UDK 34(37)(075.

8)
Ve99

Rekomendavo spausdinti
Mykolo Romerio universiteto
Teisės fakulteto Civilinio proceso katedra
(2007 m. birželio 8 d. protokolo Nr. 1CPK-9).

Recenzavo:
Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo fakulteto
Kalbos kultūros katedros docentė Aleksandra Teresė Veličkienė
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas
profesorius habilituotas daktaras Vytautas Nekrošius

ISBN 978-9955-30-017-5

© Stasys Vėlyvis, 2007

© Marius Jonaitis,
2007
© Viršelio dailininkas Daumantas Každailis,
2007
Įvadas.............................................................................................................7

Leges XII tabularum et commentarum..............................................23

Tabula I ...............................................................................................24
I lentelė ..............................................................................................25
Komentaras..........................................................................................26

Tabula II ..............................................................................................34
II lentelė ............................................................................................35
Komentaras..........................................................................................36

Tabula III.............................................................................................40
III lentelė...........................................................................................41
Komentaras..........................................................................................42

Tabula IV.............................................................................................46
IV lentelė............................................................................................47
Komentaras..........................................................................................47

Tabula V...............................................................................................52
V lentelė..............................................................................................54
Komentaras..........................................................................................55

Tabula VI.............................................................................................64
VI lentelė...........................................................................................65
Komentaras..........................................................................................66
 Tabula VII............................................................................................74
VII lentelė ........................................................................................76
Komentaras..........................................................................................78

Tabula VIII .........................................................................................84

VIII lentelė ......................................................................................88
Komentaras..........................................................................................92

Tabula IX............................................................................................106
IX lentelė.........................................................................................107
Komentaras........................................................................................108

Tabula X..............................................................................................112
X l e n t e l ė ............................................................................................................... 1 1 3
Komentaras......................................................................................1 1 4

Tabula XI............................................................................................118
XI lentelė.........................................................................................119
Komentaras........................................................................................120

Tabula XII..........................................................................................124
XII lentelė.......................................................................................126
Komentaras........................................................................................126

Fragmenta incertae sedis...............................................................129

Santrumpos ir jų paaiškinimai.........................................................137
 ĮVADAS

Esama teisės normų ir jų aktų, kurių gyvavimas trunka labai

neilgai — keletą metų, vos kelis mėnesius ar savaites. Kita ver tus,
yra galiojančių kelis šimtmečius, o juose įtvirtintų principų reikšmė
nemažėja ir praėjus dar ilgesniam laikui. 1
Be Biblijos, kuri buvo ne tik reikšmingas senovės teisės šal tinis,
bet ir šiandien išlieka krikščioniškosios religijos normų pamatas, be
akmens lentelėse iškaltų įsakymų, apreikštų Mozei ant Sinajaus
kalno, kuriuose surašyti paliepimai ir draudimai, kurie, pasak lenkų
teologo Vincento Zaleskio (Wincenty Za- leski), visuomet nauji ir
gaivūs, įrėžti akmenyje, todėl tvirti, nepajudinami ir nepakeičiami
kaip uola, kylantys iš giliausių žmogiškosios prigimties troškimų, 2
būtina paminėti dar vieną žmonijos kultūros ir teisės paminklą: tai
pirmasis rašytinis romėnų teisės šaltinis — XII lentelių įstatymai
(leges duodecim ta- bularum).
Įvardijant faktorius, identifikuojančius europietiškąją civili zaciją
ir kultūrą, be krikščionybės, kaip apie ne mažiau reikš mingus
dalykus dera kalbėti apie Graikijos filosofinę mintį ir romėniškąją
jurisprudenciją. Lenkų romanistas Marekas Kuri- lovičius (Marek
KuryIowicz) yra taikliai pastebėjęs, kad trys simbolinės
europietiškosios civilizacijos ir kultūros aukštumos: Akropolis,
įkūnijantis graikų filosofiją ir meną, Golgota, bylo janti apie
krikščioniškąją etiką ir Kapitolijus, primenantis ro mėnų teisę,
neabejotinai išliks ir besivienijančios šiuolaikinės Europos pamatas. 3

1
ZabJocka Maria. Ustawa XII tablic. Rekonstrukcje doby Renesansu. — Warszawa: Liber. P. 7.

2
Zaleski Wincenty. Nauka Boia. Dekalog. — Poznari-Warszawa-Lublin: 1960. P. 113.

Kuryiowicz Marek. Prauto rzymskie. Historia tradycja ivspoiczesnos'č. — Lub- lin:

Wydawnictwo Uniwersytetu Marii Curie - Sklodowskiej, 2003. P. 7.
 Pažintis su Europos teisės tradicijos ištakomis, seniausiu ra -
šytiniu romėnų teisės paminklu — XII lentelių įstatymais yra labai
svarbi ir naudinga humanitarinio ir socialinio formavimosi bei
lavinimosi procese, ypač pradedantiems ir tęsiantiems teisės
studijas. Prancūzų teisės istorikas Žanas Godemė (Jean Gaude- met)
vaizdžiai rašė: Si l'histoire est le veritable laboratoire des sciences humaines,
celle de Rome est le domaine privile'gie du juristė Leges duodecim tabularum
yra vienas iškiliausių teisės istorijos paminklų, leidžiantis žvilgtelėti
į ankstyvąsias genialiosios romėnų teisės raidos stadijas bei geriau
suprasti vėliau įvykusius teisinio reguliavimo pokyčius, jo
tobulėjimą klasikinėje bei Justiniano epochos teisėje. Prancūzų
romanistas Paul Frėderic Girard pabrėžia, kad „XII lentelių
įstatymas yra vienintelis visų to laiko įstatymų, apie kurį, rašant
romėnų teisės mokslą, ypač daug tenka pasakyti. Jis yra
fundamentalinis romėnų teisės paminklas, kuriame padėta visa
senovės teisinė kūryba ir kuris nustatė vėlyvesnės teisės
išsirutuliojimo gaires. Tūlas labai teisingai pasako, kad XII lentelių
įstatymas yra toks pat romėnų teisės istorijos paminklas, koks
graikų literatūros paminklas buvo Homero poemos". 5
Požiūris į šį teisės paminklą, kaip ir apskritai į visą romėnų teisę,
neturėtų apsiriboti vien teisės istorijos, teisinio palikimo aspektais.
Įžvalgesnė akis rekonstruotame XII lentelių įstatymų tekste pastebi
tokias reikšmingas detales, kurios yra prima facie įrodymas, jog tai ne
vien „antikvarinė" vertybė: tūkstantmečių senumo įstatymų eilutėse
galima įskaityti kai kuriuos itin reikšmingus bendruosius teisės ar
atskirų jos šakų principus, nuostatas, kurių veikiama formavosi bei
kuriuos perėmė ir įtvirtino šiuolaikinė, galiojanti teisė.

4
Įeigu istorija yra tikra humanitarinių mokslų laboratorija, tai Romos istorija sudaro
ypatingą, privilegijuotą teisininkų domeną. Zr. Inchiesta: Studio e insegnamento del dirilto
romano // Labeo 22 (1956) 1. P. 72.
5
Girard Paul Frėderic. Romėnų teisė. T. I. — Kaunas: Vytauto Didžiojo Universiteto Teisių
fakultetas, 1931. P. 42.
 Šio leidinio, kuriame pateikiamas XII lentelių įstatymų teksto
rekonstrukcijos vertimas į lietuvių kalbą bei jų nuostatų komentaras,
autoriai tikisi, jog jis padės, pasak Žano Godemė, pasinaudoti
išskirtine teisininkų privilegija atidžiau patyrinėti senovės Romos
istoriją, giliau pažinti romėnų teisę, jos šalti nius, teisinės minties
raidą.
Pradžioje skaitytoją trumpai supažindinsime su XII lentelių
įstatymų priėmimo aplinkybėmis bei jau tūkstantmečius trun kančiu
bei didelių intelektualinių pastangų reikalaujančiu pro cesu —
mėginimais atkurti prarastą originalų įstatymų tekstą, t. y. jo
rekonstrukcijomis.
Pačiai romėnų teisei leges duodecim tabularum buvo istoriškai
pirmasis rašytinis, kodifikuotas įstatymų leidžiamosios val džios
aktas, kurį sudarė bendro pobūdžio teisės normos.
Šiandien neabejojama, jog tai — decemviri legislatyvinės veiklos,
vykdytos V a. pr. Kr. viduryje, rezultatas. Įstatymų genezė glaudžiai
susijusi su ilgamete plebėjų kova dėl savo po litinių teisių su
patricijais. Siūlymai užrašyti paprotinę teisę bu vo inicijuojami
plebėjų tribūnų, kaip antai Terentilijaus Arsos (Gaius Terentilius
Arsa), motyvuojant tuo, kad nerašytą papro tinę teisę taikydami
magistratai piktnaudžiaudavo savo įgaliojimais, o teisės papročiai
kai kada taikomi ir aiškinami diskriminuojant plebėjus.
Šios legislatyvinės iniciatyvos neliko be atgarsio. 452 m. pr. Kr.
tautos susirinkimas (comitia) sudarė dešimties patricijų komisiją
(decemviri legibus scribundis), kuriai iškeltas uždavinys per ateinančius
metus parengti teisės nuostatų rinkinį. Tuo laikotarpiu decemviri
buvo suteikta visa politinė valdžia valstybė je. 451 m. pr. Kr. buvo
sudarytos dešimt lentelių su jose išdėstytomis teisės nuostatomis.
Tais pačiais metais komisijos sudėtis atnaujinta išrenkant kitus
dešimt Romos piliečių, tarp kurių šį kartą jau būta ir plebėjų. Kai
kurie autoriai nurodo, jog iš pirmojo decemvirato narių pakartotinai
buvo perrinktas tik patricijus Apijus Klaudijus (Appius Claudius),
kurio piktnaudžiavimas suteiktais įgalinimais tapo antrojo
decemvirato nuvertimo
priežastimi,'' kiti pateikia ir plebėjų, dalyvavusių antrojo de-
cemvirato veikloje, skaičių. Atnaujintoji komisijos sudėtis pa rengė
dar dvi įstatymų lenteles.
Romanistikos moksle vyrauja nuomonė, jog iš tiesų būta dviejų
atskirų įstatymų projektų, sudarytų iš dešimties ir dviejų lentelių,
kuriuos skyriumi priėmė tautos susirinkimas.
Kur kas daugiau diskusijų kelia šių įstatymų nuostatų aiški nimui
labai reikšmingas klausimas, ar prieš surašydami savosios teisės
nuostatas, romėnai siuntė pasiuntinius į Graikiją susipa žinti su
tenykšte teise, o svarbiausia — su Solono įstatymais. Pradžioje,
daugiausiai remiantis gausiais literatūriniais šaltiniais, hipotezė, jog
trijų patricijų komisija buvo išsiųsta susipažinti su Graikijos polių, o
ypač su Atėnų teise, 8 akceptuota nesistengiant ją vertinti kritiškai.
XVIII a. pradžioje romanistikos mokslas faktą dėl minėtų pasiuntinių
siuntimo į Graikiją ima traktuoti kur kas nuosaikiau. Remiantis
gilesne tokių grynai romėniškos kilmės institutų kaip tėvo valdžia
(patria potestas) seniausios romėnų civilinio proceso formos ir kitų
analize, įsivyravo nuomonė, jog betarpiško sekimo Solono įstatymais
arba, kitaip tariant, Graikijos polių teise, hipotezė yra veikiau
atmestina nei patvirtintina. Kita vertus, negalima ir visiškai pa neigti
įtakos, kurią XII lentelių įstatymams turėjo tiek pačios Graikijos, tiek
graikiškų pietinės Italijos miestų teisė.

6
Girard Paul Frėderic. Cit. op. P. 41. P. F. Girard remiasi gerai žinoma le genda, jog antrąjį
decemviratą romėnų tauta nuvertusi po to, kai vienas iš decemviri — Apijus Klaudijus,
vedamas asmeninių paskatų ir pasinaudodamas turima valdžia, mėgino savo klientui
perduoti Verginiją tai grįsdamas ginčytinu jos laisvės statusu, o šios neteisybės
nepakentęs Verginijos tėvas dukterį nužudęs (plačiau žr. komentarą Ad VI, T).

• Pasak William L. Burdick iš devynių naujų antrojo decemvirato narių (vie nintelis iš
senųjų narių buvo Apijus Klaudijus) trys buvę plebėjai. Žr. Bur dick William L. The
Principles of Roman Law and their Relation to Modern Law. — Clark, New jersey: The Lawbook
Exchange, LTD, 2004. P. 99.
8
Romėnų istorikas Titas Livijus nurodo trijų pasiuntinių patricijų Spurijaus Postumijaus
Albos, Aulo Manilijaus ir Publijaus Sulpicijaus Kamerino vardus (Žr. Titus Livius. Ab
urbe condita libri III, 31).
 Decemviri, surašę teisės nuostatas, savo darbo niekaip nepa -
vadino. 9 Šaltiniai leidžia teigti, jog kiekviena iš lentelėse įrašytų
nuostatų buvo suprantama kaip atskiras įstatymas ( lex). Dėl to kai
kurie autoriai, pavyzdžiui, Pomponijus decemviri veikalą įvardija
leges duodecim tabularum. Taip šį teisės aktą vadina ir kai kurie
šiuolaikiniai romėnų teisės tyrinėtojai, pavyzdžiui, italų romanistas
Antonio Guarino. Kiti antikiniai autoriai, kaip kad prokuliečių
teisės mokyklos pradininkas Labeonas, rašė tiesiog „XII lentelių"
komentarus (ad XII tabularum libri). Toks aptariamo teisės paminklo
įvardijimas pasirodė priimtinas ir daugeliui šiuolaikinių romėnų
teisės tyrinėtojų. Tai ypač pasakytina apie italų romanistiką. Kita
vertus, jau antikos epochoje dvylikoje lentelių surašytas teisės
nuostatas imta traktuoti kaip visumą, ją pavadinant lex duodecim
tabidarum, kaip tai daro Gajus šiam įstatymui skirtame komentare.
Sekant šiuo, mums labiausiai prieinamu, klasikinės jurisprudencijos
atstovu,'" šiandien dominuoja decemviri veikalo kaip XII lentelių
įstatymo (lex duodecim tabularum) įvardijimas. Nepaisant to, šio

9
Apie tai, jog ir patys romėnai nebuvo nustatę vienintelio šio teisės normų akto
pavadinimo kalba ir prancūzų romanistas Paul Frėdėric Girard, kuris teigia, kad dvylika
įstatymų lentelių paprastai buvo vadinamos: Duodecim tabulae, lex duodecim
tabularum, lex decemviralis, kartais visiškai trumpai lex. Zr. Girard Paul Frėdėric. Cit. op.
T. I. P. 42. Apie skirtingą terminiją, vartojamą decemviri sudarytam teisės rinkiniui
įvardinti, taip pat žr. Zabloccy Maria i Jan. Ustaiva XII tablic. Tekst-tiumaczenie-objašnienia. —
Warszawa: Liber, 2000. P. 5-6.

10
Apie pačią Gajaus asmenybę iš tiesų yra žinoma labai nedaug. Aišku viena, kad
amžininkai jo nepriskyrė žymiausiems ano meto teisininkams. Tai liudija ir tokia
aplinkybė, kad Gajus nedisponavo ius respondendi ex auctoritate prin- ct Pis. t. y. teise aiškinti
teisės nuostatas imperatoriaus vardu. Kita vertus, isto- r i ja lėmė, kad Gajaus parašyti
teisės pagrindai Institutiones yra vienintelis beveik visas mūsų laikus pasiekęs klasikinės
epochos romėnų teisės šaltinis. Lenkų romanistas Kazimierz Kolanczyk yra vaizdžiai
pažymėjęs, kad nors tarp romėniškosios teisinės literatūros korifėjų Gajus nėra pirmojo
ryškio žvaigždė, taip susiklostė, kad jo veikalas išliko ir ši žvaigždė spindi arčiausiai
rnusų, o tuo pačiu ir aiškiausiai. Žr. Kolanczyk Kazimierz. Prawo rzymskie. - Warszawa:
Wydawnictwo Prawnicze LexisNexis, 2001. P. 59.
leidinio autoriai, atsižvelgdami į tai, jog vieningo garsiojo ro mėnų
teisės paminklo pavadinimo nebūta net pačioje Romoje, jį pasirinko
įvardyti daugiskaitine forma, t. y. kaip „XII lentelių įstatymus",
siekdami išvengti skirtingos terminijos nei vartoja ma Lietuvoje
romėnų teisės studijoms parengtoje metodinėje mokomoje
priemonėje — Ipolito Nekrošiaus, Vytauto Nekro šiaus ir Stasio
Vėlyvio vadovėlyje „Romėnų teisė" 11 .

Be imperatoriaus Adriano edikto 12 , XII lentelių įstatymai buvo

vienintelė romėnų teisės kodifikacija iki pat didžiojo tei sės
sisteminimo sąjūdžio valdant imperatoriui Justinianui. Ro moje XII
lentelių įstatymų galiojimas formaliai nebuvo panai kintas iki
minėtojo imperatoriaus epochos. Nors didelė dalis jų nuostatų
praktiškai nebebuvo taikomos, šio teisės normų akto komentarai
buvo rengiami dar I—II a.
Nelengva glaustai apibūdinti XII lentelių įstatymų reikšmę ir
statusą. Jų nuostatos turėjo daug reikšmės lyginant patricijų ir
plebėjų teises, ypač procesinės teisės srityje, skatino teisės
pasaulėjimą. Ypač reikšminga aplinkybė yra tai, jog XII lente lių
įstatymai pasirodė dar tuomet, kai romėnų teisė išgyveno
vadinamąją ezoterinę savo raidos fazę. Tai reiškia, jog galiojan čios
teisės nuostatos nebuvo visuotinai žinomos ir prieinamos. Žiniomis
apie teismo procesuose vartojamas ieškinines formu les bei
iškilmingas formuluotes, pasitelkiamas viešai sudarant beveik
absoliučią dalį civilinių sandorių, disponavo žyniai —

11
Nekrošius I., Nekrošius V., Vėlyvis S. Romėnų teisė. — Vilnius: Justitia, 1999. P. 22 ir kt.

12
Tai pretorių teisės (ius praetorium) rinkinys, kurį apie 130 metus sudarė imperatoriaus
Adriano (Hadrianus) kvestorius Salvijus Julianas (Salvius Iulia- nus). Sis ediktas — tai
peržiūrėtas ir suredaguotas galutinis pretorių ir kuruli- nių edilų ediktų variantas.
Literatūroje šis romėnų teisės šaltinis yra dar va dinamas pagal sudarytojo asmenvardį —
edictum Salvianum, o kadangi tai buvo galutinis pretorių edikto variantas, kartu sustabdęs
intensyvią pretorinės teisės raidą — dar ir edictum perpetuum (amžinasis ediktas).
pontifikų kolegijos nariai. Jų žinioje buvo ir kalendorius, pagal kurį
visos metų dienos skirstytos j dies fasti ir dies nefasti, t. y. į dienas,
kuriomis galima bylinėtis teisme bei sudaryti sandorius, bei tokias,
kai atlikti procesinių veiksmų nebuvo galima, o ju ridiniai veiksmai
(aktai) nesukeldavo subjektų siekiamų teisinių pasekmių. Iki 300 m.
pr. Kr. priimant lex Ogulnia, kuris suteikė teisę pontifikų kolegijos
veikloje dalyvauti ir plebėjams, žinios apie galiojančią teisę buvo
prieinamos vien patricijams. Išimtį sudarė tik XII lentelių įstatymai,
kurie buvo vieši ir visuotinai prieinami. Ir nors pačių XII lentelių
įstatymų žodžių (teksto) žinojimas neturėjo lemiamos reikšmės
bylinėjantis teisme, kadangi tam buvo būtina šiuos žodžius
atitinkamai interpretuoti", šis teisės aktas pagrįstai gali būti
laikomas pirmuoju teisės sekuliarizacijos pranašu.
Nors įstatymas nebuvo išsamiai kodifikuotas daugelį dalykų
paliekant sureguliuoti papročiams ir teisės praktikai, jame buvo
išdėstytos įvairių anuometinės teisės šakų nuostatos. Romėnų
istorikas Titas Livijus teigia, jog XII lentelių įstatymai buvę fons
omnis publici privatiąue iuris — visos viešosios ir privatinės teisės
šaltinis. 14
Šiandien šis teisės paminklas taip pat išlieka intelektualinis
stimulas senovės tyrinėtojams. Vargiai pavyktų suskaičiuoti visus
XII lentelių įstatymų tyrinėjimui skirtus darbus ar bent didžiąją jų
dalį. Domisi jais ne tik teisininkai ar istorikai, bet ir ekonomistai,
kalbininkai, sociologai. Įsiskaitydami į romėnams svarbiausias teisės
nuostatas, ekonomistai mėgina nustatyti, koks buvo Romos
valstybės plotas, gyventojų skaičius, kuo šie vertėsi ir pan.
Kalbininkai bando atkurti kalbą, kuria kalbėjo

Pradžioje aiškinti XII lentelių įstatymo nuostatas kompetentingi buvo pon tifikai.
Apie tai nurodoma ir Justiniano Digesta (D. 1, 2, 2, 6) esančioje iš traukoje iš Pomponijaus
Liber singularis enchiridii: Omnium tamen harum (scil. legum XII tabularum) et interpretandi
scientia et actiones apud collegium pontificum erant.
14
Titus Livius. Ab Urbe condita libri III, 34, 6, 5.
senieji kviritai, tiria amžių tėkmėje vykusius atskirų žodžių tar ties
bei jų junginių vartosenos pokyčius, mėgina ieškoti oskų ir umbrų
kalbų įtakos pėdsakų. Sociologus domina galimybė nu statyti
konkrečių visuomenės narių, jų grupių socialinę padėtį, išsamiai
išsiaiškinti konfliktų tarp patricijų ir plebėjų priežastis. Teisininkai
sprendžia klausimą, ar decemviri sudarytame rinkinyje išdėstytos
teisės normos turėjo įtakos šiuolaikinės teisės principų
formavimuisi.
Trys kertinę reikšmę turinčios sąvokos, kurias generavo bei XII
lentelių įstatymų nuostatose įtvirtino romėnų teisė: priva tinės
nuosavybės teisė, testamentas, daiktinių teisių ir prievolių
atribojimas sudaro ir šiuolaikinės civilinės teisės pagrindą. 13
Atsižvelgiant į išliekamąją XII lentelių įstatymų vertę, ypač
reikšminga tampa kiek įmanoma išsamesnė jų teksto rekonst rukcija.
Įstatymų palingenezė 16 , kitaip tariant jų teksto atkūrimas pagal
tarpiniuose šaltiniuose esančias nuorodas, turi labai seną istoriją.
Kaip žinia, pirmoji romėnų teisės normų kodifikacija, sura šyta
medinėse arba bronzinėse lentelėse, viešai pakabintose forum
Romanum17, nesulaukė ne tik mūsų dienų, bet net ir Cice rono
laikmečio, t. y. klasikinės romėniškosios jurisprudencijos raidos
epochos, kadangi buvo sunaikinta ar sudeginta galų ant puolio metu
apie 390 m. pr. Kr. Tačiau materialaus objekto — lentelių, kuriose
buvo surašytas įstatymų tekstas, sunaikinimas nereiškė žinių apie šį
teisės normų aktą žūties. Teisės normų žinojimas bei įgudimas
teisiniuose reikaluose buvo laikomas viena iš romėniškųjų pilietinių
dorybių. Tuo tarpu XII lentelių įstatymai, kaip kad minėjome teigus
Titą Livijų, buvo visos —

15
Zabloccy Maria i Jan. Cit. op. P. 6.
16
Palingenezė — (iš graik. palin — iš naujo + genesis — atsiradimas) atsinaujinimas,
atgimimas.
17
Forum — lot. turgus, turgaus aikštė, kur taip pat, ypač seniausiais laikais, vykdavę ir
teismo procesai. Pačioje Romoje pretorius savo pareigas paprastai atlikdavęs comitium, t.
y. tam paskirtoje forum Romanum dalyje.
tiek privatinės, tiek viešosios romėnų teisės šaltinis ( fons om- nium
publici privatiąue iuris), todėl visiškai nestebina ir Cicerono pastaba
apie tai, jog šis įstatymas buvo taip plačiai žinomas, kad
Respublikos laikotarpio pabaigoje jo teksto mintinai moky tasi
mokykloje.
Mėginimų atkurti XII lentelių įstatymų tekstą būta jau anti koje.
Pirmasis tai atliko III ir II a. pr. Kr. sandūroje gyvenęs teisininkas
Sekstas Elijus Katas Petas (Sextus Aelius Catus Pe- tus). Sis
teisininkas, laikomas jurisprudencijos, kaip mokslo, kūrėju, parašė
veikalą, vadinamą Tripertita, kuriame citavo atskiras XII lentelių
įstatymų nuostatas. Kiekvieną įstatymų nuo statą lydėjo komentaras,
o reikiamose vietose buvo nurodytas ir tam tikras legis actio, kuriuo
naudojantis buvo galima įstatymų suteiktas materialines subjektines
teises ginti procesine tvarka.
Vėlesniais žymiausiais XII lentelių įstatymų komentatoriais
laikytini: I a. pr. Kr. teisininkas, pirmojo pretorių edikto ko mentaro
autorius, pradėjęs ius honorarium formavimą — Servi- jus Sulpicijus
Rufas (Servius Sulpicius Rufus), iškiliausias Res publikos laikotarpio
pabaigos ir Principato pradžios teisinin kas, prokuliečių teisės
mokyklos, pavadintos jo įpėdinio Pro- kulo vardu, įkūrėjas,
daugelio novatoriškų idėjų ir taiklių api brėžimų teisės srityje
autorius Markas Antistijus Labeonas (Marcus Antistius Labeo), II a.
gyvenęs teisininkas, garsiojo teisės pagrindų vadovėlio —
Institutiones autorius Gajus, pagaliau net II bei I a. pr. Kr. sandūroje
gyvenęs filologas, pirmasis lotynų kalbos gramatikas, Varono ir
Cicerono mokytojas Stilas Prekonijus (Stilus Praeconius).
Deja, tiek Tripertita, tiek didžioji dalis komentatorių darbų
(išskyrus 20 ištraukų iš Gajaus komentaro ad legem duodecim
tabularum, kurie mūsų dienas pasiekė tik dėka to, kad pateko į
Justiniano Digesta) neišliko. Daug citatų iš XII lentelių įstatymų yra
randama žymiausio romėnų retoriaus, filosofo Cicero- n °» gyvenusio
I a. pr. Kr., veikaluose, II a. parašytame enciklopedinio pobūdžio
Aulo Gelijaus (Aulus Gellius) veikale
Noctes Atticae bei tame pačiame amžiuje gyvenusio romėnų
gramatiko Seksto Pompėjaus Festo (Sextus Pompeius Festus) veikale
D e verborum significatu (Apie žodžių reikšmę).
XII lentelių įstatymai dar buvo minimi Justiniano kodifika- cijos
rengėjų, tačiau viduramžiais nuėjo užmarštin kaip ir dau gelis kitų
senųjų romėnų teisės šaltinių. Taip atsitiko todėl, kad vakarinėje
senosios Imperium Romanum dalyje buvo naudojamasi dar prieš
Justiniano kodifikacijos parengimą vulgarizuota, t. y. naujųjų šių
teritorijų valdovų poreikiams pritaikyta romėnų teise. Kelią
tolesniam teisės mokslo dekadansui užkirto Jus tiniano Digesta
atradimas Pizoje XI a. 18 Teisės mokslininkai davė pradžią naujai
romėnų teisės tyrinėjimų krypčiai, kuri nuvedė link dogmatinio
Justiniano kodifikacijoje panaudotų šaltinių aiškinimo technikos
tobulumo. Glosatoriai atlikdavo teksto egzegezę 19 , aiškindami
atskirus posakius ar pastraipas. Juos do mino tik Justiniano teisės
šaltiniai, kuriuos glosatoriai traktavo kaip savotišką sancta scriptura,
vidinius prieštaravimus mėgindami pašalinti išimtinai loginėmis
operacijomis. Kur kas kūrybiškesnė buvo komentatorių veikla,
tačiau ir pastarųjų tyrinėjimų ribos nesiekė toliau Justiniano tekstų.
XII lentelių įstatymais labiau susidomėta tik Renesanso epo -
choje. 20 Šiam laikotarpiui būdinga kaupti ir sisteminti tai, kas buvo
paveldėta iš protėvių ir praeities. Teisėje atsiranda teisės
humanizmo kryptis, orientuota ne į praktinius, o į mokslinius
pažintinius tikslus. Humanistams būdingas disponavimas pla čiomis
istorijos ir filologijos žiniomis. Kitaip nei glosatoriai, kurie
nemokėjo graikų kalbos (greca nori legutitur), humanistai

18
Tai geriausiai išlikęs, visą tekstą apimantis ir seniausias (VI a. surašytas) Digesta
rankraštis, surastas apie 1050 m. Pizoje. Pagal suradimo vietą yra vadi namas Littera
Pisana. Nuo 1406 metų rankraštis saugomas Florencijoje, todėl kartais dar Įvardijamas
kaip Littera Florentina arba tiesiog Florentina.
19
Egzegezė — [gr. exėgėsis] filologinis senovinių tekstų aiškinimas ir komen tavimas.

20
Zablocka Maria. Cit. op. P. 19.
romėnų teisės šaltinius nagrinėjo remdamiesi antikinės literatū ros
visuma. Humanistų mokyklos nuopelnas — nepaprastai iš plėstas
romėnų teisės šaltinių pažinimo spektras, kritinė analizė bei
mokslinis sisteminimas. Atsižvelgiant į minėtus siekius, jau XVI a.
pradžioje susidomėta seniausiu rašytiniu romėnų teisės šaltiniu —
XII lentelių įstatymais. Imta rinkti romėnų teisinin kų, istorikų,
gramatikų bei filosofų, ypač Marko Tulijaus Cice rono (Marcus
Tullius Cicero) darbų ištraukas, kuriose buvo cituojami XII lentelių
įstatymai arba aprašomos juose įtvirtintos teisės nuostatos, siekiant
sužinoti, kaip atrodė šis legendomis apipintas romėnų teisės
paminklas.
Pirmieji atkurti XII lentelių įstatymų tekstą mėgino Aimaras
Rivalijus (Aymarus Rivallius) ir Aleksander ab Aleksandro
(Alexander ab Alexandro). Aimaras Rivalijus, vienas pirmųjų
teisinio humanizmo atstovų Prancūzijoje, parašė 1515 m. iš leistą
veikalą Civilis historiae juris, kuris apskritai yra laikomas pirmuoju
teisės istorijai skirtu darbu. Antrojoje šio veikalo knygoje Rivalijus
surinko 50, jo nuomone, XII lentelių įstatymų išraukų.
Tuo pat metu XII lentelių įstatymais susidomėjo ir kitas
humanistinės mokyklos atstovas italas iš Neapolio — Alexandras ab
Aleksandro, šeštojoje savo Genialium dierum libri sex knygoje (caput
10) pristatęs decemviri veikalą. Jis cituoja XII lentelių įstatymų
žodžius ir pateikia analogiškų visuomeninių santy kių reguliavimą,
kuris buvo susiklostęs kitose tautose. Kadangi Rivalijaus ir
Aleksandro ab Aleksandro darbuose sunku įžvelgti kiek nors
aiškesnę sistemą, jie greičiau įvardintini kaip decemviri normų
rinkiniai, o ne įstatymų rekonstrukcija tikrąja šio žodžio prasme.
Pirmasis dėmesį į decemviri sudaryto lex sistemą atkreipė Johanas
Oldendorpas (Johann Oldendorp). Šis didysis XVI a. vokiečių
humanistas labiausiai išgarsėjęs darbais prigimtinės te isės tematika
laikomas prigimtinės teisės teorijos Vokietijoje Pradininku. Viename
iš šių veikalų — Isagoge (graik. ElodYrayrO
MYKOLO ROMERIO UNJVFRSITETO R I R I \ F V V R \ / A
iuris naturalis 21, pirmą kartą išleistame 1539 m., XII lentelių įstatymų
fragmentai buvo surinkti ir išdėstyti dvylikoje dalių (titulų),
atitinkančių dvylika lentelių. Kiekvieno skyriaus pra džioje
Oldendorpas išdėstė lentelėje turinčius būti įstatymų fragmentus,
paskui pateikė jų komentarą, kuriame nurodė teksto kilmės
šaltinius. Kita vertus, sąsaja su XII lentelių įstatymų sistema buvo
grynai formalaus pobūdžio, kadangi normas skyrių viduje
Oldendorpas grupavo remdamasis skirstymu į ius sacrum, ius
publicum ir ius privatum, t. y. atskirdamas pasaulietinę teisę ir
atsižvelgdamas į šios normų skirstymą į viešąsias ir privačiąsias.
Oldendorpo pasiūlytu XII lentelių įstatymų skirstymu į sky rius
vėliau rėmėsi ir Franciskas Hotomanas (Franciscus Hoto- manus).
Didžiųjų politinių traktatų, pavyzdžiui, Franco-Gallia, autorius savo
romanistiniuose tyrimuose nemaža dalimi rėmėsi istorija ir
filologija. Veikale De legibus duodecim tabularum tri- partita atliktoje
įstatymų rekonstrukcijoje Hotomanus rėmėsi ne padalijimu į dvylika
lentelių, bet skirstymu į ius sacrum, ius publicum ir ius privatum.
XII lentelių įstatymų fragmentų nuoseklaus išdėstymo re miantis
skirstymu į ius sacrum, ius publicum ir ius privatum idėjos įkvėpėjas
neabejotinai buvo Ciceronas. Neblėstantis jo autoritetas lėmė, kad
tiek Oldendorpas, tiek Hotomanas iš Cice rono De legibus pateiktos
idealios teisinės tvarkos vizijos pasi sėmė ne tik žinių apie XII
lentelių įstatymų turinį. Įtakos įsta tymų rekonstrukcijų sistemai
turėjo ir paties Cicerono pastebėjimai, kadangi laikyta, jog jo
argumentai yra autentiškas įstatymų komentaras, o ne tik teisininko
filosofo pasiūlymai.
Atkurdamas leges duodecim tabularum tekstą, Hotomanas pirmą
kartą pasiūlė dvejopą, dar ir šiandien naudojamą teksto citavimo
būdą. Ten, kur neabejojo, kad tai originalus įstatymų tekstas, jį
citavo didžiosiomis raidėmis, vartodamas liepiamąją nuosaką. Tais
atvejais, kai galima buvo daryti tik prielaidą, jog

21
Lot. Prigimtinės teisės įvadas.
toks tekstas įstatymuose buvęs, jį rašydavęs mažosiomis raidė mis ir
vartodavęs tariamąją nuosaką. Šiuolaikinėse XII lentelių įstatymų
rekonstrukcijose tokiais atvejais yra cituojamas autoriaus,
nagrinėjusio konkrečią problemą, teksto fragmentas.
Visuotinai pripažįstama, jog pirmąją XII lentelių įstatymų
rekonstrukciją naujaisiais laikais, 1613 m., atliko Jokūbas Go-
tofredas (Jacobus Gothofredus). Šis pirmojo Corpus iuris civilis
leidimo naujaisiais laikais autoriaus — Dionisijaus sūnus išgarsė jo
kaip pirmojo imperatoriaus Teodosijaus kodekso komentaro ir
pirmosios naujaisiais laikais atliktos XII lentelių įstatymų pa-
lingenezės autorius. Sistemindamas sukauptą medžiagą, Goto-
fredas atkreipė dėmesį į tuos duomenis, kurie iki šiol pasitar nauja
tyrinėtojams, mėginantiems atkurti decemviri veikalą. Jo atliktos
teksto rekonstrukcijos sisteminį pagrindą sudarė Gajaus komentaras
ad legem duodecim tabularum. Gotofredas iškėlė prielaidą, kad
kiekviena iš šešių minėto Gajaus veikalo knygų atitinka dvi leges
duodecim tabularum lenteles bei tai, kad Gajaus išvados atspindi leges
duodecim tabularum nuostatų išdėstymo nuoseklumą. Įvertindamas tą
faktą, kad yra aiškiai nurodytos komentaro knygos, iš kurių paimti
Justiniano Digesta esantys Gajaus komentaro fragmentai, Gotofredas
atkūrė XII lentelių įstatymų tekstą, į pirmąjį planą iškeldamas ius
privatum, o toliau nuosekliai išdėstydamas ius publicum bei ius sacrum
nuostatas ir visą medžiagą suskirstydamas į dvylika lentelių.
XIX a. pradžioje Gotofredo darbu, rengdamas savąją XII lentelių
įstatymų rekonstrukciją, rėmėsi vokiečių mokslininkas Heinrich
Eduard Dirksen bei vėlesni romėnų teisės šaltinių ty rinėtojai: C ari
Georg Bruns, Rudolf Schoell, Moritz Voigt, Ja mes Muirhead, Paul
Frėdėric Girard, B. E. Nikolski, Rudolf Dull, Dieter Flach, M. H.
Crawford. Gotofredo iškeltomis prielaidomis iš esmės yra paremta
ir Salvatore Riccobono parengta itališkoji XII lentelių įstatymų
rekonstrukcija, kurios vertimas į lietuvių kalbą ir pateikiamas šiame
ledinyje. Ligšiolinių XII len- te lių įstatymų rekonstrukcijų ir vertimų
sugretinimą atliko Oli-
vio Diliberto (žr. Materiali per la palingenesi delle XII Tavole, II. Repertorio
delle edizioni a stampa (sec. XVI—XX). Cagliari, 1998).
Įstatymų rekonstrukcijos problema taip pat paskatino ir italų
mokslininkus, vadovaujamus profesoriaus Luigi Amarante, pra dėti
tyrimus, kurių tikslas buvo naujos, pataisytos palingenezės,
pagrįstos tiek Gotofredo prielaidomis, tiek teksto citatomis,
esančiomis Aulo Gelijaus veikale Noctes Atticae, parengimas. Pirmieji
šios mokslininkų grupės, kuriai priklauso Ferdinando Bona,
Oliviero Diliberto, Federico D'Ippolito ir Salvatore Tondo, darbo
rezultatai buvo publikuoti italų žurnale Index XVIII (1990) ir XX
(1992). Taip pat buvo parengtos dvi monografijos.'" Kuo išsamiau
atkurti XII lentelių įstatymų nuosta tas gausiose savo publikacijose
stengiasi ir Bernardo Albanese.
Imantis XII lentelių įstatymų rekonstrukcijos, išlieka daug
aktualių klausimų, pavyzdžiui, ar remiantis seniausiais išliku siais
teksto perpasakojimais, daugiausia — Seksto Elijaus Kato Peto
(Sextus Aelius Catus Petus) Tripertita, mėginame atkurti decemviri, ar
paties Seksto veikalą?
Koks iš tikrųjų buvo XII lentelių ir jose įtvirtintų nuostatų
išdėstymo eiliškumas? Juk Oldendorpo ir Hotomano darbų tikslas,
jų požiūriu, taip pat buvo ne tik atskleisti XII lentelių įstatymų
turinį, bet ir tikrąjį nuostatų išdėstymo eiliškumą, ta čiau prielaidos,
kuriomis rėmėsi šie mokslininkai, šiuolaikinės romanistikos yra
pripažintos klaidingomis. Ar šiuolaikinės re konstrukcijos iš tiesų
atkuria XII lentelių įstatymus, ar tik nuo statų eiliškumą, kurį savo
komentare ad legem duodecim tabularum pasiūlė Gajus? Galbūt tiesai
artimesnės yra tų mokslininkų nuostatos, kurie, kaip pavyzdžiui,
Antonio Guarino, apskritai abejoja galimumu šiandien atkurti XII
lentelių įstatymų sistemą? Nemėginant atsakyti į šiuos klausimus,
siūlomame vertime buvo remtasi Salvatore Riccobono atlikta XII
lentelių įstatymų

22
O. Diliberto. Materiali per la palingenesi delle XII Tavole. I. Cagliari, 1992 ir F. D'Ippolito.
Questioni decemvirali. — Napoli, 1993.
teksto rekonstrukcija"', kuri mažai tesiskiria nuo ankstesniųjų bei
vėliau atliktų leges duodecim tabularum rekonstrukcijų.
Pateikiant skaitytojų vertinimui pirmąjį lietuvišką XII lente lių
įstatymų teksto rekonstrukcijos vertimą bei nedidelį ko mentarą,
kurie, be jokios abejones, gali būti ir ateityje tikrai bus patobulinti
bei pataisyti, norisi dar kartą prisiminti Cicero no nuorodą apie tai,
jog anuomet XII lentelių įstatymų teksto Romos mokyklose buvo
mokomasi mintinai. Galbūt garsiojo oratoriaus nederėtų suprasti
pažodžiui, galbūt (nors leges apimtis ir nedidelė), dėmesys buvo
kreipiamas tik į juridiniu- techniniu požiūriu reikšmingiausias jų
nuostatas, o iš lūpų į lūpas perduodamas ne originalus įstatymų
tekstas, kuris jau senokai buvęs prarastas, bet kaskart atnaujinami ir
tobulinami jų normų perpasakojimai... Šiandien nėra galimybių tai
patvirtinti ar paneigti. Mūsų nuomone, kur kas svarbiau tai, kad,
kaip labai taikliai pastebėjo klasikinės filologijos specialistas,
kultūros istorikas Tadeušas Zielinskis (Tadeusz Zielinski): „XII
lentelių įstatymai — tai visos vėlesnės romėnų teisės užuomaz ga,
kuri buvusi tokia tobula, jog visos civilizuotos tautos nuo sekliai ją
perėmė pritaikydamos savo reikmėms. Ir mes iki šios dienos
tebesinaudojame šia teise." 24

Autoriai nuoširdžiai dėkoja gerbiamiems kolegoms Mykolo Romerio

universiteto Viešojo administravimo fakulteto Kalbos kultūros
katedros docentei Aleksandrai Teresei Veličkienei bei Vilniaus
universiteto Teisės fakulteto dekanui profesoriui habi lituotam
daktarui Vytautui Nekrošiui, kurių vertingos pastabos padėjo
parengti kiek galima tikslesnį ir tobulesnį XII lentelių {statymų
teksto rekonstrukcijos vertimą bei informatyvesnį įstatymų
nuostatų komentarą.

Fontes Iuris Romani Anteiustiniani / Riccobono Salvatore, Giovanni Bavie- ra. Ferrini
Contardo, Furlani Giuseppe, I 2 . - Florentiae, 1968. P. 21-75.
Zielinski Tadeusz. Rzeczpospolita Rzymska. — Katowice: Wydawnictwo noląsk", 1989. P. 67.
tabula i

1. SI IN IUS VOCAT, ĮITO.] NI IT, ANTES- TAMINO:

IGITUR EM CAPITO.
2. SI CALVITUR PEDEMVE STRUIT, MA- NUM
ENDO IACITO.
3. SI MORBUS AEVITASVE VITIUM ESCIT, ĮQUI IN
IUS VOCABITJ IUMENTUM DA- TO. SI NOLET,
ARCERAM NE STERNITO.
4. ADSIDUO VINDEX ADSIDUUS ESTO;
PROLETARIO |IAM CIVI] QUIS VOLET VINDEX
ESTO.
5. NEX ... FORTI SANATI ...
6. REM UBI PACUNT, ORATO.
7. NI PACUNT, IN COMITIO AUT IN FORO ANTE
MERIDIEM CAUSSAM COICIUN- TO. COM
PERORANTO AMBO PRAESEN- TES.
8. POST MERIDIEM PRAESENTI LITEM ADDICITO.
9. SI AMBO PRAESENTES, SOLIS OCCASUS
SUPREMA TEMPESTAS ESTO.
10. Gellius 16, 10, 8: cum proletarii et adsidui et sanates et
VADĖS et SUBVADES et XXV as- ses et taliones
furtorumąue quaestio CUM LANCE ET LIČIO
evanuerint, omnisque illa XII tabularum antiquitas
— lege Aebutia lata consopita sit -.
i lentelė

1. JEIGU [IEŠKOVAS] ŠAUKIA Į TEISMĄ,

[ATSAKOVAS] LAI EINA. JEIGU [ATSAKOVAS]
NEINA, TEGUL BŪNA PAKVIESTI LIUDYTOJAI:
TUOMET TAS, KURIS IŠKVIETĖ [IEŠKOVAS],
TEGUL ATVEDA JĖGA.
2. JEIGU [ATSAKOVAS] DELSIA ARBA SPRUNKA,
LAI [IEŠKOVAS] ANT JO UŽDEDA RANKĄ.
3. JEIGU [ATSAKOVO] LIGA ARBA AMŽIUS BUS
KLIŪTIS [ATVYKTI], TEGUL [IEŠKOVAS ]
PARŪPINA KINKINĮ. JEIGU [ATSAKOVAS]
NEPAGEIDAUJA KINKINIO, [IEŠKOVAS]
TENEDENGIA VEŽIMO.
4. TURINČIO NUOSAVYBĘ LAIDUOTOJAS
TEBŪNIE TURINTIS NUOSAVYBĘ; BETURČIO
PILIEČIO LAIDUOTOJAS TEBŪNIE KAS TIK
NORĮS.
5. [PRIEVOLĖ IŠ] IŠKILMINGOS PASKOLOS SUTARTIES ...
IŠTIKIMIESIEMS [O TAIP PAT ] IŠ NAUJO SUDARIUSIEMS
SĄJUNGĄ

6. JEIGU [IEŠKOVAS IR ATSAKOVAS] SUDARYS

[BYLOJE | TAIKOS SUTARTĮ, LAI [PRETORIUS]
[APIE TAI] PASKELBIA.
7
JEIGU TAIKOS SUTARTIES NESUDARYS, LAI IKI
VIDURDIENIO STOJA Į BYLĄ TAUTOS
SUSIRINKIMO ARBA TEISMO VIETOJE. LAI
GINA KIEKVIENAS SAVO POZICIJĄ, KAI ABU
[YRA] ATVYKĘ.
8. PO VIDURDIENIO LAI [TEISĖJAS] GINČO
OBJEKTĄ PRITEISIA ATVYKUSIOJO NAUDAI.
9. JEIGU ABU [YRA] ATVYKĘ, SAULĖLYDIS LAI
BŪNA PASKUTINIS LAIKAS [BYLAI IŠSPRĘSTI ].
10. Aulus Gellius 16, 10, 8: Visa anoji XII lentelių [įstatymų]
teisė sunyko, ... kai priėmus lex Aebutia (tokie terminai,
kaip): proletarii, adsi- dui, sanates, VADĖS, SUBVADES, XXV
asses, taliones, furtorumąue ąuaestio CUM LANCE ET LIČIO
nuėjo užmarštin...

Komentaras

Ad 1. Ordinarines romėnų civilinio proceso formas (ordo

iudiciorum privatorum), t. y. legisakcinį ir formuliarinį procesus
sudarė dvi stadijos: in iure, kurioje procesas vyko dalyvaujant
valdžios pareigūnui (magistratui), bei ap- ud iudicem,
vykdavusj dalyvaujant privačiam teisėjui, tyrusiam šalių
pateiktus įrodymus ir priimdavusiam sprendimą ( sententia).
Kaip ir šiandien, civiliniame procese galiojo dispozityvumo
principas, kuris reiškė, kad civilinė byla gali prasidėti tik
ieškovo iniciatyva (dispozityvumo turinys yra aiškiai
nusakytas Justiniano Digesta esančioje ištraukoje iš Ulpiano
darbų: Invitus nemo rem cogitur defendere. — „Niekas prieš
paties valią nėra verčiamas ginti savo reikalą" (D. 50, 17,
156)). Pirmiausia atliekamas procesinis veiksmas — in ius
vocatio — atsakovo šaukimas atvykti į procesą, vykstantį
pirmojoje stadijoje in iure. Anuomet šio veiksmo būta ir
išimtinai privataus pobūdžio. Atsakovo šaukimas atvykti pas
magistratą buvo asmeninis ieškovo, o ne valdžios pareigūnų
ar teisėjo
reikalas. Tokia šaukimo į teismą tvarka Romoje išsilaikė iki
pat kruopštaus teismų sistemos sutvarkymo imperijos
laikotarpiu. Šia tvarka kai kada buvo naudojamasi net ir
įsteigus specialią teismo pareigūno (exsecutor) pareigybę. Kita
vertus, atvykti pas pareigūną buvo ne atsakovo teisė, bet jo
pareiga. Jeigu atsakovas nebuvo linkęs to padaryti laisva
valia, ieškovas, pasikvietęs liudytojus, galėjo jį sulaikyti.
Reikalavimas kviesti liudytojus buvo nustatytas siekiant
pabrėžti, jog atsakovo sulaikymas (norint užtik rinti jo
atvykimą pas magistratą) yra teisėtas veiksmas, juo
nesiekiama padaryti atsakovui skriaudą, prievarta apriboti jo
laisvę, t. y. padaryti tokias veikas, už kurias gali būti
traukiama teisinėn atsakomybėn kaip už teisės pa žeidimo
(delikto) padarymą.

Ad 2. Jeigu šaukiamas atsakovas delsė arba vengė atvykti,

ieškovas, atlikęs tam tikrus simbolinius (rankos uždėji mo)
gestus (manum endo iacito), galėjo jį pas pareigūną (magistratą)
atvesdinti. Tai buvo pirmasis momentas, kuomet
pasireikšdavo atsakovo pavaldumas ieškovui. Vėlesnėse
proceso stadijose, o būtent atliekant in ius vo- catio vykdymo
procese, ieškovas dar kartą uždėdavo ant atsakovo ranką
(manus iniectio). Šis gestas reiškė, kad atsakovas patenka
ieškovo valdžion. Minėti procesiniai veiksmai vaizdžiai
byloja apie tai, kad tuometinė civilinė atsakomybė Romoje,
priešingai nei šiandien, buvo ne išimtinai turtinio, bet ir
asmeninio pobūdžio: atsakovui neturint turto, į kurį būtų
galima nukreipti išieškojimą, teismo sprendimo vykdymas
galėjo būti nukreipiamas į atsakovo asmenį (palyginimui žr.
III, 2).

Ad 3. Jeigu atsakovas sirgo arba buvo sulaukęs vyresnio

amžiaus, ieškovas privalėjo imtis priemonių, palengvi nančių
jo atvykimą pas magistratą. Tuo tikslu ieškovas Privalėjo
atsakovui, kuriam dėl tam tikrų priežasčių sun
ku judėti ir persikelti iš vietos į vietą, parūpinti kinkinį,
kitaip tariant, pačią elementariausią transporto priemonę.
Jeigu atsakovas atsisakydavo naudotis kinkiniu, ieškovas
neprivalėjo parūpinti jam dengto vežimo ar neštuvų, t. y.
patogesnės transporto priemonės. Reikia pažymėti, kad
ankstyvaisiais amžiais neštuvai, palankinai (lecticae) Grai-
kijoje ir Romoje buvo išimtinai naudojami tik moterų bei
ligonių kelionėms. Vėliau, ypač imperijos laikotar piu,
neštuvai tampa mėgiama Romos kilmingųjų ir turtingųjų
transporto, o drauge ir savo padėties bei turto
demonstravimo priemone. Tuo metu lecticae jau buvo gausiai
dekoruojami šilkinių audinių užuolaidomis (vela, plagae,
plagulae), juodmedžio mediena, dramblio kaulu,
brangakmeniais, auksu. Komentuojamame XII lentelių
įstatymų fragmente taip pat atsispindi tai, jog panašios
transporto priemonės jau tuomet buvo laikomos praban gos
dalyku, todėl ir ieškovas įpareigojamas sudaryti tik būtinas
sąlygas, reikalingas atvykti į teismą (įstatymų lei dėjas čia
atsižvelgia ir į tai, kad, nustatant reikalavimus ir
įpareigojimus, būtina paisyti to, ar jie yra realiai įgyven -
dinami (impossibilium nulla obligatio est) pagal ieškovo turtinę
padėtį ir pan.), kadangi, priešingu atveju, šis įsta tymų
nustatytas įpareigojimas galėjo tapti puikiu motyvu atsakovui
vengti atvykti į teismą.

Ad 4. Vykstant procesui, atsakovas galėjo naudotis lai duotojo

(vindex), t. y. kito asmens, Romos piliečio, pagalba. Vindex
ginčydavo ieškovo pareikštą reikalavimą ir pats įstodavo į
bylą vietoje atsakovo. XII lentelių įstatymai nurodo, kad
turtingo asmens laiduotojas (vindex) galėjo būti tik turtingas,
neturtingo — bet kuris pilietis. Įstatymuose vartojamas
terminas adsidui yra susijęs su Romos piliečių sąrašu (census).
Tiksliau tariant, census — ne tik asmenų, tačiau ir turto
sąrašas, kadangi pagal valdomo turto vertę piliečiai buvo
suskirstyti į penkias kla
ses (classis). Nuo to, kuriai piliečių klasei, buvo priskirtas
asmuo, priklausė jo valstybei mokėtinų mokesčių dydis.
Adsidui — tai asmenys, priskirti pirmajai arba aukščiausiai
piliečių klasei — classici. Classici valdomas turtas turėjęs būti
didesnis nei 100 tūkstančių sestercijų. Su piliečių skirstymu į
klases turto atžvilgiu susijęs ir kitas šiame įstatymų
fragmente minimas terminas proletarius — nuosavybės
neturintis asmuo, priskiriamas žemiausiai piliečių klasei.
Lingvistine prasme terminas proletarius kildintinas iš žodžio
proles — palikuonys (buvo turima galvoje, kad be savo atžalų
asmuo daugiau nieko neturi, nevaldo jo kio turto).
Legisakciniame procese nebuvo leidžiamas procesinis
atstovavimas, tačiau vindex institutas liudija, kad gynybos,
procesinio atstovavimo institutų pradmenys nebuvo svetimi
ir seniausios epochos romėnų teisei. Paprastai vindex į bylą
įstodavo be atskiro šalies prašymo, vedamas tokių paskatų
kaip draugiškumas (amicitia), gailestingumas, užuojauta
(misericordia, pietas), šeimyniniai ryšiai.

Ad. 5. Sunku paaiškinti šio fragmento prasmę, kadangi

išlikusi tik teksto dalis. Remiantis iš dalies išlikusia iš trauka
iš Festo darbų, kurios pagrindu buvo atlikta pasta rojo XII
lentelių įstatymų fragmento rekonstrukcija, iškelta hipotezė,
jog seniausius romėniškuosius sandorius, kaip pavyzdžiui,
iškilminga forma sudaromas paskolos (nexum) ir pirkimo
(mancipium) sutartis, galima buvo sudaryti ne tik tarp Romos
piliečių, tačiau taip pat ir su valstybių — Romos
sąjungininkių piliečiais. Manoma, jog egzistavo galimybė
tokias sutartis sudaryti ir su piliečiais valstybių, kurios visą
laiką išliko Romos sąjungininkės (forctes, fortes), ir tų, kurios
su Roma sudarytą sandorą kurį laiką buvo nutraukusios,
tačiau netrukus ją atnaujino (sanates — tarytum „pagydytieji,
pasveikusieji"). Grei- C1 ausiai šioje XII lentelių įstatymų
ištraukoje buvo pami
nėta ne tiek pati galimybė sudaryti nurodytus sandorius, bet
dalyvauti procese naudojantis ieškiniais (legis actio- nes), kurie
buvo skirti tik romėnams. Pirmąja šiuolaikine laikomoje 1613
m. Jokūbo Gotofredo (Jacobus Gothof- redus) atliktoje XII
lentelių įstatymų rekonstrukcijoje ši nuostata, suformuluota
kaip NEXO SOLUTO, FORTI SANATI siremps jus esto
(iškilmingai su nuolatinių sąjungininkių bei valstybių,
atnaujinusių sąjungą su Roma, piliečiais sudaryta paskolos
sutartis, taip pat tebūnie teisė,), buvo patalpinta IX lentelėje
(de iure publico), skirtoje viešosios teisės normoms.

Ad 6. Vykstant civilinei bylai, šalys turėjo teisę baigti ginčą

taikiai, t. y. sudarydamos pactum — taikos sutartį. Taikos
sutartis, paskelbta pretoriaus, buvo privaloma ir reiškė, jog
ginčas yra išspręstas, o byla baigta.

Ad 7. Jeigu šalys nesusitardavo baigti ginčą taikiai, iki

vidurdienio privalėjo atvykti į tautos susirinkimo ( comi- tium)
arba teismo (forum) vietą, kur bylą nagrinėdavo teisėjas.
Kiekviena šalis įrodymus, patvirtinančius jos reikalavimų
pagrįstumą, pateikdavo priešingos šalies akivaizdoje.

Ad 8. Vienai iš šalių neatvykus, po vidurdienio teisėjas

priimdavo sprendimą atvykusiosios šalies naudai. Si nuo stata
patvirtina, jog šiuolaikiniame civiliniame procese plačiai
žinomo ir vartojamo sprendimo už akių instituto genezės
istorija siekia romėnų teisę.

Ad 9. Jeigu į teismo posėdį atvyko ir parodymus davė abi

šalys, teisėją, ištyrusį ir įvertinusį įrodymus, saistė pareiga iki
nusileidžiant saulei priimti sprendimą.
Ad 10. Kaip savo veikale Noctes Atticae aiškina Aulas Gelijus
(Aulus Gellius), lex Aebutia (išsamus įstatymo pavadinimas —
lex Aebutia de formulis, o žinios apie jo išleidimo laiką
pakankamai miglotos. Literatūroje nurodoma, kad jis
greičiausiai pasirodęs apie 150 m. pr. Kr. Projekto (rogatio
legis) autoriumi yra laikomas magistratas Sekstas Elijus
(Sextus Aelius)). Sis įstatymas leido Romos piliečiams
bylinėtis tarpusavyje naudojantis nauja, iš dalies
deformalizuota proceso forma, t. y. formuliariniu procesu.
Šios proceso formos esmę sudaro pakankamai plati
pretoriaus jurisdikcija, pasireiškianti galimybe su teikti
procesinę gynybą (actionem dare — suteikti ieškinį) arba
atsisakymu ją teikti (denegatio actionis). Jos dėka procesinė
gynyba tapo kur kas labiau prieinama nei legi- sakcinis
procesas, besiremiantis griežtai ribotu vadina mųjų actiones
stricti iuris arba, kitaip tariant, įstatyminių ieškinių (legis
actiones), spektru. Dėl to nemažai XII len telių įstatymų
institutų, susijusių su pirmąja, seniausia ordinarinio proceso
forma — legisakciniu procesu, tapo neaktualūs, kadangi
bylininkai kur kas labiau buvo linkę spręsti ginčus naująja
procesine tvarka. Tokie institutai — tai įvairių rūšių
laiduotojai (vadės, subvades), taliono principo bei 25 asų
dydžio baudos taikymas tam tikrais skriaudos (iniuria)
atvejais, taip pat furtorum quaestio cum lance et ličio — kratos,
kurią nukentėjusysis atlikdavo asmens, įtariamo padarius
vagystę, namuose, būdas (plačiau žr. komentarą Ad VIII, 15).
TABULA II

1. a. Gaius 4, 14: Poena autem sacramenti aut

quingenaria erat quinquagenaria. Nam de re- bus M
aeris plurisve D assibus, de minoris ve- ro L assibus
sacramento contendebatur; nam ita lege XII
tabularum cautum erat. |At] si de libertate hominis
controversia erat, etsi pre- tiosissimus homo esset,
tamen ut L assibus sacramento contenderetur,
eadem lege cautum est -. b. Gaius 4, 17a: P(er) iudiciĮs
p |ostulat[i |one(m) ageba[tur, si] q[u|a de re ut ita
ager[et]ur lex iusĮsi |sse[t], sicuĮti] lex XII
[tjabularum de [eo] q(uod) ex sti- pu| 1 |at|i|one
petitur.
2. ... MORBUS SONTICUS ... AUT STATUS DIES
CUM HOSTE ... QUID HORUM FUIT | VITIUM]
IUDICI ARBITROVE REOVE, EO DIES DIFFISUS
ESTO.
3. CUI TESTIMONIUM DEFUERIT, IS TER- TIIS
DIEBUS OB PORTUM OBVAGULA- TUM ITO.
ii lentelė

1 a Gaius 4, 14: Piniginio užstato — sacramentum dydis

buvo penki šimtai arba penkiasdešimt |asų|.
Ginčuose dėl tūkstančio ar daugiau asų, buvo
reikalaujama 500 asų dydžio sacramentum, o dėl
mažiau — 50 asų; nes taip nustatė XII lentelių
įstatymai. Tačiau jei ginčas buvo dėl vergo laisvės,
nors ir brangiausias būtų vergas, vis dėlto buvo
reikalaujama 50 asų dydžio sacramentum, [kaip] buvo
nustatyta to paties įstatymo... b. Gaius 4, 17a: Prašant
paskirti teisėją ginčas buvo nagrinėjamas, jeigu
įstatymas nustatė, kad byla turi būti šitaip nagri-
nėjama, kaip antai XII lentelių įstatymai nu statė
reikalavimams, kylantiems iš stipulatio.
2 MIRTINA LIGA ... ARBA PASKIRTAS
LAIKAS [BYLAI] SU SVETIMŠALIU, [JEI GU]...
KAS NORS IŠ JŲ BUVO [KLIŪTIS] [KIEK TAI
SUSIJĘ SU] TEISĖJU, ARBITRU ARBA
ATSAKOVU, DĖL TOS PRIEŽASTIES [BYLOS
NAGRINĖJIMO | LAIKAS TEBŪNIE ATIDĖTAS.
3. KIENO NAUDAI ATSISAKOMA LIUDYTI, TAS KAS
TREČIĄ DIENĄ TEEINA PRIE [LIUDYTOJO]
DURŲ [GARSIAI| SKŲSTIS.
Komentaras
Ad 1. XII lentelių įstatymuose greičiausiai buvo išvardin-
tos bylinėjimosi (legisakcinio proceso) formos (legis ac-
tiones). Viena iš jų, o pradžioje vienintelė siekiant savo
reikalavimų patenkinimo, buvo vadinamoji legis actio
sacramento, kai iš šalių reikalauta sumokėti užstatą — sac-
ramentum. Pradžioje sacramentum buvo šalių atvedami ir
žyniams saugoti atiduodami naminiai gyvuliai — jaučiai ir
avys. Bylą laimėjusiai šaliai jos gyvuliai buvo grąžinami,
o priešingos šalies — paaukojami dievams atsiteisimo už
netiesos sakymą ženklan. Laikui bėgant, kaip sacramen-
tum, buvo duodamas nustatytas kiekis vertingo metalo
(romėnų teisės šaltiniuose vartojamas lotyniškas terminas
aes galėjo reikšti varį arba vario bei kitų metalų lydinius
— bronzą, ketų (špižių)), o vėliau pinigų sumą, atitinkan-
čią 5 jaučių arba 5 avių vertę). Bylą pralaimėjusios šalies
sacramentum, kaip bauda už tikrovės neatitinkančius tei-
ginius, tekdavo šventyklos, o vėliau — valstybės iždo (iš
čia aerarium, aerarium populi Romani — Romos valstybės
iždas, kuris imperijos laikotarpiu susilieja su asmeniniu
imperatoriaus turtu — fiscus, kol pagaliau fiscus visiškai
pakeičia aerarium) naudai. Sacramentum sudarydavo 500
arba 50 asų, priklausomai nuo to, ar ginčo suma būdavu-
si 1000 asų, ar mažesnė. Išimtį sudarė ginčai dėl žmogaus
laisvės. Nepriklausomai nuo vergo, dėl kurio buvo kilęs
ginčas, vertės, sacramentum dydis visuomet buvo tik 50
asų. Paprastesnių bylinėjimosi būdu (kurį, berods, įvedė
tik XII lentelių įstatymai), nereikalavusiu duoti sacra-
mentum, o grindžiamu reikalavimu iš karto paskirti teisė-
ją (per iudicis postulationem), buvo galima naudotis gin-
čuose in personom, t. y. esant prievolinio pobūdžio (kre-
ditorius — skolininkas) reikalavimams ir tik šių įstatymų
įsakmiai nurodytais atvejais. Iš romėnų teisės šaltinių yra
žinoma, kad XII lentelių įstatymai procesinę formą per
iudicis postulationem leido naudoti tuomet, kai kredito rius siekė
savo reikalavimų, kylančių iš žodinės sutarties (sponsio, o
vėliau — stipulatio), patenkinimo.

Ad 2. Atsakovas privalėjo atvykti pas pretorių ir įstoti į bylą

iš karto po in ius vocatio. Tik mirtina liga arba tuo pat metu
paskirtas laikas kitai bylai, teisėjo, arbitro ar atsakovo
vedamai su svetimšaliu, spręsti, buvo laikoma svariomis
priežastimis atidėti bylos nagrinėjimą vėlesniam laikui. Šiuo
požiūriu romėnų civilinio proceso teisė skiriasi nuo
galiojančių Lietuvos Respublikos civilinių procesinių
įstatymų (Lietuvos Respublikos civilinio pro ceso kodekso
156 str. 1 d., 246 str. 1-2 d. d., 247 str. 2 d. ir kt.), kurie
dalyvaujančio byloje asmens ligos pa prastai nelaiko svarbia
priežastimi, sudarančia pagrindą atidėti bylos nagrinėjimą
vėlesniam laikui (nors teismų praktikoje tokių atvejų
pasitaiko neretai). Tokia romėnų teisės nuostata yra sąlygota
to, kad legisakcinis procesas nenumatė procesinio
atstovavimo galimybės.

Ad 3. Siame XII lentelių įstatymų fragmente yra kalbama apie

obvagulatio — viešą liudytojo kvietimą atvykti į teismą ir
duoti parodymus. Kaip žinia, XII lentelių įstatymų epochoje
reikšmingiausi sandoriai buvo sudaromi nau dojantis
formaliais būdais, kuriais laikomi ir nexum, mancipatio,
reikalavę liudytojų dalyvavimo. Jeigu liudy tojas, dalyvavęs
sudarant ir tvirtinant sandorį, kilus gin čui dėl tokio sandorio
sudarymo fakto ar jo vykdymo, atsisakydavo jį paliudyti
(duoti parodymus), įstatymas uinteresuotajai šaliai suteikė
teisę kas trečią dieną prieš aytojo namus garsiai skųstis dėl
to, kad šis nepateisina )am parodyto pasitikėjimo. Šis iš
dalies simbolinis gestas, vertus, reiškė ir viešą liudytojo
kvietimą įvykdyti S3Vo P are igą ir atvykus į teismą duoti
parodymus (palyginimui žr. VIII, 22).
TABULA III

1. AERIS CONFESSI REBUSQUE IURE IUDI- CATIS

XXX DIES IUSTI SUNTO.
2. POST DEINDE MANUS INIECTIO ESTO. IN IUS
DUCITO.
3. NI IUDICATUM FACIT AUT QUIS ENDO EO IN
IURE VINDICIT, SECUM DUCITO, VINCITO AUT
NERVO AUT COMPEDI- BUS XV PONDO, NE
MINORE, AUT SI VOLET MAIORE VINCITO.
4. SI VOLET SUO VIVITO. NI SUO VIVIT, QUI EUM
VINCTUM HABEBIT, LIBRAS FARRIS ENDO DIES
DATO. SI VOLET, PLUS DATO.
5. Aulus Gellius 20, 1, 46—47: Erat autem ius inte- rea
paciscendi ac nisi pacti forent, habeban- tur in
vinculis dies sexaginta. Inter eos dies trinis
nundinis continuis ad praetorem in comitium
producebantur, quantaeque pecu- niae iudicati
essent, praedicabatur. Tertiis autem nundinis capite
poenas dabant, aut trans Tiberim peregre venum
ibant.
6. TERTIIS NUNDINIS PARTIS SECANTO. SI PLUS
MINUSVE SECUERUNT, SE FRAU- DE ESTO.
iii lentelė

I PRIPAŽINUSIEMS IEŠKOVO IEŠKINĮ IR

TIEMS , IŠ KURIŲ BUVO PRITEISTA , TEBŪNIE UŽTIKRINTAS
LAIKAS 30 DIENŲ [= skirtų įvykdyti ieškovo
reikalavimus arba sumokėti priteistą sumą|.
2. PASKUI TEBŪNIE UŽDEDAMA [IEŠKOVO] RANKA [ANT
ATSAKOVO ]. TEBŪNIE [ATSAKOVAS] VEDAMAS Į TEISMĄ
[PAS MAGISTRATĄ ],
3. ĮEIGU [TAS, IŠ KURIO PRITEISTA] NEĮVYKDO SPRENDIMO
ARBA MAGISTRATO AKIVAIZDOJE UŽ JĮ NIEKAS NELAI -
DUOJA , TEGUL[JĮ] [IEŠKOVAS] VEDASI SU SAVIMI, TEGUL
SURIŠA [JĮ] ARBA PANČIAIS , ARBA GRANDINĖMIS ,
15 SVARŲ
SVORIO , NE LENGVESNĖMIS , ARBA , JEI NORI , TAI
TESUKAUSTO IR SUNKESNĖMIS .

4 JEIGU [TAS, IŠ KURIO PRITEISTA] NORI, TEGUL MINTA SAVO

[MAISTU]. JEIGU NESIMAITINA SAVUOJU, TEGUL TAS, KURIS
JĮ SUKAUSTĖ , PER DIENĄ DUODA JAM SAIKĄ JAVŲ . JEI NORI ,
TEGUL DUODA DAUGIAU .
5
- Aulus Gellius 20, 1, 46-47 : Tačiau [atsakovai] tuo metu
turėjo teisę sudaryti taikos sutartį, o jeigu
nesudarydavo, būdavo laikomi sukaustyti
šešiasdešimt dienų. Per tą laiką tris sekan čius
turgadienius jie būdavo vedami į tautos
susirinkimų vietą pas pretorių ir skelbiama iš 1Ų
priteistoji suma. Tačiau po trečiojo turga
 dienio jie būdavo baudžiami mirtimi arba
parduodami už Tiberio, svetimiesiems.
6. PO TRIJŲ TURGADIENIŲ, TEGUL |JĮ] SUKAPOJA Į
DALIS. JEIGU ATKIRSTŲ DAUGIAU ARBA
MAŽIAU, TENEBUS [UŽ TAI] BAUDŽIAMA.

Komentaras

Ad 1. Tie, kurie pripažino ieškovo reikalavimą magistra to

(pretoriaus) akivaizdoje pirmojoje proceso stadijoje in iure
(vadinamieji confessi) bei tie, iš kurių buvo priteista teismo
sprendimu (sententia), priimtu antrojoje (apud iudicem) proceso
stadijoje (iudicati), turėjo 30 dienų ieškovo reikalavimui
įvykdyti arba priteistajai pinigų sumai sumokėti. Šiuo metu
prieš juos nebuvo galima imtis jokių procesinių veiksmų, o
juo labiau pradėti priverstinio vykdymo procesą.

Ad 2. Tik jeigu atsakovas per 30 dienų neįvykdo ieškovo

reikalavimų, teismo sprendimo arba nesumoka priteistos
pinigų sumos, ieškovas (išieškotojas) galėjo pradėti vyk dymo
procesą. Tuomet jis iš naujo šaukdavo atsakovą atvykti (in ius
vocatio), dėdavo ant jo ranką (manus iniec- tio), kas reiškė, jog
atsakovas patenka ieškovo (išieškoto jo) valdžion, ir
vesdavosi jį pas magistratą.

Ad 3. Jeigu vykdymo procese bylą pralaimėjęs atsakovas

(skolininkas) neįvykdo teismo sprendimo arba nesumoka
priteistos pinigų sumos, kuri yra dvigubai didesnė uz
priteistąją pirmuoju teismo sprendimu (in duplum), ir jeigu jo
ginti nestoja laiduotojas (vindex): kitaip tariant, asmuo, kuris
ginčija ieškovo reikalavimą ir tuo pačiu
įstoja į bylą vietoje atsakovo, ieškovas tęsdavo asmeninį
vykdymą. Jis vesdavosi atsakovą (skolininką) į savo na mus ir jį
kalindavo supančiodamas arba sukaustydamas grandinėmis,
kurios turėjo būti ne lengvesnės nei 15 romėniškų svarų
{pondus = apie 327 g.).

Ad 4. Įkalinimo metu atsakovas (skolininkas) galėjo mai tintis

pats. Jeigu tam neturėjo lėšų, ieškovas (išieškoto- jas)
privalėjo kasdien duoti jam romėnišką javų saiką (libra = apie
327 g.).

Ad 5. Šalys bet kada galėjo sudaryti taikos sutartį (pac- tum).

Jeigu ginčas nebuvo baigiamas taikiai, atsakovas
(skolininkas) likdavo įkalintas 60 dienų. Per šį laiką, tris
turgadienius, kurie vykdavo kas aštuonios dienos ( nundi-
num), jis būdavo vedamas į teismo procesų vietą (forum), ir
pristatomas pretoriui. Tuomet būdavo skelbiama iš atsakovo
(skolininko) priteistoji pinigų suma ir laukiama, ar neatsiras
norinčių tą sumą už jį sumokėti, t. y. įvykdy ti prievolę ir taip
išlaisvinti atsakovą (skolininką). Po tokios tris turgadienius
pasikartodavusios procedūros, atsakovas (skolininkas) buvo
užmušamas arba parduodamas į vergovę svetimšaliams.
Skolininko pardavimas vergovėn užsienyje vadintas trans
Tiberim, t. y. už Tiberio upės, kuri anuomet sudarė natūralią
Romos valstybės sieną. Ši XII lentelių įstatymų nuostata
patvirtina tai, jog romėnų teisė draudė piliečius versti
vergais Romos valstybės teritorijoje.

^ Jeigu atsakovas, būdamas skolingas keliems kredi- °riams,

kurie bendrininkavo vykdymo procese, nesudarė su jais
taikos sutarties ir neatsirado, kas jį išpirktų ^ mokėtų iš jo
priteistą pinigų sumą), kreditoriai atlik-
3vo
dalybas. Pripažįstama, kad būdavo dalijamas skoli- n 'nko
kūnas. Literatūroje taip pat galima aptikti išsakytų
nuomonių, jog iš tiesų kreditoriai greičiausiai pasidalin davę
skolininko turtą arba pinigų sumą, gautą pardavus
skolininką vergovėn trans Tiberim.
Vis dėlto, tenka pripažinti, kad XII lentelių įstatymų
epochoje Romoje prie turtinės civilinės atsakomybės buvo
jungiama asmeninė (kai skolininkas neturi turto, jis atsako
savo asmeniu (kūnu)). Apie tai aiškiai byloja ir šaltiniai.
Aulas Gelijus Noctes Atticae teigia: Nam, si piures forent, ąuibus
reus esset iudicatur, secare si vellent, atąue partiri corpus addicti sibi
hominis permiserunt (Gellius 1, 20, 1). Fabijus, neabejotinai
užsimindamas apie XII lentelių įstatymus, nurodo: Quam
legem mos publicus repu- diavit. — „Įstatymas, kurį viešieji
papročiai paneigė (atmetė)". Turint galvoje šiuos šaltinių
duomenis, kai kurių romanistų nuomonė, jog
komentuojamame XII lentelių įstatymų fragmente kalbama
tik apie kreditorių teisę padalinti (secare) skolininko turtą,
vargiai priimtina. Juolab, kad pats faktas, jog skolininkas
pateko kreditorių valdžion, byloja jį neturėjus turto, iš kurio
būtų galima patenkinti kreditorių reikalavimus.
Atlikdami dalybas, kreditoriai privalėjo vengti apgau lės.
Tiesa, nėra aišku, ar buvo keliamas reikalavimas ne -
apgaudinėti vienas kito, ar skolininko.
 IV/ lentelė
Leges XII tabularum et commentarum

45—50/ puslapiai
tabula iv

1. Cicero de leg. 3, 8, 19: eito [necatus] tamquam ex XII

tabulis insignis ad deformitatem puer.
2. a. Papinianus coli. 4, 8: Cum patri lex — dederit in
filium vitae necisąue potestatem. — b. SI PATER
FILIUM TER VENUM DU[UIT] FILIUS A PATRE
LIBER ESTO.
3. Cicero phil. 2, 28, 69: Illam suam suas res sibi habere
iussit ex XII tabulis claves ademit, exegit.
4. Gellius 3, 16, 12: comperi, feminam — in unde- cimo
mense post mariti mortem peperisse, factumąue
esse negotium, quasi marito mor- tuo postea
concepisset, ąuoniam decemviri in decem mensibus
gigni hominem, non in un- decimo seripsissent.
iv lentelė

1 Cicero de leg. 3, 8, 19: Nedelsiant nužudomas taip, kaip ir

pagal XII lentelių įstatymus, kūdikis dėl
išsigimimo.
2. a. Papinianus coli. 4, 8: Kadangi įstatymas... suteikė tėvui
galią į sūnaus gyvybę ir mirtį. — b. JEIGU TĖVAS
TRISKART ATIDAVĖ SŪNŲ PARDUOTI, SŪNUS
TEBŪNA LAISVAS NUO TĖVO.
3. Cicero phil. 2, 28, 69: Pagal XII lentelių [įstatymus]
liepė tai savo žmonai pasiimti savo daiktus, atėmė
raktus ir ją išvarė.
4. Aulus Gellius 3, 16, 12: Sužinojau, kad moteris...
pagimdė vienuoliktą mėnesį po vyro mirties. Ir kilo
ginčas dėl to, kad ji pradėjo po vyro mirties,
kadangi decemviri nurodė, jog žmogus gimsta dešimtą
mėnesį po pradėjimo, o ne vienuoliktą.

Komentaras

Ad 1. Romėnų teisė leido tėvui iš karto po gimimo nu žudyti

išsigimusius kūdikius (monstrą et prodigia). Be to, re ikia
pažymėti, kad pater familias apskritai disponavo vadinamąja
gyvybės ir mirties teise (ius vitae necisąue), suteikiančia galią
užmušti savo vaikus. Pradžioje šios tei- ses įgyvendinimo
ribos buvo labai plačios, tačiau greitai lmta reikalauti, kad
namų teismas (iudicium domesticum), susidedantis iš
artimiausių agnatų, kaimynų ir bičiulių, Patvirtintų
pagrindo taikyti užmušimą, kaip bausmę už sunkius
pavaldžių asmenų nusižengimus, egzistavimą.
Teise piktnaudžiaujančio pater familias atžvilgiu taikytos
cenzorinės ir sakralinio pobūdžio sankcijos. Principato
laikotarpiu ius vitae necisąue praktiškai išnyko, o imperatorius
Konstantinas iš dalies ją formaliai panaikino bei nustatė, kad
už tokį poelgį yra baudžiama kaip už parri- cidium
(artimiausių giminaičių nužudymą). Visiškas draudimas
įgyvendinti ius vitae necisąue vėliausiai įvestas valdant
imperatoriui Valentinianui I (apie 370 m.). Im peratoriaus
Hadriano sprendime, kuriuo tremtimi nuteis tas savo sūnų
nužudęs tėvas, aiškiai atskleidžiama jau tuomet pasikeitusi
viešoji nuomonė dėl piktnaudžiavimų tėvo valdžia: Patria
potestas in pietate debet, non in atroci- tate consistere — „Tėvo
valdžia turi remtis meile, o ne žiaurumu" (D. 48, 9, 5
Marcianus libro 14 institutionum).

Ad 2. Romėnų teisė tėvui vaikų, gimusių santuokoje,

atžvilgiu suteikdavo valdžią, vadinamą patria potestas. Ji
kildintina iš patriarchalinės vyro valdžios, kurią šis įgy -
vendindavęs namuose, savo šeimynykščių, vergų ir viso
priklausančio turto atžvilgiu. Kilusi iš senųjų romėniškų
papročių, patria potestas savo reikšmės neprarado ir tuomet,
kai Romai pasiekus anuometinės civilizacijos viršūnę,
daugelis barbariškų ir primityvių papročių nuėjo už marštin.
Gajus nurodo, kad patria potestas buvo savitas romėniškas
institutas (ius proprium civium Romanorum est, žr. D. 1, 6, 3 ir
Gaius 1, 55). Ir nors kitose ano meto teisės sistemose tėvų
valdžia nebuvo ribojama jokių teisinių nuostatų, kaip kad
Romoje, nei viena antikinio pasaulio tauta nedisponavo tokia
neribota valžia savo vaikams kaip romėnų pater familias. Gajus
Institutiones teigia: <...> fere enim nulli alii sunt homines, ąui talem
in filios suos habet potestatem, ąualem nos habemus — „<•••> nes
tikriausiai nėra kitų tokių žmonių, kurie savo vai kams turėtų
tokią valdžią, kokią turime mes" (Gaius 1. 55).
[gyvendindamas patria potestas, tėvas turėjo galimy
bę spręsti dėl vaiko likimo. Dažniausiai šios valdžios ap imtis
yra apibūdinama išraiška ius vitae necisąue (ac necis), kuri
pabrėžia tėvo galimybę spręsti kaip dėl vaiko gyvenimo, taip
ir dėl jo mirties (plačiau žr. supra komentarą Ad IV, 1)- Patria
potestas tęsdavosi tol, kol būdavo gyvas tėvas, ir baigdavosi
jam mirus. Tuo romėnų teisė aki vaizdžiai skiriasi nuo
šiuolaikinės civilinės teisės, kuriai nors ir žinomas tėvų
valdžios institutas, tačiau nesutampa nei šios valdžios
turinys, nei chronologinės ribos. Pagal šiuolaikinę civilinę
teisę, tėvų valdžia trunka iki vaikas sulaukia pilnametystės
arba tampa veiksnus dėl emancipacijos (Lietuvos
Respublikos civilinio kodekso 3.155 ir 3.160 str.). Romėnų
teisėje patria potestas pasibaigimo pagrindai buvo tik pater
familias mirtis arba emancipatio. Remdamasis jam suteiktais
įgalinimais, tėvas galėjo, be kita ko, parduoti sūnų, kad šis
tam tikrą laiką dirbtų kitam asmeniui. Siekdami šiuos
įgalinimus apriboti, XII lentelių įstatymai nustatė, jog sulig
trečiuoju sūnaus pardavimu, patria potestas išnykdavusi —
sūnus tapdavęs nuo šeimos nepriklausančiu, arba nuosavos
teisės (sui iuris) asmeniu. Si nuostata, kuri pradžioje turėjo
tam tikrą baudžiamąjį pobūdį šeimos tėvo atžvilgiu, vėliau,
aiškinant XII lentelių įstatymų normas, buvo panaudota
kitiems tikslams, pavyzdžiui, trijų pardavimų procedūra
buvo naudojamasi siekiant nušalinti sūnų nuo paveldė- ]imo,
išlaisvinant iš tėvo valdžios (emancipuojant) bei Pakeičiant
šeimos tėvą, t. y. atiduodant įvaikinti (adop- ko). Romėnišku
terminu emancipatio, kuris reiškia išlaisvinimą iš tėvo valdžios,
naudojasi ir šiuolaikinė civilinė te isė, apibrėždama
nepilnamečių asmenų pripažinimą Veiksniais, t. y. galinčiais
savarankiškai savo veiksmais JSyti civilines teises ir pareigas
(Lietuvos Respublikos "vilinio kodekso 2.9 str.).
Ad 3. Santuokos nutraukimas, kaip vienas iš jos pasibai gimo
pagrindų, Romoje buvo žinomas nuo pačių seniau sių laikų.
Štai Justiniano Codex pažymima, jog nuo seno Romoje vyravo
požiūris, kad santuoka gali būti nutraukiama: Libera
matrimonia esse antiquitas placuit (C. 8.28.2). Vyras galėjo
nutraukti santuoką vienašališku savo sprendimu (repudium).
Tuomet jis liepdavęs žmonai pasiimti asmeninius daiktus,
atimdavęs raktus ir išvarydavęs ją iš namų.
Ad 4. Atsižvelgiant j tai, kad galimybę paveldėti po tėvo
mirties romėnų teisė pripažino tik vaikams, gimusiems
santuokoje, kurią ji pati traktavo kaip teisėtą ( matrimo- nium
iustum), buvo svarbu nustatyti, kuomet laikoma, jog kūdikis,
gimęs po motinos vyro mirties, buvęs pradėtas būtent
mirusiojo. Dėl to ir Aulas Gelijus (Aulus Gel- lius) aiškina,
kad postumus (kūdikis, moters pagimdytas po vyro mirties),
gimęs vienuoliktą mėnesį po savo mo tinos vyro mirties, nėra
laikomas mirusiojo įpėdiniu, kadangi decemviri XII lentelių
įstatymuose buvo įrašę, jog tik kūdikis, gimęs dešimtą
mėnesį po tėvo mirties, turėjo lygias teises paveldėti drauge
su tais, kurie buvo pradėti teisėtoje santuokoje ir gimė tėvui
esant gyvam. Šią XII lentelių įstatymų nuostatą, kaip vieną
vaiko kilmės iš tėvo nustatymo pagrindų, perėmė ir Lietuvos
civilinė teisė. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.140
str. 2 d. yra nurodyta, kad, kai vaikas gimsta praėjus ne dau -
giau nei trims šimtams dienų po vyro mirties, vaiko tėvu
pripažįstamas buvęs vaiko motinos sutuoktinis. Analogiškos
nuostatos įtvirtintos tiek valstybių, kurių civilinės teisės
sistemos yra tiesiogiai kilusios iš romėnų teises, civiliniuose
įstatymuose (žr. Code Civil de France Art. 315, Codigo Civil de
Espana Art. 116, Codice Civile de Italia Art. 232, Codigo Civil
Portuguės, Art.° 1829°), tiek žinomos ir civilinei teisei tokių
valstybių, kuriose romė nų teisės įtaka nebuvo tokia betarpiška
ir intensyvi (žr. Japonijos civilinio kodekso 772 str. 2 d.).
/VI lentelė
Leges XII tabularum et commentarum

751—61/ puslapiai
v lentelė

1. Gaius 1, 144—5: Senieji | respublikos laikotarpio]

teisininkai nustatė, kad moterys, net ir sulaukusios
pilnametystės, dėl savo lengvabūdiškumo būtų
globojamos... išskyrus mergeles vestales, dėl
kurių... nustatė, kad jos būtų nuo globos laisvos;
taigi, ir tai buvo nustatyta XII lentelių įstatymais.
2. Gaius 2, 47: Mancipuojamieji daiktai [priklausantys!
agnatų globojamai moteriai, negalėjo būti įgyjami
nuosavybėn pagal įgyjamąją senatį, išskyrus jeigu
jos pačios, globėjui [sutinkant], buvo perduoti: ir
šitaip XII lentelių įstatymais [buvo nustatyta |.
3. TAI, KĄ [KAS NORS] [TESTAMENTE] NUSTATĖ
DĖL TURTO ARBA SAVO DAIKTŲ GLOBOS,
TEBŪNIE TEISĖ.
4. JEIGU NESUDARĘS TESTAMENTO [TAS] MIRS,
KURIO SAVŲJŲ ĮPĖDINIŲ NĖRA, JO TURTĄ
TEPERIMA ARTIMIAUSIAS
AGNATAS.
5. JEIGU AGNATO NĖRA, ŪKĮ TEPERIMA
GENTAINIAI.
6. Gaius 1, 155: Tų, kuriems globėjas nebuvo paskirtas
testamentu, globėjai, pagal XII lentelių įstatymus,
yra agnatai.
7. JEIGU YRA BEPROTIS, VALDŽIĄ JAM IR JO
TURTUI TETURI AGNATAI IR GENTAINIAI. -
b. ... JEIGU NĖRA RŪPINTOJŲ... - c. Ulpianus D. 27,
10, 1 pr.: XII lentelių įstatymais uždrausta eikvotojui
tvarkyti savo turtą. - Ulpianus 12, 2: XII lentelių
įstatymai -
 jsako eikvotojui, kuriam uždrausta tvarkyti savo
turtą, būti agnatų rūpyboje.
8 Ulpianus 29, 1: Išlaisvintojo Romos piliečio palikimą XII
lentelių įstatymai suteikia [teisę paveldėti |
patronui, jeigu išlaisvintasis mirė be [= nesudaręs]
testamento, neturėdamas savojo įpėdinio. — Ulpianus
50, 16, 195, 1: Apie patroną ir išlaisvintąjį [XII
lentelių | įstatymai kalba: [TAI, KAS BUVO
PAIMTA] IŠ TO ŠEIMOS TURTO, ATGAL Į TĄ
ŠEIMOS TURTĄ [SUGRĮŽTA|.
9. Gordianus C. 3, 36, 6: Tai, kas sudaro | palikimo)
reikalavimo teises... ipso iure, pagal XII lentelių
įstatymus, buvo padalinta [atitinkamoms]
paveldimo turto dalims. — Diocletianus C. 2, 3, 26:
Pagal XII lentelių įstatymus, palikimo skolos ipso
iure padalinamos proporcingai kiekvieno įgijėjo [=
įpėdinio] [paveldimai] daliai.
10. Gaius D. 10, 2, 1 pr.: Šis ieškinys dėl palikimo [=
paveldimo turto | padalijimo yra kilęs iš XII
lentelių įstatymų.

Komentaras

Ad 1. Respublikos laikotarpiu buvo laikoma, kad net ir °s

moterys, kurios yra sulaukusios pilnametystės (bran- l lr nėra
pavaldžios šeimos tėvui (personae sui iuris), a sizvelgiant į jų
„lengvabūdiškumą", privalo turėti glo- < R- Si globos rūšis
buvo vadinama moterų globa (tutela siem, Globėjo sutikimo
reikalauta reikšmingiau- \ nioters sudaromiems turtiniams
sandoriams. Išim
tinis teisinis reguliavimas (ius singulare) taikytas tik mer-
gaičių, kurios buvo pašvęstos kulto reikalams, t. y. patar -
nauti miesto bendruomenės, namų ir šeimos deivės Ves tos
šventykloje, atžvilgiu. Jos tapdavusios laisvos nuo šeimos
tėvo valdžios (personae sui iuris) ir, priešingai nei likusios
moterys, neprivalėjo turėti globėjo. Minėtas tei sinis
reguliavimas, taikytas absoliučios daugumos moterų
atžvilgiu, neturėtų būti vertinamas kaip diskriminacinis. Jį
sąlygojo ypatingas senosios romėnų ius civile formalizmas,
vyravęs tiek sudarant sandorius, tiek savo subjek- tines teises
ginant teisme. Dalyvavimas civilinėje apyvartoje reikalavo
ypatingai gero teisinio pasirengimo, žinių ir gyvenimiškos
patirties. Siekiant užkirsti kelią moterims nepalankiems
sandoriams sudaryti, joms buvo steigiama globa, kaip kad ir
patirties teisiniuose bei verslo reikaluose neturintiems
jaunuoliams, nesulaukusiems 25 metų amžiaus (puberes
minores viginti quinque annis), skirta rūpyba (cura minorum). Be
to, pažymėtina, jog 44 m. išleistas lex Claudia panaikino
įstatyminę agnatų globą moterims, o principato laikotarpio
pabaigoje tutela mulierum institutas romėnų teisėje beveik
visiškai sunyko.

Ad 2. Nuosavybės teisė į mancipuojamuosius daiktus (res

mancipi), kitaip tariant, tuos, kurie senovės romėnams turėjo
didžiausią ekonominę, socialinę, strateginę reikš mę (kaip
antai, Italijos žemės sklypai (praedia Italica), vergai, kaimo
žemių servitutai, kinkomieji ir nešuliniai gyvuliai (arkliai,
jaučiai, asilai, asilėnai)), priklausančius agnatų (asmenų,
kurie anksčiau buvo pavaldūs vienam šeimos tėvui, kol šis
buvo gyvas) globojamai moteriai, negalėjo būti įgyjama
įgyjamosios senaties (usucapio) būdu. Nuosavybę įgyjamąja
senatimi į tokius daiktus buvo galima įgyti tik išimtinais
atvejais, kai moteris, gavusi globėjo sutikimą, pati juos
perduodavo įgijėjui.
Ad 3. Potvarkis, išreikštas testamente, testatoriaus mirties
atveju įgydavo teisinę galią. Testamentu buvo galima paskirti
įpėdinį, globėją nepilnamečiams vaikams, taip pat
pilnametystės sulaukusioms dukterims bei žmonai, esančiai
testatoriaus valdžioje, išlaisvinti vergą. XII lente lių
įstatymuose esantis nurodymas, kad testamentu buvo
galima nustatyti savo daiktų globą, nėra visiškai aiškus. Kai
kurių autorių nuomone, ši nuoroda sudaro sąlygas prielaidai,
kad jau XII lentelių įstatymų sudarymo laiku egzistavo
galimybė atlikti mancipatio familiae. Tai vienos iš testamento
rūšių — testamentum per mancipauonem, dar vadinamo
testamentum per aes et libram, kadangi jis buvo sudaromas
naudojant svarstykles ir vario (ketaus) gabalą, prototipas.
Minėtos testamento rūšies esmę sudaro tai, kad testatorius,
dar būdamas gyvas, mancipotio būdu nuosavybės teisę į visą
savo turtą perleisdavo vadinamajam familiae emptor, kurį ir
testatorių siejo ypatingas tarpusavio pasitikėjimas (fides), su
sąlyga (išreiškiama žodžiu arba rašytine forma), kad šis,
testatoriui mirus, perduos turtą pastarojo nurodytam
asmeniui.
Komentuojama XII lentelių įstatymų formuluotė by- °)a
apie tai, jog pradžioje romėnų teisė buvo įtvirtinusi
absoliučią testatoriaus laisvę palikti turtą testamentu kam
Panorėjus, visiškai neatsižvelgiant į natūralius kraujo gi -
laičių, kurie, būdami in patria potestate, savo darbu Pnsidejo
prie palikimą sudarančio turto kūrimo ir gausi- »no, interesus
bei teisėtus lūkesčius. Šios laisvės buvo paisoma ilgus
šimtmečius, kol pasipiktinimą keliantys ^vaizdžios
neteisybės atvejai tapo tokia dažna socialinės me ° Ves dalis ' jog
testatoriaus laisvė palikti turtą testa- išskhr kam panorė i us >
neribotai nustatyti testamentines nėm . lnes im ta kontroliuoti ir
varžyti specialiomis teisi- atsira d Priem ° nėmis " Res P ublikos
laikotarpio pabaigoje m 0s " a testamen to, kuriame artimiausi
testatoriaus šei- ^ai liko nepaminėti arba nuo paveldėjimo
nuša-
tinis teisinis reguliavimas (ius singulare) taikytas tik mer-
gaičių, kurios buvo pašvęstos kulto reikalams, t. y. patar -
nauti miesto bendruomenės, namų ir šeimos deivės Ves tos
šventykloje, atžvilgiu. Jos tapdavusios laisvos nuo šeimos
tėvo valdžios (personae sui iuris) ir, priešingai nei likusios
moterys, neprivalėjo turėti globėjo. Minėtas tei sinis
reguliavimas, taikytas absoliučios daugumos moterų
atžvilgiu, neturėtų būti vertinamas kaip diskriminacinis. Jj
sąlygojo ypatingas senosios romėnų ius civile formalizmas,
vyravęs tiek sudarant sandorius, tiek savo subjek- tines
teises ginant teisme. Dalyvavimas civilinėje apyvar toje
reikalavo ypatingai gero teisinio pasirengimo, žinių ir
gyvenimiškos patirties. Siekiant užkirsti kelią mote rims
nepalankiems sandoriams sudaryti, joms buvo stei giama
globa, kaip kad ir patirties teisiniuose bei verslo reikaluose
neturintiems jaunuoliams, nesulaukusiems 25 metų amžiaus
(puberes minores viginti quinque annis), skirta rūpyba (cura
minorum). Be to, pažymėtina, jog 44 m. išleistas lex Claudia
panaikino įstatyminę agnatų globą moterims, o principato
laikotarpio pabaigoje tutela mulierum institutas romėnų
teisėje beveik visiškai sunyko.

Ad 2. Nuosavybės teisė į mancipuojamuosius daiktus (res

mancipi), kitaip tariant, tuos, kurie senovės romėnams turėjo
didžiausią ekonominę, socialinę, strateginę reikš mę (kaip
antai, Italijos žemės sklypai (praedia Italica), vergai, kaimo
žemių servitutai, kinkomieji ir nešuliniai gyvuliai (arkliai,
jaučiai, asilai, asilėnai)), priklausančius agnatų (asmenų,
kurie anksčiau buvo pavaldūs vienam šeimos tėvui, kol šis
buvo gyvas) globojamai moteriai, negalėjo būti įgyjama
įgyjamosios senaties (usucapio) būdu. Nuosavybę įgyjamąja
senatimi į tokius daiktus buvo galima įgyti tik išimtinais
atvejais, kai moteris, gavusi globėjo sutikimą, pati juos
perduodavo įgijėjui.
Ąd 3 Potvarkis, išreikštas testamente, testatoriaus mirties
atveju įgydavo teisinę galią. Testamentu buvo galima paskirti
įpėdinį, globėją nepilnamečiams vaikams, taip pat
pilnametystės sulaukusioms dukterims bei žmonai, esančiai
testatoriaus valdžioje, išlaisvinti vergą. XII lente lių
įstatymuose esantis nurodymas, kad testamentu buvo galima
nustatyti savo daiktų globą, nėra visiškai aiškus. Kai kurių
autorių nuomone, ši nuoroda sudaro sąlygas prielaidai, kad jau
XII lentelių įstatymų sudarymo laiku egzistavo galimybė
atlikti mancipatio familiae. Tai vienos iš testamento rūšių —
testamentum per mancipationem, dar vadinamo testamentum per
aes et libram, kadangi jis buvo sudaromas naudojant
svarstykles ir vario (ketaus) gabalą, prototipas. Minėtos
testamento rūšies esmę sudaro tai, kad testatorius, dar
būdamas gyvas, mancipatio būdu nuosavybės teisę į visą savo
turtą perleisdavo vadinamajam familiae emptor, kurį ir
testatorių siejo ypatingas tarpusavio pasitikėjimas (Jides), su
sąlyga (išreiškiama žodžiu arba rašytine forma), kad šis,
testatoriui mirus, perduos turtą pastarojo nurodytam
asmeniui.
Komentuojama XII lentelių įstatymų formuluotė byloja apie
tai, jog pradžioje romėnų teisė buvo įtvirtinusi absoliučią
testatoriaus laisvę palikti turtą testamentu kam panorėjus,
visiškai neatsižvelgiant į natūralius kraujo giminaičių, kurie,
būdami in patria potestate, savo darbu Pnsidėjo prie palikimą
sudarančio turto kūrimo ir gausi- lm o, interesus bei teisėtus
lūkesčius. Šios laisvės buvo Paisoma ilgus šimtmečius, kol
pasipiktinimą keliantys akivaizdžios neteisybės atvejai tapo
tokia dažna socialinės rovės dalis, jog testatoriaus laisvė
palikti turtą testamentu kam panorėjus, neribotai nustatyti
testamentines rtines imta kontroliuoti ir varžyti specialiomis
teisinėmis priemonėmis. Respublikos laikotarpio pabaigoje
lr
anda testamento, kuriame artimiausi testatoriaus šei- uus
nariai liko nepaminėti arba nuo paveldėjimo nuša
 linti, nuginčijimo galimybė. Toks testamentas buvo api -
brėžiamas kaip nesuderinamas su (prieštaraujantis) šei -
myninėmis priedermėmis (testamentum inofficiosum).
Marcelijus (Marcellus) aiškina, jog pripažinti testamentą
prieštaraujant testatoriaus šeimyninėms priedermėms,
reiškia pagrįsti, kodėl kas nors neturėjo būti nuo pavel -
dėjimo nušalintis arba nepaminėtas testamente (Inofficiosum
testamentum dicere hoc est allegare, ąuare exheredari vel praeteriti
non debuerit — D. 5, 2, 3). Procesinė priemonė, kuria
naudojantis buvo galima ginčyti testamentą, — tai specialus
ieškinys vadinamas ąuerella inofficiosi tes- tamenti. Artimiausių
testatoriaus šeimos narių interesus vėlesnė romėnų teisė taip
pat gynė pasitelkdama ir šiandien civilinei teisei puikiai
žinomą privalomosios dalies (pars legitima, portio legitima)
institutą. Klasikinėje teisėje pars legitima sudarė lA dalį to, kas
priklausytų paveldint pagal įstatymą (ab intestato).
Imperatoriaus Justiniano teisėje privalomosios dalies dydis
išaugo iki 1/3 (o atskirais atvejais net iki Vž) dalies to, kas
priklausytų paveldint ab intestato. Testamentinio įpėdinio
interesus nemažiau pažeisti galėjo ir neribotas legatų bei
fideikomisų (šiuolaikinės testamentinės išskirtinės
atitikmenų) nustatymas. Išmokėjus visas išskirtines,
testamentiniam įpėdiniui paveldėto turto galėjo neužtekti
net palikimo skoloms padengti. Testatoriaus teisę nustatyti
legatus ir fideikomisus imta riboti įstatymiškai. 169 m. pr.
Kr. priimtas lex Vo- conia, kuris nustatė, jog niekas negali
gauti daugiau turto testasmentinės išskirtinės būdu nei tenka
testamentiniam įpėdiniui. 40 m. pr. Kr. priimtas lex Falcidia
įtvirtino nuostatą, jog testamentinių išskirtinių būdu
testatorius galėjo paskirti ne daugiau nei V* savo turto, o lA
(ąuarta Faldicia) privalanti likti testamentiniam įpėdiniui.

Ad 4. Mirus asmeniui, nesudariusiam testamento ir netu-

rinčiam sui heredes, t. y. asmenų, kurie mirties momentu
buvo palikėjo valdžioje ir po jo mirties paveldėdavo ipso iure.
palikimas (hereditas, familia) atitekdavo giminystės laipsniu
artimiausiam agnatui. Kitaip tariant, asmeniui, kurį su
mirusiuoju anksčiau siejo pavaldumas tam pačiam šeimos
tėvui bei toks pavaldumas šiuos asmenis ir toliau sietų, jeigu
tik jų pater familias tebebūtų gyvas.

Ad 5. Jeigu mirusysis neturėdavęs agnatų, palikimas ati -

tekdavęs gentainiams (gentiles), kitaip tariant, tos pačios
genties, giminės (gens) nariams. Literatūroje yra reiškiama
nuomonė, kad, priešingai nei sui heredes, agnati proximi ir
gentiles netapdavo palikėjo įpėdiniais, t. y. jiems neperei -
davusios mirusiojo turėtos turtinės teisės ir pareigos. Mi -
nėtas teises jie įgydavo tik vienerius metus valdę perimtą jį
turtą.

Ad 6. Asmenų, kuriems globėjas nebūdavęs paskirtas

testamentu, globėjais (tutores) ipso iure tapdavę giminystės
laipsniu artimiausieji agnatai. Pavyzdžiui, žmonos, esančios
vyro valdžioje (manus), globėju tapdavęs sūnus arba mirusio
vyro brolis. Šeimos tėvas (pater familias) galėj o testamentu
paskirti globėją nepilnamečiams su- nums bei dukroms
(nepriklausomai, ar jos sulaukusios pilnametystės, ar ne),
esantiems jo valdžioje (in patria potestate) bei žmonai, esančiai
vyro valdžioje (manus).

Ad 7. Jeigu žmogus sirgdavęs psichikos liga (furiosus —

beprotis), pagal XII lentelių įstatymus, valdžią tokio as mens
ir jo turto atžvilgiu (potestas) įgyvendindavę agnatai, o jų
nesant — gentainiai (gentiles). Teisė savarankiškai , arkyti savo
turtą buvo atimta taip pat ir eikvotojams, • Y- tokiems
asmenims, kurie švaistė giminės (paveldėtą) Urt ą ir šis jų
elgesys grėsė skurdu visai šeimai. Tokių ^fmenų rūpintojai
(curatores) ipso iure būdavę agnatai. f e XII lentelių įstatymuose
buvusį nustatytą apriboji
mą eikvotojui savarankiškai tvarkyti savo turtą liudija ir
Ulpianas: Lege duodecim tabullarum prodigo interdicitur bonorum
suorum administratione, quod moribus quidem ab initio introductum
est. Sed solente hodie praetores vel praesi- des, si talem hominem
invenerint, qui neque tempus neąue finem expensarum habet, sed
bona sua dilacerando et dissi- pando profudit, curatorem ei dare
exemplo furiosi. — „Pretorių teisė, kaip ir XII lentelių
įstatymai, laikėsi taisyklės, kad, jeigu žmogus neturi saiko
savo išlaidoms, švaisto savo turtą palaidai gyvendamas, jam
paskiriamas curator, kaip ir psichiniam ligoniui" (D. 27, 10, 1)
Gajus, aptardamas šį veiksnumo ribojimo atvejį, nurodo
tokio ribojimo pagrindą: Male enim nostro iure uti non debemus;
qua ratione et prodigis interdicitur bonorum suorum administra- tio.
— „Negalima turimų teisių naudoti blogam. Dėl šios
priežasties eikvotojams yra draudžiama laisvai tvarkyti savo
turtą" (Gaius, 1, 53).

Ad 8. Išlaisvintasis (libertinus), kaip ir tas, kuris gimė laisvas

(ingenuus), turėjo teisę sudaryti testamentą. Jeigu jis mirdavęs
be testamento, turtą paveldėdavo sui heredes, t. y. asmenys,
kurie buvo tiesiogiai pavaldūs palikėjui (in potestate) jo
mirties momentu. Jeigu išlaisvintasis (liber- tinas)
neturėdavo sui heredes, po jo mirties paveldėdavęs patronas.
Tokią paveldėjimo po išlaisvintojo mirties tvarką sąlygojo tai,
kad išlaisvindamas vergą, jo šeimininkas savaime
sumažindavo savo turto masę, todėl mai nais už tai suteikta
teisė tikėtis galimo šio turto padidė jimo paveldėjimo po
išlaisvintojo mirties atveju.

Ad 9. Palikimo sudėtyje esančios turtinės teisės ipso iure

tekdavusios atskiriems įpėdiniams, proporcingai jų pa -
veldimai daliai. Panašiai ir atsakomybė už palikėjo skolas
ipso iure atitekdavusi atskiriems įpėdiniams, proporcingai jų
paveldimai daliai.
Ad 10. Jeigu būdavę keletas įpėdinių, kiekvienas iš jų
paveldėdavęs ne atskirus mirusiajam priklausiusius daiktus. bet
idealiąją mirusiojo turto dalį. Taigi, įpėdiniui tekdavusi tam
tikra idealioji kiekvieno į paveldimo turto masę įeinančio
daikto dalis. Dėl to įpėdinis galėjo dispo nuoti tik paveldima
turto dalimi, tačiau ne konkrečiais daiktais. Tokiu būdu
atsiradusiai bendrosios nuosavybės teisei pabaigti (t. y.
atidalinimui iš bendrosios nuosavybės) XII lentelių įstatymai
numatė ieškinį — actio familiae erciscundae.
vi lentelė

1 JEI [KAS] IŠKILMINGU BŪDU SUDARYS

PASKOLOS SUTARTĮ IR ĮGIS NUOSAVYBĘ,
SERVITUTĄ AR VALDŽIĄ ASMENIUI, TAI, KĄ
ŽODŽIU PAREIŠKĖ, TEBŪNIE TEISĖ.
2. Cicero de off. 3, 16, 65: Jeigu pagal XII lentelių |
įstatymus] pakako įvykdyti tai, kas buvo žodžiu
pareikšta, o kas nors savo | pareiškimo | išsigynęs,
privalėdavo sumokėti dvigubai, tai teisininkų buvo
nustatyta bauda taip pat ir už nutylėjimą.
3. Cicero top. 4, 23: Žemės sklypo įgyjamosios senaties
laikas yra dveji, ... visų kitų daiktų — vieneri metai.
4. ATSAKOMYBĖ UŽ SVETIMŠALIUI DUOTĄ
UŽTIKRINIMĄ DĖL DAIKTO TEISINIO STATUSO
[= nuosavybės teisės] YRA AMŽINA.
5- Gaius 1, 111: XII lentelių įstatymuose buvo nustatyta,
kad jeigu kuri [moteris | nenori tuo būdu, tai yra
usus, patekti vyro valdžion, ji kasmet tris naktis iš
eilės tenebūna [vyro namuose] ir tuo būdu
tenutraukia kiekvienų metų usus [= įgyjamosios
senaties termino eigą].
6
a. JEIGU MAGISTRATO AKIVAIZDOJE UŽDEDAMA
RANKA [ANT GINČO OB JEKTO] [= pirmojoje
legisakcinio proceso stadijoje pradedama byla]... —
b. Paulus Vat. F r■ 50: XII lentelių įstatymai patvirtino
ir iškilmingą valdymo perleidimo būdą, ir taria-
vindikacinį procesą.
7. Livius 3, 44, 11—12: Verginijos gynėjai... reikalauja,
kad Apijus Klaudijus, sutinkamai su jo paties
išleistu įstatymu, pripažintų ją esant laisvą.
8. LAI NEBŪNA IŠIMTA PASTATO AR VY-
NUOGYNO JUNGIAMOJI SIJA. - Ulpianus D. 47, 3, 1
pr.: XII lentelių įstatymai neleidžia nei išimti vogtos
sijos, įjungtos į statinį ar vynuogyną, nei reikalauti
ją grąžinti iš svetimo neteisėto valdymo, tačiau prieš
tą, kuris įrodomas įjungęs siją [į pastatą ar
vynuogyną|, suteikiama teisė pareikšti ieškinį dėl
dvigubos | sijos ] vertės.
9...........NUGENĖJUS, KOL NEBUS SURINKTI
| VAISIAI J...

Komentaras

Ad 1. Sudarant seniausios formos paskolos sutartį (nexnm),

taip pat mancipacijos būdu, t. y. naudojantis variu ir
svarstyklėmis {per aes et libram), įforminant kitus sandorius,
kaip, pavyzdžiui, nuosavybės teisės į daiktus, valdžios
asmeniui (mancipium) perleidimas, papildomi neformalūs
susitarimai ir žodžiu pareikštos papildomos sąlygos buvo
laikomos galiojančiomis ir saistė šalis.

Ad 2. Pagal XII lentelių įstatymus, pardavėjas atsakė uz

garantavimą, kad prekė pasižymi tam tikromis savybėmis arba
neturi trūkumų. Tuomet, kai paaiškėdavo, kad to kių
privalumų, kuriuos pardavėjas tvirtino esant, daiktas neturi
arba esama daikto trūkumų, kurių pardavėjas garantavo
nesant ir jis neigia tai, ką buvo sakęs anksčiau, privalėdavęs
sumokėti dvigubos daikto vertės dydžio
baudą. Aiškindami šią XII lentelių įstatymų nuostatą, romėnų
teisininkai pardavėjo atsakomybę interpretavo plečiamai ir
teigė, kad jis yra atsakingas taip pat ir už tokius daikto
trūkumus, apie kuriuos žinojo, tačiau tyčia (,dolus) nutylėjo
apie jų egzistavimą.

Ad 3. Valdant daiktą įstatymų nustatytą laiką, galima bu vo

įgyti į jį nuosavybės teisę įgyjamosios senaties būdu. Pagal
XII lentelių įstatymus, žemės sklypo įgyjamosios senaties
terminas buvo dveji, o kitų daiktų — vieneri metai. Iki sueis
šis terminas, pardavėjas privalėdavęs garantuoti dėl daikto
nuosavybės teisės. Kitaip tariant, parda vėjas buvo
atsakingas pirkėjui, jeigu pardavė daiktą, kuris nebuvo jo
nuosavybė. Tokia pardavėjo atsakomybė galiojo atitinkamai
dvejus arba vienerius metus. Praėjus minėtam laikui,
pardavėjo atsakomybė baigdavosi, kadangi net ir tuo atveju,
jeigu pirkėjas įgijo daiktą iš asmens, kuris nebuvo šio daikto
savininkas, nuosavybės teisę jis įgydavo įgyjamosios
senaties būdu.

Aa 4. Kita vertus, jeigu daiktas buvo parduodamas ne Romos

piliečiui, kuris negalėjo to daikto įgyti pagal ro mėnų ius
civile, skirtos išimtinai romėnams, normas, t. y. tai P pat
negalėjo įgyti nuosavybės teisės į daiktą pagal Įgyjamąją
senatį, pardavėjo pareiga suteikti garantiją dėl daikto
nuosavybės teisės (auctoritas) būdavusi neribota (.amžina).
Apskritai XII lentelių įstatymų vartojamas e rminas auctoritas
reiškia asmens, valdžiusio daiktą anksčiau (to, iš kurio
daiktas gautas, perleidėjo) pareigą garantuoti už
vadinamųjų „teisinių" daikto trūkumų ne- ti r ą -
i > perleidėjas privalėdavęs garantuo-
tar ant

' jokie tretieji asmenys neturi tokių daiktinių (nuo- būt^^

i daiktą, kurių pagrindu daiktas galėtų
^^ ls Igijėjo išreikalautas teismo tvarka (evictio) (palygi- X '
galiojančio Lietuvos Respublikos civilinio kodek
so 6.321 str., kaip vieną bendrųjų pardavėjo pareigų, numato
pareigą patvirtinti daiktų nuosavybės teisę, o 6.323 str.
nustato pardavėjo atsakomybę, kai parduotas daiktas
atiteisiamas iš pirkėjo (evictio)). Romėnų teisėje pirkėjas, iš
kurio daiktas trečiųjų asmenų išreikalautas teismo tvarka,
turėdavęs teisę pareikšti pardavėjui actio auctoritatis — ieškinį
dėl evictio sukeltų neigiamų teisinių padarinių.

Ad 5. Sudarydama santuoką, moteris galėdavusi patekti vyro

valdžion ir tapti jo agnatinės šeimos nare arba likti savo
agnatinės šeimos nare. Vienas iš būdų vyro valdžiai žmonai
atsirasti buvo usus. Romėnų teisė šiuo atveju šeimos teisinių
santykių reguliavimui taikė daiktinės teisės institutą. Usus iš
esmės nihil aliud est kaip tam tikras įgyjamosios senaties
instituto transformavimas. Vyro valdžia žmonai usus būdu
atsirasdavusi, jeigu moteris vienerius metus nepertraukiamai
gyvendavusi vyro namuose (šiuo požiūriu sutampa net ir
įgyjamosios senaties terminas, kurį XII lentelių įstatymai
buvo nustatę nuosavybės teisei į kilnojamuosius daiktus įgyti
pagal įgyjamąją senatį). Tokios romėnų teisės nuostatos
neturėtų būti traktuojamos kaip nepagarbus ar žeminantis
požiūris į mote rį. Jos yra sąlygotos išimtinai patriarchalinio
romėniškos šeimos pobūdžio. Pats terminas familia gali būti
suprantamas kaip šeimos tėvo nuosavybę sudarantis materialus
turtas bei jo valdžioje esantys vergai, vaikai bei žmona.

Ad 6. Pirmojoje fragmento dalyje greičiausiai buvo kalbama

apie legisakciniame procese reiškiamą reikalavimą grąžinti
prievarta, neteisėtai valdyti įgytą daiktą. Ex iure manum
consertum vocare — tai formulė, kuria naudoda masis pretorius
kviesdavo ginčo šalis paliesti ginčo ob jektą. Šis simbolinis
gestas reiškė, jog tarp šalių yra kilęs ginčas dėl nuosavybės
teisės ir drauge ženklino tai, kad
jos pradėjo procesą (bylą). Antrojoje fragmento dalyje
pateiktoje Pauliui priskiriamoje ištraukoje iš apie 320 m.
sudaryto poklasikinio teisės rinkinio, 1821 m. aptikto Vatikano
bibliotekoje (iš čia rinkinio pavadinimas) — Fragmento
Vaticana, kalbama apie tai, kad XII lentelių įstatymai
sankcionavo gerokai prieš jų sudarymą atsira dusias sandorių
(didžiąja dalimi — pirkimo — pardavimo, paskolos sutarčių)
sudarymo formas: perleidimą su svarstyklėmis ir variu — per
aes et libram (mancipatio) ir taria mąjį vindikacinį procesą (in iure
cessio). In iure cessio es mę sudaro tai, kad įgijėjas pirmojoje
proceso stadijoje in iure, magistrato akivaizdoje paimdavęs
tariamojo ginčo objektą, priklausantį perleidėjui, ir
skelbdavo procesinę formulę, kuria tvirtindavo, jog daiktas
pagal kviritų (Romos piliečių) teisę (ius civile, ius Quiritium)
priklauso jam. Perleidėjas tokio įgijėjo tvirtinimo
neginčydavo, t. y. pripažindavo tariamą vindikacinį
perleidėjo reikalavimą. Kitaip tariant, įvykdavo tariamojo
ieškinio pripažinimas pirmojoje proceso stadijoje (confessio in
iure), o magistratas „ginčo" objektą priteisdavo įgijėjui
(addictio). Taip daiktas tapdavo įgijėjo, užimdavusio
tariamojo ieškovo procesinę padėtį, nuosavybe.

Ad 7. Komentuojamame fragmente kalbama apie causa

Uberalis. XII lentelių įstatymai reglamentavo teiseną, ku- n os
tikslas buvo nustatyti asmens status libertatis, t. y. teismo
sprendimu konstatuoti, ar žmogus yra laisvasis, ar er gas. Tito
Livijaus Ab urbe condita apie šią XII lentelių įstatymo nuostatą
užsimenama žymiausiojo iš decemviri — P'jaus Klaudijaus ir
Verginijos istorijos kontekste. Kaip ko m . lneta ' lentelių
įstatymams parengti sudarytai misijai — decemviri legibus
scribundis buvo patikėta visa me valdžia valstybėje. Vienas iš
decemviri — patricia- atstovas Apijus Klaudijus (Appius
Claudius) degė ne- ° ma aistra centuriono (kariuomenės vado,
vado
 vavusio 100 karių (centurijai)) Verginijaus dukteriai bei
žymaus plebėjo Liucijaus Icilijaus sužadėtinei Verginijai.
Tėvui dalyvaujant karo veiksmuose ir nesant namie,
Klaudijus Apijus mėgino Verginiją suvilioti, tačiau susi dūrė
su atkakliu merginos pasipriešinimu. Kadangi Klaudijus
įgyvendino civilinę jurisdikciją ir nagrinėjo civili nius ginčus,
sugalvojo klastingą planą, kaip laimėti Verginiją.
Pasakojama, jog per forum einančią Verginiją sulaikęs
Klaudijaus klientas Markas Klaudijus ir nusivedęs pas
magistratą tvirtino, kad ji nesanti savo tėvo duktė, bet iš jo
namų dar vaikystėje pagrobta vergė. Jis reikala vo teismą
grąžinti Verginiją. Klaudijus Apijus nedelsdamas priėmė
sprendimą, konstatuojantį, jog Verginiją esanti vergė ir
privalo būti grąžinta ankstesniajam „šeimininkui". Tuomet
atvykęs ir teismo sprendimą išgirdęs Verginijus, ėmęs
maldauti, kad Apijus Klaudijus leistų jam vienumoje
pasikalbėti su dukterimi. Išsivedęs dukterį, tėvas, siekdamas
išvengti gresiančios gėdos ir garsiai sušukęs, jog tik mirtis
galinti padėti išsaugoti jos laisvę, Verginiją nudūrė. Nešinas
dukters kūnu, Verginijus pabėgo pas savo vadovaujamus
karius, kuriuos sukurstė atkeršyti Klaudijui Apijui.
Prasidėjęs sukilimas nuvertė antrąjį decimviratą, o pats
Apijus Klaudijus buvo nužudytas kalėjime.

Ad 8. Viena iš romėnų teisei žinomų daiktų (res) klasifi kacijų

buvo jų skirstymas į paprastuosius ( corpora ąuae uno spiritu
continentur), sudėtinius (corpora ex contingen- tibus) ir
surenkamuosius (corpora ex distantibus). Sudėtiniais daiktais
buvo laikomi objektai, sudaryti iš keleto tarpusavyje
nuolatinio pobūdžio ryšiais sujungtų papras tųjų daiktų.
Sukūrus, pagaminus sudėtinį daiktą, teisiniai santykiai,
susiję su į sudėtinio daikto sudėtį įeinančiais pavieniais
daiktais, būdavo tarytum „įšaldomi". Tai reiš kia, kad tol, kol
egzistuoja sudėtinis daiktas, į jo sudėtį
kaip dalis įeinantis paprastasis daiktas nėra laikomas sava -
rankišku nuosavybės teisės objektu. Tokio daikto savi ninkas
jo atskyrimo nuo sudėtinio daikto galėjo reikalauti tik tokiu
atveju, jei tai buvo fiziškai įmanoma. Tuo tikslu galėjo būti
reiškiamas actio ad e.rhibendum. Jeigu, pareiškus šį ieškinį,
sudėtinio daikto savininkas (atsakovas) nesutikdavęs geruoju
grąžinti ginčo objekto, ieškovui priklausė teisė reikšti rei
vindicatio (reikalauti daikto iš svetimo neteisėto valdymo).
Komentuojamame fragmente XII lentelių įstatymai kalba apie
išimtį, numatytą iš aukščiau išdėstyto bendrojo teisinio
reguliavimo. Vogta sija, panaudota statant namą arba
įrengiant vynuogyno konstrukciją, privalėjo likti susieta su
šiais statiniais net ir tuomet, kai jos savininkas buvo kitas
asmuo. Siekiant užkirsti kelią iracionaliam ir neekonomiškam
pastatų ar vynuogienojų naikinimui, XII lentelių įstatymai
uždraudė sijos, panaudotos statant pastatą ar įrengiant
vynuogyno konstrukcijas, savininkui ją atsiimti bei reikšti
vindikacinį ieškinį dėl tokios sijos grąžinimo iš svetimo ne -
teisėto valdymo. Nuo vagystės nukentėjusiam asmeniui (sijos
savininkui) priklausė teisė į actio de tigno iuncto (terminas
tignum iunctum būtent ir reiškia siją, kuri buvo panaudota
pastato statybai ar vynuogyno konstrukcijų įrengimui). Tuo
atveju, kai namo savininkui būdavo įro doma, jog statant
statinį panaudota sija, nuosavybės teise priklausanti kitam
asmeniui, jis privalėdavęs atlyginti dvigubą sijos vertę.
Vėliau aiškinant šią įstatymų normą, jos taikymas išplėstas ir
kitų statybinių medžiagų atžvilgiu, (palyginimui su
galiojančiu teisiniu reglamentavimu žr. Lietuvos Respublikos
civilinio kodekso 4.12—4.15 str.)
Iš esmės panašaus pobūdžio apribojimais galima lai kyti
Lenkijos Respublikos civilinio kodekso 151 str. įtvirtintas
nuostatas, kurios laiko esant negalima reika lauti nugriauti
pastatus ar jų dalis, kurie pastatyti įsiter piant į kaimyninį
žemės sklypą, jeigu tai buvo padaryta
nesant statytojo tyčios, nebent tai gresia didelės žalos
sukėlimu kaimyniniam sklypui. Įstatymų leidėjas kaimy ninio
sklypo savininkui tokiais atvejais suteikia teisę rei kalauti
kompensacijos už nustatomą servitutą ribotai naudotis jo
sklypu, arba, kad statinio savininkas išpirktų užstatytą
sklypo dalį ar net ir didesnę, jeigu ji dėl atliktų statybos
darbų žemės savininkui prarado ūkinę vertę.

Ad 9. Lygiai taip pat negalima buvo pašalinti sijos, esan čios

vynuogyno konstrukcijos sudedamąja dalimi (prie sijos
pririšti vynuogienojai), kol ši sija buvo reikalinga
vynuogienojams palaikyti, o būtent nuo pirmojo apgenė- jimo
iki vaisių surinkimo (taip pat žr. supra komentarą Ad VI, 8).
vii lentelė

1. Varro de l. I. 5, 22: XII lentelių | įstatymų | aiškintojai

rašo, kad |namo| sienas juosia | lais vos žemės]
rėžis. — Maecianus assis distr. 46: Sestercijus buvo ]
vertas] du su puse aso, lyg ir pustrečio,... to
įrodymas — XII lentelių įstatymai, kuriuose dvi su
puse pėdos yra vadinama sestertius pes.
2. Gaius (l. 4 ad leg. XII tab.) D. 10, 1, 13: Žinotina, kad
ieškinyje dėl išnykusių ribų tarp kaimyninių sklypų
nustatymo, reikia turėti galvoje tai, kas buvo
parašyta sekant įstatymu, kurį sakoma Atėnuose
priėmus Soloną. Nes ten [= Solono įstatyme | yra
taip: Jeigu kas užtvarą ir t. t.
3. a. Plinius ant. Hist. 19, 4, 50: XII lentelių įstatymuose...
niekur nevartojamas [žodis] villa (kaimo valda,
sodyba), ją visuomet reiškė — hortus (valda
apsodinta daržu), o hortus iš tikrųjų |reiškė] heredium
(paveldimąją valdą). — b. Festus F. 355: Tuguria
(trobomis) nuo tectum (stogai), yra vadinamos
paprastos kaimiečių sodybos... Messala XII lentelių
įstatymų išaiškinime sako, kad šis pavadinimas taip
pat ... reiškia.
4. Cicero de leg. 1, 21, 55: XII lentelių |įstatymai]
neleidžia įgyti nuosavybėn įgyjamąja senatimi
[paribio žemės] penkių pėdų plote.
5. a. JEIGU BYLINĖJASI...- b. Cicero de leg. 1, 21, 55: |o |
ginčas kilęs dėl paribio, kuriame... pagal Dvylika
lentelių, trys arbitrai nustatome ribą.
6. Gaius D. 8, 3, 8: Pagal XII lentelių įstatymus, tiesiai
einančio kelio plotis yra aštuonios pėdos, o
posūkyje, tai reiškia [tenJ, kur yra vingis —
šešiolika.
7. TENUTIESIA KELIĄ. JEI KELIO NEIŠ- GRĮSTŲ,
TEGUL VARO GYVULIUS (KINKINĮ) PER KUR
PANORĖS.
8. a. JEI LIETAUS VANDUO KENKTŲ... - b. Jei per
valstybinę žemę nukreipta vandens srovė kenktų
privačiam žemės sklypui, pagal XII lentelių
įstatymus, suteikiamas ieškinys, kad savininkui
būtų užtikrintas žalos | atlyginimas ].
9. a. Ulpianus D. 43, 27, 1, 8: ... XII lentelių įstatymai įsako
nugenėti medžio šakas, augančias aukščiau nei 15
pėdų. — b. Pomponius D. 43, 27, 2: Jeigu medis iš
kaimyninio sklypo buvo vėjo nulenktas į tavo
sklypą, pagal XII lentelių įstatymus gali teisėtai
reikalauti jį Į= medįj pašalinti.
10. Plinius nat. hist. 16, 5, 15: XII lentelių įstatymais buvo
nustatyta, kad leidžiama rinkti giles, krintančias į
kaimyninį sklypą.
11. Iustiniani Institutiones 2, 1, 41: Parduotus ir perduotus
(daiktus) pirkėjas įgyja ne kitaip, kaip |tik] jeigu
sumoka pardavėjui kainą arba kitu būdu užtikrina
Įatsilyginsiąs], kaip pavyzdžiui, paskirdamas
laiduotoją arba duodamas užstatą, kaip nustatyta XII
lentelių įstatymais.
12. Ulpianus 2, 4: |Tas, kurį] liepta išlaisvinti su tokia
sąlyga: „jeigu duos įpėdiniui dešimt tūkstančių",
[tai| net jeigu būtų įpėdinio parduotas,
sumokėdamas pirkėjui pinigus, tampa laisvas; ir
taip nustato XII lentelių įstatymai.
Komentaras

Ad 1. Priešgaisrinės apsaugos tikslais senovės Romoje buvo

reikalaujama aplink pastatus palikti dviejų su puse pėdos
pločio laisvos žemės rėžį (ambitus), kuris įstatyme yra
įvardijamas kaip sestercius pes. Sestercijus reiškė ne tik
piniginį vienetą: vėliau iš šio termino atsiranda bendrinis
žodis, reiškiantis „du su puse," kadangi sestercijus buvo
lygus dviem su puse aso (papildomai žr. komentarą Ad VIII,
3-4).

Ad 2, 4, 5. Žemės ūkio paskirties žemės sklypus skirdavo riba

(confinium), t. y. penkių pėdų pločio žemės rėžis. Confinium
negalima buvo įdirbti bei įgyti nuosavybėn įgyjamąja
senatimi. Confinium išnykus ir norint, kad ag- rimensores
(matininkai) iš naujo nustatytų šią ribą, reikėjo pareikšti
ieškinį dėl išnykusios ribos tarp kaimyninių že mės sklypų
nustatymo (actio finium regundorum). Bylą nagrinėdavęs ne
privatus teisėjas, o specialiai tam paskirti trys arbitrai.
Panašu, jog, kaip teigia Gajus, šios nuostatos buvo kuriamos
sekant Solono įstatymais.

Ad 6. Įstatyme buvo nustatytas ne tik laisvos žemės, ski -

riančios du sklypus ar pastatus, rėžio, bet ir kelio plotis.

Ad 7. Jei kas nors turėdavęs važiavimo per svetimą sklypą

teisę, t. y. kelio servitutą, tačiau tarnaujančiojo sklypo
savininkas neužtikrindavęs tinkamos kelio būklės, servi tuto
turėtojas galėdavęs pervažiuoti sklypą bet kurioje
pageidaujamoje vietoje.

Ad 8. Romėnų teisė draudė keisti natūraliai nusistovėju sią

lietaus vandens nutekėjimo kryptį. Jeigu per valstybi nę žemę
nukreipta vandens srovė kenkdavusi privataus asmens
valdomam žemės sklypui, šis turėjęs teisę į ieški nį dėl
kilusios žalos atlyginimo.
Ad 9. Romėnų teisė suteikė galimybę sklypo savininkui
reikalauti (interdictum de arboribus cedendis) apgenėti
kaimyniniame sklype augančių medžių šakas, esančias
didesniame nei 15 pėdų, t. y. 4,44 m. aukštyje, kad šios
neužstotų saulės šviesos. Tuo tarpu medis, kurį vėjas palenkė
virš kaimyninio žemės sklypo, privalėjo būti nukirstas
siekiant išvengti galimo žalos atsiradimo (pa lyginimui žr.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.42 str. 2 d., kurioje
nustatyta, kad žemės sklypo savininkas turi teisę nupjauti ir
pasilikti sau kaimyniniame žemės sklype augančių medžių,
krūmų, kitų augalų šaknis ir šakas, esančias jo žemės sklype,
prieš tai įspėjęs kaimyninio žemės sklypo savininką ir
nustatęs terminą jas pašalinti, bet per nustatytą terminą jų
pašalinimo nesulaukęs). Komentuojamame fragmente
cituojamoje Justiniano Digesta ištraukoje iš Pomponijaus
darbų kalbama ir apie kitą panašų atvejį, kai suteikiama teisė
reikalauti, kad būtų pašalintas vėjo į kaimyninį sklypą
nuverstas medis. Si Pomponijaus ištrauka itin išraiškingai
pabrėžia, kad nuosavybės teisę riboja įstatymas ir kitų
asmenų bei visos visuomenės teisėti interesai. Autorius
nedviprasmiškai nurodo: Ius ei non esse ita arborem habere —
„Nes nevalia tokio medžio turėti."

Ad 10. Kai kurie nuosavybės teisės ribojimo atvejai, per ilgą

laiką išsikristalizavę romėnų teisėje, įgyja savų remi-
nescencijų ir galiojančiuose civiliniuose įstatymuose, nors
kartais analogiškas situacijas įstatymų leidėjas spren džia ir
kitokiu būdu. Vienas tokių pavyzdžių — vadinamojo
interdictum de glande situacija. Apie šią situaciją kalba ne
vienas romėnų teisininkas, daugelis pažymėdami, kad tokias
nuostatas įtvirtino dar XII lentelių įstaty mai.
Komentuojamame fragmente iš Gajaus Cecilijaus Plinijaus
Vyresniojo (Gaius Caecilius Plinius Major), dar vadinamo
Antruoju, veikalo Naturalis historia nurodo
ma, jog XII lentelių {statymai nustatė teisę susirinkti į
svetimą žemę nukritusius vaisius. Taigi, įstatymas sutei kia
teisę įžengti į kaimyninį žemės sklypą tam, kad būtų galima
susirinkti ten nukritusias giles.. Šios teisės įgyven dinimo
tvarką tikslina Paulius, nurodydamas, jog preto rius
uždraudęs naudoti jėgą prieš tą, kuris per tris dienas
susirinko, pasiėmė giles, nukritusias į gretimą sklypą: Ait
praetor: Glandem, quae ex illius agro in tuum cadat, quo minus illi
tertio quoque die legere auferre liceat, vim fieri veto (D. 43, 28, 1, 1).
Ši ištrauka puikiai iliustruoja tokių šiandien įprastų
juridinių konstrukcijų, kaip įstatymo analogija, egzistavimą
jau romėnų teisėje: aiškindamas interdikto taikymo sritį,
Paulius pažymi: Glandis nomine omnes fructus continentur, t. y.,
jog,interdiktas taikytinas ne tik tiems atvejams, kai į
kaimyninį sklypą nukrinta ąžuolo gilės, tačiau ir bet kurio
kito medžio vaisiai. Taigi ir esant kitų rūšių vaisiams,
nukritusiems nuo motininio daikto (medžio) į kaimyninį
žemės sklypą, jų savininkui leidžiama įžengti į minėtą
sklypą ir juos susirinkti. .
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.42 str. 3 d.
įtvirtina priešingą teisinį reglamentavimą, nustatydamas, jog
visais atvejais sklypo savininkas įgyja nuosavybės tei sę į
vaisius, gautus nuo kaimyniniame žemės sklype au gančių
medžių, krūmų, šakų, esančių jo sodo sklype, ir į vaisius,
gautus nuo kaimyniniame sklype augančių kitų augalų
stiebų, šakų ir šaknų, esančių jo žemės sklype.

Ad 11. Pirkėjas tapdavo jam parduoto ir perduoto daikto

savininku ne tuomet, kai įgydavo daikto valdymą, o tik tada,
kai pardavėjui būdavo sumokama prekės kaina arba kainos
sumokėjimas užtikrinamas duodant užstatą ar la 1_ duojant.

Ad 12. Vergas, palikėjo išlaisvintas su sąlyga, kad sumo kės

įpėdiniui tam tikrą pinigų sumą, tapdavo laisvas i
tuomet, kai perduodavo pinigus įpėdiniui. Taip pat ir tada,
kai įpėdinis parduodavęs su sąlyga laisvėn paleistą vergą
(statuliber), šis ipso iure tapdavo laisvas, kai tik nustatytą
pinigų sumą sumokėdavo jį įsigijusiam pirkėjui. Tai
sąlyginis sandoris su condicio suspensiva ir condicio potestativa,
t. y. su sąlyga, nuo kurios priklauso tam tikrų teisinių
santykių atsiradimas (status libertatis pasikeitimas), bei sąlyga,
kurios įvykdymas susietas su suinteresuoto asmens valia.
VIII / lentelė 88

viii lentelė

1. KAS DAINUOJA BLOGO LINKINČIĄ DAINĄ... b.

Cicero de rep. 4, 10 12 ap. Aug. de civit. Dei 2, 9: Nors mūsų
XII lentelių | įstatymai | nedaugeliu atvejų
įtvirtino mirties bausmę, tarp jų pripažino, kad |
taip | reikia bausti, kai kas dainuoja arba sudeda
tokią dainą, kuria kitam padaro skriaudą ar
negarbę.
2. JEIGU |KAM | NUKIRTO KŪNO NARĮ [ = dalį J
IR TAIKIAI SU JUO |= nukentėjusiuoju |
NESUSITARIA, TEBŪNA ATKERŠYTA.
3. Paulus (lib. Sing. et tit. de iniuriis) coli. 2, 5, 5: Ieškinys dėl
skriaudos arba yra įstatyminis... Įstatyminis pagal
XII lentelių įstatymus: „kas kitam daro skriaudą,
tebūnie nubaustas 25 sestercijų <asų> bauda. Tas
įstatymas buvo bendrasis. Buvo ir specialių, kaip
tas: „jeigu ranka ar vėzdu sulaužė laisvajam kaulą,
bus baudžiamas 300, jeigu vergui — 150 sestercijų
<asų> bauda.
4. JEIGU PADARĖ SKRIAUDĄ KITAM, BAUDA
TEBŪNIE 25 [SESTERCIJAI| <ASAI>.
5 PATIRSI ŽALĄ, ... TEBŪNIE ATLYGINTA.
6. Ulpianus (l. XVIII ad ed.) D. 9, 1,1 pr.: „Sakoma, kad jeigu
keturkojis gyvulys padarė žalą? ieškinys kyla iš XII
lentelių įstatymų. Tie įstatymai nustatė arba duoti
tą | gyvulį |, kuris padarė žalą, ... arba pateikti
įvertintą žalos atlyginimą."
7 Ulpianus (l.XLI ad Sabinum) D. 19, 5, 14, 3: Jeigu gilė nuo
tavo medžio nukrito j mano sklypą, o aš, atvaręs
galvijus, suganiau, ... negalima reikšti ieškinio nei
pagal XII lentelių įstatymus dėl žalos padarytos
ganant galvijus, kadangi ne tavo sklype buvo
ganomi, nei dėl keturkojų gyvulių padarytos žalos |
atlyginimo]...
8. a. KAS UŽKERĖJO JAVUS... - b. ... NEI
[KERĖJIMAIS] TEGUL NEVILIOJA SAU SVETIMO
PASĖLIO
9. Plinius nat. hist. 18, 3, 12: [Kas] arklu nuimtiną [=
subrandintą] derlių [= pjūtį] nakčia nukirto arba
nuganė, [tą] jei pilnametis, XII lentelių [įstatymai]
įsakė bausti mirtimi pakariant |kaip auką |
Cererai... nepilnametį [liepta], pretoriaus nuožiūra,
nuplakdinti rykštėmis ir arba paskirti atlyginti žalos
[vertę], arba [sumokėti] dvigubo [žalos] dydžio
baudą.
10. Gaius (l. 4 ad leg. XII tab.) D. 47, 9, 9: Kas sudegina prie
namo pastatytą statinį ar javų stirtą, įsakyta, kad
būtų surištas ir nuplakdinus sudegintas ugnyje,
jeigu taip padarė žinodamas ir suprasdamas, bet jei
visai atsitiktinai, tai yra dėl nerūpestingumo, būdavo
įsakyta atlyginti padarytą žalą arba, jeigu buvo ne -
mokus, kad būtų švelniau nubaustas.
XII lentelių [įstatymuose] buvo
U- Plinius nat. hist. 17, 1, 7:
nustatyta, kad tas, kas neteisėtai Iškirto svetimus
(medžius), išpirktų kiekvieną Isumokėdamas po] 25
asus.
12. JEIGU KAS VOGĖ NAKČIA, O (APVOGTASIS) JJ
UŽMUŠĖ, TEBŪNIE [LAIKOMAS BUVĘS |
UŽMUŠTAS TEISĖTAI.
13. DIENĄ... JEIGU PRIEŠINOSI GINKLU, LAI
[APVOGTASIS | ŠAUKIASI [ PAGALBOS].
14. Gellius 11, 18, 8: Dėl kitų [sulaikytų] akivaizdžiai
vagiant decemviri nustatė, kad laisvieji būtų išplakti
ir atiduoti tam, kuris buvo apvogtas, jeigu taip
padarė dienos metu ir nesipriešino ginklu;
vergai...kad būtų nuplakdinti rykštėmis ir nustumti
nuo skardžio; bet nepilnamečiai jaunuoliai,
pretoriaus nuožiūra, turėję būti nuplakdinti
rykštėmis ir būtų atlyginta jų padaryta žala.
15. Gaius 3, 191: a. Bauda už vogtų daiktų priėmimą ir
slėpimą pagal XII lentelių įstatymus yra trigubo
dydžio. - b. ...RAIŠČIU IR DUBENIU...
16. JEIGU ĮVYKDO VAGYSTĘ, KURI NĖRA
AKIVAIZDI..., TENETENKA DVIGUBAI [NEI
PADARĖ] ŽALOS.
17. Gaius 2, 45: XII lentelių įstatymai draudžia vogtą
daiktą įgyti [nuosavybėn] įgyjamąja senatimi...
18. a. Tacitus ann. 6, 16: Nes pirmą kartą XII lentelių
[įstatymuose] buvo nustatyta, kad niekas neimtų
palūkanų daugiau kaip 1/12 [kapitalo]. - b. Cato de r.
r. praef.: Protėviai... įstatymuose nustatė, kad vagis
būtų baudžiamas dvigubo |pavogto daikto vertės],
[o| lupikautojas — keturgubo [paimtų didesnių nei
leisti nos palūkanų | dydžio bauda.
19. Paulus coli. 10, 7, 11: Dėl pasaugos XII lentelių
įstatymuose suteiktas ieškinys reikalauti dvigubai
[= dvigubos pasaugai duoto daikto vertės]...
20. a. Ulpianus D. 26, 10, 1, 2: Žinotina, kad globėjo
nesąžiningumo nusikaltimas yra kilęs iš XII lentelių
įstatymų. — b. Tryphoninus D. 26, 7, 55, 1: Jeigu globėjai
pavogtų globotinio turtą, svarstytina, ar tas
ieškinys, kurį siūloma pagal XII lentelių įstatymus
pareikšti globėjui [reikalaujant atlyginti] dvigubai,
gali būti pareiškiamas vienam kuriam iš globėjų
reikalaujant atlyginti visą žalą.
21. JEI PATRONAS APGAUTŲ KLIENTĄ, TEBŪNIE
PAAUKOTAS POŽEMIO DIEVAMS |
=PRAKEIKTAS].
22. JEI KAS, BUVĘS LIUDYTOJAS AR SVĖRĖJAS,
NEPALIUDYS, TEBŪNIE LAIKOMAS
NEIŠTIKIMAS [SAVO PAŽADAMS] IR NE-
TINKAMAS BŪTI LIUDYTOJU.
23. Gellius 20, 1, 53: Jei nebūtų taip pat panaikinta ta
bausmė pagal XII lentelių įstatymus už me- lagingą
liudijimą, lygiai kaip anksčiau, [tas], kuris, kaip
įrodoma, davė melagingus įrodymas, būdavo
nustumiamas nuo Tarpėjos
skardžio.
24
a. JEI IETIS NUSKRIEJO TOLIAU NEI KAD BUVO
MESTA [= TAIKYTASI], paaukojamas avinas
[vietoje kaltininko |. — b. Plinius nat■ hist. 18, 3, 12: XII
lentelių [įstatymais] l ta m, kas] naktį slapčia nuganė
arba nupjovė derlių, buvo [nustatyta] mirties
bausmė, ir l'entelės] įsakė užmušti [kaltininką]
paka
 riant [kaip aukąj Cererai, griežčiau nei nužudymo
atveju.
25. Gaius (l. 4 ad leg. XII tab.) D. 47, 22, 4\ Kas tvirtina [ką
nors] esant nuodu, privalo pridurti, ar geru, ar
blogu [= naudingu, ar kenksmingu sveikatai], nes ir
vaistai yra nuodai.
26. Latro decl. in Cat. 19: Žinome, kad XII lentelių
įstatymuose buvo įsakyta, kad niekas mieste
nešauktų naktinių susirinkimų.
27. Gaius (l. 4 ad leg. XII tab.) D. 47, 22, 4: XII lentelių
įstatymai suteikia galimybę tiems [draugijų
nariams], kad galėtų patys nusistatyti sau teisę,
kokią tik pageidauja tol, kol nepažeidžia nieko iš
viešosios teisės | reikalavimų |. Bet, atrodo, kad šis
įstatymas buvo perkeltas iš Solono įstatymo.

Komentaras

Ad 1. Decemviri numatė atsakomybę už dvi deliktų, pri -

skiriamų iniuria kategorijai, sudėtis, kurių reikšmė nėra iki
galo aiški, tačiau kai kada jos laikomos vėlesnės, t. y.
vėlyvuoju Respublikos laikotarpiu susiformavusio įžei dimo
delikto, pažeidžiančio garbę ir orumą, sudėties pir -
mavaizdžiais. Tai yra:

1) malum carmen,
2) occentatio.

Abi šios XII lentelių įstatymų numatytos veikos greičiau siai

buvo susijusios su magiškomis procedūromis, kurių
tikslas — kito žmogaus mirties sukėlimas. Taigi, atsako mybę
už jas nustatančios XII lentelių įstatymų nuostatos buvo
skirtos gyvybės (o ne pilietinės garbės, žr. komen tarą Ad 2)
apsaugai. Tuo galima paaiškinti ypač griežtas sankcijas.
(Mirties bausmę XII lentelių įstatymai numatė nedaugeliu
atvejų. Tarp veikų, už kurias grėsė mirties bausmė, buvo ir
magiškų užkeikimų kalbėjimas, taip pat ir kitus asmenis
žeminančių dainų kūrimas bei dainavimas).
Respublikos laikotarpio pabaigoje terminai malum carmen
ir occentare imti tapatinti su garbę žeminančiais šūksniais bei
kūriniais kieno nors adresu (žr. Cicerono nuorodą, esančią
VIII, lb). Dėka minėtų pokyčių, inter pretuojant šias XII
lentelių įstatymų nuostatas, jos tapo edikto de convictio,
numačiusio atsakomybę už viešą asmens šmeižimą, išeities
tašku.

Ad 2. Kitas plačiai suprantamo iniuria (skriaudos) delikto

atvejis buvo fizinė skriauda. Kūno dalies (pavyzdžiui,
rankos, ausies) nukirtimo arba nuolatinio pobūdžio ne galios
sukėlimo atveju buvo taikomas taliono (atpildo, keršto)
principas — talio. Tokios bausmės kaltininkas galėjo išvengti
susitaikydamas su nukentėjusiuoju ir suda rydamas pactum,
kuriuo įsipareigodavo perduoti jam ša lių sulygtą kiekį
brangaus metalo, o vėliau — sumokėti tam tikrą pinigų
sumą.
Apskritai XII lentelių įstatymai atspindi pirminį teisi- nes
atsakomybės už iniuria deliktą formavimosi romėnų ^eisėje
etapą, kadangi jame iniuria nelaikomos veikos, unomis
kėsinamasi į materialinio pobūdžio (turtinius) asmens
gėrius. Kita vertus, būtent XII lentelių įstaty- u °se išryškėjo
iniuria kaip veikos, kuria pažeidžiamos pmeninio pobūdžio
vertybės, samprata. Įstatymas numa-
tris konkrečius tokių pažeidimų atvejus, kuomet kyla
Ka
«minko atsakomybė:
1) membrum ruptum, t. y. nuolatinio pobūdžio suluoši nimas,
už kurį buvo numatyta taliono bausmė arba piniginė
bauda, jeigu dėl tokios bausmės susitardavusios šalys;
2) os fractum, t. y. kaulų sulaužymas, už kurį grėsė 300 asų
bauda, jeigu nukentėjusysis buvo laisvas, bei 150 asų,
jeigu vergas (žr. komentarą Ad 3, 4);
3) faktinė situacija, apibrėžiama kaip iniuriam facere (žr.
komentarą Ad 3, 4) Si sąvoka greičiausiai apėmė
lengvesnius asmens kūno neliečiamybės pažeidimo
atvejus, kurie nesukeldavo nuolatinio pobūdžio nei giamų
pasekmių. Tai buvo smūgių sudavimas, aps- tumdymas,
antausio skėlimas, neteisėta savigyna, gal būt ir
išžaginimas bei neteisėtas laisvės apribojimas. Už tokias
veikas XII lentelių įstatymai numatė 25 asų dydžio baudą.
Daugiausia reikšmės tolesniam iniuria delikto sampratos
formavimuisi turėjo būtent trečiojo atvejo teisinis
reguliavimas. Iniuriam facere apėmė tik tokias veikas, kurios
nesukeldavo neigiamų teisinių pasekmių, pasireiš kiančių
kūno sužalojimų pavidalu. Galima daryti prielaidą, jog šios
veikos buvo uždraustos ne dėl to, kad grėsė fizinei
nukentėjusiojo sveikatai, bet todėl, kad jomis nu -
kentėjusiajam buvo viešai parodoma nepagarba arba net
panieka. Taigi jau XII lentelių įstatymuose ryškėja naujas
teisinės apsaugos dalykas — asmens garbė ir orumas.

Ad 3, 4. Skriaudos, nesukėlusios nuolatinio pobūdžio negalios,

atveju (sumušimas, antausio sudavimas) XII lentelių
įstatymai numatė 25 asų dydžio baudą. Kita vertus, atskirais
atvejais buvusi numatyta ir griežtesne bausmė: už kaulų
sulaužymą — 300, jeigu nukentėjusysis buvo laisvasis, o jei
vergas — 150 asų (plačiau žr. supr° komentarą Ad 2). Nors
cituojamuose šaltiniuose yra kai-
bama apie sestercijus, tačiau XII lentelių įstatymų laikais Romoje
dar nebuvo žinomos kaldintos monetos, todėl teisingiau būtų
daryti prielaidą, kad bausmės (baudos) dydis buvo matuojamas
asais (as = 327 g). Sestercijus (lot. sestertius) — sidabrinė
romėniška moneta, įvesta apie 2 1 1 m. pr. Kr., perėjus prie
sidabrinės valiutos, pakeitu sios varinį asą. Sestercijus buvo 2,5
aso vertės (palygini mui žr. VII, 1), vėliau aso vertė sumažėjo
iki ketvirčio sestercijaus. Pavadinimas kilo iš semis — pusė ir
tertius — trečiasis (2 asai + 0,5 trečiojo aso).

Ad 5. XII lentelių įstatymai greičiausiai numatė bausmes tik

už nedaugelį žalos svetimam turtui padarymo atvejų.
Pavyzdžiui, už gyvulių padarytą žalą (palyginimui žr. VIII,
6), svetimo medžio nukirtimą (palyginimui žr. VII- I, 11).
Labiau apibendrintai atsakomybę už žalos sveti mam turtui
padarymą sureguliavo tik lex Aąuilia, išleistas III a. pr. Kr.
(galbūt 286 m. pr. Kr.).

Ad 6. Žalą padariusio keturkojo gyvulio savininkas turė jo

alternatyvią prievolę, t. y. perduoti žalą padariusį gy vulį
nukentėjusiajam arba atlyginti jo patirtus nuostolius (pinigin
iu ekvivalentu išreikštą padarytos žalos vertę). Tokia
atsakomybė už gyvulių, taip pat šeimos tėvui (pater familias)
pavaldžių asmenų — personae alieni iuris bei vergų padarytą
žalą (palyginimui žr. XII, 2) buvo vadi nama noksaline
atsakomybe (lot. noxa — žala, nuostolis, nusižengimas,
nusikaltimas, kaltė).

d 7. Kita vertus, tas, kuris patyrė žalą dėl to, kad jam
Priklausančius vaisius, nukritusius į kaimyninio žemės ypo
teritoriją, suėdė šeimininko ten atvaryti gyvuliai, neturėjo
teisės reikalauti žalos atlyginimo nei pareikšda mas ieškinį
dėl neteisėto gyvulių ganymo (de pastų peco-
s
)> kadangi toks ieškinys būtų pagrįstas tik tuomet, jei
gyvuliai būtų suėdę vaisius besiganydami svetimame sklype,
nei, juolab, reikšdamas ieškinį dėl gyvulių pada rytos žalos
(de pauperie), kadangi žala šiuo atveju nėra kilusi dėl
neįprastos, nenatūralios gyvulių elgsenos.

Ad 8. Įstatymas numatė atsakomybę ne tik už įvairių už -

keikimų, kurie, kaip tikėta, kenkė žmonėms, kalbėjimą,
tačiau taip pat ir už tokius užkeikimus, kuriais, romėnų
įsitikinimu, buvo sumažinamas derlius ar apskritai suke -
liamas vieno sklypo nederlingumas tam, kad padidėtų kito
sklypo duodamas derlius, taip pat už visokio pobū džio
kerėjimus.

Ad 9. XII lentelių įstatymų epochos populus Romanus — tai

agrarinė visuomenė. Dėl to įstatymuose daug dėmesio
skiriama žemės nuosavybės, jos įdirbimo klausimų teisi niam
reguliavimui. Agrarinį anuometinės romėnų vi suomenės
pobūdį liudija ir XII lentelių įstatymuose nu matytos ypač
griežtos bausmės už žemės ūkio kultūrų pasėlių, sodinių
sunaikinimą. Mirtimi, t. y. pakariant kaip auką derliaus
deivei Cererai, buvo baudžiamas pilnametis asmuo, nakties
metu išganęs arba nukirtęs pasė lius, subrandinusius derlių,
kurį jau buvo atėjęs metas nuimti (naudojant arklą).
Decemviri nustatė, kad nepilnametis, pretoriaus sprendimu,
yra baudžiamas, nuplak- dinimu ir įpareigojimas atlyginti
padarytą žalą arba sumokėti dvigubo dydžio nuostolius.

Ad 10. Diferencijuotos bausmės buvo numatytos ir uz namų

arba javų stirtos, stovinčios prie sodybos, padegi mą. Įei kas
padegdavęs sąmoningai (tyčia), tai, n up la kd i - nus rykštėmis, buvo
baudžiamas mirtimi s ud eg in a nt . Jeigu gaisras būdavo sukeliamas
dėl nerūpestingumo, kaltininkas privalėdavęs tik atlyginti
padarytą žalą.
Ad 11• Neteisėtai nukirtęs svetimus medžius, privalėda- vęs
jų savininkui sumokėti po 25 asus už kiekvieną nu kirstą medį.

Ad 12. XII lentelių įstatymai griežtai baudė už vagystę. Jeigu

vagystė buvo įvykdoma naktį, pagal galiojusią teisę, buvo
galima užmušti vagį, sugautą darant nusikaltimą (tn flagranti
delicto).

Ad 13. Taip pat buvo leidžiama užmušti ir vagį, sugautą

vagiant dienos metu, jeigu šis priešindavosi ginklu. Kita
vertus, apvogtasis privalėdavęs garsiai šaukti ( endoplorare,
implorare), kad sukviestų kaimynus ir taip viešai įrodytų
nusikalstamą kaltininko veikos pobūdį bei gyvybės atė mimo
teisėtumą.

Ad 14. Likusiųjų atvirųjų (akivaizdžių) vagysčių atveju, t. y.,

kai vagis dienos metu būdavo sugaunamas i n flagranti, bet
nesipriešino naudodamas ginklą, reikėjo kalti ninką, jei jis
buvo laisvasis, nuplakdinti ir atiduoti nu kentėjusiojo
valdžion. Nėra vieningos nuomonės dėl to, ar kaltininkas
tapdavo vergu teisiniu požiūriu ar patek davo tik faktinėn
nukentėjusiojo valdžion (panašiai kaip nemokus skolininkas,
kurį išieškotojas, vykdymo procese atlikdamas manus iniectio,
galėjo kalinti savo namuose 60 dienų). Jeigu vagystę
padarydavęs vergas, jis būdavo nuplakdinamas ir baudžiamas
mirtimi nustumiant nuo Tarpėjos uolos (skardžio). Jei
kaltininkas būdavęs nepilnametis, jis tebuvo nuplakdinamas
ir privalėjo atlyginti Padarytą žalą.

Ad 15. Baudžiamas buvo ne tik vagis, tačiau ir asmenys,

Padėję padaryti nusikaltimą ar jį nuslėpti. Tiek kratos me tu
radus vogtus daiktus pas patį vagį, tiek ir pas tą, kuriam jie
buvo perduoti paslėpti, ir asmuo, davęs vog
tus daiktus paslėpti, ir juos priėmęs ir slėpęs privalėdavo
sumokėti trigubo vogtų daiktų vertės dydžio baudą. Nuo
konteksto atsieti žodžiai lance et ličio (raiščiu ir dubeniu),
vienų autorių, kaip, pavyzdžiui, Gajaus, nuomone, yra susiję
su kratos atlikimo įtariamojo namuose būdu. (Greičiausiai
tai buvusi formali, ritualinio pobūdžio kra ta, kurią
įtariamojo namuose atlikdavo pats nukentėjusy sis arba tam
tikras pareigūnas vien tik persijuosęs strėnas raiščiu ir
turėdamas rankose dubenį. Reikalavimas nevilkėti jokių
drabužių, išskyrus strėnas juosiantį ir nuogumą dengiantį
raištį, manoma, buvo nustatytas tam, kad kratą atliekantis
asmuo drabužiuose neįsineštų kokių nors daiktų, norėdamas
be pagrindo apkaltinti kitą asmenį. Dubuo kratą
atliekančiam asmeniui greičiausiai buvęs reikalingas
prisidengti veidą, jei sutiktų moterį. Taip pat esama
aiškinimo, jog dubenyje nešta speciali apeiginė duona,
kurios, suvalgęs vagis, kaip tikėta, būdavęs pri verstas
prisipažinti. Tai ne kas kita, kaip ir vėliau, vidu ramžių
baudžiamajame procese populiari įrodinėjimo priemonė —
ordalija.) Kiti autoriai, pavyzdžiui, Aulas Gelijus, minėtus
įstatymų žodžius sieja su vagystės padarymo būdu
(manoma, kad dubenį su dviem išgręžtomis skylėmis akims
vagis naudodavo kaip kaukę, siekdamas likti neatpažintas, o
raištį — vogtiems daiktams surišti, kad būtų patogiau juos
išnešti). Egzistuoja ir dar vienas aiškinimas, jog dubenį
pinigams sudėti nešiodavosi apsišaukėliai, prisistatydavę
žinių kolegijų nariais ir rinkdavę aukas, kurias vėliau
pavogdavę (pasisavindavę). Labiau siai tikėtina interpretacija
vis dėlto yra ta, jog lance et ličio susijęs su reikalavimais,
keltais kratos atlikimo būdui.

Ad 16. Jeigu vagis nebūdavo užklumpamas darantis nu -

sikaltimą (in flagranti), t. y. padarydavo ne atvirąją (aki-
vaizdžią) vagystę, jis privalėdavęs sumokėti dvigubo pa -
vogtų daiktų vertės dydžio baudą.
Ad 17 Vogtų daiktų (res furtivae) valdymas negalėjo su kelti
nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi ( Spo- liatus debet,
ante omnia, restitui), kadangi XII lentelių įstatymai tai įsakmiai
draudė.

Ad 18. Įstatymai draudė pernelyg aukštas palūkanas, t. y.

lupikavimą. Juose nurodyta, kad palūkanos negalinčios būti
didesnės nei unciarum foenus, t. y. 1/12 (paskolos sumos).
Berods, kad XII lentelių įstatymai čia nustato maksimalią
mėnesinių palūkanų ribą. 1/12 kaip maksimali riba buvo
nustatyta greičiausiai dėl to, kad kreditoriams būtų užkirstas
kelias per metus gauti didesnį nei 100 procentų pelną (Pats
leges vartojamas terminas unciarum reiškia „vienos uncijos"
arba „sudarantis vieną dvyliktąją dalį". Apskritai romėniška
uncia turėjo keletą reikšmių. Tai buvo piniginis vienetas,
sudaręs 1/12 aso, svorio matas (27,3 gramo), sudaręs 1/12
romėniško svaro (libra = 327, 45 gramo), ilgio matas, sudaręs
1/12 pėdos (pes = 24,6 centimetro), ploto vienetas, sudaręs
1/12 jugerio (jugerum = 209,91 kvadratinio metro)). Už
didesnių palūkanų ėmimą grėsė keturgubo gautų, mak -
simalią ribą viršijusių palūkanų dydžio bauda. Taigi lupi -
kautojas buvo baudžiamas net du kartus griežčiau nei vagis,
neužtiktas nusikaltimo vietoje, kuris privalėdavęs sumokėti
dvigubo pavogtų daiktų vertės dydžio baudą. Reikia
pažymėti, kad esama ir kitokio termino unciarum foenus
reikšmės aiškinimo, t. y. jog maksimalus mėnesi-
ni
U palūkanų terminas negali būti aukštesnis nei 10 pro centų.

d 19. Saugodami faktišką būseną, tapačią vėliau romė- nų

^isėje susiformavusiai realinei depositum (pasaugos) sutarčiai,
XII lentelių įstatymai numatė baudžiamuosius mius (actiones
poenales) dėl pasaugai duotų daiktų
ra
radimo (išeikvojimo), kuriais buvo galima reikalauti
priteisti keturgubą prarastų daiktų vertę. Respublikos
laikotarpio pabaigoje pretoriai ėmėsi teisinio reguliavimo
reformos, kurios išdavoje depozitarijaus (saugotojo) atsa -
komybė sumažinta iki pareigos atlyginti neišsaugotų daiktų
vertę. Tik pasaugos sutarties, sudarytos gresiant kokiai nors
nelaimei (būtinoji apsauga — depositum mise- rabile vel
necessarium), atveju, t. y. kai deponentas neturėjo galimybės
rinktis, kam patikėti saugoti savo daiktus, pretoriai suteikė
ieškinį dėl dvigubos pasaugai atiduotų daiktų vertės
atlyginimo.

Ad 20. Taip pat ir globėjas, kuris nesąžiningai atliko savo

pareigas tvarkydamas globotinio turtą (crimen suspecti), buvo
baudžiamas dvigubo prarasto (pasisavinto) turto vertės
dydžio bauda. Kaip matyti iš pateikto Justiniano Digesta
fragmento, buvo abejojama dėl to, ar, esant keliems
globėjams, buvo galima kuriam nors vienam iš jų pareikšti
ieškinį dėl dvigubos viso prarasto (pasisavinto) turto vertės
sumokėjimo, t. y. ar kelis globėjus romėnų teisė traktavo kaip
solidarius atsakovus (skolininkus).

Ad 21. Patronato ir klientelės teisiniai santykiai, visų pirma,

pradėjo klostytis dėl to, kad turtingi Romos pilie čiai, beveik
išimtinai priklausantys patricijų luomui, nuosavybės teise
valdomus žemės sklypus perduodavo naudojimuisi mažiau
pasiturintiems (pradžioje greičiausiai savo išlaisvintiesiems)
su sąlyga, kad toks leidimas bet kuriuo metu gali būti
atšauktas (precarium). Vėlesniais laikais pagrindinis klientelės
šaltinis tapo savanoriškas vieno piliečio pasidavimas kito
patronatui (applica- tio). Klientas turėjo tam tikrų pareigų
patrono atžvilgiu, kaip antai, pareigą jam paklusti. Tuo tarpu
patronas buvo įpareigotas saugoti bei ginti klientą,
pavyzdžiui, teisme. Jeigu patronas apgaudavęs savo klientą,
jis tapdavo prakeiktas (sacer), t. y. asmuo atsidurdavo už
teisinio regu
liavimo ir teisinės apsaugos ribų. Tokį sacer kiekvienas galėjo
nebaudžiamai užmušti. Šioje vietoje XII lentelių įstatymai
kalba apie ankstyvajai romėnų baudžiamajai teisei žinomą
sakralinio pobūdžio bausmę, taikytą už sunkius
nusikaltimus, — consecratio capitis et bonorum (galvos ir turto
pašventinimas, paaukojimas). Bet kam suteikiama galimybė
nebaudžiamai užmušti nuo bendruomenės atskirtąjį sacer
reiškė kaltininko atidavimą dievų kerštui. Sacer prarasdavo ir
turtines teises — jo turtas būdavo konfiskuojamas ir
paaukojamas dievybei, kurią kaltininkas įžeidė padarydamas
nusikaltimą.

Ad 22. Svarbiausieji teisiniai veiksmai Romoje buvo at liekami

naudojantis iškilmingu būdu — per aes et libram (su variu ir
svarstyklėmis). Tam, kad minėtu būdu suda ryti sandoriai
būtų galiojantys, be kita ko, buvo reikalaujama libripens, t. y.
svėrėjo, laikančio svarstykles, kurio mis seniausiais laikais
buvo sveriamas metalas, bei penkių liudytojų dalyvavimo. Šie
asmenys, kilus būtinybei, privalėjo paliudyti sandorio
sudarymo faktą. Jeigu tai padaryti atsisakydavo, būdavo
laikomi nevertais pasitikėjimo ir, kaip intestabiles, netekdavo
galimybės ateityje dalyvauti sudarant sandorius minėtu
iškilmingu būdu. Vėliau, kai sandorių sudarymas per aes et
libram neteko reikšmės, terminas intestabilis įgijo naują prasmę
ir juo pradėta apibūdinti asmenį, negalintį sudaryti
testamento.

Ad 23. Melagingai liudijantys buvo baudžiami mirtimi, t. y.

nustumiant nuo Tarpėjos skardžio (uolos). Čia derė tų
prisiminti Tarpėjos istoriją, juolab kad šis mirties bausmės
įvykdymo būdas — nustūmimas nuo Tarpėjos skardžio, XII
lentelių įstatymuose minimas ne kartą (pa vyzdžiui, žr.
komentarą Ad VIII, 14). Tarpėja (lot. Tar- peia) — Romulo laikų
mergina, kuri, pasak padavimo, buvo sabinų įkalbėta atverti
Kapitolijaus tvirtovės vartus.
priteisti keturgubą prarastų daiktų vertę. Respublikos
laikotarpio pabaigoje pretoriai ėmėsi teisinio reguliavimo
reformos, kurios išdavoje depozitarijaus (saugotojo) atsa -
komybė sumažinta iki pareigos atlyginti neišsaugotų daiktų
vertę. Tik pasaugos sutarties, sudarytos gresiant kokiai nors
nelaimei (būtinoji apsauga — depositum mise- rabile vel
necessarium), atveju, t. y. kai deponentas netu rėjo galimybės
rinktis, kam patikėti saugoti savo daiktus, pretoriai suteikė
ieškinį dėl dvigubos pasaugai atiduotų daiktų vertės
atlyginimo.

Ad 20. Taip pat ir globėjas, kuris nesąžiningai atliko savo

pareigas tvarkydamas globotinio turtą (crimen suspecti), buvo
baudžiamas dvigubo prarasto (pasisavinto) turto vertės
dydžio bauda. Kaip matyti iš pateikto Justiniano Digesta
fragmento, buvo abejojama dėl to, ar, esant keliems
globėjams, buvo galima kuriam nors vienam iš jų pareikšti
ieškinį dėl dvigubos viso prarasto (pasisavinto) turto vertės
sumokėjimo, t. y. ar kelis globėjus romėnų teisė traktavo kaip
solidarius atsakovus (skolininkus).

Ad 21. Patronato ir klientelės teisiniai santykiai, visų pirma,

pradėjo klostytis dėl to, kad turtingi Romos pilie čiai, beveik
išimtinai priklausantys patricijų luomui, nuosavybės teise
valdomus žemės sklypus perduodavo naudojimuisi mažiau
pasiturintiems (pradžioje greičiausiai savo išlaisvintiesiems)
su sąlyga, kad toks leidimas bet kuriuo metu gali būti
atšauktas (precarium). Vėlesniais laikais pagrindinis klientelės
šaltinis tapo savanoriš kas vieno piliečio pasidavimas kito
patronatui (applico~ tio). Klientas turėjo tam tikrų pareigų
patrono atžvilgiu, kaip antai, pareigą jam paklusti. Tuo tarpu
patronas buvo įpareigotas saugoti bei ginti klientą,
pavyzdžiui, teisme. Jeigu patronas apgaudavęs savo klientą,
jis tapdavo prakeiktas (sacer), t. y. asmuo atsidurdavo už
teisinio regu
liavimo ir teisinės apsaugos ribų. Tokį sacer kiekvienas galėjo
nebaudžiamai užmušti. Šioje vietoje XII lentelių įstatymai
kalba apie ankstyvajai romėnų baudžiamajai teisei žinomą
sakralinio pobūdžio bausmę, taikytą už sunkius nusikaltimus,
— consecratio capitis et bonorum (galvos ir turto pašventinimas,
paaukojimas). Bet kam suteikiama galimybė nebaudžiamai
užmušti nuo ben druomenės atskirtąjį sacer reiškė kaltininko
atidavimą dievų kerštui. Sacer prarasdavo ir turtines teises —
jo tur tas būdavo konfiskuojamas ir paaukojamas dievybei,
ku rią kaltininkas įžeidė padarydamas nusikaltimą.

Ad 22. Svarbiausieji teisiniai veiksmai Romoje buvo atliekami

naudojantis iškilmingu būdu — per aes et libram (su variu ir
svarstyklėmis). Tam, kad minėtu būdu suda ryti sandoriai
būtų galiojantys, be kita ko, buvo reikalau jama libripens, t. y.
svėrėjo, laikančio svarstykles, kuriomis seniausiais laikais
buvo sveriamas metalas, bei penkių liudytojų dalyvavimo.
Šie asmenys, kilus būtinybei, privalėjo paliudyti sandorio
sudarymo faktą. Jeigu tai padaryti atsisakydavo, būdavo
laikomi nevertais pasitikėjimo ir, kaip intestabiles, netekdavo
galimybės ateityje dalyvauti sudarant sandorius minėtu
iškilmingu būdu. Vėliau, kai sandorių sudarymas per aes et
libram neteko reikšmės, terminas intestabilis įgijo naują prasmę
ir juo pradėta apibūdinti asmenį, negalintį sudaryti
testamento.

d 23. Melagingai liudijantys buvo baudžiami mirtimi, • Y-

nustumiant nuo Tarpėjos skardžio (uolos). Čia derė tų
prisiminti Tarpėjos istoriją, juolab kad šis mirties ausmės
įvykdymo būdas — nustūmimas nuo Tarpėjos uzio, XII
lentelių įstatymuose minimas ne kartą (pa vyzdžiui, žr.
komentarą Ad VIII, 14). Tarpėja (lot. Tar- — Romulo laikų
mergina, kuri, pasak padavimo, Vo sabinų įkalbėta atverti
Kapitolijaus tvirtovės vartus.
Už išdavystę ji paprašiusi to, ką sabinai nešiojo ant deši niųjų
rankų. Tarpėja turėjo omenyje aukso apyrankes. Pasinaudoję
jos paslauga, sabinai negyvai užmėtė Tarpėją skydais,
kuriuos irgi nešiojo pasikabinę ant dešiniųjų rankų. Esama ir
romantiškesnės padavimo versijos: Tar pėja buvo įsimylėjusi
sabinų karalių Titą Tacijų ir todėl atvėrusi tvirtovės vartus,
tačiau sabinai nubaudę išdavikę. Tarpėjos vardas siejamas su
Kapitolijaus kalvos pietrytiniu skardžiu ir dabar vadinamu
saxum Tarpeium — Tarpėjos uola, nuo kurios būdavo
nustumiami šventvagiai, valstybės išdavikai ir kiti dideli
nusikaltėliai, taip pat ir melagingi liudytojai.

Ad 24. XII lentelių įstatymai skyrė kaltas veikas nuo atsi -

tiktinumų (casus). Todėl, jei ginklas (iš konteksto galima
spręsti XII lentelių įstatymus kalbant apie ietį) nuskrie-
davęs ne ten, kur buvo taikomasi, jo savininkas privalėjo
paaukoti aviną. Tuo tarpu sąmoningas javų lauko nuga nymas
naktį, kaip ir derliaus sunaikinimas (palyginimui žr. VIII, 9),
buvo baudžiamas mirtimi — kaltininką paka riant kaip auką
derliaus deivei Cererai.

Ad 25. Tikriausiai su tyčinių ir netyčinių veikų atribojimu yra

susiję ir XII lentelių įstatymų žodžiai, apie ku riuos sužinome
iš Gajaus komentaro, o būtent apie ben drąją nuodų, kurie
tam tikrais atvejais gali būti naudojami ir kaip vaistai,
sąvoką.

Ad 26. Įstatymas draudė šaukti susirinkimus Romoje nakties

metu. Vienas iš žymiausių klasikinio laikotarpio teisininkų
— Ulpianas suformulavo vadinamuosius teises reikalavimus:
praecepta iuris, traktuotinus kaip bet kurių teisinių santykių
formavimo pradmenis, kuriais turėtų vadovautis teisės
subjektai, nustatydami savo civilines teises ir pareigas. Šie
reikalavimai: honeste vivere, alterum
n0n laedere, suum cuiąue tribuere, t. y. gyventi sąžiningai, nekenkti
kitam, kiekvienam pripažinti tai, kas jam priklauso (D.l, 1,
10, 1. Taip pat žr. Justiniano Institucijas: 1 1 , 1 , 3)-
Komentuojamas XII lentelių įstatymų frag mentas taip pat
išreiškia principinę romėnų teisės nuostatą, jog
įgyvendindamas savo subjektines teises asmuo privalo
nekenkti kitiems asmenims. Šiuolaikiniu romė niškojo alterum
non laedere atitikmeniu galima laikyti konstitucinį principą,
įpareigojantį teisės subjektus, įgyvendinant savo teises bei
naudojantis laisvėmis, laikytis įstatymų, nepažeisti kitų
asmenų teisių ir laisvių, kuris yra suformuluotas Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje. Šio principo esmę
nusako ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.137 str.:
„<...> draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir
priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų
kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar da rytų
žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektines teisės
paskirčiai."

Ad 27. Draugijų nariams buvo leista patiems kurti savo

nuosavą teisę, t. y. sudaryti įvairias sutartis, tačiau jos
negalėjo prieštarauti teisės normoms, kurios galiojo vi siems.
Si XII lentelių įstatymų nuostata tapo pagrindu vėliau
Papiniano suformuluotai paremijai, kad privatinės teisės
subjektai, sandorių būdu nustatydami tarpusavio eises ir
pareigas, negali pažeisti imperatyvių teisės reika lavimų: Ius
cogens privatorum pactis mutari non potest | - 2, 14, 38
Papinianus). Ši nuostata reikšminga ir šiuo- inio sutarčių
laisvės principo, kurio užuomazgos ma- omos jau romėnų
teisėje, formavimuisi. Gajus laikėsi nuomonės, kad
komentuojama nuostata buvusi perimta ls Solono įstatymų.
ix lentelė

1. Cicero de leg. 3, 4, 11: „Tenebūna Įtautos susirinkimui

siūloma priimti įstatymų,] nustatančių lengvatas.
Dėl piliečio galvos | = mirties bausmės jam
paskyrimo | tenebūna | kitur | sprendžiama, ...
kaip tik aukščiausiame tautos susirinkime
[ =centurinėse komicijoseĮ.
2. Cicero de leg. 3, 19, 44: Buvo perimti du puikiausi
įstatymai iš XII lentelių [įstatymų], kurių vienas
panaikina lengvatas, o kitas draudžia siūlyti
svarstyti dėl piliečio galvos [= nubaudimo mirtimi]
|ne kitaip, kaip] tik aukščiausiame tautos
susirinkime [=centurinėse komicijose].
3. Gellius 20, 1, 7: Ką galima pripažinti buvus griežtai
parašyta tuose [XII lentelių] įstatymuose? Nebent jei
žiauriu laikai [tą| įstatymą, kuriuo bylai nagrinėti
magistrato paskirtas teisėjas ar arbitras yra
baudžiamas mirtimi, jei įrodoma, kad priėmė
pinigus už bylos išnagrinėjimą?
4. Pomponius D. 1, 2, 2, 23: Kvestoriai ... kurie
pirmininkavo bylose dėl mirties bausmės [ = bylose
asmenų kaltinamų tokiais nusikaltimais, už kuriuos
grėsė mirties bausmė |, buvo vadinami ąuaestores
parricidii, apie kuriuos taip pat užsimena ir XII
lentelių įstatymai. Marcianus D. 48, 4, 3: XII lentelių
įstatymai įsako tą, kuris kurstė priešą [nusikalsti
prieš romėnų tautą | arba išdavė priešui pilietį, nu-
bausti mirtimi.
Salvianus de gubern. Dei 8, 5: Juk užmušti bet kurį |
myriop | nenuteistą žmogų draudė ir XII lentelių |
įstatymui nuostatos.
Komentaras

Ad 1, 2. Įstatymas draudė nustatyti (suteikti) lengvatas

(privilegijas). Magistratas negalėjo Romos piliečiui pa skirti
mirties bausmę be aukščiausiojo tautos susirinkimo sutikimo.
Greičiausiai tokj sutikimą duodavo comitia cen- turiata. Comitia
centuriata buvo visos romėnų tautos susirinkimas, kuriame
balsavimas vykdavo atsižvelgiant j pasiskirstymą
centurijomis (centuria — lot. šimtinė). Ši comitia rūšis
kildinama iš karinės Romos struktūros, ku rioje egzistavo
karių paskirstymas į šimtines. Jo kompe tencijai buvo
priskirtas vadinamųjų provocatio ad popu- lum (kreipimųsi,
apeliacijų j tautą) nagrinėjimas. Provocatio ad populum reiškė
apeliacijas dėl nuosprendžių, kuriais asmenys buvo nubausti
mirties ar kitomis sunkiomis bausmėmis (taip pat žr.
Fragmento incertae sedis, 5 ir komentarą).

Ad 3. Papirktas teisėjas arba arbitras, jei įrodoma, kad jis

paėmė pinigus už šaliai palankaus sprendimo priėmimą
byloje, buvo baudžiamas mirtimi.

Ad 4. Bylas dėl sunkiausių nusikaltimų, už kuriuos grėsė

mirties bausmė, ankstyvosios Respublikos laikotarpiu
nagrinėjo kvestorių kolegijos, kurių nariai buvo vadina mi
ąuaestores parricidii. Šie kvestoriai, be kita ko, nagrinėjo
nužudymų bylas.

Ad 5. Mirties bausmė grėsė ir veikusiems prieš Romos valstybę,

t. y. už valstybinius nusikaltimus. XII lentelių įstatymai šią
bausmę nustatė tiems, kas kurstė priesus arba išduodavo jiems
Romos piliečius.
Ąd 6. Įstatymas tik dar kartą patvirtino gyvybės atėmimo
asmeniui, kuriam teismo sprendimu nėra paskirta mirties
bausmė, neteisėtumą. Šią nuostatą iš esmės galima laikyti
šiuolaikinės baudžiamojoje teisėje galiojančios nekaltu mo
prezumpcijos pirmavaizdžiu: kol nėra atitinkamo teismo
procesinio sprendimo, asmuo negali būti laiko mas kaltu
padarius nusikaltimą ir baudžiamas.
lentelė

MIRUSIOJO MIESTE NIEKAS TENELAI -

DOJA IR TENEDEGINA.
.... LAI | NIEKAS] NEDARO DAUGIAU:
TENEGLUDINA LAIDOTUVIŲ AUKURO |RĄSTŲ]
KIRVIU.
Cicero de leg. 2, 23, 59: Tad [XII lentelių įstatymai],
sumažinę išlaidas iki trijų gedulo drabužių ir
purpurinės tunikos bei dešimties fleitininkų, taip
pat panaikino ir raudojimą.
LAI MOTERYS NESIDRASKO SKRUOSTŲ, NEI
TOKIU BŪDU APRAUDA MIRUSĮJĮ.
a. LAI |NIEKAS] NERENKA MIRUSIOJO KAULŲ,
KAD VĖLIAU SURUOŠTŲ [DAR VIENAS]
LAIDOTUVES. - b. Cicero de leg. 2, 24, 60: [Įstatymas]
daro išimtį mirties kare ir svetur [atveju].
Cicero de leg. 2, 24, 60: Be to, įstatymuose yra šios
[nuostatos apie patepimą], kurios [teigia]:
„uždraudžiamas vergų kūnų patepimas ir bet koks
[vyno] gėrimas [siunčiant taurę ratu iš rankų į
rankas]" ... „Tenebūna ištai- gingo [kūno]
apšlakstymo, nei ilgų vainikų eilių, nei
smilkytuvų." - b. Festus (F. 158): Įrodymas to, kad
senovėje buvo įprastas gėrimas murrata yra tai, jog ...
XII lentelių įstatymai nustato, kad [jis] nebūtų
išliejamas ant mirusiojo.
[JEI] KAS PATS, JO VERGAI AR GYVULIAI PELNĖ
VAINIKĄ GARBE AR NARSUMU, VERTAI JAM
YRA DEGINAMAS...
8. ... IR TENEDEDA AUKSO. BET JEI KIENO
DANTYS BŪTŲ SUJUNGTI AUKSU IR SU JUO
PALAIDOTŲ AR SUDEGINTŲ, UŽ TAI
TENEBŪNA BAUDŽIAMA.
9. Cicero de leg. 2, 24, 61: [XII lentelių įstatymai] draudžia
be savininko sutikimo arčiau nei [per] 60 pėdų nuo
svetimo namo statyti laidotuvių aukurą ar naują
antkapį.
10. Cicero ibid.: Draudžia įgyjamąja senatimi įgyti
nuosavybėn kapą ar vietą aplink jį.

Komentaras

Ad 1. Dėl religinio pobūdžio motyvų bei vadovaujantis

sanitariniais sumetimais, mieste buvo nevalia nei laidoti, nei
deginti mirusiųjų. Prieš išleidžiant XII lentelių įsta tymus,
buvo įprasta mirusius šeimos narius laidoti bei deginti
nuosavuose namuose. Tai susiję su tuo, jog ro mėnai garbino
savo protėvius, o tai sąlygojo lares — dievų, globojančių šeimą
ir namus, kulto susiformavimą. Kiekvienuose namuose buvo
garbinamas savo šeimynos laras (Lar familiaris).

Ad 2. Laidotuvių aukuras privalėjęs būti be ypatingos

puošybos, o laužan sukrauti rąstai — netašyti.

Ad 3, 4. Įstatymas reikalavo sumažinti laidotuvių išlaidas. Tai

sietina su tuo, jog romėnų teisinės ir moralinės nuo statos
reikalavo savo turtu (nuosavybe) naudotis ir dis ponuoti pagal
paskirtį, racionaliai ir ekonomiškai. Reikia pažymėti, jog
vienas iš kriterijų, kuriuo derėjo vadovau tis įgyvendinant savo
subjektines teises, buvo pudicitia — kuklumas, nuosaikumas.
Socialinį šio draudimo aspektą
sudaro siekis vengti socialinių kontrastų tarp skirtingų
visuomenės sluoksnių akcentavimo bei galimų su tuo susijusių
socialinių neramumų ar net konfliktų. Komen tuojamos
nuostatos liudija tai, jog jau XII lentelių įsta tymų epochoje
romėnų teisė iškėlė nuosavybės teisės ribojimo idėją.

Ad 5. Taip pat drausta rengti mirusiajam keletą laidotu vių.

XII lentelių įstatymai išimtį darė tik asmenims, žuvusiems
kare bei mirusiems svetur.

Ad 6, 7. Ribodami išlaidas laidotuvėms, XII lentelių įsta tymai

uždraudė mirusių vergų kūnų patepimą, mirusiojo kūno
pašlakstymą brangiais aliejais, miros mišiniais (murrata),
vainikų deginimą gedulingų iškilmių metu. Draustas
vadinamasis circumpotatio — senas romėniškas laidotuvių
paprotys, kai laidotuvių dalyviai, siųsdami ratu vyno taurę,
geria pagerbdami mirusiojo atminimą, taip pat perdėm ilgi
mirusiojo garbei pinami vainikai (longae coronae). Išimtį sudarė
tik vainikai, pelnyti kaip narsumo arba visuotinės pagarbos
ženklai. Kaip jau minėta, tokiomis nuostatomis įstatymų
leidėjai siekė užkirsti kelią simbolių, reiškiančių pagarbą
mirusiajam, ir nuosavo turto naudojimui ad pompam vel
ostentationem (ištaigingumui ir pasirodymui).

& {statymas draudė į kapą ar aukurą dėti aukso. Išim tį

sudarė tik auksiniai dantys, kuriuos buvo galima miru siajam
palikti.

9. Sanitarijos bei priešgaisrinės apsaugos sumetimais,

lentelių įstatymai draudė be savininko sutikimo sta-
aukurus mažesniu nei 60 pėdų atstumu nuo namų.
Ad 10. Kapavietės buvo laikomos daiktais, pašvęstais mi -
rusiesiems (res religiosae). Res religiosae — viena iš daiktų,
išimtų iš komercinės apyvartos (res extra commerciutn) pagal
dieviškosios teisės (ius divinum) normas, kategorijų. Dėl šios
priežasties jie negalėjo tapti privačių asmenų nuosavybe,
įgyjami nuosavybėn įgyjamąja senatimi. Tai, kaip teigia
Ciceronas, draudė XII lentelių įstatymai.
TABULA XI

1. Cicero de rep. 2, 36: Qui (decemviri) cum X tabulas

summa legum aequitate prudentiaque
conscripsissent, in annum posterum Xviros alios
subrogaverunt, — Ibid. 37: qui duabus ta- bulis
iniąuarum legum additis conubia — ut ne plebei
cum patribus essent, inhumanissima lege sanxerunt.
2. Macrobius sat. 1, 13, 21: Tuditanus refert, — Xviros, qui
tabulis duas addiderunt, de inter- calando populum
rogasse. Cassius eosdem scribit auctores.
3. Cicero ad Att. 6, 1, 8: E quibus (libris de republi- ca) unum
lOTOpiKOV requiris de Cn. Flavio An- ni f. Ule
vero ante Xviros non fuit: quippe qui aedilis curulis
fuerit, qui magistratus multis annis post Xviros
institutus est. Quid ergo profecit, quod protulit
fastos? Occultatam putant quodam tempore istam
tabulam, ut dies agendi peterentur a (paucis).
xi lentelė

1 Cicero de rep. 2, 36: Surašę dešimt didžiausiu teisingumu

ir išmintingumu pasižyminčių lentelių, decemviri
ateinančiais metais išrinko savo vieton kitus dešimt
vyrų, — ibid. 37: kurie pridėtose dviejose neteisingų
įstatymų lentelėse uždraudę plebėjų santuokas su
patricijais, priėmė nežmoniškiausią įstatymą.
2. Macrobius sat. 1, 13, 21: Tuditanas pasakoja, — [kad]
decemviri, kurie pridėjo dvi lenteles, siūlė tautai
pridėti ir [kalendorių dienų, kuriomis galima
bylinėtis]. Kasijus rašo juos pačius buvus
[pasiūlymo] autoriais.
3. Cicero ad Att. 6, 1, 8: Iš tų [knygų de republica] teiraujiesi
vienos istorinės [smulkmenos] apie Gn. Flavijų,
Anijaus sūnų. Jis tikrai negyveno anksčiau nei
decemviri, kadangi buvo kurulinis edilas, o ši
pareigybė įsteigta [praėjus] daugeliui metų po
decemviri. Taigi, ko pasiekė paskelbdamas dienas,
kuomet galima bylinėtis? Manoma anuo metu tą lentelę
buvus įslaptintą todėl, kad dienų [kuomet galima
bylinėtis] būtų klausiama [negausių teisės žinovų].
Komentaras

Ad 1. XII lentelių įstatymuose buvo įtvirtintas (sankcio -

nuotas) ir iki juos išleidžiant egzistavęs draudimas sudaryti
teisėtas romėniškas santuokas tarp plebėjų ir patricijų. Šį
draudimą panaikino visai netrukus po XII lentelių įstaty mų
sudarymo, t. y., 445 m. pr. Kr., priimtas lex Canuleia.

Ad 2, 3. XII lentelių įstatymų epochoje visos metų dienos

buvo skirstomos į tas, kuriomis buvo galima vesti bylas bei
sudaryti sandorius naudojantis iškilmingomis romė niškomis
formomis (mancipatio, in iure cessio) (vadinamąsias dies fasti),
bei tas, kuriomis teismo procesai buvo ne galimi, o sudaryti
sandoriai negaliojo (dies nefasti). Šis teismų kalendorius buvo
žinomas tik žynių kolegijų nariams (pontifices). Pontifikų
žinioje buvo ir procesinės priemonės (legis actiones), tik jie
galėjo atitinkamą actio pritaikyti konkrečiai faktinei situacijai,
o, kaip žinia, neteisingo legis actio taikymas, netikslus jo
teksto pakartojimas legisakciniame procese reiškė bylos
pralaimėjimą. Šios žinios turėjo lemiamos reikšmės vedant
bylas teismuose, todėl pontifikai pavydžiai jas saugojo, teigė
esant jiems patikėtą ne tik dieviškųjų, bet ir pasaulietinių
reikalų žinojimą (rerum divinarum et humanarum notitia, žr. D. 1,
1, 10, 2 Ulpianus libro secundo regularum), jiems taip pat
priklausė išimtinė teisė aiškinti papročius. Pontifices veikla
buvos visiškai slapta, todėl tik pontifikų kolegi jos nariai turėjo
teisę naudotis archyvu, kuriame saugotos libri pontifices su jose
įrašytomis ieškininėmis formomis, ankstesniais teismų
sprendimais ir nuosprendžiais, turinčiais reikšmės teismų
praktikai. Pradžioje pontifikai buvo renkami tik iš patricijų,
kadangi iki priimant lex Ogulnia de auguribus et pontificibus (300
m. pr. Kr.), plebėjams nebuvo leidžiama tapti pontifikų ir
augurų kolegijų nariais, eiti žinių pareigas. Reikia pažymėti,
kad XII lentelių
įstatymai sudarė reikšmingą išimtį — net ir vyraujant po -
ntifikų teisinių žinių monopoliui, jie (ir galbūt dar keletas
vėliau išleistų leges) buvo viešai paskelbti, o žinios apie šiuos
įstatymus perduodamos iš kartos į kartą.
Pontifikų monopolis kėlė plebėjų, kurie negalėjo savo
teisių įgyvendinti be patricijų pagalbos, nepasitenkinimą.
Reikšmingiausiais teisinių žinių demonopolizavimo pro cese
laikomi du įvykiai. Apie 304 m. pr. Kr. cenzoriaus Apijaus
Klaudijaus raštininkas (scriba) Gnėjus Flavijus viešai paskelbė
ieškinines bei sandorių sudarymui naudojamas formas ir
teisminį kalendorių (vėliau Gnėjaus Fla vijaus paskelbtoji
teisė imta vadinti ius Flavianum). Apie tai rašo Pomponijus
nurodydamas: Gnaeus Flavius <...> subreptum librutn populo
tradidit <...> — „Gnėjus Flavijus <...> perdavė tautai
pagrobtąją knygą <...>" (D. 1, 2. 2, 7 Pomponius libro singulari
enchiridii). Apie 250 m. pr. Kr. pirmasis iš plebso kilęs pontifex
maximus Tiberijus Korunkanijus ėmė viešai ir nemokamai
(pontifikų teikiamos teisinės konsultacijos iki tol buvo
mokamos) teikti teisines konsultacijas ir aiškinti
klausytojams teisės principus. Sis Tiberijaus Korunkanijaus
naudotas teisės didaktikos metodas (kai žinomas teisininkas
žodžiu aiškina teisės pagrindus savo mokiniams — auditores)
iki pat vėlyvosios imperijos laikų išliko par excellence teisės
mokymo metodas. Romanistikos mokslas pripažįsta, kad
drauge su Gnėjaus Flavijaus ir Tiberijaus Korunkanijaus
veikla Romoje prasidėjo intensyvūs teisės desakralizavi-
procesai. Minėti įvykiai ženklina ezoterinės teisės raidos
fazės (kai žinios apie teisę yra pasiekiamos tik ne daugeliui
išrinktųjų visuomenės narių) pabaigą ir prasi dedantį teisės
vulgarizavimą (tapimą visuotinai žinoma ir Prieinama) bei
jurisprudencijos sekuliarizavimą. Apskrita 1 , vienas
didžiausių romėnų teisės privalumų kitų anti kinio pasaulio
teisės sistemų kontekste yra pasaulietinės teisės (ius)
atribojimas nuo sakralinės (Jas).
tabula xii

1. Gaius 4, 28: Lege autem introducta est pigno- ris

capio, veluti lege XII tab. adversus eum, qui
hostiam emisset nec pretium redderet; item
adversus eum, qui mercedem non red deret pro eo
iumento, quod quis ideo locasset, ut inde pecuniam
acceptam in dapem, id est in sacrificium,
impenderet.
2. a. SI SERVUS FURTUM FAXIT NOXIAMVE
NO[X]IT. - b. Gaius 4, 75-76: Ex maleficio fi- liorum
familias servorumąue — noxales actiones proditae
sunt, uti liceret patri dominove aut litis
aestimationem sufferre aut noxae de- dere. —
Constitutae sunt autem noxales actiones aut legibus
aut edicto praetoris: legibus, velut furti lege XII
tabularum cet.
3. SI VINDICIAM FALŠAM TULIT, SI VELIT IS ...
TOR ARBITROS TRIS DATO, EORUM
ARBITRIO ... FRUCTUS DUPLIONE DAMNUM
DECIDITO.
4. Gaius (l. 6 ad leg. XII tab.) D. 44, 6, 3: Rem, de qua
controversia est, prohibemur in sacrum dedicare:
alioquin dupli poenam patimur, — sed duplum
utrum fisco ad adversario praes- tandum sit, nihil
exprimitur.
5. Livius 7, 17, 12: in
XII tabulis legem esse, ut
quodcumque postremum populus iussisset, id ius
ratumąue esset.
xii lentelė

1. Gaius 4, 28: Skolininko daikto kaip užstato paėmimas

yra nustatytas įstatymo, pavyzdžiui, XII lentelių
įstatymai [tokią teisę suteikia] prieš tą, kuris
nupirko aukojamą gyvulį ir nesumokėjo kainos; taip
pat prieš tą, kas nesumokėjo činšo už tokį kinkomąjį
gyvulį, kurį už tai kas nors buvo išnuomojęs, kad
gautus pinigus išleistų aukojimo pokyliui, t. y.
aukai.
2. JEIGU VERGAS PADARĖ VAGYSTĘ ARBA SUKĖLĖ
ŽALĄ. - b. Gaius 4, 75-76: Dėl pavaldžių šeimos narių
bei vergų padarytos žalos...buvo duoti noksaliniai
ieškiniai, kad būtų leista šeimos tėvui ar vergo
šeimininkui sumokėti ginčo objekto vertę arba
atiduoti kaltininką... Noksalinius ieškinius nustatė
arba pretoriaus ediktas, arba įstatymai, kaip antai,
[ieškinį] dėl vagystės XII lentelių įstatymai ir kt.
3. JEIGU KLAIDINGAI NURODĖ [SKLYPO ] PLOTĄ , JEI ŠIS NORI ...
[PRE ]TORIUS TEPASKIRIA TRIS ARBITRUS, JŲ SPRENDI-
MU... TEPRARANDA DVIGUBAI NEI GAVO NAUDOS
[KLAIDINGAI PAREIKŠDAMAS]
4
- Gaius (l. 6 ad leg. XII tab.) D. 44, 6, 3: Daiktą, dėl kurio kilęs
ginčas, mums draudžiama pašvęsti [dievų
garbinimui]: priešingu atveju esame baudžiami
dviguba [tų daiktų vertės dydžio] bauda... tik niekas
nėra išaiškinęs, ar dvigubo dydžio bauda turi būti
sumokėta į valstybės iždą, ar priešingai | =
reikalavimą į tą daiktą reiškiančiai] šaliai.
5. Livius 7, 17, 12: XII lentelių įstatymuose buvo
[nustatyta], kad tai, ką paskutiniu laiku tauta įsakė,
yra teisė ir galioja.

Komentaras

Ad 1. XII lentelių įstatymai sudarė galimybę ginčuose,

susijusiuose su aukojimui dievams skirtais daiktais, paim ti
kaip įkaitą skolininkui priklausantį daiktą (pignoris ca- pio).
Jeigu skolininkas neįvykdydavo prievolės, kreditorius savo
reikalavimą galėdavęs patenkinti nukreipdamas išieškojimą į
pasiimtą skolininkui priklausantį daiktą. Daiktas būdavo
paimamas tik sakant griežtai įstatyme nustatytus žodžius,
todėl pignoris capio yra laikoma viena iš legisakcinio proceso
formų (legis actio), kuria plačiausiai naudotasi vykdymo
procese.

Ad 2. Įstatymai, o vėliau pretoriaus ediktas numatė nok-

salinę atsakomybę už pater familias bei dominus pavaldžių
asmenų padarytus teisės pažeidimus (delicta). Atsakomybės
pagal noksalinį ieškinį esmę sudarė tai, kad šeimos tėvas ar
vergo šeimininkas privalėdavęs perduoti ieškovui
(nukentėjusiajam) kaltininką (noxam dare) arba atlyginti žalą,
sumokėti baudą (noxam sarcire) (palyginimui žr. VIII, 6). XII
lentelių įstatymai numatė galimybę noksalinį ieškinį pareikšti
vagystės atveju ir tuomet, kai žalą sukeldavo vergas.

Ad 3. Jeigu asmuo, parduodamas žemės sklypą, neteisin gai

nurodydavo žemės sklypo plotą, ginčą nagrinėdavę trys
arbitrai. Įrodžius pardavėjo apgaulę, šis privalėdavęs
sumokėti dvigubai nei sudarė dėl apgaulės gautoji nauda.
Ad 4. Dievų garbinimui pašvęstieji daiktai ( res sacrae) laikyti
išimtais iš civilinės apyvartos pagal dieviškosios teisės
nuostatas (res extra commercium divini iuris), todėl negalėjo būti
privačios nuosavybės objektas. Dėl šios priežasties drausta
dievams pašvęsti tokius daiktus, kurių teisinis statusas buvęs
neaiškus, t. y. dėl j daiktą turimų teisių šalys vesdavusios bylą
teisme. Šio draudimo nepaisant, grėsė dvigubo pašvęstojo res
litigiosa vertės dydžio bauda. XII lentelių įstatymų
komentatoriams nebuvo aišku, ar minėtoji bauda privalo būti
sumokėta į valstybės iždą, ar priešingos šalies naudai.

Ad 5. XII lentelių įstatymai įtvirtino principą, pagal kurį

paskutiniu metu priimtos teisės normos panaikindavusios
anksčiau galiojusį tų pačių santykių teisinį reglamenta vimą.
Tokią nuostatą randame ir į Justiniano Digesta įtrauktose
Modestino (D. 1, 1, 4) bei Pauliaus (D. 1, 3, 28) ištraukose. Jų
pagrindu vėliau buvo suformuluota viena pagrindinių teisės
aiškinimo bei teisės normų koli zijos ir konkurencijos
išsprendimo taisyklių: Lex posterior derogat legi priori. —
„Vėlesnis įstatymas pakeičia ankstesniuosius įstatymus."
Ad 10■ J e ig u būdavę keletas įpėdinių, kiekvienas iš jų
paveldėdavęs ne atskirus mirusiajam priklausiusius daik tus, bet
idealiąją mirusiojo turto dalį. Taigi, įpėdiniui tekdavusi tam
tikra idealioji kiekvieno į paveldimo turto masę įeinančio
daikto dalis. Dėl to įpėdinis galėjo dispo nuoti tik paveldima
turto dalimi, tačiau ne konkrečiais daiktais. Tokiu būdu
atsiradusiai bendrosios nuosavybės teisei pabaigti (t. y.
atidalinimui iš bendrosios nuosavybės) XII lentelių įstatymai
numatė ieškinį — actio familiae erciscundae.