7. Neatsargi kaltės forma ir jos struktūra.

Neatsargios kaltės rūšys ir atribojimas nuo

tyčinės kaltės formos.
Neatsargios kaltės apibūdinimas:
Neatsargumas yra antra kaltės forma, kuriai esant galima baudžiamoji atsakomybė už padarytą
pavojingą veiką. Lyginant su tyčine kalte, neatsargumas yra mažiau pavojinga ir reikšminga kaltės
forma. Už neatsargias veikas taikoma švelnesnė sankcija. Neatsargumas turi būti įvardijamas
straipsnio dispozicijoje arba jo pavadinime(139str., 188str.). Kitaip nei už tyčines nusikalstamas
veikas, už analogiškas veikas, padarytas neatsargiai, baudžiamoji atsakomybė kyla tik BK spec.
dalyje numatytais atvejais. Dėl neatsargių veikų pasaulyje žūsta, sužalojama daug daugiau žmonių,
sugadinama daug daugiau turto negu dėl tyčinių veikų.

Rūšys.
Nusikalstamos veikos formos apibrėžimai pateikiami BK 16str. jame pateikti du neatsargios kaltės
rūšių apibrėžimai: nusikalstamo pasitikėjimo ir nusikalstamo nerūpestingumo. Taigi, terminas
neatsargi kaltė yra „bendrasis“ terminas. Konkrečių nusikalstamų veikų neatsargi kaltė galima tik
vienos iš dviejų neatsargios kaltės rūšių. Veikos, padarytos esant kitoms psichinio santykio su
padaryta veika ir kilusiais padariniais formoms, neatitinkančioms įstatyme užfiksuotų neatsargios
kaltės požymių, negali būti pripažįstamos padarytos kaltai ir neužtraukia baudžiamosios
atsakomybės. Tai yra kazusai.

Nusikalstamas pasitikėjimas.
16str. 2 dalyje apibrėžiamas taip: „nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl
nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali
atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti.
1. Kiekvienos kaltės formos ar rūšies aiškinimas pradedamas nuo asmens santykio su padaryta
nusikalstama veika santykio. Daromos veikos pavojingumo pobūdžio suvokimas esant
tyčinei ir neatsargiai kaltei skiriasi. Skirtingą daromos veikos pavojingumo suvokimą lemia
skirtingas pačios veikos objektyvus pavojingumas, o tai atsispindi žmogaus sąmonėje.
Veikdamas tyčia kaltininkas suvokia, kad jo daroma veika yra labai socialiai žalinga, iš esmės
nusikalstama. O kalbant apie nusikalstamą pasitikėjimą, asmens santykis su daroma nusikalstama
veika tiksliausiai būtų apibrėžiamas tokiais žodžiais: „asmuo suvokė daromos veikos rizikingą
pobūdį.“(pvz.: kaltė dėl nusikalstamo pasitikėjimo yra dažniausiai pažeidinėjant kelių eismo
taisykles. Jei asmuo tai daro sąmoningai, jis supranta, kad pažeidžia taisykles, kad daro rizikingą
manevrą, tačiau nemano, kad daro nusikalstamą veiką. O tyčinė bus jei asmuo specialiai viršija
greitį, kad galėtų partrenkti kitą žmogų.)
2. Nusikalstamam pasitikėjimui konstatuoti būtina, jog asmuo numato pavojingų padarinių
kilimą. Numatymo pobūdis esant tyčinei ir neatsargiai kaltei skiriasi. Tyčia darydamas
nusikalstamą veiką asmuo siekia pavojingų padarinių kaip savo poelgio tikslo ar būtinos
sąlygos tikslui pasiekti. Jis numato pavojingus padarinius kaip neišvengiamus arba labai
tikėtinus. Esant nusikalstamam pasitikėjimui, jis nesiekia padarinių. Jie numatomi kaip
labai mažai tikėtini.
Formalios išskyrimo ribos nėra ir negali būti. Kiekvienu konkrečiu atveju išvadą daro asmuo,
atliekantis tyrimą, ir teismas.
3. Galutinis atsakymas, kodėl asmuo dėl nusikalstamo pasitikėjimo numato galimų padarinių
kilimą kaip mažai tikėtiną, paaiškėja išsiaiškinus valinį nusikalstamo pasitikėjimo kaltės
momento turinį. Jis nusakytas žodžiais: „lengvabūdiškai tikėjosi išvengti pavojingų
padarinių“. Padarinių nenoras yra susijęs su tikėjimu, kad padarinių neatsiras. O tyčinės
kaltės valinis momentas rodo, kad jis padarinių nori.
4. Atsiradus pavojingų padarinių ir norint inkriminuoti juos kaip padarytus dėl nusikalstamo
pasitikėjimo, reikia nustatyti, ar buvo tikėtasi išvengti padarinių, ar buvo kažkuo remiamasi.
 Ši informacija gaunama apklausus asmenį. Tikėjimas abstrakčiomis aplinkybėmis- sėkme,
pranašystėmis ir pnš., kurios neturi objektyvaus pagrindo ir iš esmės negali užkirsti kelio
atsirasti žalingų padarinių, nelaikomas tikėjimu kaip nusikalstamo pasitikėjimo kaltės
elementu. Nusikalstamo pasitikėjimo, kaip neatsargios kaltė, esminis požymis yra asmens
daromų apskaičiavimų ar tikėjimo lengvabūdiškumas. Nusikalstamam pasitikėjimui
konstatuoti būtina nustatyti, kad tikėjimas, apskaičiavimai buvo būtent lengvabūdiški.
Lengvabūdiškumas- asmuo nepakankamai atidžiai įvertino situaciją, pervertino tas
aplinkybes, kuriomis jis pasitikėjo, o tos aplinkybės objektyviai buvo nepakankamos
išvengti padarinių. Tokioms išvadoms padaryti yra vienas iš kriterijų- kaip tokioje
situacijoje elgtųsi kitas normalus, įstatymus gerbiantis asmuo. Jei jis elgtųsi kitaip, galima
daryti išvadą buvus lengvabūdišką pasitikėjimą.

Nusikalstamas nerūpestingumas.
Apibrėžiamas BK 16str. 3dalyje:“nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl
nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo
gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines
savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.“ Valinis- nenorėjo padarinių, bet galėjo neleisti jiems kilti.
1. Psichinis santykis su daroma veika- dėl nusikalstamo nerūpestingumo asmuo nesuvokia
daromos veikos nei pavojingo, nei rizikingo pobūdžio. Tačiau jis suvokia, ką daro.
Nevisiškai suvokdamas faktines daromos veikos aplinkybes, asmuo neteisingai suvokia
socialinę savo poelgio reikšmę. Formuluotė yra tokia: „asmuo galėjo ir turėjo suvokti
daromos veikos pavojingumą ar rizikingą pobūdį ir numatyti įstatyme numatytų padarinių
kilimą. Taigi, norint pripažinti asmens veiką padarytą dėl nusikalstamo
nerūpestingumo, būtina nustatyti, kad asmuo pažeidė savo pareigą būti dėmesingas,
atidus, atlikdamas tam tikrą darbą. Pareiga gali būti įtvirtinta norminiame akte: pvz.
gydytojas privalo žinoti vaistų paskirtį, diagnozuoti ligas, tokia pareiga kyla iš profesijos.
Tai yra objektyvu (turėjo suvokti). O galėti tai yra galimybė- subjektyvu.
2. Reikalaujama nustatyti ir subjektyvųjį kaltės kriterijų- asmens, turinčio pareigą, realią
galimybę suvokti pavojingą daromos veikos pobūdį, numatyti padarinius ir taip atsisakyti
poelgio ir išvengti pavojingų padarinių atsiradimo. Nustatant jį, yra atsižvelgiama, ar asmuo,
sukėlęs pavojingų padarinių, pagal savo savybes, kvalifikaciją, vidinę būseną, galėjo
suprasti savo poelgių esmę ir išvengti pavojingų padarinių, ar ne. Susiję su įvairiomis
žmogaus savybėmis. Neatsargiai kaltei taikoma bausmė nuo 16m. nes jaunesnis asmuo
mažiau gali įvertinti pavojingus padarinius.

8. Kazusas. Jo atribojimas nuo neatsargumo. Kazuso teisiniai padariniai.

Veikos, padarytos esant kitoms psichinio santykio su padaryta veika ir kilusiais padariniais
formoms, neatitinkančioms įstatyme užfiksuotų neatsargios kaltės požymių, negali būti
pripažįstamos padarytos kaltai ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Tai yra kazusai. Jis yra
objektyvus.
Tiriant ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas ir nustatant kaltę galima susidurti su tokiais padarytos
veikos paaiškinimais, kurie visiškai neatitiks nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos. Tai
vadinama kazusu.
Kazusas- tai baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių sukėlimas be kaltės. Tai toks
asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika ir kilusiais padariniais, kuris neatitinka
nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos. Nustačius tokį psichinį santykį, daroma išvada,
kad nėra kaltės ir aišku nusikalstamos veikos sudėties. Ikiteisminis bylos tyrimas nutraukiamas,
kaltinamasis išteisinamas.
 Pirmas kazuso atvejis- padaryta veika yra kazusas, kai asmuo suvokia rizikingą daromos
veikos pobūdį, numato padarinių kilimo galimybę ir nors pagrįstai tikisi jų išvengti BK
 numatyti padariniai, deja, kyla. Šis kazuso atvejis panašus į nusikalstamo pasitikėjimo
kaltę. Skiriasi tik asmens tikėjimo, kad padarinių nekils, pobūdis. Tokie kazusai įmanomi
transporto įvykių bylose: vairuotojui važiuojant 120km/h greičiu sprogo nauja padanga.
Mašiną nubloškė ir ji susidūrė su kita mašina. Žuvo šios mašinos vairuotojas. Nors
vairuotojas pažeidė Kelių eismo taisykles viršydamas greitį, jis tikėjosi, kad naujos
padangos gerame kelyje nesprogs. Apskaičiavimai nebuvo lengvabūdiški. Todėl tai bus
kazusas.
 Antras kazuso atvejis- padaryta veika yra kazusas, kai asmuo nesuvokė daromos veikos
pavojingo pobūdžio, nenumatė pavojingų padarinių kilimo galimybės ir neturėjo, arba nors
ir turėjo, tačiau negalėjo suprasti daromos veikos pavojingo pobūdžio ir numatyti pavojingų
padarinių, tačiau jų kilo. Jis panašus į nusikalstamo nerūpestingumo kaltę. Skirtumas tas,
kad asmuo, sukėlęs pavojingų padarinių arba neturi pareigos suprasti daromos veikos
pavojingumo arba, nors ir turi tokią pareigą, tačiau neturi galimybių suprasti, taigi ir
numatyti bei išvengti padarinių.
Pvz. jei pacientas suvartos vaistus, kuriuos paskyrė gydytojas ir mirs dėl to, kad tie vaistai
sukelia šalutinių padarinių, nereiškia, kad gydytojas bus pripažintas kaltas dėl kilusių
padarinių. Jei bus nustatyta, kad vaistai registruoti Lietuvoje ir tinkami tai ligai gydyti, o
gydytojas nežinojo ir negalėjo žinoti apie šalutinį jų poveikį, galima daryti išvadą, kad
asmuo negalėjo numatyti padarinių. Tai būtų kazusas. Kad išvengti padarinių, turi būti
galimybė. Jei nėra tokios galimybės, jis negalėjo žinoti tada bus kazusas. Jei patas asmuo
elgėsi netinkamai, žinojo, bet nieko nedarė, tada traukiamas.
Dar vienas pvz. asmuo kilus nedideliam konfliktui sudavė keletą smūgių kitam asmeniui į
veidą, sukėlė kitų pasipiktinimą ir norėdamas išvengti puolimo šovė iš teisėtai laikyto ginklo
į orą, tuo sukeldamas dar didesnį konfliktą, nes kiti asmenys puolė i bandė atimti ginklą.
Tada įvyko šūvis ir buvo nužudytas asmuo. Teismas nustatė, kad asmuo neturėjo galimybės
numatyti, kad po šūvių į orą žmonės nesustos ir puls jį ir kad kils šūvis, kuris nužudys
žmogų. Be to, ginklo jis net nebuvo nukreipęs į žmones, todėl kaltės jo veikoje nėra.
Konstatavus kazusą, nekyla baudžiamoji atsakomybė. Tačiau tai nepašalina civilinės
atsakomybės už padarytą žalą.

9. „Mišri („dviguba“) kaltė“.

Mišri kaltė(dviguba ar sudėtinė kaltė)
Yra atvejų, kai viena nusikalstamos veikos sudėtis suformuluota taip, kad baudžiamoji atsakomybė
numatoma esant bent kuriai vienai iš dviejų kaltės formų: tyčiai ar neatsargumui. Pvz. BK
297str.yra tyčinis nusikaltimas, tačiau šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad veika yra nusikalstama
ir tais atvejais, kai ji padaryta dėl neatsargumo.
Mišri kaltė yra tada, kai vienoje nusikalstamos veikos sudėtyje įstatymų leidėjas numato skirtingus
psichinio santykio su veika ir su pavojingais padariniais arba kitais, dažniausiai kvalifikuojančiais
sudėties požymiais, variantus. Mišri kaltė įmanoma tik tais atvejais, kai kaltė pavojingos veikos
atžvilgiu yra tyčinė.
Galimi du mišrios kaltės variantai:
1. Mišri kaltė gali pasireikšti skirtingu asmens psichiniu santykiu su padaryta veika ir įstatyme
numatytais bei kilusiais pavojingais padariniais. Asmens psichinis santykis su daroma veika
pasireiškia tyčia, o santykis su padariniais- neatsargia kalte.
Pvz. BK 276str. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas turėdamas tikslą realizuoti... Ši
nusikaltimo sudėtis numato tyčinę ir neatsargią kaltę, nes straipsnio 3 dalyje pasakyta, kad šio
straipsnio 1 dalyje numatyta veika yra nusikalstama ir tais atvejais, kai ji padaryta dėl neatsargumo.
Šio straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota sudėtis. Remiantis vienu iš kvalifikuojančių požymių,
atsakomybė kyla tam, kas tokius produktus pardavė, jeigu dėl jų vartojimo mirė žmogus arba buvo
sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata. Todėl esant 2 dalyje numatytai sudėčiai veikos atžvilgiu
galima tyčinė kaltė, o padarinių atžvilgiu- tik neatsargi.
Panašiai suformuotas ir BK 256str.
Taigi, apie mišrią kaltę, kaip apie skirtingus asmens psichinio santykio su veika ir padariniais
santykius tik tada, kai veika net be padarinių jau laikoma nusikalstama, nusikalstamos veikos
sudėtis yra baigta , o padariniai tik kvalifikuoja, sunkina atsakomybę.
2. Mišri kaltė gali pasireikšti skirtingu asmens santykiu su padaryta nusikalstama veika ir vienu
iš kvalifikuojančių nusikaltimą požymių. Pvz. asmuo išžagina nepilnametę ir teigia, kad
nežino jog ji nepilnametė. Teismas numato tik tyčinę kaltę pagrindinės nusikaltimo sudėties
požymių atžvilgiu ir tyčinę arba neatsargią kaltę dėl vieno šį nusikaltimą kvalifikuojančio
požymio- nukentėjusiosios nepilnametystės.
Nusikaltimai, padaryti esant mišriai kaltei laikomi tyčiniai, išskyrus, kai pačiame įstatyme pasakyta,
kad nusikaltimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik padarytas dėl neatsargumo.