1 TEMA.

DARBO TEISĖS SĄVOKA IR SISTEMA

Darbo teisė – privatinės teisės šaka, visuma teisės normų, reguliuojančių teisinius santykius,
kylančius dėl darbo (veiklos). Darbo teisė reguliuoja tiek sutartinius (darbuotojo ir darbdavio)
santykius, užtikrindama dispozityvines normas, tiek ir imperatyviai nustato tam tikrų taisyklių
privalomumą darbo santykių šalims.

1. Darbo teisės reguliavimo objektas ir jo požymiai;

Darbo teisės objektas – visuomeniniai santykiai, kurių metu realizuojami fiziniai, protiniai,
intelektualiniai sugebėjimai.

Darbo teisės objektas – tai visuomeniniai darbo santykiai, atsirandantys šalia darbo proceso,

arba kitaip tariant darbo proceso metu. Tačiau ne visi darbo santykiai yra reguliuojami darbo teisės.

Žmonėms dalyvaujant darbo procese, susidaro dvejopi visuomeniniai santykiai. Vieni iš jų,
pavyzdžiui, santykiai, atsirandantys dėl aprūpinimo pensijomis, pašalpomis ir pan., yra netiesiogiai
susiję su darbu. Ir tik tie santykiai, kai darbo jėgos panaudojimas tiesiogiai veikia jos turėtojo
asmenybę, yra reguliuojami darbo teisės.

Darbo teisės objektui būdinga:

1) dinamiškumas – gamybinių santykių raida ir keitimasis lemia adekvatų ir darbo teisės plėtotės
poreikį;

2) darbo proceso dalyviai yra dvi šalys, turinčios skirtingų interesų, o darbo teisės užduotis –
sudaryti sąlygas ieškoti priešingų interesų kompromiso;

3) žmogus, kaip didžiausia vertybė, negali būti aukojamas pažangos labui, dėl to reikia griežto
darbo teisės objekto reglamentavimo, užtikrinančio darbuotojo saugą ir sveikatą.

2. Darbo teisės dalykas: visuomeniniai darbo santykiai (ir valstybės

tarnyboje) tarnybos ir tampriai su jais susiję kiti visuomeniniai santykiai;
Darbo santykiai- Tai santykiai, kurie atsiranda darbo sutarties pagrindu ir kurių vienas subjektas
(darbuotojas) atlieka tam tikrą darbo funkciją laikydamasis nustatytų darbo normų ir vidaus darbo
tvarkos, o kitas subjektas (darbdavys) suteikia jam darbą, sulygtą pagal darbo sutartį, garantuoja
darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose, kolektyvine sutartimi ir šalių susitarimu ir moka darbo
užmokestį pagal atliekamo darbo kiekį ir kokybę

Darbo teisiniai santykiai

visi visuomeniniai santykiai, reguliuojami darbo teisės (individualūs ir kolektyviniai)

kompleksas darbuotojų ir darbdavio tarpusavio teisių ir pareigų, susijusių su piliečių teisės į

darbą įgyvendinimu

neapima visų darbdavio ir darbuotojo teisių ir pareigų, nes tarp jų yra ir tokių teisinių ryšių,
laikytinų savarankiškais teisiniais santykiais

Specifiniai darbo santykių požymiai

atsiranda darbo sutarties pagrindu

subjektai: tik darbuotojai ir darbdaviai

darbuotojų, kaip teisinių darbo santykių subjektų, teisinių pareigų turinį sudaro darbinė jų
veikla

atlikdami savo darbines pareigas, darbuotojai turi paklusti vidaus darbo tvarkai

3. Darbo teisės reguliavimo metodas, jo ypatumai ir uždaviniai;

Teisės metodas – teisės poveikio visuomeniniams santykiams būdas, metodų ir priemonių paveikti
reguliuojamus visuomeninius santykius visuma.

Darbo teisės metodas – visuma teisinių priemonių ir būdų, kuriais pasiekiami darbo teisės teisinio
reguliavimo tikslai;

Darbo teisėje taikomas ir administracinis teisinis, ir civilinis teisinis metodai, būdai ir priemonės.

civilinis teisinis (dispozityvus)

administracinis teisinis (imperatyvus)

- Darbo teisės teisinio reguliavimo metodas ?

“Darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį, apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne
vėliau kaip prieš keturiolika darbo dienų
Galima išskirti tokius pagrindinius darbo teisės reguliavimo metodo ypatumus:

1) savita darbo teisės normų kūrimo tvarka;

2) ypatinga darbo teisinių santykių subjektų teisinė padėtis;

3) specifiniai darbinių teisių gynimo ir darbinių pareigų vykdymo užtikrinimo būdai.

Trumpai apie kiekvieną iš jų.

Savita darbo teisės normų kūrimo tvarka. Darbo teisės normų kūrimo tvarką sąlgoja tokios
struktūros buvimas kaip darbuotojų profesinės sąjungos. Jos dalyvauja teisės normų, kurios
reguliuoja darbo, su darbu glaudžiai susijusius santykius, kūrimo procese. Lietuvos Respublikos
profesinių sąjungų įstatyme yra įtvirtinta nuostata, kad “profesinės sąjungos ir jų susivienijimai
teikia pasiūlymus valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms dėl norminių aktų darbo,
ekonominiais klausimais, priėmimo, pakeitimo ar panaikinimo.” Taigi, per profesines sąjungas
darbuotojai tokiu būdu įgyja teisę įtakoti priimamus norminius aktus, jų turinį, tokiu būdu ginti savo
teises, pakreipti norminių aktų leidybą sau palankia linkme.

Ypatinga darbo teisinių santykių subjektų teisinė padėtis. Šį ypatingumą sąlygoja tai, kad darbo
teisinių santykių subjektai teisiškai yra lygūs, tačiau viena šalis – darbuotojas – privalo paklusti
vidaus darbo tvarkai, tai yra, jis yra darbdavio valdžioje, pavaldus darbdaviui. Taigi, čia sutinkama
administracinio teisinio reguliavimo metodo požymių.

Būtina paminėti, kad darbo teisinių santykių atsiradimo momentu abu subjektai – tiek darbuotojas,
tiek ir darbdavys – yra lygūs ir autonomiški. Asmenys į darbą įtraukiami jokiu būdu ne kokiu nors
administraciniu paliepimu, o laisvai sudarant su darbdaviu darbo sutartį. Dirbti darbą jokiu būdu
nėra pareiga. Lietuvos Respublikos Konstitucija teigia, kad “kiekvienas žmogus gali laisvai
pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti
teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.” Taigi, darbas yra teisė, o ne
pareiga. Tai įtvirtina ir Konstitucija: “priverčiamasis darbas draudžiamas” Tiesa, tas pats straipsnis
numato ir kas nėra priverstinis darbas. Tai: 1) tarnyba kariuomenėje ar ją pakeičianti alternatyvioji
tarnyba; 2)piliečių darbas karo, stichinės nelaimės, epidemijos ar kitais ypatingais atvejais; 3)
įstatymo reguliuojamas teismo nuteistųjų darbas.

Teisė į darbą labai glaudžiai susijusi su sutarties laisvės principu. Tai reiškia, kad kiekvienas pilietis
gali laisvai pasirinkti darbo vietą, rūšį ir už tai gauti tinkamą atlyginimą. Sudarydamos darbo sutartį
šalys paritetiniais pagrindais susitaria dėl darbo funkcijos, vietos ir atlygio už darbą bei numato
kitas darbo sąlygas.

Teisinių darbo santykių subjektų lygybė pasireiškia dar ir tuom, kad per visą darbo sutarties
galiojimo laiką pakeisti sąlygas ir darbo teisinių santykių turinį jie gali tik abipusiu susitarimu,
išskyrus įstatymo numatytus išimtinius atvejus. “Darbdavys turi teisę pakeisti darbuotojo darbo
sąlygas (pakeisti darbo vietą toje pačioje įmonėje ir toje pačioje vietovėje, pavesti dirbti kitu
mechanizmu, agregatu), taip pat pakeisti kitas sąlygas (lengvatas, darbo rėžimą, materialinės
atsakomybės dydį, pareigų pavadinimą ir kt.) tik tada, kai keičiama gamyba, jos technologija arba
pertvarkomas darbo organizavimas ir dėl to darbdavys turi keisti tam tikrų darbuotojų darbo
sąlygas.” “Perkelti į kitą darbą darbdavio valia, tai yra pakeisti šalių sulygtas būtinąsias darbo
sutarties sąlygas, taip pat perkelti dirbti į kitą vietovę, nors ir kartu su įmone, leidžiama tik esant
raštiškam darbuotojo sutikimui, išskyrus (….) kai įmonei reikia užkirsti kelią gaivalinei nelaimei ar
gamybinei avarijai, ją likviduoti arba nedelsiant pašalinti jos padarinius, užkirsti kelią
nelaimingiems atsitikimams, gesinti gaisrą ar neleisti jam išplisti.”

Asmuo, tapdamas darbo teisinių santykių subjektu, įgyja darbines teises ir pareigas, kurios pakeičia
jo teisinį statusą – jis tampa darbuotoju arba tarnautoju, Pagrindine darbuotojo arba tarnautojo
pareiga tampa tinkamai atlikti darbo sutartyje numatytą darbą ir tinkamai laikytis vidaus darbo
tvarkos taisyklių.

Tuo tarpu darbdavio pagrindine pareiga tampa suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygtą
darbą, sudaryti darbo įstatymuose, kolektyvinėse sutartyse, šalių susitarimu numatytas darbo
sąlygas ir mokėti darbo užmokestį darbuotojui pagal sulygto darbo kiekį ir kokybę.

Specifiniai darbinių teisių gynimo ir darbinių pareigų vykdymo užtikrinimo būdai. Taigi,
darbo teisės normos numato specifinius, savitus darbinių teisių gynimo ir darbinių pareigų vykdymo
užtikrinimo būdus.

Taigi, profesinės sąjungos aktyviai dalyvauja taikant darbo teisės normas. Darbo įstatymai numato
daugybę atvejų, kai tam tikrų teisės normų taikymas yra bendra įmonės administracijos (darbdavio)
ir profesinės sąjungos, veikiančios toje įmonėje, kompetencija. Prie tokių atvejų priskiriama,
sakykim, draudimas atleisti darbuotoją iš pareigų darbdavio iniciatyva, kai yra sumažinamas
darbuotojų skaičius dėl gamybos ar darbo organizavimo pakeitimų, be atitinkamos profesinės
sąjungos sutikimo.

Be to, yra nustatyta speciali darbo ginčų nagrinėjimo tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos
kolektyvinių ginčų reguliavimo įstatymą, kolektyvinius darbo ginčus nagrinėja šios institucijos,
struktūros: taikinimo komisija, Darbo arbitražas, Trečiųjų teismas. Tuo tarpu individualius darbo
ginčus nagrinėjančios institucijos yra darbo ginčų komisija, kuri yra pirminė privaloma institucija,
skirta nagrinėti darbuotojo ir darbdavio darbo ginčus, išskyrus tuos, kuriuos įstatymai priskiria
teismų kompetencijai, taip pat profesinių sąjungų komitetai, kurie daugiau atlieka priežiūros
funkcija, tikrindami, ar darbo ginčų komisijos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

Individualius darbo ginčus nagrinėjanti institucija taip pat yra ir teismas, kuriam darbo ginčų
nagrinėjimo institucijų sistemoje skiriamas patingas vaidmuo, kadangi jo uždavinys – suderinti
individualius, grupinius ir visuomeninius interesus. Čia ginčas nagrinėjamas vadovaujantis ne tik
materialinės, bet ir procesinės teisės normomis.

Reikėtų taip pat pabrėžti, kad įstatymai darbuotojams taip pat numato ir teisę streikuoti, kuri taip pat
yra savita darbinių teisų gynimo priemonė, būdas. Streikas – “vienos įmonės ar kelių įmonių
darbuotojų ar jų grupių laikinas darbo nutraukimas, kai kolektyvinis ginčas neišspręstas arba
darbuotojus tenkinantis taikinimo komsijos, Darbo arbitražo ar Trečiųjų teismo sprendimas
nevykdomas.”

Darbo teisės uždavinys

Nustatyti tokias darbo jėgos panaudojimo sąlygas, kurios užtikrintų normalų socialinį darbuotojų ir
darbdavių bendradarbiavimą, darbuotojų darbo ir gyvenimo sąlygas.

4. Darbo teisės ir kitų teisės šakų (socialinio aprūpinimo teisė, civilinė teisė,
administracinė teisė) panašumai ir skirtumai;
Nuo civilinės teisės:

yra pavaldumas vienas kitam, vadovavimo; daugeliui darbo teisės institutų nebūdingi tokie
civilinio teisinio reguliavimo metodai kaip šalių laisvė; autonomija ir pan.;

darbo santykių objektas apibrėžiamas rūšiniais požymiais, ne individualiais (tarp

kontrahentų susitariama, kad bus atliekamas tam tikros specialybės darbas);

darbas, atliekamas darbo teisinių santykių forma yra atlygintinas. Neatlygintinas darbas DT
nedomina.

Nuo administracinės teisės:

 kitoks pavaldumas darbo organizatoriui, tai nėra valstybės valdžios pasireiškimo būdas, bet
kooperuoto darbo rezultatas
 Administracinės teisės veikimo sferoje susiklosto horizontalūs ir vertikalūs santykiai:
 Pareigūnas-pilietis – valdingi santykiai (vertikalūs/išoriniai);
 Vidiniai santykiai, susiklostantys atitinkamoje valstybės įstaigoje tarp viršininko ir
pareigūno – horizontalūs.
 Horizontalūs ir vertikalūs santykiai nelygiaverčiai: vertikaliuose santykiuose iki juridinio
fakto atsiradimo pavaldumo nėra.
 Bet kurioj darbovietėj bet kuris viršininkas turi teisę duoti privalomus nurodymus. Ir tai iš
esmės yra ne valdingi įgalinimai, o kooperuoto darbo organizavimo elementas. Todėl
administraciniai horizontalūs santykiai patenka į Darbo teisės veikimo sferą:
 darbuotojas pavaldus darbo vadovui;
 darbas užmokamas;
 darbas apibrėžtas rūšiniais požymiais.
 Visi šie administracinės teisės santykių požymiai atitinka Darbo teisės požymius.

Darbo teisės atribojimas nuo kitų teisės šakų

 Pagal paskutinę Valstybės tarnybos įstatymo redakciją viešojo administravimo darbo
santykių Darbo teisės normos nereglamentuoja, o viešųjų paslaugų sfera – Darbo teisės
reguliavimo dalykas.

5. Darbo teisės sistema ir jos elementai.

1) santykiai, kurie yra prielaida darbo santykiams atsirasti - santykiai dėl gyventojų įdarbinimo

2) kolektyviniai darbo santykiai:

a) asociacijų laisvės ir socialinės partnerystės santykiai

b) kolektyvinių sutarčių sudarymo ir vykdymo santykiai

c) kolektyvinių darbo ginčų reguliavimo santykiai

3) individualūs darbo santykiai:

a) darbo sutarties sudarymo ir vykdymo santykiai

b) darbo ir poilsio laiko reglamentavimo santykiai

c) teisiniai darbo užmokesčio santykiai

d) darbo drausmės santykiai

e) materialinės atsakomybės santykiai

f) darbuotojų saugos ir sveikatos santykiai

g) individualių darbo ginčų sprendimo santykiai