Teismų kompetencija.

1. Teismų kompetencijos sąvoka ir rūšys

Teismas, kaip bet kuri valstybės institucija, veikia neperžengdamas Konstitucijos ir kitų įstatymų
nustatytų ribų (Konstitucijos 5 str.). Be įstatymo, teismo galias riboja valstybės teritorija, jos piliečiai ir
teismo teritorinės veiklos ribos. Pavyzdžiui, teismo galia negali peržengti valstybės teritorijos ribų. Kad
vienos valstybės teismas galėtų nagrinėti bylas, kuriose dalyvauja užsienio asmenys, reikia tarptautinių
valstybių susitarimų. Teismo kompetencija gali būti ribojama ir tam tikra valstybės teritorijos dalimi. Antai
apylinkės, apygardos teismų veiklos teritoriją nustato įstatymas (Teismų įstatymo 14-19 str.).
Pagrindinė teismo funkcija yra spręsti ginčus dėl teisės, t. y. nagrinėti administracines,
baudžiamąsias, civilines bylas. Teismo veikla, susijusi su bylų nagrinėjimu, vadinama jurisdikcine (lot.
jurisdictio – civilinė teisena, civilinių bylų nagrinėjimas). Taigi teismui būdinga civilinė (civilinių bylų
nagrinėjimas), baudžiamoji (baudžiamųjų bylų nagrinėjimas) ir administracinė (administracinių bylų
nagrinėjimas) jurisdikcija.
Pagal vykdomų funkcijų prigimtį skiriama jurisdikcinė teismo kompetencija (teismo teisės, susijusios
su bylų nagrinėjimu) ir ne jurisdikcinė kompetencija (t. y. teismo teisės ir įgaliojimai, susiję su
administracinio pobūdžio funkcijų vykdymu).
Jurisdikcinę teismo kompetenciją reglamentuoja du institutai – priskirtinumo ir teismingumo.

2. Bylos, nagrinėtinos teisme;

2.1. Civilinių bylų priskirtinumas
Subjektines teises ir interesus gina ne tik teismas, bet ir kitos institucijos. Todėl kilus ginčui visada labai
svarbu tiksliai nustatyti, kokios institucijos kompetencijai priklauso nagrinėti ginčą, t. y. kieno jurisdikcijos jis
yra. Atsakyti į šį klausimą padeda priskirtinumo institutas. Priskirtinumas nusakomas kaip teisės normų,
nustatančių įvairių jurisdikcinių organų kompetenciją nagrinėti ir spręsti vienokio ar kitokio pobūdžio ginčus,
visuma. Kompetencija ir priskirtinumas – netapačios sampratos.
 Kompetencija yra tam tikros institucijos teisių ir pareigų visuma.
 Priskirtinumas — tik dalis kompetencijos, būtent tas jos aspektas, kuris susijęs su ginčų dėl teisės
nagrinėjimu, t. y. jurisdikcine veikla.
Bylos priskirtinumui išsiaiškinti reikia nustatyti instituciją, turinčią teisę ją nagrinėti. Taigi civilinių bylų
priskirtinumas - tai bylų visumos priskyrimas teismo kompetencijai.
Pagal tai, kiek institucijų - viena ar daugiau, turi teisę nagrinėti konkrečią bylą, priskirtinumas skirstomas į
vienetinį ir dauginį.
 Esant vienetiniam priskirtinumui, nagrinėti konkretų ginčą yra tik vienos institucijos, pavyzdžiui,
teismo, kompetencija. Antai tėvų valdžios ribojimo bylos yra priskirtos tik teismo kompetencijai (CK
3.179 str.). Šios rūšies priskirtinumas kartais dar vadinamas išimtiniu, arba imperatyviuoju, nes
įstatyme įtvirtinto konkretaus ginčo priskirtinumo negali pakeisti nei šalys savo susitarimu, nei kitos
institucijos.
 Dauginio priskirtinumo atveju nagrinėti ginčą yra dviejų ar daugiau institucijų kompetencija.
Pavyzdžiui, pagal 2002 m. birželio 4 d. Darbo kodekso 289 straipsnį darbo ginčus nagrinėja ir darbo
ginčų komisijos, ir teismai.
Priskirtinumas reiškia teismas ar kita institucija sprendžia ginčą
Teismingumas (taisyklių visuma, reguliuojanti bylų paskirstymo teismams tvarką.
Savo ruožtu dauginis priskirtinumas gali būti skirstomas į alternatyvųjį, sąlyginį ir sutartinį.
 Alternatyviojo priskirtinumo atveju suinteresuotas asmuo turi galimybę pasirinkti instituciją, į kurią
norėtų kreiptis. Pavyzdžiui, visi spręstini ginčai gali būti nagrinėjami arba teismo, arba arbitražo
tvarka. Paprastai pasinaudojus galimybe kreiptis į vieną iš kelių galimų institucijų prarandama teisė
kreiptis į kitas. Pavyzdžiui, pasirinkus priskirtinumą teismams, prarandama galimybė spręsti ginčą
arbitražu, ir atvirkščiai (CPK 137 str. 2 d. 6 p.).
 Sąlyginio priskirtinumo atveju galimybė kreiptis į instituciją, kuriai priklauso spręsti ginčą, atsiranda
tik jeigu suinteresuotas asmuo laikėsi įstatyme nustatytos išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos (CPK
22 str. l d., 137 str. 2 d. 3 p.). Išankstinė ginčo nagrinėjimo tvarka gali būti įvairi. Vienais atvejais šalys
prieš kreipdamosi į teismą turi pamėginti išspręsti kilusį ginčą tiesiogiai, vadinamąja pretenzijų
pareiškimo tvarka, t. y. pareikšdamos viena kitai pretenziją (pvz., pretenzijų pareiškimo galimybė
numatyta konkrečių rūšių transporto veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose (pvz., Geležinkelių
transporto kodekso 72 str.); valstybės pašto veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose (pvz., Pašto
įstatymo 15 str.); darbo įstatymuose, intelektinę nuosavybę reglamentuojančiuose įstatymuose ir
pan.). Privalomą pretenzijų pareiškimą prieš kreipiantis į teismą nurodo Prekybinės laivybos įstatymo
70 straipsnis, kiti įstatymai. Kitais atvejais suinteresuotas asmuo prieš kreipdamasis į teismą turi
pamėginti išspręsti kilusį ginčą ne teismo institucijoje, kaip antai kreipdamasis į darbo ginčų komisiją
(Darbo kodekso 289 str.).
 Sutartinis priskirtinumas esti tada, kai šalys tarpusavio susitarimu pasirenka jų ginčą nagrinėsiančią
instituciją. Paprastai sutartinis priskirtinumas taikomas perduodant ginčus spręsti arbitražui (CPK 23
str.) ir ypač ši priskirtinumo rūšis būdinga tarptautinės prekybos santykiams. Tačiau sutartinis
priskirtinumas negalimas, jeigu įstatymas nustato imperatyvųjį priskirtinumą. Pavyzdžiui, draudžiama
šalių susitarimu perduoti nagrinėti arbitražu ginčus, kylančius iš darbo, šeimos, konstitucinių,
administracinių, bankroto, nesąžiningos konkurencijos ir kitų teisinių santykių (Komercinio arbitražo
įstatymo 11 str.).
Pagal CPK 22 str. teismams nagrinėti priskiriami ginčai dėl teisės, kylantys iš civilinių, darbo,
intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisinių santykių. Ši norma įtvirtina
visuotinį ginčų dėl teisės, kylančių iš privatinės teisės reglamentuojamų santykių, priskirtinumą teismui, o
tai reiškia, kad visi šie ginčai dėl teisės priklauso teismo kompetencijai. Toks civilinių bylų priskirtinumo
nustatymo būdas visiškai atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. ir Europos žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatas.
Civilinių bylų priskirtinumas teismams yra viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų. Kai ginčas
nepriklauso spręsti teismui, asmuo neturi teisės kreiptis į teismą. Asmens, kuris kreipiasi dėl nepriklausančio
teismo kompetencijai ginčo, pareiškimą teismas atsisako priimti kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 str. 2 d.
l p.), o kai ši aplinkybė paaiškėja jau iškėlus civilinę bylą, ši nutraukiama (CPK 293 str. l p.). Priklauso ar ne
ginčas dėl teisės spręsti teismui, ex officio turi nustatyti pats teismas (teisėjas). Teismo teisė pačiam spręsti,
ar ginčas priklauso jo kompetencijai (kompetencijos (pranc. compėtence de la compėtence) principas) ir
jurisdikcijai, laikoma viena iš teismo nepriklausomumo garantijų. Net jeigu įstatyme ir būtų aiškiai nurodyta,
kad ginčas teismui nepriklauso spręsti, teismas šį įstatymą turėtų įvertinti Konstitucijos 30 straipsnio
pirmosios dalies požiūriu. Tokiais atvejais teismas, tiesiogiai taikydamas Konstitucijos 30 straipsnį, galėtų
priimti asmens pareiškimą ir Konstitucijos 110 straipsnyje nurodyta tvarka kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl
įstatymo, nustatančio visuotinio ginčų dėl teisės priskirtinumo teismui principo išimtį, sutikimo su
Konstitucijos 30 straipsniu.
Problema, kai įstatymas neaiškus ar yra konkrečių teisės normų, nustatančių civilinių bylų
priskirtinumą, prieštaravimų, gali išspręsti pats teismas, tiesiogiai taikydamas Konstitucijos 30 straipsnio
pirmąją dalį ir remdamasis CPK 24 straipsniu. Šiame straipsnyje įtvirtintas bylos priskyrimo teismui
pirmumo principas: kilus abejonių dėl konkretaus ginčo priskirtinumo ar esant galiojančių įstatymų, kurie
reguliuoja priskirtinumą, kolizijai, ginčas pripažįstamas priklausančiu teismo kompetencijai. Tas pats
principas taikomas ir sujungus kelis tarpusavyje susijusius reikalavimus, iš kurių vieni priskiriami nagrinėti
teismui, o kiti — ne. Tokiais atvejais visus reikalavimus nagrinėja teismas (CPK 24 str. l d.).
 Be ieškinio teisenos bylų, teismas nagrinėja ir ypatingosios teisenos bylas. Šių bylų priskirtinumas
nustatomas remiantis priešinga nei ieškinio teisenos taisykle - pagal sąrašo principą: teismui priskiriamos
nagrinėti tik tos ypatingosios teisenos bylos, kurios išvardytos CPK 442 straipsnyje. Atskirai minėtina
specifinė priskyrimo reikšmė. Priskirtinumas gali būti ir gynimosi nuo ieškinio priemonė. Atsakovas,
gindamasis nuo ieškinio, gali pareikšti, kad ginčas nepriklauso teismo kompetencijai, ir reikalauti nutraukti
bylą. Šiuo atveju teismas turėtų patikrinti atsakovo argumentus ir nuspręsti, ginčas priklauso nagrinėti
teismui ar ne. Teismo vaidmuo sprendžiant civilinių bylų priskirtinumo klausimus yra labai svarbus. Tai
iliustruoja vienas iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedentų, kur nurodyta, kad „civilinių bylų
žinybingumas yra teismo kompetencija nagrinėti ir spręsti ginčus dėl teisės. Žinybingumo apimtis
tiesiogiai priklauso nuo teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos apimties. Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 30 straipsnio l dalis nustato, kad „asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos,
turi teisę kreiptis į teismą".[...]. Bet kokios teisės, taip pat ir nuosavybės teisės realumas, priklauso nuo
galimybės ją apginti efektyviais gynimo būdais. Pripažinus, kad pažeistos nuosavybės teisės negalima ginti
teismine tvarka, kiltų abejonių, ar įstatymo pripažinta teisė atkurti pažeistą nuosavybės teisę yra reali. Tiek
teisė kreiptis į teismą, tiek ir nuosavybės teisė yra vienos pagrindinių žmogaus teisių, kurias gina Europos
žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau - Konvencija). Ir Lietuvos CK (606 str.), ir
CPK (482 str.) įtvirtina tarptautinės teisės prioriteto prieš vidaus teisę principą. Lietuvos Respublikai
ratifikavus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, ji tapo sudėtine Lietuvos
teisės sistemos dalimi, todėl teismai Lietuvos vidaus teisę turi aiškinti ir taikyti šios Konvencijos kontekste ir,
esant vidaus teisės ir Konvencijos nuostatų kolizijai, suteikti prioritetą Konvencijos nuostatoms.
Nagrinėjamos bylos aspektu svarbios yra dvi Konvencijos normos. Konvencijos 6 straipsnio l dalis
įtvirtina, kad nustatant kiekvieno asmens civilines teises ir pareigas, jis turi teisę, kad jo byla būtų
nagrinėjama pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Europos Žmogaus Teisių Teismas
daugelyje savo sprendimų konstatavo, kad Ši Konvencijos norma įtvirtina ne tik procesines garantijas
nagrinėjant bylą teisme, bet ir teisę kreiptis į teismą. Šio Teismo požiūriu, teisė kreiptis į teismą yra vienas
iš teisinės valstybės kriterijų, todėl galimybės kreiptis į teismą nebuvimas keltų abejonių, ar valstybė,
kurioje ši teisė ribojama ar nepripažįstama, yra teisinė. Vadinasi, demokratinėje ir teisinėje valstybėje bet
koks ginčas dėl teisės, juo labiau ginčas dėl vienos pagrindinių žmogaus teisių – nuosavybės teisės — turi
būti žinybingas teismui.
2.2. Civilinių bylų teismingumo sąvoka
Nustačius, kad ginčas priklauso teismų kompetencijai, t. y. išsprendus ginčo dėl teisės priskirtinumo
klausimą, reikia išsiaiškinti, koks konkretus teismas jį nagrinės. Kiekvienoje valstybėje veikia tam tikra
teismų sistema.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnis nurodo, kad Lietuvos teismų sistemą sudaro
Aukščiausiasis Teismas, Apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Dabar Lietuvoje yra 5 apygardų ir
12 apylinkių teismai. Be to, 1999 m. sausio 14 d. Administracinių teismų įsteigimo įstatymu Lietuvoje buvo
įkurta specializuotų — administracinių teismų — sistema (pradėjo veikti 1999 m. gegužės l d.).
Administracinių teismų kompetenciją nustato Administracinių bylų teisenos įstatymas.
Siekiant sužinoti, koks teismas kompetentingas nagrinėti konkrečią bylą, pirmiausiai reikia
nustatyti, kurios teismų sistemos – administracinių ar bendrosios kompetencijos - teismuose turi būti
nagrinėjama konkreti byla.
Nustačius, kad byla nagrinėtina bendrosios kompetencijos teismuose, reikia išspręsti kitą klausimą -
kurios grandies bendrosios kompetencijos teismas, t. y. apylinkės ar apygardos, turi nagrinėti bylą kaip
pirmosios instancijos teismas. Kadangi pagal galiojančius įstatymus nei Aukščiausiasis Teismas, nei
Apeliacinis teismas bylų kaip pirmosios instancijos teismai nenagrinėja, tenka atriboti tik apylinkės ir
apygardos teismų kompetenciją (Teismų įstatymo 15, 19str.).
 Nustačius teismų sistemos grandį, iš kelių tos grandies teismų lieka išrinkti konkretų teismą,
kompetentingą nagrinėti konkrečią bylą. Pavyzdžiui, nustačius, kad byla nagrinėtina apygardos teisme,
reikia išsiaiškinti, kuriam iš penkių apygardos teismų priklauso šitai daryti. Atitinkamai nustačius, kad
nagrinėtina apylinkės teisme, būtina nustatyti, koks konkretus apylinkės teismas iš dvylikos veikiančiųjų turi
tokią teisę.
Esant instancinei teismų sistemai, byla gali būti nagrinėjama ne tik pirmosios instancijos teisme -
galima ir apeliacinė ar kasacinė jos nagrinėjimo tvarka. Pavyzdžiui, šalis pirmosios instancijos teismo priimtą
sprendimą, su kuriuo nesutinka, gali apskųsti. Tada reikėtų nustatyti, koks teismas turi teisę nagrinėti bylą
apeliacine tvarka. Skundžiant sprendimą kasacine tvarka, reikėtų aiškintis, koks teismas ar teismai vykdo
kasacinę funkciją ir kuris iš jų turi teisę nagrinėti atitinkamą bylą.
Taigi nustačius, kad ginčas priklauso nagrinėti teismui, konkretus teismas išrenkamas pagal specialias
taisykles. Teismų kompetencijai priskiriamų bylų paskirstymas teismams vadinamas teismingumu.
Taisyklių sistema, reguliuojanti bylų paskirstymo teismams tvarką, vadinama teismingumo institutu.
Teismingumas, skirtingai nei priskirtinumas, atriboja konkretaus teismo jurisdikcinę kompetenciją nuo
kitų teismų, t. y. paskirsto teismų kompetenciją teismų sistemos viduje.
Siekiant nustatyti bet kurios bylos teismingumą, reikia išsiaiškinti tris dalykus:
1. pirma, teismų sistemos grandį ir teismo rūšį (bendrasis ar specializuotas teismas);
2. antra, konkretų tos pačios grandies teismą;
3. trečia, teismą, vykdantį tam tikrą funkciją, nesusijusią su bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos
teisme, t. y. konkretų teismą instancijų sistemoje.
Atitinkamai skiriamas trijų rūšių teismingumas:
1. rūšinis (dalykinis),
2. teritorinis ir
3. funkcinis.
Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo
sąlyga. Jeigu byla teismui neteisminga, teisėjas turi atsisakyti priimti pareiškimą (CPK 137 str. 2 d. 2 p.). Kai
iškėlus bylą nustatoma, kad pareiškimas priimtas pažeidžiant teismingumo taisykles, teismas privalo
perduoti bylą atsižvelgdamas į teismingumą, t. y. teismui, kuriam ji teisminga (CPK 34 str. 2 d. 4 p.). Teismo,
kuris išnagrinėja bylą pažeisdamas rūšinio ar išimtinio teritorinio teismingumo taisykles, sprendimas privalo
būti besąlygiškai naikinamas apeliacine tvarka (CPK 329 str. 2 d. 6 p.).
3. Teismo kompetencijos nustatymo principai;
In favor contractus; Competence de la competence principal

4. Teismo ir kitų institucijų, sprendžiančių ginčus dėl teisės, kompetencijos

atribojimas:
Teismų įstatymas
37 straipsnis. Bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimų
sprendimas
1. Iškelta civilinė ar administracinė byla negali būti nutraukta arba pareiškimas (skundas, prašymas)
negali būti paliekamas nenagrinėtas vien dėl tos priežasties, kad byla teisminga atitinkamai
administraciniam ar bendrosios kompetencijos teismui. Šiais atvejais byla perduodama pagal rūšinį
teismingumą.
2. Bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio
santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas
priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja.
3. Kai teismui kyla abejonių dėl bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar
administraciniam teismui, šiuos klausimus rašytinio proceso tvarka išsprendžia speciali teisėjų
kolegija, į kurią įeina Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, Vyriausiojo
administracinio teismo pirmininko pavaduotojas ir po vieną šių teismų pirmininkų paskirtą teisėją.
4. Šio straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais bendrosios kompetencijos teismas motyvuotą nutartį dėl
bylos rūšinio teismingumo klausimų sprendimo paduoda per Aukščiausiąjį Teismą, o administracinis
teismas – per Vyriausiąjį administracinį teismą.
5. Šio straipsnio 3 dalyje numatytos specialios teisėjų kolegijos posėdžiams pirmininkauja Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas. Specialios teisėjų kolegijos sprendimas priimamas bendru
sutarimu arba kolegijos narių balsų dauguma; jeigu balsai pasiskirsto po lygiai, lemia kolegijos
posėdžio pirmininko balsas. Nutartis dėl bylos rūšinio teismingumo klausimų sprendimo yra galutinė
ir neskundžiama.
6. Išsprendus bylos rūšinio teismingumo klausimą, byla kompetentingam ją nagrinėti teismui
išsiunčiama per tris darbo dienas nuo specialios teisėjų kolegijos nutarties priėmimo dienos. Speciali
teisėjų kolegija taip pat turi teisę pareikštus reikalavimus išskirti į atskiras bendrosios
kompetencijos ir administraciniame teisme nagrinėtinas bylas.
7. Kai dėl bylos rūšinio teismingumo į specialią teisėjų kolegiją kreipėsi bylą nagrinėjantis apeliacinės
instancijos arba kasacinis teismas ir speciali teisėjų kolegija konstatuoja bylos rūšinio teismingumo
taisyklių pažeidimą, žemesnės instancijos teismų procesiniai sprendimai, kuriais ginčas išspręstas iš
esmės, netenka teisinės galios ir byla pagal rūšinį teismingumą perduodama nagrinėti atitinkamos
kompetencijos teismui.
8. Kai byla bendrosios kompetencijos teismui perduodama iš administracinio teismo arba
administraciniam teismui – iš bendrosios kompetencijos teismo, teismas nustato dalyvaujančių byloje
asmenų procesinę padėtį ir prireikus imasi priemonių procesinių dokumentų trūkumams pašalinti.

4.1. Privalomas išankstinis ginčų sprendimas ne teisme;

4.2. Teismo ir arbitražo kompetencija;
15 straipsnis. Apylinkės teismo kompetencija
1. Apylinkės teismas yra pirmoji instancija:
1) civilinėms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai;
2) baudžiamosioms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai;
3) administracinių nusižengimų byloms;
19 straipsnis. Apygardos teismo kompetencija
Apygardos teismas:
1) yra pirmoji instancija civilinėms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai;
2) yra pirmoji instancija baudžiamosioms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai;
3) yra apeliacinė instancija byloms dėl apylinkių teismų sprendimų, nuosprendžių, nutarčių, nutarimų ir
įsakymų;
4) atlieka kitas jo kompetencijai įstatymų priskirtas funkcijas.
21 straipsnis. Apeliacinio teismo kompetencija
Apeliacinis teismas:
1) yra apeliacinė instancija byloms dėl apygardų teismų sprendimų, nuosprendžių, nutarčių, nutarimų ir
įsakymų;
2) nagrinėja prašymus dėl užsienio valstybių ir tarptautinių teismų bei arbitražų sprendimų pripažinimo
ir vykdymo Lietuvos Respublikoje;
3) atlieka kitas jo kompetencijai įstatymų priskirtas funkcijas.
23 straipsnis. Aukščiausiojo Teismo kompetencija
1. Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinės instancijos teismas įsiteisėjusiems bendrosios
kompetencijos teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims, nutarimams (išskyrus nutarimus
administracinių nusižengimų bylose) ir įsakymams peržiūrėti. Aukščiausiasis Teismas nagrinėja
prašymus dėl proceso atnaujinimo užbaigtose administracinių nusižengimų bylose.
2. Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir
taikant įstatymus ir kitus teisės aktus.
3. Į Aukščiausiojo Teismo nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia
valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės
aktus.
4. Plėtodamas ir užtikrindamas vienodą teisės aiškinimą ir taikymą bendrosios kompetencijos
teismuose, Aukščiausiasis Teismas analizuoja nacionalinių, Europos Sąjungos ir tarptautinių teismų
praktiką, kitus teisės šaltinius, rengia teismų praktikos apibendrinimus, apžvalgas, viešai skelbia
informaciją apie savo veiklą.
5. Aukščiausiasis Teismas atlieka ir kitas jo kompetencijai įstatymų priskirtas funkcijas.
29 straipsnis. Apygardos administracinio teismo kompetencija
Apygardos administracinis teismas:
1) yra pirmoji instancija administracinėms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai;
2) atlieka kitas jo kompetencijai įstatymų priskirtas funkcijas.
31 straipsnis. Vyriausiojo administracinio teismo kompetencija
1. Vyriausiasis administracinis teismas yra:
1) pirmoji ir galutinė instancija administracinėms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai;
2) apeliacinė instancija byloms dėl apygardų administracinių teismų sprendimų ir nutarčių;
3) instancija, įstatymų nustatytais atvejais nagrinėjanti prašymus dėl proceso atnaujinimo užbaigtose
administracinėse bylose.
2. Vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir
taikant įstatymus ir kitus teisės aktus.
3. Į Vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose ir nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų
taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos
pačius įstatymus ir kitus teisės aktus.
4. Plėtodamas ir užtikrindamas vienodą teisės aiškinimą ir taikymą administraciniuose teismuose,
Vyriausiasis administracinis teismas analizuoja nacionalinių, Europos Sąjungos ir tarptautinių teismų
praktiką, kitus teisės šaltinius, rengia teismų praktikos apibendrinimus, apžvalgas, viešai skelbia
informaciją apie savo veiklą.
5. Vyriausiasis administracinis teismas atlieka ir kitas jo kompetencijai įstatymų priskirtas funkcijas.
(Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymas)
12 straipsnis. Ginčai, kurie negali būti perduoti arbitražui
1. Visi ginčai gali būti sprendžiami arbitraže, išskyrus šiame straipsnyje nustatytas išimtis.
2. Arbitražas negali spręsti ginčų, nagrinėtinų administracinių bylų teisena, ir nagrinėti bylų, kurių
nagrinėjimas priskirtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai. Arbitražui negali
būti perduoti ginčai, kylantys iš šeimos teisinių santykių, ir ginčai dėl patentų, prekių ženklų ir dizaino
registracijos. Arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš darbo ir vartojimo sutarčių, išskyrus
atvejus, kai arbitražinis susitarimas buvo sudarytas po to, kai kilo ginčas.
3. Arbitražui negali būti perduoti ginčai, jeigu viena iš šalių yra valstybės ar savivaldybės įmonė, taip pat
valstybės ar savivaldybės įstaiga ar organizacija, išskyrus Lietuvos banką, jeigu dėl arbitražinio
susitarimo nebuvo gautas išankstinis šios įmonės, įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimas.
4. Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė) ar jos įgaliota valstybės institucija bendra
tvarka gali sudaryti arbitražinį susitarimą dėl ginčų, susijusių su Vyriausybės ar jos įgaliotos valstybės
institucijos sudarytomis komercinėmis sutartimis.
ARBITRAŽO TEISMO KOMPETENCIJA
19 straipsnis. Teisė priimti sprendimą dėl kompetencijos nagrinėti ginčą
1. Arbitražo teismas turi teisę pats priimti sprendimą dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą, įskaitant
atvejus, kai kyla abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo arba jo galiojimo. Šiuo tikslu arbitražinė
išlyga, kuri yra sutarties dalis, turi būti vertinama kaip atskiras susitarimas, nepriklausantis nuo kitų
sutarties sąlygų. Arbitražo teismo sprendimas dėl sutarties pripažinimo negaliojančia savaime
nereiškia arbitražinės išlygos pripažinimo negaliojančia.
2. Šalies pareiškimas, kad arbitražo teismas yra nekompetentingas spręsti ginčą, turi būti padarytas ne
vėliau negu pareiškiamas prieštaravimas dėl ieškinio. Šalies dalyvavimas skiriant arbitrą neatima iš jos
teisės padaryti šį pareiškimą. Pareiškimas, kad arbitražo teismas yra nekompetentingas spręsti ginčą,
turi būti padarytas iš karto, kai arbitražinio nagrinėjimo metu iškeliamas klausimas, kuris, šalies
nuomone, nepriskirtas arbitražo teismo kompetencijai. Arbitražo teismas gali šioje dalyje numatytą
pareiškimą priimti ir vėliau, jeigu pripažins, kad delsimas jį padaryti pateisinamas.
3. Dėl šio straipsnio 2 dalyje nurodyto pareiškimo arbitražo teismas gali priimti dalinį sprendimą arba
išspręsti šį klausimą galutiniu arbitražo teismo sprendimu.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas
17 straipsnis. Bylos, priskirtos administracinių teismų kompetencijai
1. Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl:
1) valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip
pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus (toliau – vilkinimas
atlikti veiksmus);
2) savivaldybių administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo,
taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti veiksmus;
3) žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos
Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 6.271 straipsnis);
4) mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo, finansinių
sankcijų taikymo, taip pat dėl mokestinių ginčų;
5) tarnybinių ginčų, kai viena ginčo šalis yra valstybės tarnautojas ar pareigūnas, taip pat ginčų,
kylančių dėl materialinės atsakomybės ir regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisės įgyvendinimo
pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą;
6) Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimų ir šios komisijos kreipimųsi dėl tarnybos
santykių su valstybės tarnautojais nutraukimo;
7) Seimo kontrolieriaus pareiškimo dėl tarnybos santykių su valstybės tarnautojais nutraukimo;
8) ginčų tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl kompetencijos ar
įstatymų pažeidimo, išskyrus civilinius ginčus, priskirtus bendrosios kompetencijos teismams;
9) rinkimų įstatymų ir Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo (toliau – Referendumo
įstatymas) pažeidimo;
10) viešųjų įstaigų, valstybės ar savivaldybės įmonių ir asociacijų, turinčių viešojo administravimo
įgaliojimus, priimtų sprendimų ir veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje
teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti veiksmus;
11) bendrijų, politinių partijų, politinių organizacijų ar asociacijų priimtų bendro pobūdžio teisės
aktų teisėtumo;
12) užsieniečių skundų dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi ar dirbti Lietuvoje ar tokio leidimo
panaikinimo, dėl leidimų gyventi Lietuvoje pakeitimo, dėl skundų dėl prieglobsčio nesuteikimo
ar panaikinimo, taip pat dėl perkeliamųjų asmenų skundų dėl perkeliamojo asmens statuso
nesuteikimo ar panaikinimo;
 13) savivaldybės tarybos prašymų pateikti išvadą, ar savivaldybės tarybos narys, savivaldybės
tarybos narys – meras, kuriems pradėta įgaliojimų netekimo procedūra, sulaužė priesaiką ir (ar)
nevykdė (prašyme nurodytų) jiems įstatymuose nustatytų įgaliojimų;
14) Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos prašymų kreiptis į kompetentingą Europos
Sąjungos teisminę instituciją dėl Europos Komisijos sprendimo dėl tinkamumo, dėl standartinių
duomenų apsaugos sąlygų priėmimo ar dėl patvirtintų elgesio kodeksų visuotinio galiojimo
(toliau – Europos Komisijos sprendimas).
2. Įstatymu administracinių teismų kompetencijai gali būti priskiriamos ir kitokios bylos.
18 straipsnis. Bylos, nepriskirtos administracinių teismų kompetencijai
1. Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai,
taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams.
2. Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių,
Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos
apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo
pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat
su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų.
19 straipsnis. Administracinių bylų priskyrimas teismams
1. Jeigu sujungiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių vieni priskirtini teismo kompetencijai, o
kiti – ne teismo institucijų kompetencijai, visi reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme.
2. Jeigu yra abejonė ar galiojančių įstatymų kolizija dėl konkretaus ginčo priskyrimo, ginčas
nagrinėjamas teisme.
20 straipsnis. Apygardos administracinio teismo kompetencija
1. Apygardos administracinis teismas yra pirmoji instancija administracinėms byloms, nurodytoms šio
įstatymo 17 straipsnyje, išskyrus bylas, nurodytas šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11, 13 ir 14
punktuose.
2. Netaikant išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros, apygardos administracinis teismas,
kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja šias bylas:
1) dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo
subjektai, teisėtumo;
2) pagal savivaldybių tarybų prašymus dėl jų teisių pažeidimo, kai atsakovai yra valstybiniai
administravimo subjektai;
3) pagal Vyriausybės atstovo pareiškimus dėl savivaldybių institucijų ir jų pareigūnų teisės aktų,
prieštaraujančių Konstitucijai ir įstatymams, dėl įstatymų ir Vyriausybės nutarimų (sprendimų)
nevykdymo, dėl teisės aktų ar veiksmų, pažeidžiančių gyventojų ir organizacijų teises,
teisėtumo;
4) dėl žalos, atsiradusios dėl valstybinio administravimo subjektų ir savivaldybių administravimo
subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis);
5) dėl tarnybinių ginčų, kai viena ginčo šalis yra valstybės tarnautojas ar pareigūnas, taip pat
ginčų, kylančių dėl materialinės atsakomybės ir regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisės
įgyvendinimo pagal Valstybės tarnybos įstatymą;
6) dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimų ir šios komisijos kreipimųsi dėl
tarnybos santykių su valstybės tarnautojais nutraukimo;
7) dėl Seimo kontrolieriaus pareiškimų dėl tarnybos santykių su valstybės tarnautojais
nutraukimo;
8) pagal skundus dėl apylinkės rinkimų komisijos sprendimo arba apylinkės referendumo
komisijos sprendimo dėl rinkėjų sąraše ar piliečių, turinčių teisę dalyvauti referendume, sąraše
padarytų klaidų;
 9) dėl užsieniečių skundų dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi ar dirbti Lietuvoje ar tokio
leidimo panaikinimo, dėl leidimų gyventi Lietuvoje pakeitimo, dėl skundų dėl prieglobsčio
nesuteikimo ar panaikinimo, taip pat dėl perkeliamųjų asmenų skundų dėl perkeliamojo
asmens statuso nesuteikimo ar panaikinimo;
10) pagal ypatingos valstybinės svarbos projektus įgyvendinančių institucijų pareiškimus dėl žemės
paėmimo visuomenės poreikiams teisės akto teisėtumo.
3. Apygardos administracinis teismas pirmąja instancija taip pat nagrinėja skundus (prašymus) dėl
Lietuvos administracinių ginčų komisijos, jos teritorinių padalinių ir Mokestinių ginčų komisijos prie
Lietuvos Respublikos Vyriausybės, o įstatymų nustatytais atvejais – ir dėl kitų išankstinio ginčų
nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijų priimtų sprendimų.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas pirmąja instancija taip pat nagrinėja kitas bylas, pagal
galiojančius įstatymus priskirtas Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai.

4.3. Bylos priskyrimo teismui prioritetas;

(CPK Komentaras) (3 dalis straipsnio nauja todėl jis nepakomentuota komentare)
24 straipsnis. Bylos priskyrimo teismui prioritetas
1. Jeigu byloje sujungiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių nors vienas yra priskirtas teismui,
visi reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme.
2. Jeigu iškyla abejonių arba galiojančių įstatymų kolizija dėl konkretaus ginčo priskyrimo teismui ar kitai
institucijai, ginčas nagrinėjamas teisme.
3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos netaikomos, kai šalys yra sudariusios susitarimą perduoti ginčą
spręsti arbitražo tvarka.
24 str. 1 d. įtvirtina imperatyvią nuostatą, kad jeigu byloje sujungiami keli tarpusavyje susiję
reikalavimai, iš kurių nors vienas priskirtinas teismui, visus reikalavimus turi nagrinėti teismas. Pvz., jeigu dėl
vieno reikalavimo yra arbitražinis susitarimas, o kitas reikalavimas yra priskirtinas teismui, abu reikalavimus
būtina nagrinėti teisme.
Konstitucijos 30 str. 1 d. sakoma, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi
teisę kreiptis į teismą. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įtvirtina
nuostatą, kad kiekvieną ginčą turi spręsti teismas. Dėl nurodytų priežasčių CPK 24 str. 2 d. imperatyviai
nustato, kad kilus abejonių arba įstatymų kolizijai dėl konkretaus ginčo priskyrimo teismui ar kitai
institucijai, ginčas nagrinėjamas teisme.
Nepaisant imperatyvių CPK 24 str. nuostatų, galimos tam tikros išimtys. Pvz., 1999 m. liepos 7 d.
Investicijų įstatymo 6 str. 2 d. nustatoma, kad užsienio investuotojo ir LR ginčus dėl jų teisių ir teisėtų
interesų pažeidimų šalių susitarimu nagrinėja LR teismai, tarptautiniai arbitražai ar kitos institucijos. Plačiau
sutinkama su nurodyto įstatymo 6 str. 3 d. Užsienio investuotojas investicinių ginčų atvejais turi teisę
tiesiogiai kreiptis į Tarptautinį investicinių ginčų sprendimo centrą. Tokia įstatymo nuostata siekiama
apsaugoti užsienio investuotojų interesus.

4.4. Rūšinis teismingumas.

Rūšinis teismingumas (lot. competentia ratione materiae) reiškia tam tikros kategorijos bylų
priskyrimą konkrečiai teismų sistemos grandžiai. Rūšinio teismingumo nustatymo kriterijus paprastai yra
ginčo dalykas (pobūdis). Todėl rūšinis teismingumas dar vadinamas dalykiniu teismingumu (angl. subject
matter jurisdiction). Be ginčo dalyko, galimi ir kiti rūšinio teismingumo nustatymo kriterijai, pavyzdžiui,
ginčo subjektų teisinės padėties ypatumai, ginčo suma ir t.t. Rūšinį teismingumą nustatančios normos yra
imperatyvios, todėl šalys savo susitarimu negali keisti rūšinio teismingumo (CPK 32 str. 2 d.).
Taigi ši teismingumo rūšis padeda išspręsti du uždavinius:
1. Pirma, nustatoma teismo rūšis, t. y. sužinoma, koks — bendrasis ar specializuotas - teismas turi
nagrinėti bylą.
2. Antra, nustatoma teismų sistemos grandis, kurios teismas nagrinės bylą kaip pirmoji instancija. Dabar
remiantis rūšiniu teismingumu atribojama bendrosios kompetencijos teismų ir administracinių
teismų kompetencija ir apylinkių teismų bei apygardos teismų, kaip pirmosios instancijos teismų,
kompetencija (CPK 25 str.).
Administracinių teismų ir bendrosios kompetencijos teismų kompetencija atribojama pagal ginčo dėl
teisės pobūdį: administraciniai teismai sprendžia ginčus, kylančius iš viešosios teisės (administracinės,
konstitucinės, mokesčių ir pan.) reglamentuojamų santykių, o bendrosios kompetencijos teismai sprendžia
ginčus, kylančius iš privatinės teisės reglamentuojamų santykių. Administraciniams teismas teismingus
ginčus nustato Administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 18-20 straipsniai.
Tačiau atriboti administracinių ir bendrosios kompetencijos teismų kompetenciją nėra paprasta.
Problemų dažniausiai kyla tada, kad sujungiami keli reikalavimai, vieni iš kurių yra privataus, o kiti – viešojo
pobūdžio, arba viena iš ginčo kilimo priežasčių yra administracinis aktas. Todėl dažna problema, kuriam
teismui – administraciniam ar bendrosios kompetencijos, yra teisminga konkreti byla. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra nustatęs, kad tokiais atvejais reikėtų vadovautis absorbcijos principu -
teismingumą turi lemti pagrindinis ginčo klausimas: jeigu pagrindinis ginčo klausimas susijęs su privatine
teise, ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teismuose, jeigu su viešąja teise - administraciniuose
teismuose. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. spalio 31 d. nutartyje konstatavo, kad
„bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų kompetencijos atribojimas yra susijęs su viešu
interesu, nes nuo šio klausimo sprendimo priklauso, ar bus užtikrinta žmogaus teisė į operatyvų teismo
procesą, kurią garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio l
dalis.
Todėl normos, reglamentuojančios rūšinį teismingumą, privalo būti aiškinamos ir taikomos
atsižvelgiant į piliečių interesus. Pagal Konstitucijos 5 straipsnį valdžios įstaigos, taigi ir teismų sistema,
privalo tarnauti žmonėms. Todėl bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų kompetencijos
atribojimo klausimas turi būti sprendžiamas tokiu būdu, kuris yra labiausiai priimtinas žmonėms ir užtikrintų
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio l dalyje garantuotą žmogaus
teisę į operatyvų teismo procesą.
Pagal 1999 m. sausio 14d. Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnį administraciniams
teismams teismingos bylos dėl valstybinio ir savivaldybių administravimo, t. y. viešojo administravimo,
subjektų priimtų aktų ir veiksmų teisėtumo. Pagal šio Įstatymo 2 straipsnį viešojo administravimo subjektu
laikoma institucijos ir pareigūnai, įgyvendinantys vykdomąją valdžią ar atskiras vykdomosios valdžios
funkcijas. Taigi, administracinių teismų kompetencija apibrėžta ne vien per teisinio santykio, iš kurio kilo
ginčas, subjektą, bet ir per teisinio santykio pobūdį.
Pažymėtina, kad valstybė ir savivaldybės, kaip viešieji asmenys, vykdo dvejopas funkcijas:
1. Pirma, valstybė ir savivaldybės vykdo valdžios funkcijas, t. y. viešojo administravimo funkcijas. Šių
funkcijų realizavimo tvarką reglamentuoja viešoji teisė, todėl šiems santykiams būdingas valdžios-
pavaldumo elementas. Todėl ir ginčų, kilusių iš viešojo administravimo veiklos, nagrinėjimas priskirtas
administracinių teismų kompetencijai.
2. Tačiau tiek valstybė, tiek ir savivaldybės, be valdžios funkcijų, taip pat vykdo ir ūkinę komercinę
veiklą, t. y. atlieka civilinio teisinio pobūdžio veiksmus dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose,
kaip civilinių teisinių santykių subjektai.
Pagal savo prigimtį civilinių teisinių santykių priskyrimas subordinaciniams santykiams neatitinka
šiuolaikinės teisės doktrinos požiūrio, pagal kurį valstybės ir jos institucijos taip pat yra ir civilinių teisinių
santykių subjektai ir šiuose santykiuose dalyvauja lygiomis teisėmis su kitais asmenimis.
 Remiantis tokiu principu tektų pripažinti, kad administraciniams teismams teismingi visi ginčai, kurių
viena iš šalių yra valstybė, savivaldybė ar jų institucija. Tokiu atveju administraciniuose teismuose tektų
spręsti net ginčus, kylančius iš paskolos sutarties, pagal kurią skolininku yra valstybė ar savivaldybė, kas
akivaizdžiai prieštarautų Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 ir 4 straipsniams ir būtų dirbtinai ir
nepagrįstai susiaurinta civilinės teisės reglamentavimo sfera. Todėl dėl nurodytų argumentų bendrosios
kompetencijos teismų kompetencija, kaip platesnė pagal savo pobūdį, turi apimti tuos atvejus, kai ginčas
nėra grynai administracinio pobūdžio. Pagal šį principą, jeigu valstybės ar savivaldybės aktas tėra tik
vienas iš kelių juridinių faktų, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia civilinis teisinis santykis,
tai ginčas dėl tokio akto turi būti sprendžiamas kartu su civiliniu ginču, t. y. ne administraciniame, o
bendrosios kompetencijos teisme. Šis principas leistų visą ginčą išspręsti bendrosios kompetencijos
teisme, dirbtinai neskaidant ginčo į atskirus elementus ir nenagrinėjant šių atskirų elementų skirtingų
sistemų teismuose. Toks principas leistų ne tik taupyti žmonių laiką ir lėšas, bet būtų naudingas ir valstybei,
nes leistų taupyti biudžeto lėšas, skiriamas teismų sistemos išlaikymui - vietoj kelių bylų būtų tik viena.
Šio principo įgyvendinimas taip pat sumažintų ginčų dėl teismingumo skaičių, leistų užtikrinti
vienodos teismų praktikos formavimą ir pašalintų skirtingų, vienas kitam prieštaraujančių teismo
sprendimų galimybę. Tokiu būdu administracinių teismų kompetencijai reikėtų priskirti tik grynai
administracinio pobūdžio ginčų viešojo administravimo srityje sprendimą, t. y. ginčų, kurių išsprendimas
nėra siejamas su tolesniu kokio nors civilinio teisinio ginčo išsprendimu. O ginčai, kylantys dėl valstybės ar
savivaldybės institucijos aktų, joms veikiant kaip civilinių teisinių santykių subjektams ir kurių pagrindu
atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia teisiniai santykiai, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismams.
CPK 36 straipsnio antrojoje, trečiojoje ir ketvirtojoje dalyse leidžiami administracinių teismų ir
bendrosios kompetencijos teismų ginčai dėl teismingumo. Šie ginčai gali būti dviejų rūšių: pozityvūs, t. y.
kai abiejų sistemų teismai pripažįsta bylą esant teismingą jiems, ir negatyvūs, t. y. kai abiejų sistemų
teismai nepripažįsta, kad byla jiems teisminga.
Bet kurios teismų sistemos teismas teismingumo klausimą gali perduoti spręsti specialiai teisėjų
kolegijai, kurią sudaro Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas (kolegijos
pirmininkas), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojas ir po šių teismų
pirmininkų paskirtą teisėją.
Bendrosios kompetencijos teismai į šią teismingumo kolegiją su prašymais ar nutartimis išspręsti
teismingumo klausimą kreipiasi per Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą. Apie šį kreipimąsi informuojami byloje
dalyvaujantys asmenys. Teismingumo klausimą minėta speciali kolegija gavusi prašymą ar nutartį privalo
išspręsti per dešimt dienų. Byloje dalyvaujantys asmenys į kolegijos posėdį nekviečiami. Sprendimas dėl
bylos teismingumo priimamas kolegijos teisėjų bendru sutarimu arba balsų dauguma. Balsams pasiskirsčius
po lygiai, lemia posėdžio pirmininko, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko,
balsas. Šios kolegijos nutartis dėl bylos teismingumo yra galutinė ir neskundžiamą. Išsprendus teismingumo
klausimą byla per tris dienas nuo specialios teisėjų kolegijos nutarties priėmimo išsiunčiama atitinkamam
teismui, kuriam ji teisminga. Ši nutartis bylą gavusiam teismui yra privaloma ir tolesni teismų ginčai dėl
teismingumo negalimi.
Apylinkės ir apygardų teismų kompetencija yra paskirstyta CPK 26-28 straipsniuose. CPK 26 straipsnio
pirmoji dalyje nustatyta, kad visas civilines bylas, išskyrus nurodytas 27-28 straipsniuose, kaip pirmoji
instancija nagrinėja apylinkės teismas. Vadinasi, galioja bendroji rūšinio teismingumo bendrosios
kompetencijos teismų sistemos viduje nustatymo taisyklė - visas civilines bylas kaip pirmoji instancija
nagrinėja apylinkių teismai, jeigu įstatymas nenurodo šios bendrosios taisyklės išimčių. Tuo tarpu išimčių
yra nemažai.
Visų pirma CPK 27 straipsnyje nurodyta, kad apygardų teismams, kaip pirmos instancijos teismams, yra
teismingos:
27 straipsnis. Civilinės bylos, teismingos apygardos teismams
Apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas:
1. kuriose ieškinio suma didesnė kaip keturiasdešimt tūkstančių eurų, išskyrus šeimos ir darbo teisinių
santykių bylas ir bylas dėl neturtinės žalos atlyginimo;
TAR pastaba. 1 punktas taikomas ieškiniams (pradiniams ar priešieškiniams), pareiškimams,
skundams, atskiriesiems skundams, prašymams ir trečiųjų asmenų savarankiškiems reikalavimams,
pareikštiems po 2017 m. liepos 1 d.
2. dėl autorinių neturtinių teisinių santykių;
3. dėl civilinių viešo konkurso teisinių santykių;
4. dėl bankroto ir restruktūrizavimo, išskyrus bylas dėl fizinių asmenų bankroto;
5. kurių viena šalis yra užsienio valstybė;
6. pagal ieškinius dėl priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo;
7. pagal ieškinius dėl juridinio asmens veiklos tyrimo;
8. dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginimo;
9. kitas civilines bylas, kurias pagal įstatymus kaip pirmosios instancijos teismas nagrinėja apygardos
teismai.
Pastaba. Iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos nagrinėti fizinių asmenų bankroto bylos baigiamos
nagrinėti vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusiomis fizinių asmenų bankroto bylų nagrinėjimą
reglamentuojančiomis nuostatomis.
Šis sąrašas nėra baigtinis, nes CPK 27 straipsnio 9 punkte numatyta, kad apygardos teismai, kaip
pirmosios instancijos teismai, gali nagrinėti ir kitas jų kompetencijai įstatymo priskirtas bylas. Kai kuriuose
įstatymuose yra numatyti keli atvejai, kai bylas nagrinėja apygardų teismai, o būtent:
1) bylas pagal skundus dėl Notarų garbės teismo sprendimų (l 992 m. rugsėjo 15d. Notariato įstatymo
l02 str. 2d.)2;
2) bylas pagal skundus dėl Nacionalinio akreditacijos biuro Apeliacinės komisijos sprendimų (1998 m.
spalio 6 d. Atitikties įvertinimo įstatymo 18 str.)3;
3) bylas dėl firmos vardo įregistravimo pripažinimo negaliojančiu, pirmumo teisės į firmos vardą ir
išimtinės teisės į firmos vardą pažeidimo (l999 m. liepos l d. Firmų vardų įstatymo 18 str.).

Taigi rūšinis teismingumas šiuo atveju nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo sumą, ginčo pobūdį ir
ginčo šalis.
Be to, CPK 28 straipsnis nurodo, kad kai kurios civilinės bylos priklauso tik Vilniaus apygardos teismo
kompetencijai:
1) bylos dėl ginčų, numatytų 1994 m. sausio 18d. Patentų įstatymo 40 straipsnyje;
2) bylos dėl ginčų, numatytų 2000 m. spalio 10d. Prekių ženklų įstatymo1 15, 18 ir 49 straipsniuose;
3) bylos dėl įvaikinimo pagal užsienio valstybių piliečių prašymus įvaikinti Lietuvos Respublikos pilietį,
gyvenantį Lietuvos Respublikoje arba užsienio valstybėje (CK 3.226 str.).
Šis sąrašas nėra baigtinis, nes CPK 28 straipsnio 4 punkte sakoma, kad kiti įstatymai taip pat gali
nustatyti išimtinę Vilniaus apygardos teismo kompetenciją. Pavyzdžiui, tik Vilniaus apygardos teismas gali
nagrinėti:
1) pramoninio dizaino registravimo ir naudojimo bylas (1995 m. liepos 4 d. Pramoninio dizaino įstatymo
24 str.);
2) bylas pagal teikimus teisiškai įvertinti, ar Lietuvos Respublikos Seimo narys sąmoningai
bendradarbiavo su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis (1991 m. gruodžio 17d. įstatymo „Dėl
deputatų, įtariamų sąmoningu bendradarbiavimu su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis,
mandatų patikrinimo" 4 str.);
3) bylas pagal teisingumo ministro skundus dėl Notarų rūmų nutarimų ir sprendimų (Notariato įstatymo
11 str. 2d.);
4) bylas, numatytas 1998 m. birželio 25 d. Advokatūros įstatymo 14, 22-23, 29, 45 ir 50 straipsniuose;
5) bylas dėl Valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus sprendimų, susijusių su puslaidininkių
gaminių topografijos registravimu ir naudojimu (1998 m. birželio 18d. Puslaidininkių gaminių
topografijų teisinės apsaugos įstatymo 20 str.)5;
6) bylas pagal Vertybinių popierių komisijos skundus dėl asmenų, trukdančių šiai komisijai įgyvendinti
pensijų fondų veiklos priežiūrą, veiksmų (l999 m. birželio 3d. Pensijų fondo įstatymo 41 str.).
Jeigu viename ieškinyje sujungiami keli reikalavimai, vieni iš kurių priklauso apygardos teismo
kompetencijai, o kiti - apylinkės teismo kompetencijai, visi reikalavimai nagrinėtini apygardos teisme (CPK
33 str. 4 d.).
4.5. Teritorinis teismingumas.
Remiantis teritoriniu teismingumu, kompetencija paskirstoma tos pačios grandies, pavyzdžiui,
apylinkės, apygardos, teismams. Teritorinis teismingumas nustatomas iškeliant civilinę bylą, todėl teismas
privalo nagrinėti bylą toliau, nors ją iškėlus teritorinis teismingumas pasikeistų, pavyzdžiui, iškėlus bylą
atsakovas pakeitė gyvenamąją vietą. Teritorinis teismingumas nustatomas pagal tam tikrus kriterijus, kurie
nėra susiję su bylos rūšimi, pavyzdžiui, atsakovo gyvenamąją vietą, daikto buvimo vietą ir panašiai.
Teritorinis teismingumas skirstomas į bendrąjį, alternatyvųjį, išimtinį, sutartinį ir kelių tarpusavyje
susijusių bylų teismingumą.
Bendrojo teritorinio teismingumo atveju ieškinys pareiškiamas teisme pagal atsakovo gyvenamąją
vietą, o jeigu atsakovas yra juridinis asmuo - pagal juridinio asmens organo buveinės, nurodytos juridinių
asmenų registre, vietą (CPK 29 str.), t. y. taikomas actor requitur forum rei (forum domicile) principas.
Kai atsakovas yra valstybė ar savivaldybė, ieškinys pareiškiamas pagal valstybei ar savivaldybei
atstovaujančios institucijos buveinės vietą. Nustatant asmens gyvenamąją vietą, turėtų būti remiamasi
visais galimais įrodymais, tačiau asmens deklaruota gyvenamoji vieta viešame registre turėtų būti vienas iš
pagrindinių jo gyvenamosios vietos nustatymo kriterijų. Kai asmuo turi kelias gyvenamąsias vietas ir nė
vienoje iš jų nuolat negyvena, ji turi būti nustatoma vadovaujantis papildomais kriterijais, pavyzdžiui,
aiškinamasi, su kuria iš kelių gyvenamųjų vietų jis labiausiai susijęs. Asmens, nuteisto laisvės atėmimu ir
atliekančio bausmę, gyvenamąja vieta laikoma paskutinė prieš nuteisiant gyvenamoji vieta. Šalys savo
susitarimu gali pakeisti bendrąjį teritorinį teismingumą (CPK 32 str.).
Esant alternatyviajam teritoriniam teismingumui, įstatymas nurodo galimybę nagrinėti bylą
dviejuose ar daugiau tos pačios grandies teismų. Šiuo atveju konkretų teismą pasirenka ieškovas (CPK 30
str. 12 d.). Kreipęsis į vieną iš kelių galimų teismų, ieškovas praranda teisę su tapačių ieškiniu kreiptis į kitą
teismą. Alternatyvusis teritorinis teismingumas nustatomas tokioms byloms, kur ginami ypač reikšmingi
ieškovo teisės ir interesai, pavyzdžiui, išlaikymo, žalos atlyginimo ir kitoms byloms. Todėl ieškovui taikoma
lengvata, suteikianti jam galimybę pasirinkti tokį teismą, į kurį jam būtų patogiau kreiptis. Pagal CPK 30
straipsnį nustatytas toks alternatyvusis teritorinis teismingumas:
 ieškinys atsakovui, kurio gyvenamoji vieta nežinoma, gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo
vietą (forum arresti) arba paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą (ieškovas šiuo atveju prie pareiškimo
privalo pridėti įrodymus, kad jam prieinamomis priemonėmis atsakovo buvimo vietos nepavyko
nustatyti. Tokie įrodymai gali būti, pavyzdžiui, savivaldybės, seniūnijos, adresų biuro, paskutinės
atsakovo darbovietės pažyma, kiti dokumentai);
 ieškinys atsakovui, neturinčiam Lietuvoje gyvenamosios vietos, gali būti pareiškiamas pagal jo turto
buvimo vietą arba paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą Lietuvoje;
 ieškinys, susijęs su juridinio asmens filialo veikla, gali būti pareiškiamas ir pagal filialo buveinės vietą;
 ieškinys dėl išlaikymo priteisimo ir tėvystės nustatymo gali būti pareiškiamas ir pagal ieškovo
gyvenamąją vietą;
 ieškinys dėl atlyginimo žalos, padarytos sužalojant fizinio asmens sveikatą, taip pat atimant gyvybę,
gali būti pareiškiamas pagal ieškovo gyvenamąją vietą arba žalos padarymo vietą (forum delicti).
Alternatyvus teismingumas šiuo atveju išlieka ir kai pareiga atlyginti žalą pereina kitam asmeniui;
 ieškinys dėl žalos, padarytos asmenų turtui, gali būti pareiškiamas pagal ieškovo gyvenamąją
(buveinės) vietą arba žalos padarymo vietą;
 ieškinys dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo taikant kardomąją
priemonę, neteisėto sulaikymo, neteisė- to procesinės prievartos priemonių taikymo, neteisėtos
administracinės nuobaudos - arešto - skyrimo, taip pat dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų teisėjo ar
teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, gali būti pareiškiamas pagal ieškovo gyvenamąją vietą;
 ieškinys dėl atlyginimo nuostolių, atsiradusių laivams susidūrus, ir dėl atlyginimo išieškojimo už
pagalbos suteikimą ir gelbėjimą jūroje, taip pat visais kitais atvejais, kai ginčas kyla dėl vežimo jūra
teisinių santykių, gali būti reiškiamas ir pagal atsakovo laivo buvimo ar- ba laivo įregistravimo uosto
vietą;
 ieškinys dėl sutarčių, kuriose nurodyta įvykdymo vieta, gali būti pareiškiamas ir pagal sutarties
įvykdymo vietą (lot. forum contrac- tus vel solutionis);
 ieškinys, susijęs su globėjo, rūpintojo ar turto administratoriaus pareigų ėjimu, gali būti pareiškiamas
taip pat pagal globėjo, rūpintojo gyvenamąją vietą arba turto administratoriaus gyvenamąją ar
buveinės vietą;
 ieškinys dėl vartojimo sutarčių gali būti pareiškiamas ir pagal vartotojo gyvenamąją vietą.
Alternatyviojo teritorinio teismingumo atveju Šalys taip pat gali savo susitarimu pasirinkti teismą,
kuris nagrinės bylą (CPK 32 str.).
Išimtinio teritorinio teismingumo atveju įstatymas įsakmiai įvardija teismą, turintį nagrinėti bylą.
Antai pagal CPK 31 straipsnį ieškiniai dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą, dėl naudojimosi
nekilnojamuoju daiktu, išskyrus pareiškimus dėl sutuoktinių turto padalijimo santuokos nutraukimo bylose,
dėl arešto nekilnojamajam daiktui panaikinimo pareiškiami nekilnojamojo daikto ar pagrindinės jo dalies
buvimo vietos teismui (lot. forum rei sitae). Palikėjo kreditorių ieškiniai prieš įpėdiniams priimant palikimą
pareiškiami palikimo ar pagrindinės jo dalies buvimo vietos teismui (lot. forum here - didatis). Išimtinį
teritorinį teismingumą nustatančios normos yra imperatyvios, todėl šalys savo susitarimu šio
teismingumo negali keisti. Tačiau išimtinis teritorinis teismingumas gali būti pakeistas CPK 35 straipsnyje
numatytais išimtiniais atvejais. Išimtinį teritorinį teismingumą nustatančios normos yra imperatyvios, todėl
šalys savo susitarimu šio teismingumo negali keisti. Tačiau išimtinis teritorinis teismingumas gali būti
pakeistas CPK 35 straipsnyje numatytais išimtiniais atvejais.
Sutartinio teritorinio teismingumo atveju teismą, nagrinėsiantį bylą, pasirenka ginčo šalys tarpusavio
susitarimu (CPK 32 str. l d.). Tačiau šalys savo susitarimu negali keisti rūšinio ir išimtinio teritorinio
teismingumo (CPK 32 str. 2 d.). Šalių susitarimas dėl teritorinio teismingumo turi būti sudarytas raštu ir
pateiktas kartu su ieškinio pareiškimu. Šalys bylos teismingumą gali nustatyti ir nesudarydamos atskiro
susitarimo, o aptardamos šį klausimą sudaromoje sutartyje, pavyzdžiui, pirkimo-pardavimo, nuomos ir
kitoje. Šalys gali susitarti, kad jų bylą nagrinės konkretus teismas (toks susitarimas vadinamas
prorogaciniu), arba numatyti, jog kai kurie teismai, kuriems byla teisminga, jos negalės nagrinėti (toks
susitarimas vadinamas derogaciniu susitarimu). Prorogaciniu susitarimu taip pat gali būti pripažįstama
situacija, kai ieškovas kreipiasi į teismą pažeisdamas bendrojo teritorinio teismingumo taisykles, tačiau
teismas jo pareiškimą priima, o atsakovas neprieštarauja, kad byla būtų nagrinėjama tame teisme. Paprastai
sutartinis teismingumas būdingas tarptautinėms prekybos sutartims.
Nustatant kelių tarpusavyje susijusių bylų teismingumą, dažniausiai kurios vienos bylos
teismingumas lemia kitu bylų teismingumą. Pavyzdžiui, ieškinys keliems atsakovams, gyvenantiems ar
esantiems ne toje pačioje vietoje, pareiškiamas pagal vieno iš atsakovų gyvenamąją ar buveinės vietą
ieškovo pasirinkimu; priešinis ieškinys pareiškiamas tame teisme, kur nagrinėjamas pradinis ieškinys, tačiau,
jeigu priešinio ieškinio pareiškimas keičia rūšinį bylos teismingumą, pradinį ieškinį nagrinėjantis teismas
perduoda visą bylą nagrinėti pagal rūšinį teismingumą; jeigu vienas iš ieškovų reikalavimų turi būti
pareiškiamas pagal išimtinio teismingumo taisykles, tai ieškinys pareiškiamas pagal išimtinio teismingumo
taisykles;
 kai vienas iš ieškovo pareikštų reikalavimų priklauso nagrinėti apygardos teismui, ieškinys dėl visų
reikalavimų nagrinėjamas apygardos teisme; trečiasis asmuo, turintis savarankiškų reikalavimų, ieškinį
pareiškia teisme, kuriame nagrinėjama ieškovo ir atsakovo byla (CPK 33 str.).
Pagal teritorinį teismingumą kompetencija paskirstoma ir apylinkių, ir apygardų teismų sistemos
viduje. Pavyzdžiui, nustatant, kuris apygardos teismas turi nagrinėti bylą, reikia vadovautis CPK 29-33
straipsniais. Be to, kaip minėta, Vilniaus apygardos teismui bylos priskirtos vadovaujantis išimtinio
teismingumo principu (CPK 28 str.).

4.6. Funkcinis teismingumas.

Remiantis funkciniu teismingumu paskirstoma teismų kompetencija ins-tancijų sistemoje, t. y.
nustatoma, koks teismas turi teisę nagrinėti bylas kaip pirmoji, apeliacinė ir kasacinė instancija. Taip pat
nustatoma teismo kompetencija, nesusijusi su jurisdikcine veikla ar susijusi su ja tik iš dalies, pavyzdžiui,
teismų teisė pripažinti užsienio arbitražo sprendimus. Teismų įstatymo 15 ir 19 straipsniuose nurodoma,
kad civilines bylas kaip pirmoji instancija turi teisę nagrinėti tik apylinkių ir apygardų teismai. Kaip apeliacinė
instancija civilines bylas nagrinėja apygardų teismai ir Apeliacinis teismas.
Apygardų teismai yra apylinkių teismų sprendimų ir nutarčių apeliacinė instancija (Teismų įstatymo
19 str., CPK 301 str.). Apeliacinis teismas yra apeliacinė instancija bylų, kurias išnagrinėjo apygardų teismai
kaip pirmoji instancija (Teismų įstatymo 21 str., CPK 301 str.). Kasacine tvarka bylas turi teisę nagrinėti tik
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Teismų įstatymo 22 str., CPK 340 str.). Apeliacinis teismas taip pat
nagrinėja skundus dėl arbitražo sprendimų, priimtų pažeidžiant pagrindinius proceso principus, ir užsienio
arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo klausimus (Teismų įstatymo 21 str., Komercinio arbitražo
įstatymo 39 str., CPK 809 str.). Aukščiausiasis Teismas, be kasacinės funkcijos, atlieka ir vienodos teismų
praktikos aiškinant ir taikant teisę formavimo funkciją (Teismų įstatymo 23 str., CPK 4 str.). Kiekvienas
teismas savo funkcinę kompetencija privalo patikrinti ex officio.
5. Teismingumo taisyklių nesilaikymo teisiniai padariniai.
6. Bylos perdavimas iš vieno teismo kitam.
Bylą, priimtą savo žinion laikantis teisingumo taisyklių, teismas turi išspręsti iš esmės, nors paskiau ją
turėtų nagrinėti kitas teismas (CPK 34 str. l d.). Tačiau kartu CPK 34-35 straipsniuose numatytos išimtys,
kada byla, priimta vieno teismo savo žinion, gali būti perduota kitam teismui. Tai atvejai, kai:
1) teismas pripažįsta, kad byla operatyviau ir ekonomiškiau bus išnagrinėta kitame teisme, konkrečiai
pagal daugumos įrodymų buvimo vietą, išskyrus išimtinio teismingumo atvejus (CPK 34 str. 2 d. l p.);
2) atsakovas, kurio gyvenamoji vieta pirmiau buvo nežinoma, prašo perduoti bylą jo gyvenamosios
vietos teismui (CPK 34 str. 2 d. 2 p.);
3) nušalinto vieno ar kelių teisėjų arba nusišalinusių teisėjų negalima pakeisti kitais tame teisme (CPK 34
str. 2 d. 3 p.);
4) iškėlus bylą tame teisme, paaiškėja ją buvus priimtą šio teismo žinion pažeidžiant teismingumo
taisykles (CPK 34 str. 2 d. 4 p.);
5) byla sustabdoma dėl to, kad atsakovui iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla. Šiuo atveju
sustabdyta byla perduodama bankroto ar restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui (CPK 34 str.
2 d. 5 p.).
Dėl bylos perdavimo kitam teismui teismas priima nutartį ir ją byloje dalyvaujantys asmenys gali
skųsti apeliacine tvarka, išskyrus atvejus, kai byla perduodama kitam teismui CPK 34 straipsnio antrosios
dalies 2-3 ir 5 punktuose numatytais atvejais. Byla siunčiama į kitą teismą, kai įsiteisėja teismo nutartis
perduoti bylą. Gautą iš kito teismo civilinę bylą teismas privalo priimti savo žinion ir išnagrinėti iš esmės.
Jokie bendrosios kompetencijos teismų ginčai dėl bylos perdavimo neleidžiami (CPK 36 str. l d.). Tačiau bylą,
aukštesnės pakopos teismui pagal CPK 34 straipsnio antrosios dalies 4 punktą perduotą neteisėtai,
aukštesnės pakopos teismas, konstatavęs šį pažeidimą, savo nutartimi grąžina nagrinėti pagal teismingumą.
Tokia aukštesnės pakopos teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiamą (CPK 36 str. l d.).
 CPK 35 straipsnis nurodo dar vieną bylos kitam teismui perdavimo galimybę: išimtiniais atvejais (pvz.,
kai kito teismo veiklos teritorijoje gyvena dauguma byloje dalyvaujančių asmenų, byloje dalyvaujantys
asmenys išreiškia pagrįstų abejonių dėl atitinkamo teismo teisėjų nešališkumo ir pan.), byla gali būti
perduodama kitam tos pačios pakopos teismui, kad būtų išnagrinėta kuo operatyviau ir ekonomiškiau.
Vieno apylinkės teismo bylą kitam apylinkės teismui šiuo pagrindu gali perduoti apygardos teismo,
kurio teritorijoje yra abu apylinkės teismai, pirmininkas arba šio teismo Civilinių bylų skyriaus teismo
pirmininkas. Jeigu abu apylinkių teismai yra skirtingų apygardų teritorijoje, bylos perdavimo klausimą
sprendžia Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas arba šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas. Dėl
bylos perdavimo iš vieno apygardos teismo kitam apygardos teismui sprendžia Lietuvos apeliacinio teismo
pirmininkas arba šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas (CPK 35 str. 2d.).
Pagal CPK 35 straipsnio antrąją dalį, jeigu byla yra labai sudėtinga, apylinkės teismo, nagrinėjančio
bylą, prašymu apygardos teismo, kurio veiklos teritorijoje yra atitinkamas apylinkės teismas, pirmininkas
arba šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, turi teisę bylą, priklausančią apylinkės teismo
kompetencijai, perduoti nagrinėti apygardos teismui.
CPK 35 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta, kad bylą, kai dalyvaujantis asmuo yra teisėjas ir ji
priklauso teismo, kuriame jis dirba, kompetencijai arba kai teisme, turinčiame nagrinėti bylą, teisėju dirba
byloje dalyvaujančio asmens artimieji giminaičiai, sutuoktinis (sugyventinis), aukštesniosios pakopos teismo
pirmininkas arba Civilinių bylų skyriaus pirmininkas perduoda nagrinėti kitam tos pačios pakopos teismui.
Tačiau šis bylos perdavimo pagrindas netaikomas, kai teisėjas arba byloje dalyvaujančio asmens artimieji
giminaičiai, sutuoktinis (sugyventinis) dirba Lietuvos Aukščiausiame Teisme arba Lietuvos apeliaciniame
teisme.