17 tema.

Teisės aiškinimas (interpretavimas)

Teisės aiškinimas – tai teisės (principų ir normų) prasmės, esmės nustatymas, t.y. pažintinis procesas.

Teisės aiškinimo priežastys. Būtinybė aiškinti teisę

Būtinybė aiškinti teisę sietina su susiformavusia ir sukurtos teisės savaiminiu neaiškumu, kuomet teisės
aiškinimo procese teisės prasmę siekiama kaip įmanoma labiau atskleisti – tai yra pagrindinė teisės
aiškinimo priežastis.

Iš Mikelėno knygos „Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taikymo aspektai“

1. Kuo skiriasi dinamiška ir statiška teisės aiškinimo doktrina?

Teisė įtvirtina tam tikrą statišką būseną: ji nustato, ką asmeniui galima ar privalu daryti arba kas jam
draudžiama. Tik dėl praktinių teisės subjektų veiksmų statiška elgesio taisyklė tampa faktine elgesio norma
t.y. dinamiška elgesio taisykle.

2. Teisėjo vaidmens pokytis teismo procese pagal prof.Mikelėną?(kaip 1999m ir 2009m.)

1999m.

Teisėjas, aiškindamas ir taikydamas teisę, turi siekti teismo ir kitų valdžių galių pusiausvyros. Teisėjas nėra
absoliučiai laisvas ir negali veikti savavališkai. Jo laisvės ribas apibrėžia visuomenėje vyraujančios moralės
nuostatos, pozityvioji teisė, teisės doktrina ir teismų praktika. Teisėjas, racionaliai aiškindamas įstatymą,
privalo būti sąžiningas, remtis ne tik įstatymo raide, bet ir jo dvasia, visuomenėje priimtomis moralės
nuostatomis. Sąžiningas teisėjas, pats aiškindamasis ir kitiem aiškindamas taikytiną teisės normą, siekia ne
tik suvokti tikrąją jos prasmę, bet ir rasti teisingiausią išeitį iš konkrečios konfliktinės gyvenimo situacijos bei
teisingiausiai išspręsti problemą, kurią kartais sukuria įstatymų leidėjas. Teisėjas, spręsdamas sudėtingą
bylą, turi elgtis taip, kaip to norėtų protingas, sąžiningas r tėeisingas įstatymų leidėjas, veikiantis
visuomenės, o ne savo asmeniniam arba savo politinės ar kitokios grupuotės labui. Teisėjai sprendimais ne
tik išsprendžia tam tikrą teisinį, socialinį, politinį, akonominį konfliktą- savo veikla jie daro įtaką socialiniams
santykiams ir jų subjektų elgesiui. „Kausyti tik įstatymo“ yra tik vienas iš daugelio reikalavimų, kurių privalo
laikytis teisėjas. Skatinami teisėjai veikti.

2009m.

Teismų teisės kuriamoji funkcija kai kuriose valstybėse yra tokia akivaizdi ir agresyviai aktyvi, kad imama su
nerimu kalbėti apie tai, jog teismai tapo pačia pavojingiausia valstybės valdžios šaka

Teismui savavališkai aiškinti teisę dar labiau rankas atriša tokie abstrahuoti teisės aiškinimo kanonai, kaip
įstatymo tikslas ir įstatymų leidėjo ketinimai.

Kūrybiškas teisės aiškinimas, kaip mechaniško teisės taikymo priešybė, reikalauja neapsiriboti vien taikomo
įstatymo tekstu, bet taip pat remtis teisės principais, moralinėmis vertybėmis. Vadinasi, kai teisė aiškinama
remiantis principais, neretai operuojama fikcijomis, kurios suteikia interpretatoriui praktiškai neribotas
galimybes.

Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalis nustato, kad teisėjas klauso tik įstatymo, tačiau, kas yra įstatymas ir ką jis
reiškia, pasako pats teisėjas. Taigi teisės aiškinimas yra savotiškas interpretacinis žaismas, užmaskuojantis
teisės kūrimą. Nei Konstitucija, nei teisėjo priesaikos tekstas nedraudžia teisėjui kurti teisės. Kiek toli nueis
teisėjas aiškindamas teisę, didžia dalimi priklauso nuo jo sąžinės, kvalifikacijos, kitų valdžios šakų ir
visuomenės tolerancijos. Pavienių teisėjų netinkamas elgesys, bet ir kai kurių atvirai išsakomos pažiūros,
kurios gali lemti visuomenei nepriimtinų sprendimų priėmimą. Todėl, matyt, būtų pagrindo pritarti
darantiems išvadą, kad iš dalies nepasitikėjimą teismais lemia jų perdėm didelis aktyvumas, nenuosekli
praktika, interpretavimo taisyklių ignoravimas, bet kokiu atveju virstantys pseudoargumentacija. Teismais
turi tokią didelę galią, kad jais imama nepasitikėti.

3. Teisės taikymo ir teisės aiškinimo santykis?

Neįmanoma taikyti teisės, nelyginant ir nederinant įvairių vertybių. Kadangi taikyti teisę reiškia pasirinkti
atitinkamą teisės normą, tai taikyti teisę reiškia pasirinkti ir kurią nors teisės įtvirtintą ar saugomą vertybę.
Tačiau tiek taikytinos teisės normos pasirinkimą, tiek nustatytą jos prasmę, tiek vertybinį pasirinkimą
būtinai racionaliai argumentuoti, nes kai, nesant vienintelio sprendimo varianto, galutinis sprendimas
pasirenkamas iš kelių galimų, yra didelė tikimybė, kad ne tik ginčo šalims, bet ir bet kuriam kitam asmeniui
gali kilti neaiškumų, kodėl teismas iš kelių variantų pasirinko vieną konkretų. Vertybių kolizija ir būtinybė
pasirinkti vieną iš jų dar labiau komplikuoja teismo padėtį, nes tokiais atvejais būtina išsiaiškinti, kokią
vertybę įtvirtina viena ar kita norma, kokios vieno ar kito principo, išreiškiančio tam tikrą vertybę, taikymo
ribos ir t.t. O tai ir yra teisės aiškinimas, nes Teisės aiškinimas – tai teisės (principų ir normų) prasmės,
esmės nustatymas, t.y. pažintinis procesas.

Priklausomai nuo to, kas taiko teisę, skiriamas administracinis ir teisminis teisė taikymo modeliai.
Administracine tvarka teisė dažniausiai taikoma nesant konfliktinės situacijos, taip pat kai tokia situacija
nors ir egzistuoja, tačiau faktinės aplinkybės yra aiškios ir nereikalingos papildomai tirti. AT taikymui
būdingas formalesnis- ne toks išsamus ir sudėtingas argumentavimas, o kartais jo visai nereikalaujama.
Teismas visada turi spręsti teisinį ginčą. Teisiniam teisės taikymui visada būdinga ginčo faktinio ir teisinio
aspektų analizė, teisės aiškinimas, įvairių vertybių ir prendimo alternatyvų vertinimas ir derinimas.
Teisminiam teisės taikymui visada būtina jį pateisinanti argumentacija. Teismo sprendimas turi būti
motyvuotas teisės taikymo aktas, grindžiamas įrodytais faktais, galiojančiomis teisės normomis ir jų
aiškinimu.

Teisės aiškinimas padeda nustatyti tikrąją teisės normos prasmę. Tinkamai neišaiškinus tikrosios prasmės,
teisės normos neįmanoma teisingai taikyti. Teismo proceso, kaip teisės taikymo, analizė būtų neišsami
neaptarus teisės aiškinimo problematikos. Taikant teisę reikia atsižvelgti į besikeičiančias sąlygas, teisės
kalbos aiškumą, vidinius prieštaravimus, konkrečias bylos aplinkybes, vietą teisės normų hierarchijoje,
teisės spragas( spragos užpildymo tikslas- nustatyti teisės normą, kurią taikant būtų galima užpildyti teisės
spragą ir išspręsti bylą.), o nacionalinės teisės normas būtina taikyti ir aiškinti atsižvelgiant į tarptautinės
teisės šaltinius ir tarptautinę praktiką. Tai ir sukelia būtinumą aiškinti teisę.
 4. Teisės aiškinimo būdai (metodai)

Teisės aiškinimo būdas (metodas) – tai sistema giminingų loginio mąstymo priemonių, skirtų teisės
principo arba normos turiniui (prasmei) atskleisti, suvokti.

Pagrindiniai teisės aiškinimo metodai Teisės teorijos įvade:

1. Kalbinis (verbalinis)- tai svarbiausias teisės aiškinimo metodas, nes teisė yra išreiškiama kalbinėmis
priemonėmis, o dažniausiai ir raštu.
2. Sisteminis- jį lemia sisteminis pačių teisės principų bei normų veikimo pobūdis. Sisteminis
aiškinimas reikalauja, kad teisės principų ir normų prasmė būtų atskleidžiama naudojantis žiniomis
apie aiškinamo principo bei normos loginius ryšius, sąveiką su kitais teisės principais bei normomis.
3. Istorinis- juo siekiama nustatyti istorinius įstatymo leidėjo ketinimus, aiškinamasi priimant teisės
nuostatą buvusios ekonominės, socialinės, politinės, tarptautinė ir kitos sąlygos, taikomas aiškinti
naujam įstatymui, kuris pakeitė ankstesnįjį.
4. Lyginamasis (komparatyvinis)- vienas teisės sistemas reikia lyginti su kitomis sistemomis.
5. Loginis- taikomi logikos dėsniai.

Pagrindiniai teisės aiškinimo metodai Mikelėno knygoje:

1. Lingvistinis/kalbinis – plačiausiai taikomas aiškinant teisę. Jį būtina taikyti pirmiausiai. Taikant jį

įstatymo tekstas tikslinamas ir aprašomas pagal bendrinę ar specialiąją jame vartojamų žodžių
reikšmę, todėl jo prasmė gali keistis.
2. Sisteminis – Sisteminis teisės aiškinimo metodas dažniausiai taikomas, kai taikytinos teisės normos
tekstas yra dviprasmiškas, įstatymo tekste vartojamų žodžių prasmė neaiški, , norma yra labai
abstrakti, kai yra teisės spraga arba teisės normų kolizija.
3. Istorinis – Siekia nustatyti istorinius įstatymo leidėjo ketinimą, aiškinamos teisės normos lyginamos
su galiojusiomis teisės normomis, reguliavusiomis tą patį santykį, galima taikyti aiškinant naujai
priimtą įstatymą, pakeitusį ankstesnįjį.
4. Teleologinis – juo siekiama nustatyti įstatymo ar aiškinamos teisės normos tikslus, uždavinius.
Remiantis šiuo metodu, galima nustatyti teisės normos pobūdį, jos taikymo sferą, jos santykį su
kitomis teisės normomis.
5. Precedentinis – Aiškintis tikrąją teisės normos prasmę yra panaudojami teismų sprendimai, kur jau
pateiktas tos pačios teisės normos aiškinimas.
6. Įstatymų leidėjo ketinimo – tai jo valia, išreikšta rengiant ir svarstant įstatymą. Šis metodas reiškia
subjektyvių įstatymų leidėjo ketinimų nustatymą. Taikant šį metodą, reikia nustatyti, kas yra
aiškintino ketinimo subjektas ir kokiais šaltiniais remiantis galima nustatyti šiuos ketinimą.
7. Lyginamasis – juo analizuojami įvairūs teisės šaltiniai bei lyginami.
8. Bendrųjų teisės principų – Aiškinama teisės norma analizuojama ne bet kokių, o teisės principus
įtvirtinančių teisės normų kontekste.
9. Analoginis – Sąvoka ar teisės norma aiškinamos taip, kaip ta pati sąvoka ar teisės norma jau
išaiškintos anksčiau.
10. Loginis – teisės normos analizuojamos logikos pagalba. Jis svarbus aiškinantis taikytinos normos
pobūdį.