1.

Civilinio proceso teisės funkcijos ir uždaviniai

Pagrindinė civilinio proceso teisės funkcija yra reglamentuoti visuomeninius santykius teisingumo
vykdymo sferoje, t.y. santykius, susiklostančius teismams nagrinėjant ir sprendžiant ginčus, kilusius iš
privatinių teisinių santykių, ypatingosios teisenos bylas, taip pat vykdant teismų sprendimus.

Pagrindiniai CPT uždaviniai:

1. CPT turi įtvirtinti šios teisės šakos principus, kuriais remiantis turi būti reglamentuojamas CP,
kurių būtina laikytis teismams nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas bei vykdant teismų
sprendimus (CPK 5-21 str);
2. CPT turi reglamentuoti CP dalyvių (teismo, dalyvaujančių byloje asmenų ir kitų) teisinę padėtį –
jų teises ir pareigas, procesines teisines galimybes;
3. CPT turi nustatyti procesinius būdus ir priemones, su kurių pagalba būtų galima apginti pažeistas
civilines teises bei įst-o saugomus interesus, t.y. ši teisės šaka turi nustatyti priverstinį pažeistos
teisės įgyvendinimo mechanizmą;
4. CPT turi nustatyti procesinius būdus ir priemones asmeniui įgyvendinti jam priklausančią
subjektinę teisę, kai dėl jos nėra ginčo (nustato CPK V dalis);
5. ši teisės šaka turi nustatyti atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumus, atsižvelgiant į šių bylų
specifiką;
6. CPT, reglamentuodama pažeistų subjektinių teisių gynimo būdus ir tvarką, kartu turi
reglamentuoti ir užtikrinti teisės aiškinimą bei plėtojimą.
Teismas turi išaiškinti ne tik fakto klausimus, bet ir taikytiną teisę – ar tikrai ieškovas reikalavimą
grindžia tinkama teisės norma
2.Civilinio proceso teisės dalykas.

Civilinės proceso teisės (CPT), kaip ir kitų teisės šakų, reguliavimo dalykas – teisės šakos reguliuojami
teisiniai santykiai.
CPT reguliavimo dalyką nusako CPK 1 str. 1 d.:
Šis Kodeksas nustato civilinių, darbo, šeimos, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto,
restruktūrizavimo bylų ir kitų bylų dėl privatinių teisinių santykių bei ypatingosios teisenos bylų
nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo bei vykdymo, prašymų dėl užsienio teismų sprendimų ir arbitražų
sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo tvarką. Darbo, šeimos, intelektinės
nuosavybės, konkurencijos, bankroto ir restruktūrizavimo bylos bei ypatingosios teisenos bylos
nagrinėjamos pagal šio Kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos
įstatymai.
Taigi CPT reguliuoja teismo ir kitų civilinių procesinių teisinių santykių subjektų veiklą nagrinėjant ir
sprendžiant civilines bylas.
Vadinasi CPT dalyku reikia laikyti patį CP, t. y. teismo, byloje dalyvaujančių asmenų ir kitų proceso
dalyvių veiklą nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas bei vykdant teismo sprendimus. Reguliuodama šią
veiklą, CPT turi užtikrinti, kad šalių ginčai būtų sprendžiami sąžiningai, ekonomiškai, operatyviai ir
teisingai.
Civilinio proceso teisės metodas.

CPT teisinio reguliavimo metodas – tai būdai, kuriais šios teisės normos reguliuoja santykius, esančius
teisinio reguliavimo dalyku.

Imperatyvusis (subordinacijos) metodas būdingas viešajai teisei ir reiškia, kad teisinių santykių
subjektų konkretūs veiksmai ar visa veikla yra griežtai reglamentuoti teisės normų, jie neturi
pasirinkimo laisvės, jų teisės ir pareigos aiškiai apibrėžtos ir negali būti keičiamos tarpusavio
 susitarimu. Galiojant šiam metodui, paprastai abipusiai subjektų santykiai grindžiami tarpusavio
pavaldumu.
Daug CPK normų imperatyviai apibrėžia privalomą ir vienintelį subjektų elgesio modelį.
Nors CP tvarka dažniausiai nagrinėjamas ginčas, kilęs iš privatinių teisinių santykių, įstatymų leidėjas
procese nustato kai kuriuos privalomus dalykus, nes absoliuti proceso dalyvių laisvė gali būti kenksminga
ginčo šalims, tretiesiems ir kitiems asmenims, kurie dėl nežinojimo ar kitų priežasčių negali pasinaudoti
savo teise.
Taigi visų pirma CPK būdingas imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas.
Imperatyviomis normomis turi būti sureguliuota:
1. ginčo šalių teisės ir pareigos;
2. proceso organizavimo principai;
3. teismų kompetencija.

Dispozityvusis metodas reiškia, kad teisės normos teisinių santykių subjektams suteikia plačias
galimybes pasirinkti konkretų veikimo būdą ar apibrėžti subjektų tarpusavio teises ir pareigas
susitarimu. Šis principas būdingas privatinės teisės šakoms.
CP tvarka ginamos subjektinės teisės dažniausiai įtvirtintos tokių materialiosios teisės šakų normose,
kurioms būdingas dispozityvusis reguliavimo metodas. CT galiojantis šis metodas suteikia teisę civilinių
teisinių santykių dalyviams susitarti dėl tokių sąlygų, kurių tiesiogiai nedraudžia įstatymas. Materialiųjų
teisinių santykių subjektai, kilus ginčui, tampa proceso šalimis. Kadangi disponuodami materialiąja
subjektine teise asmenys turi didelę veiksmų laisvę, adekvatu tokią galimybę užtikrinti ir CP.
Tai reiškia, kad CPT būdingas ir dispozityvusis teisinio reguliavimo metodas, ir tai lemia pati CP esmė.

Kaip matyti, CPT būdingas ir imperatyvusis, ir dispozityvusis teisinio reguliavimo metodai, darytina
išvada, jog CPT teisinio reguliavimo metodas yra mišrus. Taip CP metodą traktuoja ir Konstitucinis
Teismas.
Teisinio reguliavimo metodo dvilypumas nulemia, kokiai teisės šakų grupei – viešosios ar privatinės –
priskirtina CPT.
Viešajai teisei būdingas subordinacijos principas, šios teisės reguliuojamų teisinių santykių viena šalis
visada yra valstybė ar jos institucija, tuo tarpu privatinė teisė reguliuoja privačių fizinių ar juridinių
asmenų santykius.
CP susiklosto įvairūs civiliniai procesiniai teisiniai santykiai tarp įvairių subjektų, bet teismas visada yra
bet kurio teisinio santykio subjektas. Iš to išplaukia, kad CPT yra viešosios teisės dalis.
Kontinentinės teisės sistemos šalims (taip pat ir Lietuvai) tai būdinga juo labiau, nes šiose valstybėse
teismas yra aktyvesnis proceso dalyvis nei bendrosios teisės sistemos šalyse, kuriose veikia ginčo CP
modelis. Be to, CP tvarka nagrinėjamos ne vien grynai privataus pobūdžio civilinės bylos, bet ir bylos,
kurioms būdingas ne tik individualus (privatus), bet ir didesnis viešasis interesas, šių bylų baigtimi taip pat
suinteresuota valstybė, visuomenė ar jos dalis. Viešąjį interesą atspindi taip pat poreikis vienodinti teismų
praktiką, analogiškiems teisiniams santykiams teisės normas aiškinti ir taikyti vienodai.
Kita vertus, CP esmė visada yra privati, nes CP tvarka sprendžiamas šalių privatus ginčas ir tai nulemia
materialiosios (privatinės) teisės prigimtimi. Nagrinėjant ginčus, kilusius iš privatinių teisinių santykių,
vyrauja šalių dispozityvumo ir rungimosi principai, šalys ir kiti dalyvaujantys asmenys turi daug
alternatyvių galimybių įgyvendinti procesines teises.
Darytina išvada, kad CPT – tai mišri teisės šaka, turinti ir viešosios ir privatinės teisės bruožų.

Civilinio proceso teisės sąvoka ir sistema

CPT – tai sistema teisės normų, reguliuojančių teismo, dalyvaujančių byloje asmenų bei kitų proceso
dalyvių veiklą teismui nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas bei vykdant teismo sprendimus.

Tai kodifikuota teisės šaka. Pagrindinės šios teisės nuostatos ir jų dauguma išdėstytos kodifikuotame teisės
akte – Civilinio proceso kodekse. CPT normos CPK išdėstytos laikantis tam tikros teisės akto vidinės
struktūros. Visos CPT normos sudaro loginę sistemą.

Struktūriškai CPK suskirstytas į 7 dalis:

1. Bendrosios nuostatos;
 jos aktualios visoms CP stadijoms
2. procesas pirmosios instancijos teisme;
šioje dalyje išdėstytos teisės normos reglamentuoja bylų nagrinėjimą ginčo teisenos tvarka
ir sprendimų bei nutarčių priėmimo tvarką pirmos instancijos teisme.
3. teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formos bei proceso
atnaujinimas;
šios dalies normos reglamentuoja teismų sprendimų ir nutarčių kontrolės formas:
- bylų peržiūrėjimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme
- proceso atnaujinimą – išnagrinėtos bylos, kurioje įsiteisėjo teismo sprendimas ar nutartis,
pakartotinį išnagrinėjimą dėl įstatyme numatytų naujai paaiškėjusių aplinkybių.
Procesą pirmos instancijos teisme ir procesą apeliacinės instancijos teisme reglamentuojančios teisės
normos sąveikauja kaip bendrosios ir specialiosios.

4. atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai;

šios CPK dalies teisės normos reguliuoja atskirų ginčų bylų (šeimos, darbo) nagrinėjimo
ypatumus, taip pat įtvirtina am tikrų kategorijų bylų nagrinėjimą supaprastinta tvarka (pvz
dokumentinis procesas, bylos dėl nedidelių sumų priteisimo). Nurodytos bylos
nagrinėjamos pagal CPK IV dalies taisykles.
5. ypatingoji teisena;
šios dalies teisės normos reglamentuoja ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo tvarką
6. vykdymo procesas;
šios dalies teisės normos nustato teismo sprendimų ir nutarčių vykdymo tvarką

7. tarptautinis civilinis procesas;

reglamentuoja bylą, turinčių tarptautinį elementą, nagrinėjimo teismuose ypatumus,
užsienio teismų ir arbitražų sprendimų ir nutarčių pripažinimo ir vykdymo LR tvarką.

Tik tinkamai nustačius atskirų proceso teisės normų sisteminius ryšius su kitomis normomis, įmanoma
teisingai išaiškinti taikomos teisės normos turinį.

Kadangi CPK yra pagrindinis susistemintas CP teisės aktas, siekiant išspręsti atskirų civilinio proceso
teisės normų galimų kolizijų bei konkurencijos problemas CPK 1 str. 2 d įtvirtinta taisyklė, kad jei yra
prieštaravimų tarp CPK ir kitų įstatymų, teismas turi vadovautis CPK, išskyrus tuos atvejus, kai pats
Kodeksas suteikia pirmenybę kitų įst –ų normoms.

CPT sistemos dalys:

 bendroji
 ypatingoji

Bendroji dalis apima klausimus, bendrus visam CPui (CP principai, bylų priskyrimas teismams,
teismingumas, atstovavimas, proceso dalyviai ir t.t.)
Bendrosios dalies normos išdėstytos:
- CPK I dalyje „Bendrosios nuostatos“ (CPK 1-175 str);
- taip pat II dalies XIII skyriuje „Įrodymai“ (CPK 176-224 str)

Ypatingoji dalis reglamentuoja:

- civilinių procesinių teisinių santykių subjektų veiklą atskirose CP stadijose;
- bylų nagrinėjimą konkrečios civilinio proceso teisenos (ginčo ir ypatingosios) tvarka;
- atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo, taip pat bylų su tarptautiniu elementu nagrinėjimo
ypatumus.
3.CP modeliai ir jų esmė. CP modelis Lietuvos civilinio proceso teisėje. CP tikslai.

Kiekvieno civilinio proceso modelio pagrindinė problema ir jo esmę charakterizuojantis bruožas – tai
teismo ir ginčo šalių galių santykis.
Pagr klausimas kalbant apie civilinio proceso modelius yra tai, ar teisėjas CP turi būti pasyvus nešališkas
klausytojas ir stebėtojas, ar neribotai aktyvus.

Teismo aktyvumo civiliniame procese ir su tuo susijusią proceso trukmės problemą bandė spręsti jau
romėnai.
Viduramžiais vyravo vadinamasis inkvizicinis (tardomasis) procesas.
Didžioji Prancūzijos revoliucija atnešė liberalizmo idėjų, iškeliančių nuosavybę, laisvę, lygybę, įstatymus.
Liberalizmo filosofija paskatino XIX a. priimti naujus Europos CP kodeksus: 1806 m. – Prancūzijos, 1877
m. – Vokietijos, 1864 m. – Rusijos ir kt. pagr liberaliojo civilinio proceso modelio principai – rungimasis ir
dispozityvumas, taip pat viešumas, žodiškumas, teisė į įstatymo garantuotą teisėją, teisėjo
nepriklausomumas, nešališkumas.

Atsižvelgiant į teismo vaidmenį civiliniame procese, teisėjo ir ginčo šalių galių santykį įrodinėjimo
procese, CP šaltinius, atskirų CP principų (rungimosi, žodiškumo) turinį, istoriškai susiklostė civilinio
proceso modeliai:
1) Rungimosi – grynai rungtyniškas, su tam tikromis teisėjo aktyvumo užuominomis;
2) Tardomasis, arba inkvizicinis – teismas CP ypač aktyvus ir tam tikra prasme atlieka tardymo f-
jas, nepažeisdamas rungimosi ir lygiateisiškumo principų.

Rungimosi CP modelis būdingas bendrosios teisės sistemos valstybių civiliniam procesui.

Bendrosios teisės sistema atsirado be romėnų teisės įtakos, veikiama anglų karališkųjų teismų darbo.
Šiai sistemai būdingas:
- kodifikacijos nebuvimas;
- didelė teismų praktikos reikšmė teisės plėtojimui;
- teismo precedentas;
- teisės normų kazuistiškumas (konkretumas)
Atstovauja: D. Britanija, JAV, Kanada, Australija, Airija, Indija ir kt.
Šių valstybių procesui būdinga:
- teisėjas yra pasyvus;
- nešališkas arbitras;
- ginčo šalys labai aktyvios
- teismas nesikiša į šalių ginčą, negali šalių skubinti;
- teismas: negali apklausti liudytojų, reikalauti rašytinių įrodymų, gali tik spręsti, ar tam
tikri klausimai susiję su byla, siūlyti šalims patikslinti reikalavimus.
- Šalys: sprendžia, kokius procesinius veiksmus atlikti visose proceso stadijose;
kontroliuoja įrodymų tyrimo procedūrą;
- Tesimo pareiga yra stebėti šalių vedamą procesą, vertinti tai, ką šalys surinko ir ištyrė,
bei priimti sprendimą byloje;
- Veikia formaliosios tiesos principas (teismas turi išspręsti bylą pagal jam pateiktą
medžiagą ir neturi pareigos aiškintis tikrąsias bylos aplinkybes)
- Teismas kontroliuoja proceso eigą – užtikrina tvarkos teismo posėdyje palaikymą,
sprendžia šalių nesutarimus ir tam tikrus procesinius klausimus.

Tardomasis (inkvizicinis) procesas dėl istorinių priežasčių būdingas civilinės teisės sistemos valstybių
CPui. Civilinė teisės sistema susiformavo tiesiogiai veikiama romėnų teisės.
Šioje kodifikuotoje:
- teisės sistemoje galioja įstatymo viršenybės principas, kuriuo turi vadovautis teismų
praktika;
- būdingas teisės normų abstraktumas, jų skirstymas į bendrąsias ir specialiąsias ir t.t
Priskiriamos valstybes: Vokietija, Austrija, Šveicarija, Graikija, Prancūzija ir kt.

Klasikinis inkvizicinis procesas, kurio pagrindiniai bruožai buvo slaptumas, raštiškumas ir kt egzistavo iki
XIX a. įvairiose šalyse civilinio proceso reformų, kurias lėmė revoliucijų Europoje banga.
Inkviziciniame procese šalių ir teismo galių santykis yra atvirkštinis palyginti su rungimosi modeliu –
teismas aktyvus nagrinėjant bylą, atlieka tardytojo vaidmenį, o šalys yra palyginti pasyvios.
Įvairių šalių praktikoje gryno vieno ar kito modelio realiai nėra, o paprastai yra mišrus modelis.

Šiuolaikiniam CT tradicijos v-bių CPui būdingi tiek tardomojo, tiek rungimosi modelio bruožai.
Objektyviai teismas gali išspęsti ginčą tik būdamas nešališkas; to reikalauja rungimosi, lygiateisiškumo
principai. CP nėra vien privatus dviejų šalių ginčas. Teismas turi atlikti ir tam tikras viešas funkcijas, nes
yra išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų, todėl teisėjas turi būti aktyvus, kontroliuoti proceso eigą.
Teismas:
- rengiasi bylos teisminiam nagrinėjimui
- kontroliuoja įrodinėjimo procesą
Teismo aktyvumo ribos:
- teismas negali priteisti to, ko ieškovas neprašo, ar kitu pagrindu
- aktyvumas galimas tik formaliąja prasme – tiek, kiek nustato įstatymas
- aktyvumas materialiąja prasme ribotas – negalima viršyti reikalavimo sumos, pakeisti
ieškinio dalyką ir pagrindą
Apeliacinė instancija negali spręsti to, ko apeliaciniame skunde neprašo apeliantas
Šalių iniciatyva apriboja tvarkomojo pobūdžio procesinių veiksmų atlikimu (pvz įrodymų pateikimas).

CP modelis Lietuvos civilinio proceso teisėje

Naujas LR CPK priimtas 2002 vasario 28d., įsigaliojo nuo 2003 sausio 1d.
Naujo CPK rengėjai vadovavosi pagrįstai šiuolaikinėse demokratinėse v-bėse pažangiausiu laikomu
socialinio civilinio proceso modeliu, būdingu daugeliui Europos v-bių, kurios vienas iš ideologų yra
Francas Kleinas. Socialinio CP teorija koncentruotumą iškėlė ir pagrindė kaip savarankišką principą, kuris
siejamas su kita teismo pareiga – teisingai išnagrinėti bylą. Šių proceso tikslų – greito ir teisingo bylos
išnagrinėjimo – išraiška CPe tapo aktyvaus teisėjo vaidmens užtikrinimas su įvairių procesinių priemonių
pagalba.

Naujajame CPK iš esmės naujai reglamentuojamas visas CP, siekiant užtikrinti jau minėtų tikslų
realizavimą (pvz tinkamas įst taikymas nagrinėjant bylas)

Esminis bruožas – aktyvus teisėjas, siekiantis greito, ekonomiško proceso bei materialiosios tiesos
nustatymo byloje. Tai nereiškia.kad teismas gali savavaliauti procese, pamindamas privačius šalių
interesus.
Sprendžiant disponavimo ginčo dalyku klausimus lemia šalių valia, tačiau teismas turi teisę pasiūlyti šalims
svarstyti vienokius ar kitokius klausimus, pasirūpinti atstovavimu ir kt.
Įtvirtinama:
- teismo pareiga rūpintis kiek įmanoma išsamesniu bylos aplinkybių ištyrimu;
- teismo pareiga nustatyti materialiąją tiesą byloje, t.y. būti įsitikinusiam ar beveik
įsitikinusiam tuo, kad sprendimas atitinka faktines bylos aplinkybes.

4-5.. Civilinio proceso teisenos. Civilinio proceso stadijos.

Lietuvos CPT skiriamos dvi teisenos rūšys:

1. ieškinio (arba ginčo);
2. ypatingoji.
Iki įsteigiant administracinių teismų sistemą CP sudedamoji dalis buvo trečioji – administracinė – teisena,
kuri dabar yra savarankiška administracinio proceso teisės šaka.
Teisena – tai speciali civilinių bylų nagrinėjimo tvarka, taikoma vienodos materialiosios teisinės prigimties
civilinėms byloms nagrinėti.
Ginčo teisena nagrinėjamos bylos, kylančios iš privatinės teisės normų reguliuojamų teisinių santykių
(civilinės, darbo, šeimos teisės ir kt.), iškeliamos pareiškiant ieškinį. Ši teisena laikoma pagrindine, nes
dauguma jos normų, būdamos bendro pobūdžio, taikomos ir ypatingajai teisenai. Ja nagrinėjami šalių,
turinčių priešingus interesus, ginčai. Ieškovas kreipiasi į teismą dėl tariamai pažeistos ar ginčijamos jo
subjektinės teisės gynimo ir reikalavimą teisme skiria atsakovui, kuris tariamai turi pareigą atsakyti pagal
pareikštą ieškinį. Tačiau atskirų kategorijų ginčo byloms nagrinėti CPK numato tam tikrus ypatumus.
Ypatingoji teisena dar vadinama ne ginčo teisena, kuria bylos nagrinėjamos nesant ginčo dėl teisės. Tai
apsauginė teisena. Jos paskirtis – padėti įgyvendinti ir realizuoti subjektines teises, kurios nėra pažeistos.
Pagal jos taisykles nagrinėjamos įvairios bylos. Visoms jos byloms nagrinėti yra nustatytos bendrosios
taisyklės, tačiau įstatymas nustato atskirų ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ypatumus, todėl
bendrosios nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja specialiosioms teisės normoms.
CPK 422 str. 8 punkte ir XXXIII skyriuje numatyta bylų dėl teisių atkūrimo pagal pareikštinius vertybinius
dokumentus nagrinėjimo tvarka, kodekse vadinama šaukiamąja teisena, nėra atskira CP rūšis (atskira
teisena), nes šios bylos taip pat priskiriamos prie ypatingosios teisenos bylų.

Stadijos
Civilinės bylos nagrinėjamos nuosekliai, tam tikrais etapais, kurie vadinami stadijomis.
CP stadija – tai procesinių veiksmų ir kaip jų rezultatas susiklosčiusių procesinių santykių tam tikram
procesiniam tikslui pasiekti visuma.

Lietuvos CP skiriamos 7 stadijos:

1. civilinės bylos iškėlimas (CPK 135-138 str.) – teismui suinteresuoto asmens valia pateikiamas
ieškinys arba pareiškimas (prašymas), teismas svarsto jo priėmimo klausimą, jeigu ieškinys
(pareiškimas, prašymas) atitinka įstatymo reikalavimus ir teismo rezoliucija priimamas, laikoma,
kad civilinė byla yra iškelta. Paprastai teismas negali pradėti proceso savo iniciatyva, išskyrus
retas išimtis.
2. pasirengimas teisminiam civilinės bylos nagrinėjimui (CPK 225-233str.) – teisėjas ir
dalyvaujantys byloje asmenys atlieka pasirengimo teisminiam bylos nagrinėjimui veiksmus, kad
byla būtų tinkamai išnagrinėta jau pirmame teismo posėdyje. Šalys ir kiti dalyvaujantys byloje
asmenys turi susipažinti su vieni kitų argumentais, pateikti visus įrodymus, galutinai suformuluoti
savo reikalavimus, argumentus, atsikirtimus. Pasiruošimas gali būti rašytinis, žodinis.
3. teisminis bylos nagrinėjimas – pagrindinė stadija (CPK 153-224, 234-258, 259-298 str.) – apima
teismo posėdį, įrodymų jame ištyrimą ir vertinimą, bylos aplinkybių nustatymą, sprendimo ar kito
procesinio dokumento užbaigiant bylą priėmimą. Jis vyksta viešai, žodžiu, išskyrus tam tikras
išimtis – raštu. Ši stadija baigiama teismo sprendimo ar nutarties nutraukti bylą ar pareiškimą
palikti nenagrinėtą priėmimu.
4. apeliacija (CPK 301-339 str.) – neįsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių teisėtumo ir
pagrįstumo patikrinimas. Suteikti teisę į apeliaciją yra ir privatus, ir viešasis interesas, nes tiek
ginčo šalys, tiek ir visuomenė suinteresuota, kad teismai nagrinėtų bylas teisingai. Ji pradedama
dalyvaujančių byloje asmenų iniciatyva. Ji galima dėl visų neįsiteisėjusių teismo sprendimų ir
nutarčių, išskyrus įstatymo numatytas išimtis. Padavus ją, procesinio sprendimo įsiteisėjimas
sustabdomas ir pagal bendrą taisyklę negali būti vykdomas. Jei apeliacinės instancijos teismas
pirmosios instancijos teismo sprendimą ar nutartį palieka galioti, jie įsiteisėja ir gali būti vykdomi
priverstinai.
5. vykdymo procesas (CPK 583-779 str.) – siekiama įgyvendinti (realizuoti ar privestinai vykdyti)
teismo sprendimą. Jei nevykdomi teismų sprendimai bylose dėl priteisimo, taikomas priverstinis
teismo sprendimų vykdymas. Bylose dėl pripažinimo teisinių padarinių šalims atsiranda nuo
teismo sprendimo įsiteisėjimo momento. Šios stadijos normų taikymo tvarką nustato LR
teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtinta Sprendimų vykdymo
instrukcija.
6. kasacija (CPK 340-364 str.) – įsiteisėjusių teismo sprendimų ar nutarčių teisėtumo patikrinimas.
Jos tikslas – vienodos teismų praktikos visoje valstybėje formavimas. Ji gali būti inicijuojama tik
dalyvaujančių byloje asmenų valia. Kasacinis teismas – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas – bylą
nagrinėja tik teisės taikymo aspektu ir bylos aplinkybių nenustatinėja, įrodymų netiria. Ji
negalima, jei byloje nebuvo apeliacijos, bei tam tikruose turtiniuose ginčuose, kai ginčijama suma
mažesnė nei 5 000 lt. Kasacinis skundas priimamas, jei yra bent vienas iš kasacijos pagrindų,
numatytų CPK 346 str., tokio skundo priėmimo klausimą sprendžia 3 kasacinio teismo teisėjų
atrankos kolegija.
7. proceso atnaujinimas (CPK 365-374 str.) – pakartotinis bylos nagrinėjimas, esant tam tikroms
CPK numatytoms aplinkybėms. Tokį prašymą byloje, kurioje yra įsiteisėjęs teismo sprendimas ar
 nutartis, gali paduoti dalyvaujantys byloje asmenys, taip pat neįtrauktieji į bylos nagrinėjimą
asmenys, jei įsiteisėjęs teismo sprendimas ar nutartis pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus
interesus. Prašymą, siekiant apginti viešąjį interesą, gali LR generalinis prokuroras. Jei tam tikru
pagrindu byla atnaujinama – kita teismo sudėtis bylą peržiūri iš naujo laikydamasi proceso
atnaujinimo pagrindo ribų ir priima atitinkamą sprendimą byloje. jei ankstesnis sprendimas
pakeičiamas, ankstesni teismų sprendimai (nutartys) tokioje byloje netenka teisinės galios.

Kiekviena byla visų stadijų neprivalo pereiti ir dažnai nepereina.

Teismui atsisakius priimti ieškinį, CP baigiasi net neiškėlus civilinės bylos. Paprastai 3 pirmos stadijos yra
būtinos kiekvienai bylai, jos yra laikomos privalomomis. Kitos stadijos laikomos fakultatyviomis, ne jų
konkrečioje byloje gali ir nebūti.

7.CPT šaltinių samprata ir kvalifikacija

CPT šaltinių sąvoka vartojama 2 prasmėmis:

 Formaliąja prasme. T šaltinis – išorinė TN įtvirtinimo, išraiškos forma (įstatymas, poįstatyminis
teisės aktas ir kt)
Vieno autoritetingiausių lyginamosios teisėtyros atstovų R. Davido nuomone, teisės šaltiniai
formaliuoju požiūriu:
 Bendrieji fundamentalūs teisės principai (lygiateisiškumas, teisingumas ir pan)
 Tarptautinė teisė
 Rašytinė (statutinė) teisė (įstatymai, poįstatyminiai teisės aktai)
 Papročiai;
 Teismų praktika;
 Teisės doktrina
 Materialiąja prasme. T šaltinis – visuomenės ekonominiai, socialiniai, etiniai, religiniai,
ideologiniai veiksniai, lemiantys TN turinį ir padedantys nustatyti jų prasmę.
Dažniausiai T šaltinio sąvoka suprantama formaliąja prasme.

Pagal tai, ar elgesio taisyklės suformuluotos tiesiogiai, T šaltiniai skirstomi:

 Tiesioginiai (pirminiai) – juose suformuluotos konkrečios elgesio taisyklės.Tai:
o Bendrieji T principai (teisingumo, teisėtumo, lygiateisiškumo)
o Rašytinė T:
 Nacionaliniai CPT šaltiniai:
 Įstatymai:
 Konstitucija;
 Konstituciniai įstatymai;
 Programiniai įstatymai – nustato valstybės ekonominės ir
socialinės veiklos tikslus, bet ne TN, reguliuojančias teisinių
santykių subjektų elgesį;
 Kodifikuoti įstatymai (CPK)
 Paprastieji (ordinariniai) įstatymai;
 Poįstatyminiai aktai – paprastai valdymo aktai, juo realizuojamos
įstatymo normos (Seimo nutarimai, Vyriausybės nutarimai,
savivaldybių T aktai)
 Tarptautiniai CPT šaltiniai
o Papročiai (Driukas laiko CPT šaltiniu, o Nekrošius nelaiko)
 Netiesioginiai (antriniai) – Tai TN taikymo ir aiškinimo rezultatas. Tai:
o Teismų praktika (teisminis precedentas);
o T doktrina. Ji svarbi, pateikia sisteminę ir racionalią galiojančios T analizę; mokslininkai-
teisininkai yra labiausiai nepriklausomi; T doktrina neapsiriboja nacionalinės T analize; T
doktrinai būdingas stabilumas. Kuo racionaliau teismai linkę argumentuoti savo spr, tuo
svarbesnė T doktrina
o Įstatymų projektų rengimo ir svarstymo medžiaga (Driukas)
LR Konstitucija. CPT svarbu tai, kad Konstitucija nustato teismų sistemą (111str), tam tikrus proceso
principus: valdžios padalijimo (5 str), viešumo (117 str), teisminės gynybos pirmumo ir universalumo (30
str), proceso kalbos (117 str), lygiateisiškumo (29 str), teisėjų ir teismų nepriklausomumo ir išimtinės teisės
vykdyti teisingumą tik teismui (109 str). Kiti CPT svarbūs str: tiesioginė Konstitucijos taikymo galimybė (6
str) – juo remiantis teismas gali užpildyti T spragą ar išspręsti kolizinį kl tiesiogiai remianti Konstitucija,
galioja tik paskelbti ir neprieštaraujantys Konstitucijai įstatymai (7 STR), draudžiama versti duoti
parodymus prieš save, savo šeimos narius ir artimus giminaičius (31 str), piliečių teisė skųsti valstybės
įstaigų ir pareigūnų spr (33 str) ir kt.
Konstitucijos svarba CPT:
1. Teismai, nagrinėdami civilines bylas dažnai susiduria su įstatymo ar kt T akto taikymo
konkrečioje byloje sutikimo su Konstitucija problema sprendžiama remiantis 6 str
2. Interpretuojant konkrečias TN – bet kurio T akto analizė pradedama nuo Konstitucijos analizės.
3. Konstitucija įtvirtina CPT principus, kurie taikomi konkrečiose civilinėse bylose;
4. Įtvirtina asmens teisę kreiptis į teismą – jos įgyvendinimo tvarką detalizuoja CPT.
Konstitucija – teisinės sistemos pagrindas, todėl kt T šakas reikia analizuoti kaip Konstitucijos principų
ir idėjų tęsinį, o tos T šakos turi būti analizuojamos remiantis Konstitucija.
Konstitucija įtvirtina bendruosius T principus : teisingumo, lygiateisiškumo, proporcingumo, draudimo
suteikti įstatymui grįžtamąją galią ir t.t.
CPK. CPT – kodifikuota T šaka, todėl dauguma CPT normų yra susistemintos CPK.
Naujas CPK priimtas 2002-02-28, įsigaliojo – 2003-01-01.
Jei yra prieštaravimų tarp CPK ir kt įstatymų, tai remiamės CPK, nebent pats CPK suteikia pirmenybę kt
įst normoms.
Kt norminiai T aktai kaip civilinio proceso teisės šaltiniai
CPK – ne vienintelis CPT šaltinis. Nemažai TN, svarbių CPT, yra kt T šakų kodeksuose (CK, Darbo K,
Santuokos ir šeimos K), specialiuosiuose įstatymuose (Teismų įst, Įmonių bankroto įst, Patentų įst, įmonių
įst, Antstolių įst, Advokatūros įst, Prokuratūros įst, LAT statutas, įmonių restruktūrizavimo įst).
ES teisė
Susideda iš:
 Pirminės – Europos Bendrijų steigiamosios sutartys
 Antrinės – ES institucijų priimama T:
 Reglamentai – privalomos visos apimties ir tiesiogiai taikomos visose valstybėse narėse
 Direktyva – suformuoja uždavinius ir tikslus, kurie privalomi visoms ES narėms, bet spr dėl
jų taikymo nacionaliniu lygiu priima pačio valstybės;
 Sprendimas – priimamas konkrečiam kl spręsti, privalomas tik fiziniams ar juridiniams
asmenims, kuriems yra skirtas;
 Rekomendacija ir išvada – teisiškai neprivalomi.
Teismų praktika, kaip civilinio proceso teisės šaltinis
Teismų praktika (teisminis precedentas) – netiesioginis CPT šaltinis.
Teismų praktika – teismų pateikti TN taikymo išaiškinimai, priimti sprendžiant konkrečias bylas, T
taikymo kl išnagrinėtose bylose analizė ir apibendrinimas.
LAT formuoja vienodą teismų praktiką aiškinant ir taikant įst bei kt T aktus.
LAT priimami ne individualaus pobūdžio T aktai yra:
 Rekomendaciniai – CPT aktualūs LAT Senato nutarimai ir jais patvirtintos teismų praktikos
apibendrinimo apžvalgos;
 Privalomi – LAT kasacine tvarka išnagrinėtose bylose priimtose ir LAT biuletenyje “Teismų praktika”
paskelbtose nutartyse suformuluoti precedentai.
Teisminis precedentas – sprendžiant konkrečias bylas priimtuose teismo sprendimuose pateikti teisės
išaiškinimai, kurie laikomi pavyzdžiu sprendžiant analogiškas (panašias) bylas. Teismas aiškina ir taiko TN
konkrečioje byloje, todėl taikydamas precedentą teismas turi nuspręsti, ar bylos yra analogiškos (panašios)
ir tada taikyti precedentą. Jis atsiranda, kai sprendžiant teisme konkrečią bylą nėra TN, aiškia
reglamentuojančios konkretaus teisinio santykio dalyvių teises ir pareigas, ar kai TN turinys neaiškus, ar
TN prieštarauja bendriesiems T principams.
Precedento doktrinos susiklostymo priežastys:
1. Teisingumas reikalauja TN taikyti vienodai. Teisminis precedentas leidžia ta pasiekti;
2. Išvengiama skirtingo tos pačios TN aiškinimo ir tų pačių faktinių aplinkybių skirtingo vertinimo;
3. Precedentus formuoja aukščiausiosios teismo instancijos, kur džn dirba labiausiai patyrę ir
aukščiausios kvalifikacijos teisininkai;
4. Nesutikimą su teismo precedentu reikia papildomai argumentuoti, todėl džn teismai vadovaujasi
precedentu;
5. Remiantis teismo precedentu išaiškinama konkreti TN ir užpildomos T spragos.
CPT šaltiniai yra Konstitucinio Teismo sprendimai ir nutarimai, tp tarptautinių teismų precedentai.

7.Teisės ir įstatymų analogija

Dėl įvairių priežasčių ne visas visuomeninio gyvenimo sritis apima teisinio reguliavimo sistema. Tai –
teisės spragos.
Jų priežastys:
1) visuomeninių santykių kaita ir intensyvi plėtra;
2) įstatymų leidėjo nesugebėjimas numatyti visų aplinkybių, kurios turėtų būti sureguliuotos teisės
normomis;
3) netobula teisinė technika;
4) teisinio mąstymo, teisinės sąmonės spragos, menkas bendrosios ir teisinės kultūros lygis.
Pagal prigimtį teisės spragos gali būti:
1) pirminės – atitinkamų visuomeninių santykių dėl įstatyminio reguliavimo netobulumo (to
apskritai neapima teisinio reguliavimo dalykas);
2) antrinės – atsiranda dėl visuomeninių santykių dinamiškumo.
Teisės doktrinoje teisės spragos skirstomos į:
1) atsitiktines – įst. leidėjas tam tikrų faktinių santykių nesureguliuoja, nes nežino juos egzistuojant;
2) neatsitiktines – įst. leidėjas, žinodamas egzistuojant faktinius santykius, sąmoningai jų
nereguliuoja dėl politinių, ekonominių ir kt. priežasčių.
Esant teisės spragai, teismas patenka į keblią padėtį:
 teismas negali tapti įst. leidėju ir kurti teisės normas esant teisės spragai;
 tačiau teismas negali atsisakyti nagrinėti bylą motyvuodamas teisės spragos buvimu.
Teisės spragų užpildymo būdai:
1) įst. leidyba;
2) teisės aiškinimas;
3) įst. analogija;
4) teisės analogija.
Dažniausiai teisės spragos užpildomos teismams taikant įstatymo ar teisės analogiją, t.y. išplečiant
konkrečios normos ar bendrųjų teisės principų taikymo sferą.
Įstatymo analogija
LR CK 1.8 str. 1 d. ir CPK 3 str. 6 d. nustato, jog CT ir CPT normų nereglamentuotiems civiliniams
santykiams taikomi panašius santykius reglamentuojantys civiliniai įstatymai (įstatymų analogija).
Įstatymo analogija galima, kai yra tokios sąlygos:
 nėra pozityviosios teisės normos, papročio, teismo precedento ar šalių susitarimo, kuris
reglamentuotų ginčo santykį;
 yra teisės norma, reglamentuojanti panašų santykį;
 yra toks teisės normų reguliuojamo ir nereguliuojamo santykio panašumas, kuris leidžia daryti
išvadą, kad analogijos taikymas yra pateisinamas, t.y. neprieštaraus santykio esmei ir pobūdžiui.
Teisės analogija
Pagal CPK 3 str. 6 d., jeigu nėra ir panašius teisinius santykius reglamentuojančio įstatymo, teismas
vadovaujasi bendraisiais teisės principais. Tokiu atveju teisės spraga užpildoma remiantis bendraisiais
teisės principais ir pozityviosios teisės dvasia sukuriant teisės normą ad hoc, kuria vėliau vadovaujasi kiti
teismai, nagrinėdami analogiškas bylas. Teisės analogija praktikoje taikoma rečiau nei įstatymo analogija.
Pagal analogiją negali būti taikomos specialiosios, t.y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančios teisės normos
(CPK 3 str. 6 d.). pagal analogiją turi būti taikomos CPK bendrosios nuostatos, bet ne supaprastinto
proceso ar ypatingosios teisenos normos, numatančios specialias tam tikrų kategorijų nagrinėjimo taisykles.
CPK 3 str. 6 d. “jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo materialinį arba procesinį santykį, teismas
taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius (įstatymo analogija), o jeigu ir tokio įstatymo nėra,
teismas vadovaujasi bendraisiais teisės principais (teisės analogija). Pagal analogiją negali būti taikomos
specialiosios, t.y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančios teisės normos”.
8. CPT teisės normos, jų galiojimas laike, teritorijoje ir asmenims
Teisės norma – tai visiems privaloma, formaliai apibrėžta visuotinio socialinio elgesio taisyklė, nustatyta
ar sankcionuota valstybės, kuri suteikia ir įtvirtina visuomeninių santykių dalyviams apibrėžtas subjektines
teises ir teisines pareigas.
Požymiai, skiriantys teisės normą nuo kitų socialinių normų:
1) visuotinis privalomumas (teisės normų privalo laikytis visi visuomeninių santykių dalyviai);
2) ryšys su valstybe (teisės normos sankcionuojamos, nustatomos ar patvirtinamos, saugomos nuo
pažeidimų valstybės, kuri kontroliuoja, kaip realizuojamos teisės normos, taiko prievartos
priemones);
3) formalus apibrėžtumas (teisės normos visada yra tiksliai apibrėžiamos ir formuluojamos
oficialiuose – valstybės išleistuose – rašytiniuose teisės aktuose;
4) normatyvumas (teisės norma įtvirtina konkretaus visuomeninio santykio dalyvių elgesio taisykles,
t.y. teises ir pareigas);
5) sistemiškumas (kiekviena teisės norma yra teisės sistemos dalis ir turi savo vidinę struktūrą).
CPT normų klasifikacija:
1) pagal normose įtvirtintų elgesio taisyklių privalomumo laipsnį:
 imperatyviosios (CPK 163 ir 282 str.);
 dispozityviosios (CPK 164 ir 283 str.).
2) pagal normos taikymo sritį:
 bendrosios (taikomos visoms teisenos ar CP stadijoms, pvz. CPK 42 str., 180 str.);
 specialiosios (taikomos tik vienai teisenai ar stadijai, pvz. CPK 443 str., 301 – 339 str.);
 išimtinės (nurodo bendrosios ar specialiosios normos išimtį, pvz. CPK 31 str.).
3) pagal turinį:
 reguliuojamosios (nustato civilinių teisinių santykių subjektų teises ir pareigas);
 definicinės (pateikia atitinkamų sąvokų apibrėžimus).
4) pagal normoje įtvirtintos elgesio taisyklės išraiškos formas:
 įgaliojamosios (suteikia tam tikras procesines teises, galimybę atlikti atitinkamus procesinius
veiksmus);
 įpareigojančiosios (nustato pareigą atlikti tam tikrus procesinius veiksmus);
 draudžiančiosios (formuluoja draudimą, reikalavimą susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų
atlikimo).
5) pagal normos vidinę struktūrą:
 dviejų elementų struktūros (hipotezė ir dispozicija, pvz. CPK 42 str., 191 str. 1 d.);
 trijų elementų struktūros (pvz., CPK 95 str., 247 str.).
Hipotezė (normos tikslas) - tai tam tikrų faktų ar reiškinių egzistavimo prielaida, nurodanti sąlygas,
kurioms esant norma veikia.
Dispozicija (normos prasmė) – elgesio taisyklė (teisės ir pareigos), jos išdėstymas. Dispozicija rūšys:
paprastosios (CPK 246 str), aprašomosios (CPK 324 str.), nukreipiamosios (CPK 285 str.) ir blanketinės
( CPK49 str.).
Sankcija (normos paskirtis) – poveikio priemonė, taikoma už neteisėtą elgesį.

CPT normų galiojimas laike, teritorijoje ir asmenims

Laike. Įstatymas neturi grįžtamosios galios, t.y. jis taikomas santykiams, atsiradusiems jam įsigaliojus. CP
teisėje šis principas pasireiškia tuo, kad procesinių veiksmų, atliktų prieš tai, kai priimtas naujas ar
pakeistas galiojantis įstatymas, teisinė reikšmė ir padariniai nustatomi pagal ankstesnį įstatymą, galiojusį
atliekant tam tikrus procesinius veiksmus. Pačiame įstatyme gali būti nurodyta jo grįžtamoji galia. Tačiau
jeigu įstatyme nėra specialios nuorodos apie jo grįžtamąją galią, būtina vadovautis bendruoju principu, kad
įstatymas neturi grįžtamosios galios ir taikomas tik ateičiai.
Galioja tik paskelbti teisės aktai. LR įstatymų ir kitų norminių aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarką
reglamentuoja 2002 m gruodžio 10 d. įst. “Dėl LR įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo
tvarkos” (žr. patį įstatymą)
CPK 3 str. 8 d. “civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų
atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius CP įst.”
Dėl CP teisės normų galiojimo laike CPT teorijoje yra skirtingų nuomonių (teorijų):
1) vientiso CP teorija. Jos šalininkai teigia, kad procesas nedalomas, todėl CPT normos, galiojusios
civilinės bylos iškėlimo metu, turi būti taikomos viso bylos nagrinėjimo metu ir iki teismo sprendimo
įvykdymo, o naujai priimtos teisės normos neturi veikti jau prasidėjusio proceso;
2) proceso stadijų teorija. Šalininkų nuomone, pati CP struktūra yra kelios nuoseklios stadijos. Kiekvienai
stadijai reikia taikyti įstatymą, kuris galiojo jai prasidedant. Kai stadija prasidėjo galiojant vienam
įstatymui, o vėliau jis buvo pakeistas, byla toje stadijoje turi būti baigta nagrinėti pagal ankstesnį įstatymą,
o kitai stadijai būtina taikyti naują.
3) proceso veiksmų teorija. Aiškina, kad kiekvienas procesinis veiksmas turi būti įgyvendinamas pagal
tuo metu, kai byloje atliekamas procesinis veiksmas, galiojantį procesinį įstatymą.
Įsigaliojus 2002 m. CPK vientiso CP teorija netaikoma, tačiau su išimtimis taikoma CP stadijų teorija ir
proceso veiksmų teorija.

Teritorijoje. CP teisės normų galiojimo teritorija apibrėžiama valstybės sienomis, o civilinių bylų
nagrinėjimo tvarką lemia bylos nagrinėjimo vietos įstatymas. CPT nebūdingas eksteritorialumo principas.
Civilinės bylos nagrinėjimo tvarką lemia bylos nagrinėjimo vietos teismo įstatymo principas. Yra išimčių,
kurioms būdingas eksteritorialumas, pvz. kai tai liečia tarptautinę sutartį (žr. CPK 802 str. 1 d.). Užsienio
teismų sprendimai LR vykdomi LR CPK nustatyta vykdymo proceso tvarka.

Asmenims. Toks teisės normų galiojimas nustatomas pagal du kriterijus: pilietybės ir gyvenamosios arba
verslo vietos principus. Taikant pilietybės principą, teismo jurisdikcijai paprastai priklauso bylos, jei bent
viena bylos šalis yra teismo valstybės pilietis ar juridinis asmuo, išskyrus bylas dėl turto, esančio užsienio
valstybėje. Pagal antrąjį principą teismo jurisdikcijai priklauso visų asmenų, kurių gyvenamoji ar verslo
vieta yra toje valstybėje, bylos, nesvarbu, kokia jų pilietybė. Šis principas taikomas ir Lietuvoje. Tačiau
civilinio proceso normos netaikomos asmenis, kuriems taikomas diplomatinis imunitetas bei jų šeimos
nariams, išskyrus atvejus, kai:
1) ginčas kyla dėl nekilnojamo daikto, esančio LR teritorijoje ir tą daiktą turi prieš tai minėti asmenys ar
atitinkamos tarptautinės organizacijos;
2) ginčas kyla iš paveldėjimo teisinių santykių;
3) ginčas kyla iš kt. ūkinių komercinių santykių, kuriuose minėti asmenys dalyvauja ne kaip asmenys,
kuriems yra taikomas diplomatinis imunitetas.
LT CPK analizė leidžia teigti, kad LT taikomas forum domicile principas (pvz. CPK 793 str. suteikia teisę
kreiptis į teismą užsienio valstybių asmenims ir asmenims be pilietybės ir užtikrina jiems visas civilines
procesines teises). Tačiau kai kuriems asmenims CPT normos netaikomos (pvz. CPK 790 str. įtvirtina
suverenaus imuniteto ir diplomatinio imuniteto doktriną).

9. Teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principai

LRK 109str numato, kad teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir klauso tik
įstatymo. Šios nuostatos taip pat laikomasi CPK 21 str, Teismų įst. 2,3,5 str. Jis numatytas ir tarptaut
dokumentuose: EŽTK, Pilietinių ir politinių teisių pakte ir kt.
T-mas gali teisingai taikyti material. TN ir užtikrinti sąžiningą procesą tik jei jam nedarys įtakos nei
šalys, nei kt. asmenys ar v-bės institucijos. Šis principas yra būtina sąlyga užtikrinant, kad bylą nagrinėtų
nešališkas ir neutralus teisėjas.
T-mų ir teisėjų nepriklausomumas suprantamas dvejopai:
1. funkcinis ar institucinis teismų sistemos nepriklausomumas nuo įst leidžiamosios ir
vykd. valdžios. Tai reiškia, kad teismas vykdo teisingumą vadovaudamasis tik teise ir
savo teisine sąmone. Teismo kompetenciją nustato tik įst., o kt. valdžios negali kištis į
sritį, kuri priskirta teismo kompetencijai, kaip ir t-mas nesikiša į kt. valdžių
kompetenciją.
2. šis principas reiškia asmeninį teisėjo nepriklausomumą sprendžiant ir nagrinėjant
konkrečias bylas (neprikl. nuo bylos šalių, jų atstovų, kt. kolegų, politinių partijų ir kt.).
Teisėjas turi vadovautis tik teise ir savo teisine sąmone.
Nepriklausomas ir nešališkas yra toks teisėjas, kuris nėra iš anksto nusistatęs dėl bylos baigties ar ja
asmeniškai suinteresuotas. Teisėjų nepriklausomumas yra teismo nešališkumo garantija.

Teismų ir teisėjų nepriklausomumą sudaro tokie elementai:

 1. teisėjas vadovaujasi tik teise ir savo teisine sąmone, yra laisvas nuo bet
kokios išorinė įtakos (material. nepriklausomumas).
2. teisėjui būtina sudaryti atitinkamas darbo sąlygas, užtikrinančios, kad
bylos bus sprendžiamos be išorinės įtakos (asmeninis nepriklausomumas)
3. teisėjas turi teisę dalyvauti administruojant teisingumo sistemą
(kolektyvinis nepriklausomumas).
4. teisėjas privalo būti laisvas nuo aukštesnės teismo valdžios ir nuo teismo
vadovų įtakos (vidinis nepriklausomumas).

JTO Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje (1985 12 13) suformuluoti tokie teisėjų nepriklausomumo
principai:
1. teisėjų nepriklausomumą turi gerbti ir užtikrinti visos v-binės ir nev-binės institucijos
2. teisėjai turi spręsti bylas nešališkai
3. teisėjams turi būti suteikta teisė spręsti visus teisinius klausimus
4. niekam neturi būti leista kištis į bylų nagrinėjimą
5. t-mo sprendimai negali būti nagrinėjami iš naujo jokia kita tvarka, išskyrus apeliacinę ir
jai prilyginta tvarka.
6. teisėjai privalo vesti procesą sąžiningai ir gerbti šalių teises
7. v-bė turi užtikrinti adekvačias lėšas, leidžiančias teisėjams tinkamai vykdyti savo f-jas.
Šis principas gali būti lengvai pažeistas. Tai įmanoma atrenkant, skiriant, paaukštinant teisėjus, gerinant
ar bloginant jų buities ir materialiąsias sąlygas ir kt. būdais. Pastaraisiais metais teismų darbas nestokoja
spaudos dėmesio. Visuomenei svarbu gauti neiškreiptą, nešališką info apie teismo darbą, ir žinoti, kad
teismas, užtikrindamas sąžiningą bylos nagrinėjimą ir sprendimą, veikia neutraliai ir netrukdomas. Tačiau
teismo kritika dar nepriėmus sprendimo, vienos ar kitos bylos šalies “nuteisimas” dar iki proceso pabaigos
yra kišimasis į teisingumo vykdymą. Teisėjų nepriklausomumo ir spaudos laisvės principai yra
lygiaverčiai, todėl būtina jų pusiausvyra ir vienas principas negali nusverti kito.

10. Teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principai.

Įtvirtintas:
1966-12-19 Tarptaut. pilietinių ir politinių teisių pakto 2str.3d.
1950-11-04Europos žmogaus teisių ir pagr laisvių apsaugos Konvencijos 6ir13str
LRK 30str1d; Teismų įst 4str; CPK 5str

Esmė-kiekvienam asmeniui,manančiam esant pažeistas jo teises, yra garantuojamas teisminės gynybos

prieinamumas. Šis principas reiškia, kad bylą gal nagrinėti tik teismas, įsteigtas pagal įst-ą.
LRK kalba apie konstitucines teises ir laisves, bet iš tiesų principas galioja ir ginant pažeistas subjektines
teises ar net įstatymo saugomą asmens interesą. Pagal Konvencija- iš esmės kiekvieną civilinį teisinį ginčą
turi spręsti teismas.
LAT 1999-09-06nutartyje-“teisė kreiptis į teismą ir nuosavybės teisė yra vienos pagrindinių žmogaus
teisių, kurias gina Konvencija.

Realizavimas: LRK 30str1d įtvirtintą teisę-kreiptis į teismą- būtina įgyvendinti laikantis įstatymų
nustatytos procesinės tvarkos, t.y. kreiptis į teismą ne bet kokiu būdu. Ši teisė realizuojama tam tikra
įstatymų nustatyta tvarka,kurią numato CPK(reikalavimai teismui paduodamo pareiškimo formai ir
turiniui )(pareiškiat ieškinį privalo tinkamai surašyti ieškinio pareiškimą, aiškiai suformuluoti ieškinio
dalyką ir pagrindą-nesant ieškinio dalyko ar pagrindo,teisminis nagrinėjimas negalimas,nes nėra teisminio
nagrinėjimo dalyko). Tvarka yra privaloma kiekvienam.
Taip pat reikalingos tam tikros šios teisės realizavimo sąlygos.Pvz.,ginčo išankstinio neteisminio
sprendimo tvarkos laikymasis,t.y. reikalavimas prieš kreipiantis į teismą bandyti ginčą išspręsti neteismine
tvarka.1)jei tokia tvarka nustatyta įstatymu; 2)nėra per daug biurokratiška,sudėtinga; 3)po to, kai asmuo šį
reikalavimą įvykdo,jam suteikiama galimybė kreiptis į teismą. Tai nėra teisės kreiptis į teismą ribojimas ar
varžymas. Tik įgalina ginčus spręsti mažesnėmis laiko ir finansinėmis sąnaudomis piliečiams ir v-bei.
Jeigu įstatymas kokių nors ginčų dėl teisės nagrinėjimą priskiria ne teismo, o kitų(pvz.vykdomosios
valdžios)institucijų kompetencijai,teisės į teisminės gynybos prieinamumą principas reikalauja,kad
asmeniui būtų garantuota teisė skųsti tokių institucijų priimtą sprendimą teismui.
 Kaip ir visi principai,šis principas gali būti formalus ir realus. Nepakanka formaliai garantuoti teisės
kreiptis i teismą,reikia sudaryti protingas sąlygas,šiai teisei be kliūčių įgyvendinti. Bet iš tikrųjų viskas ne
taip paprasta. Principo veiksmingumą sunkina įvairūs veiksniai(pvz.didelis žyminis mokestis, nėra
veiksmingos nemokamos, iš dalies nemokamos teisinės pagalbos, ilgi bylų nagrinėjimo terminai, įst
keitimas,pildymas ir t.t.).

Asmens teisė į teisminę gynybą apima ir kitus aspektus: teisė į sąžiningą bylos nagrinėjimą; teisė būti
išklausytam; operatyvus ginčo sprendimas ir t.t.. Valstybė turi garantuoti, kad bylą nagrinės kvalifikuotas
ir sąžiningas teisėjas-kitaip šis principas būtų tik FIKCIJA 
Šio principo realumas ir taikymas priklauso nuo kitų civilinio proceso principų realumo.
Tam tikras principo garantijas nurodo CPK(pvz. pateikia minimalius ieškinio pareiškimo formos
reikalavimus; nurodo baigtinį atsisakymo priimti ieškinio pareiškimą pagrindų sąrašą; baigtinį bylos
nutraukimo pagrindų sąrašą..) garantijos yra įtvirtintos ne tik proceso įst, bet ir materialiosios teisės
normose CK (pvz. ieškinio senaties terminai ir pan.)
Šis principas nereiškia,kad
a)Teismas turi nagrinėti kiekvieną soc. konfliktą – į teismą turi būti kreipiamasi prireikus ginti pažeistą
subjektinę teisę ar įst saugomą interesą, išspręsti teisinį konfliktą.
b)Kilus teisiniam konfliktui būtina iškarto lėkti su pareiškimu į teismą – bylinėjimasis teisme yra paskutinė
galimybė išspręsti ginčą, prieš tai derybos, taikiai, tarpininkaujant...-neteisminiu būdu, bet jei nepatenkintas
asmuo neteismine tvarka išspręsto ginčo sprendimu, visad turi būti suteikta galimybė kreiptis į teismą.
Šio principo ribojimu nėra pripažįstamas ginčo perdavimas spręsti arbitražu, nes arbitražas yra
alternatyvus teismo procesui ginčo nagrinėjimo būdas.galiojantis arbitražinis susitarimas reiškia, kad
asmuo savanoriškai atsisakė teisės kreiptis į teismą,pasirinko alternatyvų būdą.

Ar principas absoliutus?-kelios nuomonės.1-kad absoliutus ir negalima riboti.2-nėra absoliutus,gali būti

ribojamas, bet ribojimai galimi tik remiantis įst-u, pateisinamu pagrindu,neturi būti neproporcingi
siekiamam tikslui.(pvz. įst gali nurodyti, kad prieš teismą būtina pamėginti spręsti ginčą neteismine tvarka
ir pan.)

Teisės kreiptis į teismą turinys?-kelios nuomonės.1-apima tik teisę kreiptis į I instancijos teismą,neapima
teisės kreiptis į apeliacinės inst. teismą ir kasacinį teismą.(apeliacijos ir kasacijos teisė gali būti ribojama.-
t.t.atvejais negalima ir pan.)2-apima tiek teisę kreiptis į I instancijos teismą,tiek apeliacinės inst.teismą, tiek
kasacinės inst.teismą..(apeliacijos,kasacijos ribojimai reikštų viso principo ribojimą, o tai prieštarauja K-
jai,Tarpt ir t.t.
CPK sakoma, kad teisės kreiptis į teismą atsisakymas NEGALIOJA!!!

11. Proceso koncentracijos, ekonomiškumo ir kooperacijos principai.

CPK proceso koncentruotumas suprantamas kaip viešas suinteresuotumas, kad byla būtų išnagrinėta kiek
galima greičiau. (EŽTK 6str.1d.: žmogaus T į kiek galima greičiau išnagrinėtą jo bylą, CPK: kuo greičiau
atkurti tarp šalių teisinę taiką.)

[Koncentruotumo princ. – socialinio proceso teorijos sudedamoji dalis.]

Neturi būti skubama dėl paties skubėjimo. Greitai – ne visada gerai.

Reikia atkreipti dėmesį į:
a) EŽTT: visapusiškas, bet per ilgas bylos nagrinėjimas visada reiškia žm. teisių pažeidimą, toks
procesas negali būti tinkamas;
b) Jokioje literatūroje neminima, kad koncentruotumo principas reiškia, jog bylą būtina išnagrinėti
greitai it teisingumo sąskaita.

Tikslas: sudaryti tinkamas sąl., kad byla būtų iš esmės išnagrinėta jau per 1-ąjį posėdį.
Turinys:
 teismo pareiga rūpintis kiek įmanoma greitesniu bylos išnagrinėjimu ir užkirsti kelią proceso
vilkinimui. CPK 72 str.: atsisakoma bylos išnagrinėjimo terminų, bet nustatoma pirmininko
pareiga rūpintis, kad byla būtų kuo greičiau išnaginėta, nebūtų vilkinimo. 142 str.: atsiliepimo į
 pareikštą ieškinį terminai. 141: teismo T atsisakyti priimti ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimą.
181: teismo T atsisakyki pavėluotai pateiktus įrodymus. 285: sprendimo už akių priėmimo
sąlygos.
 šalies pareiga rūpintis proceso skatinimu. Pareiga santykinė. CPK 7 str. 2d.: šalis privalo
sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti turimomis procesinėmis T, rūpintis greitu bylos
išnaginėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdama į proceso eigą, pateikti teismui rodymus ir
argumentus, kuriais grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai.
Koncentruotumas pasiekiamas procesinės medžiagos koncentracija ir procesinių veiksmų
koncentracija.

Santykis su tiesa. Byla bus išnagrinėta tinkamai, jeigu priimant sprendimą joje bus nustatyta materialioji
tiesa, įst. numatytais atvejais (priimant sprendimą už akių) – ir formalioji tiesa.

CPK 7 str. proceso ekonomiškumas reiškia pareigą, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta kiek galima
ekonomiškiau ir įst. leidėjo pareigą C proceso teisei suteikti tokį turinį, kad būtų sudarytos sąl.
ekonomiškam procesui.
Egzistuoja teismo pareiga kiek galima ekonomiškiau naudoti tiek biudžeto, tiek proceso šalių lėšas
(teisingumo vykdymo sistema – iš biudžeto lėšų, išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu – šalys).

Jei yra byla, kurios ginčijama suma nedidelė – pareiga užtikrinti tinkamą nagrinėjimą išlieka, nereiškia, kad
teismas gali atsisakyti išaiškint esmines bylos apl. Bet įst. leidėjas leidžia teismui C procesui keliamų
reikalavimų siekti liberaliomis priemonėmis

Dėl apeliacinių ir kasacinių skundų ribojimo. Žmogaus T į teisminę gynybą įgyvendinama pirmosios
instancijos teisme. Viskas, kas yra už pirmosios instancijos ribų” priklauso nuo v-bės geros valios ir
nesusiję su tinkamu k-cinių T įgyvendinimu. (vadovėlio autorių nuomonė, bet nelabai aišku, prie ko čia
ekonomiškumas).

12. Rungimosi ir dispozityvumo principai

CPK 12 str. „Civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena
šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu,
išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti“.

Dauguma CP tvarka nagrinėjamų ginčų kyla iš privatinės teisės reguliuojamų santykių, todėl ginčo
privatumas lemia proceso eigą. Logiška reikalauti, kad visas bylos aplinkybes įrodytų ginčo šalys, o
teismas, remdamasis šalių pateiktais įrodymais, tik įvertintų bylos faktus ir nesibrautų į sritį, kurios nė
viena ginčo šalis nenurodo. Be to, teismui abi šalys yra lygios. Tad teismas, likdamas nešališkas ir
neutralus, privalo užtikrinti abiem šalims vienodas galimybes įrodyti savo tiesą. Jeigu teismas stotų kurios
nors šalies pusėn ir kartu su ja pradėtų rinkti įrodymus, būtų pažeistas šalių lygiateisiškumo, teisėjo
nešališkumo ir neutralumo principai. Todėl dažnai teigiama, kad rungimasis yra šalių lygiateisiškumo,
teisėjo nešališkumo ir neutralumo, kitų pr. garantija.

Rungimosi pr. išreiškia pačią CP esmę, visą bylos nagrinėjimą laikydamas lygiateisių ginčo šalių
dvikova, kurios arbitras yra teismas (teisėjas). Vieną ginčo šalį sąlygiškai galima pavadinti pasyviąja, t.y.
turinčia apsiginti nuo pareikšto reikalavimo, o antrą – aktyviąja, t.y. pareiškiančia reikalavimą. Ypač
ryškiai šio pr. turinys atsiskleidžia įrodinėjimo procese. Kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis
ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.), išskyrus aplinkybes, nuo kurių
įrodinėjimo šalis atleista (CPK 182 str.). Pvz., ieškovas jau esant pirmajai proceso stadijai privalo nurodyti
ne tik savo reikalavimą, bet ir jį pagrindžiančius faktus bei įrodymus, patvirtinančius tuos faktus (CPK 135
str.). Atsakovas savo atsiliepime privalo nurodyti aplinkybes ir įrodymus, kuriais jis remiasi nesutikdamas
su ieškiniu (CPK 142 str.).

Rungimosi pr. reiškia, kad:

 įrodinėjimo dalyką civilinėje byloje nustato ginčo šalys; teismas savo sprendime negali
remtis šalių nenurodytais faktais arba ignoruoti jų faktų;
  teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus;
 teisėjas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva;
 teismas negali iškelti bylos savo iniciatyva ir pradėti rinkti įrodymų ar tirti bylos
aplinkybių;
 teismas negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo.

Rungimosi pr. privalumai:

+ skatina šalis uoliai rinkti bylos medžiagą ir įrodyti kitos šalies reikalavimų ar atsikirtimų
nepagrįstumą;
+ neslopina šalių iniciatyvos, nes manoma, kad bylos šalys geriausiai susipažinusios su jos
medžiaga, todėl tik jos gali žinoti, kokius faktus ir įrodymus dar pateikti teismui;
+ padeda įgyvendinti kitą CP pr. – dispozityvumą;
+ leidžia paskirstyti įrodinėjimo naštą šalims ir jų atstovams, sudaro galimybę teismui likti neutraliam ir
nešališkam bei taupo teismo darbo laiką.

Beveik visos valstybės rungimosi pr. pripažįsta fundamentaliu CPT pr. skirtingai suprantamas tik
teismo vaidmuo procese – vienur jį stengiamasi padaryti pasyvesnį, kitur – aktyvesnį. CPK įtvirtino
rengimosi ir teisėjo vadovavimo procesui principų pusiausvyrą; aiškiai nurodė teisėjo teisę įst. numatytais
atvejais rinkti įrodymus savo iniciatyva, kontroliuoti šalių procesinius veiksmus, taikyti joms sankcijas,
nurodyti šalims tam tikras įrodinėjimo proceso spragas.
Rungimosi pr. turinys nėra vienodas visose bylose. Pvz., darbo, šeimos bylose, taip pat esant
ypatingajai teisenai teisėjas yra kur kas aktyvesnis ir turi daugiau galių veikti bylos aplinkybių nustatymą
nei kitose bylose. Tai aiškinama būtinumu ginti viešąjį interesą ir minėtų bylų pobūdžiu – jos nėra grynai
dispozityvios.
Rungimosi pr. taikomas tik faktiniam bylos aspektui. Iš šalių nereikalaujama įrodyti, kad jų
santykius reguliuoja konkretus įst. ir būtent jį reikia taikyti. Nustatyti, teisingai išaiškinti ir taikyti teisės
normą, reguliuojančią šalių ginčo santykį, yra teismo prerogatyva. Išimtis: užsienio valstybės teisė (tais
atvejais, kai užsienio teisė taikymą numato šalių susitarimas, užsienio teisė yra fakto, o ne teisės klausimas,
todėl šalis, prašanti taikyti užsienio teisę, privalo įrodyti, kad tam yra pagrindo, taip pat taikytinos užsienio
teisės turinį, jos taikymo praktiką).

2 klausimo 11) dispozityvumo principas (olė)

Civilinio proceso tvarka nagrinėjami ginčai, kylantys iš privatinės teisės reguliuojamų santykių. Privatinei
teisei yra būdingas šalių dispozityvumo (autonomijos) principas, leidžiantis joms pačioms, neperžengiant
įstatymo nustatytų ribų, rinktis savo elgesio modelį. Tai reiškia, kas šalys yra savo materialiųjų teisių
šeimininkės. Atitinkamai ir savo teisių įgyvendinimu šalys turi rūpintis pačios, todėl tik pats teisės turėtojas
gali nuspręsti jam ją ginti ar ne, kokios gynybos reikalauti. Taigi DISPOZYTIVUMO principas reiškia, kad
vykstant procesui šalys turi daug galimybių laisvai naudotis savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis,
taigi ir veikti proceso eigą. Šis principas įtvirtintas CPK 13 str., būdingas visoms proceso stadijoms.
Dispozityvumo principas reiškia:
1. civilinė byla gali būti iškelta tik suinteresuoto asmens iniciatyva
2. bylos nagrinėjimo dalyką nustato šalys ; teismas negali keisti nei ieškovo dalyko, nei jo pagrindo;
teismas negali priteisti ieškovui to , ko jis neprašė; teismas negali grįsti savo sprendimo faktais ,
kurių šalys nenurodė
3. šalys turi teisę baigti bylą taikos sutartimi; ieškovas turi teisę atsiimti ieškinį ar jo atsisakyti, o
atsakovas turi teisę pripažinti ieškinį
4. ieškovas turi teisę didinti ar mažinti savo reikalavimų apimtį, keiti ieškinio dalyką ar pagrindą
5. šalys turi teisę skųsti priimtą teismo sprendimą apeliacine tvarka, bet gali šia teise ir nesinaudoti
6. šalys gali vesti bylą pačios ar per atstovus
7. šalis gali pripažinti faktus, kuriais remiasi kita šalis
8. vykdymo procesas paprastai prasideda tik ieškotojo iniciatyva
Taigi dispozityviškumas reiškia, kas šalys gali disponuoti ir ginčo objektu ir procesinėmis priemonėmis.
Šiuo atžvilgiu šalys procese turi plačią autonomiją. Reikia atkreipti dėmesį, kad dispozityvumo principas
nėra absoliutus, nes šalių veiksmus kontroliuoja teismas.
13. Betarpiškumo, žodiškumo, bylos nagrinėjimo nepertraukiamumo ir teisėjų sudėties
nekintamumo
2 klausimo 12) betarpiškumo principas (jovita)
1. Teisėjas asmeniškai, tiesiogiai privalo ištirti visus byloje esančius įrodymus (CPK 14 str., 235 str.): ištirti
rašytinius, daiktinius įrodymus, apklausti liudytojus ir t.t. t
Teisingumas reikalauja, kad teismas nustatytų byloje tiesą, t.y. teismo išvados atitiktų bylos aplinkybes.

2. Bylos šalims turi būti sudarytos sąlygos asmeniškai susipažinti su visais byloje esančiais įrodymais.
Teismas savo sprendimą gali grįsti tik tais įrodymais, kurie ištirti teismo posėdyje. Šalys ir kiti
dalyvaujantys byloje asmenys savo baigiamosiose kalbose gali remtis tik aplinkybėmis ir įrodymais, kurie
ištirti teismo posėdyje, nagrinėjant bylą iš esmės. (CPK 253 str. 4d,). Jei nagrinėjant bylą pasikeičia teismo
sudėtis (teisėjas nušalinamas ar suserga) kitas teisėjas bylą turi pradėti nagrinėti iš pradžių išskyrus, kai
byloje dalyvaujantys asmenys neprieštarauja, kad byla būtų nagrinėjama toliau nuo veiksmo, kurį atlikus
byla buvo atidėta (CPK 16 str. 2 d.).

3. Teismas nagrinėja tik konkrečių šalių ginčą dėl teisės. Teismui draudžiama nagrinėti tų asmenų teises ir
pareigas, kurie nėra įtrauktos į bylos nagrinėjimą (CPK 266str.). Šio principo pažeidimas yra teismo
sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindas, nėra ir pagrindas atnaujinti procesą.
Teismo procese reikia remtis tik nagrinėjant bylą ištirtais įrodymais.
Jei sakant baigiamąsias kalbas paaiškėja kitų bylai reikšmingų aplinkybių, kurios nėra visiškai nustatytos ar
neištirti tam tikri įrodymai, teismas nutartimi turi teisę atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ( CPK 256 str.)

4. Tiesioginio dalyvavimo principas taikomas ir apeliacinėje instancijoje, bet su išimtimis, kadangi šioje
instancijoje ribojamas naujų įrodymų pateikimas. Apeliacinės instancijos teismas remiasi bylos medžiaga,
surinkta nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme (pvz. liudytojai iš naujo nebeapklausiami), nors būna ir
išimčių, kai nusprendžiama iš naujo tirti įrodymus( CPK 324 str. 3d.).

5. Principas taikomas ir kasacinėje instancijoje. Su byla pirmiausia susipažįsta pranešėjas, nors principas
reikalauja, kad susipažintų ir kolegijos nariai (išimtis). Teisėjas asmeniškai nedalyvaujant renkant ir
apžiūrint įrodymus – taip pat principo išimtis.

2 klausimo 13) žodiškumo principas (jovita)

CPK 15 str. įtvirtintas žodiškumo principas:
Šalys ir kiti proceso dalyviai paaiškinimus, parodymus duoda taip pat savo prašymus, pageidavimus
pateikia žodžiu išskyrus CPK numatytus atvejus.

Taigi žodinio principo esmė: įrodymai tiriami, šalių kalbos sakomos, rengimasis bylai ir jos nagrinėjimas
teisme vyksta žodžiu.
Šis principas siejasi su tiesioginio bylos nagrinėjimo principu (teismas grindžia savo sprendimą tik tais
įrodymais, kuriuos pats ištyrė teismo posėdyje). Žodiniame procese teismas gali geriau suvokti šalių
reikalavimus, ištirti bylos aplinkybes, lengviau sutaikyti šalis, taip įgyvendinamas dar ir viešumo principas
(CPK 9 str.)

Galimi 3 bylos nagrinėjimo tipai:

1) Žodžiu
teismo sprendimo pagrindas – bylos medžiaga pateikta ir ištirta žodžiu.
2) raštu
esmė: sprendimo pagrindas gali būti tik tai, kas teismui buvo pateikta raštu.
3) mišrus (abiejų principų derinimas)
geriausia derinti abu šiuos principus, paliekant vyrauti žodinę formą.

Žodinis procesas Lietuvos CP reiškia, kad visi dalyvaujantys byloje asmenys ir kiti proceso dalyviai
paaiškinimus ir prašymus ir t.t. teikia žodžiu, įrodymai, rašytiniai įrodymai, ekspertų išvados, daiktiniai
įrodymai, aptariami ir analizuojami žodžiu. Teismo pavedimu surinkti įrodymai (liudytojų apklausa,
rašytiniai įrodymai ir t.t.) paskelbiamas perskaitant balsu dokumentus, apklausos protokolus (CPK 195, 196
200 str.). Balsu perskaitomos ir ekspertų išvados, daiktinių įrodymų apžiūros protokolai. Teismas savo
sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kuriuos žodžiu ištyrė teismo posėdyje. Teismas negali riboti
asmens kalbos trukmės, nes asmuo turi teisę būti išklausytas, su sąlyga, kad jo kalba susijusi su byla.
CPK įtvirtintas posėdžio fiksavimo reikalavimas (170 str.). Tai gali būti stenograma arba garso įrašas.
Protokolo nebuvimas, kai vyksta žodinis bylos nagrinėjimas, yra teismo sprendimo negaliojimo pagrindas
(CPK 329 str. 2d. 5p.).

Žodinis principas galioja tiek 1mos, tiek apeliacinės instancijos teisme.

Pirmos instancijos teismo posėdyje vyrauja žodinis bylos nagrinėjimo principas, rašytinis galimas tik
įstatymų numatytais atvejais.
Apeliacinės instancijos teisme vyksta žodinio ir rašytinio principų derinimas numatant, kad kai apeliantas
neprašo žodinio nagrinėjimo, byla nagrinėjama raštu.
Kasaciniame procese vyrauja rašytinis procesas, o žodinis proc. – išimtis.

Šio principo išimtys, kai bylos turi būti nagrinėjamos raštu:

1) žodiškumo principas negalioja dokumentiniame procese (CPK 424 – 430 str.)
2) negalioja bylose dėl teismo įsakymo išdavimo (CPK 431 – 440 str.)
3) rašytinis procesas galioja ypatingoje teisenoje (CPK 443 str. 5d.)
4) ginčuose dėl nedidelių sumų (iki 1000 Lt), jei žodinio proceso neprašo kuri nors šalis (CPK 441
str.)
5) CPK numato galimybę riboti žodiškumo principą sprendimo už akių institutu. Tokiu atveju bus
išklausoma tik atvykusi šalis (CPK 285 str.) ir kiti CPK numatyti atvejai.

Rašytiniame procese žodinio principo elementai egzistuoja, kai bylos nagrinėjamos kolegialiai (CPK 62).
Teisėjai klauso pranešimų apie bylą, tiria įrodymus juos perskaitydami, tariasi, balsuoja ir t.t. apie
rašytinio proceso veiksmų atlikimo datą būtina informuoti byloje dalyvaujančius asmenis, nors jie
procesinių veiksmų atlikime nedalyvauja ir į teismą nekviečiami (CPK 153 str).
Jei byla nagrinėjama žodžiu pirmos instancijos teisme, o kuriam nors iš dalyvaujančių byloje asmenų
nepranešama apie bylos nagrinėjimą (laiką ir vietą) ir tokioje byloje priimamas sprendimas, tai šio
nedalyvavusio asmens reikalavimu, teismo sprendimas gali būti pripažintas negaliojančiu (CPK 329 str.
3d. 1p.), nes pažeidžiami žodiškumo, betarpiškumo ir teisės būti išklausytam principai. Šiuo pagrindu
asmenys gali grįsti apeliacinį skundą.

2 klausimo 14) bylos nagrinėjimo nepertraukiamumo ir teisėjų sudėties nekintamumo principas

Bylos nagrinėjimo nepertraukiamumo ir teisėjų sudėties nekintamumo principas įtvirtintas – CPK 16 str.

CPK 235 str. 3 d. nustatyta: „teismo posėdis kiekvienoje byloje vyksta nepertraukiamai, išskyrus tuos
atvejus, kai yra skelbiama pertrauka, kurios trukmė negali būti ilgesnė kaip penkios dienos. Kol pradėta
nagrinėti byla bus baigta nagrinėti, teismas neturi teisės nagrinėti kitų bylų, išskyrus atvejus, kai bylos
nagrinėjamas atidedamas, byla sustabdoma arba padaroma pertrauka, atidedamas sprendimo priėmimas ir
paskelbimas“.

Šis principas teisinėje literatūroje dar vadinamas civilinės bylos nagrinėjimo vientisumo ar susitelkimo
principu.
Tai reiškia, kad kiekviena byla turi būti nagrinėjama susitelkus - teismo posėdis turi vykti be pertraukos ir
jame neturi būti nagrinėjama jokia kita byla.
Per daromą posėdžio poilsio pertrauką teismui draudžiama nagrinėti kitas bylas.
Pradėti nagrinėti kitą bylą teismas gali tik baigęs ankstesnę, t.y. :
- priėmęs sprendimą;
- nutraukęs bylą;
- palikęs pareiškimą nenagrinėtą;
- sustabdęs bylą;
- atidėjęs jos nagrinėjimą ir pan.
Pagrindinė tokio teisinio reguliavimo priežastis ta, kad sutelkus dėmesį į vienos bylos aplinkybes įmanoma
detaliai ištirti visus su byla susijusius klausimus ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą.
Šis principas taip pat nėra absoliutus, nes pvz., CPK 268, 325, 358 str. leidžia atidėti motyvuoto teismo
sprendimo surašymą, CPK 163-164 – straipsniai numato bylos sustabdymo galimybę, CPK 156 – bylos
nagrinėjimo atidėjimo galimybę ir pan.

CPK 16 str. 2 d. įtvirtina civilinės bylos nagrinėjimo nepertraukiamumo garantiją – teisėjų sudėties
nekintamumą.
Keičiasi teismo sudėtis – nagrinėjimas atidedamas, t.y. teisėjų sudėties nekintamumo principas reikalauja,
kad jei jeigu bylos nagrinėjimo metu keičiasi teisėjų sudėtis, pvz., teisėjui susirgus, mirus, pareiškus jam
nušalinimą ir pan.), bylos nagrinėjimą būtina atidėti ir ją privalu pradėti nagrinėti iš pradžių, išskyrus CPK
16 str. 2 d. numatytas išimtis: kai dalyvaujantis byloje neprieštarauja, kad byla būtų nagrinėjama toliau nuo
to procesinio veiksmo, kurį atlikus ji buvo atidėta.
Toks principas yra būtinas, nes tik sutelkus dėmesį į vienos bylos aplinkybes ir neskiriant jo kitiems
klausimams spręsti įmanoma detaliai ištirti visus su byla susijusius klausimus ir priimti teisėtą bei pagrįstą
sprendimą.
Yra kelios CPK normos, kurios nevisiškai derinasi su šiuo principu. Pvz., 268 str. 3 d. teismui leidžiama
atidėti motyvuoto sprendimo surašymą, CPK 170 str. 5 d. leidžiama baigti surašyti teismo posėdžio
protokolą ne vėliau kaip rytojaus dieną po teismo posėdžio ar konkretaus procesinio veiksmo.
CKP 16 str. 3 d. - atsarginio teisėjo institutas. Šis institutas padėtų išvengti atvejų, kuomet dėl tam tikros
priežasties pasitraukus vienam iš kolegijos teisėjų byla turi būti pradėta nagrinėti nuo pradžios. Atsarginis
teisėjas dalyvautų bylos nagrinėjime nuo pradžios, todėl jam pakeitus teisėjų kolegijos narį byla būtų
nagrinėjama toliau, nepažeidžiant betarpiškumo ir nepertraukiamumo principų ir neužtęsiant proceso. Tai
aktualu sudėtingose, ilgai trunkančiose bylose, kur daug dalyvaujančių byloje asmenų.
Praktikoje šios įstatymo nuostatos teismai dar nėra taikę.

14. Civilinių procesinių teisinių santykių turinys ir forma

CIVILINIAI PROCESINIAI TEISINIAI SANTYKIAI- tai CP teisės normų reguliuojami teismo,
dalyvaujančių byloje asmenų ir kitų proceso dalyvių santykiai, atsirandantys CP tvarka nagrinėjant civilines
bylas, teismui priimant sprendimus ir juos vykdant.
Pagrindinės CP teisinio santykio teorijų klasifikacijos:
1.Pagal santykių prigimtį, turinį ir subjektus:
a)CP- vientiso teisinio santykio – teorija.Pagal šią teoriją CP- tai vientisas teisinis santykis, susidedantis
iš kelių teisinių santykių, reglamentuojamų viešosios teisės normų.Teorijos pradininkas 19a. vokiečių
proceso teoretikas O.Biulovas.Teorijos esmė- CP teisinis santykis atsiranda iškėlus bylą, keičiasi CP metu
ir nutrūksta priėmus teismo sprendimą.CP atsiranda vis naujų subjektų, tačiau visais atvejais subjektai yra
tik du asmenys- teismas iš vienos pusės ir šalys iš kitos.Vientiso CP teisinio santykio esmė- abipusė
pareiga: teismo- išnagrinėti bylą ir priimti sprendimą; šalių- padėti teismui išnagrinėti bylą.
b) CP teisiniai santykiai- tai teismo ir šalių abipusės teisės ir pareigos.Procesiniais teisniais santykiais
susiję tik teismas su kiekviena iš šalių.
c)CP teisiniai santykiai egzistuoja tik tarp materialiojo teisinio santykio šalių.Pagal šia teoriją-CP pagal
savo esmę privatus, nes ginčas kyla iš privatinės teisės reguliuojamų santykių. Todėl materialiųjų
teis.santykių subjektus procesiniai santykiai sieja tiesiogiai, o teismas su šalimis tiesioginiais teis.santykiais
nesusijęs.
d)Teismą, ieškovą ir atsakovą sieja tarpusavio ryšiai, t.y. tarpusavio teisės ir pareigos sieja visus tris CP
teis.santykių subjektus: tai ryšiai tarp ieškovo ir atsakovo, tarp ieškovo ir teismo bei tarp atsakovo ir
teismo.
Nė viena iš šių teorijų nėra tiksli ir universali.Bet reiktų pripažinti, kad teismas yra visų CP teis.santykių
subjektas, nes be teismo nebūtų ir CP, galėtų vykti tik privatus procesas, pvz. arbitraže.CP šalis sieja ir
procesiniai santykiai, ne tik materialieji teisiniai santykiai (pvz.šalys gali susitarti ir dėl teritorinio
teismingumo, pasikeisti rašytiniais reikalavimais ir kt.).Visus CP teisinių santykių subjektus sieja abipusės
teisės ir pareigos, o teismas vienų proc.teis.santykių atveju- aktyvesnis, kitų- pasyvesnis. Taigi
priimtiniausia ketvirtoji teorija.
2.Pagal CP teis.santykio pobūdį, subjektus ir reikšmę CP:
a)Pagrindinis CP teis.santykis- egzistuoja nuo proceso pradžios iki pabaigos ir sieja teismą ir šalis, arba
teismą ir pareiškėją ypatingos teisenos bylose.
b)Išvestinis CP teis.santykis- atsiranda byloje dalyvaujant valstybės ar savivaldybės institucijai, joms
turint tikslą pateikti išvadą, taip pat tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų,
kadangi šie asmenys neturi materialinio suinteresuotumo bylos baigtimi ir negali disponuoti šalių ginčo
objektu.
c) Tarnybiniai CP teis. santykiai, susiklostantys tarp asmenų ir teismo, CP atliekančių tarnybines
pagalbines funkcijas (liudytojų, ekspertų, vertėjų).

CP TEISINIŲ SANTYKIŲ YPATUMAI:

1)Tai viešieji teisiniai santykiai. Vienas iš privalomų CP teis.santykių dalyvių- teismas, įgyvendinantis
valstybės valdžią, t.y. vykdantis teisingumą konkrečioje byloje.
2)specifiniai šių santykių atsiradimo, pasikeitimo, pasibaigimo pagrindai.CP teis. sant. atsiranda ,
pasikeičia, pasibaigia:
- tik esant atitinkamai CP teisės normai (pvz.CPK 163str. Numato privalomojo bylos sustabdymo
pagrindus),
-tik esant CP teis.santykių subjektų civiliniam procesiniam teisnumui (asmenys turi būti teisnūs-CK2.1-
2.4str.,2.33,2.63str.),
-tik esant juridiniams faktams- CPK normų numatytiems procesiniams veiksmams. Juridiniai faktai- tai
įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda,
pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai arba atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia subjektinės teisės
ir pareigos.CP teis.sant.reikšmingi tik juridiniai veiksmai.Įvykiai sąlygoja tik tam tikrų procesinių veiksmų
atlikimą(pvz.vienai šaliai mirus, proc.teis.santykiai nutrūks arba pasikeis tik teismui priėmus nutartį
nutraukti ar sustabdyti bylą).
3)Ypatinga subjektinė procesinių santykių sudėtis.(pvz.teismas- privalomas bet kurio CP teis.santykio
dalyvis).
Atsižvelgiant į subjektus galimos tokios CP teis.santykių modifikacijos:
-vienos grandies procesinis teisinis santykis: tarp teismo ir ieškovo; tarp teismo ir atsakovo; tarp ieškovo ir
atsakovo.
-dviejų grandžių procesinis teisinis santykis (pvz.taikos sutarties patvirtinimas- CPK140str.), ir atvirkščiai;
tarp liudytojo, teismo ir dalyvaujančių byloje asmenų (pvz.liudytojo apklausa);
4)CP teis.santykių sistemiškumas ir nuoseklumas.CP stadijos nuosekliai keičia viena kitą, todėl ir teismo
veiklai būdinga nuosekli CP teis.santykių sistema.
5)glaudus CP teis.santykių ryšys su materialiaisiais teisiniais santykiais.CP teis.santykių turinys,
procesinė teisinė jų subjektų padėtis priklauso nuo materialiųjų teis.santykių pobūdžio (pvz.CP veiksnumas
priklauso nuo materialiojo teisinio veiksnumo apimties; ar asmuo bus tretysis asmuo, ar atsakovas-
priklauso nuo asmens teisinės padėties material.teis.santykiuose, t.y. materialioji teisė lemia dalyvaujančių
byloje asmenų procesinę padėtį; materialieji teis.santykiai nusako įrodinėjimo taisykles atskirų kategorijų
bylose.

CIVILINIŲ PROCESINIŲ SANTYKIŲ ATSIRADIMO, PASIKEITIMO IR NUTRAUKIMO

PAGRINDAI
CP teis.santykių atsiradimo prielaida- įstatymo nustatyti juridiniai faktai.Juridiniai faktai- tai įvairūs
įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar
nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ar atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia subjektinės teisės ar
pareigos.CP teis.santykių atsiradimo, pasikeitimo ir nutraukimo pagrindas yra teismo ir proceso dalyvių
veiksmai, reguliuojamo proceso teisės normų ir atliekami tam tikra tvarka, nustatyta CP įstatyme.
Pagal teisinių padarinių pobūdį juridiniai faktai gali būti faktai, kurių pagrindu:
-atsiranda teisiniai santykiai (pvz, sutarties sudarymas, ieškinio pareiškimas),
-pasikeičia teisiniai santykiai (pvz.netinkamos šalies pakeitimas tinkama),
-pasibaigia teisiniai santykiai (pvz.fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga).
Pagal subjektų valią juridiniai faktai yra:
1)veikos- nuo žmogaus valios priklausantys faktai (valios išorinė išraiška);
-veikimas(ieškinio pareiškimas);
-neveikimas(neatvykimas į teismo posėdį).
2)teisiniai įvykiai- faktai, atsirandantys nepriklausomai nuo subjektų valios(mirtis, stichinė nelaimė).
Dažnai procesiniams teisiniams santykiams atsirasti neužtenka vieno juridinio fakto, tam būtina „juridinių
faktų sudėtis“, t.y. grupė juridinių faktų, vienas iš kurių būtinai turi būti teismo veiksmai.(pvz. CP teisinis
teismo ir ieškovo santykis atsiranda tik atlikus du veiksmus: ieškovui padavus ieškinį ir teismui priėmus
ieškinį arba atsisakius jį priimti).

CIVILINIŲ PROCESINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ ELEMENTAI:

1.SUBJEKTAI.Procesinių teisinių santykių dalyviai yra teismas ir visi proceso dalyviai, kuriems būdinga
teisinė savybė teisinis subjektiškumas- teisnumas ir veiksnumas.
2.OBJEKTAS.Galima nurodyti bendrąjį visos CP teis.santykių sistemos objektą konkrečioje byloje ir
specialųjį kiekvieno atskiro procesinio teisinio santykio objektą.Bendrasis objektas- materialusis teisinis
ginčas arba teisės saugomas interesas, kurį teismas turi išspręsti arba apginti. Specialusis objektas-
konkretaus procesinio teisinio santykio įgyvendinimo metu siekiamas konkretus rezultatas.
3.TURINYS.Vienų autorių nuomone turinys yra civ.proc.teis.santykių subjektų procesinės teisės ir
pareigos, kitų- kad tai yra jo subjektų elgesys, t.y.procesiniai veiksmai, atliekami vykdant teises ir pareigas.

15. Civilinių procesinių santykių subjektai, jų kvalifikavimas

Civilinių procesinių teisinių santykių subjektai, jų klasifikavimas
CPT literatūroje nurodomos įvairios civilinių procesinių teisinių santykių subjektų klasifikacijos:

1. Pagal vaidmenį procese civ. proces. teisinių santykių dalyviai skirstomi į 3 grupes:
 Nagrinėjantys ir sprendžiantys civilines bylas (teismas: teisėjas, teisėjų kolegija);
 Dalyvaujantys nagrinėjant ir sprendžiant civ. bylas (šalys, kt. asm., kt. proceso dalyviai);
 Vykdantys teismo sprendimus asmenys (antstoliai).

2. Pagal suinteresuotumą bylos baigtimi proceso dalyviai skirstomi:

 Dalyvaujantys byloje asmenys (jie turi privatų arba viešą teisinį interesą dėl bylos
baigties; pvz: šalys, tretieji asmenys, prokuroras ir pan.);
 Kt. proceso dalyviai (šie subjektai neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi ir
atlieka tik pagalbinį vaidmenį, pvz: liudytojai, vertėjai, ekspertai).

Teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi gali būti:

o Materialusis – byloje priimtas sprendimas tiesiogiai veiks tam tikro byloje
dalyvaujančio asmens materialiąsias subjektines teises ir pareigas;
o Procesinis – byloje priimtas sprendimas tiesiogiai neveiks konkretaus asmens
materialiųjų subjektinių teisių ir pareigų turinio, tačiau šių asmenų procesinė
padėtis lemia jų suinteresuotumą bylos baigtimi (pvz:atstovas, veikiantis
vienos iš šalių pusėje).

Fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybė, kaip civilinių procesinių teisinių santykių subjektai
I. Fiziniai asmenys
Fiziniai asmenys visišką civilinį procesinį veiksnumą įgyja nuo 18 m. (CPK 38 str. 1 d., CK 2.5 – 2.9 str.).
Tačiau tam tikrais atvejais nepilnamečiai gali įgyti visišką veiksnumą, nors ir nesulaukę 18m., arba kai
kurie 18 m. sulaukę asmenys veiksnumo neturi arba jis yra ribotas.

Fiziniai asmenys pagal jų civilinio procesinio veiksnumo apimtį skirstomi į 3 grupes:

A. Fiziniai asmenys, turintys visišką civilinį procesinį veiksnumą
1. 18 m. amžiaus sulaukę asmenys, dėl kurių nėra priimtas teismo sprendimas pripažinti neveiksniais
ar ribotai neveiksniais;
2. nepilnamečiai, sudarę santuoką įst. nustatyta tvarka;
3. nepilnamečiai įst. nustatyta tvarka pripažinti visiškai veiksniais – emancipuotais. (CK 2.9 str.);
 4. materialiosios teisės numatyti atvejai, kai nepilnamečiai nuo 14 iki 18 m. gali tapti savarankiškais
atitinkamų materialiųjų teisinių santykių subjektai (CK 2.7 – 2.9 str.).

Nepilnamečiai procesine prasme veiksnūs tiek, kiek jie turi materialųjį veiksnumą materialiuosiuose
teisniuose santykiuose, iš kurių kilo ginčas. Nepilnametis nuo 14 iki 18 m. pagal įst. materialiuosiuose
teisniuose santykiuose gali turėti visišką veiksnumą, tačiau remiantis CK 2.8 str. 3 d., jo veiksnumas gali
būti teismo apribotas – tokiu atveju jis neturės ir procesinio teisinio veiksnumo.

B. Fiziniai asmenys, turintys ribotą civilinį procesinį veiksnumą

1. nepilnamečiai nuo 14 iki 18 m. – jei ginčas kilęs dėl santykių, kuriuose jie neturi visiško civilinio
veiksnumo; šių asmenų interesus teisme gina tėvai, įtėviai, globėjai, tačiau tokiose bylose
dalyvauja ir patys nepilnamečiai. (nepilnamečius vaikus teismas privalo įtraukti dalyvauti tokiose
bylose, kuriose sprendžiami su jais susiję klausimai, liečiantys jų asmenines teises.)
2. įst. numatytais atvejais nepilnamečiai iki 14 m.
3. asmenys, kuriems yra įsiteisėjęs tesimo sprendimas pripažinti ribotai veiksniais (CK 2.11 str.)

Apribojus asmens materialųjį veiksnumą, ribotas tampa ir jo procesinis veiksnumas. Šių asmenų interesus
gina rūpintojai, tačiau tokiose bylose gali dalyvauti ir patys asmenys, kurių civilinis veiksnumas apribotas.

C.Fiziniai asmenys, neturintys civilinio procesinio veiksnumo

1. nepilnamečiai iki 14 m. amžiaus (CPK 38 str. 4 d.) (Šie asmenys patys negali atstovauti savo
interesams teisme, jiems visada atstovauja atitinkamai tėvai, įtėviai, globėjai; įst. nenumato, kad
tokiais atvejais į bylą reikia įtraukti pačius nepilnamečius.)
2. asmenys, kuriems yra įsiteisėjęs tesimo sprendimas juos pripažinti neveiksniais CK 2.10 str.
nurodytais pagrindais. (šių asmenų teisėms teisme atstovauja įstatyminis atstovas – globėjas. Už
pripažinto neveiksniu fizinio asmens padarytą žalą atsako jo globėjas arba jį prižiūrėti privalanti
institucija.).

Užsienio piliečių ir asmenų be pilietybės civilinio teisnumo ir veiksnumo klausimus reglamentuoja CK

1.15 – 1.18 str. Užsienio valstybių pil. ir asm. be pilietybės, nuolat gyvenantys LT, pripažįstami
neveiksniais ar ribotai veiksniais LT įst. numatyta tvarka.

II. Juridiniai asmenys

Įmonių, įstaigų ir organizacijų galėjimas būti civilinių procesinių teisinių santykių subjektais siejamas su
juridinio asmens statusu. Juridinių asmenų civilinį teisnumą ir veiksnumą reglamentuoja CK 2.74- 2.94 str.
Įmonių, kt. organizacijų teisinį statusą apibūdina tik teisnumas, kuris apima ir veiksnumą, nes jei šie
asmenys gali įgyti teises, tai jas gali ir įgyvendinti. Teisnumą šie asmenys įgyja nuo jų įsteigimo įst.
nustatyta tvarka (nuo jo įregistravimo juridinių asmenų registre).
Juridiniai asmenys skirstomi į:
 Viešuosius (v-bės ar savivaldybės, jų institucijų arba kt. asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti
juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius interesus; pvz: v-bės ir savivald. įmonės,
įstaigos, religinės bendruomenės);
 Privačiuosius (juridiniai asmenys, kurių tikslas - tenkinti privačius interesus.).

Viešieji juridiniai asmenys turi specialųjį teisnumą, t.y. jie gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir
pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams.

III. Valstybė
V-bė kaip civilinio proceso subjektas civiliniame procese dalyvauja bendrais pagrindais ir procese gali būti
ir ieškovas, ir atsakovas. Tokia padėtis yra nulemta materialiųjų teisinių santykių, nes v-bė atlieka ne tik
valdžios funkcijas, t.y. viešąjį administravimą, tačiau dalyvauja ir ūkinėje komercinėje veikloje, t.y.
civiliniuose teisiniuose santykiuose, kuriuos reguliuoja privatinė teisė ir kuriems nėra būdingas valdžios
elementas.
V-bės interesams atstovauja atitinkamos institucijos ir pareigūnai. V-bei teisme atstovauja Vyriausybė, įst.
numatytais atvejais – Vyriausybės įgaliota ar kt. institucija, dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, v-bės
tarnautojų ar kt. darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala, bei Teisingumo ministerija – kai žala atsirado dėl
teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų. V-bei taip pat gali teisme atstovauti atstovai pagal pavedimą.
V-bė turi imunitetą tik kaip politinė organizacija, tačiau komerciniuose santykiuose dalyvauja bendra
tvarka (be imuniteto).

Užsienio v-bems taikoma imuniteto doktrina reiškia, kad v-bė, kuri veikia kaip politinė organizacija, atlieka
oficialius veiksmus, ir dėl šių veiksmų turi imunitetą nuo užsienio teismų jurisdikcijos.

16. Civilinis procesinis teisnumas ir veiksnumas

Civilinis procesinis teisnumas ir veiksnumas nusako civilinių procesinių teisinių santykių subjektų teisinį
statusą, t.y. jų galimybę tapti civilinių procesinių teisinių santykių subjektais ir tokios galimybės
įgyvendinimo ribas. Skiriami 2 asmens procesinio teisinio statuso elementai:
1. galėjimas būti šalimi ir
2. galėjimas asmeniškai vesti bylą.

Civilinis procesinis teisnumas – tai konkretaus subjekto galėjimas turėti civilines teises ir pareigas:
- fiziniai asmenys jį įgyja gimdami (pirmas savarankiškas naujagimio įkvėpimas – CK 2.3 str. 1 d.,
2.2 str.), o jis išnyksta fiziniam asmeniui mirus (fizinio asmens mirties momentu pripažįstamas jo
kraujotakos ir kvėpavimo negrįžtamas nutrūkimas arba jo smegenų visų funkcijų negrįžtamas
nutrūkimas – CK 2.3 str. 2 d., 2.2 str., Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymas).
- užsienio valstybių piliečių bei asmenų be pilietybės civilinis procesinis teisnumas toks pat kaip ir
LR piliečių (CPK 793 str., CK 1.15 str., LR įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 3 str.).
- civilinį procesinį teisnumą turi įmonės, įstaigos ir organizacijos, turinčios JA statusą. JA
teisnumas atsiranda kartu su veiksnumu paprastai nuo JA įregistravimo momento. JA
pasibaigimas yra siejamas su jo išregistravimu iš JA registro. JA pasibaigimas – tai susivienijimo
nustojimas egzistuoti kaip JA .
Galiojantys įstatymai tiesiogiai nenumato galimybės riboti civilinė procesinį teisnumą. Kadangi jis susijęs
su materialiuoju teisnumu (galėjimu turėti materialiąsias teises ir pareigas), įstatyme numatytais atvejais
apribojus materialųjį teisnumą, netiesiogiai ribojamas ir procesinis teisnumas.

Civilinis procesinis veiksnumas – tai galėjimas savo veiksmais įgyvendinti subjektines teises ir pareigas
bei pavesti atstovui vesti bylą (CPK 38 str. 1 d.). Veiksnumas yra būtina sąlyga tinkamai įgyvendinti teisę
kreiptis į teismą. Teismas privalo atsisakyti priimti neveiksnaus asmens ieškinį (CPK 137 str. 2 d. 7 p.). Tai
yra pareiškimo nenagrinėto pagrindas (CPK 296 str. 1 d. 2 p.), jei ieškinys vis dėlto buvo priimtas. Tačiau
asmeniui tapus neveiksniu proceso metu, byla turi būti sustabdoma iki jam bus paskirtas įstatyminis
atstovas (CPK 163 str. 2 p.).

Galėjimas įgyvendinti savo teises teisme ir pavesti atstovui vesti bylą priklauso JA, taip pat FA, kurie yra
sulaukę pilnametystės, tai yra 18 m., arba nepilnamečiams, įstatymų nustatyta tvarka sudariusiems
santuoką, taip pat nepilnamečiams, įstatymų nustatyta tvarka teismo pripažintiems visiškai veiksniais
(emancipuotais) (CPK 38 str. 1 d.).
Nepilnamečių nuo 14 iki 18 m., taip pat pripažintų ribotai veiksniais asmenų teises ir įstatymo saugomus
interesus gina teisme atitinkamai jų tėvai, įtėviai ar rūpintojai. Tačiau teismas privalo įtraukti dalyvauti
tokiose bylose pačius nepilnamečius ar pripažintus ribotai veiksniais asmenis asmenimis kaip vieną iš šalių
arba kitais dalyvaujančiais byloje asmenimis (CPK 38 str. 2 d.).
Įstatymo numatytais atvejais, (kai nepilnamečiai nuo 14 iki 18 m. pagal įstatymą turi teisę sudarinėti
savarankiškai), kreiptis į teismą ir savo teises ir įstatymo saugomus interesus ginti gali patys nepilnamečiai
(CPK 38 str. 3 d.). vadinasi, šie nepilnamečiai turi visišką civilinį veiksnumą, jeigu turi visišką civilinį
materialųjį veiksnumą.
Nepilnamečių iki 14 m., taip pat asmenų, pripažintų neveiksniais dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės,
teises ir įstatymų saugomus interesus teisme gina jų įstatyminiai atstovai – atitinkamai tėvai, įtėviai,
globėjai (CPK 38 str. 4 d.).
Taigi galima daryti išvadą, jog yra tiesioginis materialiojo teisinio teisnumo ir veiksnumo bei civilinio
procesinio teisnumo ir veiksnumo ryšys.
Remiantis CPK 137 str. 2 d. 1 ir 7 punktais, dalyvaujančių byloje asmenų teisnumą ir veiksnumą teismas
turi patikrinti ex officio.

17. CP šalys. Jų skirtumas nuo kitų byloje dalyvaujančių asmenų

Materialiojoje teisėje šalimis laikomi materialiųjų teisinių santykių subjektai, kuriuos sieja tarpusavio teisės
ir pareigos. Taigi „šalių“ pavadinimas CP-e kyla iš materialiojo teisinio santykio subjektų pavadinimo, kai
viena iš šio santykio šalis kreipiasi į teismą dėl ginčo išsprendimo, taip tapdama civilinių procesinių teisinių
santykių subjektu – proceso šalimi.
CP-e yra dvi šalys:
1) ieškovas – materialiojo teisinio santykio šalis, kurios materialiosios teisės ar interesai yra tariamai
pažeisti ir kuri kreipėsi į teismą teisminės gynybos;
2) atsakovas – materialiojo teisinio santykio šalis, tariamai pažeidusi ieškovo materialiąsias teises ar
interesus, kviečiama į teismą atsakyti į ieškovo pareikštą reikalavimą.
Šalimis CP-e gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys (CPK 41 str. 1 d.). Pagal CK 2.53 ir 2.56 str.
juridinio asmens filialas ar atstovybė neturi juridinio asmens teisių, todėl negali būti ieškovai ir atsakovai
teisme. LAT CBS pabrėžė, kad juridinio asmens filialas, neturintis juridinio asmens teisių, negali būti
šalimi CP-e. toks juridinio asmens struktūrinis padalinys taip pat negali būti trečiuoju asmeniu, pareiškėju
ar suinteresuotu asmeniu ypatingosios teisenos bylose, kreditoriumi ar skolininku (CPK 42 str. 4 d.; 46 str.
2 d.; 47 str. 2 d.).kita vertus, juridinio asmens bylose šio asmens atstovu gali būti atitinkamas juridinio
asmens filialo, neturinčio juridinio asmens teisių, organas, jeigu jam tokią teisę suteikia patvirtinti juridinio
asmens filialo nuostatai arba nustatyta tvarka išduotas įgaliojimas (CK 2.54 str.; CPK 55 str. 1 d.; 57 str. 2
d.).
Ne visais atvejais materialiojo teisinio santykio šalis yra proceso šalis arba, kitaip tariant, ne visais atvejais
proceso šalis kartu yra ir materialiojo teisinio santykio šalis. Dažniausiai šalys procesine ir materialiąja
prasme sutampa, nes paprastai jos būna materialiojo teisinio santykio subjektai, nors būna ir atvejų, kai
proceso šalis nėra materialiojo teisinio santykio subjektas. CP-e ir toks asmuo, kuris nėra materialiojo
teisinio santykio šalis, turi visas procesinės šalies teises ir pareigas, o įst. kitoks terminas tokiems asmenims
apibūdinti nesukurtas. Šalimis reikia laikyti ir asmenis, kurie veikia savo vardu, bet kitų asmenų interesais
(CPK 41 str. 2 d.; 49 ir 50 str.).
Šalys materialiąja prasme – tai šalys, kurias veikia teismo sprendimo materialieji teisiniai padariniai, tik
tarp jų teismo sprendimo pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta materialieji teisiniai santykiai. Tuo
tarpu šaliai procesine prasme teismo sprendimo materialieji teisiniai padariniai įtakos neturi.
Šalys procesine prasme – tai ieškovas ir atsakovas, nepriklausomai nuo to, ar jie yra ginčijamo materialiojo
teisinio santykio subjektai, ar ne. Šalies procesine prasme pvz. gali būti netinkama šalis, prokuroras, v – bės
ar savivaldybių institucijos, pareiškusios ieškinį viešajam interesui apginti (CPK 49 str.) ir kt. jei į teismą
kreipiasi ieškovas, neturintis reikalavimo teisės, t.y. nesusijęs materialiuoju santykiu su atsakovu, toks
ieškovas yra netinkamas. Jeigu jis iš proceso pasitraukti nesutinka, jis ir toliau dalyvaus byloje turėdamas
visas ieškovo procesines teises, tačiau jokių materialių teisinių teismo sprendimo padarinių jam nekils,
reikalavimo teisės neturinčio asmens ieškinys bus atmestas. Toks ieškovas (netinkamas) laikomas ieškovu
procesine prasme. Lygiai taip pat šalimi procesine prasme bus laikomas netinkamas atsakovas, kuris nėra
susijęs materialiaisiais santykiais su ieškovu ir neturi pareigos ieškovui atsakyti, tačiau ieškovas nesutinka
atsakovą pakeisti tinkamu. Jeigu į teismą su ieškiniu viešajam interesui ginti įst. numatytais atvejais
kreipiasi prokuroras, v – bės ar savivaldybių institucijos ar kiti asmenys, jie neturi materialiojo teisinio
intereso byloje, nes jokių materialių padarinių teismo sprendimas jiems nesukels; materialių padarinių kils
konkretiems asmenims, kurie yra materialiųjų teisinių santykių subjektai ir kurių teises ginti tokia tvarka
reikalauja viešasis interesas(pvz., žala bus priteista v- bei, bus apginti neveiksnaus asmens ar nepilnamečio
interesai ir pan.). šiais atvejais veikiantis savo vardu, bet kito asmens interesais asmuo taip pat laikomas
šalimi procesine prasme.
Daugelyje v – bių asmuo, kuris veikia savo vardu, bet ne asmeniniais interesais, laikomas šalimi procesine
prasme. Tokios šalys vadinamos ex officio šalimis, pvz. bankrutuojančios įmonės administratorius, ieškinį
pareiškęs testamento vykdytojas, ieškinį viešajam ar privačiam interesui ginti pareiškęs prokuroras). Kai
kurių v – bių CPT šalimis laiko ir asmenis, kurie įstoja į kitų asmenų pradėtą procesą ieškovo ar atsakovo
pusėje; jos vadinamos trečiosiomis šalimis. LT šie asmenys vadinami trečiaisiais asmenimis.
Ne kiekvienas pareiškiantis ieškinį asmuo yra šalis:
- ieškinį gali pareikšti atstovas pagal pavedimą, tačiau jis nėra laikomas šalimi nei materialiąja, nei
procesine teisine prasme, nes jis veikia kito asmens vardu ir interesais;
- ieškinį gali pareikšti atstovas pagal įst. Jeigu asmuo yra teisnus procesine prasme ir gali būti šalimi, tačiau
yra neveiksnus, jo vardu ir interesais bylą veda įstatyminis atstovas. Tai susiję su asmens galėjimu būti
šalimi bei asmeniškai dalyvauti byloje ir ją vesti. Šiuo atveju tiek procesine, tiek materialiąja prasme šalis
yra neveiksnus asmuo, o ne jo atstovas. Šis atribojimas turi praktinę reikšmę ieškovų ir ieškinių tapatumui
nustatyti, tinkamos ir netinkamos šalies problemai spręsti.
Procese visuomet yra tik dvi šalys – ieškovas ir atsakovas. Realiai ieškovo ar atsakovo pusėje gali dalyvauti
keli ar keliolika asmenų, tačiau tai bus tik šių asmenų procesinis bendrininkavimas, o šalys procese vis tiek
bus tik dvi – ieškovas ir atsakovas. Procese likus tik vienai šaliai, byla negali būti toliau nagrinėjama.
Vykdymo proceso šalimis laikomi išieškotojas ir skolininkas. Asmenys, kuriems vykdymo veiksmai
sukelia arba gali sukelti teisinių pasekmių, laikomi suinteresuotais asmenimis vykdymo procese (CPK 633
str.).

Šalių skirtumas nuo kitų dalyvaujančių byloje asmenų, taip pat nuo kitų civilinio proceso dalyvių.
Šalis išskiria jų bruožai:
1. Šalys personifikuoja procesą, civilinę bylą t.y.procesas civilinėje byloje vyksta šalių vardu.
2. šalys yra pagrindinės proceso dalyvės. Šalys procese yra tik dvi – ieškovas ir atsakovas. Tad šalių
skaičius nepriklauso nuo procese iš tikrųjų dalyvaujančių asmenų skaičiaus. Procese likus tik vienai šaliai,
byla negali būti nagrinėjama toliau.
3. Paprastai, šalys yra materialinių teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, subjektai.
4. šalys, savo procesiniais veiksmais gali nulemti proceso eigą. civiliniame procese šalys įgyvendina
dispozityvumo principą: procesas pradedamas šalių iniciatyva, šalių iniciatyva jis gali būti ir baigiamas
5. šalių suinteresuotumas bylos baigtimi yra ir procesinis teisinis, ir materialinis teisinis; šalių dalyvavimo
procese tikslas – pasiekti ne tik kad teismas priimtų vienokį ar kitokį sprendimą, bet ir kad tas sprendimas
turėtų tiesioginę įtaką jų materialinėms teisėms ir pareigoms (tik šalys gali reikalauti priverstinai įvykdyti
teismo sprendimą); Visus dalyvaujančius byloje asmenis sieja teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi,
tačiau šalys turi privatų interesą(taip pat ir tretieji asmenys), o kiti dalyvaujantys byloje
asmenys(pvz.prokuroras valstybės ir savivaldybių institucijos) turi viešąjį interesą. Kiti proceso dalyviai
nėra teisiškai suinteresuoti bylos baigtimi.
6. jos turi tik joms būdingų teisių ir pareigų. Bendrąsias teises ir pareigas(CPK 42) turi visi byloje
dalyvaujantys asmenys , o specialiąsias – turi tik šalys ar jiems prilyginami bylos dalyviai(sudaryti taikos
sutartį) Kiti proceso dalyviai turi specifines procesines teises ir pareigas.

18. Tinkama ir netinkama šalis. Netinkamos šalies pakeitimas tinkama.

Netinkama šalis ir jos pakeitimas tinkama (reglamentuoja CPK 45 straipsnis)

Netinkama šalis civiliniame procese – tai asmuo, kuris nėra ginčijamo materialiojo teisinio santykio, iš
kurio kilo ginčas , dalyvis ir neturi reikalavimo teisės(netinkamas ieškovas) arba pareigos
atsakyti(netinkamas atsakovas).
Šio instituto reikšmė.
Proceso koncentruotumo, teismo išaiškinimo ir proceso ekonomiškumo principų įgyvendinimas. Kad būtų
greičiau išspręstas ginčas, teismas turi teisę tam tikromis sąlygomis pakeisti netinkamą šalį tinkama. Esant
netinkamai bylos šaliai baigti procesą neapsimoka - ginčas nebus išspręstas, o vėliau greičiausiai vis tiek
bus kreipiamasi į teismą dėl to paties ginčo, tik kreipsis kitas atsakovas arba kitas ieškovas. Be to tam, kad
nebūtų gaištamas šalių ir teismo laikas, teismas privalo išaiškinti, t.y. rūpintis išsamiu bylos aplinkybių
atskleidimu ir tinkamu bylos išnagrinėjimu. Galimybė netinkamą šalį pakeisti tinkama padeda ne tik
pabaigti procesą, bet ir išspręsti materialųjį ginčą.

Netinkamos šalies keitimo tinkama taisyklės:

pakeisti netinkamą šalį tinkama galima nagrinėjant bylą iš esmės arba vykstant parengiamajam teismo
posėdžiui;
pakeisti netinkamą šalį gali prašyti bet kuri šalis ar bylą nagrinėjantis teismas, tačiau visais atvejais yra
būtinas pradinio ieškovo sutikimas;
Keisdamas šalį, teismas atideda bylos nagrinėjimą ir pakeitęs šalį nagrinėja bylą iš naujo. Nebent pakeista
šalis prašo bylą nagrinėti toliau ar sutinka su teismo pasiūlymu tęsti bylos nagrinėjimą nuo to momento, kai
ji buvo atidėta.

Jeigu pradinis ieškovas nesutinka būti pakeistas:

sutinkantis įsitraukti į procesą tinkamas ieškovas teismo įtraukiamas į bylą kaip trečiasis asmuo,
pareiškiantis savarankiškus reikalavimus;
tinkamam nesutinkant būti įtrauktam į procesą, teismas nagrinėja bylą iš esmės ir ieškinį atmeta.

Jeigu pradinis ieškovas sutinka būti pakeistas:

tinkamam ieškovui nesutinkant įsitraukti į procesą, teismas nutraukia bylos nagrinėjimą motyvuodamas
tuo, kad ieškovas atsisakė pareikšto ieškinio;
tinkamam ieškovui sutinkant įsitraukti į procesą, teismas tiesiog pakeičia šalis.

Keičiant netinkamą atsakovą:

ieškovui sutinkant, kad atsakovas būtų pakeistas, teismas tiesiog pakeičia netinkamą atsakovą tinkamu;
ieškovui nesutinkant, kad atsakovas būtų pakeistas, teismas nagrinėja bylą iš esmės ir ieškinį atmeta.

19. Procesinis bendrininkavimas

Procesinis bendrininkavimas –tai CPT institutas, skirtas reglamentuoti procesinius teisinius santykius, kada
ieškinį pareiškia keli asmenys(keli ieškovai), arba ieškinys yra pareiškiamas keliems asmenims (keliems
atsakovams)(CPK 43str). Pagrindas- asmenų daugetas materialiuosiuose teisiniuose santykiuose
(skolininkų, kreditorių daugetas).
Visuomet yra tik dvi šalys - ieškovas ir atsakovas. Tačiau realiai kiekvienoje pusėje gali dalyvauti keli ar
keliolika asmenų, tai bus šių asmenų procesinis bendrininkavimas.
Asmenys atitinkamai vadinami ieškinio bendrininkais arba atsakomybės bendrininkais.
Bendrininkavimas atsiranda šiais atvejais:
a) kai vieno teisinio santykio bet kurioje pusėje yra daugiau nei vienas dalyvis (turi būti įtraukti į CP visi
teisinių santykio dalyviai).
b) kai ginčas kyla dviejų ar daugiau teisinių santykių pagrindu, ir šie teisiniai santykiai tarpusavyje susiję.
Bendrininkavimo instituto tikslai – 1) padeda taupyti šalių ir teismo laiką,nes vietoj kelių bylų
išnagrinėjama vienoje byloje.2) išvengiama galimo teismų sprendimu,priimtų atskiruose bylose
prieštaringumo,nes priimamas vienas sprendimas dėl visų bendrininkų.
Procesinio bendrininkavimo rūšys:
I) Pagal tai, kurios šalies pusėje yra bendrininkavimas:
a) aktyvus - du ar daugiau ieškovų;
b) pasyvūs – du ar daugiau atsakovų;
c) mišrūs – daugiau nei vienas ieškovas ir daugiau nei vienas atsakovas.
Realiai procesinis bendrininkavimas galimas ir tarp trečiujų asmenų, įstojusių į jau prasidėjusį CP ir
pareiškusių savarankiškus reikalavimus(turi visas ieškovų procesiniais t ir p).
II) Pagal būtinumo laipsnį tokios rūšys:
Privalomasis bendr., - (įstatyminis, materialusis) – kai teisinių santykių subjektus sieja labai glaudūs ryšiai
materialiojoje teisėje (bendra t ar p), ir reikalavimu kiekvieno iš jų atžvilgiu atskirai nagrinėti
negalima.Bendrininkus sieja bendras materialusis teisinis santykis ir tas pats ginčo dalykas.
PVZ .. skolininkų solidarios atsakomybės ir kreditorių solidariojo reikalavimo atvejai(CK 6.6, 6.18);
atsakomybes už kelių asmenų padarytą žalą atvejai (CK 6.279);bylose dėl testamento pripažinimo
negaliojančiu būtina įtraukti visus įpėdinius(CK 5.17) ir t.t.
Šiam bendrininkavimui taikomos šios taisyklės:
a) į byla atitinkamos šalies pusėje turi būti įtraukti visi bendrininkai, t.y. visiems turi būti pranešta apie
byla, ar jie įstos į ją – tai gali nuspręsti tik jie patys, jei neįstoja, teismas savo iniciatyva visus juos turi
įtraukti dalyvauti byloje trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, atitinkamai
ieškovo ar atsakovo pusėje.
b)dėl visų bendrininkų priimamas vienas teismo spr.
c)teismo spr. ,priimtas neįtraukus į procesą nors vieno iš bendrininkų(neinformavus apie bylos
nagrinėjimą), yra absoliutus teismo spr negaliojimo pagrindas.
d) vieno iš bendr atlikti procesiniai veiksmai galioja ir kt bendrininkams, jei jie neatvyko į bylos
nagrinėjimą be bylos priežasčių.Bylos išnagrinėjimas turi vienoda įtaką visų jų teisėms ir interesams.Byloje
dalyvaujantys bendraatsakovai gindami savo interesus tuo pačiu gina ir nedalyvaujančio teisme atsakovo
interesus.
e) Jeigu vienas iš bendr apskundžia teismo spr, laikoma , kad apeliacinis skundas paduotas visu
bendrininkų.Bylos nagrinėjimas tik vieno kurio nors iš bendr atžvilgiu yra negalimas.
Neprivalomasis (fakultatyvusis) benr – tai toks bedr CP, kada nėra glaudaus bendr t ar p ryšio tarp subjektų,
jie nėra vieno materialiojo teisinio santykio subjektai, todėl formaliai galimas atskiras bylos nagr, kiekvieno
jų atžvilgių. Galimas tais atvėjais, kai keli asmenys pareiškia analogišką reikalavimą arba jų reikalavimai
kyla iš to paties pagrindo - ieškiniai yra vienarūšiai. Visi bendr veikia nepriklausomai vienas nuo kito,
vieno jų atlikti veiksmai nedaro įtakos kitų bendr t ar p. Kiekvienas turi jo procesinę atitinkančias
procesines t ir p.

Visiems bendrininkams būdingi bruožai:

juos visada sieja bendri interesai, neprieštaraujantys tarpusavyje.Visų bendr reikalavimai turi buti
patenkinami arba atmesti.
kiekv bendr veikia savo vardu. Pagal bendrą taisyklę bendr atlikti procesiniai veiksmai ir jų sukeliami
teisiniai padariniai liečia tik juos asmeniškai. IŠIMTYS – privalomojo bendr atvejais.
jie gali dalyvauti procese savarankiškai arba pavesti jų interesams atstovauti vienam iš bendr.
Teismas, priimdamas spr kelių ieškovų naudai, turi nurodyti, kuris spr dalis liečia kiekvieną iš jų, arba
nurodyti, kad išieškojimo teisė yra bendra; t.p. ką konkrečiai turi įvykdyti kiekvienas atsakovas, arba
nurodyti, kad atsakovai atsako bendrai ar papildomai.
Grupės ieškinys – vieno ar kelių asmenų pareikštas ieškinys daugelio turinčių bendrą interesą asmenų
vardu, ir tokio ieškinio pagrindu priimtas teismo spr įgyja res iudicata galią visiems suinteresuotiems
asmenims(pvz. nekokybiška produkcija). Taikomos kai kurių valstybių proceso įstatymuose.

20. Procesinių teisių perėmimas

Materialioje teisėje yra atvejų, kai asmenys, esantys teisinio santykio šalimi, gali pasikeisti.
Pvz:.kreditorius tyri teisę perleisti reikalavimo teisę (CK 6.101), skolininkas turi teisę perkelti skolą kitam
asmeniui (CK 6.115), reikalavimas gali pereiti trečiajam asmeniui regreso tvarka (CK 6.111) arba toks
pasikeitimas gali įvykti dėl objektyvių priežasčių (šalies mirtis, juridinio asmens pabaiga). Nurodytais
atvejais įvyksta materialiųjų teisių ir pareigų perėmimas. Teisių ir pareigų perėmimas materialiojoje teisėje
yra procesinių teisių ir pareigų CP-e perėmimo pagrindas. Perėmęs materialiąsias teises asmuo perima ir
teisę reikalauti šių teisių gynimo, taip pat pareigą atsakyti pg prievoles. Tokiais atvejais buvę CP šalimis
asmenys iš proceso pasitraukia, o jų procesinės teisės ir pareigos pereina jų teisių perėmėjams.
Procesinis teisių perėmimas (CPK 48str.) – tai šalies procesinių teisių ir pareigų, šiai šaliai pasitraukus iš
proceso, perėjimas kitam asmeniui – teisių perėmėjui. Procesinių teisių perėmimo pagrindas yra teisių
perėmimas materialiojoje teisėje.
CPK 48str. 1 d. nustato , kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio
santykio šalių pasitraukia iš bylos, teismas esant pagrindui tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus
atvejus, kai materialiųjų subjektinių teisių perėmimas yra negalimas. Procesinių teisių perėmimas galimas
bet kurioje proceso stadijoje. Pagal CPK 48str 3 d procesinių teisių perėmėjas privalo pagrįsti savo
dalyvavimą procese. Pasikeitus teisinio santykio šaliai, įvykus materialiųjų teisių perėmimui, tokio teisinio
santykio subjektas, buvęs civilinio proceso šalimi, pasitraukia iš proceso, o jo procesinės teisės ir pareigos
pereina jo materialiųjų subjektinių teisių perėmėjui, tačiau procesinių teisių perėmimas negalimas, kai
neleidžiamas materialiųjų subjektinių teisių perėmimas.
Gavęs informaciją bei įrodymų apie įvykusį materialiųjų teisių perėmimą, teismas privalo svarstyti
procesinių teisių perėmimo klausimą nepriklausomai nuo pradinio ieškovo dalyvavimo teismo posėdyje.
Procesinių teisių perėmimo pagrindai:
proces. teisių perėmimas pagal įstatymą- teisių perėmimas ex officio be šalių valios (šalies mirtis, asm.
paskelbimas mirusiu, JA pabaiga)
proces. teisių perėmimas pg sutartį tarp teisių perleidėjo ir perėmėjo – tai savanoriškas teisių perdavimas ir
perėmimas.
Procesinių teisių perėmimo pagr. taisyklės bei teisiniai padariniai:
procesinių teisių perėmimas galimas tiek ieškovo, tiek ir atsakovo pusėje (tiek įvykus mater. teisių , tiek ir
pareigų perėmimui).
procesinis teisių perėmimas galimas bet kurioje CP stadijoje (bet kurios instancijos teisme, vykdymo
procese, proceso atnaujinimo stadijoje).
procesinių teisių perėmimo ribas apibrėžia mater. subjektinių T perėmimo ribos. Jei ieškovas perleido pusę
reikalavimo teisės, tai byloje bus du ieškovai, kiekvienas toje dalyje, kurioje turi reikalavimo teisę.
pasitraukus iš proceso vienai šaliai, teismas sustabdo bylą, kol paaiškės asmens materialiųjų teisių
perėmėjas. Bylos sustabdymas nebūtinas tais atvejais, kai teisių perėmėjas yra žinomas iš karto arba apie jį
bei jo valią įstoti į bylos nagrinėjimą galima sužinoti artimiausiu metu (JA reorganizavimo, pertvarkymo
atveju, skolos perdavimo atveju ir kt.)
teisių perėmėjas, įstodamas į procesą, turi pateikti įrodymus, patvirtinančius teisių perėmimą materialiojoje
teisėje - CPK 48str. 3d. (paveldėjimo teisės liudijimą, įmonės registravimo dokumentus ir t.t.)
ieškovo teisių perėmėjas gali atsisakyti įstoti į procesą,tokiu atveju tai prilyginama ieškinio atsisakymui ir
byla nutraukiama (CPK 3.2; 140.1). Teismas privalo įsitikinti, kad teisių perėmėjų tikrai nėra.
teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo įstojimo, yra privalomi taip pat, kaip būtų privalomi
tam asmeniui, kurio vietoje jis įstojo (jei teismas patvirtino šalių taikos sutartį, tai teisių perėmėjas jos jau
neturi teisės ginčyti, bet gali skųsti bendra tvarka, jei nepasibaigę terminai). Išimtis yra atvejai, kai tam
tikrų asmeninių teisių ir pareigų perėmimas nėra galimas, bet tai aktualu tik kai teisių turėtojas turėjo
skirtingos teisinės prigimties T ir P- vienas asmeninio pobūdžio, kitas- turtinio.
materialiųjų teisių, tiesiogiai susijusių su asmeniu, perėmimas kitiems asmenims nėra galimas, todėl
negalimas ir procesinis teisių perėmimas, byla tokiais atvejais turi būti nutraukta. Jis negalimas , pvz: mirus
šaliai išlaikymo išieškojimo byloje, mirus ieškovui byloje dėl grąžinimo į darbą, garbės ir orumo gynimo
bylose.
Įstatymai gali numatyti išimtis, kai ir asmeninio pobūdžio prievolių atveju T ir P perėmimas yra galimas-
pg CK 3.194str. 5 d. asmeniui, iš kurio buvo priteistas išlaikymas, mirus išlaikymo pareiga pereina jo
įpėdiniams, kiek tai leidžia paveldėtas turtas; pg CPK 416 str. darbo bylose darbuotojo procesinių teisių
perėmimas galimas tik pagal darbuotojo ieškinius dėl darbo užmokesčio ar kitų išmokų, susijusių su darbo
teisiniais santykiais, priteisimo; reikalauti ginti garbę ir orumą po tokį ieškinį pareiškusio asmens mirties
turi teisę jo sutuoktinis, tėvai ir vaikai, bet tik tais atvejais, kai tikrovės neatitinkančių duomenų apie
mirusįjį asmenį paskleidimas žemina ir jų garbę ir orumą- CK 2.24str. 1d ir t.t.
Procesinį teisių perėmimą teismas įformina nutartimi. Kadangi teismo nutartis, kuria įforminamas vieno
asmens pasitraukimas iš bylos ir kito asmens įstojimas į bylą, atskiruoju skundu neskundžiamas, ši nutartis
gali būti tiek žodinė, tiek rašytinė.
Teismo nutartis , kuria atsisakoma įteisinti byloje teisių perėmimą, skundžiama atskiruoju skundu, nes
teisių perėmėjui ji užkerta kelią dalyvauti byloje. Ši nutartis turi būti rašytinė.
Pagrindiniai netinkamos šalies pakeitimas tinkama bei procesinio teisių perėmimo institutų skirtumai:

PROCESINIS TEISIŲ PERĖMIMAS NETINKAMOS ŠALIES PAKEITIMAS

1.Vieno asmens T ir P pereina kitam asmeniui.
To pagrindas yra T ir P perėjimas materialiojoje
teisėje.
2. Visada vienas asmuo tos pačios šalies
(ieškovo ar atsakovo) pusėje pasitraukia iš
proceso, o kitas įstoja į procesą. Byloje negali
dalyvauti ir teisėtas T perleidėjas, ir T
perėmėjas. Teisių perleidėjas, jei jis norėtų
išlikti procese, butų netinkama šalis, nes jis jau
nėra materialiųjų teisinių santykių subjektas.
3. Procesinių T perėmimas galimas bet kurioje
proceso stadijoje
4.Procesinio T perėmimo atveju byla paprastai
sustabdoma ir atnaujinama nuo tos stadijos,
kurioje ji buvo sustabdyta (CPK 48str 2 d).
TINKAMA
1. T perdavimas yra neįmanomas, nes netinkama
šalis, nebūdama materialiojo teisinio santykio
subjektu, neturi ką perduoti.
2. Netinkama ir tinkama šalis procese gali
dalyvauti kartu (ieškovas ir tretysis asmuo su
savarankiškais reikalavimais), tačiau jų interesai
bus skirtingi.
3. Netinkamos šalies pakeitimas tinkama galimas
tik antrojoje ir trečiojoje stadijoje.
4. Netinkamos šalies pakeitimo tinkama atveju
byla atidedama ir bylos nagrinėjimas paprastai
pradedamas iš naujo (CPK 45str 4d.)
21. Tretieji asmenys. Jų skirtumai nuo ieškovo.
Teisiškai suinteresuoti bylos baigtimi gali būti ne tik šalys ir jų atstovai, bet ir kiti asmenys, manantys, kad
teismo sprendimas byloje gali paveikti (tiesiogiai arba netiesiogiai) ir jų materialiąsias subjektines teises ar
pareigas. Apie bylos nagrinėjimą tokie asmenys paprastai sužino jam jau prasidėjus, tad ir dalyvauja jame
ne nuo pradžių. Jie civiliniame procese yra vadinami trečiaisiais asmenimis.
Tad tretieji asmenys civiliniame procese -tokie byloje dalyvaujantys asmenys, kurių dalyvavimas
sprendžiant ginčą grindžiamas teisiniu suinteresuotumu bylos baigtimi ir kurie įsitraukia arba įstatymo
nustatytais atvejais įtraukiami (šalių arba teismo iniciatyva)į jau prasidėjusį procesą. Šie asmenys savo
teises ir interesus gali ginti bendra tvarka, t. y. kreiptis į teismą su ieškinio pareiškimu ir būti ieškovu byloje
arba, jei jie nebuvo įtraukti dalyvauti byloje atsakovo pusėje, juos galima patraukti atsakomybėn atskiroje
byloje.
Taigi trečiųjų asmenų institutas padeda įgyvendinti šiuos tikslus:
1) siekti proceso ekonomijos; kadangi įvairių materialiųjų teisinių santykių subjektų tarpusavio teisių ir
pareigų klausimai išsprendžiami viename procese, o ne dviejose ar daugiau bylų, sumažėja ir šalių, ir
teismo darbo sąnaudos;
2) išvengti prieštaringų sprendimų priėmimo keliose bylose tarp
tų pačių materialiųjų teisinių santykių subjektų;
3)siekti sudaryti galimybę bylos šalimis nesantiems asmenims apginti savo interesus arba padėti apginti
šalies interesus.
CPK 37 straipsnio 2 dalyje išvardyti dalyvaujantys byloje asmenys, tarp jų nurodyti ir tretieji asmenys.
Trečiaisiais asmenimis gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, turintys teisnumą ir veiksnumą.
Lietuvos civilinio proceso teisėje tretieji asmenys skirstomi į dvi rūšis, kurias numato CPK 46 ir 47
straipsniai:
1) CPK 46 straipsnis - trečiuosius asmenis, pareiškiančius savarankiškus reikalavimus;
2) CPK 47 straipsnis - trečiuosius asmenis, nepareiškiančius savarankiškų reikalavimų.
Trečiųjų asmenų skirstymo į rūšis poreikį lemia trečiųjų asmenų materialiųjų teisinių santykių su proceso
šalimis ar viena iš jų įvairiapusiškumas ir skirtingas trečiųjų asmenų suinteresuotumo bylos baigtimi laips-
nis. Skirstymo į pareiškiančius savarankiškus reikalavimus ir tokių reikalavimų nepareiškiančius
pągrindas yra materialiųjų teisinių santykių tarp trečiojo asmens ir šalių pobūdis, asmens
suinteresuotumo bylos baigtimi laipsnis.

Būdingi bruožai:
*1. Tretieji asmenys visada įstoja į jau prasidėjusį tarp šalių procesą. Vadinasi, šie asmenys nepradeda
proceso. Tretieji asmenys į procesą įstoti gali šiais būdais:
- juos i procesą įtraukia ieškovas
- kiti dalyvaujantys byloje asmenys prašo įtraukti trečiuosius asmenis
- įtraukia teismas savo iniciatyva
- suinteresuotas asmuo, sužinojęs apie teisme nagrinėjamą bylą, kuri susijusi su jo subjektinėmis teisėmis
arba interesais, gali pats pareikšti prašymą teismui įtraukti į civilinę bylą trečiuoju asmeniu ir prašyti teismo
apginti jo teises.
*2. Tretieji asmenys, įstodami į civilinį procesą pradėtoje civilinėje byloje, siekia apginti savo teises ir
teisėtus interesus. Teisinio suinteresuotumo neturintys asmenys įtraukiami dalyvauti civiliniame procese
negali būti.
*3. Tretieji asmenys turi bendrąsias dalyvaujančių byloje asmenų teises ir pareigas (CPK 42 straipsnio
1 dalis, 5 ir 6 dalys, 46 straipsnio 2 dalis, 47 straipsnio 2 dalis).
*4. Teismo sprendimas gali tiesiogiai ar netiesiogiai paveikti trečiųjų asmenų teises, pareigas ir
interesus - tretysis asmuo pretenduoja į tą patį ginčo objektą, dėl kurio vyksta ginčas tarp šalių.
5. Trečiųjų asmenų interesai su šalių interesais nesutampa.

Aptarti pagrindiniai trečiųjų asmenų bruožai leidžia suformuluoti trečiųjų asmenų sąvoką( pagal
A.Driuką) - tai dalyvaujantys byloje asmenys, kurie "patys įstoja į jau prasidėjusį procesą, siekdami apginti
savo teises ir interesus, arba šalių, kitų dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo iniciatyva įtraukiami į jau
prasidėjusį procesą, siekiant apginti jų teises ir interesus, nesutampančius su šalių interesais, ir turintys
savarankišką reikalavimą, nukreiptą į ginčo tarp šalių objektą, arba neturintys tokio reikalavimo, tačiau
teismo sprendimas ateityje gali turėti įtakos jų teisėms ir pareigoms, susijusioms su viena iš šalių.
Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus. Jų skirtumai nuo ieškovo.
Iš esmės trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, - tai ieškovas, pareiškęs ieškinį jau
prasidėjusiame procese pirminėms šalims. Tokio ieškinio dalykas (daiktas ar teisė) visada toks pats kaip ir
tas, dėl kurio ginčijasi pirminės šalys. Kitaip tariant, trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus
reikalavimus, teigia, kad būtent jis, o ne šalys, turi teisę į ginčijamą teisę ar daiktą.
Nuo ieškovo treč.asmenis, pareiškainčius savarankiškus reikalavimus, skiria tik tai, kad ieškinys
pareiškiamas jau prasidėjusiame procese.
Patenkinus treč. asmens, pareiškiančio sav.reikalavimus, ieškinį visada bus visiškai arba iš dalies atmestas
pirminio ieškovo ieškinys.
Savo materialiąsias subjektines teises ar įst.saugomus interesus jis gali ginti ne tik įsitraukdamas į procesą
kaip treč.asmuo, pareiškiantis sav.reikalavimus, bet ir pareikšdamas savarankišką ieškinį, t.y. pradėdamas
savarankišką procesą.
Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, į bylą įsitraukti gali tik savo iniciatyva.
Teismas negali jų įtraukti į procesą savo iniciatyva, gali tik pranešti apie galimybę įsitraukti.
Treč. asmuo, pareiškaintis savarankiškus reikalavimus, turi visas ieškovo t.ir p., tad tik jis pats gali
nuspręsti, kaip gins savo teises as interesus ir ar apskritai juos gins.

Treč. asmenų, pareiškiančių sav.reikalavimus, turi šias t. ir p. (CPK 42str.):

1. Šalys turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, daryti išrašus ir nuorašus, pareikšti nušalinimus,
teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimus kitiems dalyvaujantiems byloje
asmenims, liudytojams ir ekspertams, pateikti prašymus, duoti teismui paaiškinimus žodžiu ir raštu,
teikti savo argumentus ir samprotavimus visais bylos nagrinėjimo metu kylančiais klausimais,
prieštarauti kitų dalyvaujančių byloje asmenų prašymams, argumentams ir samprotavimams, gauti
teismo sprendimų, nutarčių ar nutarimų, kuriais išsprendžiama byla, nuorašus, apskųsti teismo
sprendimus bei nutartis ar nutarimus ir naudotis kitomis procesinėmis teisėmis, kurias šalims
suteikia šis Kodeksas. Ieškovas taip pat turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą arba dalyką, padidinti ar
sumažinti ieškinio reikalavimus šio Kodekso nustatyta tvarka arba atsisakyti ieškinio. Atsakovas turi
teisę pripažinti ieškinį. Šalys gali užbaigti bylą taikos sutartimi.
2. Teismas nepriima ieškovo ieškinio atsisakymo, atsakovo pripažinimo ieškinio ir netvirtina šalių
taikos sutarties, jeigu tie veiksmai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui.
3. Šalys gali reikalauti, kad teismo sprendimas būtų priverstinai įvykdytas.
4. Pareiškėjai ir suinteresuoti asmenys ypatingosios teisenos bylose turi šalių teises ir pareigas,
išskyrus šio Kodekso nustatytas išimtis.
5. Šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai. Šalys turi taip pat
kitas šiame Kodekse numatytas pareigas.
6. Šalys turi teisę dalyvauti renkant įrodymus Europos Sąjungos teisės aktų nustatyta tvarka Europos
Sąjungos valstybės narės teisme.

Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus(CPK 46str.):

1. Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą iki
baigiamųjų kalbų pradžios.
2. Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, turi visas ieškovo teises ir pareigas.
3. Teismo nutartis atsisakyti įtraukti asmenį į procesą trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu
savarankiškus reikalavimus, neskundžiama atskiruoju skundu.

Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, yra tokiuose t.sant. su viena iš šalių, kai šalies
ir treč.asm. interesai tiesiogiai susiję su ginčo objektu. Treč.asmens ir ieškovo ieškinio dalykas sutampa, o
pagrindas dažniausiai skiriasi.

Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų. Jų skirtumas nuo bendrininkų ir nuo

netinkamos šalies.
Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – tai asmenys, kurie įstoja patys arba yra
įtraukiami į bylą ieškovo ar atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali
turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms vienos iš šalių atžvilgiu. Jie gali būti įtraukti dalyvauti byloje šalių
arba kitų dalyvaujančių byloje asmenų prašymu arba teismo iniciatyva. (CPK 47 str.1d.)
Įtraukiamas remiantis teise užtikrinti regresą jo atžvilgiu, jeigu tam yra teisinis pagrindas.
Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja prejudicinę galią. Tai numato CPK 182 str. 2 d. – faktai, nustatyti
įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje civilinėje ar administracinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami
nagrinėjant kitas civilines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Taigi trečiųjų asmenų,
nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, suinteresuotumas dalyvauti kitų asmenų procese gali būti
pagrįstas tam tikrų teisminių faktų nustatymu ginče tarp ieškovo ir atsakovo. Atsakovui ar ieškovui ateityje
pareiškus regresinį ieškinį tretiesiems asmenims be savarankiškų reikalavimų, negali būti paneigti anksčiau
nustatyti faktai, taip pat šie faktai net neįrodinėjami iš naujo.
Teismo spredimo prejudicinė galia galioja tik dalyvaujančioms byloje šalims ir kitiems dalyvaujantiems
byloje asmenims.

Trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, dalyvavimo procese pagrindas:

1. Regresinio ieškinio pareiškimo tretiesiems asmenims ateityje galimybė - gali įstoti ar būti įtraukti į
procesą, jeigu egzistuoja tam tikri materialieji teisiniai santykiai tarp jų ir vienos iš ginčo šalių.
Bylą išsprendus ne atitinkamos šalies naudai, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų
trečiajam asmeniui gali atsirasti prievolė atlikti tam tikrus veiksmus ar atlyginti žalą. Tai turi būti
nagrinėjama atskiroje byloje, kur ta šalis bus ieškovas, o ankstėje byloje buvęs tretysis asmuo be
savarankiškų reikalavimų – atsakovas. Šalis teisę pareikšti reikalavimą trečiajam asmeniui įgyja
tik įsiteisėjus dėl šalių priimtam sprendimui.
2. Teismo sprendimas gali turėti įtakos šalies ir trečiojo asmens tarpusavio teisinių santykių
pobūdžiui, taip pat teisių ir pareigų apimčiai santykiuose su ta šalimi. Tretysis asmuo be sav.
reikalavimų dalyvaudamas byloje siekia užkirsti kelią savo subjektinių teisių pažeidimui ar
padėties pabloginimui.

Tam tikro asmens į bylos nagrinėjimą neįtraukus, jei tai buvo būtina, jam bus atimta galimybė efektyviai
įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus. Jeigu teismo sprendime bus pasisakyta dėl šio asmens teisių ir
pareigų, atsiras pagrindas teismo sprendimą panaikinti dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo
pagrindo konstatavimo.( CPK 329 str. 2 d. 2 punktas), toks teismo sprendimas neįtrauktam dalyvauti
procese asmeniui neįgis prejudicinės galios (182 str. 2 punktas), bylos nagrinėjimas užsitęs. Kita vertus,
niekuo nepagrįstas su nagrinėjama byla nesusijusių asmenų įtraukimas dalyvauti trečiaisiais asmenimis be
savarankiškų reikalavimų labai sunkina ir vilkina bylos negrinėjimą, pareikalauja daug nepagrįstų tiek
įtrauktų dalyvauti byloje asmenų, tiek ir valstybės laiko ir lėšų sąnaudų.

Jeigu teismas jau bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pastebi, jog į bylą yra įtrauktas
nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų tretysis asmuo, jis turi teisę tokią klaidą ištaisyti ir nutartimi
panaikinti minėtą tokio asmens procesinį statusą. Asmuo netenka kitų dalyvaujančio byloje asmens
procesinių teisių, ir gali tokią teismo nutartį skųsti atskiruoju skundu.
Vėlesnėse stadijose iš proceso tretysis asmuo, nors įtrauktas be teisinio pagrindo, negali būti pašalintas, nes
jis jau yra įgijęs procesinių teisių ir pareigų, jam yra kilę procesinių veiksmų atlikimo teisinių padarinių.

CPK 47 str. 1 d. numato, kad tretieji asmenys, nepareiškę savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali
įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti
įtakos jų teisėms arba pareigoms. Teismui asmuo gali pareikšti tai raštu arba žodžiu teismo posėdžio metu.
Žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą. Turi būti nurodytas įstojimo į procesą pagrindas
bei kurios iš šalių pusėje siekiama įstoti.
Pareiškimą dėl įstojimo bylą nagrinėjantis teismas turi išspręsti nutartimi (CPK 290 str. 1 d.) Tenkindamas
šį pareiškimą teismo posėdžio metu (parengiamojo ar nagrinėjimo teisme), teismas gali priimti žodinę
nutartį, kuri turi būti įrašoma į teismo posėdžio protokolą (CPK 290 str. 2 d.). Kai pareiškimą dėl įstojimo į
bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu sav. reik., teismas patenkina ne teismo metu, turi būti priimama
rašytinė nutartis (290 str. 4 d.)
Jeigu teismas netenkina pareiškimo, visais atvejais priimama rašytinė nutartis, nes ši nutartis, užkertanti
galimybę tolesnei bylos eigai, gali būti skundžiama atskiruoju skundu (290 str. 2 d., 334 str.1 d. 2 punktas).

Trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, bruožai:

1. Jie nėra ginčijamo materialiojo teisinio santykio, egzistuojančio tarp šalių, subjektai. Išimtis –
atvejai, kai vienas solidarią reikalavimo teisę turintis kreditorius kreipiasi su ieškiniu, tačiau kitas
tokią teisę turintis kreditorius ieškinio nereiškia, arba kada ieškovas paduoda į teismą tik vieną iš
solidarios atsakomybės bendrininkų, o kito atžvilgiu ieškinio nereiškia. Tada kiti bendrininkai
įtraukiami į bylą trečiaisiais asmenimis be savarankiškų reikalavimų vienos iš šalių pusėje, nors jie
kartu yra ir ginčijamo materialiojo teisinio santykio subjektai.
2. Jie susiję materialiasiais teisiniais santykiais su viena iš šalių ir dalyvauja procese norėdami
ateityje apsisaugoti nuo kurių nors pareigų proceso šaliai pagal jos regresinį ieškinį, arba jie turi
kitokį asmeninį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi.
3. Skirtingai nuo pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, tretysis asmuo, nepareiškiantis
savarankiškų reikalavimų, dažniausiai neturi materialiojo teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi,
jų interesas yra procesinio teisinio pobūdžio. Tretysis asmuo nieko neprašo priteisti jo naudai ir
teismas sprendimu negali tokio trečiojo asmens įpareigoti ką nors atlikti ar neatlikti. Šio asmens
interesas pasireiškia tik tuo, kad nuo bylos baigties gali priklausyti jo paties materialiosios teisės ar
pareigos kitame procese. Kita vertus, nepalankus sprendimas daugeliu atveju suteikia teisė
pareikšti regresinį ieškinį šio asmens atžvilgiu ir tai netiesiogiai patvirtina trečiojo asmens
materialųjį teisinį interesą ankstesnėje byloje. Todėl yra pagrindo teigti, kad jis turi materialųjį
teisinį suinteresuotumą, kad nebūtų nukreiptas regresinis ieškinys į jo turtą ateityje. Tokį interesą
galima būtų pripažinti tik netiesioginiu. Tačiau, kaip minėta, trečiaisiais asmenimis byloje gali
būti įtraukti ir asmenys, turintys tiesioginį materialųjį teisinį suinteresuotumą.
4. Įstoja į jau prasidėjusį procesą ; skirtingai negu tretieji asmenys su savarankiškais reikalavimais,
pradėti savarankiško proceso šie asmenys negali.
5. Įstoja į bylą savo iniciatyva arba yra įtraukiami į procesą šalių, kitų dalyvaujančių byloje asmenų
arba teismo iniciatyva ( CPK 47 str. 1 d.)
6. Jeigu tretieji asmenys nori į bylą įstoti savo iniciatyva, pareiškime dėl įstojimo į procesą jie turi
nurodyti įstojimo pagrindą bei kurios iš šalių pusėje siekia įstoti (CPK 111 str., 47 str. 3 d.)
7. Šalių teisinius santykius su kitais asmenimis, kurių teisės ar pareigos gali būti paliestos procese,
teismas turi stengtis išsiaiškinti pasirengimo bylos nagrinėjimo stadijoje. Kita vertus, tiesmas
negali nuspręsti dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, todėl teisminio bylos
nagrinėjimo metu įtraukti trečiuosius asmenis be savarankiškų reikalavimų galima iki baigiamųjų
kalbų pradžios. (CPK 47 str. 1 d.) Neįtraukti asmenys savo teises gali ginti prašydami atnaujinti
procesą byloje (CPK 366 str.1 d. 7 punktas) arba pareikšdami savarankišką ieškinį. Jei nurodyti
asmenys į procesą įstoja teisminio nagrinėjimo metu, tai yra pagrindas bylos nagrinėjimą atidėti,
poto bylos nagrinėjimas pradedamas iš pradžių, išskyrus atvejį, jei pats įstojęs į bylą tretysis
asmuo prašo bylą bagrinėti toliau (CPK 45 str. 4 d.)
8. Nors CPK tiesiogiai nereglamentuoja, reali galimybė įstoti į bylą trečiuoju asmeniu yra tik teismui
nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Tai lemia Lietuvos civilinio proceso teisėje
įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis – apeliacinės instancijos teisme negalima remtis
aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme, reikšti naujų reikalavimų,
pateikti naujus įrodymus. Neįtraukti dalyvauti byloje pirmosios instancjos teisme tretieji asmenys
neturi teisės patys inicijuoti apeliacinio proceso, nes apeliacinį skundą gali pateikti tik
dalyvaujantys byloje asmenys. Įtrauktas dalyvauti byloje tik nuo apeliacinio proceso asmuo
prarastų teisę į vieną teisminę instanciją – galimybę savo teises ir teisėtus interesus ginti pirmojoje
instancijoje. Neįtraukti dalyvauti byloje asmenys turi ginti savo teises ir interesus pareikšdami
atskirą ieškinį arba pateikdami prašymą pakartotinai išnagrinėti bylą, kurioje teismo sprendimas
pavedamas pirmosios instancijos teismui, t.y. byla grąžinama nagrinėti iš naujo pirmosios
instancijos teismui.
9. Kadangi tretysis asmuo be savarankiškų reikalavimų jau nagrinėjamoje byloje negali pradėti
savarankiško proceso, įstojimas į procesą yra vienintelė efektyvi jo teisių ir interesų gynimo forma
(neskaitant galimybės pareikšti naują ieškinį bei pršyti atnaujinti procesą byloje), todėl teisėjo
nutartis atsisakyti leisti įstoti į procesą gali būti skundžiama apeliacine tvarka – atskiruoju skundu
kaip užkertant kelią galimybei apginti savo teises ir interesus, taip pat apsisaugoti nuo ateityje
gresiančio regresinio ieškinio. Tretysis asmuo, neįtrauktas į bylos nagrinėjimą, visais atvejais gali
paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo, jei įsiteisėjęs teismo sprendimas pažeidžia jo teises ar
įstatymo saugomus interesus
 10. Tretysis asmenuo be savarankiškų reikalavimų turi visas šalių procesines teises ir pareigas,
numatytas CPK 42 str. ir kt. str., išskyrus tas teises, kurios susijusios su disponavimu ginčo
objektu ir priklauso tik šalims (pvz. teisė pakeisti ieškinio dalyką ir pagrindą)
11. Nors trečiuosius asmenis su viena iš šalių sieja materialieji teisiniai santykiai, šie tretieji asmenys
procese veikia savarankiškai. Jie nepriklauso nei nuo šalies, nei nuo kt. dalyvaujančių byloje
asmenų, neprivalo derinti savo veiksmų su jais. Tačiau išimtis – tretysis asmuo gali veikti išimtinai
tik šalies, kurios pusėje ji dalyvauja, interesais (CPK47 str. 4 d.) Jam negali būti atimta galimybė
griauti bet kuriuos faktus, sudarančius ieškinio pagrindą, jei jis dalyvauja atsakovo pusėje, arba
įrodinėti atsakovo atsikirtimų nepagristumą, jei jis dalyvauja ieškovo pusėje.

Trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, procesinė padėtis skiriasi nuo procesinių
bendrininkų ir nuo liudytojų:
1. Nuo bendrininkų skiriasi tuo, kad :
a. Tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, gali dalyvauti arba atsakovo,
arba ieškovo pusėje, tačiau jų negalima tapatinti su bendraatsakoviais arba bendrieškiais.
Procesinis bendrininkas – asmuo, susijęs materialiniais teisiniais santykiais supriešinga
šalimi: arba turintis tam tikrų reikalavimų priešingos šalies atžvilgiu, arba asmuo, galintis
atsakyti pagal priešingos šalies reikalavimus. Tretysis asmuo yra susijęs materialiaisias
santykiais tik su tuo asmeniu, kieno pusėje jis įstoja trečiuoju asmeniu, ir nėra susijęs
jokiais materialiaisiais santykiais su priešinga šalimi.
b. Tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų skiriasi nuo šalių (ieškovų ir artsakovų,
bendraieškių ir bendraatsakovių) savo procesinių teisių apimtimi.
2. Nuo liudytojų skiriasi tuo, kad civilinėje byloje liudytoju gali būti kiekvienas asmuo, kuriam gali
būti žinomos kokios nors aplinkybės, susijusios su byla, jeigu jis neturi teisinio suinteresuotumo
bylojos baigtimi, dėl kurio turėtų būti įtrauktas į procesą kaip dalyvaujantis byloje asmuo
(ieškovas, atsakovas, tretysis asmuo). Civilinėje byloje šaukiami ir apklausiami liudytojais negali
būti net ir asmenys, dėl tam tikrų priežasčių turintys suinteresuotumą bylos eiga ar jos baigtimi,
tačiau tai nereiškia teisinio tokio liudytojo suinteresuotumo. Tuo tarpu tretieji asmenys turi
procesinį teisinį, o kartais ir materialųjį suinterestuotumą bylos baigtimi.

22. Viešojo intereso gynimas CP

1 klausimas. Prokuroro, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų ir fizinių asmenų, ginančių viešąjį
interesą, dalyvavimo civiliniame procese pagrindai ir tikslas. (Jovita)
Viešasis interesas (VI) – tai visos valstybės ir visuomenės interesas.
Valstybė būdama visuomenės politinė organizacija, privalo jam atstovauti ir tą interesą ginti. Tai gali būti
visos visuomenės, atskiros jos grupės ar sluoksnio interesas (vartotojai, tautinės mažumos, smulkieji
verslininkai it kt.).
Privatinėje teisėje yra daug imperatyvių normų, nustatančių asmenų teises ir pareigas ir pan., kurių šalys
savo susitarimu pakeisti negali ir kurios išreiškia viešąjį interesą. Tai dispozityvumo principo išimtis,
nustatyta siekiant apginti silpnesnės šalies interesą, kuri ne visuomet gali kreiptis į teismą su reikalavimu
apginti jos pažeistą subjektinę teisę, bei kitų asmenų, negalinčių savarankiškai pasinaudoti teise į gynybą
(neturi lėšų advokatui, nesiima ginti valstybės pažeistų savo teisių ir pan.), teises ir teisėtus interesus.
Individai savo veiksmus turi derinti su visos visuomenės interesais.
CP yra viešosios teisės dalis (teismas dalyvauja CP), įpareigojanti šalia privačių interesų gynimo rūpintis ir
visuomenės interesų užtikrinimu (socialinio civilinio proceso mokyklos įtaka). Kilusius teisinius konfliktus
būtina spręsti greitai, teisingai ir sąžiningai, kad būtų atkurta socialinė taika ir gyvenimo harmonija.
Visuomenei svarbu, kad jos narių santykius reguliuotų socialiai teisingos normos, kurios teisingai būtų
taikomos.

VI civ. byloje gina aktyvus teismas, siekiantis pagal teisingumo idėją įgyvendinti CP keliamus tikslus.
Valstybės ar savivaldybių institucijos turi įgaliojimus į CP įstoti tam tikroje stadijoje, jei teismas teisės
normas išaiškino ar pritaikė netinkamai.
Viešasis interesas Lietuvos CP ginamas šiais būdais:
1. aktyvus teismo vaidmuo CP – CPK įtvirtinta teismo pareiga rūpintis sąžiningu, greitu, tinkamu
civilinės bylos išnagrinėjimu (7, 72 str.), nustatytos gana plačios teismo pirmininko teisės (158 –
161 str.). Teismas bet kurioje byloje privalo vykdyti išaiškinimo pareigą, imtis procesinių
priemonių, kad byla nebūtų vilkinama, nustatytos reikšmingos bylai aplinkybės, byla išspręsta
teisingai.
2. CPK nustato kai kurių bylų nagrinėjimo ypatumus – nustatytas aktyvesnis teismo vaidmuo
atskirų kategorijų bylose. Tam tikrose bylose teismas gali savo iniciatyva gali peržengti ieškinio
ribas, taikyti alternatyvius teisių gynimo būdus, gindamas viešąjį interesą turi teisę nepriimti
ieškinio atsisakymo, ieškinio pripažinimo, netvirtinti šalių taikos sutarties (42 str. 2d.) ir kt. Tai
pateisinama derinant viešąjį ir privatųjį interesą, siekiant užtikrinti šių interesų pusiausvyrą, nes
bylinėjimasis nėra vien privatus šalių reikalas.
3. įstatymuose ir CPK įtvirtinti valstybės, savivaldybių institucijų, pareigūnų bei kitų asmenų
įgaliojimai – turi teisę pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti, kreiptis dėl proceso atnaujinimo,
duoti išvadą dėl VI civ. byloje.
Lietuvos CPK įtvirtintos VI gynimo formos CP:
1. CPK 5 str. 3 d.sako, jog įstatymų numatytais atvejais pareiškimą teismui dėl VI gynimo valstybės
vardu gali pareikšti prokuroras arba kita įstatymų įgaliota institucija. 49 str. 1 d. konkretizuoja
šią nuostatą, kad įstatymų numatytais atvejais ieškinį dėl viešojo intereso gynimo gali pareikšti:
 Prokuroras (jo statusą, funkcijas, veiklos pagrindus, kontrolę, teises ir pareigas ir pan.
reglamentuoja Prokuratūros įstatymas)
 Valstybės ir savivaldybių institucijos (pagal Valstybės tarnybos įstatymą: valstybės,
savivaldybių institucijos ir įstaigos – atstovaujamosios, valstybės vadovo, vykdomosios,
teisminės valdžios institucijos, teisėsaugos institucijos ir įstaigos, auditą, kontrolę
(priežiūrą) atliekančios institucijos ir įstaigos, kitos institucijos ir įstaigos, finansuojamos
iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų ir kurioms įstatymai
suteikia viešojo administravimo įgaliojimus).
 Kiti asmenys.
CPK 50 str. 1d. nustato, kad prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, pareiškę
ieškinį VI ginti, turi visas ieškovo teises ir pareigas, išskyrus, kai įstatymai nustato kitaip.
2. Generalinis prokuroras turi teisę paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo civ. byloje (365 str.
2d.).
3. valstybės ir savavaldybių institucijos įstatymų numatytais atvejais gali būti teismo įtraukiamos
proceso dalyviais arba įstoti savo iniciatyva, kad duotų išvadą byloje, siekdamos įvykdyti jiems
pavestas pareigas, jai tai susiję su VI gynimu (49 str. 2d.). 50 str. 2d. numato, kad šios institucijos
turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų
tyrime, pateikti prašymus.
4. CPK 49 str. 5d. numato, kad VI apginti gali būti pareiškiamas grupės ieškinys.

Socialinis teisingumas, demokratinės ir teisinės valstybės principai, reikalauja ginti silpnesnę šalį,
visuomenės nariams užtikrinti saugią aplinką, ieškoti visuomenės narių ir atskirų jos grupių interesų
suderinimo.VI apsaugai valstybė įtvirtina attinkamą teisinį mechanizmą.

2 klausimas. Išvardytų asmenų dalyvavimo civiliniame procese formos, jų procesinės teisės ir pareigos.
Bylos iškėlimo išvardytų asmenų iniciatyva sąlygos. (Audrius)
Terminas “Viešasis interesas”, nusako tam tikrus bendrus interesus, kuriuos turi žmonės, kaip visuomenės
nariai.
Civilinės bylos iškėlimas teisme.
Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą:
1) pagal asmens ar jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė ar įstatymų saugomas
interesas, pareiškimą;
 2) pagal prokuroro, valstybinio valdymo institucijų, įmonių, įstaigų, organizacijų bei fizinių
asmenų pareiškimą – tais atvejais, kada pagal įstatymus jie gali kreiptis į teismą, kad būtų apgintos
valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.

Prokuroro, valstybinio valdymo institucijų, įmonių, įstaigų ir organizacijų, fizinių asm., ginančių
valstybės ir kitų asm. teises, dalyvavimas procese.
Įstatymų numatytais atvejais prokuroras, valstybinio valdymo institucijos, įmonės, įstaigos, organizacijos ar
fiziniai asm. gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei
įstatymų saugomi interesai. Svarbu, kad kreiptis gali tik įstatymų numatytais atvejais, bei siekiant apginti
valstybės ir kitų asm. teises bei įstatymų saugomus interesus.
CPK numatyta nemažai naujovių reglamentuojant dalyvaujančių byloje asm. procesinę padėtį, t.y.
prokuroro, valstybės bei savivaldybių institucijų ir kitų asm., pareiškiančių ieškinį viešajam interesui ginti,
statusas, įtvirtinama nauja ieškininė viešojo intereso gynybos forma – grupės ieškinys, taip pat,
įgyvendinant socialinio civilinio proceso mokyklos idėjas, teisėjui suteikiama daugiau galių daryti įtaką
proceso eigai, praplečiamos teisėjo diskrecijos teisės ribos.

CP teisės doktrinoje ieškovu laikomas asm., turintis ir materialinį, ir procesinį teisinį suinteresuotumą bylos
baigtimi, veikiantis savo vardu vadovaudamasis savo interesais. Motyvuojant tuo, kad prokuroras ir kt.
asm., pareiškiantys ieškinius dėl valstybės ir kt. asm. teisių bei įstatymų saugomų interesų gynimo, neturi
materialinio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, nes jie gina ne savo teises ir interesus, be to,
sprendimas neturės įtakos jų materialinėms teisėms ir pareigoms.
CPK 50 str. nustato, kad prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kt. asm., pareiškę ieškinį
viešajam interesui apginti, turi visas ieškovo procesines teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai kt. įstatymai
nustato kitaip.
CPK 49 str. 3 dalyje nurodoma, kad jei pareikštas ieškinys viešajam interesui apginti yra susijęs su fizinių
ar juridinių asm. teisėmis, šie asm. jų pačių ar asm., pareiškusio ieškinį šio straipsnio nustatyta tvarka,
prašymu ar teismo iniciatyva įtraukiami dalyvauti procese kaip tretieji asm., nepareiškiantys savarankiškų
reikalavimų, arba bendraieškiai.

Įstatymai suteikia galimybę ir kt. institucijoms, ne tik prokurorui, kreiptis į teismą – valstybinio valdymo
institucijoms, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ar fiziniams asm.Taip yra todėl kad viešasis interesas
suprantamas plačiau – pvz.: prokuroras gali nežinoti apie viešo intereso pažeidimą dėl didelio užimtumo.
Kreiptis į teismą gali:
 Kontrolierius gali priimti sprendimą pareikšti ieškinį teisme;
 Visuomenės vartotojų teisių apsaugos organizacijos vartotojų prašymu ar savo iniciatyva;
 Kolektyvinės administravimo organizacijos ir t.t.
Tam tikrais atvejais į teismą gali kreiptis ir pavienis asmuo, gindamas kito asm. interesus.
Tačiau ne bet kurie asmenys, viešosios institucijos ar organizacijos ir ne bet kada gali kreiptis į teismą, ginti
kitų asm. teises ar viešąjį interesą, o tik tie ir tada, kai tai tiesiogiai nurodyta įstatyme. Jeigu įstatymai
nesuteikia viešajai institucijai, visuomeninei organizacijai ar pavieniam asm. teisės kreiptis į teismą su
pareiškimu kt. asm. teisėms ar viešam interesui ginti, teisėjas privalo atsisakyti priimti tokį pareiškimą.
CPK 150 str. 1 punkto pagrindu, o jei byla jau iškelta, turi ją nutraukti CPK numatyto punkto atvejo
pagrindu.

Prokuroro, valstybinio valdymo institucijų, įmonių, įstaigų, organizacijų ir fizinių asmenų, ginančių
valstybės ir kt. asm. teises, procesinės teisės.
Prokuroras, valstybinio valdymo institucijos, įmonės, įstaigos, organizacijos ar fiziniai asm., kurie
kreipiasi į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ir kt. asm. teisės bei įstatymų saugomi
interesai, turi šalies procesines teises ir pareigas, išskyrus baigti bylą taikos sutartimi. Nurodytų organų ir
asm. atsisakymas savo paduoto pareiškimo neatima iš asm., kurio teisėms bei įstatymo saugomiems
interesams ginti paduotas pareiškimas, teisės reikalauti, kad teismas išnagrinėtų bylą iš esmės.
Atitinkamais atvejais valstybinio valdymo institucijos turi ne tik teisę, bet ir pareigą kreiptis su pareiškimu
kt. asm. teisėms apginti. Jie laikomi ieškovais ne materialine, o procesine prasme. Valstybės institucijos,
visuomeninės organizacijos ir pavieniai asm., kreipdamiesi į teismą su pareiškimu kt. asm. teisėms ginti,
turi laikytis visų įstatymo numatytų reikalavimų, nustatytų ieškiniui pareikšti, išskyrus pareigą mokėti
teismo išlaidas. Valstybės institucijos, visuom. organizacijos ir pavieniai asm., kreipęsi į teismą , ieškovais
taip pat nėra laikomi.
Kaip minėta, jie turi procesines teises ir pareigas, nurodytas CPK 50 str. Bet kadangi jie pradeda procesą,
įstatymas suteikia jiems ir šalies procesines teises ir pareigas: teisę atsisakyti ieškinio, pareigą įrodyti
aplinkybes, kuriomis pagrindžia savo reikalavimą, ir kt. Kita vertus įstatymas ir riboja tokių asm.
procesines teises: draudžia sudaryti taikos sutartį, jiems negali būti pareikštas priešinis ieškinys, tokių asm.
savo pareikšto ieškinio atsisakymas nėra pagrindas teismui nutraukti bylą, jei asm., kurio teisėms ar
interesams ginti pareikštas ieškinys, reikalauja nagrinėti bylą iš esmės.

Valstybės ir savivaldybių institucijų įtraukimas arba įstojimas į procesą duoti išvadą byloje.
Pagal CPK, valstybės institucijos gali dalyvauti procese ir ginti kito asm. teises ne tik pareikšdamos
ieškinį, bet ir pateikdamos išvadą byloje. Visuomeninės organizacijos ir pavieniai fiziniai asmenys neturi
teisės tokiu būdu dalyvauti procese. Valstybės valdymo institucijų galimybė dalyvauti procese pateikiant
išvadą susijusi su jų vykdomomis funkcijomis. Pvz.: globos ir rūpybos institucijos pateikia išvadą bylose dėl
tėvystės teisių atėmimo, dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, dėl įvaikinimo panaikinimo ir pan.
CPK 50 strp 2 dalyje nurodoma, kad valstybės ir savivaldybių institucijos, dalyvaujančios procese išvadai
duoti, turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų
tyrime, pateikti prašymus.
Valstybės institucijos gali įstoti į procesą išvadai pateikti tiek savo, tiek teismo iniciatyva. Dalyvaudamos
procese šiuo būdu, valstybės institucijos yra suinteresuotos bylos baigtimi procesine teisine prasme, nes
savo dalyvavimu procese siekia, kad būsimas teismo sprendimas atitiktų jų tarnybinius interesus. Toks
tarnybinis suinteresuotumas bylos baigtimi valstybės valdymo institucijas padeda atriboti nuo ekspertų.
Ekspertas nėra teisiškai suinteresuotas bylos baigtimi, jis negali įstoti į bylą savo iniciatyva.
Į procesą valstybės institucijos įstoja ar teismo įtraukiamos esant 2 ar 3 CP stadijai. Tačiau galimas
valstybės valdymo institucijos dalyvavimas ir kitose proceso stadijose, pvz.: vykdymo stadijoje, kai
vykdomas teismo sprendimas, susijęs su vaiko perdavimu vienam iš tėvų ar globos ir rūpybos organui.
Savo išvadą teismui valdymo institucija išdėsto raštu, ją pasirašo institucijos vadovas.Tokia rašytinė išvada
gali būti laikoma rašytiniu įrodymu. Bylos nagrinėjime dalyvaujantis valstybės institucijos atstovas balsu
perskaito išvadą, atsako į teismo ir dalyvaujančių byloje asm. klausimus dėl išvados, bei dalyvauja
teisminiuose ginčuose. Tačiau tokie institucijų atstovų paaiškinimai įrodymais nėra laikomi.
Valstybės valdymo institucijos išvada nėra privaloma teismui – jis gali ja nesivadovauti, tačiau turi savo
nesivadovavimą paremti argumentais.

Prokuroro procesinė padėtis.

Prokuroro teisės ir pareigos rengiant medžiagą civilinei bylai teisme iškelti, bei dalyvaujant jos
nagrinėjime.Prokuroras, rengdamas medžiagą civilinei bylai teisme iškelti, turi teisę:
1) reikalauti norminių ir kitų teisinių aktų, dokumentų bei kt. informacijos iš valstybės valdymo
organų ir jiems pavaldžių institucijų, valstybės kontrolės, savivaldybių, įmonių, įstaigų ir organizacijų,
bankų, taip pat partijų, visuom. organizacijų;
2) pavesti valstybės kontrolės organams, įmonių, įstaigų ir organizacijų vadovams bei kitiems
pareigūnams atlikti patikrinimus, revizijas, ekspertizes, pateikti išvadas;
3) šaukti piliečius bei pareigūnus ir gauti jų paaiškinimus dėl įstatymų pažeidimų;
4) esant būtinumui, tiesiogiai vietose tikrinti pareiškime išdėstytas civilinių interesų pažeidimų
aplinkybes.
Prokuroras, nustatęs įstatymo pažeidimus, atsižvelgdamas į jų pobūdį, privalo:
1) CP įstatymo nustatyta tvarka pateikti ieškinius ir pareiškimus teisme;
2) dalyvauti teismuose nagrinėjant civilines bylas, iškeltas prokuroro iniciatyva, apskųsti
neteisėtus ar nepagrįstus teismo sprendimus, nutartis, nutarimus šiose bylose.
Pagal galiojantį CPK, ieškinį pareiškęs prokuroras šalimi nėra laikomas.Ieškovu pripažįstamas asmuo,
kurio interesais pareikštas ieškinys.
3 klausimas. Prokuroro procesinė padėtis. (Lauksmina)
(kadangi apie pareigas, teises, tikslus, iniciatyvos sąlygas rašo kiti, tai aš čia labai trumpai apie pačią
prokuroro padėtį)
 Pagal 1964 m. CPK, kuris galiojo iki 1994 m., prokuroro teisė dalyvauti civiliniame procese buvo
neribota ir nepriklausė vien nuo tikslo ginti viešąjį interesą (galėjo įstoti į bylą bet kurioje stadijoje, galėjo
pateikti skundą dėl jau įsigaliojusio civilinio proceso nuosprendžio). Tačiau tai pažeidė dispozityvumo
principus.
1994 02 14 Konstitucinio Teismo nutarime buvo išdėstyta, kad „prokurorai čia [Konstitucijos IX
skirsnyje] traktuojami kaip teisminės valdžios sudedamoji dalis. Tačiau tai nereiškia, kad prokurorai gali
vykdyti teismams priskirtas teisingumo funkcijas“. Prokurorų funkcijas apibrėžia Konstitucijos 118 str. 1
dalis, tačiau čia neminima teismų priežiūros funkcija, kurią įtvirtino senojo CPK 53 str. „Tokia prokurorų
priežiūros funkcija taip pat riboja teisminės valdžios galias“. Todėl Konstitucinis Teismas padarė išvadą,
jog CPK 53 str. ir Prokuratūros įstatymo 21 str. neatitinka Konstitucijos. Taip buvo apribota prokurorų
veikla civiliniame procese (jie nebegalėjo įstoti į jau prasidėjusį civilinį procesą). Tačiau prokuroras vis tiek
galėjo pareikšti ar baudžiamojoje byloje palaikyti pareikštą civilinį ieškinį, jei to reikalauja valstybinių ar
visuomeninių interesų arba atskirų asmenų teisių apsauga. Tokiais atvejais prokuroras negali turėti daugiau
procesinių teisių, negu įstatymas jų suteikia ieškovui (principas „įstatymui ir teismui visi lygūs“)

(svarbiausia nuo čia)

2002 m. CPK prokuroro padėtis skyrėsi nuo 1964 m. CPK. Pagal naujojo CPK 49 str. byloje ieškovas
visada yra pats prokuroras, pareiškęs ieškinį, o ne asmuo, kurio interesais ieškinys pareikštas, nes ieškinys
yra pareiškiamas viešojo intereso apsaugos tikslais.
Nors prokuroras neturi materialiojo teisinio intereso ir dėl to materialiąja teisine prasme negali
būti šalimi, tačiau šalimi jis gali būti ir yra procesine teisine (formaliąja) prasme. Todėl prokuroras,
pareiškęs ieškinį viešajam interesui ginti, turi visas ieškovo procesines teises ir pareigas, numatytas CPK 42
str. Tačiau prokurorą nuo kitų ieškovų skiria tai, kad jo atžvilgiu negali būti pareikštas priešieškinis.
Remiantis CPK 83 str. 1 d. 5 punktu, prokuroras atleidžiamas nuo žyminio mokesčio (kai siekiama apginti
viešąjį interesą). Tai taip pat reiškia, kad prokuroro ieškinį atmetus bylinėjimosi išlaidos atsakovui turi būti
priteisiamos ne iš prokuroro ar prokuratūros, bet iš valstybės. Prokuroras atleidžiamas nuo žyminio
mokesčio, tačiau visas kitas išlaidas prokuratūra turi padengti iš savo lėšų (jei teismas atmeta ieškinį).
4 klausimas. Valstybės ir savivaldybių institucijų, dalyvaujančių civiliniame procese, rūšys. (Marija
neparuošė, įdedu nuo savęs, kažkas turėtų tikti tikrai)
Valstybės ir savivaldybių institucijų, dalyvaujančių civiliniame procese, rūšys.
Pareiškiančios ieškinį bei duodančius išvadas.
Institucijos, kurios pareiškia ieškinį turi būti numatytos tik specialiai įstatymu.
Pareiškusios ieškinį institucijos yra ieškovės.
Turi visas procesines teises bei pareigas kaip ir šalys.
Lietuvoje ginti šį interesą gali tokios valstybės bei savivaldybės institucijos: → įstatymai
 konkurencijos taryba
 vartotojų teisių gynimo ir valstybės įstaigos bei visuomeninės vartotojų organizacijos.
 Valstybės turto fondas
 Profesinės sąjungos
 Žurnalistų etikos inspektorius
 Vyriausioji tarnybinės etikos komisija
 Aplinkos apsaugos institucija
 Draudimo priežiūros komisija
 Vaiko teisių apsaugos institucijos
  Autorių teisių ir gretutinių teisių kolektyvinio administravimo komisijos
 Valstybės kontrolierius seimo kontrolieriai
 Mokesčių administratorius
 Vyriausybės atstovas.

CK numato ir kitas valstybės bei savivaldybių institucijas. (713psl vadovėlis) tam tikrais numatytais
atvejais šios institucijos turi ne teisę bet pareigą kreiptis ir ginti viešąjį interesą.

Valstybės ir savivaldybių institucijų įtraukimas arba jų įstojimas į procesą duoti išvadą byloje.

Jei šios institucijos tokios teisės neturėtų, negalėtų atlikti savų funkcijų. Išvados pateikimas yra viena iš
jų kompetencijos įgyvendinimo priemonių. Pavyzdžiui, bylose dėl tėvų valdžios apribojimo ar vaiko
gyvenamosios vietos nustatymo ir pan.

Išvada teismui padeda nustatyti ne tik faktines bylos aplinkybes, bet ir teisingiau bei operatyviau
išspręsti bylą. Valstybės ir savivaldybės institucijos viešajam interesui apginti gali taikyti dvi
skirtingas procesines formas – pareikši ieškinį viešajam interesui ginti arba įstoti į kito asmens
pradėtą bylą pateikti išvadą byloje. Pavyzdžiui, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija turi kreiptis
su ieškiniu dėl santuokos pripažinimo negaliojančia ir t.t. galima teigti, jog nurodytos institucijos turi
teisinį tarnybinį suinteresuotumą, nes jos siekia teisinio proceso rezultato, atitinkančio jų tarnybinius
interesus. Valstybės ar savivaldybių institucijos į procesą įtraukiamos arba įstoja antrojoje arba
trečiojoje civilinio proceso stadijose.

Atitinkamos institucijos pareiškusios byloje ieškinį yra suprantamos kaip ieškovės, tačiau visiškai
kitokia padėtis yra kuomet remiantis CPK 49str 2dalimi jos įtraukiamos ar yra įtraukiamos į procesą,
kad pareikštų išvadą . jos gali būti įtraukiamo ar įtrauktos į ši procesą tik griežtai įstatymu numatytais
atvejais ( pvz. Pagal CK, jeigu nagrinėjama tėvystės nuginčijimas tokiu atveju vaiko globos institucija
turi pareikšti savo išvadą ) taigi teismas turi tokią teisę įtraukti instituciją, jeigu įstatymas jam tai daryti
leidžia.
Procesinė padėtis institucijos, kuri dalyvauja procese tik išvadai pateikti skiriasi nuo procesinės
padėties kuomet institucija dalyvauja pareikšdama ieškinį. Ji byloje turi išreikšti objektyvią ir nešališką
nuomonę, kad tinkamai užtikrintų asmenų interesus (pvz. Nepilnamečių interesus). Šios institucijos
negali būti teisiškai suinteresuotos bylos baigtimi, nes kitaip reikštų, kad jos negali pateikti nešališkos
bei objektyvios nuomonės. Jų teisės taip pat skiriasi. Remiantis CPK 50str. 2d. jos gali tik susipažinti
su bylos medžiaga , duoti paaiškinimus, duoti parodymus, pateikti prašymus bei dalyvauti įrodymu
tyrime.

49 straipsnis. Prokuroro, valstybės ir savivaldybių institucijų bei kitų asmenų teisė pareikšti ieškinį
viešajam interesui apginti bei šių subjektų teisė duoti išvadą byloje
1. Įstatymų numatytais atvejais prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys gali
pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti.
2. Valstybės ir savivaldybių institucijos įstatymų numatytais atvejais gali būti teismo įtraukiamos proceso
dalyviais arba įstoti į procesą savo iniciatyva, kad duotų išvadą byloje, siekiant įvykdyti jiems pavestas
pareigas, jeigu tai yra susiję su viešojo intereso gynimu.
3. Jeigu pareikštas ieškinys viešajam interesui apginti yra susijęs su fizinių ar juridinių asmenų teisėmis, šie
asmenys jų pačių arba asmens, pareiškusio ieškinį šio straipsnio nustatyta tvarka, prašymu arba teismo
iniciatyva įtraukiami dalyvauti procese trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų,
arba bendraieškiais.
4. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytų institucijų dalyvavimas procese yra būtinas, jeigu teismas pripažįsta, jog
tai reikalinga.
5. Viešajam interesui apginti gali būti pareiškiamas grupės ieškinys.
5 klausimas. Valstybės ir savivaldybių institucijų įtraukimas arba jų įstojimas į procesą duoti išvadą
byloje. (Olia)
CPK numato, kad valstybių ir sav. Institucijos gali dalyvauti procese ne tik pareikšdamos ieškinį, bet ir
pateikdamos išvadą byloje, siekdamos įvykdyti joms pavestas pareigas, jeigu tai susiję su viešojo intereso
gynimu.(CPK 49 str. 2d.) Visuomenės organizacijos ir kiti fiziniai bei juridiniai asmenys teisės tokiu būdu
dalyvauti procese neturi. Išvados pateikimas yra viena iš valstybės ir savivaldybių institucijų kompetencijos
įgyvendinimo priemonių (pvz. Bylose dėl tėvų valdžios apribojimo išvadą apie tai, koks teismo sprendimas
geriausiai atitinka vaiko interesus, pateikia vaiko teisių apsaugos institucijos). Išvada teismui padeda ne tik
nustatyti faktines bylos aplinkybes, bet ir teisingiau, operatyviau išspręsti bylą. Valstybės institucija gali
pateikti išvadą tik tuo atveju, jei tokia teisė tiesiogiai numatyta įstatyme. Pvz. Bylose dėl santuokos
pripažinimo negaliojančia globos arba valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, kai vienas ar abu
sutuoktiniai yra nepilnamečiai ar neveiksnūs, privalo dalyvauti nagrinėjant tokias bylas ir pateikti išvadą, ar
santuokos pripažinimas negaliojančia nepažeis šių asmenų ir jų vaikų teisių ir interesų . Taigi valstybės ar
sav. Institucijos viešajam interesui apginti gali taikyti dvi skirtingas procesines formas: pareikšti ieškinį
viešajam interesui ginti arba įstoti į kito asmens pradėtą byla ir pateikti išvadą byloje( PVZ.
Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija turi teisę kreiptis su ieškiniu dėl santuokos pripažinimo
negaliojančia, kai vienas ar abu sutuoktiniai yra nepilnamečiai). Taigi jeigu tam tikros valstybės ar sav.,
institucijos įstatymų nustatytais atvejais gali pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti ir kartu turi
įgaliojimus pateikti išvadą tokio pobūdžio bylose, jos turi būti įtrauktos dalyvauti bylos nagrinėjime ir
pateikti išvadą tik tada, kai ieškinį pareiškė ne šios institucijos, bet kiti asmenys. Tuo tarpu jeigu šios
institucijos pačios inicijavo bylos iškėlimą, tai institucijos teisiškai pagrįsta pozicija turi būti išdėstyta
ieškinyje ar pareiškime, kas prilygsta ir įstatymo reikalaujamai atitinkamo valstybės ar sav. institucijos
išvadai konkrečiu klausimu. Teismas gali pareikalauti ir kitų institucijų išvados tam tikrais klausimais
(pvz.,savivaldybių komunalinio ūkio ir architektūros institucijos, žemėtvarkos institucijos..) Valstybės ir
sav. institucijos gali įstoti į procesą išvadai pateikti tiek savo, tiek teismo iniciatyva.( CPK 49str. 2d.)
Dalyvaudamos procese šioje procesinėje padėtyje ( išvadai byloje nagrinėjamu klausimu pateikti),
valstybės ar sav. institucijos suinteresuotos bylos baigtimi teisine prasme, nes dalyvaudamos procese turi
siekti, kad teismo sprendimas atitiktų jų tarnybinius interesus. Todėl šios institucijos pripažintos
dalyvaujančiais byloje asmenimis, bet ne kitais proceso dalyviais,nors nei prie vienų, nei prie kitų
asmenų grupės CPK jie nepriskirti. Tarnybinis suinteresuotumas bylos baigtimi padeda atskirti valstybės ar
sav. inst. Pvz. nuo ekspertų, nes ekspertai nėra teisiškai suinteresuoti bylos baigtimi ir negali įstoti į bylą
savo iniciatyva. Sunku atriboti valstybės inst. Dalyvavimą procese, pateikiant išvadą byloje, nuo jų
dalyvavimo byloje kaip trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, arba nuo suinteresuotų
asmenų ypatingoje teisenoje. Atriboti reikia pagal valstybės inst. Suinteresuotumo bylos baigtimi pobūdį ir
jos santykius su ginčo šalimis:
 Jeigu valstybės ar sav. institucijos suinteresuotumas bylos baigtimi tik tarnybinis ir jos dalyvauja
procese tik savo funkcijom įgyvendinti, jei šios institucijos jokie materialieji teisiniai santykiai su
šalimis nesieja ir būsimas teismo sprendimas materialiosiom teisėm ir pareigom jokios įtakos
neturės, tai inst. Turi dalyvauti byloje išvadai pateikti.
 Jei valstybės ar sav. instituciją su kuria nors bylos šalimi sieja materialieji teisiniai santykiai ir jei
jos materialiosioms teisėms ir pareigoms turės įtakos teismo sprendimas, tai ši institucija turi
dalyvauti procese kaip tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų.
Valstybės ar sav. institucijos į procesą įtraukiamos arba įstoja antrojoje arba trečiojoje civilinio
proceso stadijoje. Tačiau kai kuriais atvejais šių institucijų dalyvavimas galimas ir kitose stadijose.
Išvadą valstybės institucija išdėsto raštu, ją pasirašo institucijos vadovas. Valstybės inst. išvada
laikoma rašytiniu įrodymu byloje (CPK 197). Bylos nagrinėjime dalyvauja institucijos atstovas, jis po
 įrodymų ištyrimo balsu perskaito išvadą, atsako į teismo ir dalyvaujančių byloje asmenų klausimus dėl
išvados, ją paaiškina ir papildo. Pagal CPK 50 str. 2d. valstybės ir sav. institucijos, dalyvaudamos
procese išvadai duoti , turi šias procesines teises: susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus,
teikti įrodymus, dalyvauti įrodymu tyrime, pateikti prašymus.

23. Atstovavimas CP
1. Atstovavimo CP samprata (Aistė vietoj Aušros)
CPK 51 str. 1 dalyje sakoma, kad asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per
atstovus. Paties asmens dalyvavimas byloje neatima iš jo teisės turėti joje atstovą.
Procesinio atstovavimo esmę sudaro procesinio atstovo veiksmai procese, t.y. veiksmai atstovaujamojo
vardu ir interesais, neperžengiant suteiktų įgaliojimų ribų.
CP tinkamai vesti reikia nemažai specialių teisės žinių, o proceso šalys ar kiti byloje dalyvaujantys
asmenys jų dažnai neturi. Būtent procesinio atstovavimo institutas ir sudaro tinkamas sąlygas, kad byloje
būtų kvalifikuotai pasiekti CP keliami tikslai. Procesinio atstovavimo institutas reiškia ir pagalbą teismui
vykdant teisingumą.
C-nio P-so moksle yra 2 procesinio atstovavimo sąvokos:
1. procesinis atstovavimas – tai teisinis santykis, kai vienas asmuo, neperžengdamas jam
suteiktų įgaliojimų ribų, kito asmens vardu ir interesais atlieka tam tikrus procesinius
veiksmus.
2. atstovavimas – tai pačių procesinių veiksmų atlikimas.
Kad nekiltų neaiškumų, ar tai teisinis santykis, ar tai procesiniai veiksmai, reikėtų manyti, kad
atstovavimas yra procesinių teisės normų reguliuojamas teisinis santykis. Kiekvienas teisinis santykis turi
turinį ir formą. Veiksmai yra teisinio santykio formos išraiška, jais įkūnijamas atitinkamo teisinio santykio
turinys, t.y. konkrečios teisės ir pareigos, arba išreiškiama pati atitinkamo teisinio santykio esmė.
Procesinis atstovavimas susijęs su trejopo pobūdžio teisiniais santykiais:
 atstovaujamojo ir atstovo;
 atstovo ir teismo;
 atstovaujamojo ir teismo.

Atstovavimas CP - tai toks procesinis teisinis santykis, kurio vienas dalyvis – atstovas, teisme kito
asmens (atstovaujamojo) vardu ir jo interesais atlieka tam tikrus procesinius veiksmus, teikia
atstovaujamajam teisinę pagalbą gindamas jo materialiąsias subjektines teises ar įstatymų saugomus
interesus ir kartu padeda vykdyti teisingumą civilinėse bylose.
Procesinio atstovavimo CP institutą reikėtų skirti nuo gynėjo procesinės padėties BP ir
atstovavimo civilinėje teisėje. Gynėjas BP gina ginamojo teises ir įstatymų saugomus interesus savo, o ne
ginamojo vardu. Gynėjas jokiu atveju negali pakeisti procese teisiamojo ir todėl negali būti vertinamas kaip
alter ego (antrasis aš).
2. Atstovavimo CP skirtumai nuo atstovavimo materialinėje teisėje (Vilma)
Aspektai:
Paskirtis.
Civilinėje teisėje atstovavimas skirtas pavesti būtinus veiksmus atliki kitam asmeniui ir taip išvengti
pareigos asmeniškai dalyvauti civilinėje apyvartoje. Atstovas visada teisiškai pakeičia atstovaujamąjį.
Civiliniame procese atstovas taip pat gali visiškai pakeisti atstovaujamąjį (51 str. 2 d.) arba gali dalyvauti
lygiagrečiai – procese kartu su atstovu dalyvauja ir atstovaujamasis (51 str. 1 d.). CP-se atstovavimo tikslas
– ne tik įsitraukti atstovaujamojo vardu ir jį pakeisti, bet ir teikti jam kvalifikuotą teisinę pagalbą.

Įgaliojimų apimis.
CT dėl atstovo įgaliojimų apimties sprendžiama įgaliojime, tai priklauso nuo atstovo valios. atstovo įgal.
apimtis nustatoma suteikiant jam atitinkamą įgaliojimą.
CP atstovaujamojo teisių apimtį apibrėžia įst., o atstovas įgaliojime gali ją susiaurinti (59 str.). Įgaliojimų
apimtis nustatoma įgaliojime ir įstatyme tuo pačiu metu.

Kas atstovauja:
CT – tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys.
CP – tik fiziniai asm. (56 str.)
3. Atstovavimo CP tikslas ir rūšys. Pagal įstatymą ir pagal susitarimą (Lauksmina)
Atstovavimo tikslai:
1. Procesinių veiksmų atstovaujamojo vardu ir interesais atlikimas
2. Kvalifikuotos teisinės pagalbos atstovaujamajam teikimas šiam atliekant konkrečius procesinius
veiksmus ir pagalba
3. Pagalba vykdant teisingumą civilinėse bylose.

Atstovavimo rūšys

Pagal atstovaujamąjį subjektą:

1. Atstovavimas fiziniams asmenims
2. Atstovavimas juridiniams asmenims

Juridinio asmens atstovas gali būti tik:

 Juridinio asmens darbuotojas, kuriam kompetentingas juridinio asmens organas suteikė
įgaliojimą
 Advokatas ar advokato padėjėjas, su kuriuo juridinis asmuo sudarė atitinkamą sutartį.
 Kartu su aukščiau išvardintais asmenimis atstovauti gali ir neteisinių sričių specialistai
(auditoriai, buhalteriai, mokesčių konsultantai, patentiniai patikėtiniai ir kt.)

Juridinio asmens atstovu negali būti jo valdymo organas, nes jis pats išreiškia juridinio asmens valią, jo
kompetenciją apibrėžia įstatymai ar steigimo dokumentai, o atstovas turi gauti įgaliojimą pagal pavedimo
ar darbo sutartį.

Pagal teisinių santykių atstovavimo privalomumą:

 Privalomasis arba būtinasis atstovavimas – kai šalis arba tretysis asmuo yra juridinis asmuo,
teisme veikiantis per savo valdymo organus ar valdymo organų atstovus. Taip pat, kai šalis ar
tretysis asmuo dėl tam tikrų aplinkybių ir savo savybių negali pats veikti procese savo vardu. Šie
asmenys turi pareigą turėti atstovą byloje.
 Savanoriškas atstovavimas – tai šalies arba trečiojo asmens teisė turėti savo atstovą byloje.

Pagal atstovavimo teisinių santykių atsiradimo pagrindą:

 Atstovavimas pagal įstatymą
 Atstovavimas pagal sutartį.

Atstovavimas pagal įstatymą.

Šiuo atveju atstovavimo santykių atsiradimo pagrindas yra įstatymas. CPK 54 str. nustatyta, kad atstovai
pagal įstatymą atlieka atstovaujamųjų vardu visus procesinius veiksmus, kuriuos turi teisę atlikti
atstovaujamieji, išskyrus įstatyme numatytas išimtis, kai tam tikriems veiksmams atlikti keliamos
papildomos sąlygos. Tad, jeigu įstatymas nenumato kitaip, atstovas pagal įstatymą turi atstovaujamojo
procesines teises ir pareigas.
Atstovavimu pagal įstatymą siekiama įgyvendinti kito asmens, kuris negali savarankiškai šito padaryti,
teisnumą ir veiksnumą. CPK 54 str. numatyta dvigubo atstovavimo galimybė, kai atstovas pagal įstatymą
gali įgalioti kitą asmenį atstovauti pagal sutartį.

Atstovavimas pagal sutartį

Šis atstovavimas yra procesinio atstovavimo pagrindas, nes atstovavimo santykiai atsiranda pavedimo
sutarties pagrindu. Atstovavimo pagal sutartį paskirtis – garantuoti atstovaujamajam tinkamą teisinę
pagalbą.
Atstovais pagal pavedimą teisme gali būti (CPK 56 str.):
1) advokatai;
2) advokatų padėjėjai, turintys jų praktikai vadovaujančio advokato rašytinį leidimą atstovauti konkrečioje
byloje;
3) vienas iš bendrininkų kitų bendrininkų pavedimu;
4) asmenys, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, jeigu jie atstovauja savo artimiesiems
giminaičiams ar sutuoktiniui (sugyventiniui);
5) profesinės sąjungos, jeigu jos atstovauja profesinės sąjungos nariams darbo teisinių santykių bylose.

3, 4 ir 5 punktų įvardijimą lemia ypatingi atstovo ir atstovaujamojo pasitikėjimo santykiai, grindžiami arba
bendra teise (pareiga), arba giminyste, arba santuoka, arba aktyvesnio silpnesnės proceso šalies
(darbuotojo) interesų gynimo poreikiu.
4. Atstovo teisme procesinė padėtis, įgaliojimai ir jų įforminimas (Aurelija)
Atstovavimo teisiniai santykiai CP yra dvejopos prigimties:
1. atstovas lyg ir pakeičia atstovaujamąjį procese;
2. atstovas teikia atstovaujamajam teisinę pagalbą ir šitaip padeda jam tinkamai dalyvauti CP-e.
Atstovavimo teisinis santykis nėra vienalytis ir apima kelių subjektų tarpusavio teisinius santykius:
 atstovo ir atstovaujamojo (vidinis atstovavimo aspektas);
 atstovo ir teismo bei kitų byloje dalyvaujančių asmenų ir kitų proceso dalyvių (išorinis
atstovavimo aspektas).
Visi atstovo atliekami procesiniai veiksmai yra atliekami atstovaujamojo vardu ir teisinius padarinius
sukelia būtent jam(jeigu jie atlikti neperžengiant atstovui suteiktų įgaliojimų ribų).
Svarbus CPK 51str., kuriame nustatyta taisyklė, kad atstovo atvykimas į teismo posėdį laikoma tinkamu
byloje dalyvaujančio asmens, kuriam jis atstovauja dalyvavimu teismo posėdyje, išskyrus atvejus, kai
teismas pripažįsta, kad atstovaujamojo dalyvavimas procese yra būtinas.

Atstovo procesinei padėčiai nemažą reikšmę turi atstovo įgaliojimų apimtis. Įgaliojimų apimtis ir jų
išraiškos pobūdis priklauso nuo atstovavimo rūšies. Esant atstovavimui pagal įstatymą atstovo įgaliojimų
apimtį nustato įstatymas. Atstovo pagal sutartį įgaliojimų apimtis nurodoma įgaliojime.
CPK 59str. 1dalyje sakoma, kad įgaliojimas atstovauti teisme suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo
vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus išimtis, nurodytas įgaliojime. To paties straipsnio 2dalyje
nurodytos įstatymų numatytos išimtys: atstovo įgaliojimai pareikšti ieškinį ir priešieškinį, atsisakyti
pareikšto ieškinio ir jį pripažinti, sudaryti taikos sutartį, perduoti įgaliojimus kitam asmeniui, gauti
vykdomąjį raštą ir pateikti jį vykdyti, gauti turtą, paduoti prašymą atnaujinti procesą turi būti atskirai
aptarti įgaliojime. Tad padėtis dėl įgaliojimų apimties yra dvejopa:
1. pats įstatymas nurodo tam tikrus procesinius veiksmus, kuriuos būtina atskirai aptarti įgaliojime
norint, kad atstovas turėtų teisę juos atlikti;
2. pats įgaliotojas turi teisę įgaliojime nurodyti procesinius veiksmus, kurių atstovas neturi teisės
atlikti.
ATSTOVO ĮGALIOJIJŲ ĮFORMINIMO TVARKA. Esant atstovavimui pagal įstatymą atstovavimo
teisinių santykių atsiradimo pagrindas visada yra įstatymas, šiuo atveju šių santykių atsiradimas iš esmės
nepriklauso nuo šalių valios. Įstatymas nustato ir atstovo pagal įstatymą įgaliojimų apimtį. Todėl norint
įrodyti savo, kaip atstovo pagal įstatymą, procesines teises, būtina pateikti teismui dokumentus,
patvirtinančius įgaliojimus (pvz., vaiko gimimo liudijimą, teismo nutartį skirti asmenį globėju ir pan.)
( CPK 52str). Kai atstovaujama pagal sutartį, atstovo įgaliojimų atsiradimo pagrindas yra arba pavedimo,
arba darbo sutartis (kai JA atstovauja jo darbuotojas) ir remiantis ja atstovui išduodamas įgaliojimas.

Pagal CPK 57str. 3dalį advokato arba advokato padėjėjo įgaliojimai ir jų apimtis patvirtinami su klientu
sudaryta rašytine sutartimi. Atskiri įgaliojimo šiuo atveju nereikia. Vadovaujantis CPK 57str. 2dalimi, kai
atstovauti byloje vienas FA įgalioja kitą FA (ne advokatą), įgaliojimai visais atvejais turi būti įforminti
notaro patvirtintame (arba notaro patvirtintam prilygintame) įgaliojime. Ši nuostata taikoma nedažnai. Jeigu
procese atstovaujama JA, įgaliojimą pasirašo jo vadovas. Kai JA atstovauja advokatas arba advokato
padėjėjas, laikomasi bendros tvarkos, t. y. pakanka pateikti sutartį.
5. Asmenys, kurie negali būti atstovais teisme (Vaida)
Tai reglamentuoja CPK 60str.
1. Teisėjai, išskyrus atvejus, kai yra atstovai pagal įstatymą;
2. Prokurorai, išskyrus, kai jie atstovai pagal įst. Arba dalyvauja byloje kaip prokuratūros įgaliotiniai;
3. Asmenys, kuriems įsteigta globa ar rūpyba
4. Asmenys, kurių tokia teisė ribojama įst.
Vadovėlyj, 289 psl., aprašyta, kodėl būtent advokatai ar advokatų padėjėjai turėtų būti atstovais pagal
pavedimą:
Valstybei nėra tas pats, kas bus atstovai civilinėje byloje, nes:
1. Jie padeda vykdyti teisingumą ( dėl to suinteresuota šios pagalbos kvalifikuotumu)
2. Valstybė turi būti garantuota dėl to, kad klientui dėl atstovo kaltės padaryta žala bus atlyginta, o
jeigu atstovas netinkamai elgiasi, bus taikomos atitinkamos drausminio poveikio priemonės.
Ten dar daug parašyta apie advokatus... jų kvalifi ir tt.., kas nori plačiai pasiskaitykit 289 psl.
Tarybiniais laikais atstovais galėjo būti beveik bet kuris fizinis asmuo, net ir neturintis jokio teisinio
išsilavinimo
6. Advokato teisinė padėtis CP-e. Privalomas advokato dalyvavimas (Vitalija)
Dažniausiai civilinėse bylose šalims atstovauja advokatai, t.y. asmenys, kuriems atstovauti civilinėse bylose
ir teikti teisinę pagalbą yra profesinė veikla.
Advokato padėtis yra specifinė; ji reguliuojama ne tik Advokatūros įstatymo bet ir profesinės etikos
taisyklių. Taisyklių nesilaikymas yra pagrindas taikyti advokatui drausminę atsakomybę.
Specifinę advokato padėtį apsprendžia:
1) profesinė veikla, t.y. advokatas yra profesionalas, kuriam taikomi tam tikri reikalavimai
iš
a) profesinio elgesio taisyklių;
b) įstatymų ir kitų teisės norminių aktų.
2) norint tapti advokatu reikia išpildyti keletą specifinių reikalavimų:
a) išsimokslinimas: teisės magistro arba bakalauro laipsnis, arba teisininko
kvalifikacijos universitetinis išsilavinimas;
b) egzamino išlaikymas;
c) teisinio darbo stažas: reikia atidirbti 5 m. prokuroru, tardytoju, teisėju
arba kuo nors iš Vyr. patvirtinto sąrašo.
d) nepriekaištinga reputacija.
3) advokatas privalo rūpintis savo profesine kvalifikaciją ir ją nuolat kelti.
4) specifinė advokato atsakomybė: verstis advokato praktika galima tik apsidraudus (min.
50 000 lt). Advokatas atsako ir už savo neteisėtus veiksmus ir už jo kontroliuojamų asmenų (samdyti
darbuotojai, padėjėjai) padarytą žalą.
Civiliniame procese advokato statusas yra dvilypis:
1.advokatas yra savo kliento patikėtinis ir atstovas, todėl privalo būti visiškai atsidavęs jo reikalui;
2.advokatas civiliniame procese veikia kaip sudedamoji teisingumo įgyvendinimo sistemos dalis.
Advokato teisinę padėtį CP-e reikia analizuoti trimis aspektais:
advokato santykiai su klientu;
advokato santykiai su teismu;
advokato santykiai su kitais advokatais.
Advokato santykiai su klientu
Advokato pareigos yra:
1) užtikrinti abipusį pasitikėjimą, jis turi veikti išimtinai kliento interesais. Tai yra
fiduciariniai santykiai. Kadangi advokatas yra sudedamoji teisingumo įgyvendinimo sistemos dalis, jis
negali veikti priešingai teisingumo ir teisėtinumo reikalavimams. Advokatas privalo laikytis įstatymų ir
profesinės etikos taisyklių. Atsidavimas klientui ir jo interesų gynimas turi būti proto ribose.
2) advokatas turi vengti interesų konflikto: advokatui draudžiama atstovauti klientui, kai
kyla kliento ir jo asmeninių interesų ir kai kurių kitų asmenų interesų konfliktas. Pvz. advokatas negali
atstovauti byloje prieš tėvus, sutuoktinį, vaikus, brolius ir t.t. Kai yra interesų konfliktas advokatas arba iš
viso nesudaro sutarties, o jeigu konfliktas paaiškėja vėliau turi pranešti apie tai klientui.
 3) advokatas privalo užtikrinti konfidencialumą, jis negali atskleisti tos informacijos, kurią
gavo iš kliento.
4) advokatas privalo informuoti klientą apie bylos eigą, operatyviai informuoti jį apie
kiekvieną procesinį veiksmą.
5) advokatas neturi teisės atsisakyti atstovauti asmeniui be rimto pagrindo. Atsisakydamas
atstovauti kai jau yra sutartis, jis turi tai padaryti su mažiausiai įmanomais nuostoliais klientui ir taip, kad
jis galėtų spėti susirasti kitą advokatą. Dar pasirašydamas sutartį advokatas turi pasverti ar jo kvalifikacija
leis jam tinkamai atstovauti klientui.
6) advokatas turi informuoti klientą apie savo kvalifikaciją, civilinės atsakomybės
draudimo dydį apie honoraro dydį ir jo apskaičiavimo būdą. Jis negali susitarti su klientu,, kad honoraro
dydis priklausys nuo bylos baigties ar nuo išieškotos sumos. (Ši taisyklė galioja visoje Europoje, išimčių
yra Anglijoje)
7) advokatas privalo nedelsdamas perduoti klientui viską, ką gavo vykdydamas kliento
pavedimą. Jis neturi teisės laikyti gautus pinigus savo sąskaitoje, jis turi turėti kitą sąskaitą ar laikyti
pinigus notaro depozite. Šių pinigų jis negali panaudoti netgi tam, kad susimokėtų sau honorarą. Advokatas
neturi teisės sudaryti sandorių dėl kliento turto ar dalyvauti varžytinėse dėl kliento turto.
Advokato santykiai su teismu
1. advokatas privalo laikytis CP teisės normų nustatytų reikalavimų nagrinėjant ir sprendžiant
civilines bylas.
2. advokatas privalo sąžiningai vesti savo kliento bylą. Pvz., draudžiama pateikti dokumentus ar
kitus įrodymus teismui, prieš tai neinformavus ir nesupažindinus su jais kitos šalies advokato.
3. advokatas neturi teisės klaidinti teismo ir trukdyti jam tirti bylos aplinkybes. Pvz., advokatas
neturi teisės remtis aplinkybėmis, kurių nepatvirtina byloje esantys įrodymai. Prof. etikos taisykles
draudžia pateikti teismui rašytinius įrodymus, kurių teisėtumu ar turinio teisingumu advokatas pats
abejoja. Advokatas turi elgtis mandagiai ir taktiškai. Teisminiame nagrinėjime advokatas,
pastebėjęs įstatymų pažeidimus privalo informuoti apie tai teismą, kad jie būtų ištaisyti.
Draudžiama tokius pažeidimus nutylėti ir pranešti apie juos tik apeliacinėje ar kasacinėje
instancijoje. Advokatui teisme draudžiama ginčytis su pirmininkaujančiu ar kitais bylos dalyviais.
Prieštarauti pirmininkaujančio veiksmams advokatas gali tik pagal CPK 170 str.
Atvejai, kai advokatas veikia priešingai teisei (pažeidinėja prof. etikos taisykles):
1. įžeidinėja teisėją;
2. nevykdo teisėjo teisėtų nurodymų;
3. meluoja, pvz., vilkina procesą;
4. neinformavęs priešingos šalies susitinka su teisėju ar bando susitikti. Susitikti su teisėju nėra
draudžiama, bet draudžiama tai daryti slapta nuo kitos šalies.
5. viešai komentuoja bylą, kuri dar nėra išnagrinėta.
Advokato santykiai su kitais advokatais
Advokatūra yra profesinis susivienijimas. Jis turi užtikrinti, kad visi laikytųsi prof. etikos taisyklių
reikalavimų.
Bendraujant su kitais advokatais kiekvienam advokatui yra nustatyti tam tikri elgesio kriterijai:
1. advokatas su savo kolegomis privalo elgtis sąžiningai. Savo klientų interesais
nereikalingiems ginčams ir bylinėjimuisi išvengti advokatams būtina kooperuotis.
2. prof. etikos taisyklės nustato kiekvieno advokato pareigą vykdyti savo profesinės
organizacijos nutarimus ir laikytis etikos taisyklių. Jei advokatas mato, kad kolega pažeidinėja taisykles
privalo atkreipti į tai jo dėmesį ir pranešti apie tai kontoros seniūnui, o jeigu taisyklės pažeidinėjamos
šiurkščiai – Lietuvos advokatų tarybai.
3. Taisyklės nustato, kad advokatas privalo pranešti kolegai ketinąs perimti jo vestą bylą.
Sutikti vesti bylą jis gali tik tada, kai visiškai išsiaiškina bylos atsisakymo priežastis (negalioja, kai reikia
pakeisti susirgusį kolegą). Jeigu klientas prašo, kad bylą vestų keli advokatai, kiekvienas jų turi sutikti.
4. advokatas turi rūpintis savo padėjėjų kvalifikacija ir tinkamu pareigų vykdymu.
5. advokatas privalo nuolat rūpintis savo kvalifikacija ir nuolat ją kelti.
Dėl profesijos specifikos advokatui keliami didesni reikalavimai. Už netinkamą pareigų vykdymą jis gali
būti traukiamas baudžiamojon, civilinėn ir drausminėn atsakomybėn.
Iš konspektų:
Advokatų kooperavimasis pasireiškia:
 1. pasitelkiant kitus advokatus, jei advokatas mato, kad byla sudėtinga. Tokiais atvejais jis turi
atsiklausti kliento ar šis sutinka;
2. perimant bylas iš kolegų;
3. derinant bylos nagrinėjimo laiką ir iš anksto pranešant kitai šaliai, jei jis negalės atvykti;
Be to advokatas turi:
4. rūpintis advokatų padėjėjų kvalifikacija ir darbo kokybe;
5. kelti savo kvalifikaciją .
Būtinas advokato dalyvavimas.(šiuo kl.medžiagos niekur neradau, CK ir CPK taip pat apie tai detaliai
nieko nekalbama)
CPK 51str.3d.teigiama: Šio Kodekso bei CK nustatytais atvejais asmuo privalo turėti byloje advokatą.
CK 2.115 straipsnis. Priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo turinys
1. Šio kodekso 2.116 straipsnyje išvardyti juridinio asmens dalyviai turi teisę kreiptis į teismą reikalaudami,
kad juridinio asmens akcijos (dalys, pajai), priklausančios juridinio asmens dalyviui, kurio veiksmai
prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams ir kai negalima pagrįstai manyti, kad tie veiksmai ateityje
pasikeis, būtų parduotos juridinio asmens dalyviui, kuris kreipiasi.
2. Ieškinio pareiškimas dėl priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo paduodamas apygardos teismui pagal
juridinio asmens buveinę. Teismas privalo pranešti juridiniam asmeniui, kurio akcijos (dalys, pajai) turėtų
būti priverstinai parduodamos, apie ieškinio padavimą ir sprendimus.
3. Šalys dėl šių bylų gali bylinėtis tik privalomai dalyvaujant advokatui.
2.126 straipsnis. Pareiškimo padavimas
3. Rengiant kreipimąsi ir pareiškimą dėl veiklos tyrimo, būtinas advokato dalyvavimas. Advokato
atstovavimas pareiškėjui būtinas teismui nagrinėjant bylą dėl veiklos tyrimo. Šios dalies nuostatos
netaikomos, jei dėl veiklos tyrimo kreipiasi prokuroras, gindamas viešą interesą.
7. Kuratorius CP-e (Daiva)
Kaip papildoma asmenų procesinių teisių apsaugos garantija yra CPK 129 str. suteikta procesinių
dokumentų įteikimo kuratoriui galimybė. Šis būdas veiksmingas tuo, kad kuratorius yra realus fizinis
asmuo, gaunantis visą procesinę informaciją ir turintis visas atsakovo teises, taigi ir galintis iš tikrųjų ginti
atstovaujamo asmens interesus.
Kuratorius – tai teismo paskirtas laikinas šalies atstovas pagal įstatymą. Procesiniu požiūriu jis
yra tik atstovas – su atstovaujamuoju jo nesieja jokios materialiosios subjektinės teisės ir pareigos.

CPK 39 str.:
1. Šaliai, kuri neturi civilinio procesinio veiksnumo ir atstovo pagal įstatymą arba kuri neturi jai
atstovaujančio organo, arba kurios gyvenamoji ir darbo vieta nežinoma, priešingos šalies, kuri siekia atlikti
skubius procesinius veiksmus, prašymu teismas gali paskirti kuratorių, kuris konkrečioje byloje veikia kaip
atstovas pagal įstatymą. Kuratoriumi gali būti paskirtas tik fizinis asmuo ir tik jo sutikimu. Teismo nutartis
paskirti kuratorių gali būti priimama rašytinio proceso tvarka. Kuratoriaus įgaliojimai pasibaigia išnykus
aplinkybėms, kurių pagrindu buvo paskirtas kuratorius, ar paskyrus šalies atstovą pagal įstatymą.
Kuratorius turi jo atstovaujamos šalies procesines teises ir pareigas.
2. Apie kuratoriaus paskyrimą, išskyrus atvejus, kai kuratorius paskiriamas šaliai, neturinčiai civilinio
procesinio veiksnumo ir atstovo pagal įstatymą, teismas viešai paskelbia teisme (nutartis apie kuratoriaus
paskyrimą pakabinama teismo skelbimų lentoje) bei suinteresuotos šalies lėšomis viename iš pagrindinių
Lietuvos Respublikos dienraščių ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų iki teismo posėdžio dienos.
3. Kuratorius pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytus įkainius bei tvarką turi teisę gauti
atlyginimą už atstovavimą. Atstovavimo išlaidas apmoka šalis, kurios iniciatyva kuratorius yra paskirtas.
Šalis, kuri prašo paskirti kuratorių, jo atstovavimo išlaidas sumoka iš anksto.
4. Kuratoriumi negali būti skiriamas asmuo, turintis teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, jeigu šis
suinteresuotumas yra priešingas atstovaujamosios šalies interesams.

Taigi, yra dvi sąlygos, būtinos skiriant byloje kuratorių:

1. asmens gyvenamoji ar darbo vieta yra nežinoma arba jis neturi atstovaujančio organo;
2. tokiam asmeniui reikia skubiai įteikti procesinį dokumentą, lemiantį būtinumą ginti jo teises.
Kuratoriui skirti būtinos abi šios sąlygos. Į bylą nagrinėjantį teismą su atitinkamu prašymu turėtų būti
kreipiamasi raštu. Teismo posėdyje pareikštą tokį prašymą teismas jame gali ir išnagrinėti, ypač kai žinoma
kuratoriaus kandidatūra ir turimas jo sutikimas. Kitais atvejais šis prašymas bus nagrinėjamas rašytinio
proceso tvarka, t.y. nekviečiant šalių į teismo posėdį ir joms nedalyvaujant. Sustabdžius bylą dėl to, kad
šalis netenka veiksnumo ir neturi atsakovo pagal įstatymą, skyrus jai kuratorių bylos sustabdymo pagrindas
išnyksta ir bylą būtina atnaujinti.

Kuratoriumi gali būti skiriamas ir advokatas (jei jis nėra suinteresuotos šalies atstovas). Paprastai pirmumas
pasirenkant kuratorių byloje gali būti teikiamas šalies giminaičiams ar kt. asmenims, kurie yra suinteresuoti
kuo veiksmingesne jos teisių ar įstatymo saugomų interesų gynyba. Skirti kuratorių yra teismo prerogatyva,
todėl teismo nesaisto ieškovo siūlymas skirti kuratoriumi konkretų asmenį.

129 straipsnis. Procesinių dokumentų įteikimas kuratoriui

1. Jeigu šaliai, kurios gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos, taip pat šaliai, kuri neturi jai
atstovaujančio organo, turi būti įteiktas ieškinio nuorašas arba kiti procesiniai dokumentai, sukeliantys
būtinumą ginti šios šalies teises, iki jos gyvenamosios ar darbo vietos paaiškėjimo arba atstovo įstojimo į
procesą, minėti dokumentai gali būti įteikiami kuratoriui, kurį paskiria bylą nagrinėjantis teismas
suinteresuotos šalies prašymu.
2. Teismas paskiria kuratorių, jeigu suinteresuotas asmuo įrodo, kad adresato gyvenamoji ir darbo vietos
yra nežinomos arba jei šalis neturi jai atstovaujančio organo. Bylose dėl išlaikymo priteisimo ar tėvystės
nustatymo, taip pat bylose, susijusiose su šiomis bylomis, teismas gali paskirti kuratorių tik atlikęs atsakovo
paieškos procedūrą.
3. Procesiniai dokumentai yra laikomi įteiktais šaliai nuo jų įteikimo kuratoriui dienos.

Siekiant išvengti piktnaudžiavimų kuratoriaus institutu, CPK 131 str. numatyta:

1. Jeigu paaiškėja, kad prašymas paskirti kuratorių arba įteikti procesinius dokumentus viešai paskelbiant
buvo nepagrįstas, teismas nutartimi nustato įprastinį procesinio dokumento įteikimo būdą, o jei yra
būtinybė, nutartimi atnaujina bylos nagrinėjimą nuo kuratoriaus paskyrimo arba dokumentų įteikimo viešai
paskelbiant momento.
2. Šaliai, kuri pateikdama melagingus duomenis padarė įtaką, kad nepagrįstai būtų paskirtas kuratorius arba
viešai paskelbti procesiniai dokumentai, bylą nagrinėjantis teismas gali skirti baudą iki vieno tūkstančio
litų.

26. Civilinių bylų priskyrimas teismams.

1. Civiliniu bylu priskyrimo teismams samprata ir principai(Giedrė, nes Marija neparuošė)
Subj. teises ir interesus gina ne tik teismas, bet ir kt. institucijos. Kilus ginčui svarbu tiksliai nustatyti, kokia
institucija turi nagrinėti ginčą. Čia padeda priskirtinumo institutas.
Civ. bylų priskyrimas teismams- tai teisės normų visuma, nustatančių įvairių jurisdikcinių organų
kompetenciją nagrinėti ir spręsti vienokio ar kitokio pobūdžio ginčus. Tai bylų priskyrimas teismo
kompetencijai.
Tą apibrėžia CPK 22str.-„.. teismams nagrinėti priskiriami ginčai dėl teisės, kylantys iš civilinių, darbo,
intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisinių santykių. Įstatymų
numatytais atvejais gali būti nustatyta ginčo sprendimo ne teisme tvarka. Teismai taip pat nagrinėja bylas
ypatingosios teisenos tvarka bei prašymus dėl užsienio teismų sprendimų ir arbitražų sprendimo priėmimo
ir vykdymo Lietuvos Respublikoje.“
Kompetencija ir priskirtinumas — netapačios sampratos. Kompetencija yra tam tikros institucijos teisių ir
pareigų visuma. Priskirtinumas — tik dalis kompetencijos, tai jurisdikcinė veikla. Bylos priskirtinumui
išsiaiškinti reikia nustatyti instituciją, turinčią teisę ją nagrinėti.
Priskirtinumas skirstomas:
*pagal tai, kiek institucijų - viena ar daugiau, turi teisę nagrinėti konkrečią bylą:
1) į vienetinį, kartais dar vadinamas išimtiniu ar imperatyviuoju (nagrinėti konkretų ginčą yra tik
vienos institucijos, pavyzdžiui, teismo, kompetencija. Įstatyme įtvirtinto konkretaus ginčo
priskirtinumo negali pakeisti nei šalys savo susitarimu, nei kitos institucijos)
 2) į dauginį ( nagrinėti ginčą yra dviejų ar daugiau institucijų kompetencija.). Dauginis
priskirtinumas gali būti skirstomas į :
2.1) alternatyvųjį (suinteresuotas asmuo turi galimybę pasirinkti instituciją, į kurią norėtų kreip-
tis- teismą ar arbitražą)
2.2) sąlyginį (gali kreiptis asmuo, jei laikėsi išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos. Išankstinė
ginčo nagrinėjimo tvarka gali būti įvairi. Vienais atvejais šalys prieš kreipdamosi į teismą turi pa-
mėginti išspręsti kilusį ginčą tiesiogiai, vadinamąja pretenzijų pareiškimo tvarka, kitais atvejais prieš
kreipdamasis į teismą, turi kreiptis į darbo ginčų komisiją ).
2.3) sutartinį (kai šalys tarpusavio susitarimu pasirenka jų ginčą nagrinėsiančią instituciją,
dažniausiai arbitražą. Sutartinis priskirtinumas negalimas, jeigu įstatymas nustato imperatyvųjį
priskirtinumą ).
Civilinių bylų priskirtinumas teismams yra viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų. Kai ginčas
nepriklauso spręsti teismui, asmuo neturi teisės kreiptis į teismą. Asmens, kuris kreipiasi dėl nepri-
klausančio teismo kompetencijai ginčo, pareiškimą teismas atsisako priimti kaip nenagrinėtiną teisme.
Teismas pats sprendžia ar byla priklauso jo kompetencijai.
2. Bylos nagrinėtinos teisme. Eismo ir kt. ginčus dėl teises sprendžiančių institucijų kompetencijos
atribojimas (Rūta Sluškaitė)
Teismas veikia neperžengdamas Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytų ribų. Be įstatymo teismo
galias riboja valstybės teritorija, jos piliečiai ir teismo teritorinės veiklos ribos. Teismo kompetencija taip
pat gali būti ribojama tam tikra valstybės teritorijos dalimi, pvz., apylinkės, apygardos teismų veiklos
teritoriją nustato įstatymas. (Teismų įst. 10,11 str.)
Teismo veikla, susijusi su bylų nagrinėjimu, vadinama jurisdikcine veikla. Teismo teisių, kuriomis
remdamasis jis vykdo jam įstatymo skirtas funkcijas, visumą priimta vadinti teismo kompetencija.
Pagal vykdomų funkcijų prigimtį skiriama jurisdikcinė teismo kompetencija (teismo teisės,
susijusios su bylų nagrinėjimu) ir nejurisdikcinė teismo kompetencija (teismo teisės ir įgaliojimai, susiję su
administracinio pobūdžio funkcijų vykdymu).
Žinybingumas
Liaudiškai tariant žinybingumas atsako į klausimą kas nagrinės ginčą: teismas ar kokia nors kita
institucija (arbitražas, ginčų komisija ir t.t.).
Subjektines teises ir interesus gina ne tik teismas, bet ir kitos institucijos. Todėl, kilus ginčui labai
svarbu tiksliai nustatyti, kokios institucijos kompetencijai priklauso nagrinėti ginčą, t.y. kieno jurisdikcijos
jis yra. Atsakyti į šį klausimą padeda žinybingumo institutas. Žinybingumas nusakomas kaip teisės
normų, nustatančių įvairių jurisdikcinių organų kompetenciją nagrinėti ir spręsti vienokio ar kitokio
pobūdžio ginčus, visuma.
Kompetencija ir žinybingumas nėra tapačios sampratos. Kompetencija yra tam tikros institucijos
teisių ir pareigų visuma, o žinybingumas tai tik dalis kompetencijos, būtent tas jos aspektas, kuris susijęs su
ginčų dėl teisės nagrinėjimu, t.y. su jurisdikcine veikla. Bylos žinybingumui nustatyti reikia nustatyti
instituciją, turinčią teisę ją nagrinėti. Civilinių bylų žinybingumas – tai bylos visumos priskyrimas teismo
kompetencijai.
Pagal tai kiek institucijų turi teisę nagrinėti konkrečią bylą žinybingumas skirstomas į vienetinį ir
dauginį.
1. Vienetinis žinybingumas reiškia, kad konkretus ginčas gali būti nagrinėjamas tik vienoje
institucijoje, t.y. yra tos institucijos kompetencija. Ši žinybingumo rūšis dar vadinama išimtiniu arba
imperatyvioju žinybingumu, nes įstatymai įtvirtinto konkretaus ginčo žinybingumo negali pakeisti nei šalys
savo susitarimu, nei kitos institucijos.
2. Dauginis žinybingumas – ginčo nagrinėjimas yra dviejų ar daugiau institucijų kompetencija. Jis
skirstomas į: alternatyvųjį, sąlyginį ir sutartinį.
a) Alternatyvusis. Suinteresuotas asmuo turi galimybę pasirinkti instituciją, į kurią jis
norėtų kreiptis. Pasinaudojus galimybe kreiptis į vieną iš kelių galimų institucijų prarandama teisė kreiptis į
kitas.
b) Sąlyginis. Galimybė kreiptis į instituciją, kuriai ginčas yra žinybingas, atsiranda tik,
jeigu suinteresuotas asmuo laikėsi įstatyme nustatytos išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos. Būna labai
įvairiai: 1) prieš kreipiantis į teismą reikia pabandyti išspręsti ginčą patiems pretenzijos pareiškimo tvarka
(pvz., klientų ginčai su ryšių organizacijomis); 2) prieš kreipiantis į teismą reikia mėginti spręsti ginčą
neteisminėje institucijoje,pvz., kreiptis į aukštesnio pavaldumo administracinę instituciją arba pareigūną
(pvz., muitinės kodeksas nustato, kad asmenų skundai dėl muitinės veiksmų paduodami teritorinei muitinei,
o jos veiksmai skundžiami muitinės departamentui, pastarojo sprendimą galima skųsti teismui).
c) Sutartinis žinybingumas. Šalys tarpusavio susitarimu pasirenka jų ginčą nagrinėsiančią
instituciją. Paprastai sutartinis žinybingumas taikomas perduodant ginčus spręsti arbitražui (CPK 28 str.).
Tačiau sutartinis žinybingumas negalimas, jeigu įstatymas nustato imperatyvųjį žinybingumą, pvz.,
draudžiama šalių susitarimu perduoti nagrinėti arbitražui ginčus, kylančius iš darbo, šeimos, konstitucinių,
administracinių, bankroto, nesąžiningos konkurencijos ir kt. teisinių santykių. (Komercinio arbitražo
įstatymo 11 str.).
Pagal CPK 26 str. teismams žinybingi visi ginčai dėl teisės, kylantys iš civilinių, darbo, finansų,
bankroto teisinių santykių ir bylos, kylančios iš konstitucinių ir administracinių teisinių santykių. Ši norma
įtvirtina visuotinį ginčų dėl teisės žinybingumą teismui, o tai reiškia, kad visi ginčai dėl teisės priklauso
teismo kompetencijai. Tai visiškai atitinka Konstitucijos 30 str. ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijos 6 str. nuostatas. Tačiau tai nereiškia, kad žinybingumo institutas prarado savo
prasmę, kadangi yra išimčių: pvz., Krašto apsaugos tarnybos įst. nustato, kad kai kurie ginčai nežinybingi
teismui (dėl karinio laipsnio suteikimo ar nepriėmimo į profesionalią tarnybą). Taip pat teismui
nežinybingi ginčai dėl: iškeldinimo iš savavališkai užimtų gyv. patalpų, santuokos nutraukimo, kai
kreipiasi vyras be žmonos sutikimo, o ji (žmona) nėščia ar yra mažas (iki 1 m.) vaikas; tėvystės nustatymo,
jei gimimo liudijime yra įrašytas konkretus asmuo; laiku nesumokėtų SODROS mokesčių; pilietybės
nustatymo ir t.t. Yra 16 punktų iš įvairių įstatymų. Mikelėno nuomone šios išimtys ne visada pagrįstos.
Žinybingumas yra viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų. Kai ginčas teismui nežinybingas,
asmuo neturi teisės kreiptis į teismą. Besikreipiančio dėl nežinybingo ginčo asmens pareiškimą teismas
atsisako priimti (CPK. 150 str. 1 p.), o kai esant ginčą nežinybingą paaiškėja jau iškėlus bylą, ji
nutraukiama (CPK 243 str.). Ginčo žinybingumą nustato pats teismas ex officio. Bet teismas negali elgtis
prieš įstatymą ir priimti nežinybingą ginčą. Tačiau jis gali, tiesiogiai taikydamas Konstitucijos 30 str.,
priimti ginčą, jo nenagrinėti ir kreiptis į Konstitucinį teismą (Konstitucijos 110 str. nustatyta tvarka) dėl
įstatymo, nustatančio, kad ginčas teismui nežinybingas, atitikimo Konstitucijai. (Kada mūsų teismai ką nors
tokio darys neaišku).
Problemas, kai įstatymas neaiškus ar yra teisės normų, reguliuojančių civilinių bylų žinybingumą,
prieštaravimų, gali išspręsti pats teismas, remdamasis CPK 29 str. Jame įtvirtintas teisminio žinybingumo
pirmenybės principas: kilus abejonei dėl ginčo žinybingumo ar esant galiojančių įstatymų, kurie reguliuoja
žinybingumą, kolizijai, ginčas laikomas žinybingu teismui. Sujungus kelis tarpusavyje susijusius
reikalavimus, iš kurių vieni žinybingi teismui o kiti – ne, visi reikalavimai nagrinėjami teisme.
Daugelis išimčių iš žinybingumo nesiderina su Konstitucija ir Žmogaus teisių konvencija todėl
juos reikėtų naikinti, nes kitaip gali Lietuvėlė brangiai mokėti.
Be ginčo bylų, teismas nagrinėja ir ne ginčo bylas. Šių bylų žinybingumas nustatomas remiantis
priešinga nei ginčo bylos taisykle – pagal sąrašo principą: teismui žinybingos tik tos ne ginčo bylos, kurios
išvardintos CPK 270 str.
Atskirai paminėtinas specifinis žinybingumo įgyvendinimo būdas. Žinybingumas gali būti ir ginimosi nuo
ieškinio priemonė. Atsakovas, gindamasis nuo ieškinio, gali pareikšti, kad ginčas teismui nežinybingas, ir
reikalauti bylą nutraukti. Šiuo atveju teismas turėtų patikrinti atsakovo argumentus ir nuspręsti ar ginčas
žinybingas teismui.

27. Teismų sistema ir kompetencijos pasiskirstymas tarp atskirų jos grandžių

Teismas, kaip bet kuri institucija, veikia neperžengdamas Konstitucijos ir kitų įst. nustatytų ribų
(Konstitucijos 5 str.). be įstatymo, teismo galias riboja v – bės teritorija, jos piliečiai ir teismo teritorinės
veiklos ribos. Pvz., teismo galia negali peržengti v – bės teritorijos ribų. Kad kiekvienos v – bės teismas
galėtų nagrinėti bylas, kuriose dalyvauja užsienio asmenys, reikia tarptautinių v – bių susitarimų. Teismo
kompetencija gali būti ribojama ir tam tikra v – bės teritorijos dalimi. Pagrindinė teismo f – ja yra spręsti
ginčus dėl teisės, t.y. nagrinėti administracines, baudžiamąsias, civilines bylas. Teismo veikla, susijusi su
bylų nagrinėjimu, vadinama jurisdikcine. Teismas vykdo ir kitas, ne jurisdikcines f – jas: kai kuriose v –
bėse tvarko nekilnojamojo turto registrą, skiria arbitrus, taiko paveldimo turto apsaugos priemones, skiria
globėjus, tvirtina testamentus ir t.t. taigi plačiuoju požiūriu teismas vykdo ir jurisdikcinę, ir ne jurisdikcinę f
– jas. Joms vykdyti teismui suteikta atisitinkamos teisės ir įgaliojimai.
 Teismo kompetencija – teismo teisių, kuriomis remdamasis jis vykdo jam įstatymo skirtas f – jas,
visuma.
Kompetencijos rūšys:
 Pagal vykdomų f – jų prigimtį:
o jurisdikcinė (teismo teisės, susijusios su bylų nagrinėjimu; šią kompetenciją
reglamentuoja priskirtinumo ir teismingumo institutai);
o ne jurisdikcinė (teismo teisės ir įgaliojimai, susiję su administracinio pobūdžio f – jų
vykdymu).
 LR Teismų įst. išskiriamos kompetencijos rūšys (12 str. 2, 3, 4, 5 dalys):
o bendrosios kompetencijos teismai;
o specializuoti teismai.
Bendrosios kompetencijos teismai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis
teismas, apygardų ir apylinkių teismai yra bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėjantys civilines ir
baudžiamąsias bylas. Apylinkių teismai nagrinėja ir jų kompetencijai įstatymų priskirtas administracinių
teisės pažeidimų bylas. Bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, kartu gali nuspręsti
ir dėl individualaus administracinio akto teisėtumo.
Specializuoti teismai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir apygardų administraciniai
teismai yra specializuoti teismai, nagrinėjantys bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių
santykių. Darbo, šeimos, nepilnamečių, bankroto ir kitų kategorijų byloms nagrinėti gali būti steigiami ir
kiti specializuoti teismai.
4. Teismų sistema ir kompetencijos paskirstymas tarp atskirų jos grandžių (Monika Šiaudinytė)
Nustačius, kad ginčas priklauso teismų kompetencijai, t.y. išsprendus ginčo dėl teisės priskirtinumo
klausimą, reikia išsiaiškinti, koks konkretus teismas jį nagrinės. Kiekvienoje valstybėje veikia tam tikra
teismų sistema. LR Konstitucijos 111 straipsnis nurodo, kad Lietuvos teismų sistemą sudaro
Aukščiausiasis Teismas, Apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Be to, 1999 m. sausio 14
d. Administracinių teismų įsteigimo įstatymu Lietuvoje buvo įkurta specializuotų – administracinių teismų-
sistema (pradėjo veikti 1999 m. gegužės 1 d.). Administracinių teismų kompetenciją nustato
Administracinių bylų teisenos įstatymas. Iki 1998 m. Lietuvoje taip pat veikė specializuotas Ūkinis teismas
(likviduotas 1998 m. kovo 3 d. įstatymu.).
Siekiant sužinoti, koks teismas kompetentingas nagrinėti konkrečią bylą, pirmiausiai reikia nustatyti,
kurios teismų sistemos – administracinių ar bendrosios kompetencijos – teismuose turi būti nagrinėjama
konkreti byla.
Nustačius, kad byla nagrinėtina bendrosios kompetencijos teismuose, reikia išspręsti kitą klausimą –
kurios grandies bendrosios kompetencijos teismas, t.y. apylinkės ar apygardos, turi nagrinėti bylą kaip
pirmosios instancijos teismas. Kadangi pagal galiojančius įstatymus nei Aukščiausias Teismas, nei
Apeliacinis teismas bylų kaip pirmosios instancijos teismai nenagrinėja, tenka atriboti tik apylinkės ir
apygardos teismų kompetenciją.
Nustačius teismų sistemos grandį, iš kelių tos grandies teismų lieka išrinkti konkretų teismą,
kompetentingą nagrinėti konkrečią bylą. Pvz., nustačius, kad byla nagrinėtina apylinkės teisme, būtina
nustatyti, koks konkretus apylinkės teismas iš 54 veikiančiųjų turi tokią teisę.
Esant instancinei teismų sistemai, byla gali būti nagrinėjama ne tik pirmosios instancijos teisme – galima
ir apeliacinė ar kasacinė jos nagrinėjimo tvarka. Pvz., šalis pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą,
su kuriuo nesutinka, gali apskųsti. Tada reikėtų nustatyti, koks teismas turi teisę nagrinėti bylą apeliacine
tvarka.Skundžiant sprendimą kasacine tvarka, reikėtų aiškintis, koks teismas ar teismai vykdo kasacinę
funkciją ir kuris iš jų turi teisę nagrinėti atitinkamą bylą.
Taigi nustačius, kad ginčas priklauso nagrinėti teismui, konkretus teismas išrenkamas pagal specialias
taisykles. Teismų kompetencijai priskiriamų bylų paskirstymas teismams vadinamas teismingumu.
Taisyklių sistema, reguliuojanti bylų paskirstymo teismams tvarką, vadinama teismingumo institutu.
Teismingumas, skirtingai nei priskirtinumas, atriboja konkretaus teismo jurisdikcinę kompetenciją nuo kitų
teismų t.y. paskirsto teismų kompetenciją teismų sistemos viduje.
Siekiant nustatyti bet kurios bylos teismingumą, reikia išsiaiškinti tris dalykus:
1. teismų sistemos grandį ir teismo rūšį (bendrasis ar specializuotas teismas;
2. konkretų tos pačios grandies teismą;
3. teismą, vykdantį tam tikrą funkciją, nesusijusią su bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos
teisme, t.y. konkretų teismą instancijų sistemoje.
 Atitinkamai skiriamas trijų rūšių teismingumas:
- rūšinis (dalykinis);
- teritorinis;
- funkcinis.
Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo
sąlyga. Jeigu byla teismui neteisminga, teisėjas turi atsisakyti priimti pareiškimą.
Kai iškėlus bylą nustatoma, kad pareiškimas priimtas pažeidžiant teismingumo taisykles, teismas
privalo perduoti bylą atsižvelgdamas į teismingumą, t.y. teismui, kuriam ji teisminga. Teismo, kuris
išnagrinėja bylą pažeisdamas rūšinio ar išimtinio teritorinio teismingumo taisykles, sprendimas privalo
būti besąlygiškai naikinamas apeliacine tvarka.
Daugumoje užsienio valstybių teismingumo taisyklių laikymąsi teismas kontroliuoja ex officio.
Tačiau kai kuriose iš jų teismas ex officio bylos teismingumo netikrina, o įrodyti, kad byla teismui
teisminga arba atvirkščiai, - jam neteisminga, privalo šalys.
CPK 25 str. Civilinių bylų teismingumas
Civilines bylas nagrinėja apylinkės ir apygardos teismui, kaip pirmosios instancijos teismai, šio
Kodekso nustatyta tvarka.
26 str. Civilinių bylų rūšinis teismingumas
1.Visas civilines bylas pirmąja instancija nagrinėja apylinkės teismai, išskyrus bylas, nurodytas šio
Kodekso 27, 28 str.
2. Jeigu byloje vienas iš pareikštų reikalavimų yra susijęs su individualaus pobūdžio administracinės
teisės aktu, kurio teisėtumas ginčijamas šioje byloje, tai bendrosios kompetencijos teismas,
nagrinėdamas bylą, joje išsprendžia ir tokio akto teisėtumo klausimą.
27 str. Civilinės bylos, teismingos apygardos teismams
Apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas:
1. kuriose ieškinio suma didesnė kaip vienas šimtas tūkstančių litų, išskyrus šeimos teisinių santykių
bylas dėl turto perdalijimo;
2. dėl autorinių neturtinių teisinių santykių;
3. dėl civilinių viešo konkurso teisinių santykių;
4. dėl bankroto ir restruktūrizavimo;
5. pagal banko administratoriaus pareiškimą dėl banko akcinio kapitalo sumažinimo;
6. kurių viena šalis yra užsienio valstybė;
7. pagal ieškinius dėl priverstinio abiejų (dalių, pajų) pardavimo;
8. pagal ieškinius dėl pirminio asmens veiklos tyrimo;
9. kitas civilines bylas, kurias pagal įstatymus kaip pirmosios institucijos teismas nagrinėja
apygardos teismas.
28 str. Civilinės bylos, teismingos tik Vilniaus apygardos teismui
Tik Vilniaus apygardos teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja civilines bylas:
1. dėl ginčų, numatytų LR patentų įstatyme;
2. dėl ginčų, numatytų LR prekių ženklų įst.;
3. dėl įvaikinimo pagal užsienio valstybių piliečių prašymus įvaikinti LR pilietį, gyvenantį LR arba
užsienio valstybėje;
4. kitas civilines bylas, kurios pagal galiojančius įstatymus kaip pirmosios instancijos teismas
nagrinėja tik Vilniaus apygardos teismas.
28. Civilinių bylų teismingumas
Išsprendus klausimą dėl bylos priskirtinumo, reikia išsiaiškinti, koks konkretus teismas ją nagrinės. Tai
padaroma pagal tam tikras taisykles.
Teismingumas- teismų kompetencijai priskiriamų bylų paskirstymas teismams. Teismingumo institutas-
taisyklių visuma, reguliuojanti bylų paskirstymo teismams tvarką. Teismingumas paskirsto teismų
kompetenciją teismų sistemos viduje.
CPK apie teismingumą- IV skyrius (25-36 str.).

Norint nustatyti teismingumą reikia:

1. išsiaiškinti teismų sistemos rūšį (t.y. bendrasis ar specializuotas teismas); jei nustatoma, kad byla
nagrinėjama bendrosios kompetencijos teismuose, reikia nustatyti kurios konkrečios grandies
teismas ją nagrinės kaip pirmosios instancijos teismas (t.y. apylinkių ar apygardų)
 2. tada iš kelių tos grandies teismų reikia išskirti konkretų teismą (t.y. jei apygardų, tai vieną iš 5, jei
apylinkių- viena iš 54 teismų)
3. kadangi yra instancinė teismų sistema, tai galimas ir bylos nagrinėjimas apeliacine bei kasacine
tvarka. Taigi reikia nustatyti ir teismus, vykdančius šias funkcijas, kai byla išnagrinėta
atitinkamam pirmosios instancijos teisme ir yra apskųsta.

Skiriamas 3 rūšių teismingumas: rūšinis (dalykinis), teritorinis, funkcinis. (apie tai plačiau kituose
klausimuose).
Jei byla teismui yra neteisminga, teisėjas turi atsisakyti priimti nagrinėti pareiškimą (CPK 137 str.2d.2p.).
Jei iškėlus bylą nustatoma, kad pareiškimas priimtas pažeidžiant teismingumo taisykles, teismas privalo
perduoti bylą nagrinėti teismui, kuriam ji byla teisminga. Teismo, kuris išnagrinėjo bylą pažeisdamas
rūšinio ar išimtinio teritorinio teismingumo taisykles, sprendimas privalo būti besąlygiškai naikinamas
apeliacine tvarka (329 str. 2d. 6p.).
Taigi civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo
sąlyga.
TEISMINGUMAS – tai teismams priskirtinų bylų paskirstymas bendrosios kompetencijos teismų
sistemos viduje ( apylinkės ar apygardos) ir bendrosios kompetencijos sistemų grandies konkrečiam
(apylinkės, apygardos) teismui, taip pat teismo, vykdančio tam tikrą funkciją, nesusijusią su bylos
nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, t.y. konkretaus teismo instancinėje teismų sistemoje (apeliacinės
instancijos teismo ar kasacinio teismo), arba teismo vykdančio tam tikrą specialią funkciją (pripažįstančio
ir leidžiančio vykdyti užsienio teismų sprendimus), nustatymas.
CPK 329str 2 d 6p – teismo, kuris išnagrinėja bylą pažeisdamas rūšinio ar išimtinio teismingumo
taisykles sprendimas turi būti besąlygiškai naikinamas apeliacine tvarka ir kasacine tvarka (360 str.).
 RŪŠINIS TEISMINGUMAS
26 str. 1d bendroji rūšinio teismingumo taisyklė: visas bylas kaip pirmosios instancijos teismai nagrinėja
apylinkės teismai, jeigu įstatyme nenurodyta kitaip.
Rūšinis teismingumas padeda nustatyti koks vientisos teismų sistemos teismas – bendrosios
kompetencijos ar specializuotos – turi nagrinėti bylą.
Esminiai civilinių bylų teismingumo kriterijai:
1. Ginčo dalykas. Tai yra pagrindinis kriterijus (ieškiniai dėl įmonių bankroto, dėl juridinio
asmens veiklos tyrimo ir pan.) todėl rūšinis teismingumas dar vadinamas dalykiniu.
2. Ginčo subjektų teisinė padėtis (ginčo šalys). Jeigu viena iš šalių yra užsienio valstybė,
byla teisminga apygardos teismui.
3. Ginčo suma. Bylas, kur turtinio ginčo suma viršija 100 tūkst. litų, nagrinėja apygardos
teismas.
CPK 27 str. nurodoma kokias bylas kaip pirmoji instancija nagrinėja apygardos teismai pagal civilinių bylų
rūšinio teismingumo kriterijus, kuriuos lemia ir materialiųjų santykių pobūdis. Pateiktas sąrašas nėra
baigtinis. CPK 28 str. nurodoma, kai bylas kaip pirmosios instancijos teismas nagrinėja tik Vilniaus
apygardos teismas.
27 straipsnis. Civilinės bylos, teismingos apygardos teismams
Apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas:
1) kuriose ieškinio suma didesnė kaip vienas šimtas tūkstančių litų, išskyrus šeimos teisinių santykių bylas
dėl turto padalijimo;
2) dėl autorinių neturtinių teisinių santykių;
3) dėl civilinių viešo konkurso teisinių santykių;
4) dėl bankroto ir restruktūrizavimo;
5) pagal banko laikinojo administratoriaus pareiškimą dėl banko akcinio kapitalo sumažinimo;
6) kurių viena šalis yra užsienio valstybė;
7) pagal ieškinius dėl priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo;
8) pagal ieškinius dėl juridinio asmens veiklos tyrimo;
9) kitas civilines bylas, kurias pagal įstatymus kaip pirmosios instancijos teismas nagrinėja apygardos
teismai.
28 straipsnis. Civilinės bylos, teismingos tik Vilniaus apygardos teismui
Tik Vilniaus apygardos teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja civilines bylas:
1) dėl ginčų, numatytų Lietuvos Respublikos patentų įstatyme;
2) dėl ginčų, numatytų Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatyme;
3) dėl įvaikinimo pagal užsienio valstybių piliečių prašymus įvaikinti Lietuvos Respublikos pilietį,
gyvenantį Lietuvos Respublikoje arba užsienio valstybėje;
4) kitas civilines bylas, kurias pagal galiojančius įstatymus kaip pirmosios instancijos teismas nagrinėja tik
Vilniaus apygardos teismas.
Remiantis teritoriniu teismingumu kompetencija paskirstoma tos pačios grandies, pvz.: apylinkės,
apygardos, teismams. Teritorinis teismingumas nustatomas iškeliant civilinę bylą, todėl teismas privalo
nagrinėti bylą toliau, nors ją iškėlus teritorinis teismingumas pasikeistų, pvz.: iškėlus bylą atsakovas
pakeitė gyvenamąją vietą. Teritorinis teismingumas nustatomas pagal tam tikrus kriterijus, kurie nėra susiję
su bylos rūšimi, pvz.: atsakovo gyvenamąją vietą, daikto buvimo vietą ir pan.
Teritorinis teismingumas skirstomas į:
 Bendrąjį;
 Alternatyvųjį;
 Išimtinį;
 Sutartinį;
 Kelių tarpusavyje susijusių bylų teismingumą.

Bendrojo teritorinio teismingumo atveju ieškinys pareiškiamas teisme pagal atsakovo gyvenamąją vietą,
o jeigu atsakovas yra juridinis asmuo - pagal juridinio asmens organo buveinės vietą (CPK 29 str.). Kai
atsakovas yra v-bė ar savivaldybė, ieškinys pareiškiamas pagal v-bei ar savivaldybei atstovaujančios
institucijos buveinės vietą.
Fiz. asmens gyvenamąja vieta laikoma ta, kur asmuo iš tikrųjų dažniausiai gyvena; ji paprastai nurodoma
asmens tapatumą patvirtinančiuose dokumentuose.
Šalys savo susitarimu gali pakeisti bendrąjį teritorinį teismingumą. (CPK 32 str.)

Esant alternatyviajam teritoriniam teismingumui, įst. nurodo galimybę nagrinėti byla 2 ar daugiau tos
pačios grandies teismų. Šiuo atveju konkretų teismą pasirenka ieškovas (CPK 30 str. 12 d.). Jei ieškovas
kreipiasi į vieną iš kelių galimų teismų, ieškovas praranda teisę su tapačiu ieškiniu kreiptis į kt. teismą. Alt.
terit. teismingumas nustatomas tokioms byloms, kur ginami ypač reikšmingi ieškovo teisės ir interesai,
pvz.: išlaikymo, žalos atlyginimo byloms. Ieškovui suteikiama galimybė pasirinkti tokį teismą, į kurį jam
būtų patogiau kreiptis. CPK 30 str. Nustatytas toks altern. teritorinis teismingumas:
 ieškinys atsakovui, kurio gyv. vieta nežinoma, gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo vietą
arba paskutinę žinomą jo gyv. vietą;
 ieškinys atsakovui, neturinčiam Lietuvoje gyv. vietos, gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo
vietą;
 ieškinys, susijęs su JA filialo veikla, gali būti pareiškimas ir pagal filialo buveinės vietą;
 ieškinys dėl išlaikymo priteisimo ir tėvystės nustatymo gali būti pareiškiamas ir pagal ieškovo
gyvenamąją vietą;
 ieškinys dėl atlyginimo žalos, padarytos sužalojant fiz. asmens sveikatą, taip pat atimant gyvybę,
gali būti pareiškiamas pagal ieškovo gyvenamąją vietą arba žalos padarymo vietą;
 ieškinys dėl žalos, padarytos asmenų turtui, gali būti pareiškiamas pagal ieškovo gyv. vietą arba
žalos padarymo vietą;
 ieškinys dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtu nuteisimo, neteisėto suėmimo taikant kardomąją
priemonę, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių taikymo, neteisėtos
admin. nuobaudos – arešto – skyrimo, taip pat dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų teisėjo ar teismo
veiksmų nagrinėjant civ. bylą, gali būti pareiškiamas pagal ieškovo gyv. vietą;
 ieškinys dėl atlyginimo nuostolių, atsiradusių laivams susidūrus, ir dėl atlyginimo išieškojimo už
pagalbos suteikimą ir gelbėjimą jūroje, taip pat visais kitais atvejais, kai ginčas kyla dėl vežimo
jūra teisinių santykių, gali būti reiškiamas ir pagal atsakovo laivo buvimo arba laivo įregistravimo
uosto vietą;
 ieškinys dėl sutarčių, kuriose nurodyta įvykdymo vieta, gali būti pareiškiamas ir pagal sutarties
įvykdymo vietą;
  ieškinys, susijęs su globėjo, rūpintojo ar turto administratoriaus pareigų ėjimu, gali būti
pareiškiamas taip pat pagal globėjo, rūp. ar turto admin. gyvenamąją ar buvimo vietą;
 ieškinys dėl vartojimo sutarčių gali būti pareiškiamas ir pagal vartotojo gyv. vietą.
Alternatyviojo teritorinio teismingumo atveju šalys taip pat gali savo susitarimu pasirinkti teismą, kuris
nagrinės bylą. (CPK 32 str.)

Išimtinio teritorinio teismingumo atveju įstatymas įsakmiai įvardija teismą, turintį nagrinėti bylą. Pagal
CPK 31 str. Ieškiniai dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą, dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu,
išskyrus pareiškimus dėl sutuoktinių turto padalijimo santuokos nutraukimo bylose, dėl arešto
nekilnojamajam daiktui panaikinimo pareiškiami nekilnojamojo daikto ar pagrindinės jo dalies buvimo
vietos teismui.
Išimtinį teritorinį teismingumą nustatančios normos yra imperatyvios, todėl šalys savo susitarimu šio
teismingumo keisti negali (išskyrus CPK 35 str. Išimtinius atvejus).

Sutartinio teritorinio teismingumo atveju teismą, nagrinėsiantį bylą, pasirenka ginčo šalys tarpusavio
susitarimu (tik taip jos negali keisti rūšinio ir išimtinio teritorinio teismingumo). Šalių susitarimas dėl
teritorinio teismingumo turi būti sudarytas raštu ir pateiktas kartu su ieškinio pareiškimu (šį klausimą gali
aptarti šalys ir sudaromoje sutartyje). Šalys gali susitarti, kad jų bylą nagrinės konkretus teismas
(prorogacinis susitarimas), arba numatyti, jog kai kurie teismai, kuriems byla teisminga, jos negalės
nagrinėti (derogacinis susitarimas). Prorogaciniu susitarimu taip pat gali būti pripažįstama situacija, kai
ieškovas kreipiasi į teismą pažeisdamas bendrojo teritorinio teismingumo taisykles, tačiau teismas jo
pareiškimą priima, o atsakovas neprieštarauja, kad byla būtų nagrinėjama tame teisme. Sutartinis
teismingumas būdingas tarptautinėms prekybos sutartims.

Nustatant kelių tarpusavyje susijusių bylų teismingumą, dažniausiai kurios vienos bylos teismingumas
lemia kitų bylų teismingumą. (CPK 33 str.).
Pagal teritorinį teismingumą kompetencija paskirstoma ir apylinkių, ir apygardų teismų sistemos viduje.
Nustatant, kuris apygardos teismas turi nagrinėti bylą, reikia vadovautis CPK 29-33 str. Vilniaus apygardos
teismui bylos priskirtos vadovaujantis išimtinio teismingumo principu.

8. Funkcinis teismingumas (Dovilė)

Remiantis funkciniu teismingumu paskirstoma teismų kompetencija instancijų sistemoje, t.y.
nustatoma, koks teismas turi teisę nagrinėti bylas kaip pirmoji, apeliacinė ir kasacinė instancija. Taip pat
nustatoma teismo kompetencija, nesusijusi su jurisdikcinė veikla ar susijusi tik iš dalies, pvz., teismų teisė
pripažinti užsienio arbitražo sprendimus,.
LR teismų įstatymo 15 ir 16 str. nurodoma, kad civilines bylas kaip pirmoji instancija turi teisę
nagrinėti tik apylinkių ir apygardų teismai.
Kaip apeliacinė instancija civ. bylas nagrinėja apygardų teismai ir Apeliacinis teismas. Apygardų
teismai yra apylinkės teismų sprendimų ir nutarčių apeliacinė instancija (CPK 301str). Apeliacinis teismas
yra apeliacinė instancija byloms, kurias kaip pirmoji instancija nagrinėjo apygardų teismai (CPK 301str).
Kasacine tvarka bylas turi teisę nagrinėti tik AT (CPK 340str). Jis taip pat nagrinėja bylas pagal
kasacinius skundus dėl arbitražo sprendimų, priimtų pažeidžiant pagrindinius proceso principus, bei
užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo klausimus (CPK 809str).
AT, be kasacinės f-jos, atlieka ir vienodos teismų praktikos aiškinant ir taikant teisę formavimo f-
ją (CPK 4str).
Kiekvienas teismas savo f-nę kompetenciją privalo patikrinti ex officio (pgl pareigas)

29.Teismingumo atribojimo tarp bendrosios kompetencijos teismų ir administracinių teismų klausimai.

Teismingumo kolegija (Eglė Urbonaitė)
Teismams žinybingų bylų paskirstymas teismams vadinamas teismingumu. Taisyklių sistema,
reguliuojanti bylų paskirstymo teismams tvarką, vadinama teismingumo institutu. Civilinės bylos
teismingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Jeigu byla
teismui neteisminga teisėjas turi atsisakyti priimti pareiškimą (CPK 150 str. 6 p.). Kai iškėlus bylą
nustatoma, kad pareiškimas priimtas pažeidžiant teismingumo taisykles, teismas privalo perduoti bylą
atsižvelgdamas į teismingumą. Daugumoje valstybių teismingumo taisyklių laikymąsi teismas kontroliuoja
ex officio. Tačiau būna ir taip, kad teismingumą ar neteismingumą turi įrodyti šalys.
Rūšinis teismingumas padeda išspręsti du uždavinius: nustatyti teismų sistemos grandį bei
nustatyti bendros kompetencijos ar specializuotas teismas nagrinės bylą. (Šiuo metu yra tik vienas
specializuotas teismas – Administracinis).
CPK 135 str. nustato, kad teismams žinybingos civilinės bylos nagrinėja apylinkės teismas,
išskyrus nurodytas 136, 1361 ir 1363 str. Taigi bendra taisyklė – visos civilinės bylos nagrinėjamos
apylinkės teismuose, jeigu įstatymas nenumato kitaip.
CPK 1363 str. nustato bylas, teismingas Administraciniam teismui: bylos dėl žalos, padarytos
fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų bei
jų pareigūnų ir valdininkų veiksmais ar neveikimu viešojo valdymo srityje, atlyginimo.

Teismingumo kolegija. Bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo ginčus dėl

teismingumo rašytinio proceso tvarka išsprendžia speciali teisėjų kolegija, į kurią įeina Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
pirmininko pavaduotojas ir po vieną šių teismų pirmininkų paskirtą teisėją.
 Bendrosios kompetencijos teismai motyvuotus prašymus ar nutartis spręsti teismingumo
klausimus paduoda per Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, informuodami apie tai dalyvaujančius byloje
asmenis. Prašymą ar nutartį speciali teisėjų kolegija išnagrinėja per 10 dienų nuo prašymo ar nutarties
gavimo, nekviesdama į posėdį byloje dalyvaujančių asmenų. Kolegijos posėdžiams pirmininkauja Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas. Sprendimas priimamas bendru sutarimu arba
kolegijos narių balsų dauguma. Jei balsai pasiskirsto po lygiai, lemia posėdžio pirmininko balsas. Nutartis
dėl bylos teismingumo neskundžiama. Byla per tris dienas nuo specialios teisėjų kolegijos nutarties
priėmimo išsiunčiama į atitinkamą pirmosios instancijos teismą, kuriam ji teisminga, arba į apeliacinės
instancijos teismą, kuriam nutartis dėl teismingumo yra privaloma.

10. Teismingumo atribojimo tarp bendrosios kompetencijos teismų ir administracinių teismų klausimai.
Teismingumo kolegija (Jūratė Jackauskaitė)
Administracinių teismų ir bendrosios kompetencijos teismų kompetencija atribojama pagal ginčo dėl
teisės pobūdį ir ginčo subjektinės teisės turinį. Administraciniai teismai sprendžia ginčus, kylančius iš
viešosios teisės reglamentuojamų santykių. Bendrosios kompetencijos teismai sprendžia ginčus, kylančius
iš privatinės teisės reglamentuojamų santykių.
Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl:
1) valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir
veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų
kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar
vilkinimo atlikti tokius veiksmus;
2) savivaldybių administravimo subjektų priimtų aktų ir veiksmų
teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai
priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius
veiksmus;
3) turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam
asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos
institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar
neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Civilinio kodekso
485 straipsnis);
4) mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo,
finansinių sankcijų taikymo, taip pat dėl mokestinių ginčų;
5) tarnybinių ginčų, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar
savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus
(įskaitant pareigūnus ir įstaigų vadovus);
6) Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimų ir šios
komisijos kreipimųsi dėl tarnybos santykių su valstybės tarnautojais
nutraukimo;
 7) Seimo kontrolieriaus kreipimosi (pareiškimo) dėl tarnybos santykių su valstybės tarnautojais
nutraukimo;
8) ginčų tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo
subjektų dėl kompetencijos ar įstatymų pažeidimo, išskyrus civilinius
ginčus, priskirtus bendrosios kompetencijos teismams;
9) rinkimų ir Referendumo įstatymų pažeidimo;
10) nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje apskundimo;
11) viešųjų įstaigų, įmonių ir nevyriausybinių organizacijų,
turinčių viešojo administravimo įgaliojimus, priimtų sprendimų ir
veiksmų viešojo administravimo srityje teisėtumo, taip pat šių subjektų
atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir
pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus;
12) visuomeninių organizacijų, bendrijų, politinių partijų,
politinių organizacijų ar asociacijų priimtų bendro pobūdžio aktų
teisėtumo;
13) užsieniečių skundų dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi ar
dirbti Lietuvoje ar tokio leidimo panaikinimo, taip pat skundų dėl
pabėgėlio statuso.
Sąrašas nebaigtinis.
Teismingumo kolegija
Iki administracinių teismų sistemos sukūrimo Lietuvoje visi teisiniai ginčai, taip pat ir kylantys iš
administracinių teisinių santykių, buvo nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose. Įkūrus
specializuotų administracinių teismų sistemą kartais praktikoje gali iškilti klausimas – kuris teismas –
bendrosios kompetencijos ar administracinis – turi nagrinėti tam tikrą teisinį konfliktą, juolab kad
valstybėje ilgą laiką veikiant tik bendrosios kompetencijos teismų sistemai negalėjo susiformuoti jokie
aiškesni teismingumo atribojimo tarp bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų kriterijai. Šiems
klausimams spręsti įstatymų leidėjas sukūrė tam tikrą teisinį mechanizmą – specialiąją teisėjų kolegiją
(praktikoje neretai vadinamą teismingumo kolegija).
Teismingumo kolegiją sudaro:
 2 LAT teisėjai
 2 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjai
Specialiosios teisėjų kolegijos nutartis dėl konkrečios bylos teismingumo yra neskundžiama ir
privaloma teismui, kurio kompetencijai priskirta konkreti byla.

30. Procesiniai terminai, jų skaičiavimo taisyklės.

1. PROCESINIAI TERMINAI, JŲ SAMPRATA IR RŪŠYS. (Aušra)

Procesiniu terminu laikomas įstatymo ar teismo nustatytas laikotarpis, per kurį teismas, byloje
dalyvaujantys ir kiti asmenys privalo ir gali atlikti tam tikrus procesinius veiksmus.

Procesiniai terminai yra nustatomi tam, kad:

1) Būtų įgyvendinti operatyvumo ir ekonomiškumo principai, įtvirtinti CPK 7 str.;
2) Dėl didelio bylų skaičiaus būtų tinkamai organizuojamas teisėjo darbas;

Terminų klasifikavimas

I. Pagal tai, kieno jie yra nustatyti:

a. Įstatymo nustatyti terminai – tai įstatyme nustatyti terminai tam tikriems veiksmams
atlikti (pvz.: septynių dienų terminas atskirajam skundui paduoti, trisdešimties dienų
terminas apeliaciniam skundui paduoti ir t.t.);
b. Teismo nustatyti terminai – tai teismo nustatyti terminai tam tikriems veiksmams atlikti
(CPK str.);
Pastaba: įstatyme gali būti numatytas minimalus ar maksimalus terminas, kurio
neperžengdamas teismas gali nustatyti terminą tam tikriems veiksmams atlikti.
 II. Pagal paskirtį skirstomi į skirtus:
a. Teismui tam tikriems veiksmams atlikti;
b. Dalyvaujantiems byloje asmenims tam tikriems procesiniams veiksmams atlikti;
c. Kitiems asmenims tam tikriems procesiniams veiksmams atlikti;

Pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui ir civilinės bylos išnagrinėjimo terminai

Pasirengimas prasideda, kai teismas išsprendžia ieškinio pareiškimo priėmimo klausimą ir tai turi būti
padaryta ne vėliau, kaip per dešimt dienų nuo atitinkamo ieškinio įregistravimo teisme, o jeigu prašoma
taikyti laikinąsias apsaugos priemones – per tris dienas (CPK 137 str. 3 d.). Taigi įstatymas suteikia teisę
teismui pačiam kontroliuoti pasirengimo bylos nagrinėjimui terminus. Įstatyme nustatyta tik per kiek laiko
turi būti pasirengta nagrinėti bylą teisme:
1. darbo bylas – ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo ieškinio priėmimo
dienos;
2. daikto valdymo pažeidimų bylas – per trisdešimt dienų;

Iš esmės teismas turi siekti, kad byla būtų išnagrinėt per vieną teismo posėdį. Ši procesinė norma kartu su
kitomis užkerta kelią bylų nagrinėjimo vilkinimui. Tačiau įstatymuose gali būti nustatytas kai kurių
kategorijų civilinių bylų išnagrinėjimo terminas:
3. darbo bylos – ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai
buvo baigta rengtis nagrinėti bylą teisme (CPK 413 str. 3 d.);
4. santuokos nutraukimo bendru abiejų sutuoktinių sutikimu ar vieno
sutuoktinio prašymu bylos turi būti išnagrinėtos ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo prašymų
priėmimo dienos (CPK 540 str. 2d.);
5. Hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių bylos – per tris dienas nuo
prašymo ar pareiškimo gavimo dienos (CPK 545 str.)

Ir kitais atvejais.

Be terminų procesiniams veiksmams atlikti įstatymas nustato ir tam tikrus terminus, kurie prigimties
požiūriu panašūs į ieškinio senaties terminus (pvz.: skundo dėl antstolio veiksmų ir notarinių veiksmų
padavimo dešimties dienų terminas – CPK 512 str.)
Procesiniai terminai ir jų nustatymo taisyklės yra viena iš CPT bendrosios dalies dalykų. Procesinių
terminų skaičiavimas pateikiamas CPK 73 str.:
73 straipsnis. Procesinių terminų skaičiavimas
1. Procesiniai veiksmai atliekami įstatymų nustatytais terminais. Tais atvejais, kai procesinių terminų nėra
nustatę įstatymai, juos nustato teismas.
2. Terminai procesiniams veiksmams atlikti apibrėžiami tikslia kalendorine data arba nurodomas įvykis,
kuris būtinai turi įvykti, arba laiko tarpas. Pastaruoju atveju veiksmas gali būti atliekamas per visą laiko
tarpą.
3. Metais, mėnesiais, savaitėmis ar dienomis skaičiuojama procesinio termino eiga prasideda rytojaus
dieną nuo nulis valandų nulis minučių po tos kalendorinės datos arba to įvykio, kuriais apibrėžta termino
pradžia, jeigu įstatymų nenumatyta ko kita.
Taigi procesiniai terminai gali būti apibrėžiami įvairiai:
1. tikslia kalendorine data, pvz., nurodoma, kad dokumentus reikia pateikti iki lapkričio 15 d.;
2. įvykiu, kuris būtinai turi įvykti, pvz., nurodoma, kad veiksmą galima atlikti iki teismui išeinant į
pasitarimo kambarį;
3. tam tikru laiku, pvz., nurodoma, kad byla turi būti išnagrinėta per dešimt dienų.
Procesinį veiksmą galima atlikti per visą laiką, kuris nustatytas jam atlikti. Tam tikru laiku
(metais, mėnesiais, savaitėmis ar dienomis) skaičiuojamo procesinio termino eiga prasideda rytojaus dieną
po tos kalendorinės datos ar įvykio, kuriais apibrėžta jo pradžia. Pavyzdžiui, teismo posėdžio protokolą
pasirašius lapkričio 10 dieną, trijų dienų terminas, nustatytas su juo susipažinti, prasidės lapkričio 11 dieną.
Jei byloje tam tikri dokumentai yra įteikiami kelis kartus (pvz. šaukimas į teismą), tai visi terminai
skaičiuojami nuo pirmojo įteikimo.
Terminų skaičiavimo pasibaigimo sąlygos pateikiamos CPK 74 str.:
74 straipsnis. Procesinių terminų pabaiga
1. Metais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinių termino metų mėnesį ir dieną
dvidešimt ketvirtą valandą nulis minučių.
2. Mėnesiais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą termino paskutinio mėnesio dieną
dvidešimt ketvirtą valandą nulis minučių.
3. Jeigu metais ar mėnesiais skaičiuojamo termino pabaiga tenka tokiam mėnesiui, kuris
atitinkamos dienos neturi, tai terminas pasibaigia paskutinę to mėnesio dieną.
4. Savaitėmis skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinės termino savaitės dieną
dvidešimt ketvirtą valandą nulis minučių.
5. Tais atvejais, kai paskutinė termino diena tenka ne darbo ar oficialios šventės dienai, termino
pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo diena.
6. Procesinis veiksmas, kuriam atlikti nustatytas terminas, turi būti atliekamas iki paskutinės
termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių. Tačiau, jeigu veiksmas turi būti atliktas teisme,
tai terminas pasibaigia nustatytu teismo darbo dienos pabaigos metu.
7. Jeigu skundas, dokumentai ar pinigai įteikti paštui ar telegrafui iki paskutinės termino dienos
dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių, terminas nelaikomas praleistu

3. PROCESINIO TERMINO SUSTABDYMAS, PRATĘSIMAS IR ATNAUJINIMAS. (Renata)

CPK 76 str. nustatyta, kad visų nepasibaigusių procesinių terminų eiga sustabdoma, kai
sustabdomas bylos nagrinėjimas. Bylos sustabdymo pagrindai yra nurodyti CPK 163 – 164 str-se.
Terminų sustabdymas prasideda nuo to laiko, kada atsiranda aplinkybės, sudariusios pagrindą bylai
sustabdyti. Nuo bylos atnaujinimo dienos procesiniai terminai eina toliau.
CPK 75 str. 1 d. nurodyta, kad teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymų
nustatytam ar teismo paskirtam jiems atlikti terminui. Tokiais atvejais byloje dalyvaujančiam asmeniui
atsiranda neigiamų padarinių. Termino, nustatyto tam tikrai procesinei pareigai atlikti, praleidimas
neatleidžia nuo pareigos atlikimo. Už laiku neatliktą pareigą teismas gali taikyti procesines sankcijas.
Teismas nustatytus terminus, kurie jau pasibaigę, gali pratęsti. Teismas, svarstydamas termino
pratęsimo klausimą, gali pareikalauti užstato iki vieno tūkstančio litų, kurį turi sumokėti asmuo, prašantis
pratęsti procesinį terminą. Nesumokėjus pareikalauto užstato, termino pratęsimo klausimas toliau
nesvarstomas (CPK 77str. 1d.). Užstatas pereina valstybei, kai asmuo, prašantis pratęsti terminą, neatlieka
veiksmų, kuriems atlikti procesinis terminas buvo pratęstas.
Asmens teisė atlikti procesinį veiksmą išnyksta pasibaigus nustatytam terminui, tačiau tai dar
nereiškia, kad asmuo apskritai prarado galimybę tą procesinį veiksmą atlikti. Asmenims, praleidusiems
įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas
terminas gali būti atnaujinamas. Pareiškimas dėl praleisto termino atnaujinimo paduodamas teismui,
kuriame reikėjo atlikti procesinį veiksmą. Paduodant pareiškimą dėl termino atnaujinimo, kartu turi būti
atliekamas procesinis veiksmas (paduodamas skundas, dokumentai ar atliekami kiti veiksmai), kuriam
atlikti praleistas terminas. Pareiškimas dėl termino atnaujinimo turi būti motyvuotas. Prie pareiškimo turi
būti pridedami įrodymai, pagrindžiantys praleisto termino atnaujinimo būtinumą. T. p. pareiškimas
atnaujinti terminą turi atitikti procesiniams dokumentams keliaus reikalavimus. Pareiškimas atnaujinti ar
atkurti terminą nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka.
Teismų praktikoje svarbiomis priežastimis, dėl kurių gali būti atnaujinamas praleistas terminas,
dažniausiai pripažįstama pareiškimą padavusio asmens liga, laikinas išvykimas iš nuolatinės
gyvenamosios vietos, įvairios stichinės nelaimės, neturėjimas galimybės laiku pasinaudoti kvalifikuota
teisine pagalba ir panašios aplinkybės. Dėl teismo nutarties, kuria atmetamas pareiškimas dėl praleisto
procesinio termino atnaujinimo, gali būti duodamas atskirasis skundas.
 Įstatymo nustatytus terminus galima tik atnaujinti, o teismo nustatyti terminai gali būti ne tik
ataunami, bet ir pratęsiami. Įstatyme yra numatyti atvejai, kiek laiko praėjus negali būti sprendžiama dėl
termino atnaujinimo (naikinamieji terminai) – CPK 87 str.;307 str. 3 d.; 345str. 2d.; 368 str. d.

32. Žyminis mokestis. Atleidimas nuo žyminio mokesčio, sumokėjimo atidėjimas.

Žyminis mokestis – proceso įstatymo nustatyta pinigų suma, kurią dalyvaujantys byloje asmenys (šalys,
tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjai ar kreditoriai) privalo sumokėti už
tam tikrus CPK numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus.
Paskirtis – perkelti dalį valstybės vykdomo teisingumo išlaidų byloje dalvaujantiems asmenims, turintiems
teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi.

Žyminis mokestis turi būti mokamas už:

1) ieškinio, priešieškinio, trečiojo asmens, pareiškusio savarankišką reikalavimą, pareiškimo,
pareiškimo ypatingosios teisenos tvarka arba pareiškimo išduoti teismo įsakymą padavimą;
2) prašymo peržiūrėti sprendimą už akių padavimą;
3) apeliacinio ar kasacinio skundo padavimą;
4) prašymo atnaujinti procesą padavimą;
5) prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pateikimo dienos padavimą.
Žyminis mokestis nustatomas ir imamas tik CPK įvardytais atvejais. Žyminiu mokesčiu apmokestinami
tokie procesiniai dokumentai, kuriais reiškiami materialieji teisiniai reikalavimai. Kitokio pobūdžio
dokumentai neapmokestinami.

Pagal apskaičiavimo būdą žyminio mok. rūšys:

1) paprastas (fiksuotas) – išreiškiamas konkečia pinigų suma, nepriklausančia nuo ginčo dalyko
vertės. Taikomas, kai sunku nustatyti tikslią pareikšto reikalavimo vertę. Juo apmokestinami
veiksmai:
 neturtiniuose ginčuose (pvz. dėl garbės, orumo, tėvystės nustatymo) už CPK 80 str.
nurodytų dokmentų padavimą – 100 Lt.
 ypatingosios teisenos bylose – 100 Lt (CPK 80 str. 1d. 5 p. ), išskyrus CPK numatytas
išimtis.
 neįkainotini ieškiniai (pvz.dėl naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarkos nustatymo –
turtinio pobūdžio reikalavimas, bet negalima išreikšti pinigais) – 100 Lt.
 prašymams peržiūrėti sprendimą už akių – 50 Lt (CPK 80 str. 3 d.).
 prašymai dėl proceso atnaujinimo – 100 Lt (CPK 80 str. 5 d.).
2) proporcinis – išreiškiamas procentine išraiška nuo ieškinio sumos ar kitos pinigų sumos.
Derinamas su paprastu. Šalia procentinės išraiškos nustatomas konkretus maksimalus ar
minimalus žyminio mokesčio dydis. Dydis priklauso nuo ieškinio sumos:
 iki 100 tūkst. Lt - 3 %, bet ne mažiau kaip 50 Lt.
 nuo 100 tūst. iki 300 tūkst. – 3000 Lt ir 2 % nuo sumos, viršijančios 100 tūkst. Lt.
 nuo 300 tūkst. Lt ir didesnės sumos - 7000 Lt ir 1% nuo sumos, bet ne daugiau kaip 30
tūkst. Lt.

Supaprastintuose ginčų sprendimuose numatytas sumažintas žym.mok.:

 bylose dėl teismo įsakymo – ¼ mokėtinos už ieškinį sumos, bet ne mažiau kaip 10 Lt (CPK 80 str.
1 d. 3 p.);
 dokumentinio proceso tvarka nagrinėjamose bylose – ½ sumos, bet ne mažiau kaip 20 Lt (CPK
80 str. 1 d. 4 p.).

Žym.mokestis turi būti sumokėtas prieš atliekant tam tikrs procesinius veiksmus (prieš pareiškiant ieškinį).
Nenusprendęs dėl žym.mokesčio, teismas negali pradėti nagrinėti bylos. Jei ieškinį pareiškęs ieškovas
nesumokėjo, teismas nustato terminą (ne trumpesnį nei 7 dienos) trūkumui pašalinti. Jei per nustatytą
terminą nepašalina, ieškinys grąžinamas ieškovui. Jei tik bylos nagrinėjimo metu paaiškėja, kad mokestis
nesumokėtas, teismas palieka ieškinį nenagrinėtą. Jei ieškiniu pareikšta keletas reikalavimų, o sumokėta ne
už visus, teismas palieka neapmokėtą ieškinio dalį nenagrinėtą.
Ieškinio suma ir jos nustatymo tvarka

Žym. mokestis turtiniuose ginčuose mokamas nuo ieškinio sumos. Ieškinio sumą ieškinyje turi nurodyti
ieškovas (CPK 80 str. 2d., 135 str 1 d. 1p.). Jei ne, laikoma ieškinio trūkumu, kurio nepašalinus teismas
negali tinkamai išnagrinėti ieškinio priėmimo klausimo. Prie ieškinio būtina pridėti įrodymus (banko kvitą
ar pavedimą), kad žym. mokestis sumokėtas (išskyrus, kai mokėjimas atidėtas ar šalis yra atleista nuo
mokėjimo).

CPK 85 str. reglamentuoja ieškinio sumos nustatymo būdus:

1) bylose dėl pinigų išieškojimo – pagal išieškomą sumą;
2) dėl turto išreikalavimo – pagal išreikalaujamo turto rinkos vertę;
3) dėl išlaikymo priteisimo periodinėmis išmokomis išieškojimo – pagal bendrą išmokų už vienerius
metus sumą;
4) dėl terminuotų išmokų ar davinių – pagal bendrą visų išmokų ar davinių sumą ir t.t. (nemanau,
kad reikia mokytis mintinai, visi 10 atvejų yra kodekse).
Dažniausiai ieškoma suma atitinka prašomą priteisti sumą arba prašomo priteisti turto vertę. Bet jeigu
ieškinio kainą nustatyti sunku, ją preliminariai nustato teisėjas. Jis gali parekalauti papildomų turto rinkos
vertės duomenų.Išsprendus bylą, kai tikroji ieškinio suma tampa aiški, priklausomai nuo to, kaipji
pasikeitė, arba primokama, arba grąžinama žyminio mokesčio suma. Primokėti turi ir ieškovas, didinantis
savo reikalavimus.

Atleidimas nuo žyminio mokesčio ir žyminio mokesčio atidėjimas

CPK 83 str. numato atleidimo nuo žym. mokesčio galimybes:

 visišką atleidimą, kai nustatomi CPK 83str. 1, 2 d. nurodyti pagrindai;
 dalinį atleidimą, kai teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, patenkina jo prašymą atleisti
nuo žym. mokesčio mokėjimo iš dalies (CPK 3 d.).
Atleidimas ir atidėjimas skirti palengvinti teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą asmenims, ginantiems
svarbiausias asmens teises (dėl išlaikymo, dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo priteisimo),
asmenims, kurių materialinė padėtis sunki bei su viešuoju interesu susijusiais atvejais.
Prašymus iš dalies atleisti nuo ŽM ar jį atidėi teismas išnagrinėja pirmiausia. Kai toks prašymas
nepatenkinamas, ieškovas turi sumokėti nustatyto dyždio ŽM.
Aleidžiant nuo žym. mokesčio taip pat siekiama paskatinti šalis spręsti ginčą taikiai (atitinkamai šaliai
grąžinami 75 % sumokėto ŽM).
Teismas negali visiškai atleisi nuo žym. mokesčio.

ŽM grąžinimas

75 % ŽM grąžinami, kai šalys susitaiko, ieškovaui atsisakius ieškinio, ieškovui atsisakius ieškinio dėl to,
kad atsakovas patenkino ieškovo reikalavimus iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos.
Jei ŽM klausimas neišspredžiamas iš karto, suinteresuotas asmuo gali prašyti teismą grąžinti ŽM ne vėliau
kaip per 2 metus nuo tos dienos, kai buvo atliktas atitikamas veiksmas, kurio pagrindu prašoma grąžinti
ŽM.

Jeigu grąžinamas permokėtas ŽM, terminas skaičiuojamas nuo teismo sprendimo, nutarties ar nutarimo
įsiteisėjimo dienos. Dėl prašymo grąžinti ŽM nusprendžiamas teismo nutartimi rašytinio proceso tvarka.

ŽM grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, vadovaudamasi teismo nutartimi.

33. Išlaidos, susijusios su bylos nagrivėjimu

Išlaidos, susijusios su bylos nagr, yra bylinėjimosi išlaidų rūšis (CPK 79str). Jas sudaro faktinės piniginės
išlaidos, turėtos nagrinėjant bylą ir vykdant teismo sprendimą. CPK 88str nustato išlaidų, susijusių su bylos
nagr, RŪŠIS:
 Sumos, išmokėtinos liudytojams, ekspertams, ekspertinėms įstaigoms ir vertėjams, ir išlaidos,
susijusios su vietos apžiūra;
  Atsakovo paieškos išlaidos;
 Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu;
 Atlyginimo už kuratoriaus darbą išlaidos;
 Išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti;
 V-bės teis pagalbos teikimo išlaidos;
 Kt būtinos ir pagrįstos išlaidos.

1. išlaidos, susijusios su sumomis, išmokėtinomis liudytojams, ekspertams, ekspertinėms įstaigoms ir

vertėjams bei vietos apžiūra. CPK 88str numato rūšis:
 Sumos, išmokėtinos liudytojams, expertams ir expertinėms įstaigoms, vertėjams;
 Išlaidos, susijusios su vietos apžiūra.
Liudytojams, expertams ir vertėjams už jų atitraukimą nuo tiesioginio darbo ar įprasto užsiėmimo turi
būti sumokama už kiekv dėl teismo iškvietimo sugaištą dieną.šiems asmenims kompensuojamos
atvykimo į teismą, važiavimo ir gyv patalpos išlaidos ir išmokami dienpinigiai (CPK 89str).sumos,
išmokėtinos liud, expertams ir vert, yra mokamos vadovaujantis teisingumo ministro įsakymu Nr.
344patvirtinta ‘Išlaidų, susijusių su civ bylos nagrinėjimu, dydžių ir jų išmokėjimo tvarka’.
Janų veiklos tyrimo bylose suinteresuoti asm turi teisę prašyti teismo paskirti expertus, kurie ištirtų, ar
JA, JAns valdymo organai veikė tinkamai (CK 2.124str).
Vietos apžiūros išlaidas sudaro kelionės į apžiūros vietą, planų, brėžinių, schemų, nuotraukų darymo ir
kt būtinos vietos apžiūrai atklikti išl.

2.atsakovo paieškos išl. Dėl alimentų priteisimo, tėvystės nustatymo, kt bylose, susijusios su paminėtomis
bylomis, tp bylose dėl žalos sveikatai padarymo, dėl maitintojo gyvybės atėmimo – teismas turi skelbti
atsakovo paiešką per policiją. Atsakovo paieškos išl sudaro:
 Asmens, prašiusio paskelbti paiešką, išlaidos;
 V-bės institucijos išlaidos asmens paieškai.
Asm, prašiusio paskelbti paiešką, išlaidos apmokamos paties asmens lėšomis. Jos priteisiamos pg šias
išlaidas patvirtinančius dokumentus, bet jei paieška atliekama LR – ne daugiau kaip 1 min mėnesinė
alga, jai paiešk atliekama užs v-bėse – ne daugiau kaip 2 MMA.
Paieška paprastai skelbiama per policiją. Tokios paieškos išl išieškomos v-bės naudai pg teismui pateiktą
sąmatą, bet tik tuo atveju, jei ieškovo prašymas skelbti paiešką pripažintas pagrįstu.
Paskaityt CPK 129, 132, 97 str.

3. išl, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Rūšys:

 Teismo procesiniai dokumentai, t.y. proceso metu teismo priimti dok (sperdimai, įsakymai,
nutartys, nutarimai, rezoliucijos, teismo posėdžio protokolai..,(CPK 116str);
 Byloje dalyvaujančių asmenų procesiniai dokumentai (CPK 110str).
Tiek, kiek nereglamentuoja CPK 92str 1d, turi būti taikoma ‘Išl, susijusių su civ bylos nagrinėjimu,
dydžių ir jų išmokėjimo tvarka”, t. y. šalys turi įnešti į teismo sąskaitą tokią pinigų sumą, kuri pg Tvarką
turi būti mokama už procesinių dok įteikimą:
 Įteikiant registruotu paštu – pg šias paslaugas teikiančio asmens nustatytus įkainius;
 Teikiant per antstolį – pg įkainius, nustatytus teisingumo ministro patvirtintoje Sprendimų
vykdymo instrukcijoje;
 Teikiant per asmenis, teikiančius kurjerio paslaugas – pg šių asm nustatytus įkainius.

4. išl, susijusios su teismo sprendimo vykdymu. CPK 609str nustato.

Remiantis teisingumo ministro Sprendimų vykdymo instrukcija, vykdymo išlaidas sudaro:
 Bendrosios vykdymo išl;
 Vykdymo išl, susijusios su atskirų vykdymo veiksmų atlikimu;
 Atlyginimas antstoliui už vykdomojo dokumento ar jo dalies įvykdymą.
Remiantis Instrukcijos 45 punktu, išieškotojas, sumokėjęs bendrąsias vykdymo išlaidas, antstoliui
pareikalavus privalo apmokėti visas išl, susijusias su atskirų vykdymo veiksmų atlikimu.

5. atlyginimo už kuratoriaus darbą išl. Šalies, kuri siekia atlikti skubius procesinius veiksmus, prašymu
teismas gali paskirti kt šaliai laikiną šalies atstovą pg įstatymą – kuratorių:
 Ta šalis neturi civilinio procesinio veiksnumo ir atstovo pg įstatymą, arba
  Šalies gyvenamoji ir darbo vieta yra nežinomos (CPK 39str 1d).
CPK 88str 3d įtvirtina nuostatą, kad didžiausius kuratoriaus patirtų išl dydžius ir jų išmokėjimo tvarką
nustato Vyriausybė ar jos įgaliota inst. Už 1 darbo dienos kuratoriaus darbą bylų procese 1osios,
apeliacinės ar kacsacinės instancijos teisme mokama vienoda suma – 0.15 nuo min mėnesinės algos. Jai
kuratorius dirbo trumpiau nei įstatymu nustatyta darbo dienos trukmė, jo darbas apmokamas pg
faktiškai dirbtų valandų skaičių. Kuratoriui taip pat mokama:
1. už susipažinimą su byla (už tomą) iki atstovavimo bylos procese pradžios – 0,03:
2. už dokumentų parengimą:
 už priešieškinio, atsiliepimo į ieškinį, tripliko parengimą – 0,07;
 už apeliacinio ar kasacinio skundo parengimą – 0,09;
 už kt dok, susijusių su atstovavimu bylų procese, parengimą –0,02.
Kuratoriaus atvykimo, gyvenamosios patalpos nuomojimo bei kelionės išl atlyginamos pg teisės aktus,
reglamentuojančius tarnybines komandiruotes LR teritorijoje.
Paskaityt CPK 39str 3d.

6. išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Išl, susijusios su v-binės teis pagalbos
skyrimu. Kitos būtinos ir pagrįstos išl, susijusios su bylos nagrinėjimu.pg CPK 98str 1d išlaidas advokato
ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti sudaro:
 išl už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą;
 išl už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.
Prie išlaidų advokato ar adv padėjėjo pagalbai apmokėti yra priskiriamos tik būtinos išl. Kokios išl yra
būtinos kiekv konkrečiu atveju palikta spręsti teismui savo nuožiūra.
Advokatūros įst numato, kad dėl užmokesčio už teikiama teis paslaugas dydžio klientas ir advokatas
susitaria pasirašydami sutartį.
Nustatant priteistinio užmokesčio už teikiamas teis konsultacijas dydį rekomenduojama nurodytų
maximalių dydžių atsižvelgti į šiuos papildomus kriterijus:
 bylos sudėtingumą;
 teisinių paslaugų kompleksiškumą;
 specialių žinių reikalingumą;
 ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje;
 būtinybę išvykti į kt vietovę, negu registruota advokato darbo vieta;
 turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų);
 teis paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį;
 sprendžiamų teis klausimų naujumą;
 kt svarbias aplinkybes.
11 tema, 4klausimas.Išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Išlaidos, susijusios
su valstybinės teisinės pagalbos skyrimu. Kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, susijusios su bylos
nagrinėjimu.

Asmenys, dalyvaujantys CP-e turi teisę vesti bylą per atstovą (CPK 51str). Iškilus sudėtingesniam
civiliniam ginčui, dažniausiai pasitelkiamas advokatas ar advokato padėjėjas, galintis tinkamai apginti
pažeistas teises, nes tinkamai vesti bylą teismo procese reikia specialių teisės žinių. Be to CK ir CPK tam
tikrais atvejais įtvirtina privalomą advokato dalyvavimą ( CK 2.115str: dėl priverstinio akcijų (dalių, pajų)
pardavimo; CK 2.126str: bylose dėl juridinio asmens veiklos tyrimo; CPK 347str 3d.: kasacinį skundą
surašo advokatas).
Išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskiriamos prie išlaidų, susijusių su bylos
nagrinėjimu (CPK 88str 1d. 6punktas). Pagal CPK 98str 1d. išlaidas advokato ar advokato padėjėjo
pagalbai apmokėti sudaro:
¤ išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą;
¤ išlaidos už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.
Prie išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti yra priskiriamos tik būtinos išlaidos. Kokios
išlaidos yra būtinos kiekvienu konkrečiu atveju, palikta spręsti teismui savo nuožiūra. Jos bet kokiu atveju
negali viršyti teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose
„Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą
teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ nustatyto dydžio. Tai numatyta, siekiant išvengti
piktnaudžiavimo ir nepagrįstai didelių išlaidų atlyginimo reikalavimo bei suteikti ne tik ieškovui, bet ir
abiems šalims galimybę bent iš dalies numatyti, kuo jos rizikuoja bylos pralaimėjimo atveju.
Advokatūros įst. 48str 1d. numato, kad dėl užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio klientas ir
advokatas susitaria pasirašydami sutartį. Nustatant advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydį, turi būti
atsižvelgta į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kt. reikšmingas
aplinkybes. Tačiau pagal CPK 98str 2d. priteisiant šalies išlaidas turi būti atsižvelgiama tik į konkrečios
bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, t.y. tik į objektyvius kriterijus.
Įstatymo leidėjas suteikia teismui diskreciją vertinti:
1. ar byla, kurioje šaliai atstovauja advokatas ar jo padėjėjas, yra sudėtinga;
2. kokios buvo advokato darbo sąnaudos;
3. kiek laiko advokatas ar jo padėjėjas turėjo skirti konkrečiai bylai.
Advokatūros įst 50str numato, kad leidžiama dėl advokato užmokesčio susitarti taip, kad šio mokesčio dydis
priklausytų nuo bylos baigties, jei tai neprieštarauja advokatų veiklos principams, t.y. leidžiama susitarti dėl
sąlyginio atlyginimo. Tokia nuostata siekiama nepasiturintiems asmenims sudaryti realias galimybes apginti
savo teises.
Nustatant priteistino mokesčio už teikiamas teisines konsultacijas dydį rekomenduojama atsižvelgti į šiuos
kriterijus:
- bylos sudėtingumą;
- teisinių paslaugų kompleksiškumą;
- specialių žinių reikalingumą;
- ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje;
- būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta;
- turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų);
- teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį;
- sprendžiamų teisinių klausimų naujumą
- kt. svarbias aplinkybes.
CPK 98str 1d. numatyta, kad išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti negali būti
priteisiamos, jei prašymas dėl jų priteisimo bei išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos
išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (išlaidų paskirstymo klausimas turi būti išnagrinėtas toje pačioje byloje,
kurioje yra priimtas procesinis sprendimas dėl ginčo esmės. Naujoje civilinėje byloje reikšti ieškinio CPK
98str pagrindu dėl išlaidų atlyginimo negalima ).

Sutartyje dėl konstitucijos Europai įtvirtinta nuostata, kad „asmenys, neturintys pakankamai lėšų, turi gauti
nemokamą teisinę pagalbą, jei tai reikalinga užtikrinti teisę į veiksmingą teisingumą“. Dėl sunkios material
padėties ne visi asmenys gali vesti bylą per atstovą. Todėl valstybės pareiga yra ne tik formaliai deklaruoti,
kad procesinės šalių teisės yra lygios, bet ir nustatyti šioms teisėms įgyvendinti veiksmingą valstybės
garantuotos nemokamos teisinės pagalbos sistemą.
CPK 20str įtvirtinta, kad fiziniai asmenys turi teisę į valstybės apmokamą teisinę pagalbą įst ir kt. teisės aktų
nustatyta tvarka.
Išlaidos, susijusios su valstybinės teisinės pagalbos teikimu, priskiriamos prie išlaidų, susijusių su bylos
nagrinėjimu (CPK 88str 1d. 7punktas). Valstybinės teisinės pagalbos skyrimo ir išlaidų atlyginimo tvarką
nustato CPK 99str, kuri įtvirtina nuostatą, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos v-bei
atlyginamos pagal CPK96str nustatytas taisykles, o dėl tolesnių nuostatų nurodo V-bės garantuojamos
teisinės pagalbos įst.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 2 str. numato dvi valstybės garantuojamos teisinės
pagalbos rūšis:
1) pirminę teisinę pagalbą
2) antrinę teisinę pagalbą
Pirminė teisinė pagalba apima teisinę informaciją, teisės konsultacijas ir teisinių dokumentų, skirtų
valstybės ir savivaldybių institucijoms, išskyrus procesinius dokumentus, rengimą. Ši teisinė pagalba apima
patarimus dėl ginčo sprendimo ne teismo tvarka, veiksmus dėl taikaus ginčo išsprendimo ir taikos sutarties
parengimą.
Antrinė teisinė pagalba- tai dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo
procesą, atstovavimas išankstinio ginčo sprendimo ne teisme atveju, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar
teismo sprendimas. Be to, ši teisinė pagalba apima bylinėjimosi išlaidų bylose, išnagrinėtuose CP tvarka
atlyginimą.
Pirminę teisinę pagalbą, remiantis Teisinės pagalbos įst. 11 str., turi teisę gauti visi LR piliečiai, kitų ES
valstybių narių piliečiai, taip pat kiti LR bei kituose ES valstybėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys ir kiti
LR tarptautinėse sutartyse nurodyti asmenys. Ši teisinė pagalba neteikiama, jei pareiškėjo reikalavimai yra
akivaizdžiai nepagrįsti, nėra būtinybės teikti jam valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ar pareiškėjas
kreipėsi ne dėl savo teisių ir teisėtų interesų, išskyrus atstovavimo pg įst. atvejus.
Valstybė dėl ekonominių priežasčių teisinę pagalbą kol kas gali teikti ne kiekvienam asmeniui, kuriam ji
reikalinga, o tik tam tikroms asmenų kategorijoms, tai antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti tik tie Teisinės
pagalbos įst 11 str. išvardyti asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir
pajamų lygių teisinei pagalbai gauti. Tam, kad asmuo įgytų teisę į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, ji
turi pateikti Teisinės pagalbos įst. 13 str. nustatytus dokumentus, patvirtinančius, jog asmens turtinė
padėtis atitinka Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius (kitokie dokumentai netinka). Asmens sunkią
turtinę padėtį įrodo turto deklaracija su vietos mokesčio administratoriaus žyma, jog deklaracija pateikta,
pažymos, patvirtinančios, kad asmuo gauna socialinę pašalpą arba yra valstybės išlaikomas stacionarioje
globos įstaigoje, ir kiti Teisinės pagalbos įst. konkrečiai nurodyti rašytiniai įrodymai.
Asmens turtinė padėtis yra svarbiausias, tačiau ne vienintelis kriterijus, sprendžiant dėl teisinės pagalbos
paskyrimo. Ši pagalba gali būti teikiama tik tuo atveju, jeigu asmens teisės yra aiškiai pažeistos ir šio asmens
atstovavimas, panaudojant valstybės lėšas, yra perspektyvus. Be to, antrinė teisinė pagalba gali būti
neteikiama, jei iš esmės išnagrinėjus reikalavimą nustatoma, kad galimos antrinės pagalbos išlaidos gerokai
viršytų pareiškėjo turtinių reikalavimų dydį, arba kad pareiškėjo neturtinio pobūdžio reikalavimas yra
mažareikšmis, arba kad pats pareiškėjas savarankiškai , be advokato pagalbos, gali įgyvendinti arba apginti
savo įstatymus ar įstatymo saugomus interesus. Atkreiptinas dėmesys, kad siekiant užkirsti kelią
piktnaudžiavimui antrinė teisinė pagalba neteikiama, jei reikalavimas, dėl kurio kreipiamasi teisinės pagalbos,
buvo perleistas pareiškėjui siekiant gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.
Tinkama turėtų būti laikoma tokia teisinė pagalba, kuri leistų pagalbos gavėjui tinkamai įgyvendinti teisę
kreiptis į teismą. ši pagalba turėtų būti teikiama tiek atliekant ikiteisminius veiksmus siekiant taikos sutarties
iki teisminio nagrinėjimo pradžios, tiek kreipiantis į teismą dėl bylos iškėlimo ir užtikrinant atstovavimą
teisme bei pagalbą atleidžiant nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Valstybės teisinės pagalbos teikimas turi būti garantuotas ne tik pirmosios, bet ir apeliacinės bei kasacinės
instancijos teisme. Tai patvirtina ir Teisinės pagalbos įst. 14str. 2 d. nuostata, pg kurią antrinės teisinės
pagalbos išlaidas sudaro išlaidos, nuo kurių mokėjimo pareiškėjas yra atleidžiamas, tai yra: bylinėjimosi
išlaidos bylose, išnagrinėtose CP tvarka, išlaidos, susijusios su gynyba ir atstovavimu nagrinėjant bylas
(įskaitant apeliacine ir kasacine tvarka nagrinėjamas bylas, nesvarbu, kas jas pradeda), tp vykdymo išlaidos,
išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų rengimu ir įrodymų rinkimu, su atstovavimu išankstinio ginčo
sprendimo ne teisme atveju, jei tokią tvarką nustato įst. ar teismo sprendimas. Į valstybės garantuojamos
teisinės pagalbos išlaidas neįtraukiamas išlaidų, kurias teismas priteisia iš pralaimėjusios šalies šaliai, kurios
naudai priimtas sprendimas, atlyginimas, taip pat skolininko patirtos vykdymo proceso išlaidos.
Nors LR įst. numato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos skyrimą tik civilinę bylą nagrinėjant
pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, teismų praktikoje būna atvejų, kai asmuo prašo
skirti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą peticijai Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT) rengti.
Vienodos teismų praktikos šiuo klausimu dar nėra, bet Apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija, nagrinėdama atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo nutarties, kuria valstybės
garantuojamos teisinės pagalbos kreipimuisi į EŽTT skyrimo prašymas buvo atmestas, panaikinimo, pabrėžė,
kad pareiga užtikrinti kreipimosi į EŽTT galimybę gali suponuoti ir pareigą teikti tuo klausimu nemokamą
teisinę pagalbą.
Valstybės teisinės pagalbos įst. įtvirtina 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyvos 32003/8/EB, numatančios
teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tarptautiniuose ginčuose pagerinimą nustatant minimalias bendras
teisinės pagalbos tokiems ginčams taisykles, nuostatas, pg kurias visi ES piliečiai, nesvarbu, kur yra jų
nuolatinė gyvenamoji vieta, ar vieta, kurioje asmenys paprastai gyvena kokioje nors valstybės narės
teritorijoje, turi teisę į teisinę pagalbą tarptautiniuose ginčuose, jei jie dėl savo ekonominės padėties iš dalies
ar visiškai negali atlyginti bylinėjimosi išlaidų, kad galėtų tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. ta pati
nuostata taikoma ir trečiųjų šalių piliečiams, kurie nuolat ir teisėtai gyvena kurioje nors valstybėje narėje.
Tarptautiniais ginčais laikomi ginčai, kai šios Direktyvos kontekste teisinės pagalbos prašanti šalis turi
nuolatinę gyvenamąją vietą arba vietą, kurioje paprastai gyvena, ne toje valstybėje narėje, kurioje vyksta
teismas ar kurioje turi būti vykdomas sprendimas.
 Asmens ekonominę padėtį įvertina valstybės narės. Kurioje vyksta teismas, kompetentinga institucija,
atsižvelgdama į įvairius objektyvius veiksnius, kaip pajamos, kapitalas ar šeimos padėtis, įskaitant asmenų,
kurie yra finansiškai priklausomi nuo prašytojo, lėšų įvertinimą.

34. Dalyvaujančių byloje asmenų ir teismo procesiniai dokumentai

2. DALYVAUJANČIŲ BYLOJE ASMENŲ IR TEISMO PROCESINIAI DOKUMENTAI. (Marija)
Visi procesiniai dokumentai pagal juos sukūrusį subjektą skirstomos į dvi pagrindines procesinių
dokumentų rūšis:

a) dalyvaujančių byloje asmenų procesiniai dokumentai, kurie toliau skirstomi į:

 šalių procesinius dokumentus (prie jų priskiriami ir šalies atstovo pateikti procesiniai dokumentai);
 kitų byloje dalyvaujančių asmenų procesinius dokumentus.

b) teismo procesiniai dokumentai.

CPK 110 str. įtvirtina byloje dalyvaujančių asmenų procesinių dokumentų sampratą. Pagal šį straipsnį
dalyvaujančių byloje asmenų procesiniai dokumentai – tai šių asmenų:
 ieškiniai;
 priešieškiniai;
 atsiliepimai į ieškinius ar priešieškinius;
 dublikai (ieškovo atsiliepimai į atsakovo pareikštą reikalavimą);
 triplikai (atsakovo atsiliepimai į dubliką);
 atskirieji skundai;
 apeliaciniai ir kasaciniai skundai;
 atsiliepimai į atskiruosius, apeliacinius ir kasacinius skundus;
 kiti dokumentai, kuriuose rašytinio proceso metu pareikšti dalyvaujančių byloje asmenų prašymai,
reikalavimai, atsikirtimai ar paaiškinimai.

Teismo procesinių dokumentų sąrašas pateiktas CPK 116 str. Remiantis šiuo straipsniu, teismo
procesiniais dokumentais laikomi tokie proceso metu (nuo civilinės bylos iškėlimo iki jos išsprendimo
momento) teismo priimti dokumentai:
1) sprendimai;
2) įsakymai;
3) nutartys;
4) nutarimai;
5) rezoliucijos;
6) teismo posėdžio protokolai;
7) šaukimai;
8) pranešimai.

35. Paruošiamieji procesiniai dokumentai

Paruo6iamieji procesiniai dokumentai – tokie dokumentai, kuriais siekiama pasirengti žodiniam procesui.
Jie pateikiami teismui tik rastu rengiantis teisminiam bylos nagrin4jimui. Ginčytina, ar atsiliepimas į
pareikšta ieškinį gali būti laikomas procesiniu dokumentu, nes jis neatitinka šiai grupei keliamu
reikalavimu, t. y. Turi būti pareik6tas visais atvejais dar iki pasirengimo teisminiam nagrinėjimui pradžios,
ir neatsižvelgiant i tai, kokia forma (rastu ar žodžiu) bus rengiamasi.
Pagal CPK 112 str., procesiniuose dokumentuose, kuriais siekiama pasirengti žodiniam bylos nagrinėjimui,
papildomai turi būti:
1. pasiūlymai, prašymai arba reikalavimai, kurie bus pareik6ti žodinio nagrinėjimo metu;
2. priesingos salies pateiktu irodymu arba reikalavimu vertinimas;
3. irodymai,kuriais salis pagrindzia savo reikalavimus arba atsikirtimus. Jeigu salis pati irodymu
pateikti negali, butina pateikti negalejimo priezasti bei suformuluoti prasyma teismui juos
isreikalauti, nurodant ju buvimo vieta bei aplinkybes, kurias sie irodymai gali patvirtinti.

36. Procesinių dokumentų įteikimas

Procesinis įteikimas – tai procesinis veiksmas, kuriuo teismas siūlo adresatui susipažinti su dokumento
turiniu, ir atliekamas įstatymo nustatyta tvarka bei forma, turi būti patvirtintas.

Procesinio įteikimo teisėtumo sąlygos:

1. procesinis įteikimas turi būti atliekamas laikantis įstatymo nustatytos tvarkos bei formos (teisėta
įteikimo procedūra);
2. įteikimo patvirtinimas nustatyta tvarka (CPK 124 str.).

Keitimasis procesiniais dokumentais užtikrina teismo ir byloje dalyvaujančių asmenų (BDA) keitimąsi
informacija, t. y. bendradarbiavimą.
Informacijos keitimosi būdai:
 teismo posėdyje žodžiu;
 raštu (nustatyta tvarka įteikiami BDA (110 str.) ar teismo (116 str.) procesiniai dokumentai).
Rašytiniam dokumentų įteikimui prilyginamas ir įteikimas elektroninio ryšio priemonėmis.

Procesiniai dokumentai įteikiami per atstumą, tarpininką bei tam tikrą laiką, todėl būtina įteikimą
formalizuoti, siekiant užtikrinti, kad adresatas atitinkamą dokumentą tikrai gautų, laiku susipažintų su
dokumentų turiniu, nors adresatui asmeniškai neįmanoma dokumento įteikti. Tinkamas procesinių
dokumentų instituto įgyvendinimas garantuoja tinkamą asmens teisės būti išklausytam įgyvendinimą bei
sukelia daug kitų procesinių padarinių.

Teismas yra atsakingas už tinkamą procesinių dokumentų įteikimą:

 sprendžia kiek ir kokiu būdu įteikti procesinius dokumentus;
 įgyvendina įteikimą;
 rūpinasi, kad procesinį įteikimą atliktų kompetentingi organai;
 saugo įteikimą patvirtinančius įrodymus.

Adresatas procesinį dokumentą privalo priimti, o jei atsisako, laikoma, jog dokumentas įteiktas. Vadinasi
atsisakyti priimti galima TIK jei įteikiama pažeidžiant įstatymų reikalavimus.

Įteikimo dalykas:
1. teismo procesiniai dokumentai (sprendimai, nutartys, teismo šaukimai ir pranešimai);
2. BDA dokumentai ( visi prašymai, skundai, ieškiniai, priešieškiniai, atsiliepimai į ieškinį, dublikai,
triplikai it kt.)
Jei tas pats dokumentas įteikiamas asmeniui kelis kartus, galioja anksčiausiais įteikimas (128 str.), t. y.
laikomas įteiktu pirmojo įteikimo dieną.

Įteikimo organai (117 str.):

1. paštas;
2. teismo antstoliai (išimtiniais atvejais atlieka, kai adresatas vengia priimti procesinius
dokumentus);
3. kurjeris;
4. telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kt. telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jei užtikrinama
apsauga teksto, galima identifikuoti parašą;
5. kt. CPK numatyti būdai ir organai: pvz. (117 str. 2 d.) BDA (jei jis sutinka) pats gali įteikti
procesinį dokumentą adresatui.

Tinkamo įteikimo būdai:

1. asmeniškas įteikimas:
visi procesiniai dokumentai ir jų priedai adresatui įteikiami asmeniškai gyvenamojoje ar darbo vietoje (123
str. 1 d.); (juridinio asmens buveinės adresu (122 str. 2. d.)):
 veiksniam;
 ribotai veiksniam;
 neveiksnaus asmens atstovui pagal įstatymą.;
 2. įteikimas per kitą asmenį, adresato neradimo atveju:
jei adresatas nerandamas gyvenamojoje ar darbo vietoje, dokumentas įteikiamas pilnamečiui jo šeimos
nariui, kartu gyvenančiam, jei tokio nėra – namo administracijai, apylinkės seniūnui, darbovietės
administracijai. Tokiu atveju, priimantis dokumentą, turi nurodyti pažymoje savo vardą, pavardę, ryšį su
adresatu, savo pareigas, ir atsiradus galimybei, įteikti dokumentą adresatui. Adresato pašto dėžutėje turėtų
būti nurodyta apie dokumentų buvimo vietą ir galimybę juos atsiimti.

Kiekviena paskesne iš nurodytų įteikimo galimybe turi būti naudojamasi, TIK jei neįmanoma pasinaudoti
pirmesne.
7. PROCESINIŲ DOKUMENTŲ ĮTEIKIMAS ATSTOVUI, PROCESINIAMS BENDRININKAMS,
KURATORIUI. PROCESINIŲ DOKUMENTŲ ĮTEIKIMAS ADVOKATAMS. (Eglė M.)
CPK 118  Įteikimas atstovui
1. Tais atvejais, kai šalis ar tretysis asmuo veda bylą per atstovą, su byla susiję procesiniai dokumentai
įteikiami tik atstovui.
2. Atstovas, gavęs atitinkamus dokumentus, privalo (čia įtvirtinta atstovo pareiga informuoti
atstovaujamąjį) nedelsdamas apie tai informuoti atstovaujamąjį ir sudaryti jam galimybę susipažinti su
gautais procesiniais dokumentais.

CPK 120  Dokumentų įteikimas procesinio bendrininkavimo atveju

1. Procesinio bendrininkavimo atveju, kai nėra bendrininkų paskirto vieno atstovo, teismas turi teisę
priešingos šalies prašymu arba savo iniciatyva pasiūlyti bendrininkams, kad jie paskirtų vieną iš
bendrininkų arba kitą subjektą įgaliotu asmeniu su byla susijusiems procesiniams dokumentams gauti.
Bendrininkų sutikimas turi būti paskelbtas posėdžio metu raštu arba žodžiu. Turi sutikti visi bendrininkai.
2. Jeigu bendrininkai nepaskiria šio straipsnio 1 dalyje nurodyto įgalioto asmens, teismas turi teisę kitos
šalies prašymu arba savo iniciatyva bendrininkų lėšomis ir rizika įgaliotą asmenį nutartimi paskirti pats,
jeigu tuo būdu bus pagreitinta ir supaprastinta proceso eiga. Šioje dalyje nurodyta nutartis teismo
pakeičiama arba panaikinama, jeigu bendrininkai pareiškia, kad jie turi teisinį suinteresuotumą nebūti
atstovaujami vieno asmens.
3. Šio straipsnio nustatyta tvarka paskirtas įgaliotas asmuo procesiniams dokumentams gauti privalo, jeigu
susitarimu nenustatyta kitaip, nedelsdamas informuoti asmenis, kuriems atstovauja, apie gautus procesinius
dokumentus, sudaryti jiems galimybę susipažinti su gautais procesiniais dokumentais. Procesinių
dokumentų įteikimas bendrininkų įgaliotam asmeniui prilyginamas jų įteikimui visiems asmenims, kuriems
jis atstovauja.

CPK 129  Procesinių dokumentų įteikimas kuratoriui

1. Jeigu šaliai, kurios gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos, taip pat šaliai, kuri neturi jai
atstovaujančio organo, turi būti įteiktas ieškinio nuorašas arba kiti procesiniai dokumentai, sukeliantys
būtinumą ginti šios šalies teises, iki jos gyvenamosios ar darbo vietos paaiškėjimo arba atstovo įstojimo į
procesą, minėti dokumentai gali būti įteikiami kuratoriui, kurį paskiria bylą nagrinėjantis teismas
suinteresuotos šalies prašymu (t.y. šalies, kurios proc. dokumentas turi būti įteiktas).
Teismas kuratorių gali skirti ir savo iniciatyva, bet tik ypatingosios teisenos, šeimos, darbo bylose.
2. Teismas paskiria kuratorių, jeigu suinteresuotas asmuo įrodo, kad adresato gyvenamoji ir darbo vietos
yra nežinomos arba jei šalis neturi jai atstovaujančio organo. Bylose dėl išlaikymo priteisimo ar tėvystės
nustatymo, taip pat bylose, susijusiose su šiomis bylomis, teismas gali paskirti kuratorių tik atlikęs atsakovo
paieškos procedūrą.
3. Procesiniai dokumentai yra laikomi įteiktais šaliai nuo jų įteikimo kuratoriui dienos.
Įteikimas kuratoriui efektyvesnis už viešą paskelbimą.
Norint paskirti kuratorių, reikia laikytis 2 sąlygų:
1. Jis g.b. skiriamas asmeniui, kurio gyv. ar darbo vieta nežinoma, ar kuris neturi atstovaujančio
organo;
2. Tokiam asmeniui reikia įteikti procesinį dokumentą, kuris sukelia būtinumą ginti to asmens teises
(pvz., CPK 124str. 1d. – „teismo šaukimas ir ieškinio (pareiškimo, skundo, atsiliepimo į pareikštą
ieškinį, dubliko) nuorašas adresatui yra įteikiamas pasirašytinai. <...>“).
CPK 130  Procesinių dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu (nereikėjo pagal klausimus šito, bet
paskaitose dėstytojas išskyrė viešą paskelbimą kaip artimą kuratoriui, tai ir aš išskirsiu – jei tingit, galit
neskaityt, svarbu žinosit, kad toks yra )
1. Jeigu adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos ir jeigu CPK nustatyta tvarka nėra galimybės
paskirti kuratoriaus arba kai byloje yra daugiau kaip dešimt dalyvaujančių byloje asmenų ir nėra galimybės
įteikti procesinių dokumentų CPK 120 straipsnyje nustatyta tvarka, teismas gali įteikti procesinius
dokumentus viešo paskelbimo spaudoje būdu. Taip gali būti įteikiami ieškinio nuorašas atsakovui, teismo
šaukimai, pranešimai ir kiti procesiniai dokumentai dalyvaujantiems byloje asmenims.
2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytu būdu procesiniai dokumentai gali būti įteikti juridiniam asmeniui, jeigu
jų nebuvo galima įteikti šiame skirsnyje nustatyta tvarka.
3. Procesiniai dokumentai viešo paskelbimo spaudoje būdu įteikiami prašančios šalies lėšomis.
4. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytu būdu procesiniai dokumentai įteikiami paskelbiant vietos laikraštyje
(jeigu toks yra) (vietos laikraštis – paskutinės žinomos asmens gyv. vietos laikraštis) ir viename iš
pagrindinių Lietuvos Respublikos dienraščių pranešimą, kuriame turi būti nurodoma: 1) teismas; 2)
procesinio dokumento pobūdis; 3) adresatas; 4) teismo posėdžio data (jeigu ji yra paskirta).
5. Šio straipsnio 4 dalyje nurodytas pranešimas turi būti paskelbtas ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų
iki teismo posėdžio dienos. Procesinis dokumentas laikomas įteiktu pranešimo paskelbimo spaudoje dieną.
Viešas paskelbimas galimas tik jei negalima paskirti kuratoriaus.

CPK 119  Įteikimas advokatams

Jei abiem ginčo šalims atstovauja advokatai, vienos šalies advokatas su byla susijusį procesinį dokumentą
persiunčia tiesiogiai kitos šalies advokatui. Apie šį persiuntimą yra pažymima šio procesinio dokumento,
skirto teismui, egzemplioriuje. Šiame straipsnyje nurodytas įteikimo būdas yra negalimas, jei nuo
dokumento įteikimo pradedamas skaičiuoti naikinamasis procesinis terminas.
Šalis proc. dok. siunčia teismui, teismas siunčia kitai šaliai (šalis -> teismas -> šalis). Tai prailgina proc.
dok. įteikimo procedūrą. O įteikimas tarp advokatų šią procedūrą sutrumpina: proc. dok. siunčiami kt.
šalies advokatui ir teismui paraleliai.
Būtinos 2 sąlygos:
1. Abi šalys turi būti atstovaujamos advokatų ( advokatų padėjėjų);
2. Šis įteikimo būdas galimas, jei nuo tokio įteikimo momento nepradedamas skaičiuoti naikinamasis
terminas (negali būti atstatytas, išnyksta teisė).
Advokatai atsako už klientui padarytą žalą.
Toks būdas yra privalomas, jo negalima pakeisti, kai šalims atstovauja advokatai.
9. TEISMO ŠAUKIMAI IR PRANEŠIMAI BEI JŲ ĮTEIKIMAS. TEISMO ŠAUKIMO IR
PRANEŠIMO TURINYS. PATVIRTINIMAS APIE TEISMO ŠAUKIMO, IEŠKINIO NUORAŠO
IR KITŲ PROCESINIŲ DOKUMENTŲ ĮTEIKIMĄ. (Aušra)
CPK 133 str. 1 d.
Įteikiami gali būti dviejų rūšių dokumentai: šaukimai arba pranešimai.
Jų esminiai skirtumai:
1. Įteikus šaukimą teismui visada turi grįžti pažyma, įrodanti jo pristatymą (CPK 124 str.). Įteikiant
pranešimą atitinkamos pažymos nereikalaujama.
2. Šaukimas suponuoja adresato pareigą atvykt į teismą, todėl visada siunčiamas kitiems proceso
dalyviams (liudytojams, vertėjams, ekspertams)

Šaukimu apie teismo posėdį šaliai būtina bent vieną kartą. Šitaip įteikus atsiranda šalies pareiga rūpintis
proceso eiga. Todėl vėliau apie teismo posėdžius pranešama pranešimais.
Kitiems proceso dalyviams šaukimai siunčiami siekiant įspėti dėl pareigos atvykti į teismo posėdį. Jiems
neatsiranda pareigos rūpintis proceso eiga – priklauso tik pareiga atvykti į teismo posėdį. Tuo tarpu teismas
ir šalis turi rūpintis, kad šie asmenys būtų tinkamai informuoti apie teismo posėdžio vietą ir laiką – jiems
šaukimai turėtų būti siunčiami visada.
Į rašytinį teismo posėdį byloje dalyvaujantys asmenys nekviečiami ir jame nedalyvauja (CPK 153 str. 2
d.). Tačiau ši nuostata nereiškia, jog jie neturi būti informuoti apie jo laiką ir vietą.

Reikalavimai šių dokumentų turiniui išdėstyti CPK 134 str. :

1) adresato pavadinimas;
2) teismo pavadinimas ir sudėtis, tikslus adresas;
 3) teismo posėdžio ar atskiro procesinio veiksmo atlikimo vieta ir laikas;
4) bylos, apie kurią adresatas informuojamas ar į kurią šaukiamas, pavadinimas;
5) šaukiamojo ar informuojamojo procesinė padėtis;
6) pasiūlymas dalyvaujantiems byloje asmenims, kad šie pateiktų visus turimus įrodymus, kuriais
grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus;
7) kad asmuo, priėmęs šaukimą, kai adresato nebuvo, privalo esant pirmai galimybei įteikti jį
adresatui;
8) neatvykimo pasekmės.

Patvirtinimas apie įteikimą – CPK 124 str.

Byloje dalyvaujantiems asmenims įteikiamų procesinių dokumentų rūšys:
1. Įteikiami adresatui asmeniškai;
2. Kiti;

Asmeninis įteikimas reiškia, jog procesiniai dokumentai įteikiami pasirašytinai. Kita vertus tai nereiškia,
jog dokumentas turi būti įteiktas tik pačiam adresatui, nes CPK numato keletą galimybių.
CPK 124 str. 2 d. atsisakymo priimti įteikiamą procesinį dokumentą padariniai.
Atsisakymui priimti procesinį dokumentą yra prilyginama ir tokia padėtis, kai adresatas pačius procesinius
dokumentus priima, bet tačiau atsisako pasirašyti įteikimo pažymoje. Abiem šiais atvejais pripažįstama,
kad dokumentai adresatui įtekti. Atsisakymas priimti procesinį dokumentą pažymimas įteikimo pažymoje.
Atsisakymu priimti telekomunikacijų galiniais įrenginiais įteikiamus procesinius dokumentus laikoma
situacija, kai adresatas per tris dienas elektroniniu parašu nepasirašo nustatytos formos pažymos arba kitu
būdu nepatvirtina gavęs procesinius dokumentus
10. DALYVAUJANČIŲ BYLOJE ASMENŲ IR KITŲ ASMENŲ PAREIGOS, SUSIJUSIOS SU
PROCESINIŲ DOKUMENTŲ ĮTEIKIMU. (Vilma)
Civiliniame procese vyrauja dispozityvumo principas, todėl nustatytų pareigų jame beveik nėra.
Šalys turi pareigą pačios domėtis bylos eiga. Dalyvaujančių byloje asmenų ir kitų asmenų pareigos,
susijusios su dokumentų įteikimu, užtikrina efektyvų bylos nagrinėjimą – tai būtinybė kiek galima labiau
užtikrinti, kad šalį jai skirtas dokumentas pasiektų kuo greičiau.

Šalies atstovas, advokatas, priėmęs teismo procesinį dokumentą, įgyja pareigą informuoti apie tai savo
atstovaujamąjį bei prisiima visą tokių veiksmų neatlikimą riziką.
CPK 119 str.: jei abi šalys yra atstovaujamos advokatų, advokatai turi tiesiogiai persiuntinėti dokumentus
priešingos šalies advokatui. Apie šį persiuntimą yra pažymima šio procesinio dokumento, skirto teismui,
egzemplioriuje.

Procesinio bendrininkavimo atveju (CPK 120 str.) procesinius dokumentus įgaliotas priimti asmuo privalo
nedelsdamas informuoti bendrininkus, kuriems atstovauja, apie gautus dokumentus ir sudaryti galimybę su
jais susipažinti (120 str. 3d.).

CPK 125 ir 126 str. reglamentuoja dokumentų įteikimą sukarintoms organizacijoms ir įkalintiems
asmenims. Įgalioti priimti dok. asmenys (sukarintos org. ar padalinio vadas, įkalinimo įstaigos
administracija) privalo perduoti juos tiesioginiam adresatui. Taip pat yra tais atvejais, kai adresatui skirti
dokumentai įteikiami pilnamečiams jo šeimos nariams.

Ieškovas privalo arba ieškinyje nurodyti procesinių dokumentų byloje dalyvaujantiems asmenims įteikimo
vietą, arba pateikti įrodymus, kad adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos, o šalis neturi jai
atstovaujančio organo.

Šaukimo ar ieškinio nuorašo įteikimo atvejais, gavęs dokumentą adresatas privalo pasirašyti (CPK 124
str.). Kai šaukimas ar nuorašas įteikiamas ne pačiam adresatui, jį priėmęs asmuo privalo pažymoje įrašyti
savo vardą, pavardę, ryšį su adresatu arba einamas pareigas.
11. PROCESINIŲ DOKUMENTŲ NETINKAMO ĮTEIKIMO PROCESINĖS TEISINĖS
PASEKMĖS. (Dovilė)
Jei teismas išnagrinėjo bylą pralaimėjusiai šaliai nedalyvaujant ir šiai šaliai nebuvo tinkamai pranešta apie
bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, tai yra absoliutus pagrindas naikinti net ir tinkamai pagrįstą teismo
sprendimą.Teismo pranešimo ir pareiškimo tinkamas įteikimas skolininkui turi esminę reikšmę vertinant
teismo įsakymo teisėtumą. Jei įteikiant teismo įsakymą buvo pažeistos procesinių dokumentų įteikimą
reglamentuojančios CPT normos teismo įsakymas neįgauna teisinės galios ir negali būti vykdomas. Teismų
praktikoje pasitaiko atvejų, kai nesiėmus pakankamai priemonių gyvenamajai vietai nustatyti, procesinių
dokumentų įteikimas pripažįstamas netinkamu. Remiantis vien ta aplinkybe, kad byloje dalyvaujantis
asmuo negyvena tuo adresu, kur jis registruotas, negalima vienareikšmiškai konstatuoti, jog jo gyvenamoji
vieta yra nežinoma, nes registro duomenys apie asmens gyvenamąją vietą yra tik vienas iš kriterijų
gyvenamajai vietai nustatyti. Jai adresato adresas bylos nagrinėjimo metu pasikeičia, o jis nevykdo savo
procesinės pareigos ir neinformuoja apie tai teismo ir BDA, procesiniai dokumentai siunčiami paskutiniu
teismui žinomu adresu ir laikomi įteiktais tinkamai – CPK 121str 2d. pagal CPK 123str 3d - jei procesinį
dokumentą įteikiantis asmuo neranda adresato jo gyvenamojoje ar darbo vietoje, dokumentas yra įteikiamas
kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių. Nors šiais atvejais procesiniai dokumentai
nėra įteikiami asmeniškai, toks įteikimas laikomas tinkamu ir pagal procesinius teisinius padarinius
prilyginamas jų įteikimui asmeniškai, taigi adresatas negali ginčyti procesinių dokumentų įteikimo fakto
remdamasis tuo, kad šeimos nariai, kuriems buvo įteiktas jam adresuotas dokumentas, apie gautą procesinį
dokumentą jo neinformavo. Taip formuojama ir teismų praktika.
Įteikimo patvirtinimas nedaro įteikimo procedūros teisėta, jei procesiniai dokumentai buvo įteikti
netinkamam subjektui.

37. Ieškinys. Ieškinių rūšys. Grupės ieškinys.

Ieškinys- tai suinteresuoto asmens kreipimasis į teismą CP nustatyta tvarka bei
vadovaujantis civilinės, darbo, šeimos ar kitų teisės šakų normomis, su reikalavimu
apginti pažeistą ar ginčijamą teisę, remiantis konkrečiomis aplinkybėmis ir įrodymais,
patvirtinančiais šias aplinkybes.Tai pagrindinė pažeistų subjektinių teisių gynybos
priemonė:šitaip šalių materialusis teisinis ginčas įgauna procesinę formą ir prasideda CP.
Ieškinio turinys yra materialiojo teisinio pobūdžio, o jo išorinė forma – procesinio
teisinio pobūdžio.
Kreipimasis į teismą ieškiniu laikomas tik tada, kai jo tiek turinys, tiek forma atitinka
įstatymo nustatytus reikalavimus.
Ieškinio f-jos:
1)Ieškiniu ieškovas nurodo teismą, jo manymu, turintį priimti sprendimą byloje.
2)Ieškiniu ieškovas apibrėžia bylos šalis – save (ieškovą) ir atsakovą.
3)Ieškiniu ieškovas apibrėžia ieškinio dalyką ir pagrindą.
Ieškinių rūšys:
Pagal reikalavimų pobūduį:
1)Turtiniai ieškiniai
2)Neturtiniai ieškiniai
Pagal materialiuju teisiniu santykiu pobudi ieskiniai gali būti skirstomi i:
1)ieskinius, kylancius is sutartiniu teisiniu santykiu;
2)ieskinius, kylancius is deliktiniu, t.y. nesutartiniu, teisiniu santykiu
3)ieskinius, kylancius is kvazisutartiniu santykiu
Pagal procesinį tikslą:
1)ieskinius del priteisimo ( kai ieskovas reikalauja, kad teismas ipareigotu atsakova atlikti
tam tikrus veiksmus (pvz: ieskinys del zalos atlyginimo);teismo sprendimas vykdomas
priverstine tvarka. Jei patenkinus ieškinį atsakovas gera valia nesutinka atlikti
reikalaujamų veiksmų, ieškovo tikslas modifikuojasi į siekį gauti vykdomąjį raštą.
2)pripazinimo ( kai ieskovas praso, kad teismas pripazintu tam tikrą jo teisę (pvz: i nama)
arba tam tikrus materialiuosius teisinius santykius (pvz. del tevystes nustatymo, sandorio
pripazinimo negaliojanciu);Gali būti dviejų rūšių: a) Pozityvūs(siekiama patvirtinti tam
tikros teisės ar teisinio santykio buvimą); b) negatyvūs(siekiama konstatuoti teisių ar
pareigų, teisinio santykio ar jo dalies nebuvimą) Turi prejudicine galią ieškiniams dėl
priteisimo kitose bylose.Nereikia vykdyti priverstinai.
3)del teisiniu santykiu modifikavimo ( kai siekiama sukurti (pvz: del servituto
nustatymo), pakeisti (pvz: del islaikymo dydzio pakeitimo), ar nutraukti (pvz: del
iskeldinimo) teisinius ieskovo ir atsakovo santykius.
Trijų rūšių:
a)sukuriantys teises
b)teises pakeiciantys
c)teises panaikinantys
Naujos ieškinių rūšys:
1)Netiesioginis ieškinys(kreditorius siekia įgyvendinti ne savo, o skolininkui
priklausančią teisę)
2)actio Pauliana (specifinė kreditoriaus interesų gynimo priemonė, kuria siekiama
užginčyti skolininko sudarytus sandorius, jei trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku
sandorį, žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises)
3)Prevencinis ieškinys(siekiama apsidrausti nuo realios žalos padarymo ateityje)

Grupės ieškinys
Pareiškiamas ginant viešąjį interesą.
Požymiai:
1)gali būti pareikštas tik įstatymų numatytais atvejais
2)subjektai, turintys teisę pareikšti grupės ieškinį, turi būti numatyti įstatymuose
3)grupės ieškinio tikslas – apginti viešąjį interesą.
Grupės ieškinio atveju taikytinos visos bendrosios CPK nuostatos.

38. Ieškinio elementai:dalykas, pagrindas.

Ieškinio turinį sudaro ieškovo reikalavimas ir jį pagrindžiančios aplinkybės.
1. Ieškinio dalykas – tai ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis
reikalavimas.Ieškovas visada turi nurodyti ko jis prašo teismo. Jis privalo nurodyti
konkretų asmenį, pažeidusį ar ginčijantį ieškovo subjektinę teisę. t.y. atsakovą, dėl
kurio teismasturėtų priimti konkretų sprendimą. Tad reikalavimas – ieškinio dalykas,
turi du adresatus – atsakovą ir teismą.Reikalavimas adresuojamas atsakovui, nes
būtent jis, ieškovo nuomone, pažeidė ar ginčija subjektinę teisę.Tačiau šis
reikalavimas adresajuomas atsakovui per teismą, nes būtent į teismą kreipiamasi su
prašymu apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę.
2. Ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo
materialųjį teisinį reikalavimą – ieškinio dalyką. Juridiniai faktai, kuriais grindžiamas
reikalavimas, yra faktinis ieškinio pagrindas.Juridinis ieškinio pagrindas – konkrečios
materialiosios teisės normos, kurios reguliuoja ginčijamą materialųjį teisinį santykį ir
 kurių pagrindu teismas patenkina ieškinį. Ieškovas ieškinio pareiškime neprivalo
nurodyti juridinio ieškinio pagrindo, jis turi nurodyti tik faktinį.
3. Ieškinio turinys(tikslas)-laikoma pažeistos teisės gynybos būdas, kuri ieškovas prašo
teismo taikyti.Tai ieškovo reikalavimas, pareikštas teismui.
Nesant bent vieno iš pirmų dviejų elementų, nėra ieškinio. Būtent ieškinio elementai
apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką ir leidžia teismui tinkamai pasiruošti bylos
nagrinėjimui.

39. Taikos sutartis

Taikos sutartis – taqi šalių pasiektas ir teismo sprendimu patvirtintas susitarimas, kuriuo
teisinio ginčo šalys išsprendžia dėl materialiosios teisės kilusį ginčą ar jo dalį abiem
šalims priimtomis sąlygomis. Tai sandoris, kuriuo šalys, darydamos viena kitai nuolaidas,
iš naujo nustato civilines teises ir pareigas bei likviduoja tarp jų kilusį ginčą.
Rašytinės šalių taikos sutarties tekstas pridedamas prie bylos, o žodinis pareiškimas
įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir šalių pasirašomas.
CPK įtvirtinta pareiga teismui imtis aktyvių veiksmų siekiant, kad šalys sudarytų taikos
sutartį. Nustačius, kad šalių susitaikymas yra galimas. įstatymas įpareigoja teismą imtis
aktyvių veiksmų šiai galimybei realizuoti.Iškart po to, kai nustatoma ginčo esmė, teismas
pasiūlo šalims abipusių nuolaidų būdu sudaryti abiem priimtiną susitarimą ir taikos
sutartį. Tik nepavykus ginčo išspręsti taikiai, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje
asmenų nuomones ir parengęs bylą nagrinėti teisme. teismas gali skirti bylą nagrinėti iš
esmės. Parengiamasis posėdis taip pat nėra paskutinė teismo pareiga, siekiant šalių
sutaikymo. Įstatyme papildomai nustatyta, kad paraginti šalis susitarti geruoju,
išsiaiškinti, ar iš tiesų kompromisas neįmanomas, teismas turi ir vėlesnėje CP stadijoje-
pradėdamas nagrinėti bylą iš esmės. Prieš pradėdamas nagrinėti bylą iš esmės posėdžio
pirmininkas turi išsiaiškinti, ar išnaudotos visos galimybės sudaryti taikos sutartį. Jei jos
neišnaudotos, teismas privalo imtis priemonių šalims sutaikyti. Ši pareiga teismui išlieka
iki pat to momento, kai jis išeina į pasitarimų kambarį priimti sprendimą, o tuo atveju, jei
procesas nesibaigia sprendimo priėmimu – ir apeliacijos stadijoje.
Kai kurių kategorijų bylose įstatymas tiesiogiai įpareigoja teismą imtis aktyvių veiksmų
šalims sutaikyti. Tai tokios bylų kategorijos, kur socialinės taikos išsauigojimas turi
didelę reikšmę visai visuomenei.(pvz. šeimos bylose)
Šalių taikos sutartis tvirtinama teismo nutartimi, kuri savo procesiniais padariniais
prilygsta teismo sprendimui. Prieš tvirtindamas šalių taikos sutartį teismas privalo
išaiškinti šalims šio procesinio veiksmo teisinius padarinius – tai kad jos vėliau nebegalės
kreiptis į teismą su tapačiu reikalavimu.Teismo nutartyje, kuria byla nutraukiama, turi
būti išdėstytos taikos sutarties sąlygos. Taikos sutartis gali būti sudaroma ir tvirtinama dėl
pareikštų teismui ieškinio reikalavimų ir priešieškinio reikalavimų. Negali būti
sprendžiami kiti klausimai, dėl kurių įstatymo nustatyta tvarka nebuvo kreiptasi į teismą.
Teismas netvirtina taikos sutarties, jei ji prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms
ar viešajam interesui.
Sudarius taikos sutartį grąžinama 75 % sumokėto žyminio mokesčio.
Taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo galią ir yra vykdytinas
dokumentas. Taigi teismo patvirtintos taikos sutarties neįvykdymas arba netinkamas
įvykdymas(termino praleidimas) lemia atsirandančius neigiamus procesinius padarinius
sutarties nevykdančiai šaliai.
40. Laikinųjų apsaugos priemonių skyrimo sąlygos
Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nėra įpareigotas
įvertinti, ar pagrįstai prašantis taikyti laikinąją apsaugos priemonę asmuo gali tikėtis, kad
jo ieškinys bus patenkintas.
1)Laikinosios apsaugos priemonės taikomos byloje dalyvaujančių asmenų ar kitų
suinteresuotų asmenų prašymu.(išimtis:kai būtina ginti viešą interesą(pvz. šeimos bylose)
2)Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones priskirtinas dalyvaujančių byloje
asmenų procesinių dokumentų kategorijai, todėl jis turi būti surašomas laikantis CPK 111
str. įtvirtintų procesinių dokumentų turinio irformos reikalavimų. Prašymas taikyti
laik.aps.pr. gali būti pareikštas ieškinyje, priešieškinyje, pareiškime išduoti teismo
įsakymą, apeliaciniame ar kasaciniame skunde, kartu su šiais dokumentais arba atskirai,
bylos nagrinėjimo teisme metu.
3)Pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti yra pagrįsta teismo abejonė, jog
nesiėmus laikin. aps.pr. teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti
nebeįmanomas.Todėl prašyme taikyti jas, būtina nurodyti konkrečias aplinkybes,
keliančias realią grėsmę pareiškėjo turtiniams interesams, bei nurodyti, kokios būtent tos
priemonės bei kokiu būdu turėtų būti taikomos. Grėsmę pareiškėjo turtiniams interesams
gali patvirtinti duomenys, liudijantys, kad asmuo, kurį rengiamasi patraukti byloje
atsakovu ar kuris jau patrauktas atsakovu, sužinojęs apie rengiamą ar pareikštą ieškinį
imasi nesąžiningų priemonių, dėl kurių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali
pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
4)Pagrindas taikyti laikin. aps. pr. gali būti ir didelė pareikšto reikalavimo suma, siekimas
išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo ypač vertingą ar unikalų daiktą.
5)Pagal bendrą taisyklę laikin.aps.pr. taikomos tik po to, kai laikantis nustatytos CPK
tvarkos buvo pareikštas ieškinys. Taikyti laikinąsias aps. pr. galima bet kurioje proceso
stadijoje ir bet kurioje instancijoje. Ieškinio pareiškimas nėra būtina sąlyga. Kartais
ieškovas negali iš karto pareikšti ieškinio, tačiau gresia pavojus, kad atsakovas tuo
pasinaudos ir pasunkins būsimo teismo sprendimo įgyvendinimą. Tokiu atveju būtina
užtikrinti, kad ieškovas galėtų tinkamai pasirengti bylai bei pradėti procesą, o atsakovui
nebūtų sudarytos sąlygos išnaudoti laiką iki ieškinio pareiškimo tam, kad sukliudytų
būsimo ir galbūt nepalankaus sprendimo įvykdymą.Taigi, teismas gali imtis laik.aps.pr.
iki ieškinio padavimo dienos, tik remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens
prašymu.Turi būti pagrįsti argumentai, kodėl negalima pateikti prašymo paskirti laik.aps.
pr. kartu su ieškiniu.
6) Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismas nagrinėja ne vėliau kaip per
tris dienas nuo jo gavimo dienos. Apie tokio prašymo nagrinėjimą turi būti pranešta
atsakovui , tačiau išimtinais atvejais jos gali būti taikomos ir nepranešus atsakovui , kai
yra reali grėsmė, kad toks pranešimas sutrukdys taikyti laikinąsias apsaugos priemones
arba padarys jų taikymą nebeįmanomą.
7) Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iki bylos iškėlimo teisme reiškia ieškovo tam
tikro pranašumo prieš atsakovą įgijimą .Galimi atvejai, kai ieškovas naudoja laikinąsias
apsaugos priemones kaip tam tikro poveikio priemones atsakovui, o teismui pritaikius
šias priemones ieškinys teismui taip ir nepareiškiamas. Todėl nustatyta , kad
suinteresuotas asmuo pateikdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki
bylos iškėlimo privalo sumokėti pusę CPK 80 str. numatyto žyminio mokesčio. Terminas
pareikšti ieškinį , kai taikomos laikinosios apsaugos priemonės iki bylos iškėlimo, negali
būti ilgesnis kaip keturiolika dienų.
8)Teismas turi priimti motyvuotą nutartį, kurioje turi būti nurodyta L. Apsaugos
priemonė, jos mastas, taikymo tvarka..(CPK 145 str.4d).Apie nutarties priėmimą
įstatymo nustatyta tvarka pranešama asmeniui, kuriam taikoma laikinoji apsaugos
priemonė , ir jam išaiškinama atsakomybė už nustatytų ribojimų pažeidimą.
9)Teismas parinkdamas laikinąsias apsaugos priemones turi vadovautis ekonomiškumo
principu. Įstatyme nustatyta, kad bendroji ribojimų suma taikant laikinąsias apsaugos
priemones negali būti didesnė už ieškinio sumą.
41. Galimų atsakovo nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
atlyginimo užtikrinimas
Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad ieškovas ar
kitas prašymą padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti banko
garantija.
1)Kai laikinosios apsaugos priemonės taikomos dar iki pareiškiant ieškinį ir nepranešus
atsakovui, taip paskirtas laik. aps. pr. ieškovas galėtų naudoti kaip tam tikrą spaudimo
priemonę atsakovo atžvilgiu ir galiausiai teismui pritaikius laikinąsias apsaugos
priemones, ieškinio teisme visai nepareikšti. Tam tikra garantija kad taip neatsitiktų –
asmuo, pateikdamas prašymą taikyti tas priemones iki ieškinio teismui padavimo dienos,
sumoka pusę Cpk numatyto žyminio mokesčio, kuris negrąžinamas, jei ieškinys
nepareiškiamas, išskyrus atvejus, kai ieškinys nepareiškiamas be prašymą pateikusio
asmens kaltės.
2)Teismas gali taikyti ir papildomą skolininko teises ir interesus užtikrinančią priemonę –
nustatyti konkrečią pinigų sumą, kuri turi būti įmokėta į teismo depozitinę sąskaitą, arba
pareikalauti pateikti banko garantiją.
Įstatymas nenustato maksimalaus nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo dydžio.
Įmokėtos pinigų sumos ar banko garantijos dydis nėra ribojamas ir turi būti nustatomas
remiantis proporcingumo, protingumo bei ekonomiškumo principais, atsižvelgiant tiek į
atsakovui pareikštų reikalavimų dydį, tiek į preliminarų galimų nuostolių dydį.
Taikydamas ar pritaikęs laik.aps.pr., teismas turi nustatyti terminą, per kurį asmuo, prašęs
ją taikyti, turi įmokėti pinigus arba pateikti banko garantiją. Nurodytam asmeniui šito
nepadarius per teismo nustatytą twerminą, teismas laik.aps.pr. anaikina. Teismo
iniciatyva laik.aps.pr. gali būti panaikintos kai to reikalauja viešasis interesas ir jei
asmuo, nepareiškia iškinio per nustatytą terminą.

42. Įrodinėjimo etapai

1)Faktų nurodymas – preliminariai apibrėžiamas įrodinėjimo dalykas, nes tuos faktus,
kuriais byloje dalyvaujantys asmenys remiasi byloje, jie turi įrodyti.Įrodinėtinų
aplinkybių visuma šiame etape nustatoma negalutinai ir proceso eigoje gali kisti.
Prasideda jau keliant civilinę bylą.Antai ieškovas ieškinio pareiškime privalo nurodyti
aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus-faktinį ieškinio pagrindą. , kiti byloje
dalyvaujantys asmenys irgi nurodo faktus, kuriais remiasi. Tik išimtiniais atvejais nauji
faktai gali būti nurodomi ir vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui (pvz.: kai teismas
leidžia pakeisti faktinį ieškinio pagrindą).
Teismas šiame įrodinėjimo etape taip pat dalyvauja (pvz.: gali atsisakyti įtrauki su byla
nesusijusį faktą). Bet rungimosi ir dispozityviškumo principai riboja teismo iniciatyvą
nustatant įrodinėjimo dalyką.
Visus faktus, kuriais remiamasi byloje dalyvaujantys asmenys ir kuriuos reikės įrodyti,
svarbu žinoti prieš pradedant nagrinėti bylą, nes tik žinant visus faktus galima nustatyti,
kiek ir kokių įrodymų būtina surinkti ir pateikti ištirti bei įvertinti teismo posėdyje.
Kiekviena šalis privalo iš anksto atskleisti viena kitai visus faktus ir įrodymus ir teismo
posėdyje neturi būti pateikiami nei nauji faktai, nei nauji įrodymai.
2)Įrodymų nurodymas – ieškovas privalo ieškinio pareiškime nurodyti įrodymus,
kuriais ketina įrodinėti reikalavimą pagrindžiančias faktines aplinkybes.Atsakovas,
nesutinkantis su ieškiniu, atsiliepime į pareikštą ieškinį turi nurodyti įrodymus, kuriais
grindžia savo nesutikimo motyvus.Nurodyti tik įrodymų pavadinimo nepakanka – privalu
detalizuoti, kokias konkrečias aplinkybes vienas ar kitas įrodymas patvirtina.
Jei šalių nurodytas įrodymas nesusijęs su byla, tai teismas atsisako tokį įrodymą
priimti ir tirti. Ieškovas ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys turi nurodyti negalimų
pateikti savo nurodytų įrodymų buvimo vietą ir priežastis, dėl kurių negali jų gauti ir
pateikti.Ypač tai svarbu nurodyti jau pirmose proceso stadijose. Byloje dalyvaujantys
asmenys bei teismas, priimdamas sprendimą, gali remtis tik tais įrodymais, kurie buvo
ištirti ir įvertinti nagrinėjant bylą iesmės. Jei vykstant teisminiams ginčams paaiškėja, kad
tam tikri įrodymai nebuvo ištirti, tai teismas išimtiniais atvejais gali atnaujinti bylos
nagrinėjimą iš esmės ir atidėti bylos nagrinėjimą, kol jie bus surinkti ir pateikti teismui.
3)Įrodymų pateikimas - faktinis įrodymų perdavimas teismui.Teisę pateikti įrodymus
turi visi byloje dalyvaujantys asmenys. Įrodymai pateikiami pateikiant ieškinio
pareiškimą (ieškovas), rengiantis civilinės bylos nagrinėjimui(būtent ši proceso stadija ir
yra skirta visai įrodomajai informacijai byloje surinkti). Įrodymai turi būti atskleisti prieš
pradedant nagrinėti bylą teismo posėdyje.Atsakovas turimus įrodymus pateikia kartu su
atsiliepimu į ieškinį arba pareikšdamas priešinį ieškinį. Teismas gali įpareigoti byloje
dalyvaujančius asmenis pateikti net jų nenurodytus, tačiau, teismo nuomone, reikšmingus
bylai įrodymus. taip pat teismas gali įpareigoti kitus asmenis ar įstaigų, organizacijų,
įmonių pareigūnus pateikti turimus rašytinius ar daiktinius įrodymus.
Visada svarbu pateikti įrodymus prieš prasidedant teisminiam bylos nagrinėjimui, kad ir
teisėjas, ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys galėtų su jais susipažinti. Jei įrodymai
nebuvo iki tol pateikti, vykstant teisminiam nagrinėjimui teismas turi teisę atsisakyti
priimti įrodymus, jeigu mano, kad vėlesnis jų pateikimas vilkins sprendimo byloje
priėmimą.Įrodymai tada gali būti pateikiami tik išimtinais atvejais, nes naujų įrodymų
pateikimas esant šiai stadijai reikalauja atidėti bylos nagrinėjimą.
Reikalavimas pateikti visus įrodymus rengiantis bylos nagrinėjimui leidžia užtikrinti
įrodymų atskleidimo taisyklės laikymąsi.Įrodymų atskleidimo taisyklė-leidžia kiekvienai
šaliai dar prieš prasidedant teisminiam nagrinėjimui sužinoti, kokių įrodymų pateikė kita
šalis, ir su jais susipažinti.
4)Įrodymų rinkimas - Kreipdamiesi į teismą byloje dalyvaujantys asmenys gali neturėti
visų jų nurodytų įrodymų, jei tam yra svarbių, pateisinamų priežasčių, tai teismas padeda
trūkstamus įrodymus surikti. Jei ieškovas kartu su ieškinio pareiškimu nenurodo įrodymo
nepateikimo priežasčių, tai teisėjas konstatuoja esant ieškinio pareiškimo trūkumų ir
nustato terminą jiems pašalinti. Jei patektų įrodymų neužtenka, tai teismas siūlo pateikti
papildomų įrodymų.
Teismas įrodymus rinkti gali trim būdais:
1)Šalies prašymu teismas gali byloje dalyvaujančiam asmeniui išduoti liudijimą gauti ir
pateikti įrodymus teismui. Jame nurodoma, kad asmuo turi teisę juos gauti. Asmuo su
šiuo liudijimu kreipiasi į įrodymų turinčius organizacijas ar asmenis.Gautus įrodymus
pateikia teismui.
2)Teismas turi teisę reikalavimą pateikti įrodymą, kurį prašo išreikalauti šalis, siųsti
tiesiogiai organizacijai ar asmeniui, kuris juo disponuoja. Tokiu atveju teismas nustato
įrodymo pateikimo terminą.Organizacijos ar asmenys, neturėdami galimybės pateikti
reikalaujamą irodymą ar negalėdami jo pateikti per nustatytą laiką, privalo pranešti
teismui ir nurodyti šito priežastis.(kitaip skiriama bauda).
3)Įstatymų nustatytais atvejais teismas turi teisę rinkti įrodymus savo inicviatyva.
Šalys gali rinkti įrodymus padedamos advokato.
Įrodymai renkami rengiantis teisminiam bylos nagrinėjimui-prieš teismui priimant nutartį
skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje.Vėliau juos galima rinkti tik išimtinais atvejais.
Laikoma byloje surinkus pakankamai įrodymų, kai:
1)Visos bylai reikšmingos aplinkybės, kuriomis remiasi šalys, yra nustatytos;
2)Surinkta pakankamai kiekvieno konkretaus fakto įrodymų, kad teismas būtų tikras jį
buvus ar jo nebuvus;
5)Įrodymų tyrimas - Įrodymus tirti galima tik vykstant teisminiam nagrinėjimui-teismo
posėdyje, griežtai laikantis žodinio proceso, tiesioginio dalyvavimo ir teismo proceso
vientisumo principų taisyklių, išskyrus įst. numatytas išimtis. Teismas privalo patikrinti
tiriamų įrodymų sąsajumą ir leistinumą, įrodomąją vertę, palyginti skirtingomis
įrodinėjimo priemonėmis gautą informaciją.Įrodymai tiriami antroje teismo posėdžio
dalyje-nagrinėjant bylą iš esmės. Išklausęs byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę dėl
įrodymų tyrimo tvarkos, teismas nustato jų tyrimo tvarką.
Šalys ir tretieji asmenys pateikia paaiškinimus žodžiu, rašytiniai liudytojų parodymai
perskaitomi žodžiu, apklausiami liudytojai, perskaitomi ir pateikiami tiesiogiai
susipažinti byloje dalyvaujantiems asmenims rašytiniai įrodymai, apžiūrimi daiktiniai
įrodymai, perskaitoma eksperto išvada, ekspertui pateikiami klausimai, išklausomi ir
apžiūrimi vaizdo ir garso įrašai.
Išimtinais atvejais, kai sakant baigiamąsias kalbas ar net teismui išėjus į pasitarimo
kambarį paaiškėja naujų aplinkybių, naujų, neištirtų įrodymų, teismas gali priimti nutartį
atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės-įrodymų tyrimą.
6)Įrodymų vertinimas - Nuo to, ar tinkamai bus įvertinti surinkti ir ištirti įrodymai,
priklauso teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Pirmiausiai įrodymus vertina
byloje dalyvaujantys asmenys sakydami baigiamąsias kalbas ar replikuodami, tačiau
galutinį ir privalomą įrodymų vertinimą pateikia teismas savo sprendimo
motyvuojamojoje dalyje. Teismas turi patikrinti kiekvieno vertinamo įrodymo tikrumą,
sąsajumą, leistinumą, pakankamumą ir įrodymų tarpusavio ryšį. Teisėjas įrodymus
vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos
aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos teismo proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis
įstatymu.Teisėjas turi įsitikinti, kad įrodymų surinkta pakankamai, nėra jų prieštaravimų
ir abejotinų prielaidų. Teisėjas privalo būti nešališkas, vienodai žiūrėti tiek į ieškovo, tiek
į atsakovo, tiek į kitų byloje dalyvaujančių asmenų pateiktus įrodymus ir argumentus.
Vertindamas įrodymus, teisėjas privalo patikrinti, ar įrodinėjant laikytasi visų įstatymo
reikalavimų.
Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas visų įrodymų lygybės principu, laikanti
snuostatos, kad vis įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir nė vieno negalima
atmesti arba laikyti svaresniu.
43. Įrodinėjimo pareiga ir jos pasiskirstymas šalims
Kiekvienoje byloje būtina nustatyti, ką šalys privalo įrodyti. Bendroji įrodinėjimo pareigos
paskirstymo šalims taisyklė nustatyta CPK 178 str.: „Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo
reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso
nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.“. Ji atėjusi iš romėnų teisės, teigusios, kad įrodinėjimo našta tenka tam,
kuris tvirtina, o ne tam, kuris neigia. Taigi ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, t.y.
ieškinio faktinį pagrindą – tas, kas kreipiasi į teismą gynybos, tas turi įrodyti, kad tokia gynyba būtina.
Pvz., ieškovas, teigiantis, kad paskolino pinigų atsakovui, o šis jų laiku negrąžino, prašydamas priteisti
skolą, privalo įrodyti paskolos sutarties faktą ir termino praleidimą. Ieškovui neįrodžius ieškinio pagrindo,
ieškinys nėra tenkinamas. Trečioji įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims taisyklė nustato, kad atsakovas
privalo įrodyti nesutikimo su ieškiniu pagrindą.
Tačiau minėtų 3 taisyklių išsiaiškinti, ką konkrečioje byloje turi įrodyti kiekviena šalis,
nepakanka. Iš dalies šią problemą mėgina išspręsti materialioji teisė, nustatydama tam tikras prievolių
vykdymo taisykles. Pvz., CK 6.65 str. Subjektinę teisę sukuriančius faktus privalo įrodyti ieškovas, tokią
teisę naikinančius faktus – atsakovas. Taip pat dar yra ir subjektinę teisę modifikuojantys (pvz., termino
pratęsimas) ir kliudantys subjektinei teisei atsirasti faktai (pvz., neveiksnumas, klaida, apgaulė). Tokius
faktus paprastai turi įrodyti ta šalis, kuri jais remiasi.
Įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims principas, draudžiantis visą įrodinėjimo naštą užkrauti
ant vienos šalies pečių, grindžiamas šalių lygiateisiškumu esant tiek materialiesiems, tiek procesiniams
santykiams.
Yra susiformavę keletas teorijų (nuomonių) apie tai, kokius faktus reikia įrodyti:
1. Teigiamų ir neigiamų faktų teorija – teigiamus faktus reikia įrodyti, o neigiamų
– ne. Tačiau toks faktų skirstymas nėra grindžiamas aiškiais kriterijais, todėl sunku nustatyti, kuris
faktas teigiamas, o kuris – neigiamas. Net patys autoriai, siūlę tokiu principu paskirstyti šalims
įrodinėjimo pareigą, nenurodo, kokie faktai visada yra teigiami, o kokie – neigiami.
2. Normų teorija – aiškinama, kad kiekviena šalis turi įrodyti teisės normos, kuria
remiamasi, taikymo pagrindus, t.y. normos hipotezę. Tačiau ir ši doktrina nėra tobula, nes ne
visada aišku, kiek konkrečių teisės normų yra viename ar kitame įstatymo straipsnyje; be to, gali
būti taikomi keli straipsniai, galų gale yra atvejų, kai įstatymas nustato kitas įrodinėjimo taisykles.
3. Kai kurie autoriai teigia, kad įrodinėjimo pareigos paskirstymas šalims yra ne
įstatymų leidėjo, o teismo reikalas. Teismas, remdamasis šalių lygiateisiškumo principu, kiekvienu
atveju turi nustatyti, kuri šalis kokius faktus turi įrodyti. Nustatydamas įrodinėjimo pareigos
paskirstymą šalims, teismas turi atsižvelgti ne tik į šalių lygiateisiškumo principą, bet ir į tai, kuriai
iš jų lengviau įrodyti vienus ar kitus faktus ir gauti atitinkamų įrodymų. Šaliai, kuriai lengviau šitai
padaryti, ir turi tekti įrodinėjimo pareiga.
Siekiant palengvinti nustatymą, kuri šalis privalo įrodyti tam tikrus faktus, materialiosios teisės normos konkrečiai nurodo,
kuri būtent šalis privalo įrodyti vieną ar kitą aplinkybę. Tokių įrodinėjimo pareigą paskirstančių normų galima rasti tiek nacionalinėje,
tiek tarptautinėje teisėje (pvz., Pašto, Įmonių restruktūrizavimo, Biomedicininių tyrimų, Patentų, Autorių teisių ir gretutinių teisių,
Draudimo ir kt. įstatymuose). Įrodinėjimo pareigą paskirstančios materialiosios teisės normos dažniausiai yra imperatyvios. Jos turi
būti aiškinamos remiantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Todėl šalys savo susitarimu negali keisti įstatymo
nustatyto įrodinėjimo pareigos paskirstymo. Kadangi tai prieštarautų imperatyvioms teisės normos, o tokie susitarimai negalioja (CK
1.80 str.).

44. Įrodymų sąsajumas ir leistinumas

Įrodymų sąsajumas

Įrodymų sąsajumo taisyklė - teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia
turinčias reikšmės ylai aplinkybes (CPK 180 str.) - prisideda prie proceso koncentruotumo principo
įgyvendinimo..
>būtina nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Teismas neturėtų priimti ir tirti bet kokių aplinkybių
(kad išvengtų proceso vilkinimo).Užtikrinama, kad teismas nebus apkrautas nereikalingu darbu, tiriant
nereikšmingus ar su byla nesusijusius faktus.

Dalyvaujantys byloje privalo nurodyti, kokias reikšmingas bylai aplinkybes jų pateikti įrodymai gali
patvirtinti ar paneigti. Jeigu to nepadaro, teismas gali nepriimti pateiktų įrodymų (CPT 181 str.). Tokiais
atvejais teismas priima rašytinę ar žodinę motyvuotą nutartį.
Įrodymų leistinumas

Susijęs ne su įrodymu turiniu, bet su forma - leidžiama tai, kas nustatyta.

Įrodinėjimo priemonių leistinumo aspektai:
1. Leistini tik tokie duomenys, kurie buvo gauti įstatyme išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Taigi
tokie duomenys, kurie patvirtina ar paneigia byloje įrodinėtas aplinkybes, bet gauti ne nustatyta tvarka,
nelaikomi įrodymais.
2. Įrodinėjimas būtinaisiais įrodymas - įrodinėjant konkrečias bylos aplinkybes būtina naudoti
įstatymų tiesiogiai įvardytas įrodinėjimo priemones. Pvz. asmnes psichinei būsenai nustatyti būtina
teismo psichiatrijos eksperto išvada (CPK 466 ir 469 str.), nagrinėjant ginčus dėl vaikų privaloma vaiko
teisių apsaugos institucijos išvada (CK 3.178 str.) ir t.t.
3. Tam tikrais atvejais įrodinėjimo priemonių naudojimas yra ribojamas įstatymų, uždraudžiant naudoti
kokrečią įrodinėjimo priemonę tam tikoms bylos aplinkybėms nustatyti. Paprastai šis draudimas susijės su
sandorio formos nesilaikymu. (pagal CK paprastos rašytinės sandorio formos nesilaikymas atima iš šalių
teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar įvykdymo fakto, remtis liudyojų parodymais šį faktą
įrodinėjant. Yra išimčių - žr. CK 6 knygą)
6. Įrodinėjimo priemonės civiliniame procese. Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai. Liudytojų
parodymai. Rašytiniai įrodymai ir jų rūšys. Oficialūs rašytiniai įrodymai ir jų teisinė galia. Daiktiniai
įrodymai. Eksperto išvada. Apžiūros protokolai. Kitos įrodinėjimo priemonės. (niekas, nes niekam
nebuvo paskirtas :D )
7. Dalyvaujančių byloje asmenų ir kitų civilinio proceso dalyvių priesaika.   (Aistė)
37 straipsnis.  Dalyvaujantys byloje asmenys
1. Dalyvaujančiais byloje asmenimis laikomi proceso dalyviai, turintys teisinį suinteresuotumą bylos
baigtimi.
2. Dalyvaujančiais byloje asmenimis yra šalys, tretieji asmenys, asmenys, pareiškę ieškinį šio Kodekso 49
straipsnio nustatyta tvarka, pareiškėjai, suinteresuoti asmenys šio Kodekso 442 straipsnyje išvardytose
bylose, šio Kodekso 431 straipsnyje numatyti kreditoriai ir skolininkai, taip pat šių asmenų atstovai.

61 straipsnis.  Kiti proceso dalyviai

1. Kiti proceso dalyviai (liudytojai, vertėjai, ekspertai) - įstatymų nustatyta tvarka procese dalyvaujantys
asmenys, kurie teisiškai nesuinteresuoti bylos baigtimi.
2. Kiti proceso dalyviai turi šio Kodekso nustatytas procesines teises ir pareigas.

186 straipsnis.  Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai

1. Apklausos metu teismas išsiaiškina šaliai ar trečiajam asmeniui žinomas aplinkybes, turinčias reikšmės
bylai.
2. Šalys ir tretieji asmenys, davę priesaiką byloje, turi teisę duoti paaiškinimus apie turinčias reikšmės
bylai aplinkybes raštu.
3. Tuo atveju, jeigu šalis ar tretysis asmuo dėl svarbių priežasčių negali atvykti į teismą, teismas gali
pareikalauti rašytinio paaiškinimo arba išimtiniais atvejais šį asmenį išklausyti jo buvimo vietoje.
4. Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai apie jiems žinomas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, turi būti
patikrinami ir įvertinami teismo. Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, gauti teismo pavedimo vykdymo
bei įrodymų užtikrinimo tvarka, balsu perskaitomi teismo posėdyje, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys to
pageidauja.
5. Šalies apklausai prilyginama atstovo, vieno iš bendrininkų (procesinio bendrininkavimo atveju) bei
tikrojo ūkinės bendrijos nario arba individualios (personalinės) įmonės savininko, kai šalimi byloje yra
ūkinė bendrija arba individuali (personalinė) įmonė, apklausa. Trečiojo asmens apklausai prilyginama
atstovo bei tikrojo ūkinės bendrijos nario arba individualios (personalinės) įmonės savininko, kai trečiuoju
asmeniu byloje yra ūkinė bendrija arba individuali (personalinė) įmonė, apklausa.
6. Prieš vykdant šalies ar trečiojo asmens apklausą, šalis ir tretysis asmuo prisiekia padėjęs ranką ant
Lietuvos Respublikos Konstitucijos: "Aš, (vardas, pavardė), garbingai ir sąžiningai pasižadu sakyti
byloje tiesą". Prisiekusi šalis ar tretysis asmuo pasirašo priesaikos tekstą. Už priesaikos sulaužymą
teismas šaliai ar trečiajam asmeniui turi teisę skirti iki vieno tūkstančio litų baudą.
 Šalys ir tretieji asmenys paaiškinimus teikia bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje. Teismas juos
tiria teismo posėdyje, laikydamasis betarpiškumo, žodiškumo, bylos nagrinėjimo koncentracijos ir
ekonomiškumo bei nepertraukiamumo principų. Paaiškinimai duodami žodžiu teismo posėdyje, prieš tai
prisiekus.
Šalių priesaikos institutas – tai naujovė, į Lietuvos civilinį procesą įvesta 2002 m. CPK. CPK
186 str. 6 d. numatyta, kad: šalis ir tretysis asmuo prisiekia padėjęs ranką ant Lietuvos Respublikos
Konstitucijos: "Aš, (vardas, pavardė), garbingai ir sąžiningai pasižadu sakyti byloje tiesą".
Šią CPK nuostatą konkretizavo Aukščiausiojo Teismo Senatas „nagrinėdamas bylą žodinio
proceso tvarka teismas pirmiausia apklausia šalis ir trečiuosius asmenis bei jų atstovus. Prieš duodami
paaiškinimus šie asmenys turi prisiekti. Teisme neprisiekia tik :
1. prokuroras ir kiti v-bės ir savivaldybių inst-jų pareigūnai, įst-mų numatytais atvejais
pareiškę ieškinį viešajam interesui ginti,
2. bei v-bės ir savivaldybių inst-jų, įst-mų numatytais atvejais teismo įtrauktų proceso
dalyviais arba savarankiškai įstojusių į procesą, kad duotų išvadą byloje, atstovai,
3. taip pat juridinių asmenų (JA) atstovai pagal pavedimą (CPK 49 str. 1,2 d., 50 str. 2 d.).
Jeigu šalis ar trečiasis asmuo yra JA ir teismo posėdyje dalyvauja J-nio A-ens organas ar dalyvis,
jie savo paaiškinimus gali duoti tik prisiekę teismui (CPK 55 str. 1 d., 186 str. 6 d.). F-nių A-nų atstovai
pagal įst-mą (CPK 52-54 str.) gali duoti paaiškinimus apie turinčias reikšmės bylai aplinkybes taip pat tik
prisiekę teisme. F-nių A-nų, kurie yra proceso šalys ar tretieji asmenys, atstovai pagal pavedimą, išskyrus
CPK 56 str. 1 d. 3 p. Nurodytą atvejį, kai tas pats asmuo (vienas iš bendrininkų) dalyvauja procese ir kaip
šalis, ir kaip kt. šalių (bendrininkų) atstovas pagal pavedimą, neprivalo prisiekti“.
Matome, kad pareiga prisiekti netaikoma tokiems asmenims, kurių suinteresuotumas bylos
baigtimi yra tik procesinis teisinis, t.y. byloje priimtas procesinis sprendimas nepadarys įtakos jų
materialiosioms teisėms ir pareigoms. Tai aiškiai išdėstyta LAT CBS konsultacijoje [vadovėlio 629-630
psl. yra citata].
Priesaikos institutas papildo CPK 7 str. 2 d. įtvirtintą byloje dalyvaujančių asmenų
sąžiningumo imperatyvą. Šaliai ar trečiajam asmeniui, prisiekusiems sąžiningai sakyti byloje tiesą ir
sulaužiusiems priesaiką, teismas turi teisę skirti iki vieno tūkstančio litų baudą. Taigi 2002 m. CPK
įtvirtinta atsakomybė už melagingus parodymus. Tačiau šalys ar tretieji asmenys negali būti verčiami
duoti neigiamų padarinių jiems sukelsiančius paaiškinimus. CPK 188 str. numato, kas šalis ar tretysis
asmuo turi teisę atsisakyti apklausos ar atsakymų į tam tikrus klausimus, jeigu tokie asmens paaiškinimai
būtų nenaudingi jam pačiam, jo šeimos nariams arba artimiesiems giminaičiams. Taigi šie asmenys gali
nekomentuoti jiems nenaudingų aplinkybių, bet negali iškraipyti jiems žinomų faktų ar pateikti melagingas
žinias.
Šalims ir tretiesiems asmenims prisiekus, teismas pradeda apklausą, kurios metu išsiaiškina šalims
ir tretiesiems asmenims žinomas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (186 str. 1 d.). Duoti parodymus
byloje yra šalių teisė (186 str. 2 d.), kartu ir pareiga, nes šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis ji
remiasi kaip šios pareigos, jai gresia neigiami procesiniai padariniai – aplinkybės, kuriomis ji remiasi, gali
būti pripažintos neįrodytomis.
Pirmasis paaiškinimus duoda ieškovas ir jo pusėje dalyvaujantis tretysis asmuo, po to – atsakovas ir jo
pusėje dalyvaujantis tretysis asmuo, po jų – kt. byloje dalyvaujantys asmenys. Pastarieji turi teisę užduoti
vienas kitam kl-mų. Kiekvienam dalyvaujančiam byloje asmeniui turi būti suteikiama galimybė pareikšti
savo nuomonę dėl kiekvieno kt. dalyvaujančio byloje asmens pareiškimo ar prašymo. Paprastai
paaiškinimai teikiami žodžiu. Tačiau CPK 186 str. 4 d. numato, kad dalyvaujantiems byloje asmenys
prašant, taip pat savo iniciatyva reikiamais atvejais teismas balsu perskaito šalių ir trečiųjų asmenų, davusių
priesaiką byloje, paaiškinimus, pateiktus teismui raštu, šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus, gautus teismo
pavedimo vykdymo bei įrodymų užtikrinimo tvarka. Jei dėl svarbių priežasčių (invalidumo, ligos...) šalis ar
tretysis asmuo negali atvykti į teismą, teismas gali reikalauti rašytinio paaiškinimo arba išimties tvarka
išklausyti asmenį jo buvimo vietoje (CPK 186 str. 3 d.).