TEISĖS PRINCIPŲ SAMPRATA: TEORINIAI IR PRAKTINIAI ASPEKTAI

Teisės principai- yra bendro pobūdžio idėjos, konkretinančios teisės sampratą. Jie nurodo, kokio
pobūdžio turėtų būti kuriamos teisės normos, sprendžiama konkreti teisinė byla. Taigi, teisės
principai užima gana svarbią vietą teisėje. Šiame darbe bandysiu įrodyti, jog sunkiosios bylos negali
būti išspręstos be teisės principų. Įrodydama tai, aš atskleisiu, kas yra teisės principas, kuo skiriasi
teisingas ir teisėtas sprendimas, kaip jie yra naudojami praktikoje ir kurį sprendimą yra lengviau
priimti.

Visų pirma, norėčiau atskleisti teisės principų teorinę reikšmę, remiantis “Teisės teorijos įvadu” bei
Alfonso Vaišvilos vadovėliu “Teisės teorija”. “Teisės teorijos įvade” teisės principai įvardyti kaip
pamatiniai teisės dėsniai. Principai, kaip minėta, yra teisės pamatas, pradmenys, kitaip tariant,
teisės griaučiai, ant kurių laikosi pats teisės socialinis reiškinys. Teisės normos( arba taisyklės) kyla
iš teisės principų( dėsnių) ir yra grindžiamos būtent principais. Teisės principai visiškai pakankamai
apibūdina teisę kaip socialinį reiškinį. Teisės principai užtikrina teisės sistemos darną, jos elementų
neprieštaringumą. Jie taip pat yra svarbus kriterijus, kuriuo remiantis galima nustatyti sprendimų
teisėtumą, patikrinti, ar įstatymų leidėjas ir valstybės pareigūnai savo veikla nepažeidžia tam tikrų
teisinių standartų. Jie pabrėžia elgesio ribas, kurių nevalia peržengti. O Alfonso Vaišvilos vadovėlyje
“ Teisės teorija” atsiskleidžia kitoks požiūris į teisės principus. Čia jie atskleidžiami kaip bendrojo
pobūdžio idėjos, konkretinančios teisės sampratą. Jie nurodo, kokio pobūdžio turėtų būti kuriamos
teisės normos, sprendžiama konkreti teisinė byla, kad kiekvienu teisinio reguliavimo atveju būtų
įgyvendinami teisės sampratos formuluojami tikslai. Taip pat yra atskleidžiama, kad praktinė teisės
principų reikšmė priklauso nuo teisės sampratos. Teisės principai yra npriskiriami teisės sąvokai,
nes teise laikomos tik teisės aktose suformulotos normos, o teisės principai tiesiog konkretina
teisę, jais leidžiama remtis užpildant teisinio reguliavimo spragas, taip pat aiškinant konkrečias
teisės normas. Taigi, abiejų šių autorių požiūriai yra teisingi. Jie puikiai atskleidžia teisės principų
teorinę reikšmę, tačiau, palygindama abiejų knygų pozicijas, manau, kad profesorius A. Vaišvila ją
atskleidžia konkrečiau, aiškiau ir per jo pateiktus pavyzdžius mes teisės principų sąvoką suvokiame
lengviau.

Įstatymai (teisės normos) gali reguliuoti geriausiu atveju bendrus atvejus ir dėsningumus, bet ne
visą konkrečių santykių įvairovę. Nėra tokio įstatymo, kuris tiktų visoms gyvenimo situacijoms,
todėl kartais reikia remtis ne tik įstatymu, bet pasikliauti ir teisingumu norint priimti tinkamą
sprendimą. Susitikimo metu su Kauno Apygardos Teismo teisėju Linu Baubliu supratau, kad teisės
principai yra pamatinės teisės idėjos ( pvz.: Saugumas- principas, iš kurio atkeliauja tam tikros
taisyklės- šviesoforai, perėjos ir t.t.). Jo teigimu, yra du pamatiniai teisės principai: teisingumo ir
teisėtumo. Teisingumo principas yra toks principas, kuris remiasi morale, sąžine, vertybėmis. O
teisėtumas yra principas, kuris remiasi įstatymu. Norėdama atskleisti skirtumą, pateiksiu pavyzdį iš
Lino Baublio nagrinėtos bylos: Gyveno vyras su savo teta viename bute ir vieną dieną ją užpuolęs
nužudė. Vėliau buvo nustatyta, kad šis vyras turi psichikos sutrikimų, todėl keletą metų praleido
psichiatrinėje ligoninėje. Kai buvo išleistas, jis prisiminė, kad teta dar prieš savo mirtį jam buvo
paskyrusi palikimą ir testamente jam užrašė butą, kuriame jie kartu gyveno. Remiantis teisėtumu,
jis turi visišką teisę gauti tą butą, kadangi psichikos sutrikimų turinčio žmogaus veiksmai nelaikytini
nusikaltimu, tačiau remiantis teisingumu, tetos artimiausių giminių- seserų atžvilgiu yra neteisinga
atiduoti butą žudikui. Taigi, matome, kad kartais remtis teisėtumo principu neužtenka. Šio paprasto
pavyzdžio pakanka , kad įsitinkintume, jog nors idėja “Vienodas bylas traktuok vienodai, o skirtingas
bylas- skirtingai” yra svarbiausias teisingumo idėjos elementas, ji pati savaime yra neužbaigta ir
nepapildyta negali pasiūlyti jokio aiškaus elgesio orientyro. Kad ją užpildytume, mums reikia žinoti,
kada, kokiems konkretiems tikslams, bylas reikia laikyti vienodomis ir kokie skirtumai yra
reikšmingi. Taigi, teisingumas- tai tik viena moralės sritis, kurioje daugiausia dėmesio yra skiriama
ne individualiam elgesiui, bet ir indinidų skirtingai socialinei padėčiai. Todėl teisės išraiškos forma
nėra tik tekstas, teisė nėra išreikšta tik raštu. Net ir romėnai sakė, kad griežtas įstatymo raidės
laikymasis yra teisės ir teisingumo iškraipymas. Jie išskyrė net rašytinę teisę ir
nerašytinę( papročius). Kodėl gi taip sunku yra nustatyti vieną bendrą teisę, tinkančią kiekienam? O
todėl, kad aiškinant tekstą reikia būtinai atsižvelgti į jo kontekstą, į visuomenės tradicijas, papročius
ir pnš. Joks teisės aktas nėra baigtinis, nes to joks subjektas negali padaryti. Pabrėžiama, kad net ir
teismai, kaip interpretacijos keliu atskleidžiantys teisės prasmę subjektai, negali savo rašytiniuose
tekstuose visa apimtimi atskleisti teisės. Greta sukurtos teisės yra ir teisė, susiformavusi
visuomenės santykiuose. Ir kiekvienas ją supranta skirtingai, todėl net geras teisėjas mato teisę
geriau nei gali ją paaiškinti, taigi jo rašytinė nuomonė, kad ir kaip apsvarstyta, niekuomet
neperteikia jo visos įžvalgos. todėl teisėjas spręsdamas bylas remiasi sąžine ir teise, kadangi aklai
laikytis įstatymo negalima. Tarp teisės ir moralės yra ryšys, kuris tam tikra prasme yra “būtinas”, ir
kad bandant analizuoti tam tikrą situaciją būtent šį ryšį reikia laikyti svarbiausiuoju dalyku. Pasak
Lino Baublio, visada teisėta sprendimą galima priimti begalo greitai, tačiau iš pateiktų pavyzdžių
matome, kad sunkiose bylose ne visuomet tokie sprendimai būna teisingi. Dar vienas pavyzdys,
tinkantis atskleisti teisingumo ir teisėtumo skirtumus, būtų matytas H.Ibseno spektaklis
„Visuomenės priešas“ (rež. J. Vaitkus). Šis spektaklis apie tai, kas priverčia savo šalies patriotą iš
nevilties sušukti – „tegu žlunga visas kraštas, tegu būna sunaikinta visa ši tauta!“. Apie tai, kaip
žmogus, kovodamas už teisingumą, buvo paskelbtas visuomenės priešu. Taigi, gydyklos šeimininkas
vieną dieną suprato, kad jo įstaigoje žmonės miršta nuo užteršto vandens. Jam tai pasirodė
siaubinga ir kuo skubiausiai jis kreipėsi į miesto merą, kad būtų uždaryta gydykla žmonių saugumui.
Tačiau miesto meras nusprendė, kad gydykla yra vienintelis miestelio pragyvenimo šaltinis, todėl jei
jis bus uždarytas, miestas tiesiog žlugs. Gydyklos šeimininkas kreipėsi į teismą, kartu su savo šeima
kovojo už teisybę, tačiau įrodyti teisingumą buvo kur kas sunkiau. Jo nuomone, ne dauguma, o
mažuma visada yra teisi, kadangi būtent mažumos niekas neišklauso, negirdi, o juk jie yra linkę
kovoti už teisingumą. Todėl jam teko ištarti žodžius, kad jau geriau tegu žmonės miršta nei gyvena
tokioje santvarkoje. Tuo metu jam buvo atimtos visos teisės, jis ir jo šeima neteko darbo ir
spektaklio pabaigoje kūrė naują visuomenę, dainuodamas „A, B, C“. Taigi, tai dar vienas pavyzdys ir
įrodymas, kad teisingumą įrodyti yra be galo sunku. Atrodo, kad žmogus prieš valdžią yra bejėgis...
Todėl tiek sprendžiant sunkias bylas, tiek gyvenime svarbu yra remtis principais ir reikia pripažinti,
kad ir kaip bebūtų apmaudu, tačiau lengviau yra priimti teisėtą sprendimą, nei teisingą.
Teisės principai yra išties reikalingi sprendžiant bylą, kadangi jais remiantis galima priimti tinkamą
sprendimą. Civilinio Kodekso 1.5 straipsnyje yra aprašytas trijų- teisingumo, protingumo ir
sąžiningumo- principų taikymas ir pasakyta, kad „Teismas, aiškindamas įstatymus ir juos
taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.“ Dabar pateiksiu
vieną pavyzdį iš bylos, kurioje teismas remiasi būtent šiais principais spręsdamas pateiktąją
situaciją. 2011 m. vasario 28 d. Bylos ginčo esmė- anot ieškovės, dėl tyčinių atsakovų veiksmų ji
neteko tėvo J. A. ir dėdės A. A.,kurie būdami partizanais buvo nušauti, dėl to jai ir jos šeimos
nariams teko patirti didžiulius dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją,
pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, teko keisti pavardę,
slapstytis, nuolat keisti gyvenamąsias vietas, patirti įtampą ir stresą, kęsti nuolatinį nepriteklių.
Didžiulę nuoskaudą ieškovė teigė jaučianti ir dabar, nes atsakovai nenurodo, kur yra nužudytųjų
palaikų palaidojimo vieta. Ieškovė pažymėjo, kad tėvo žūties dieną jai buvo beveik septyneri metai;
žuvus tėvui, ji neteko ne tik savo, bet ir visos šeimos maitintojo, tapo našlaitė, iki savo
pilnametystės 133 mėnesius augo be tėvo. Nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo
galiojusios teisės normos, nustatančios tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus, nustatė, jog
minimali pinigų suma, skirtina vieno nepilnamečio vaiko išlaikymui, negali būti mažesnė kaip 125 Lt.
Neturinės žalos atlyginimą teismas atmetė, kadangi šioje byloje negalima tiesiogiai taikyti
Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, kuri teigia ,kad „Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės
žalos atlyginimą nustato įstatymas“, nes atsakovų veiksmai atlikti 1953 m. sausio 2 d., kai Lietuvos
Respublikos Konstitucija negaliojo. O turtinė žala jau buvo išmokėta. Vėliau sprendimas buvo
pakeistas, kadangi Konstitucinis Teismas nutarimuose yra konstatavęs, kad asmens teisės turi būti
ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai,
teisės, įstatymo analogija ar kas panašaus negali paneigti įstatymo negaliojimo atgaline tvarka
principo ir nesuteikia teismams teisės taikyti atsakomybę, kurios nebuvo žalos atsiradimo metu.
Kita vertus, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje
nustatyta, jog asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.
Ir aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas. Konstitucinio Teismo aktuose yra aiškinamos
Konstitucijos nuostatos – normos bei principai. Todėl visais atvejais reikia remtis tik Konstitucija ir
šiuo atveju remiantis 30 straipsniu galima teigti, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą
materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas. Juo siekiama patvirtinti, kad žala bus
atlyginta. Šis konstitucinis principas (būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę
žalą) neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos
visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai.Tai numato, kad asmuo, kuriam
neteisėtais veiskmais buvo padaryta žala, turi visas teises prašyti tos žalos atlyginimo ir jį teisingai
gauti. Taigi, galime daryti išvadas, kad pagal Konstituciją asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi
būti realus ir teisingas. Įstatyme „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ nėra nurodyta,
kad asmuo turi teisę reikalauti teisingo atlyginimo už patirtą žalą. Todėl konstatuojama, kad
ieškovės reikalavimas atlyginti tam tikrais išskirtiniais pagrindais – nusikaltimu žmogiškumui –
padarytą žalą lemia, jog bylą nagrinėję teismai, vykdydami teisingumą, ginčui išspręsti privalėjo
tiesiogiai taikyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, užpildyti teisės spragas ir
taikyti teisę (be kita ko, naudojantis teisės analogija, taikant bendruosius teisės principus, taip pat
aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją). Todėl teismas nusprendė priteisti ieškovės
naudai neturtinės žalos atlyginimą. Iš šio pateikto pavyzdžio matome, kad teisės principai uzpildo
teisės spragas, jais remiamasi norint priimti teisingą sprendimą, jie padeda tinkamai išspręsti bylą.

Taip pat teisės principai tsiskleidžia per teisę, kaip tekstą ir teisę, kaip interpretaciją. Teisė, kaip
tekstas yra rašytinė teisė, įstatymai ir t.t., o teisė, kaip interpretacija susiformuoja gyvenime,
taikant įstatymus įvairioms situacijoms. Kiekviena situacija yra interpretuojama skirtingi, todėl tais
atvejais remiamasi principais. Pavyzdys būtų byla dėl saviraiškos laisvės, kur atsiskleidžia teisinės
vertybės. Bylos esmė- žmogaus laisvas pasisakymas, kurį nusako Konstitucijos 25 straipsnis:
„Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti,
gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.“ Byloje sprendžiamas klausimas dėl, ieškovo teigimu, jo garbę
ir orumą bei gerą reputaciją pažeidžiančios informacijos platinimo atsakovo valdomame
tinklalapyje teisėtumo. Pagal Konstitucijos 25 straipsnį žmogus gali laisvai reikšti savo nuomonę,
tuo labiau tinklalapyje žmogus gali laisvai rašyti tai, ką galvoja. Tačiau iš teisingumo pusės, jis
akivaizdžiai šmeižiamas, niekinamas ir žeminamas kaip advokatas ir asmuo, tai akivaizdžiai matyti iš
sakinių turinio ir kalbinės raiškos priemonių. Tai pažeidžia Konstitucijos 25 straipsnį bei lemia
viešojo intereso pažeidimą. Todėl Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti
ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui,
privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos
25 straipsnio 3 dalis), t. y. asmuo, kuris naudojasi teise skleisti informaciją, privalo laikytis įstatymų
nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve, įgyvendindamas šią teisę, neturi varžyti
kitų asmenų teisių. Taigi, įstatymuose, reglamentuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės
skleisti informaciją, yra įtvirtintos ir šios teisės įgyvendinimo prielaidos – kiekvienas, kuris naudojasi
informacijos teise, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos
laisve. Dar vienas pavyzdys būtų byla apie valstybinės kalbos vartojimą. Byloje seimo narių grupė
kreipėsi į Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausiosio rinkimų komisijos įstatymo 3
straipsnio papildymo įstatymas neprieštarauja Konstitucijos 14,29 straipsniams. Tiriama situacija
yra tokia- tautinės mažumos reikalauja, kad rinkimų biuleteniai būtų išversti į kitas kalbas, kadangi
29 straipsnis teigia, kad: „Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės,
tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“. Tačiau 14
straipsnis teigia, kad: „Valstybinė kalba - lietuvių kalba“. Todėl matome, kad šie straipsniai
prieštarauja vienas kitam ir norint išspręsti bylą šią, reikia vadovautis teisingumo principu visų
žmonių atžvilgiu. Todėl tautinių mažumų žmonės gali laisvai kalbėti savo kalba namie, darbe ar kur
kitur, tačiau svarbioje valstybės veikloje tokioje, kaip rinkimai, jie turi mokėti skaityti lietuvių kalba.
Taigi, iš pateiktų pavyzdžių matome, kad teisės principai reikalingi ne tik sprendžiant sunkias bylas,
bet ir norint rasti teisingą išeitį sunkioje situacijoje.

Taigi, galime daryti išvadą, kad sunkios bylos negali būti sprendžiamos be teisės principų. Jie yra
reikalingi, jie padeda priimti teisingą sprendimą, rasti išeitį, užpildyti teisės spragas. Aiškinant
tekstą, reikia būtinai atsižvelgti į jo kontekstą, į visuomenės tradicijas, papročius: būtent todėl teisė
nėra tik tekstas, jos prasmė atskleidžiama interpretuojant tekstą, aiškinant jį, naudojantis
pamatiniais teisės principais-teisingumu ir teisėtumu. Nors teisėtą sprendimą yra lengviau priimti,
tačiau sprendžiant sunkias teisės bylas be teisingumo apsieiti negalima.

Darbą parengė: Brigita Karpovičiūtė TVbns4-03