TEISĖS ISTORIJA.

Antrasis seminaras

I. 1323 M. SPALIO 2 D. GEDIMINO TAIKOS SUTARTIS SU ORDINU, SU REVELIO (TALINO) ŽEMĖS DANŲ
VIETININKU, VYSKUPAIS IR RYGA.
(Lietuvos teisės istorijos chrestomatija: mokomoji knyga. Sudarytojai R. Gelumbauskienė ir G. Šapoka. Vilnius: Justitia,
2012, p. 19–20)

Išsiaiškinti, žinoti (dėl visų išvardytų 4 sutarčių):

 čiabuvių ir užsieniečių ginčams spręsti taikytina teisė; sutarties šalių jurisdikcija; mišrieji, trečiųjų
teismai.

1323m Gedimino taikos sutartis su Livonijos ordinu leido tiek asmenini teises taikyma(pagal rygos miesto
civiline teise) ,tiek teritorini.

Sudaryta taika su visais krikščionimis, kurie atsiunčia mums savo pasiuntinius ir nori su mumis palaikyti taiką
tokiomis sąlygomis:

[1] Kad visi keliai sausuma ir vandeniu turi būti be jokių kliuvinių atviri ir laisvi kiekvienam žmogui, pėsčiam
ar važiuotam tiek iš jų pas mus, tiek mums pas juos.
[3] Jeigu bus taip, kad vienas žmogus pasielgs neteisingai su kitu, tai tasai gali pareikalauti iš to, kuris jam
padarys neteisybę, [atsiteisti], o taip pat reikalauti, kad jo byla [būtų išspręsta] pagal to krašto teisę.
[4] Tačiau jeigu bus taip, kad negalėtų jo patenkinti toks sprendimas, tai jis gali su savo reikalu kreiptis į
valdovus to krašto, kuriame tas neteisingumas jam buvo padarytas: jie turi jam padėti pasiekti visišką
teisingumą.
[5] Toliau, jei koks nors turtas bus išgabentas į kitą kraštą, jis turi būti grąžinamas, kai tik bus paieškotas.
[6] Toliau, jei laisvasis žmogus nori keliauti iš vieno krašto į kitą, jis gali tai laisvai daryti.
[7] Jei pabėga iš vieno krašto į kitą vergas, jis turi būti sugrąžintas, kai tik jo bus pareikalauta.
[9] Jei taikos sutartį norėtų kažkas sulaužyti, jis negali tam turėti teisės be mūsų sutikimo. Tačiau jei kas dėl
teisios priežasties norėtų atsisakyti nuo šios taikos [sutarties], tas turi įspėti kitą prieš du mėnesius.
[10] ... mes suteikiame Rygos teisę mūsų krašte kiekvienam žmogui, kuris pas mus atvyks arba iš mūsų
išvažiuos.
[11] Ir kiekvienas pirklys iš abiejų pusių teverčiasi tokia prekyba, kokia jam patinka.
Pagal teritorinę (Vokietijos teisė), asmeninė (Lietuvos).

II. 1338 M. LAPKRIČIO 1 D. TAIKOS IR PREKYBOS SUTARTIS TARP LIETUVOS DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO
GEDIMINO IR JO SŪNAUS BEI VOKIEČIŲ ORDINO LIVONIJOJE
(Lietuvos teisės istorijos chrestomatija: mokomoji knyga. Sudarytojai R. Gelumbauskienė ir G. Šapoka. Vilnius: Justitia,
2012, p. 21–22)

Išsiaiškinti, žinoti (dėl visų išvardytų 4 sutarčių):

 čiabuvių ir užsieniečių ginčams spręsti taikytina teisė; sutarties šalių jurisdikcija; mišrieji, trečiųjų
teismai.

Jurisdikcija – teisė teisti.

[2] Taikos žemėje ir aukščiau taikos žemės nei viena, nei kita kariuomenė negali kėsintis į kieno nors gyvybę
ar į turtą.
[5] Toliau, keliai abiejose Dauguvos pusėse, žemiau Eviastos žiočių, turi būti saugūs kiekvienam pirkliui tiek
toli, kiek jis gali nusviesti ietį.
[6] Jei bus toks atvejis, kad žmogus, kuris negyvena taikos žemėje, atvyks į taikos žemę, tai jis turi būti
saugus; ir jei tas, kuris gyvena taikos žemėje, išvyktų iš jos ir būtų užmuštas, tai negalima kaltinti nė vienos
pusės: nei magistro, nei karaliaus.
[7] Pirkliai gali keliauti netrukdomai.
[9] Toliau, jei iš vokiečių pirklio Lietuvoje ar Rusioje būtų kas pavogta, tai turi būti teisiama ten, kur tai
įvyksta.
[11] Toliau, jei vokiečių pirklys susiginčytų su lietuviu ar rusu arba rusas ar lietuvis su vokiečiu, tai turi
būti sprendžiama ten, kur tai įvyko.
Teritorinė teisė. Ginčams spręsti taikytina teisė: turi būti teisiama ten, kur įvyksta nusikaltimas/vagystė/
pabėgimas ir etc.
[12] Jei lietuvis ar rusas per taikos žemę pabėgs į krikščionių kraštą ir atsineš su savim turtą, o karalius
nutars patvirtinti, kad tas turtas priklauso kitam, turtas turi būti grąžintas.
[13] Toliau, iš abiejų pusių savavališkai neturi būti daromi suvaržymai [pirkliams].
[14] Be to, jei lietuvis ar rusas nori iškelti ieškinį vokiečiui dėl seno dalyko, jis turi kreiptis į tą, kuriam tasai
žmogus pavaldus.

Sutartis patvirtinta pabučiavus kryžių, pagal Polocko vyskupo, Polocko karaliaus ir miesto, pagal Vitebsko
karaliaus ir Vitebsko miesto sutikimą.

III. 1390 M. GEGUŽĖS 26 D. ŽEMAITIJOS BAJORŲ RAŠTAS DĖL JŲ SUTARTIES SU ORDINU, APTARIANT
PREKYBOS REIKALUS
(Lietuvos teisės istorijos chrestomatija: mokomoji knyga. Sudarytojai R. Gelumbauskienė ir G. Šapoka. Vilnius: Justitia,
2012, p. 24)

Išsiaiškinti, žinoti (dėl visų išvardytų 4 sutarčių):

 čiabuvių ir užsieniečių ginčams spręsti taikytina teisė; sutarties šalių jurisdikcija; mišrieji, trečiųjų
teismai.

Žemaitijos krašto gyventojų vardu prižadėjome karaliui Vytautui, vyriausiajam maršalui ir Prūsijos ponams
padėti prieš visus jų priešus ir sudarėme taiką su jais, o jie su mumis, kad Prūsijos žmonės gali vykti į
Žemaitijos kraštą ten prekiauti ir lygiai taip mes iš Žemaitijos galime vykti per Jurbarką, per Ragainę ir per
Klaipėdą į jų kraštą. Teritorinė teisė.
Toliau, jei taip būtų, kad mes kelionėje sutiktume, tai jų žmonių nekliudys tie, kurie yra mūsų iš Žemaitijos,
ir jų žmonės taip pat nekliudys mūsų. Jei taip būtų, kad kas nors iš jų priešų juos norėtų mušti, tai mes
privalome jiems padėti, ir lygiai tą patį jie turi daryti mums iš Žemaitijos.
Toliau, jei taip atsitiktų, kad tarp jų ir mūsų įvyktų nesusipratimas, taip, kad vienas kito požiūriu užsimirštų,
ar tai būtų muštynės ir vagystė, ar koks nesutikimas tarp jų ir mūsų kiltų vis tiek kuriuo reikalu, tai tą turi
spręsti vyriausias Prūsų krašto maršalas su 4 vyresniaisiais ten pat iš krašto, kuriuos tam reikalui pašauks iš
jų pusės. Taip pat turi spręsti karalius Vytautas ir 4 iš Žemaitijos krašto, kurie tam reikalui iš mūsų pusės
duodami; ką tie 10 nutars esant teisinga, tuo abi pusės turi pasitenkinti ir niekas neturi prieštarauti. Karalius
prikabina savo anspaudą.

IV. 1411 M. VASARIO 1 D. TORUNĖS TAIKOS SUTARTIS

(Lietuvos teisės istorijos chrestomatija: mokomoji knyga. Sudarytojai R. Gelumbauskienė ir G. Šapoka.
Vilnius: Justitia, 2012, p. 25)

Išsiaiškinti, žinoti (dėl visų išvardytų 4 sutarčių):

 čiabuvių ir užsieniečių ginčams spręsti taikytina teisė; sutarties šalių jurisdikcija; mišrieji, trečiųjų
teismai.

Visos tų kraštų pilys ir miestai, kurie buvo per šiuos karus vienos ar antros pusės paimti, turi būti kiekvienai
šaliai grąžinti ir atstatyti be jokios klastos, o žmonės, kaip dvasininkai, taip ir pasauliečiai, turi likti laisvi, nors
iki šio laiko būtų davę kam nors kokius nors pažadus ar įsipareigojimus.
Abiejų šalių pirkliams su jų turtais turi būti leidžiama nekliudomai pereiti (keliauti) sausuma ir vandenimis
pagal senus papročius.
Atsiradus kuriems nors nesutikimams ir trukdymams, abidvi susitariančios šalys turi skirti po šešis asmenis (į
komisiją), ir šie dvylika asmenų tegul turi galią, remdamiesi teise ir draugyste, tuos nesutarimus, kivirčus ir
kliūtis pašalinti. O jeigu jau ir jie nebegalėtų susitarti svarbiausiuose reikaluose, tada tektų perduoti bylas
spręsti į superarbitrą viešpatį popiežių.

V. 1249 M. VASARIO 7 D. CHRISTBURGE SUDARYTA VOKIEČIŲ ORDINO TAIKOS SUTARTIS SU

ATKRITUSIAIS PAMEDŽIONIŲ, VARMIJOS IR NATANGIJOS SRIČIŲ GYVENTOJAIS
(Lietuvos teisės istorijos chrestomatija: mokomoji knyga. Sudarytojai R. Gelumbauskienė ir G. Šapoka. Vilnius: Justitia,
2012, p. 13–18)

Išsiaiškinti, žinoti (dėl Christburgo sutarties ir Pamedės teisyno):

 prūsų privatinės teisės institutai, susiformavę dar prieš atsirandant valstybei;

 prūsų viešosios teisės institutai, susiformavę dar prieš atsirandant valstybei;
 vokiečių invazija į prūsų paprotinę teisę.

1. ir 2. Prūsų privatinės ir viešosios teisės institutai (susiformavę iki valstybės susikūrimo):

Santuoka. Paveldėjimas (pagal testamentą, pagal įstatymą - paveldėtojų eilė). Nuosavybės teisė.

2. Vokiečių invazija į prūsų paprotinę teisę:

Prūsų teisė!
• Iki vokiečių, prūsų paveldėtojais tapdavo tik sūnūs. Po jų – paveldėtojai galėjo būti ir tėvai, seneliai, broliai
ir jų vaikai. Jei to nebūtų, visas turtas bus atiduotas magistrui, broliams ir jų namams (vadinamasis išmarinis
turtas).
Vokiečiai leido laisvai daryti piniginę apyvartą, dovanoti, parduoti ir daryti su savo judamuoju turtu kas
patinka tiek gyviems esant, tiek mirus.
• Prūsams leidžiama iškelti bylas, būti gynėjais, jiems suteikta visokeriopa asmeninė laisvė tol, kol jie bus
katalikai.
• Atsisakyta laidojimo žemėje su brangenybėmis, ginklais, gyvūnais, jis pakeistas laidojimu kapinėse.
• Naujagimiai krikštijami.
• Pasninkas (penktadieniais).
• Mokama dešimtinė. (Viešoji).
• Visi sandoriai ir susitarimai vykdomi tik magistro žinioje.
• Prūsai įsipareigoja: statyti bažnyčias, pakrikštyti visus per mėnesį, eiti į visus brolių žygius.
• Atsisakyta poliandrijos, poliginijos.
• Vokiečių ordinas leidžia sudaryti santuoką su bet kokias asmenimis, turinčiais teisę į santuoką.

Niekas savo sūnaus ar dukters dėl kokios nors priežasties nei pats, nei per kitą asmenį daugiau nebeišmes,
nežudys viešai ar slaptai, taip pat, nepritars ir neleis, kad kito kieno nors būtų tatai kokiu nors būdu daroma.
Jie prižadėjo toliau neturėti dviejų ar daugiau žmonų, bet pasitenkinti viena.

VI. PAMEDĖS TEISYNAS (1340 M.)

(Lietuvos teisės istorijos chrestomatija: mokomoji knyga. Sudarytojai R. Gelumbauskienė ir G. Šapoka. Vilnius: Justitia,
2012, p. 77–86)

Pamedės teisynas- labai vertinama vaisinga moteris.

Senovės teisė žemės nuosavybė pripažino viena iš aukščiausių vertybių ir teikė savininkui pirmumo teisę
įrodinėjant byloje dėl nuosavybės. Pamedės teisynas.

Pamedės teisynas- buvo taikomas dvi teisės prūsų teisė ir vokiečių teisė.

Senovės teisynuose nuo Hamurapio iki pamedės-kalbama apie bendruomenės atsakomybę(kolektyvinę

ats).

Pamedės teisynas- uždraudė savateismį, t.y. paskelbė nusikaltimu savavališką susidorojimą su skriaudėju,

valstybė įgyjo monopolinę galią spręsti ginčus ir taikyti prievartą . Kitiems asmenims ši teisė galėjo
priklausyti tik valstybei pavedus ar sutikus ( deleguotas ir sankcionuotas teisingumo vykdymas pagal
analogija su deleguota ir sankcionuoa teisėkūra).

Neatvykimas į teismą tolygus bylos pralaimėjimui, nes tesmas remdavosi atvykusios šalies pateiktais
įrodymais-Pamedės teisynas

Inkvizicinis procesas(tardomasis)- rungimosi proceso priešprieša. Atsirado kaip priemonė valstybės ( o ne

individo) interesams ginti. teisėjo vaidmuo aktyvus,pats tardo ir ieško įrodymų, tai lėmė dideles valstybės
išlaidas.

Pamedės teisynas vienas pirmųjų ėmusių naudoti šį procesą. Kryžiuočiai numatė inkvizicinio proceso
elementus, persekiodami prūsus už kai kuriuos nusikaltimus.apie tam tikrus nusikaltimus būtina pranešti
valstybei.

Pamedės teisyne rašytiniai įrodymai prilyginami liudytojų parodymams, o daiktiniai įrodymai buvo svaresni
už visus kitus įrodymus, išskyrus prisipažinimą.

Išsiaiškinti, žinoti (dėl Christburgo sutarties ir Pamedės teisyno):

 prūsų privatinės teisės institutai, susiformavę dar prieš atsirandant valstybei;

 prūsų viešosios teisės institutai, susiformavę dar prieš atsirandant valstybei;
 vokiečių invazija į prūsų paprotinę teisę.

Prūsų teisė! Skirta kryžiuočių teisėjams.

Tardomasis, aktyvus teismas.

Asmens prisipažinimas užbaigdavo bylą.

Seniausias rašytinis baltų genčių teisės šaltinis. XII amžiuje Kryžiuočių ordino kolonizuotos prūsų genties

pamedėnų normų rinkinys. Pamedės teisynas reguliavo laisvųjų prūsų santykius, statusą, kuriuo jie buvo
atriboti nuo kolonizatorių (kryžiuočių) bei kitų etninių grupių, turėjusių savo teises, taip pat nuo
įbaudžiavintų prūsų, vadintų valstiečiais.

Nusikaltimų grupės pagal teisyną gali būti išskiriamos tokios kaip valstybiniai nusikaltimai, nusikaltimai
nuosavybei (turtiniai nusikaltimai), nusikaltimai asmeniui. Pirmosios dvi grupės priskirtinos viešiesiems, o
trečioji – privatiniams pažeidimams.

Teisyną sudaro Baudžiamosios teisės normos (didžioji dalis) ir Baudžiamasis procesas. 

Bausmės dydį nulemia ne nusikaltėlio savybės, kas padarė nusikaltimą, bet žiūrima į nusikaltimo sunkumą. 
Bausmės siekis – įbauginti. 
Baudžiamoji atsakomybė prasideda nuo 10m. 
Kaltininko mirtis nenaikina materialiosios atsakomybės – ji pereina artimiesiems. 
Buvo 3 bausmių rūšys: piniginė išpirka, kūno sužalojimas, mirties bausmė.

Apie dalinimą. Jei broliai buvo nepasidalinę tėvo palikimo ir vienas ar du iš jų užsidirbo kitą turtą, tai jei tie
nori gauti dalį iš tėvo palikimo, jie turi uždirbtą turtą įtraukti į dalinimą, jei to nenori, tai jie iš tėvo palikimo
dalies negauna.