CIVILINĖ TEISĖ I.

BENDROJI DALIS
SEMINARAI
Lek. dr. N. Gaubienė

2 tema. Civilinės teisės principai ir

civilinės teisės šaltiniai
FIZINUKAI KITAM KARTUI
PACTA SUND SERVANDA – TEISMŲ PRAKTIKOS PRINCIPAS
BENDRIEJI PRINCIPAI – konkrečioje situacijoje atskirai aškinami, TEISMŲ PRAKTIKOJE

1. Civilinės teisės principo samprata ir reikšmė.

Teisės principu vadinama pagrindinė idėja, kuri lemia visuomeninių santykių reglamentavimą. Teisės
principai išreiškiami teisės normomis, teismų praktika. Jais privalo vadovautis teisinių santykių
dalyviai.
Teisės principai, pagal V. Mikelėną, atlieka keturias funkcijas:
1) reglamentavimo; reglamentuodama civilinius santykius, valstybė turi paisyti suformuluotų
principų. Įstatymais nustatydama principus, ji įsipareigoja jų laikytis. Dalis civilinės teisės
principų yra konstituciniai, todėl įstatymų leidėjui pažeidus šiuos principus galima kreiptis į
Konstitucinį Teismą dėl atitinkamo teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai.
Civilinių teisių subjektai, nustatydami tarpusavio teises ir pareigas, irgi neturi pažeisti civilinės
teisės principų;
2) interpretavimo; tiek teisinio santykio subjektai, tiek teismai privalo aiškinti teisės normas ir jų
pagrindu susiklosčiusius santykius atsižvelgdami į teisės principus;
3) teisės spragų šalinimo; TP taikomi šalinant teisės spragas, kai nėra teisės normos, kuri
reglamentuoja atitinkamus santykius. Tokiais atvejais sprendimai priimami remiantis teisės
principais;
4) kolizijų šalinimo; esant dviejų teisės normų kolizijai (kai normos prieštarauja viena kitai),
taikoma norma, kuri labiau atitinka teisės principus.

2. Atskirų civilinės teisės principų turinys, aiškinimas bei taikymas.

CK nustato dvejopus principus:
1) CK 1.2 straipsnis – civilinių santykių teisinio reglamentavimo principai:
a) civilinių teisinių santykių subjektų lygiateisiškumas;
b) nuosavybės neliečiamumas;
c) sutarties laisvė;
d) nesikišimas į privačius santykius;
e) teisinis apibrėžtumas ir teisėti lūkesčiai;
f) proporcingumas;
g) neleistinumas piktnaudžiauti teise;
h) visokeriopa civilinių teisių apsauga.

2) CK 1.5 straipsnis – bendrieji teisės principai:

 a) teisingumas;
b) protingumas;
c) sąžiningumas.

3. Lygiateisiškumo principas.
Konstitucinis ir ES teisės principas.
Pasireiškia ne tik tuo, kad civilinio santykio subjektai yra nepavaldūs vienas kitam, savarankiški, bet
ir tuo, kad pagal LR Konstitucijos 29 straipsnį įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar
pareigūnams visi asmenys yra lygūs. Visų fizinių asmenų teisnumas vienodas, t. y. jie vienodai gali
turėti civilinių teisių ir pareigų (pagal CK 2.1). Privatiems juridiniams asmenimis irgi būdingas
vienodas CK 2.74 straipsnyje nustatytas teisnumas. Pagal šį straipsnį privatūs asmenys gali turėti ir
įgyti bet kokių civilinių teisių ir pareigų, išskyrus tas, kurioms atsirasti reikalingos tokios fizinio
asmens savybės kaip lytis, amžius ir giminystė. Civilinės teisės subjektai turi lygias teises laisvai savo
nuožiūra naudotis civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą.
Galima objektyvi diskriminacija.
Silpnesnė šalis, visuomenės interesas.
Turi būti objektyvus pateisinimas nukrypti nuo šio principo ir apsaugoti vertybes.
Nesieja pavaldumas.
Faktinės aplinkybės – vienodos bylos sprendžiamos vienodai.
Pvz., tėvų teisės ir pareigos yra lygios.

4. Nuosavybės neliečiamumo principas.

Konstituciniai principai – galima kreiptis į KT.
Tai konstitucinis principas, kuris įgyvendinamas ir civilinės teisės nuostatomis. Konstitucijos 23
straipsnis nustato, kad nuosavybė neliečiama; nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti
paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Pabrėžtina, kad
yra dviejų rūšių nuosavybė: materialinė ir intelektinė. Materialinės nuosavybės objektai yra daiktai.
Intelektinės nuosavybės objektai yra kūrybinio intelektinio darbo produktai: literatūros, meno ir
mokslo kūriniai. Materialinės nuosavybės apsaugą reglamentuoja CK 4.37 – 4.105 straipsniai, kurie
nustato nuosavybės teisės turinį, nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo pagrindus, įgyjamąją senatį,
bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimą ir savininko teisių apsaugą ir gynimą (savininko teisę
išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo, nuosavybės teisės gynimą nuo pažeidimų,
nesusijusių su valdymo netekimu). CT normos taip pat reglamentuoja sutuoktinių nuosavybės teisę į
santuokoje įgytus daiktus. Intelektinės nuosavybės apsaugą reglamentuoja LR autorių teisių ir
gretutinių teisių įstatymas, LR patentų įstatymas ir kiti.
Galima konfiskuoti, kaip kriminalinė bausmė ir tai nebus šios teisės pažeidimas.
Galima paimti visuomenės poreikiams (tarkim reikia tiesti kelią).
Įstatymais nustatyta tvarka.
Teisingai atlyginta.
5. Sutarčių laisvės principas.
CK 6.156 straipsnis: šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises
ir pareigas, taip pat sudaryti CK nenumatytas sutartis, jeigu šitai neprieštarauja įstatymams. Sutarčių
laisvės principas lemia:
1) subjekto pasirinkimo laisvę; reiškia asmens teisę savo nuožiūra pasirinkti kitą sutarties šalį,
pradėti derybas ir sutarus sudaryti sutartį. Tačiau visiems paslaugas teikiantis ar prekes
parduodantis juridinis asmuo (verslininkas) tokios teisės neturi. Jis privalo sudaryti sutartį su
bet kuriuo asmeniu, kai šis kreipiasi, išskyrus įstatymų nurodytus atvejus (CK. 6.161 str. 2 d.).
Antai prekybos įmonė negali atsisakyti parduoti prekės kuriam nors pirkėjui dėl to, kad šis dėl
kokių nors priežasčių nepatinka. Transporto įmonė taip pat negali atsisakyti sudaryti krovinių ar
keleivio vežimo sutarties dėl asmeninių keleivio ar krovinių siuntėjo savybių.
2) sutarties turinio nustatymo laisvė reiškia, kad šalys laisva valia bendru sutarimu nustato
sutarties turinį (sutarties šalių teises ir pareigas). Tačiau šią sutarties šalių laisvę riboja
imperatyvios teisės normos, kurių privalu laikytis ir kurių šalys savo valia negali pakeisti. CK
6.161 straipsnio 3 dalis sako, kad sudarydamas viešąsias sutartis juridinis asmuo (verslininkas)
neturi teisės kam nors suteikti privilegijų, išskyrus įstatymų nurodytus atvejus. Tai reiškia, kad
juridinis asmuo (verslininkas) parduoda prekes, teikia įvairias paslaugas visiems asmenims
vienodomis sąlygomis. Be to, pabrėžtina, kad Europos Bendrijos sutarties 81 straipsnis nustato:
kaip nesuderinami su bendrąja rinka draudžiami visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų
sprendimai ir suderinti veiksmai, galintys paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir turintys
tikslą trukdyti, riboti arba iškraipyti konkurenciją bendrojoje rinkoje, o būtent tie, kurie:
a) tiesiogiai arba netiesiogiai nustato pirkimo arba pardavimo kainas arba bet kurias kitas
prekybos sąlygas;
b) riboja arba kontroliuoja gamybą, rinką, techninę pažangą ir investicijas;
c) dalijasi rinkas arba tiekimo šaltinius;
d) taiko skirtingas sąlygas lygiaverčiams sandoriams su kitais prekybos partneriais, dėl ko jie
patenka į nepalankią konkurencijos atžvilgiu padėtį;
e) sutarčių sudarymą sieja su tuo, kad kontrahentai prisiimtų papildomų įsipareigojimų,
pobūdžio arba komercinės paskirties atžvilgiu nesusijusių su sutarčių dalyku.
3) sutarties formos laisvė; sutartis galima sudaryti žodžiu, raštu, notarine forma ir
konkliudentiniais veiksmais (valios išraiškos forma, kai asmuo ne žodžiu ar raštu, o tam tikru ir
numanomu elgesiu siekia įgyti civilinių teisių ir civilinių pareigų, pavyzdžiui, palikimo
priėmimas). Jeigu įstatymas nustato, kad sutartis turi būti sudaryta notarine tvarka, kitokia
sutartis negalioja. Kai įstatymas reikalauja rašytinės formos, sutartis negalios tik jeigu šitai
nurodyta įstatyme. Kitais atvejais sutartis galioja, tik negalima liudytojų parodymais įrodinėti
sutarties sudarymo, išskyrus įstatymo daromas išimtis. Sutartį, kurią įstatymas leidžia sudaryti
žodžiu, šalys gali sudaryti raštu arba net notarine tvarka.

6. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai.

Bendrieji teisės principai:
Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai galioja visoms teisės šakoms, jų privalu laikytis ne
tik taikant teisės normas, teismams priimant sprendimus civilinėse, administarcinėse ir
baudžiamosiose bylose, bet ir kuriant įstatymus.
Prigimtinė ir pozityvioji teisė.
Pozityviąją teisę nustato žmonės savo valia ir valdžia (įstatymai ir įstatymų įgyvendinamieji teisės
aktai).
Prigimtinė teisė – tai pozityviosios teisės matas ir kriterijus, žmonijos moralinės raidos išdava, tai
principai, kuriais remiantis turi būti kuriamos teisės normos, tai protingas bet kurios teisėtvarkos
pagrindas.
Teisingumas. Pasak Ulpiano, yra tvirtas ir nuolatinis siekimas suteikti kievienam žmogui jo teises.
Teisės priesakai yra šie: gyventi garbingai, nedaryti žalos kitam, kiekvienam atiduoti tai, kas jam
priklauso“.
Tai vidinis žmogaus jausmas, suvokimas, kas gera, kas bloga, tai teisės kriterijus ir tikslas. Juo turi
vadovautis įstatymų leidėjas priimdamas įstatymą, kiti asmenys, vykdydami įstatymų reikalavimus,
teisėjai, taikydami įstatymus. Teisingumas yra idealus teisės kriterijus ir tikslas.
Teisės norma yra abstrakti elgesio taisyklė. Kiekvienas ginčas, kiekviena byla yra konkreti.
Sprendžiant kilusį ginčą, abstrakti teisės norma taikoma konkrečiam atvejui. Ji turi būti taikoma
atsižvelgiant į teisingumo reikalavimais. Teisingumas sudaro galimybę šalinti teisinio reguliavimo
spragas.
Galima situacija, kai teisės norma neatitinka teisingumo reikalavimų. Tokiu atveju kyla dilema: ką
aukoti – teisingumą dėl teisėtumo ar teisėtumą dėl teisingumo? Nuo senovės Romos laikų žinomas
posakis: „Dura lex, sed lex“ (griežtas įstatymas, bet vis dėlto įstatymas). Įstatymą, kad ir koks jis
būtų, reikia vykdyti. Taikant tokį įstatymą, teisingumas veikia dviem kryptimis: 1) riboja, švelnina
tokio įstatymo taikymą, stengiasi jį apeiti; 2) mažina tokio įstatymo autoritetą, o šitai jį galų gale
diskredituoja ir jis panaikinamas ar pakeičiamas.
Protingumas. Tai bendrasis teisės principas, reikalaujantis, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai,
teisingai ir sąžiningai: „Elkis su kitais taip, kaip pats norėtum, kad kiti elgtųsi su tavimi.“
Protingumo reikalavimus turi atitikti ne tik teisinių santykių dalyvių elgesys, bet ir priimami
įstatymai, kiti teisės aktai ir teismų sprendimai.
Sąžiningumas. Tai dorovinis atsakingumo jausmas už savo poelgius, tai paties žmogaus gebėjimas
vertinti savo poelgius pagal moralės reikalavimus, kelti moralinio pobūdžio reikalavimus sau pačiam.
Jį galima nustatyti remiantys tiek objektyviomis, tiek subjektyviomis aplinkybėmis. Objektyvios
aplinkybės – tai žmogaus elgesys, kuris pažeidžia moralės normų reikalavimus (apgaulė, melas, žalos
padarymas kitam asmeniui ar jo turtui). „Subjektyviuoju požiūriu, - teigia V. Mikelėnas, -
sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje. Jis nustatomas analizuojant
atsakymą į klausimą, ar asmuo galėjo ką nors žinoti, daryti, ar nepadaryti, atsižvelgiant į jo amžių,
išsimokslinimą, išprusimą, gyvenimo patirtį, faktines bylos aplinkybes ir t.t.
Svarbu išskirti du aspektus.
Subjektyvusis sąžiningumas – vidinis sąžiningumas. Nusako kaip asmuo vertina savo elgesį, jo paties
situacijos suvokimas ir supratimas. Dar apibūdinamas kaip žmogus GALĖJO pasielgti.
Objektyvusis sąžiningumas – nustato asmens elgesio santykį su normomis. Apbūdinamas kaip asmuo
TURĖJO pasielgti. Asmens elgesio vertinimas.
Tokioj situacijoj reikėjo elgtis taip…
Tai sutampa su PROTINGUMU.
Civilinio teisnio santykio dalyvio sąžiningumas preziumuojamas. Asmuo, kuris remiasi kito asmens
nesąžiningumu, privalo šitai įrodyti.

7. Teisėtų lūkesčių ir teisinio apibrėžtumo principai.

Komentaro 65 psl. TAI ES PRINCIPAS
V. Mikelėnas rašo, kad šio principo turinį sudaro penkios idėjos:
1) pagarba įgytoms teisėms, t. y. teisėtai įgytas civilines teises privalu pripažinti, gerbti ir ginti;
2) draudimas taikyti civilinius įstatymus atgaline tvarka (CK. 1.7 str. 2 d.);
3) pagrįstas tikėjimas, arba teisėti lūkesčiai, t. y. draudimas pernelyg dažnai keisti įstatymus, verslo
sąlygas, kad asmuo, veikdamas šiandien, turėtų garantiją, jog ir toliau civilinių teisinių santykių
reglamentavimas drastiškai nepasikeis;
4) suprantamos kalbos reikalavimas, t. y. tiek teisės normas, tiek individualius sprendimus
formuluoti ir reikšti aiškia, suprantama kalba;
5) senaties taikymo reikalavimas (terminas per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises), t. y.
civilinės atsakomybės ar kitų neigiamų padarinių civilinių santykių subjektams negalima taikyti
pasibaigus ieškinio senačiai.

8. Proporcingumo principas.
TAI ES TEISĖS PRINCIPAS
AUKSO VIDURIO PAIEŠKA ir reikia elgtis PROTINGAI
Šis principas sudaro sąlygas teisingumui įgyvendinti. Antai nors šalys sutartis sudaro laisva valia, jos
pačios nustato savitarpio teises ir pareigas. Tačiau kai sutartis yra ilgalaikė, gali pasikeisti vykdymo
sąlygos (pabrangus darbo jėgai, medžiagoms, labai nuvertėjus pinigams) ir būti pažeista šalių teisių ir
pareigų pusiausvyra. Pagal CK 6.204 straipsnį suinteresuota sutarties šalis gali kreiptis į teismą ir
prašyti nutarukti sutartį arba pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių
pusiausvyra. CK 6.73 staripsnio 2 dalis suteikia teismui teisę sumažinti aiškiai neteisingas netesybas,
kurių dydis neatitinka galimų nuostolių.

9. Neleistinumo piktnaudžiauti teise principas.

Išvestinis iš Konstitucijos 28 str.
Šis principas draudžia piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti savo teises tokiu būdu ir
priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ir įstatymų saugomus
interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Žalos
padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Jeigu
piktnaudžiaujama civiline teise, teismas gali atsisakyti ją ginti. Antai žemės sklypo savininkas
naudodamasis sklypu negali trukdyti kaimyninio sklypo naudotojui normaliai naudotis juo, gyventi
jame esančiame name (turi nekelti triukšmo, neužsiimti veikla, kuri trukdo kaimynams ir panašiai.).

10. Nesikišimo į privačius santykius principas.

Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalis nustato: įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirų savavališko
ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į garbę ir orumą. Valstybės
institucijos neturi teisės tvarkyti įmonių reikalus ar administarciniais metodais reguliuoti jų ūkinę
veiklą, išskyrus įstatymų nurodytus atvejus. Paskelbus šalyje ypatingąją padėtį ar tam tikrą teritoriją
nelaimės zona, įmonės privalo vykdyti Vyriausybės ar vietos savivaldybės institucijos nurodymus.
CK 2.6 straipsnio 2 dalyje sakoma, kad sandoriai, valstybės ar savivaldybės institucijų ir pareigūnų
aktai, kuriais ribojamas civilinis teisnumas ar veiksnumas, negalioja, išskyrus atvejus, kai tokius
sandorius ar aktus leidžia įstatymai.
Jis CK paltesnis.
11. Neleistinumo apriboti civilines teises kitaip, kaip tik įstatymo numaytais atvejais, principas.
Civilinis teisnumas ir veiksnumas niekam negali būti apribojamas kitaip, kaip tik įstatymų numatytais
pagrindais ir tvarka.

12. Civilinių teisių teisminės gynybos principas.

Konstitucijos 30 straipsnis sako, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi
teisę kreiptis į teismą. Jam padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato teismas.
Civilinių teisių gynimo būdus nurodo CK 1.138 straipnis. Tai ginčijamų teisių pripažinimas, buvusios
iki teisės pažeidimo padėties atkūrimas, kelio teisę pažeidžiantiems veiksmams užkirtimas, tokių
veiksmų uždraudimas, priteisimas prievolę įvykdyti natūra, teisinio santykio nutraukimas ar
pakeitimas, turtinės ir (arba) neturtinės žalos, netesybų (baudų, delspinigių) išieškojimas, valstybės ir
savivalsybės institucijų ir pareigūnų aktų, prieštaraujančių įstatymams, pripažinimas negaliojančiais ir
kita.

Civilinės teisės šaltiniai

1. Civilinės teisės šaltinio samprata ir šaltinių rūšys.
Pirma, tik žinant, kas yra teisės šaltinis, galima aiškiai nustatyti asmens teisinį statusą, teises ir
pareigas. Antra, tik žinant, kas yra teisės šaltinis, galima rasti atsakymą, kaip išspręsti teisinį ginčą,
nes ginčo sprendimas bus laikomas teisėtu tik jeigu ginčas bus išspręstas tinkamai pritaikius teisės
šaltinius. Trečia, tik tikslus teisės šaltinių žinojimas gali sukurti teisinio aiškumo, apibrėžtumo
situaciją.
Teisės šaltinis turi kelias reikšmes:
1) Ši sąvoka gali reikšti subjektą, nustatantį, priimantį tam tikras privalomas elegesio taisykles.
Demokretinėje valstybėje toks subjektas yra demokratiniu būdu išrinktas parlamentas, o
netiesiogiai – rinkėjų valia.
2) Gali reikšti tam tikrą rašytinę medžiagą, kurioje yra privalomos elgesio taisyklės. Formalia
reikšme teisės šaltinis yra išorinė teisės normos įtvirtinimo, išraiškos forma: įstatymas, kitoks
teisės aktas (pvz., Vyriausybės nutarimas), teismo precedentas ir panašiai. Tai tam tikra teisinio
pobūdžio informacija, kuri padeda išspręsti teisinę problemą.
3) Gali reikšti visumą išorinių veiksnių, kurie daro įtaką vienokių ar kitokių visuomenės elgesio
taisyklių nustatymui. Šia, arba materialia, reikšme teisės šaltiniai yra visuomenės ekonominiai,
socialiniai, etiniai, religiniai, ideologiniai, kultūriniai ir kiti veiksniai, lemiantys normų turinį ir
padedantys nustatyti jų prasmę.
Šaltiniai formalia reikšme yra:
1) bendrieji, pamatiniai teisės principai (teisingumo, lygiateisiškumo ir t.t.);
2) tarptautinė teisė;
3) rašytinė (statutinė) teisė ( įstatymai, įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai);
4) papročiai;
5) teismo precedentas (teismų praktika); tampa normos priedu.
6) teisės doktrina.
Teisės šaltinius priimtina klasifikuoti remiantis įvairiais kriterijais.
1) Pagal tai, ar teisės šaltinyje elgesio taisyklė yra suformuluota tiesiogiai, ar ji yra teisės
aiškinimo, teisinės argumentacijos taisyklė, teisės šaltiniai skirstomi į:
a) tiesioginius, arba pirminius; ir
b) netiesioginius, arba antrinius.
Tiesioginiai teisės šaltiniai yra pozityviosios (statutinės) teisės aktai, kuriuose suformuluotos
konkrečios elgesio taisyklės. Tai bendrieji teisės principai, įstatymai, tarptautinės sutartys, įstatymų
įgyvendinamieji teisės aktai, papročiai.
Netiesioginiai teisės šaltiniai yra teisės normų aiškinimo ir taikymo rezultatas. Tai yra teismų
praktika, teisės doktrina, įstatymų projektų rengimo ir svarstymo medžiaga.

2) Pagal teisės akto, kuriame įtvirtintos teisės normos, teisinę galią teisės šaltiniai skirstomi į:
a) įstatymus; ir
b) įstatymų įgyvendinamuosius aktus.
Įstatymai pagal savo teisinę galią taip pat analizuotini laikantis hierarchiškumo: tarptautinė teisė,
konstitucija, konstituciniai įstatymai ir ordinariniai įstatymai.
Dažnai įstatymai ir įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai apibendrintai vadinami vienu terminu –
statutinė teisė.

2. Civilinių įstatymų galiojimas.

Galiojimas laiko atžvilgiu. Taikant civilinės teisės normas svarbu nustatyti jų įsigaliojimo momentą ir
galiojimo pabaigą. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalis nustato bendrąjį principą, kad galioja tik
pasklebti įstatymai. Šią normą pakartoja CK 1.7 staripsnio 1 dalis. Įstatymas ar kitas teisės, kuris
įstatymų nustatyta tvarka nebuvo paskelbtas, negalioja ir negali būti taikomas. Šios taisyklės yra
nepaprastai svarbios, nes užtikrina teisinio aiškumo, teisėtų lūkesčių, teisėtumo ir kitų bendrųjų teisės
principų realumą. Kita vertus, tik paskelbus teisės aktą galima reikalauti, kad asmenys jo laikytųsi ar
vykdytų jo nuostatas. Taigi tik užtikrinus teisyklę, kad galioja tik paskelbti įstatymai, galima nustatyti
kitą taisyklę – kad įstatymų neišmanymas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose
nurodytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo
(CK 1. 6 str.).
Reikalavimas viešai skelbti skelbti įstatymūs taikomas ne tik Seimo priimtiems aktams, t. y.
įstatymams, bet ir visiems kitiems teisės šaltiniams.
Taisyklė, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios, reiškia, jog jis galioja tik ateityje, t. y. civiliniams
teisiniams santykiams, susiklosčiusiems įsigaliojus įstatymui.
Tam tikrais atvejais įstatymų leidėjas priima specialiąsias teisės normas, reglamentuojančias
atitinkamo teisės akto įsigaliojimą ir taikymą prieš priimant teisės aktą susiklosčiusiems santykiams.
Tam tikra taisyklės, kad teisės aktas neturi grįžtamosios galios, išimtis yra ir teismo precedento
retroaktyvumas, nes teismo precedentas taikomas santykiams, kurie gali būti susiklostę dar prieš jį
priimant.
Teisės aktas gali netekti teisinės galios įvairiais būdais – pasibaigus jame numatytam jo galiojimo
terminui, panaikinus jo galiojimą kitu teisės aktu, priėmus naują teisės aktą, reglamentuojantį tuos
pačius teisinius santykius, Konstituciniam Teismui ar administarciniam teismui pripažinus teisės aktą
prieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymui.
Galiojimo teritorija. Kadangi Lietuva yra unitarinė valstybė, dėl civilinės teisės normų galiojimo
teritorijos problemų nekyla – įsigaliojusios civilinės teisės normos taikomos visoje Lietuvos
teritorijoje. Civilinės teisės normų galiojimo ir taikymo teritorinės ribos gali būti nustatytos tik
išimtiniais atvejais. Pavyzdžiui, gali būti ribojamas Vilniuje ir kituose didžiuosiuose miestuose žemės
sklypų individualiai statybai, saugomose teritorijose esančių nuosavybės teise priklausančių miško
plotų dydis.
Galiojimas asmenims. Civilinės teisės normos galioja ir taikomos visiems fiziniams ir juridiniams
asmenims, esantiems Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tačiau teisės akte gali būti išimtis, kad jis
taikomas tik tam tikriems subjektams, pavyzdžiui, tik Lietuvos piliečiams, tik fiziniams asmenims –
vartotojams arba tik verslininkams.

3. Įstatymų ir teisės analogija civilinėje teisėje.

Civilinės teisės reglamentuojami teisiniai santykiai yra labai gausūs, dinamiški ir įvairiapusiai. Nors
civilinė teisė yra kodifikuota teisės šaka, jos normos objektyviai negali aprėpti visų galimų faktinių
civilinių teisinių santykių. Todėl nereti atvejai, kai problemos negalima išspręsti taikant konkrečią
civilinės teisės normą, nes paprasčiausiai to atvejo jokia civilinės teisės norma nereglamentuoja. Tada
susiduriame su teisės spraga. Vienas iš teisės spragų šalinimo būdų yra įstatymo ar teisės analogija.
Kartais įstatymų leidėjas, suvokdamas, kad neįmanoma kiekvienam atvejui sukurti taisyklės,
specialiai numato analogijos taikymo galimybę. Pavyzdžiui, CK 6.156 straipsnio 1 dalis sako, kad
šalys turi teisę sudaryti ir šiame kodekse nenurodytas sutartis. Tokioms sutartims pagal analogiją bus
taikomi CK staripsniai, reglamentuojantys panašias sutartis.
1.8 straipsnis. Įstatymo ir teisės analogija
1. Civilinės teisės normų nesureglamentuotiems civiliniams santykiams taikomi panašius
santykius reglamentuojantys civiliniai įstatymai (įstatymo analogija).
2. Jeigu nėra panašius santykius reglamentuojančių civilinių įstatymų, taikomi bendrieji teisės
principai (teisės analogija).
3. Neleidžiama pagal analogiją taikyti specialių teisės normų, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis
numatančių normų.

Įstatymo analogija galima esant tokioms sąlygoms:

1) nėra statutinės teisės normos, papročio, teismo precedento ar šalių susitarimo, kuris
reglamentuotų ginčo santykį, t. y. nustatoma teisės spraga;
2) yra įstatymas, kuris reglamentuoja panašų įstatymą;
3) teisės normų reguliuojamas ir nereguliuojamas santykis yra tokie panašūs, kad galima daryti
pagrįstą išvadą, jog taikyti analogiją yra pateisinama, t. y. analogijos taikymas neprieštaraus to
santykio esmei ir pobūdžiui.
Pabrėžtina, kad įstatymo analogija nelaikomi atvejai, kai pats įstatymas nustato, jog tam tikra teisės
norma mutatis mutandis taikoma ir kitiems santykiams.
CK 1.8 straipsnio 3 dalis draudžia pagal analogiją taikyti specialiąsias, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis
darančias, teisės normas.
Nuo specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių individualius atvejus, reikia skirti ypatingas, arba
singuliarines, teisės normas. Vienos normos nustato įprastas, arba bendrąsias, taisykles, o kitos –
ypatingas, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis. Singuliarines normas, nustatančias bendruosius principus,
taip pat galima taikyti pagal analogiją.
Įstatymo analogiją reikia skirti nuo teisinės argumentacijos pagal analogiją. Teisingumas ir
lygiateisiškumas reikalauja, kad panašios civilinės bylos būtų sprendžiamos vienodai. Todėl esant
toms pačioms faktinėms aplinkybėms teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos vienodai.
Jeigu nėra panašius santykius reglamentuojančių civilinių įstatymų, taikomi bendrieji teisės principai,
t. y. taikoma teisės analogija (CK 1.8 str. 2 d.). Šios rūšies analogija taikoma tada, kai nėra teisės
normos, kuria būtų galima remtis sprendžiant kilusį ginčą.
Reikia turėti omenyje, kad teisės analogija reiškia ne tik civilinės teisės, bet teisės apskritai principų
taikymą.

4. Lietuvos Respublikos Konstitucija kaip civilinės teisės šaltinis.

Konstitucija, kaip aukščiausią teisinę galią turintis vidaus teisės aktas, sudaro valstybės visos teisės
sistemos pagrindą. Tad Konstitucija, be abejo, yra ir civilinės teisės šaltinis.
Konstitucija įtvirtina bendruosius teisės principus, kurie kartu yra ir civilinės teisės šaltinis.
Civilinei teisei svarbūs tokie Konstitucijos straipsniai: 6 straipsnis, numatantis tiesioginio
Konstitucijos taikymo galimybę; 7 straipsnis, teigiantis, kad galioja tik paskelbti ir Konstitucijai
neprieštaraujantys įstatymai; 21 straipsnis, saugantis žmogaus orumą; 22 straipsnis, ginantis privatų
gyvenimą; 23 straipsnis, užtikrinantis nuosavybės teisę ir kiti.
Konstitucijos, kaip teisės šaltinio, vaidmuo itin svarbus turint omenyje jos 6 straipsnį, nustatantį
tiesioginio Konstitucijos taikymo principą. Šis principas labai reikšmingas sprendžiant civilines bylas,
nes teismas gali pašalinti teisės spragą ar išspręsti kolizinį klausimą tiesiogiai vadovaudamasis
Konstitucija.
Konstitucija, kaip civilinės teisės šaltinis, reikšminga keliais aspektais. Pirma, teismai, nagrinėdami
civilines bylas, gali susidurti su įstymo ar kito teisės akto, taikytino toje byloje, sutikimo su
Konstitucija problema. Tokiais atvejais teismas, remdamasis Konstitucijos 106 staripsniu, gali
sustabdyti nagrinėjamą bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Antra, Konstitucija yra nepaprastai svarbi interpretuojant konkrečioje byloje taikytinas civilinės teisės
normas. Sisteminis teisės aiškinimas reikalauja, kad bet kurio teisės akto analizė prasidėtų nuo
Konstitucijos analizės.
Trečia, Konstitucija, kaip minėta, įtvirtina pagrindinius teisės principus, kurie kartu yra ir civilinės
teisės principai.
Ketvirta, Konstitucija garantuoja pagrindines žmogaus teises – teisę į gyvybę, orumą, privatų
gyvenimą, nuosavybę, žalos atlyginimą ir t.t. Šių teisių turinį, įgyvendinimo ir gynimo tvarką
detalizuoja civilinė teisė. Civilinė teisė užtikrina Konstitucijoje įvardytų teisių realumą. Pavyzdžiui,
Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje garantuojama teisė į žalos atlyginimą nebūtų reali, jeigu civilinė
teisė nenustatytų teisinio žalos atlyginimo mechanizmo (toks mechanizmas yra civilinės atsakomybės
institutas).
Kadangi Konstitucija yra teisinės sistemos pagrindas, atitinkami civilinės teisės pošakiai, institutai ir
normos turi būti analizuojama kaip Konstitucijoje įtvirtintų principų ir idėjų tęsinys.

5. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas.

Civilinė teisė yra kodifikuota teisės šaka, todėl dauguma jos normų susisteminta kodifikuotame teisės
akte – 2000 m. Civiliniame kodekse. Kodeksą sudaro 1994 straipsniai, išdėstyti šešiose knygose.
6. Civilinio kodekso struktūra.
Kodekso struktūra grindžiama civilinės teisės sistema, jos skirstymu į bendrąją ir specialiąją dalis, į
pošakius ir institutus. Pirmoji kodekso knyga skirta patiems bendriausiems civilinės teisės bendrosios
dalies klausimams: civilinės teisės principams, civilinės teisės šaltiniams ir jų taikymo ir aiškinimo
principams, civilinių teisių objektams, terminams, kolizinėms normoms.
Antroji knyga skirta fizinių ir juridinių asmenų teisiniam statusui, atstovavimo santykiams
reglamentuoti.
Trečioji kodekso knyga reglamentuoja šeimos teisinius santykius, taip pat globą ir rupybą.
Ketvirtoji kodekso knyga skirta daiktinių teisių: nuosavybės teisės, servituto, uzufruktų, hipotekos ir
kitų, teisiniam reglamentavimui. Šios knygos normos taip pat reglamentuoja kito asmens turto
administravimą, nustato daiktinių teisių ir atitinkamų juridinių faktų viešo registravimo pagrindus.
Penktoji knyga reglamentuoja paveldėjimo teisinius santykius.
Šeštoji kodekso knyga skirta bendriesiems prievolių teisės klausimams, taip pat konkrečių rūšių
prievolėms – deliktinėms, sutartinėms, kvazisutartinėms, reglamentuoti.
Lietuvos civilinės teisės sistema grindžiama monizmo principu, t. y. Lietuvoje nėra atskiro prekybos
ar komercinio kodekso. Todėl CK normos reglamentuoja ir komercinius santykius, kuriuos kai
kuriose valstybėse reglamentuoja atskiri komerciniai (prekybos) kodeksai.
Kartais, pabrėžiant CK svarbą, jis vadinamas „privatinės teisės konstitucija“, „pirmuoju tarp lygių“ ir
panašiai. Siekdamas užtikrinti civilinės teisės stabilumą ir sisteminį aiškinimą, įstatymų leidėjas
nustatė CK viršenybę prieš kitus, konkrečius įstatymus. CK 1.3 straipsnio 2 dalis sako, kad, esant CK
ir kitų įstatymų prieštaravimui, taikomos CK normos, išskyrus atvejus, kai CK pirmumą teikia kitų
įstatymų normoms. CK viršenybės prieš kitus įstatymus taisykle vadovaujamasi ir teismų praktikoje.
Tačiau CK 1.3 straipsnio 2 dalis daro ir bendrosios taisyklės išimtį. Jeigu pats CK nurodo, kad kurį
nors santykį reglamentuoja kiti įstatymai, arba leidžia kituose įstatymuose nustatyti kitokias nei CK
taisykles, pirmumas teikiamas ne CK, o konkretiems įstatymams.
Prieštaraujant vienas kitam CK ir Vyriausybės nutarimui, reikia taikyti CK kaip aukštesnės teisinės
galios aktą (CK 1.3 str.).

7. Civilinio kodekso normų aiškinimo principai.

Teisės normų aiškinimas – tai jų tikrosios reikšmės atskleidimas.
Kalbos daugiareikšmiškumas yra viena iš pagrindinių teisės normų aiškinimo priežasčių. Taip pat tai
lemia ir teisės spragos, vidiniai įstatymų prieštaravimai ir kitoks jų netobulumas, teisinės kalbos, kuria
formuluojamos elgesio taisyklės, specifika, civilinės teisės normų reguliuojamų santykių
dinamiškumas ir kita.
Civilinės teisės normų aiškinimo metodai:
1) sisteminis; šis metodas reiškia, kad būtina aiškintis sisteminius taikomos teisės normos ryšius
su Konstitucija, bendraisiais teisės principais, tarptautine teise ir t.t. Aiškinant teisės normą
sistemiškai, būtina atsižvelgti į jos ryšius su kitų įstatymų normomis, į jos vietą CK struktūroje,
į normos vidinę struktūrą ir t.t.
2) lingvistinis; pagal CK 1.9 straipsnio 2 dalį CK vartojami žodžiai ir jų junginiai aiškinami
remiantis bendrine jų reikšme, išskyrus atvejus, kai iš konteksto matyti, kad žodis ar žodžių
junginys vartojamas specialiąja – teisine, technine ar kitokia reikšme. Jeigu bendrinė ir
 specialioji žodžio reikšmės nesutampa, pirmumas teikiamas specialiajai žodžio reikšmei. Nors
teisės normos kuriamos remiantis specialia – teisine kalba, kuri, palyginti su bendrine kalba,
pasižymi tam tikra specifika, tačiau remiamasi ir bendrinės kalbos teisyklėmis. Todėl aiškinant
CK vartojamus žodžius, skyrybos ženklus, sakinių konstrukciją, būtina remtis bendrinės kalbos
taisyklėmis.
Tačiau teisės normose dažnai yra daug specialiųjų – teisės, medicinos, ekonomikos sričių terminų.
Tokius specialiuosius terminus būtina aiškinti remiantis jų reikšme atitinkamoje mokslo ar veiklos
srityje.
Taigi pirmiausia reikia nustatyti, kuria – bendrine ar specialiąja reikšme žodis vartojamas kodekse.
Kai tam tikro žodžio reikšmę apibrėžia įstatymas, reikia vadovautis įstatymo pateiktu sąvokos
aiškinimu.
3) teleologinis; jis reiškia, kad nustatant tikrąją taikomos normos reikšmę būtina atsižvelgti į
aiškinamos normos, teisės šaltinio, kuriame ji yra, tikslus ir uždavinius. Šis aiškinimo metodas
reikalauja aiškintis, kokių tiklsų įstatymų leidėjas siekė ją priimdamas.
4) istorinis;
5) loginis;
6) lyginamasis;
7) analogijos;

8. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso rengimo, priėmimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo

aktualijos.
Iki Lietuvos statutų priėmimo santykius reguliavo daugiausiai papročiai, o po valstybės sukūrimo –
Lietuvos Didžiojo kunigaikščio aktai: įsakymai, privilegijos (pagrindinis šaltinis 14 – 15 a., atskiriems
luomams ir miestams. 1378 m. Jogailos privilegija bajorams katalikams: pripažinta bajorų nuosavybės
teisė į žemę; 1447 m. Kazimiero privilegija: suteikė vienodas teises Lietuvos ir Lenkijos bajorams
disponuoti žeme, Magdeburgo teisė.).

Šeimos teisės pagrindas buvo bažnyčios kanonų teisė.

Lietuvos statutų laikotarpis. Tai kompleksinis luominis teisės aktas.

I Statutas – šaltinis buvo papročių teisė., privilegijos, Kazimiero teisynas, teismų praktika. Jis
reguliavo tokius civilinius santykius:

a) moterų paveldėjimo teisę ir jų santuokų sudarymą;

b) globos santykius;
c) feodalų žemės nuosavybės ir kitus turtinius santykius;
d) įkeistų už skolas dvarų valdymą;

Yra įgyjamoji senatis (10 metų).

II Statutas:

a) bajoraičių išleidimui už vyrų, jų kraičio garantijos tvarkai;

b) asmens ir turto globos klausimams;
c) dvarų užrašymams, jų pirkimui ir pardavimui;
d) testamento sudarymo tvarkai ir galiojimui;
e) žemės santykių reguliavimui;
 f) girių, bartinių miškų naudojimo teisėms, medžioklės tvarkai ir vietai, žvejybos tvarkai.

III Lietuvos Statutas galiojo iki 1840 m.

Konstitucijos. Tai kompleksas pagrindinių teisės normų, kurios turi aukščiausią teisinę galią. Lietuvai
ir Lenkijai 1569 m. liepos 1 d. sudarius Liublino uniją, valstybė priėmė nemažai konstitucijų.

1) X Rusijos imperijos įstatymų sąvado tomas – galiojo didžiojoje Lietuvos dalyje.

2) Užnemunėje galiojo Prancūzijos civilinis kodeksas.
3) Kuršo gubernijos dalyje galiojo – Pabaltijo gubernijų civilinių įstatymų rinkinys.
4) Klaipėdos krašte galiojo – Vokietijos 1900 m. civilinis kodeksas.
5) Vilniaus krašte galiojo Rusijos imperijos įstatymo sąvado X tomas su modifikacijom.

Šie įstatymai svarbūs, nes dažnai būna neišspręstas klausimas dėl žemės atkūrimo ir svarbu žiūrėti į
tuo laikotarpiu galiojusią teisę, t.y. tarybinio laikotarpio (1940 – 1990 m), išskyrus laikotarpį, kai
Lietuvą buvo okupavusi Vokietija. Naudojamas 1964 m. CK, 1969 m. santuokos ir šeimos kodeksas.

Civilinė teisė nuo trečiojo Žečpospolitos padalijimo iki nepriklausomos Lietuvos valstybės pradžios:

Po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos padalijimo 1795 m., Lietuva beveik visa atiteko Rusijai, išskyrus visą
kairįjį Nemuno krantą – Užnemunę.

XIX a. susiteminus ir kodifikavus Rusijos įtatymus ir išleidus įstatymų rinkinius ir įstatymus,

pagrindinis civilinės teisės šaltinis buvo Rusijos įstatymų sąvado X tomo 1 dalis.

Civilinė teisė nepriklausomos Lietuvos valstybės laikotarpiu (1918-1940 m.):

Didelė reikšmė buvo Konstitucijoms. Kaip civilinės teisės šaltinis, reikšmingiausia 1922 m. rugpjūčio
22 d. Lietuvos valstybės Konstitucija. Joje nustatyti žemės nuosavybės teisės principai pakartoti ir
vėliau priimtose Kosntitucijose.

Kitų svetimų valstybių įstatymams taikyti Lietuvos valstybėje nustatytos tokios sąlygos:

1) Lietuvoje turėjo galioti iki Pirmojo pasaulinio karo, t. y. iki 1914 m. rugpjūčio 1 d.;
2) Neturėjo prieštarauti Lietuvos konstitucjai;
3) Neturėjo būti pakeisti naujais nacionaliniais įstatymais.

Civilinė teisė Sovietų Sąjungos okupacijos laikotarpiu (1940-1990 m.):

Sovietų Sąjunga, 1940 m. birželio 15 d. okupavusi Lietuvą, pakeitė nuosavybės teisinį regulaivimą:

1) turto nacionalizacija ir eksportizacija;

2) smulkiųjų savininkų, valstiečių ir amatininkų gamybos priemonių suvisuomeninimu.

Civilinė teisė atkūrus Lietuvos neprikalusomybę (po 1990 m. kovo 11 d.):

Įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio įstatymo“. Jame nustatyta, kad LR ir
toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja LR
Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui.

Atkūrus nepriklausomybę, svarbiausias uždavinys buvo sukurti naują ekonominę santvarką, kurios
pagrindą sudaro privati nuosavybė ir konkurenciniai rinkos įstatymai.
Kadangi 1964 m. CK iš emsės buvo socialistinis, neatitiko besiformuojančios naujos ekonominės
santvrakos poreikių, LR Seimas 1994 m. gegužės 17 d. priėmė naujus 1964 m. CK pakeitimus ir
papildymus.

Lietuvos civilinis kodeksas reglamentuoja civilinius santykius: asmenų turtinius santykius ir su šiais

santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius, kitokius asmeninius
neturtinius santykius, darbo santykius, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai (DK). Be to
Civiliniame kodekse nustato koliziniams santykiams taikytiną teisę (žr. kolizinė teisė).
Kodeksas buvo priimtas 2000 m. liepos 18 d., patvirtintas LRS Civilinio kodekso patvirtinimo
įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymu (Nr. VIII-1864). Įsigaliojo nuo 2001 m. liepos 1 d. (išskyrus kai
kurias išimtis). Kodekso normos, kurioms buvo nustatyti kiti terminai, įsigaliojo vėliau. Pavyzdžiui,
šeimos santykiams taikytina tarptautinė privatinė teisė, kolizinės normos (CK 1.34, 1.36, 1.44) ėmė
galioti įsigaliojus atitinkamoms LR tarptautinėms sutartims, normos dėl priverstinės hipotekos – nuo
2001 m. spalio 1 d., teisė pakeisti lytį – nuo 2003 m. liepos 1 d. Normos dėl juridinių asmenų registro,
vedybų sutarčių – priėmus atitinkamus įstatymus dėl testamentų, vedybų sutarčių registro, juridinių
asmenų registro.
Kai kurių normų įsigaliojimas siejamas su konkrečių teisinių santykių (pvz., daikto valdymo,
sutarties) atsiradimo terminais. Kai kuriais atvejais CK normos taikytinos ir tais atvejais, kai teisės ir
pareigos atsirado arba prasidėjo, o sandoriai buvo sudaryti ir iki įsigaliojus LR CK, kitos – tik
įsigaliojus kodeksui.
Lietuvos teisės aktai, reguliuojantys civilinius santykius, galioja tiek, kiek neprieštarauja Civiliniam
kodeksui, išskyrus atvejus, kai kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms.

Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje ir toliau galiojo 1964 m. LTSR civilinis kodeksas. Rinkos

ekonomikos įvedimas ir atitinkama privatinių santykių plėtra sąlygojo ir civilinių santykių kaitą.
Laisvosios rinkos elementai, institutai tarybinėje teisėje buvo nereglamentuojami arba reguliuojami
nepakankamai. Privatinių santykių srityje atsirado naujų civilinės ir komercinės teisės normų poreikis.
Buvo būtina sukurti šiuolaikišką teisinę aplinką, pasikeitus ekonominio, socialinio (visuomenės) ir
politinio gyvenimo sąlygoms. Siekiant narystė ES, buvo reikalinga peržiūrėti Lietuvos teisyną,
užtikrinti ES teisės reikalavimų nuostatas, tačiau ir kartu išlaikyti Lietuvos teisės tęstinumą, teisinės
sistemos stabilumą.
Paruošiamieji darbai buvo pradėti po Nepriklausomybės atkūrimo. Nuo 1995 m. projektą rengė
speciali iš VU Teisės fakulteto Civilinės teisės ir civilinio kodekso katedros mokslininkų sudaryta
darbo grupė, paskirtas vadovas (Valentinas Mikelėnas). Rengiant kodeksą, pasitelkta lyginamoji
teisėtyra, aiškintasi Vakarų civilinės teisės tradicijos, reglamentavimas, tendencijos bei perspektyvos
civilinių santykių srityje.
Įsigaliojus Civiliniam kodeksui, teisinės galios neteko šie aktai (dalis normų buvo įtraukta į naująjį
sąvadą):

1. ankstesnis (tarybinis) Civilinis kodeksas (de facto – 1964 m. LTSR CK)

2. (tarybinis) Santuokos ir šeimos kodeksas (de facto – 1969 m. LTSR SŠK)
3. Žemės nuomos įstatymas (1994 m.)
4. Vaiko globos įstatymas (1998 m.).

9. Tarptautinės sutartys kaip civilinės teisės šaltiniai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 135 straipsnis sako, kad Lietuva vadovaujasi pripažintais
tarptautinės teisės principais ir normomis. Traptautinės teisės šaltiniai yra dvišalės ir daugiašalės
tarptautinės sutartys (konvencijos), teisės principai, tarptautinių teismo institucijų sprendimai ir kita.
Galiojanti tarptautinė sutartis yra sudedamoji nacionalinės teisės dalis. Todėl jos normos civiliniams
santykiams taikomos tiesiogiai, t. y. tarptautinei teisei taikyti nėra būtina priimti specialų vidaus teisės
aktą. Tik kai pati tarptautinė sutartis nurodo, kad jai įgyvendinti privalu priimti tam tikrą vidaus teisės
aktą, būtina tarptautinės teisės taikymo prielaida yra vidaus teisės akto priėmimas. Tokiais atvejais be
atitinkamo vidaus teisės akto neįmanoma taikyti tarptautinės sutarties normų.
Šiuolaikinėje civilinėje teisėje tarptautinių sutarčių, kaip civilinės teisės šaltinio, reikšmė labai
padidėjo, nes dėl tarptautinio privatinės teisės vienodinimo daugelis sričių reglamentuojama
tarptautinėmis sutartimis. CK 1.13 straipsnio 1 dalis išreiškia tarptautinės teisės viršenybės prieš
vidaus teisę principą: jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuva, nustato kitokias taisykles
negu Lietuvos vidaus teisė, taikomos tarptautinės sutarties taisyklė. Šis principas taikomas visoms
Lietuvos galiojančioms sutartims, nesvarbu, galiojanti tarptautinė sutartis buvo ratifikuota ar ne.
Teismai, aiškindami ir taikydami tarptautines sutartis, privalo užtikrinti jų aiškinimo ir taikymo
vienodumą (CK 1.13 str. 3 d.).
Tarptautinė teisė gali būti veiksimga tik aiškinama ir taikoma vienodai. Todėl taikant tarptautines
sutartis būtina atsižvelgti į jų aiškinimo ir taikymo praktiką užsienio valstybių teismų praktikoje.
Reikšmingiausi civilinės teisės šaltiniai yra materialiąsias civilinės teisės normas nustatančios
tarptautinės sutartys, pavyzdžiui, 1980 m. Jungtinių Tautų konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo-
pardavimo sutarčių, 1956 m. 1963 m. Vienos konvencija dėl civilinės atsakomybės už branduolinę
žalą ir kitos. Reikšmingos taip pat yra dvišalės ir daugiašalės konvencijos, nustatančios kolizines
normas, t. y. tokias, kuriomis remiantis nustatoma, kurios valstybės teisė turi būti taikoma
atitinkamam civiliniam teisiniam santykiui.
10. Europos Sąjungos teisės aktai kaip civilinės teisės šaltiniai.
Svarbus civilinės teisės šaltinis yra 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencija, jos protokolai ir Europos žmogaus teisių teismo praktika.
2004 m. gegužės 1 d. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, civilinės teisės šaltinis yra ir Europos
Sąjungos teisė. Europos Sąjungos teisę sudaro kelių rūšių teisės šaltiniai.
1) Pirminiais Europos Sąjungos teisės šaltiniais laikomos Europos Sąjungos steigimo sutartys
(pvz.: 1957 m. Romos sutartis, 1992 m. Mastrichto sutartis, 1997 m. Amsterdamo sutartis, 2003
m. Nicos sutartis, sutartis dėl Europos Sąjungos Konstitucijis ir pan.), taip pat sutartys,
keitusios minėtas sutartis, stojimo į Europos Sąjungą sutartys ir bendrieji teisės principai
(proporcingumas, teisinis aiškumas, lygiateisiškumas ir t.t.).
2) Antriniai Europos Sąjungos teisės šaltiniai – tai Europos Sąjungos institucijų priimami teisės
aktai: Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos reglamentai yra tiesiogiai taikomi aktai, t. y.
norint taikyti, jų nereikia inkorporuoti į valstybių narių vidaus teisę.
Direktyvos nėra tiesiogiai taikomi aktai, todėl jų nuostatas būtina inkorporuoti į valstybės narės
vidaus teisę.
Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš
sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai,
o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos įstatymus ir kitus teisės aktus.
Antriniai privatinės teisės srities Europos Sąjungos teisės aktai, priimti iki 2000 m., buvo inkorporuoti
į CK. Vėlesni Europos Sąjungos teisės aktai, kurie nėra taikomi tiesiogiai, į Lietuvos teisę perkeliami
priimat konkrečius įstatymus.

11. Kiti įstatymai kaip civilinės teisės šaltiniai.

Nors civilinė teisė yra kodifikuota teisės šaka, tačiau dėl jos teisinio reguliavimo dalyko platumo ir
kitų priežasčių CK neapima visų santykių reglamentavimo. Todėl civilinės teisės šaltiniai, be CK, yra
ir kiti įstatymai.
Pavyzdžiui, į CK nėra inkorporuota transporto teisė. Todėl civilinės teisės šaltiniai yra konkrečių
transporto šakų kodeksai, pavyzdžiui, 2004 m. balandžio 22 d. Geležinkelių transporto kodeksas,
1996 m. Kelių transporto kodeksas ir kiti.
Konkretūs įstatymai taip pat detalizuoja CK normas, kai CK nustato tik principus, o detales palieka
reglamentuoti konkretiems įstatymams. Pavyzdžiui, vertybinių popierių viešosios apyvartos ypatumus
nurodo 2007 m. sausio 18 d. Finansinių priemonių rinkų įstatymas.
Reikia turėti omenyje, kad dėl tam tikrų priežasčių kai kurių civilinių teisinių santykių CK apskritai
nereglamentuoja. Tokiais atvejais juos reglamentuoja specialieji įstatymai. Pavyzdžiui, CK neapima
bankroto klausimų ir šiuos santykius reglamentuoja 2001 m. kovo 20 d. Bankroto įstatymas.

12. Civilinių teisinių santykių reguliavimo Vyriausybės nutarimais ir kitų valstybės institucijų
teisės norminiais aktais ribos.
CK 1.3 straipsnio 1 dalis pagrindiniu civilinės teisės šaltiniu pripažįsta įstatymą. To paties straipsnio 3
dalis sako, kad civilinės teisės šaltinis gali būti Vyriausybės nutarimai ir kitų valstybės institucijų
(ministerijų, departamentų) teisės aktai. Tačiau CK 1.3 staripsnio 3 dalis kartu riboja Vyriausybės ir
kitų valstybės institucijų galias reglamentuoti civilinius santykius: Vyriausybė ir kitos valstybės
institucijos, pavyzdžiui, ministerijos, Lietuvos bankas ir kitos, gali priimti teisės aktus civilinės teisės
klausimais tik CK ir kitų įstatymų nurodytais atvejais. Be to, Vyriausybė ir kitos valstybės institucijos
civilinius teisinius santykius gali reglamentuoti tik kiek leidžia įstatymai. Jeigu CK ar kitas įstatymas
nesuteikia Vyriausybei ar kitai valstybės institucijai teisės priimti teisės aktą tam tikriems tikslams, tai
nei Vyriausybė, nei kita valstybės institucija neturi teisės reglamentuoti civilinius teisinius santykius.
Jeigu tokių aktų ir būtų, jie turi būti pripažinti prieštaraujančiais įstatymui teismo tvarka. Remiantis
teisės šaltinių hierachijos principu, Vyriausybės ar kitos valstybės institucijos teisės aktas,
prieštaraujantis CK ar kitam civiliniam įstatymui, neturi būti taikomas (CK 1.3 str. 3 d.).
Dabar įstatymais gana dažnai pavedama Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai priimti aktus,
reglamentuojančius civilinius teisinius santykius. Pavuzdžiui, Vyriausybė 2004 m. birželio 23 d.
nutarimu Nr. 795 patvirtino Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo
taisykles.

13. Teismų praktikos reikšmė taikant ir aiškinant civilinius įstatymus.

Teismo precedento esmę sudaro stare decisis principas: visas tapačias vėlesnes bylas būtina spręsti
taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuluotas teismo precedentas. Ši nuostata užtikrina visų asmenų
lygybės įstatymui įgyvendinimą, nes tik vienodai aiškinant ir taikant teisę įmanoma pasiekti, kad
įstatymui visi būtų lygūs. Teismo sprendimas, kuriame yra išaiškinama teisės norma, tampa tam tikru
tos teisės normos priedu, jos dalimi. Jis tampa „autoritetu“ ne tik kitiems teismams, bet ir pačiam tą
sprendimą priėmusiam teismui, t. y. teismo precedentas turi dvejopą poveikį: vertikalusis teismo
precedento poveikis reiškia, kad aukštesnės instancijos teismo sprendimas yra privalomas žemesnės
instancijos teismams; horizantalusis teismo precedento poveikis reiškia, kad jis privalomas ir pačiam
jį suformulavusiam teismui.
Pirma, siekiant užtikrinti vienodą teisės taikymą, stabilią teisės sistemą ir teisinį apibrėžtumą,
identiškas bylas privalu spręsti vienodai. Dėl šios priežasties didėja teismų praktikos vaidmuo
aiškinant teisę, nes siekiant nustatyti tikrąją teisės normos prasmę galima vadovautis teismo
sprendimu, kuriame teisės norma jau buvo išaiškinta.
Teismų praktika yra tam tikra taisyklių, suformuotų teismams aiškinant teisę, sistema. Taikyti
precedentą reiškia vadovautis taisykle, kurią sukūrė teismas, aiškindamas atitinkamą teisės normą.
Teisingumo postulatas – vienodiems atsitikimams, tiklsiau pasakius, esnat vienodai juridinių faktų
sudėčiai, turi būti taikomos vienodos normos.
Antra, vadovaujantis teismo precedentais, išvengiama skirtingų tos pačios teisės normos aiškinimo ir
tokių pačių faktinių aplinkybių vertinimo.
Trečia, precedentus formuoja aukščiausios teismo instancijos – aukščiausieji teismai, kur dažniausiai
dirba labiausiai patyrę ir aukščiausios kvalifikacijos teisininkai (precedentus formuoja ir konstituciniai
bei specializuoti aukščiausieji teismai, pavyzdžiui, aukščiausias administracinis ar net apeliacinis
teismas). Šių teismų pateiktas teisės aiškinimas yra autoritetingas ir sektinas.
Ketvirta, nesutikimą su teismo precedentu reikia papildomai argumentuoti. Atmetus precedentą be
jokių argumentų, teismo sprendimas naikintinas instancine tvarka.
Penkta, remiantis teismo precedentu ne tik išaiškinama konkreti teisės norma, bet ir pašalinama teisės
spraga. Todėl teismas panašiu atveju, kuris nėra sureguliuotas, gali išspręsti bylą remdamasis tą
spragą pašalinančiu teismo precedentu.
Precedento svarba daugumoje valstybių pripažįstama de facto, o kai kuriose – ir de jure. Lietuvoje
teismo precedentas kaip teisės šaltinis pripažįstamas de facto, po 2006 m. kovo 28 d. LR
Konstitucinio Teismo nutarimo – ir de jure. Bendrosios teisės sistemos šalyse teismų praktika yra
pirminis teisės šaltinis, o kontinentinės teisės sistemos valstybėse ji laikoma netiesioginiu, arba
antriniu, teisės šaltiniu.
Lietuvoje teismų praktika taip pat yra antrinis civilinio proceso teisės šaltinis. Teismai, taikydami
teisę, atsižvelgia į Aukščiausiojo Teismo biuletenyje paskelbtose nutartyse esančius įstatymų ir kitų
teisės aktų taikymo išaiškinimus. Nukrypimas nuo konkretaus Aukščiausiojo Teismo precedento, yra
pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka.
Precedentu privalu vadovautis tik tokioje byloje, kuri iš esmės panaši į ankstesnę, t. y. į tą, kurioje
išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašiomis faktinėms aplinkybėms. Panašia pripažinta byla,
kurioje teismo sprendimo ratio decidendi sutampa su nagrinėjamos bylos ratio – faktinėmis bylos
aplinkybėmis, kurioms taikyta teisės norma nurodant jos išaiškinimo ir taikymo argumentus.
Vadinasi, bylas, kurių ratio sutampa, būtina spręsti vienodai.
Neretai naujos normos, suformuluotos teismų praktikos, perkeliamos į statutinę teisę vykdant
galiojančių įstatymų reformą ar priimant naujus įstatymus.
Civilinės teisės šaltinis yra Konstitucinio Teismo sprendimai ir nutarimai.
Civilinės teisės šaltinis taip pat yra tarptautinių teismo institucijų sprendimai. Svarbus šaltinis yra
EŽTT sprendimai, taikantys ir aiškinantys Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos nuostatas. ES teisę taiko ir aiškina Europos Teisingumo Teismas. Šio teismo išaiškinimai
privalomi nacionaliniams teismams, o tai leidžia vienodai taikyti Europos Sąjungos teisę visoms jos
narėms.

14. Teisės doktrinos reikšmė taikant ir aiškinant civilinius įstatymus.

Teisės doktrina taip pat yra labai svarbus civilinės teisės šaltinis. Pavyzdžiui, Tarptautinio teisingumo
teismo statuto 38 straipsnyje teisės doktrina pripažįstama tarptautinės viešosios teisės šaltiniu.
Teisės doktrina svarbi dėl kelių priežasčių.
1) Ji dažniausiai pateikia sisteminę ir racionalią galiojančios teisės analizę. Todėl neigti teisės
doktriną būtų tolygu neigti racionalumą.
2) Mokslininkai teisininkai yra bene labiausiai nepriklausomi. Tai leidžia mokslininkui pateikti
nešališką teisės interpretaciją ir ja remdamasis teismas gali sustiprinti tiek savo sprendimo
nešališkumą, objektyvumą, tiek savo nepriklausomumą apskirtai.
3) Teistės doktrina dažnai neapsiriboja tik nacionalinės teisės analize. Ji taip pat suinteresuota
analizuoti nacionalinių teismų praktiką, o taikydama lyginamąjį metodą – ir užsienio valstybių
teisę, teisės doktriną ir teismų praktiką. Tad teisės doktrina siūlo teismų praktikoje kylančių
teisės aiškinimo ir taikymo problemų sprendimo būdus ir laikytina vienu iš informatyviausių
teisės aiškinimo šaltinių.
4) Teisės doktrina formuluoja teisės aiškinimo, teisinės argumentacijos taisykles, pateikia teisinių
sąvokų definicijas, aiškina teisės principų turinį ir t.t.
5) Teisės doktrinai būdingas tam tikras stabilumas, nes teisės mokslo suformuluotos taisyklės,
teisinės tiesos kurį laiką yra pastovios ir nėra lengvai „sugriaunamos“ – naują koncepciją
galima sukurti tik argumentuotai paneigus ankstesniąją.
Kuo labiau teismai linkę racionaliai argumentuoti savo sprendimus, tuo labiau didėja teisės doktrinos
reikšmė.
Kuo stabilesnis, nuoseklesnis įstatymų leidėjo darbas, tuo daugiau galimybių gyvuoti teisės doktrinai.
Kuo daugiau yra įstatymų, teismo precedentų, kitų teisės šaltinių, tuo didesnis poreikis juos sisteminti
ir teoriškai aiškinti.
Kuo mažiau teisė apibrėžta, aiški, kuo menkesnė įstatymų leidybos kokybė, tuo didesnis poreikis
dogmatiškai aiškinti teisę.
Šalia nacionalinės ne mažiau svarbi ir užsienio teisės doktrina. Ypač, kai teisė yra aiškinama
lyginamuoju aspektu.

15. Civilinės teisės mokslo tyrimo metodai.

16. Civilinės teisės mokslo ir teisės praktikos sąveika.

17. Paprotys kaip civilinės teisės šaltinis.

Papročiu laikoma tokia įstatyme nenustatyta visuotinai pripažinta elgesio taisyklė, kuri atsiradusi tam
tikroje civilinės apyvartos srityje dėl to, kad asmenys ilgą laiką ja vadovaujasi ir jos laikėsi. Taisyklė,
kad ji būtų pripažinta papročiu, turi būti:
1) visuotinė; plačiai taikoma tam tikros srities civiliniams teisiniams santykiams, pavyzdžiui,
uostų, tarptautinei naftos produktų prekybai ir panašiai;
2) ilgalaikė; atsiradusi labai seniai;
3) tęstinio pobūdžio; jos buvo ir yra paisoma nuolat, nenutrūkstamai;
4) vertinama kaip teisinga ir būtina; todėl taikoma savanoriškai, o ne prievarta;
Paprotys plačiai taikomas tarptautinėje prekyboje, jūrų transporte.
Susisteminti papročiai Tarptautinės prekybos terminų taisyklės.
Paprotys civiliniams teisiniams santykiams taikomas keliais atvejais:
1) taikomas tada, kai įstatymas tiesiogiai nurodo jį taikyti;
2) taikyti paprotį gali nustatyti šalių sudaryta sutartis;
3) taikomas, kai yra teisinio reglamentavimo spraga;
4) papročiais taip pat galima vadovautis aiškinant sutartis, nustatant prievoles įvykdymo vietą,
laiką, būdą ir t.t.
Tačiau netaikomi papročiai, kurie prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms arba sąžiningumo,
protingumo ar teisingumo principams.
Paprotį būtina skirti nuo civilinio teisinio santykio šalių dalykinės praktikos, t. y. nuo dviejų asmenų
dėl ilgalaikio bendradarbiavimo tarpusavio santykiams taikomų nerašytų taisyklių.

18. Bendrųjų teisės principų, gerų papročių, geros moralės įtaka civiliniams teisiniams
santykiams.
Bendrieji teisės principai – tai žmonijos ilgaamžės raidos ir patirties rezultatas.
Ši sąvoka vartojama keliomis reikšmėmis:
1) vartojama pagrindinėms tam tikros teisės šakos ar teisės instituto nuostatoms, pavyzdžiui,
sutarties laisvės principui, dispozityvumui ir panašiai, išreikšti;
2) šia sąvoka apibūdinamos pagrindinės materialiosios ir proceso teisės nuostatos, kuriomis
grindžiama visa teisės sistema, pavyzdžiui, konstituciniai teisės principai;
3) ši sąvoka vartojama moralinėms vertybėms, kuriomis remiamasi kuriant, aiškinant ir taikant
teisės normas, pavyzdžiui, sąžiningumui, teisingumui ir panašiai, apibūdinti.
Bendrieji teisės principai dažniausiai yra tiesiogiai nurodyti Konstitucijoje, kituose įstatymuose.
Kiti principai yra teisės doktrinos ir teismų praktikos rezultatas arba statutinė teisės normose išreikšti
netiesiogiai.

Užduotys.
2 užduotis.
Verslo subjektai negali atsisakyti. Nėra įrodymų, O jei atsisakytų, tai būtų diskriminuojama.
Gali nesuteikti dėl amžiaus. Dėl visuomeninio gėrio apsaugos.
3 užduotis.
Proporcingumo principas. Teismas galėjo priimti tokį sprendimą. Teisės subjektų pareigų ir teisių
pusiausvyra.
4 užduotis.
Taip. Bensraturčių pusiausvyros principas.
5 užduotis.
Proporcingumo principas.
Nuoma, servitutas, pirkimas, padidinti kita žeme.
Lemia, jei didelė dalis, tai nugriovimas turi būti.
6 užduotis.
Sutartį tokią galimą sudaryti (sutarties lasivės principas). Kita vertus bendrieji principai... Toks, koks
gėris labiau vertinamas. Vaikai...
Jei mama turėtų pajamas, situacija galėtų keistis.
7 užduotis.
8 užduotis.
Teisėtų lūkesčių principas. Neatitinka jo.
Jei su rangovais pasirašyta, gali būti kitaip...
TEISMŲ PRAKTIKA.