Teisės teorija 3 paskaita

Teisės šaltiniai

Teisės šaltinių sąvoka – daugiareikšmė

Gali būti įvairiai grupuojami.

Pagrindinės reikšmės:

 Teisės šaltiniai materialiąja prasme (materialieji teisės šaltiniai). Tai visuomenės egzistavimo
sąlygos, nulemiančios, kad konkrečiu laiku konkrečioje valstybėje įsitvirtina būtent tokia teisinė
tvarka. Tai ekonominės, kultūrinės, religinės ir kitokios visuomenės egzistavimo sąlygos, kurios
nulemia toje valstybėje galiojančios teisės turinį ir teisinio reguliavimo ribas.
Pvz: Dievo duota teisė, žmogus ją aiškina, islamas.
 Teisės šaltiniai istorine prasme (istoriniai teisės šaltiniai)
 Teisės šaltiniai formaliąja prasme (formalieji teisė šaltiniai). Tai išorinis pavidalas (forma), kuriuo
teisės normos pasiekia adresatus.
Pvz: teisės aktai.
Kodeksai
Dokumentai, kuriuose įtvirtinta, tiek institucijų kompetencija (ką parlamentas, saviavldybė,
prezidentas gali veikti)
 Teisės šaltiniai institucine prasme (instituciniai teisės šaltiniai). Sąvoka daugiausia siejama su
valstybės kuriama teise. Institucinis teisės šaltinis įvardija valstybinę instituciją, kuri turi
kompetenciją priimti vienus ar kitus teisės aktus. Seimas priima įstatymus. Seimas – institucinis
įstatyminių nuostatų šaltinis . Rezultatai.

Teisės normų ir teisės (normų) šaltinių santykis

 Teisės normos yra išreiškiamos (patalpinamos) teisės šaltiniuose.

 Teisės šaltiniai – teisės normų išraiškos ir perdavimo adresatams pavidalas.

Pagrindiniai formalieji teisės normų šaltiniai

1. Teisinis paprotys sankcionuojama

2. Viešoji norminė sutartis ratifikuojama
3. Teisminis (teisinis) precedentas
4. Teisės doktrina (trūksta argumentų įrodyti, kad tai tikrai yra teisės šaltinis)
5. Norminis teisės aktas

Pagal eiliškumą doktrina paskutinė.

Teisinė norma gali būti sukurta teismo sprendimu.

Jie formuluoja bendro pobūdžio taisykles.

Teisinis paprotys

 Tai teisės šaltinis, turintis teisės, ir paprasto paročio požymius.

 Paprastas paprotys- tai žmonių elgesys, įsitvirtinės dėl daukartinio jo taikymo
 Teisinis paprotys- toks paprotys (žmonių elgesys), kuris gali būti apgintas teisiškai
 Paprastas paprotys tampa teisiniu papročiu, kai atitinka kiekybinius ir kokybinius požymius.
 Kiekybiniai ir kokybiniai požymiai įtvirtinti teisės doktrinoje- konsoliduotuose teisės mokslininkų
darbuose.

Teisinio papročio požymiai

 Kiekybiniai požymiai- paprotys (tam tikras elgesys) turi būti plačiai paplitęs tam tikroje teritorijoje
ar bendruomenėje ir tęstis ilgą laiko tarpą.
 Kokybiniai požymiai- paprotys (tam tikras elgesys) turi būti protingas, teisingas, neprimestas
prievarta, būtinas teisinei tvarkai palaikyti., atitikti viešąją tvarką.

Jie įtvirtinti teisės doktrinoje.

Bent jau keli dešimtmečiai, kad elgesys būtų laikomas teisiniu papročiu.

Papročio virtimo teisiniu momentas

 Pagal pozityvistinę (valstybės reikšmę teisei absoliutinančią) mąstymo tradiciją, paprastas

paprotys virsta teisiniu papročiu, kai valstybė jį sankcionuoja (patvirtina) – įrašydama į įstatymą
savo įsipareigojimą saugoti paprotį arba suteikdama galias paprotį sankcionuoti teismams
konkrečioje byloje
 Pagal nepozityvistinę mąstymo tradiciją, papročio virtimas teisiniu nesiejamas su valstybės
pozicijos išsakymu – paprotys laikomas teisiniu, jei žmonės laiko jį laiko saistančiu ir
įpareigojančiu.

Pozytivistinė teisės samprata- kai teisė ir valstybė yra labai tapatinamos. Paprastas paprotys virsta
teisiniu, kai valstybė jį sankcionuoja (patvirtina)- įrašydama į įstatymą savo įsipareigojimą saugoti paprotį.

Teisinio papročio (nerašytos taisyklės) ir valstybės sukurtos teisės (rašytinės) santykis

Galimi variantai:

1. Secudum legem (paprotys veikia šalia rašytinės teisės, praplėtoja, paaiškina, apibūdina)
2. Preater legem (vietoje rašytinės teisės, rašytinė teisė tyli- o paprotys siūlo. Kai nėra teisinės
taisyklės ir taiko paprotį)
3. Contra legem (prieš rašytinę teisę, rašytinė sako vieną- paprotys sako kitą, kolizija). Taikomas
paprotys, o ne įstatymas.

A ir B- įprasti, paplitę, nekeliantys abejonių

C- retas atvejis

Papročio reikšmė Lietuvos teisinėje sistemoje

 Lietuvos įstatymų leidėjas nesuteikė didelės reikšmės papročiui

  LR CK teisinis paprotys neįvardintas prie teisės šaltinių ir įtvirtinta taisyklė, kad paprotys yra
taikomas tik įstatymo ar sutarties numatytais atvejais.
 Bet- kokią reikšmė Lietuvoje teikiama teisiniam papročiui sužinosime tik tada, kai tokios bylos
pasieks teismus (kol kas papročiais labiau linkstama remtis arbitražuose nagrinėjamose bylose).

Viešoji norminė sutartis- tai toks formalusis teisės šaltinis teisės šaltinis, kuriame teisės normos
įtvirtinamos bendru sutarimu. BŪTINA LAISVAS SUTARIMAS

Viešoji norminė sutartis – antrasis teisės normų pavidalas; tai viešosios valdžios institucijos
ratifikuota (arba kitokiu būdu patvirtinta) dviejų ar daugiau teisės subjektų sudaryta
sutartis, kuria nustatoma tam tikra bendra elgesio taisyklė. Sutartį sudarantys subjektai yra
juridinio asmens statusą turintys žmonių kolektyvai, pvz. politinė partija, valstybės ir tarptautinės
organizacijos, kartais – politinė tauta, monarchas. Viešosios norminės sutartys siekia sukurti,
pakeisti ar nutraukti teisinius santykius, viena šalis įsipareigoja kitai šaliai atlikti tam tikrus
veiksmus, o pastaroji įgyja reikalavimo teisę. Sukuriamos bendrosios elgesio taisyklės.
VIEŠŲJŲ NORMINIŲ SUTARČIŲ NEDERĖTŲ PAINIOTI SU VIEŠOSIOMIS
SUTARTIMIS, KURIAS SUDARO JURIDINIS ASMUO, TEIKIANTIS PREKES AR
PASLAUGAS. Viešosios norminės sutartys gali būti nacionalinės teisės normų pavidalas arba
tarptautinės.

Norminių sutarčių pavyzdžiai:

1. Tarptautinė sutartis (dvišalės, daugiašalės tarp tarpt, org. Ir šalių ir t.t.)

2. Kolektyvinė sutartis (konkrečioje šakoje, pvz: švietimo. Jame dėrimasi dėl geresnių sąlygų)

Precedentas- teisminis precedentas

Formavosi XIa. Anglijoje.

Precedentas- einantis priešakyje.

Teisminis precedentas- teismo sprendimas, priimtas konkrečioje byloje ir tapęs privalomu tos pačios
ar žemesnės instancijos teismams, sprendžiantiems analogišką bylą.

Valstybės, kuriose teisminis precedentas laikomas pagrindiniu teisės šaltiniu, priskiriamos bendrosios
teisės tradicijai.

Precedento esmė

 Teisėjas privalo (turi teisinę pareigą) pakartoti sprendimą, anksčiau priimtą analogiškai
byloje.
 Pareiga kartoti precedentą remiasi stare decisis tradicija, kuri reiškia: stare decisis et non
quieta movere (sekti precedentais ir nekeisti išspręstų klausimų sprendimų).
 Tai precedento gerbimo ir tęsimo tradicija. (XVIII-XIXa. Susiformavo, kad privalu, jeigu kada
nors yra buvusi tokia byla, tai sprendimas turi būti toks pats).
Precedento struktūra

 Ratio decidendi (priežastis sprendimui priimti-privaloma dalis/privaloma kartoti)

 Obiter dictum (tarp kitko-neprivaloma dalis/nebūtina kartoti)
 Kitas teisėjas, spręsdamas analogišką jau išsspręstą bylą, privalo pakartoti tik ratio decidendi dalį.
Svarbu – tekste šios dalys nėra išskirtos.

Precedentinės teisės pliusai

 Galimybė prognozuoti bylos baigtį

 Konkretumas
 Lankstumas ir operatyvumas

Precedentinės teisės minusai

 Sudėtingumas
 Abejonės dėl valdžių padalijmo principo išlaikymo (sumenksta vaidmuo dėl valdžių leidžiamosios
valdžios)
 Konservatyvumas ir stagnacija
 Per didelė teisėjų laisvė

Precedentus galima keisti, bet su tam tikrom sąlygomis. Pvz: nebetinka taikyti objektyviai, ir turi būti
pateikiami motyvai, kodėl keičiamas.

Teisinis precedentas ir teisinė tradicija

 Valstybės, kuriose teisinis precedentas laikomas teisės šaltiniu, priskiriamos

precedentinės (arba kitaip – bendrosios) teisės tradicijai.
 Europos valstybės, taip pat ir Lietuva, priskiriamos kitai – kontinentinei (arba romanų –
germanų) teisės tradicijai.

Precedento reikšmė kontinentinės teisės tradicijoje

 Veikia tas pats principas: Vienodas bylas spręsk veinodai, skirtingas- skirtingai.
 Teisėjai yra linkę laikytis teismų sprendimų, priimtų analogiškose bylose, bet ne dėl pareigos
kartoti teismų sprendimus, bet dėl kitokių priežasčių:
1. Organizacinių
2. Psichologinių
3. Ekonomiškumo

Teisės doktrina- tai konsoliduota žymiausių teisės mokslininkų ir praktikų nuomonė tam tikru teisės
aiškinimo ir taikymo klausimu. TEISĖS AIŠKINIMO ŠALTINIS/ ne teisės šaltinis

Turi įtaka įstatytmų leidėjui.

Teisės doktrinos samprata kinta.

Teisės moksle nėra sutariama, ar teisės doktrina yra teisės, ar teisės aiškinimo šaltinis
  Teisės doktrina suformuluoja daug teisės aiškinimui ir teisės taikymui svarbių kalusimų, bet realų
veikimą doktrina įgyja tik tuo atveju, jeigu į ją atsižveldia įstatymų leidėjas (viešoji valdžia) arba
teismai, spręsdami bylas.
 Teisės doktrina visada prieštaringa (nėra universalios doktrinos). Nėra aišku, kaip įveikti galimus
prieštaringumus.

Valstybės sukurta teisė

Pagrindinis teisės šaltinis Europoje

Valstybės (o kartais ir tautos tiesiogiai) sukurta teisė

 Konstitucinės normos
 Valstybinių institucijų sukurtos teisinės taisyklės

Valstybės kuriamos teisės požymiai

 Tai rašytinis teisės šaltinis

 Teisinės taisyklės kuriamos tikslingai
 Pagrindinis kuriantis subjektas (teisėkūros subjektas)- valstybinės (valdžios ir valdymo)
institucijos, kartais- tauta
 Išsiskiria tiksliomis ir aiškiomis formuluotėmis (teisinės taisyklės kuriamos, laikantis specialių
reikalavimų- teisinės technikos)
 Leidžia kryptingai veikti žmonių elgesį norima kryptimi (šiuolaikinė teisė- tai socialinės inžinerijos
priemonė)
 Valstybė turi paprastą galimybę pakeisti pasenusias ir laikmečio nebeatitinkančias taisykles
 Pasižymi stabilumu ir gali būti sėkmingai taikomos ilgą laikotarpį
 Tokias teisines taisykles paprasta grupuoti, tvarkyti, sisteminti

Valstybės kuriamos teisės trūkumai:

 Reaguoja į praeitį, todėl labai greitai pradeda senti- visuomeniniai santykiai kinta greičiau, negu
įmanoma sukurti teisines taisykles
 Siekiant sureguliuoti kiek įmanoma daugiau situacijų, taisyklės tampa itin abstraktaus turinio-
sudėtinga pritaikyti konkrečiai situacijai
 Dėl pastangų viską reguliuoti išsamiai, nuolat atsiranda situacijos, kurios nesureguliuotos – tam
tikrose srityse (ypač – baudžiamojoje ir administracinėje teisėje) gali susidaryti teisinis
vakuumas, tai lemia netinkamai besielgiančių asmenų nebaudžiamumą

Valstybės tikslingai kuriamos teisės normos – tai, matyt, jauniausias teisės normų šaltinis. Napoleono
civilinis kodeksas laikomas bene pirmuoju valstybės sukurtu teisės šaltiniu, kuriuo buvo siekta racionaliai
ir tikslingai reguliuoti žmonių elgesį norima linkme.

Lietuvoje valstybės sukurtas teisinių taisyklių rinkinys įprastai įvardijamas teisės norminio akto (arba
norminio akto) terminu.
Visi valstybės (viešosios valdžios) sukurti teisinę reikšmę turintys aktai (dokumentai) gali būti
suskirstyti į tris grupes:

 Teisės norminiai aktai

 Teisės taikymo aktai- (taikyti atleisti arba įdarbinti žmogų)
 Teisės aiškinimo aktai- teismų sprendimai dėl teismų sprendimų išaiškinimo.

Kuo skiriasi norminis aktas ir teisės taikymo aktas?

 Norminis aktas formuluoja bendro pobūdžio teisės normas – teisės taikymo aktas formuluoja
individualias (vieno atvejo) teisės normas.
 Norminius aktus leidžia tik specialią kompetenciją turinčios valstybinės (valdžios ir valdymo)
institucijos – teisės taikymo aktus kuria platesnis subjektų ratas.
 Norminiai aktai neturi personaliai įvardinto adresato (skirti visiems arba rūšiniais požymiais
apibrėžtiems asmenims) – teisės taikymo aktai skirti personaliai apibrėžtiems asmenims.
 Norminiams aktams būdingas pakartotinumas (jie skirti daug kartų pasikartojančioms
situacijoms) – teisės taikymo aktai skirti konkrečiai situacijai ir ją išsprendžia.
 Norminiams aktams būdinga sudėtingesnė priėmimo procedūra ir griežtesni reikalavimai jų
formai ir struktūrai – teisės taikymo aktų priėmimas šiuo aspektu paprastesnis.
 Norminiams aktams būdingas hierarchiškumas – akto vieta hierarchijoje apsprendžia jiems
taikomų reikalavimų apimtį ir jų juridinę galią.

Kuo yra teisės aiškinimo akto paskirtis ?

 Teisės aiškinimo aktas skirtas išaiškinti teisės norminį aktą arba teisės taikymo aktą
 Dominuoja teisės taikymo aktą (pvz., teismo sprendimą) aiškinantys aktai

Norminių aktų hierarchiškumas (standartinis)

Norminių aktų hierarchiškumas (Lietuvoje)

Konstitucija

Europos sajungos, tarptautinės sutartys

Ordinarinius

Poistatyminiai

Ministro įsakymai ir pan.

Konstitucija

 Konstitucija pirmiausia suprantama kaip glaustas rašytinis dokumentas, susidedantis iš

konstitucinių principų ir normų, tikintis, kad jų bus laikomasi valstybės veikloje. Konstitucija – tai
rašytinių instrukcijų (nurodymų), ribojančių viešosios valdžios ribas ir užtikrinančių pagrindines
žmogaus teises ir laisves, rinkinys
 Tokias konstitucijas turi didžioji dauguma valstybių (bet egzistuoja ir negausios išimtys)
 Konstitucija – tai ne tik Konstitucijos tekstas. Plačiąja prasme Konstituciją sudaro ir konstituciniai
papročiai ir tradicijos, konstituciniai principai, konstitucinių implikacijų turintys teisės aktai,
Konstitucinio Teismo išaiškinimai.

Konstitucijos vieta teisės norminių aktų hierarchijoje.

 Konstitucija – ypatingas dokumentas, besiskiriantis nuo kitų viešosios valdžios sukurtų norminių
aktų (nuo ordinarinės teisės)
 Konstitucija – aukščiausia teisės forma (lex superior)
 Paprastai Konstitucijai būdinga ypač sudėtinga jos keitimo tvarka – tai garantuoja Konstitucijos
stabilumą (pvz., Konstitucijos pirmasis straipsnis „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma
demokratinė respublika“ gali būti pakeistas tik referendumu, jei už pakeitimą pasisako ne mažiau
kaip ¾ rinkimų teisę turinčių piliečių)
 Valstybėse, kuriose įkurti specialūs konstituciniai teismai, tik jie gali aiškinti Konstituciją.
Konstitucinio Teismo jurisprudencija laikoma Konstitucijos sudedamąja dalimi

Konstitucijos funkcijos

 Konstitucija – pagrindinis valstybės įstatymas. KONSTITUCIJA NĖRA ĮSTATYMAS, TAI

AUKŠČIAUSIOS GALIOS AKTAS. Joje įrašytos pirminės, bazinės nuostatos (normos ir principai),
kurios įtvirtina pagrindines žmogaus teises ir jų garantijas, nustato visuomeninę santvarką ir
valstybės valdymo formą, valstybinių institucijų organizavimo ir veiklos principus ir kt.
 Konstitucija užtikrina vidinį, konceptualų visos funkcionuojančios teisės vieningumą. Negalioja
joks aktas, priešingas Konstitucijai (7 straipsnis)
 Tačiau, svarbiausia, kad Konstitucija – tai tautos nurodymai valdžiai, kurių valdžia privalo paisyti.
Šiuo teisės aktu tauta suteikia galias valdžiai veikti visų žmonių naudai ir susitaria dėl pagrindinių
valdžios veiklos sąlygų
Konstituciniai aktai

 Lietuvoje vadinami konstituciniais įstatymais

 Tai norminiai aktai, esantys žemesnės juridinės galios negu Konstitucija, bet aukštesnės negu kiti
norminiai aktai (tai nulemia ir jų priėmimo tvarkos ypatybes – juos priimti (pakeisti) paprasčiau
negu Konstitucijos nuostatas, bet sudėtingiau negu paprastus įstatymus (Konstitucijos 69 str. 3
d.)
 Tai tam tikroms, itin svarbioms visuomeninėms sritims, skirti įstatymai, toliau plėtojantys
Konstitucijos nuostatas

Konstitucinis Teismas savo doktrinoje išaiškino – Konstituciniai įstatymai Lietuvoje yra:

 Tiesiogiai Konstitucijoje nurodyti konstituciniai įstatymai

 Lietuvos Respublikos konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinis įstatymas
 Įstatymai, išvardinti Konstitucinių įstatymų sąrašo konstituciniame įstatyme: XI-1932 Lietuvos
Respublikos konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinis įstatymas (lrs.lt)

Tarptautinės sutarties vieta norminių aktų hierarchijoje

 Teisės moksle vyrauja požiūris, kad valstybės viduje tarptautinės sutarties vieta norminių aktų
hierarchijoje priklauso nuo norminio akto, kuriuo tokia sutartis įvedama į nacionalinę teisinę
sistemą, juridinės galios. NETEISINGA.
Nesvarbu kokiu teisės aktu ji įvedama į sistemą, tik konstitucija yra aukštesnė už tarptautinę
teisę, o jei nori keisti tai, turi keisti konstituciją.
 Aukščiausią vietą užima Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys – Seimas ratifikuoja tokias
sutartis įstatymu, bet tokių sutarčių juridinė galia laikoma aukštesne negu paprastųjų įstatymų.
 Todėl Seimo ratifikuota tarptautinė sutartis – teisės šaltinis, hierarchiškai įsikūręs tarp
konstitucinių įstatymų ir paprastųjų įstatymų
 Dėl panašių pagrindų, taip pat apibūdinama ir ES tiesioginio taikymo teisės vieta Lietuvos
norminių aktų sistemoje
 Tačiau iš tarptautinės teisės pozicijų – valstybė privalo laikytis bet kurios pasirašytos tarptautinės
sutarties, nes tai viešas valstybės pažadas kitiems tarptautinės sutarties dalyviams, kuriuo
valstybė pati apsiriboja savo suverenitetą

Įstatymai- A

 Įstatymais reguliuojami svarbiausi visai visuomenei klausimai

 Sudėtinga apibrėžti, kokie tai klausimai. Moksle sakoma, kad tik įstatymu gali būti sureguliuoti
tokie klausimai: teisinė asmenų padėtis ir asmenų teisių ribojimai; valstybinių institucijų sistema
ir kompetencija; valstybės biudžetas ir mokesčiai.
 Vieni įstatymai veikia savarankiškai (nenumato juos konkretinančio poįstatyminio reguliavimo);
kiti suformuluoja pamatines gaires, o jų vykdymas užtikrinamas poįstatyminiais aktais (pačiame
įstatyme būna numatytas poįstatyminis reguliavimas).

Įstatymai-B
  Įstatymus leidžia parlamentas arba tauta (referendumu)
 Įstatymai savo juridine galia nusileidžia tik Konstitucijai, konstituciniams įstatymas, Seimo
ratifikuotoms tarptautinėms sutartims ir ES tiesioginio taikymo aktams
 Įstatymų priėmimo tvarka, formos ir struktūros reikalavimai – labai sudėtingi ir griežtai
reglamentuoti teisės aktuose (daugiausiai – Seimo Statute ir Teisėkūros pagrindų įstatyme)
 Įstatymas gali būti pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ir dėl savo turinio, ir dėl priėmimo
procedūrų nesilaikymo

Įstatymų rūšys: įstatymai gali būti įvairūs:

 Konstituciniai įstatymai – turintys konstitucinių implikacijų (apie juos kalbėjome)

 Referendumu priimti įstatymai – tam tikrą strateginę kryptį įtvirtinantys įstatymai, kurie priimami
piliečių balsavimu (arba piliečiai išreiškia savo valią kitokia forma)
 Klasikiniai įstatymai (įtvirtina asmens teises, laisves, jų garantijas ir galimus ribojimus)
 Kodifikuoti ir nekodifikuoti (paprasti) įstatymai
 Intervenciniai įstatymai (siekiantys socialinių – ekonominių tikslų, būdingų socialinei valstybei)
 Federaliniai įstatymai (galiojantys visoje valstybių federacijos teritorijoje)

Poįstatyminiai norminiai aktai

 Dažniausiai tai norminiai aktai, kuriuos priima valdymo funkcijas įgyvendinančios institucijos
(bet nebūtinai – poįstatyminį aktą, vadinamą nutarimu, gali priimti ir Seimas)
 Dažniausiai poįstatyminiais norminiais aktais konkretinamos įstatymo nuostatos (bet
nebūtinai – tam tikrais atvejais valdymo institucijos priima poįstatyminius aktus
savarankiškai, vykdydamos joms priskirtas funkcijas)

Poįstatyminių aktų specifika:

 Poįstatyminius aktus priima itin gausus subjektų sąrašas

 Poįstatyminiai aktai vadinami skirtingai (priklausomai nuo juos priimančių subjektų): Prezidentas
– priima dekretus; Vyriausybė – nutarimus ir potvarkius; Seimas – nutarimus; savivaldybės taryba
– sprendimus; savivaldybės administracijos direktorius – įsakymus; ministrai – įsakymus;
 Poįstatyminių aktų nuostatos paprastai konkretesnės negu įstatymų
 Poįstatyminių aktų priėmimo tvarka operatyvesnė, paprastesnė, spartesnė
 Poįstatyminiams aktams paprastai taikomi ne tokie griežti formos ir struktūros reikalavimai

Norminių aktų grupavimas:

 Pagal juridinę galią: konstitucija ir konstituciniai aktai, įstatymai, poįstatyminiai aktai

 Pagal veikimo pobūdį: pagrindiniai ir pagalbiniai (veikia kartu su pagrindiniais)
 Pagal teisės šakas (teisinio reguliavimo sritis): civilinės teisės, administracinės teisės,
baudžiamosios teisės, etc.
 Pagal galiojimo trukmę: nuolatinio galiojimo ir terminuoto galiojimo
 Pagal galiojimo apimtį: bendro veikimo (visiems tos rūšies santykiams ar visoje teritorijoje),
riboto veikimo (tam tikriems santykiams ar tam tikroje teritorijoje), išimtinio veikimo (veikia
išimtinėmis aplinkybėmis
Europos valstybės, taip pat ir Lietuva, priskiriamos kitai – kontinentinei (arba romanų – germanų) teisės
tradicijai

Konstitucija gina žmogų prieš valstybę. Mažarotatinis aktas.

Apie V. Landsbergį.