėjimo dėl naujų NV darymo
d. Nepilnametis nepaiso teismo paskirtų draudimų (pvz. draudimo žaisti azartinius žaidimus, vairuoti
motorinę TP ir pan.).
APP netinkamu vykdymu laikoma:
a. Nepilnametis priemonę atlieka tik iš dalies (pvz. teismo įspėtas nedaro naujų NV, bet daro
administracinius nusižengimus, be objektyvių priežasčių neišdirba viso jam nustatyto nemokamų
darbų laiko ir pan.);
b. Nepilnametis tyčia blogai ir (arba) nesąžiningai vykdo prisiimtus įsipareigojimus ar teismo
paskirtus įpareigojimus ir (ar) draudimus (pvz. be pateisinamų priežasčių praleidinėja pamokas,
daro pravaikštas darbe, įsipareigojęs padarytą žalą pašalinti savo darbu dirba atmestinai ir pan.);
c. Nepilnametis vykdo tik vieną iš dviejų ar trijų teismo paskirtų APP.
Dėl APP nevykdymo ar netinkamo vykdymo nepilnametis turi būti RAŠTU įspėtas ne mažiau
kaip DU KARTUS. Tais atvejais, kai nepilnametis nereaguoja į įspėjimus, teismas, remdamasis

242
© A. M.
tokių priemonių vykdymą kontroliuojančių institucijų teikimu, gali pakeisti APP kitomis (išskyrus
atidavimą į specialiąją auklėjimo įstaigą).
Tais atvejais, kai nepilnamečiui yra paskirtos dvi ar net trys APP, o šių jis sąmoningai visiškai
nevykdo arba netinkamai vykdo, teismas, šių APP vykdymą prižiūrinčios institucijos teikimu, gali
pakeisti APP, tačiau teismas nebūtinai turi skirti dar neskirtų APP ir gali pakeisti vieną iš anksčiau
paskirtų priemonių, jei nepilnametis tik jos nevykdo arba netinkamai ją vykdo. Taip pat BĮ numato
teismui galimybę vietoje dviejų ar trijų APP paskirti griežčiausią – atidavimą į specialiąją
auklėjimo įstaigą.
2.2. Skiriant bausmes:
Bausmių skyrimo nepilnamečiams ypatumai – BĮ numatytos aplinkybės, kurias privalo įvertinti
teismas, individualizuodamas nepilnamečiui skiriamą bausmę.
Nepilnametis NEGALI būti pripažintas pavojingu recidyvistu, nes sprendžiant recidyvo
klausimą teisme neatsižvelgiama į veikas, padarytas, kai asmuo dar nebuvo sulaukęs 18 metų.
Be bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 str. 2 dalis) ir vertintinų aplinkybių, teismas taip pat
privalo atsižvelgti į:
1. Nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas
2. Nepilnamečio sveikatos būklę ir socialinę brandą. Nepilnamečio sveikatos būklė parodo jo fizinį
išsivystymą, nepilnamečio patirtos traumos, paveldėtos ir persirgtos ligos gali daryti poveikį
tolesniam jo fiziniam ir psichiniam vystymuisi, skatinti agresiją, žiaurumą arba didesnį švelnumą.
Nepilnamečio sveikatos būklę nustato medicinos specialistai (ekspertai). Nepilnamečio socialinę
brandą atskleidžia nepilnamečio turimų žinių kiekis, jo požiūris į aplinką, gebėjimas vertinti
visuomenės keliamus reikalavimus jo amžiaus žmonėms, gebėjimas numatyti savo veikos padarinius,
juos planuoti, kritikuoti. Socialinę brandą svarbu vertinti ir tais atvejais, kai asmenims NV darymo
metu jau buvo suėję 18 metų, bet nebuvo suėję 21 metai.
3. Anksčiau jam taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą. Baudžiamąją teisinę reikšmę gali
turėti žinios apie anksčiau padarytus drausmės pažeidimus mokymo įstaigoje, darbe padarytus
drausmės pažeidimus ir dėl tų pažeidimų taikytas poveikio priemones, administracinius
nusižengimus ir taikytas administracines priemones, baudžiamuosius nusižengimus ir taikytas APP,
nusikaltimus ir ANBA, BVA, ANB arba pačios bausmės atlikimą.
4. Nepilnamečio elgesį po nusikaltimo padarymo.
Šis sąrašas netrukdo teismui įvertinti ir kitas aplinkybes, kurios turėtų reikšmės bausmės
individualizavimui (vyresnių įtaka, laisvės atėmimo vietų subkultūros poveikis ir pan.). Šių
aplinkybių visuma turi padėtį išsiaiškinti, ar veika padaryta atsitiktinai, ar tai yra dėsningas jo
ankstesnio elgesio padarinys.
Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, gali:
● Atleisti nepilnametį nuo BA ir paskirti jam APP (BK 93 str.)
● Paskirti bausmę, nesusijusią su LA – viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą
● Paskirti bausmę ir atidėti baudos, arešto ar LA vykdymą (BK 92 str.)
● Paskirti arešto ar LA bausmę.
Čia reiktų pabrėžti, kad nepilnamečiui kartu su bausme gali būti skiriamos BPP – turto
konfiskavimas ir išplėstinis turto konfiskavimas, o auklėjamojo poveikio priemonės kartu su
bausmėmis NEGALI būti paskirtos. Jeigu nepilnamečiui taikoma arba ANBA (bendrais ANBA
arba nepilnamečių ANBA ypatumų pagrindais), arba ANB, arba BVA (nepilnamečių BVA ypatumai
pagal 92 str.), tai be turto konfiskavimo ir išplėstinio turto konfiskavimo gali būti skiriama įmoka į
nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą BPP.

243
© A. M.
2.2.1. Viešuosius darbus;
Ši bausmė skiriama vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 str.), bausmių
skyrimo nepilnamečiams ypatumais (BK 90 str.) ir tik tada, kai BK SD str. sankcijoje numatyta
tokia bausmė už konkrečią padarytą NV. Teismas privalo gauti nepilnamečio sutikimą dėl šios
bausmės paskyrimo. Maksimali viešųjų darbų bausmės riba nepilnamečiui – 240 valandų (kai tuo
tarpu pilnamečiui – 480 val.). Nepilnamečiui negalima parinkti tokių viešųjų darbų, kurie kenktų jo
sveikatai.
2.2.2. Baudą;
Ši bausmė skiriama vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 str.), bausmių
skyrimo nepilnamečiams ypatumais (BK 90 str.) ir tik tada, kai BK SD str. sankcijoje numatyta
tokia bausmė už konkrečią padarytą NV.
● Minimali baudos riba nepilnamečiui – 5 MGL (BBND)
● Maksimali baudos riba nepilnamečiui – 50 MGL (BBND)
Bauda gali būti skiriama tik dirbančiam ar savo turto turinčiam nepilnamečiui. Dirbantis
nepilnametis – asmuo nuo 14 iki 18 metų dirbantis pagal darbo sutartį. Visais atvejais, kada
nepilnametis turi kažkokios formos turto arba pajamų, jis turi turėti jo/jų tiek, kad būtų užtikrintas
priverstinis baudos išieškojimas. Kitokiu atveju baudos bausmė neskiriama.
2.2.3. Laisvės apribojimą;
Ši bausmė skiriama vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 str.), bausmių
skyrimo nepilnamečiams ypatumais (BK 90 str.) ir tik tada, kai BK SD str. sankcijoje numatyta
tokia bausmė už konkrečią padarytą NV. Iš esmės ĮL nenumatė jokių šios bausmės skyrimo
nepilnamečiui ypatumų, todėl taikomos bendrosios laisvės apribojimo nuostatos.
Kita vertus, laisvės apribojimas (bausmė) labai panašus į elgesio apribojimą (APP).
Pagrindiniai skirtumai tarp šių sankcijų:
1. Laisvės apribojimas – bausmė; elgesio apribojimas – APP.
2. Elgesio apribojimas skiriamas nepilnamečiui, padariusiam baudžiamąjį nusižengimą, taip pat
atleistam nuo BA ar bausmės padarius nusikaltimą; laisvės apribojimas skiriamas tais atvejais, kai
nėra pagrindo atleisti nepilnametį nuo BA ar bausmės, kai šis padaro nusikaltimą.
3. Elgesio apribojimas – nuo 30 dienų iki 12 mėnesių; laisvės apribojimas – nuo 3 mėnesių iki 2
metų.
4. Skirtingi draudimai ir įpareigojimai skiriant laisvės apribojimą ir elgesio apribojimą.
5. Skiriant elgesio apribojimo APP teismas nebegali (BK 87 str. nėra numatytos tokios pačios ar
panašios nuostatos kaip BK 48 str. 7 d.) skirti kitų nepilnamečiui BĮ nenumatytų įpareigojimų ar
draudimų (laisvės apribojimo atveju – priešingai. Tai reiškia, kad skiriant laisvės apribojimo
bausmę teismas turi teisę (BK 48 str. 7 d.) paskirti dar ir kitus įpareigojimus ar draudimus, kurie
nenumatyti BĮ, bet padėtų įgyvendinti bausmės tikslus).
6. Skiriasi teisiniai padariniai nevykdant elgesio apribojimo ir laisvės apribojimo.
2.2.4 Areštą;
Ši bausmė skiriama vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 str.), bausmių
skyrimo nepilnamečiams ypatumais (BK 90 str.) ir tik tada, kai BK SD str. sankcijoje numatyta
tokia bausmė už konkrečią padarytą NV.
● Minimali arešto bausmės riba nepilnamečiui – 5 paros
● Maksimali arešto bausmės riba nepilnamečiui – 45 paros
Arešto bausmės skyrimui BĮ nenumato jokių amžiaus ribojimų, tad tokia bausmė gali būti paskirta
ir asmeniui, sulaukusiam 14 metų amžiaus ir padariusiam bent vieną BK 13 str. 2 d. straipsnyje
numatytą veiką, už kurios padarymą galima BA nuo 14 metų.
244
© A. M.
BT doktrinoje pažymima, kad arešto bausmė už tyčinį nesunkų ar apysunkį nusikaltimą gali būti
skiriama tik tais atvejais, kai anksčiau atidėtas bausmės vykdymas ar taikytos kitus su laisvės
atėmimu nesusijusios bausmės nesustabdė nepilnamečio nuo NV darymo. Be kita ko, pirmą kartą
teisiamam 14mečiui paprastai neturėtų būti skiriamas arešto bausmės maksimumas.
2.2.5. Terminuotą laisvės atėmimą.
Ši bausmė skiriama vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 str.), bausmių
skyrimo nepilnamečiams ypatumais (BK 90 str.) ir tik tada, kai BK SD str. sankcijoje numatyta
tokia bausmė už konkrečią padarytą NV. Terminuotas laisvės atėmimas kaip pati griežčiausia
bausmė nepilnamečiui turi būti taikoma kaip ultima ratio priemonė, kuri užkirstų kelią sunkių ir
labai sunkių nusikaltimų darymui.
● Minimali laisvės atėmimo bausmės riba nepilnamečiui – pusė minimalios LA bausmės,
numatytos BK SD straipsnio sankcijoje. Jeigu minimali bausmė nenurodyta, taikomas bendras
minimumas – 3 mėnesiai laisvės atėmimo.
● Maksimali laisvės atėmimo bausmės riba nepilnamečiui – 10 metų
Laisvės atėmimo bausmės vykdymas nepilnamečiui gali būti atidėtas, jeigu paskirtoji laisvės
atėmimo bausmė neviršija 4 metų laikotarpio.
3. Nepilnamečio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ypatumai.
Nepilnamečio ANBA – besąlyginio ANBA rūšis, kurią taikant nepilnametis atleidžiamas nuo BA
dėl to, kad atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino
nukentėjusiajam asmeniui padarytą turtinę žalą; arba buvo pripažintas ribotai pakaltinamu; arba
pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs NV, arba yra kitų pagrindų manyti, kad jis laikysis įstatymų ir
nedarys naujų NV.
ANBA nepilnamečiams gali būti taikomas, kai jie padaro:
● Baudžiamąjį nusižengimą
● Neatsargų nusikaltimą
● Tyčinį nesunkų arba apysunkį nusikaltimą
Pagrindai, kuriems esant nepilnametis gali būti atleistas nuo BA (BK 93 str.):
A. Pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (kategorija – iki sunkaus nusikaltimo) [būtinoji sąlyga, kuri
visada turi būti]. Faktiškai pirmą kartą padaręs NV laikomas asmuo, anksčiau nepadaręs NV ir
neteistas. Teisiškai primą kartą padaręs NV laikomas asmuo, kuris nors ir praeityje pažeidė
baudžiamąjį įstatymą, bet baudžiamasis teisinis santykis dėl tos padarytos veikos yra išnykęs
(atvejai, kada taip gali būti detalizuoti LAT 2k-p-85/2008).
o nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba
pašalino padarytą turtinę žalą [alternatyvioji sąlyga greta būtinosios]. Čia turi būti
tenkinamos dvi sąlygos –
▪ atsiprašymas. Atsiprašymas gali būti tiek viešas, tiek asmeninis (privatus), tačiau
sprendimas dėl nepilnamečio ANBA šiuo pagrindu neturėtų priklausyti nuo to, ar
nukentėjęs asmuo tokį atsiprašymą pripažįsta pakankamu.
▪ atlyginta/pašalinta žala. ĮL nereikalauja, kad visa turtinė žalą būtų pašalinta ar
atlyginta. Svarbu, kad nepilnametis stengtųsi pagal galimybes atlyginti ir atlygintų
nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą bei stengtųsi su juo susitaikyti. Nukentėjusiajam
padarytos žalos turi būti savanoriškas, kas rodo, kad galbūt iš tiesų nepilnametis
ateityje nebedarys NV. Žalos atlyginimas – žalos kompensavimas pinigais. Žalos
pašalinimas – žalos likvidavimas, neutralizavimas darbu, perduodant analogišką
turtą; taip pat gydymo ir reabilitacijos išlaidų padengimas. Šiam pagrindui konstatuoti
užtenka, kad kaltinamasis bent iš dalies atlygintų ar pašalintų žalą. Teismas neturėtų
pripažinti turtinės žalos atlyginimu ar jos pašalinimu atvejų, kai tretieji asmenys savo

245
© A. M.
 iniciatyva, be jokių nepilnamečio pastangų, atlygina ar pašalina NV jo padarytą
turtinę žalą.
o pripažintas ribotai pakaltinamu, [alternatyvioji sąlyga greta būtinosios]. Ribotas
pakaltinamumas – tokia nepilnamečio būsena, kai darydamas uždraustą veiką jis dėl
psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo
visapusiškai suprasti pavojingo NV pobūdžio ar valdyti savo veiksmų.
o pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką [alternatyvioji sąlyga greta
būtinosios]. Čia irgi yra dvi sąlygos –
▪ nepilnametis visiškai pripažino kaltę. Nuoširdus prisipažinimas yra tada, kai
nepilnametis prisipažįsta padaręs NV, teikia teisingus parodymus teisėsaugos
institucijoms apie padarytą NV, besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius
faktus, padeda išaiškinti padarytą NV, savo iniciatyva tariasi su nukentėjusiuoju dėl
žalos atlyginimo/pašalinimo. Čia svarbu paminėti, kad nesutikimas su tuo kaip teismai
kvalifikuoja nepilnamečio padarytą NV ar nepripažinimas neesminių bylos aplinkybių
negali būti laikomas kaltės neigimu.
▪ nepilnametis gailisi padaręs NV. LAT 2k-132-699/2017. Anot LAT praktikos, tai ne
tik deklaratyvus atsiprašymas, apgailestavimas, krimtimasis dėl padarytos veikos,
savikritiškas požiūris, bet ir realios pastangos šalinti ar bent švelninti veika sukeltus
padarinius, veiksminga pagalba nukentėjusiajam, aktyvus padėjimas teisėsaugos
institucijoms bei teismui aiškinantis bylai svarbias aplinkybes.
o yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų
veikų [alternatyvioji sąlyga greta būtinosios]. Nėra pateiktas tokių pagrindų sąrašo, bet jais
galima laikyti tokius atvejus, kai nepilnamečio padaryta veika yra atsitiktinio pobūdžio
(nulemta nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių), jos padarymo paskatos ir tikslai nėra
aiškiai priešiški visuomenei, kaltinamasis jau bylos proceso pradžioje aktyviai ieškojo
kontaktų su nukentėjusiuoju, stengėsi atlyginti/pašalinti žalą, ištaisyti nuo NV
atsiradusius padarinius, taip pat po NV padarymo nutraukė ryšius su nusikalstama grupe
(jeigu turėjo ryšius su tokia), nebevartoja alkoholio, pradėjo mokytis ar įsidarbino ir nedaro
administracinių nusižengimų ar drausminių teisės pažeidimų, pradėjo gydytis nuo
narkomanijos ar alkoholizmo ir panašiai.
Atleidžiant nepilnameti nuo BA teismas skiria APP ir paskiria jų vykdymo terminą. Teismas turi
diskrecijos teisę derinti vieną APP prie kitos ir skirti daugiau negu vieną, bet visada turi atsižvelgti į
jų vykdymo suderinamumą. Skiriamos tokios APP, kurios darytų didžiausią teigiamą poveikį
kaltinamajam. Nepilnamečiams atleistiems nuo BA gali būti skiriamos visos APP, o asmenims,
kurie padarė NV būdami nepilnamečiai, o nuosprendis byloje įsiteisėjo jiems esant pilnamečiams,
teismas negali skirti tokių APP: perdavimas juos ugdyti bei prižiūrėti tams arba kitiems FA/JA,
kurie rūpinasi vaikais (BK 86 str.); atidavimas į specialiąją auklėjimo įstaigą (BK 88 str.)
3.1 BVA nepilnamečiui (BK 92 str.)
Nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės
atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali
atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti
atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai
bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Nepilnamečiui gali būti taikomas BVA tokiais atvejais:
● Nepilnametis padarė vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus ir jis nuteistas laisvės atėmimu (čia
terminas neribojamas, tad preziumuojama, kad maksimalus terminas – 10 metų LA)
● Nepilnametis padarė vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, už kuriuos paskirstas LA terminas ne
ilgesnis negu 5 metai.
BVA skiria nuo vienerių iki trejų metų.

246
© A. M.
Atidėdamas bausmes teismas gali paskirti APP (BK 82 str.), taip pat turi nurodyti jų vykdymo
terminą. Tos APP turi būti tarpusavyje suderintos.
BVA prižiūri probacijos įstaiga, ar asmuo tinkamai vykdo nustatytus įpareigojimus.
Jeigu nepilnametis padarė NV BVA laikotarpiu, tai už kitą NV BVA turi būti skiriamas tik išimtiniais
atvejais atsižvelgus į visas reikšmingas bylos aplinkybes.
Dėl naujos redakcijos:
Jeigu nepilnametis nuteistas laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba ne
ilgesniu nei 5 metų laisvės atėmimu už kelis ar daugiau tyčinių nusikaltimų, teismas gali atidėti
paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų.
Jeigu nepilnametis nubaustas areštu daugiau negu vieną kartą, tai teismas gali atidėti bausmės
vykdymą nuo 1 iki 9 mėnesių (pilnamečiams arešto BVA gali būti taikomas tik tada, kai jis pirmą
kartą nuteistas arešto bausme)
Dėl dalinio BVA:
Dalinis BVA gali būti taikomas nepilnamečiui ir už labai sunkų nusikaltimą (išskyrus konkrečius
nusikaltimus nurodytus straipsnyje). Dalinis BVA vyksta taip: nuteistasis nepilnametis atlieka nuo 6
mėn. iki 1 mėn. bausmės, o likusi bausmės dalis atidedama nuo 1 iki 3 metų.).
4. Aktuali teismų praktika šia tema (2015 – 2020 m.).

247
© A. M.
24 tema. Baudžiamosios atsakomybės senatis
(2019.05.26 – 2019.05.28)
1. Baudžiamosios atsakomybės senaties samprata.
Baudžiamosios atsakomybės senatimi yra įgyvendinami humanizmo, teisingumo, bausmių
ekonomijos principai. Kadangi atpildas nėra bausmės tikslas, ĮL BĮ įtvirtina BA senaties institutą.
Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis – BĮ nustatytas terminas, kuriam suėjus NV
padaręs asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.
Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis yra BESĄLYGINĖ. Iš esmės prokuroras,
ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas privalo taikyti šį institutą, kada yra BK 95 str. įtvirtintos
sąlygos.
Tam, kad būtų taikoma apkaltinamojo nuosprendžio senatis, turi būti šių sąlygų visuma:
● Yra suėjęs pats senaties terminas
● Asmuo šiuo termino laikotarpiu nesislapstė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo
● Asmuo nepadarė naujos NV.
Kai valstybė taiko šį institutą ji pripažįsta, kad nesugebėjo per tam tikrą laiką ištirti padarytos NV
aplinkybių ir patraukti kaltą asmenį baudžiamojon atsakomybėn.
Kai sueina apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai net negalima pripažinti
asmeniu kaltu teismo nuosprendyje ir pasakyti. Jis laikomas doru, nenusikaltusiu piliečiu.
2. Baudžiamosios atsakomybės senaties terminai.
Terminas iš esmės priklauso nuo NV rūšies (nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas), kaltės
formos (tyčinis ar neatsargus nusikaltimas), nusikaltimo sunkumo grupės (nesunkus,
apysunkis, sunkus, labai sunkus). Kuo pavojingesnė NV, tuo ilgesnis apkaltinamojo nuosprendžio
priėmimo senaties terminas (BK 95 str.):
a) treji metai, kai buvo padarytas baudžiamasis nusižengimas;
b) aštuoneri metai, kai buvo padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas;
c) dvylika metų, kai buvo padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas;
d) penkiolika metų, kai buvo padarytas sunkus nusikaltimas;
e) dvidešimt penkeri metai, kai buvo padarytas labai sunkus nusikaltimas;
f) trisdešimt metų, kai buvo padarytas nusikaltimas, susijęs su tyčiniu kito žmogaus
gyvybės atėmimu;
Be kita ko yra ES teisės aktus įgyvendinti skirta nuostata, kuri sako, kad apkaltinamojo
nuosprendžio senaties terminas, kai nepilnametis asmuo nukenčia nuo tokių NV: 18 skyriuje
„Nusikaltimai žmogaus gyvybei“, 20 skyriuje „Nusikaltimai žmogaus laisvei“, 21 skyriuje
„Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir
neliečiamumui, 23 skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai dorovei“, negali baigtis
anksčiau negu kol nukentėjusiajam nesueina 25eri metai.
Terminų:
● Pradžia – diena, kurią padaryta NV
● Pabaiga – diena, kurią yra priimamas apkaltinamasis nuosprendis pirmosios instancijos teisme. I
nuosprendžio priėmimo senatį neįskaitomas laikas nuo nuosprendžio priėmimo iki nuosprendžio
248
© A. M.
 įsiteisėjimo dienos. Senaties termino pasibaigimas šventinę ar nedarbo dieną senaties termino
nepratęsia.
3. Baudžiamosios atsakomybės senaties eigos sustojimas ir nutrūkimas.

Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas sustoja, kai NV padaręs asmuo

pasislepia nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo. Pasislėpimas iš esmės yra tokie veiksmai, kai asmuo
tyčia siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, keičia savo gyvenamąją vietą ar darbo vietą,
išvaizdą, gyvena turėdamas svetimus ar suklastotus dokumentus. Bet kurio vieno veiksmo
padarymas gali būti traktuojamas kaip slapstymasis nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo.
Besislapstančiu laikomas ir toks asmuo, kuris neturėdamas jokio procesinio statuso (jis nėra
įtariamasis ar kaltinamasis baudžiamojoje byloje). Tačiau jeigu asmuo pakeičia gyvenamą vietą
dėl vedybų, darbo, darbo funkcijų atlikimo, negalima laikyti, kad jis slapstosi nuo ikiteisminio tyrimo
ar teismo. Ta diena, kurią asmuo yra surandamas arba pats prisistato į teisėsaugos instituciją ar
teismą, yra momentas, nuo kurio toliau skaičiuojamas sustabdytas apkaltinamojo nuosprendžio
priėmimo senaties terminas (čia svarbu pabrėžti, kad jis nėra skaičiuojamas iš naujo, o tiesiog yra
skaičiuojama toliau nuo jo pradėjimo slapstytis. Slapstymosi laikotarpis neįskaitomas).
Taip pat jis sustoja, jeigu NV padaręs asmuo pagal LR įstatymus ar tarptautinės teisės normas
turi imunitetą nuo baudžiamosios jurisdikcijos ir nėra gautas kompetentingos institucijos
leidimas patraukti tokį asmenį BA‘ėn. Šiuo atveju senaties terminas atnaujinamas gavus tokį
leidimą ar kitaip jam netekus to imuniteto, tačiau apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas,
jeigu nuo to laiko, kai asmuo padarė nusikalstamą veiką, praėjo dvidešimt penkeri metai, o nuo to
laiko, kai padarė nusikaltimą, susijusį su tyčiniu kito žmogaus gyvybės atėmimu, – trisdešimt metų
ir senaties eiga nenutrūko dėl naujos tyčinės nusikalstamos veikos padarymo (kažkur užsirašiau,
kad turi praeiti ne mažiau kaip 5 papildomi negu baudžiamajame įstatyme numatyti metai senačiai
už tam tikrą veiką, kad nebūtų galima traukti asmens baudžiamojon atsakomybėn).

Specialieji apkaltinamojo nuosprendžio sustabdymo pagrindai (95 str. 6 d.)

1. Teismas paskelbia bylos nagrinėjimo pertrauką ar bylos nagrinėjimą atideda dėl kaltinamojo ar jo
gynėjo nedalyvavimo
2. Teismas paskelbia pertrauką, kol bus atlikta ekspertizė ar bus įvykdytas teisinės pagalbos prašymas
užsienio valstybei
3. Teismas paskelbia pertrauką ir paveda prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui atlikti BPK
numatytus veiksmus
4. Teismas paskelbia pertrauką tam, kad naujai pakviestasis kaltinamojo gynėjas susipažintų su bylos
medžiaga.

Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino eiga nutrūksta, jeigu NV padaręs

asmuo, dėl kurio nepriimtas apkaltinamasis nuosprendis, padaro naują tyčinę NV. Tokiu atveju
laikas tarp pirmos NV ir antros NV anuliuojamas. Senaties eiga dėl pirmosios NV pradedama
skaičiuoti iš naujo nuo antrosios tyčinės NV padarymo momento ir tęsiasi už abi NV (BK 95 str. 2
dalis)

Pvz. asmuo nužudo, o vėliau apsivagia, tai apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties
terminas nužudymui nutrūksta nuo vagystės padarymo momento ir toliau skaičiuojamas pagal tą
senaties terminą, kuris taikomas sunkesnei padarytai nusikalstamai veikai (nužudymui).

249
© A. M.
4. Baudžiamosios atsakomybės senaties netaikymas.
Apkaltinamojo nuosprendžio senatis netaikoma konkretiems nusikaltimams, kurie yra ypač
pavojingi visuomenei. Šis nusikaltimų sąrašas yra baigtinis:
1) genocidui (99 straipsnis);
2) tarptautinės teisės draudžiamam elgesiui su žmonėmis (100 straipsnis);
3) priverstiniam dingimui (1001 straipsnis);
4) kankinimui (1003 straipsnis);
5) tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymui (101 straipsnis);
6) civilių trėmimui ar perkėlimui (102 straipsnis);
7) tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimui, kankinimui ar kitokiam
nežmoniškam elgesiui su jais ar jų turto apsaugos pažeidimui (103 straipsnis);
8) civilių ar karo belaisvių prievartiniam panaudojimui priešo ginkluotosiose pajėgose (105
straipsnis);
9) saugomų objektų naikinimui ar nacionalinių vertybių grobstymui (106 straipsnis);
10) agresijai (110 straipsnis);
11) draudžiamai karo atakai (111 straipsnis);
12) uždraustų karo priemonių naudojimui (112 straipsnis);
13) aplaidžiam vado pareigų vykdymui (1131 straipsnis).

5. Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties samprata.

Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis – baudžiamojo įstatymo nustatytas terminas,
kuriam suėjus neįvykdytas apkaltinamasis nuosprendis negali būti vykdomas ir nuteistasis
atleidžiamas nuo paskirtosios bausmės atlikimo. Tai yra BESĄLYGINIS atleidimo nuo bausmės
pagrindas. Teismas privalo taikyti šį pagrindą, jei sueina nustatytas terminas ir yra kitos BĮ
nurodytos aplinkybės/sąlygos.

Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis taikoma esant šių sąlygų visumai:

● Yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas
● Asmuo šiuo laikotarpiu nevengė atlikti paskirtos bausmės
● Asmuo nepadarė naujos NV

6. Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminai.

Terminas iš esmės priklauso nuo NV rūšies (nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas),
paskirtos bausmės rūšies, laisvės atėmimo bausmės dydžio. Kuo pavojingesnė NV, kuo
griežtesnė teismo apkaltinamuoju nusprendžiu paskirta bausmė, kuo ilgesnis LA laikotarpis, tuo
ilgesnis apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas (BK 96 str.):
a) per dvejus metus, kai paskirta bausmė už baudžiamąjį nusižengimą, arba

250
© A. M.
 b) per trejus metus, kai paskirta ne laisvės atėmimo bausmė, arba kai paskirta laisvės
atėmimo bausmė neviršija dvejų metų, arba
c) per penkerius metus, kai paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija penkerių metų,
arba
d) per dešimt metų, kai paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija dešimt metų, arba
e) per penkiolika metų, kai paskirta laisvės atėmimo bausmė viršija dešimt metų ar
paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos

● Termino pradžia – apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo diena. Nuosprendžio įsiteisėjimu

laikomas tas momentas, kai sueina terminas jį apskųsti apeliacine tvarka.
● Termino pabaiga – diena, kada yra pradedamas vykdyti apkaltinamasis teismo nuosprendis.
7. Apkaltinamojo nuosprendžio senaties eigos sustojimas ir nutrūkimas.
Apkaltinamojo nuosprendžio senaties eiga sustoja, jei nuteistas po nuosprendžio įsiteisėjimo
vengia atlikti paskirtąją bausmę. Vengimu atlikti bausmę laikomi tokie tyčiniai nuteistojo veiksmai,
kuriais jis tikslingai siekia išvengti paskirtosios bausmės atlikimo, pvz. slepiasi nuo teisėsaugos
institucijų, keičia gyvenamąją, darbo vietą, išvaizdą, gyvena turėdamas padirbtus ar svetimus
dokumentus, pabėga iš suėmimo po nuosprendžio įsiteisėjimo ar iš laisvės atėmimo bausmės
atlikimo įstaigos ir panašiai. Vengimu atlikti bausmę nelaikomi tokie nuteistojo veiksmai, kuriuose
nėra tyčios išvengti bausmės atlikimo, pvz. – gyvenamoji vieta pakeičiama dėl darbo (skamba šiek
tiek prieštaringai, bet čia tik mano nuomone). Pagal BK 242 str. vengimas atlikti bausmę (kada
paskirta arešto arba laisvės atėmimo bausmė) ar vengimas grįžti į kardomojo kalinimo vietą yra
atskiras nusikaltimas. Vengimas atlikti BPP nesustabdo apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo
senaties termino eigos. BPP paskyrimas, jų vykdymas ar nevykdymas neturi jokio reikšmės taikant
apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatį. Apkaltinamojo nuosprendžio senaties eiga
atsinaujina nuo tos dienos, kurios nuteistasis pats atvyko atlikti bausmės arba buvo sulaikytas.
Laikas tarp nuosprendžio įsiteisėjimo ir to momento, kada asmuo pradėjo vengti bausmės atlikimo,
įskaitomas į senaties terminą, o tas laikotarpis, kurio metu jis vengė atlikti bausmę, neįskaitomas.
Toliau terminas skaičiuojamas atsinaujinus senaties eigai.

Apkaltinamojo nuosprendžio senaties eiga nutrūksta, jei nuteistasis, kuris nėra atlikęs
apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės, senaties termino eigos metu padaro
naują NV. Laikas tarp nuosprendžio įsiteisėjimo ir naujos NV – anuliuojamas. Tokiais atvejais
apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties eiga pradedama iš naujo skaičiuoti nuo naujos NV
padarymo momento. Be kita ko reiktų pabrėžti, kad tokiais atvejais, kai asmuo padaro NV
neatlikęs prieš tai paskirtos bausmės teismas turi vadovautis bausmės skyrimo būtent tokiai
situacijai specialiosiomis taisyklėmis (BK 64 str.).

Juridiniam asmeniui taip pat turėtų būti taikoma apkaltinamojo nuosprendžio senatis, nors BĮ
expressis verbis nenustatyta.

8. Aktuali teismų praktika šia tema (2015 – 2020 m.).

Dėl slapstymosi nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo: kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar
atlikdamas slapstymusi apibrėžtus veiksmus kaltininkas suvokė, kad padarė NV ir yra ieškomas ar

251
© A. M.
ateityje bus ieškomas dėl padarytos veikos ir kad tam tikrus veiksmus atliko siekdamas išvengti
BA. Be kita ko anot LAT, ne visais atvejais asmens paieškos paskelbimas ir formalus jos
vykdymas nerandant to asmens reiškia, kad asmuo slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo.
Kita vertus, tam tikri NV padariusio asmens veiksmai (pvz. kuriais trukdoma nustatyti jo buvimo
vietą ar tapatybę), padaryti dar iki šio asmens paieškos paskelbimo, gali būti trakuojami kaip
pasislėpimas nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo.
Dėl JA: „JA, padariusiam NV, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jei yra suėję
apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai. Šie terminai JA skaičiuojami pagal tas
pačias taisykles kaip ir FA.

25 tema. Teistumas
(2019.05.26 – 2019.05.28)
1. Teistumo sąvoka.
Teistumas – teisinės nuteisto už nusikaltimo padarymą asmens, kuriam įsiteisėjo teismo priimtas
apkaltinamasis nuosprendis, padėties ypatybė, būdinga tam tikrą BĮ nustatytą terminą.
Turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo LR ar
kitos ES VN teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Taip pat turinčiais teistumą laikomi
ir tie asmenys, kurie nuteisti trečiųjų šalių teismuose ir tarptautinių sutarčių pagrindu gauta
informacijos, kad jiems įsiteisėjo tos valstybės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
2. Teistumo išnykimas ir panaikinimas. Teistumo išnykimo sąlygos. Teistumo panaikinimo
sąlygos ir tvarka.
Pagal BĮ asmuo laikomas teistu nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki
teistumo išnykimo/panaikinimo dienos. Teistumas tęsiasi visą bausmės atlikimo laiką ir BĮ
nustatytą laiką po bausmės atlikimo.
Teistumo trukmę lemia NV pavojingumas, kaltės forma, BVA taikymas.
1) asmenys, kuriems bausmės vykdymas buvo atidėtas, – laikotarpiu, kuriam buvo
atidėtas bausmės vykdymas;
2) asmenys, nuteisti už neatsargius nusikaltimus, – bausmės atlikimo laikotarpiu;
3) asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, –
bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo
(teistumas šiuo atveju pradedamas skaičiuoti nuo dienos, kada faktiškai atlikta paskirtoji bausmė;
sutapties atveju – kada atlikta galutinė subendrintoji bausmė):
a) trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą;
b) penkerius metus, jeigu jie nuteisti už sunkų nusikaltimą;
c) aštuonerius metus, jeigu jie nuteisti už labai sunkų nusikaltimą;
d) dešimt metų, jeigu jie yra pavojingi recidyvistai arba jeigu jiems šio kodekso
51 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė buvo pakeista
terminuoto laisvės atėmimo bausme.
Nepilnamečiui teistumo terminai yra mažinami perpus.
Asmeniui, kuris turi teistumą, gali būti apribotos tokios teisės ir laisvės tokia apimtimi, kokia leidžia
LR įstatymai.
252
© A. M.
Teistumo pasibaigimas/teistumo eigos nutraukimas (BK 97 str. 8 dalis):
Suėjus teistumo terminams, teistumas išnyksta (jeigu nepadaro naujos NV nesuėjus terminui.
Jeigu padaro naują nusikaltimą tai teistumo terminas nutrūksta (visas terminas, skaičiuotas nuo
bausmės atlikimo iki NV padarymo momento), - jis yra anuliuojamas ir yra skaičiuojamas iš naujo
nuo bausmės už naują NV atlikimo. Tokiu atveju prasideda ir teistumo už naują nusikaltimą eiga
(teistumas pradedamas skaičiuoti už abu nusikaltimus, t.y. jis apimamas pagal pavojingesnę
nusikalstamą veiką), o nuteistasis laikomas teistu už abu nusikaltimus tol, kol išnyksta teistumas
už sunkiausią nusikaltimą. Kai asmuo teistumo terminui nesuėjus padaro baudžiamąjį
nusižengimą, teistumo termino skaičiavimas tik nutrūksta, nes už baudžiamąjį nusižengimą
asmeniui teistumas neatsiranda. Tokiais atvejais terminas pradedamas skaičiuoti iš naujo nuo
bausmės, paskirtos už baudžiamojo nusižengimo padarymą, atlikimo.

● Teistumo panaikinimas prieš terminą.

● Teistumo sutrumpinimas. Tokia situacija gali atsirasti tada, kai sueina pusė teistumo termino ir
nuteistasis įgyja teisę paprašyti sutrumpinti teistumo terminą.

Teistumas gali būti panaikinamas prieš terminą arba sutrumpinamas jo laikas nepriklausomai nuo
asmeniui paskirtos bausmės ar paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžio. Tokia procedūra
atliekama teismo nutartimi. Teismas priimdamas tokią nutartį atsižvelgia į nuteistojo asmenybę, jo
elgesį po bausmės atlikimo, jo darbinę veiklą ir kitas aplinkybes, leidžiančias teismui spręsti apie
teistumo panaikinimo prieš terminą arba teistumo laiko sutrumpinimo tikslingumą. Jeigu teismas
nutaria atmesti tokį teistumą turinčio asmens prašymą, toks asmuo gali pakartotinai prašyti
praėjus bent vieneriems metams. Teistumo panaikinimo teisiniai padariniai yra tapatūs teistumo
išnykimui.
3. Nuteistųjų asmenų reabilitavimas. Reabilitacijos pagrindai. Reabilitacijos pasekmės.
4. Aktuali teismų praktika šia tema (2015 – 2020 m.).
Pagal LAT sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ yra netapačios. Teistumas BT požiūriu gali
pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir
visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Pagal LAT praktiką turėtas, bet jau išnykęs
teistumas vis tiek turinę teisinę reikšmę vertinant kaltininko asmenybę, nes tai padeda įvertinti jo
pavojingumą (nors tai atrodo šiek tiek prieštaringa atsižvelgiant į BK 97 str. 6 dalis)

LAT nurodė, kokie asmenys laikomi teistais – asmenys, nuteisti už tyčines NV ir yra atlikę
bausmę.

26 tema. Priverčiamosios medicinos priemonės

(2019.05.26 – 2019.05.28)
1. Priverčiamųjų medicinos priemonių sąvoka. Šių priemonių skirtingumas nuo bausmės.
PMP – valstybės medicinos poveikio prievartos priemonė, taikoma pavojingą ar NV padariusiam
asmeniui, teismo pripažintam nepakaltinamu ar ribotai pakaltinamu, taip pat asmeniui, kuriam po

253
© A. M.
NV padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų
esmės ir jų valdyti.
PMM reglamentuoja BK 98 straipsnis. Skirtybės nuo bausmės:
● Kitas tikslas. PMP tikslas – gydyti asmenį, padariusį NV, jį prižiūrint ar gydymo metu izoliuojant
nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti ir visuomenę nuo galimų tokio asmens pavojingų veikų.
Nubaudimo siekis čia beprasmis, nes būdamas nepakaltinamas asmuo nesuprato savo veiksmų esmės
ir negalėjo jų valdyti, o taip pat ir nesupras bausmės esmės.
● PMP turinį sudaro asmens gydymas arba priežiūra medicinos įstaigose.
● Paprastai PMP taikoma veikoms, kurios negali būti pripažįstamos nusikalstamomis (nors yra ir
išimčių – riboto pakaltinamumo atvejis ir atvejis, kada asmuo yra atleidžiamas nuo bausmės, nes
sutriko jo psichika po veikos padarymo ar po bausmės paskyrimo).
● PMP neužtraukia teistumo
● Jas skiriant nėra nustatomas terminas, kada jos privalo būti nutraukiamos
PMP skiriamos tokių asmenų grupėms:
1. Nepakaltinamiems asmenims
2. Ribotai pakaltinamiems asmenims
3. Asmenims, kuriems sutriko psichika po veikos padarymo, paskyrus bausmę ar atliekant bausmę.
2. Priverčiamosios medicininės priemonės. Jų rūšys.
Iš esmės PMP yra labai daug rūšių, bet galima skirti dvi pagrindines kategorijas (BĮ reglamentuoja
tik priverčiamąsias, nes savanoriškosios priklauso tik nuo gydytojų rekomendacijų, asmens ar jo
teisėtų atstovų noro):
1. Priverčiamosios (čia dalinai atsakyta ir į 3 klausimą prie kiekvienos PMP).
a. ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Ši PMP
taikoma asmeniui, kurio nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuriam tinka tolesnis
ambulatorinis gydymas, kai po stacionaraus gydymo jo būklė pagerėja (čia yra atsižvelgiama
į veikos pavojingumą ir konkretų psichikos sutrikimą).
b. stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos
priežiūros įstaigose. Ši PMP taikoma asmeniui, kurį dėl psichikos sutrikimo reikia stebėti ir
gydyti stacionare. Šiais atvejais jis nėra atskiriamas nuo kitų ligonių. LAT praktika sako,
kad šiuo atveju ĮL neįpareigojo atsižvelgti į veikos pavojingumą. Pagrindinis kriterijus
skiriant šią PMP, anot LAT, yra tam tikro stebėjimo ir gydymo reikalaujantis psichikos
sutrikimo pobūdis ir laipsnis, kurio nustatymui reikia ekspertų išvadų. Tačiau čia reikia
suprasti vieną – jeigu veikos darymo metu asmuo buvo nepakaltinamas, tai teismai
neatsižvelgia į veikos pavojingumą skiriant PMP, nes asmuo nesuprato savo veiksmų esmės ir
negalėjo jų valdyti, o jeigu asmuo susirgo po NV padarymo, t.y. atliekant bausmę ar iki
bausmės atlikimo pradžios, tai svarstomas ir veikos pavojingumas, nes darydamas NV asmuo
suprato savo veiksmų esmę, galėjo juos valdyti, t.y. buvo pakaltinamas.
c. stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos
sveikatos priežiūros įstaigose. Ši PMP taikoma asmeniui, kurį dėl padarytos veikos
pavojingumo ir psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Čia
jis yra atskiriamas nuo kitų ligonių, taip pat yra užtikrinama, kad jam bus užkirstas kelias
naujų NV darymui.
d. stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos
priežiūros įstaigose. Ši PMP taikoma asmenims, kurie kėsinosi į žmogaus sveikatą ar
gyvybę ir kurie yra ypač pavojingi. Priežiūros įstaigos turi būti užtikrinamas specialus
pacientų laikymo režimas, kuris užkirstų kelią naujų žmogaus gyvybei ir sveikatai pavojingų
NV darymui. Čia jis yra atskiriamas nuo kitų ligonių. Šios PMM paskirtis yra stebėti ir
gydyti ligonius, kurie kelia itin didelį pavojų ne tik savo, bet ir kitų asmenų gyvybei ar
sveikatai.
2. Savanoriškos (rekomendacinės).

254
© A. M.
Jeigu PMP taikyti asmeniui nebūtina (arba teismas panaikina šių priemonių taikymą), asmuo gali
būti teismo perduodamas giminaičių ar kitų asmenų globai ar rūpybai ir kartu gali būti nustatomas
med. stebėjimas.
3. Priverčiamųjų medicininių priemonių taikymo, pakeitimo bei nutraukimo pagrindai ir
tvarka.
PMP gali taikyti tik teismas. Yra sąlygų visuma, kada galima taikyti PMP:
● Asmuo padarė NV
● Veikos darymo metu buvo nepakaltinamas arba ribotai pakaltinamas, arba po bausmės paskyrimo
arba jos atlikimo metu asmeniui sutriko psichika ir dėl jis negalėjo suvokti savo veiksmų esmės arba
(ir) jų valdyti, taip nesuprasdamas ir paskirtos bausmės esmės.
● Asmuo laikytinas pavojingu (atsižvelgiama į padarytos veikos pavojingumo pobūdį ir sveikatos
būklę).
PMP taikymo laikas nėra ribojamas, tačiau teismas kas 6 mėnesius persvarsto dėl PMP
pratęsimo, rūšies pakeitimo ar PMP taikymo panaikinimo atsižvelgdamas į sveikatos priežiūros
įstaigos išvadą. Jos iš esmės taikomos tol, kol asmuo pasveiksta ar bent jau pagerėja psichikos
būklė taip, kad išnyksta jo pavojingumas. Šiame posėdyje turi dalyvauti sveikatos priežiūros
įstaigos atstovas ir, jeigu tam nekliudo ligos pobūdis, teismo pareikalavimu gali būti pristatytas ir
tas pats asmuo, dėl kurio yra svarstomas PMP pratęsimas, rūšies pakeitimas, panaikinimas.
4. Aktuali teismų praktika šia tema (2015 – 2020 m.).

I SEMESTRAS

I.TEMA

BT SĄVOKA

Sąvoka vartojama:

1) Kaip teisės šaka

2) Kaip įst. leidybos sritis
3) Kaip mokslo sritis

Nusikaltimas ir bausmė – kategorijos, kurių pagrindu formuojama BT.

BT, kuri numato, kokios veikos yra baudžiamos ir kokios taikomos sankcijos už nusikalstamų veikų padarymą,
paprastai vadinama materialiąja teise, skirtingai nuo baudžiamojo proceso ir bausmių vykdymo teisės, kurios
laikomos formaliosiomis teisės šakomis.

BT tai:

- Teisinių normų visuma,

- Kuri uždraudžia nusikalstamas veikas
255
© A. M.
 - Numato kriminalines bausmes už draudimo nesilaikymą
- Taip pat kitas poveikio priemones: auklėjimo, medicinines ir kt.
- Atleidimą nuo bausmės, ar bausmės palengvinimą
BT nurodo atvejus, kai asmuo padaro veikas, primenančius nusikaltimus, tačiau tokiais jie nelaikomi, pvz. būtinoji
gintis, būtinasis reikalingumas, nusikaltėlio sulaikymas ir kt.

BT reglamentuoja 3 esminius aspektus:

1) Nusikaltimą
2) Bausmę
3) Sąlygas, kuriomis esant taikoma bausmė

BT TURINYS

BT objektyviąja prasme (JUS POENALE):

- Tai visuma įst. nust. draudimų ir įpareigojimų

- Jie išdėstyti BT normose
- Jos apibrėžia saugomų teisinių gėrių apimtį ir jiems padaromos žalos pobūdį

BT subjektyviąja prasme (JUS PUNIENDI):

- Turi atsakyti į klausimą dėl valstybės teisės nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą
- Valstybė turi teisę vykdyti nubaudimą pirmiausia todėl, kad ji teisės normų pagrindu imasi reguliuoti tvarką
visuomenėje
- Tokia jos veika teisėta ir neišvengiama
- Kiekvienas turi elgtis teisėtai ir reikalauti, kad būtų užtikrintas saugumas
- Valstybės pareiga tai užtikrinti: atskleisti NV-ką ir nubausti kaltąjį
- Valstybės pareiga užkirsti kelią nusikaltimams yra atsiradusi ne iš kažkur, o betarpiškai iš jos pačios paskirties
- Baudžiami tik kalti
- Užtikrinama T ir L apsauga

BT uždaviniai:

1) Uždrausti veikas, kurios padaro esminę žalą asmens, visuomenės ar valstybės interesams arba kelia grėsmę tokiai žalai
atsirasti;
2) Tiksliai apibrėžti, kokios veikos pripažįstamos nusikalstamomis;
3) Nustatyti NV-kų pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir jas atitinkančias bausmes;
4) Saugoti asmenis ir visuomenę nuo nusikalstamų kėsinimosi grasinant kriminalinėmis bausmėmis ir nustatyti pagrindus,
kuriais remiantis baudžiami nusikaltusieji asmenys, siekiant juos pataisyti;

BT ESMĖ (DALYKAS)

BT saugomi ne visi žmonių interesai, o tik kai kurie teisiniai gėriai.

Pagrindas:

1) Šių gėrių svarba visuomenėje

2) Jiems padarytos žalos pobūdis
BT gina: gyvybę, sveikatą, orumą, nuosavybę ir kt.

BT yra paskutinė priemonė padarius teisės pažeidimą.

BT normos – apsauginės. Paskirtis – apsaugoti nuo kėsinimųsi tam tikrą visuomenės santykių grupę.

256
© A. M.
 BT reguliavimo metodas – imperatyvus: asmuo pavaldus valstybei, bet yra normų, kurios rodo civilinės teisės
metodo buvimą, pvz. susitarimas tarp šalių.

Reikia pažymėti, kad daugumą teisinių gėrių saugo ne tik baudžiamoji, bet ir kitos teisės rūšys, tokios kaip civilinė,
administracinė ar kt. šiuo atveju BT yra taikoma paskutinioji, nes yra nusistovėjusi praktika, kad ji yra paskutinė
priemonė (ultima ratio) padarius teisės pažeidimą. Tik kai kitomis teisės normomis negali užtikrinti šių gėrių apsaugos,
gali būti taikoma BA.

BT esmė:

1) Normos nukreiptos apsaugoti žmonių interesus – teisinius gėrius;

2) Saugomi tik svarbiausi teisiniai gėriai;
3) Už pažeidimus asmenims gresia BA;
4) Sankcijos nukreiptos į teisės pažeidėją;
5) Jam numatomi asmeniniai ar turtinio pobūdžio suvaržymai;

BAUDŽIAMIEJI TEISINIAI --SANTYKIAI

BTS pasižymi tuo, kad tai yra santykiai tarp valstybės ir konkretaus FA, kuris padarė nusikaltimą.

BTS-kių pagrindas – nusikaltimo padarymas.

BT KAIP VALSTYBĖS SISTEMOS DALIS

BT vieta teisės sistemoje analizuojama:

1) Kitų baudžiamojo pobūdžio teisės šakų:

a) Baudžiamojo proceso
b) Bausmių vykdymo teisės požiūriu
2) Teisės sistemos požiūriu

BT apibrėžia NV-kas ir bausmes. Ji – materialioji teisė.

BT, apibrėždama NV ratą ir bausmes už jų padarymą, nesprendžia klausimo, kaip, kokia tvarka nusikaltusiam
asmeniui turi būti inkriminuotas padarytas nusikaltimas ir paskirta bausmė. Tai baudžiamojo proceso teisės
reguliavimo sritis.

BT taip pat neišsprendžia klausimo, kaip praktiškai turi būti įvykdyta teismo paskirta bausmė už padarytą
nusikaltimą. Tai sureguliuoja bausmių vykdymo teisė.

Taigi BT, BPT ir BVT sudaro tam tikrą visumą, kuri teisiškai sureguliuoja visus klausimus, susijusius su padaryto
nusikaltimo išaiškinimu, kaltojo asmens nubaudimu ir paskirtos bausmės realizavimu.

Baudžiamasis procesas:

- Formalioji teisė
- Nustato tvarką nusikaltusiajam inkriminuoti padarytą nusikaltimą
- Asmens įrodinėjimas esant jį kaltu
- Teisė apginti savo nekaltumą
- Siekiama išvengti klaidos
- Kvota, tardymo organų, teismų veikla traukiant BA-bėn
- Paskirti bausmę
- Baudžiamojo proceso taikymo metu realizuojama BT

257
© A. M.
 Bausmių vykdymo:

- Formalioji teisė
- Išsprendžia kl. kaip turi būti įvykdyta teismo paskirta bausmė
- Pasiekiami bausmės tikslai
- Realizuojamas atleidimas nuo bausmės
- Svarbią vietą bausmių vykdymo teisėje užima laisvės atėmimo bausmės vykdymas
- Ši teisės šaka numato bausmių vykdymo tvarką ir juos vykdančių institucijų T ir P

Nuo kitų teisės šakų:

- Jų uždavinys: formuojami ir vystomi teisiniai santykiai, o BT – užkerta kelią formuotis teisiniams santykiams, kurie
trukdo normaliam naudingų TS-kių funkcionavimui
- Gina tą patį objektą, tik skirtingomis priemonėmis ir metodais

Su KT:

- KT pamatas BT
- BT turi atitikti K-ją
- BT-ėje saugomi gėriai, įtvirtinti K-joje
- Iš K-jos kyla BT principai [K31str.]
- Tačiau kai kuriuose institutuose atitikimo su K gali ir nebūti: pvz. BPK nenumato, kad turi būti baudžiami tie
liudytojai, kurie meluoja

Su Tarptautine baudžiamąja teise:

- Remiamasi tarptautiniais pavyzdžiais, tiesiogiai kilę iš tarptautinių susitarimų

- Tarptautinės nuostatos inkorporuojamos į šalies BĮ

Su AT:

- ATPK tai tarsi mini BK

- ATPK įtvirtinti BK nuostatai, tik mažesnio pavojingumo lygio
- AT ir BT atribojimą sunku atskirti
- Randami analogiški institutai
- Saugomos tos pačios vertybės
- BK taikymas visada sunkesnio pobūdžio

Su privatinėmis (CT)

- BT normos nekuria jokių prielaidų ir nereguliuoja kokių nors pozityvių visuomeninių santykių raidos, jų uždavinys
– užkirsti kelią tokių visuomeninių santykių susiformavimui ir raidai, kurie trukdo normaliam visuomenei naudingų
santykių funkcionavimui
- BT ir kitos šakos dažnai gina tą patį objektą (gyvybę, sveikatą, nuosavybę, viešąją tvarką ir kt), tik skirtingomis
priemonėmis

BT ir kitos soc. normos:

Moralės ir religijos normų veikimas yra artimai susijęs su BT. jos vienaip ar kitaip atspindi visuomenėje
susiklosčiusių vertybių sistemą ir daro įtaką veikų, kurios laikytinos nusikalstamomis, ir tam tikra prasme bausmių
politikai.

Tam tikros moralinės nuostatos gali turėti reikšmės ne tik veikų kriminalizacijai ar dekriminalizacijai, bet ir teismų
praktikai.

Moralės normos yra labai svarbus žmogaus elgesio reguliatorius konfliktinėse situacijose. Nuo NV absoliučią
daugumą žmonių sulaiko tai, kad jiems nepriimtini tokie poelgiai moralinio nusistatymo požiūriu.

Moralės nuostatos – tai nuostatos, paremtos žmogaus vidiniu įsitikinimu.

Moralės nuostatos dažnai sutampa su BT draudimais, tuo paryškindamos šio draudimo prasmę. Tačiau ne visi
BT normomis nustatyti draudimai turi smerktinumo pobūdį.

258
© A. M.
 Katalikų bažnytinė teisė skiria nusikaltimus ir nuodėmes. Nuodėmė – tai Dievo ar bažnyčios įsakymų
nesilaikymas: mintys, ketinimai, amoralūs poelgiai. Nuodėmė praktiškai yra mąstymo lygmens ir nesukelia realių
pasekmių. Tuo tarpu nusikaltimai yra išorinio poveikio ir už juos yra baudžiama. Už nusikaltimus yra numatytos
bausmės, o už nuodėmes skiriamos atgailos.

BT FUNKCIJOS

Bendrąja prasme – apsauginė.

BT siekia apsaugoti tam tikrus visuomeninius santykius nuo žalos jiems padarymo. Tačiau ši funkcija apima daugiau
mažesnių:

Prevencinė funkcija. Išskiriamos:

1) Bendrosios prevencijos:
- Padarius nusikaltimą – traukiamas BA-bėn. Valstybė įspėja, kad lauks represijos. Tokiu būdu valstybė siekia
asmenis įbauginti ir atgrasyti nuo NV;
- Įst. taikymas nusikaltėliui daro įtakos kitiems, linkusiems į NV-kų darymą;
- Siekiama užkirsti kelią nusikaltimams apskritai;
- Poveikis nėra visuotinis:
❖ Tie, kurie bijo kažką prarasti
❖ Dėl dorovinių įsitikinimų
❖ Dauguma nusikaltėlių negalvoja
❖ Daroma efekto būsenoje, kai nespėjama pagalvoti, kokia atsakomybė gresia
- Poveikis priklauso ir nuo to, kokiu mastu atskleidžiami nusikaltimai ir asmenų patraukimas BA-bėn;
- Svarbu, kad visi nusikaltimai būtų išaiškinti, o asmenys nubausti;
- Didelis vaidmuo ne bausmės griežtumui, o jos neišvengiamumui. Todėl labai svarbu tobulinti realų BĮ efektyvumą;

2) Individualios prevencijos (pataisymo):

- Tikslas – ne tik nubausti, bet ir paveikti, kad daugiau nedarytų nusikalstamų veikų;
- Tikimasi elgesio pasikeitimo;
- Teismų praktikos analizė: didesnė dalis asmenų, kuriems buvo taikytas BĮ, antrą kartą nebuvo teisiami. Dažniausiai
tai tokie asmenys, kurie buvo nuteisti lygtinai ar nuosprendžio vykdymas buvo atidėtas;
- Griežtos bausmės taikymas ne visada reiškia, kad ją atlikęs asmuo pasitaisys;
- Svarbų vaidmenį užkertant kelią naujiems nusikaltimams turi:
a) Bausmės atlikimo sąlygos
b) Darbas, atliekamas su nusikaltėliais
c) Jų mokymas ir kt.
- Ilgalaikis laisvės atėmimas teigiamo poveikio, kurio buvo laukiama, gali neduoti, nes asmuo ilgai prabūna
neigiamoje aplinkoje (tarp kitų kalinių), atitolsta nuo šeimos ir socialinio gyvenimo;

3) Informacinė:+-
- Apsaugo nuo neteisėtų veikų tuos žmones, kurie nėra linkę nusikalsti, bet tai padaro dėl nežinojimo;
- Svarbu, kad BT priemonėmis galėtų pasinaudoti nukentėjusysis, sužinodamas, kaip gali ginti savo pažeistas teises;
- BĮ turi būti žinomas, prieinamas, aiškus, pigus, suprantamas visiems, ne tik teisininkams;

4) Represinė:
- Esmė: pagal BT normose nustatytas sankcijas daromi asmeninio ar turtinio pobūdžio suvaržymai nuteistajam;
- Tai reakcija į padarytą nusikaltimą;
- Sankcijos rūšis ir dydis nustatomas atsižvelgiant į:
a) Nusikaltimo pavojingumą
b) Asmenį, kuris padarė nusikaltimą
- Represinis pobūdis turi individualizuotą poveikį – taikomas tik tam, kas padarė NV-ką;
- Galimi atvejai: atleidimas nuo BA-bės, bausmės sumažinimas, palengvinimas;
- Taikomos tik tokios poveikio priemonės, kurios nurodytos įst.;
- Tai valstybės reakcija į nusikaltimą (nusikalstamumą);
259
© A. M.
 - Lietuvoje represinė funkcija labai išvystyta ir griežta (pvz pusė teisiamųjų yra nuteisiami laisvės atėmimo bausme,
vidutinė įkalinimo trukmė apie 5m.);
- Bandoma taikyti represinę funkciją labai proporcingai;
- Penitencinė (laisvės atėmimo įstaigos) veikla. Ieškoma balanso ir šioje srityje;

5) Reguliatyvinė:
- Reguliuojami baudžiamieji santykiai, kurie atsiranda padarius NV-kas;

6) Susitaikinamoji:
- Kryptys: malonės, amnestijos institutai;
- Sustiprinama galimybė saugoti nukentėjusiojo teises ir interesus;
- Jam suteikiama daugiau teisių ir galimybių sprendžiant bylą;
- Valstybė leidžia nukentėjusiajam nulemti nusikaltėlio bausmę;
- Negalima piktnaudžiauti šiuo institutu;
- Valstybė sutaupo taikant šį institutą; {Praktiškos valstybės renkasi susitaikymą ☺}

Subsidinis BT pobūdis – papildomas BT gynimas, kai kitos priemonės neveikia.

BT SISTEMA

BT sistema – tai logiška BT šakos struktūra.

Sudaro:

Bendroji dalis:

- Bendri dalykai, kurie reikšmingi bet kurio nusikaltimo požymiui

- BĮ-mo galiojimo tvarka
- Nusikaltimo bendrieji požymiai
- Nusikaltimo padarymo formos
- Asmenų, traukiamų BA-bėn amžius
- Kaltės formos, jų turinys
- Bausmės, jų skyrimo ir atleidimo tvarka
Specialioji dalis:

- Konkrečios veikos, nusikaltimai

- Konkretaus nusikaltimo sudėtis
- Sankcijos, kaip padaryto nusikaltimo pasekmė
- Atskleidžiant šių normų turinį reikšmės turi bendrosios dalies normos – definicijos.

Dalys skaidomos į institutus – teisės normų dalis, kuri reguliuoja panašius teisinius santykius.

Bendrosios dalies institutai – nusikaltimas, bausmė, atleidimas nuo atsakomybės.

Spec. dalies – pagal BK skirsnius.

BK Bendroji ir Specialioji dalys sudaro vieningą visumą. Dažnai S dalies normos yra taikomos kartu su B dalies
normomis.

Taip pat galima kalbėti apie smulkesnes sistemos dalis, kurios įeina į BT sistemą. Jos egzistuoja tiek bendrojoje, tiek
specialiojoje dalyje:

1) Skyriai
2) Straipsniai
3) Dalys
260
© A. M.
4) Punktai

BT MOKSLAS

Tai žinių visuma apie teisinius reiškinius kaip NUSIKALTIMAS ir BAUSMĖ.

Tuo jis skiriasi nuo BT kaip teisės šakos, nes mokslo dalykas ir yra tirti šios teisės šakos normas, pagal kurias
veika pripažįstama nusikalstama ir kaltininkui paskiriama sankcija.

Mokslinių tyrimų pagrindu pateikiamos rekomendacijos ne tik BĮ taikymo praktikai tobulinti, bet ir įstatymų leidėjui
– tobulinti šiuos įstatymus.

BT moksle sąlyginai galima išskirti tokias sritis:

1) BT dogmatika;
2) BT sociologija;
3) Lyginamoji BT;
4) Tarptautinė BT;
5) BT istorija;

261
© A. M.
BT mokslas spręsdamas konkrečius klausimus gana dažnai pasinaudoja tokiomis
mokslo šakomis kaip kriminologija, kriminalistika, teismų statistika, teismo
pedagogika ir psichologija. Taip pat remiamasi teisminės psichiatrijos duomenimis,
teisminės medicinos išvadomis.
*Metodas- tai būdas, kelias pažinti tikrovę, priemonių visumą norint tai padaryti. BT
gali būti suprantamas dviem aspektais: 1.kaip BT mokslo metodas; 2.kaip
baudžiamųjų teisinių santykių (baudimo) metodas.
*Metodologija (platesnė sąvoka)- tai pasaulėžiūra, supratimas, kaip turi būti tiriami
vieni ar kiti reiškiniai. Padeda suprasti viso reiškinio prasmę.

Mokslo dalykas:

1) BT, jos normos 1) Sisteminis:

2) Nusikaltimo esmė, požymiai, formos - Nustatoma teisės normos vieta
3) BĮ, jo taikymo efektyvumas - Parenkama bausmių rūšis ir dydis
4) BĮ-mo raida - Sudarant atskiras BK dalis
5) Bausmės esmė IR jos teisino taikymo prielaidos
6) Praktikos analizė
7) Tarptautinė teisė IR tarptautiniai nusikaltimai 2) Lyginamasis:
8) Tiriamas nusikaltimas ir bausmė kaip visuotinis reiškinys - Naudojamas lyginant skirtingų šalių arba kitų teisės šakų BT-ės atskirus
9) Konstituciniai principai BT taikymo praktikoje institutus ar normas
10) Organizuotas nusikalstamumas - Svarbus naujų įstatymų kūrimui
11) Recidyvo problema - Lyginant su kitomis teisės šakomis ir aiškinant sąvokų neatitikimus tuose
12) Socialinis BĮ pagrįstumas teisės šakose
- Dar kitaip – komparatyvinis metodas

Paskirtis:
3) Statistinis:
- Svarbus tarpininkas tarp įst. leidėjo ir praktikos - Reikalingas įvertinant padarytų, išaiškintų nusikaltimų, paskirtų bausmių ir
- Pataria, kaip saugoti naujus atsirandančius santykius kt. kiekybinius rodiklius
- Atkreipia įst. leidėjo dėmesį - Svarbus ištiriant nusikaltimų struktūrą, taikytas bausmes ir kt. rodiklius
- Užtikrina, kad nebūtų atotrūkio tarp BT ir reguliuojamų visuomeninių - Vertingi BĮ-mų tobulinimui
santykių
- Kuo tiksliau aprašyti NV-kas
4) Sociologinis:
- Padeda atskleisti:
Problemos: a) Specifinius BT klausimus
b) Apklausos metodu galima tiksliau paaiškinti kai kurių BT institutų
- Atsakomybės pagrindai į kaltės aspektus (pvz amžiaus) veikimą
- Riboto pakaltinamumo institutas - BT normos, sąvokos, nusikaltimai, bausmės analizuojami ir vertinami kaip
- Organizuoto nusikalstamumo problema socialiniai reiškiniai, jų reikalingumas, efektyvumas ir pan.
- Recidyvo problema (pvz recidyvistai iš prigimties) - Analizuoja:
a) Kiek įstatymas atitinka tikrovę
b) Kaip efektyviai veikia BK, poveikio priemonės ir kt.
Tyrimo/pažinomo metodai:
- Vykdomos apklausos, anketavimas, interviu ir pan.

262
© A. M.
 5) Istorinis: Kriminologija: (mokslas apie nusikalstamumą) padeda suprasti baudžiamųjų
- Atskleidžiama BT normų raida įstatymų efektyvumą. BT terminai lemia ir kriminologijos terminija, nes kriminologai
- Vertinami BT normos, institutai istoriniu aspektu turi remtis ir BT terminais.
- Leidžia suprasti, kodėl buvo sudarytas toks reguliavimas
- Lyginama dabartinė situacija su ta, kuri buvo Kriminalistika: (mokslas apie konkrečias nusikalstamas veikas, kaip jas tirti) kaip
- Leidžia giliau pažinti BĮ-mą praktikoje atsiskleidžia nusikalstamos veikos, kaip jos tiriamos lyginant su
kriminologija. Bylos tiriamos remiantis kriminalistine informacija.
6) Dogmatinis: Teisminė statistika: suteikia informaciją kriminologų išvadoms.
- Remiasi formaliomis loginėmis taisyklėmis
- Tikslas: Teismo medicina: teismo medikai pateikia sąrašą tų fizinių praradimų, kurie leidžia
a) Atskleisti įst. turinį klasifikuoti nusikalstamas veikas, kuriomis kėsinamasi į asmens sveikatą. Kartais
b) Sistemizuoti, kodifikuoti BT tinkami sprendimai gali būti priimami tik remiantis teismo medikų atlikta ekspertize.
- Pateikia sąvokas, sampratas, formuluotes, jos yra aiškinamos
- Būtinas aiškinant ir kuriant BT Teismo psichologija: pagrindiniai institutai būtų daug sunkiau suprantami. Būtent
- Analizuoja įstatymus psichiatrai padeda atskleisti, kaip veikia asmens sąmonė nusikalstamos veikos
- Tiriami teisiniai reiškiniai atitrūkę nuo tikrovės metu. Svarbūs sprendžiant asmenybės klausimus, bausmės individualizavimo
- Aukščiausią lygį šis metodas pasiekė klasikinėje teisės mokykloje klausimus.

7) Delektinis (filosofinis):
- Neišvengiama filosofija
- Hegelis: „Teisė – tai dalis filosofijos“
- Priežastinis ryšys atskleidžiamas per filosofines kategorijas

8) Empirinis: BT mokslo raida:

- Socialinių, teisinių faktų, įvykių nustatymas ir apibendrinimas
- Tiriami visumos reiškinių

Klasikinė BT kryptis: pagrindinis nuopelnas yra tas, kad jos pagrindu buvo:
9) Abstrakcijos:
- Esminiai dalykai atskiriami a) Atsisakyta daugelio feodalinės teisės nuostatų;
- Atsiribojama nuo to, kas nesvarbu b) Ji pagrindė visų asmenų lygybę prieš įstatymą;
c) Būtinumą padaryti esminių pakeitimų bausmių srityje (atsisakyti kūno sužalojimo
bausmių, sumažinti mirties bausmės taikymą, vykdyti kalėjimų reformą);
10) Kriminologinis: d) Atsisakyta bausti už kai kuriuos nusikaltimus tikybai ir ypač tariamus nusikaltimus,
- Kai siekiama parodyti, kokia reikšmė nusikalstamumo dinamikoje susijusius su raganavimu ir kitais prietarais;
Pagal šiuos principus kontinentinės Europos valstybės sukūrė BĮ, kuriuose ypač
ryškus BA formalizavimas. Toks griežtas formalizavimas mažino teisėjo
BT ir kitos mokslo šakos: savarankiškumą skiriant bausmes ir turėjo užtikrinti visų asmenų lygybę prieš
įstatymą.

263
© A. M.
Antropologinė BT kryptis: šios teorijos dėmesys buvo sutelktas ne betarpiškoms
BT problemoms nagrinėti. Pirmiausia imtas studijuoti nusikaltėlis, bandoma jame
įžvelgti nusikaltėlį iš prigimties. Tai sudedamoji valstybės vidaus politikos dalis, kurios paskirtis – BĮ-mo pagrindu
apsaugoti gyventojus nuo nusikalstamų kėsinimųsi
Šios teorinės krypties tikslas buvo ne ieškoti BA pagrindų, o nustatyti realias
nusikaltimo priežastis. Svarstoma, kad į nusikaltimą reikia pažiūrėti kaip į biologinį BP kryptys atskleidžiamos BK1str.1d.
ar sociologinį reiškinį. BP objektas – nusikalstamumas kaip socialinis reiškinys; jam valstybė daro poveikį
Teigta, kad pirmiausia reikia suprasti nusikaltimo esmę ir jo priežastis ir tik po to BT priemonėmis
spręsti apie teisinių pasekmių nustatymą.

Nusikaltėlis yra atskiras žmogaus tipas, kurio savybes lemia jo patologiniai BT sudaro BP-kos pagrindą, nes:
nukrypimai (veido, akių, kaktos, ausų, rankų ir kt.). Šie nukrypimai yra įgimti ir yra
nusikalstamo elgesio priežastis. Iš to buvo padaryta išvada: jeigu įgimti fiziniai ar - Pagal BT nustatomos nusikalstamo elgesio ribos
psichiniai nukrypimai yra nusikalstamo elgesio priežastis, tai kriminalinės bausmės - Formuojami BA-bės pagrindai
neturi jokios reikšmės. - Atleidimo nuo bausmės pagrindai
- Atleidimo nuo BA-bės pagrindai
Šio mokslo pagrindu susiformavo kriminologija. - Nustatomos sankcijos

BP nustato:
Sociologinė BT kryptis: teigiama, kad visuomenės kova su nusikaltimais gali būti
vaisinga tik tuomet, jeigu: a) Piliečių T ir L gynimą
b) Valstybės ir visuomenės institucijų normalų funkcionavimą
a) Bus gerai žinomos nusikaltimų priežastys; c) Jų apsaugos ribas
b) Toji įtaka, kurią daro valstybės skiriamos bausmės nusikaltėliams;
BT mokslas turi būti suskirstytas į kelias šakas, kurios viena kitą papildydamos
sudarytų vieningą mokslą. Dažniausiai išskiriamos trys tokios šakos:

a) BT dogmatika; BP-ai įtaką daro:

b) Kriminologija;
c) BP; 1) Besikeičiantys visuomeniniai santykiai
Socialinės krypties atstovų teigimu nusikalstamumo priežastys yra gana įvairios: 2) Besikeičiančios vertybės, moralinės nuostatos
3) Ūkiniai, ekonominiai, finansiniai santykiai
tai socialinės priežastys (nedarbas, skurdas, girtavimas...), kai kurios žmogaus
4) Tarptautinė situacija
antropologinės savybės (fiziniai ar psichiniai trūkumai) ir net gamtos faktorius
5) Prievartos, griežtos bausmės ideologija
(klimato sąlygos ir pan.).

BP TURINYS
II.TEMA `

Turinio požymiai:
BAUDŽIAMOSIOS POLITIKOS SĄVOKA 1) BA ir jos ribos:
264
© A. M.
 - BĮ numato kokios veikos pripažįstamos nusikalstamomis ir kokiomis
baudžiamosiomis priemonėmis su jomis kovojama
- Daug smerktinų veikų nereikia pripažinti nusikaltimais, nes visuomenė taps
kriminalinė ir nusikaltimo „vertė“ nelabai bus didelė, daug asmenų bus
pripažinti nusikaltėliais
- Būtinas poveikis ir ten, kur dar tik formuojasi sunkūs nusikaltimai
- Veika pripažįstama nusikaltimu atsižvelgiant į:
❖ NV-kos formalizavimo galimybes
❖ Pavojingų veikų paplitimas
❖ Finansinius ir kitus išteklius
- Kai patraukimo BA-bėn ribos labai išplėstos, išnyksta riba tarp nusikaltimo
ir administracinio pažeidimo
2) Pavojingų veikų kriminalizacija ir dekriminalizacija:
- Kriminalizacija – veika BĮ-me nustatoma kaip nusikaltimas
- Dekriminalizacija – tai, kas toliau nebelaikoma nusikaltimu
3) Nusikalstamų veikų penalizacija:
- Manyti, kad vien griežtinant bausmes galima pasiekti teigiamų rezultatų –
klaidinga
- Nustatant BK sankcijų modelį atkreipti dėmesį į:
a) Pažeisto teisinio gėrio vertingumą
b) Kaltės rūšį
c) Nusikaltimo padarymą veikimu ar neveikimu
d) Kvalifikuojančių ir privilegijuojančių požymių buvimą
BP PRINCIPAI
Teisės principas – pamatinė teisės nuostata, abstrahuota taisyklė.
Principai apjungia pagrindines žinias ir informaciją. Ir tų žinių apjungimas
apibūdina idealą, kurį turi atitikti teisė.
Tai teisinės, moralinės, politinės idėjos, kurios nukreipia BT funkcijas, tam tikriems
tikslams pasiekti.
Principai apjungia ne tik baudžiamuosius, baudžiamojo proceso ir bausmių
vykdymo įstatymus, bet ir jų taikymą.
© A. M.
Remiantis baudžiamosios politikos principais galima nustatyti uždavinius, kuriuos
valstybė kelia valstybės institucijoms, įstaigoms ir pareigūnams, įgyvendinantiems
baudžiamąją politiką, taip pat priemones ir būdus, kuriais turi būti įgyvendinami šie
uždaviniai.
BT principai – svarbus baudž teisinių santykių reguliatorius. Principai užpildo
baudž reguliavimo metodą, lemia baudž teisės normų turinį. Principai neleidžia
atitrūkti BT nuo visos teisės sistemos. Jie padeda sistemizuoti baudž įstat.
BP principai skirstomi į:
1. Bendruosius (būdingus visoms teisės šakoms)
2. Specialiuosius (būdingus tik BT)
Bendrieji ir specialieji principai tarpusavyje yra susiję ir sudaro bendrą sistemą.
BENDRIEJI BT PRINCIPAI
1) Lygybės:
- Neatsižvelgiama į asmens lytį, rasę, tautybę, kilmę, tikėjimą ir pan.
- Kiekvienas padaręs nusikaltimą traukiamas BA-bėn
- Lygybė prieš įstatymą nereiškia vienodo nubaudimo: ištyrus bylą bausmė
gali būti skiriama atsižvelgiant į padarytą nusikaltimą ir asmens savybes
- Nesvarbu, koks asmuo, jis privalo atsakyti
- Už tas pačias veikas galima bausti skirtingai
- Išskiriami Seimo nariai, Prezidentas
2) Teisėtumo:
- Griežtas įstatymų laikymasis
- Įstatymai aiškiai ir tiksliai išdėstyti ir turi neprieštarauti visuomenės
interesams
- Kyla iš Konstitucijos. Tik baudž įstatymas gali nustatyti kas yra
nusikalstama
3) Teisingumo:
- Nėra nusikaltimo – nėra bausmės
- Bausmės skyrimo taisyklės 41str
- Sankcijos turi būti protingos ir proporcingos 54str
265
 - Teisinga bausmė yra tada, kai atsižvelgiama ir į kaltininką ir į nukentėjusįjį - Rodo, kad negalima aiškinti plečiamai, prielaidomis remtis negalima
- Bausmė negali būti per švelni, turi būti logiški kriminalinia sprendimai
- Svarbi nusikalstamų veikų klasifikacija
5) Bausmės ekonomijos:
4) Humaniškumo: - Jis turi būti akivaizdžiai akcentuotas BĮ
- K-ja nurodo, kad negalima žmogaus kankinti, žaloti, žeminti jo orumo, - BĮ neturi duoti pagrindo teismui be reikalo griežtinti bausmes nuteistiesiems
žiauriai su juo elgtis - Reiškia: nustatytos tokios sankcijų ribos, kurios leidžia teismui parinkti
- BĮ turi užkirsti kelią tardymo, teisminio proceso ar bausmės atlikimo metu tokias minimalias bausmes, kurių užtektų nuteistajam pasitaisyti. Bausmės
taikyti tokias priemones, kurie nenumatyti įst., sukelia kančias, žemina turi būti subalansuotos, proporcingos, protingos
orumą
- Asmuo, padaręs nusikaltimą, neturi būti laikomas nepataisomas
6) Nullum crimen, sine lege (nėra nusikaltimo be įstatymo):
- Nusikaltėlių persekiojimas BĮ-mo nustatyta tvarka reiškia žmonių saugumą
- Kur bausmės, ten reguliavimas gali būti tik įstatyminio lygio
- Laikytis turi tiek kuriantis įstatymą, tiek tie, kam jis skirtas
- BK 2str. 1 punktas: Asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo
padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos
SPECIALIEJI BT PRINCIPAI veikos padarymo metu.
- Šio principo turinį sudaro keletas nuostatų:
a) Įstatymai turi tiksliai nustatyti baudžiamojo įstatymo galiojimo laiką
b) Veiklą kaip nusikalstamą gali uždrausti tik BĮ
1) Nullum crimen, sine lege culpa (nėra nusikaltimo be kaltės):
c) Nusikalstamos veikos požymiai BĮ turi būti aiškūs ir tikslūs
- Dažnai kyla kl, ar konkreti veika yra uždrausta ar ne, dėl:
d) Draudžiama taikyti tiek teisės, tiek įstatymo analogiją
a) Įst.teksto netikslumo (tą pačią veiką draudžia skirtingi įst.)
b) Įstatyme taikomų blanketinių (normos turinys aiškus tik žinant
7) Nulla poena, sine lege (nėra bausmės be įstatymo):
poįst.aktą) ar vertinamųjų požymių nusikaltimo sudėties požymiams
- Šio principo turinį sudaro keletas nuostatų:
išreikšti
a) Įstatymai turi tiksliai nustatyti baudžiamojo įstatymo galiojimo laiką
b) Bausmę ar kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę už nusikalstamą
2) Atsakomybės neišvengiamumas: veiką gali nustatyti tik BĮ
- Patraukiami atsakomybėn įst.pažeidimus padarę asmenys c) Nusikalstamos veikos požymiai ir turinys BĮ turi būti aiškūs ir tikslūs
- Kiekvienas, padaręs NV-ką privalo atsakyti d) Draudžiama taikyti tiek įstatymo, tiek teisės analogiją

8) Non bis in idem (draudimas bausti du kartus už tą pačią veiką):

3) Asmeninės atsakomybės ir bausmės individualizavimo principas (subjektyvaus - Niekas negali būti nubaustas 2 kartus už tą pačią nusikalstamą veiką.
pakaltinimo principas):
- BA-bėn traukiamas tik kaltas
- Bet koks nubaudimas daro įtaką artimiesiems BT principų reikšmė:
- Įst.specialiai nesiekia skaudžių pasekmių aplinkiniams - Tai tam tikti reikalavimai baudžiamųjų teisinių santykių subjektams
- Tačiau įtakos išvengti neįmanoma - Kaip tam tikras teisinio reguliavimo mechanizmas
- Principai nustato valstybės reagavimo į nusikalstamą veiką ir ją padariusį subjektą
pagrindus
4) In dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) : - Padeda formuluoti baudžiamojo valstybinio poveikio sistemą
- Yra visi įst. nust. NS-ties požymiai ar ne – abejonių neturi būti - Formuoja pagrindinius teisinio reguliavimo metodo bruožus
- Tai rodo BT humaniškumo pobūdį - Lemia baudžiamosios teisės funkcijų turinį, jos negali pažeisti principų reikalavimų
266
© A. M.
 - Apjungia atskiras teisės šakas, neleidžia BT atsiskirti nuo kitų šakų 3. Neigiamo poveikio realizavimą dėl padarytos NV šiuo metu, o ne kada
- Apjungia baudžiamosios teisės normas nors ateityje;
4. Teisinį santykį kaip BA egzistavimo formą;
III TEMA
BA – tai asmens ir jo padarytos NV pasmerkimas valstybės vardu, kurį vykdo įgaliotos
institucijos (teismas) ir kuris pasireiškia BĮ apibrėžtų asmeninio ar turtinio pobūdžio
BAUDŽIAMOJI ATSAKOMYBĖ suvaržymų kaltininkui nustatymu.

BA yra tik viena iš teisinės atsakomybės rūšių. Greta jos yra civilinė, administracinė ir
BA sąvoka ir požymiai, skiriantys ją nuo kitų A rūšių: drausminė atsakomybė.
Atsakomybė vartojama dviem reikšmėmis:
1. Perspektyvine(pozityvusis) – žmogus imasi atsakomybės už savo veiksmus BA – atpildas už atliktas NV.
žiūrėdamas į ateitį; Atpildas -> bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės, atleidimas nuo atsakomybės.
2. Retrospektyvine(negatyvusis) – atsakoma už praeityje padarytus NV -> nusikaltimai, baudž. nusižengimai.
veiksmus;
BT atsakomybės sąvoka dažniausiai vartojama tik retrospektyvine prasme. BA atsiranda – raštas.
Asmens patraukimas BA – teismo nuosprendis / ikiteisminis tyrimas.
BA pasibaigia – atlikus bausmę / išnykus teistumui.
Pagal galiojantį BK atsako tik nusikaltęs asmuo, kuris sulaukė atitinkamo amžiaus ir
yra pakaltinamas. BA esmė:
LR BK numato, kad už tam tikrus nusikaltimus gali atsakyti ne tik FA, bet ir JA (JA Esmė yra asmens, padariusio NV pasmerkimas, valstybės vardu.
numatomos specifinės sankcijos). Valstybės įgaliotos institucijos realizuoja BA prievartos tvarka neatsižvelgdamos į
asmens, padariusio nusikaltimą, norą.
K 31 str.: asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta BA išoriškai veikdama kaltininką yra nukreipta į jo vidinę būseną – elgesio
tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. reguliavimą. Čia galima įžvelgti ir vienos iš BT funkcijų realizavimą – daryti poveikį
Betarpiškai už savo neteisėtus veiksmus asmuo atsako teismui. Bet gali būti kaltininko sąmonei ir psichikai.
vykdomas ikiteisminis tyrimas. Realizuojant BA numatomos papildomos pareigos, o suvaržymai atsiranda asmens
Privataus kaltinimo bylose patraukimo BA klausimą faktiškai sprendžia laisvių srityje.
nukentėjusysis.
BA ir bausmė nėra tapačios sąvokos pagal LB BK. Bausmė yra viena iš BA realizavimo
BA atsiranda, kai asmuo padaro veiką, toje valstybėje laikomą nusikalstama. priemonių.
Požymiai skiriantys BA nuo bausmės:
BA sąvoka apima: 1. Nesutampa jų atsiradimo ir pabaigos laikas;
1. Valstybės prievartos taikymą; 2. Skirtinga asmens, kuris traukiamas BA, ir asmens, nubausto kriminaline
2. Normatyviškumą (atsiranda kaip teisės normos pažeidimo rezultatas); bausme, teisinė padėtis;
3. Nubaudus asmenį kriminaline bausme, atsiranda specifinės pasekmės –
teistumas;
267
© A. M.

BA ir BĮ sankcija taip pat nėra tapačios sąvokos.
BK sankcija – tai įstatymo numatytos bausmės rib-os. Jos gali būti mažinamos ar
didinamos. Tuo tarpu BA negali būti didesnė ar mažesnė. Ji tiesiog yra arba jos nėra.
BA pagrindimas:
Kalbant apie BA pagrindimą pirmiausia reikia atsakyti į klausimą, kodėl žmogų galima
smerkti už jo poelgį.
Nusikalstamam elgesiui apibūdinti dažnai buvo naudojamos dvi filosofinės teorijos:
1. Indeterminizmas – nusikalstamo elgesio priežastis yra absoliuti valios
laisvė. Taigi neteisėtas elgesys yra smerkiamas todėl, kad asmuo,
turėdamas visišką veiksmų pasirinkimo laisvę, pažeidė BĮ. Tokiu atveju
valia yra aukščiausias ir vienintelis žmogaus elgesio reguliatorius, kuris
nuo nieko, net nuo paties žmogaus proto nepriklauso.
2. Determinizmas – ši teorija teigia, kad žmogaus elgesys visiškai priklauso
nuo aplinkos ir kad žmogus yra fatališkai priklausomas nuo aplinkybių.
Todėl smerkti galima aplinkybes, bet ne patį žmogų. Grįsdami
atsakomybė, deterministai mato ne paties nusikaltimo pasmerkimą, o jo
pavojingumą visuomenei.
Vėliau atsirado marksistinė teorija:
1. Žmogaus poelgis yra nulemtas išorinių aplinkybių ir vidinių sąlygų, tarp jų
proto ir sąžinės;
2. Linkę į determinizmą, tačiau neatmeta žmogaus veiksmų pasirinkimo, t.y.
žmogaus protu, sąžine ir kitomis savybėmis realizuojamos laisvos valios;
Teisinio pozityvizmo atstovai teigė:
Asmenybei lemiamos reikšmės turi aplinka, kita vertus, asmens charakteris
reaguodamas į pasaulį turi tam tikro savarankiškumo. Charakteris turi tam tikrą valios
laisvę, tai žmogus yra atitinkamai atsakingas už savo padarytus veiksmus. Vidurio
pozicija tarp determinizmo ir indeterminizmo.
1) Indeterminizmas:
- Nusikalstamo elgesio priežastis – absoliuti valios laisvė
- Neteisėtas elgesys smerkiamas, nes asmuo, turėdamas pasirinkimo laisvę,
pažeidė BĮ-mą
- Valia – aukščiausias ir vienintelis elgesio reguliatorius
- Atsakomybė – kerštas
© A. M.
2) Determinizmas:
- Žmogaus elgesys priklauso ir yra iš anksto nulemtas nuo aplinkos
- Smerkiamos aplinkybės, o ne žmogus
3) Marksistai:
- Žmogaus valia santykinai priklauso nuo išorinio pasaulio
- Žmogus priklauso nuo aplinkos, bet sprendimą dėl veiksmų lemia sąmonė,
protas, sąžinė, įsitikinimai
4) Teisinis pozityvizmas:
- Bandė suderinti 1 ir 2
- Asmenybei lemiamos reikšmės turi aplinka, bet žmogaus charakteris turi tam
tikro savarankiškumo
- Žmogus atitinkamai atsakingas už savo padarytus veiksmus
- Bausmė negali būti ekvivalentiška padarytai NV-kai – reikia atsižvelgti į
aplinkybes
Patraukimo BA teisiniai pagrindai:ž
LR BK 2 straipsnis.
Pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos
1. Asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo
uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu.
2. Įstatymo nežinojimas nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia.
3. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas
padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo
reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
4. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka
baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.
5. Bausmės, baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonės bei priverčiamosios
medicinos priemonės skiriamos tik pagal įstatymą.
6. Niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą.
268
Patraukimo BA pagrindas – asmens kaltai padarytas nusikaltimas. Kiekvienas asmuo
atsako ne už padarytą nusikaltimą apskritai, o už konkrečią kaltai padarytą NV, kurios
požymiai yra aprašyti konkrečiuose BK SP straipsniuose.
Nusikaltimo sudėtis yra esminis elementas sprendžiant asmens patraukimą BA. Kitaip
tariant dar sakoma, kad BA pagrindą sudaro veika, turinti nusikaltimo sudėtį.
Veika turi būti padaryta kaltai (svarbu kaltė).
Pamedės teisynas:
numato, kokie yra nusikaltimai žmogui, turtui ir pan. Taip pat šiame teisyne buvo ir
procesinių normų užuomazgos, pvz baudžiamas asmuo, tik tada kai paliudija trys
vokiečiai. Numatė atsakomybę už nusikaltimus nuosavybei. Sudarė 86 str.,
paskutinė redakcija turėjo 129 str.
Jis buvo skirtas tam tikram prūsų sluoksniui – laisviesiems prūsams. BT normos
čia nebuvo išskirtos iš kitų teisės šakų normų.

IV TEMA
Teisyne numatytus nusikaltimus sąlyginai galima skirtyti į tokias grupes:

BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS ŠALTINIAI 1. Nusikaltimus viešajai tvarkai

2. Turtinius nusikaltimus
a. Vagystė
b. Turto sužalojimas
Pagal Prapiestį: 3. Nusikaltimus žmogui
a. Nusikaltimai gyvybei ir sveikatai
1. Svetimų valstybių įtaka; b. Lytiniai nusikaltimai
2. Ikistatutinė teisė; c. Nusikaltimai žmogaus orumui ir atsakomybė už namų ramybės ardymą
3. BT normos Lietuvos statutuose;
4. Carinės Rusijos baudžiamųjų statutų;
5. Naujos nepriklausomos Lietuvos BT; Teisynas nemažai dėmesio skyrė vokiečių valdžios organizuoti teismo darbui
užtikrinti.
Lietuvos BT raidos etapai: Iš turtinių nusikaltimų paminėtini vagystė ir turto sužalojimas. Teisynas skiria
turtinius nusikaltimus pagal pasisavinto turto vertę.
1. Ikistatutinė BT (iki 16a.)
2. BT Lietuvos statutuose (1529-1840) Nusikaltimai gyvybei vertinti skirtingai, priklausomai, kas buvo nužudytas.
3. Carinės Rusijos baudžiamųjų statutų galiojimas (1840-1917)
4. BT nepriklausomos Lietuvos valstybėje (1918-1940) Nusikaltimai sveikatai skirstomi į sužeidimus, sužalojimus ir galvos žaizdas. Jie
5. BT sovietinės okupacijos metu (1940-1990) savo ruožtu skirstomi į tyčinius ir paprastus. Įrodžius tyčios buvimą kaltininkas
6. BĮ reforma nepriklausomoje Lietuvoje ( nuo 1990) privalėjo išpirkti savo kaklą.
7. Naujo BK patvirtinimas (2000-09-26)
Nusikaltimu žmogaus orumui laikytina atsakomybė už viešą antausio davimą ar
daikto metimą į žmogų kaimo bendruomenės susirinkime.
● Ikistatutinė teisė (iki 1529 m.)
Remiamasi dviem to laikotarpio teisės šaltiniais, iš rašytinių jie išliko tik du –
Kazimiero [1468 m.] ir Pamedės (Prūsų) [1340 m.] teisynai. Būdingi ir kiti rašytiniai
šaltiniai, tačiau jų išlikusių nėra. BT doktrinos tuo metu faktiškai dar nebuvo. Bausmės rūšys buvo trys:

1. Piniginė išpirka
a. Paprasta, konkretaus dydžio (priklausė nuo soc padėties)
269
© A. M.
 b. Dviguba išpirka, kai nusikaltimas sunkesnis (jeigu neprisipažino)
c. Kaklo išpirka už kai kuriuos nusikaltimus (už vokiečio nunuodijimą,
išžaginimą, dokumentų klastojimą ir neišpirktą kaklo mokestį)
2. Kūno žalojimas
3. Mirties bausmė
Kazimiero teisynas:
25 str. Pavadinimą jam suteikė prof. Jablonskis.
Numatyta atsakomybė už:
1. Vagystę
2. Turto atėmimą
3. Savavališką miško kirtimą (skirta feodalo miškams apsaugoti)
Amžius baudžiant nėra nustatytas, baudžiami ir vaikai (tėvai mokėjo iš vaikų
paveldėjimo). Subjektais galėjo būti ir feodalai, ir jiems pavaldūs. Bausmės dydis
siejamas ir su recidyvu (jeigu nusikaltimus darė ne pirmą kartą). Taip pat yra
procedūrinių, procesinių normų. Didelę reikšmę turi luominė priklausomybė.
Bausmė turi būti tokia, kad asmuo būtų nubaustas ir atlyginta žala.
Galiojo visoje LDK. Jis buvo skirtas nuosavybei apsaugoti.
Kitaip nei prūsų teisynas sprendė šeimos narių atsakomybę: šeima už savo nario
vagystę galėjo atsakyti tik tada, kai apie jo nusikaltimą žinojo arba vogtu daiktu
pasinaudojo.
Kaltės įrodymas buvo vagies sugavimas su pavogtu daiktu, savanoriškas
prisipažinimas, „gerų liudytojų“ įrodymai, prisipažinimas kaltinant.
Bausmė feodalui už padarytą nusikaltimą teisyne nenustatyta. Tuo tarpu valstiečio
nubaudimą sudarė du komponentai: atlyginimas už padarytą žalą ir pats
nubaudimas.
● Statutinė teisė (1529-1840)
Nusikaltėliu galėjo būti pripažintas ir fizinis asmuo. Atsakomybė skyrėsi nuo
socialinės padėties. Žmonės galėjo būti baudžiami tik padarę veikas, ne į prieky,
© A. M.
taip pat tik tie, kurių kaltė yra įrodyta. Išryškėjo požiūris į nusikaltimą ir bausmę
kaip viešosios teisės institutus.
Pirmas 1529 m.: statutas kalba, kad nusikaltimas tai skriauda-krivda. Apie
nusikaltimus nuosavybei, žmogui tik retais atvejais, esmė žala valstybei ir
visuomenei. Nukentėjusysis pats turi ieškoti nusikaltėlio ir pats traukti jį BA,
įrodinėti jo kaltę.
Nusikaltimo atlyginimas buvo ne tik nusikaltusiojo, bet ir jo šeimos narių pareiga.
Taip pat nukentėjusiajam buvo suteikta galimybė atleisti kaltininkui.
Žiūrima ne tik privataus, bet ir valstybės, visuomenės intereso. Todėl buvo
numatytos ir baudos valstybės naudai.
Statute yra straipsnių, kur veikos kaip nusikaltimo supratimas yra siejamas su
dievu.
Antrame 1566 m.: nusikaltimas - atsiranda žala nukentėjusiajam arba žala
valstybei. Gana smulkiai reglamentavo turinius nusikaltimus. Bausmės dydis vagiui
priklausė nuo pavogto turto vertės ir pakartotinumo. Pavogęs trečią kartą buvo
baudžiamas mirties bausme.
Trečiasis1588 m.: nusikaltimas – žala visuomenei, valstybei, žmogui ir pažeidžia
didžiojo kunigaikščio nustatytą tvarką. Todėl valstybė turi rūpintis, kad šie
nusikaltimai neliktų nenubausti. Neatsakė asmenys iki 16 metų amžiaus.
Kaičiantis statutų redakcijoms ryškiai keičiasi ir bausmių sistema. Ne
nukentėjusysis, o valstybė tampa nubaudimo subjektu.
Statusuose buvo įvardinti objektyvieji kriterijai. Turi būti įrodyta, kad būtent
kaltininko veiksmai sukėlė NV, tai yra veika turi būti įrodytą. Estetiniai kriterijai, pvz
nepataisomas veido subjaurojimas. Kūno bausmės nepilnamečiams taikomos tik
tada, kai jis padaro pakartotinį nusikaltimą. Nustatomas skirtingas amžiaus cenzas
mergaitėms ir berniukams.
270
Buvo skiriamos tyčinė ir neatsargi kaltės formos. Pagrindinė priemonė prieš
nusikaltimus – bausmė. Bausmės paskirtis buvo kaltininko nubaudimas,
nukentėjusiojo patenkinimas ir interesų atstatymas, kitų asmenų įbauginimas.
Dažniausiai taikomos turtinės bausmės: galvinis mokestis (turėjo būti mokama
nužudytojo artimiesiems arba nukentėjusiajam, jeigu jis gyvas), garbės netekimas
(buvo skiriama tik šlėktoms), ištrėmimas (pabėgusiam nusikaltėliui arba už karinius
nusikaltimus), paveldėjimo teisių atėmimas.
Kitos bausmės – asmeninės įbauginimo: mirties bausmė, laisvės atėmimo bausmė
ir pan.
Kuo toliau, tuo statutai darėsi griežtesni.
● Carinės Rusijos baudžiamųjų statutų galiojimas (1840-1917):
Priėmė Valstybės Taryba.
Nuostatus galima apibūdinti kaip tam tikrą Vakarų Europos teisės teorijų, Rusijos
teismų praktikos ir paprotinės teisės normų visumą. Patvirtinimo metu juose buvo
2224 str., o tai liudija apie kazuistinį pobūdį.
Nuostatai buvo vis pildomi, keičiamos normos.
Prasidėjęs revoliucinis judėjimas, Pirmasis pasaulinis karas ir 1917 m. perversmas
nutraukė BĮ įvedamuosius darbus, o sovietinėje valstybėje buvo parengti kiti
klasinės visuomenės standartus atitinkantys kodeksai.
● Nepriklausoma Lietuva (1918-1940):
1919m. sausio 16d. buvo nutarta, kad BĮ Lietuvoje bus laikomas 1903 m. Rusijos
imperijos baudžiamasis statutas. Tačiau buvo numatyta, kurie jo straipsniai
nebebus taikomi. 687 str. buvo skirti BT normoms. Jame taip pat buvo daug
proceso ir bausmių vykdymo normų.
Numatyta kita bausmių sistema:
1. Sunkiųjų darbų kalėjimas
2. Paprastas kalėjimas
3. Areštas
4. Piniginė bauda
© A. M.
Statutą sudarė vienas skyrius skirtas bendrajai daliai ir 35 specialiosios dalies
skyriai.
Bausmės skyrimo principų ir pagrindų statutas nenumatė. Tai buvo palikta teisėjo
ar teisėjų kolegijos nuožiūrai.
Kazuistinis statuto pobūdis.
1919m. išleidžiami laikinieji kariuomenės nuostatai, Karinio baudžiamojo statuto
nuostatai ir pan. Valstybės padėtis lėmė ir įstatymų griežtinimą.
Pateikė nusikaltimo sąvoką, akcentuojamas pavojingumas ir priešingumas teisei.
Pateikiama NV klasifikacija:
1. Sunkūs nusikaltimai
2. Nusikaltimai
3. Pražangos (nusižengimai)
Nuo rūšies priklauso atsakomybė. Numatyta atsakomybė bendrininkams,
skirtingas baudimas pagal bendrininkavimo rūšis. Atsitiktinumas nebuvo laikomas
nusikaltimu. Netinkamas kėsinimasis irgi nebaudžiamas, jeigu jis atsirado dėl
„tamsumo“. Bausmėmis (baudomis) buvo siekiama, kad valstybė nepatirtų
nuostolių. Skiriamos baudos, tačiau jos galėjo būti tik numatyto dydžio.
Klaipėdos krašte galiojo 1871 m. Vokietijos BK, šalia kurio galiojo Klaipėdos
seimelio priimti papildomi BĮ.
● BT sovietinės okupacijos metu (1940-1990):
1940 lapkričio 6 d. Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumas priėmė įsaką
dėl BĮ galiojimo Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijose, kad baudžiama pagal
RTFSR BĮ. Šiuo įsaku buvo įtvirtintas grįžtamasis BĮ galiojimas ir nustatyta BA už
veikas, kurios padarytos kitoje nepriklausomoje valstybėje.
Fašistinei Vokietijai pakeitus sovietinę okupaciją buvo nustatyta, kad bus
palaipsniui keičiama sovietinė teisė. Teismai privalėjo vadovautis nepriklausomos
Lietuvos įstatymais, išskyrus žydams ir vokiečiams. Taip pat kariuomenė ir policija
galėjo bausti nesivadovaudama Lietuvos įstatymais.
271
Vėl okupavus rusams buvo atnaujintas ir Sovietų sąjungos BK galiojimas. Per eilę
metų buvo įvykdyti keli esminiai pakeitimai: panaikinta mirties bausmė, tačiau labai
greitai ji vėl buvo atnaujinta.
Ypatingai sugriežtinta atsakomybė už kėsinimąsi į valstybinį turtą.
Poreikis buvo, nes labai išaugo nusikaltimų skaičius nuo nepriklausomybės
paskelbimo.
Iškėlė idėja, kad BĮ – ne pirmoji, o paskutinė priemonė sprendžiant
nusikalstamumo kontrolės problemas.

Po Stalino mirties atsirado pokyčių ir BT: kiekviena iš respublikų turėjo teisę BT esmė – teisingumo siekimas.
parengti savo BK, tačiau buvo nuostatos, kurias reikėjo inkorporuoti be jokių
pakeitimų. Tai turėjo užtikrinti vieningą BP visoje SSRS. Numatyta ne tik nusikaltimo, bet ir baudžiamojo nusižengimo sąvoka.

Lietuvos BK Aukščiausiosios Tarybos buvo priimtas 1961 m. birželio 26 d. jį Numatyta galimybė taikyti baudžiamojo poveikio priemones.
sudarė bendroji ir specialioji dalys. 282 str. vėliau BK buvo daug keičiamas, vyko
kriminalizacijos procesas.
V TEMA
Šiuo laikotarpiu BĮ buvo orientuoti į tam tikrų soc grupių interesų gynimą.
Pirmiausia gynė partinės oligarchijos interesus.

BK prioritetą skyrė valstybei ir jos valdomai nuosavybei. BAUDŽIAMASIS ĮSTATYMAS

Visu okupacijos laikotarpiu nusikalstamumas tik augo.

BĮ labiau buvo orientuoti į vieną bausmę – laisvės atėmimą. BĮ sandara:š

BĮ – tai ne tik BK, bet ir atskiras įst. „Dėl atsakomybės už LT gyventojų genocidą“.

● BĮ reforma nepriklausomoje Lietuvoje ( nuo 1990)

Pirmiausia buvo keičiamos ekonominės ir politinės sąlygos ir tik tuomet pereita prie
teisinės reformos.
BĮ-mo paskirtis:

BĮ keitimas pradėtas vykdyti dviejomis kryptimis: 1) Uždrausti veikas, kurios daro žalos
2) Tiksliai apibrėžti nusikalstamas veikas
1. Pakeičiant ir papildant sovietiniu laikotarpiu priimtą BK 3) Nustatomas veikų pavojingumo pobūdis ir laipsnis
2. Sudarant darbo grupę, kuris rengs naują BK 4) Nustatomos atitinkamos bausmės
5) Saugoti nuo nusikalstamų kėsinimosi.

Nuo nepriklausomybės atgavimo iki 1994 m. BK buvo keistas 90 kartų.

Specialiojoje dalyje keista ir pildyta apie 90% straipsnių. Tačiau didžioji dalis LT BK išskiriamos Bendr. ir Spec. dalys. BK sudarytas:
straipsnių keisti tik minimaliai.
1) Dalys (Bendr.ir Spec)
a) Bendroji dalis:
- Joje nerasime sankcijų (bent jau paprastai)
● Naujo BK patvirtinimas (2000-09-26): - Paskirtis: nustatyti bendrąsias atsakomybės, bausmės skyrimo, atleidimo nuo
BA, bausmės sąlygas.

272
© A. M.
 b) Specialioji dalis: - Bendrojoje dalyje nerasime sankcijų
- Jos str. nustato BA-bę už konkrečius nusikaltimus - Tai pasekmės už įst. pažeidimą
- Jos dažnai vadinamos bausmėmis
2) Skyrius: - Iš sankcijos RŪŠIES ir DYDŽIO sprendžiama apie nusikaltimo ir
- Jame sujungiamos normos, kurios reglamentuoja BT-ės institutą ar yra nusikaltėlio PAVOJINGUMĄ
skirtos tam tikrai teisinių gėrių grupės apsaugai - Rūšys:
- Spec. dalies skyriai nustato atsakomybę už nusikaltimus gyvybei, 1) Absoliučiai ir santykinai apibrėžtos. (antrosios numato bausmės rūšį ir jos ribas)
nuosavybei, viešajai tvarkai.. 2) Alternatyvios – teismas pasirenka
IR pirmuose skyriuose numatoma svarbiausių gėrių apsauga. 3) Komuliatyvios – sankcijos leidžia paskirti daugiau nei vieną bausmę (pagr. ir
papildoma)
3) Straipsnius: 4) Kompleksinės – sankcija numatyta keliais būdais
- Vieninga numeracija
- Panaikinto BK str. vieta lieka tuščia
- Naujai priimti str. įrašomi į labiausiai jiems tinkančią vietą IR yra
papildomai numeruojami

4) Dalis ir punktai:
- Jas gali turėti str.
- Papildant nusikaltimo sudėties požymius BT-ės normos turinys:
- Įvardijami klasifikuoti ar privilegijuoti nusikaltimai
Aiškinamas dvejopai:

Bt-ės normos struktūra ir turinys. Normos dispozicija :
BT-ės teorijoje: BĮ-mo struktūra turi dispoziciją ir sankciją.
Dispozicija:
1) Draudimai atsiranda anksčiau nei BĮ nustato sankcijas. Pažeidžiama norma
(draudimas), o ne BĮ. BĮ gali pažeisti valstybė ar jos institucija neteisingai
pritaikydama bausmę
2) Nusikaltimu pažeidžiami ne normomis ginami gėriai, o realūs visuomeniniai
santykiai. Todėl BT-ės norma turi savarankišką turinį, kuriuo nustatomas draudimas
šių visuomeninių santykių nepažeisti.

- Tai str.dalis, kuri apibrėžia konkr.veiką kaip nusikaltimą IR nurodo tos

veikos požymius BAUDŽIAMŲJŲ ĮSTATYMŲ GALIOJIMAS TERITORIJOJE
- Vyrauja nuomonė, kad hipotezės nėra – ji susiliejusi su disp.
- Rūšys: Galiojimas teritorijoje remiasi tokiais pagr principais:
1) Paprasta: tik įvardija nusik. veiką, bet neaiškina jos požymių 1. Teritoriniu
2) Aprašomoji: veika apibūdinama pakankamai tiksliai 2. Pilietybės (personalinis)
3) Blanketinės: nėra visų konkr. nusikaltimo požymių, o duodama nuoroda į kitus
3. Realiniu
norminius aktus
4) Pasiunčiamoji: neturi pagr. nusik. veikos aprašymų, o apie jų buvimą suprantame 4. Universalinis (iš kai kurių tarptautinių konvencijų)
iš daromos nuorodos į kitą BK str./dalį
● TERITORINIS PRINCIPAS (4str.):
Visi asmenys padarę nusikaltimus Lietuvos teritorijoje, atsako pagal Lietuvos
Sankcija:
baudžiamuosius įstatymus.

273
© A. M.
Teritorinis principas nustato BA nepriklausomai, koks asmuo – fizinis ar juridinis – 1. Diplomatinių atstovybių imunitetas (eksteritorialumas) – patalpų ir
padarė BK uždraustas veikas. transporto neliečiamybė.
2. Asmeninis diplomatų imunitetas – atstovybių darbuotojai, turintys
Asmenys gali būti: diplomatinius rangus ir einantys diplomatines pareigas, taip pat jų šeimų
1. Lietuvos piliečiai nariai. Užsienio valstybių vadovai, konsuliniai pareigūnai, atstovybes
2. Asmenys be pilietybės (apatridai) aptarnaujantis personalas ir pan.
3. Užsieniečiai Diplomatinis imunitetas nereiškia BA apskritai išvengimo: imunitetą turintis asmuo
padaręs nusikaltimą užsienyje paskelbiamas persona non grata ir jam nustatomas
LR teritoriją sudaro: išvykimo iš šios šalies terminas. Kai jis grįžta į tėvynę, jo BA klausimas sprendžiamas
1. Žemės paviršius ir gelmės tarp valstybės sienų bendra tvarka.
2. Vidaus vandenys
3. Teritoriniai vandenys (12 jūrmylių) Nusikaltimo padarymo vieta yra ta vieta, kurioje asmuo veikė ar galėjo ir privalėjo
4. Pasienio upės ir ežerai iki skiriamosios linijos veikti, arba ta vieta, kurioje kilo BĮ numatytos pasekmės.
5. Oro erdvė Bendrininkų nusikaltimo padarymo vieta yra ta, kur nusikaltimas padarytas. Jeigu
6. Jūrų laivai ir orlaiviai su Lietuvos vėliava ar skiriamaisiais ženklais, esantys bendrininkas veikė kitur, tai ir jo veikimo vieta.
neutralioje teritorijoje Tas pats nusikaltimas, padarytas Lietuvos teritorijoje ir kitos valstybės teritorijoje,
laikomas padarytu Lietuvos teritorijoje, jeigu čia nusikaltimas buvo pradėtas ar
Kontinentinis šelfas (sąlyginai )/ BK komentaras 45psl. baigtas arba jam užkirstas kelias (bent dalis veiksmų buvo padaryta Lietuvoje).
Išskirtinė ekonominė zona (sąlyginai)
Šios dvi zonos nėra priskiriamos LR teritorijai, todėl juose padarytoms NV turėtų būti ● PILIETYBĖS PRINCIPAS (5str.):
nustatyta speciali atsakomybė arba jos turėtų būti sprendžiamos remiantis kitais, o Lietuvos piliečiai ir nuolatos Lietuvoje gyvenantys asmenys be pilietybės už
ne teritoriniu principu. nusikaltimus, padarytus užsienyje, atsako pagal Lietuvos BĮ.
Jeigu yra pasirašytos teisinio bendradarbiavimo ir teisinės pagalbos dvišalės sutartys,
Padarius NV kariniuose jūrų laivuose ar orlaiviuose, BA dažniausiai iškyla pagal tos yra pagrindas reikalauti, kad NV padaręs pilietis arba apatridas būtų išduotas
valstybės , kuriai priklauso jūrų laivas ar orlaivis, baudžiamuosius įstatytus, Lietuvos valstybei ir čia teisiamas.
neatsižvelgiant, kur jie yra. Taip yra, nes atvykimas būna iš anksto tarp valstybių Jeigu už padarytą NV asmuo pagal kurios nors šalies įstatymus gali būti nubaustas
suderintas. švelniau – bausmė turi būti skiriama ne didesnė už tą, kurią numato švelnesnis
įstatymas.
Formalios NV sudėties atveju jos padarymo vietą sieja su atitinkamų veiksmų Jeigu asmuo, padaręs nusikalstamą veiką užsienyje, teisiamas LR, bet abiejose
padarymo ar neveikimo vieta, o materialios NV sudėties atveju – su baudžiamajame valstybėse už ši nusikaltimą numatytos skirtingos bausmės, bausmė skiriama pagal LB
įstatyme numatytų padarinių atsiradimo vieta. įstatymus, tačiau negali viršyti nusikaltimo padarymo vietos valstybės BĮ numatyto
maksimalaus dydžio.
Užsienio diplomatinių atstovybių teritorija ir diplomatų automobiliai nelaikomi Padaręs NV užsienyje asmuo negali būti traukiamas BA Lietuvoje, jeigu:
Lietuvos teritorija ir naudojasi neliečiamumo teise – diplomatinis imunitetas. 1. Visiškai atliko užsienyje teismo paskirtą bausmę
Diplomatinį imunitetą turintys asmenys baudžiami pagal Vienos konvencijos 2. Buvo atleistas nuo visos ar dalies atsakomybės
nuostatas. 3. Užsienio valstybėje įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo išteisintas
Diplomatinio imuniteto rūšys:
274
© A. M.
Ekstradicija – asmens išdavimas kitai valstybei. Ji galima tik LR tarptautinės sutarties
pagrindu.
Už baudžiamojo nusižengimo padarymą užsienyje BA pagal Lietuvos BK negalima.
Turint dvigubą pilietybę, atsižvelgiant į tarptautines sutartis siūloma taikyti
„efektyvios pilietybės“ principą.
● REALINIS PRINCIPAS (6str.):
Dar įvardijamas kaip valstybės interesų apsaugos principas.
Kiekviena valstybė baudžia už svarbius jai ir jos piliečiams užsienyje padarytus kitų
šalių asmenų nusikaltimus.
Kiti asmenys gali būti traukiami BA pagal Lietuvos įstatymus tik tuo atveju, jeigu
padaryta veika yra pripažįstama nusikalstama ir yra baudžiama pagal nusikaltimo
padarymo vietos ir LR baudžiamuosius įstatymus.
Tokios BA realizavimo sąlygos:
1. Nusikaltimą padarė užsienietis, neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos
LR
2. Nusikaltimas padarytas užsienyje
3. Atsakomybė kyla už nusikaltimus Lietuvos valstybės nepriklausomybei,
teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai
4. Nusikaltimą padaręs užsienietis yra LR teritorijoje
5. Už šį nusikaltimą nebuvo patrauktas BA kitoje valstybėje
● UNIVERSALINIS PRINCIPAS (7str.):
Visos valstybės baudžia nusikaltėlius, jeigu jie bet kurioje iš jų yra sulaikyti,
neatsižvengdamos į nusikaltimo padarymo vietą.
Šio principo taikymas išplaukia iš tarptautinių sutarčių. Tradiciškai siekiama užkirsti
kelią tarptautiniams nusikaltimams. Taikoma tik tiems nusikaltimams, kurie numatyti
LR tarptautinėse sutartyse.
Konkretus sąrašas išvardytas BK 7 str.
Sąraše įvardytą veiką padariusį asmenį patraukti BA Lietuvoje galima net ir tuo
atveju, kai nusikaltimo padarymo vietos valstybė nenumato BA už tokias veikas.
Gali būti nubausti bet kurios šalies. Tokiam nubaudimui pagrindą sudaro tai, kad
valstybės, ratifikavusios tam tikras konvencijas ar tarptautines sutartis, paprastai
papildo savo BĮ, numatydamos atitinkamą atsakomybę.
Tarptautinis baudžiamasis teismas.
© A. M.
Galiojimas laike (3str.)
Veikos nusikalstamumą ar baudžiamumą nustato įstatymas, galiojęs veikos
padarymo metu.
Įstatymai įsigalioja nuo jų paskelbimo „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose įstatymuose
nenumatoma vėlesnė įsigaliojimo data. Išimtiniai atvejais įstatymas gali įsigalioti
paskelbimo specialiame Seimo leidinyje (ELTA) dieną.
Tačiau gyventojas turi turėti realią galimybę susipažinti su įsigaliojusiu įstatymu.
Todėl praktiškai traukti BA dažniausiai galima tik tada, kai nusikalstama veika
padaryta kitą dieną po įstatymo įsigaliojimo.
BĮ galiojimas pasibaigia:
1. Kai jis panaikinamas specialiu aktu
2. Kai jis pakeičiamas kitu įstatymu
3. Pasibaigus terminui
Nustatant atsakomybę už nusikalstamas veikas, svarbu žinoti nusikaltimo padarymo
laiką. Toks laikas yra:
1. Pavojingos veikos pabaiga arba laikas, kai atsirado šios veikos pasekmės
2. Paskutinio veiksmo pabaiga, kai veiką sudaro keli veiksmai
3. Šios veikos nutraukimo momentas trunkamojo nusikaltimo atveju
4. Paskutinio į šio nusikaltimo sudėtį įeinančio veiksmo pabaiga tęstinio
nusikaltimo atveju
Tuo atveju, kaip kaltininkas norėjo, kad pasekmės atsirastu kitu laiku – tų pasekmių
atsiradimo laikas. Bendrininkavimo atveju – kada kiekvienas bendrininkas padaro
sutartus veiksmus. Todėl gali pasitaikyti atvejų, kad kurstytojas atsakys pagal seną
įstatymą, o vykdytojas – pagal įsigaliojusį naują.
Įstatymas, panaikinantis veikos baudžiamumą arba kitokiu būdu palengvinantis
nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, turi grįžtamąją galią (lex agit).
Tuo tarpu įstatymas, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis veiką padariusio
asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios (lex non agit).
Bausmė gali būti švelninama:
1. Sumažinant jos minimumą ar maksimumą
275
 2. Įvedant naują alternatyvią sankciją b. Plečiamasis
3. Atsisakant papildomų bausmių
4. Numatant švelnesnes papildomas bausmes Įstatymo turinio aiškinimo būdai:
5. Įvedant naują straipsnio dalį, numatančią švelnesnę bausmę 1. Gramatinis
6. Bausmės atlikimo palengvinimas 2. Sisteminis
3. Istorinis
Esant bendrosios ir specialiosios normų konkurencijai, panaikinus specialiąją normą 4. Loginis
lieką galioti bendroji ir ji turi būti taikoma.
Tuo atveju, kai naujo įstatymo sankcija kartu ir švelninama, ir griežtinama, taikomas BĮ spragos ir analogija:
tas įstatymas, kuris leidžia paskirti švelnesnę bausmę. Tačiau griežčiausia bausmė BĮ spraga turi tam tikrų ypatumų:
negali būti paskirta didesnė, negu numatyta senajame įstatyme. - Jeigu asmuo traukiamas BA , tačiau tokia veika nenumatyta įstatymuose,
Jeigu laikotarpiu nuo nusikaltimo padarymo iki bausmės paskyrimo, įstatymas keitėsi persekiojimas be jokių išlygų turi būti nutrauktas
daugiau negu du kartus, jis vadinamas tarpiniu įstatymu. Jeigu įstatymas buvo tik - Spraga nelaikoma, jeigu įstatymų leidėjas numato, kad tokius klausimus
švelnintas, turi būti pritaikytas paskutinis, pats švelniausias įstatymas. Jeigu įstatymas sprendžia kitos teisės šakos
buvo tik griežtintas, jis negali būti taikomas. Jeigu įstatyme specialiai nurodyta, kad jis - Reikia skirti kriminalizacijos procesą nuo spragų
turi grįžtamąją galią, jis taikomas neatsižvelgiant į tai, ar bausmė švelninama, ar
griežtinama. Spraga BĮ – tai tokie atvejai, kai BĮ nustatė BA už tam tikras veikas, tačiau dėl
Medicininėms ir auklėjamojo poveikio priemonėms netaikomas grįžtamojo įstatymo netinkamo įstatymo formulavimo ar kitų įstatymų pakeitimo veikos, turinčios iš
galiojimas. Jos skiriamos tokios, kokios yra nustatytos teismo sprendimo priėmimo dalies analogiškus požymius, yra nebaudžiamos.
metu. Spragos, kurių įstatymo leidėjas nepastebėjo rengdamas ir priimdamas įstatymą,
laikomos „neatleidžiamomis“. „Atleidžiamos“ spragos yra tokios, kai įstatymo
BĮ aiškinimas leidėjas dėl kokių nors priežasčių negalėjo pastebėti veikų, kurios lieka už BA ribų
BĮ aiškinimas – tai intelektuali veikla, skirta tikram BĮ turiniui suvokti, jo prigimčiai ir arba jos atsirado dėl naujų sąlygų.
vietai teisės sistemoje nustatyti. Vienintelis būdas panaikinti spragas BĮ – įstatymų pakeitimas ir papildymas.
Todėl šių įstatymų aiškinimas dažniausiai faktiškai reiškia jų taikymo sudedamąją dalį.
Įstatymų analogija – toks teisinio santykio reguliavimas, kai vietoje trūkstamo
Atsižvelgiant į įstatymų aiškinimo paskirtį ir būdus yra skiriamas: panaudojamas kitas įstatymas. Tačiau visuotinai priimta, kad kai kuriose teisės
1. Aiškinimas pagal subjektus šakose analogija nėra taikomas. BT taip pat yra viena iš šių teisės šakų.
a. Autentiškas (aiškina pats įstatymų leidėjas)
b. Teisminis Prieglobsčio suteikimas:
i. Norminis (turintis norminę galią)
Kiekvienas persekiojamas turi teisę ieškoti prieglobsčio kitose šalyse.
ii. Kazuistinis (toks, kuris būna nagrinėjant kiekvieną
baudžiamąją bylą) Nepasinaudojama šia teise, kai persekiojama dėl kriminalinio nusikaltimo
c. Mokslinis (pateikiamas moksliniuose straipsniuose ir pan.) padarymo
2. Aiškinimas pagal būdus
Asmens, kurie buvo persekiojami užsienyje IR jiems buvo suteikta prieglobsčio
3. Aiškinimas pagal apimtį teisė yra:
a. Siaurinamasis
276
© A. M.
 1) Nebaudžiami pagal LR BĮ-mus
2) Neišduodami užsienio valstybei
BK konkr. nenurodo dėl kokių padarytų veiksmų suteikiama prieglobsčio teisė.
Daroma prielaida, kad prieg. teisė suteikiama, kai užsienietis padarė veiksmus,
kurie jo šalyje pripažinti nusikaltimu.
Jei veiksmai neužtraukia BA-bės, atvykėlis turi kitą statusą, bet ne prieglobsčio.
Asmens padaryti veiksmai neturi būti kriminalizacinio pobūdžio.
Asmenų išdavimas kitai valstybei:
Ekstradicija – nusikaltėlio atidavimas tai valstybei, kurioje jis padarė nusikaltimą.
Asmenys išduodami už nusikaltimus, už kuriuos yra baudžiami laisvės atėmimu
arba sulaikymu bent 1m.
Jei asmuo nuteistas ar sulaikomas prašančios šalies teritorijoje, paskirta bausmė
ne mažesnė kaip 4m. laisvės atėmimo.
Jei prašomoji šalis traktuoja išdavimą dėl politinio nusikaltimo – ji gali nusikaltėlio
neišduoti ARBA asmuo persekiojamas ir baudžiamas dėl jo rasės, religijos ir kt.
Gyvybės atėmimas valstybės vadovui ar jo šeimai – ne politinis nusikaltimas.
Užsienio pilietis, padaręs nusikaltimą, išduodamas atitinkamai valstybei remiantis
tarpt.sutartimis ar LR įst.
LT pilietis, padaręs nusikaltimą, NEGALI būti išduodamas užsienio valstybei.
Užsienio piliečiai neišduodami:
1) Jų veika pagal LR BĮ-mus nelaikomi nusikaltimu
2) Jei asmeniui suteikta prieglobsčio teisė
Jei išduoti asmenį prašo kelios valstybės, atsižvelgiama:
a) Padarytų nusikaltimų sunkumą
b) Prašymų gavimo eiliškumą
EKSTRADICIJA
BK 9 straipsnis. Ekstradicija
© A. M.
1. Lietuvos Respublikos pilietis, padaręs nusikalstamą veiką Lietuvos
Respublikoje ar kitos valstybės teritorijoje, gali būti išduotas užsienio valstybei arba
perduotas Tarptautiniam baudžiamajam teismui TIK remiantis Lietuvos Respublikos
tarptautine sutartimi arba Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Tarybos rezoliucija.
2. Užsienietis, padaręs nusikalstamą veiką Lietuvos Respublikoje ar kitos
valstybės teritorijoje, išduodamas atitinkamai valstybei arba perduodamas Tarptautiniam
baudžiamajam teismui TIK remiantis Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi arba
Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Tarybos rezoliucija.
3. Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis gali būti neišduodamas, jeigu:
1) padaryta veika pagal šį kodeksą nelaikoma nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu;
2) nusikalstama veika padaryta Lietuvos valstybės teritorijoje;
3) asmuo persekiojamas už politinio pobūdžio nusikaltimą;
4) asmuo už padarytą nusikalstamą veiką buvo nuteistas, išteisintas ar atleistas nuo
baudžiamosios atsakomybės ar bausmės;
5) asmeniui už padarytą nusikaltimą kitoje valstybėje gali būti taikoma mirties bausmė;
6) suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ar vykdymo senaties terminas;
7) asmuo atleistas nuo bausmės pagal amnestijos aktą arba malonės tvarka;
8) yra kitų Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse numatytų pagrindų.
4. Asmenys, kuriems pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra suteiktas
prieglobstis, už nusikalstamas veikas, dėl kurių jie buvo persekiojami užsienyje, pagal
Lietuvos Respublikos baudžiamąjį įstatymą nebaudžiami ir užsienio valstybėms neišduodami,
išskyrus šio kodekso 7 straipsnyje numatytus atvejus.
Ekstradicijos galimybė numatoma ne tik sutartyse, kuriose figūruoja žodis
„ekstradicija“, bet ir dvišalėse sutartyse bei daugiašalėse konvencijose tarp
valstybių.
Kad būtų taikoma ekstradicija sutartis turi būti ratifikuota ir Lietuvos, ir
prašančios išdavimo valstybės.
Galima atsisakyti išduoti asmenį valstybei, bet negalima atsisakyti išduoti
Tarptautiniam baudžiamajam teismui.
Amnestija ir malonė gali būti taikomos tik asmeniui, kuris jau buvo nuteistas
už nusikalstamą veiką, dėl kurios jį prašoma išduoti.
Kiti atvejai:
1. Dėl rasės, religijos, tautybės ar politinių įsitikinimų.
2. Išimtinai karo teisės reguliuojamas nusikaltimas.
BK 91  straipsnis. Asmens perdavimas pagal Europos arešto orderį  
277
 1. Remiantis Europos arešto orderiu, Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis,
Europos arešto orderį išdavusioje valstybėje įtariamas nusikalstamos veikos padarymu
arba šioje valstybėje nubaustas su laisvės atėmimu susijusia bausme, tačiau jos
neatlikęs, perduodamas Europos arešto orderį išdavusiai valstybei.
2. Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis pagal Europos arešto orderį
perduodamas TIK tuo atveju, jeigu pagal šį orderį išdavusios valstybės įstatymus už jo
padarytą nusikalstamą veiką yra numatyta bent VIENERIŲ metų su laisvės atėmimu
susijusi bausmė, o jeigu Europos arešto orderis buvo išduotas dėl jau paskirtos su laisvės
atėmimu susijusios bausmės vykdymo, – tik kai paskirtos bausmės terminas yra ne
trumpesnis negu KETURI mėnesiai.
3. Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis neperduodamas Europos arešto
orderį išdavusiai valstybei, jeigu:
1) asmens perdavimas pagal Europos arešto orderį pažeistų pagrindines žmogaus teises ir
(ar) laisves;
2) asmuo pagal amnestijos aktą ar malonės tvarka Lietuvos Respublikoje atleistas nuo
bausmės už jo padarytą nusikalstamą veiką, dėl kurios išduotas Europos arešto orderis,
atlikimo;
3) asmuo už jo padarytą nusikalstamą veiką, dėl kurios išduotas Europos arešto orderis,
buvo nuteistas Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje ir paskirta bausmė įvykdyta,
tebevykdoma ar nebegali būti vykdoma pagal nuteisusios valstybės įstatymus;
4) asmuo nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio pagal
Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus galima baudžiamoji atsakomybė už jo
padarytą veiką;
5) padaryta veika pagal šį kodeksą nelaikoma nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu,
išskyrus atvejus, kai Europos arešto orderis išduotas dėl 2002 m. birželio 13 d. Tarybos
pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir valstybių narių
tarpusavio perdavimo procedūrų 2 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, o
Europos arešto orderį išdavusios valstybės baudžiamieji įstatymai už šią nusikalstamą
veiką numato ne mažesnę negu trejų metų su laisvės atėmimu susijusią bausmę;
6) asmuo už padarytą nusikalstamą veiką, dėl kurios išduotas Europos arešto orderis, buvo
Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje išteisintas ar atleistas
nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės;
7) Europos arešto orderis yra išduotas dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios gali būti
taikomi Lietuvos Respublikos baudžiamieji įstatymai, ir yra suėję šio kodekso 95
straipsnyje numatyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties ar 96 straipsnyje
numatyti apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminai;
8) nusikalstama veika padaryta ne Europos arešto orderį išdavusios valstybės teritorijoje ir
Lietuvos Respublikos baudžiamieji įstatymai negalėtų būti taikomi dėl analogiškos veikos,
jeigu ji būtų buvusi padaryta ne Lietuvos valstybės teritorijoje arba ne laive ar orlaivyje su
Lietuvos valstybės vėliava ar skiriamaisiais ženklais.
© A. M.
4. Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir
teisingumo interesus, gali būti neperduodamas Europos arešto orderį išdavusiai valstybei,
jeigu:
1) dėl asmens padarytos nusikalstamos veikos, dėl kurios išduotas Europos arešto orderis,
Lietuvos Respublikoje yra pradėtas baudžiamasis procesas;
2) dėl asmens padarytos nusikalstamos veikos Lietuvos Respublikoje buvo atsisakyta
pradėti baudžiamąjį procesą arba pradėtas baudžiamasis procesas buvo nutrauktas;
3) Europos arešto orderis yra išduotas dėl Lietuvos Respublikos piliečiui ar nuolat Lietuvos
Respublikoje gyvenančiam asmeniui paskirtos su laisvės atėmimu susijusios bausmės
vykdymo ir Lietuvos Respublika perima šios bausmės vykdymą;
4) nusikalstama veika padaryta Lietuvos valstybės teritorijoje arba laive ar orlaivyje su
Lietuvos valstybės vėliava ar skiriamaisiais ženklais;
5) Europos arešto orderyje trūksta informacijos, reikalingos sprendimui dėl asmens
perdavimo priimti, ir Europos arešto orderį išdavusi valstybė per nustatytą terminą jos
nepateikia.
5. Jeigu Europos arešto orderis išduotas dėl Lietuvos Respublikos piliečiui ar
užsieniečiui paskirtos su laisvės atėmimu susijusios bausmės vykdymo, o ši bausmė buvo
paskirta jam nedalyvaujant ir nepranešus apie bylos nagrinėjimo vietą bei laiką,
Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis perduodamas TIK tuo atveju, kai Europos arešto
orderį išdavusi valstybė užtikrina, kad šio asmens prašymu byla bus išnagrinėta
(peržiūrėta) ir nuosprendis priimtas jam dalyvaujant.
6. Jeigu Europos arešto orderis išduotas dėl nusikalstamos veikos, už kurią
Europos arešto orderį išdavusios valstybės įstatymai numato laisvės atėmimo iki gyvos
galvos bausmę, Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis perduodamas su sąlyga, kad
Europos arešto orderį išdavusios valstybės įstatymai numato galimybę nuteistajam ne
vėliau kaip atlikus dvidešimt metų laisvės atėmimo bausmės kreiptis dėl atleidimo nuo
bausmės ar jos sušvelninimo.
7. Jeigu Europos arešto orderis išduotas baudžiamojo persekiojimo tikslais,
Lietuvos Respublikos pilietis ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis asmuo gali būti
perduodamas su sąlyga, kad asmuo, dėl kurio Europos arešto orderį išdavusi valstybė
priėmė nuosprendį, bus grąžintas į Lietuvos Respubliką atlikti jam paskirtą su laisvės
atėmimu susijusią bausmę, jeigu to prašytų perduotasis asmuo arba to pareikalautų
Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra.
TARPTAUTINIAI BT ŠALTINIAI
TT įtaka baudžiamajai politikai: įtakos turi kapitalo ir paslaugų judėjimas
tarp valstybių, tarptautinės organizacijos ir pan.
278
Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo LR Seimas yra, yra sudedamoji LR
teisinės sistemos dalis. Tai reiškia, kad įsigaliojusias tarptautines sutartis
privaloma taikytis (pacta sunt servanda).
ES teisės aktai didelės įtakos neturi, nes yra riboti BT srityje, tačiau turi būti
paisoma bendrųjų vertybių.
Taip pat ES aktai BT klausimais nėra tiesioginio taikymo aktai ir turi būti
įgyvendinti nac teisėje priimant, pakeičiant arba papildant BĮ arba kitus
teisės aktus.
3) Antropologine prasme: išskiriami nusikaltimą padariusio charakterio bruožai
Antras ir trečias – įeina į kriminologijos nagrinėjimo dalyką.
BT-ei reikšmingas nusikaltimo kaip atitinkamos veikos požymių atskleidimas ir jų
formalizavimas įstatyme.
Nusikaltimas yra pavojinga ir BK-e uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už
kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė.

VI.TEMA

Nusikaltimo sąvokos raida

NUSIKALTIMAS, BAUDŽIAMASIS NUSIŽENGIMAS IR NUSIKALSTAMUMAS Nusikaltimo sąvokos atsiradimas baudž. įst. XVIII pab.- XIX pr.

Įtaka formuotis jai turėjo Pranc. 1789 Žmogaus ir piliečių teisių deklaracija (įtvirtino
nullum crimen, nulala poena sine lege)
Nusikalstamos veikos sąvoka
Senovės ir vidur. įst. nebuvo pateikiama bendra nusikaltimo sąvoka, o apibrėžiami
Baudžiamosios teisės objektas – nusikalstamos veikos, jų požymiai ir šių veikų
pavieniai nusikaltimai ir nustatomos konkr. bausmės.
padarymo teisiniai padariniai.

Nusikalstama veika apima nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sąvokas. Jie

abu yra nusikalstamos veikos rūšys. Išskiriamos trys pagr. mokymo apie nusikaltimą teorijos:
Nusikalstama veika yra pavojinga ir BK-e uždrausta veika (veikimas ar 1.Klasikinė:
neveikimas)
- Įtakos turėjo pozityvizmas, liberali teisinės valstybės mintis ir sociologinės teisinės
Du požymiai, apibūdinantys nusikalstamą veiką: idėjos
- Išskyrė pagr. nusikaltimo požymius:
1) Veikos pavojingumas 1.Veika – valingas žmogaus kūno judesys, kuriuo siekiama pakitimų išoriniame
2) Veikos draudžiamumas arba priešingumas BĮ-mui. pasaulyje. Nėra nusikaltimas gyvūnų ir stichinių jėgų sukeltos pasekmės.
2.Nusikaltimo sudėtis – išorinių veikos požymių aprašymas įst.
3.Priešingumas teisei – teisinis veikos įvertinimas. Paskirtis: išreikšti norminę
Nusikaltimo sąvoka
nuosprendžio esmę realizuota nusikaltimo sudėtimi
Nusikaltimas nagrinėjamas: 4.Kaltė – subjektyvus asmens santykis su jo daroma veika bei dėl tos veikos
atsiradusiomis pasekmėmis.
1) Teisine prasme: nustatomi nusikaltimo kaip tam tikros veikos požymiai,
atskleidžiamas šių požymių turinys
2) Sociologine prasme: tiriamos išorinės priežastys, kurios nulemia nusikaltimo
2.Neoklasikinė:
padarymą

279
© A. M.
 - Iš esmės jie pritarė 1-os teorijos pateiktiems nusikaltimo požymiams, bet jų turinys
traktuojamas kitaip.
- Veika – ne tik valingas žmogaus kūno judesys. Veika analizuojama atsižvelgiant į
visuomenėje egzistuojančius santykius
- Pagrindžiamas neveikimas kaip vienas iš veikos pasireiškimo formų
- Prie požymių, apibūdinančių nusikaltimo sudėtį, buvo priskiriami ir norminiai bei
subjektyvūs požymiai
- Priešingumas teisei suprantamas ne kaip formalus nusikaltimo požymis, bet
atskleistas ir materialus priešingumo teisei turinys. Prieš. teisei buvo siejamas su
socialiniu nusikaltimo žalingumu.
- Kaltės esmė pasireiškia valingos veiklos pasmerkimu
3.Finalinė:
- Pakeitė pačios veikos apibrėžimą: žmogaus elgesys nuo kitų dalykų, pvz: stichinių
nelaimių, gyvūnų poelgių, skiriasi savo tikslingumu: kiekv. žmogaus poelgis
nukreiptas numatytam tikslui pasiekti.
- Veika – tikslingos veikos atlikimas
- Tyčia prikl. ne kaltei, o nusikaltimo sudėčiai
Formalinis ir materialinis nusikaltimo apibrėžimas
● Materialus:
- Išreiškia socialinę nusikaltimo esmę
- Nusikaltimas ne bet kokia veika, o pavojinga
- Šia veika kėsinamasi į konkr.vals.saugomus gėrius
● Formalusis:
- Išreiškia teisinį nusikaltimo požymį – priešingumą teisei
- Vien tik iš formalios nusikaltimo sąvokos negalime spręsti apie veikos
kriminalizavimo pagrindus
- Pašalina analogijos instituto taikymo galimybę BT-ėje
- Sulygina visus teisės pažeidėjus prieš įst.
Abu jie papildo vienas kitą
Baudžiamasis nusižengimas
© A. M.
Tai pavojinga ir BK-e uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta
bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, išskyrus areštą.
Naujajame BK nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymiai aprašomi
viename BK specialiosios dalies str. Straipsnio pirmoje dalyje aprašomi
nusikaltimo sudėties požymiai, o paskutinėje – jau baudž. nusižengimo sudėties
požymiai. Toks veikų skirstymas pateikiamas ne visuose BK str.
Pagr. kriterijus, leidžiantis atkirti nusikaltimą nuo baudž. nusižengimo –
nusikalstamos veikos dalyko ypatumai: vertė ar kiekis. Gali būti atsižvelgiama ir į
nusikalstamos veikos padarinius, jų dydį.
Už baudžiamuosius nusižengimus numatoma švelnesnė baudž. atsak.
Asmenys, nuteisti už baudž. nusižengimus, neturi teistumo.
Nusikaltimo požymiai:
1) Veika
2) Pavojinga veika
3) Priešinga teisei
4) Kaltė
Nusikalstama veika – BA pagrindas:
Nusikaltimas – tik sąmoninga ir valinga veika.
Pasireiškia aktyvia elgesio forma – veikimu AR pasyvia – neveikimu
Įsitikinimai, mintys – NE nusikaltimai
Tai viena iš žmogaus elgesio pasireiškimo išoriniame pasaulyje formų
Nusikaltimo pavojingumas
Nusikaltimu pripažįstama tik pavojinga veika.
Tai materialus nusikalstamos veikos požymis, nes jis parodo veikos esmę,
paaiškina, dėl ko žmogaus poelgis netoleruojamas visuomenėje
Tai reiškia, kad nusikalstama veika kėsinamasi į valst. saugomus teisinius gėrius
280
Dėl kėsinimosi teisiniams gėriams padaroma žala ar sukeliama žalos grėsmė.
2) Pavojingumo laipsniu:
Veikos pavojingumas yra objektyvi nusikaltimo savybė - Rodo, kokia žala padaroma arba kokia žala gresia
- Išreiškia kiekybinę veikos charakteristiką
Ji nepriklauso nuo įst. leidėjo ar kitų asmenų, taikančių BT-ės normas, valios.
- Tos pačios nusikalstamos veikos rūšys lyginamos tarpusavyje
Įst. leidėjas privalo išskirti pavojingas veikas ir jas įtvirtinti BT-ės normose. - Svarbus teisėkūros procesui
- Parodo, kokio dydžio yra pavojingumas
Pavojingumas – dinamiškas, kintantis požymis. - Laipsnį lemiantys faktoriai:
a) Žalos dydis
Pavojingumas pasireiškia ne tik kėsinimusi į valst. saugomus gėrius, bet ir pavienių b) Nusikaltimo padarymo būdas
asmenų teisinių gėrių pažeidimu (pvz. asmens garbė, orumas..) c) Motyvai
d) Tikslai
e) Laikas
f) Kitos aplinkybės
Nusikaltimų klasifikavimas pagal pavojingumo laipsnį ir pobūdį

Pavojingumą lemia objektyvūs ir subjektyvūs veikos požymiai. Pagr. vaidmuo

Abu jie lemia:
tenka objektyviems.
- nusikaltimo sudėčių suskirstymą į paprastas, kvalifikuotas ir privilegijuotas
- Objektyvūs: vieta, laikas..
- Subjektyvūs: motyvai, tikslas.. -nustatomų sankcijų ribas

-skiriamas bausmes
Veikos pavojingumas apibūdinamas:
-atleidimą nuo baudž. atsak.
1) Pavojingumo pobūdžiu:
- Rodo, į kokį gėrį yra nukreipta veika (kas yra nusikaltimo objektas)
- Kokybinė veikos charakteristika
- Parodo, koks yra pavojingumas – jo turinys Nusikaltimų klasifikavimas pagal pavojingumo pobūdį ir laipsnį būdai:
- Daugiausia priklauso nuo nusikaltimo objekto (teisinių gėrių), jų vertingumo
I. Nusikaltimų priskyrimas kategorijai įvardijant konkr. nusikaltimus, kurie
- Įtakos turi ir padarytos žalos turinys
priskirtini vienai ar kitai kategorijai
- Pobūdis priklauso nuo kaltės formos
II. Nusikaltimų klasifikavimas tiesiogiai nurodomas Spec BK-e
- Tyčinio nusikaltimo pavojingumo pobūdis skirsis nu neatsargių
III. Pagal sankcijoje nustatytą bausmės dydį
- Pagrindas klasifikuojant veikas
- Turi reikšmės atsakomybės diferenciacijai
- Keli tapatūs ir vienarūšiai nusikaltimai palyginami pagal jų pavojingumo laipsnį Sąlyginai suskirstoma į šias kategorijas:
- Priklauso nuo:
a) Nusikalstamos veikos objekto turinio (kokia vertybė) 1. Nusikaltimai, nesudarantys didelio pavojaus:
b) Padaromos žalos pobūdžio (materiali, fizinė..) o Numatyta bausmė: nesusijusi su laisvės atėmimu AR max bausmė – ne
c) Atskirų nusikalstamos veikos sudėčių daugiau kaip 1m. laisvės atėmimo
d) Nusikalstamos veikos padarymo būdų (smurtiniai nusikaltimai, 2. Nesunkūs nusikaltimai:
kėsinimasis į asmenį..) o Tyčiniai nusikaltimai
e) Kaltės formos (tyčia, neatsargumas) o Bausmė: 1-4 m.laisvės atėmimo
f) Nusikalstamos veikos motyvų o Neatsargūs nusikaltimai: bausmė: 1-10m. laisvės atėmimo
281
© A. M.
 3. Apysunkiai nusikaltimai : 3. Sukeliamomis teisinėmis pasekmėmis:
o Tyčiniai: 4-9 m. laisvės atėmimas (bausmė) - Nusikaltimo padarymo pasekmės sunkesnės, nei padarius kitus teisės pažeidimus
o Neatsargūs: daugiau kaip 10 m. laisvės atėmimas - Padariusiam nusikaltimą skiriama pati griežčiausia valstybės prievartos priemonė –
4. Sunkūs nusikaltimai: kriminalinė bausmė.
o Bausmė: didesnė nei 9m. - Kriminalinė bausmė užtraukia kaltininkui teistumą
o Tik tyčinės veikos - Skiriasi atsakomybės pagrindais ir sąlygomis: už nusikaltimo padarymą atsako TIK
o Sukelia didesnį pavojų (tos veikos) TAS asmuo, kuris pats konkrečiai padarė nusikalstamą veiką
o Baigtinis sunkių nusikaltimų sąrašas - Civilinės atsak. pagr. paskirtis – pažeistų turtinių teisių atstatymas, o realizavus
o Asmeniui netaikomas bausmės vykdymo atidėjimas baudž. atsak. kaltininkas yra tik nubaudžiamas
- Taikyti admin. atsak. suteikta ne tik teismui, bet ir daugeliui kitų valstybės ir
o Griežtesnės lygtinio atleidimo nuo bausmės prieš terminą sąlygos
savivaldos institucijų
o Labai retai taikoma amnestija, malonė

Nusikaltimu laikoma tik tokia veika, kuri padaroma KALTAI.

Priešingumas teisei – nusikaltimo požymis

Nusikaltimu laikoma tik tokia pavojinga veika, kuri numatyta BĮ-me.

Nusikaltimo ir nusikaltimo sudėties sąvokų tarpusavio ryšys
Priešingumas teisei – formalus nusikaltimo požymis,kuris atsako į kl.: KAS yra
● Negalima tapatinti nusikaltimo sudėties ir nusikaltimo sąvokų.
laikoma nusikaltimu
● Nusikaltimas – tai realaus gyvenimo reiškinys, konkretaus asmens poelgis.
Padaryta veika laikoma nusikaltimu, jei ji sutampa su BĮ-me aprašytais nusikaltimo Nusikaltimas visada pasireiškia pavojinga veika, kuria kėsinamasi į tam tikrus
sudėties požymiais. valstybės saugomus gėrius. Nusikaltimo padarymą mes galime stebėti savo akimis.
Aišku, mes negalime iš karto daryti teisiškai pagrįstos išvados dėl nusikaltimo, bet
Niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal vidaus įst.ar preliminarią išvadą padaryti galime. Tokią išvadą daro ir teisininkai, priimdami
tarpt.teisę nelaikomi nusikaltimais nutarimus iškelti baudžiamąją bylą ir pradėdami teisinį persekiojimą, nes pagrindas
baudžiamajai bylai iškelti yra nusikaltimo požymių buvimas veikoje.
● Nusikaltimo sudėtis (priešingai negu nusikaltimas) nėra objektyvios tikrovės
reiškinys. Nusikaltimo sudėties neįmanoma pamatyti. Nusikaltimo sudėtis – tai
Nusikaltimas ir nusikaltimo sudėtis mokslinė abstrakcija, teisės mokslo išradimas, įrankis išvadai dėl nusikaltimo
padaryti. Tik įrodžius visus inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymius, galima bus
Nusikaltimas – pavojinga veika
veiką pavadinti nusikaltimu.
Nusikaltimą reikia atriboti nuo administracinio nusižengimo. ● Kyla klausimas, ar nusikaltimo sudėčiai būdingi tokie nusikaltimo požymiai kaip
pavojingumas ir priešingumas teisei. Pavojingumas yra materiali nusikaltimo savybė.
Pavojingas yra nusikaltimas, o ne jo aprašymas baudžiamajame įstatyme, t.y.
nusikaltimo sudėtis. Nusikaltimo sudėtis tik atspindi nusikaltimo pavojingumą, bet
Nusikaltimų nuo kitų teisės pažeidimų atskyrimas turėtų remtis šiais kriterijais: pati šios savybės neturi.
● Priešingumas teisei yra teisinė nusikaltimo pavojingumo išraiška baudžiamajame
1. Pavojingumo laipsniu ir pobūdžiu: įstatyme. Pavojinga veika pripažįstama nusikaltimu todėl, kad jos požymiai atitinka
- Civilinis pažeidimas, admin. nusižengimas ir pan. yra mažiau pavojingi nei baudžiamajame įstatyme aprašytus nusikaltimo sudėties požymius. Tik nustačius šį
nusikaltimas atitikimą teigiama, kad tokia veika yra uždrausta baudžiamajame įstatyme, t.y.
- Nusikaltimu kėsinamasi į visuomenėje labiausiai saugomus gėrius konstruojamas nusikaltimo priešingumas teisei. Taigi, nusikaltimo sudėtis tik parodo
nusikaltimo priešingumą teisei.
2. Priešingumo teisei:
- Nusikaltimai visada uždrausti BĮ-mo
282
© A. M.
 ● Nusikaltimo sudėties reikšmė baudžiamojoje teisėje yra labai didelė. Nusikaltimo Nusikalstamumo būklė
sudėtis yra vienas iš baudžiamosios atsakomybės pagrindų. Kai veikoje nėra
nusikaltimo sudėties, tokia veika negali būti laikoma nusikaltimu. Ją valstybėje, mieste, rajone nusako:
● Nusikaltimo sudėtis turi didelę reikšmę ir teisingai kvalifikuojant nusikaltimus.
- nusikaltimų paplitimas:

❖ Matuojamas nusikalstamumo lygiu: užregistruotų nusikaltimų ir išaiškintų

Nusikalstamumo samprata
nusikaltėlių santykiu su tos valstybės/jos dalies gyventojų sk.
Nusikalstamumas: ❖ Nurodoma, kiek nusikaltimų ar nusikaltėlių tenka 100 ar 10 tūkst.gyventojų
- jų pavojingumas
-masiškai paplitęs
- raidos tendencijos
-istoriškai kintantis

-socialinis reiškinys,
Nusikalstamumo būklę sudaro:
-turintis antagonistinį, teisinį, kriminalinį pobūdį
a) Duomenys apie nusikalstamas veikas
-ir susidarantis iš nusikaltimų, b) Duomenys apie nusikalstamas veikas, dėl kurių baudž.procesas baigėsi atleidimu nuo
baudž.atsak.
-matomų tam tikrose valstybėse ar jų dalyse, c) Išaiškinti nusikaltimai
d) Latentiniai nusikaltimai:
-padarytų per tam tikrą laiką,
- Netinkama institucijų veikla
-visumos - Netinkama nukentėjusių reakcija
- Nepranešimas apie patirtą žalą
- Pasyvus kai kurių piliečių elgesys

Požymiai:
Nusikalstamumo struktūra
1) Masiškumas:
- Nusikalstamumą sudaro ne pavieniai nusikaltimai, bet dėsningai pasikartojantys Atspindi nusikalstamumo išraišką.
2) Istorinis kintamumas:
- Nusikalstamumas kinta dėl žmogaus gyvenimo, kultūros sąlygų kitimo Parodo tam tikrų nusikaltimų rūšių ir grupių pobūdį bei pavojingumą.
- Vienos veikos kriminalizuojamos arba dekriminalizuojamos
3) Socialinė esmė:
- Nusikaltimai padaromi visuomenėje Nusikalstamumo struktūra analizuojama remiantis šiais kriterijais:
- Žala padaroma visiems žmonėms
4) Antagonistinis pobūdis: 1) Nusikaltimo pavojingumas
- Tarp valstybės ir priešiškų jos valstybiniai santvarkai jėgų pasireiškimo 2) Pobūdis
- Tarp visuomenės ir nusikalstamumo 3) Kryptingumas
5) Teisinis kriminalinis pobūdis: 4) Kaltės forma
- Nusako, kad nusikalstamumą sudaro ne tik pavojingos, bet ir baustinos veikos, kurios 5) Subjektų savybės
numatytos BĮ-me 6) Kita
6) Nusikaltimų visuma

283
© A. M.
Nusikaltimo struktūra susideda: c) Latentinio nusikaltimo kitimas
d) Kitų valstybių reformos
a) Žinomas e) Visuomenės sąmonė
b) Latentinis – tai visuma nusikaltimų, kurių nežino, neaiškina policijos, tardymo, f) Socialiniai, demografiniai pakitimai
prokuratūros ir teisminės institucijos. Jie neįregistruojami. Kuo pavojingesni g) Ekonominės problemos (pvz. šešėlinė eko)
nusikaltimai – tuo mažesnis jų latentiškumas. h) Teisėsaugos institucijų efektyvumas

Pagal nusikaltimų pavojingumą nusikalstamumo struktūra skirstoma į: Nusikalstamumo ir konkretaus nusikaltimo priežastys
-sunkius Nusikalstamumo priežastys yra įvairių socialinių reiškinių, procesų, faktų ir įvykių,
sukeliančių ir lemiančių nusikalstamumą, visuma.
-mažiau sunkius

-nesudarančius didelio pavojaus nusikaltimus

Priežastys:

1) Žmogaus asmeninės savybės

Daugiausia nusikaltimų padaroma miestuose.
2) Gyvenimo aplinka
3) Sunki materialinė padėtis,
4) Konfliktai buityje, viešoje vietoje
Nusikalstamumo struktūroje reikšmingą vietą užima organizuotas 5) Bloga materialinių vertybių apsauga
nusikalstamumas, kuris glaudžiai susijęs su profesionaliuoju nusikalstamumu. 6) Motyvai: savanaudiškos paskatos, pavydas, kerštas, egoizmas, alkis...
Prof. nusikalstamumas – visuma nusikaltimų, kuriuos padaro nusikaltėliai 7) Netinkamas nusikaltimo pasekmių vertinimas
profesionalai, turintys pastovų nusikalstamą verslą, kriminalinių žinių ir kt. 8) Socialiniai faktoriai
9) Kosminiai, biologiniai reiškiniai
10) Politika
11) Migracija
12) Moralė, kultūros sritis
13) Nepakankamas dėmesys tam tikrai grupei
14) Didelis nedarbas
Nusikalstamumo dinamika 15) Pasunkėjusi galimybė mokytis
16) Psichologijos defektai
Tai nusikalstamumo būklės ir struktūros pakitimai per tam tikrą laiką. 17) Teisinis nihilizmas
18) Teisinės atsakomybės išvengimas
Dinamiką parodo duomenys apie nusikaltimus per skirtingus laikotarpius 19) Alkoholikų daugėjimas
20) Vaikų neauklėjimas
Analizė daroma per ilgesnį laikotarpį
VIII, IX, X TEMOS
Dinamikai reikšminga:
NUSIKALTIMO SUDĖTIS
a) Nusikalstamumo registravimo lygis
b) Kriminalizavimas, dekriminalizavimas, teisėkūros ypatumai Nv klasifikavimas
284
© A. M.
 1. Pavojingumo pobūdis Nusikalstamumą lemia socialiniai faktoriai. Bet reikšmę turi ir kiti reiškiniai –
2. Bausmės dydis kosminiai reiškiniai, pvz pilnatis, fiziologiniai reiškiniai, pvz nužudymas didžiai
3. Kaltė (?) susijaudinus.

;*** Myliukas kačiukas Subjektinės aplinkybės – nepakankamas dėmesys atitinkamoms soc grupėms.

Nusikalstamumo kriterijai: NV SUDĖTIS (CORPUS DELICTI)

Istoriškai besikeičiantis socialinis teisinis reiškinys, kuris yra atskleidžiamas
nusikaltimų visuma, padaryta tam tikroje teritorijoje per tam tikrą laiką. Sąvoka, reikšmė:
Socialinis – žmonių požiūris lemia nusikaltimų buvimą. Nusikalstamumas kai kada Jomis aprašomos pavojingos veikos.
aiškinamas ir kaip žmonių psichologinės savybės. Požymiai turi apibūdinti visą NV.
Istoriškai besikeičiantis. Kinta, nes įstatymų leidėjas keičia NV sąrašą. Taip pat
skirtingais laikotarpiais daromos skirtingos NV. Struktūra, elementai:
1. Objektas
Nusikalstamumas apibūdinamas įvairiais aspektais, bet pagr kriterijai: 2. Objektyvioji pusė
1. Būklė; tai kiekybinė nusikalstamumo paplitimo charakteristika. 3. Subjektas – daro NV
Apibūdinama konkrečiais skaičiais, statistika. Latentinis nusikalstamumas 4. Subjektyvioji pusė – vidinė NV esmė.
– toks, apie kurį nepranešama, pvz neteisėtai įgyto turto atveju, kad
nebūtų keliamas klausimas, iš kur tas turtas. Sudėtis yra visuma šių požymių. Turi būti įtraukiami visi požymiai, apibūdinantys
2. Struktūra; kokybinė charakteristika, parodo tarpusavio santykį tarp NV. šiuos elementus. Turi būti esminių požymių visuma, kad veika būtų laikoma
Atskleidžiamas remiantis baudž teisiniais kriterijais, kriminologiniais nusikalstama.
kriterijais. Visi BA pagrindai kyla tik iš įstatymo.
3. Dinamika; kaip kinta būklė ir struktūra per tam tikrą laikotarpį. Aplinkybių, Objektas – ta vertybė, kuri yra saugoma įstatymo.
kurios lemia analizė. Per pastaruosius trejus metus mažėja nužudymų. Objektyvieji požymiai – aplinkos detalės.
Sunkių sveikatos sutrikdymų taip pat mažiau. Didėja dėl narkotikų Subjektas – tik jam gali būti taikoma BA.
Didžiausias registruotas NV skaičius buvo 2005m. tai 82 tūkst. Sunkūs ir labai sunkūs Subjektyvieji požymiai – nėra sudėties, kurioje nėra kaltės. Dar gali būti vertinami:
nusikaltimai sudaro apie 6%NV. 2/3 visų NV yra turtinės. Apie 37 tūkst. yra vagystės. motyvai, tikslai, emocinė būsena ir pan.
¾ NV yra padaroma miestuose.
100 tūkst. gyventojų tenka daugiau negu 2700 NV. Pagal NV padarymą daugiausiai jų Dar kartais išskiriamas NV dalykas. Tai konkretus daiktas, į kurį buvo pasikėsinta.
yra Vilniuje. Kas 11 NV padaro nepilnamečiai.
Kalinių skaičius 100 tūkst. gyventojų tenka 234 asmenys. Daugiausiai JAV daugiau Pozityvūs ir negatyvūs požymiai. Pozityvūs – aiškiai, kitus suprantame aiškindami
negu 700 nusikaltėlių 100 tūkst. gyv. įstatymus ir BK.

Nusikalstamumo sąlygos ir priežastys:

Savaime neegzistuoja, daro didelį poveikį visuomenei.
KLASIFIKACIJA

285
© A. M.
Kriterijai:
Požymių išreiškimo laipsnis BĮ. Kalbama apie pozityvius ir neaktyvius požymius.
Įtvirtinta BK bendrojoje dalyje.
Požymių pastovumas NV sudėtyse. Pastovūs, nekintantys požymiai.
Pagal požymių svarbą: pagrindiniai ir fakultatyviniai požymiai. Pagrindiniai yra tokie,
be kurių neįmanoma NV (NV sudėtis). Fakultatyviniai – tokie, kurie vienose veikose
yra, o kitose ne, nes kai kuriose veikose jie nėra tokie svarbūs. Pvz. Nusikalstamos
veikos padariniai. Kiekviena NV sukelia tam tikrus padarinius. Priežastinis ryšis kartais
gali būti ir fakultatyvinis požymis. Požymiai subjektui: pagrindiniai pvz amžius, gali
būti ir specialieji pvz valstybės tarnautojams. Pagrindinis požymis būtinai būna veika.
Tačiau skirstymas į pagrindinius ir fakultatyvinius yra sąlyginis, nes vienais atvejais
požymiai gali būti pagrindiniai, kitais fakultatyviniai.
Požymių atskleidimo aprašymo aiškumas, platumas.
Vertinamieji požymiai. Pvz sunkūs padariniai. Stengiamasi, kad būtų kuo mažiau
vertinamųjų požymių, tačiau dažniausiai jie vis tiek yra neišvengiami. Dažnai jiems
reikalingas netgi teisminis aiškinimas.
NV sudėčių rūšys:
1. Pagal veikos pavojingumo laipsnį:
a. Pagrindinė
b. Privilegijuota (kvalifikuota) – BK 130 str., įvairi psichologinė būklė.
c. Itin privilegijuota (itin kvalifikuota)
Pvz. Tos pačios vagystės gali būti skirtingo pavojingumo laipsnio. Aprašoma
pagrindine sudėtimi ir plius dar konstruojamos papildomos sudėtys, kvalifikuojančias
nusikalstamas veikas. O kartais nurodomos itin sunkinančios aplinkybės, kurios dar
labiau sunkina NV pavojingumo laipsnį.
Taip sudaromas pagrindas diferencijuoti atsakomybę už padarytas NV. Realizuojamas
proporcingumo principas. sunkinančios aplinkybės gali būti tik tokios, kurios
nurodytos įstatyme, sąrašas yra išsamus, todėl sukurti naujų ne įstatymu negalima.
Kvalifikuojančios aplinkybės keičia situaciją. Sunkinančios aplinkybės kvalifikacijos
nekeičia.
!!!Šios sudėtys yra kalbant apie nusikaltimus, ne apie baudžiamuosius nusižengimus.
Privilegijuota sudėtis yra tokia, kuri NV daro mažiau pavojingą. Dažniausiai ji būna
formuojama atskirame straipsnyje.
Tokiu skirstymu siekiama protingo nubaudimo.
2. Pagal aprašymo būdą:
a. Paprastos
© A. M.
b. Sudėtingos
Paprastos – kiekybine prasme išreikšta vieną kartą. Apie konkretų subjektą,
konkretūs padariniai ir pan. Visko po vieną ;D
Sudėtinės (sudvejintos) – alternatyvūs veiksmai, bet kurio padarymas gali būti
nusikalstamas. Pasirinkimas iš dviejų ar daugiau.
3. Pagal BA pagrindus:
a. Numatyta BĮ
Todėl sudėtys nėra blanketinės (nukreipiančios).
4. Sudėtinės sudėtys. Tai tokios sudėtys, kurios sudarytos iš kelių skirtingos
rūšies sudėčių. Minimum turi būti dvi. Tačiau esančios šioje sudėtyje,
savarankiškumą praranda ir tampa viena apjungta NV.
5. Pagal objektyviosios pusės aprašymą ir atskleidimą:
a. Formalios
b. Materialios
Kai kuriais atvejais manoma, kad užtenka aprašyti tik veiką. Formaliosios sudėtys –
be nuorodos į padarinius. Materialios – aprašoma ne tik veika, bet ir padariniai.
Padariniai kiekvienu konkrečiu atveju privalomai turi būti nustatyti.
Nėra formalių nusikaltimų, turi būti ir faktiškai.
6. Nukirstinės sudėtys: dar tik rengimasis padaryti NV, bet yra tiek
pavojingos, kad kelias užkertamas dar kai nėra padarinių. Pvz
pasikėsinimas į prezidento gyvybę.
7. Dar skirstoma:
a. Bendros
b. Specialios
Bendra sudėtis, kur numatomi visi bendrieji variantai. Specialios su atskirais
konkrečiais atvejais (pvz kyšio paėmimas).
Veikimo teorijos:
1. Kauzalinė veikos teorija
- Atsirado kartu su klasikine mokymo apie nusikaltimą mokykla;
- Veiką siejo su atitinkamais pakitimais išoriniame pasaulyje;
- Veika buvo suprantama kaip valingas išorinio pasaulio poveikis,
sukeliantis jam tam tikrus pakitimus;
- Veika pasireiškia atitinkamu kūno judesiu arba susilaikymu nuo jo.
Svarbu, kad šis judesys būtų nulemtas asmens valios;
2. Finalinė veikos teorija
286
 - Veika siejama su žmogaus poelgio tikslingumu;
- Asmuo, žinodamas, kad jo veika sukels atitinkamas pasekmes,
numato tam tikrus tikslus ir atsižvelgdamas į šiuos tikslus planuoja ir
daro savo poelgius;
3. Socialinė veikos teorija
- Veika suprantama kaip valingas santykis su socialiniu išoriniu
pasauliu;
- Veika yra ne fiziologinis, o socialinis fenomenas, kuris yra nukreiptas į
socialinę tikrovę;
4. Negatyvioji veikos teorija
- Remiamasi išvengimo principu;
- Kiekvieno nusikaltimo galima išvengti, tik veikino atveju reikia nustoti
veikti, o neveikimo –pradėti;
NV, nusikaltimo, nusižengimo objektas:
Tai į ką yra kėsinamasi apibūdinama kaip objektas. Apsauginė funkcija tai apibūdina,
BT paskirtis saugoti visuomenėje pripažintas, reikšmingas ir svarbias vertybes. NV
objektas – tai objektyviai egzistuojantis reiškinys, t.y. nuo mūsų valios mažai
priklausantis, tačiau natūraliai egzistuojantis. Dabar vis dažniau sakoma, kad objektas
tai yra teisiniai gėriai. Kita pozicija gali būti, kad objektas yra visuomeniniai santykiai.
Prapiestis sako, kad geriau teisiniai santykiai. Nes NV gali būti pažeidžiami ne tik
materialūs gėriai.
Objektas – tai istorinė kategorija, skirtingais laikotarpiais saugotos skirtingos
vertybės.
Saugomos ne bet kokios vertybės, ne bet kokie teisiniai santykiai, o tie, kurie turi
esminę reikšmę individui, valstybei ir visuomenei.
Reikšmė: padeda atriboti NV nuo nenusikalstamo elgesio veikų. Objektu gali būti tik
svarbiausi gėriai, padeda suprasti NV pobūdį. Suprantant objekto svarbą, galima
suprasti ir pačią NV. Parodo pavojingumo pobūdį. Padeda atriboti skirtingų rūšių NV.
BĮ saugomi teisiniai gėriai gali turėti realų pobūdį – gyvybė, sveikata, nuosavybė arba
idealų pobūdį – garbė, orumas ir pan. sunkiau nustatyti konkretaus nusikaltimo
objektą, aki yra kėsinamasi į idealius teisinius gėrius.
BĮ gali būti saugomas:
1. Pats teisinis gėris, ginamas nuo sunaikinimo ar pakeitimo;
2. Asmens santykis su tokiu teisiniu gėriu, t.y. gali būti saugoma galimybė ir
laisvė tokį gėrį valdyti , disponuoti ir naudotis juo.
© A. M.
Nusikaltimo objektas yra būdingas kiekvienai NV. Veika negali būti pripažįstama
nusikalstama, jei ji nėra nukreipta prieš BĮ saugomą objektą.
Objektu negali būti laikomi žmonės, įrankiai, gamybos priemonės, teisės normos ir
kiti materialaus pasaulio daiktai.
Šiuo metu kalbant apie objektą naudojama trinarė sistema:
1. Bendrasis objektas (visi gėriai, kurie yra saugomi BĮ, juos nurodo BK 1str.)
2. Rūšinis (specialusis) (pateikiami specialiojoje BK dalyje. Jungia vienarūšius
teisinius santykius, kurie tarpusavyje susiję. Pvz nuosavybės institutas)
3. Tiesioginis (konkretus BT saugomas teisinis visuomeninis santykis. Tai
dalis rūšinio objekto)
Bendrasis objektas:
BK 1 straipsnis. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso paskirtis
1. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas yra vientisas baudžiamasis įstatymas, kurio paskirtis – baudžiamosios
teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų
veikų.
2. Šis kodeksas:
1) apibrėžia, kokios veikos yra nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, bei jas uždraudžia;
2) nustato bausmes, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemones už šiame kodekse numatytas veikas bei
priverčiamąsias medicinos priemones;
3) nustato baudžiamosios atsakomybės pagrindus ir sąlygas, taip pat pagrindus ir sąlygas, kuriais nusikalstamas
veikas padarę asmenys gali būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės.
Tai visų teisinių gėrių, kurie yra saugomi mūsų valstybės, visuma.
Pagrindinė bendrojo objekto paskirtis – atskirti nusikalstamas veikas nuo
nenusikalstamų.
Rūšinis objektas:
Tai atitinkama tapačių ar vienarūšių teisinių gėrių dalis. Rūšinis objektas būdingas
tam tikrai NV grupei. Jis yra specialiosios dalies normų sisteminimo pagrindas.
Rūšinio objekto reikšmė: pagal šį kriterijų normos yra jungiamos į skyrius. Taip pat jis
atskleidžia atitinkamos rūšies NV esmę ir pobūdį. Sudaroma specialios dalies normų
hierarchiją, kuo svarbesni, tuo jie pateikiami pirmiau. Būtent rūšinio objekto
išsiaiškinimas lemia teisingą kvalifikaciją, veikos pavojingumo pobūdį, t.y. padeda
atriboti vienos rūšies nusikaltimus nuo kitos rūšies nusikaltimų.
Tiesioginis objektas:
287
Tai tas teisinis gėris, į kurį kėsinamasi konkrečia NV. Jis yra būtinas kiekvienos NV
sudėties elementas.
Tuo pačiu metu gali būti pažeidžiami keli objektai, tuomet išskiriamas tiesioginis ir
papildomas objektas, tačiau esant tokiai veikai abu objektai yra privalomi ir būtini,
norint kvalifikuoti NV. Tai vadinama sudėtine nusikaltimo sudėtimi. Pvz viešosios
tvarkos pažeidimas: pagrindinis interesas ją apsaugoti, tačiau gali būti pažeidžiama
ne tik viešoji tvarka, bet pasikėsinama į orumą, sužeidžiami žmonės ir panašiai.
Papildomi kriterijai yra fakultatyviniai. Būtent pagrindinis NV objektas nulemia NV
socialinį kryptingumą, sudėties struktūra bei šios sudėties vietą BK specialiosios
dalies sistemoje.
Dar kartais be tiesioginio ir papildomo objektų yra išskiriami fakultatyvieji objektai,
tai tie teisiniai gėriai, kurie nėra būtini atitinkamos NV sudėties požymiai, t.y. jie gali
būti arba ne. Į jį tik gali būti atsižvelgiama sprendžiant bausmės individualizavimo
klausimus.
Tiesioginio objekto reikšmė: lemia atskirų NV sukūrimą, kurios yra kuriamos dėl
atskirų objektų apsaugojimo. Tiesioginis objektas lemia kvalifikavimą. Lemia BT
normų vietą skyriuje.
NV dalykas:
Dalyku yra daiktai, materialios vertybės, dėl kurių yra padaromos NV.
Kita pozicija, kad tai yra tos materialinės vertybės, kurios yra tiesiogiai veikiamos NV
metu.
Materiali teisinio gėrio išraiška, į kurią yra kėsinamasi NV.
Tačiau dalykas nepaaiškina tokių dalykų, kaip moralinė, fizinė žala...
Norint apibrėžti dalyką reikia kalbėti apie: dalyku yra visuomeniniai santykiai ir jų
struktūra.
Dalyku gali būti bet kuris teisinio santykio struktūros elementas, bet kuris objekto
elementas.
Kai kėsinamasi į konkrečius asmenis, jie vadinasi nukentėjusiaisiais, o ne pvz
konkrečiais vardais.
Būtina skirti nuo įrankių ir priemonių, kurios yra tiesiogiai naudojamos NV padarymo
metu. Dalykas dažniausiai būna pasyvus. Dalykas, išėjęs iš teisėto valdymo,
gražinamas savininkui, tuo tarpu priemonės yra konfiskuojamos. Taip pat dalykas ne
visuomet NV metu nukenčia.
Kai kurie autoriai dalyką dar vadina veikos objektu.
„Subjektas pamatė objektą ir dalykas nukentėjo“ :DD
© A. M.
NV teisinio santykio struktūra:
1. Subjektai - FA ir JA.
2. Daiktai (dalykas) – vertybės dėl kurių kyla santykiai.
3. Konkreti veikla – ja realizuojamos teisės ir pareigos, dar sakoma teisinių
santykių turinys.
Dalyko reikšmė: atitinkamais atvejais tai yra būtinas NV sudėties elementas, padeda
atskirti NV nuo nenusikalstamų. Gali būti kvalifikuojantis požymis. Kartais gali lemti
didesnį tos pačios rūšies veikos pavojingumą.
NV OBJEKTYVIOJI PUSĖ
Parodo, kaip kiekvienas žmogaus nusikalstamas elgesys pasireiškia išorėje.
Pasikeitimai tikrovėje, keičiantys tikrovės dalį, kurioje vyksta nusikaltimas: laikas,
vieta, priemonės, įrankiai, situacija (pvz stichinė nelaimė), padarymo būdas ir pan.
Įstatymų leidėjas turi aprašyti atskirus atvejus, kurie atskleidžia NV atskyrimą vieną
nuo kitos. Apibūdindamas kiekvieną NV įstatymų leidėjas pirmiausia mini veiką
(veikimą arba neveikimą). Kiti veiksniai dažniausiai neturi esminės reikšmės, tačiau
ne visada, kartais jie gali būti ir reikšmingi. Garantija, kad nesant NV sudėties asmuo
bus neliečiamas ir nebaudžiamas.
Objektyvioji pusė yra būtina prielaida BA. Įstatyme dažniausiai labiausiai
atskleidžiama būtent objektyvioji pusė. Ji lengviau matoma. Objektyviosios pusės
aprašymu NV atribojamos nuo nenusikalstamų. Atribojami nusikaltimai nuo
baudžiamųjų nusižengimų. Byloje atskleidus
objektyviąją pusę galima suprasti ir subjektyviąją, nes prisipažinimas nėra dažnas
atvejis. Remiamasi kriminalistikos mokslo pasiekimais.
Apibūdinant objektyviąją pusę vienais atvejais NV yra siejama su pasekmėmis, kitais
– reglamentuojama atsakomybė tik už pačią veiką. Remiantis šiuo kriterijumi veikos,
visos NV sudėtys skirstomos į materialiąsias ir formaliąsias.
NV samprata objektyviosios pusės: priešinga BT elgesio forma, pasireiškia tiek
aktyvia, tiek pasyvia elgesio forma. Nusikaltimai dažniausiai būna aktyvus elgesys. BT
ne bet koks elgesys turi teisinę reikšmę, elgesys gali būti analizuojamas įvairiais
aspektais: teisiniu, etiniu, socialiniu ir t.t., BT reikšmingas būtent valingas elgesys,
subjektas turi būti sąmoningas. Tas elgesys, kuris yra refleksinis, kur nesuvokiama
savo elgesio esmė, ten nekalbama apie NV. Dar elgesys gali būti nulemtas fizinės,
288
psichinės prievartos, į tai taip pat atsižvelgiama. Tai atvejais, kai fizinės prievartos
metu yra konstatuojama būtino reikalingumo situacija, tuomet mes kalbame apie tai,
kad BA nekyla. Kitais atvejais, kai nėra būtino reikalingumo, į tai tik atsižvelgiama, bet
pati BA nedingsta.
Psichinė prievarta dažniausiai leidžia elgtis taip, kaip leidžia įstatymai, bet ir čia gali
būti išimčių, tačiau labai retai. Bet beveik visada psichinė prievarta neturi reikšmės ir
veikos baudimo už jas nepraranda.
Pasyvus elgesys (neveikimas). Pagal BĮ už neveikimą baudžiama dažniausiai tuomet,
kai sukeliami vienokie ar kitokie padariniai. Asmuo, kuris kaltinamas neveikimu, turi
turėti pareigą veikti kitu būdu, ir jis tai galėjo ir turėjo daryti. Svarbi pareiga elgtis
aktyviai, kad būtų užkirstas kelias NV. Pareiga yra viena iš sąlygų, baudžiant už
neveikimą. Turi būti ne tik pareiga, bet ir galimybė toje situacijoje veikti kitu būdu.
Dar vertinama situacija, dėl kurios asmuo neveikė. Neveikimas gali būti paprastas, kai
jį sudaro vienas epizodas, ir sudėtinis – susidedantis iš daug epizodų.
BĮ numatytą pareigą veikti atitinkamu būdu gali lemti:
1. Asmens profesija bei jo tarnybinės pareigos
2. Giminystės ryšiai
3. Pilietinės pareigos
4. Ankstesnis paties asmens elgesys
NV – tai sąmoningas, valingas, pavojingas veikimas arba neveikimas to, kas yra
saugoma BĮ.
NV sukelia tam tikrą žalą. Dažniausiai dalykui ar objektui. Gali būti sukeliama turtinė,
fizinė, sveikatos žala ir pan. Nėra nusikaltimų ir nusižengimų be neigiamų padarinių.
Priežastinis ryšys: Turi būti konstatuojamas ryšys tarp pačios veikos ir jos padarinių.
Ryšys tarp sąmoningo ir valingo veikimo ir padarinių. Turime konstatuoti, kad būtent
šį konkreti veika ir būtent šio subjekto sukėlė NV padarinius.
Kai yra atotrūkis laike, tai tokiu atveju yra remiamasi filosofiniu mokslu apie
priežastinį ryšį. Byloje turi būti duomenys apie priežastinį ryšį, kaip buvo numatomas
jo vystymasis. Priežastinis ryšys tam tikra filosofinė kategorija. Tai objektyvus
požymis NV, jis yra tikrovėje. Konstatuojame tik veiką ir jos padarinius. Visa kita
priežastinio ryšio klausimo sprendime nėra svarbu.
Ryšio pobūdis spendžiamas pirmiausia aiškinantis, ar ta veika turi baudžiamąją
reikšmę, t.y. ji nusikalstama. Turi būti nustatyta seka laiko atžvilgiu, pirmiau veika, o
© A. M.
tuomet jau padariniai. Turi būti konstatuojama, kaip ta veika prisidėjo prie padarinių
atsiradimo, veika turi būti būtina sąlyga, kad atsirado tie padariniai.
Yra galimybė, kada tie patys padariniai kyla dėl kelių asmenų veiksmų. Tuomet
priežastinis ryšys vertinamas pirmiausia atskirai kiekvieno subjekto ir tuomet jau
spendžiama, kuris yra svarbesnis, reikšmingesnis.
Priežastinis ryšys turi būti konstatuojamas tarp neveikimo ir neveikimo sukeliamų
padarinių. Neveikimu dažniausiai sukeliami padariniai, todėl kad nesustabdo
veiksmų, neįspėja ir pan, tai būna dėl kitų asmenų dažnai ar procesų, kuriems jis
galėjo turėti įtakos savo aktyviais veiksmais.
Konstatavus priežastinį ryšį BA to nepakanka, dar reikia konstatuoti, kad subjektas
suprato, jog jo veiksmai sukels tokius padarinius ar numatė tokią padarinių kilimo
galimybę, t.y. asmuo suprato priežastingumo vystymąsi, numatė jį (subjektyvus
elementas).
Priežastinio ryšio teorijų labai daug. Paprastai nurodomos trys teorijos. ji atsispindėjo
Romos teisėje (causa), ten jau konstatuotas priežastinis ryšys (būtent kaltininko
veiksmai). Taip jau priežastinį ryšį žinojo ir LDK statutai.
Teorijos:
1. Išimtinio (besąlygiško) XIV-XV a. pradžia.
Turi būti konstatuota, kad nulemta besąlygiškai kaltininko veiksmais padariniai. Jeigu
prie padarinių prisijungia kokios kitos aplinkybės, tuomet sakoma, kad aplinkybės už
tokių padarinių atsiradimą negali būti absoliuti atsakomybė. Bet jeigu pvz mirtis
susijusi su nukentėjusiojo sveikata, tuomet tvirtinta, kad už mirtį priežastinio ryšio
nėra, tik už sveikatos sužalojimus. Jeigu mirties galėjo būti išvengta gydant, tuomet
irgi baudžiama tik už sužalojimus. Dar turi būti skiriamas žaizdų požymis: 1.
Besąlygiškai mirtinos; 2. Išgydomi sužalojimas; 3. Atsitiktiniai sužalojimai; taip pat
buvo nustatytos kritinės dienos, jeigu per tą laiką kildavo mirtis, tuomet ryšys yra,
jeigu joms paėjus, ryšio nebėra.
2. Priežastingumo teorija (conditio sine konon ?).
Tvirtino, kad tarp sąlygų nėra skirtumo. Bet kuri sąlyga, be kurios nebūtų kilusi NV ir
atsiradę padariniai yra svarbi ir lemiama. Priežastinio ryšio supratimas išsiplečia iki
begalybės... būtinas ir teisinis, ir juo lemiantis yra spendžiama yra ar nėra priežastinis
ryšys. Iš esmės neigia subjektyvųjį elementą.
3. Adekvataus (tipinio) priežastingumo.
Asmuo turi atsakyti tik už tipinius savo veiksmus, t.y. jie gali sukelti tik tokias ir ne
kitokias pasekmes. Tik tuomet konstatuojamas priežastinis ryšys. Konkretus veiksmas
289
sukelia tik konkrečias pasekmes. Nekreipiama dėmesio į konkrečią situaciją, o
vadovaujamasi tipinėmis situacijomis.
Kiti objektyvieji NV požymiai: vieta, laikas, įrankiai, priemonės, sąlygos. Šie požymiai
laikomi fakultatyviais, t.y. ne visose sudėtyse jie yra reikšmingi ir būtini. Bet juos
nustačius gali turėti reikšmės.
● Būdas. Visuma veiksmų, kuriais padaroma NV. Jais pasiekiamas
nusikalstamas veiksmas. Paprastai būdas reikšmės neturi, bet kartais jis
lemia veikų atribojimą viena nuo kitos. Bet kai kuriais atvejais jis gali būti
netgi būtinas, bet jeigu jau yra įtvirtintas, tai būtina. Dažnai tai
kvalifikuojantis požymis. Taip pat gali būti sunkinanti aplinkybė.
● Priemonės, įrankiai. Įrankiai – tai kas panaudojama darant poveikį dalykui
ar objektui, daiktai kuriais kankinama procese (netgi gali būti gyvūnai ar
žmonės). Priemonės – daiktai ar reiškiniai, kuriais tiesiogiai nėra
veikiamas objektas ar dalykas. Kartais gali būti įrankiai ar priemonės kaip
būtinas sudėties elementas, tačiau labai retai pasitaiko. Jie gali būti
kvalifikuojantys elementai, kartais netgi itin kvalifikuojantis. Arba kaip
sunkinanti aplinkybė.
● Vieta. Reikalaujama, kad vieta būtų būtent tokia. Gali būti ir geografinė,
administracinė teritorinė ar kita vieta. Jos lemia pobūdį, sudėčių
konstrukciją ir atribojimą.
● Laikas. Tai ne metų ar paros laikas, bet konkretus periodo laikas. Gali būti
privilegijuojantis (nėštumas), kvalifikuojantis požymis (pvz karo padėtis).
● NV padarymo situacija. Gali būti kaip būtinas požymis. Aplinkybės
lengvinančios ar sunkinančios situaciją.
XI, XII, XIII TEMOS
NV SUBJEKTAS
Nusikaltimo subjektas – tai fizinis, sulaukęs BĮ nustatyto amžiaus ir pakaltinamas
asmuo.
Visi teiginiai pirmiausia bus siejami su FA.
Tiesiogiai sąvoka nėra BĮ nurodyta. Tačiau nagrinėjant sisteminiu būdu, galima daryti
išvadą, kad subjektas yra asmuo, sulaukęs tam tikro amžiaus ir pakaltinamas (turintis
reikiamas fizines ir psichines savybes).
© A. M.
Įstatymų leidėjas apibūdindamas subjektą kartais be bendrųjų gali nurodyti ir kitus
požymius, pvz pilietis, užsienietis ir t.t. tokie požymiai vadinami specialiaisiais
subjekto požymiais.
Bendrieji subjekto požymiai sudaro prielaidas realizuoti BT asmenų lygybės principo
reikalavimą. Pakanka tik bendrųjų požymių, o kiti vertinami tik tuomet, kai
sprendžiama dėl BA individualizavimo.
Gyvuliai, įvairi technika, gamtos jėgos, darančios žalą, negali būti pripažįstami
nusikaltimo subjektu.
Amžius:
Konkreti riba, nuo kurios galima BA. Sudaro realias prielaidas, kad asmuo jau turi
reikiamą pasaulio suvokimą (gali suvokti savo veiksmų pavojingumą ir kartu būti
atsakingas už juos). Tik tuomet, kai žmogus sugeba įvertinti savo veiksmų
pavojingumą, galima reikalauti, kad žmogus už šiuos pavojingus veiksmus atsakytų.
Taip pat manoma, kad sulaukęs reikiamo amžiaus jis supras ir bausmės skyrimo
būtinybę.
Bendra riba 16 m. BK 13 str. Jie gali būti patraukti BA už visus nusikaltimus.
Mažiausia riba kai kuriais atvejais 14 m. BK 13 str. 2d.
14 metų baudžiami, kai konstatuojama, kad nusikaltimas yra tyčinis, suvokė
pavojingą poveikį ir galėjo psichiškai tai suprasti, dar tai turi būti ypač pavojingos
veikos.
Asmenys iki 14 metų negali būti patraukti BA.
Asmuo laikomas sulaukęs įstatymo nustatyto amžiaus tik kitą dieną po gimimo
dienos. Jeigu nėra dokumento, amžius nustatomas teismo medicinos ekspertizės
metu.
BK yra numatyta teisinė galimybė taikyti nepilnamečiui iki 14 metų auklėjamojo
poveikio ir kitas priemones.
Amžius yra būtinas NV subjekto požymis.
Pakaltinamumas:
Požymis, kuris užtikrina, kad BT būtų efektyviai taikoma.
Tai konstatavimas, kad asmuo sugeba suvokti savo pavojingą elgesį ir jį valdyti,
suvokia, kad kils žalingi padariniai.
Jeigu asmuo pakaltinamas, tai konstatuojama, kad jis supras ir BA skyrimo jam
prasmę ir poveikį.
BĮ tiesiogiai neapibūdina, koks asmuo yra pakaltinamas, nes BĮ pateikia
nepakaltinamumo sąvoką. Pagal ją mes suprantame, kas yra pakaltinamumas.
290
Tai taip pat būtinas požymis subjektui, kad kiltų BA.
Nepakaltinamumas – tai tokia asmens būsena, kuri pavojingos veikos padarymo
metu neleido suprasti asmeniui savo veiksmų esmės arba jų valdyti dėl chroninės
psichinės ligos, laikino psichinės veiklos sutrikimo, silpnaprotystės ar kitokios
patologinės būsenos.
Pakaltinamumas yra kaltės ir atsakomybės prielaida. Tuo tarpu nepakaltinamas
asmuo veikia be kaltės.
BK 17 str. 1 d. čia atskleidžiama nepakaltinamumo sąvoka.
Du kriterijai nustatyti nepakaltinamumui:
1. Medicininis (biologinis); konstatuojama, kai yra medikų išvada apie
asmens psichikos sutrikimus. Psichinė liga ne visais atvejais gali būti
pakankamas pagrindas laikyti asmenį nepakaltinamu. Todėl visada yra
konstatuojama konkrečiu atveju.
Turi būti bent vienas iš šių psichinių sutrikimų:
a. Chroniška psichinė liga;
b. Laikinas psichinės veiklos sutrikimas;
c. Silpnaprotystė;
i. Idiotija (sunkiausia);
ii. Imbecilumas;
iii. Debilumas (lengviausia);
d. Kitokia patologinė būsena (pvz infekcinės ligos, apakimas,
apkurtimas ir pan.);
2. Juridinis psichologinis; yra sutrikimas ir būtent dėl šio sutrikimo nesuvokė
savo pavojingumo veikos. Kitais atvejais būtinybė valinio momento.
Pripažinti juridiniam nepakaltinamumui užtenka vieno iš šių kriterijų.
a. Intelektinis (negalėjimas suprasti savo veiksmų esmės); pasireiškia
įvairiomis formomis. Asmuo nesuprasta nei faktinės, nei
socialinės reikšmės.
b. Valinis (negalėjimas valdyti savo veiksmų);
Emocinis kriterijus dažniausiai nenurodomas, nes teigiama, kad tai kaip intelektinio
kriterijaus palydovas.
Nepakaltinamumas visada yra siejamas su konkrečia veika.
Nepakaltinamiems asmenims teismas gali paskirti priverčiamąsias medicininio
pobūdžio priemones.
© A. M.
Ribotas pakaltinamumas:
60% visų ypač žiaurių nusikalimų yra padaromi ribotai pakaltinamų asmenų.
Ribotas pakaltinamumas – tokia asmens būsena, kuri NV darymo metu neleido
asmeniui visapusiškai suprasti savo veiksmų pobūdžio ar juos valdyti dėl psichikos
nukrypimų, kurie nebuvo pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu.
Jo ribos mažesnės, negu normaliai pakaltinamo asmens.
Sunku rasti kriterijus, kurie apibūdintų ribotą pakaltinamumą. Jo ribos nėra
apibrėžtos. Taip gali atsirasti piktnaudžiavimas, kai nepagrįstai švelninama BA.
Esant ribotam pakaltinamumui asmeniui BA neišnyksta. Pvz BK 136 str. didžiai
susijaudinus. Nėštumas.
Būsena iki 21 m. irgi gali būti apibūdinta kaip ribotas pakaltinamumas. Nes asmuo
jaunas ir dar ne visada psichiškai subrendęs.
Ribotas pakaltinamumas taip pat vertinamas pagal du kriterijus – medicininį ir
juridinį.
Ribotai pakaltinamam asmeniui turi būti skiriama mažesnė negu BĮ numatyta bausmė
arba priverčiamosios medicininio poveikio priemonės.
Specialusis NV subjektas:
Specialusis subjektas – asmuo, kuris be pagrindinių požymių, turi papildomus,
būtinus konkrečiai nusikaltimo sudėčiai požymius, numatytus BK specialiosios dalies
dispozicijoje.
Gali įvykdyti tik tam tikri asmenys, numatyti normoje.
Atsižvelgiama į subjekto valstybinę teisinę padėtį, vyras/moteris, amžius (kitoks negu
bendrasis), tarnybinė padėtis, kariškiai ir pan. gali būti ir asmens fizinės savybės,
santykiai su nukentėjusiuoju, giminystės ryšiai.
Reikšmė:
a) Tai fakultatyvūs požymiai.
b) Kvalifikuojantis požymis, bet retais atvejais.
c) Gali turėti reikšmės BA. Konstatuojama kaip lengvinanti/sunkinanti
aplinkybė.
d) Normoje esant nurodytiems spec. požymiams, jeigu jų nebus, nebus
galima konstatuoti nusikaltimo, nes nėra sudėties.
Nusikaltėlio asmenybė:
291
Subjekto ir asmenybės santykis – asmenybės sąvoka daug platesnė negu subjekto.
Tai socialiai reikšmingos subjekto savybės, į kurias būtina atsižvengti skiriant BA.
Tiesiogiai minima BĮ. BK 54 str.
Sudaro galimybes individualiai vertinti NV.
Turi reikšmės diferencijuojant NV. Skirtingų rūšių atsakomybės taikymas. Pvz padarė
veiką pirmą kartą, pasiekimai darbe ir t.t.
Alkoholikų, narkomanų, toksikomanų pakaltinamumas:
Apsvaigęs asmuo bendrąja prasme nuo BA neatleidžiamas. BK 19 str. 1 d.
Išskiriamos tokios svarbios būsenos šiuo klausimu:
a) Fiziologinis ar patologinis apsvaigimas
b) Savanoriškas ar priverstinis apsvaigimas
Fiziologinis – asmuo nepraranda savo požymių ir jis nėra nepakaltinamas, šiuo atveju
jam gresia BA. Į tai nekreipiamas dėmenys arba net sunkinanti aplinkybė.
Patologinis apsvaigimas konstatuojamas kaip svarbus BA atsiradimui kriterijus. Pvz
sąmonės užtemimas. Jis staigiai prasideda ir staigiai baigiasi, trumpalaikė psichozė.
Tokioje būsenoje padaryti veiksmai nesukelia BA.
SUBJEKTYVIOJI NV PUSĖ
Samprata:
Visuma vidinių veiksnių. Psichinė pusė.
Konstatuojami tokie aspektai – nesuvoktos paskatos, suvokiamos elgesio paskatos,
tikslai, sprendimas veikti, veiklos pradėjimas. Konkrečiau tai motyvai, tikslai,
sprendimai, emocinė pusė.
Pradėjus atitinkamai veikti, atsiranda kaltė, būtent nuo elgesio pradžios.
Įstatymų leidėjas atrenka tik pačius svarbiausius.
Siauresnė negu objektyvioji. Taip pat ją daug sunkiau konstatuoti negu objektyviąją.
Psichinis santykis apibūdinamas sąvoka kaltė.
Taip pat įeina visi veiksmai, kurie padeda suprasti asmens motyvus. Jie įstatymų
leidėjo yra pripažįstami svarbiais.
Motyvai ir tikslai yra fakultatyvūs požymiai. Tuo tarpu kaltė būtinas požymis.
Emocijos dažniausiai pateikiamos kaip lengvinanti aplinkybė. Padaromos kaltininkus
susijaudinus, tai turi didelę reikšmė padarytai nusikalstamai veikai.
Reikšmė:
Subjektyvioji pusė – tai sudėtinė BA pagrindų dalis. Padeda atriboti NV nuo
nenusikalstamų.
© A. M.
Pagrindas atribojant vienas NV nuo kitų.
Padeda diferencijuoti BA. Pvz. visoms aplinkybėms esant vienodoms, veika padaryta
tyčia laikoma pavojingesne.
Motyvas ir tikslas padeda individualizuoti asmenybę, skirti tinkamą bausmę.
Kaltė:
Kaltė – tai asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika ir pasekmėmis. Dar
kitaip mens rea arba moralinis elementas.
Lietuvos BT būdinga kaltė. Dar įvardijamas kaip subjektyvaus pakaltinimo principas.
Nenustačius kaltės, negalima ir BA.
Svarbus amžius ir pakaltinamumas. Įsitikinus, kad yra tinkami šie kriterijai, galima
teigti, kad asmuo suprato savo veiką. BT siejama su susivokusia ir valinga asmenybe.
Lietuvos BĮ nepripažįsta objektyvaus pakaltinimo, t.y. atsakomybės už padarytą žalą
be kaltės. Be to nepripažįstama ir „griežta atsakomybė“, kai galima patraukti asmenį
BA ne kaltės įrodinėjimo.
Dar turime kiekvienu atveju konstatuoti, kad buvo du momentai:
1. intelektinis;
2. valinis;
BK 15, 16 str.
Kaltė – tai smerktinas psichinis santykis, nes nusikaltusysis turi suprasti savo veikos
neigiamumą.
Konkrečioje byloje kaltės turinys priklauso nuo to, kokia yra tos veikos sudėties
požymių visuma.
Konstatuojant kaltę svarbus konkretus teisinis santykis su konkrečia veika.
Intelektinio ir valinio momento santykis lemia skirtingą kaltės formą.
BK 14 straipsnis. Kaltės formos
Asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį
nusižengimą, jeigu jis šią veiką padarė tyčia ar dėl neatsargumo.
Kaltės forma nenurodoma tuomet, kai pats veikos pobūdis numato, kad konkreti NV
gali būti padaryta tik tyčia (pvz. piktybinis nusikaltimas). Taip pat tik tyčinį
nusikaltimą apibūdina motyvas ir tikslas.
292
Kaltės formos rūšys (BK 14, 15, 16str.):
1. Tyčia
Tyčiai būdingi trys požymiai:
a. Tiesioginė
b. Netiesioginė 1. Pavojingos veikos suvokimas;
2. Neatsargumas 2. Pavojingų pasekmių numatymas;
a. Nusikalstamas pasitikėjimas 3. Pasekmių siekimas arba sąmoningas;
Pirmieji du sudaro intelektinį momentą, paskutinis valinį.
b. Nusikalstamas nerūpestingumas

Tyčia lemia griežtesnę NV. Esant jai gali būti baudžiama ne pagal bendrąjį amžių, o
nuo 14 metų.
Jeigu įstatymų leidėjas mano, kad tam tikrą nusikaltimą galima padaryti ir tyčia ir
neatsargiai, įvardijami abu atvejai. (BK 278str., BK 281 str.).
Reikšmė:
Reikšminga teisingai kvalifikuojant NV.
Nuo formos priklauso atsakomybės skyrimo dydis.
Apie intelektinį momentą kalbama tik veikos atžvilgiu. Todėl jis yra ganėtinai siauras.
Materialiose veikose intelektinis momentas platesnis negu formaliose.
Konstatuojant tyčia asmuo, padaręs NV, turi suvokti savo veikos pavojingumą ir jo
siekti.
Jei asmuo suvokia, kad jo veika pavojinga, nors ir nežino, kad ji BĮ uždrausta, tai ir
tokia veika yra padaryta tyčia. Remiamasi principu, kad įstatymų nežinojimas nuo
atsakomybės neatleidžia.

Tyčia ir jos rūšys:
Tyčia – tokia kaltės forma, kai asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato šios
veikos pavojingas pasekmes ir šių pasekmių siekia arba sąmoningai leidžia joms kilti.
Didžioji dalis NV yra būtent tyčinės.
BK 15 str. nurodytas tyčios apibrėžimas.
15 straipsnis. Tyčinis nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas
1. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis
padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia.
Tiesioginė ir netiesioginė tyčia pirmiausia atribojamos pagal valinius momentus.
Tiesiogine asmuo siekia padarinių, kurie atsirado. Formalios veikos atveju – siekiama
veikos, kuri baudžiama, tačiau tiesiogiai kažkokių konkrečių padarinių jis nesiekė.
Materialios – tiesiogiai siekiama padarinių. Netiesioginės tyčios atveju kaltininkas
padarinių nesiekia, bet ir neužkerta kelio jiems kilti, reiškia sąmoningai juos leidžia.
Jis padarinių nenorėjo, bet numatė, kad jie kils. Netiesioginė tyčia galima tik
materialiose sudėtyse. Esant netiesioginei tyčiai negalima parengtinė nusikalstama
veika.

2. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine
tyčia, jeigu:
1) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir
norėjo taip veikti;
2) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį,
numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti
padariniai, ir jų norėjo.
3. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine
tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį,
numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti
padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.
© A. M.
Gali būti išskiriamos ir kitos rūšys, kurios nėra įtvirtintos įstatyme:
1. Pagal nusikalstamų paskatų susiformavimo momentą:
a. Iš anksto apgalvota tyčia (suformuojamas nusikalstamas
ketinimas ir po tam tikro laiko tarpo jis įgyvendinamas, laikas gali
būti labai įvairus)
b. Staiga atsiradusi tyčia (nusikalstamas ketinimas suplanuojamas ir
labai greitai realizuojamas, laiko tarpo nėra arba jis labai trumpas.
Afektinė tyčia – kai pats nukentėjusysis savo elgesiu dažnai
išprovokuoja tokią tyčią) BK 130str. didžiai susijaudinus. Tokius
atvejus nagrinėja fiktikologija.
2. Pagal apibrėžtumą:
293
 a. Apibrėžta (konkretizuotą);
i. Paprasta; (siekia vieno konkretaus rezultato)
ii. Alternatyviai apibrėžta tyčia; (veika gali sukelti dvi ar
daugiau pasekmių, iš kurių bet kuri kaltinamąjį patenkins)
b. Neapibrėžta (nekonkretizuotą); (numato pasekmes, tačiau jų
neindividualizuoja)
3. Benrdoji tyčia – kaltininkas suvokia savo NV pobūdį ir numato konkrečias
pasekmes, tačiau norimas pasekmes pasiekia kitais veiksmais negu
planavo. Šiuo atveju tai konstatuojama, kaip tiesioginė tyčia.
Neatsargumas:
Neatsargumas – tokia kaltės forma, kai asmuo numatė, kad jo veikimas arba
neveikimas gali sukelti pavojingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus
išvengta. Arba kai asmuo nenumatė pasekmių, nors galėjo ir turėjo jas numatyti.
Dažniausiai ten kur yra transportas, chemija ir pan.
BK 16 str.
16 straipsnis. Neatsargus nusikaltimas ir baudžiamasis
nusižengimas
1. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra neatsargus, jeigu jis
padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo.
2. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl
nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar
neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai
tikėjosi jų išvengti.
3. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl
nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo
veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal
veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.
4. Asmuo baudžiamas už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo
padarymą dėl neatsargumo tik šio kodekso specialiojoje dalyje atskirai numatytais
atvejais.
Nusikalstamo pasitikėjimo atveju yra labai abstraktus suvokimas, kad tokie padariniai
galimi, tačiau konkrečiu atveju sau jų netaiko. Nemano, kad padariniai bus, nes jeigu
žinotų, taip nesielgtų. Pagrindinis yra valinis momentas, kuris įstatymų leidėjo
© A. M.
įvardintas kaip lengvabūdiškas tikėjimasis. Asmuo turėjo ir galėjo numatyti neigiamus
padarinius – pareigos reikalavimas. Dar konstatuojamas asmens pajėgumas išvengti
neigiamų padarinių. Pvz. greičio viršijimas, nes asmuo suvokia pavojingas pasekmes,
tačiau mano, kad jam taip nenutiks.
Nusikalstamas nerūpestingumas apibūdinamas dviem požymiais: pavojingų pasekmių
nenumatymas ir galėjimas bei turėjimas jas numatyti. Asmuo turėdamas realią
galimybę numatyti pavojingas savo veikos pasekmes, nesistengia įtempti psichinių
jėgų ir užkirsti kelią šioms pasekmėms.
Atsitikimas (kazusas) – toks atvejis, kai asmuo savo veikla sukėlė pavojingas
pasekmes, kurių neprivalėjo ir negalėjo numatyti.
Mišri kaltė:
Mišri kaltė – tokia kaltės forma, kai asmens psichinis santykis su veika yra tyčia, o su
pasekmėmis – neatsargumas.
Mišri kaltė numatoma BK Specialiojoje dalyje. Ji galima tik materialiose nusikaltimų
sudėtyse.
Dar vadinama sudėtinga, trečia, dviguba kaltės forma.
Bet tai nereiškia, kad čia konstatuojamos dvi kaltės formos, būna nustatoma viena.
Dažniausiai vienam iš elementų galima suteikti atskirą kaltės formą. Pvz. faktinė pusė
tyčia, o visa kitą neatsargumas. BK 132str.
Gali būti suvokiama plačiąja ir siaurąja prasmėmis. Plačiąja – kaltininkas veikia tyčia,
o pasekmės atsiranda dėl neatsargumo. Siaurąja – kaltininko tyčinė veika sukelia dvi
savarankiškas pasekmes, iš kurios vienos kaltė yra tyčia, o kitos – neatsargumas. Pvz.
tyčinis sunkus nukentėjusiojo sužalojimas, sukėlęs jo mirtį.
„Vištos kompleksas“ :DDDD t.y kai eina per kelią ir viduryje grįžta atgal.
Motyvas ir tikslas:
Motyvas – suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti
nusikaltimą.
Tikslas – asmens įsivaizduojami objektyviosios tikrovės pasikeitimai, kurie turi
atsirasti dėl nusikaltimo padarymo.
Tarp motyvo ir tikslo egzistuoja glaudus vidinis ryšys. Motyvai veda asmenį į tikslą.
Tikslo negalima tapatinti su pasekmėmis, nes tikslas, kaip norimas rezultatas,
apibūdina asmens mąstymą, tuo tarpu pasekmės yra objektyvios tikrovės faktas.
294
BK 59str.; 60str.
Motyvai:
1. Pozityvūs (noras padėti, siekimas palengvinti kančias ir pan.)
2. Neutralūs (meilė, draugystė ir pan.)
3. Negatyvūs (savanaudiškumas, pavydas ir pan.)
Tikslo siekimas būdingas tik tiems nusikaltimams, kurie padaromi tiesiogine tyčia.
Padeda kvalifikuoti bausmę, nustatyti veikos pavojingumą. Motyvas taip pat parodo
kaltininko asmenybę. Padeda nustatyti kaltės formą ir rūšį.
Klaida:
Klaida – tai neteisingas asmens padarytos veikos ar jos pasekmių teisinis arba faktinis
vertinimas.
Klaida galima tik tyčiniuose nusikaltimuose.
Rūšys:
1. Teisinė klaida; (asmuo neteisingai vertina veikos baudžiamumą,
kvalifikavimą bei bausmės rūšį ir dydį)
2. Faktinė klaida; (asmuo neteisingai vertina faktines aplinkybes, kurios
sudaro objektyviuosius nusikaltimo požymius)
Kaltės formų ir rūšių analizė:
Intelektinis momentas: Visada reikia pradėti nuo santykio su veika. Turi būti
suprantama ne tik faktinis supratimas, bet ir suvokimas, kad tai yra negerai.
Kokiu lygiu suprantami šie padariniai. Šie du punktai yra intelektinio momento
turinys.
Netiesioginė tyčia ir nusikalstamas pasitikėjimas labai dažnai yra painiojami. Tyčios
atveju kaltininkas supranta, kad jo daroma veika yra pavojingo pobūdžio. Niekas
padariniams kilti nesutrukdo. O nusikalstamo pasitikėjimo atveju, jis supranta
padarinius, bet tikisi, kad jų nekils. Tiek tyčios, tiek pasitikėjimo atveju kaltininkas
suvokia, kad padariniai gali atsirasti. Netiesioginės tyčios atveju kaltininkas padarinių
nesiekia, bet leidžia jiems atsirasti. Pasitikėjimo atveju jis valdo priežastinį ryšį, jis
supranta, kad jo rizikingo elgesio dėka gali kilti padariniai, bet ne jo situacijoje, nes
dabar padarinių tikimybė labai nedidelė.
© A. M.
Valinio momento skirtumai: tyčios atveju, nors ir nenorėjo, bet leido sąmoningai kilti.
Nėra jokių jo valios aktyvių veiksmų padarinių atžvilgiu.
Nusikalstamas nerūpestingumas: tai faktiškai vienintelė kaltės rūšis, kur psichinis
santykis su veika nėra apibūdinamas. Tačiau tai nereiškia, kad tikrovėje tokio santykio
nėra. Asmens nesirūpinimą padarinių kilimu galima įvardinti kaip abejingumą kitų
asmenų ir valstybės interesų atžvilgiu. Šiuo atveju asmuo padarinius gali ir turi
numatyti, turi būti abu momentai. Turėjimas tai objektyvusis nerūpestingumo
kriterijus, reiškiantis kaltininko pareigą elgtis kitaip, būti atidesniam ir numatyti
padarinių galimybę. Galėjimas yra subjektyvusis kriterijus, reiškiantis kad jis turėjo
galimybę tai padaryti, turi reikiamas asmenines savybes: fizinis, psichinis, profesinis ir
kt. pasirengimas. Situacija buvo tokia, kad asmuo galėjo šiuo atveju realizuoti savo
asmenines savybes ir situacija tam netrukdė. Jeigu nėra konstatuojama, kad nebuvo
vieno iš dviejų kriterijų, tai kalbame apie kazusą, yra objektyvus ryšys, bet nėra
subjektyvaus (kaltės).
Neatsargumo ir tyčios skirtumai:
1. Neatsargumo atveju padarinių kryptingai nėra siekiama, jų nesitikima, o
veika daroma ne dėl padarinių. Nėra proporcijos tarp valios, veikos ir
padarinių. Tyčios atveju veiksmais proporcingi valiniams siekiams.
2. Tyčios atveju veika kvalifikuojama pagal subjektyvius momentus, pagal
veiksmo kryptį ne tik padarinius. Neatsargumo atveju dažniausiai
kvalifikuojama pagal padarinius.
3. Neatsargumas nėra įmanomas bendrininkavimo atveju.
Teisinis neatsargumas – tai situacija, kai asmuo supranta savo elgesio faktinę būseną,
bet kaltininkas nepateisinamai klysta dėl savo elgesio socialinio vertinimo. Čia asmuo
supranta kokie padariniai, bet nemano, kad jie yra pavojingi. Pvz. tariama būtinoji
gintis, kai asmuo tik manė, kad jį puola.
Valinis atsainumas – situacija, kai subjektas, atsidūręs pavojingoje situacijoje ir būtina
greitai priimti spendimą, asmuo jo neranda. Valinės asmens pastangos buvo
nepakankamos.
Teisinis tamsumas (nemokšiškumas) – situacija, kuri atsiranda neturint tam tikrų
žinių ir išprusimo, ir nėra įvertinimas veiksmų pavojingumas, galinčios kilti pasekmės.
Lyg ir galima sakyti, kad subjektyvaus kriterijaus nėra, tačiau kitu atveju galima teigti,
kad asmuo prieš imdamasis tokių veiksmų turėjo pasirūpinti žinojimu.
295
 BK 21 straipsnis. Rengimasis padaryti nusikaltimą
II SEMESTRAS 1. Rengimasis padaryti nusikaltimą yra priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas,
veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą
lengvinančių sąlygų sudarymas. Asmuo atsako tik už rengimąsi padaryti sunkų ar labai sunkų
NV PADARYMO STADIJOS nusikaltimą.

2. Asmuo už rengimąsi padaryti nusikaltimą atsako pagal šio straipsnio 1 dalį ir šio
kodekso straipsnį, kuris numato atitinkamą baigtą nusikaltimą. Bausmė tokiam asmeniui gali būti
Suvokiami ne tik padariniai, bet ir buvo galimybė veikti kitaip, tai sudaro pagrindą švelninama remiantis šio kodekso 62 straipsniu.
BA.  
NV gali turėti savo stadijas – pasirengimą jai, realizavimo eigą ir pabaigą. Todėl BK 22 straipsnis. Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką
NV gali būti tik rengiama, jau daroma, bet nebaigta, ir pabaigta.
1. Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais
tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta
dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių.
Išankstinės (parengtinės) NV stadijos:
2. Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra ir tada, kai kaltininkas nesuvokia, jog jis
1. Rengimasis padaryti NV; veikos negali pabaigti todėl, kad kėsinasi į netinkamą objektą arba naudoja netinkamas priemones.
2. Pasikėsinimas padaryti NV;
3. Asmuo už pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką atsako pagal šio straipsnio 1 arba 2
dalį ir šio kodekso straipsnį, kuris numato atitinkamą baigtą nusikaltimą. Bausmė tokiam asmeniui
BA už rengimąsi yra numatyta už sunkų arba labai sunkų nusikaltimą. gali būti švelninama remiantis šio kodekso 62 straipsniu.

Pasikėsinimas pagal BĮ baudžiamas už bet kokią NV (ir nusikaltimus, ir baudž.

nusižengimus).
Kai yra baigta NV, tai šių stadijų išskyrimas reikšmės neturi. BK 22 str.
kėsinimasis.

Rengimasis padaryti nusikaltimą – tai priemonių arba įrankių suieškojimas ar Baigtinė NV apima ir išankstines stadijas.
pritaikymas arba kitoks tyčinis sąlygų padaryti nusikaltimui sudarymas.

Pasikėsinimas padaryti nusikaltimą – tai tyčinis veikimas, kuriuo tiesiogiai

Teisinis veiklos įvertinimas: kartais stadijų išskyrimas gali būti prasmingas, kai NV
siekiama padaryti nusikaltimą, jeigu nusikaltimas nebuvo pabaigtas dėl priežasčių,
daro keli asmenys ir ne visi dalyvauja visame nusikaltime. Svarbu sprendžiant
nepriklausančių nuo kaltininko valios.
netraukimo į BA klausimą, jeigu asmuo savanoriškai atsisakė tęsti NV.

BK reikalauja skiriant bausmę analizuoti ir kaltininko asmenybę.

NV pasireiškia:

1. Trumpalaikiai; (tuo pačiu metu arba labai greitai) pvz. susitikimo metu. Trumpai
besitęsianti NV. NV baigiasi pasikėsinimo arba rengimosi stadijoje ne dėl kaltininko valios. Jis
2. Ilgalaikiai; Kėsinasi atlikti. Pvz. priemonių įsigijimas. Reali žala nepadaryta. susidūrė su situacija, kurios negalėjo įveikti.

296
© A. M.

Rengimasis ir kėsinimasis įmanomas tik tyčiniuose nusikaltimuose ar
nusižengimuose. Galima tik tiesioginė tyčia, kai kėsinamasi ar rengiamasi.
Analizuojant praktiką mes galime matyti tokią situaciją, kad rengimosi ar
pasikėsinimo veika atskirais atvejais gali būti apibūdinama ir netiesioginė tyčia, bet
pats nusikaltimas ir rengimosi bei kėsinimosi darbai gali būti tik tiesioginė tyčia.
BA pagrindai už kėsinimąsi ir rengimąsi yra pakankamai sudėtingi, BK 21 arba 22
str. + Specialiosios dalies straipsniai.
NV padarymo stadijos skiriasi veiksmų pobūdžiu, realizavimo pagrindu, nutrūkimo
momentu.
Rengtis padaryti galima tiek materialias, tiek formalias NV. Kai kuriais atvejais
kėsinimasis gali būti toks pavojingas, kad pripažįstamas kaip atskiras nusikaltimas,
pvz. kėsinimasis į prezidentą. Dažniausiai rengimasis yra aktyvūs veiksmai, tačiau
išskirtiniais atvejais ir neveikimas.
BA kyla, kai yra tam tikra objektyvių ir subjektyvių požymių visumą.
Motyvų ir tikslų atskleidimas negali būti laikomas rengimosi ar kėsinimosi
stadijomis, kol nėra jokių realių veiksmų. Jie dažnai yra painiojami su grasinimais,
bet už juos baudžiama tik išskirtiniais atvejais, pvz. grasinimas nužudyti. Grasinant
turi būti daromas psichinis poveikis žmogui ar institucijai, kėsinamasi į asmens,
visuomenės ar valstybės interesus.
„Liežuvio nusikaltimai“ - šmeižimas, neteisingos informacijos paskleidimas. Šiais
atvejais pati veika jau yra baigta, todėl tai negali būti traktuojama kaip rengimasis
ar kėsinimasis.
Ne kiekvienam nusikaltimui yra rengiamasi, ne visuomet kėsinamasi, tačiau
atskirais atvejais tai gali būti viena iš NV sudėties dalių.
Kada NV yra baigta priklauso nuo konstrukcijos, nuo struktūros, sudėties. Jeigu
materiali, tai kalbama apie baigtumą, kai pasiekti tie padariniai, kurie numatyti BK
Specialios dalies tam tikro straipsnio dispozicijoje. Formalios atveju padariniai nėra
esminiai ir kvalifikacijai reikšmės neturi. Kai kuriais atvejai veika laikoma
nusikalstama net ir tokiais atvejais, kai kaltininkas mano, kad net nekilo siekti
padariniai. Pvz. įvykdyta mažesnio mąsto vagystė negu buvo planuota.
© A. M.
BĮ numatytos tokios nebaigtų NV rūšys:
1. Nebaigtos dėl priežasčių nepriklausančių nuo kaltininko valios:
a. Kėsinimasis;
b. Rengimasis;
2. Savanoriškas atsisakymas nebaigti;
BK 23 straipsnis. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką
1. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą yra tada, kai
asmuo savo noru nutraukia pradėtą nusikalstamą veiką suvokdamas, kad gali ją pabaigti.
2. Asmuo, savo noru atsisakęs pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, pagal šį
kodeksą atsako tik tuo atveju, jeigu padarytoje veikoje yra kito nusikaltimo ar baudžiamojo
nusižengimo sudėtis.
3. Kai nusikalstamą veiką daro keli asmenys, tai savanoriškai atsisakęs ją pabaigti
organizatorius ar kurstytojas pagal šį kodeksą neatsako, jeigu jis ėmėsi visų nuo jo priklausančių
priemonių, kad bendrininkai nepadarytų nusikalstamos veikos, kurią jis organizavo ar sukurstė, ir ta
veika nebuvo padaryta ar neatsirado jos padarinių. Be to, pagal šį kodeksą neatsako padėjėjas, jeigu
jis savo noru atsisakė dalyvauti nusikalstamoje veikoje, apie tai pranešė kitiems bendrininkams ar
teisėsaugos institucijoms ir ta veika nebuvo padaryta arba ji padaryta be jo pagalbos.
4. Asmuo, kuris bandė savu noru atsisakyti pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį
nusižengimą, bet nusikalstamos veikos arba jos padarinių jam nepavyko išvengti, atsako pagal
baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu.
Jeigu būtų atsisakyta rengimosi instituto BA griežtėtų, nes nebebūtų galimybės
nutraukti NV ir tokiu būdu išvengti BA. Tai priartintų NV padarymo (konstatavimo)
pradžią.
Galima kalbėti apie rengimosi padaryti sudėtį. Rengimasis dar nėra pats
kėsinimasis į objektą, dar objektyvioji pusė nėra realizuojama.
Nusikalstamas sumanymas yra žmogaus smegenų, psichikos veikla. O tokia
veikla, neišreikšta konkrečiais poelgiais, nėra NV padarymo stadija, nes BT
vadovaujasi principu, kad nusikaltimu gali būti tik veika, t.y. aktyvūs kaltininko
veiksmai arba neveikimas. Žmogaus pažiūros, mintys, įsitikinimai ir sumanymai ką
nors daryti ar nedaryti, nors jų realizavimas būtų labai pavojingas, negali būti
baudžiami. Šiuo atveju yra tik subjektyvus momentas.
297
Rengimosi veiksmai gali tapti savarankiška baudžiama veika. Pvz. neteisėtas
ginklo įsigijimas.
Rengimasis pats savaime atsakomybės neužtraukia.
Yra tyčios rūšys, kurios nenumatytos BĮ. Visi variantai (išskyrus afektinę) yra
galimi.
Objektyvūs rengimosi požymiai yra priemonių arba įrankių NV padaryti
suieškojimas, priemonių arba įrankių NV padaryti pritaikymas, kitoks reikiamų
sąlygų NV padaryti sudarymas. Suieškojimas yra priemonių ir įrankių įgijimas tiek
legaliu, tiek nelegaliu būdu. Pritaikymas yra jų pakeitimas, patobulinimas, kad būtų
galima juos efektyviau panaudoti darant nusikaltimą.
Subjektyvus rengimosi požymis yra tyčia. Tyčia visada yra tiesioginė ir apibrėžta,
konkretizuota.
Kai rengimasis nutraukiamas kaltininko valia, už jį nėra baudžiama, tačiau kai taip
atsitinka be kaltininko valios, pvz. jis demaskuojamas, kyla BA. Tačiau praktiškai
rengimasis yra baudžiamas labai retais atvejais. Faktiškai rengimasis
nebaudžiamas todėl, kad jis nesukelia tiesioginio pavojaus teisės saugomiems
interesams. Be to, rengimosi veiksmų dažniausiai neįmanoma nustatyti, nes jie
dažnai būna legalūs ir neįmanoma įrodyti, kad buvo rengtasi nusikaltimui.
BK 57 str. bausmės skyrimas už parengtinę veiką.
Kėsinimosi metu jau realizuojama objektyvioji pusė. Imamasi veiksmų. Yra tiek
objektyvūs, tiek subjektyvūs.
BK 57 straipsnis. Bausmės skyrimas už rengimąsi ir pasikėsinimą padaryti
nusikalstamą veiką
1. Bausmė už rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą
skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą, į tai, kiek
nusikalstamas ketinimas įgyvendintas, ir į priežastis, dėl kurių nusikalstama veika nebuvo baigta.
© A. M.
2. Už rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką remiantis šio kodekso 62
straipsniu gali būti paskirta švelnesnė negu už pabaigtą nusikalstamą veiką numatyta bausmė.
Pasikėsinimo rūšys:
1. Baigtas/ nebaigtas; (atribojimo kriterijus – subjektyvusis, nuo kaltininko požiūrio
baigtas ar ne. Baigtas, kai kaltininko nuomone, jis atliko visus veiksmui, kurie buvo
būtini ir pakankami, kad atsirastų siekiami padariniai. Nebaigtas, kai kaltininkas pats
supranta, kad jam nepavyko atlikti to, dėl ko siekiama padarinių. Nebaigto
pasikėsinimo atveju nėra padarinių, kurių buvo siekta. Baigto atveju jis subjektyviai
įsitikinęs, kad baigtas, tačiau padariniai neatsirado).
2. Tinkamas/ netinkamas; (tinkamas, kai sumanyta NV yra realizuojama priemonėmis ir
būdais, realiai leidžiančiais pažeisti BĮ saugomus interesus bei padaryti jiems realią
žalą. Netinkamas pasikėsinimas BK 22 str. 3 dalis. Dalykas, į kurį kėsinamasi jau yra
netekęs savybių, dėl kurių kėsinamasi, pvz. asmuo jau miręs. Naudojamos absoliučiai
netinkamos priemonės, pvz. burtininkų paslaugos).
a. Netinkamas pasikėsinimas:
i. Pasikėsinimas į netinkamą dalyką (objektą);
ii. Pasikėsinimas netinkamomis priemonėmis;
Pasikėsinimas yra nebaigta NV. Tai reiškia, kad arba neatlikta visa veika, t.y. nėra
dalies objektyviųjų veikos požymių, arba veika atlikta nekokybiškai ir dėl to ji
nesukėlė nusikalstamų pasekmių. NV pasibaigimas turi būti nulemtas priežasčių,
nepriklausančių nuo kaltininko valios.
Pasikėsinimu sukeliama tiesioginė grėsmė nusikaltimo objektui, iškyla realus
pavojus padaryti jam žalą. Tačiau pasikėsinimo atveju, skirtingai nuo baigto
nusikaltimo, trūksta kai kurių objektyviųjų požymių – arba veikos užbaigtumo, arba
pasekmių, nurodytų atitinkamoje normoje. Todėl būtent nebaigtumu ir skiriasi
pasikėsinimas padaryti nusikaltimą ir pabaigtas nusikaltimas.
BA pagrindai dėl parengtinės veikos: pagrindai pakankamai sudėtingi, turi būti
kodekse įvardintų požymių visuma (21/22str.). skiriant bausmę už parengtinę NV
vadovaujamasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, 54/57 str. sankcijos yra
specialiojoje dalyje.
Skirdamas bausmę už rengimąsi ar pasikėsinimą teismas turi atsižvelgti į:
298
 1. Kaltininko padarytų veiksmų pobūdį ir laipsnį;
2. Nusikalstamo ketinimo įvykdymo laipsnį;
3. Priežastis, dėl kurių nusikalstama veika nebuvo baigta;
BK 54 straipsnis. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai
1. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio
atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies
nuostatų.
2. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į:
1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį;
2) kaltės formą ir rūšį;
3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus;
4) nusikalstamos veikos stadiją;
5) kaltininko asmenybę;
6) asmens  kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį;
7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
3. Jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų
teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti
švelnesnę bausmę.
Savanoriškas atsisakymas baigti NV: yra tada, kai asmuo veiką nutraukia
suvokdamas, kad galėtų ją pabaigti, nėra kliūčių, kurių jis negalėtų įveikti.
Atsisakymas pabaigti NV turi būti galutinis ir besąlygiškas, ne tiesiog laikinas
veikos sustabdymas. Asmuo netraukiamas tik tada, kai yra pasikėsinimo arba
rengimosi stadijos. Pasikėsinimo atveju tik tuomet, kai pasikėsinimas nėra baigtas.
Baigto tik tam tikrais retais atvejais. Kaltininkas NV nutraukia savo valia, tačiau
kieno iniciatyva kyla atsisakymas nėra svarbu.
Savanoriškas atsisakymas gali būti dviejų formų:
1. Pasyvus (susilaikymas nuo tolimesnių numatytų nusikalstamų veiksmų);
2. Aktyvus (sukliudymas kilti nusikalstamoms pasekmėms);
© A. M.
Bendrininkavimo atveju pakanka pasyvumo, kai veiksmai, dėl kurių buvo susitarta,
tiesiog neatliekami. Kurstytojui (organizatoriui) keliamos papildomos sąlygos,
reikalaujama, kad jie likviduotų savo indėlį bendroje NV, t.y. jis turi įtikinti, kad
reikia atsisakyti NV pabaigimo.
Savanoriškas atsisakymas naikina BA dėl dviejų priežasčių:
- Asmeniui nutraukus veiką ji tampa nebepavojinga, todėl ir nebaustina;
- Prevencinis pobūdis, asmeniui siūloma pačiam atsisakyti sumanymo nusikalsti;
Savanoriškas atsisakymas ir aktyvioji atgaila: atgaila tik tuomet, kai veika jau
padaryta, jis gailisi. Pvz. padeda teisėsaugos institucijoms. Tai sąlyga švelninti
atsakomybę, bet ne netraukti BA. Kai kuriais atvejais nuo jos atleisti, bet ne
netraukti. BK 391 str.
BK 39(1) straipsnis. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai asmuo aktyviai
padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo
susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas
1. Asmuo, įtariamas dalyvavęs organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant
nusikalstamas veikas arba priklausęs nusikalstamam susivienijimui, gali būti atleistas nuo
baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis prisipažino dalyvavęs darant tokią nusikalstamą veiką ar
priklausęs nusikalstamam susivienijimui ir aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar
nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas.
2. Šio straipsnio 1 dalis netaikoma asmeniui, kuris dalyvavo tyčia nužudant arba kuris
tokiais pagrindais nuo baudžiamosios atsakomybės jau buvo atleistas, taip pat organizuotos
grupės ar nusikalstamo susivienijimo organizatoriui ar vadovui.
BENDRININKAVIMAS PADARANT NV
XV tema
Padaroma bendromis kelių asmenų jėgomis.
Šiandiena beveik kas 3 NV padaroma bendrininkaujant.
Sovietiniu laikotarpiu atskiro bendrininkavimo instituto nebuvo.
299
Dažniausiai padaromos pavojingesnės veikos su daug sunkesniais padariniais.
Kita vertus tokias veikas daug sunkiau išaiškinti, o tai stiprina nebaudžiamumo
jausmą.
Bendrininkavimo institutas įtvirtintas tiek bendrojoje, tiek specialiojoje dalyse.
Kartais vien tik įstojimas į tokią organizaciją gali būti baudžiamas (pvz.
nusikalstamo susivienijimo atveju).
Be bendrininkavimo kai kurios NV netgi negali būti padaromos, pvz. riaušės.
BK 24 str. 1 d. turime pateiktą bendrininkavimo sampratą. Iš šio straipsnio aišku,
kad tai visuma požymių tiek objektyviąja, tiek subjektyviąja prasme. Todėl galime
kalbėti apie bendrininkavimo sudėtį. Ją turi atitikti bet kuris bendrininkavimo
variantas.
BK 24 straipsnis. Bendrininkavimas ir bendrininkų rūšys
1. Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių
pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant
nusikalstamą veiką.
2. Nusikalstamos veikos bendrininkai yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir
padėjėjas.
3. Vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus
asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus
asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai
kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju).
4. Organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą,
jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs.
5. Kurstytojas yra asmuo, palenkęs kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką.
6. Padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus,
nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus
bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar
priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto
pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus.
© A. M.
Objektyvieji požymiai:
- Turi dalyvauti du ir daugiau asmenų;
- Kiekvieno iš bendrininkų indėlis yra būtina sąlyga kitų bendrininkų veiksmams
(tačiau tai gal šiek tiek per daug kategoriška, greičiau tai dažna, bet ne būtina sąlyga.
Ji dažniausiai tiesiog palengvina NV);
- Visų asmenų dalyvaujančių NV elgesys (veiksmai) yra priežastiniame ryšyje su kitų
bendrininkų veiksmais, o vėliau ir padariniais;
Dėl minimum dviejų asmenų: šie asmenys turi turėti bendruosius subjekto
požymius – sukakę tam tikro amžiaus ir pakaltinami. Priešingu atveju tie asmenys
yra ne subjektai, o greičiau „įrankiai“.
2009 m. plenarinė nutartis, paskelbta teismų praktikos biuletenyje Nr. 31. Esmė –
galima bendrininkauti su ikiteisminio tyrimo neįvardytais asmenimis.
„už 10 išdaužtų langų – tortas“ :D
58 straipsnis. Bausmės skyrimas nusikalstamos veikos bendrininkams
1. Bausmė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo bendrininkams skiriama bendra
tvarka, atsižvelgiant į asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą,
vaidmenį ir pobūdį.
2. Organizuotos grupės nariams už nusikaltimo padarymą paprastai skiriama griežtesnė
bausmė negu bendrininkų grupės nariams.
Kiekvieno bendrininko indėlis dėl bendros NV: tai dviejų ar daugiau asmenų
veiksmai nukreipti viena linkme. Arba jų atskirai atlikti veiksmai savarankiškai ir
tikslas yra asmeniškas, pvz. sovietmečiu išrinktos gamyklos ir likdavo tik griuvėsiai.
Kartais sakoma, kad bendrininkauti galima ir neveikimu, pvz. nevykdo savo
profesinių pareigų, prieš jas „užsimerkia“.
Priežastinis ryšys: sprendžiant vykdytojo veiksmų priežastingumą yra daug
paprasčiau, jis padaro NV ir kyla padariniai. Tačiau kiti asmenys gali tiesiogiai prie
paties nusikaltimo ir neprisiliesti, bet jie gali sudaryti sąlygas šių bendrininkų veiklai
300
lengviau vykti. Tuomet tokie veiksmai yra priežastiniame ryšyje su NV veika.
Galima sakyti, kad kiekvieno bendrininko veiksmai yra NV priežastinio ryšio dalis.
Būtent priežastinis ryšys yra vienas iš svarbiausių momentų, atribojantis
bendrininkavimą nuo prisidėjimo prie NV.
Bendrininkavimas įmanomas visose NV padarymo stadijose.
BK 26 straipsnis. Bendrininkų baudžiamoji atsakomybė
1. Bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų
tyčia.
2. Jeigu vykdytojo nusikalstama veika nutrūko rengiantis ar pasikėsinant ją daryti,
organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas atsako už rengimąsi ar pasikėsinimą bendrininkaujant padaryti
nusikalstamą veiką.
3. Jeigu yra vieno iš bendrininkų baudžiamąją atsakomybę šalinančių, lengvinančių arba
sunkinančių aplinkybių, į jas neatsižvelgiama sprendžiant dėl kitų bendrininkų baudžiamosios
atsakomybės.
4. Organizatorius, kurstytojas ar padėjėjas atsako pagal šio kodekso straipsnį, numatantį
atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką, ir šio kodekso 24 straipsnio 4, 5 ar 6 dalį.
5. Nusikalstamo susivienijimo dalyviai, nesvarbu, koks jų vaidmuo darant nusikalstamą
veiką, kurią apėmė jų tyčia, atsako pagal šio kodekso 249 straipsnį kaip vykdytojai.
Dėl bendros veikos atsiradusios pasekmės yra bendros visiems ir atskirai
nedalijamos bendrininkams. Jei bendrininkaujant padaryta NV įstatyme yra
aprašyta kaip formalioji sudėtis, tai tokio bendrininkavimo bendras rezultatas yra
įvykdyta NV.
Subjektyvieji požymiai:
- Tik tyčiniame nusikaltime;
- Tik tiesioginė tyčia;
© A. M.
Dėl tyčios: tačiau galima konstatuoti ir netiesioginę tyčia dėl paties nusikaltimo.
Nes kai kurie bendrininkai gali tokių padarinių ir nenorėti. Taigi bendrininkavimas
tik tiesiogine tyčia, bet padariniai gali būti ir netiesioginė tyčia. Pvz. persistengta
dėl padarinių, jie didesni negu tikėtasi.
Esant bendrai tyčiai bendrininkų motyvai ir tikslai gali skirtis. Tačiau jeigu NV jau
yra nustatytas motyvas ar tikslas, jie yra tik tokie, kurie įvardyti.
Vienokiu ar kitokiu būdu išreikštas noras dalyvauti NV yra baudžiamas. Gali būti
netgi konkliudentiniais veiksmais.
Bendrininkavimas tai situacija, kai apjungiama kelių bendrininkų valia.
Norint konstatuoti bendrininkavimą pakanka konstatuoti bent dviejų bendrininkų
tarpusavio ryšį. Kai kurie iš bendrininkų netgi gali nežinoti apie vienas kito buvimą.
Pvz. keli, kurie padeda įvykdyti NV.
Intelektinis tyčios momentas bendrininkavime: Asmenys turi suvokti savo daromų
veiksmų pobūdį. Turi suvokti, kad veikia ne vienas, turi suvokti ir vykdytojo veiklą.
Taip pat veikos bendrumą. Suvokti, kad už veiką gali kilti BA. Suvokti, kad savo
veiksmais vykdytojui sudaro būtinas sąlygas padaryti NV.
Bendrininkavimo atveju suvokiama, vertinama ne tik savo, bet ir kitų asmenų –
bendrininkų veika bei jos pasekmės darant NV. Jei tai nesuvokiama – kiekvienas
asmuo daro „savo“ nusikaltimą, už kurį ir atsako savarankiškai.
Valinį tyčios turinį sudaro: 1. Bendrininko noras veikti kartu su kitais bendrininkais
ir siekimas sujungti savo nusikalstamas pastangas su kitų asmenų, dalyvaujančių
tame pačiame nusikaltime, veika; 2. Bendro nusikalstamo rezultato siekimas arba
sąmoningas leidimas tokiam rezultatui atsirasti;
Į bendrą NV galima įsilieti tik iki nusikalstamų pasekmių atsiradimo (materialiosios
sudėties NV) arba NV pabaigimo (formalios sudėties). Taigi bendrininkavimas
galima tik iki NV pabaigimo momento.
301
Bendrininkavimo rūšys (BK 24str.):
1. Paprastas (bendras kaltumas) (kai visi bendrininkai atlieka vykdytojo vaidmenį -
bendravykdytojai, pvz. muštynės. Jie visi tiesiogiai, betarpiškai dalyvauja vykdydami
bendros NV sudėties objektyviąją pusę, visą ar atskirą jos dalį);
2. Sudėtingas (bendrininkų indėlis veikoje yra skirtingas, atliekami nebūtinai spec.
dalyje numatyti veiksmai, bet ir skirtingi veiksmai. Šiuo atveju bendroje NV greta
vykdytojo gali veikti organizatorius, kurstytojas, padėjėjas);
Bendrininkų rūšys:
1. Vykdytojas (asmuo, kuris pats padaro NV arba pasitelkia asmenis, kurie dėl savo
veikos nėra kalti, pvz. apgauti ar nesilaukę reikiamo amžiaus. Tada tik vykdytojas
atsako už NV. Jis turi numatyti pavojingus padarinius, kurie kils dėl jo veiksmų. Jei
nėra vykdytojo, neįmanomas bendrininkavimas. O iš vykdytojo veiksmų sprendžiama
apie nusikaltimo baigtumo laipsnį. Jei vykdytojo NV sustojo rengimosi ar
pasikėsinimo stadijoje, tai laikoma, kad ir kiti bendrininkai savo veiką baigė
atitinkamoje stadijoje);
2. Organizatorius (asmuo, kuris subūrė organizuotą grupę ar susivienijimą, organizavęs
nusikaltimo padarymą ar vadovavęs jo padarymui. Jis sujungia ir nukreipia kitų
bendrininkų pastangas, sukuria sistemą, organizuotumą bendroje NV. Tačiau
organizatorius gali būti ir tuomet, kai nėra konkrečios grupės, tačiau tokio atvejo
neišskirdamas įstatymų leidėjas siaurina organizatoriaus sąvoką. Jo vaidmuo yra
pačiose pavojingiausiose bendrininkavimo formose. Organizatorius rūpinasi NV
vykdymo procesu, o vėliau ir veikos įslaptinimu, kad neatsirastų BA. Paprastai jie yra
ten, kur reikalingas ypatingas pasiruošimas NV. Intelektinis momentas – supranta
savo veiklą ir įtaką kitiems bendrininkams. Paprastai organizatoriais yra labiausiai
patyrę nusikaltėliai. Organizatoriaus veikla ne tik labai reikšminga, bet ir gana įvairi
ir visada aktyvi);
3. Kurstytojas (asmuo, kuris palenkė kitą asmenį daryti NV. Jie tiesiogiai bendrauja su
vykdytojais, jie veikia sąmonę asmenų, kurie įtraukiami. Asmuo turi suprasti
kurstytojo ketinimus, mintis, siekius, nes kitaip nebūtų galima kalbėti apie
bendrininkavimą. Kurstymo subjektyvioji pusė – turi suvokti savo atliekamų veiksmų
prasmę, svarbą. Kurstymas kalba tik apie tiesioginę tyčią. Kurstymas ir provokacija –
sprendžiama, ar laikyti bendrininkavimu ar savarankiška NV. Kurstyti galima tik
aktyviais veiksmais. Kurstymas visada turi būti konkretus, t.y. lenkiama padaryti
konkrečią NV arba bent jau apibūdintą rūšiniais požymiais);
4. Padėjėjas (padėjo padaryti NV. Tai asmuo, kuris duoda patarimus, šalina kliūtis ir t.t.
sąrašas BĮ yra baigtas. Asmuo, kuriam padedama jau yra nusprendęs daryti NV,
tačiau gali stiprinti pasiryžimą. Tačiau padedama turi būti reikšmingai, t.y. tolimesni
veiksmai be padėjimo būtų neįmanomi arba labai sudėtingi. Galima kalbėti apie
intelektinį padėjimą arba fizinį (materialų). BK 189 str. nusikalstamu būdu gauto
© A. M.
turto realizavimas, tokiu būdu dažniausiai vertinama kaip bendrininkavimas, jeigu
buvo pažadėta, tačiau jeigu pasižadėjimo nėra, to laikyti bendrininkavimu negalima.
Subjektyvioji pusė – asmuo turi visiškai suprasti savo veiksmų pobūdį, t.y. padėjimą
kitiems padaryti NV. Taip pat turi suprasti, kokiai NV padaryti jis padeda. Ir turi būti
suvokiamas priežastinis ryšys. Galimas padėjimas ir neveikimu, kai padėjėjas turėjęs
specialią teisinę (ne moralinę) pareigą trukdyti, neleisti nusikalstamiems bendrininkų
tikslams atsirasti sąmoningai jos nevykdo);
BK 24 straipsnis. Bendrininkavimas ir bendrininkų rūšys
.....
6. Padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus,
teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš
anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos
pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti iš
nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus.
Bendrininkavimo formos (BK 25 str.)
Formos padeda suprasti bendrininkavimo esmę, veikos pavojingumą.
Rūšys padeda suprasti kiekvieno bendrininko reikšmę.
25 str. 1 dalis nėra pakankamai tiksli. Kalbant apie bendrininkavimą plačiąja
prasme: kai daro tik 2 asm. nesant požymių, kad būtų kuri konkreti BĮ numatyta
forma.
25 straipsnis. Bendrininkavimo formos
1. Bendrininkavimo formos yra bendrininkų grupė, organizuota grupė, nusikalstamas
susivienijimas.
2. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau
asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai.
3. Organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau
asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas
grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį.
4. Nusikalstamas susivienijimas yra tada, kai bendrai nusikalstamai veiklai – vienam ar
keliems sunkiems ar labai sunkiems nusikaltimams daryti – susivienija trys ar daugiau asmenų,
kuriuos sieja pastovūs tarpusavio ryšiai bei vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas. Nusikalstamam
susivienijimui prilyginama antikonstitucinė grupė ar organizacija bei teroristinė grupė.
302
Formos:
1. Bendrininkų grupė (2 ar daugiau asmenų. Bet 2 iš jų yra vykdytojai, netgi gali būti
tiesiog vien tik 2 bendravykdytojai. BK 60str. 1d. 1p. nurodoma, kad sunkinanti
aplinkybė gali būti bendrininkų grupė, kvalifikuojanti aplinkybė. Pvz. BK 149 str.,
150 str. dėl seksualinio prievartavimo su grupe);
2. Organizuota grupė (kiekvienas narys turi tam tikrą vaidmenį. Jai būdingas stabilumas,
ji tvirtesnė lyginant su grupe. Dažnai veikimas organizuotoje grupėje jos nariams
perauga į pagrindinį pragyvenimo šaltinį. Šiuo atveju jau yra ne vien tik vykdytojai,
bet turi būti ir organizatorius. Organizuotos grupės konstatavimas yra sunkinanti
aplinkybė. Pvz. BK 180str., 181str. 3d. plėšimas, reketas);
3. Nusikalstamas susivienijimas (BK 249 str. laikoma baigtu nusikaltimu, jeigu vien
įstojama į šią grupę. Nusikalstamo susivienijimo subjektyviajai pusei būdinga tik
tiesioginė tyčia. Asmuo įstodamas į nusikalstamą susivienijimą suvokia jo tikslus, jų
pasiekimo būdus bei priemones ir pasiryžęs aktyviai vykdyti jam paskirtą vaidmenį);
Pagrindiniai momentai skiriantys organizuotą grupę ir nusikalstamą susivienijimą:
- N.s. didesnio laipsnio;
- Pastoviai veikia, kol nesunaikinamas;
- Stiprūs ryšiai tarp narių;
- Geras techninis aprūpinimas, apsiginklavimas;
- Būdinga hierarchija;
- Stambios pinigų sumos;
- Ryšiai su teisėsauga;
Esminė nuostata – veikoje turi būti NV sudėtis.
Traukiant asmenį į BA dėl bendrininkavimo pagal 24 str. pirmiausia reikia nustatyti
konkrečią rūšį, kad apskritai buvo bendrininkavimas. Taip pat įst. leidėjas nori, kad
būtų nustatyta ne tik rūšis, bet ir forma.
Dvi sudėtys: bendrininkavimo sudėtis + konkrečios baustinos NV sudėtis.
Dažniausiai kvalifikuojama pagal vykdytojo veiksmus, kokia jo atsakomybė, tokia
dažniausiai ir kitų, ekscesoriškumas.
Bendroji taisyklė, kad bendrininkai neatsako už vykdytojo ekscesą, t.y. už
tokius vykdytojo veiksmus, kurie nors kartais ir turį ryšį su bendrai daroma veika,
tačiau nebuvo apimti bendrininkų tyčia. Todėl tokios aplinkybės turi būti
inkriminuotos tikrai vykdytojui. Vykdytojo ekscesu laikytini ir tokie jo veiksmai, kurie
© A. M.
nebuvo bendrininkų susitarimo dalyku arba kurie buvo padaryti neatsargiai. Už
tokius veiksmus ir jų pasekmes vykdytojas atsako vienas.
Tačiau ekscesu nebus laikomas toks vykdytojo elgesys, kuris nors ir skiriasi
nuo bendrininkų numatytos, sutartos veikos, bet nekeičia kėsinimo esmės ir neturi
reikšmės veikos kvalifikavimui.
Galima kalbėti apie labai įvairų ekscesoriškumą:
1. Griežtas – kitų bendrininkų atsakomybė visiškai priklauso nuo vykdytojo (kaip
baudžiamos vykdytojas, taip ir kiti). Tokiu atveju būtų skatinamos situacijos, kad
būtų pašalintas vykdytojas;
2. Loginis – BK 26 str. 3 d. (išreikšta netiesiogiai). Bendrininkai laikomi lygiai veikėjais
atliekant NV. Jie atsako už savo NV;
Specifika dėl nusikalstamo susivienijimo: įstatymų leidėjas nurodo, kad visi nariai
šiuo atveju laikomi vykdytojais, todėl kiekvieno atsakomybė asmeniška. Kartais
veikoje dalyvauja asmenys dar nekonstatuojant, kad jie yra nus. susivienijimo
nariai, todėl toks asmuo atsako tik už savo konkrečiai padaryta veiką. Kitais
atvejais visada dar būna nuoroda į BK 249 str. vien šis str. gali būti traktuojamas
kaip pakankamas pagrindas patraukti BA.
249 straipsnis. Nusikalstamas susivienijimas
1. Tas, kas dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje,
baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki penkiolikos metų.
2. Tas, kas dalyvavo šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ar sprogstamosiomis
medžiagomis ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje,
baudžiamas laisvės atėmimu nuo šešerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki
gyvos galvos.
3. Tas, kas organizavo šio straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytus nusikalstamus susivienijimus
arba jiems vadovavo,
baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki
gyvos galvos.
4. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
303
BK 58 str. bausmės skyrimo klausimas bendrininkams.
Atsakomybė už vykdytojo ekscesą – tai tokie vykdytojo veiksmai, kurie padaryti ir
nėra apimami kitų bendrininkų tyčia, dėl kurių nebuvo susitarta, tokiems
veiksmams kiti bendrininkai galėtų nepritarti arba tiesiog tokie veiksmai
nereikalingi. Šiuo atveju nukrypstama nuo bendro susitarimo, tai nėra bendroji
tyčia, o vien tik jo asmeninė. Vadovaujantis bausmės individualizavimu šiuo atveju
kiti bendrininkai gali būti netgi atleisti nuo BA.
Eksceso rūšys:
1. Kiekybinis – vykdytojas padaro tos pačios rūšies NV. Šiuo atveju priežastinis ryšys
išsaugomas. Tokiu atveju bendrininkai lieka atsakingi už bendravykdytojo veiksmus
ir būtina ir kitų bendrininkų atsakomybė;
2. Kokybinis – vykdytojas kartu su sumanytu nusikaltimu padaro dar ir kitą NV. Pvz.
apiplėšiant senukus dar ir padaroma žala jų sveikatai. Tai nėra vienarūšiai
nusikaltimai, o nauji atskiri nusikaltimai. Už tokią veiką vykdytojas atsakys
savarankiškai, kiti bendrininkai atsakys tik už bendrai suplanuotą veiką;
Savanoriškas bendrininko atsisakymas pabaigti NV: BK 23 str. 3 d. iš
esmės kiekvienas iš bendrininkų, išskyrus vykdytoją, turi veikti pakankamai
aktyviai, kad nebūtų tęsiama NV ar ji neutralizuojama. Jeigu bando atsisakyti, bet
nepavyksta, gali būti traktuojama, kaip lengvinanti aplinkybė BK 59 str. 1 d.13 p.
(13) nepavykęs savanoriškas atsisakymas padaryti nusikalstamą veiką. ) Gali būti ir aktyvūs
veiksmai ir neveikimas.
Bendrininkų savanoriškas atsisakymas yra galimas, jei vykdytojas dar yra
nebaigęs NV. Be to, vieno bendrininko atsisakymas nepašalina kito bendrininko
atsakomybės.
Kai veiką nutraukti nusprendžia vykdytojas, jo atsakomybės klausimas
sprendžiamas taip pat, kaip ir individualiai veikusio subjekto ir nutarusio nutraukti
NV atveju.
© A. M.
Tuo tarpu organizatorius ar kurstytojas, atsisakęs tęsti bendrą NV, privalo
būti aktyvus, t.y. turi imtis įvairiausių priemonių, kad ir kitų bendrininkų NV nutrūktų
ir bendrai siektas nusikalstamas rezultatas neatsirastų.
Padėjėjo atsisakymas pabaigti NV gali pasireikšti: 1. Nepadarymų
veiksmų, kuriuos jis kaip padėjėjas privalėjo padaryti ir be kurių tolimesnė veikla
būtų neįmanoma arba labai sunkiai tęsiama; 2. Aktyvia veikla, kurie siekiama
pašalinti savo indėlį, savo pagalbą ir užkirsti kelią galimoms pasekmėms;
Jeigu bandymai sustabdyti NV nepavyksta, tokios pastangos turėtų būti
vertinamos kaip atsakomybę švelninanti aplinkybė.
IŠ KOMENTARO:
BK 23 str.
Atsisakyti baigti NV gali visi bendrininkai arba kiekvienas atskirai, nepriklausomai
nuo kitų asmenų sprendimų. Tačiau kai kuriais atvejais turi imtis aktyvių veiksmų.
Organizatoriui ir kurstytojui keliami didesni reikalavimai.
Jeigu veiką siekė nutraukti neteisėtais veiksmais, tuomet BA lieka.
Padėjėjo atveju būtina, kad jis apie savo sprendimą praneštų kitiems
bendrininkams arba teisėsaugos institucijoms. Padėjėjui pakanka pašalinti
(neutralizuoti) savo indėlį bendroje NV.
BK 24 str.
JA tiesioginiu bendrininkavimo objektu būti negali, tačiau jis pagal BK 20 str. gali
atsakyti už FA padarytas NV.
Asmenų susitarimas bendrai atlikti NV galimas: 1. Žodžiu; 2. Raštu; 3.
Konkliudentiniais veiksmais;
LAT Senato 2000 m. gruodžio 21 d. nutarime sakoma: „veikos padarymo
bendrininkavimo atveju mažareikšme gali būti pripažinta (arba ne) tik visų
bendrininkų veika“.
Atsiradę padariniai yra bendri visiems bendrininkams ir nėra priskiriami atskiriems
bendrininkams.
304
Priežastinio ryšio nustatymas reiškia: 1. Bendrininko veiksmai (neveikimas) laiko Nusikalstama susivienijimas – 3 ir daugiau.
atžvilgiu yra pirmesni, negu bendrai padaryta veika ar kilę bendros veikos
padariniai; 2. Bendrininko veika yra būtina sąlyga darant bendrą NV ar atsirandant Nusikalstamam susivienijimui prilyginama antikonstitucinė grupė ar organizacija,
bendriems nusikalstamiems padariniams; 3. Bendra NV ir bendri padariniai – teroristinė grupė.
dėsningas ir būtinas bendros bendrininkų veiklos rezultatas; 4. Padaroma bendra
NV ar atsiranda nusikalstamų padarinių būtent dėl bendrininkų veiksmų visumos;
BK 26 str.
Objektyviąją NV pusę realizuoja vykdytojas.
Vykdytojo ekscesas – tokie jo veiksmai, kurie turi ryšį su bendrai daroma veika, bet
Priežastinis ryšys yra vienas iš svarbiausių momentų atribojant bendrininkavimą neapimami bendrininkų tyčia.
nuo prisidėjimo prie nusikaltimo.
Galimas kiekvieno bendrininko ekscesas , už kurį atsakoma asmeniškai.
Paprastasis bendrininkavimas arba kitaip – bendravykdymas.
Jei yra vieno iš bendrininkų BA šalinančių, lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių,
Vykdytojas realizuoja visų bendrininkų nusikalstamus ketinimus. Jei nėra į jas neatsižvelgiama sprendžiant kitų bendrininkų BA kausimus.
vykdytojo, neįmanomas bendrininkavimas.
Asmenys, organizavę, kurstę ar padėję padaryti NV, kurios vykdytoju gali būti tik
BK 24 str. nurodytas baigtinis sąrašas veikų, kurių bent vieną atlikęs asmuo specialusis subjektas, atsako pagal tuos pačius BK straipsnius kaip ir vykdytojas.
laikomas organizatoriumi.
Vykdytojo ir kitų bendrininkų veika paprastai kvalifikuojama pagal tą patį BK
Tam tikrai atvejais kurstytojiški veiksmai laikytini baigtu nusikaltimu dėl jų didelio Specialiosios dalies straipsnį, tačiau tai nereiškia lygios visų bendrininkų
pavojaus, pvz. vieši raginimai smurtu pažeisti LR suverenitetą (BK 122 str.). atsakomybės ir nepaneigia bausmės individualizavimo.
Jeigu bent dalis asmens atliktų veiksmų (neveikimo) buvo susijusi su vykdytojo
funkcijomis, jo veika turi būti kvalifikuojama tik kaip vykdytojo, išskyrus atvejį, kai
NV organizavimas yra kvalifikuotos sudėties požymis.
PRISIDĖJIMAS PRIE NUSIKALTIMO

Specifinis BT institutas.

BK 25 str. Reguliuoja veikas, kurios nors ir yra susiję su kitų asmenų daromomis veikomis,
tačiau su tomis veikomis nėra priežastinio ryšio, nors tos veikos labai suartėja.
Bendrininkų grupė ir organizuota grupė gali būti sudaromos ir iki numatytos bei Taigi būdingiausias tokio prisidėjimo prie NV požymis yra tai, kad 4subjekto, nors ir
siekiamos veikos pradžios, ir veikos darymo metu. prisidėjusio prie NV, veiksmai (neveikimas) nėra susiję priežastiniu ryšiu su kitų
Bendrininkų grupė gali susidaryti bet kokio pavojingumo tyčinio nusikaltimo ar asmenų daromu ar padarytu nusikaltimu ir jo pasekmėmis. T.y. toks subjektas
baudžiamojo nusižengimo padarymui. nėra kaltas už pasekmės, atsiradusias ne dėl jo, o dėl kitų asmenų NV, ir todėl
nėra jų bendrininkas.
Bendrininkų grupė – 2 ir daugiau.
BK atskirai tokio instituto išskirta nėra. Seniau ši norma projektuose buvo, bet
Organizuota grupė – 2 ir daugiau. išnyko.

305
© A. M.
 BA ŠALINANČIOS APLINKYBĖS

Prisidėjimo prie nusikaltimo formos: (HUMANIŠKASIS BT INSTITUTAS)

1. Iš anksto nepažadėtas nusikaltėlio slėpimas; XVI tema

2. Nepranešimas apie padarytą ar rengiamą nusikaltimą, BK 298 str.;
3. Tarnybos pareigų neatlikimas, padedantis kitiems asmenims atlikti NV;
4. BK 229 str. piktnaudžiavimas tarnyba;
Numatytos BK 5 skyriuje.
5. Saugomi nusikalstamu būdu įgyti daiktai;
Už šias veikas neatsako jas padariusių asmenų artimieji, giminaičiai, šeimos nariai, Šalinančios reiškia, kad asmenys nėra traukiami BA.
pvz. slepiamas nusikaltimą padaręs šeimos narys. Pats asmuo taip pat neturi būti
verčiamas liudyti prieš save.

Už nepranešimą taip pat neatsako tam tikrų profesijų žmonės, pvz. dvasiškiai, Aplinkybės, kurioms esant padaryti veiksmai, turintys NV požymių, nelaikomi
žurnalistai, advokatai, notarai. Kai kuriose valstybėse tokios nuostatos yra nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu, BK apibrėžiamos kaip BA šalinančios
atsisakoma dėl itin pavojingų veikų, tokių kaip terorizmas, kai teisininkai privalo aplinkybės:
išduoti savo klientus.
1. Būtinoji gintis;
2. Asmens, padariusio NV sulaikymas;
3. Profesinių pareigų vykdymas;
Subjektyviajai nusikalstamo slėpimo pusei būdinga tiesioginė tyčia, kurios turinį 4. Būtinasis reikalingumas;
sudaro: 5. Teisėsaugos institucijos užduoties vykdymas;
6. Įsakymo vykdymas;
1. Slepiamo nusikaltimo pobūdžio suvokimas; 7. Pateisinama profesinė arba ūkinė rizika;
2. Supratimas, kad atliekami veiksmai, už kuriuos kyla BA; 8. Mokslinis eksperimentas;
3. Siekimas tokia savo veikla apsunkinti nusikaltimo ir jį padariusių asmenų išaiškinimą
bei jų nubaudimą;
Motyvai nėra svarbūs. Būtinoji gintis:

Prisidėjimas laikomas pakankamai pavojinga veika, nes iškreipia NV išaiškinimą,
trukdo teisinėms institucijoms. Mažiau pavojingoms veikoms, negu
bendrininkavimas.
Tai prigimtinė žmogaus teisė ginti save, savo sveikatą, turtą ir pan. nuo pavojingų
kėsinimųsi. BĮ suteikia asmeniui teisę gintis pačiam.
Neatsako asmuo pagal BK, jeigu neperžengdamas būtinosios ginties ribų,
gindamasis arba gindamas kitą asmenį, turtą ir pan. nuo nusikalstamų kėsinimųsi.

Didžiojoje dalyje valstybių netgi gyvybės atėmimas gali būti pripažįstamas teisėta
ginties priemone, jeigu atitiko visus teisėtumo reikalavimus.

Iš Konstitucijos kylanti teisė. Valstybė netgi skatina aktyviai ginti savo ir kitų
interesus, taip skatinamas pilietiškumas.

Šiuo atveju, net ir sunkiai nukentėję užpuolikai dar bus traukiami BA. Taip pat jie
turės atlyginti nuostolius, kuriuos patyrė valstybė, juos gydydama.

306
© A. M.
Būtinoji gintis dažniausiai panaudojama ginant sveikatą, turtą, nuosavybe ir pan. 1. kėsinimasis;
Rečiau pasitaiko, kai būtinoji gintis panaudojama ginant garbę. Kartais būna
bandymų gintis nuo pareigūnų, kai viršijami įgaliojimai, taip pat galima būtinoji 2. gynyba;
gintis, tačiau nepatartina :D

BK 28 straipsnis. Būtinoji gintis

1. Asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar
Kėsinimąsi apibūdina trys sąlygos:
galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas.

2. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, 1.
padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai
atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises,
visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. 2.
3. Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba
sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. 3.
Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė
pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika.
Pavojingumas (veiksmai, sudarantys kėsinimosi turinį, nukreipti prieš kito asmens
gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas asmens teises ir
laisves, visuomenės ar valstybės interesus);
Akivaizdumas (žala jau daroma arba yra labai aiški jos grėsmė, t.y. kėsinimasis yra
pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar
visuomenės interesams);
Realumas (kėsinimasis yra iš tikrųjų, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo
vaizduotėje);

4. Būtinosios ginties ribas peržengęs asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau
bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 62 straipsniu.
Praktika: praktiškai kas antra situacija, kai konstatuojama būtinoji gintis. Tačiau
Prapiesčio nuomone, tai nepateisinama ir taikoma per dažnai.
● Tariamoji būtinoji gintis – kai nėra realaus pavojingo kėsinimosi, tačiau susidariusios
įvykio aplinkybės pagrįstai leidžia manyti, kad jis prasidėjo arba tiesiogiai gresia, o
besiginantysis neturi ar negali numanyti, kad įvykio aplinkybes suvokia klaidingai,
todėl tariamosios ginties metu padaryta žala kitam asmeniui laikoma padaryta esant
būtinajai ginčiai.

Būtinoji gintis – tai paprastai aktyvūs veiksmai. Labai retais atvejais neveikimas, Gynyba turi atitikti šiuos požymius:
pvz. neperspėjant dėl kovinio šuns.
1. Žala padaroma tik besikėsinančiajam (ne tretiesiems asmenims);
Užpuolikas negali nukentėti daugiau negu leidžia BĮ. 2. Žala padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi;
3. Padaryta žala neperžengia būtinosios ginties ribų (atitiko kėsinimosi pobūdį ir
BĮ leidžia ginti ne tik savo, bet ir kitų asmenų teises, visuomenės ir valstybės pavojingumą);
interesus. Ginant kitą asmenį ar jo teises nebūtinas to asmens sutikimas. Tai turi
būti teisėti interesai.
Kėsinimasis:
Proporcijų įstatymų leidėjas nenurodo, tačiau praktika rodo, kad riba turėtų būti,
1. Veiksmai turi būti pagrįsti teisėtu interesu;
pvz. gyvybės atėmimas ginant menkavertę nuosavybę nėra pateisinamas.
2. Nukreipta padaryti žalą;
3. Ta veika turi kelti realų pavojų;
4. Aktyvūs veiksmai. Būtinoji gintis negalima prieš veiką, kuri padaroma neveikimu;
Išskiriamos tokios grupės teisėtumo sąlygų: 5. Pavojingas kėsinimasis (nebūtinai nusikalstamas), pvz. būtinoji gintis galima prieš
nepilnametį, psichinį ligonį;
307
© A. M.
 6. Individualus kėsinimasis ir ginamasi dėl šio kėsinimosi, ne apskritai;
7. Galima ir nuo tam tikrų jėgų, kai pvz. užsiundomi gyvūnai;
8. Negali būti būtinoji gintis panaudojama provokacijai. Pvz. asmuo sugalvoja pamokyti
savo darbdavį ir išprovokuoja jo veiksmus;
9. Pasikėsinimas turi būti akivaizdus ir realus;
10. Įvertinus situaciją retais atvejais galima gintis prieš kėsinimąsi, nes paskui jau net
nebebus galimybės gintis;
11. Teisė į gynybą baigiasi, kai baigiasi pats kėsinimasis;
12. Kėsinamasi erdvėje, t.y. kėsinimasis realus;
13. Klaidos galimybė, jeigu manoma, kad kėsinimasis buvo realus;
14. Būtinąja gintimi nelaikomi tokie atvejai, kai iš anksto, siekiant apsaugoti asmenų
teises ir interesus nuo galimų, spėjamų kėsinimųsi, įtaisomi pavojingi gyvybei
įrenginiai (pvz. tvora su elektros srove);
15. Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingų kėsinimųsi, bet ne nuo pavojingų asmenų;
Gynyba:
16. Žala gali būti tik užpuolikui;
17. Žala padaroma besikėsinančiajam kaip būdas išvengti užpuolimo, o ne kaip kerštas;
18. Žalos padarymas turi atitikti tų padarinių pobūdį, kai galima kalbėti, kad padariniai
nusikalstami;
19. Gynyba galima, jeigu saugomi teisėti interesai;
20. Gintis gali nebūtinai užpultasis, kai matomas kitiems asmenims gresiantis pavojus,
gali padėti kiti asmenys;
21. Turi būti gynybinio pobūdžio, nukreipta į konkretų užpuoliką ir puolimą;
22. Gynyba gali būti padaroma bet kokia žala, įskaitant ir gyvybės atėmimą;
23. Neturi būti peržengiamos būtinosios ginties ribos, kai gynyba neatitinka kėsinimosi
pobūdžio ir pavojingumo;
24. Ekscesas – ribų peržengimas, kuris nėra pateisinamas;
Lietuvos teisė būtinosios ginties institutą žino jau kelis šimtmečius. Jau buvo
statutuose: pvz. „nebus nubaustas, nes buvo priverstas“.
Būtinosios ginties ribų peržengimas (būtinos visos sąlygos kartu):
1. Nužudymas arba sunkus sveikatos sutrikdymas;
2. Tai padaroma tiesiogine tyčia (ginantis suvokta, kad gynybai nėra būtini tokie
padariniai, tačiau jų nori ir siekia);
3. Gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pavojingumo ir pobūdžio;
© A. M.
BĮ numatyti du atvejai, kuriems esant nepripažįstama, jog peržengtos būtinosios
ginties ribos:
1. Dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis;
2. Ginantis nuo įsibrovimo į būstą (kai į patalpas, kuriose gyvena žmogus patenkama
neteisėtai);
Peržengęs būtinosios ginties ribas asmuo nuo BA neatleidžiamas, tačiau teismui
paliekama galimybė švelninti BA.
● Ginties provokacija – veiksmai, kai asmuo tyčia provokuoja pavojingo kito asmens
kėsinimosi veiksmus, siekdamas tariamos gynybos, kad padarytų žalos.
Asmens padariusio NV sulaikymas:
Savarankiškas institutas.
Sulaikant asmenį keliami pakankamai dideli teisėtumo reikalavimai.
Padaroma turtinio arba fizinio pobūdžio žala.
BK 29 straipsnis. Asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas
1. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas,
neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką
padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos
sutrikdymą dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar
pasikėsinusį nužudyti, – sunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens
kitaip nebuvo galima sulaikyti.
2. Asmens, atremiančio nusikalstamą veiką padariusio asmens pasipriešinimą, veikai
taikomos šio kodekso 28 straipsnyje nustatytos būtinosios ginties taisyklės.
Asmens, padariusio NV, sulaikymas yra kiekvieno asmens teisė.
Nepasinaudojimas ja neužtraukia atsakomybės.
Asmens, padariusio NV, sulaikymo subjektai yra tik FA (pareigūnai turi ne teisę, o
pareigą sulaikyti).
308
Sulaikymo pagrindai:
1. NV padaręs asmuo sulaikomas po teismo nuosprendžio priėmimo, tačiau gali būti
sulaikomas bet kuris NV padaręs asmuo arba įtariamas jo padarymu, nepriklausomas,
ar jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis;
2. Sulaikymo pagrindai dažniausiai siejami su institucijų ir pareigūnų veikla;
3. Išoriniai požymiai, pvz. kruvini drabužiai;
4. Sulaikantis asmuo turi būti įsitikinęs, kad sulaiko NV padariusį asmenį;
Jeigu suklysta, situacija sprendžiama pagal klaidos taisykles. Jeigu sulaikantysis
supranta, kad neturi pagrindo sulaikyti, ir asmeniui padaroma žala, tuomet jis
atsakys už tyčinį žalos padarymą. Taip pat gali būti viršijamos tarnybinės pareigos.
Sulaikant NV padariusį asmenį žala gali būti padaroma tik jam, bet ne tretiesiems
asmenims.
Bet kokiomis sąlygomis ir bet kokioje situacijoje atimti gyvybę sulaikomajam
draudžiama.
Sulaikymo būdai:
1. Dažniausiai visada vienaip ar kitaip daromas fizinis poveikis;
2. Jeigu paklūsta, tuomet prievarta nėra pateisinama. Tuo tarpu jeigu asmuo geranoriškai
nesileidžia sulaikomas, tuomet galima naudoti pateisinamo dydžio ir būtiną prievartą:
leidžiama padaryti mažą turtinę žalą, nedidelį sveikatos sutrikdymą;
3. Tik tuomet, kai sulaikymui yra pagrindas, kuris nepasibaigęs;
Sulaikymo institutas jau buvo ir LDK Statutuose.
Įtariamąjį gali sulaikyti tik pareigūnai.
Sulaikymo ir būtinojo reikalingumo palyginimas:
1. BR atveju žalos padarymo pagrindas yra gamtos, gyvulių ar žmogaus veiksmų
keliamas pavojus, o S atveju – praeityje padaryta NV;
2. BR – žala paprastai padaroma tretiesiems asmenims, o S – tik sulaikomam asmeniui;
3. BR – padaryta žala visuomet turi būti mažesnė už išvengtą žalą, o S – galima padaryti
tik įstatyme numatytą žalą, kurios dydis griežtai nepriklauso nuo išvengtosios;
© A. M.
Profesinių pareigų vykdymas:
BK 30 straipsnis. Profesinių pareigų vykdymas
1. Asmuo pagal šį kodeksą neatsako už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas,
jeigu jis neviršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų.
2. Asmuo pagal šį kodeksą atsako už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas,
jeigu jis viršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytus įgaliojimus, tačiau bausmė jam gali būti
švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu.
Šiais veiksmai siekiama visuomenei naudingo rezultato.
Nustatoma profesines pareigas vykdantiems asmenims pareiga atitinkamose
situacijose veikti tam tikru būdu.
Įstatymai reikalauja, kad vykdydami savo profesines pareigas asmenys siektų
padaryti kiek įmanoma mažiau žalos. Bendra taisyklė tokia: kuo vertingesni
interesai, vertybės, dėl kurių apsaugos padaryta žalos, tuo daugiau žalos gali būti
laikoma padaryta neperžengiant įstatymo leistų profesinės pareigos vykdymo ribų.
Būtinasis reikalingumas:
BK 31 straipsnis. Būtinasis reikalingumas
1. Asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus už veiką, kurią jis padarė siekdamas
pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį
pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė
už tą, kurios siekta išvengti.
2. Asmuo, savo veiksmais sudaręs pavojingą situaciją, gali pasiremti būtinojo reikalingumo
nuostatomis tik tuo atveju, jeigu pavojinga situacija sudaryta dėl neatsargumo.
3. Asmuo negali pateisinti pareigos nevykdymo būtinojo reikalingumo nuostatomis, jeigu
jis dėl profesijos, pareigų ar kitų aplinkybių privalo veikti didesnio pavojaus sąlygomis.
Veikimas būtinojo reikalingumo sąlygomis yra asmens teisė, o ne pareiga.
309
Būtinojo reikalingumo situacijoje žalos padaroma tretiesiems asmenims, kurie gali
neturėti nieko bendro su susidariusia situacija.
Skirtumai nuo ginties:
BR situacija atsiranda susidūrus dviems teisės saugomiems interesams, kurių
vieną galima apsaugoti tik darant žalą antram. 1. Pavojaus šaltinis;
2. Skirtingos žalos proporcijos;
3. Žalos atlyginimo klausimas;
4. Žalos padarymo būtinybė;
Būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygos:

1. Gresiantis pavojus pačiam asmeniui, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar
valstybės interesams;
2. Realus ir akivaizdus pavojus;
3. Gresiantis pavojus, kurį galima pašalinti tik darant žalą teisės saugomiems
interesams;
4. Pavojus pašalinamas darant žalą trečiajam asmeniui (tiek JA, tiek FA);
5. Padaryta žala, kuri yra mažesnė nei išvengta;
Būtinojo reikalingumo situacija, skirtingai nuo būtinosios ginties... Čia reikalaujama,
kad išvengtoji žala būtų didesnė, negu ta, kuri padaryta dabar. Vieni interesai
svarbesni už kitus. Tokiu atveju keliamos, tam tikros sąlygos teisėtumui. O asmuo
nėra traukiama BA. Sąlygos grupuojamos į dvi grupes: sąlygos, kurios apibūdina
šaltinį, pvz. nevaldoma transporto priemonė, kuri be savininko valios sustabdoma,
ir sąlygos, kurios apibūdina veiksmus, kai pavojus sukeliamas pačių žmonių
veiksmais, galima sudaryti tyčiniais veiksmai, neatsargiai.
1997 m. 06 13 LAT senato nutarimas dėl teismų praktikos taikant būtinąją gintį.
Teisėsaugos institucijos užduoties vykdymas:
BK 32 straipsnis. Teisėsaugos institucijos užduoties vykdymas
1. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis teisėtai atliko nusikalstamą veiką imituojančius
veiksmus.
2. Asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis nusikalstamo susivienijimo ar
organizuotos grupės veikloje ir jos daromose nusikalstamose veikose dalyvavo vykdydamas teisėsaugos
institucijos kitą teisėtą užduotį ir neperžengė šios užduoties ribų.
3. Jeigu, atlikdamas nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus ar vykdydamas kitą
teisėsaugos institucijos užduotį, asmuo peržengė šios užduoties ribas, jis atsako pagal baudžiamąjį
įstatymą, tačiau bausmė gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu.
4. Teisėsaugos institucijos yra policija, kitos ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros įstaigos,
taip pat kriminalinės žvalgybos subjektai.

Grupė teisėtumo sąlygų būtinajam reikalingumui, kurios apibūdina gynybą: žala Straipsnis pakeistas nuo 2013-01-01. Vietoje operatyvinės veiklos subjektų įvesta
padaroma teisėtiems interesams; žala padaroma tretiesiems asmenims; žalos sąvoka kriminalinės žvalgybos subjektai.
padarymas yra priverstinis, kaip tik darant žalą kitų asmenų interesams galima
išvengti dar didesnės žalos;
Dvi BA šalinančios aplinkybės:
Įstatymas nereikalauja, kad būtų padaroma mažiausia žala teisėtiems interesas.
Svarbu, kad padarytoji žala būtų mažesnė, negu ta, kurios išvengta. Pvz. 1. NV imituojantis elgesio modelis;
paaukojama vieno asmens gyvybė vietoje, dviejų yra pateisinama, bet vieno 2. Kita teisėta teisėsaugos institucijos užduotis;
vietoje vieno – ne. Operatyvinės veiklos įstatymas nubrėžia NV imituojančio elgesio modelio ribas.

Būtinojo reikalingumo situacijoje yra skirtingų teisėtų interesų konfliktas. Šiuo Teisėtumo sąlygos:
atveju teisėtiems interesams teisėta žala turi būti atlyginta.

310
© A. M.
 1. NV požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar
padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą, arba apysunkius nusikaltimus;
2. Jį turi sankcionuoti generalinis prokuroras (jo įgaliotas pavaduotojas);
3. Sankcija duodama pagal operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo
pavaduotojo motyvuotą teikimą;
4. Neperžengtos NV imituojančios elgesio ribos;
● Kitokia teisėta teisėsaugos institucijos užduotis – kompetentingo teisėsaugos
institucijos pareigūno sankcionuota veika, formaliai turinti NV požymius, kuria
siekiama apginti teisės saugomus asmens, visuomenės bei valstybės interesus.
Teisėsaugos institucijos užduotimi negali būti laikomi veiksmai, kuriais asmuo
įgaliojamas daryti genocidą, nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus,
nusikaltimus žmogaus gyvybei, sveikatai bei nusikaltimus, galinčius sukelti kitų
sunkių pasekmių.
Asmuo turi vengti žalos padarymo, o jei ji neišvengiama, siekti padaryti kiek
įmanoma mažiau žalos.
Įsakymo vykdymas:
BK 33 straipsnis. Įsakymo vykdymas
1. Asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą už veiką, kurią jis padarė vykdydamas
teisėtą įsakymą, potvarkį ar nurodymą.
2. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis įvykdė žinomai nusikalstamą
įsakymą, potvarkį ar nurodymą.
3. Asmuo, atsisakęs vykdyti nusikalstamą įsakymą, potvarkį ar nurodymą, neatsako pagal
baudžiamąjį įstatymą. Toks asmuo gali atsakyti pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu padarytoje
veikoje yra kitos nusikalstamos veikos sudėtis.
Vykdomas aukštesnio pagal pavaldumą asmens įsakymas, potvarkis ar
nurodymas. Gali duoti tik aukštesnis pagal pareigas.
Taip užtikrinamas įsakymus vykdančių asmenų saugumas.
Straipsnis taikomas tik civilinės tarnybos sąlygomis.
© A. M.
Teisėtas, kai neprieštarauja galiojantiems teisės aktams ir yra duotas
kompetentingo asmens, jo kompetencijos ribose.
Duodamas žodžiu arba raštu.
Abejojimas gali būti vertinamas tik kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė.
Pateisinama profesinė ar ūkinė rizika:
BK 34 straipsnis. Pateisinama profesinė ar ūkinė rizika
1. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, dėl kurių nors ir atsiranda baudžiamojo
įstatymo numatytų padarinių, bet jie atlikti pateisinama profesine ar ūkine rizika visuomenei
naudingam tikslui.
2. Rizika laikoma pateisinama, jeigu padaryta veika atitinka šiuolaikinį mokslą ir techniką,
o nurodyto tikslo nebuvo galima pasiekti nesusijusiais su rizika veiksmais ir rizikavęs asmuo ėmėsi
būtinų saugumo priemonių, kad apsaugotų nuo žalos įstatymų saugomus interesus.
● Rizika (bendrąja prasme) – sprendimas veikti tikintis teigiamų rezultatų, kartu
suvokiant būtinybę tam tikslui paaukoti atitinkamas vertybes. Nėra absoliutaus
įsitikinimo, kad bus pasiektas užsibrėžtas tikslas.
Pateisinamais gali būti pripažinti tik tokie rizikingi veiksmai (neveikimas), kurie
nukreipti pasiekti visuomenei naudingus tikslus, t.y. skirti visuomenės gerovei.
Rizikuojantis asmuo su galimais padariniais privalo supažindinti kitus asmenis,
galinčius nukentėti nuo rizikingų veiksmų.
Ribos peržengiamos, kai asmuo veikia neatsargiai ir būtent nusikalstamo
pasitikėjimo forma.
Mokslinis eksperimentas:
BK 35 straipsnis. Mokslinis eksperimentas
1. Asmuo, kuris atlikdamas teisėtą mokslinį eksperimentą padarė žalos, pagal šį kodeksą
neatsako, jeigu eksperimentuojant remtasi mokslo aprobuotomis metodikomis, sprendžiama
problema turi išskirtinės reikšmės mokslui ir eksperimentuotojas ėmėsi būtinų priemonių, kad būtų
išvengta žalos įstatymų saugomiems interesams.
311
 2. Mokslinis eksperimentas draudžiamas neturint apie galimus padarinius informuoto
eksperimento dalyvio laisvo sutikimo.
1977-1986 m. buvo atleidimo nuo BA suklestėjimas. Ir faktiškai apie 70-80% visų
3. Mokslinis eksperimentas draudžiamas, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, su nėščia bylų baigiasi atleidimu.
moterimi, jos vaisiumi, mažamečiu, sutrikusios psichikos asmeniu ir asmeniu, kuriam atimta laisvė.

Gali būti nebaudžiama dėl suėjusios senaties.

ATLEIDIMAS NUO BA

XVII tema
Samprata: tai kompetentingos valstybės institucijos, pirmiausia teismo,
atsisakymas taikyti asmenims baudžiamojo poveikio priemones. Tai valstybės
atsisakymas bausti ir pasmerkti.
BK 36 straipsnis. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai asmuo ar
nusikalstama veika prarado pavojingumą
Padaręs nusikalstamą veiką asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu
teismas pripažįsta, kad iki bylos nagrinėjimo teisme šis asmuo ar jo padaryta veika dėl aplinkybių
pasikeitimo tapo nepavojingi.

Bet kokiu atveju atleidžiant asmenį nuo BA asmuo nėra reabilituojamas. T.y. jis jau
yra padaręs NV, yra sudėtis, ir teismas tai konstatuoja.
Atleidimas gali būti:
Atleidimas nuo BA neatleidžia asmens nuo visų kitų iki teismo sprendimo
1. Sąlyginis (atleidžiama, jeigu...); BK 38 str. BK 40 str.
atsirandančių padarinių, t.y. visų baudžiamojo poveikio priemonių. Jis atleidžiamas
2. Besąlyginis; nenurodomos sąlygos ar elgesio variantai, kaip turi elgtis, kad būtų
tik nuo pačios bausmės.
atleidžiamas. Nutraukiama negrįžtamai, tai reiškia, kad padarius kitą NV asmeniui
Atleidimas nuo BA nereiškia dekriminalizacijos (veikų išbraukimo iš BĮ). Kaltumas ankstesnė veika nesukuria pakartotinumo, t.y. idealios sutapties. Pvz. BK 39 str.
ir sudėtis šiuo atveju lieka. Tos rūšies veikos ir toliau lieka baustinos ir pavojingos.
Šiuo atveju mes turime depenalizacijos procesą, tai reiškia, kad nėra atsisakoma Kalbant apie atleidimą svarbus BK VI skyrius. Kur nurodyta sistema.
pačios veikos baustinumo, tačiau konkrečiu atveju nuo jos gali būti atleidžiama.
BK 93 str. dėl nepilnamečių atleidimo nuo BA.

Atleidimas nuo BA yra galimas 9 iš 10 atvejų. Konkrečiau 9 iš 10 straipsnių

Reikšmė: tai BT humaniškumo pavyzdys, šių principų įgyvendinimas. Bausmės įtvirtinta galimybė atleisti nuo BA. Taip pat atleidimas įtvirtintas ir spec dalies
individualizavimas. Kartu ir bausmės ekonomijos principo realizavimas. Asmeniui, straipsniuose.
kuris atleidžiamas nuo BA neatsiranda teistumas, bet jeigu metų bėgyje padaroma
nauja veika, tai atleidimas naikinamas ir skiriamos bausmės už abi NV.
Besąlyginio atleidimo formos:

Nepainioti su apskritai asmens netraukimu BA. 1. NV padaręs asmuo tampa nepavojingas;

2. Jo veika tampa nebepavojinga; Įstatymų leidėjas gelbstisi nuo netinkamos,
BK 225 str. neoperatyvios įstatymų leidybos. Aplinkybės nepriklauso nuo paties kaltininko. Gali
būti nepavojinga tam tikroje teritorijoje.
BK 237 str. artimieji turi teisę neduoti parodymų

BK 238 str. 2 d.
312
© A. M.
Aplinkybės keičiančios atsakomybę gali kisti tik iki tol, kol bus pasiektas teismas.
Nėra kategoriškai pasakyta, kad turi būti atleistas nuo BA. Tai yra teismo
sprendimo klausimas.
Mažareikšmiškumas
BK 37 straipsnis. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo
mažareikšmiškumo
Padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl
padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama
mažareikšme.
Žalos dydis: Taikomas, kai veikos aprašytos materialia sudėtimi. Ir yra padariniai,
todėl ir žala.
2000 m. 12 21 LAT Senato nutarimas dėl teismų praktikos veikas pripažįstant
mažareikšmėmis. – BA atsiradimas yra susietas su tam tikro vertinamojo NV
sudėties požymio egzistavimu, nustačius, kad veikai ar jos pasekmėms būdingas
šis požymis, pripažinti veiką mažareikšme negalima.
Atleidimas nuo BA, kai susitaikoma
BK 38 str. kaltininko susitaikymas su nukentėjusiuoju kaip sąlyga būti atleistam nuo
BA.
Sąlygos, kad būtų galima pradėti spęsti dėl atleidimo:
1. Atitinkamo sunkumo veikos padarymas;
2. Prisipažinęs padaręs NV;
3. Savo noru atlyginęs žalą arba pažadėjęs ją atlyginti; paprastai nustatomas 1
metų bandomasis laikotarpis ir gali būti atlyginta per tuos metus;
4. Susitaikęs su nukentėjusiuoju;
© A. M.
5. Teismas turi būti įsitikinęs, kad yra pagrindas manyti, jog nedarys NV;
BK 38 straipsnis. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir
nukentėjęs asmuo susitaiko
1. Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį
nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu:
1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir
2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba
susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir
3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu,
ir;
4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.
2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais negali būti atleistas nuo baudžiamosios
atsakomybės recidyvistas, pavojingas recidyvistas, taip pat asmuo, kuris anksčiau jau buvo atleistas
nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu, jeigu nuo susitaikymo
dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau nei ketveri metai.
3. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį, per
vienerius metus padarė baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą arba be pateisinamų
priežasčių nevykdo teismo patvirtinto susitarimo dėl žalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos, teismas gali
panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl tokio asmens
baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.
4. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį, per
vienerius metus padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios
atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas
padarytas nusikalstamas veikas.
Jeigu padarinys yra mirtis teigiama, kad susitaikymo negali būti. Tačiau praktika rodo
kitokius pavyzdžius, gali būti susitaikymas ir tuomet, kai mirtis, bet turi būti
susitarimas.
Atleidimas nuo BA, kai yra lengvinančių aplinkybių:
BK 39 str.
BK 39 straipsnis. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai yra lengvinančių
aplinkybių
313
 Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą arba neatsargų nusikaltimą, teismo motyvuotu
sprendimu gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu:
1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir
2) yra ne mažiau kaip dvi šio kodekso 59 straipsnio 1 dalyje numatytos atsakomybę
lengvinančios aplinkybės, ir
3) nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių.
Tarp visų BK S dalyje numatytų NV, apie 12% visų jų yra skirta baudžiamiesiems
nusižengimams. Apie 13% neatsargių. Tyčiniai nesunkūs – 42%. Apysunkiai – 31%. Ir
visi likę skirti sunkiems.
Dėl padarymo pirmą kartą:
1. Asmuo dar nebuvo baustas pagal BK;
2. Išnyko asmens teistumas;
3. Valstybė nenubaudė per numatytą laiką;
Atleidimas nuo BA, kai asmuo padėjo atskleisti organizuotos grupuotės ar
nusikalstamo susivienijimo narius bei jų padarytas veikas.
BK 39(1) straipsnis. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai asmuo aktyviai
padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo
susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas
1. Asmuo, įtariamas dalyvavęs organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant
nusikalstamas veikas arba priklausęs nusikalstamam susivienijimui, gali būti atleistas nuo
baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis prisipažino dalyvavęs darant tokią nusikalstamą veiką ar
priklausęs nusikalstamam susivienijimui ir aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar
nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas.
2. Šio straipsnio 1 dalis netaikoma asmeniui, kuris dalyvavo tyčia nužudant arba kuris
tokiais pagrindais nuo baudžiamosios atsakomybės jau buvo atleistas, taip pat organizuotos grupės ar
nusikalstamo susivienijimo organizatoriui ar vadovui.
LAT 2K-P-82/2010 įtvirtinamas laidavimas BT. užstatas gali būti negražinamas tam
tikrais atvejais.
BK 40 straipsnis. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą
1. Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį
tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris
vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas
gali būti paskirtas su užstatu arba be jo.
© A. M.
2. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą,
jeigu:
1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir
2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir
3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir
4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys
naujų nusikalstamų veikų.
3. Laiduotojas gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo
verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos
pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui.
4. Laidavimo terminas nustatomas nuo vienerių iki trejų metų.
5. Prašydamas perduoti asmenį pagal laidavimą su užstatu, laiduotojas įsipareigoja
įmokėti teismo nustatyto dydžio užstatą. Atsižvelgdamas į laiduotojo asmenines savybes ir jo turtinę
padėtį, teismas nustato užstato dydį arba sprendžia dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal
laidavimą be užstato. Užstatas grąžinamas pasibaigus laidavimo terminui, jeigu asmuo, už kurį buvo
laiduota, per teismo nustatytą laidavimo terminą nepadarė naujos nusikalstamos veikos.
6. Laiduotojas turi teisę atsisakyti laidavimo. Šiuo atveju teismas, atsižvelgdamas į
laidavimo atsisakymo priežastis, sprendžia dėl užstato grąžinimo, taip pat dėl asmens baudžiamosios
atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, kito laiduotojo paskyrimo ar asmens atleidimo nuo
baudžiamosios atsakomybės.
7. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo
metu padarė naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą
atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas
padarytas veikas.
8. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo
metu padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės
nustoja galioti ir sprendžiama dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas
nusikalstamas veikas.
Atleidimas nuo BA pagal amnestiją.
Atleidimas malonės tvarka:
Atleidžia valstybės prezidentas. Bausmė jau yra atliekama.
Atleidimas senaties atvejais:
Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo arba vykdymo senatis gali būti suėjusi.
IŠ KOMENTARO:
BK 36 str.:
Tai besąlyginė atleidimo nuo BA rūšis, kai asmuo pats ar jo padaryta NV prarado
pavojingumą. Numatyti du atleidimo pagrindai.
Apimama tiek nusikaltimus, tiek baudžiamuosius nusižengimus.
314
Atleidimo nuo BA klausimas gali būti keliamas tik po to, kai nustatomas pavojingos
veikos padarymo faktas ir ją padaręs asmuo.
Tik tuo konkrečiu atveju veika tampa nebepavojinga, tačiau apskritai jos
baudžiamumas išlieka.
Aplinkybės, šalinančios asmens ar veikos pavojingumą, gali atsirasti ikiteisminio bylos
tyrimo metu, tačiau ne vėliau kaip iki bylos nagrinėjimo teisme.
Asmuo gali tarpti nepavojingu dėl objektyvių aplinkybių (pvz. jis atleidžiamas iš
darbo) arba dėl savo paties aktyvių veiksmų (pvz. išsigydo nuo alkoholizmo). Asmuo
tampa nebepavojingu pasikeitus aplinkybėms dėl to, jog pašalinamos iki NV buvusios
sąlygos, o naujos sąlygos teigiamai veikia tą asmenį.
Straipsnis gali būti taikomas ir nesant byloje atsakomybę lengvinančių aplinkybių.
Pasikeitus objektyvioms aplinkybėms ir veikai tapus nepavojinga, veika gali būti
įvertinama kaip administracinis ar drausminis teisės pažeidimas.
Nuo BA atleistam asmeniui gali būti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės.
Nepilnamečiui atleistam nuo BA gali būti paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės.
Jas skiria teismas.
Atleidimas yra besąlyginis, tai reiškia, kad atleidžiamojo elgesiui ateityje nėra
nustatomi reikalavimai, taip pat nėra privaloma jam taikyti kokias nors poveikio
priemones.
BK 37 str.:
Besąlyginė atleidimo nuo BA rūšis. Šiuo atveju formaliai vertinant kaltininko veikoje
yra NV sudėtis, tačiau realiai jos pavojingumas yra nedidelis. Tačiau šiuo atveju
asmens padaryta veika formaliai turi visus NV požymius.
Veika yra mažareikšmė tuomet, kai ji iš esmės nedaro žalos įstatymo saugomoms
asmens, visuomenės ar valstybės vertybėms, taip pat kai ji net nesudaro galimybės
kilti žalai. Šiuo atveju yra NV požymiai, tačiau ji iš esmės negali sukelti žalos
saugomiems visuomeniniams santykiams.
Šis straipsnis gali būti taikomas tik nusikaltimą padariusiam asmeniui. Atleidžiama tik
tuomet, kai BĮ nenumato atsakomybės už tokią veiką kaip baudžiamąjį nusižengimą.
Nustatant mažareikšmiškumą turi būti atsižvelgiama ir į objektyviuosius, ir į
subjektyviuosius požymius. Objektyvusis reiškia, kad NV nesukėlė žalos BĮ
saugomoms vertybėms arba padaryta žala nežymi. Subjektyvusis – parodo kaltininko
tyčios kryptingumą, jo tikslus, pvz. asmuo siekė nužudyti žmogų, tačiau tik suplėšė jo
drabužius.
© A. M.
Padarytos NV mažareikšmiškumas bei nepavojingumas yra vertinamieji požymiai.
Tačiau veiklos mažareikšmiškumą gali apspręsti tik požymiai, kurie pasireiškė
padarius veiką.
Veika , padaryta bendrininkaujant, mažareikšme pripažintina tik visų bendrininkų
atžvilgiu. Tačiau kai konkretaus asmens indėlis nėra reikšmingas bendrai daromai ar
padarytai NV, jo veiksmai gali būti vertinami kaip mažareikšmiškumas,
nepriklausomai kaip vertinami kitų veiksmai.
Idealios sutapties atveju mažareikšmiais gali būti pripažinti tiek vienas, tiek keli, tiek
visi į sutaptį įeinantys nusikaltimai. Realios sutapties atveju tas pats.
Veikla gali būti vertinama kaip mažareikšmė, kai asmens daromas nusikaltimas
nutrūksta parengiamojo stadijoje dėl priežasčių, nepriklausančių nuo asmens valios.
Asmeniui gali būti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės. Nepilnamečiui –
aklėjamojo poveikio, kurias skiria teismas.
Šiuo atveju nesukeliamas teistumas.
Atleidimas dėl mažareikšmiškumo yra teisėjo ar teismo teisė, bet ne pareiga.
Veikos pripažinimas mažareikšme nereiškia, kad asmeniui negali būti taikoma civilinė
ar drausminė atsakomybė.
Dėl mažareikšmiškumo asmuo gali būti atleistas ikiteisminio tyrimo stadijoje, bylos
parengimo nagrinėti teisme metu ir teisminio bylos nagrinėjimo stadijoje.
BK 38 str.:
Sąlyginė atleidimo nuo BA rūšis, kai nustatomas 1 metų bandomasis laikotarpis.
Galioja ir JA.
Nukentėjusiuoju gali būti FA, JA ir valstybė.
Asmuo gali būti atleidžiamas nuo BA tik esant visoms 4 sąlygoms.
Prisipažinimas reiškia, kad asmuo pats savanoriškai prisipažįsta, jog yra padaręs BĮ
užraustą veiką, t.y. duoda teisingus parodymus bei pripažįsta savo kaltę.
Žalos atlyginimas ar pašalinimas bet kuriuo būdu. Žala gali būti moralinė, fizinė,
turtinė. Kaltininkas ir nukentėjusysis patys susitaria dėl žalos dydžio ar pašalinimo
būdo. Žalos atlyginimas reiškia piniginį kompensavimą. Žalos pašalinimas reiškia
padarytos žalos neutralizavimą. Taip pat šalys gali susitarti, kad padaryta žala arba jos
dalis bus atlyginta vėliau. Tokiu atveju žalai atlyginti turi būti nustatytas ne ilgesnis
kaip 1 metų terminas.
Susitaikymas reiškia, kad nukentėjusysis ne tik paprasčiausiai atleido kaltininkui, bet
ir iš esmės pašalino visus savo pirminius reikalavimus bei pretenzijas. Iniciatyva gali
būti tiek iš kaltininko, tiek iš nukentėjusiojo pusės. Motyvai, dėl kurių susitaikoma,
reikšmės neturi. Susitaikymas turi būti išreikštas rašytine arba žodinė forma (žodinis
315
turi būti fiksuojamas procesiniuose dokumentuose). Kai susitaikoma su JA ar
valstybe, turi būti organo duotas įgaliojimas susitaikyti.
Paskutinė būtina sąlyga – pagrindas manyti, kad asmuo nedarys naujų NV. Tokią
išvadą daryti leidžia visos surinktos byloje aplinkybės.
Net ir esant visoms aplinkybėms teismas gali atsisakyti atleisti asmenį nuo BA, nes tai
yra teismo teisė, bet ne pareiga.
Asmeniui gali būti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės. Nepilnamečiui –
aklėjamojo poveikio, kurias skiria teismas.
Kai nuo NV yra nukentėję keli asmenys, kaltininkas turi susitaikyti su visais
nukentėjusiaisiais ir visiems atlyginti žalą.
Susitaikymo diena laikoma ta diena, kurią teismas priėmė sprendimą atleisti asmenį
nuo BA.
Jeigu per 1 metus po susitaikymo asmuo nepadaro jokios NV, jis nėra laikomas teistu.
Per 1 metus padarius naują tyčinį nusikaltimą buvęs sprendimas atleisti nuo BA
automatiškai netenka galios. Tuomet asmuo traukiamas BA už visas padarytas NV.
Asmuo gali susitaikyti ir būti atleistas ikiteisminio tyrimo stadijoje, bylos parengimo
nagrinėti teisme metu ir teisminio bylos nagrinėjimo stadijoje iki išeinant teismui į
pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio.
Susitaikymas neturėtų būti taikomas privataus kaltinimo byloms.
BK 39 str.:
Besąlyginė atleidimo nuo BA rūšis.
Asmuo atleidžiamas tik esant visoms keturioms straipsnyje numatytoms sąlygoms.
Asmuo pripažįstamas NV padariusiu pirmą kartą, jeigu jis anksčiau nebuvo teistas
arba buvo teistas, tačiau jam teistumas yra išnykęs ar panaikintas.
Asmeniui gali būti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės. Nepilnamečiui –
aklėjamojo poveikio, kurias skiria teismas.
Net ir esant visoms sąlygoms, teismas gali atsisakyti atleisti asmenį nuo BA.
Gali būti atleidžiamas bylos parengimo nagrinėti teisme metu arba teisminio bylos
nagrinėjimo stadijoje.
BK 391 str.:
Besąlyginė atleidimo nuo BA rūšis.
Asmuo padeda teisėsaugos institucijoms.
Turi būti visos sąlygos, kad asmuo galėtų būti atleistas.
© A. M.
Šiuo atveju asmuo gali būti atleidžiamas nuo BA tiek už konkrečias NV, tiek už
dalyvavimą tokios grupės ar susivienijimo veikloje.
Aktyvi pagalba gali pasireikšti kaip vertingos informacijos teikimas, liudijimas prieš
narius, teisėsaugos institucijos užduoties vykdymas. Atleidimas galima tik tuomet, kai
asmuo atskleidė visus jam žinomus faktus.
Asmeniui gali būti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės. Nepilnamečiui –
aklėjamojo poveikio, kurias skiria teismas.
BK 40str.:
Sąlyginė atleidimo nuo BA rūšis. Nustatytas nuo 1 iki 3 metų terminas.
Laidavimo iniciatyva galima tiek iš laiduotojo, tiek iš kaltinamojo. Tačiau visais
atvejais turi būti laisvas laiduotojo apsisprendimas prisiimti kaltininką savo
atsakomybėn.
Turi būti visos keturios straipsnyje numatytos sąlygos.
Jeigu susitariama, kad žala bus atlyginta dalinai arba vėliau, tuomet atidedamasis
terminas negali būti ilgesnis negu 3 metai, t.y. maksimalus laidavimo terminas.
Laidavimo terminą teismas parenka savo nuožiūra ad hoc.
Užstato dydžio ribų įstatymas nenurodo, todėl teismas pats jį nustato atsižvelgdamas
į visas aplinkybes.
Laidavimo galima atsisakyti dėl bet kokių priežasčių. Tačiau į priežastis teismas
atsižvelgia priimdamas sprendimą dėl užstato grąžinimo. Užstatas gražinamas, kai
laidavimo atsisakoma dėl asmeninių priežasčių, nesusijusių su neigiamu kaltininko
elgesiu laidavimo metu. Tais atvejais, kai atsisakoma dėl neigiamo elgesio, teismas
turėtų kaltininką patraukti BA už padarytą NV.
Jei asmuo per laidavimo laikotarpį nepadaro naujos NV, tai jis nėra laikomas teistu.
Asmeniui gali būti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės. Nepilnamečiui –
aklėjamojo poveikio, kurias skiria teismas.
Kad asmuo galėtų būti atleistas nuo BA pagal laidavimą, laiduotojas turi pateikti
rašytinį prašymą teisėjui ar teismui.
Laidavimas negali būti taikomas, jei kaltininkas nesutinka.
NUSIKALSTAMŲ VEIKŲ DAUGETAS
XVIII tema
Nebeliko kai kurių institutų, pvz. pakartotinumo. Tokios veikos išimtos iš NV sudėčių.
316
Sampratos, kas yra daugetas įstatymų leidėjas nepateikia, tačiau galima suprasti
aiškinant BK.
Daugėtu yra apibūdinamos situacijos, kai yra padaryti bent du nusikaltimai arba
nusižengimai, kurie yra kvalifikuojami pagal savarankiškus, skirtingus straipsnius.
Nėra išnykusios, bent tų dviejų veikų teisinės pasekmės, t.y. neturi būti suėję
senaties terminai bei asmuo neturi būti prieš tai buvęs teismo atleistas nuo kurios
nors veikos sukeliamos BA. Taip pat dėl šių bent dviejų veikų turi būti likęs teisminis
procesas. Kitaip sakant, tai situacija, kai vienas ar keli asmenys padarė kelias NV ir už
jas reikia patraukti šiuos asmenis BA.
Taigi daugėtas gali būti, kai:
1. Veikos turi ne mažiau kaip dviejų NV požymius;
2. Dėl jų nėra išnykusios juridinės pasekmės;
3. Nėra baudžiamųjų procesinių kliūčių baudžiamajam persekiojimui;
● Pavienis nusikaltimas yra toks, kuris atitinka vieną Spec dalies str. arba jo dalį
ir, kitaip tariant, tai tokia veika, kurioje yra vieno nusikaltimo sudėtis.
2. Trunkamieji nusikaltimai:
BK 146 str.
Sudėtis pastoviai yra realizuojama, visada procese, t.y. nusikaltimas, kurio darymas
tęsiasi tam tikrą laiką.
Ypatumas yra tas, kad kaltininkas, žinodamas apie atsiradusią pareigą veikti ar
neveikti tam tikru būdu, nieko daugiau nedaro, ši pareiga yra tarytum pakibusi ties
juo ir trunka tam tikrą laiką.
Būdinga tai, kad pareiga veikti ar neveikti atsiranda BĮ arba kitų įstatymų pagrindu.
Nuo trunkamojo nusikaltimo pradžios iki jo pabaigos gali praeiti kelios dienos,
mėnesiai ar metai.
3. Sudėtiniai nusikaltimai:
Žala paprastai padaroma ne vienam, o dviem ar net daugiau objektų. Šie objektai BĮ
gali būti ginami ir atskirai, tačiau juos sujungus atsiranda nauja NV kokybė. Pvz.
plėšimas (BK 180 str.), turto atėmimas + smurtas.

Pavienio nusikaltimo bruožai: Kai BĮ yra numatomos kelios alternatyvios veikos, už kurias yra baudžiama tokia pačia
1. Subjektyvių požymių visumą – vieninga valia tikslams pasiekti; bausme ir yra padaroma ne viena iš jų, o kelios ar visos įvardytos, tuomet tai taip pat
2. Objektyvių požymių visuma – vieningas kėsinimosi objektas, vieningi yra laikoma vienu nusikaltimu, o ne keliais atskirais. Pakanka bet kurios veikos
veiksmai, vieninga sąsaja su priežastinių ryšiu ir pasekmėmis; padarymo, jog būtų pripažinta, kad nusikaltimas yra baigtas.
3. Veiksmai atitinka vieną BK S dalies straipsnį ar jo dalį; Gali būti numatyti taip pat alternatyvūs padariniai, bet kurio iš nurodyto padarinių
atsiradimas lemia, kad veikia yra pabaigta.
Pavienių nusikaltimų rūšys:
1. Tęstiniai; LR BK turi nemažai kvalifikuotų sudėčių, kurių kvalifikuojantis požymis kartais gali
2. Trunkamieji; būti laikomas savarankišku nusikaltimu ir todėl sudaro tarytum dviejų nusikaltimų
3. Sudėtiniai; visumą.

1. Pavienis tęstinis nusikaltimas: BK numatomi tokie daugėto variantai (formos):

NV susideda iš vienarūšių veikų, kurios laiko atžvilgiu yra kartojamos, esant vieningai 1. Sutaptis;
kaltei ir siekiant vieningo rezultato. a. Idealioji;
Ypatumas tas, kad jis daromas ne ištisai, o susideda iš atskirų veiksmų, kurie kitomis b. Realioji;
aplinkybėmis galėtų sudaryti savarankiškus nusikaltimus, tačiau šiuo atveju tokiais 2. Recidyvas;
nelaikomi, bet sudaro vieno nusikaltimo atskiras grandis. a. Paprastas;
BK 229 str. b. Pavojingas;

317
© A. M.
Ideali ir reali sutaptys
Daugėto institutai.
Nusikaltimų sutaptis yra tuomet, kai vienas asmuo padarė du ar daugiau nusikaltimų,
kurie atitinka kelis BĮ str., ir už juos asmuo nebuvo patrauktas BA. Tačiau visais atvejai
pažeidžiami arba skirtingi objektai, arba tas pats objektas, tačiau iš esmės skirtingais
veiksmais, ir todėl jie negali sudaryti vieno vieningo nusikaltimo.
Idealioji sutaptis – tai atvejis, kai kaltininkas viena veika tuo pačiu metu padaro dvi
NV, numatytas skirtingose BĮ normose.
Esant idealiai sutapčiai veikos kartojasi. Vienu veiksmu realizuojamos bent dviejų NV
sudėtys. Veikos neatitrūkę.
Šiuo atveju kaltininkui dažniausiai skiriama tik viena bausmė, t.y. jis nubaudžiamas už
sunkesnį nusikaltimą.
Idealioji sutaptis teismų praktikoje nėra dažnas reiškinys. Turi būti nevienarūšiai,
skirtingi padariniai, numatyti skirtinguose BK str. (pvz nužudymas susprogdinant
asmenį jo automobilyje)
Įmanoma situacija kai ta pati padaryta veika gali būti kvalifikuojama ne pagal vieną
BK str. Veikos aprašytos tuose str yra apibūdinančios tais pačiais požymiais (pvz
piktnaudžiavimas tarnyba 228 str. Bendroji norma ir kyšininkavimas – specialioji
norma.) specialųjų normų sukūrimo dėka tam tikra veika apibūdinama detaliau,
lengviau tokią veiką teisingai įvertinti pavojingumo aspektu. Tai yra svarbu
realizuojant BT principus kaip bausmės individualizacija, humaniškumą, atsakomybės
diferencijaciją, teisingumą ir pan. Tokiais atvejais pasirenkama specialioji norma.
Reali sutaptis yra sunkesnė ir pavojingesnė negu idealioji.
Yra tada, kai asmuo keliais savarankiškais veiksmais padaro du ar daugiau
nusikaltimų, numatytų skirtinguose BK S dalies str., ir už juos traukiamas BA. Yra
atotrūkis tarp veikų.
Šiuo atveju turi būti neišnykę abiejų veikų juridiniai pagrindai patraukti BA, nei dėl
vieno iš jų nepriimtas apkaltinamasis nuosprendis.
Skirtumai:
- Skirtingi senaties terminų skaičiavimo būdai. Idealiosios atveju senaties
terminai pradžia sutampa, o pabaiga pagal sunkesnį nusikaltimą. Realiosios
atveju gali būti vėl iš naujo skaičiuojamas nuo antrojo nusikaltimo.
- Priklausomai nuo sutarties formos yra taikomi humaniškieji BT institutai.
© A. M.
- Esant idealiajai sutapčiai nusikaltimai būtinai turi būti skirtingi, o esant
realiajai – gali būti ir skirtingi, ir vienarūšiai (pvz. skirtingo sunkumo
vagystės).
- Skirtinga bausmės skyrimo tvarka. BK 63 str. – esant idealiajai sutapčiai
teismai yra įpareigojami taikyti bausmių apėmimo principą (paskiriama už
kiekvieną veiką bausmė, o galutinė bausmė yra griežčiausia iš visų paskirtų).
Realios sutapties atveju taikomas sudėjimo principas (pilnai arba iš dalies)
Normų konkurencija, t.y. ta pati NV yra numatyta, apibūdinta keliuose BK
Specialiosios dalies straipsniuose. Pvz. kyšininkavimas ir piktnaudžiavimas.
Teisiamajam palankesnė situacija, kai teismas konstatuoja idealiąją sutaptį.
Recidyvas
Recidyvas – nuteisto asmens naujas nusikaltimas po nuteisimo.
Bendrasis recidyvas, kai nebežiūrima į NV kategorijas, sudėtis, kaltės formas ir t.t.
Pakartotai padarytai NV.
Recidyvas yra tada, kai asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą. Ir dar nepraėjus
teistumui pakartotinai padaromas dar vienas ar keli tyčiniai nusikaltimai.
Pavojingo recidyvo konstatavimas – teismo teisė, bet ne pareiga.
Recidyvo teisiniai padariniai – bausmės skyrimo taisyklės griežtesnės.
Recidyvisto teistumo terminai kitokie. Pavojingam recidyvistui – 10m.
BK 27 straipsnis. Nusikaltimų recidyvas
1. Nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą,
jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar
daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas.
2. Nusikaltimų recidyvas yra pavojingas, o nusikaltimus padaręs asmuo teismo gali būti
pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu šis asmuo:
1) turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą, padaro naują labai sunkų
nusikaltimą;
2) būdamas recidyvistas, padaro naują labai sunkų nusikaltimą;
3) būdamas recidyvistas, jeigu bent vienas iš sudarančių recidyvą nusikaltimų yra
labai sunkus, padaro naują sunkų nusikaltimą;
4) turėdamas tris teistumus už sunkius nusikaltimus, padaro naują sunkų
nusikaltimą.
318
 3. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį už paskutinį nusikaltimą, atsižvelgęs į
kaltininko asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, į dalyvavimo darant nusikaltimus
pobūdį ir kitas bylos aplinkybes, asmenį gali pripažinti pavojingu recidyvistu.
4. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu, neatsižvelgia į
teistumą už nusikaltimus, kuriuos asmuo padarė būdamas jaunesnis negu aštuoniolika metų,
neatsargius nusikaltimus, nusikaltimus, už kuriuos teistumas yra išnykęs ar panaikintas, taip pat
užsienyje padarytus nusikaltimus, už kuriuos Lietuvos Respublikos baudžiamieji įstatymai
atsakomybės nenumato.
5. Asmens pripažinimas pavojingu recidyvistu netenka galios, kai asmens teistumas
išnyksta arba panaikinamas.
BAUSMĖ
XIX – XX temos
Samprata
Visuomenės gyvenimas yra tiesiog neatskiriamas nuo bausmės. Visais laikotarpiais
nebuvo atsisakyta bausmių, tik sovietiniu laikotarpiu buvo iliuzija, kad nebebus
bausmių.
Kodėl visuomenę domina bausmės institutas? Paliečia pakankami platų asmenų ratą.
Paliečiamos esminės žmonių vertybės. Bausmės intensyviai veikia ir artimuosius, nors
oficialiai ir teigiama atvirkščiai.
BK 41 straipsnis. Bausmė ir jos paskirtis
1. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar
baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui.
2. Bausmės paskirtis:
1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo;
2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį;
3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas;
4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų;
5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
© A. M.
Bausmė – tai prievartos priemonė, valstybės reakcija į padarytą NV. Kyla iš
Konstitucijos, kurioje teigiama, kad baudžiamas gali būti tik įstatymus pažeidęs
asmuo.
Teisingumą pagal K vykdo tik teismas. Ši institucija turi teisę bausti valstybės vardu ir
asmenį paskelbti nusikaltėliu, tik teismas gali švelninti bausmę. Be teismo atskirais
atvejais gali spęsti Seimas ar Prezidentas. Įsiteisėjęs nuosprendis tampa privalomas
visoms institucijoms.
Bausmė sukelia ypatingas teisines pasekmes: teistumas. Ir dar po jo tam tikrą laiką
jaučiami suvaržymai.
Dažniausiai bausmės atliekamos individualiai, tačiau kai kuriai atvejais gali būti
įvykdoma ir kitų asmenų, pvz. baudos sumokėjimas.
Bausmės paskirtis ir tikslai
BK 41 str. 2 d.
1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo;
2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį;
3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas;
4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų;
5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
Bausmė negali tapti keršto instrumentu. Pvz. negalima bausmės vykdyti jau
mirusiam.
Sampratos reikšmė: rodo visuomenės išsivystymą ar atsilikimą. Rodo penitencinę
politiką valstybėje.
Tikslai taikomi visoms bausmėms, kiekviena bausmė turi atitikti šių tikslų visumą. Nei
vienam iš jų negali būti suteikiamas prioritetas, turi būti visuma.
Taip pat tikslai turi būti realūs, įgyvendinami. „Laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų“.
Bausmė turi atitikti socialinę ir ekonominę padėtį valstybėje, tradicijas.
319
Bausmių teorijos:
Šių teorijų yra labai daug, bet bus paminėtos tik svarbiausios, kurios turi įtaką
šiuolaikinei teisei.
● Atpildo teorija: siejama su Kanto ir Hėgelio vardais. Pati seniausia. Rėmėsi
keršto teorija, taliono principu ir atpildo idėja, teologija. Žmogus padaręs
nusikaltimą (kaip ir nuodėmę) privalo ją išpirkti. Sakoma, kad išperkant
nuodėmę turi būti tokia bausmė, kokia yra nuodėmė. Metafizinė – kiekvienas
asmuo yra laisvas rinktis vienokį ar kitokį elgesio variantą, todėl asmuo turi
būti nubaustas už tam tikras veikas, nes žinojo, kad tai netinkama veika.
Asmuo supranta savo elgesį ir pripažįsta įstatymą, kad suvokia bus
nubaustas. „Bausmė yra nusikaltėlio teisė“. Su nusikaltėliu elgiamasi taip,
kaip jis elgėsi su auka. Atpildas siejamas su dieviškuoju pradu, o už nuodėmę
reikia kentėti.
● Galimybės padaryti nusikaltimą atėmimo teorijos : kilusi iš antropologinės BT
mokyklos, teigiama, kad nusikaltimas ir nusikalstamumas yra biologiniai
reiškiniai. Sakoma, kad žmonės darantys nusikaltimus yra laukiniai.
Asmeninės žmonių savybės, kurios lemia jų polinkį nusikalsti turi būti
neutralizuojamos, o kai negalima neutralizuoti, tuomet jos turi būti
sunaikinamos (kas reiškia ir asmens sunaikinimą). Konstatavus, kad asmuo
turi savybes būdingas nusikaltėliui, tai turėjo lemti vienokių ar kitokių
poveikio priemonių parinkimą baudimui. Mechanikų ir pagalbinių poveikio
priemonių buvimas. Mūsų kodekso pvz. 41 str.
Tvirtinama, kad nusikalstamumą galima sumažinti bet ne likviduoti. Bandoma
paaiškinti nusikalstamumo priežastis. Ne tik atskleidžiamos nusikalstamumo
priežastys bet tuo pačiu ir siūlomos priemonės spręsti recidyvo problemą.
Per siauras nusikalstamumo sąrašo veiksnių ir priežasčių supratimas pvz.
atmetami soc faktoriai. Savybės naikinamos pačiomis žiauriausiomis
priemonėmis pvz. kastracija, žudymas. Nedemokratinės priemonės,
nešiuolaikiškos.
● Įbauginimo teorijos: Benthamas. Pagrindinė idėja būtent ir yra įbauginimas
asmenims, kurie daro NV. Turi pasireikšti dviem momentais: tai įstatymų
priėmimu ir tų įstatymų vykdymu. Kai kurios iš jų yra nukreiptos bendrosios
prevencijos tikslų siekimui, o kitos specialiosios prevencijos realizavimui. Pvz.
kai kurie autoriai teigė, kad bausmės turi formuoti tokį pažiūrį, kad nebūtų
norima nusižengti, todėl jos turi būti griežtos. Pasisakoma už mirties
© A. M.
bausmės vykdymą, nes teigiama, kad tai turi didelį įbauginimo poveikį ir tik
esant stipriam įbauginimui asmenys reaguoja.
Naujoji įbauginimo teorija, kai tvirtinama, kad bausmė yra psichologinio
poveikio priemonė. Čia tvirtinama, kad pagrindinis dėmesys turi būti
skinamas griežtiems įstatymams. BĮ turi būti suprantamas ir prieinamas
visiems. Konkretiems nusikaltėliams turi būti tiek fizinė, tiek psichinė
prievarta. Turi būti sukurta tokia kombinacija, kad bausmė sukeltų daugiau
žalos, negu neiškaltimo darymo pasitenkinimas. Psichinė prievarta pasireiškia
įbauginimu einančiu iš paties įstatymo. Tvirtinama, kad bendroji prevencija
yra prioritetinė lyginant su specialiąją. Čia teigiama, kad bausmės turi būti
nukreiptos tik į nusikaltėlius, tik jiems vykdomos bausmės, o asmuo patyręs
bausmę, būtų atgrasytas nuo NV ateityje. Dideli įgaliojimai suteikiami
teismams, sakoma, kad įstaigos turėtų nustatyti bausmes ir parikti pačias
efektyviausias. Šios teorijos elementų daug ir dabartinėje Lietuvos BT.
Gąsdinti yra geriau, negu tik automatiškai bausti. Tačiau efektas nėra
garantuotas, nes bausmių griežtinimas nebūtinai reiškia mažesnį
nusikalstamumo lygį.
● Pataisymo ir reabilitacijos teorijos : Ancelis. Pataisymo teorija paaiškina
asmeniui taikomos bausmės pobūdį, kad jis turi būti pataisomas. Tuo tarpu
reabilitacijos teorijos kalba apie resocializaciją ir asmens grįžimą į visuomenę.
Bausmė skirta ne blogio išnaikinimui, bet nusikaltėlio pataisymui. Kiekvienas
žmogus ir nusikaltėlis nėra praradęs savo orumo, todėl kiekvienas gali
reikalauti, kad jam būtų suteikta galimybė reabilituotis ir grįžti į visuomenę.
Valstybė turi atsižvengti į šį norą ir suteikti asmeniui galimybes taisytis. Reikia
atskirti įgudusius nusikaltėlius nuo ne. Buvo tvirtinama, kad konkrečios
bausmės nereikalingos, o turi būti naikinamos antisocialinės savybės. Gydomi
turi būti atsižvelgiant į asmenines savybes. Kalėjimai turėjo būti keičiami
specialiomis ligoninėmis, kur pirmiausia veikiama psichinėmis priemonėmis,
o nepataisomi šitaip turi būti izoliuoti. Bausmė kaip institutas neatmetama,
bet turi būti ir poveikio priemonės, tokiomis kaip mokymas, gydymas ir pan.
Visų šių teorijų pagrindinės mintys yra arba išlikę, arba įtvirtintos BĮ.
BAUSMIŲ SISTEMA, RŪŠYS
BK 42 straipsnis. Bausmių rūšys
1. Padariusiam nusikaltimą asmeniui gali būti skiriamos šios bausmės:
320
1) viešieji darbai; Bausmių sistema padeda orientuotis skiriant bausmę, kuri turi būti tam tikro
2) bauda; sunkumo. Taip pat svarbu švelninant, griežtinant bausmes.

3) laisvės apribojimas; Raida: 1919 m. Baudžiamasis statutas. 1926 m. Rusijos federacijos BK. Jame buvo 17
4) areštas; bausmių rūšių. Dominavo laisvės atėmimo bausmės. Šiuo metu BK yra numatytos 6
bausmių rūšys.
5) terminuotas laisvės atėmimas;

6) laisvės atėmimas iki gyvos galvos. ● Viešieji darbai

2. Padariusiam baudžiamąjį nusižengimą asmeniui gali būti skiriamos šios bausmės:
1) viešieji darbai;
2) bauda;
3) laisvės apribojimas;
4) areštas.
3. Asmeniui, padariusiam vieną nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, gali būti skiriama tik viena
bausmė.
4. Šio kodekso 63 ir 64 straipsniuose numatytais atvejais gali būti skiriamos dvi bausmės.
5. Jeigu už kelis padarytus nusikaltimus skiriamos daugiau negu dvi skirtingų rūšių bausmės, teismas,
skirdamas galutinę subendrintą bausmę, iš paskirtų bausmių palieka dvi bausmes: vieną iš jų –
griežčiausią, o kitą parenka savo nuožiūra.
6. Padariusiam nusikalstamą veiką asmeniui kartu su bausme, remiantis šio kodekso 67, 68, 68 1, 682,
72, 721, 722 ir 723 straipsniais, gali būti skiriamos viena arba daugiau šių baudžiamojo poveikio
priemonių – uždraudimas naudotis specialia teise, viešųjų teisių atėmimas, teisės dirbti tam tikrą
darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas, turto konfiskavimas, draudimas prisiartinti prie
nukentėjusio asmens, dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, išplėstinis turto
konfiskavimas.
7. Bausmių rūšis juridiniams asmenims ir bausmių skyrimo nepilnamečiams ypatumus nustato šio
kodekso 43 ir 90 straipsniai.
(pakeitimai 2011 metų).
Bausmės konkretizuojamos specialiosios dalies straipsnių normose.
Bausmės straipsnyje išdėstytos pagal sunkumą, nuo lengviausios iki sunkiausios.
Šita bausmių sistema privaloma ir taikytojams, ir įstatymų leidėjui.
Pati lengviausia bausmė anot įstatymų leidėjo, jei gali būti skiriami tik tokiu atveju,
jeigu sutinka teisiamasis.
Dirbama neatlygintinai visuomenės naudai.
Ši bausmė skiriama tik tais atvejais, kai tokia galimybė yra numatoma BK S dalyje
numatytais atvejais. Taip pat tais atvejais, kai tenka realizuoti teisingumo principo
realizavimą, jeigu visos kitos bausmės teismo nuomone yra netinkamos. (remiantis
BK 54 str. 3 d.). taip pat esant BK 62 str., kai teismas turi galimybę skirti švelnesnę
bausmę negu numatyta sankcijoje.
Gali būti skiriami nuo 1 mėn. iki 1 metų. Teismas gali nustatyti valandas, t.y. nuo 10
iki 40 val. per mėnesį. Max gali būti skiriama 480 val. nepilnamečiai dvigubai mažiau,
max 240 val.
Vykdymą turi užtikrinti Pataisos inspekcija.
Turi būti nuteistojo raštiškas sutikimas. Kartais dėl objektyvių priežasčių tokia
bausmė negali būti vykdoma, pvz. nėštumas, neįgalumas, senatvė. Tačiau vėl tapus
pakankamai pajėgiu gali būti atnaujinama. Bet jeigu konstatuojama, kad priežastys
nėra objektyvios (pvz. vengimas), tuomet gali būti skiriama bauda arba areštas.
Darbai turi nežeminti nuteistojo asmens garbės ir orumo.
BK 46 straipsnis. Viešieji darbai
1. Viešuosius darbus teismas skiria šio kodekso specialiojoje dalyje numatytais atvejais.
Viešieji darbai vykdomi tik tuo atveju, jeigu nuteistasis sutinka.
2. Viešieji darbai skiriami nuo vieno mėnesio iki vienerių metų. Bausmės terminas
skaičiuojamas mėnesiais. Asmuo, nuteistas atlikti viešuosius darbus, įpareigojamas per teismo
paskirtą laiką neatlygintinai dirbti nuo 10 iki 40 valandų per mėnesį visuomenės labui.
3. Viešųjų darbų atlikimo laikas bei darbo valandų skaičius straipsnio sankcijoje
nenurodomas. Tai nustato teismas, skirdamas bausmę, tačiau šis laikas negali būti ilgesnis nei 480
valandų, kai bausmė skiriama už nusikaltimą, ir 240 valandų, kai bausmė skiriama už baudžiamąjį
nusižengimą.

321
© A. M.
 4. Darbą nuteistajam parenka bausmę vykdanti institucija kartu su savivaldybių
vykdomosiomis institucijomis.
5. Jeigu dėl objektyvių priežasčių asmuo negali atlikti pagal šį straipsnį jam paskirtų
viešųjų darbų, teismas gali atleisti jį nuo šios bausmės vietoj jos paskirdamas šio kodekso IX skyriuje
numatytą baudžiamojo poveikio priemonę.
6. Jeigu asmuo dėl pateisinamų priežasčių per teismo paskirtą laiką neišdirbo paskirtų
viešųjų darbų valandų, teismas gali pratęsti viešųjų darbų laiką, kol šis asmuo išdirbs paskirtas
valandas.
7. Jeigu asmuo vengia atlikti viešuosius darbus, bausmę vykdanti institucija įspėja
nuteistąjį dėl galimų teisinių pasekmių. Jeigu asmuo ir po įspėjimo vengia atlikti viešųjų darbų
bausmę, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali pakeisti viešuosius darbus bauda arba
areštu. Viešieji darbai keičiami bauda arba areštu pagal šio kodekso 47, 49 ir 65 straipsniuose
nustatytas taisykles.
8. Jeigu asmuo po nuosprendžio įsiteisėjimo nesutinka atlikti viešuosius darbus, teismas
bausmę vykdančios institucijos teikimu pakeičia viešuosius darbus bauda arba areštu pagal šio
kodekso 47, 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles.
Baudos dydis sankcijoje nenumatomas. O jeigu nepajėgus sumokėti, tuomet teismas
keičia kita bausme. Pvz. areštu. 1MGL prilyginamas 6 viešųjų darbų valandoms (sakė
mažiau negu profesoriaus darbo diena ;D).
Jeigu bauda skiriama JA, ji negali būti keičiama nei areštu, nei viešaisiais darbais.
FA dažnai taikoma malonė, kai vertinama sveikatos būklė, šeimos padėtis ir t.t.
tuomet gali būti mažinama bauda arba atleidžiama.
Praktikoje bauda skiriama gana dažnai, apie trečdaliu atvejų.
BK 47 straipsnis. Bauda
1. Bauda yra piniginė bausmė, teismo skiriama šio kodekso specialiojoje dalyje numatytais
atvejais.
2. Bauda skaičiuojama minimalaus gyvenimo lygio (MGL) dydžiais. Minimali bauda yra
vieno MGL dydžio.
3. Nustatoma bauda:
1) už baudžiamąjį nusižengimą – iki 50 MGL dydžio;

2) už nesunkų nusikaltimą – iki 500 MGL dydžio;

● Bauda
Esmę sudaro tai, kad nuteistasis įpareigojamas sumokėti tam tikrą pinigų sumą 3) už apysunkį nusikaltimą – iki 1 000 MGL dydžio;
valstybės naudai. 4) už sunkų nusikaltimą – iki 1 500 MGL dydžio;
Sena priemonė, buvo jau ir Statutuose.
5) už neatsargų nusikaltimą – iki 75 MGL dydžio.
Gali būti baudžiami ir JA.
Taip pat tokiam asmeniui teistumas atsiranda. 4. Juridiniam asmeniui nustatoma iki 50000 MGL dydžio bauda.
Skiriama tuomet, kai yra numatyta sankcijoje BK S dalies straipsnyje. Taip pat kai
5. Baudos dydis už padarytą nusikalstamą veiką straipsnio sankcijoje nenurodomas. Jį
nenumatyta, bet teismas taip nusprendžia dėl lengvinančių aplinkybei ar dėl nustato teismas, skirdamas bausmę.
teisingumo principo reikalavimo.
MGL – minimalus gyvenimo lygio dydis. MGL dydis keičiasi, todėl gali vykstant teismo 6. Jeigu asmuo neturi lėšų sumokėti teismo paskirtą baudą, teismas, vadovaudamasis šio
kodekso 65 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, nuteistojo sutikimu šią bausmę gali pakeisti
procesui tas dydis pasikeisti. viešaisiais darbais.
MGL pagal įstatymų leidėją: tai šeimos mėn. pajamų suma, kuri garantuoja kiekvieno
šeimos nario minimalius poreikius ir t.t. Šiuo metu 130Lt. 7. Jeigu asmuo vengia savu noru sumokėti baudą ir nėra galimybių ją išieškoti, teismas gali
pakeisti baudą areštu. Keisdamas baudą areštu, teismas vadovaujasi šio kodekso 65 straipsnyje
Minimaliausia numatyta bauda 1 MGL. Tačiau Prapiestis mano, kad tai juokinga, nes
nustatytomis taisyklėmis.
neatitinka valstybės skiriamo laiko ir išlaidų, todėl nelogiška, bet įstatyme yra taip...
Nepilnamečiui bauda gali būti tik tokiu atveju, jeigu jis dirba arba turi savo turto, iki
50MGL. ● Laivės apribojimas
Įstatyme numatyta kaip vidutinio sunkumo bausmė.
Terminuotas, nes laisvės apribojimas yra skiriamas tam tikram laikui.

322
© A. M.
Skiriamas tik tais atvejais, kai numatyta sankcijoje. Taip pat teismo prerogatyva keisti
pagal lengvinančias aplinkybes ir teisingumo principą.
Skiriamas nuo 3 mėn. iki 2 metų.
Pataisos inspekcija užtikrina vykdymą.
Jeigu objektyvios priežastys, dėl kurių asmuo negali vykdyti laisvės apribojimų, tai gali
būti keičiama kita bausme, pvz. įmokėjimu į nukentėjusiųjų fondą. Jeigu vengia atlikti
bausmę, tuomet pataisos inspekcija kreipiasi į teismą ir asmuo yra uždaromas į
areštinę, t.y. bausmė keičiama areštu.
Paskatinimai: gali būti prieš terminą panaikinta paskirta nuobauda (papeikimas ar
griežtas papeikimas).
Kaip dažnai taikomas? 2007 m. 1500 asmenų. 2011 m. pustrečio tūkstančio.
BK 48 straipsnis. Laisvės apribojimas
1. Laisvės apribojimo bausmę teismas skiria šio kodekso specialiojoje dalyje numatytais
atvejais.
2. Laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų. Bausmės
terminas skaičiuojamas metais ir mėnesiais.
3. Asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo:
1) be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;
2) vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų;
3) nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.
4. Asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, teismas gali nustatyti vieną ar
kelis draudimus bei įpareigojimus.
5. Teismas gali uždrausti:
1) lankytis tam tikrose vietose;
2) bendrauti su tam tikrais asmenimis ar asmenų grupėmis;
3) turėti, naudoti, įgyti, saugoti pačiam ar perduoti saugoti kitiems asmenims tam tikrus
daiktus.
6. Teismas gali įpareigoti:
1) tam tikru laiku būti namuose;
2) atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ar jos dalį arba tokią žalą pašalinti savo
darbu;
© A. M.
3) pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, mokytis;
4) gydytis nuo alkoholizmo, narkomanijos, toksikomanijos ar venerinės ligos, kai
nuteistasis sutinka;
5) neatlygintinai išdirbti iki 200 valandų per teismo nustatytą, bet ne ilgesnį kaip laisvės
apribojimo laiką sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose,
kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
7. Teismas vietoj šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nurodytų draudimų ar įpareigojimų asmeniui
jo ar kitų baudžiamojo proceso dalyvių prašymu gali paskirti kitus baudžiamajame įstatyme
nenumatytus draudimus ar įpareigojimus, jeigu, teismo nuomone, tai darytų teigiamą įtaką jo
elgesiui.
8. Teismo nustatytų nuteistajam draudimų ir apribojimų skaičius nenustatomas, tačiau jie
turi būti suderinami.
9. Jeigu nuteistasis dėl objektyvių priežasčių negali įvykdyti nustatytų įpareigojimų,
teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali atleisti jį nuo bausmės vietoj jos paskirdamas šio
kodekso IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę.
10. Jeigu asmuo vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, ši bausmė jam keičiama areštu
pagal šio kodekso 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles.
● Areštas
Trumpalaikis laisvės atėmimas, kuris yra atliekamas areštinėje. Asmuo izoliuojamas
nuo visuomenės ir laikomas tam skirtose patalpose. Tai max bausmė, kuri gali būti
skiriama už baudž. nusižengimus ir nesunkius nusikaltimus.
Galima atlikti savo mieste, nebūtina keliauti į vieną iš 5 įkalinimo įstaigų Lietuvoje.
Areštas skiriamas tik tokiu atveju, kai jis yra numatytas sankcijoje.
Minimali riba yra neperžengiama, t.y. ji negali būti mažinama.
Nepilnamečiai nuo 5 iki 45 parų.
Sankcijoje parų terminas nenumatytas, tai nustato teismas.
Gali būti atliekamas poilsio, švenčių dienomis, atostogų metu.
„Populiariausios ekskursijos Vilniuje – į Lukiškes“ :D
BK 49 straipsnis. Areštas
1. Areštą teismas skiria šio kodekso specialiojoje dalyje numatytais atvejais.
2. Areštas yra trumpalaikis laisvės atėmimas, atliekamas areštinėje. Arešto terminas
skaičiuojamas paromis.
323
 3. Už nusikaltimą nustatoma nuo penkiolikos iki devyniasdešimties parų arešto, už padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Laisvės atėmimo bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas
baudžiamąjį nusižengimą – nuo dešimties iki keturiasdešimt penkių parų arešto. nustato Bausmių vykdymo kodeksas.

4. Arešto laikas už nusikalstamą veiką straipsnio sankcijoje nenurodomas. Jį nustato

teismas, skirdamas bausmę.
● Neterminuotas laivės atėmimas (iki gyvos galvos)
5. Jeigu paskirta iki keturiasdešimt penkių parų arešto, teismas gali nustatyti atlikti jį Atvejai, kada skiriama, numatyti BK S dalyje. 11 straipsnių, pagal kuriuos skiriama.
poilsio dienomis. Jeigu asmuo pažeidžia šią arešto atlikimo tvarką, ją teismas savo sprendimu gali Beveik visais atvejais atliekama Lukiškėse.
pakeisti įprastine arešto atlikimo tvarka.
BK 51 straipsnis. Laisvės atėmimas iki gyvos galvos
6. Areštas neskiriamas nėščioms moterims ir gali būti neskiriamas asmenims, auginantiems
vaiką iki trejų metų, atsižvelgiant į vaiko interesus. 1. Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę teismas skiria šio kodekso specialiojoje dalyje
numatytais atvejais.

● Terminuotas laisvės atėmimas 2. Jeigu baudžiamasis įstatymas numato galimybę švelninti laisvės atėmimo iki gyvos
Asmuo tam tikram laikui izoliuojamas nuo visuomenės tam tikroje įkalinimo įstaigoje. galvos bausmę, sušvelnintos laisvės atėmimo bausmės terminas negali būti trumpesnis negu
dvidešimt penkeri metai.
Gali būti atliekama atvirose kolonijose, kur pakankamai laisvas rėžimas, pataisos
namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimas, laisvės atėmimo vietų gydymo 3. Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę nuteistieji atlieka kalėjime. Pirmuosius dešimt
įstaigos. metų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės atlikę nuteistieji įstatymų nustatytais atvejais ir
tvarka gali būti perkelti į pataisos namus. Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės atlikimo tvarką
Tik nusikaltimą padariusiam gali būti skiriama šita bausmė. ir sąlygas nustato Bausmių vykdymo kodeksas.
Trumpiausias terminas 3 mėn. ši minimali riba negali būti peržengta. Max terminas
20 metų. Tačiau jeigu skiriama už kelias NV, tai max laisvės atėmimo bausmė gali būti Bausmių sistema JA:
25 metai. Nepilnamečiams negali viršyti 10 metų. Bauda skiriama iki 50000MGL.
Paskyrus laisvės atėmimo bausmę teismas turi galimybę atidėti bausmės vykdymą.
Tai vienintelis atvejis, kada gali būti bausmės vykdymas atidėtas.
BK 43 straipsnis. Bausmių rūšys juridiniams asmenims
Gali būti paskirta bausmę atlikti kalėjime visą arba dalį jos.
Lietuva turi 15 įkalinimo įstaigų, iš kurių 1 skirta nepilnamečiams. 1. Juridiniam asmeniui už padarytą nusikalstamą veiką gali būti skiriamos šios bausmės:
Paskutiniais metais šį bausmė taikoma kas antram nuteistajam.
1) bauda;
Vidutinė bausmė 5 metai 9 mėn. 7 dienos.
2) juridinio asmens veiklos apribojimas;
BK 50 straipsnis. Terminuotas laisvės atėmimas
3) juridinio asmens likvidavimas.
1. Terminuotą laisvės atėmimą teismas skiria šio kodekso specialiojoje dalyje numatytais
2. Teismas, paskyręs bausmę juridiniam asmeniui, gali nutarti paskelbti šį nuosprendį per
atvejais. Bausmės terminas skaičiuojamas metais, mėnesiais ir dienomis.
visuomenės informavimo priemones.
2. Terminuoto laisvės atėmimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki
3. Juridiniam asmeniui už vieną nusikalstamą veiką gali būti skiriama tik viena bausmė.
dvidešimties metų. Jeigu skiriama bausmė pagal šio kodekso 64 straipsnį, kai neatlikus bausmės
padaromas naujas nusikaltimas, gali būti paskirta iki dvidešimt penkerių metų laisvės atėmimo 4. Juridiniams asmenims skiriamos bausmės šio kodekso specialiosios dalies straipsnių
bausmė. sankcijose nenurodomos. Teismas, skirdamas bausmę juridiniam asmeniui, vadovaujasi šio straipsnio
1 dalyje nustatytu bausmių sąrašu.
3. Laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirose kolonijose, pataisos namuose ir
kalėjimuose. Bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę,

324
© A. M.
 BK 52 straipsnis. Juridinio asmens veiklos apribojimas 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį;

1. Teismas, skirdamas juridinio asmens veiklos apribojimo bausmę, uždraudžia juridiniam
asmeniui verstis tam tikra veikla ar įpareigoja uždaryti tam tikrą juridinio asmens padalinį.
2. Juridinio asmens veikla gali būti apribota nuo vienerių iki penkerių metų. Šios bausmės
terminas skaičiuojamas metais ir mėnesiais.
7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
3. Jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų
teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti
švelnesnę bausmę.

BK 53 straipsnis. Juridinio asmens likvidavimas

Teismas, skirdamas juridinio asmens likvidavimo bausmę, įpareigoja juridinį asmenį per teismo nustatytą
terminą nutraukti visą ūkinę, komercinę, finansinę ar profesinę veiklą ir uždaryti visus juridinio asmens
padalinius.
BAUSMĖS SKYRIMAS
XXI tema
Ikiteisminio ir teisminio tyrimo rezultatas. Baigiamoji proceso stadija.
Skiriant bausmę turi būti patikrinama, ar yra pagrindai, ar pagrįstai patrauktas, ar
atitinka subjekto požymius ir pan. Tik įsitikinus, kad yra visa šių reikalavimų visuma,
tuomet yra taikoma 54 str. 2 d. ir skiriama bausmė.
3 dalyje įtvirtinamas teisingumo principo laikymosi reikalavimas. komentare rašoma,
kad suteikiama teisingumo principo viršenybė, tačiau tai neteisinga, nes pagal KT
nutarimus nei vienas principas negali būti viršesnis už kitą, jie visi yra lygiaverčiai.
Užbaigia baudžiamąjį procesą byloje.
BK 54 straipsnis. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai
1. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio
atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies
nuostatų.
2. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į:
Str. 2 dalis jau konkretizuoja bausmės skyrimą.
Dabar galiojantis BK skirtingai negu prieš tai galiojęs nebereikalauja, kad teismas
atsižvelgtų į padarytos NV pobūdį ir laipsnį. Pagal pobūdį išdėliota Spec dalyje. Taip
pat pobūdis lemia ir sankcijos struktūrą ir skyrimą. Todėl galima daryti išvadą, kad
pobūdis pirmiausia svarbus įstatymų leidėjui, nes pagal jį veikos reglamentuojamos
BK.
Taikomos atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės numatytos BK 59 str.,
60 str.
61 str. numatytas bausmės skyrimas, kai yra lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių.
Lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės vienos kitų nepanaikina.
Kvalifikuojant ir skiriant bausmę svarbus ir pavojingumo laipsnį. Atsižvelgiama į bylos
aplinkybių visumą sprendžiant šį klausimą.
Dėl kaltės formos ir rūšies: praktikoje pakankamai sudėtingas klausimas. Tyčios arba
neatsargumo konstatavimas svarbus sprendžiant dėl veikos pavojingumo.
Atsižvelgiant į žmogaus asmenybę, tai negali dominuoti kitų pagrindų atžvilgiu, jie
negali būti menkinami, nes visi yra lygiaverčiai.
Gailėjimasis tuomet, kai NV padaręs asmuo atlieka teigiamus veiksmus, pvz.
nuoširdžiai atsiprašo ir pan.

1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; Kalbant apie JA turi būti atsižvelgiama į 54 str. numatytas bendrąsias nuostatas.
Komentare yra išskiriamas vienas dominuojantis teisingumo principas, tačiau pagal
2) kaltės formą ir rūšį;
KT negali būti nei vieno principo viršenybės ir jie visi yra lygiaverčiai. Teisingumo
3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; principas reglamentuotas 54str. 3 dalyje. Jį taiko teismas, tačiau tai yra išimtinė teisė,
4) nusikalstamos veikos stadiją; kuri taikoma tik esant išimtinėms aplinkybėms.

5) kaltininko asmenybę; 2007 m. birželio 28 d. apžvalga.

325
© A. M.

Teismas atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes už kiekvieną NV gali paskirti
švelnesnę negu numatyta įstatyme bausmę. T.y. švelnesnę negu numatyta įstatyme
pati žemiausia bausmė. Čia teismas yra apribotas minimaliu šios bausmės dydžiu,
pvz. laisvės atėmimo atveju ne mažiau kaip 3 mėn. Tačiau teismas gali paskirti kitos
rūšies bausmę. Švelnesnis bausmės skyrimas reglamentuotas 62 str.
BK 62 straipsnis. Švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimas
1. Teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali
paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats
savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo
ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba
pašalino padarytą turtinę žalą.
2. Teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką
paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių
aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir:
1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos
prižiūrėti, arba
2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės
nebūtų kam prižiūrėti, arba
3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba
4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką,
arba
5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba
6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo
reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar
ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas.
3. Kai yra šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos sąlygos, teismas gali:
1) paskirti mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką
numatyta mažiausia bausmė, arba
2) paskirti mažesnę bausmę, negu nustatyta šio kodekso 56 straipsnio 2 dalyje, arba
3) paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą
nusikalstamą veiką.
© A. M.
4. Teismas taip pat gali pagal šio straipsnio 3 dalį paskirti švelnesnę, negu įstatymo
numatyta, bausmę asmeniui, dalyvavusiam tyčia nužudant, jeigu jis prisipažino dėl visų savo
padarytų nusikalstamų veikų ir aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo
susivienijimo narių padarytą tyčinį nužudymą, ir:
1) nužudymas padarytas dėl grasinimo ar prievartos arba
2) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo nužudant buvo antraeilis, arba
3) veika nutrūko rengiantis nužudyti ar kėsinantis nužudyti.
Norint taikyti 1 d. turi būti visos jame išvardytos sąlygos.
Iš 2 dalyje numatytų aplinkybių gali pakakti ir vienos. Visumos nėra reikalaujama. 2d.
2p. taikoma ir vienam vaikui, nebūtinai turi būti daugiau.
Teismas turi diskreciją taikyti bausmės švelninimą, bet ne pareigą tai daryti.
Bausmių skyrimas esant nuosprendžių ir NV sutapčiai
Esant NV sutapčiai, nesvarbu realiai ar idealiai, teismas nustato taisykles, kaip turi
būti skiriama bausmė.
Kad būtų galima konstatuoti turi būti:
1. Asmuo padarė ne mažiau kaip 2 NV;
2. Visos veikos padarytos iki nuosprendžio priėmimo;
3. Nepasibaigę patraukimo BA senaties terminai;
Kiekviena NV yra vertinama remiantis visų pirma 54 str. taisyklėmis. Tokiu būdu
įtvirtinamas bausmės neišvengiamumo principas, kad už kiekvieną veiką būtų
paskirta bausmė.
Bausmių sudėjimo principas arba apėmimo principas. apėmimo principas reiškia, kad
pačia griežčiausią bausmę už NV apimamos kitos bausmės. Taikant sudėjimo principą
už kiekvieną veiką paskirtos bausmės proporcingai sudedamos. Šiuo metu apėmimo
principo taikymas yra ribotas, taikymo atvejai numatyti 63 str. 5 d.
Idealioji sutaptis, kai kelių NV sudėtys realizuojamos viena veika, kuri apima viską.
Bausmės vidurkis dažnai vadinamas bausmės mediana.
Tipine bausmė yra laikomas vidurkis.
326
 BK 55 straipsnis. Bausmės skyrimas asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar
apysunkį tyčinį nusikaltimą
Asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas
paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę,
teismas privalo motyvuoti savo sprendimą.
BK 56 straipsnis. Bausmės skyrimas recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą
1. Recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo
bausmę.
2. Pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio
sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė. Kitokia
bausmė pavojingam recidyvistui gali būti skiriama tik šio kodekso 62 straipsnyje numatytais
pagrindais.
BK 57 straipsnis. Bausmės skyrimas už rengimąsi ir pasikėsinimą padaryti
nusikalstamą veiką
1. Bausmė už rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą skiriama
bendra tvarka, atsižvelgiant į kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą, į tai, kiek nusikalstamas
ketinimas įgyvendintas, ir į priežastis, dėl kurių nusikalstama veika nebuvo baigta.
2. Už rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką remiantis šio kodekso 62 straipsniu gali būti
paskirta švelnesnė negu už pabaigtą nusikalstamą veiką numatyta bausmė.
BK 58 straipsnis. Bausmės skyrimas nusikalstamos veikos bendrininkams
1. Bausmė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo bendrininkams skiriama bendra
tvarka, atsižvelgiant į asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą,
vaidmenį ir pobūdį.
2. Organizuotos grupės nariams už nusikaltimo padarymą paprastai skiriama griežtesnė
bausmė negu bendrininkų grupės nariams.
BK 59 straipsnis. Atsakomybę lengvinančios aplinkybės
1. Atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra šios:
1) kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais
išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių;
© A. M.
2) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai
gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis;
3) kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą;
4) nusikalstama veika padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko
padėties;
5) veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina
baudžiamosios atsakomybės;
6) veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys;
7) veika padaryta nukentėjusio asmens, kurio būklė beviltiška, prašymu;
8) veika padaryta pažeidžiant nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo
reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar
ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas;
9) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato
atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą;
10) veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens
veiksmai;
11) veiką padarė ribotai pakaltinamas asmuo;
12) veiką padarė prieš jo valią nugirdytas ar apsvaigintas asmuo;
13) nepavykęs savanoriškas atsisakymas padaryti nusikalstamą veiką.
2. Teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio
1 dalyje nenurodytas aplinkybes.
3. Skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę lengvinančią aplinkybę,
kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis.
BK 60 straipsnis. Atsakomybę sunkinančios aplinkybės
1. Atsakomybę sunkinančios aplinkybės yra šios:
1) veiką padarė bendrininkų grupė. Teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant
nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, gali nepripažinti šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia;
2) veiką padarė organizuota grupė;
3) veika padaryta dėl chuliganiškų ar savanaudiškų paskatų;
4) veika padaryta kankinant nukentėjusį asmenį ar tyčiojantis iš jo;
5) veika padaryta mažamečiui;
6) veika padaryta asmeniui, kuris dėl ligos, neįgalumo, senatvės ar kitų priežasčių buvo bejėgiškos
būklės, be jo prašymo;
7) veika padaryta nėščiai moteriai, kai akivaizdu kad ji nėščia;
8) veika padaryta pasinaudojant visuomenine ar kito asmens nelaime;
327
9) veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių
medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui;
10) veika padaryta visuotinai pavojingu būdu arba naudojant sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas arba
Sudedant bausmes galimos situacijos, kai už skirtingų rūšių bausmes, teismas
šaunamuosius ginklus; kaltininkui paskiria skirtingas bausmes. Tuomet jos gali būti keičiamos viena į kitą,
11) dėl padarytos veikos atsirado sunkių padarinių; keičiama į sunkiausią bausmę, kuri yra iš numatytų paskirti teismo.
12) veika padaryta siekiant išreikšti neapykantą asmenų grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl
amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės BK 65 straipsnis. Bausmių sudėjimo ir keitimo taisyklės
padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.
1. Paskirtos bausmės sudedamos, taip pat vienos bausmės keičiamos kitomis bausmėmis
2. Skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri pagal šias taisykles:
įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis.
1) viena laisvės atėmimo diena prilyginama:

a) vienai arešto parai (1:1);

BK 61 straipsnis. Bausmės skyrimas, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar)
sunkinančių aplinkybių b) dviem laisvės apribojimo dienoms (1:2);

1. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę 2) viena arešto para prilyginama:
lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir
atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. a) dviejų MGL dydžio baudai (1:2);

2. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias b) šešioms viešųjų darbų valandoms (1:6);
aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas
c) dviem laisvės apribojimo dienoms (1:2);
aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės
dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. 3) viena laisvės apribojimo diena prilyginama:
3. Nustatant įstatyme numatytos bausmės vidurkį, sudedamas minimalus ir maksimalus a) trims viešųjų darbų valandoms (1:3);
straipsnio sankcijoje numatytas bausmės dydis ir gautas rezultatas padalijamas pusiau. Jeigu
straipsnio sankcijoje minimalus bausmės dydis už padarytą nusikalstamą veiką nenurodytas, b) vieno MGL dydžio baudai (1:1);
nustatant bausmės vidurkį, vadovaujamasi tos rūšies bausmės minimaliu dydžiu.
4) vieno MGL dydžio bauda prilyginama šešioms viešųjų darbų valandoms.
4. Jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai
2. Teismas, subendrindamas bausmes šio kodekso 63 ir 64 straipsniuose numatytais
padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne
atvejais, švelnesnę bausmę keičia griežtesne bausme. Bauda nekeičiama ir skiriama kartu su kita
didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės
bausme. Draudžiamas dvigubas bausmių keitimas.
atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

5. Ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės
atėmimo bausmę teismas gali skirti asmeniui, dalyvavusiam tyčia nužudant, jeigu jis prisipažino dėl Atskirais atvejais asmeniui gali būti paskiriamos ir dvi skirtingos bausmės, kurios
visų savo padarytų nusikalstamų veikų ir aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar atliekamos savarankiškai.
nusikalstamo susivienijimo narių padarytą tyčinį nužudymą.
Jeigu būna bausmė jau atlieka ir teismas nubaudžia už dar vieną NV, tuomet tas
6. Šio straipsnio 5 dalis netaikoma tyčinio nužudymo, organizuotos grupės ar nusikalstamo laikotarpis, už kurį jau yra nubausta įskaitomas, kai veikos sudedamos.
susivienijimo organizatoriui ar vadovui.
Gali būti sutaptys, kai asmuo teisiamas iš karto už kelias NV. Tuomet skiriamos
bausmės už kiekvieną iš jų ir tik tuomet veikos jau yra subendrinamos pagal sudėjimą
Bausmių sudėjimas
iš dalies arba visišką sudėjimą.
1. Iš dalies
2. Visiškai
328
© A. M.
Dviem skirtingais teismo sprendimais paskirtos skirtingos bausmės taip pat būna
subendrinamos pagal sunkesnę bausmę ir paskiriama galutinė subendrinta bausmė.
Ankstesnis teismo nuosprendis yra neliečiamas, juo paskirta bausmė negali būti
keičiama. Ir bendrinama tik imant jau tuomet subendrintą bausmę kaip vieną
vienetą.
Jeigu bausmės vykdymas atidėtas ir veika padaroma atidėjimo laikotarpiu turi būti
taikomas tik sudėjimo principas. Nuosprendžių sutapties atveju taip pat tik sudėjimo
principas. Manoma, kad tai rodo padidintą nusikaltimo padarymo laipsnį.
Kol neįsiteisėjęs nuosprendis ir kaltininkas vėl padaro NV, tuomet šios taisyklės
netaikomas, bet pabrėžiama, kad tai taip pat yra atvejis, kada skiriama griežtesnė
bausmė ir taikomas sudėjimo principas.
Sutapties atveju galima max 25 metų riba, kai skiriant nesubendrintą laisvės atėmimą
max yra 20 metų.
Taip pat į bausmės laiką įskaitomas kardomojo kalinimo laikas, suėmimą, sulaikymą ir
laivės atėmimo dieną sulyginama 1:1. Psichiatrinės ekspertizės atveju ar kitų
medicininių poveikio priemonių atveju viena diena praleista tokioje įstaigoje taip pat
santykiu 1:1.
BK 63 straipsnis. Bausmės skyrimas už kelias nusikalstamas veikas
1. Jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną
nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę
subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti.
2. Kai bausmės apimamos, griežtesnė bausmė apima švelnesnes ir galutinė subendrinta
bausmė prilygsta griežčiausiai iš paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas bausmei.
3. Kai bausmės visiškai sudedamos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš
padarytų nusikalstamų veikų, pridedamos visos paskirtos švelnesnės bausmės.
4. Kai bausmės iš dalies sudedamos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš
padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedamos švelnesnės bausmės.
5. Bausmių apėmimą teismas taiko, kai:
1) yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis;
2) padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos
skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius;
3) už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės
atėmimas iki gyvos galvos.
© A. M.
6. Jeigu skiriant galutinę bausmę dalis paskirtų bausmių gali būti apimamos, o kitos – tik visiškai ar
iš dalies sudedamos, teismas bausmes bendrina bausmių apėmimo ir sudėjimo būdu. Bausmių
bendrinimo tvarką teismas pasirenka įvertinęs padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą.
7. Kai bausmė skiriama vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi, galutinė subendrinta bausmė
negali viršyti dvidešimties metų laisvės atėmimo, o jeigu skiriama kitos rūšies bausmė, − šio kodekso
nustatyto tos rūšies bausmės maksimalaus dydžio.
8. Negalima skirti tokios subendrintos bausmės rūšies, kuri nebuvo paskirta už atskiras
nusikalstamas veikas.
9. Pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio
priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą
nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš
dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį.
10. Nelaikoma, kad asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę
nusikalstamą veiką.
BK 64 straipsnis. Bausmės skyrimas, kai neatlikus bausmės padaryta nauja
nusikalstama veika
1. Jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba
naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės
vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą,
bausmes subendrina. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti.
2. Kai bausmės visiškai sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama
visa neatliktos bausmės dalis.
3. Kai bausmės iš dalies sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama
neatliktos bausmės dalis. Jeigu neatliktos bausmės dalis yra didesnė, tai prie jos pridedama nauju
nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis.
4. Kai bausmė skiriama vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi, subendrinta bausmė negali
viršyti dvidešimt penkerių metų laisvės atėmimo, o jeigu skiriama kitos rūšies bausmė, − šio kodekso
nustatyto tos rūšies bausmės maksimalaus dydžio.
5. Jeigu už vieną iš padarytų nusikaltimų buvo paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos
bausmė, bausmės subendrinamos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė yra laisvės atėmimas iki
gyvos galvos.
BK 66 straipsnis. Kardomojo kalinimo įskaitymas į paskirtą bausmę
329
 1. Teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas
(suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę.
2. Kardomasis kalinimas (suėmimas) į paskirtą bausmę įskaitomas pagal šio kodekso 65
straipsnio 1 dalies taisykles vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant vienai laisvės
atėmimo ar arešto parai, dviejų MGL dydžio baudai, šešioms viešųjų darbų valandoms, dviem laisvės
apribojimo dienoms.
BAUDŽIAMOJO POVEIKIO PRIEMONĖS
XXII tema
Naujas BT institutas. Jis buvo įtvirtintas, nes atsisakyta senos bausmių sistemos, kai
buvo skiriamos pagrindinės ir papildomos bausmės ko dabar nebėra.
Reglamentuojama BK B dalies IX skyriuje.
Baudžiamojo poveikio priemonės (BPP) turi padėti įgyvendinti bausmės skyrimą.
BPP gali būti skiriamos, tik pilnamečiams, atleistiems nuo BA. Kiti atvejai numatyti
Bausmių skyrimo kodekse.
BK 67 straipsnis. Baudžiamojo poveikio priemonių paskirtis ir rūšys
1. Baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį.
2. Pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI
skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės šio kodekso X skyriuje numatytais
pagrindais, arba lygtinai paleistam iš pataisos įstaigos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo
kodekso XI skyriuje numatytais pagrindais, gali būti skiriamos šios baudžiamojo poveikio priemonės:
1) uždraudimas naudotis specialia teise;
2) viešųjų teisių atėmimas;
3) teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas;
4) turtinės žalos atlyginimas ar pašalinimas;
5) nemokami darbai;
6) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą;
7) turto konfiskavimas;
8) draudimas prisiartinti prie nukentėjusio asmens;
9) dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose;
10) išplėstinis turto konfiskavimas.
3. Uždraudimas naudotis specialia teise, viešųjų teisių atėmimas, teisės dirbti tam tikrą
darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas, turto konfiskavimas, draudimas prisiartinti prie
nukentėjusio asmens, dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, išplėstinis turto
konfiskavimas gali būti skiriami kartu su bausme.
© A. M.
4. Nepilnamečiui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI ar XI skyriuje
numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės šio kodekso X skyriuje numatytais pagrindais, gali
būti skiriamas turto konfiskavimas, išplėstinis turto konfiskavimas.
5. Juridiniam asmeniui gali būti skiriamas turto konfiskavimas, išplėstinis turto
konfiskavimas.
6. Kai skiriamos dvi ar daugiau baudžiamojo poveikio priemonių, atsižvelgiama į jų
suderinamumą ir galimybes taisomai veikti nuteistąjį.
Paskyrus BPP teistumas tokiems asmenims neišlieka.
Galima skirti ne vieną BPP už tą pačią veiką. Čia paliekama teismo nuožiūrai, kokias
BPP skirti ir kiek jų skirti.
Pirmiausia BPP paskirtis yra prevencinė. Kai kurios BPP nustatytos tam, kad būtų
atstatyta nukentėjusiųjų padėtis, pvz. įmoka.
Pvz. atleidus nuo atsakomybės pagal BK 18, 19 str. galima skirti BPP. Tačiau tokiu
atveju efektyvesnės galėtų būti medicininio PP.
BK 68 straipsnis. Uždraudimas naudotis specialia teise
1. Teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro
ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.)
tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką.
2. Teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki trejų metų. Šis
terminas skaičiuojamas metais, mėnesiais ir dienomis.
3. Teismas, uždrausdamas asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, konkrečiai nurodo,
kokia teise ar teisėmis naudotis uždrausta, ir šio draudimo terminą.
4. Uždraudimas naudotis specialia teise, paskirtas kartu su laisvės atėmimu arba areštu,
taikomas visą laisvės atėmimo ar arešto atlikimo laiką ir teismo paskirtą laiką po laisvės atėmimo ar
arešto atlikimo.
Ši poveikio priemonė taikoma gana retai.
Nepainioti su 682 str. su teisę užsiimti tam tikra veika ar darbu. Nes šiuo atveju iš
veikos asmuo realizuoja savo svarbius poreikius pragyvenimui, o 68 str. tai labiau
hobis ar pomėgis, dėl jos netekimo asmeniui neatima pvz. pragyvenimo šaltinio.
Galimas tada, kai nusikalstama veika daryta asmeniui panaudojant savo turimas
teises padaryti NV.
330
Kai praeina nustatytas terminas, kai teisė buvo atimta, tuomet teisė grąžinama
automatiškai. Gali būti atimama 1-3 metams.
BK 681 straipsnis. Viešųjų teisių atėmimas
1. Viešųjų teisių atėmimas yra teisės būti išrinktam ar paskirtam į valstybės ar savivaldybių institucijų ir
įstaigų, įmonių ar nevalstybinių organizacijų renkamas ar skiriamas pareigas atėmimas.
2. Viešųjų teisių atėmimą teismas skiria tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta piktnaudžiaujant
viešosiomis teisėmis.
3. Viešosios teisės gali būti atimtos nuo vienerių iki penkerių metų. Teismas, skirdamas viešųjų teisių
atėmimą, nurodo, kokia teisė atimama, ir konkretų šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą. Šis
terminas skaičiuojamas metais, mėnesiais ir dienomis.
4. Viešųjų teisių atėmimas, paskirtas kartu su laisvės atėmimu arba areštu, taikomas visą laisvės atėmimo
ar arešto atlikimo laiką ir teismo paskirtą laiką po laisvės atėmimo ar arešto atlikimo.
Gali būti atimamos šios teisės, jeigu NV padaroma piktnaudžiaujant šiomis teisėmis
ar pareigomis.
Įstatymų leidėjas nereikalauja, kad BPP skyrimo metu asmuo vis dar būtų tose
pareigose, gali būti ir jau atleistas, bet atimama į ateitį. Skirma 1-5 metų laikotarpiui.
Teismai šios teisės atėmimą taiko retai.
BK 682 straipsnis. Teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas
1. Teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimą teismas skiria tais atvejais, kai
asmuo nusikalstamą veiką padaro darbinės ar profesinės veiklos srityje arba kai teismas, atsižvelgdamas į
padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, padaro išvadą, kad asmeniui negalima palikti teisės dirbti tam
tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla.
2. Teisė dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla gali būti atimama nuo vienerių iki penkerių
metų. Teismas, skirdamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimą, nurodo
šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą. Šis terminas skaičiuojamas metais, mėnesiais ir dienomis.
3. Teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas, paskirtas kartu su laisvės
atėmimu arba areštu, taikomas visą laisvės atėmimo ar arešto atlikimo laiką ir teismo paskirtą laiką po
laisvės atėmimo ar arešto atlikimo.
Ilgą laiką tai buvo laikoma bausme, tačiau dabar tai laikoma BPP.
Iki 5 metų.
Iš esmės čia yra dvi poveikio priemonės – viena atimama galimybė dirbti, kita
atimama galimybė užsiimti tam tikra veika, pvz. uždraudžia dirbti valstybinėje srityje.
Prapiestis mano, kad tai labai griežta poveikio priemonė. Jo nuomone, yra
pakankamas pagrindas tai laikyti bausme, tačiau taip nebėra.
BK 69 straipsnis. Turtinės žalos atlyginimas ar pašalinimas
© A. M.
1. Teismas skiria turtinės žalos atlyginimą ar pašalinimą, kai dėl nusikaltimo ar
baudžiamojo nusižengimo buvo padaryta žalos asmeniui, nuosavybei ar gamtai.
2. Į atlyginamos žalos dydį neįskaičiuojamos sumos, nukentėjusio asmens gautos iš
draudimo ar kitų institucijų patirtai žalai padengti.
3. Žala turi būti atlyginta ar pašalinta per teismo nustatytą terminą.
Du variantai žalai kompensuoti:
- Atlyginimas
- Pašalinimas
Taip pat gali būti kalbama apie žalą padarytą gamtai. Tokiais atvejais taip pat
atlyginama.
Į žalos dydį negali būti įskaitomos tos sumos, kurios jau kompensuotos draudimo
kompanijų.
BK 70 straipsnis. Nemokami darbai
1. Teismas skiria nuo 20 iki 100 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir
rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose. Skirdamas nemokamus
darbus, teismas nustato terminą, per kurį jie turi būti atlikti. Šis terminas negali būti ilgesnis kaip
vieneri metai.
2. Nemokami darbai vykdomi tik tuo atveju, jeigu asmuo sutinka.
Gali būti skiriama vaikų, rūpybos įstaigose darbai ir pan.
Jeigu negali atlikti dėl objektyvių priežasčių, tuomet keičiama į kitą BPP. Jeigu
specialiai vengia galai kilti BA.
BK 71 straipsnis. Įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą
Teismas gali paskirti nuo 5 iki 25 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų
asmenų fondą. Įmoka turi būti sumokėta per teismo nustatytą terminą.
Kad būtų stengiamasi padėti realiai. Kad dar gyvam nukentėjusiajam būtų bent
kažkiek kompensuota žala, pvz. medicininei ar psichologinei pagalbai.
Tokiems asmenims padeda valstybė iš šio fondo.
331
 BK 721 straipsnis. Draudimas prisiartinti prie nukentėjusio asmens
1. Teismas gali skirti draudimą prisiartinti prie nukentėjusio asmens, jei tai būtina siekiant
apsaugoti nukentėjusio asmens teisėtus interesus.
2. Paskyrus draudimą prisiartinti prie nukentėjusio asmens, iki teismo nustatyto termino
pabaigos kaltininkui draudžiama bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiu asmeniu, lankytis
nurodytose vietose, kuriose būna nukentėjęs asmuo.
3. Jei kaltininkas ir nukentėjęs asmuo gyvena vienoje gyvenamojoje patalpoje, paskyrus
draudimą prisiartinti prie nukentėjusio asmens, teismas įpareigoja kaltininką gyventi skyrium iki
teismo nustatyto termino pabaigos arba kol įstatymų nustatyta tvarka bus išspręstas teisės gyventi toje
gyvenamojoje patalpoje suteikimo nukentėjusiam asmeniui arba kaltininkui klausimas.
Jeigu nesilaikoma šio draudimo, gali būti taikomos kitos BPP.
Gali būti nustatoma, kad ne tik prie nukentėjusiojo, bet ir prie jam artimų žmonių.
BK 722 straipsnis. Dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose
Teismas įpareigoja dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose asmenis, padariusius
nusikalstamas veikas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Šis įpareigojimas turi būti įvykdytas per
teismo nustatytą terminą.
Kalbant apie smurtinius nusikaltimus yra atskiras įstatymas, pagal kurį galima prašyti
iš Vyriausybės kompensuoti smurtinę žalą. Iš valstybės biudžeto.
BK 72 straipsnis. Turto konfiskavimas
1. Turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo
turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn.
2. Konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar
rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos
gautas bet kokio pavidalo turtas.
3. Kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais
atvejais.
4. Kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas
konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos veikos padarymą, ar
ne, jeigu:
1) perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims, jis žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti,
kad šis turtas bus naudojamas šio kodekso uždraustai veikai daryti;
2) šis turtas jam buvo perleistas sudarius apsimestinį sandorį;
3) šis turtas jam buvo perleistas kaip kaltininko šeimos nariui ar artimajam giminaičiui;
© A. M.
4) šis turtas jam buvo perleistas kaip juridiniam asmeniui, kurio vadovas, valdymo organo
narys arba dalyviai, valdantys ne mažiau kaip penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų
(pajaus, įnašų ir pan.), yra kaltininkas, jo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai;
5) įgydamas šį turtą, jis arba juridiniame asmenyje vadovaujančias pareigas ėję ir teisę jam
atstovauti, juridinio asmens vardu priimti sprendimus ar kontroliuoti juridinio asmens veiklą turėję
asmenys žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas yra šio kodekso uždraustos veikos įrankis,
priemonė ar rezultatas.
5. Kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo
negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar
kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų
sumą.
6. Teismas, skirdamas turto konfiskavimą, turi nurodyti konfiskuojamus daiktus arba
konfiskuojamo turto vertę pinigais.
BK 723 straipsnis. Išplėstinis turto konfiskavimas
1. Išplėstinis turto konfiskavimas yra kaltininko turto ar jo dalies, neproporcingos
kaltininko teisėtoms pajamoms, paėmimas valstybės nuosavybėn, kai yra pagrindas manyti, kad
turtas gautas nusikalstamu būdu.
2. Išplėstinis turto konfiskavimas taikomas, kai yra visos šios sąlygos:
1) kaltininkas pripažintas padaręs apysunkį, sunkų arba labai sunkų tyčinį nusikaltimą, iš
kurio jis turėjo ar galėjo turėti turtinės naudos;
2) kaltininkas turi šio kodekso uždraustos veikos padarymo metu, po jos padarymo arba per
penkerius metus iki jos padarymo įgyto turto, kurio vertė neatitinka jo teisėtų pajamų, ir šis skirtumas
viršija 250 MGL dydžio sumą, arba per šiame punkte nurodytą laikotarpį kitiems asmenims yra
perleidęs tokio turto;
3) baudžiamojo proceso metu kaltininkas nepagrindžia šio turto įsigijimo teisėtumo.
3. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytas konfiskuotinas turtas, perleistas kitam fiziniam ar
juridiniam asmeniui, iš šio asmens konfiskuojamas, jeigu yra bent vienas iš šių pagrindų:
1) turtas perleistas sudarius apsimestinį sandorį;
2) turtas perleistas kaltininko šeimos nariams arba artimiesiems giminaičiams;
3) turtas perleistas juridiniam asmeniui, kurio vadovas, valdymo organo narys arba
dalyviai, valdantys ne mažiau kaip penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir
pan.), yra kaltininkas, jo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai;
332
 4) asmuo, kuriam perleistas turtas, arba juridiniame asmenyje vadovaujančias pareigas ėję
ir teisę jam atstovauti, juridinio asmens vardu priimti sprendimus ar kontroliuoti juridinio asmens
veiklą turėję asmenys žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas įgytas nusikalstamu būdu ar
neteisėtomis kaltininko lėšomis.
4. Šiame straipsnyje numatytas išplėstinis turto konfiskavimas negali būti taikomas
kaltininko ar trečiųjų asmenų turtui ar jo daliai, iš kurių pagal Lietuvos Respublikos tarptautines
sutartis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, kitų įstatymų nuostatas negali būti
išieškoma.
5. Kai konfiskuotinas visas turtas arba jo dalis yra paslėpta, suvartota, priklauso tretiesiems
asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas
iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 3 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto ar jo dalies
vertę atitinkančią pinigų sumą.
6. Teismas, skirdamas išplėstinį turto konfiskavimą, turi nurodyti konfiskuojamus daiktus
arba konfiskuojamo turto ar jo dalies vertę pinigais.
Gana ilgą laiką tai buvo kaip bausmė. Buvo sąrašas daiktų, kurių negalima
konfiskuoti.
Konfiskavimas galima tik to turto, kuris yra panaudotas nusikalstamoje veikoje.
Tik tada kai yra NV priemonė arba rezultatas.
Taikant išplėstinį turto konfiskavimą įrodinėjimo pareiga atitenka asmeniui, kurio
turtą norima konfiskuoti. Jis turi įrodyti, kad turtą įgijo teisėtai.
Gali būti skiriamas ir nepilnamečiams asmenims, o visi kiti tik pilnamečiams.
BPP skyrimas:
BK 73 straipsnis. Baudžiamojo poveikio priemonių skyrimas
1. Teismas baudžiamojo poveikio priemones skiria laikydamasis šio skyriaus nuostatų.
2. Baudžiamojo poveikio priemonės nesubendrinamos su bausmėmis ir vykdomos atskirai.
BK 74 straipsnis. Baudžiamojo poveikio priemonių nevykdymo teisinės pasekmės
1. Bet kokia teismo paskirta šio kodekso 67 straipsnio 2 dalies 4, 5 ir 6 punktuose numatyta
baudžiamojo poveikio priemonė, kurios asmuo negali įvykdyti dėl pateisinamų priežasčių, jo
prašymu gali būti pakeista kita baudžiamojo poveikio priemone. Jeigu asmuo po teismo sprendimo
įsiteisėjimo nesutinka atlikti nemokamus darbus, teismas baudžiamąją poveikio priemonę vykdančios
institucijos teikimu pakeičia nemokamus darbus kita baudžiamojo poveikio priemone.
2. Asmeniui, kuris vengia įvykdyti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę (išskyrus
turto konfiskavimą), teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali paskirti bausmę pagal šio
© A. M.
kodekso 243 straipsnį. Šiuo atveju nubaudimas neatleidžia nuteistojo nuo pareigos įvykdyti paskirtą
baudžiamojo poveikio priemonę.
Teismas nėra suvaržytas kiek ir kokias BPP skirti. Jis gali paskirti kelias BPP. Jos turi
būti suderintos ir vienos vykdymas neturi paneigti kitų BPP.
Jos nėra sudedamos ir subendrinamos kaip bausmės.
Teisinės BPP pasekmės: tiems , kurie nevykdo BPP gali kilti BA. Jeigu neįmanoma
vykdyti dėl objektyvių, vienos poveikio priemonės keičiamos kitomis.
BPP pagal atskirus savo momentus prilygsta bausmėms, tačiau teistumo nesukuria.
BAUSMĖS VYKDYMO ATIDĖJIMAS IR ATLEIDIMAS NUO BAUSMĖS
XXIII tema
75 str.
92 str. kalba apie bausmės vykdymo atidėjimą nepilnamečiams.
BK 92 straipsnis. Bausmės vykdymo atidėjimas nepilnamečiui
1. Nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus
arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus,
teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali
būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai
bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
2. Atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nepilnamečiui paskiria vieną ar kelias
tarpusavyje suderintas šio kodekso 82 straipsnyje numatytas auklėjamojo poveikio priemones,
išskyrus atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą. Kartu teismas nustato laiką, per kurį nepilnametis
turi įvykdyti auklėjamojo poveikio priemones.
3. Bausmės vykdymo atidėjimo nepilnamečiams vykdymo tvarką ir sąlygas nustato
Lietuvos Respublikos probacijos įstatymas.
BK 75 straipsnis. Bausmės vykdymo atidėjimas
1. Asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius
nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl
neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki
trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas
pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
2. Atidėdamas bausmės vykdymą, teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje
suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas:
333
 1) atsiprašyti nukentėjusio asmens;
2) teikti nukentėjusiam asmeniui pagalbą, kol šis gydosi;
3) gydytis priklausomybės ligas, kai nuteistasis sutinka;
4) auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos;
5) pradėti dirbti arba mokytis, tęsti darbą ar mokslą;
6) dalyvauti elgesio pataisos programoje;
7) neišeiti iš namų tam tikru laiku, jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi;
8) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą
vykdančios institucijos leidimo;
9) nesilankyti tam tikrose vietose arba nebendrauti su tam tikrais asmenimis ar asmenų
grupėmis;
10) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų;
11) neturėti, nenaudoti, neįsigyti tam tikrų daiktų arba neužsiimti tam tikra veikla.
3. Teismas asmeniui jo ar kitų baudžiamojo proceso dalyvių prašymu, taip pat savo
nuožiūra gali paskirti kitas baudžiamajame įstatyme nenumatytas pareigas, kurios, teismo nuomone,
turėtų teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui.
4. Skirdamas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar)
šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas pareigas, teismas nustato laiką, per kurį nuteistasis privalo jas
įvykdyti.
5. Bausmės vykdymo atidėjimo vykdymo tvarką ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikos
probacijos įstatymas.
LAT netgi 2 kartus apžvelgė bausmės atidėjimas. Paskutinis 2008 metų gegužės mėn.
Įstatymų leidėjas nekelia sąlygos, kad NV būtų padaryta pirmą kartą.
Taip pat veika turi būti vertinama 41 str. kontekste, kuris kalba apie bausmės tikslus.
Atidėjimas galimas tiems, kuriems yra paskirta laisvės atėmimo bausmė, bauda arba
areštas (seniau). Šiuo metu susiaurinta iki vienos bausmės, t.y. laisvės atėmimo
atveju gali būti atidėta bausmė.
Kai atidėdamas bausmė vykdymas skiriama baudžiamojo poveikio priemonė ir viena
ar kita pareiga kaltininkui, kurią jis turi realizuoti per bausmės atidėjimo laikotarpį.
Pareiga gali būti pvz. auklėti savo vaikus, atsiprašyti nukentėjusiojo, nevartoti tam
© A. M.
tikrų medžiagų ir pan. Todėl galima sakyti, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra
sąlyginė forma. Nustatomas bandomasis laikotarpis nuo 1 iki 3 metų.
Bausmės vykdymo atidėjimo terminas skaičiuojamas nuo nuosprendžio paskelbimo
dienos, o ne nuo įsiteisėjimo.
Jeigu tuo laikotarpiu padaroma nauja NV, tuomet subendrinama. Taip pat sakoma,
kad tokiam asmeniui vėl galima skirti bausmės vykdymo atidėjimą, bet turi būti
išimtinės aplinkybės.
Taikomas straipsnis dėl atidėjimo tuomet, kai manoma, kad tai bus veiksminga. Taip
pat sprendžiant dėl atidėjimo ypatinga svarba skiriama nusikaltėlio asmenybei.
Atsižvelgiama, kokią reikšmę bausmės turės asmens socialiniams ryšiams, pvz. su
šeima, mokslų baigimo galimybė ir t.t.
Nubaudimo elementų vis dėlto čia tikrai yra: pareigos skyrimas, baudž. poveikio
priemonių skyrimas, kontrolė, bandomasis laikotarpis, ir galiausia jeigu paaiškėja, kad
nesilaiko pareigų, tuomet įspėjama ir jeigu ne mažiau kaip du kartus įspėtas asmuo,
tuomet gali būti sunkinama tokio asmens padėtis ir netgi priimamas sprendimas
panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą.
Institutas taikomas pakankamai dažnai: pilnamečių atveju beveik kas antram, o
nepilnamečiams – kas trečiam.
Atleidimas nuo bausmės
BK 76 straipsnis. Atleidimas nuo bausmės dėl ligos
1. Nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo
nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku.
Šiuo atveju teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, paskiria tokiam asmeniui bausmę ir
atleidžia jį nuo bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą, teismas atsižvelgia į padarytos
nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę ir ligos pobūdį.
2. Asmuo, kuris po nuosprendžio priėmimo suserga sunkia nepagydoma liga, gali būti
atleistas nuo tolesnio bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą, teismas atsižvelgia į padarytos
nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę, jo elgesį bausmės atlikimo metu, ligos pobūdį
ir atliktos bausmės laiką.
3. Asmuo, kuriam po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutrinka
psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, atleidžiamas nuo tolesnio
bausmės atlikimo. Atleisdamas tokį asmenį nuo bausmės, teismas nusprendžia dėl priverčiamųjų
medicinos priemonių skyrimo. Jeigu toks asmuo pasveiksta, jis gali būti siunčiamas toliau atlikti
bausmę. Tokiu atveju laikas, kurį buvo taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, įskaitomas į
laisvės atėmimo laiką diena už dieną.
334

Dar numatyta amnestija (Seimas) ir malonė (Prezidentas). Amnestija labiau
vienkartinis, o malonė gali būti peržiūrima.
Tai humaniškas BT institutas. Galima kalbėti apie palankę valstybės poziciją šių
asmenų klausimu.
Šiuo atveju veika nėra dekriminalizuojama, tik konkrečiu atveju asmuo yra
atleidžiamas, jeigu atitinka visas keliamas sąlygas.
Įstatymų leidėjas įvardija atvejus, kada asmuo gali būti atleidžiamas nuo BA dėl ligos.
BK 76 str. du atvejai, kada teismui paliekama diskrecija – iki bausmės arba po
bausmės paskyrimo. Rekomendacijas šiuo klausimu teismui pateikia medikai.
Kai sunki psichinė liga tuomet galima atleisti nuo bet kurios bausmės. Taip pat bet
kuriuo kitu atveju, kai yra pagrįstas atleidimas, gali būti atleista nuo bet kurios
bausmės.
NEPILNAMEČIŲ BA YPATUMAI
XXIV tema
Asmuo, kuris dar nėra sulaukęs reikiamo amžiaus, tačiau tam tikrais atvejais jau gali
būti traukiamas BA.
Mūsų BK pasižymi ypatingai humanišku požiūriu į nepilnamečių atsakomybę.
BK XI skyrius.
Nepilnamečiams numatytas siauresnis bausmių skyrimo sąrašas, pvz. jie negali būti
baudžiami laisvės atėmimu iki gyvos galvos.
Svarbu atsižvelgti į nepilnamečio gyvenimo sąlygas ir pan. Keliamas klausimas, kodėl
nepilnametis tapo nusikaltėliu.
Taip pat trumpesni teistumo terminai. Tai rodo, kad pakankamai daug švelninančių
aplinkybių BK.
2011 metais kas 11 nusikaltimas buvo padarytas nepilnamečių.
BK 80 straipsnis. Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtis
Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų, numatytų šiame skyriuje ir šio
kodekso 13 straipsnio 2, 3 dalyse, 27 straipsnio 4 dalyje ir 97 straipsnio 4 dalyje, paskirtis:
1) užtikrinti, kad atsakomybė atitiktų šių asmenų amžių ir socialinę brandą;
2) riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo šiems
asmenims galimybes;
© A. M.
3) padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą už padarytą nusikalstamą
veiką su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu;
4) sulaikyti nepilnametį nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo.
BK 81 straipsnis. Skyriaus nuostatų taikymas
1. Šio skyriaus nuostatos taikomos asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo
metu nebuvo suėję aštuoniolika metų.
2. Šio kodekso 90−94 straipsnių nuostatos, taip pat 82 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 5
punktuose numatytos auklėjamojo poveikio priemonės gali būti taikomos asmeniui, kuriam
nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję aštuoniolika metų, tačiau nebuvo suėję dvidešimt
vieneri metai, jeigu teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas
bylos aplinkybes, o prireikus – į specialisto paaiškinimus ar išvadą, nusprendžia, kad toks asmuo
pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui ir baudžiamosios atsakomybės ypatumų taikymas jam
atitiktų šio kodekso 80 straipsnyje numatytą paskirtį.
Stengiamasi, kad pirmiausia būtų skiriamos auklėjamojo PP, o ne bausmės ir ypač
laisvės apribojimas.
BK 82 straipsnis. Auklėjamojo poveikio priemonės nepilnamečiams
1. Nepilnamečiui, [1]padariusiam baudžiamąjį nusižengimą ar nusikaltimą ir [2]2atleistam
nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės, taip pat nepilnamečiui, kuriam [3]atidėtas bausmės
vykdymas arba kuris [4]lygtinai paleistas iš pataisos įstaigų Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo
kodekso XI skyriuje numatytais pagrindais, gali būti skiriamos šios auklėjamojo poveikio priemonės:
1) įspėjimas;
2) turtinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas;
3) nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai;
4) atidavimas tėvams ar kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie rūpinasi vaikais,
ugdyti ir prižiūrėti;
5) elgesio apribojimas;
6) atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą.
2. Teismas nepilnamečiui gali paskirti ne daugiau kaip tris tarpusavyje suderintas
auklėjamojo poveikio priemones.
3. (neteko galios).
335

83 straipsnis. Įspėjimas
1. Įspėjimas gali būti skiriamas nepilnamečiui kaip savarankiška auklėjamojo poveikio
priemonė arba kartu su kitomis tokiomis priemonėmis.
2. Teismas, skirdamas nepilnamečiui šią auklėjamojo poveikio priemonę, raštu išaiškina
galimas teisines pasekmes, jeigu jis padarytų naujų nusikalstamų veikų.
84 straipsnis. Turtinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas
1. Turtinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas skiriamas tik tuo atveju, kai nepilnametis
turi lėšų, kuriomis savarankiškai disponuoja, arba padarytą žalą gali pašalinti savo darbu.
2. Turtinė žala turi būti atlyginta arba pašalinta savo darbu per teismo nustatytą terminą.
Nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai (BK 85 str.)
Skiriami tam tikrose įstaigose ir organizacijose, pvz. medicininės rūpybos įstaigose.
Tai negali būti baudimas neprestižiniu darbu, tai turi būti paprastas darbas.
Šis nubausimas nėra siejamas su nepilnamečio atidavimu į tam tikrą įstaigą.
85 straipsnis. Nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai
1. Nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai skiriami nuo 20 iki 100 valandų sveikatos
priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose,
kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį.
2. Nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai vykdomi, jeigu nepilnametis sutinka.
3. Nemokamų darbų nepilnamečiui negalima skirti, jeigu jis atiduodamas į specialią
auklėjimo įstaigą.
86 straipsnis. Atidavimas tėvams arba kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims,
kurie rūpinasi vaikais, ugdyti ir prižiūrėti
1. Atidavimas tėvams ar kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie rūpinasi vaikais,
ugdyti ir prižiūrėti nustatomas nuo šešių mėnesių iki trejų metų, bet ne ilgiau kaip iki nepilnamečiui
sueis aštuoniolika metų.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta priemonė gali būti skiriama tais atvejais, kai:
© A. M.
1) tėvai ar kiti asmenys sutinka ugdyti bei prižiūrėti nepilnametį, patys nedaro neigiamos
įtakos nepilnamečiui, turi galimybių sudaryti jo asmenybei ugdyti tinkamas sąlygas, sutinka teikti
būtiną informaciją šios priemonės vykdymą kontroliuojančioms institucijoms;
2) nepilnametis sutinka, kad jį ugdytų bei prižiūrėtų nurodyti asmenys, ir pasižada jų
klausyti bei tinkamai elgtis.
3. Atidavimas tėvams ar kitiems asmenims ugdyti ir prižiūrėti gali būti skiriamas
nepilnamečiui kaip savarankiška poveikio priemonė ar su kitomis auklėjamojo poveikio
priemonėmis. Ši priemonė negali būti skiriama, jeigu nepilnametis atiduodamas į specialią auklėjimo
įstaigą.
Elgesio apribojimas (BK 87 str.) yra dažniausiai skiriama poveikio priemonė
nepilnamečiui. Skiria teismas savo nuožiūra.
87 straipsnis. Elgesio apribojimas
1. Elgesys gali būti apribojamas nuo trisdešimties dienų iki dvylikos mėnesių. Šios
poveikio priemonės terminas skaičiuojamas dienomis ir mėnesiais.
2. Teismas nepilnametį gali įpareigoti:
1) būti namuose nustatytu laiku;
2) mokytis, tęsti mokslą arba dirbti;
3) įgyti tam tikrų žinių ar išmokti draudimus (saugaus eismo, mokinio taisykles ir pan.);
4) atlikti visą gydymosi nuo alkoholizmo, narkomanijos, toksikomanijos ar venerinės ligos
kursą. Šis įpareigojimas skiriamas tėvų ar globėjų prašymu, jeigu nepilnametis sutinka;
5) dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamose socialinio
ugdymo ar reabilitacijos priemonėse.
3. Teismas nepilnamečiui gali uždrausti:
1) žaisti azartinius žaidimus;
2) užsiimti tam tikra veikla;
3) vairuoti motorinę transporto priemonę (motociklą, savaeigę mašiną ir pan.);
4) lankytis vietose, kuriose daroma neigiama įtaka nepilnamečio elgesiui, arba bendrauti su
žmonėmis, darančiais jam neigiamos įtakos;
5) be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.
336
 4. Teismas nepilnamečiui jo ar kitų baudžiamojo proceso dalyvių prašymu, taip pat savo
nuožiūra gali paskirti kitus baudžiamajame įstatyme nenumatytus įpareigojimus ar draudimus, kurie,
teismo nuomone, turėtų teigiamos įtakos nepilnamečio elgesiui.
5. Nepilnametis privalo nustatyta tvarka atsiskaityti apie įpareigojimų ir draudimų
vykdymą.
6. Nepilnamečio elgesio apribojimas gali būti skiriamas nepilnamečiui kaip savarankiška
poveikio priemonė ar su kitomis auklėjamojo poveikio priemonėmis. Ši priemonė negali būti
skiriama, jeigu nepilnametis atiduodamas į specialią auklėjimo įstaigą.
Pati griežčiausia poveikio priemonė yra atidavimas į auklėjimo įstaigą (BK 88 str.). Jau
netoli nuo laisvės atėmimo bausmės. Skiriama tada, kai jau kitos nebepadeda. Kai
nepilnametis linkęs į NV ateityje. Teismas turi būti įsitikinęs, kad kitos poveikio
priemonės jam įtakos tikrai neturės.
88 straipsnis. Atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą
1. Atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą nustatomas nuo šešių mėnesių iki trejų metų, bet
ne ilgiau kaip iki nepilnamečiui sueis aštuoniolika metų.
2. Konkretų buvimo specialioje auklėjimo įstaigoje laiką nustato teismas, atsižvelgdamas į
nepilnamečio asmenybę, tai, ar jo nusikalstamas elgesys kartojasi, kokios poveikio priemonės jau
taikytos, ir kitas bylos aplinkybes.
3. Atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą gali būti skiriamas nepilnamečiui kaip
savarankiška poveikio priemonė arba kartu su įspėjimu ar turtinės žalos atlyginimu arba pašalinimu.
89 straipsnis. Auklėjamojo poveikio priemonių nevykdymo pasekmės
1. Jeigu nepilnametis, kuriam paskirta viena auklėjamojo poveikio priemonė, jos nevykdo
ar netinkamai ją vykdo ir dėl to buvo ne mažiau kaip du kartus įspėtas, teismas, remdamasis šios
priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų teikimu, gali pakeisti tą poveikio priemonę bet kokia
kita auklėjamojo poveikio priemone, išskyrus atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą.
2. Jeigu nepilnametis, kuriam yra paskirtos dvi ar trys auklėjamojo poveikio priemonės, jų
nevykdo ar netinkamai jas vykdo ir dėl to buvo ne mažiau kaip du kartus įspėtas, teismas,
remdamasis šių priemonių vykdymą kontroliuojančių institucijų teikimu, gali pakeisti jas kitomis
auklėjamojo poveikio priemonėmis, įskaitant atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą.
90 straipsnis. Bausmių ypatumai nepilnamečiams
© A. M.
1. Nepilnamečiui gali būti skiriamos tik šios bausmės:
1) viešieji darbai;
2) bauda;
3) laisvės apribojimas;
4) areštas;
5) terminuotas laisvės atėmimas.
2. Nepilnamečiams negali būti paskirta daugiau nei 240 valandų viešųjų darbų.
3. Bauda gali būti skiriama tik dirbančiam ar savo turto turinčiam nepilnamečiui. Nepilnamečiui gali
būti skiriama iki 50 MGL dydžio bauda.
4. Nepilnamečiui gali būti skiriama nuo penkių iki keturiasdešimt penkių parų arešto.
5. Laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti dešimties metų.
91 straipsnis. Bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumai
1. Teismas nepilnamečiui skiria bausmę vadovaudamasis bendrais bausmių skyrimo
pagrindais ir šiame skyriuje numatytais ypatumais.
2. Teismas, skirdamas bausmę nepilnamečiui, be šio kodekso 54 straipsnio 2 dalyje
išvardytų aplinkybių, atsižvelgia į:
1) nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas;
2) nepilnamečio sveikatos būklę ir socialinę brandą;
3) anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą;
4) nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo.
3. Terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas
manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba
jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Kai skiriama laisvės atėmimo bausmė
nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos šio kodekso straipsnio,
pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje.
92 straipsnis. Bausmės vykdymo atidėjimas nepilnamečiui
1. Nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus
arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus,
teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali
337
būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai
bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
2. Atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nepilnamečiui paskiria vieną ar kelias
tarpusavyje suderintas šio kodekso 82 straipsnyje numatytas auklėjamojo poveikio priemones,
išskyrus atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą. Kartu teismas nustato laiką, per kurį nepilnametis
turi įvykdyti auklėjamojo poveikio priemones.
3. Bausmės vykdymo atidėjimo nepilnamečiams vykdymo tvarką ir sąlygas nustato
Lietuvos Respublikos probacijos įstatymas.
93 straipsnis. Nepilnamečio atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės
1. Nepilnametis, pirmą kartą padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų
ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis:
1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba
pašalino padarytą turtinę žalą arba
2) pripažintas ribotai pakaltinamu, arba
3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti,
kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
2. Teismas, atleidęs nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės šio straipsnio 1 dalyje
numatytais pagrindais, skiria jam šio kodekso 82 straipsnyje numatytas auklėjamojo poveikio
priemones.
BA SENATIS
XXV tema
Dvi senaties rūšys:
1. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis; 3 metai, 8 metai, 12 metų,
30 metų. Šiuos terminus lemia padaryti nusikaltimai, jų sunkumas, bausmės
ir pan. Laikotarpis nuo NV padarymo momento, kai apie ją sužinoma.
2. Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis; Jis BT yra būtinas. Vienas iš jo
rodiklių yra išaiškinamumas (latentiniai nusikaltimai). Nuo nuosprendžio
įsiteisėjimo skaičiuojama iki nuosprendžio vykdymo pradžios. Pvz.
nevykdomas, jeigu nebuvo pradėtas vykdyti per 2 mėn. terminai atskirais
atvejai gali būti skirtingi.
© A. M.
Socialinis pagrįstumas (priėmimo senatis): valstybė įtvirtinama senaties institutą
prisiima sau kaltę, kad NV turi būti išaiškintos. Tam yra veikiančios teisėsaugos
institucijos ir net jas turėdama nesugeba tų veikų atskleisti, tuomet kalta pati
valstybe. Asmeniui negali visą gyvenimą „kaboti“ nubaudimo galimybė už jo padarytą
veiką. Realizuojamas humaniškumo principas. atsižvelgia ir į bausmės apskritį, nes
praėjus per daug ilgam laikui, bausmės ir BPP gali būti vertinamos kaip beprasmės,
nebėra pataisymo esmės. Turi ir tarptautinę praktiką, joje pripažįstama, kad per ilgai
besitęsiantis procesas yra nepagrįstas ir negali taip ilgai tęstis. Tokiais atvejais
teisiamajam gali būti skiriamos net kompensacijos, už per ilgai užsitęsusį procesą.
Taip pat dėl per ilgo proceso gali būti švelninama bausmė. Jeigu vengiama atvykti į
teisėsaugos institucijas ir pan. , tuomet senaties termino skaičiavimas gali būti
sustabdomas. Jeigu padaromos naujos NV, tai terminai pradedami skaičiuoti iš naujo,
o senas skaičiavimas nutraukimas.
Senaties terminai netaikomi už nusikaltimus žmonijai ar genocido nusikaltimus.
Pagrįstumas (vykdymo senatis): jeigu praėjus tam tikram laikui valstybė nesugeba
užtikrinti bausmės vykdymo, tai ji turi prisiimti atsakomybę už tai. Terminas taip pat
gali sustoti ar nutrūkti, sustoja, kai nuteistasis vengia bausmės atlikimo, pvz. pabėga.
95 straipsnis. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis
1. Asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis
nuosprendis, jeigu:
1) praėję:
a) treji metai, kai buvo padarytas baudžiamasis nusižengimas;
b) aštuoneri metai, kai buvo padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas;
c) dvylika metų, kai buvo padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas;
d) penkiolika metų, kai buvo padarytas sunkus nusikaltimas;
e) dvidešimt penkeri metai, kai buvo padarytas labai sunkus nusikaltimas;
f) trisdešimt metų, kai buvo padarytas nusikaltimas, susijęs su tyčiniu kito žmogaus
gyvybės atėmimu;
2) per šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą laiką asmuo nesislėpė nuo ikiteisminio
tyrimo ar teismo ir nepadarė naujos tyčinės nusikalstamos veikos.
338
 2. Senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio
priėmimo dienos.
3. Jeigu nuo šio kodekso XVIII, XX, XXI, XXIII ir XLIV skyriuose numatytų
nusikalstamų veikų nukentėjo nepilnametis, senaties terminas negali baigtis anksčiau, negu šiam
asmeniui sueina dvidešimt penkeri metai.
4. Jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo,
senaties eiga sustoja. Senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią asmuo sulaikomas arba kurią jis
pats atvyksta pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar į teismą. Tačiau apkaltinamasis
nuosprendis negali būti priimtas, jeigu nuo to laiko, kai asmuo padarė nusikalstamą veiką, praėjo
dvidešimt penkeri metai, o nuo to laiko, kai padarė nusikaltimą, susijusį su tyčiniu kito žmogaus
gyvybės atėmimu, – trisdešimt metų ir senaties eiga nenutrūko dėl naujos tyčinės nusikalstamos
veikos padarymo.
5. Bylos nagrinėjimo teisme metu senaties eiga sustoja laikotarpiui, kuriam:
1) teismas paskelbia nagrinėjimo teisme pertrauką ar bylos nagrinėjimą atideda dėl
kaltinamojo ar jo gynėjo nedalyvavimo;
2) teismas paskelbia nagrinėjimo teisme pertrauką, kol bus atlikta teismo paskirta
ekspertizė, specialisto tyrimas ar bus įvykdytas teisinės pagalbos prašymas užsienio valstybei;
3) teismas paskelbia nagrinėjimo teisme pertrauką ir paveda prokurorui ar ikiteisminio
tyrimo teisėjui atlikti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse numatytus procesinius
veiksmus;
4) teismas paskelbia nagrinėjimo teisme pertrauką naujai pakviestam kaltinamojo gynėjui
susipažinti su bylos medžiaga.
6. Šio straipsnio 5 dalyje numatytais atvejais apkaltinamasis nuosprendis negali būti
priimtas, jeigu nuo senaties termino pradžios praėjo penkeriais metais ilgesnis terminas, negu
numatyta šio straipsnio 1 dalyje.
7. Jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują tyčinę
nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką
pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas tyčinis nusikaltimas ar
baudžiamasis nusižengimas.
8. Nėra senaties šiems nusikaltimams, numatytiems šiame kodekse:
1) genocidui (99 straipsnis);
2) tarptautinės teisės draudžiamam elgesiui su žmonėmis (100 straipsnis);
3) tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymui (101 straipsnis);
4) civilių trėmimui ar perkėlimui (102 straipsnis);
© A. M.
5) tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimui, kankinimui ar kitokiam
nežmoniškam elgesiui su jais ar jų turto apsaugos pažeidimui (103 straipsnis);
6) civilių ar karo belaisvių prievartiniam panaudojimui priešo ginkluotosiose pajėgose (105
straipsnis);
7) saugomų objektų naikinimui ar nacionalinių vertybių grobstymui (106 straipsnis);
8) agresijai (110 straipsnis);
9) draudžiamai karo atakai (111 straipsnis);
10) uždraustų karo priemonių naudojimui (112 straipsnis);
11) aplaidžiam vado pareigų vykdymui (1131 straipsnis).
96 straipsnis. Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis
1. Apkaltinamasis nuosprendis nevykdomas, jeigu:
1) jis nebuvo įvykdytas:
a) per dvejus metus, kai paskirta bausmė už baudžiamąjį nusižengimą, arba
b) per trejus metus, kai paskirta ne laisvės atėmimo bausmė, arba kai paskirta laisvės
atėmimo bausmė neviršija dvejų metų, arba
c) per penkerius metus, kai paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija penkerių metų, arba
d) per dešimt metų, kai paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija dešimt metų, arba
e) per penkiolika metų, kai paskirta laisvės atėmimo bausmė viršija dešimt metų ar
paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos, ir
2) per šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą laiką nuteistasis nevengia atlikti paskirtos
bausmės ir nepadaro naujos nusikalstamos veikos.
2. Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas skaičiuojamas nuo
nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki nuosprendžio vykdymo pradžios.
3. Jeigu nuteistasis po nuosprendžio įsiteisėjimo vengia atlikti bausmę, senaties eiga
sustoja. Šiuo atveju ji atsinaujina nuo tos dienos, kurią nuteistasis pats atvyko atlikti bausmės ar buvo
sulaikytas. Tačiau nuosprendis negali būti vykdomas, jeigu po jo įsiteisėjimo dienos praėjo
penkiolika metų, o kai paskirtas laisvės atėmimas daugiau kaip dešimčiai metų arba laisvės atėmimas
iki gyvos galvos, – dvidešimt metų ir senaties eiga nenutrūko dėl naujos nusikalstamos veikos
padarymo.
339
 4. Jeigu nuteistasis iki apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties termino pabaigos
padaro naują nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju apkaltinamojo nuosprendžio
vykdymo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo naujo nusikaltimo ar baudžiamojo
nusižengimo padarymo.
5. Skirdamas bausmę už naują nusikalstamą veiką, teismas vadovaujasi šio kodekso 64
straipsnyje nustatytomis taisyklėmis.
TEISTUMAS
XXVI tema
Juo apibūdinama specifinė teisinė padėtis asmens, kuris padarė nusikaltimą ir už tai
jam paskiriama tam tikra bausmė. Baudž. nusižengimo atveju teistumas neatsiranda.
Į teistumą atsižvelgiama, kai yra padaroma naują NV. Tačiau į šitą aplinkybę gali būti
atsižvelgiama tam tikrai atvejais, bet pvz. prie sunkinančių aplinkybių, kad asmuo jau
buvo baustas nėra įtraukta. Taip yra vadovaujantis principu, kad asmuo negali būti
baudžiamas du kartus. Tai svarbu vertinant asmens asmenybę, jo polinkį nusižengti
įstatymams.
Bendrateisinės teistumo pasekmės: asmuo turintis neišnykusį teistumą visada
oficialiuose dokumentuose privalo atsakyti, kad yra teistas, pvz. pretenduodamas į
kai kurias pareigas. Jis patiria administracinius suvaržymus ir priežiūrą.
Teistumas suėjus terminui išnyksta automatiškai, kažkokių atskirų sprendimų dėl to
nereikia.
Suėjus pusei teistumo termino gali būti kreipiamasi dėl teistumo termino
panaikinimo arba sutrumpinimo. Teistumas gali būti naikinamas malonės ar
amnestijos tvarka, bet praktikoje bent kol kas šito nėra buvę.
BK 97 straipsnis. Teistumas
1. Turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos
Respublikos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Į teistumą teismas atsižvelgia [1]skirdamas
bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, [2]spręsdamas dėl kaltininko atleidimo nuo bausmės
ar baudžiamosios atsakomybės, [3]lygtinio atleidimo nuo bausmės prieš terminą ar [4]bausmės pakeitimo
švelnesne bausme, taip pat [5]pripažindamas asmenį pavojingu recidyvistu.
2. Atsižvelgiant į teistumą, gali būti varžomos tik tos piliečių teisės ir laisvės, kurių apribojimą numato
Lietuvos Respublikos įstatymai.
3. Turinčiais teistumą laikomi:
© A. M.
1) asmenys, kuriems bausmės vykdymas buvo atidėtas, – laikotarpiu, kuriam buvo atidėtas bausmės
vykdymas;
2) asmenys, nuteisti už neatsargius nusikaltimus, – bausmės atlikimo laikotarpiu;
3) asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, – bausmės atlikimo
laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo:
a) trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą;
b) penkerius metus, jeigu jie nuteisti už sunkų nusikaltimą;
c) aštuonerius metus, jeigu jie nuteisti už labai sunkų nusikaltimą;
d) dešimt metų, jeigu jie yra pavojingi recidyvistai.
4. Nepilnamečiams, nuteistiems už šio straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytus nusikaltimus, teistumo
terminai po bausmės atlikimo ar atleidimo nuo bausmės atlikimo mažinami per pusę.
5. Šio straipsnio 3 dalies 3 punkte ir 4 dalyje nustatyti terminai skaičiuojami nuo paskirtos bausmės
atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo.
6. Kai sueina šiame straipsnyje nustatyti terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais.
7. Kai sueina ne mažiau kaip pusė teistumo termino, teismas nuteistojo prašymu gali sutrumpinti
teistumo laiką arba panaikinti teistumą.
8. Jeigu turintis teistumą asmuo padaro naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, teistumo
išnykimo eiga nutrūksta. Šiuo atveju teistumo už ankstesnę nusikalstamą veiką išnykimo terminas
pradedamas skaičiuoti nuo bausmės už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą atlikimo. Asmuo
laikomas teistu už kiekvieną nusikalstamą veiką tol, kol išnyksta teistumas už sunkiausią iš jų.
PRIVERČIAMOSIOS MEDICININĖS PRIEMONĖS
XXVII tema
Kai padaro nepakaltinamas, ribotai pakaltinamas arba kai atliekant bausmę asmeniui
sutrinka psichika.
Pirmiausia skiriama, kai kalbama apie psichines ligas.
Teisiniai momentai: skiriamos tik tada, kai padarytos atitinkamos pavojingos veikos.
Skiriamos ir apsaugoti visuomenę nuo pavojingų asmenų.
Taip pat nuo pačių asmenų prieš save arba nuo kitų, kai jie ginasi esant būtinajai
ginčiai.
Priverčiamosios medicininės priemonės taikomos pavojingas veikas padariusiems
asmenims pripažintiems (ribotai) pakaltinamiems + asmenims, kurie po NV
padarymo/ bausmės paskyrimo sutriko psichika.
340
Skiriasi nuo bausmių paskirtimi, turiniu, pasekmėmis:
1. Nesiekiama nubausti už pavojingą veika;
2. Veika nelaikoma nusikalstama;
3. Neužtraukia teistumo;
4. Nenurodomas terminas;
PMP galima taikyti jei:
1. Asmuo padarė BĮ numatytą pavojingą veiką;
2. Veikos padarymo metu asmuo buvo ribotai pakaltinamas arba
nepakaltinamas, arba iki priimant teisme nuosprendį jam sutriko psichika;
3. Asmuo yra pavojingas;
BK 98 straipsnis. Priverčiamosios medicinos priemonės
1. Asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat
asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl
to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas gali taikyti šias priverčiamąsias
medicinos priemones:
1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis;
2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos
priežiūros įstaigose;
3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos
sveikatos priežiūros įstaigose;
4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos
priežiūros įstaigose.
2. Ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo
ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai
gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja.
3. Stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo
psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare.
4. Stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl
padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame
stacionare.
5. Stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kuris kėsinosi
į žmogaus gyvybę ar sveikatą, dėl psichikos sutrikimo yra ypač pavojingas aplinkiniams ir turi būti
stebimas bei gydomas specializuotame stacionare.
© A. M.
6. Teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Jos taikomos, kol
asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau
kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl
priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo.
7. Jeigu priverčiamąsias medicinos priemones taikyti asmeniui nebūtina, taip pat jeigu
teismas panaikina šių priemonių taikymą, asmuo gali būti teismo perduodamas giminaičių ar kitų
asmenų globai ar rūpybai ir kartu jam gali būti nustatomas medicininis stebėjimas.
BT MOKYKLOS
BT kryptys, mokslo kryptys.
● Švietėjiška (humanistinė)
Ryškėja 18 a.
Monteskje (Sekonda):
Valdžių padalijimo pradininkas.
Darbas apie įstatymų dvasią.
Pagr. Idėjos: nusiteikęs prieš NV plėtimą, t.y. prieš begalinę kriminalizaciją. Neturi
būti mėgaujamasi baudimu, pirmiausia kalbant apie religiją.
Formuoja principą, kad gali būti baudžiama tik už veiksmus, už įsitikinimus - ne. BĮ
ribos turi būti aiškiai apibrėžtos.
Iškeliama proporcingumo principo idėja. Bausmių atžvilgiu kalbama apie bausmių
švelninimą. Turi būti aiškinamas, kokios yra nusikalstamumo priežastys. BĮ pirmiausia
turi būti prevencinė, o ne nubaudimo funkcija.
Bekario:
Toliau vysto Monteskje idėjas dėl valdžios padalijimo ir BT srityje.
Teismas negali peržengti jam įstatymo numatytų veiksmų (teisingumo principas). gali
būti baudžiama tik už veiksmus, tikrasis matas yra žala. Visų lygybė prieš įstatymą
baudžiant. Proporcingumo principas – bausmės turi atitikti nusikaltimus. Tam
įgyvendinti turi būti sukurta sistema, pagal nusikaltimų sunkumą. Svarbiausia ne
bausmės griežtumas, bet atsakomybės neišvengiamumas. Mirties bausmės yra
neefektyvios. Jos kaip tik moko žiaurumo.
Volteras:
Neprofesionalus teisininkas.
341
Neturi būti žiaurumo BP. Dėl žiaurumo kaltinama bažnyčia. Inkvizicija prieštarauja kaltinimo idėja, kad negali būti baudžiamas nepakaltinamas. Pvz. humaniškumas
sveikam protui. Proporcingumo principas. mirties neturėtų būti. dvasios ligoniams.
Būtinojo reikalingumo institutas, kuris prieštaravo feodalinei teisei. Būtinas BT
Maratas: kodifikavimas, nes jis yra išvystytos teisės forma. Kalbama apie teisėjų laisvių
Universalaus išsilavinimo. ribojimą. Įstatymai negali būti aiškinami pernelyg plačiai.
„BĮ planas“. Tai darbas, kur atskleidžiamas požiūris į BĮ. Atkreipia dėmesį į BT kalbą, Prisiekusiųjų teismas.
struktūrą ir pan. Įstatymuose neturi būti nieko neaiškaus. Jie turi būti tokie, kad
suprastų kiekvienas žmogus ir žinotų, kas jo laukia. Todėl įstatymai turi būti paprasti Fojerbachas:
ir neperkrauti. BĮ turi būti visiems prieinami, t.y. būti toks pigus, kad galėtų įsigyti Apibrėžtos sankcijos idėja, kad per daug nesavivaliautų teismai. bendrininkavimo
kiekvienas. Neturi būti BĮ per didelio žavėjimosi represijomis, negali būti per didelė pagrindai. BA pagrindas yra objektyvūs ir subjektyvūs požymiai. Jau išskiriamos ir
kriminalizacija. kaltės formos. Objektyvūs kriterijai baudžiant, pvz., bendrininkaujant atsižvelgiama į
Pradedamos kurti idėjos apie BT Specialiąją dalį. Normos, kurios numato panašias kiekvieno vaidmenį.
bausmės, panašų objektą, yra apjungiamos. Nusikaltimų prevencija. Atsakomybės Parengė Bavarijos BK. Reikalaujama logiškos straipsnių išdėstymo sistemos. Dėstoma
neišvengiamumas. pagal objektą. Siaurinamas religinių nusikaltimų sąrašas.
Jis buvo vienas iš radikaliausių šioje srityje. Neigė absoliutų būtinumą laikytis
įstatymų (nesilaikyti neteisingų įstatymų). Šioje kryptyje svarbu:
Išvystė pagrindinius BT institutus.
● Klasikinė BT mokykla: BT dalina į bendrąją ir specialiąją dalis.
18 a. pab. – 19 a. pr. Nėra nusikaltimo, nėra bausmės (turi būti įstatymas).
Po Prancūzijos revoliucijos. Jungia įvairias teorijas. Aiškinimas turi būti nedviprasmiškas.
Neaiškumai kaltinamojo naudai.
I.Kantas: Negalima analogija ir išplėstinis aiškinimas.
Vokietis. Didžiulė įtaka BA teorijos pagrindams ir bausmių teorijoms. Svarbi BĮ struktūra.
Kategoriško imperatyvo teorija – tai iš esmės pagarba įstatymui. Jam turi paklusti visi. Kalbama ir apie alternatyvias sankcijas.
Jis privalomas visiems. Įstatymai yra tokie, kad jie netrukdo reikštis asmens laivėms. BT normos kyla iš įstatymų leidėjo valios, todėl viskas priklauso nuo jo.
Atsakomybės pagrindas yra pažeidėjo valios ir elgesio laisvė. Pažeidėjas yra BT tikslumas tiesiog stebėtinas. Tačiau tai nedarė įtakos nusikalstamumo mažėjimui,
sąmoningas ir pats pažeidžia įstatymą, todėl pats sutinka, kad jam būtų taikoma BA. todėl nebuvo atsakyta į klausimą, nuo ko priklauso nusikalstamumas.
Nusikaltimo priežastys. Bausmių koncepcijoje galioja principas – lygus kerštas
(žingsnis atgal). Už žalą atsilyginama tuo pačiu. Grįžimas prie Taliono principo. ● Neoklasikinė mokykla:
Valios laisvė veikia psichologinės būsenos. Ji nebėra suabsoliutinama.
Hėgelis:
Delektinio mąstymo pradininkas. ● Antropologinė mokykla:
Hėgelio triada: tezė, antitezė, sintezė. Tezė – tai kas įtvirtinta įstatyme. Pagrindas Priešprieša klasikinei mokyklai.
visuomenė ir individo egzistavimui. Antitezė – priešingas įstatymui konkretaus 18 a. – 19 a.
subjekto elgesys. Sintezė – bausmė. Vėl triumfuoja įstatymas.
Teisingumo atstatymas ir bausmės neišvengiamumas. Palaikė, kad turi būti Lapateras:
baudžiama už veiksmus. Žmogus pasireiškia savo poelgiais. Keliama subjektyvaus „Meno pažinti gamtos mokslą tikslas“. Kaip pažinti žmogų pagal išorę.
342
© A. M.
Svarbus paveldėjimas, nes teigiama, kad nusikalstamumas taip pat gali būti
paveldimas. Smegenyse užfiksuoti paveldimo polinkiai nusikalsti.
Lambrazo:
„Nusikalstamas žmogus“.
Stengiasi įrodyti, kad nusikalstamumas yra biologinė kategorija. Žmogus gimta
nusikaltėliu. Nusikaltėliai – tai užsilikę laukiniai, o jų pakeisti praktiškai neįmanoma.
Nusikalstamumas yra būtinas ir natūralus. Polinkis nusikalsti yra nenugalimas.
Stigmatai – savybės, kurios rodo asmenų polinkį nusikalsti. Stigmatai gali būti atskiri
kokio nors pobūdžio nusikaltimai.
Kadangi pataisyti asmens neįmanoma, tai taikomos kraštutinės priemonės. Teismų
nebereikia, o vietoje jų specialūs administraciniai organai. Jie nustato, kokie yra
stigmatai.
Socialinis požiūris ir jo reikšmė yra atmetami. Kriterijus yra gamtiniai faktoriai.
Kryptyje svarbu:
Bandoma atskleisti, kas lemia NV.
Pirmą kartą bandoma pažinti nusikaltėlį.
Bausmė derinama su asmenybės bruožais.
● Sociologinė mokykla:
Socialiniai faktoriai svarbūs nusikalstamumui.
F. fon Biskas
Princo
Remiasi konstatavimu, kad yra tokie faktoriai:
1) Socialiniai ir ekonominiai faktoriai (pvz. nedarbas, skurdas);
2) Fizikiniai, kosminiai reiškiniai (klimatas, oro permainos...);
3) Individualūs (amžius, lytis, psichologija ir t.t.);
Atsiranda BT dogmatika.
Nurodymas į kriminologinius momentus. Nereikia pamiršti fenologijos.
Pagrindinės sąlygos siejamos su visuomene ir asmens buvimu joje. BT normose yra
apibūdinama atskira gyvenimo sritis – nusikaltimai. Normos kyla iš gyvenimo ir
atspindi tikrovę. Teigia, kad nusikalstamumas yra amžinas, tol kol bus visuomenė. Jis
yra natūralus reiškinys.
Darbo namai, kad nuteistieji nedykinėtų (prevencinė priemonė).
Pavojingos būsenos idėja. Nustačius tokią asmens būseną tai būtų raktas kovai su
nusikalstamumu. Tas pavojingumas kartais netgi gali būti siejamas su konkrečia
© A. M.
veika, gali būti siejamas su asmens psichikos savybėmis. Tokiu atveju valstybė turi
imtis profilaktinių priemonių. Turi būti vertinamas recidyviškumas.
Bausmės institutas: jie bausmę laiko progresyviu Taliono principu, nes ji neturi keršto
momento. Bausmės turi būti humaniškos, individualios, nežeminti orumo. Jos neturi
kenkti aplinkiniams. Greta bausmių turi būti taikomos ir kitokios saugumo
priemonės, kurios yra daugiau prevencinės.
Ši mokykla nurodė kelią nusikalstamumo priežastims atskleisti.
● Socialinės mokyklos modifikacijos:
Kompromisinė kryptis:
Akcentuojama socialinės gynybos idėja.
Gramatik: tvirtina, kad reikia keisti klasikinės BT sąvokas. Įstatymuose turi atsirasti
socialinės apsaugos priemonės. Pagrindinis BT tikslas ne nubausti, o asmenį padaryti
tokį, kad jis nenusikalstų. Todėl ypač analizuojama žmogaus asmenybė. Turi būti
sukuriama resocializacijos sistema.
M. Ancelis: naujoji socialinės gynybos teorija. Nusikaltimas – tai žmogiškasis poelgis.
Pagrindinis tikslas lieka resocializacija, tačiau sąvokų ir institutų neatsisako.
Akcentuojami pagrindiniai BT principai. Grįžtama prie asmenybės. Tai valstybės
veikos rezultatas, todėl vykdant teisingumą gali būti klystama. Kalbama apie
pataisymą, tada resocializaciją. Netgi asmens reabilitaciją. Greta bausmių turi būti ir
saugumo priemonės, dažniausiai medicininio poveikio.
Rasti 1 byla kur asmuo ribotai pakaltinamas,
1 byla kur asmuo yra apsvaiges nuo ko nors
1 byla su subjektu su spec pozymiais()
1 byla kur teisiamas juridinis asmuo
Geriausiai LAT
343
 344
© A. M.