RYTŲ FILOSOFIJA IR ETIKA

EGZAMINO KLAUSIMAI

* Visų klausimų atsakymai turi remtis kokiu nors tekstu. . .

1. Religijos ir filosofijos santykis Rytuose.

• Skiriasi nuo Vakarų tradicijos
• Verčiau naudoti žodį tradicija, nei religija
Priešingai nei europietiškojoje tradicijoje, Indijoje filosofija niekad neįgavo sekuliarios ar
grynai teorinės disciplinos statuso. Akivaizdu, kad daugelio indų mokyklų filosofinis
diskursas yra orientuotas į religinius tikslus, tačiau kalbant apie Rytų tradicijas dažnai
susiduriama su sąvokų ,,religija“, ,,filosofija“ reikšmės suvokimo problema. Indijoje, kitaip
nei Vakaruose, šias sąvokas skirianti riba dažnai vos įžvelgiama.
*
Esminė problema yra ta, kad religijos terminas ir religingumo apibrėžimas susiformavo
pagal monoteistinių centralizuotų judaizmo, krikščionybės ir islamo religijų modelius. Šie
modeliai buvo konceptualizuoti XX – XXI a., kai indologams didelę įtaką darė vienpusiškas
racionalaus proto kultas ir su juo glaudžiai susijusios grynosios teorijos ir laisvo mokslo
doktrinos, kurios ir lėmė nemažai keblumų vertinant pagrindines Indijos mąstymo
tendencijas. Savo ruožtu Indijoje ilgalaikė ir sudėtinga problema buvo filosofijos termino
atitikmens paieška indiškuose dialektuose ir šiuolaikiniame sanskrite. Šiuo metu plačiausiai
vartojamas žodis daršana (regėti). Dažniausiai tai, kas paprastai vadinama Indijos filosofija,
didžia dalimi yra vien doktrininis – sisteminis visuminės dvasinės gyvensenos, susijusios su
tradicija ir konkrečiais tradicijos patirties įgyvendinimo metodais, aspektas.
Indijos filosofija yra ne eksperimentinė, nes tekstai yra šventi, jie neturi autoriaus. Šios
filosofijos pagrindas nėra autoritetai.
2. Vedų tradicija. Etniniai, kosmologiniai ir psichologiniai ankstyvosios indų filosofijos
aspektai. Upanišados.
Indijos kultūra prasideda nuo vedų. Vedos atsirado XII – XIII a. prieš Kr., o į Europą
atkeliavo apie XVIII a.
• Žodis veda reiškia žinoti
Vedos yra himnų rinkiniai padalinti į 4 dalis (samchitas). Pagrindinės dalys – rigveda
samaveda, jadžurveda, atharvaveda. Vedose aprašomi dievai (būtybės, turinčios formą),
bet yra ir beformių dalykų (pvz. davimas). Žinios apie vedų kultūrą yra paremtos tik
tekstais. Jie neegzistuoja be konteksto.
Rigveda susideda iš mandalų (ciklinių dalių). Vedose gausu metaforų.
Etika, estetika Rytuose ne visada reiškia tą patį, ką ir Vakaruose. O kosmologija ir
psichologija siejasi. Vedinis kosmologinis modelis kuriamas priešais pastatant siaubą
keliantį chaosą (aṃhas – „ankštuma, ankštis“) ir sutvarkytą, laisvą atvirą erdvę (uru loka
„erdvus pasaulis, erdvus laukas“); tarp jų yra kelias. Vedinė visata priešinama nevedinei,
vedinis žmogus – nevediniam. Išskiriami 4 gaivalai – vanduo, ugnis, oras ir žemė, vėliau
pridėtas eteris. Metafizinės būsenos: esantis (sat) ir nesantis (asat), susietas (diti), nesusietas
(aditi). Būdingas makro ir mikro kosmoso izomorfizmas. Visi šie elementai vienaip ar kitaip
atsispindi pasaulėkūros mituose: Tėvas Dangus ir Motina Žemė, Puruša, auksinis gemalas.
Taip vedinė kosmogonija peržengia ir ritualą (aukojimas atliekamas kaip kosmogoninio akto
provaizdis) ir mitologiją.
Vedinės mitologijos šerdį sudaro įvairiais pavidalais perteikti kosmogoniniai mitai. Pirminė
visatos būklė, tapati chaosui, aprašoma kaip bet kokių priešpriešų ir suvokiamų reiškinių
nebuvimas: nei esaties, nei nesaties tada nebuvo / nebuvo nei švytinčios erdvės anei
aukščiausio skliauto / <…> / nei mirties nebuvo, nei dargi nemirtingumo / nei dienos-
nakties skirtumo nebuvo / <…> / tamsa buvo užgožta tamsa pačioj pradžioje / neišskiriama
takuma ta visuma.
XXI a. į vedas pradedama žiūrėti kitaip – ten nėra gilios filosofijos. Tekstai pradėti nagrinėti
su ritualų kontekstu.
Indra – pagrindinis dievas. „Rigvedoje“ jam skirta ~250 himnų.
Vritra – blogio dievas, kurį nugali Indra.
Upanišada – vedų ritualo dalis, tikslo paaiškinimas. Upanišados yra Indų šventųjų raštų
šruti, kurie aptaria meditaciją ir filosofiją, dalis. Kai kurios hinduizmo mokyklos laiko
Upanišadas religiniais pamokymais. Upanišados priskiriamos apreiškimo kūrinių klasei, jos
pratęsia Vedas ir aiškina jų ezoterines (slaptąsias) prasmes. Upanišados skiriasi nuo Vedų
tuo, kad perkelia dėmesio centrą nuo išorinių reiškinių pusės prie vidinės.
Upanišados parašytos 600–300 m. pr. m. e. Seniausios iš jų parašytos ikibudistiniu
laikotarpiu, o paskutinės XV-XIX a.
Upanišados yra Vedų komentarai, jų tariama pabaiga ir esmė, dar žinoma, kaip Vedanta
(Vedų pabaiga). Terminas Upanišad kildinamas iš sanskrito kalbos žodžio upa (šalia), ni
 (prie), ṣad (sėdėti) – sedėti prie/šalia t. y. sėdėti prie mokytojo (guru) kojų gavus iš jo
patarimus. Mokytojai ir mokiniai pasirodo daugumoje Indijos filosofijos šaltinių.
3. Upanišados ir daršanų formavimasis. Atmanas ir brahmanas.
Upanišada – vedų ritualo dalis, tikslo paaiškinimas. Upanišados yra Indų šventųjų raštų šruti
(tai, ką išgirdau, man padiktavo galvoje), kurie aptaria meditaciją ir filosofiją, dalis. Kai kurios
hinduizmo mokyklos laiko Upanišadas religiniais pamokymais. Upanišados priskiriamos
apreiškimo kūrinių klasei, jos pratęsia Vedas ir aiškina jų ezoterines (slaptąsias) prasmes.
Upanišados skiriasi nuo Vedų tuo, kad perkelia dėmesio centrą nuo išorinių reiškinių pusės
prie vidinės.
Upanišados parašytos 600–300 m. pr. m. e. Seniausios iš jų parašytos ikibudistiniu laikotarpiu,
o paskutinės XV-XIX a.
Upanišados yra Vedų komentarai, jų tariama pabaiga ir esmė, dar žinoma, kaip Vedanta (Vedų
pabaiga). Terminas Upanišad kildinamas iš sanskrito kalbos žodžio upa (šalia), ni (prie), ṣad
(sėdėti) – sedėti prie/šalia t. y. sėdėti prie mokytojo (guru) kojų gavus iš jo patarimus.
Mokytojai ir mokiniai pasirodo daugumoje Indijos filosofijos šaltinių.
Upanišadose jau tik vienas žmogus daro ritualą, skirtingi žyniai tampa nebereikalingi.
Norint paaiškinti vedų ritualus išskiriamos trys dalys:
• brahmanos – veiksmo paaiškinimas. Dažnai prasideda žodžiais: ,,aš taip žinau..“, o tada
išsamiai aiškinamas koks nors ritualas.
• aranjakos - paaiškinimai, duodami miške.
• upanišados – tikslo paaiškinimai.
Kiekvienas ritualas turi savo tikslą. Rita – tvarka, po to ją pakeičia karma. Vedų bendruomenės
tikslas – išlaikyti tvarką. Ritualo tikslas – pakeisti, atnaujinti pasaulį, dėl to ritualai imituoja
pasaulio sukūrimą. Tam, kad pasaulis būtų pakeistas, jis pirma privalo būti sugriautas.
Kiekvienas žynys tapatinasi su dievais.
Žyniai:
• brahmanas - ,,dirigentas“, save tapatinantis su ritualu, kurį stebi. Brahmanas
yra ,,kitas“, ,,universalus pradas“. Suprasti kas yra brahmanas galima tik ritualo metu.
Brahmanas yra ir ,,ne aš“.
• hotaras
• adhvarjus
• utgataras
• atharvanas
 Atmanas - ,,aš“.
Iš brahmano ir atmano buvimo atsiranda vediška formulė ,,aš esu tu“.
Vedoms nykstant, upanišados pagrindu atsiranda kitos religijos. Astika mokymai – tekstai
pagrįsti upanišadomis, kuriuose kalbama apie brahmano ir atmano sujungimą.
Nastika – tekstai, kuriuose nekalbama apie sujungimą.
Daršana – požiūris, žmogaus pasaulis, matomas iš tam tikros pozicijos. Yra 6 daršanos.
1. Samkhja daršana – atsirado V – VI a. prieš Kr. Ją sukūrė Kapila, kuris parašė Samkhja
sutra, bet ji neišliko.
2. Joga daršana – bendras požiūris, kaip pasiekti tapatybę. Kalbama apie sujungimą. Sukūrė
Patandža.
3. Nyaya daršana – loginė sistema. Logika Indijoje egzistuoja daugiau ne realybėje, o
epistemologijoje.
4. Vaišesika daršana – atomistinė sistema. Vaišesika yra smriti (tai, ką atsimenu), bet
pagrįsta šruti (tai, ką man padiktavo). Atomizmas – teorija, jog viskas susideda iš mažų
dalelių. Indijos filosofijoje dalelė, atomas, vadinasi paramanu.
5. Mimansa/Purva – Mimansa – apie vedų kalbą.
6. Vedanta/Uttara – Mimansa – apie brahmanų ir atmano buvimą.
Visos daršanos kalba apie išsivadavimą (mokša), išskyrus Mimansa.
4. Samkhjos mokyklos kosmologija ir sąmonės samprata jogos psichologijoje. Aštuonios
jogos kelio pakopos.
24 tattvos – ne daiktai, o pradiniai elementai.
Samkhja yra dualistinė sistema – Purusha (ego) ir Prakriti (materija formos prasme). Purusha
yra pasyvus stebėtojas, o Prakriti - tai, kas yra stebima (tai gali būti ir garsas, ir spalva, ir
kvapas). Purusha laikomas vyru, o Prakriti moterimi. Jų šokis – lyg pasaulio sukūrimas.
Purusha yra kiekvienas, o Prakriti – pasaulis, šokantis aplink.
Egzistuoja 3 gunos – stygos.
• Tamas – tamsusis pradas (neliečiamieji).
• Radžas – aistringasis pradas (kariai).
• Satva – švarus, logiškas pradas (brahmanai).
Gunos charakterizuoja Prakriti elgesį, kuris turi intencijas. Prakriti ieško galimybės susijungti
su Purusha. Samkhjos principas leidžia suvokti kaip Prakriti susijungia su Purusha.
Joga Indijos tradicijoje yra sujungimas, taip pat sąmonės bangų nuraminimas.
• Pramana – suvokimo metodas.
 • Pramėja – suvoktas dalykas.
Pirmoji pramana yra pratyaksha, arba juslinis suvokimas, kuris susideda iš 5 elementų. Dėl to
egzistuoja 5 pramėjos: garsas, kvapas, lietimas, skonis, vaizdas.
Už elementų kombinavimą atsakingas protas – manas.
Jogos dalys.
1. Jamas – įžadai, to, ką reikia daryti. Formuoja elgesį.
2. Nijamas – dalykai, kurių reikia vengti. Formuoja elgesį.
3. Asana
4. Pranajama – kvėpavimas tam tikra energija.
5. Pratjahara – atsijungimas nuo jutiminio pasaulio.
6. Dharana – minčių stabilizavimas.
7. Dhyana – sinchronškas mąstymas (jei einu, galvoju, apie tai, kad einu).
8. Samadhi – susikaupimas. Visos priešingybės sueina į vieną tašką.
1 – 5 tipai yra išoriniai metodai, o 6 – 8 išoriniai.
5. Bhagavad Gita ir trijų gunų koncepcija.
Bhagavad Gita – ,,dieviškoji giesmė“, šaltinis, kur yra gunų teorija. Knygoje aprašomi
Krišnos ir princo Ardžunos filosofiniai pokalbiai prieš Kurukšetros mūšį.
Knygoje princas Ardžuna pradeda abejoti savo jėgomis, suprasdamas, kad jis kovos su savo
giminaičiais, draugais ir buvusiais mokytojais. Ieškodamas patarimo, jis kreipiasi į Krišną
klausdamas, kaip jam elgtis mūšyje. Krišna pataria jam ieškoti harmonijos – dharmos.
Bhagavad Gita sudaro aštuoniolika skyrių ir apie 700 dvieilių – šlokų, kuriuose išdėstomi
karma, džniana, radža ir bhakti jogos principai.
Egzistuoja 3 gunos – stygos.
• Tamas – tamsusis pradas (neliečiamieji).
• Radžas – aistringasis pradas (kariai).
• Satva – švarus, logiškas pradas (brahmanai).
Gunos charakterizuoja Prakriti elgesį, kuris turi intencijas. Prakriti ieško galimybės susijungti
su Purusha.
Gunų buvimas yra dinaminis procesas. Nesiekiama atsisakyti nei vieno prado, ieškoma
pusiausvyros tarp visų trijų. Prakriti susideda iš šių 3 gunų.
6. Vedantos filosofija ir atmano sąvoka.
Vedanta yra Indijos filosofijos šaka. Ji yra svarbiausias brahmanizmo teorinis šaltinis ir
šiuolaikinio hinduizmo pradžia. Visos vedantos formos kilo iš Upanišadų (Vedų komentarai,
 tariama pabaiga ir esmė). Vedanta savyje talpina Upanišadų tezių ir Vedų tekstų sistemą. Šiai
sistemai būdingas mistiškumas ir ezoteriškumas. Vedantoje manoma, kad Vedos egzistavo
prieš pasaulio pradžią ir atsirado iš Brahmano kvėpavimo. Dalis vedantiškos filosofijos yra
kildinama iš keleto senųjų Aranjakų.
Vedantos šakos:
• Advaita vedanta - Advaita (nedualistinėje) vedantoje pripažįstama, jog realybė viena ir
nedaloma.
• Višištadvaita - teigia diferencijuotą kvalifikuotų būtybių nedalomumą. Pagrindinė mokymo
kategorija – substancija. Po to seka m10edžiaga, siela ir Dievas. Medžiaga (Prakriti) nėra
nepriklausoma nuo dvasios arba Dievo, todėl ji yra Dievo kūnas.
• Dvaita - siekia pažymėti skirtumą tarp Dievo ir sielos.
Atmanas - tai individuali siela, tikrasis „aš“, gyvų būtybių nesikeičiančioji esmė.
7. Etiniai hinduizmo principai. Pamatinės koncepcijos: karma, dharma, samsara.
Karma - veiksmas, veiksmo aktas.
Dharma – tvarka, įstatymas, dėsnis, pareiga.
Samsara - „būties cikliškumas“, susijusių atgimimų grandinė (gimimas, gyvenimas, mirtis),
per kurią „būtybė“ eina įvairių egzistencijų metu. Atgimimų cikliškumui ar ratui yra būdingas
kentėjimas, laikinumas ir neišmanymas. Ir „būtybė“ jame sukasi, kol neišsilaisvina ir
neįžengia į nirvaną. „Būtybės“ įkalinimą samsaroje sąlygoja trys „nesveikos
šaknys“ (akušala): pyktis (dveša), troškimas arba geidimas (trišna) ir neišmanymas (avidja).
8. Pamatiniai ankstyvojo (theravados) budizmo principai. Budistinis kanonas.
Buda – žmogus, kuris prabudo. Buda Gautama buvo 27-asis buda. Pradeda egzistuoti
klajojančių vienuolių bendruomenės. Taisyklė – neimti pinigų. Vėliau jų padaugėja. Išsiskiria
skirtingos budizmo kryptys. Budizmą išpažinėjai vadina mokymu. Kiekvienas mokymas turi
savo kanoną. Budizme jis vadinamas tripitaka (trimis krepšeliais).
Struktūra:
1. Sutra – budos žodžiai, užrašyti mokinių: Anandos ir Maudgalyanos.
2. Vinaya – elgesio ir etikos kodeksas, skirtas vienuoliams.
3. Abhitharma – realybės struktūros pristatymai.
Budizmą galima priskirti prie gnostinių mokymų (ne tikėjimas, o žinojimas).
Kiekvienas mokymas turi subjektą, nuo kurio prasideda tolesni apmąstymai. Budizme
subjektas nenumatytas. Budistinio patyrimo atžvilgiu egzistuoja kančia.
1. Kančia
 2. Kančios šaltinis
3. Galimybė jos atsikratyti
4. Kelias, norint jos atsikratyti.
Theravada (pažodžiui: „senolių mokymas“ arba „senovinis mokymas“) yra pati seniausia išlikusi
budizmo filosofinė mokykla. Ji atsirado Indijoje. Ši budzimo šaka remiasi Pali kanonu, parašytu
pali kalba. Po nesėkmingo bandymo modifikuoti Vinaya (jos mokymas koncentruojasi apie
vienuolynų discipliną (Vinaya) ir aiškina, ką vienuoliai turi daryti ir nedaryti remiantis Vinaya
Pitaka.), maža vienuolių grupė, sthaviras, atsiskyrė nuo pirminės bendruomenės.
Sutra – budizme terminas sutra nurodo į Budistų kanono tekstus. Terminas pāli sutta, pavyzdžiui,
reiškia Therevados mokyklos Suttantos ar Sutta Pitakos tekstus.

Abhitharma –

are ancient (3rd century BCE and later) Buddhist texts which contain detailed scholastic reworkings
of doctrinal material appearing in the Buddhist sutras, according to schematic classifications. The
Abhidhamma works do not contain systematic philosophical treatises, but summaries or abstract
and systematic lists.
Abhidhamma started as an elaboration of the teachings of the suttas, but later developed
independent doctrines. The literal translation of the term Abhidharma is unclear. Two possibilities
are most commonly given:

• abhi - higher, special or exceeding + dharma- teaching, philosophy, thus making Abhidharma the
"higher teachings"
• abhi - about + dharma of the teaching, translating it instead as "about the teaching" or even "meta-
teaching".
Compared to the colloquial sutras, Abhidharma texts are much more technical, analytic and
systematic in content and style. The Theravadin and Sarvastivadin Abhidharmikas generally
considered the Abhidharma to be the pure and literal (nippariyaya) description of ultimate truth
(paramattha sacca) and an expression of unsullied wisdom (prajna), while the sutras were
considered 'conventional' (sammuti) and figurative (pariyaya) teachings, given by the Buddha to
specific people, at specific times, depending on specific worldly circumstances. They held that
Abhidharma was taught by the Buddha to his most eminent disciples, and that therefore this
justified the inclusion of Abhidharma texts into their scriptural canon.
9. Keturios tauriosios tiesos ir aštuonialinkis išsivadavimo iš kančių kelias.
• Tiesa apie kančios prigimtį (Dukkha): Gyvenimas yra kančia. Gimimas yra kančia,
senėjimas yra kančia, ligos yra kančia, mirtis yra kančia; susidūrimas su nemaloniu dalyku yra
kančia, atskyrimas nuo malonaus dalyko yra kančia; negavimas to, ko nori, yra kančia,
gavimas to, ko nenori, yra kančia.
• Tiesa apie kančios priežastis (Samudaya): Kančia kyla iš troškimų. Antra taurioji tiesa
rodo kančios šaltinį. Tariant paprastai, ji teigia, kad kančia kyla iš troškimais grįstų lūkesčių ir
iš mūsų prisirišimo prie pačių troškimų.
• Tiesa apie kentėjimo nutraukimą (Nirodha): Kad sumažėtų kančia, reikia apriboti
troškimus.
• Tiesa apie kelią vedantį iš kančios (Magga): kentėjimą galima nutraukti einant
Tauriuoju aštuonialypiu keliu – laikantis šio kelio etapų, kurie yra tobulos pažiūros, tobulas
nusiteikimas, tobulas kalbėjimas, tobulas elgesys, tobulas pragyvenimo šaltinis, tobulos
pastangos, tobulas budrumas, tobulas susitelkimas .
Aštuonialinkis išsivadavimo iš kančių kelias:
1. Tobulos pažiūros (teisingas Keturių tauriųjų tiesų ir būties nesavastingumo
supratimas);
2. Tobulas nusiteikimas (arba teisingas ketinimas, teisingas ryžtas);
3. Tobulas kalbėjimas (susilaikymas nuo melo, šmeižto, apkalbų);
4. Tobulas elgesys (susilaikimas nuo elgesio besikertančio su šyla);
5. Tobulas pragyvenimo šaltinis (susilaikymas nuo darbų, kurie kenkia kitoms gyvoms
būtybėms);
6. Tobulos pastangos (priešinimasis viskam, kas kuria nesveiką karmą, ir puoselėjimas
to, kas kuria sveiką karmą);
7. Tobulas budrumas (nuolatinis kūno, jausmų, mąstymo ir minčių objektų budrumas);
8. Tobulas susitelkimas (sąmonės nedrumsčia jokie veiksniai).
Taurųjį aštuonialypį kelią galima suskirstyti į tris dalis:
• Išmintis – 1, 2 gijos;
• Dora – 3, 4, 5 gijos;
• Susikaupimas – 6, 7, 8 gijos.
10. Budistinė individo, sąmonės, sielos ir nirvanos sampratos mahajanos mokyme.
 Mahajana turi tantrinius tekstus, kitaip nei therevados. Tantros padalintos į keturias grupes,
nes žmonių sugebėjimai skiriasi. Yra Kiya Tantra, Čarya Tantra, Yoga Tantra, Annutarayoga
Tantra. Tantrinis personažas vadinamas Idam.
Remiasi 9 sutromis, vadinamomis „Vaipulija sutromis. Teigia, kad pasaulis tėra regimybė.
Vienintelė realybė esanti tuštuma, kuri iliuzijų dėka reiškiasi kaip pasaulio įvairovė. Anot
mahajanos, gy venimo tikslas – išsivadavimas iš kančių, už kurį atsakingas bodhsatva (t.y.
būsimuoju buda, kuris jau gali pasinerti į nirvaną, tačiau savanoriškai to atsisako ir, priemęs
žymaus žmogaus pavidalą padeda kitiems išsigelbėti). Therevados budizme už tai atsakingas
adrhatas.
Bodhsatva (bodhi – nušvitimas, sattva – gyva būtybė) yra tarsi pasiekęs nirvaną, bet į ją
neįėjęs. Bodhsatva tarsi paaukoja save, kad išgelbėtų kitus.
Nirvana - (skr. 'užpūtimas, nugesimas') budizme yra galutinis atbudimas, arba nušvitimas.
Budos laikais nirvana kaip „užgęsimas“, „atvėsimas“ reiškė troškimų, neapykantos ir
neišmanymo tamsos pabaigą. Nirvana buvo priešinama su trimis liepsnomis – aistra,
neapykanta ir klydimu. O būtis buvo priešinama su nebūtimi. Taigi nirvana nėra būties
priešybė, ji nėra susinaikinimo ir pasyvios ramybės sinonimas. Iš tiesų nirvana tikrai yra
ramybė, bet tik ramybė nuo aistrų. Visais kitais požiūriais, nirvana – tai proto – dvasios (čitta)
veikla visu pajėgumu. Tokį nirvanos supratimą rodo pats Budos gyvenimas. Juk jis po
aukščiausio ir visiško atbudimo (vadinasi, pasiekęs nirvaną) keturiasdešimt metų nuosekliai
skleidė savo mokymą.
11. Mahajanos budizmas. Tuštumos samprata ir moralinis bodisatvos idealas.
Remiasi 9 sutromis, vadinamomis „Vaipulija sutromis“.Teigia, kad pasaulis tėra regimybė.
Vienintelė realybė esanti šunjata (tuštuma), kuri iliuzijų dėka reiškiasi kaip pasaulio įvairovė.
Anot mahajanos, gyvenimo tikslas – tapti bodhisatva, t. y. būsimuoju buda, kuris jau gali
pasinerti į nirvaną, tačiau priešingai hinajanos arhatui, savanoriškai to atsisako ir, priėmęs
žymaus žmogaus pavidalą, padeda kitiems išsigelbėti.
Mahajana pavertė Budą bei daugelį bodhisatvų dievybėmis, sukūrė jų kultą, išplėtojo
garbinimo apeigas. Mahajana pripažįsta pomirtinį gyvenimą rojuje ar pragare.
Pagrindinės mahajanos filosofinės mokyklos – jogačara bei madhjamika.
Tam tikra prasme čia tarsi nėra moralės, su žmonėmis bodhsatva elgiasi kaip su vizijomis.
12. Arabų musulmonų filosofija. Arabų musulmonų filosofijos specifika. Koranas ir
religiniai islamo principai.
 Islamo kultūra išsaugojo Aristotelio veikalus ir juos išsivertė į arabų kalbą. Tie veikalai vėl
pasiekė Europą. Europoje Aristotelio darbai ir kiti klasikiniai graikų filosofų veikalai pranyko
kartu su graikų ir romėnų kalbos sunykimu ir užmiršimu. Šioje epochoje vėl sugrįžta graikų
filosofija, bet jau dabar yra verčiama iš arabų kalbos. Verčiami taip pat ir arabų filosofai, kurie
komentavo graikų filosofiją. Filosofijoje pasirodo žymių aristoteliškos krypties filosofų ir
vienas iš jų yra Tomas Akvinietis. Islamo kultūra sugrąžino į Europą ne tik graikų filosofiją,
bet ir įnešė daug savo ir žydų kultūros ir mokslo pasiekimų. Per arabų išminčių Aviceną į
Europa sugrįžta vadinamoji Aristotelio teologija, bet tai nebuvo Aristotelio darbas Kitas
svarbus veikalas atkeliavęs į Europą buvo Priežasčių knyga – parašytas filosofo Plotino, bet
per klaidą vėl buvo priskirtas Aristoteliui. Viduramžiais tie du darbai (Aristotelio teologija ir
Priežasčių knyga) turėjo rytuose didelę įtaką.
Islamas - monoteistinė religija, antra pagal dydį pasaulyje. Jos išpažinėjai – musulmonai – tiki
vieninteliu ir amžinu Dievu (arab. Allah) ir jo pranašu Mahometu. Arabų kalba islām reiškia
„paklusnumas“. Šis žodis etimologiškai yra susijęs su nuolankumu, taikumu (salām reiškia
„taika“).
Islamo religija atsirado VII a. Arabijoje, kai Mahometas suvienijo arabų gentis.
Šventoji musulmonų knyga – Koranas.
Koranas musulmonams apibrėžia šešis postulatus:
• tikėjimą Alachu (Dievu);
• tikėjimą angelais;
• tikėjimą pranašais;
• tikėjimą knygomis (siųstomis Alacho);
• tikėjimą Teismo Diena (Qiyamah);
• tikėjimą al Kadru (al-Qadr), gėriu ir blogiu.
13. Antikos įtaka arabų filosofijai. Teorinės rytietiškosjo peripatetizmo (falsafa) nuostatos.
Graikų filosofija, transformuota į falsafą, suteikė islamui struktūrą. Neabejotinas islamo filosofijos protėvis
yra Aritotelis, bet reikšminga ir Platono įtaka. Vakarų požiūriu falsafa svarbi pirmiausia todėl, jog išsaugojo
ir perdavė helenistinę tradiciją.
Aristotelis – mokymas apie pasaulio judintoją Dievą.
Al Kindijus (al Kindi). Pirmoji filosofija, svarbiausia, tiria Dievo prigimtį. Aristotelininkai teigia, kad Dievas
yra nedalomas, nekintamas ir nejudantis visa ko judintojas. Pagal „Koraną“, Dievas yra vienas, jis sukūrė
pasaulį iš niekur ir yra visų gyvų būtybių ramstis.
Averojus. Dievo ir žmogaus intelektai radikaliai skiriasi: Dievo intelektas yra egzistuojančių daiktų
priežastis, o egzistuojantys daiktai yra žmogaus intelekto priežastis. Žmogaus tikslas – medžiaginio intelekto
suvienijimas su Pirmapradžiiu intelektu.
Avicena. Dievas tai absoliuti nedaloma ir nesudėtinė esybė, pirminė priežastis. Avicena remiasi Aristoteliu ir
laikosi nuomonės, kad Dievas pažįsta tik universalijas, būdamas anapus laiko ir erdvės, kurie apibrėžia
konkretybes. Dievas mato visą priežasčių ir pasėkmių grandinę iš anapus laiko ir todėl suvokia kiekvieną
įvykį atskirai jo kontekste. Avicena, kaip ir Aristotelis mano, kad individo intelektas yra tai, kas dieviška –
neskaidoma, nematerialu ir nesugriaunama.

14. Japonijos filosofija. Kami kultas šintoizme. Japonų budizmo savitumai. Pagrindinės
budistinės mokyklos dzeno paradoksai.
• vidurio kelio mokymas madhjamaka (žiūrima į daiktų esmę, prigimtį)
• Kami – siela, būtybė, kuri gali gyventi bet kur. Daiktas, kuriame gyvena kami yra paslėptas.
Šintoizmo religija formavosi iš japonams įgimtos visuotinio pasaulio pakralumo pajautos. Šintoizmui turėjo
įtakos jausminis pasaulio suvokimas kreipintis dėmesį į daiktus, o ne į jų principus. Todėl šintuizmas
laikomas ne intelektualine, o veikiau “emocine” religija. Japonai sugebėjo išlaikyti pasaulio sakralumo
pajautą iki šių dienų ir integruoti ją į savo kultūrą ir kitas religijas.
Shinto reiškia “dievų kelią” , “dvasių kelią”, asocijuojamą su gamtos dėsniais, jos natūralia raid air reguliaria
kaita. Japonai tikėjo, kad pasaulis kupinas dieviškųjų jėgų arba dvasinių būtybių kami, sudarytų iš žemiškųjų
ir dangiškųjų daiktų dalelių. Tai visame kame ištirpstančios esybės, dvasinio ir gyvybinio prado nešėjos,
absoliutaus grožio įkūnytojos. Jos yra savaime atsirandančios ir pereinančios iš vienos į kitą, nes turi nemarią
gyvastį. Jos egzistuoja žmonėse ir tarp žmonių, įsikūnija į kuo nors išsiskiriantį daiktą, tampantį shintai
(kami kūnu). Kiekviena kami yra savaip garbinama – priklausomai nuo to, kokios pagalbos į ją kreipiamasi.
Svarbu tai, jog kami tenkino žemiškus ir gyvybinius žmonių poreikius, padėdamos jiems gyventi čia ir dabar,
o ne anapusiniame ar pomirtiniame gyvenime. Kami nėra nei matomos, nei aprašomos, nei racionaliai
įrodomos, jų buvimas jaučiamas “širdimi”. Šintoizme dieviškumas patiriamas čia ir dabar, tik tam reikia būti
nuoširdžiam ir tyram, visiškai atsiduoti supančiai tikrovei. Šintuizmas neturi šaltinių ar kokių kitų
susistemintų šventraščių. Ši religija gindžiama ne žinojimu, o natūraliu jutimu, besilaikant natūralios daiktų
tvarkos. Ji įkūnijama ne teoriniais apmąstymais, o praktine veikla.
Pagrindinės šintoizmo nuostatos: pasaulis yra tobulas, nes atsirado pats iš savęs ir nuolat save atnaujina, taip
atmetama pašalinės jėgos idėja. Visuose pasaulio daiktuose įsikūnijusi kami, nemateriali būtybė, todėl nėra
skirtumo tarp gyvo ar negyvo. Visi daiktai – kami suartėjimo rezultatai.

Japonų filosofija daugiausia paremta kinų filosofinėmis sistemomis. Svarbiausios iš jų yra budizmas ir
konfucionizmas. Dzenas, kaip atskira budizmo kryptis atsirado VII a. Kinijoje ir paskui išplito į Vietnamą,
Korėją bei Japoniją Dzenbudizmo atradimo nuopelnai priskiriami Persijos arba pietų Indijos princui,
tapusiam vienuoliu, Bodhidharmai.
Dzenbudizmas – japonų kiniško čanbudizmo forma. Šiandien vienas iš geriausiai žinomų Rindzai
dzenbudizmas laikosi “staigaus nušvitimo” metodo, o Soto dzenbudizmas – “laipsniško”.
Konganai (Korėjietiškas vertimas, kitaip gali būti koanai). Konganų naudojimas išlaisvina kelią tikrąjai
sąmonei sugriaudamas įprastą suvokimą. Kas aš ėsu – pirminis konganas.

Zen konganas
300. Šūdina Un Muno lazda
Vienuolis paklausė Zen Meistro Un Muno, kas yra Buda.
Un Munas atsakė: „Sudžiūvęs šūdas ant lazdos!“
1. Kas yra Buda?
2. Kas yra sudžiūvęs šūdas ant lazdos?
3. Jei tu būtumei vienuolis, ką pasakytum Un Munui?
KOMENTARAS: Un Muno burna bjauriai dvokia. Kaip pašalinsi tą smarvę? Nusivesk jį į vonią ir
praskalauk jam burną.

15. Kinijos filosofija. Kinų filosofijos bruožai. Ying – Yang teorija ir Permainų knygos idėjos.
Kiekviena iš mokyklų ieškojo atsakymo į klausimą, kas yra Dào arba kaip gyventi asmeninį
gyvenimą bei organizuoti visuomenę.
Pagrindinės mokyklos buvo:
1) Konfucianizmas
2) Daoizmas
3) Moizmas
4) Įstatymų mokykla
5) Vardų mokykla
6) Yīnyáng mokykla
Vakaruose yra Biblija, Indijoje – Vedos, o Kinijoje – Yìjīng („Permainų knyga“).
Yìjīng – tai pasaulyje veikiančių tikimybinių dėsnių knyga, visa ko enciklopedija. Sakoma,
kad ji sukurta maždaug 1100-600 m. pr. Kr. laikotarpyje. Pagal tradiciją, stebėdami gamtos
ciklus ir aplinką, ją išmąstė ir sukūrė 3 išminčiai-valdovai. "Permainų knygoje" išdėstyta
senovinė kosmologinė-filosofinė sistema, sudaranti kinų kultūros pagrindą. Knygą sudaro
simboliai (heksagramos), jų paaiškinimai ir komentarai.
Tradiciniai Yìjīng komentarai priskiriami Konfucijui ir vadinami „Dešimtis sparnų“.
In ir Jang (yin yang) – kinų filosofijoje ir metafizikoje – du visur randami priešingi, tačiau
vienas kitą papildantys pradai. In yra siejamas su tamsa, pasyvumu, moteriškumu, kryptimi
žemyn, naktimi; Jang yra šviesus, aktyvus, vyriškas, krypstantis aukštyn, susijęs su diena.
Abiejų pradų santykis nėra stabilus, nuolat kinta. In - jang opozicija svarbi konfucianizme ir
daoizme.
16. Konfucijus ir klasikinė konfucionizmo etika.
Filosofavimo forma yra tiesioginis mokytojo ir mokinių dialogas ieškant tiesos. Mokytojas
skirasi nuo mokinių ne žinių kiekiu, o tuo, kad geriau suvokia savo žinių ribotumą ir būtinybę
 tobulėti.Konfucijus pirmasis pasaulinės filosofijosistorijoje pradėjo nuosekliai tyrinėti žmogų
kaip veiklią , kūrybingą, socialinę esybę. Jis aukština šviesaus, humaniško žmogaus idealą,
asmenybės, kuri, siekdama įprasminti autentišką gyvenimo kelia dao, vadovaujasi aukštais
moralės principais ir vadinamosiosmis penkių pradų kategorijomis, apimančiomis
ren(humaniškumą), yi(teisingumą), li (etiketą, ritualus), zhi (žinojimą), xin (nuoširdumą).
Humanizmas. Svarbiausia Konfucijau filosofijos kategorija. Humanizmas skleidžiasi meile
žmonėms, nežeminant jų nei globa, nei atsainumu. Humaniškumo savybę Konfucijus priskiria
ne visiems, o tik išskirtinėms asmenybėms junzi-išminčiams, kilmingiesiems. Žmogiškojo
gyvenimo paskirtį Konfucijus sieja su asmenybės tobulėjimu. Tai pasiekiama jausmų ir aistrų
valdymu, etiketu – li.
Pažinimo teorija. Kelias į pažinimą prasideda nuo savęs. Žmogus, neturintis žinojimo, turi
daug ir atkakliai dirbti. Suvok tai, ką žinai, o ko nežinai – pripažink. Mokymasis be mąstyom
– beprasmis, mąstymas be mokslo – kenksmingas. Aukština tą, kuris teoriją geba pritaikyti
praktikoje. Mokslo, žinių siekimas atveria kelią į beribį dvasinį tobulėjimą ir harmoniją.
Pedagogika. Jis pedagogikos mokslo pradininkas. Svarbiausia ne mokinio kilmė, o troškimas.
Svarbiausia tiesioginis bendravimas su mokiniais. Svarbu mokytojo pavyzdys, rodymas visose
gyvenimo srityse, kaip reikia mąstyti ir elgtis.
Wen kultūra. Wen- tai , ką žmogus įgyja mokydamasis. Žmogaus paskirtis – kultūros
kūrimas.
Kilnaus žmogaus koncepcija. Kilniu žmogumi gali tapti kiekvienas, nes visi gimę esame
vienodi. Svarbiausias kilnaus žmogaus bruožas – wen kultūros principų valdymas, t.y.,
civilizuotumas, humaniškumas, teisingumas, pagarba sau ir kitiems, stereotipų atmetimas.
Svarbiausia priartėti prie harmonijos.
Etika. Pagarba vyresniems, ritualams, pareigai, dorybingumui, gerumui, išminčiai, kilnumui,
mandagumui, stropumui.
Estetika. Orientuota į praeities kultūrą ir meną, nes tai kūrybinio įkvėpimo aruodas.
17. Budizmo santykis su konfucionizmu ir daoizmu Kinijoje.
Nė viena iš šių trijų religijų nesiskelbė esanti tikroji religija, todėl jos dažnai laikomo
„nekonkuruojančiomis“.
18. Pagrindinės filosofinės kinų budizmo mokyklos. Čan budizmas.
Budizmas Kiniją pasiekė po Budos mirties praėjus keliems amžiams, kai šalyje vyravo konfucionizmas ir
daoizmas. Pradžioje nebuvo daug jo pasekėjų. Tačiau 2 a. jis kiek išplito savo paprastumo ir kai kurių
panašumų su daosizmu dėka.
Aktyviai veikė dvi mokyklos, žinomos sanskrito pavadinimais – pradžnia (prajna) „įžvalga“ ir dhjana
(dhyana) „meditacija“. Dhjanos mokykla vėliau išsivystė į čanbudizmą, žinomą, kaip dzenbudizmas. Buvo
dvi pagr. Čanbudizmo mokyklos: viena laikėsi laipsniško nušvitimo, o kita „staigaus nušvitimo“ (satori)
metodo. Staigus būdas tapo populiarus ir Japonijoje išsivystė į dzenbudizmą. Pirmasis satori tipo čanbudistas
buvo Huinengas.
„Deimantinė sūtra“ – svarbus dzenbudistų kūrinys. "Čan" yra iškraipyta sanskrito "dhyana" (sutelktos
meditacijos arba kontempliacijos) versija. Čan mokykloje dhyana yra svarbus aspektas, leidžiantis pasiekti
vidinę ramybę ir či energijos sukaupimą. Tačiau čan budizmas dar labiau vertino nesuvaržytą ir išsilaisvinusį
mąstymą, kuris neprisiriša prie nieko, lydi gyvenimą nieko nesiekdamas. Taigi čan labai stipriai neakcentavo
meditacijos (skirtingai nuo japonų Zen budizmo), o pabrėždavo Budos minties suradimą kasdieniniuose
darbuose ir pokalbiuose apie kasdienį gyvenimą. Huinengas – antrasis dzenbudistų patriarchas. Huinengas
neigia, kad Budos prigimtis gali būti užteršta, mes
19. Laodzi ir filosofiniai daoizmo principai. Wu – vei principas ir daosinė alchemija.
Daoizmas kilo iš anktyvųjų religinės praktikos formų (šamanizmo, magijos). Laodzi nebuvo daoizmo
pradininku. Abejojama ar tikrai gyveno tokia asmenybė, ar jam priskiriamas veikalas nėra keleto autorių
kūrinys. Knyga „Daodedzing“ (Kelio ir jo Galios kanonas). Nei pasaulis , nei išminčius, pagal Laodzi, nėra
žen, nes jie nešališki.
Pagrindinis Laodzi filosofijos principas yra Dao arba Kelias – nuolatinė kaita, judėjimas, skatinantis
neprisirišti prie savęs, savo minčių, jausmų, nei prie pasaulio ir daiktų. Yra dvi Dao pagrindinės reikšmės:
Dao yra būties ir elgesios būdas; Dao yra daiktų buvimo būdas. Tai bendras principas, grindžiantis ir morlinį
veiksmą, ir fizinę tikrovę. Kas gali būti įvardijama, tėra laikina. Amžinasis Dao, arba Kelias, yra anapus
vardų.
Dao yra tuštuma. Tai bekraščio tūrio tuštuma, beribės įsčios. Daoizmas nuolat teigia pasaulį. Laodzi
supratimu Dao pasiekiame ne per paviršutiniškas mokslines schemas. Gyventi tikrovėje yra ne tas pats, kas
mąstyti apie jos apraiškas. Daiktai turi egzistencines ribas, pradžią ir pabaigą, o Dao negimsta ir nemiršta,
nesiplečia ir nesitraukia.
Wu-vei – neveikimo principas, vienas iš svarbiausių Laozi mokymo sąvokų, tačiau jis nereiškia nieko
nedarymo. Kalbėdamas apie neveikimą Laozi nori pasakyti, kad nevalia pažeisti gamtos principų. Dao
„neveikimas“ pasireiškia tuo, kad jis duoda valią dangaus, žemės, daiktų prigimčiai, leidžia jiems patiems
augti ir keistis, nesikiša į jų likimus.
Daoistų manymu, žmogaus kūno sandara ir procesai atkartoja kosmoso raidos arba visuotinės gyvybinės
energijos skaldios procesus, pagrįstus priešingų jėgų ir penkių gaivalų sąveika. Todėl “nemirtingumo
eleksyro” tikslas – aktyvinti ir aukštesnę kokybę suteikti savo gyvybinei energijai, kad šioji padėtų jam
įsilieti į Dao amžinybę arba tapti amžinai gyvybingam. Šie gyvybinės energijos aktyvinimo ir nemirtingumo
eleksyro išgavimo būdai apibendrintai vadinami alchemija, kuri skirstoma į išorinę ir vidinę. Alchemijos
procesas buvo pajungiamas kosmologiniams dėsningumams arba virmams. Buvo tikima, jog “nemirtingumo
eliksyras” iš karto gali paversti žmogų nemirtingu (išorinė alchemija). Vis dėlto kur kas svarbesnė vidinė
arba psichofiziologinė alchemija. “Vidinė” alchemija turi padėti sukurti “nemirtingumo eliksyrą” pačiame
individo kūne iš jo syvų.
20. Šamanistinė Bono tradicija ir Tibeto tantrinio budizmo specifika. Mirties samprata
budizme.
Bon tradicija siejama su šamanizmu. Tai - senoji Tibeto dvasinė tradicija, vyravusi Tibete
prieš VII a. įsivyraujant budizmui.
Bono tradicijos istoriją sunku rekonstruoti, nes pirmieji rašytiniai dokumentai apie ją yra iš IX
ir X a., t. y. ilgą laiką po to, kai budistai ėmėsi naikinti vietinius tikėjimus ir religines
praktikas. Bonu vadinamos trys skirtingos tradicijos:
• Ikibudistinės tibetiečių religinės praktikos, kurios „prastai rekonstruotos [tačiau] iš esmės
skiriasi nuo budizmo“, ir yra monoteistinės;
• Sinkretinė religija, kuri atsirado Tibete X ir XI a., turinti stiprią šamanizmo ir animizmo
įtaką, mokslininkų dažnai laikoma neortodoksine budizmo forma;
• „Plati ir amorfiška liaudies tikėjimų visuma“, įskaitant ateities būrimą.
Tarp svarbiausių Bon siekių yra ugdyti nuoširdumą, išvalyti ir nutildyti triukšmo kupiną
sąmonę, atskleisti ripga – transendentinę natūralią kūno ir proto sąsają, kai dualizmas užtemsta
ir dukkha (kančia) nebeįtakoja bönpo. Sambhogakaya (astralinis kūnas) ir nirmanakaya (fizinis
kūnas) yra suderinti palankiame rezonanse. Senaisiais amžiais atstovavo vietinį šamanizmą ir
animizmą Tibete bei jo apylinkėse.
Pagal bono tradiciją, kai kurios iš praktikų, tokių kaip dievų iškvietimas (lha gsol ba) ir piktųjų
dvasių išvarymo (sel ba) ritualai buvo pateikti paties Tonpa Šenrabo, priešistoriniais laikais
jam lankantis Kongpo (pietryčių Tibetas).
Mirties samprata – Tibete po mirties kūnas negerbiamas, anksčiau kapotas gabalais ir
išmetytas plėšrūnams.