2 seminaras: 3 tema. Civilinės teisės šaltiniai.

Civilinės teisės principai

Civiliniai teisės šaltiniai.

1.Civilinės teisės šaltinio samprata ir šaltinių rūšys.

Atsakyti į klausimą, kas yra teisės šaltinis, labai svarbu dėl kelių priežasčių. Pirma, tik žinant, kas yra
teisės šaltinis, galima aiškiai nustatyti asmens teisinį statusą, teises ir pareigas. Antra, tik žinant, kas
yra teisės šaltinis, galima rasti atsakymą, kaip išspręsti teisinį ginčą, nes ginčo sprendimas bus
laikomas teisėtu tik jeigu ginčas bus išspręstas tinkamai pritaikius teisės šaltinius. Trečia, tik tikslus
teisės šaltinių žinojimas gali sukurti teisinio aiškumo, apibrėžtumo situaciją.

Sąvoka teisės šaltinis turi kelias reikšmes:

1)Teisės šaltinis – subjektas, kuris nustato, priima tam tikras privalomas elgesio taisykles.
Demokratinėje valstybėje toks subjektas yra demokratiniu būdu išrinktas parlamentas. Laikomasi
nuostatos, kad parlamentas, kaip atstovaujamosios demokratijos institutas, išreiškia rinkėjų valią. Taigi
šiuo aspektu teisės šaltinis yra parlamentas, o netiesiogiai – rinkėjų valia, kurią išreiškia rinkėjų išrinkti
parlamentarai.

2)Teisės šaltinis – tam tikra rašytinė medžiaga, kurioje yra privalomos elgesio taisyklės. Šia, arba
formalia, reikšme teisės šaltinis yra išorinė teisės normos įtvirtinimo, išraiškos forma: įstatymas,
kitoks teisės aktas (pvz., Vyriausybės nutarimas, ministerijos arba kitokios žinybos patvirtintas aktas).
Teismo precedentas ir panašiai. Kitaip tariant, teisės šaltinis yra tam tikra teisinio pobūdžio informacija,
kuri padeda išspręsti teisinę problemą.

3)Teisės šaltiniai – visuma išorinių veiksnių, kurie daro įtaką vienokių ar kitokių visuomenės
elgesio taisyklių nustatymui. Šia, arba materialia, reikšme teisės šaltiniai yra visuomenės ekonominiai,
socialiniai, etiniai, religiniai, ideologiniai, kultūriniai ir kiti veiksniai, lemiantys teisės normų turinį ir
padedantys nustatyti jų prasmę.

Pagal lyginamosios teisėtyros atstovą Renė Davido, teisės šaltiniai formalia reikšme yra: 1)bendrieji,
pamatiniai teisės principai (teisingumo, lygiateisiškumo ir t.t.); 2)Tarptautinė teisė; 3)Rašytinė
(statutinė) teisė (įstatymai, įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai); 4)Papročiai; 5)Teismo precedentas
(teismų praktika); 6)Teisės doktrina.

Teisės šaltinių rūšys:

1) Pagal tai, ar šaltinyje elgesio taisyklė yra suformuluota tiesiogiai, ar ji yra teisės aiškinio,
argumentacijos taisyklė, teisės šaltiniai skirstomi į:
a. Tiesioginiai (pirminiai) – pozityviosios (statutinės) teisės aktai, kuriuose suformuluotos
konkrečios elgesio taisyklės. Jais laikomi bendrieji teisės principai, įstatymai, tarptautinės
sutartys, papročiai, įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai.
b. Netiesioginiai (antriniai) – teisės normų aiškinimo ir taikymo rezultatas. Jais laikoma teisės
doktrina, teismų praktika, įstatymų projektų rengimo ir svarstymo medžiaga.

2) Pagal teisės akto, kuriame įtvirtintos teisės normos, teisinę galią teisės šaltiniai skirstomi į:
 a. Įstatymai. Įstatymai pagal savo teisinę galią analizuojami hierarchiškai: Tarptautinė teisė 
Konstitucija  Konstituciniai įstatymai  Ordinariniai įstatymai.
b. Įstatymų įgyvendinamieji aktai – statutinė teisė.

2.Civilinių įstatymų galiojimas.

Galiojimas laiko atžvilgiu. Taikant CT normas svarbu nustatyti jų įsigaliojimo momentą ir galiojimo
pabaigą. Užtikrina teisinio aiškumo, teisėtų lūkesčių, teisėtumo ir kitų bendrųjų teisės principų realumą.
Užtikrinus taisyklę, kad galioja tik paskelbti įstatymai, galima nustatyti kitą – kad įstatymų neišmanymas
ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose nurodytų sankcijų taikymo ir nepateisina
įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Reikalavimas viešai skelbti įstatymus taikoma
ne tik Seimo priimtiems aktams – įstatymams, bet ir visiems kitiems teisės šaltiniams.

Nors CTS yra atsiradęs prieš įsigaliojant įstatymui, teisėms, pareigoms ar faktams, atsirandantiems
galiojant įstatymui, taikomos įstatymo nuostatos. Būna išimčių, kada įstatymų leidėjas priima spec. teisės
normas, reglamentuojančia atitinkamo teisės akto įsigaliojimą ir taikymą prieš priimant teisės aktą
susiklosčiusiems santykiams.

Teisės aktas gali netekti teisinės galios: pasibaigus nurodytam galiojimo terminui, panaikinus galiojimą
kitu teisės aktu, priėmus naują teisės aktą, reglamentuojantį tuos pačius teisinius santykius, KT ar
administraciniam teismui pripažinus teisės aktą prieštaraujančiu LR Konstitucijai ar įstatymui.

Konstitucijos 7 str. 2 d. nustato bendrąjį principą, kad galioja tik paskelbti teisės aktai. CK 1.7 str. 2 d.
įtvirtina bendrąjį teisės principą, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios. Šią normą papildo ir CK 6.157
str. 2 d.: imperatyvių teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms.

Galiojimo teritorija. Galiojimo teritorija. Įsigaliojusios civilinės teisės normos taikomos visoje Lietuvos
teritorijoje. Civilinės teisės normų galiojimo ir taikymo teritorinės ribos gali būt nustatytos tik išimtiniais
atvejais.

Galiojimas asmenims. CT normos galioja ir taikomos visiems fiziniams ir juridiniams asmenims,

esantiems Lietuvos teritorijoje. Tačiau teisės akte gali būti išimtis, kad jis taikomas tik tam tikriems
subjektams, pvz., tik Lietuvos piliečiams, tik fiziniams asmenims - vartotojams arba tik verslininkams ir
panašiai.

3.Įstatymų ir teisės analogija civilinėje teisėje.

Nors civilinė teisė yra kodifikuota teisės šaka, jos normos objektyviai negali aprėpti visų galimų faktinių
civilinių teisinių santykių. Todėl nereti atvejai, kai problemos negalima išspręsti taikant konkrečią
civilinės teisės normą, nes paprasčiausiai to atvejo jokia civilinė norma nereglamentuoja. Tada
susiduriame su teisės spraga. Vienas iš teisės spragų šalinimo būdų yra įstatymo ar teisės analogija.
Kartais įstatymų leidėjas, suvokdamas, kad neįmanoma kiekvienam atvejui sukurti taisyklės,
specialiai numato analogijos taikymo galimybę.
Įstatymo analogija galima, kai:

1)Nėra statutinės teisės normos, papročio, teismo precedento ar šalių susitarimo, kuris reglamentuotų
ginčo santykį – nustatoma teisės spraga;
2)Yra įstatymas (teisės norma), kuris reglamentuoja panašų santykį;
3)Teisės normų reguliuojamas ir nereguliuojamas santykis yra tokie panašūs, kad galima daryti pagrįstą
išvadą, jog taikyti analogiją yra pateisinama – neprieštaraus santykio esmei ir pobūdžiui.
Specialiųjų teisės normų negalima taikyti kaip analogijos, nes jos buvo taikomos individualiu atveju ir
nurodo individualią taisyklę, o ne bendrąją.

Pabrėžtina, kad įstatymo analogija nelaikomi atvejai, kai pats įstatymas nustato, jog tam tikra teisės
norma mutatis mutandis taikoma ir kitiems santykiams.

CK 1.8. 3 d. draudžia pagal analogiją taikyti specialiąsias, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis darančias, teisės
normas. Sąvoką „speciali teisės norma“ šiuo atveju reikia suprasti kaip individualų atvejį
reglamentuojančia taisyklę. Apskritai teisės normos civilinius santykius reglamentuoja nustatydamos tam
tikrus tipinius atvejus, t.y. reglamentuoja ne individualų, konkretų santykį, o tam tikrą jų grupę. Todėl
dauguma teisės normų yra bendrojo pobūdžio elgesio taisyklės.

Nuo specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių individualius atvejus, reikia skirti ypatingas, arba
singuliarines, teisės normas. Singuliarinė norma savo ruožtu gali nustatyti tam tikrą principą – nors ir
specialiąją, tačiau bendrojo pobūdžio tam tikros srities taisyklę. Singuliarines normas, nustatančias
bendruosius principus, galima taikyti pagal analogiją, tačiau negali peržengti normoje nurodytų taikymo
ribų.

Reikia skirti įstatymo analogiją nuo teisinės argumentacijos pagal analogiją. Teisingumas ir
lygiateisiškumas reikalauja, kad panašios civilinės bylos būtų sprendžiamos vienodai. Todėl esant toms
pačioms faktinėms aplinkybėms teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos vienodai. Ši nuostata
išreiškia teismo precedento doktrinos esmę. Tačiau teismo precedentas gali būti taikomas tik jeigu
ankstesnės civilinės bylos ratio decidendi (sprendimo pagrindas) sutampa su nagrinėjamos bylos ratio
decidendi, t. y. abi bylos faktiniu atžvilgiu yra tolios panašios, kad lygiateisiškumas, teisingumas,
sąžiningumas ir protingumas reikalauja nagrinėjamoje byloje remtis ankstesnėje byloje priimtu teismo
sprendimu.

Jeigu nėra panašius santykius reglamentuojančių civilinių teisinių įstatymų, taikomi bendrieji teisės
principai – taikoma teisės analogija. Šios rūšies analogija taikoma tada, kai nėra teisės normos, kuria būtų
galima remtis sprendžiant kilusį ginčą. Teismas negali atsisakyti spręsti bylą remdamasis, kad nėra
atitinkamos teisės normos, nes tai reikštų atsisakymą vykdyti teisingumą. Teismas, spręsdamas bylą pagal
analogiją, neturi apsiriboti tik CK nustatytais teisės principais, o turi remtis ir kituose teisės šaltiniuose,
pirmiausia LR Konstitucijoje, tarptautinėje teisėje nustatytais bendraisiais teisės principais. Sprendžiant
ginčą pagal teisės analogiją, teismo sprendime būtina nurodyti motyvus, pagrindžiančius teisės analogijos
taikymo būtinumą ir atskleidžiančius taikomų bendrųjų teisės principų turinį.

4.Lietuvos Respublikos Konstitucija kaip civilinės teisės šaltinis.

Konstitucija, kaip aukščiausią teisinę galią turintis vidaus teisės aktas, sudaro valstybės visos teisės
sistemos pagrindą. Tad Konstitucija, be abejo, yra ir civilinės teisės šaltinis.
Konstitucija įtvirtina bendruosius teisės principus, kurie kartu yra ir CT šaltinis, pagrindines civilines
teises, pavyzdžiui, nuosavybės teisę, nustato objektus, kuriuos gina teisė ir kuria kartu yra civilinių teisių
objektas (žmogaus laisvė, gyvybė, orumas, privatus gyvenimas) ir panašiai. Tiesioginis Konstitucijos
taikymo principas yra svarbus, nes teismas gali pašalinti teisės spragą ar išspręsti kolizinį klausimą
tiesiogiai vadovaudamasis Konstitucija.

Civilinei teisei svarbūs tokie Konstitucijos straipsniai: 6 str., numatantis tiesioginio Konstitucijos taikymo
galimybę; 7 str., teigiantis, kad galioja tik paskelbti ir Konstitucijai neprieštaraujantys įstatymai; 19 str.,
sakantis, kad žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas; 21 str., saugantis žmogaus orumą; 22 str., 23 str.,
24 str., 25 str., 28 str., 29 str., 30 str., 32 str., 38-39 str., 46 str., 47 str., 135 str.

Konstitucijos svarba CT:

1)Teismai gali susidurti su įstatymo ir kito teisės akto, taikytino byloje, sutikimo su Konstitucija
problema. Tokiais atvejais teismas, remdamasis LR Konstitucijos 106 str. gali sustabdyti nagrinėjamą
bylą ir kreiptis į KT;
2)Konstitucija yra nepaprastai svarbi interpretuojant konkrečioje byloje taikytinas civilinės teisės normas.
Sisteminis teisės aiškinimas, kaip viena iš pagrindinių teisinės argumentacijos priemonių, reikalauja, kad
net kurio teisės akto analizė prasidėtų nuo Konstitucijos analizės;
3)Konstitucijos reikšmė ir jos įtaka civilinio proceso teisei išryškėja būtent taikant konstitucinius
principus konkrečiose civilinėse bylose;
d) Konstitucija garantuoja pagrindines žmogaus teises – teisę į gyvybę, orumą, privatų gyvenimą,
nuosavybę ir t.t. Šių teisių turinį, įgyvendinimo ir gynimo tvarką detalizuoja civilinė teisė. Todėl tinkamas
civilinės teisės normų aiškinimas ir taikymas reiškia ir Konstitucijos įgyvendinimą.

Kadangi Konstitucija yra teisinės sistemos pagrindas, atitinkami civilinės tesės pošakiai, institutai ir
normos turi būti analizuojamos kaip Konstitucijoje įtvirtintų principų ir idėjų tęsinys. Tai reiškia, kad
civilinės teisės normas privalu analizuoti remiantis Konstitucija, ieškant joje tų teisės normų ištakų.

5.Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas.

Civilinė teisė yra kodifikuota teisės šaka, todėl dauguma jos normų susisteminta kodifikuotame teisės
akte – 2000 m. Civiliniame kodekse. Kodeksą sudaro 1994 str., išdėstyti šešiose knygose.

Kodekso struktūra grindžiama civilinės teisės sistema, jos skirstymu į bendrąją ir specialiąją dalis, į
pošakius ir institutus. Pirmoji knyga: civilinės teisės principai; civilinės teisės šaltiniai, jų taikymo ir
aiškinimo principai; civilinės teisės objektai; terminai, kolizinės normos. Antroji knyga: fizinių ir
juridinių asmenų teisinis statusas; atstovavimo santykiams reguliavimas. Trečioji knyga: šeimos teisiniai
santykiai; globa ir rūpyba. Ketvirta knyga: daiktinė teisė; nuosavybės teisė; servitutai, uzufruktai,
hipoteka ir kt. teisinis reguliavimas. Normos reglamentuoja kito asmens turto administravimą, nustato
daiktinių teisių ir atitinkamų juridinių faktų viešo registravimo pagrindus. Penktoji knyga: reglamentuoja
paveldėjimo teisinius santykius. Šeštoji knyga: bendrieji prievolių klausimai; Konkrečių rūšių prievolės
– deliktinės, sutartinės, kvazisutartinės.

Lietuvos civilinės teisės sistema grindžiama monizmo principu, t. y. Lietuvoje nėra atskiro prekybos ar
komercinio kodekso. Todėl civilinio kodekso normos reglamentuoja ir komercinius santykius, kuriuos
kai kuriose valstybėse reglamentuoja atskiri komerciniai (prekybos) kodeksai. Be bendrųjų normų,
taikomų tiek vartojimo tiek komerciniams santykiams, CK yra normų, kurios taikomos tik vartojimo arba
tik komerciniams santykiams ar atitinkamai tik vartotojams arba tik verslininkams.

Sisteminis CK pobūdis lemia ypatingą jo reikšmę civilinės teisės šaltinių sistemoje. Kartais, pabrėžiant
CK svarbą, jis vadinamas „privatinės teisės konstitucija“. Siekdamas užtikrinti civilinės teisės stabilumą
ir sisteminį aiškinimą, įstatymų leidėjas nustatė CK viršenybę prieš kitus, konkrečius įstatymus.

6.Civilinio kodekso struktūra.

Civilinė teisė yra kodifikuota teisės šaka, todėl dauguma jos normų susisteminta kodifikuotame teisės
akte – 2000 m. Civiliniame kodekse. Kodeksą sudaro 1994 str., išdėstyti šešiose knygose.

Kodekso struktūra grindžiama civilinės teisės sistema, jos skirstymu į bendrąją ir specialiąją dalis, į
pošakius ir institutus. Pirmoji knyga: civilinės teisės principai; civilinės teisės šaltiniai, jų taikymo ir
aiškinimo principai; civilinės teisės objektai; terminai, kolizinės normos. Antroji knyga: fizinių ir
juridinių asmenų teisinis statusas; atstovavimo santykiams reguliavimas. Trečioji knyga: šeimos teisiniai
santykiai; globa ir rūpyba. Ketvirta knyga: daiktinė teisė; nuosavybės teisė; servitutai, uzufruktai,
hipoteka ir kt. teisinis reguliavimas. Normos reglamentuoja kito asmens turto administravimą, nustato
daiktinių teisių ir atitinkamų juridinių faktų viešo registravimo pagrindus. Penktoji knyga: reglamentuoja
paveldėjimo teisinius santykius. Šeštoji knyga: bendrieji prievolių klausimai; Konkrečių rūšių prievolės
– deliktinės, sutartinės, kvazisutartinės.

7.Civilinio kodekso normų aiškinimo principai.

Bendrosios normų aiškinimo taisyklės:

1) Kodeksas yra kodifikuotas teisės aktas ir nustato bendras teisės normas, kurios neskirtos konkrečiam
kazuistiniam atvejui;
2) Kodekse yra daug vertinamųjų sąvokų ir kriterijų, pvz.: vieša tvarka, gera moralė, kurių aiškinimas ir
taikymas gali keistis;
3) Specialiųjų terminų buvimas CK ar teisės akte. Jie turi būti suvokiami specialiąja, o ne bendrine
prasme;
4) Aiškinant teisės normą būtina atsižvelgti į civilinės teisės reguliavimo sritį. Civilinėje teisėje vyrauja
liberalumas ir civilinių teisinių santykių autonomija.

Lygiateisiškumo principas. Bendras teisės principas. Konstitucinis teisės principas. Jis reiškia, kad
vienodos situacijos turi būti vertinamos vienodai. KT 2006.03.28 nutarimas, kuris atskleidžia precedentų
reikšmę. Dabar teismai turi atsižvelgti į savo ir aukštesniųjų teismų sprendimus. Precedento reikšmę turi
tik ratio decidendi. Šis principas nereiškia visiškos subjektų lygybės. Yra faktinė ir teisinė nelygybė.
Teisiniai skirtumai visada turi būti objektyviai pateisinami faktiniais skirtumais.

Protingumo principas. Visi civilinės teisės subjektai įpareigoti elgtis sąžiningai ir protingai, pvz.: sąvoka
„protinga kaina“, „protingas asmuo“. Yra bonus pater familias vertinimo kriterijus, kuris yra rūpestingos
šeimos galvos kriterijus. Jo esmė tokia: kiekvienoje konkrečioje situacijoje reikia įvertinti ar kiekvienas
asmuo tokioje situacijoje elgtųsi taip pat. Tam tikriems asmenis keliami specialūs reikalavimai, pvz.:
gydytojui. LAT 2007.10.12 c. b. nr. 3K-7-304 nutartyje pasisakyta, kad šalys turi teisę į protingo dydžio
netesybas, o jas nustatant svarbu įvertinti situaciją keliais, o ne vienu aspektu.
Sąžiningumo principas. Subjektyviuoju požiūriu, tai vidinis asmens supratimas, o objektyviuoju – tai
santykis su moralės normomis. Objektyviuoju aspektu atitinka bonus pater familias kriterijų. Tai reiškia,
kad objektyviai vertinant atsižvelgiama į tai, ką asmuo turėjo padaryti, o subjektyviuoju – ką galėjo
padaryti (ką galėjo žinoti, tačiau nepastebėjo ar pan.) visais atvejais reikia vertinti abu kriterijus. LAT
2007.10.16 c.b. nr.: 3K-3-398 nutartis.

Situacijos analizė. Vadovautis analizės nuoseklumu. Reikia analizuoti keletą variantų, nebūtinai vieną.
Susidūrus su konkrečia norma, labai svarbu išsiaiškinti kada ta norma taikoma. Normą reikia skaityti ne
pažodžiui, bet o vertinti pagal situaciją. Sisteminis aiškinimo principas yra vienas svarbiausių.

Nuosavybės neliečiamumo principas. Turi būti užtikrinamos savininko teisės. KT nutarimai: 1993.12.13,
1997.04.08.

Teisėtų lūkesčių ir teisinio apibrėžtumo. 5 idėjos:

1) Pagarba įgytoms teisėms;

2) Draudimas taikyti įstatymą atgal;
3) Pagrįstas tikėjimas ir teisėti lūkesčiai;
4) Suprantamos kalbos reikalavimas;
5) Senaties termino taikymas;

LAT nutartis 2007.12.18 c.b. Nr. 3K – 3 – 578

Teisėtas lūkestis turi būti konkretus, individualus, protingas. Valstybė nepraranda teisės keisti įstatymus.

Proporcingumo principas. jis kilęs iš ES teisės. Tai viešosios teisės principas ir yra taikomas tik įstatymų
leidėjui. Jis turi sureguliuoti skirtingų žmonių interesus. Taip pat tai kaip protingumo principo išraiška:
CK numato daug atvejų kai subjektas turi daug teisių savigynai. Šis principas gali pasireikšti, pvz.:
nustatant servitutą. Reikia žiūrėti ar taikoma priemonė protinga, jei taip tada ji bus ir proporcinga.

Sutarčių laisvės principas. Yra 4 šio principo aspektai:

1) kiekvienas turi galimybę spręsti ar sudaryti sandorį ar ne.
2) galimybė pasirinkti sutarties šalį;
3)galimybė nustatyti tūrinį;
4) tai turi būti teisėta.

Šie aspektai nėra absoliutūs, pvz.: viešoji sutartis (negalima atsisakyti teikti paslaugas tam tikram
asmeniui dėl asmeninių dalykų). Sutartys taip pat gali būti privalomos, pvz.: netesybos. Išimtis yra
sutartys, kurių turinyje yra imperatyvios teisės normos.

LAT nutartis 2006.11.06 c.b. Nr.: 3K – P – 382 (dėl preliminarių sutarčių) (sutarties šalys turi elgtis
protingai ir sąžiningai nustatydamos sutarties turinį. Visas draudimo sutarties sąlygas nustato draudėjas.
Jei sutarties nuostata neaiški/ dviprasmiška, sutarties rizika turi tekti sutartį nustačiusiam asmeniui.)

LAT nutartis 2008.01.25 c.b. Nr.: 3K – 3 – 45 (įstatymas kartais nurodo ribotas galimybes šalims
susitarti).
LAT nutartis 2007.11.05 c.b. Nr.: 3K – 3 – 458.

Nesikišimo į privačius santykius principas. Konstitucijos 22, 23 str. šis principas taikomas tiek FA, tiek
JA.

Pirmiausiai apima asmens neturtines vertybes. Sąlygos, kai galimi šio principo ribojimai:

1) Ribojimas turi būti nustatytas įstatymu;

2) būtinas visuomenės interesams apsaugoti;
3) apsaugoti teisės pripažįstamas ir saugomas vertybes;
4) Proporcingumo reikalavimas.
Pvz.: tėvai patys gali pasirinkti vaikų auklėjimo būdus.

Neleistinumo piktnaudžiauti teise principas. šio principo nesilaikymo pasekmės:

* Asmens, kuris piktnaudžiauja teise, teisė gali būti neginama;
* Asmuo, kuris piktnaudžiauja teise, privalo atlyginti žalą.

Pvz.: šį principą galima rasti konkurencinėje teisėje.

Neleistinumo apriboti teisės principas. jis susijęs su nesikišimo į privačius reikalus principu. Visos teisės
yra apribotos, turi savo galiojimo ribas, t. y. egzistuoja santykiai nereguliuojami teisės. Kiekvienos teisės
ribas nustato bendrieji teisės principai.

LAT nutartis 2007.12.28 c. b. Nr.: 3K – 3 – 588

Civilinės teisės teisminės gynybos principas. Konstitucijos 30 str. laikinosios apsaugos priemonės: *
areštuoti skolininko turtą; *uždrausti kai kuriuos veiksmus.

Tam tikrais atvejais šio principo įgyvendinimas gali būti susijęs su ikiteisminio tyrimo esme, ginčo
nagrinėjimas arbitraže (tada asmuo jau nebegali antrą kartą kreiptis į teismą, nebent tai būtų teisės
klausimas).

Siekiant teisingumo galima nukrypti nuo formalių lygiateisiškumo principo ar kitų teisės normų.

8.Lietuvos Respublikos civilinio kodekso rengimo, priėmimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo aktualijos.

9.Tarptautinės sutartys kaip civilinės teisės šaltiniai.

Tarptautinės teisės šaltiniai yra dvišalės ir daugiašalės tarptautinės sutartys (konvencijos), teisės principai,
tarptautinių teismo institucijų sprendimai ir kt. Tarptautinės sutarties sampratą, tokių sutarčių sudarymo ir
vykdymo klausimus reglamentuoja 1999 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių
įstatymas.

Galiojanti tarptautinė sutartis yra sudedamoji nacionalinės teisės dalis. Todėl jos normos civiliniams
santykiams taikomos tiesiogiai (tarptautinei teisei taikyti nėra būtina priimti specialų vidaus teisės aktą
(vadinamoji monistinė sistema)). Tik kai pati tarptautinė sutartis nurodo, kad jai įgyvendinti privalu
priimti tam tikrą vidaus teisės aktą, būtina tarptautinės teisės taikymo prielaida yra vidaus teisės akto
priėmimas. Tokiais atvejais be atitinkamo vidaus teisės akto neįmanoma taikyti tarptautinės sutarties
normų.

Šiuolaikinėje civilinėje teisėje tarptautinių sutarčių, kaip civilinės teisės šaltinio, reikšmė labai padidėjo,
nes dėl tarptautinio privatinės teisės vienodinimo daugelis sričių reglamentuojama tarptautinėmis
sutartimis. CK 1.13 str. 1 d. išreiškia tarptautinės teisės viršenybės prieš vidaus teisę principą: jeigu
tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuva, nustato kitokias taisykles negu Lietuvos vidaus teisė,
taikomos tarptautinės sutarties taisyklės. Šis principas taikomas visoms Lietuvos galiojančioms sutartims,
nesvarbu, galiojanti tarptautinė sutartis buvo ratifikuota ar ne. Toks aiškinimas atitinka visuotinai
pripažintus tarptautinės teisės principus (Konstitucijos 135 str.) ir 1969 m. Vienos konvencijos dėl
tarptautinių sutarčių teisės nuostatas.

Pagal CK 1.13 str. 2 d. tarptautinės sutarties nuostatos civiliniams teisiniams santykiams taikomos
tiesiogiai, t. y. nėra reikalaujama, kad tarptautinei sutarčiai įgyvendinti būtų priimtas specialus teisės
aktas, išskyrus tuos atvejus, kai pati tarptautinė sutartis nurodo, jog jai taikyti būtinas vidaus teisės aktas.
Teismai, aiškindami ir taikydami tarptautines sutartis, privalo užtikrinti jų aiškinimo ir taikymo
vienodumą.

Tarptautinė teisė gali būti veiksminga tik aiškindama ir taikoma vienodai. Todėl taikant tarptautines
sutartis būtina atsižvelgti į jų aiškinimo ir taikymo praktiką užsienio valstybių teismų praktikoje. Bet kuri
tarptautinė sutartis pirmiausia yra tarptautinės teisės aktas. Todėl ją aiškinant ir taikant reikia vadovautis
bendraisiais tarptautinės teisės aiškinimo principais, formuluojamais 1969 m. Vienos konvencijos dėl
tarptautinių sutarčių teisės 31 – 33 str.

Reikšmingiausi civilinės teisės šaltiniai yra materialiąsias civilinės teisės normas nustatančios tarptautinės
sutartys: 1980 m. Jungtinių Tautų konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo – pardavimo sutarčių; 1956
m. Tarptautinių krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR); 1963 M. Vienos konvencija dėl
civilinės atsakomybės už branduolinę žalą ir kt. Reikšmingos taip pat yra dvišalės ir daugiašalės
konvencijos, nustatančios kolizines normas, t. y. tokias, kuriomis remiantis nustatoma, kurios valstybės
teisė turi būti taikoma atitinkamam civiliniam teisiniam santykiui.

Svarbus civilinės teisės šaltinis yra 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencija, jos protokolai ir Europos žmogaus teisių teismo praktika.

10.Europos Sąjungos teisės aktai kaip civilinės teisės šaltinis.

2004 m. gegužės 1 d. Lietuvai tapus ES nare, civilinės teisės šaltinis yra ir Europos Sąjungos teisė. ES
teisę sudaro kelių rūšių teisės šaltiniai.

ES reglamentai tiesiogiai taikomi, direktyvos turi būti inkorporuotos.

Pirminiai:
1)ES teisės šaltiniai laikomos ES steigimo sutartys:
a. 1957 m. Romos sutartis;
b. 1992 m. Mastrichto sutartis;
c. 1997 m. Amsterdamo sutartis;
 d. 2003 m. Nicos sutartis‘
e. Ir t.t.
2)Sutartys, kurios keitė stojimo į ES sutartis;
3)Bendrieji teisės principai,

Antriniai: ES institucijų priimami teisės aktai (Europos Parlamento, Europos Tarybos, Europos
Komisijos reglamentai, sprendimai, direktyvos, Europos Teisingumo Teismo sprendimai). Sutartys ir
reglamentai yra tiesiogiai taikomi aktai (jų nereikia inkorporuoti į vidaus teisę), o direktyvos nėra
tiesiogiai taikomi aktai (jas būtina inkorporuoti).

ES teisės normos yra sudedamoji Lietuvos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis
grindžiama ES, ES teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę
prieš Lietuvos įstatymus ir kitus teisės aktus.

11.Kiti įstatymai kaip civilinės teisės šaltiniai.

Nors civilinė teisė yra kodifikuota teisės šaka, tačiau dėl jos teisinio reguliavimo dalyko platumo ir kitų
priežasčių CK neapima visų santykių reglamentavimo. Todėl civilinės teisės šaltiniai, be CK, yra ir kiti
įstatymai.

Pavyzdžiui, į CK nėra inkorporuota transporto teisė (išskyrus ekspedicijos ir vežimo sutartis). Todėl
civilinės teisės šaltiniai yra konkrečių transporto šakų kodeksai, pavyzdžiui, 2004 m. balandžio 22 d.
Geležinkelių transporto kodeksas, 1996 m. Kelių transporto kodeksas ir kt.

Konkretūs įstatymai taip pat detalizuoja CK normas, kai CK nustato tik principus, o detales palieka
reglamentuoti konkretiems įstatymams. Dėl tam tikrų priežasčių, kai kurių CTS (civiliniai teisiniai
santykiai) CK nereglamentuoja. Tokiais atvejais juos reglamentuoja specialieji įstatymai, Vyriausybės
nutarimai ir kitų valstybės institucijų teisės aktai.

Reikia turėti omenyje, kad dėl tam tikrų kai kurių civilinių teisinių santykių CK apskritai
nereglamentuoja. Tokiais atvejais juos reglamentuoja specialieji įstatymai. Pavyzdžiui, CK neapima
bankroto klausimų ir šiuos santykius reglamentuoja 2001 m. kovo 21 d. Bankroto įstatymas, santykius,
susijusius su koncesijos sutartimi, reglamentuoja 1996 m. rugsėjo 10 d. Koncesijų įstatymas ir t. t.

Papročiai. Pagal K 1.4 str. 1 d. civilinės teisės šaltinis yra paprotys. Paprotys, kaip civilinės teisės
šaltinis, plačiai taikomas tarptautinėje prekyboje., jūrų transporte (pvz., uostų papročiai), taip pat kitose
specifinėse civilinės apyvartos srityse, pavyzdžiui, vertybinių popierių biržose, brangakmenių prekyboje
ir kt.

Paprotys civiliniams teisiniam santykiams taikomas keliais atvejais:

1)Taikomas tada, kai įstatymas tiesiogiai nurodo jį taikyti;
2)Taikyti paprotį gali nustatyti šalių sudaryta sutartis;
3)Paprotys taikomas, kai yra teisinio reglamentavimo spraga, t. y. nėra nei dispozityvios teisės normos,
nei šalių sutarties sąlygos.

Papročiais taip pat galima vadovautis aiškinant sutartis, nustatant prievolės įvykdymo vietą, laiką, būdą ir
t.t.
Tačiau netaikomi papročiai, kurie prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms arba sąžiningumo,
protingumo ar teisingumo principams.

Paprotį būtina skirti nuo civilinio teisinio santykio šalių dalykinės praktikos, t. y. nuo dviejų asmenų dėl
ilgalaikio bendradarbiavimo tarpusavio santykiams taikomų nerašytų taisyklių. Šalių dalykinė praktika
nėra teisės šaltinis, nes ši praktika taikoma ne visuotinai, o tik konkrečių asmenų tarpusavio santykiams.
Tačiau tarp šalių susiklosčiusi dalykinė praktika reikšminga sprendžiant jų ginčą, pavyzdžiui, aiškinant
šalių sudarytą sutartį, todėl į šalių dalykinę praktiką turi būti atsižvelgiama.

12.Civilinių teisinių santykių reguliavimo Vyriausybės nutarimais ir kitų valstybės institucijų teisės
norminiais aktais ribos.

Vyriausybė ir kitos valstybės institucijos civilinius teisinius santykius gali reglamentuoti tik tiek, kiek
leidžia įstatymai. Jeigu CK ar kitas įstatymas nesuteikia Vyriausybei ar kitai valstybės institucijai priimti
teisės aktą tam tikriems tikslams, tai nei Vyriausybė, nei kita valstybės institucija neturi teisės
reglamentuoti civilinius teisinius santykius. (remiantis hierarchijos principu jie būtų tiesiog
negaliojantys).

13.Teismų praktikos reikšmė taikant ir aiškinant civilinius įstatymus.

Teismo precedento esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas
tas pačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuluotas teismo
precedentas. Ši nuostata užtikrina visų asmenų lygybės įstatymui įgyvendinimą, nes tik vienodai aiškinant
ir taikant teisę įmanoma pasiekti, kad įstatymui visi būtų lygūs. Teismo sprendimas, kuriame yra
išaiškinama teisės norma, tampa tam tikru teisės normos priedu, jos dalimi. Jis tampa „autoritetu“ ne tik
kitiems įstatymas, bet ir pačiam tą sprendimą priėmusiam teismui, t. y. teismo precedentas turi dvejopą
poveikį: vertikalusis teismo precedento poveikis reiški, kad aukštesnės institucijos teismo sprendimas yra
privalomas žemesnės instancijos teismams; horizontalusis teismo precedento poveikis reiškia, kad jis
privalomas ir pačiam jį suformulavusiam teismui.

1)Precedento doktrina susiklostė dėl daugelio praktikinių priežasčių. Pirma, vienas iš pagr. visos teisinės
sistemos tikslų – užtikrinti vienodą teisės taikymą. Vienodas teisės taikymas siekia sukurti apibrėžtą,
stabilią teisės sistemą, kad teismams būtų galima protingai nuspėti, kaip turėtų išspręsti tam tikrą bylą.
Vadinasi, siekiant užtikrinti stabilią teisės sistemą ir teisinį apibrėžtumą, analogiškas bylas privalu
spręsti vienodai. Dėl šios priežasties didėja teismų praktikos vaidmuo aiškinant teisę, nes siekiant
nustatyti tikrąją teisės normos prasmę galima vadovautis teismo sprendimu, kuriame teisės norma jau
buvo išaiškinta.

Teismų praktika yra tam tikra taisyklių, suformuluotų teismams aiškinant teisę, sistema. Taikyti
precedentą reiškia vadovautis taisykle, kurią sukūrė teismas, aiškindamas atitinkamą teisės normą. Šitaip
šalia jau minėtų teisinio apibrėžtumo ir teismų praktikos stabilumo užtikrinimas ir teisės
universalumas, taikymo nuoseklumas, raida.

Tik tokią valstybę, kur yra stabili teismų praktika, galima pripažinti teisine. Teisingumo postulatas –
vienodiems atsitikimams, tiksliau pasakius, esant vienodai juridinių faktų sudėčiai, turi būti taikomos
vienodos normos.
2)Vadovaujantis teismo precedentais, išvengiama skirtingų tos pačios teisės normos aiškinimo ir tokių
pačių faktinių aplinkybių vertinimo.

3)Precedentus formuoja aukščiausios teismo instancijos – aukščiausieji teismai, kur dažniausiai dirba
labiausiai patyrę ir aukščiausios kvalifikacijos teisininkai (kai kuriose valstybėse precedentus formuoja ir
konstituciniai bei specializuoti aukščiausieji teismai, pavyzdžiui, aukščiausias administracinis teismas ar
net apeliacinis teismas. Todėl šių teismų pateiktas teisės aiškinimas tradiciškai laikomas autoritetingu ir
sektinu.

4)Nesutikimą su teismo precedentu reikia papildomai argumentuoti. Atmetus precedentą be jokių

argumentų, teismo sprendimas naikintinas instancine tvarka. Šitai žinodami žemesnės instancijos teismų
teisėjai grynai praktiniais sumetimais vadovaujasi aukščiausiojo teismo suformuotu teisės aiškinimu.

5)Remiantis teismo precedentu ne tik išaiškinama konkreti teisės norma, bet ir pašalinama teisės spraga.
Todėl teismas panašiu atveju, kuri nėra sureguliuotas, gali išspręsti bylą remdamasis tą spragą
pašalinančiu teismo precedentu.

Dėl šių priežasčių teismo precedento svarba aiškinant teisę daugumoje valstybių pripažįstama de facto o
kai kuriose – ir de jure. Nors teismų praktika civilinio proceso teisės šaltiniu pripažįstamas beveik visose
valstybėse, tačiau jos vaidmuo teisės šaltinių hierarchijoje nevienodas. Bendrosios teisės sistemos šalys
teismų praktika yra pirminis teisės šaltinis, o kontinentinės teisės sistemos valstybėse, kur stare decisis
principas formaliai nepripažįstamas, ji laikoma netiesioginiu, arba antriniu, teisės šaltiniu.

Be abejo, nederėtų manyti, kad kiekvieno teismo sprendimas yra teisės šaltinis. Net precedentų teisės
valstybėse teisės šaltiniu pripažįstamas tik apeliacinės instancijos teismo ir aukščiausiojo teismo viešai
publikuotas sprendimas.

Lietuvoje teismų praktika taip pat yra antrinis civilinio proceso teisės šaltinis. Kad teismo precedentas
neabejotinai yra teisės šaltinis, patvirtina Teismų įstatymo 23 str., 2d., 1 punktas, nustatantis, kad teismai,
taikydami teisę, atsižvelgia į Aukščiausiojo Teismo biuletenyje paskelbtose nutartyse esančius įstatymų ir
kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus. Pagal CPK 346 str. 2 punktą nukrypimas nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, t. y. nuo konkretaus
Aukščiausiojo Teismo precedento, yra pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka.

Civilinės teisės šaltiniai. Užduotys.

1.
2.
3. negalejo pripazinti. BKT negaletu kreiptis i administracini teisma.
,, Teismas turi teisę pripažinti negaliojančiu Civiliniam kodeksui ar kitam įstatymui prieštaraujantį teisės
aktą ar jo dalį, jeigu šio akto ir Konstitucijos ar įstatymų atitikimo kontrolė neįeina į Konstitucinio Teismo
kompetenciją. Teismas, pripažinęs tokį teisės aktą negaliojančiu, sprendimo nuorašą per tris dienas
privalo nusiųsti teisės aktą priėmusiai institucijai ar pareigūnui. Įsiteisėjęs teismo sprendimas skelbiamas
teisės aktams oficialiai skelbti nustatyta tvarka’’

4. Negali, nes CK 2.59 nurodo, kad steigimo tvarką nustato įstatymas, jeigu nėra numatyta įstatymo,
vadinasi tai yra teisinė spraga, kurią galima užpildyti teisiniais papročiais + buvo išleistas Vyriausybės
nutarimas, vadinasi, viskas buvo apgalvota ir priimtas sprendimas. Nekeistų, nes vyriausybės nutarimas
taikytinas apskritai visiems, o individualus individualiems subjektams, šiuo atveju Saulei ir Sandrai.

Ar keistusi jei vyr nutarimas butu individualus teises aktas?

- LVAT EA- 757-556/2021  subjektas kreipesi del individual [pob vyr a i at ir jis kreipeti i kt del vyr
nutarimo atitkties

5. Nera tiesiogiai taikomi aktai, bet galima reikalauti taikyti dirrektyvas jjie neperkelta i nac teise, turi
buti visiskai butina ir turi formuluoti konkrecia taisykle, o ne abstrakcia.
Gali, jeigu direktyva yra perkelta ir tiesiogiai taikoma, vadinasi, kad atititktis yra (preziumuojama).
Jei tai butu ES rekomendacija – jos galima nebepaisyti, jos daugiau rekomendacines, o ne privalomo
pobudzio, tai gali buti kaip pastiprinantis argumentas.

Ck normos priestarauja byloe taikytinai tarpt. Sutarciai

6.Neteisus, nes paprotys pasižymi tik jam būdingais bruožais –visuotinumu, ilgalaikiškumu, tęstinumu,
teisingumu ir būtinumu, čia negalioja jokia prievarta. Paprotys čia susiformuoti negalėjo, nes pirkėjas pgl
CK 6.346 pirkėjas turi teisę reikalauti daiktus pakeisti ar nutraukti sutartį, jeigu atsiranda atvejis, kurio
nenurodo įstatymai ar sutartis, pirkėjas privalo atilikti tokius veiksmus, kad daiktai būtų grąžinami
pardavėjui. Be jokio susitarimo Sigitas negali versti Saulę pirkti ekologiškų maisto produktų rinkinio, nes
nesudaroma jokia sutartis.
7. NEGALI PRIESTARAUTI, ISTATYMAS YRA UAKSTESNES TEISINES GALIOS.

8.Nepagrista, nes teismu praktika yra formuoja aukstesnes instancijos.

9. paparasyti akviles uzduoties ats; teises aktai neturi griztamosios galios‘

10. Kadangi civiliniai įstatymai negalioja atgal, vadinasi Simonas jau turėtų teikti buhalterines paslaugas
pagal teisės aktų reikalavimus galiojusius paslaugų teikimo metu, tačiau pgl CK 6.718 3d paslaugų
teikėjas privalo paslaugas teikti pagal sutartį, kuri privalo atitikti įstatymus, jeigu neatitinka, tada reikia
sutartį koreguoti arba nutraukti. Pgl CK 6.720 2d paslaugų teikėjas gali įrodyti, kad kainą padidinti yra
neišvengiama norint tinkamai įvykdyti sutartį ir, kad tai negalėjo būti numatyta sutarties sudarymo
momentu, nes nebuvo žinoma, kad keisis teisės aktų reikalavimai.
Taigi teikti paslaugų Simonas kaip anksčiau negali, nes prieštarauja tai įstatymams ir neatitiktų jo
kvalifikacijos, negalėtų išlaikyti egzamino ir negalėtų suteikti tinkamų paslaugų.
11.teismas turetu byla nagrineti pagal tuo metu galiojancia teise, nes konfliktas/byla kilo jau ne tuo
metu kai buvo sudaroma sutartis (kai galiojo senesis kodeksas), o jau veliau kai civiliniai santykiai
nutruko galiojant naujam kodeksui/naujoms normoms. 46 str. CK

12.Ne negalėjo remdamasis doktrina konstatuoti, kad įst prieštarauja konst, nes įstatymų ir kitų teisinių
aktų atitiktį Konstitucijai gali tirti tik Konst teismas. Tačiau teismas su šia doktrina tikrai galėtų kreiptis į
KT su prašymu ištirti įst atitiktį konst. Doktrina yra antrinis šaltinis, juo remiamasi tik tada, kai nėra
pirminio.
13. Negali, nes neatitiko reikalavimo formos ir nebuvo visas aktas visuotinai/viesai paskelbtas.
14.CK 6.156 str asmenys gali laisvai sudaryti sutartis, kurios neprieštarauja įstatymams, tačiau šiuo
atveju teismas negali išnagrinėti, nes santykiai tiesiog nėra reguliuojami, yra teisinė spraga, kurią užpildo
papročiai ir principai, tai reikėtų juos ir pasitelkti arba naudoti teises analogija.

KONTROLINIAI:
4. JEIGU BYLA ANALOGISKA, TAINEGALI, BET JEI DANTYKIS NERA VIENODAS IR SITUACIJA YRA
REIKSMINGAI SKIRTINNGA TAI AISKU GALI.
Turi sutapti bylu racia decidenti.

Civilinės teisės principai.

1.Civilnės teisės principo samprata ir reikšmė.

Teisės principu vadinama pagrindinė idėja, kuri lemia visuomeninių santykių reglamentavimą. Teisės
principai išreiškiami teisės normomis, teismų praktika. Jais privalo vadovautis teisinių santykių dalyviai.

Teisės principai pagal V. Mikelėną atlieka keturias funkcijas:

• Reglamentavimo; (reguliavimo)
• Interpretavimo;
• Teisės spragų šalinimo;
• Kolizijų šalinimo.

Reglamentuodami civilinius santykius, valstybė turi paisyti suformuluotų principų. Įstatymais

nustatydama principus, ji įsipareigoja jų laikytis. Dalis civilinės teisės principų yra konstituciniai. Todėl
įstatymų leidėjui pažeidus šiuos principus galima kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl atitinkamo teisės akto
pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai. Civilinių teisių subjektai, nustatydami tarpusavio teises ir
pareigas, irgi neturi pažeisti civilinės teisės principų.

Teisės principai taikomi šalinant teisės spragas, kai nėra teisės normos, kuri reglamentuoja atitinkamus
santykius. Tokiais atvejais sprendimai priimami remiantis teisės principais. Esant dviejų teisės normų
kolizijai (kai normos prieštarauja vienai kitai), taikoma norma, kuri labiau atitinka teisės principus.

Civilinės teisės principai yra įtvirtinami CK 1.2 str. Čia išskiriami tokie principai:
1)Civilinių teisinių santykių subjektų lygiateisiškumo;
2)Nuosavybės neliečiamumo;
3)Sutarties laisvės;
4)Nesikišimo į privačius santykius;
5)Teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių;
6)Neleistinumo piktnaudžiauti teise;
7)Visokeriopos civilinių teisių apsaugos;
CK 1.5 str. nustato, kad civilinių teisinių santykių dalyviai, įgyvendindami savo teises ir vykdydami
pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus.

CK nustato dvejopus principus: CK 1.2 str. – civilinių santykių teisinio reglamentavimo, o CK 1.5 str. –
bendruosius teisės principus.

2.Atskirų civilinės teisės principų turinys, aiškinimas bei taikymas.

3.Lygiateisiškumo principas.

Civilinio teisinio santykio subjektų lygiateisiškumas pasireiškia ne tik tuo, kad civilinio teisinio santykio
subjektai yra nepavaldūs vienas kitam, kad jie yra savarankiški, bet ir tuo, kad pagal Konstitucijos 29 str.
įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs. Visų fizinių
asmenų teisnumas vienodas, t. y. jie vienodai gali turėti civilinių teisių ir pareigų (CK 2.1). Kiekvienas
žmogus turi lygią su kitais teisinę galimybę įsigyti civilinių teisių ir pareigų, kurių pagal įstatymus gali
turėti žmogus. Privatiems juridiniams asmenims (įmonėms, organizacijoms) irgi būdingas vienodas CK
2.74 str. nustatytas teisnumas.

4.Nuosavybės neliečiamumo principas.

Tai konstitucinis principas, kuris įgyvendinamas ir civilinės teisės nuostatomis. Konstitucijos 23 str.
nustato, kad nuosavybė neliečiama; nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik
įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Tai vienas iš svarbiausių
principų, nes nuosavybė yra tiek visuomenės (valstybės), tiek konkretaus asmens ekonominis pagrindas.
Pabrėžtina, kad yra dviejų rūšių nuosavybė: materialinė ir intelektinė. Materialinės nuosavybės objektai
yra daiktai. Intelektinės nuosavybės objektai yra kūrybinio intelektinio darbo produktai: literatūros,
meno ir mokslo kūriniai, išradimų patentai, dizainas ir kt. Konstitucijos 23 str. nuostata taikoma ne tik
materialinei, bet ir intelektinei nuosavybei. Materialinės nuosavybės apsauga reglamentuojama CK 4.37-
4.105 str. Civilinės teisės normos taip pat reglamentuoja sutuoktinių nuosavybės teisę į santuokoje
įgytus daiktus.

5.Sutarties laisvės principas.

Sutarčių laisvės principo sampratą ir turinį apibrėžia CK 6.156 str.: šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis
ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti CK nenumatytas sutartis, jeigu
šitai neprieštarauja įstatymams. Sutarčių laisvės principas lemia:

1)Subjekto pasirinkimo laisvę;

2)Sutarties turinio nustatymo laisvę;
3)Sutarties formos laisvę.

Subjekto pasirinkimo laisvė reiškia asmens teisę savo nuožiūra pasirinkti kitą sutarties šalį, pradėti
derybas ir sutarus sudaryti sutartį. Tačiau visiems paslaugas teikiantis ar prekes parduodanti juridinis
asmuo tokios teisės neturi. Jis privalo sudaryti sutartį su bet kuriuo asmeniu, kai šis kreipiasi, išskyrus
įstatymų nurodytus atvejus (CK 161 str. 2 d.).

Sutarties turinio nustatymo laisvė reiškia, kad šalys laisva valia bendru sutarimu nustato sutarties turinį
(sutarties šalių teises ir pareigas). Tačiau šią sutarties šalių laisvę riboja imperatyvios teisės normos, kurių
privalu laikytis ir kurių šalys savo valia negali pakeisti. CK 1.161 str. 3 d. sako, kad sudarydamas viešąsias
sutartis juridinis asmuo neturi teisės kam nors suteikti privilegijų, išskyrus įstatymų nurodytus atvejus.
Be to, pabrėžtina, kad Europos Bendrijos sutarties 81 str. (buvęs 85 str.) nustato: kaip nesuderinami su
bendrąja rinka draudžiami visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai,
galintys paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir turintys tikslą trukdyti, riboti arba iškraipyti
konkurenciją bendrojoje rinkoje, o būtent tie, kurie:

a)Tiesiogiai arba netiesiogiai nustato pirkimo arba pardavimo kainas arba bet kurias kitas prekybos
sąlygas;
b)Riboja arba kontroliuoja gamybą, rinką, techninę pažangą ir investicijas;
c)Dalijasi rinkas arba teikimo šaltinius;
d)Taiko skirtingas sąlygas lygiaverčiams sandoriams su kitais prekybos partneriais, dėl ko jie patenka į
nepalankią konkurencijos atžvilgiu padėtį;
e)Sutarčių sudarymą sieja su tuo, kad kontrahentai prisiimtų papildomų įsipareigojimų, pobūdžio arba
komercinės paskirties atžvilgiu nesusijusių su sutarčių dalyku.

Analogiškus sutarčių turinio ribojimus nustato ir LR konkurencijos įstatymas.

Sutarties formos laisvė. Sutartis galima sudaryti žodžiu, raštu, notarine forma ir konkliudentiniais
veiksmais (atliekant faktinio pobūdžio veiksmus). Jeigu įstatymas nustato, kad sutartis turi būti sudaryta
notarine tvarka, kitokia tvarka sudaryta sutartis negalioja. Kai įstatymas reikalauja rašytinės formos,
sutartis negalioja tik jeigu šita nurodyta įstatyme. Kitais atvejais sutartis galioja, tik negalima liudytojų
parodymais įrodinėti sutarties sudarymo, išskyrus įstatymo daromas išimtis. Sutartį, kurią įstatymas
leidžia sudaryti žodžiu, šalys gali sudaryti raštu ar net notarine tvarka.

6.Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai.

Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai galioja visoms teisės šakoms, jų privalu laikytis ne tik
taikant teisės normas, teismams priimant sprendimus civilinėse, administracinėse ir baudžiamosiose
bylose, bet ir kuriant įstatymus. Šiuos reikalavimus turi atitikti ir teismų sprendimai.

Teisingumas. Teisingumas – tai vidinis žmogaus jausmas, suvokimas, kas gera, kas bloga, tai teisės
kriterijus ir tikslas. Juo turi vadovautis įstatymų leidėjas priimdamas įstatymą, kiti asmenys, vykdydami
įstatymų reikalavimus, teisėjai, taikydami įstatymus. Teisingumas yra idealus teisės kriterijus ir tikslas.
Teisingumas sudaro galimybę šalinti teisinio reguliavimo spragas.
Įstatymą, kad ir koks jis bebūtų, reikia vykdyti. Taikant teisėtą, bet ne teisingą įstatymą, teisingumas
veikia dviem kryptimis:
1) Riboja, švelnina tokio įstatymo taikymą, stengiasi jį apeiti;
2) Mažina tokio įstatymo autoritetą, o šitai jį galų gale diskredituoja ir jis panaikinamas ar pakeičiamas.

Protingumas. Civilinio kodekso komentare protingumas apibrėžiamas kaip bendrasis teisės principas,
reikalaujantis, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, teisingai ir sąžiningai. Protingumo reikalavimus turi
atitikti ne tik teisinių santykių dalyvių elgesys, bet ir priimami įstatymai, kiti teisės aktai ir teismų
sprendimai. Protingumas yra objektyvi aplinkybė, nes leidžia pasiekti lankstumą.

Sąžiningumas. Sąžiningumas – dorovinis atsakingumo jausmas už savo poelgius, tai paties žmogaus
gebėjimas vertinti savo poelgius pagal moralės reikalavimus, kelti moralinio pobūdžio reikalavimus sau
pačiam. Sąžiningumas yra subjektyvus etinis reiškinys. Jį galima nustatyti remiantis tiek objektyviomis,
tiek subjektyviomis aplinkybėmis. Objektyviosios aplinkybės – tai žmogaus elgesys, kuris pažeidžia
moralės normų reikalavimus (apgaulė, melas, žalos padarymas kitam asmeniui ar jo turtui ir pan.).
Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje. Jis
nustatomas analizuojant atsakymą į klausimą, ar asmuo galėjo ką nors žinoti, daryti, ar nepadaryti,
atsižvelgiant į jo amžių, išsimokslinimą, išprusimą, gyvenimo patirtį, faktine bylos aplinkybes ir t.t.
Vertybinis žmogaus elgesio matas. Subjektyviąja kaip žmogus galėjo pasielgti, objektyviąja kaip turėjo
pasielgti. CK galioja sąžiningumo principo prezumpcija (bendroji prezumpcija): visi laikomi sąžiningais
tol, kol nėra įrodyta priešingai, nebent pvz., CK 6 knyga, preziumuoja asmenų nesąžiningumą. Seniau
buvo aiškiai suprantamas taikymas subjektyviąja prasme, naujasis CK įtvirtina nuostatas, kaip turi būti
užtikrinamas taikymas, vertinant sąžiningumo principas yra aiškiai vadovaujamasis šio principo
supratimu objektyviąja prasme, rt visada reikia atsižvelgti į vidinį asmens suvokimą.

Sąžiningumo ir protingumo principai yra glaudžiai susiję, kai kalbame apie specifines situacijas, kuriose
veikia asmenys užsiimantys specialia veikla. Šie principai taikomi neatsižvelgiant į bendrą, bet į specialų
tam tikrą principą, jei vertiname gydytojo veiksmus, ar jis buvo objektyvus, mes žiūrime ne tai kaip
tokioje situacijoje elgtųsi paprastas asmuo, žiūrime kaip čia elgtųsi šios srities profesionalas; kaip elgtųsi
asmuo turintis tam tikrų specialių žinių, Standartas nėra išskirtinai vienodas visiems asmenims, gali būti
diferencijuojamas pagal profesiją.

7.Teisėtų lūkesčių ir teisinio apibrėžtumo principai.

Šio principo turinį sudaro 5 idėjos:

1) Pagarba įgytoms teisėms , t. y. teisėtai įgytas civilines teises privalu pripažinti, gerbti ir ginti;
2) Draudimas taikyti civilinius įstatymus atgaline tvarka (CK 1.7 str. 2 d.);
3) Pagrįstas tikėjimas, arba teisėti lūkesčiai, t. y. draudimas pernelyg dažnai keisti įstatymus, verslo
sąlygas, kad asmuo, veikdamas šiandien, turėtų garantiją, jog ir toliau civilinių teisinių santykių
reglamentavimas drastiškai nepasikeis;
4) Suprantamos kalbos reikalavimas, t. y. tiek teisės normas, tiek individualius sprendimus formuluoti ir
reikšti aiškia, suprantama kalba;
5) Senaties taikymo reikalavimas, t. y. civilinės atsakomybės ar kitų neigiamų padarinių civilinių santykių
subjektams negalima taikyti pasibaigus ieškinio senačiai.

8.Proporcingumo principas.

Proporcingumo principas sudaro sąlygas teisingumui įgyvendinti. Antai nors šalys sutartis sudaro laisva
valia, jos pačios nustato savitarpio teises ir pareigas. Tačiau kai sutartis yra ilgalaikė, gali pasikeisti
vykdymo sąlygos (pabrangus darbo jėgai, medžiagoms, labai nuvertėjus pinigams) ir būti pažeista šalių
teisių ir pareigų pusiausvyra. Pagal CK 6.204 str. suinteresuota sutarties šalis gali kreiptis į teismą ir
prašyti nutraukti sutartį arba pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių
pusiausvyra. CK 6.73 str. 2 dalis suteikia teismui teisę sumažinti aiškiai neteisingas netesybas, kurių dydis
neatitinka galimų nuostolių.

9.Neleistinumo piktnaudžiauti teise principas.

Šis principas draudžia piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti savo teises tokiu būdu ir priemonėmis,
kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ir įstatymų saugomus interesus ar
darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Žalos padarymas kitiems
asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Jeigu piktnaudžiaujama
civiline teise, teismas gali atsisakyti ją ginti.

10.Nesikišimo į privačius santykius principas.

Konstitucijos 22 str. 4 d. nustato: įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar
neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į garbę ir orumą. Valstybės institucijos
neturi teisės tvarkyti įmonių reikalus ar administraciniais metodais reguliuoti jų ūkinę veiklą, išskyrus
įstatymų nurodytus atvejus. CK 2.6 str. 2 d. sakoma, kad sandoriai, valstybės ar savivaldybės institucijų ar
pareigūnų aktai, kuriais ribojamas civilinis teisnumas ar veiksnumas, negalioja, išskyrus atvejus, kai
tokius sandorius ar aktus leidžia įstatymai.

11.Neleistinumo apriboti civilines teises kitaip, kaip tik įstatymo numatytais atvejais, principas.

12.Civilinių teisių teisminės gynybos principas.

Konstitucijos 30 str. nustato, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę
kreiptis į teismą. Jam padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato teismas. Civilinių
teisių gynimo būdus nurodo CK 1.138 str. Tai ginčijamų teisių pripažinimas, buvusios iki teisės pažeidimo
padėties atkūrimas, kelio teisę pažeidžiantiems veiksmams užtikrinimas, tokių veiksmų uždraudimas,
priteisimas prievolę įvykdyti natūra, teisinio santykio nutraukimas ar pakeitimas, turtinės ir (arba)
neturtinės žalos, netesybų (baudų, delspinigių) išieškojimas, valstybės ir savivaldybės institucijų ir
pareigūnų aktų, prieštaraujančių įstatymams, pripažinimas negaliojančiais ir kita.

Civilinės teisės principai. Užduotys.

1.
2.Tokie UAB veiksmai neatitinka civilinių teisės principų, kadangi pažeidžiamas sutarties laisvės principas.
Visiems paslaugas teikiantis juridinis asmuo negali atsisakyti teikti paslaugas kokiam nors asmeniui. UAB
neturi teisės atisakyti sudaryti sutartį. Nesudarant sutarties pažeidžiamas asmens lygiateisiškumo
principas.
3.Taip, atitinka. Taip atitinka, nes kitu atveju UAB patirtų nuostolių, atlyginant vežimo išlaidas yra
užtikrinamas proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principas, klientui pakeitus pristatymo vietą ir
nepakeitus atlyginimo tvarkos būtų pažeidžiamas nepiktnaudžiavimo teise principas. 6.223 detalizuoja
įstatyminį kelią, kada gali būti pakeista sutartis vienos šalies prašymu ir ribojamas sutarčių laisvės
principas. Bet turi būti tokia aplinkybė, dėl kurios keičiama, kurios buvo neįmanoma niekaip numatyti.
Kitais atvejais teismas negalėtų kištis.
4.Taip, teismo sprendimas atitinka CT principus – proporcingai išspręsti abiejų lūkesčiai, jei pasiūlyta
rinkos kaina atitinka ir sąžiningumą, protingumą. Jei vyro materialinė padėtis pasikeistų, būtų
pažeidžiamas sąžiningumas, protingumas, teisingumas ir kt. principai.
5.Teismas turėtų priimti sprendimą nukelti namą/namo dalį, nes dabartinėje padėtyje yra pažeidžiamas
nuosavybės teisės neliečiamumo principas. Kuris detalizuojamas 4.98 str., savininkas gali reikalauti
pašalinti bet kuriuos teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su jo valdymo patekimu. Atsakymas
nesikeistų, nes nuosavybės teisė nesikeičia nuo jos dydžio.
6.Jei abu savo noru sutinka, tai atitinka ? Sutarties nuostatos neatitinka civilinės teisės principų, nes
Sandrai niekur nedirbant, visas turtas santuokos metu būtų įgyjamas iš Sauliaus uždarbio, ir įvykus
skyryboms Sandra pagal sutartį liktų be turto, tai prieštarauja protingumo, sąžiningumo, teisingumo
principams. Teisingumui prieštarauja vieno asmens nepagrįstas praturtėjęs, išnaudojant kitą.
Protingumo principas reikalauja, kad elgtumeisi taip, kaip nori, kad elgtųsi su tavimi. Sąžiningumas yra
asmens elgesys, kuris atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus. – taigi, prieštarauja. Taip, jei Sandra
gautu pinigų iš kitos veiklos, galėtų pirkti turtą ir sutartis atitiktų CT principus.
7.Parduotuvės pardavėjos veiksmai atitiko CT principus (proporcingumo principas – nebeturėjo grąžos
litais atiduot). Atsakymas su 200lt nesikeistų, nes 200lt dar daugiau negu 20lt, todėl pagal
proporcingumo principą atiduotų taip pat.
8.Neatitinka, nes pažeidžiamas teisėtų lūkesčių ir teisinio apibrėžtumo principas, kurio viena iš sudėtinių
dalių yra: pagrįstas tikėjimas, arba teisėti lūkesčiai t.y. draudimas pernelyg dažnai keisti įstatymus,
verslo sąlygas, kad asmuo, veikdamas šiandien, turėtų garantiją, jog ir toliau civilinių teisinių santykių
reglamentavimas nepasikeis, šiuo atveju jis keitėsi drastiškai – iki tol buvo leidžiama statyt HE ant Nėries,
po to pateikus dokumentus tvirtinti inst. Pasikeitė staigiai ir nebegalima, atsirado naujas įst.
9.Simonos veiksmai neatitinka CT principų – konkrečiai buvo pažeistas neleistinumo piktnaudžiauti teise
principas CT principas, įtvirtintas CK, nes Simona reguliariai skambinėdavo policijai ir kitoms institucijoms
dėl triukšmo – neįsitikinus dėl faktinių aplinkybių ar realiai buvo triukšmaujama. Simona taip elgėsi
norėdama greičiau nutraukti sutartį. Ar realiai buvo triukšmaujama, ar Sandra taip elgėsi specialiai.
10.Ne, neatitinka – buvo pažeisti bendrieji sąžiningumo, teisingumo, protingumo principai. Teisingumui
prieštarauja vieno asmens nepagrįstas praturtėjęs, išnaudojant kitą. Protingumo principas reikalauja,
kad elgtumeisi taip, kaip nori, kad elgtųsi su tavimi. Sąžiningumas yra asmens elgesys, kuris atitinka
protingumo ir teisingumo kriterijus. Draudimas nežinojo aplinkybių jos atveju. ( Sutartys sudarytos
apgaule negalioja LR CK).
11.Ne, neatitinka. – buvo pažeisti bendrieji sąžiningumo, teisingumo, protingumo principai. Protingumo
principas reikalauja, kad elgtumeisi taip, kaip nori, kad elgtųsi su tavimi. Sąžiningumas yra asmens
elgesys, kuris atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus. Dėl užsitęsusios žiemos buvo nemokus laikinai.
Atsakant į šį klausimą reikšmės turėtų nuomos sutarties nuostatos, nes jei nenumatytas iškraustymas
nesusimokėjus 1 dieną, jam įvykus, būtų pažeidžiama ir nuomos sutartis.
12.Ne, neatitinka – būtų pažeidžiamas CT principas įtvirtintas 1.2 str. 1 d, nesikišimo į privačius
santykius. Valstybės institucijos neturi teisės tvarkyti įmonių reikalus ar admin. metodais reguliuoti jų
ūkinę veiklą. CK 2.6 str sako, kad valstybės ar savivaldybės institucijų ir pareigūnų aktai, kuriais ribojamas
civilinis veiksnumas ir teisnumas, negalioja.
13.Ne neatitinka, nes reikalavimas labai nerealus, vidutinis LT gaunamos pajamos yra 699e , Vilniaus
regione 800E, o reikalaujama sumokėti 1000E alimentus yra neproporcingas. Pažeidžiamas
proporcingumo principas, teisėtų lūkesčių, protingumo, sąžiningumo, teisingumo principai. Jei uždirbtų
4000E – keistųsi, nes galutinį dydį alimentų pagal LR CK nustato teismas, ir uždirbant tiek, tėvas būtų
mokus mokėti 1000E ir viskas atitiktų CT principus.
14.Taip atitinka, nes nebuvo pažeisti jokie principai, nebuvo įsipareigota teisiškai, buvo įsipareigota tik
morališkai – mandagumo santykiai. Jei Sigitas ir Sauliu butų pasirašę preliminarią sutartį, pagal kurią
būtų sutarta dėl pirkimo – pardavimo sutarties ateityje, atsakymas keistųsi, nes būtų pažeidžiamas pacta
sunt servanta principas, teisėtų lūkesčių, sąžiningumo, teisingumo.
15.Neatitinka, nes buvo pažeistas protingumo principas – nebuvo sudarytos sąlygos teisingumui
įgyvendinti, jis sužinojęs po mėnesio nepranešė ir savo neveikimu didino nuostolius.
16.Ne, neatitinka, nes pažeidė visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principą – kiekvienas turi
teisę ginti savo civilines teises CK ir CPK nustatyta tvarka. Teismas turėjo bylos nagrinėjimą nukelti, bet
nepalikti bylos nenagrinėtos, nes teisinės gynybos principas yra absoliutus.
17.