TEISĖS TEORIJOS PASKAITŲ KONSPEKTAS

I paskaita.
❖ TEISĖS TEORIJOS TERMINO DAUGIAREIKŠMIŠKUMAS
➢ Teisės terminas gali būti vartojamas neteisine ir teisine reikšme. Teisiniame kontekste terminas
yra taip pat daugiareikšmis:

▪ Objektyvi prasmė – teisė, tai teisinės taisyklės, nustatančios elgesio reguliavimą.

(Pvz.: nuosavybės teisė – tai elgesio taisyklės, įtvirtinančios savininko teisines galimybes)

▪ Subjektyvi prasmė – teisė, tai konkretaus asmens teisiškai ginama galimybė elgtis tam tikru
būdu (dar vadinama subjektine teise).
(Pvz.: nuosavybės teisė – konkretaus savininko teisiškai ginama galimybė valdyti, naudoti ir
disponuoti turtu.)
➢ Teisės teorijoje yra skiriama tam tikra subjektyvios teisės struktūra. Ją sudaro:

▪ Teisė atlikti tam tikrus veiksmus

▪ Teisė reikalauti tam tikro elgesio iš kito asmens

▪ Teisė kreiptis į teismą, jei teisė pažeista

➢ Teisė1 (bendrąja prasme) – ypatinga normatyvinė tvarka, siekianti nustatyti, kas yra teisė,
kuriamos įvairios teorijos, doktrinos, paradigmos.
❖ TEISĖS TEORIJA IR JOS VIETA TEISĖS MOKSLŲ SISTEMOJE ( ! )
Žinios apie pasaulį gali būti mokslinės ir nemokslinės.
Mokslinės išsiskiria tuo, kad jos atspindi giluminius tiriamų reiškinių dėsningumus, yra sutvarkytos,
susistemintos, pagrįstos, įrodytos.
Nuo Aristotelio laikų mokslai skirstomi į gamtinius ir socialinius. Teisė kaip mokslas žymi visas
mokslines žinias apie teisę.
➢ Bendriausia prasme, teisės mokslą galima suskirstyti į 3 grupes:

▪ Bendrieji fundamentalūs teisės mokslai – nagrinėja visai teisei svarbiausius klausimus ir

problemas. (Pvz.: teisės teorija, teisės istorija, teisės filosofija, jurisprudencija ir t.t.)

▪ Šakiniai teisės mokslai – nagrinėja taisykles, tiesiogiai reguliuojančias žmonių teises. (Pvz.:
civilinė teisė, baudžiamoji teisė, agrarinė teisė ir kt.)

▪ Pagalbiniai teisės mokslai – pritaiko neteisinių mokslų laimėjimus teisiniams klausimams

spręsti. (Pvz.: kriminalistika (paima įkalčius), kriminologija (analizuoja priežastis), teismo
medicina, teisinė statistika ir kt.)
❖ TEISĖS TEORIJOS VIETA TEISĖS MOKSLŲ SISTEMOJE
➢ Teisės teorija atlieka kelias funkcijas2:

▪ Pažinimo – siekia pažinti teisinius reiškinius

▪ Aprašomoji – stebi teisinę tikrovę ir formuoja apie ją susistemintas žinias

▪ Paaiškinimo – tiria tam tikrų kategorijų požymius, reiškinių ryšius, struktūra ir t.t.

▪ Prognozavimo – numato teisinių reiškinių vystymosi tendencijas

▪ Vertinamoji – siekia nustatyti reiškinių tinkamumą

❖ TEISĖS TEORIJOS REIKŠMĖ
 ➢ Teisės teorija – metodologinis visas teisės mokslas. Ji apibrėžia visas esmines teisines kategorijas;
atlieka tarpininko vaidmenį tarp teisės ir neteisės mokslo; formuluoja argumentus, leidžiančius
įvertinti galiojančios teisės tinkamumą; nustato konkrečias teisės įstatymo taikymo taisykles ir
t.t.
❖ TEISĖS TEORIJOS OBJEKTAS IR METODAI
Kiekvienas savarankiškas mokslas pasižymi tik jam būdingu objektu ir specifiniais metodais.
➢ Teisės teorijos objektas 3– bendrieji teisiniai reiškiniai (kas teisei svarbiausia)
➢ Teisės teorijos metodai – gali būti labai įvairūs ir priklauso nuo to, kokiu aspektu teisė yra
analizuojama (sąsaja su teisės samprata)
Teisė gali būti tiriama:

▪ Tiriant kaip teisinį tekstą, daugiausiai taikomi kalbiniai ir loginiai metodai

▪ Tiriant teisę kaip socialinį faktą (žmonių elgesį), daugiausiai taikomi sociologiniai metodai
(pvz.: apklausos, eksperimentai ir kt.)

▪ Tiriant teisę kaip žmogaus psichologinį aktą, taikomi psichologiniai metodai (pvz.:
introspekcinė psichologija (jausmai ir emocijos), bihevioristinė (elgesio) psichologija,
psichoanalizė ir kt.)

▪ Tiriant kaip aksiologinį/vertybinį reiškinį, gali būti taikomi įvairūs metodai.

II paskaita.
❖ Teisės teorijos pavadinimai:

▪ Teisės filosofija

▪ Jurisprudencija

▪ Teisės teorija (XIX a.)

❖ TEISĖS NORMOS KAIP SOCIALINIŲ NORMŲ DALIS

(Vadovėlyje (Teisės teorijos įvadas (ruda) 8 ir 9 skyriuje medžiaga))
➢ Teisė yra vienas iš žmogaus elgesį4 reguliuojančių mokslų. Žmogaus elgesį gali sąlygoti įvairūs
faktoriai:

▪ Nenormatyviniai reguliatoriai – tokie faktoriai, kurių negalime išreikšti normomis

(taisyklėmis). Pvz.: Žmonės elgiasi tam tikru būdu: iš įpročio, dėl įvairių jausmų ir emocijų
(pyktis, įniršis, baimė ir kt.), dėl įsitikinimų, sekimas pavyzdžiu ir kita...

▪ Normatyviniai reguliatoriai – tokie elgesį veikiantys faktoriai, kuriuos galime suformuluoti

normomis5 arba taisyklėmis6.
Norma (bendriausia prasme) – kokybės ir kiekybės vienovė, kurios rėmuose egzistuoja tam tikras
reiškinys. Sąvokos reikšmės labai išsiskiria kalbant apie gamtinius ir socialinius tikroves.
Gamtinėje tikrovėje šis žodis reiškia tam tikrą objektyvų dėsnį, dėsningumą, kurį žmogus pažįsta ir
išreiškia tekstu (pvz.: vanduo visada užšals prie -20).
Socialinė norma yra subjektyviai kuriama elgesio taisyklė, siekiant, kad asmenys jos laikytųsi.
Šiuo pagrindu visas žmogaus elgesį reguliuojančias normas galima suskirstyti į dvi grupes:
▪ Techninės normos (tikslo normos)
▪ Socialinės normos

Kriterijus Socialinės normos Tikslo normos


Ką reguliuoja?
Kaip jos atsiranda?
Koks reguliavimo tikslas?
Kaip ištikrinamas normų
laikymasis?
Kokiu būdu išreiškiama norma?
Pavyzdžiai
Tam tikros techninės normos, kurios yra svarbios visai visuomenei, tampa teisės normomis, už
kurių nesilaikymą jau numatoma teisinė atsakomybė
❖ SOCIALINĖS NORMOS
➢ Visoms socialinėms normoms yra būdingos savybės, kurias suformuluoja normų logiką/ deontinė
logika:
Reguliuoja santykius tarp žmonių
Sukuriamos (tikslingai arba
stichiškai), todėl jiems būdingas
subjektyvus pobūdis ir
reliatyvumas
Siekiama suderinti skirtingų
žmonių interesus
Verčiama, už jų pažeidimus
taikant tam tikras neigiamas
poveikio priemones
Išreiškiama suformuojant tam
tikrą tinkamo/ pageidaujamo
elgesio taisyklę (pvz.: nemeluok,
nevok ir t.t.)
Moralinis reikalavimas
nemeluoti; teisinis reikalavimas
laikytis sutarties; etiketo
reikalavimas pirma išleisti tik
paskui įeiti ir k.t.
Reguliuoja santykį tarp žmogaus
ir aplinkos
Objektyvios, nes jos atitinka
gamtinius dėsningumus, ir jos yra
išreiškiamos
Pasiūlo optimaliausią aplinkos
įvaldymo būdą
Už normų nesilaikymą nėra
baudžiama, bet žmogus
nepasiekia norimo tikslo
Siūlo keletą alternatyvių veikimo
būdų, paliekant galimybę rinktis
Užgesinti šviesą išeinant,
atidaryti langą vėdinant patalpą
ir k.t.

▪ Norma – tekstu išreikštas elgesio nurodymas, kuriuo siekiama įteikti adresatui, kad jis elgtųsi
normoje nurodytu būdu.

▪ Normos įtvirtina elgesį, kurio normos kūrėjas tikisi iš adresato, jei jis patenka į normos
veikimo sferą.

▪ Norma iš kitų panašių teiginių išsiskiria išskirtine preferencija nurodytam elgesio tipui, kažkas
daugiau negu pasiūlymas ar pageidavimas.

▪ Norma išsiskiria ypatinga struktūra:

Adresata Aplinkybė Elgesio Elgesio

Elgesio Elgesio modelio s s modeli modeli
Adresatas Aplinkybės
modelis pobūdis s o
pobūdis
Hipotezė Dispozicija Sankcija

▪ Normoms nebūdingas deskriptyviu pobūdis, tuo jos skiriasi nuo aprašomųjų ar destriptyvus
teiginiu, t.y. normoms negali būti nei klaidingos nei teisingos

▪ Norma pasižymi objektyviai egzistuojančia galimybe ją pažeisti

▪ Normos priklauso preskripcijų grupei ir tuo jos skiriasi nuo optatyvinių teiginių, kurie išreiškia
pageidaujamą elgesio tipą.
 Visi išvardinti požymiai yra būdingi visoms socialinėms normoms, tačiau teisei būdingos specifinės
savybės, išskiriančių jas iš kitų socialinių normų.
Teisės normos veikia kartu su sudėtinga ir įvairia socialinių normų grupe:

▪ Teisės normos

▪ Moralė

▪ Etiketas

▪ Religija

▪ Politinės normos

▪ Ekonominės normos

▪ Korporacinės normos

▪ Žaidimų taisyklės

▪ Papročiai

▪ Mada

▪ Kalbos normos

▪ Ir k.t.
➢ Teisės normos požymiai:

▪ Formalus apibrėžtumas – skiriami vidinis ir išorinis aspektai. Vidinis – teisinė taisyklė yra
formuluojama tiksliai, aiškiai nedviprasmiškai, konkrečiai. Išorinis – teisinė taisyklė yra
skelbiama suteikiant jai tam tikrą pavidalą (pvz.: įstatymo, vyriausybės nutarimo ir t.t.) +
teisinė taisyklė yra skelbiama specialiu, toje valstybėje įtvirtintu būdu (Lietuvoje visi
valstybės priimti aktai yra skelbiami teisės aktų registre (TAR)).

▪ Ypatingai glaudus ryšys su valstybe7 - didžiąją dalį teisinių taisyklių priima valstybė (viešoji
valdžia): sukurdama naują elgesio taisyklę arba sankcionuodama visuomenėje jau
egzistuojančias socialines normas (pvz.: moralės, papročio ar k.t.).

▪ Sistemiškumas kaip teisės normos savybė – teisinės taisyklės veikia kaip sudėtinga teisės
normų organizacija, kai vieną situaciją reguliuoja daugybė teisės normų (Com. ankstyvoji
teisė kūrėsi kaip kazualinių taisyklių rinkinys, t.y. taisyklė kuriama tam tikram atvejui. Dabar
tai teisei nėra būdinga, kiekvienai situacijai pritaikoma tam tikra teisės normų grupė)

▪ Visuotinis privalomumas – teisės normos reikalauja tam tikro elgesio, nepriklausomai nuo to,
ką adresatas apie tai mano.

▪ Bendrumas kaip teisės normos požymis – teisinė taisyklė yra skirta nuolat pasikartojančioms
situacijoms, o ne atskiriems atvejams.

▪ Valstybinės prievartos garantas – kitų socialinių normų nepakankamumas yra kompensuojamas

teisėje nustatant teisines sankcijas už teisinių taisyklių pažeidimus. Valstybė sukuria specialias
teisinės kontrolės sistemas, t.y., nustatomos elgesio taisyklės, žmonių elgesys yra lyginamas su
teisinių taisyklių turiniu, o jei nustatymų kažką neatitinka, asmeniui pritaikomos teisinės
sankcijos, jeigu jis teisines taisykles pažeidžia.

▪ Teisės normoms yra keliami turinio reikalavimai – jos negali prieštarauti teisės principams ir
pagrindinėms žmonių teisėms.

▪ Viešumas – (absoliutus reikalavimas) teisinės taisyklės galiojimas susijęs su jos VIEŠU

paskelbimu.
❖ TEISĖS SĄVEIKA SU ARTIMIAUSIOMIS TEISĖS NORMŲ GRUPĖMIS
 ▪ Moralė8

▪ Papročiai9

▪ Politika10

▪ Korporacija11
❖ TEISĖ IR MORALĖ (Pamatinis klausimas: ar teisė turi būti morali?)
Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo vyraujančios teisės sampratos. Šiandien teigiama, jog teisei yra
būtinas tam tikras moralės minimumas, bet didžiausia problema yra tokia, jog moralė yra individuali
charakteristika, nors yra skiriama sąvoka bendražmogiška moralė, bet sąvoka yra spekuliatyvi ir
sunkiai pritaikoma praktikoje.

Moralės normos Teisės normos

Atspindi visos visuomenės interesus Atspindi tik socialiai aktyvios visuomenės interesus
Neformalizuotos ir egzistuoja kaip viešoji nuomonė Daugiausia rašytinės ir tikslios
Būdinga spontaniška kilmė, jos formuojasi Kuriamos tikslingai ir sąmoningai
stichiškai
Kilmės šaltinis - visuomenė Kilmės šaltinis – viešoji valdžia/ valstybė
Formuojamos abstrakčiai ir suteikia interpretacijos Galimybė interpretuoti teisinį tekstą yra labai
laisvę suvaržyta
Adresatas - žmogus Adresatai – ir fiziniai asmenys (žmonės), ir
juridiniai asmenys (specialūs žmonių
susivienijimai)
Siekia reguliuoti ne tik išorinį elgesį bet ir vidines Reguliuoja tik išorinį elgesį
nuostatas
Sankcijos (sąžinės ir visuomenės spaudimas) nėra Sankcijos yra iš anksto apibrėžtos
iš anksto apibrėžtos
Įvertinimas priklauso nuo žmogaus poelgio motyvų Įvertinimas dažniausiai nevertina elgesio motyvų

III paskaita.
❖ RELIGIJOS IR TEISĖS SĄVEIKA

Religijos normos – tai elgesio taisyklės, susiklosčiusios/ susiformavusios tam tikroje religinėje
bendruomenėje, kurios reguliuoja:

▪ Pačios religinės bendruomenės tarpusavio santykius

▪ Jų santykį su Dievu, religija

▪ Religinės bendruomenės veiklos principus

Religinių normų bene svarbiausia savybė, jog ji paremta tikėjimu. Religiją išpažįstantys asmenys tiki,
jog tos normos yra teisingos ir būtinos ir išreiškia tikinčio elgesio etaloną.
Religinės normos yra vienas iš materialiųjų teisės šaltinių, t.y., iš jų kilo kitos tam tikros teisės
normos.
➢ Religinių normų pagrindu į švenčių dienas pateko pvz.: Kūčios, kalėdos ir kitos dienos. Tai pat
monogamijos reikalavimas santuokos metu, malonės institutas (bausmės atleidimas), trejybinės
viešosios valdžios sandara (leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžia) ir kt.
 ➢ Didžiausias įtaką religinės normos turi religinėse Islamo valstybėse.
➢ Vakarietiškose valstybėse yra taikomas pasaulietiškumo principas, teisė yra sekuliari12, tačiau
religinės normos pasižymi didžiuliu įtaigumu + didžiosios religinės bendruomenės vis dar tebėra
stiprūs nuomonių formuotoja, taip pat ir tais atvejais, kai susiduriama su teisiniais klausimais.
(Pvz. vyskupų konferencija Lietuvoje
➢ Bet kokiu atveju, religinės normos panašiai kaip ir kitos socialinės normos formuluoja žmogaus
elgesio suvaržymus, padedančius užtikrinti tam tikrą socialinę tvarką. Todėl moderni valstybė yra
priversta, leisdama teisines taisykles, atsižvelgti į stipriausių religijų pozicijas/ taisykles.

❖ PAPROČIŲ IR TEISĖS SĄVEIKA

Papročiai – socialinių normų grupės, įsitvirtinusios visuomeninėje praktikoje, dėl daugkartinio jų
taikymo. Paprotinė norma egzistuoja ne tada, kai suformuluojama tekstu, o tada, kai ji tampa
visuotinai paplitusiu elgesiu.
Paprotys yra vienas iš seniausių elgesio reguliatorių, taip pat yra materialus teisės šaltinis.
Paprotys įsitvirtina bendruomenėje bendru sutarimu, nes jis laikomas teisingu, protingu, būtinu
tvarkai palaikyti.
Dalis papročių atitinkančių tam tikrus požymius yra laikomi teisiniais papročiais ir ginami lygiai
taip pat, kaip valstybės išleistos teisinės taisyklės.

❖ POLITIKOS IR TEISĖS SĄVEIKA

Politinės normos yra susijusios su valstybės valdymu.

Politinės normos – elgesio taisyklės, kurios reguliuoja žmonių santykius valstybinės valdžios siekimo ir
išlaikymo procese.
Politinės normos išreiškiamos įvairiomis formomis:

▪ Politinės deklaracijos

▪ Manifestai

▪ Partiniai judėjimai

▪ Ir kt.
Visai visuomenei svarbios politinės normos gali būti paverčiamos teisinėmis taisyklėmis.
➢ Politinės normos susijusios su teise keliais aspektais:

▪ Teisės normas daugiausiai kuria viešoji valdžia, kurios sprendimus lemia faktas, kokios
politinės jėgos yra laimėjusios rinkimus.

▪ Teisės moksle yra skiriamos teisinės sąveikos:

• Įstatymų leidėjas/teisėkūros subjektas. Tokiomis sąvokomis vadiname viešosios valdžios
subjektus, kurie priima teisines taisykles. Tačiau konkrečiais teisėkūros subjektais tampa
asmenys, laimėję rinkimus, todėl leidžiamų teisinių taisyklių turinys tiesiogiai susijęs su
politinėmis normomis.
• Teismai, taikydami teisines taisykles, kartais yra priversti aiškintis, kokias intencijas turėjo
teisėkūros subjektai jas išleisdami. Ir aiškinimosi rezultatas gali nulemti konkrečios bylos
sprendimą. Tokiu būdu į teisės taikymą ateina politiniai dokumentai.
❖ TEISĖS IR KORPORATYVINĖS NORMOS SĄVEIKA
Korporacinės normos – tai normos, kurios reguliuoja visuomeninių organizacijų (asociacijų),
judėjimų, įvairių žmonių susivienijimų elgesio taisykles. Didžioji tų taisyklių dalis yra
organizuojamojo pobūdžio, t.y., nustato susivienijimo veiklos principus, narių teises ir pareigas ir kt.
Skiriamasis jų pobūdis: taisyklės laikomos teisingomis, būtinomis, nes siekiama dalyvauti to
susivienijimo veikloje.
➢ Bendriausia prasme korporacinės normos neturėtų prieštarauti teisei ir moralei, bet tokia kontrolė
yra labai sudėtinga. Tam tikrais atvejais korporacinės taisyklės tampa teisės šaltiniu, pvz.: kai
sprendžiamas ginčas tarp korporacijos nario ir korporacijos, dažniausiai tokie ginčai sprendžiami
vienu atveju, kai vienas asmuo yra pašalinamas iš tam tikros korporacijos.

Kriterijus Teisės normos Moralės normos Paprotinės Korporatyvinės

normos normos
Kas kuria? Dažiausiai viešoji Visuomenė Visuomenė Susivienijimai
valdžia
Kokius santykius Svarbiausius Santykius, Sudėtinga Santykius tarp
reguliuoja? visuomeninius susijusius su identifikuoti. susivienijimo narių.
santykius žmonių požiūriu į Tiesiog susiklosto
dvasines kažkoks paprotys.
kategorijas
Normos išraiškos Dažniausiai Nerašyta, Nerašyta, Dažniausiai rašytinės
forma rašytiniai valstybės neformalizuota, neformalizuota,
nurodymai egzistuoja kaip egzistuoja kaip
visuomenės visuomeninis
nuomonė. elgesys.
Užtikrinimo būdai Valstybės prievarta Visuomenės Visuomenės Susivienijimo
pasmerkimas, pasmerkimas nustatytos poveikio
sąžinė priemonės.

❖ TEISĖS NORMŲ STRUKTŪRA

Visi teisės normos struktūros elementai yra būtini tam, kad norma galėtų nustatyti tinkamą elgesio
modelį.
➢ Teisės mokslas išskiria tokias idealios teisės normos elementus (142 psl. Teisės pagrindai:
Konstitucionalistinis aspektas) :
▪ Hipotezė13
▪ Dispozicija
▪ Sankcija14
Jei adresatas atitinka tam tikrus požymius ir jei įvyksta/ yra tam tikros gyvenimiškos aplinkybės
(hipotezė), tai normos adresatas privalo pasielgti normoje nurodytu būdu (dispozicija), priešingu
atveju jam bus pritaikytos neigiamo poveikio priemonės (sankcija)
➢ Teisės teorijoje tebevyksta diskusija, ar teisės norma yra dvinarė (hipotezė ir dispozicija), ar
trinarė (hipotezė, dispozicija, sankcija). Trinarė teisės normų struktūra nėra neteisinga, nes
būtent sankcija išskiria teisės normą iš kitų socialinių normų sistemos, bet ji yra riboto taikymo ir
ne universali, nes:
▪ Teisinės sankcijos yra taikomos tik už tas normas, kurios formuluoja liepimus, t.y., su
leidimais jos nėra susijusi. (su išlikom)
 ▪ Visais laikais, visose teisinėse sistemose buvo ir yra normų, kurios nėra užtikrintos
sankcijomis, bet veikia pakankamai efektyviai.
▪ Iškeliamas Priekaištas trinarei struktūrai, kad į ją siekiama sudėti nesuderinamus elementus,
t.y., normatyvinį elementą (hipotezė ir dispoziciją), kurie nustato privalomą elgesio modelį ir
informacinį elementą, t.y., viešą paskelbimą apie sankciją, kuris mums gręsia už pažeidimą.
➢ Dvinarė teisės normų sistema laikytina universalesne teisės normos nagrinėjimo schema.
Normos išdėstymas tekste:
a.

Elgesio modelio
Adresatas Aplinkybės Elgesio modelis
pobūdis

b.

Aplinkybės Elgesio modelis Elgesio modelio

pobūdis

c.

Adresatas Elgesio modelis Elgesio modelio

pobūdis

d.

Elgesio modelis Elgesio modelio

pobūdis

A variantas reiškia, kad visi teisės normos elementai išdėstomi toje pačioje teksto vietoje. Toks
išdėstymo būdas vadinamas tiesioginiu būdu.
B, C, ir D variantai reiškia, kad struktūriniai normos elementai yra išdėstomi ne toje pačioje teksto
vietoje. Jie gali būti išdėstyti dvejopai:
▪ Ne toje pačioje teksto vietoje, bet tame pačiame teisės šaltinyje, pvz.: tame pačiame
įstatyme. Toks išdėstymas yra vadinimas nukreipiančiuoju būdu.
▪ Normos elementai išdėstomi ne toje pačioje teksto vietoje ir net ne tame pačiame teisės
šaltinyje, o kituose teisės šaltiniuose (pvz.: tarptautinėse sutartyse ar kt.). Toks išdėstymo
būdas vadinamas blanketiniu būdu.

❖ Hipotezė - teisės normos struktūros dalis, kuri įtvirtina normos adresato požymius ir (arba)
gyvenimiškas aplinkybes, kurioms esant norma pradeda galioti.
➢ Hipotezės reikšmė:
▪ paprastas gyvenimo aplinkybes (pvz.: žmogaus amžius) paverčia teisiškai reikšmingomis
▪ hipotezė fiksuoja laiką, kada norma pradeda galioti
▪ hipotezė apibrėžia situacijas, kada norma reikalauja iš mūsų tam tikro elgesio.
Hipotezė tekste prasideda: jei, kai, arba tekstas perfrazuojamas suteikiant tokią formą.
 ➢ Pagal struktūrą išskiriamos tokios hipotezės rūšys:
▪ Paprastoji hipotezė - Normos veikimas yra siejamas su viena sąlyga. (Pvz.: 3.62 str. 1d.
(Civilinis kodeksas) 3 dalis 62 straipsnis 1 dalis)
▪ Sudėtinė hipotezė – normos veikimas siejamas su dviem ar daugiau aplinkybių, kurių dvisetas/
visuma būtinas normai veikti. (Pvz.: C.K. 6.996 str. 3 dalis)
▪ Alternatyvi hipotezė – kai normos veikimas siejamas su dviem ar daugiau sąlygų, iš kurių
užtenka bent vienos, kad norma pradėtų veikti. (Pvz.: C.K. 6.15 str. 2d.)
▪ Mišrioji hipotezė – turi ir sudėtinės ir alternatyvios hipotezės požymių. (Pvz.: Administracinių
nusižengimų kodeksas (A.N.K.) 270 str. 7d.)

IV paskaita.
➢ Hipotezes skirstymas pagal apibrėžtumą:
▪ Visiskai apibrėžtos hipotezės - yra tokios, kurios normos veikimo sąlygas išvardija konkrečiai ir
tiksliai.
▪ Santykinai apibrėžtos hipotezės - nėra apibrėžtos konkrečiai ir palieka normą taikančiam
asmeniui galimybę pačiam spręsti, ar aplinkybės egzistuoja.
➢ Hipotezės skirstymas pagal išdėstymą tekste
▪ Paprastosios hipotezės - šiuo atveju, normos veikimo sąlygos yra išdėstomos toje pačioje
teksto vietoje kaip ir dispozicija.
▪ Nukreipianti hipotezė - šiuo atveju, normos veikimo sąlygos yra išdėstomos ne toje pačioje
vietoje kaip dispozicija, bet tame pačiame treisės šaltinyje (pvz.: to paties įstatymo kitame
straipsnyje). Tokiu atveju, labai tiksliai ir konkrečiai nurodoma, kur ta vieta yra.
▪ Blanketinė hipotezė - šiuo atveju, normos veikimo sąlygos išdėstomos ne toje vietoje kur
dispozicija ir net ne tame pačiame teisės šaltinyje, o visai kitame teisės šaltinyje. Šiuo atveju
nuoroda yra apstrakti, nenurodanti konkretaus straipsnio ar teksto vietos.
❖ Dispozicija - tai teisės normos struktūros dalis, kurioje nurodoma, kokiu būdu gali/ privalo elgtis
normos adresatas, esant hipotezėje nurodytoms sąlygoms. Tai yra centrinė teisės normos struktūros
dalis, nes ji formuluoja pačią elgesio taisyklę.
➢ Dispozicijos gali būti skisrtomos pagal struktūrą:
▪ Paprasta dispozicija - nurodo vieną veiksmą
▪ Sudėtinė dispozicija - Nurodo vieną arba daugiau veiksmų, kuriuos būtina/galima atlikti
▪ Alternatyvi dispozicija - nurodo du ar daugiau veiksmų, iš kurių bent vieną būtina atlikti
▪ Mišri
➢ Dispozicijos skistymas pagal apibrėžtumą:
▪ Absoliučiai apibrėžtos - tiksliai ir konkrečiai nurodo elgesio taisyklę
▪ Santykinai apibrėžtos - elgesio taisyklės tiksliai neapibrėžia ir palieka vertinimo galimybę
➢ Dispozicijos skirstymas pagal išdėstymą tekste:
▪ Paprastos dispozicijos - elgesio taisyklė yra išdėstoma tame pačiame teisės šaltinyje
▪ Nukreipiančios dispozicijos - išsamią taisyklę sužinome ne iš tos pačios teksto vietos, bet iš to
paties teisės šaltinio. Tokiu atveju, labai tiksliai ir konkrečiai nurodoma, kur ta vieta yra.
▪ Blanketinė dispozicija - tikslią elgesio taisyklę sužinome ne tik iš to paties teisės šaltinio, bet
ir iš kitų teisės šaltinių. Nuoroda pateikiama abstrakčiai.
 ➢ Dispozicijos skirstymas pagal reguliavimo kryptį:
▪ Liepiančios dispozicijos
▪ Leidžiančios dispozicijos
❖ Sankcija - teisės teorijoje yra vartojamas bent dviem prasmėm. 1) neigiamos poveikio priemonės,
kurios taikomos pažeidėjui 2) savarankiška teisės norma, kuri įtvirtina įgaliotų valstybinių institucijų
pareigą pritaikyti neigiamas poveikio priemones pažeidėjui.
Sankcija - tai kategorija, kuri bene labiausiai atskiria teisės normas nuo kitų socialinių normų.
Sankcija - tai valstybės nustatyta ir iš anksto paskelbta poveikio priemonė, kuri yra taikoma asmeniui,
nesilaikančiams dispozicijos reikalavimų.
Sankcijų terminas yra konkretinamas skirtingose teisės šakose

Sankcijos rūšis pagal teisės šakas

Baudžiamosios sankcijos (BT -
baudžiamoji teisė)
❖ Bausmės
❖ Baudžiamojo poveikio priemonės • Nemokami darbai
Administracinės sankcijos (AT -
administracinė teisė) (sankcijos
taikomos už administracinius
nusižengimus)
❖ Administracinės nuobaudos.
Taikoma tik FIZINĖMS ASMENIMS • Viešieji darbai
❖ Administracinio poveikio
priemonės
Drausminės sankcijos
Civilinės sankcijos (CT - civilinė • Pareiga atlyginti žalą
teisė)
Procesinės sankcijos
Konstitucinės sankcijos
1. Fizinėms asmenims taikomos bausmės - viešieji darbai, bauda, laisvės
apribojimas, laisvės atėmimas, terminuotas laisvės atėmimas, laisvės
atėmimas iki gyvos galvos
2. Juridiniai asmenims taikomos bausmės - veiklos apribojimas,
likvidavimas, bauda
• Uždraudimas naudotis speciale teise
• Viešųjų teisių atėmimas
• Teisės dirbt tam tikrą darbą atėmimas (terminuotai)
• Turtinės žalos atlyginimas
• Įmoka į nukentėjusių asmenų fondą
• Turto konfiskavimas
• Įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusio
• Įpareigojimas dalyvauti elgesio koregavimo programose
• Įspejimas
• Bauda
• Asmeniui suteiktos teisės atėmimas
• Turto konfiskavimas
• Įpareigojimas dalyvauti specioliose programose
• Draudimas dalyvauti viešose renginiuose
Bendroji drausminė sankcija:
• atleidimas iš darbo (dirbantiems pagal darbo sutartis).
Valstybės tarnybos sankcijas:
• Pastaba
• Papeikimas
• Griežtas papeikimas
• Atleidimas iš pareigų
Statutinėse organizacijose gali būti taikomos ir kitokios/papildomos
sankcijos:
• Laipsnio pažeminimas
• Perkėlimas į žemesnes pareigas
• Pareiga sumokėti netesybas (bauda arba delspinigiai)
• Bauda
• Pašalinimas iš teismo posėdžio
• Apkalta
• Atleidimas iš pareigų

✴ Baudžiamojo poveikio priemonės - taip pat yra baudžiamosios sankcijos, bet ne bausmės. Jos taikomos
vietoj bausmės arba kartu su bausme. Jos padeda pasiekti bausmės tikslus.
✴ Drausminės sankcijos - tai neigiamos poveikio priemonės, skiriamos už darbo/tarnybos tvarkos pažeidimus.
 ✴ Procesinės sankcijos - poveikio priemonės, už procesinių normų pažeidimą (daugiausia teisminio proceso)

➢ Sankcijų grupavimas pagal struktūra:

▪ Paprasta sankcija - nurodyta viena nuobaudos rūšis
▪ Sudėtinė sankcija - pateikiamos dvi nuobaudos rūšys. Administracinio/ baudžiamiojo poveikio
priemonės eis kartu, kad pasiekti efektyvų baudos altikimą.
▪ Alternatyvi sankcija
▪ Mišri sankcija
➢ Sankcijų skirstymas pagal apibrėžtumą:
▪ Absoliučiai apibrėžta - nurodoma fiksuota (konkreti) sankcija
▪ Santykinai apibrėžtos - nurodoma sankcijos ribos
➢ Sankcijų skirstymas pagal išdėstymą tekste:
▪ Paprasta sankcija
▪ Nukreipianti sankcija
▪ Blanketinė sankcija
➢ Sankcijų skirstymas pagal teisės šakas (kas lentelėje išvardyta)
▪ Baudžiamoji
▪ Administracinė
▪ Civilinė
▪ Konstitucinė
➢ Sankcijų skirstymas pagal poveikio priemonių pobūdį:
▪ Aktyvios sankcijos - tai yra poveikio priemonės, kuriomis asmuo yra nubaudžiamas (pvz.:
laisvės atėmimas, atleidimas iš darbo ir kt.)
▪ Pasyvios sankcijos - tai yra poveikio priemonės, kuriomis asmuo nėra nubaudžiamas, bet jis
nepasiekia teisinio tikslo, kurio savo veiksmais siekė. (Pvz.: nekilnojamo turto sutartis, jei
nesilaikoma privalomos notarinės formos, pripažįstama negaliojančia; testamento formos
nesilaikymas ir kt.)
➢ Sankcijų skirstymas pagal paskirtį:
▪ Represinės sankcijos - (jos esmė) kai nustatoma visiškai nauja teisinė pareiga, kurios asmuo
neturė (pvz.: užmokėti baudą, sėdėti kalėjime ir kt.)
▪ Kompensacinės/ atkuriamosios sankcijos - jomis pažeidėjas įpareigojamas atkurti iki
pažeidimo buvusią padėtį (pvz.: atlyginti nuostoliu ir kt.)
▪ Prevencinės sankcijos - tokios, kuriomis siekiama sulaikyti asmenį nuo kitų teisės pažeidimų
darymo (pvz.: Atima teisę laikyti ginklą, atima automobilį ir kt.)

HIPOTEZĖ DISPOZICIJA SANKCIJA

PAGAL STRUKTŪRĄ Turi Turi Turi

PAGAL APIBRĖŽTUMĄ Turi Turi Turi

PAGAL IŠDĖSTYMĄ TEKSTE Turi Turi Turi

PAGAL REGULIAVIMO KRYPTĮ Turi

 HIPOTEZĖ DISPOZICIJA SANKCIJA

PAGAL TEISĖS ŠAKAS Turi Turi

PAGAL POVEIKIO PRIEMONIŲ
Turi
POBŪDĮ
PAGAL PASKIRTĮ Turi

❖ TEISĖS NORMŲ RŪŠYS

➢ Teisės normos taip pat gali būti grupuojamos pagal įvairius kriterijus:
▪ Reguliuojančios
▪ Sankcionuojančios
➢ Anrasis kriterijus
▪ Imperatyvios - privalomos elgesio taisyklės
▪ Dipozityvios - paliekama galimybvė rinktis
➢ Trečiasis kriterijus
▪ Materialinės - nustato teises ir pareigas
▪ Procedūrinės - nustato, kokiu būdu turi realizuoti teises ir pareigas
▪ Procesinės - įsijungia tada, kai byla patenka į teismą
➢ Ketvirtasis kriterijus
▪ Individualios - skirta konkrečiam asmeniui
▪ Bendros - galioja grupei asmenų
▪ Specialios - galioja tam tikriems asmenims
➢ Pentasis kriterijus
▪ Nuolatinio galiojimo
▪ Terminuoto galiojimo
▪ Vienkartinio galiojimo

V paskaita.
❖ NESAVARANKIŠKOS TEISĖS NORMOS
➢ Teisiniame tekste yra daug teisinių teiginių/ nuostatų, kurių pagrindu mes negalime suformuluoti
savarankiškos teisės normos.
Teisiniame teiginyje turi būti suformuluota pati elgesio taisyklė, kad galėtume formuoti/ surasti/
nustatyti savarankišką teisės normą. Tačiau teisiniame tekste yra labai daug teiginių, kurie tos
taisyklės neformuluoja ir tokie teiginiai teisės teorijoje yra vadinami nesavarankiškais teisiniais
teiginiais/ nesavarankiškomis teisinėmis normomis. Tokie teiginiai gali apibrėžti teisines
sąvokas, nustatyti regulavimo tikslus,iškirpti gabalą iš kažkokios savarankiškos teisės normos ir
t.t.
➢ Nesavarankiškų teisės normų požymiai:
▪ Šie teiginiai turi įtaką teisinių taisyklių ▪ Jie sudaro dalį valdingo paliepimo
taikymui
▪ Savo reikšmę jie įgija veikdami su
▪ Jie nėra deskriptyvūs teiginiai savarankiškomis teisės normomis
✦ TEISĖS ŠALTINIAI
➢ Teisės šaltiniai yra daugiareikšmė sąvoka. (Iš daugybės mes nagrinėsime tik vieną reišmę):
▪ Materialiniai teisės šaltiniai - tai teisės ištakos/ pradžia, t.y. Labai įvairūs faktoriai, kurie
nuliame, kad kažkokioje valstybėje įsitvirtina būtent tokia teisinė tvakra.
Jiems priklausytų: vyraujanti religija, valstybės ekonominė padėtis, visuomenės kultūros lygis,
situacijos įpatingumas laiko ir edvės atžvilgiu, valstybės politinė santvarka ir kt.
▪ Istoriniai teisės šaltiniai - nenormatyvinė informacija apie anksčiau galiojusią teisę (LT
statutai, iki 2004 m. buvęs civilinis kodekstas ir kitas betkoks teisės šaltinis, kuris dabar
nebegalioja).
▪ Instituciniai teisės šaltiniai - ši sąvoka vartojama kalbant apie valstybės sukurtą teisę,
apibrėžiant subjektus (institucijas), turinčias įgaliojimus teisę kurt, ir jų atliktas procedūras.
(Papildoma medž. TEISĖKŪROS temoje)
▪ Formalieji teisės šaltiniai (toliau bus kalbama tik apie šią sąvoką) - tai išorinis teisės
pavidalas/ teisės forma, kuria teisinės taisyklės pasiekia adresatus.
❖ FORMALIEJI TEISĖS ŠALTINIAI
Skirtingose valstybėse veikia įvairūs teisės šaltiniai ir jų hierarchija taip pat yra skirtinga.
Būtent pagal teisės šaltinių hierarchija yra išskiriamos skirtingos teisinės tradicinės (anglosaksinė arba
kontinentinė tradicija, taip pat religinė tradicija).
Teisės teorija išskiria tam tikrus pagrindinius teisės šaltinius:
▪ Teisinis paprotys
▪ Norminė sutartis
▪ Norminis aktas
▪ Teisinis precedentas
▪ Teisės doktrina
▪ Religinės normos - religinės tradicijos valstybėse
▪ Teisės aiškinimo aktai
▪ Teisės principai - vieni autoriai juos laiko teisės šaltiniais, o kiti autoriai
nagrinėja ne kaip teisės šaltinį, bet kaip savarankišką/ kitokią teisinę
kategoriją.
❖ FORMALIŲJŲ TEISĖS ŠALTINIŲ KLASIFIKAVIMAS
➢ Teisės šaltiniai pagal formą
▪ Rašytiniai - norminis aktas
▪ Nerašytis - teisinis paprotys
➢ Pagal privalomumą:
▪ Privalomi - tokie, kuriuos adresatas privalo taikyti
▪ Neprivalomi - adresatas neturi pareigos jos taikyti, bet atsižvelgia į juos dėl šaltinį sukūrusio
asmens autoriteto ir kitų priežasčių. Pvz.: teisės doktrina
➢ Pagal taikymo eiliškumą:
▪ Pirminiai - jie taikomi pirimiausia, nuo jų prasideda teisės kvalifikavimas
▪ Antriniai - taikomas tada, kai pirminių šaltinių nėra arba jie yra neaiškūs ar prieštaringi. Pvz.:
teisinis paprotys, doktrina
➢ Pagal sukūrimo aplinkybes:
 ▪ Sukurti tikslinga veikla - norminis ir aiškiai susiformavęs
▪ Susiformavę stichiškai - teisinis paprotys
➢ Pagal sukūrirmo procedūras:
▪ Valstybės valdingu nurodymu sukurti šaltiniai
▪ Papročiu sukurti teisės šaltiniai
▪ Sutartimi sukurti teisės šaltiniai - pvz.: norminės sutartys
▪ Autoritetingu pareiškimu sukurti teisės šaltiniai - pvz.: doktrina
❖ TESINIS PAPROTYS
(„Teisinio papročio vieta teisiniam reguliavimui.“ R. Šimašius ir G. Lastauskienė)
Paprotys - tam tikras elgesys (visuomeninė praktika), kuri įsitvirtina dėl daugkartinio jos taikymo.
Teisinis paprotys - yra toks teisės šaltinis, kuriam būdingi ir paprasto papročio ir teisės požymiai. Jis
formuluoja teisinę taisyklę, kuriai būdingi visi teisinės taisyklės požymiai, teisinis paprotys yra nerašyta
elgesio taisyklė, t.y., ji pasireiškia tam tikru paplitusu elgesiu ir tik vėliau, jei yra reikalas, jis
išreiškiamas teisine taisykle.
Teisinio papročio niekas nekuria, jis susiformuoja kaip protinga ir naudinga praktika tam tikroje srityje.
Nuo XX a. Antros pusės teisinio papročio reikšmė vėl pradėjo labai augti. Teisiniai papročiai yra
reikšmingiausi dvejose sferose:
• Komerciniai papročiai - susiformuoja tam tikrose sferose, jų nesaisto vastybės ribos. Pvz.:
papročiai laivų statybos srityje, prekiaujant deimantais, nafta ir kt.
• Konstituciniai papročiai
➢ Paprotys yra laikomas teisiniu papročiu, kai jis atitinka šiuos kriterijus/požymius:
▪ Kiekybiniai požymiai parodo, ar paprotys yra tęstinio pobūdžio (tęsiasi ilgą laiką) ir ar yra
paplitęs tam tikroje sferoje. Paplitimas laike skirtingose valstybėse yra vertinamas skirtingai,
pvz.: Didžiojoje Britanijoje buvo manoma, kad paprotys turi egzsituoti nuo neatmenamų
laikų, šiandien tai reiškia, kad paprotys yra žinomas seniausiam kažkokios bendruomenės
nariui. Europoje tęstinumas laike yra užskaitomas, kai paprotys yra taikomas 10 metų ir ilgiau.
Paplitimas tam tikroje sferoje yra pripažįstamas, kai visi arba dauguma subjektų tam tikroje
sferoje veikia taip pat.
▪ Kokybiniai požymiai reiškia, kad paprotys yra teisingas, protingas, privalomas, neprimestas
prievarta ir būtinas teisinei tvarkai palaikyti.
Šie požymiai nėra apibrėžti įstatymuose, jie formuojami doktrinoje. Šių požymių buvimą turi
įrodyti asmuo, kuris siekia pasiremti papročiu. Teismams yra paliekama galimybė ieškoti papročio
požymio.
➢ Paprotys tampa teisiniu, kai valstybė jį sankcionuoja (patvirtina). Yra du pagrindiniai būdai, kaip
valstybė tai padaro:
▪ Valstybė įrašo į įstatymus savo įsipareigojimą ginti tam tikrus papročius, nedetalizuodama tų
papročių turinio
▪ Paprotys yra patvirtinamas konrečioje byloje teismo sprendimu, jei teismas nustato, kad
egzituoja papročio požymiai.
➢ Teisinio papročio ir įstatymo santykis. JIs galimas trejopas:
▪ Paprotys veikia secundum legem (šalia įstatymo) - tokiu atveju paprotys papildo įstatymą ir
padeda geriau jį suprasti
▪ Paprotys veikia preater legem (vietoj įstatymo) - tokiu atveju paprotys yra pritaikomas, kai
egzistuoja teisės spraga, kai nėra tam tinkamo įstatymo
 ▪ Paprotys veikia contra legem (nurungia įstatymą) - pvz.: Italijos papročiai nurungia civilinį
kodeksą
!! Pirmasis ir antrasis variantas nekelia abejonių ir veikia visose valstybėse. Trečiasis variantas yra
išskirtinai retas variantas. !!
Lietuvoje įstatymų leidėjas papročiams skyrė nereikšmingą vaidmenį. C.K. nurodo, kad paprotys
yra taikomas tik įstatyme ar sutartyje numatytiems atvejams.
Visgi teisinio papročio reiškmė konkrečioje valstybėje priklauso nuo valstybės pasirinktos
pozicijos, t.y., valstybė gali suteikti didesnę arba mažesnę reikšmę.
❖ NORMINĖS SUTARTYS
Sutartis - tai dviejų ar daugiau šalių susitarimas (gali būti rašytinis), kuriuo yra suderinama sutarties
šalių valia ir nustatomos teisės ir pareigos. Pvz.: sutarties dėl surogatinės motinystės Lietuvoje negali
būti sudaryta, nes tai yra uždrausta teisiškai.
➢ Sutarčių grupavimas:
▪ Individualios - susitarimas tarp konkrečiai apibrėžtų subjektų, kurie susitaria dėl tarpusavio
teisinių pareigų
▪ Norminės - sutarties šalys susitaria dėl teisių ir pareigų, kurios tampa privalomom visiems
asmenims, kurie patenka į sutarties zoną. Tai yra vienas iš senovės teisės šaltinis, šiandieniniai
teisei norminės sutartys daugiausiai yra siejamos su tarptautinėmis sutartimis ir kolektyvinėms
sutartims, sudaromoms darbo teisės srityje.
Kolektyvinės sutartys - susitarimas tarp darbdavio atstovo ir darbuotojo atstovo, nustatant
teises ir pareigas. Bet jos tampa privalomos ir tiems darbuotojams, kurie vėliau priimami į
darbą.
Norminės sutartys yra teisės šaltiniai, nes jiems yra būdingas bendrumo požymis
❖ TEISINIS PRECEDENTAS KAIP TEISĖS ŠALTINIS
Teisinis precedentas - tai yra pagrindinis bendrosios teisės tradicijos teisės šaltinis.
Jo esmė, kad bendro elgesio taisyklė yra sukuriama ne valstybės išleistame įstatyme, o teismo
sprendime.
➢ Teisiniai precedentai yra dviejų rūšių:
▪ Teisminiai (toliau bus kalbama tik apie juos)
▪ Administraciniai - viešosios valdžios priimti sprendimai
Teisinis precedentas - teismo sprendimas konkrečioje byloje, tapęs privalomu kitam, tos pačios ar
žemesnės instancijos teismui, nagrinėjančiam tą pačią bylą.
➢ Šiuo kontekstu, teismo sprendimą sudaro dvi dalys:
▪ Ratio decidendi (priežastis sprendimą priimti), kartais vadinamas įpareigojamuoju precedentu
- joje teismas ir suforuluoja taisyklę, kurią turi kartoti kitas teismas
▪ Obiter dictum (tarpkitko) - šioje sprendimo dalyje yra aprašomas teisėjo mąstymo kelias, t.y.,
kaip jis priėmė tokį sprendimą, apmąstymai, pavyzdžiai, komentarai. Ši dalis nėra privaloma
kartoti.
!! Tekste šios dalys nėra atskirtos. Pats teisėjas turi atskirti, kur yra kokia dalis. !!
Precedento esmę sudaro ne tik pareiga pakartoti sprendimą analogiškoje byloje, bet ir teismo
kompetencija priimti sprendimą savo nuožiura, jei nėra tinkamo precedento ir tinkamo įstatymo.
Sprendime suformuluota taisyklė įgija bendrumo požymį tik nuo pakartojimo momento.
Sprendimą teisėjas turi kartoti tik analogiškoje byloje, t.y., tokioje, kurioje sutampa esminės ginčo
aplinkybės ir jų tarpusavio sąveika.
Precedentinės teisės valstybėse laikoma, kad įstatymas įgija tikrai teisinę reikšmę, tik tada, kai juo
pasinaudoja teismas, priimdamas precedentinį sprendimą.
➢ Precedentų teigiamos ir neigiamos pusės:
▪ Teigiamos:
• Aiškumas - kiekvienam yra aišku, kuo baigsis byla
• Tikslumas - precedentas kuriamas konkrečiai situacijai, todėl jis idealiai atitinka faktines
aplinkybes
• Sistemos lankstumas - teisėjai gali operatyviai pildyti teisės spragas, nelaukdami įstatymų
leidėjų
▪ Neigiamos:
• Sistema yra sydėtinga ir paini - precedentai yra skaičiuojami šimtais tūkstančių ir susirasti
tinkamą yra labai sudėtinga
• Keliamas klausimas dėl precedento nekonstitutingumos - teisėjai neva pažeidžia valdžių
padalijimo principą, t.y. jis pradeda veikti kaip įstatymų leidėjas
• Per didelė kiekvieno teisėjo laisvė priimant precedentą
• Konservatyvumas - teisėjai nėra linkę keisti pasenusių precedentų, siekdami išlaikyti stare
decisis (precedento tęstinumo tradicija)

VI paskaita.
Teisinio precedento vieta kontinentinės teisės tredicijoje (Tokioj tradicijoj yra ir Lietuva)

Visose valstybėse (vakarų tradicinėse valst.) galioja bendras principas ir tas principas sako vienodas bylas
spręsti vienodai, skirtingas - skirtingai
Bet kontinentinėse teisės tradicijoje teisėjas neturi teisinės pareigos pakartoti sprendimą analogiškoj
byloje. Čia teisejas bylą sprendži pagal įstatymus ir savo vidinį įsitikinimą. Sprendimas analogiškoje
byloje ypač aukščiausiųjų teismų sprendimas analogiškoj byloj turi autoriteting ą, o ne privalomą
reikšmę.

Kontinentinės teisės tradicijoj teismai yra linkę kartoti sprendimus dėl kitų priežaščių. Tos priežastys:
1. Psichosocialinės priežastys: Pakartodamas sprendimą teisėjas eliminuoja savo asmeninę
atsakomybę dėl teisingo bylos išsprendimo
2. Organizacinės priežastys: Teisėjas, kuris nuolat priima kitokius sprendimus negu aukštesni teismai
niekada nepadarys karjeros
3. Ekonominės priežastys: Sprendimo pakartojimas reikalauja mažiau laiko negu savarankiškas bylos
išsprendimas

Dėl šių priežaščių kontinentinės teisės teisėjas yra linkęs kartoti sprendimą analogiškoj byloj.

TEISĖS AIŠKINIMO AKTAI KAIP FORMALUSIS TEISĖS ŠALTINIS

Labiausiai būdingas kontinentinės teisės valstybėje.

Tam tikrais atvejais teismai taikydami įstatymus juos išaisškina kitaip negu yra parašyta įstatyme, tai
reiškia, kad tuo realiuoju teisės šaltiniu tampa ne įsatymas, o teismo sprendimas.

TEISĖS DOKTRINA (AUTORITETINGOS NUOMONĖS)

Panašu į teisės aiskinimo aktus

Teisės doktrina - tai žymiausių teisės mokslininkų ir praktikų suformuota nuomonė apie teisę apskritai
arba atskirus teisės elementus. Pvz.: disertacijos, publikacijos ir tt.
Tam tikrais atvejais kažkokios taisyklės turinys išreiškiamas butent teisės doktrinoje, o ne įstatyme,
kuriame ta taisyklė yra.

Teisės doktrina yra ypač svarbi kontinentinės teisės valstybėse, nes būtent ten doktrina yra vienintelė
priemonė, kuri sujungia įstatymus su teismų praktika.

Problema: Teisės doktrina yra labai prieštaringa (vieni aiškina vienaip, kiti - kiaip) ir neįmanoma nustayti,
kuri iš nuomonių yra reikšmingesnė, todėl doktrina įgyja privalomumą, kai ją tiesiogiai pradeda remtis
teismai.

NORMINIS AKTAS

Kontinentinės teisės valstybėse svarbiausias teisės šaltinis yra valstybės ir tam tikrais atvejais tautos
sukurta teisė.
Ordinarinė teisė - valstybės sukurta teisė

Norminis aktas arba teisės norminis aktas

Kuo išsiskiria valstybės sukurta teisė?

• Jie visada yra rašytiniai
• Jie išsiskiria labai tiksliomis formuluotėmis
• Yra rengiami laikantis specialių reikalavimų (teisinės technikos reikalavimai)
• Šie šaltiniai yra priimami atidžiai įvertinus buvusį reguliavimą ir žinant ką su juo norima daryti
• Šių šaltinių priemimo procesas ir institucijų kompetencija yra tiksliai sureguliuota teisės aktais
• Šie teisės šaltiniai paprastai yra skiriami ilgam galiojimo laikotarpiui
• Būtent šie šaltiniai veikia aiškioje hierarchijoje

Norminių aktų hierarchija

1. Konstitucija
2. Europos sąjungos teisė ir tarptautinės sutartys
3. Konstituciniai įstatymai
4. Įstatymai
5. Poįstatyminiai aktai - vyriausybės nutarimai - seimo nutarimai -prezidento dekretai - ministerijų ir
departamentų - savivaldybių sprendimai - savivaldybių administracijų direktoriaus nutarimai

Konstitucija

Kosntitucija yra pagridinis valstybės įstatymas ( tautos nurodymų valdžiai rinkinys , visiškai kitos negu kiti
teisiniai aktai)
Būdinga:
• Itin abstarkcios formuluotes
• Daug nuostatų suformuluota kaip principai
• Įtvirtinamos valstybėje ginamos vertybės
• Apibrėžiama valstybinių institucijų kompetencija
• Įtvirtinamos pagrindinės teisės ir laisvės

Skiriamos sąvokos konstitucija siaurąja ir plačiąja prasme:

• Siaurąja prasme - tai konstitucijos tekstas
• Plačiąja - tai tekstas plius konstituciniai papročiai, konstitucinio teismo doktrina ir kiti šaltiniai

Konstitucija išsiskiria tuo, kad jos pakeitimo tvarka yra labai sudėtinga ir aprašyta pačioje konstitucijoje
147 konstitucijos str., 14str.

Konstituciniai įstatymai

Konstituciniai įstatymai yra įstatymai, kurie yra aukštesnės juridinės galios negu paprasti įstatymai
Pagal konstitucinio teismo doktriną konstituciniai istatymai yra:
1. Tiesiogiai numatyti konstitucijoje,
2. Konstitiucinis įstatymas, kuriuo nustatomas konstitucinio įstatymo sąrašas
3. Konst. įstatymai įtvirtinti konstitucionio įstatymo sąraše
Konstituciniai įstatymai yra keičiami mažiau sudėtinga tvarka negu konstitucija, bet sudėtingesne negu
paprastieji įstatymai. 69 str.

Įstatymai
Požymiai:
• Įstatymus Lietuvoje leidžia tik tauta arba seimas
• Įstatymų reguliuojami svarbiausi (nėra vienareikšmiško atsakymo kas yra svarbiausi) visuomeniniai
santykiai. Kas yra svarbiausi? Žmogaus laisvės ir teisės ribojimo klausimai ir garantijos, valstybės
biudžeto ir mokesčių formavimo klausimai, valstybinių institucijų sistemos ir kompetencijos
klausimai ir tt.
• Įstatymai pagal formos ir turinio parametrus turi atitikti konstituciją
• Įstatymams būdinga speciali teisės aktuose įtvirtinta struktūra
• Įstatymai keičiami, naikinami ir įtvirtinami laikantis specialių procedūrų teisės aktuose

Skiriama speciali sąvoka - įstatymo leidybos ir iniciatyvos teisė. Tai yra konstitucinio lygmens
kategorija, ji yra labai svarbi.
Istatymų leidybos iniciatyvos teisė - tai asmenys, kurių įstatymų projektus arba pasiūlymus dėl
įstatymo, seimas privalo svarstyti
Lietuvoje yra keturi Subjektai:
1. Seimas
2. Vyriausybė
3. Prezidentas
4. Ne mažiau negu 50000 aktyvią rinkimų teisę turinčių piliečių

Poįstatyminiai teisės aktai

Įstatyminis reguliavimas yra pakankamai abstraktus todėl jį būtina konkretiniti, jis yra konkretinamas
poįstatyminiais aktais. Šitoj plotmėj didžiausią reikšmę turi vyriausybės poįstatyminiai aktai. Vyriausybė
dižiąją dalimi klausimų priima nutarimus tik Europos sąjungos teisės aktai priima sprendimus ir
rezoliucijas.

Kitas poįstatyminis aktas yra prezidento dekretas. Lietuvoje prezidentas turi mažai galios leisti norminius
aktus

Trečioji grupė poįstayminių aktų yra seimo nutarimai ( mažiau reikšmingais klausimais negu įstatymais).

Specifine poįstatyminių aktų rūšim yra laikomi savivaldybės priimti teisės aktai. Jiems keliamis du
reikalavimai:
1. Juos savivalda gali priimti tik griežtai laikydamasi kompetencijos
2. Jie yra griežtai suformuluoti virš jos esantiems kitiems teisės aktams

TEISĖS PRINCIPAI

Teisės principai yra labai svarbi teisinė kategorija. Teisė veikia kaip taisyklių visuma, bet teisės sistemoje
taip pat išskiriama specifinė kategorija - teisės principai.
Teisės principai suprantami dvejopai:
• Pirmoji reikšmė - teisės principai yra teisės esmė (karkasas). Tai yra esminės/ fundamentalios
teisės nuostatos
• Antroji reikšmė - teisės principai yra, kaip ir normos, tam tikri elgesio reguliatoriai, kurie įtvirtina
tinkamą elgesio modelį, bet daro tai visai kitaip negu normos

Teisės principų pvz.:

• Niekas negali būti teisėju savo paties byloje
• Tegu bus išklausyta ir antroji pusė
• Nėra nusikaltimo, jei nėra įstatymo

Principams skirtingai negu normoms nebūtina rašytinė forma, jie tieiog egzistuoja, yra susiformavę
stichiškai. Jiems būdinga itin abstrakti formuluotė

VII paskaita.
 Teisės principai
Teisės pricipai yra glaudžiai susiję su vertybėmis ( vertybės, tai teisės ginami gėriai. Tokie kaip: gyvybė,
nuosavybė, sveikata, orumas ir tt.) Vertybė yra principas, kurį siekiama apginti.

Teisės principų pvz.: tas kas ateina vykdyti teisingumą, turi ateiti švariomis rankomis.

Kriterijus Norma Principas

Norma formuluoja konkrečią ir Formuluoja itink abstrakčią elgesio taisyklę, kurią

tikslią elegesio taisyklę, kurią sudėtinga pritaikyti konkrečiam atvejui
Pagal apibrėžtumą
nesudėtinga pritaikyti
konkrečiam atvejui

Normos yra laikomasi arba ne
(viskas arba nieko)
Pagal įgyvendinimo galimybes
Principas formuoja tam tikrą idealą, kurio pasiekti visa
apimtim neįmanoma, todėl principą siekiama
įgyvendinti kuo didesne apimtimi (daugiau arba
mažiau)

Normų kolizijos yra Principų kolizijos atveju nėra kolistinių taisyklių, tuo
Pagal prieštaravimo (kolizijos) sprendžiamos vienos iš jų atveju didesne apimtimi yra pritaikomas tai situacijai
sprendimo būdus netaikant, pagal kolizijos svarbesnis principas, bet principo pasvėrimo taisyklių
taisyklės irgi nėra

Didžioji dauguma teisinių Principams rašytinė forma yra nebūtina, todėl kalbinė
taisyklių yra rašytinės, siekdami analizė yra mažai reišminga. Principo turinį nustatyti
nustatyti turinį mes jas yra taikomi kiti aiškinimo būdai. Pvz.: sisteminis
Pagal turinio analizę
skaitome, todėl ypač didelę aiškinimas
reikšmę turi loginę lingvistinė
analizė (aiškinimo būdas)

Visos išimtys iš teisinių taisyklių Neturi iš anksto žinomo išimčių sąrašo. Principo turinys
Pagal išimčių formulavimą yra suformuluotos ir žinomos iš yra aiškinamas čia ir dabar, atsižvelgiant į situaciją
anksto kam mums to principo reikia

Teisės principų funkcijos:

1. Teisės pricipai nubrėžia ribas įstatymo leidėjui. Įstatymo leidėjui yra draudžiama nustatyti
taisykles, kurios prieštarauja pamatiniams teisės principams
2. Teisės principai veikia kaip teisės normų tinkamumo patikrinimo testas. Teismai turėtų netaikyti
teisės normų, kurios prieštarauja pamatiniams teisės principams (Visgi specialiai tam įkurti yra
konstituciniai teismai ir tokią pat patikrą gali atlikti administraciniai teismai, bet skiriasi jų
kompetencijos)
3. Teisės principas veikia kaip argumentavimo priemonė teismų sprendimuose, padeda paaiškinti
kodėl teismas veikia taip, o ne kitaip
4. Teisės principai gali veikti kaip savarankiška reguliavimo priemonė, ypač kai yra teisės spraga

Teisės principo turinio nustatymas

Principai yra nerašytiniai, jie tiesiog egzistuoja, todėl teisės principo turinį nustatyti yra labai sudėtinga.

Iš kur sužinoti koks yra principo turinys?

Principo turinys yra nustatomas (plėtojamas):
1. Teisės doktrinoje (disertacijose, kodeksų komentaruose, monografijose, publikacijose)
2. Teismų praktikoje, ypač vertinami aukščiausiųjų teismų sprendimai. Problema: sudėtinga nustatyti
principo turinį, kai susiduria pora t. principų sudėtinga nuspręsti, kuris iš jų svaresnis ar didesnio
svorio
3. Turinys aiškinamas kiekvieną kartą jį taikant ir tai sukelia teisinio subjektyvizmo grėsmę

Pirminis, tai kas labiausiai saisto.

Antrinio ieškoma, kai pirminis neaiškus arba jo nėra

Šaltinis Kas kuria? Pirminis ar Pliusai Minusai

antrinis
 • Sudėtinga nustatyti
• Išreiškia turinį
Susiformuoja pamatines • Pritaikyti
Teisės principai visuomenėje Pirminis teisines nuostatas konkrešiai
stichiškai • Gali būti naudingi situacijai
spragų pildymui • Išspresti koalizijos
klausimą
• Tikslus
• Primetami iš išorės
• Galima kryptingai (dažnai žmonės
Viešoji jais keisti žmonių nepatenkinti)
valdžia arba elgesį
• Iškyla socialinės
Norminis aktas Pirminis adaptacijos
tauta • Lengvai
panaikinti problema
pasenusius
• Greitai pradeda
senti
Bendrosio
• Idealiai atitinka • Per didelė teisėjo
teisės tradicijos faktines laisvė
Teisinis Teismai, valstybės - aplinkybes • Teisėjai nėra linkę
precedentas viešoji pirminis
• Leidžia greitai naikinti pasenusių
valdžia Kontinentinėse pildyti spragas precedentų, tam,
- antrinis teisėjui kad išliktų
• Nuspėjama tradicija
• Papročio • Yra nerašytinis,
Priklauso nuo laikomasi todėl sunku įrodyti
Teisinis paprotys Formuojasi valstybės savanoriškai papročio
istoriškai pozicijos (valstybės egzistavimą ir
prievartos reikia turinį
minimaliai)
• Kontinentines
teisės tradicijoje
sujungia
norminius aktus ir
Autoritetingi teismų praktiką
teisės • Bendrosios teisės
• Neegzistuoja vienu
Teisės doktrina Antrinis bendru pavidalu
mokslininkai tradicijoje
ir praktikai formuoja
• Yra prieštaringa
bendresnį požiūrį
į tam tikrus
teisinius
reiškinius
Kuria Jei valstybė
• Atitinka sutarties • Sukuria pareigas ir
Norminės sutartys sutarties pripažįsta, tai šalių valią, todėl tiems asmenims,
šalys pirminis laikomasi kurie nedalyvavo
savanoriškai sutarties sudaryme
Susiformuoja Pirminis teisės
kaip žmonių šaltinis • Remiasi tikėjimo
Religinės normos atpažinta religinėse elementu
• Konservatyvios
dieviškoji valstybėse
valia

Ar Olandijos ambasados teritorijoje Lietuvoje galima rukyti žolę?

(Lentelė sąsiuvinyje)
Teisės aktai
Teisės aktai, tai valstybinių institucijų arba tautos priimtas rašytinis aktas, kuriame sukuriamos,
pritaikomos, išaiškinamos bendro pobūdžio teisės normos

Teisės aktai:
1. Teisės norminiai aktai
2. Teisės taikymo aktai
3. Teisės aiškinimo aktai

Teisės norminiai aktai Teisės taikymo aktai

Nustato bendro pobūdžio elgesio
teisines taisykles
Skirti nepersonifikuotam adresatui
(Visiems, kurie patenka į taisyklių
veikimo zoną)
Skirti tipinėms, pasikartojančioms
situacijoms reguliuoti
Galioja tol kol jo galiojimas nėra
panaikinamas arba nepasibaigia terminas įvykdomas teismo sprendimas)
Priima ribotas subjektų ratas (tik
teisėkūros subjektai turintys
kompetenciją kurti bendrąsias elgesio
taisykles)
Turi greižtai reglamentuotą priėmimo
procedūrą,
Visada skelbiami viešai teisės aktų
registre
Pvz.: civilinis kodeksas, vyriausybės
nutarimai...
Nustato individualias teisės normas
Skirti personifikuotam/konkrečiam žmogui/ juridiniam
asmeniui
Skirti konkrečiai situacijai/konkrečiam atvejui išspresti
Galioja tol kol pasibaigia konkretus teisinis santykis (pvz.:
Priima platesnis subjektų ratas (teisėkūros subjektai plius
kiti valsybės igalioti asmenys
Dažniausiai priemino procedurai reikalavimai yra švelnesni
Skelbimo procedūra gali būti įvairi (pvz.:aktas gali būti
skelbiamas tik konkrečiam asmeniui)
Pvz.: nuosprendis konkrečioje baudžiamojoje byloje,
nutarimas skirti baudą už greičio viršijimą

NORMINIŲ AKTŲ GALIOJIMAS

Tam, kad norminį aktą pritaikytumėm konkrečiai situacijai, jis turi būti taikytinas arba galiojantis
Skiriami trys galiojimo aspektai:
1. Galiojimas laike (temporalinis)
2. Teritorijai
3. Asmeniui

Galiojimas laike

Norminio akto galiojimas tai laiko tarpas nuo jo įsigaliojimo iki galiojimo pabaigos.
Bendroji taisyklė: n. a. galiojimas visada yra siejamas su jo paskelbimu TAR'e. (12 metų teisėkūros
pagrindų įstatymas)

Galiojimo pradžia:
1. Norminis aktas įsigalioja kitą dieną po jo paskelbimu TAR'e, jei akte nenurodyta kitaip
2. Įsigalioja nuo juose nurodyto termino: a) norminiai aktai keičiantys apmokestinimo tvarką turėtų
įsigalioti ne vėliau negu po 6 mėn nuo jo paskelbimo, išskyrus kai kai šių aktų paketas teikiamas
kartu su valstybės biudžetu; b) n. a. keičiantys ūkio subjektų veiklos ir jos priežiuros teisinį
reguliavimas įsigalioja po 3 mėn. Ši nuostata netaikoma kai reguliavimas keičiamas pagal EES
reikalavimus arba kai nustatomas palankesnis reguliavimas
3. Tam tikri n. a. įsigalioja nuo oficilaus paskelbimo TAR'e ar visuomenės informavimo priemonėse
(pvz.: mobilizacija)
4. Konstituciniai teismo sprendimai įsigalioja nuo paskelbimo TAR'e dienos
5. Neskelbiami aktai įsigalioja nuo faktinio jų gavimo dienos

Galiojimo pabaiga:
1. Kai baigiasi akte nurodytas terminas
2. Kai jis panaikinimas kitu aktu
3. Kai kompetetinga institucija kitaip sureguliuoja tuos pačius santykius ( čia blogai)
4. Kai konstitucinis teismas priima tą aktą prieštaraujantį konstitucijai
Retroaktyvusis norminių aktų galiojima (grįžtamasis norminio akto galiojimas)
Bendroji taisyklė: Aktai galioja nuo jų įsigaliojimo į priekį, bet tam tikrais atvejais norminiai aktai
gali būti taikomi ir vertinami jau įvykusius aktus. Šiuo atveju aktai nenustato naujų elgesio taisyklių, bet
pakeičia ankščiau galiojusį vertinimą
Išimtys:
 • Grižtamąjį galiojimą turi aktai, kurie naikina arba švelnina baudžiamąją arba
administracinė atsakomybę
• Atgal galioję aktai, jeigu tai nurodyta pačiame akte ir jei kažkokiomis veikomis buvo
pažeisti esminiai, fundametalūs teisiniai gėriai ir principai ( baudžiamojo kodekso 3 str.)
• Atgal galioja aktai, kurie paaiškina arba tikslina ankščiau priimtus aktus, nekeisdami
reguliavimo

VIII paskaita.
Personalinis ir teritorinis norminio akto galiojimas

Aktas yra taikytinas, kai jis galioja asmeniui, kurio veiksmus vertina ir tam tikroje teritorijoje. Aktai
galioja visoje teritorijoje valdžios, kurie aktus priėmė ir visiems asmenims.

Teisės mokslas skiria geografine ir teisine (platesnė sąvoka) mokslo sąvoką.

Teisine teritoriją sudaro:

1. Valstybės sienomis apibrėžta sausumos teritorija;

2. Vidaus ir teritoriniai vandenys;

3. Oro erdvė virš sausumos ir vandens teritorijos;

4. Žemės gelmės;

5. Visi laivai su LR vėliava esantys atviroje jūroje;

6. Karo laivai visais atvejais;

7. Skraidantys aparatai esantys teritorijoje, nesančioje kitos valstybės teritorijoje;

8. Kosminiai aparatai esantys atmosferoje.

Išskiriama specifinė teritorija, tai (Lietuvos) ambasadų teritorija kitose valstybėse. Šioje teritorijoje taip
pat turėtų galioti (Lietuvos) teisė.

Valstybės teritorijoje gali galioti kitos valstybės teisė, tai vadinama teisės recepcija, kuri gali būti
savanoriška ir prievartinė.

Teisės aktai galioja visiems asmenims esantiems tam tikroje teritorijoje, bet egzistuoja dvi labai aiškios
išimtys:

1) Baudžiamąją ir administracinę atsakomybę įtvirtinantys aktai negalioja diplomatinę

neliečiamybę turintiems asmenims. Tokiais laikomi diplomatinius rangus ir (ar) diplomatines
pareigas einantys pareigas asmenys ir jų šeimos nariai (akredituoti toje valstybėje).
Administracinio ir techninio statuso darbuotojams. Konsulinio rango darbuotojams, jeigu tai
numatyta tarptautiniuose susitarimuose.

Jeigu toks asmuo baudžiamosios arba administracinės teisės pažeidimą, apie tai yra informuojama jo
valstybės užsienio reikalų ministerija. Ir jai pažeidimas yra sunkus – pasiūloma, kad valstybė atsisakytų jo
imuniteto ir leistų bausti. Jei, tai neįvyksta – toks asmuo yra skelbiamas „Persona non
grata“ (išsiunčiamas iš šalies). Jo valstybė sprendžia jo atsakomybę pagal savo teisę.

2) Baudžiamąją atsakomybę įtvirtinantys aktai, jokiais atvejais netaikomi Prezidentui einančiam

pareigas, o tam tikriems pareigūnams taikomi gavus leidimus: premjeras, ministrai, seimo nariai,
teisėjai. Leidimą nuima imunitetą Seimas.

3) Tam tikrais atvejais akto veikimas yra siejamas su pilietybę. Akto veikimas gali būti siejamas su
adresato požymiais. Akto veikimas gali būti siejamas su asmens amžiumi.
Civilinė teisėje. Pilną subjektiškumą įgija nuo 18 metų.
Darbo teisėje. Pilną subjektiškumą nuo 16 metų.
Valstybės srityje. Pilną subjektiškumą nuo 18 metų.
Administracinėje teisėje. Pilną subjektiškumą nuo 18 metų.
Baudžiamojoje teisėje. Pilną subjektiškumą nuo 16 metų, o tam tikrais atvejais nuo 14 metų.

Teritorinis galiojimo principas yra derinamas su eksteritoriniu principu, t.y. teisės aktai gali galioti
asmenims ir kitų valstybių teritorijoje.

Teisėkūra

Teisėkūros sąvoka; teisėkūros subjektai; teisėkūros būdai; teisėkūros rūšys; teisėkūros stadijos; teisinė
technika.

Teisėkūros sąvoka – nagrinėjama plačia ir siaura prasme.

Plačiausia prasme: stichiškas, visuomeninis procesas, kurio metu aktyvi visuomenė formuluoja ir skleidžia
idėjas apie tai, kokia teisinė tvarka turėtų būti (pvz.: Statkevičiaus ir Tapino dabartinė diskusija).
Siaurąja prasme: valstybinių institucijų ir tautos kryptinga veikla nustatant, keičiant ar naikinant bendro
pobūdžio teisines taisykles.

Teisėkūros subjektai – tai asmenys, kurie turi teisę nustatyti bendro pobūdžio elgesio taisykles.
1) tauta; 2) viešoji valdžia (valstybinės institucijos, kurios turi kompetenciją kurti bendro pobūdžio
elgesio taisykles). Seimas, Vyriausybė, Ministerijos, Departamentai, Savivaldybių tarybos, Savivaldybių
valdymo organai.

Teisėkūros stadijos – tai bendrųjų teisės normų priėmimo etapai.

Pirmoji stadija: norminio akto parengimas (sprendimo dėl akto rengimo priėmimas; akto projekto
rengimas; akto projekto svarstymas).
Antroji stadija: norminio akto priėmimas ir paskelbimas (akto projekto svarstymas priimančioje
institucijoje, akto priėmimas; paskelbimo organizavimas).

Teisėkūros būdai – priemonių ir procedurų sistema, kuria yra nustatomas teisės normų turinys.
1) Originalioji kūryba – teisėkūros subjektas priima visiškai naują iki tol visuomenėje neegzistavusią
elgesio taisyklę.
2) Sankcionavimas – parankesnė forma. Teisėkūros subjektai suteikia teisinę galią taisyklei, kuri jau veikia
visuomenėje.
3) Ratifikavimas – teisėkūros subjektas patvirtina ir įveda į teisinę sistemą tarptautinį susitarimą.

Teisėkūros rūšys

- Pagal teisėkūros proceso ypatumus:

1) Originalioji teisėkūra;
2) Sankcionuota teisėkūra;
3) Ratifikuota teisėkūra;
4) Deleguota teisėkūra – tokia teisėkūros rūšis, kai viena institucija perduoda savo galias leisti TNA
(teisės norminius aktus) kitai institucijai. Lietuvoje tokios teisėkūros rūšies nėra numatyta. Prancūzijoje
yra numatyta, kad Parlamentas yra įgaliojęs Vyriausybę įstatymus.

- Pagal subjektus:
1) Tautos teisėkūra;
2) Valstybės institucijų teisėkūra:

2.1) Įstatymų leidybą;

2.2) Poįstatyminių aktų leidybą;
2.3) Savivaldos leidybą.
Pastabos:

1. Teismai taip pat gali būti laikomi teisėkūros subjektais (apie tai kalbėsime prie teisės aiškinimo).
2. Į teisėkūros subjektus nebuvo įtrauktos įmonės, įstaigos, organizacijos priimančios lokalinius aktus.

Teisinė technika – tai kalbinių, loginių, organizacinių priemonių visuma naudojama formuluojant,
skelbiant ir sisteminant norminius aktus. Valstybinės institucijos priimdamos norminius aktus yra griežtai
susaistomos tam tikrų reikalavimų, kurie ir vaidinami teisine technika.

1) Reikalavimai teisės akto kalbai:

1.1) Tekstas turi būti nuoseklus, tikslus, paprastas, suprantamas.

1.2) Tekstas turi būti išdėstytas gramatiškai ir stiliaus požiūriu.
1.3) Aktas turi būti logiškas (struktūrinės dalys viena su kita susijusios ir viena kita
nekartojančios).
1.4) Aktas turi būti išbaigtas.
1.5) Aktas turi būti oficialus.
1.6) Siektina, kad kalba kuo mažiau skirtųsi nuo kalbinės.
1.7) Akte turi būti teisingai vartojami terminai, t.y. terminai yra vartojami tik tada, kai yra
būtina. Laikantis vienodumo (tie patys dalykai turi būti vadinami tais pačiais terminais) ir
pastovumo reikalavimo.
1.8) Saikingai vartotinos tarptautinės sąvokos. Tik, kai nėra lietuviškų arba, kai lietuviškų mažiau
paplitę. Taip pat, tarptautinė sąvoka turi būti paaiškinta sąvoka tekste.
1.9) Aktas turi prasidėti bendrosiomis normomis, specialiosios vėliau, materialinės vėliau,
procesinės vėliau.

2) Reikalavimai teisės akto formai:

A. Reikalavimai įstatymo formai. Eilės tvarka turi būti:

2.1) Įstatymo pavadinimas;
2.2) Įstatymo priėmimo data ir numeris;
2.3) Įstatymo priėmimo vieta;
2.4) Įstatymo tekstas;
2.5) Įstatymo pasirašančiojo pareigos vardas, pavardė.

B. Reikalavimai kitų norminių aktų formai. Eilės tvarka turi būti:

2.1) Institucijos pavadinimas;
2.2) Teisės akto rūšies pavadinimas;
2.3) Teisės akto pavadinimas;
2.4) Teisės akto priėmimo data, numeris;
2.5) Teisės akto tekstas;
2.6) Teisės akto pasirašančiojo pareigos vardas, pavardė.

3) Reikalavimai teisės akto struktūrai:

A. Reikalavimai įstatymo struktūrai

3.1) Įstatymą sudaro: dalys, skyriai, skirsniai, straipsniai.
3.2) Visi išvardinti elementai turi turėti savo pavadinimus.
3.3) Mažiausiai santykinai savarankiškas elementas – straipsnis. Žymimi straipsniais arabiškais
skaitmenimis.
3.4) Straipsniai gali turėti dalis. Dalys gali turėti punktus.

B. Kitų norminių aktų struktūra.

3.1) Seimo nutarimus ir dekretus sudaro: straipsniai, punktai ir jų dalys. Straipsniai be
pavadinimo.
 3.2) Vyriausybės ir kitų institucijų aktus sudaro: punktai, jų pastraipos (nenumeruojamos), punktų
papunkčiai.
3.3) Didesnės apimties gali būti skirstomi: skirsniai, straipsniai.

IX paskaita.
❖ NORMINIŲ AKTŲ SISTEMA
Valstybė ne tik leidžia norminius aktus, bet juos ir sistemina. Taigi, norminių aktų sisteminimas, tai
norminių aktų sistemos tobulinimas, siekiant nustatyti prieštaravimus, spragas, pašalinti juos. Šioje
veikloje gali dalyvauti ir privatūs asmenys. Priklausomai nuo to, kas sistemina norminius aktus, skiriasi
sisteminimo rezultato juridinė galia.
Teisės moksle yra skiriamos trys pagrindinės sisteminimo formos:
▪ Inkorporavimas (viskas vienoje vietoje) - vienintelė forma, kurią gali vykdyti ne tik valstybė,
bet ir privatūs asmenys.
Būna trijų rūšių:
• oficialus,
• oficiozinis (pusiau oficialus),
• neoficialus
▪ Konsolidavimas
▪ Kodifikavimas (keičiamas kodeksas)

KRITERIJUS OFICIALUS OFICIOZINIS NEOFICIALUS KONSALIDAVIMAS KODIFIKAVMAS

Ar keičiamas
reguliavimo dalykas?
(ar santykiai
NE NE NE NE TAIP
pradedami reguliuoti
kitaip, negu buvo
prieš tai?)
Ar teisėkūros
subjektas duoda
TAIP TAIP NE TAIP TAIP
pavedimą atlikti
sisteminimą?
Kas vykdo Valstybė/Valstybinės Valstybė/Valstybinės Privatūs asmenys Valstybė/Valstybinės Valstybė/Valstybinės
sisteminimą? institucijos institucijos (pvz.: leidyklos) institucijos institucijos
Ar teisėkūros
subjektas tvirtina TAIP NE NE TAIP TAIP
leidinio oficialumą?
Ar leidinys laikomas
oficialiu teisės
šaltiniu? (oficialiu
TAIP NE NE TAIP TAIP
šaltiniu galima remtis
teisėkūroje, teisės
taikyme, moksle)
Ar leidinys turi
NE (yra tik norminių
vieningą loginę NE NE TAIP TAIP
aktų rinkinys)
struktūra?
Statutai (ši forma
vyrauja bendrosios
Galimi leidinio Sąvadas, rinkinys, X Sąvadas, rinkinys, X Sąvadas, rinkinys, X
teisės valstybėse, o
pavadinimai teisės aktai ir kt. teisės aktai ir kt. teisės aktai ir kt.
kontinentinė teisės
valstybėse - kodeksas)

Kodeksas - aukščiausios lygio sisteminimo rezultatas. Požymiai:

• Ne tik sisteminimo, bet ir teisėkūros rūšis
• Skirtas ilgam taikymo laikotarpiui
• Apima visus (pvz.: B.K.) arba daugumą (pvz.: C.K.) tam tikros srities santykius
• Pats dokumentas turi specifinę loginę struktūrą ir nuosekliai derančias dalis
• Kodeksas rodo teisinio reguliavimo užbaigtumą ir sudaro teisės šakos pagrindą
• Priimant kodeksą, visada esminiai keičiasi reguliavimo dalykai

❖ TEISĖS SPRAGOS
Tai yra netiksli sąvoka.
Tikslesnė sąvoka: teisinio reguliavimo spragos.
Teisės spragos - situaciaj, kai tam tikri visuomeniniai santykiai patenka į teisinio reguliavimo sferą, bet
nėra sureguliuoti teisės normomis.
Jei susiduriame su tokia situacija, reikia nustatyti, ar tai tikrai spraga, nes įstatymų leidėjas kartais
specialiai nesureguliuoja tam tikrų situacijų, palikdamas tokią teisę asmenims, kurie pritaiko elgesio
taisykles.
➢ Teisės spragos gali būti:
▪ Pirminės (kartais vadinama teisiniu vaakumu) - visiškai nėra tam tikrus santykius
reguliuojančių taisyklių.
▪ Antrinės - situacija yra sureguliuota, bet nepakankamai (pasikeičia visuomeniniai santykiai,
atsiranda naujų niuansų, dėl nesureguliuota arba išaiškėja situacijos, kurios įstatymų leidėjui
nebuvo atėjusios į galvą)
➢ Teisės spragų užpildymo būdai:
▪ Spraga pildoma išleidžiant norminį aktą
▪ Taikant įstatymo analogija - pritaikant panašius santykius reguliuojantį įstatymą. Panašaus
įstatymo ieškoma kuo panašesnėje srityje: tame pačiame teisės institute, pošakyje, šakoje ir
tik po to kitoje teisės šakoje
▪ Taikant teisės anologiją - jei nerandamas panašus įstatymas, situacijai sureguliuoti yra
taikomi bendrieji teisės principai
▪ Spraga gali būti užpildyta sutartimi, jei tokia sutartis nepažeidžia viešosios tvarkos ir teisės
▪ Spraga gali būti užpildyta teisiniu papročiu, jeigu toks yra ir tai yra leistina pagal teisę
➢ Ir įstatymo analogija ir teisės analogija yra uždrausta:
▪ Baudžiamojoje ir administracinėje teisėje, taip pat srityse, susijusiose su žmogaus teisių
ribojimu
▪ Pagal analogiją negalima taikyti specialiojoje normoje ir išimtyse
❖ TEISĖS TAIKYMAS
Teisės taikymas - valstybinių institucijų pareigūnų ar kitų valstybės įgaliotų asmenų veikla, pritaikant
teisės norminius aktus konkrečiai situacijai išspręsti
Teisės taikymo metu valstybė įsikiša į teisinius santykius antrą kartą, priimdama teisės taikymo aktą.
➢ Kada taikomi teisės taikymo pagrindai?
▪ Kai reikia įpareigoti subjektus vykdyti teisines pareigas (pvz.: teismo sprendimas mokėti
elimentus)
▪ Kai nubaudžiami teisės pažeidėjai
▪ Kai tarp asmenų kyla ginčas dėl subjektinių teisių ir gera valia to ginčo neišsprendžia
▪ Kai reikia pašalinti kliūtis subjektinei teisei įgyvendinti
▪ Kai reikia nustatyti/ registruoti juridinę reikšmę turinčius faktus (pvz.: santuokos sudarymas,
vaiko gimimas)
▪ Apdovanojant asmenį valstybiniu apdovanojimu
 ▪ Ir kt.
➢ Teisės taikymo požymiai:
▪ Teisės taikymo aktas visada yra aktyvus ir rašytinis
▪ Teisę taiko ne subjektinių teisių ir pareigų turėtojas, o kits, nesusijęs su ta situacija, asmuo
▪ Teisės taikymu bendroji teisinė taisyklė pritaikoma konkrečiai situacijai išspręsti
▪ Teisės taikymas yra valdinga veikla, paliepimai yra privalomi
▪ Teisę taiko asmenys, turintys tam įgaliojimus - valstybinės institucijos, pareigūnai (pvz.:
policijos pareigūnai), valstybės įgalinti privatūs asmenys (pvz.: anstoliai) ir kt.
▪ Teisės taikymo procedūra yra sureguliuota teisės normomis
➢ Teisės taikymo akto struktūra:
▪ Įžanga
▪ Konstatojamoji dalis
▪ Motyvuojamoji dalis
▪ Rezoliucinė dalis
▪ Baigiamoji dalis
❖ TEISĖS KVALIFIKAVIMAS
Teisės kvalifikavimas (bendrame kontekste) - bendrosios normos pritaikyma individualiam atvejui ir
individualios normos sukūrimo procesas.
Toks procesas yra būdingas visais atvejais, kai bendroji norma taikoma individualiai situacijai, bet
labiausiai jis atsispindi teismų vykdomam teisės taikymui.
➢ Teisės taikymo stadijos:
▪ Faktinių aplikybių, reikšmingų situacijai, nustatymas
▪ Aplinkybes atitinkančių b endrųjų teisės normų parinkimas
▪ Individualaus sprendimo priėmimas

Teisinio kvalifikavimo procesas

Tikrovė Bendroji pobūdžio teisės normos, šaltiniai

Įrodinėjimo taisyklės Teisės aiškinimo taisyklės
Nustatomi faktai Nustatomas teisės normų turinys
Subsumkcija
Individualaus sprendimo priėmimas

❖ Faktinių aplikybių, reikšmingų situacijai, nustatymas

Teisės taikymas prasideda nuo tai situacijai reikšmingų faktų nustatymo.
Įrodinėjimo dalykas - faktai, kuriuos būtina nustatyti
Teisėje faktai yra įrodinėjami pagal įrodinėjimo taisykles:
▪ Leistinumo - teisėje faktai yra įrodinėjami ne bet kokiomis, o tik teisės leistomis
priemonėmis.
CPK įtvirtina tokias įrodinėjimo priemones:
• Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai
• Liuditojų parodymai
• Rašytiniai įrodymai
• Daiktiniai įrodymai
• Apžiūrų protokolai
• Ekspertų išvados
• nuotraukos, vaizdo bei garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymo
Baudžiamojoj ir administracinėje teisėje taikomos panašios įrodinėjimo priemonės.
▪ Sasajumo (liestinumo) - pagal ją turime nustatyti tik tuos faktus, kurie tiesiogiai susiję su
situacijos teisiniu įvertinimu, abstrakuojantis nuo situacijai nereikšmingų faktų.
▪ Tikėtinumo - teisėje nėra siekiama nustatyti ir neįmanoma nustatyti, ar kažkoks faktas iš
tikrųjų buvo.
Faktas laikomas įrodytu, jei labiau tikėtinas fakto buvimas, negu nebuvimas.
➢ Teisėje faktai gali būti įrodinėjami dvejopai:
▪ Tiesiogiai pateikiant juos patvirtinančius įrodymus
▪ Taikant prezumcijas - faktas laikomas tikru, kol neįrodyta priešingai
Prezumcija - spėjimas, prielaida
Prezumcijos reikšmė:
▪ Leidžia lengvai įrodyti sunkiai įrodomą faktą
▪ Leidžia sutaupyti proceso dalyvių ir teismo laiką
▪ Leidžia nepatekti į teisinę aklavietę, kai neįmanoma nei faktų patvirtinti, nei
nuneigt
▪ Tam tikros prezumcijos įtvirtina tam tikras pamatines teisines nuostatas (pvz.:
nekaltumo prezumcija baudžiamojoj teisėje)
Nustatant tam tikrą prezumciją, dažniausiai nustatomos įrodinėjimo pareigos, t.y. vienas
asmuo remiasi prezumcija, o kitam asmeniui paskiriama pareigia tą prezumciją nuginčyti (įrodyti, kad
yra ne taip).
Prezumcijos pavyzdys:
Vaiko tėvu yra laikomas vaiko motinos sutuoktinis (prezumcija).
Prezumcijų klasifikavimas:
▪ Faktinės - visiems žinomi akivaizdūs faktai, kurių įrodynėti nereikia,, ir kurie tik
atskirais atvejais gali būti paneigti (pvz.: dieną yra šviesu; jei asmuo slepia
įrodymus, prezumuojama, kad įrodymai yra ne jo naudai)
▪ Teisinės - nuostata, pagal kurią faktas yra juridiškai patikimas, kol nėra įrodytas
jo nepatikimumas.
Dauguma prezumcijos yra nuginčijamos.
Nenuginčijamomis yra laikomos tos, kurios suformuluotos kaip teisiniai imperatyvai.
➢ Įrodinėjimo tiklai:
 ▪ Įrodyti, kad tam tikras faktas iš tikrųjų egazistavo. Būtent šiam tikslui pasiekti yra Labai
svarbūs mokslo laimėjimai (DNR ir kt)
▪ Įtikinti arbitrą, kad faktas egzistavo
Teisėje yra įrodinėjami tik faktų klausimai, t.y. nereikia įrodynėti, kad teisinė taisyklė yra taikoma.
Galioja prezumcija, kad teisėjas teisę žino.
Faktų ir teisės atskirimas tampa neaiškiu, kai reikia įrodinėti teisinio papročio buvimą ir turinį arba
užsienio teisės turinį. Tokiais atvejais reikia įrodynėti teisės normų buvima teisėjui.

X paskaita.
❖ TEISINIS KLASIFIKAVIMAS

➢ Juridiniai faktai

Tam, kad galėtume bendrąją elgesio taisyklę pritaikyti konkrečiam faktui turime nustatyti specifinius
juridinius faktus, kurie įtvirtinti bendrosios teisės normos hipotezėje ir su kurių buvimu teisės norma
sieja teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ir pasibaigimą. Tokie faktai teisės moksle vadinami
juridiniais (teisiniais) faktais.

Juridiniai faktai – tai tokie faktai, kurie įtvirtinti teisės normos hipotezėje ir su kurių buvimu teisės
norma sieja teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ir pasibaigimą.

(1) Juridiniai faktai (realios gyvenimiškos aplinkybės)

Veikos – tai tokie juridiniai faktai, kurie susiję

Įvykiai – tai tokie juridiniai faktai, kurie Teisės būsenos – specifinė tęstinė teisinė
su asmens valios išraiška (asmens elgesys).
įvyksta be asmens valios. situacija (pvz.: būvimas santuokoje).
Apima aktyvų ir pasyvų elementą.

Teisėtos - tokios, kurios atitinka teisinius

reikalavimus:
• Teisiniai aktai - tokios teisėtos veiklos, • Absoliutūs – absoliučiai
kuriomis tikslingai siekiama teisinio nepriklauso nuo asmens valios
rezultato. (pvz.: termino pasibaigimas;
• Teisiniai poelgiai - tokios teisėtos mirtis).
veiklos, kuriomis nėra siekiama teisinio
rezultato, bet jis atsiranda dėl veikos • Reliatyvūs (santykiniai) – dalinai
specifikos (pvz.: romano parašymas). nepriklauso nuo asmens valios
(pvz.: mirtis absoliutus, -
Neteisėtos – tokios, kurios neatitinka teisinių nužudymas santykinis; gaisras
reikalavimų: dėl žaibo absoliutus, o
• Nusikaltimai, baudžiamieji padegimas santykinis).
nusižengimai (BT).
• Administraciniai nusižengimai (AT).
• Drausminiai nusižengimai (DT).
• Civilinės teisės ar sutarties pažeidimai.
(CT).
• Procesiniai pažeidimai.
• Konstituciniai pažeidimai. (KT.)

(2) Juridinius faktus galima suskirstyti į 3 grupes:

1. Juridiniai faktai siejami su teisinių santykių atsiradimas;

2. Juridiniai faktai siejami su teisinių santykių pasikeitimas;

3. Juridiniai faktai siejami su teisinių santykių pasibaigimas.

Tam tikrais atvejais teisinių santykių atsiradimui būtina juridinių faktų sudėtis (ne vienas, o daugiau
juridinių faktų).

➢ Teisinių santykių subjektai – tai taip pat tam tikras juridinis faktas, kuris yra vertinamas pritaikant
bendrą normą. Skiriama tokia kategorija, kai teisinis subjektiškumas.
Teisinis sujektiškumas – asmens galėjimas būti teisinių santykių subjektu:
1) teisnumas (asmens galėjimas būti teisinių santykių subjektu – pasyvi kategorija, t.y. pasyvus leidimas.
Teisnumas kaip kategorija įgijamas gimstant, o prarandamas – mirštant.);
2) veiksnumas (asmens gebėjimas savo aktyviais veiksmais sukurti savo teises ir pareigas. Todėl
veiksnumas yra siejamas su fizinio asmens amžiumi, fizinio asmens psichiniu stoviu).

Veiksnumas:
1) deliktinis veiksnumas (asmens gebėjimas atsakyti už savo veiksmus, patirti teisines sankcijas);
2) sandorinis veiksnumas (asmens gebėjimas sudaryti sandorius ir susikurti teises ir pareigas).

Teisinis subjektiškumas gali būti 3 rūšių:

1. Bendrasis subjektiškumas – kai asmuo gali būti bet kokių teisinių santykių subjektu.

2. Šakinis subjektiškumas – kai asmuo gali būti tam tikros teisės šakos subjektu.

3. Specialusis subjektiškumas – kai asmuo gali būti tam tikros srities subjektu (pvz.: teisėju;
prezidentu).

Civilinėje teisėje daugiausiai yra analizuojama veiksnumo kategorija. Civilinėje teisėje yra skiriama

1) visiškas veiksnumas (visiškai veiksnūs yra asmenys nuo 18 metų, jei jie nepripažinti
neveiksniais ar ribotai veiksniais. Anksčiau veiksnumą įgija asmenys sudarę santuoką arba teismui
nustačius emsipacija);
2) ribotas veiksnumas (asmenys nuo 14 iki 18 metų, jie gali sudaryti tam tikrus santykius, bet
turėdami savo rūpintojų sutikimu. Pilnamečiai gali būti to paties statuso, jei jiems yra apribotas
veiksnumas.);
3) neveiksnumas (asmenys iki 14 metų. Pilnamečiai pripažinti neveiksniais teismo sprendimu.
Jokių sandorių sudaryti negali. Tokiems asmenims skiriami globėjai).

Veiksnumo ribojimas negali būti susijęs su jokia fizine negalia. Tik su psichine negalia gali būti susijęs su
veiksnumo apribojimu.

Neveiksnūs ir ribotai veiksnūs asmenys yra registruojami viešajame registre. Tiksliai nurodant srityse, kur
asmuo yra neveiksnus ar ribotai veiksnus.

Represinės (baudžiamoji-administracinė) teisės šakose vietoje veiksnumo yra vartojama kita sąvoka
nepakaltinamumas.

➢ Juridiniai asmenys

Teisės subjektai gali būti 2 rūšių:

1. Individualūs – fiziniai asmenys.

2. Kolektyviniai – juridiniai asmenys.

Juridiniai asmenys tam tikra teisinė fikcija, dirbtinai sukonstruota kategorija. Juridiniai asmenys yra tam
tikros asmenų organizacijos veikiančios, kaip savarankiškas teisės subjektas. Kiekviena valstybė sukuria
reikalavimus tokiai organizacijai, kad ji būtų laikoma teisės subjektu. Paprastai toks fizinis asmuo turi
savo pavadinimą; organizacinę struktūrą. Gali būti ieškovu, atsakovu teisme. Turi savo juridinio asmens
kodą ir panašiai.

Juridinio asmens veiksnumas ir teisnumas neatskiriami. Jie eina kartu, kaip viena kategorija. Teisinis
subjektiškumas atsiranda įsteigimo metu, o pasibaigia likvidavus.

Juridinius asmenis galima suskirstyti į 2 grupes:

 1. Viešieji juridiniai asmenys – turi tikslą tenkinti viešuosius interesus. Jiems priklauso valstybės ir
savivaldybės institucijos. Valstybės ir savivaldybės įmonės. Religinės bendruomenės. Viešosios
įstaigos ir pan.

2. Privatūs juridiniai asmenys – tokie, kurių tikslas tenkinti privačius interesus. T.y. gauti pelno
(akcinės bendrovės; uždarosios akcinės bendrovės). Kitus privačius interesus, pvz.: bėgimo klubas,
knygų klubas.

Viešųjų juridinių asmenų veikla yra labai tiksliai sureguliuota – galioja bendrojo draudimo principas –
Draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai nurodyta). Viešųjų juridinių asmenų sandoriai prieštaraujantys jų
tikslams yra negaliojantys.

Privatūs juridiniai asmenys veikia laisvai tiek, kiek nepažeidžia draudimų – galiojo bendrojo leidimo
principas – Leidžiama viskas, kas tiesiogiai nėra uždrausta). Sandoriai sudaryti privačių asmenų galioja
visada, išskyrus tuos atvejus, kai kitas sandorio dalyvis žinojo apie juridinio asmens nesąžiningumą.

❖ Teisinis silogizmas (subsumkcija)

Subsumcija - tam tikras teisinis metodas, kai viena teisiškai reikšminga sąvoka priskiriama kitai sąvokai.
Bendrosios normos reikšmė priskiriama konkrečiam gyvenimiškam atvejui jį teisiškai kvalifikuojant.

Silogizmas - logikos kategorija, tai Viena iš samprotavimo rūšių. Samprotavimas, tai sprendimo išvedimas
iš kitų teiginių. Taigi sologizmas, tai teiginio išvedimas iš dviejų prielaidų (premisa - prielaida). P.s.
(Silogizmas sukonkretina, kokiu būdu veikia subsumkcija)

Bendroji teisės norma pritaikoma konkrečiai situacijai taikant teisinį silogizmą. Silogizmo esmė: jei
galioja bendroji norma, kad kiekvienas A situacijoje B turi elgtis C būdu (Didžioji premisa-Prielaida), tai
X, kuris atitinka A požymius situacijoje Y, kuri atitinka B požymius (Mažoji premisa-Prielaida), turi Z
būdu, kuris atitinka C veikimo tipą (Silogizmo išvada).

Didžiąja premisa, mes, paimame iš teisės šaltinių, teisės tekstų (bendrosios teisės normos). Mažoji
premisa paimama iš konkrečios situacijos analizės, t.y. faktai.

Pavyzdys:

Didžioji premisa: nuomuotojas turi teisę pareikšti teisme reikalavimą nutraukti nuomos sutartį prieš
terminą, jeigu nuomininkas tyčia ar dėl neatsargumo blogina daikto būklę.
Mažoji premisa: nuomininkas A. J. sulaužė nuomuotojo K. D. nuomuotą dviratį.
Išvada: nuomuotojas A. J. turi teisę nutraukti sutartį.

❖ TEISĖS AIŠKINIMO TAISYKLĖS

Teisės aiškinimas - daugiareikšmė sąvoka:

1. sensu largisimo (plačiausia prasme) - teisės, kaip tam tikro fenomeno esmės, skyrimas,
siekiant atsakyti „kas yra teisė?“. Šioje plotmėje formuojamos skirtingos teisės sampratos ir
paradigmos (pvz.: teisinis pozityvizmas, prigitinė teisė, teisinis realizmas ir t.t.)

2. sensu largo (plačia prasme) - teisinio teksto, kuriame įtvirtintos teisinės taisyklės, prasmės ir
turinio nustatymas.

3. Sensu stricto (siauria prasme) - preištaravimų ir neaiškumų pašalinimas teisiniame tekste.

Antroji ir trečioji reikšmės yra teisinio teksto aiškinims (kuris reguliuoja žmonių elgesį).
Toliau kalbėsime apie tai.

➢ Teisės aiškinimo priežastys

Teisės moskle tebevyksta diskusija, ar teisinį tekstą reikia aiškinti visada, ar tik tada, kai jis nėra aiškus
kalbine prasme (bendrąja supratimo prasme).
1. Teisės normos yra užšifruojamos teisiniame tekste, siekiant taisyklę iškoduoti, tekstas yra aiškinamas.

2. Žmonių santykiai kinta greičiau negu keičiamas teisinis tekstas, aiškindami tekstą galime įtraukti ir
naujus visuomeninius santykius.

3. Aiškindami tekstą galime nustatyti teisės spragas ir jas užpildyti.

4. Teisę aiškinti verčia teisinės kalbos įpatumai

(Pvz.: teisėje daug specialių terminų, kurių turinys gali skirtis, gali būti išaiškintas skirtingai)

5. Teisėje daug neapibrėžto, kintamo turinio kategorijų, kurių turinys gali būti išaiškinamas įvairiai.
(Pvz.: geri papročiai, sąžininga praktika ir t.t.)

6. Teisė veikia kaip sudėtinga įvairių teisinių nuostatų sistema, todėl taikydami vieną nuostatą, mes
turime ją išaiškinti tokiu būdu, Kad ji neprieštarautų kitoms teisinėms nuostatoms.

IŠVADA. Todėl galime daryti išvadą, kad teisinis tekstas yra aiškinams visada, kai reikia jį pritaikyti
konkrečiai gyvenimiškai situacijai. Ir aiškinimą reikia baigti tada, kai gaunamas vienareikšmis rezultatas.

➢ Teisės aiškinimo būdai

Teisės aiškinimo būdai - tai įvairios priemonės ir operacijos, kurias taiko teisinio teksto interpretatorius,
siekdamas nustatyti teisinių taisyklių turinį.

Pagrindiniai aiškinimo būdai:

• Kalbinis - vienas svarbiausių aiškinimo būdų, nes būtent nuo jo prasideda teisinio teksto
aiškinimas ir nubrėžiamos ribos aiškinimo procesui. Esmė: kalbinio aiškinimo metu yra taikomos
kalbos mokslo priemonės (leksiniu požiūriu - vartojamų žodžių reikšme; morfologiniu požiūriu;
sintaksės požiūriu - žodžių jungimasis sakiniu), siekiant nustatyti, kokia taisyklė įtvirtinta tekste.
Kalbinis aiškinimas yra formalizuojamas tam tikromis prezumcijomis, t.y. laikoma, kad yra būtent
taip, jeigu nėra pagrindų teigti priešingai.
Prezumcijos:

• Kiekvienas teksto žodis ir ženklas yra reikšmingas ir būtinas;

• Tekste nėra nereikalingų išsireiškimų ir žodžių;

• Jei tekste numatytas baigtinis aplinkybių sąrašas, reiškia įstatymų leidėjas to ir norėjo;

• Tekstas tiklsiai atitinka įstatymo leidėjo valią;

• Tapačios sąvokos turi tas pačias reikšmes;

• Skirtingos sąvokas reiškia skirtingą;

• Vyriškos giminės žodis apima ir moterišką giminę;

• Bendrinės kalbos prezumcija, t.y. įstatymų leidėjas be rimtos priežasties nevartoja

bendrinės kalbos žodžių speciale reikšme.

• Jeigu įstatyme sąvoka yra tiesiogiai apibrėžta kitaip negu bendrinėje kalboje, taikome tą
specialiąją prasmę.

Pvz.: Realizavimas. Vienoje įmonėje buvo surasti penki buteliai putojančio vyno.Ši įmonė
neturėjo lecenzijos prekiauti alkoholiu, tačiau ji tvirtino, kad ji neprekiauja, o dovanoja vyną Savo
skrydžių klientams. Šiai įmonei buvo paskirta bauda, už alkoholo realizavimą be leidimo. Pirmos
instancijos teismas panaikino baudą, nes tas vynas nebuvo pardavinėjamas, o dovanojamas, tad
patalpose jis buvo laikomas ne realizavimo tikslams. Antros instancijos teismas nusprendė priskirti baudą,
nes pamanė, jog dovanojimas yra irgi realizavimo priemonė. Aukščiausiasis teismas palaikė pirmosios
instancijos teismo sprendimą, nes nebuvo pavartota bendrinės kalbos prezumcija, o LKŽ realizavimo
žodžio reikšmėje nėra nurodytas dovanojimas, o tik pardavimas.

Ištyrę kalbiniu būdu tekstą, mes gauname pradinį aiškinimo rezultatą,t.y. išsivedame taisyklę.
Tačiau kalbinis aiškinimas dažnai duoda ne vieną, o kelis galimus rezultatus arba rezultatą, kuris atrodo
netinkamas moralės, logikos ar net sveiko proto atžvilgiu.

• Sisteminis aiškinimas - Jo esmė - tikrinama, ar kalbinio aiškinimo rezultatas dera su kitais

teisės sistemos elementasi, t.y. kitomis teisės normomis ir teisės principais. Tai gali įvykti dviem
plotmėm:
1. Tikrinama teisės sistemos požiūriu - žiūrima, kokiai teisės šakai priklauso norma,
kokiam pošakiui, institutui (tai yra teisės sistemos kategorijos), ar dera su teisės
principais.
2.Tikrinama norminių aktų sistemos požiūriu - kokiame norminiame akte yra norma,
kokioje norminio akto struktūrinėje dalyje (kaip ji vadinasi), koks straipsnio
pavadinimas ir kt.

Apibendrinimas. Sisteminiu aiškinimu yra patikrinamas kalbinio aiškinimo rezultato derėjimas su

bendrąja tvarka. Jei kalbinis aiškinimas pateikia daugiau negu vieną rezultatą, tai pasirenkamas tas
rezultatas, kuris neprieštarauja nei vienai teisinei taisyklei. Jei ir tokių rezultatų yra keletas, tai
pasirenkamas tas, kuris labiausiai dera su artimiausiom giminingom teisės normom.

ĮTERPTUKAS. Kolizinės normos.

Taikant sisteminį metodą, dažnai yra nustatoma, kad teisės sistemoje yra dvi ar daugiau normų, kurios
skirtos tai pačiai situacijai, bet numato prieštaringą reguliavimą. Tokia situacija teisėja vadinama normų
kolizija.
Normų kolizija - tokia situacija, kai teisės sistemoje yra dvi ar daugiau normų, kurios reguliuojant tą
pačią situacija, numato skirtingą reguliavimą.
Normų kolizija yra sprendžiama taikant kolizines taisykles (reikia žinoti egzaminui):
1.Lex posterior derogat legi priori (chronologinė taisyklė) - vėlesnis įstatymas nugali
ankstesnį
2.Lex specialis derogat legi generali (Specialiosios normos taisyklė) - jei susikerta
specialioji norma ir bendroji norma, tai nugali specialioji nugali preiš bendrąją.
Specialioji norma - tokia norma, kuri visiškai/dalinai sutampa su bendrosios normos
veikimo sritimi, t.y. per hipotezę, bet numato kitokį teisinį reguliavimą negu bendroji
norma. Ši taisyklė gali būti taikoma tik tarp tos pačios juridinės galios normų.
3.Lex superior derogat legi inferiori (Hierarchijos taisyklė) - aukštesnės institucijos
taisyklė nugali žemesnės institucijos taisyklę.
4.Lex benignior (Palankumo taisyklė) - ši taisyklė taikoma viešosios teisės srityje (kai yra
ginčas tarp asmens ir valstybės) ir ji reiškia, kad esant prieštaringam reguliavimui yra
taikoma mažiau asmens padėti apsunkinanti taisyklė.
5.Jeigu susikerta kodeksas ir įstatyma, nugali kodeksinė norma.

Skirtingų kolizinių taisyklių pritaikymas gali duoti skirtingą rezultatą. Nėra taisyklių kaip taikyti
kolizines taisykles (nėra taisyklių aiškumo, chierarchijos, kiekvienas aktas aiškinamas atskirai)

• Loginis

Logika - mokslas apie teisingą mąstymą, logikos reikalavimai keliami visam aiškinimo procesui. Bet loginis
aiškinimo metodas taip pat reiškia ir kitų logikos taisyklių aiškinimą. Pvz.: negali būti perleista daugiau
teisių, negu pats turi; uždrasuta mažiau, tai uždrausta ir daugiau; jei privaloma daugiau, tai privaloma ir
mažiau.

• Įstatymo leidėjo ketinimų - nustatę pradinį aiškinimo rezultatą, tikriname ar jis (rezultatas)
atitinka tuos ketinimus, kuriuos turėjo normos kūrėjas, kurdamas taisyklę.
Įstatymų leidėjo ketinimai yra nustatomi iš norminių aktų rengimo medžiagos, t.y. toks
dokumentas, kuris visada būna teikiant betkokį projekta, iš aiškinamųjų raštų; seimo posėdžių
stenogramų ir kt.

• Precedentinis - jo esmė: žiūrime kaip taikytiną taisyklę jau yra išaiškinę teismai ir ją
atkartojame.
 • Lyginamasis - gautas aiškinimo rezultatas tikrinamas atliekant įvairius lyginimo veiksmus. Pvz.:
lyginamas Lietuvoje galiojantį teisinį reguliavimą ir ES galiojantį teisinį reguliavimą ir pan.

• Istorinis - gautas aiškinimo rezultatas tikrinamas atsižvelgiant į soialinių sąlygų pasikeitimą.

Apibendrinimas. Teisinio teiksto aiškinima visada prasideda prasideda nuo kalbinio metodo. Gautas
rezultatas nulemia aiškinimo ribas ir kitų metodų pasirinkimą. Skirtingų metodų pritaikymas douda
skirtingą rezultatą. Nėra aiškių taisyklių, kuris metodas laikytinas svarbiausiu. Viena tendencija - kalbinio
aiškinimo rezultatą visada nurungia sisteminio aiškinimo ir įstatymo leidėjo ketinimo metodai.

XI paskaita.
➢ Teisės aiškinimo rūšys:
1.
▪ Oficialus - toks aiškinimas, kurį atlieka valstybinės institucijos, jo tikslas - suvienodinti teisinę
praktiką. Aiškinimo rezultatas yra privalomas adresatui.:
• Kazualinis (operatyvinis) - toks oficialus aiškinimas, kai ji pateikiamas tik konkrečiam
asmeniui, jis ir privalomas tik tam konkrečiam asmeniui.
• Norminis - toks oficialus aiškinimas, kuris yra privalomas visiems asmenis, taikantiems tą
teisės normą.
• Autentiškas - toks oficialus aiškinimas, kai valstybinė institucija išleidusi teisės normą, ją
išaiškina.
• Deleguotas - toks oficialus aiškinimas, kai valstybinė institucija išleidusi teisės normą,
padeda kitai valstybinei institucijai teikti normos išaiškinimą. (pvz.: finansų ministerija
įgaliota aiškinti finansų įstatymus)

▪ Neoficialus - nekontroliuojamas, neribojamas, neprivalomas:

• Paprastas - kasdienis teisės išsiaiškinimas, kai asmuo taiko teisine taisykles. (išsiaiškina
patys)
• Profesinis - teisininkų vykdomas teisės aiškinimas.
• Mokslinis - mokslininkų vykdomas teisės aiškinimas.

2. Pagal aiškinimo rezultato santykį su teisiniu tekstu:

▪ Adekvatusis- kai aiškinimo rezultatas atitinka teksto reikšmę.
▪ Liečiamasis - aiškinimo rezultatas yra platesnis negu teksto reikšmė.
▪ Siaurinamasis - aiškinimo rezultatas yra siauresnis negu teksto reikšmė.

➢ Teisės aiškinimo šaltiniai:

▪ Šaltiniai, kuriais privalu remtis aiškinant tekstą :
• Konstitucija
• Tarptautinės sutartys
• Norminiai aktai
▪ Šaltiniai, kuriais reikėtų remtis:
• Paskelbti teismų precedentai
• Anksčiau galioję įstatymai
• Norminio akto rengimo ir priėmimo medžiaga ir istorinės priėmimo prielaidos
• Kiti norminiai aktai, netiesiogiai susiję su aiškinama norma
• Teisės doktrina
• Valstybinių institucijų pateikti tos taisyklės aiškinimai
▪ Šaltiniai, kuriais galima remtis:
• Tarptautinės sutartys, prie kurių valstybė nėra prisijungusi
• Užsienio valstybių teisė, neprieštaraujanti Lietuvos viešąjai tvarkai
 • Empirinės žinios - informacija, visuotinai žinoma iš žmonių patirties
▪ Šaltiniai, kuriais draudžiama remtis:
• Politinės ir ideologinės nuomonės ir vertinimai
• Visuomenės apklausų rezultatai
• Argumentai, prieštaraujantys bendriesėms teisės principams ir bendrąjai moralei
• Neoficiali medžiaga, apie norminio akto rengimo ir priėmimo laiką
XII paskaita.
❖ TEISĖS SISTEMA
Sistema - (žodis yra kilęs iš graikų kalbos) tai aibė susijusių elementų, ryšys tarp kurių yra glaudesnis
nei tarp jų [tų elementų] ir sistemą sudarančių elementų.
Sistemos požymiai:
1. Sistemą visada sudaro du ar daugiau elementų;
2. Elementai nebūtinai visi susiję vienas su kitu, bet betkuris elementas susijęs su bent vienu kitos
sistemos elementu;
3. Sistemos elementai neturi visų funkcijų, kurias turi pati sistema, tik sistema turi kažkokią funkciją;
4. Sistemos pagrindą sudaro ryšiai tarp elementų.
Teisės moksle yra atskiriamos savokos teisės sistema ir teisinė sistema. Toliau kalbėsime apie teisės
sistemą.
Istoriškai teisė buvo nagrinėjama kaip teisinių taisyklių visuma. Nuo XIX a. Teisės kaip visumos taisyklių
analiė keičiama į teisės, kaip teisės normų sistemos analizę, t.y., teisė tiriama kaip įpatinga, specifinė
teisės normų organizacija arba kaip teisės normos sistema.
XX a. Į teisės sistemą įtraukiami ir teisės principai (t.y., ne tik teisės normos).
Teisės sistema - tai tam tikroje valstybėje veikiančių teisinių nuostatų (teisės normų ir teisės
principų) organizacija. Teisės sistema, tai teisės vidinė sandara, pasireiškianti teisės padalijimu į
atskiras, bet susijusias dalis:
1. Teisės institutus - tai mažiausias sisteminimo darinys. Teisės institutą sudaro panašius santykius
reguliuojančios teisės normos. Jam būdinga:
a.Reguliuojamų santykių panašumas/tapatumas
b.Jį sudarančių normų vieningumas (stipri tarpusavio sąveika)
c. Reguliuojamos srities išbaigtumas (tą sritį galime įvardinti viena kategorija)
Pavyzdžiui, Plietybės institutas konstitucinėje teisėje.
2. Teisės pošakius - sudaro du arba daugiau teisės institutai. Teisės pošakis yra didesnis dalinys nei
teisės institutas, nors skirtumas tarp jų yra releatyvus (menamas).
Pavyzdžiui, privolinės teisės pošakis civilinėje teisėje.
3. Teisės šakas - stambiausias teisės sitemos darinys. Teisės moksle skiriami teisės šakos
metodologiniai pagrindai - tai yra pagrindai, kuriems esant galima teigti, kad egzistuoja savarankiška
teisės šaka (tai nėra kažkoks institutas).
Mažiausias teisės sistemos darinys - teisės norma (tam tikra elgesio taisyklė).
Pagrindai:
a.Teisinio reguliavimo dalykas - parodo, kokius santykius teisės šaka reguliuoja (ką
reguliuoja). T.y., kokio pobūdžio santykiai, tarp kokių subjektų, kokie juridiniai faktai tuos
santykius sukuria.
 Pavyzdžiui, civilinė teisė reguliuoja turtinius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius
santykius.
b. Teisinio reguliavimo metodas. Kiekviena teisės šaka taiko specifinį reguliavimo būdų ir
priemonių derinį. Metodas yra įvertinamas pagal skirtingus kriterijus:

KRITERIJUS CIVILINĖ TEISĖ BAUDŽIAMOJI TEISĖ

Teisės ir pareigos daugiausiai Teisės ir pareigos atsiranda

Teisių ir pareigų atsiradimo
sukuriamos pačių šalių valdingu vienos šalies nurodymu
pagrindas
iniciatyva. (veikiančius valstybės vardu).

Dalyvių santykiai yra

Teisinio santykio dalyvių ryšių Santyko dalyviai yra lygūs ir
subordinuoti - vienas dalyvis turi
pobūdis nepavaldūs vieni kitiems.
valdžią kito asmens atžvilgiu.

Sankcijomis labausiai siekiama

Teisines pareigas
atkurti iki pažeidimo buvusią Sankcijomis labiausiai siekiama
garantuojančių poveikio
padėtį (nenubausti asmenį, nubausti pažeidėją.
priemonių (sankcijų) sistema
negrasinti jam).

Šie kriterijai ir apibūdina teisinio reguliavimo metodą.

c. Teisinio reguliavimo intensyvumas ir didelis norminančios medžiagos kiekis. Kai tam
tikroje srityje atsiranda labai daug teisės normų (teisnių taisyklių), yra pagrindas kalbėti
apie savarankiškos teisės šakos formavimasi.
Pavyzdžiui, ekologinė teisė kaip teisės šaka susiformavo po trečiojo (šio) pagrindo.
➢ Teisės pricipų vieta teisės sistemoje.
Teisės principai - svarbiausios, esminės teisės sistemos nuostatos, kurios yra konkretinamos teisės
normomis. Tačiau teisės principai veikia ir kaip savarankiški elgesio reguliatoriai. Ir teisės normos ir
teisės principai reguliuoja žmonių elgesį ir įtvirtina tinkamo elgesio modelį. Teisės principai tiesiogiai
reguliuoja elgesį, kai reikia užoildyti teisės spragas (veikia taip pat, kaip norma).
Taigi, teisės principai veikia teisės sistemoje:
a. Kaip teisės normų teisingumo patikrinimo testas;
b. Tam tikrai atvejais, kaip tiesogiai elgesį reguliuojanti nuostata;
c. Riboja teisėkūros subjekto (valstybinių institucijų) laisvę, kuriant naujas elgesio taisykles;
d. Kaip teisinio argumentavimo priemonė, leidžianti teismui paaiškinti, kodėl būtent toks yra
konkretus sprendimas

❖ TEISINĖ SISTEMA
Teisinė sistema - yra platensė sąvoka negu teisės sistema. Teisinę sistemą sudaro visi teisiniai
reiškiniai. Teisinė sistema veikia kaip įvairių subsistemų organizacija. Teisės sistema yra viena iš teisinės
sistemos subsistemos.
Galima išskirti tokias pagrindines subsistemas:
1. Teisės (normų ir principų) subsistema
2. Teisinės ideologijos subsistema - tai teisinės idėjos apie galiojančią ir pageidaujamą teisę ir jų
skleidimas.
3. Teisėkūros subsistema - tai institucinės teisinės sistemos lygmuo ir apima institucijas, kurios gali
leisti teisines taisykles (jų veiklą, kokiu tikslus jos kelia ir t.t.)
 4. Jurisdikcinė (teisės taikymo) subsistema - tai taip pat institucinis lygmuo, bet apima ne taisyklių
kurimą, o teismų ir valstybės institucijų bei pareigūnų vykdomą teisės taikymą.
5. Jurisprudencinė (teisės mokslo) subsistema
6. Teisinių santykių subsistema (tai realus žmonių elgesys, sukurtas teisės normų ir teisės taikymo aktų
pagrindu).

Teisinės subsistemos veikdamos kartu ir papildydamos viena kitą ir sukuria tą reiškinį, kurį mes
vadiname teisine tvarka (teise).

➢ TEISINĖS TRADICIJOS (ŠEIMOS)

Kiekviena valstybė turi tik jai būdingą teisinę sistemą. Bet yra lyginamosios teisėtyros mokslas, kuris
ieško tam tikrų kriterijų, pagal kuriuos įvairios teisinės sistemos yra grupuojamos.
Pagrindiniai kriterijai:
a. Atsiradimo ir vystymosi panašumai. Atsižvelgiama į valstybių istoriją, bendras teisines ištakas ir kt.
b. Teisės šaltiniai (kokias pavidalais teisė išreiškiama) ir jų hierarchija (kaip jie tarpusavyje
išsidelioję).
c. Teisės (teisnių nuostatų) sistema
d. Teisinė terminoligija. Teisės normų išdėstymo ir sisteminimo technika.
e. Teisės srityje veikiančių asmenų kompetencija.
f. Praktikuojančių teisininkų darbo metodai.
g. Ir kt.
Pagal šiuos kriterijus galima išskirti tokias teisines tradicijas (teisės šeimas):
a. Romanų - germanų (kontinentinė) teisės tradicija. Dauguma Europos, Lot. Amerikos ir Afrikos
valstybių;
b. Anglosaksų (bendroji) teisės tradicija. Didžioji Britanija, JAV, Kanada ir kt.;
c. Religinė teisės tradicija. Kuriose vyrauja musulmonų teisės tradicijos;
d. Paprotinės teisės tradicija. Madagaskaras, pusiaujo Afrika. Valtybės, kuriose ankstyvoji valstybės
vystymosi stadija;
e. Ideologizuotos teisinės tradicijos. Buvusi SSRS, Šiaurės Korėja.

➢ VIEŠOSIOS IR PRIVATINĖS TEISĖS APRIBOJIMO PROBLEMA (susiję su teisės sistema)

Viešosios ir privatinės teisės atskyrimas yra pateikiamas kaip ryškus skiriamasis kontinentinės teisės
požymis, susijęs su istorinėmis ištakomos.
II - III a. Senovės Romos … bandė suskirtyti teisę į viešają ir privatinę. Tačiau iki XIX a. Viešajai teisei
teisininkai skyrė mažai dėmesio, nes viešoji teisė buvo laikoma suvereno kompetencija. Viešoji teisė
apima situacijas, susijusias su viešosios valdžios sukūrimu ir veikimu. Kaip tik XIX a. buvo konstatuota,
kad bendrosios teisinės taisyklės visai netinka tam atvejui, kai yra ginčas tarp žmogaus ir valstybės. Tuo
laikotarpiu pradėtos kurti specialios sistemos tokiems ginčams spręsti. Pavyzdžiui, Vokietijoje sukuriami
specializuoti administraciniai teismai (sprendžia žmogaus ir valdžios ginčą), o Prancūzijoje tokiems
ginčams spręsti buvo įkurta speciali valstybinė tarnyba.
 Teisės moksle yra pateikiami tokie privatinės ir viešosios teisės atskyrimo kriterijai (ar visą teisės
medžiagą įmanoma suskirstyti ne tik į šakas, bet į du stambius vienetus - privatinę ir viešają teisę):
a. Privatinė teisė gina privatų (konkretaus asmens) interesą, viešoji teisė - viešą (visų);
b. Privatinės teisiės subjektai lygūs ir nepavaldūs vieni kitiems, o viešojoje teisėje vyrauja
subordinuoti (pavaldumo) santykiai;
c. Privatinėje teisėje santykiai užsimezga šalių iniciatyva, viešojoje - valdingu, vienos šalies
nurodymu;
d. Privatinėje teisėje valstybė į teisinius santykius kišasi minimaliai, viešojoje teisėje valstybė aktyvi;
e. Privatinė teisė pagrįsta decentralizacija (palikta daug erdvės savireguliacijai (patiems susikurti
teisinius santykius), o viešoji teisė centralizuota ir detaliai sureguliuota.

Viešajai teisei tradiciškai priskiriamos tokios teisės šakos:

a. Konstitucinė
b. Administracinė
c. Finansų
d. Baudžiamoji
e. Visos procesinės teisės šakos
f. Civilinė

Privatinei teisei tradiciškai priskiriamos tokios teisės šakos:

a. Civilinė
b. Komercinė
c. Šeimos
d. Darbo

Nurodyti kriterijai neleidžia protingai suskirstyti teisės šakų į dvi grupes.

Pavyzdžiui, baudžiamoji teisė visada priklauso viešajai teisei, o ginčus nagrinėja Bendros
kompetencijos teismai (ne administraciniai) NELOGIŠKA.; Darbo teisė tradiciškai buvo išimtinai privatinės
teisės šaka, o dabar valstybė į šią sritį kišasi itin intensyviai (nebelieka privatumo).
Šiuo metu tos sritys (viešoji ir privatinė) yra Labai susipynusios ir teisės šakų suskirstyti į jas
NEĮMANOMA.
➢ Teisės šakų klasifikavimas.
I. Teisės šakas galima suskirstyti į:
a.Pirmines (fundamentales) - pagrindinės teisės šakos, kurios susikūrė vystymosi procese. Tai
galėtų būti konstitucinė, administracinė, civilinė, baudžiamoji ir kt. teisės. (tai yra tarsi teisės
pamatai)
b.Antrinės (specializuotos) - susikuria pirminių teisės šakų pagrindu teisei vystantis. Tai galėtų
būti bausmių vykdymo teisė, ekologinė teisė ir t.t.
c. Materialinės teisės šakos - reguliuoja tam tikros srities visuomeninius santykius. Pvz.:
baudžiamoji teisė, civilinė teisė
 II. Procesinės teisės šakos, skirtos įgyvendinti materialines teisės normas. Pvz.: baudžiamojo proceso
teisė; civilinio proceso teisė
III.Teisės šakos galėtų būti suskirstytos į:
a.Vienarūšes - reguliuoja vienos rūšies santykius. Pvz.: konstitucinė, administracinė
b.Kompleksinės - apima įvairių rūšių teisinius santykius. Pvz.: ekologinė teisė

XIII paskaita.
❖ TEISINĖ ATSAKOMYBĖ
Kiekvienas asmuo privalo elgtis atsakingai. Teisės moksle atsakingumas išreiškiamas teisinės
atsakomybės kategorija. Teisinė atsakomybė yra viena iš socialinės atsakomybės formų.
Teisinė atsakomybė (plačiausia prasme) - asmens elgesio susiejimą su teisės reikalavimais.
Teisės teorijoje teisinė atsakomybė yra analizuojama kaip ypatingas teisinis santykis, atsirandantis
tarp valstybės ir asmens, padariusio teisės pažeidimą, ir pasireiškia kaip teisinių sankcijų pritaikymas
pažeidėjui.
Teisės moksle tebevyksta diskusija, ar teisinę atsakomybę reikia suprasti tik negatyviuoju kontekstu,
ar ir pozityviuoju. Negatyvioji teisinė atsakomybė yra kildinama išimtinai iš teisės pažeidimo. Pozityvioji
teisinė atsakomybė įpareigoja asmenį laikytis teisinių reikalavimų ir atlyginti savanoriškai žalą, jeigu
tokia buvo padaryta. Jeigu asmuo nerealizuoja pozityviosios atsakomybės, tada atsiranda pagrindai
negatyviai atsakomybei. Visgi teisės moksle vyrauja nuomonė, kad teisinė atsakomybė turi būti
suprantama siaurąja prasme, t.y., tik kaip negatyvioji atsakomybė.
➢ Negatyviosios teisinės atsakomybės atsiradimo pagrindai.
Teisės teorijoje yra skiriami trys atsiradimo pagrindai:
1.Norminis pagrindas - teisinėje tvarkoje yra reikalavimas elgtis tam tikru būdu, t.y., yra
norma arba principas;
2.Faktinis pagrindas - asmuo padaro veiką, kurioje yra tam tikro teisės pažeidimo požymių;
3.Procesinis pagrindas - priimamas teisės taikymo aktas, kuriuo realizuojama teisinė
atsakomybė, t.y., pažeidėjui pritaikomos teisinės sankcijos (pvz.: teismo sprendimas civilinėje
byloje ir kt.)
➢ Pagrindiniai baudžiamosios atsakomybės požymiai:
▪ Baudžiamoji atsakomybė (tai griežčiausia teisinė atsakomybė) - išimtinai valstybės taikomų
baudžiamųjų priemonių visuma asmeniui, padariusiam nusikaltimą ( arba baudžiamasis
nusižengimas - B.K. numatyta veika, už kurią skiriama bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu,
išskyrus areštą). Nusikaltimas arba baudžiamasis nusižengimas yra faktinio pagrindo;
▪ Baudžiamosios atsakomybės subjektas - asmuo nuo 16 (tam tikras atvejais 14) metų;
▪ Kontinentinės teisės tradicijoje, baudžiamojoje atsakomybėje, draudžiama taikyti: teisės
analogiją, plečiamąjį teisės normų aiškinimą, teisės spragų pildymą. Asmuo traukiamas
baudžiamojon atsakomybėn tik tada, kai jo veika tiksliai atitinka B.K. straipsnius.
▪ Baudžiamosios atsakomybės pagrindinis tikslas - nubausti nusikaltimą/ baudžiamąjį
nusižengimą padariusį asmenį. Atlygint nuostolius yra antrinis tikslas.
▪ Baudžiamojoje atsakomybėje taikomos specialios teisinės sankcijos, bausmės ir
baudžiamojo poveikio priemonės.
 ▪ Bausmės (fiziniams asmenims): viešųjų teisių atėmimas; teisės dirbti tam tikrą darbą
atėmimas; viešieji darbai; bauda (mokama valstybei); laisvės apribojimas; laisvės atėmimas
(terminuotas); areštas; laisvės atėmimas iki gyvos galvos.
▪ Bausmės (juridiniams asmeniui): bauda; veiklos apribojimas; likvidavimas.
▪ Numatomos baudžiamojo poveikio priemonės, kurios taikomos vieotj bausmės arba kartu su
bausme. Pvz.: uždraudimas naudotis tam tikra teise (vairuot), nemokami darbai, turto
konfiskavimas ir kt.)
▪ Asmeniui, kuriam pritaikytos baudžiamosios sankcijos, net ir jas įvykdžius, tam tikrą laiką
lieka specifinės teisės pasėkmės - teistumas.
▪ Realizuojant baudžiamąją atsakomybę, laikomasi nekaltumo prezumcijos, t.y., asmuo
laikomas nekaltu, kol neįrodyta preišingai.
➢ Administracinės atsakomybės požymiai:
▪ Administracinė atsakomybė - veika, įtvirtinta administracinių nusižengimų kodekse.
▪ Subjektas - tik fizinis asmuo nuo 16 metų.
▪ Būdinga operatyvi ir lanksti sankcijų taikymo sistema.
▪ Skirtingai negu drausminės atsakomybės atveju, tarp baudžiančio ir baudžiamo nėra
tarnybinio pavaldumo santykių.
▪ Administracinė atsakomybė dažnai konkuruoja su baudžiamąja ir pažeidimų sudėtys gali
būti panašios.
▪ Sankcijos yra švelnesnės, jų pritaikymas nesukuria teistumo, bet sukuria nuobaudos
turėjimą, t.y., metus laiko asmuo yra laikomas baustu.
▪ Pagrindinis tikslas - prevencija, t.y., sulaikyti asmens elgesį peraugimą į nusikaltimą.
▪ Taikomos administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės.
Nuobaudos yra tik trys: įspėjimas, bauda (į valstybės biudžetą), viešieji darbai
➢ Drausminės atsakomybės požymiai:
▪ Atsakomybės pagrindas - darbo ar tarnybos tvarkos pažeidimas (pareigų neatlikimas ar
netinkamas atlikimas)
▪ Specifika: tarp baudžiančio ir baudžiamo yra darbo ar tarnybos pavaldumo santykis.
▪ Subjektas: fizinis asmuo nuo 16 metų
▪ Teisės normos reguliuoja nubaudimo procedūrą, bet nenustato už kokį pažeidimą kokia
nuobauda turi būti taikoma.
▪ Skiriama drausminė atsakomybė pagal darbo kodeksą ir pagal specialiuosius įstatymas
(pvz.: statutai, teisės aktai, kurie reguliuoja specifines situacijas). Darbo kodeksas dabar
numato tik vieną nuobaudą - už šiurkštų pažeidimą - atleidimas iš darbo. Specialieji teisės
aktai numato daugiau nuobaudų.
▪ Nubaustas asmuo nuobaudą gali apskūsti teismui (bendros kompetencijos arba
administraciniam)
▪ Teismas nuobaudą gali panaikinti.
▪ Pagrindinis tikslas - nubausti.
➢ Civilinės atsakomybės požymiai:
▪ Pagrindas - civilinės teisės arba sutarties pažeidimas.
 ▪ Civilinė atsakomybė pasireiškia neigiamų poveikių priemonių taikymu pažeidėjui,
priverčiant jį įvykdyti civilines teisines pareigas, atlyginti žalą, kartais sumokėti baudą (bauda
mokama nukentėjusiam asmeniui, ne valstybei)
▪ Pagrindinis tikslas - atkurti nukentėjusio asmens padėtį.
▪ Civilinė atsakomybė dažniauiai atsiranda pažeidus privatų interesą.
▪ Civilinėje atsakomybėje taikoma skolininko kaltumo prezumcija, t.y., asmuo, kuriam
pareikštos pretenzijos, pats turi įrodyti savo nekaltumą.
▪ Civilinę atsakomybę dažniausiai inicijuoja privatus asmuo, iki to laiko valstybė nesikiša.
▪ Civilinės atsakomybės subjektas - pilnas asmens veiksnumas nuo 18 metų.
▪ Kadangi tikslas yra atkurti pažeistą padėtį, pagrindinės sankcijos yra: nuostolių atlyginimas,
nubaudimo elementų turi tik baudų.
▪ Civilinė atsakomybė taikoma, jei:
1.padaromas civilinės teisės ar sutarties pažeidimas;
2.pažeidimu sukeliami nuostoliai;
3.yra priežastinis ryšys tarp pirmo ir antro;
4.pažeidėjas yra kaltas, tačiau, tam tikrais atvejais yra galima civilinė atsakomybė ir
be kaltės (pvz.: padidinto pavojaus šaltinio valdytojas atsako ir be kaltės - ginklas,
gamykla, automobilis, gamykla ir kt.
➢ Materialinės atsakomybės požymiai:
▪ Materialinė atsakomybė - darbo sutarties šalies pareiga atlyginti kitai šaliai nuostolius,
padarytus netinkamai vykdant darbines pareigas. Atsiradimo pagrindas - darbo drausmės
pažeidimas.
▪ Tai mišri atsakomybė, turinti ir drausminės ir civilinės atsakomybės požymių.
▪ Skiriama darbuotojo materialinė atsakomybė ir darbdavio materialinė atsakomybė.
Darbuotojo galima tik esant jo kaltei, o kaltę įrodyti turi darbdavys (ne jis pats turi įrodyti
savo nekaltumą). Įprastai darbuotojo materialinė atsakomybė yra ribota, dažniausiai ribojama
trijų darbo užmokesčio dydžiu. Kolektyvinės nuostatos gali tą nuostatą pakeist. Visiška
atsakomybė yra tik tam tikrais atvejais: žala padaroma tyčia; padaro neblaivus darbuotojas ir
kt.
▪ Darbdavys turi atlyginti darbuotojui žalą už suluošinimą bei atsako darbuotojo mirties
atveju.
➢ Procesinės atsakomybės požymiai:
▪ Pagrindas - procesinių teisės normų, reguliuojančių teismo procesą, pažeidimas.
▪ Procesinėmis sankcijomis baudžiami asmenys, kurie trukdo procesui arba rodo nepagarbą
teismui. Tokiems asmenims yra skiriama teismo bauda, skirta valstybei.
➢ Konstitucinės atsakomybės požymiai:
▪ Ši atsakomybė yra taikoma konstitucijoje numatytiems konstitucinius įgaliojimus turintiems
subjektas, kai jie tų įgaliojimų netenką už konstitucijos normų pažeidimą.
▪ Šia atsakomybę realizuoja parlamentas (prezidentas, todėl atsakomybė įgija ne tik teisinės,
bet ir politinės atsakomybės požymių.
▪ LR Konstitucija įtvirtina dvi sankcijas:
 • Atleidimas iš pareigų, kai pažeminamas teisėjo vardas
• Įgaliojimo atėmimas apkaltos proceso tvarka

XIV paskaita.
❖ TEISĖS SAMPRATOS
Siekiant nustatyti kokia yra teisės esmė, yra kuriamos įvairios teisės sampratos (teisės teorijos,
mokyklos, paradigmos (teisės sampratų sinoniminės sąvokos)).
➢ Visas teisės sampratas galima suskirstyti į dvi stambias grupes:
1.Siaurosios teisės sampratos - yra tokios, kurios teisę apibrėžia kaip vienarūšių ontologinių faktų
apie teisę visumą. Siaurąsias teisės sampratas galima suskirstyti į tris grupes:
1) teisės sampratos, akcentuojačios teisinę idėja (laikoma, kad tai yra svarbiausia teisėje) ->
prigimtinė teisė.
Tai yra bene labiausiai nemokslinė teisės samprata, egzistuojanti tik kaip tam tikri teiginiai
apie tai, kokia teisė turėtų būti. Bet kokiu atveju, tai yra dualistinė teisės samprata - teisė
atskiria žmonių sukurtą teisę ir tikrąją teisę (idealiąją teisę), t.y., tokią, kokia teisė turėtų
būti.
Pirminis etapas: Senovės graikijoje žinomas buvo prigimtinis ir įstatiminis teisingumas. Asmenybės:
Heraklitas, Platonas, aristotelis.
Antrasis etapas yra senovės Romoje: Suteikia jus nuturale (bendražmogiškos, visiems tinkantys etapai)
Trečiasis etapas: Viduramžiai, dominavo Krikščioniška filosofija ir teologinė prigimtinę teisė.
Autoriai:
• Šv. Augustinas (IV - V a.) - jis Vienas pirmųjų išskyrė amžinąjį įstatymą, kuriame atsispindi pasaulio
kūrėjo valia; prigimtinį įstatymą - žmonių atpažinta Dievo valia; laikinąjį įstatymą - žmonių sukurta
teisė.
• Tomas Akvinietis (XIII a.) - jo kūrinys apie įstatymą yra laikomas pirmąja išsamia teisės studija. Jis
išskyrė ketvirtąją įstatymų grupę - dieviškąjį įstatyma, jį suprato kaip tikėjimo tiesas. Jis mano, kad
jos yra būtinos, kai žmonių sukurtą teisė yra prieštaringa.
Nuo XVII a. pab. prigimtinei teisei buvo siekiama sukurti racionalios teorijos pavidalą. Tuo laikotarpiu
prigimtinė teisė netapo įtakinga.
Būtent XVIII a. pab. Yra naujas etapas prigimtinei teisei, nes ji transformavosi į valstybės teises ir
pareigas jas ginti. Siejama su Prancūzijos Žmogaus ir Piliečio teisių deklaracija. Dauguma prigimtinės
teisės nuostatų buvo perkeltos į Europos konstitucijos ir tapo pozityviosios (valstybės ginamos) teisės
dalimi.
XIX a. Prigimtinė teisė buvo užgožta teisinio pozityvizmo, tačiau prigimtinė teisės doktrina atgija po
visų socialinių kataklizmų.
XX a. II pusėje prigimtinės teisės atstovai veikė kaip teisės moralistai - formavo moralinius
reikalavimus, kuriuos turi atitinkti valstybės kuriama teisė.
Fuleris - teisės moralistas, Harvardo profesorius, vienas pagrindinių Harto oponentų. Klausimas kas yra
teisė turi būti pakeistas klausimu: kas yra gera teisė. Išskyrė tokius reikalavimus teisei:
1.Teisės bendrumas - teisė turi būti kuriama tipiniams atvejams, o ne atkiriems;
 2.Teisė turi būti viešai skelbiama (promulgavimas);
3.Teisės veikimas turi būti nukreiptas tik į ateitį (prospektyvumas);
4.Teisinio reguliavimo aiškumas;
5.Galimumas įvykdyti teisė - teisė negali reikalauti neįmanomo;
6.Teisės neprieštaringumas - viena taisyklė negali prieštarauti viena kitai;
7.Teisės stabilumas;
8.Pareigūnai privalo veikti griežtai pagal teisės reikalavimus.
Apibendrinimas. Prigimtinė teisė akcentuoja, kad valstybės sukurta teisė negali būti taikoma
mechaniškai, t.y., taikant teisę, turi būti tikrinama, ar ji atitinka tam tikrus moralinius imperatyvus.
Teisėjas, tokioje situacijoje, privalo būti aktyvus ir vertinti teisines taisykles iš tam tikrų vertybinių
pozicijų. Problema - prigimtinės teisės mokyklos niekada neegzistavo vieningu, nuosekliu pavidalu, o tai
sukelia teisinio subjektyvizmo grėsmę, t.y., teisėjas taikis teisę pagal savo individualius vidinius
įsitikinimus. Su šia teisės samprata atsiranda vieta teisės principams.

2) teisės sampratos, akcentuojančios teisės normas -> teisinis pozityvizmas ir teisinis

normatyvizmas.
Ginčijantis su joje nurodytais teiginiais, kuriamos kitos teisės sampratos. Teisinis pozityvizmas
visada egzistavo kaip daugybė srovių ir mokyklų.
Klasikinis teisinis pozityvizmas formavosi maždaug XVIII a., įsitvirtino XIX a. atroje pusėje.
Teisės doktrina, buvo absoliutus lyderis iki II pasaulinio karo, po jo klasikinis poztyvizmas
pradėjo švelnėti ir pradėjo formuotis „švelnusis pozityvizmas“ (Hartas).

P.s. Hartas kritikavo per daug paprastą Ausitn’o sukurtą teoriją (pagal Austin’ą teisę sudaro
tik paprasti paliepimai ir draudimai, priimti suvereno). Hartas yra laikomas pozityvistu, nes
jis teisę aiškino per se (ja pačia), t.y., tik teise. Pagal jį teisės sistema sutaryta iš dviejų tipų
taisyklių (normų):
-> Pirminės normos - nustato toje bendruomenėje leidimus ir liepimus. Primityviai
bendruomenei pirminių normų visiškai užtenka, bet šiuolaikiniai visuomenei jų nepakanka,
todėl jis išskyrė antrines normas, aptarnaujančias pirmines normas.
-> Antrinės normos - jos suskirtytos į tris grupes:
Keitimo taisyklės - jos įgalina asmenis kurti naujas arba keisti senas normas
Bilų sprendimo taisyklės - jos įgalina asmenis spręsti, ar tam tikru atveju nebuvo pažeistos
pirminės normos.
Pripažinimo taisyklės - leidžia nustatyti, kad viena ar kita taisyklės priklauso pirminių
normų grupei. Dėl šios grupės jis buvo daugiausiai kritikuojamas, taisyklė buvo vadinta
mistine, o kai kurie autoriai Hartą priskyrė prigimtinės teisės atstovams.
Apibendrinimas. Pagal Hartą teisė yra pirminių ir antrinių normų sistema. Pirminės normos
nustato tinkamo elgesio normas, o antrinės aptarnauja pirmines.

P.p.s. Kritikuodamas teisinį pozityvizmą savo teorijas kuria Kelzenas. Su jo vardu buvo
siejama teisinio normatyvizmo samprata. Kelzenas atskyrė dvi srytis:
-> Yra - jei yra X, tai yra Y
 -> Privalo būti - Kelzenas talpino teisę „privalo būti“ ir teisę aiškino, kaip privalomybės
ryšiais susietą normų sistemą. Pagal jį teisėje veikia toks principas: jei yra X, tai privalo būti
Y (jei žmogus pasisavino kažkieno turtą, jis privalo būti nubaustas).
Pagal Kelzeną teisę sudaro įpatingos normos. Norma, kuri nustato teisinę sankciją ir aprašo
teisės pažeidimą, kaip tos sankcijos taikymo prielaidą. Pagal jį, visos kitos normos yra
perteklinės (nebūtinos). Taigi, pagal Kelzeną teisė yra prievartinė tvarka, todėl jis teisės
sistemai priskiria ne tik bendras normas, nustatančias sankcijas, bet ir individualias normas
(pvz., teismų sprendimus).
Pagal Kelzeną, teisė veikia kaip hierarchinė sistema, kurioje aukštesnė norma suteikia
įgaliojimus nustatyti žemesnę normą ir t.t. Hierarchija: Konstitucija (pagr. norma)->
Įstatymai -> Poįstatiminiai aktai -> Individualios normos.
Kelzenas išskyrė pagrindinę normą, kuri nepatenka į teisės sistemą, bet yra su ja susijusi.
Pagral jį, pagrindinė norma nuliame, kokia valstybės valdymo forma vyrauja valstybėje.

Klasikinis pozityvizmas įvedė į teisę sistemą ir logiką. Jis remiasi filosofiniu pozityvizmu
(Comte). Teisinio pozityvizmo tikslas - tirti teisę tokią, kokia ji yra teisiniuose tekstuose
(neidealiąją teisę), t.y., tokie klausimai kaip teisės ištakos, teisės moralumas yra išmetami iš
tyrimo lauko ir pakeičiami klausimu: teisės galiojimas. Būtent teisinis pozityvizmas siekia
sukurti tokią teisės tyrimo sferą, kokią turi gamtiniai mokslai - išvalant teisės mokslą nuo bet
kokių spekuliacijų, vertybių ir pan. Teisinis pozityvizmas pripažino tik empirinius metodus
(žmogaus juslinius metodus: matau, girdžiu ir kt.). Teisinis pozityvizmas yra monistinė teisės
samprata (teisė yra viena, jokių kitokių).
Teisinio pozityvizmo požymiai:
• Teisė tai suvereno (viešosios valdžios) nurodymai;
• Nėra tiesioginio ryšio tarp teisės ir moralės, t.y., ir nemorali teisė yra teisė;
• Teisinių kategorijų tyrimas turi būti atskirtas nuo istorinio, sociologinio ar kažkokio
kitokio teisės vertinimo.
• Teisė tai uždara loginė sistema, iš kurios gali būti išvestas teisinis sprendimas, remiantis
iš anksto nustatytomis taisyklėmis ir logika.
• Moralinis teisės vertininimas negali vykti racionaliais argumentais, todėl turi būti
išmestas iš teisės mokslo.
Pagal tokius požymius pozityvistais yra laikomi:
• Austin
• Jheringas
• Gerber
• Binding
• Ir kt.
Apibendrinimas. Pagal teisinį pozityvizmą, teise yra laikomos visos viešosios valdžios priimtos
ir paskelbtos taisyklės jei jas priimant nebuvo pažeista institucijų kompetencija ir procedūros.
Teisinis pozityvizmas nepripažįsta jokių teisės principų (teisė yra taisyklės). Pagal šią sampratą
teisėjai turi veikti tik kaip įstatymo leidėjo burna, t.y., tiksliai kartoti tai, kas parašyta teisiniame
tekste.
 Pagal pozityvizmą, teisė - tai viešosios valdžios priimtų ir prievartą garantuotų normų visuma.

3) teisės sampratos, akcentuojančios teisinius santykius (realų žmonių elgesį) -> sociologinės
teisės sampratos, teisinis realizmas.
XIX a. pab. - XX a. Teisės moksle formavosi socialoginės teisės sampratos. Nėra vienos
sampratos, egzistuoja daug įvairių, bet galima bandyti išskirti bendrus požymius:
a.Skeptiškas požiūris į teisę knygose ir tekstuose;
b.Siekis nagrinėti, kaip teisė realiai veikia žmonių gyvenimą, tai yra ginčas su teisiniu
pozityvizmu, kuris atvirkščiai to nenorėjo;
c. Atmeta idėją, kad egzistuoja kažkokia idealioji teisė ir teigiama, kad teisė visada
egzistuoja nuo teisinio konteksto;
d.Atmetama idėja, kad teisė veikia kaip vieninga, logiškai sukonstruota sistema;
e. Analizuojant teisę daugiausiai remiamasi sociologiniais metodais.
Pvz., Erlich - suformulavo sąvoką „gyvoji teisė“ . Pagal jį teisė yra ne tai, kas žmonių
kalbose ar teisiniuose tekstuose (ne normos), o tai, kas iš to realiai išėjo gyvenime),
t.y., tai, ką patys žmonės laiko teise. Pagal jį, žmonių bendruomenės kuria savo
elgesio taisykles ir užtikrina jas socialine prievarta. Valstybė yra tik vienas iš daugelio
teisės kūrėjų, todėl teisėjas, spęsdamas bylą, turi netaikyti valstybės sukurtos teisės,
jei akivaizdu, kad gyvoji teisė nustato kitokį reguliavimą. Kraštutinį pavidalą ši teorija
pasiekia teisinio realizmo srovėje, t.y., tai yra teisės samprata, kuri susiformavo JAV
XIX a. pab. Ir šiuo metu yra Labai stipri.
Pagal O. Holmes’ą teisė yra tai, ką nusprendžia teismas konkrečioje byloje, o teisės
mokslas turi vienintelį uždavinį - prognozuoti, ką teisėjas nuspręs byloje. Taip pat,
teisė turi būti orientuota į blogą žmogų, kuriam nerūpi įvairūs teoriniai samprotvimai,
o rūpi vienintelis dalykas, kaip jam pasibaigs byla, jei jis padarys vieną ar kitą
veiksmą.
O. Holmes’o mintį toliau tęsė Llewellym’as.
Pagrindinės teisinio realizmo tezės:
• Teisėjas jau išsprendžia bylą, tam tikru būdu, iki tol, kol suranda tinkamą teisės
normą. Ir tai jis padaro ne teisiniais argumentais, o pagal savo ideologines pažiūras,
įsitikinimus, simpatijas ir kt.
• Jau po to, kai priima sprendimą, teisėjai sugeba pagrįsti teisiniais argumentais,
todėl yra teigiama, kad teismo sprendimo procesas yra vadinamas „intuicijų ir
nuojautų procesas“. Pagal šią sampratą teisės sistemos dalyviai turėtų tirti teisėjų
elgseną ir ieškoti dėsningumų.
Pvz., JAV žmogžudystės atveju bausmės vertė yra proporcinga žemai žudiko
socialiniai padėčiai ir aukštai nukentėjusio socialiniai padėčiai.

APIBENDRINIMAS.

TEISĖS SAMPRATA KAS KURIA TEISĘ? KUR IEŠKOTI TEISĖS? TEISĖJO VAIDMUO
TEISĖS TAIKYTOJAS (TIK
TEISINIS POZITYVIZMAS VALSTYBĖ NORMINIUOSE AKTUOSE TAIKO NORMINIUS AKTUS)
 TEISĖS SAMPRATA KAS KURIA TEISĘ? KUR IEŠKOTI TEISĖS? TEISĖJO VAIDMUO
ESANT PRIGIMTINĖS IR
DIEVAS ARBA NATŪRALI DIEVO VALIOJE ARBA POZITYVIOSIOS TEISĖS
PRIGIMTINĖS TEISĖS VISUOMENĖS AR ŽMOGAUS ŽMOGAUS AR VISUOMENĖS SUSIKIRTIMUI, PRIVALO
SAMPRATA PRIGIMTIS PRIGIMTYJE VADOVAUTIS PRIGIMTINE
TEISE, O NE ĮSTATYMU
TEISMAS NETAIKO
SOCIOLOGINĖ TEISĖS ŽMONĖS IR JŲ REALIAME ŽMONIŲ PASENUSIŲ IR LAIKMEČIO
SAMPRATA SUSIVIENIJIMAI ELGESYJE NEATITINKANČIŲ ĮSTATYMŲ
VISUOSE PAVIDALOSE,
VISI ASMENYS, KURIŲ KURIAIS TIE NURODYMAI
INTEGRUOJANTI TEISĖS NURODYMUS TEISINĖ IŠREIKŠTI. TEISĖS PRINCIPAI AKTYVUS IR KŪRYBIŠKAS
SAMPRATA BENDRUOMENĖ LAIKO YRA LAIKOMI TIESIOGIAI
PRIVALOMAIS TAIKOMA KATEGORIJA

2.Plačiosios teisės sampratos - teigia, kad teisė yra per daug sudėtinga, kad galėtume apibrėžti per
vienos rūšies faktus. Jos yra formuojamos įtraukiant į teisės sampratą įvairios prigimties faktus.

❖ KONVENCINĖ TEISĖS SAMPRATA

Tai nėra savarankiška teisės samprata. Esant milžiniškai teisės sampratų įvairovei, reikia išsiskirti
klausimus, dėl kurių nėra ginčų.
„Ką teise laiko bent kiek išprusęs žmogus iš gatvės?“:
a. normos, nustatančios, kaip reikia elgtis
b. normos, reikalaujančios už nukrypimą nuo taisyklių, skirti sankcijas
c. normos, nustatančios procedūras, kurių reikia laikytis, siekiant teisinių padarinių
d. turi veikti teismai, turintys teisę spręsti ginčus ir nustatyti, ar normos pažeistos
e. turi veikti teisėkūros subjektai, kuriantys normas ir naikinantys senas

Pagal šia fikciją teisinę sistemą sudaro dviejų rūšių elementai:

1.Normatyviniai elementai: a,b,c
2.Instituciniai elementai: d,e
 EGZAMINAS
Teisinės sampratos bus testiniuose klausimuose.
Viena iš užduočių
Teisėkūra
Valstybė
Norminis aktas

Sąsaja:
Valstybė kuria teisėkūra ir kuria norminius aktus.

Dispozitybus reguliavimas (Tema: teisinis reguliavimas)

TN Dispozicija

Sąsaja:
Valstybė, reguliuodama tam tikrus santykius taikydama dispozityvų arba imperatyvų metodą. Leisdama teisės
normas valstybė. Kuria tam tikras taisykles, kurios yra surašomos dispozicija.

Teisės norma
Sankcija
Valstybės prievarta

Sąsaja:

Sankcija yra teisės normos struktūrinė dalis, kurioje yra nurodomos pasekmės, kurios gręsia už taisyklių
nesilaikymą. Valtybės prievarta yra reikalinga tam, kad teisės normos būtų vykdomos.

Kuo skiriasi ir kuo panašus oficialus inkorporavimas ir kodifikavimas?

Skiriasi:
Nėra keičiamas reguliavimo dalys inkorporavimo, o kodifikavimo keičiamas.
…
Panašūs:
…
…
1Lietuvių kalboje terminas teisė (toks, kokį jį vartojame dabar) atsirado neseniai. 1620 m. išleistame žodyne
termino teisės reikšmės dar nebuvo. 1907 m. Kazimieras Būga rašė, kad terminas teisė buvo įvestas prieš trejus
metus. Tas pats autorius įrodinėjo, kad šis žodis kilęs iš žodžio tiesus. (Tą pati kilmės teorija pastebima ir kitos
kalbose, pvz.: prancūzų, anglų, vokiečių ir kt.)
2 Funkcija – poveikio kryptis/būdas
3 Objektas – ką tiria mokslas
4 Elgesys - organizmo veiksmų į aplinką visuma
5 Norma = elgesio modulis = elgesio standartas = elgesio pavyzdys.
6 Taisyklė = norma (šiame kontekste jie sinonimiški)
7 Valstybė = viešoji valdžia
8Moralė – tokios elgesio taisyklės, kurios susiformuoja iš žmonių požiūrio į įvairias dvasines kategorijas (gėris,
grožis, orumas, teisingumas ir t.t.)
9 Papročiai - socialinių normų grupės, įsitvirtinusios visuomenėje praktikoje, dėl daugkartinio jų taikymo.
10Politinės normos - elgesio taisyklės, kurios reguliuoja žmonių santykius valstybinės valdžios siekimo ir išlaikymo
procese.
11Korporatyvinės normos - tai normos, kurios reguliuoja visuomeninių organizacijų (asociacijų), judėjimų, įvairių
žmonių susivienijimų elgesio taisykles.
12 Sekuliari – atskirta
13Hipotezė - teisės normos struktūros dalis, kuri įtvirtina normos adresato požymius ir (arba) gyvenimiškas
aplinkybes, kurioms esant norma pradeda galioti. Reikšmė: paprastas gyvenimo aplinkybes (pvz.: žmogaus amžius)
paverčia teisiškai reikšmingomis; hipotezė fiksuoja laiką, kada norma pradeda galioti; hipotezė apibrėžia situacijas,
kada norma reikalauja iš mūsų tam tikro elgesio.
14Sankcijos (šiame kontekste) - tam tikrų valstybės įgaliotų institucijų pareigą, pritaikyti neigiamas poveikio
priemones, pažeidusiam dispozicijos reikalavimus.