1. FILOSOFIJOS KILM IR ESM Mitologinis ir filosofinis tikrovs aikinimas.

Aikindami pasaul senovs mons i kartos kart perduodavo mitus, kuriuose paprasto mogaus likim lemia dievai. Laikui bgant mito autoritetas m mati, nes po truput atsirado mokslas kuris paneig mitologij. Atsirado teorinis aikinimo bdas, kuris labai skyrsi nuo mitologinio. atsirado 7a. graikai j vad. Filosofija-iminties meil. Skirtumas: mitas-vaizduoja, filosofija- aikina. Filosofinis aikinimas:Filosofijoje kylama svok, bendrybs lyg. Teorikai aikinant vartojamos tikslios svokos, teorijos pradedamos grsti proto argumentais, rodymais. Mitinis aikinimas: 1) Mite veikia ir paprasto mirtingojo likim lemia su vairiais reikiniais tapatinami dievai ir pusdieviai. 2) Mite naudojamasi poetiniais vaizdiais. 3) Mitas yra paprastas pasakojimas. 4) Jis remiasi tradicija. Filosofinio ir mitologinio aikinimo skirtumai: 1. Dievus ir herojus, veikianius mite, keiia beasmens jgos, stichijos. Uuot kalbjus apie Poseidon, Tetid, kalbama apie vanden. 2. Aikinant teorikai, vartojami ne poetiniai vaizdiai, o tikslios svokos (svoka atomas). 3. Laisv pasakojim keiia teorija loginiais ryiais siejam teigini sistema.4. Teorija remiasi ne tradicija ir tikjimu, o proto argumentais, rodymais. Filosofijos sampratos filosof darbuose. Kiekvienas filosofas pateikia skirtingus F. apibrimus. Platonas: f.- tai, kas ilaisvina mog i iliuzij ir veda tiesos sauls link. Hartmanui: F- tyrinja klausimus, kurie negali bti isprsti visikai ir kurie nuolat kyla i naujo. Jaspersui:f - tai nuostata, kuri veria painti, stebtis ir suvokti savo neinojim. Filoso.problemines kryptys: metafizika, ontologija, gnoseologija, epistemiologija (buties aiskinimas, zmogaus santykis su pasauliu ir paciu savimi,inojimo bei bei painimo prigimties klausimai) Mokslas ir filosofija: 1)Mokslas nuo filosofijos skiriasi tuo, kad mokslas nekelia sau klausim, kurie stabdyt mokslo paang. 2) mokslas siekia objektyvumo, F-je subjektyvumas, jis neatsiejamas nuo asmenybs. 3) F.kelia fundamentalius klausimus, o atsakymai lieka atviri. Mokslas nekelia klausim, jei juos nemanoma atsakyti. 4) mokslininkas tyrinja, o filosofas msto. 5) mokslo inios apima atskirus objektus, apie kuriuos kiekvienam inoti nebtina, o filosofija apmsto bties visum. Filosofija ir teologija: Teologija neinodama atsakym remiasi Apreikimu, o filosofija tiesiog sako: A neinau. Svarbiausias filosofijos komponentas protas, o religijos - tikjimas. Skiriasi kryptys( teologija aikina nuo ems vir, teologija atv.) Filosofija ir menas. moni pairos, vertybin orientacija atsispindi ir meno kriniuose bei visose kultros apraikose. Filosofijos daro didel poveik mogaus idealams, meninms idjoms. Nuo to pasireikia mogaus krybinis aktyvumas, mene, moksle, politikoje. Ikiliausi kultros veikjai savo idjas ipopuliarino meno kriniuose 2. BTIES SAMPRATA NATRFILOSOFIJOJE Taigi, graik natrfilosofai pirmiausiai domjosi pasaulio prigimtimi, jo raida (geneze), prieastiniais ryiais, kurie vairialypius reikinius ir daiktus susiet vienum.Visa ko pradi, prad, pagrind, prieast, princip, kuris nulemia pasaulio savybes, jau Anaksimandras m vadinti arche.Prado termin vairs filosofai vartojo ne vienoda prasme: pradu jie vadino ir pirmin stichij, ir pirmj prieast, ir pagrind, ir element. Talis teig, kad viskas atsirado i vandens. Jam tai atrod svarbiausia stichija. Senovs graikai skyr vadinamsias keturias pasaulio stichijas: ugn, or, vanden ir em. Anaksimenas: juo laik or, Heraklitas ugn. Apeironas- tai neapibrta berib btis, kuri Anaksimandras tapatino, regis, su erdve, i dalies- ir su laiku. Btis kaip btis Filosofijoje bties svoka pirmiausia reikia tai kas bna, yra, egzistuoja.(Tai, kas bna, ir yra btis. Kadangi kakas yra, tai btis yra.Nebties nra, nes i nebties negali kas nors atsirasti.) Bties kintamumo ir pastovumo problema (Herakleitas, Parmenidas) Herakleitui pradas yra ugnis. Pasaulis Herakleito akimis yra nuolatinis vyksmas, nenutrkstantis procesas, pasireikiantis kaip aminas tapsmas ir amina tis. Nieko pastovaus nra, iskyrus amin kitim. O kitimas yra aminas judjimas. Herakleitas man, kad viskas kinta, taiau kaip tik dl to yra ir kakas pastovaus tai kintamumas.Pasak Parmenido, tik btis yra amina. Ji yra tolydi, nejudanti ir apskritai nekintanti, nes keistis ji galt tik tapdama nebtimi; ji yra ir nedaloma.btis yra pastovi ir vienoda, ji yra tapsmo ir vairovs prieyb. Bties poymis yra pastovumas, o pastovumas eliminuoja kait. Btis yra vieninga, nedali, netrki ir visikai vienalyt. Ji negali turti dali. Btis Parmenidui nra berib. Tobulumas irgi bdingas biai. Btis yra aminas nedalomas vienis. Parmenidas sukr vientisos ir nekintanios bties teorij. Monada (Pitagorika sampr.)buvo pradta traktuoti ne kaip abstraktus skaiius 1 dar daugiau, Pitagoras monad suvok kaip Vienet ir Vienyb, kurioje egzistuoja Viskas. Demokritas transformavo pitagorik monados samprat Atomo - maiausi nedalom mediagos dalel. Demokrito atomai yra amini, nekintami, nedalomi, skiriasi savo forma, dydiu, padtimi ir tvarka; be j dar egzistuoja ir tutuma. Btent dl to, kad egzistuoja tutuma, atomai gali judti, ilgesniam ar trumpesniam laikui sudarydami vairius darinius arba, kitaip tariant, knus.(atomai yra amini,- kinta tik j padtis ir isidstymo tvarka).Homojomerija-Vis esamyb Anaksagoras sivaizdavo padalyt begalin daugyb skirtingos kokybs daleli, kuri kiekviena dalijasi be galo daug savo paios daleli. Homojomerija Anaksagoro manymu, ir yra kokybikai vienoda ir kokybikai originali dalel, turinti begalyb smulkesni daleli. Todl ji ir vadinama tuo, kas turi panaias daleles. Hilozoizmas- natrfilosof paira, jog net tai, kas vadinama mediaga, materija, yra gyva, vadinama hilozoizmu. Dar radikalesn paira, kad ir negyvi knai gali turti ar turi siel, vadinama animizmu. 3. PLATONIKO IDEALIZMO ESM Platono filosofijos itakos. Platonas laikomas objektyviojo idealizmo pradininku. Jo dialog metafizika ir etika padar nepaprastai didel tak visai filosofijos tradicijai. Jis buvo Sokrato mokinys. Po Sokrato mirties 387 m. kr Atnuose Akademij- iki pat Antikos pab. garsjusi filosofijos mokykl. Bandymas apibrti svokas ir aikiai nusakyti objektus, kuriuos mes pastame svok dka, ved Platon prie naujos filosofins idj teorijos, suvaidinusios didiul vaidmen filosofijos raidoje. Savo pairas jis dst Sokrato lpomis, daugiausia dialog forma. Dialoguose buvo vadovaujamasi sokratikuoju dialektiniu metodu, j pagilinus ir patobulinus.Tikroji ir netikroji btis, dualizmas. Daiktai turi bendr savybi todl, kad, jie dalyvauja idjose. Idja- tai daikto esm, slygojanti jo rin priklausomyb. Idjos nuo daikt nepriklausomos- daiktai gali inykti, o idjos nuo to nepakis. Visos idjos yra aminos, nekintamos, beslygikos, tobulos. Daiktai tra idj eliai, jie laikini. Laikydami juslinio pasaulio daiktus

tikrais, mes apsirinkame. Tikrove, btimi reikia laikyti tai, kas neatsiranda ir neinyksta. Todl tikrove, btimi reikia laikyti ne daiktus, o idjas. Tikrosios bties sritis yra dvasios pasaulio sritis. Per dvasi vyksta tikrasis painimas. Dvasinis ir materialusis pasaulis neturi nieko bendra. Tai dualistin filosofija. Platonui tikrasis pasaulis idj pasaulis. Jei jos egzistuoja savaime, be mogaus tai objektyvusis dualizmas. Idjos svokos samprata realistine ir nominalistine prasmmis. Realizmas fil. kryptis, tvirtinanti, kad daikto esm ireikianios bendrosios svokos yra objektyvios turi tikrovinius atitikmenis. Idjos svoka realistine prasme svokos egzistuoja realiai, kaip idja (nesvarbu, ar egzistuoja koks nors medis, ar ne). Nominalizmas fil. kryptis, tvirtinanti, kad bendrosios svokos, ireikianios daikt esm, yra sutartiniai pavadinimai. Jie neturi reali atitikmen tikrovje, yra tik bendri vardai vairiems daiktams ar savybms ymti. (Tvirtinama, kad daikt judjimas yra, bet svokos yra tik sutartiniai enklai, apibdinantys reikinius, kurie realiai neegzistuoja.). Idjos svoka nominalistine prasme egzistuoja kaip enklai; idjos medis nra, medis yra tik konkretus, pati savaime svoka neegzistuoja, svoka medis apibdina r, gimin. Filosofinis idealizmas aikina, kad daikto esm ireikiani bendrj svok atitikmuo yra savarankikai atskirai nuo daikt egzistuojani idj pasaulis (Platonas:btis-tai idjos). idealios valstybs teorija, idstyta pagrindinai knygoje Valstyb. ioje teorijoje atsispindi Platono idealistin bties samprata. Valstyb Platonas suprato kaip darniai funkcionuojant organizm, kurio visos dalys individai ir j grups yra pajungtos visumos griui. Platono trikampis (absoliutas, a, btis)sprendia pagrindin klausim: kaip ms dvasia gali painti tikrj bt? Platonas teigia, jog mes negalime painti pasaulio tik juslmis. Ms jutimai ir daiktai yra tarpusavy susij, taiau nuo juslumo skiriasi ms pastanioji dvasia siela. Dvasia tam tikra prasme yra udaryta ms kne ir tokiu bdu atskirta nuo tikrosios bties. Dvasi nuo tikrosios bties skiria jutiminis pasaulis. Vis dl to juslmis mes galime suvokti ir painti. Platono teigimu, idjos egzistuoja atskirai, anapus sielos ir daikt. Idj hierarchijoje aukiausi viet uima grio ir groio idja. Jis pateikia du mitus: Anamnezs mitas: Siela yra susieta su idjomis, o daiktai juose tik dalyvauja.Metekss mitas: kosmosas atsirado dl pasaulio krjo (Demiurgo) veiklos. Jis gamino daiktus i pirmins mediagos, neatsivelgdamas idjas. Mes galime painti, nes siela ir tikroji btis jie yra susieti idjose. 4. ARISTOTELIO METAFIZIKOS ESM Platonikojo dualizmo kritika Aristotelio darbuose. Jam buvo nepriimtina tik viena idj teorijos ivada idj pavertimas atskiru pasauliu, j visikas atskyrimas nuo daikt ir reikini pasaulio, kur jos turt paaikinti. tai i esms ir buvo nukreipta idj teorijos kritika. Pasak Aristotelio, jeigu idjose surandama daikt esm, tai klaidinga daiktus ir esmes atriboti ir priskirti dviem skirtingiems pasauliams, nes tada vienas i j jau negali nei pagrsti, nei paaikinti kito. Todl btina sutikti su tuo, kad suvokiamas daiktas ir idealus jo turinys neegzistuoja atskirai, vadinasi, filosofija savo ieities taku turi laikyti j vienyb. Aristotelis teig, kad platonikos idjos nepadeda nei daikt, nei j biai painti, nes j nra jose dalyvaujaniuose daiktuose. Aristotelis mgina veikti platonikj idjos ir realaus daikto dualizm. Todl jis teigia, kad daikt esm yra juose paiuose. Platonas, atskyrs idjas nuo daikt, negali paaikinti, koks j tikrasis santykis. Aristotelika substancijos samprata. daikto svok einanias bendrsias, rines savybes Aristotelis pavadino forma, o kitas - mediaga. Ir substancija, kaip jis j suprato, suskilo form ir mediag. Mediaga jis vadino tai, kas substancijoje nra forma: ji yra tai, kas i prigimties nesuformuota, neapibrta. Tik pirmoji", gryna mediaga dar neturi savyje jokios formos ir i tikrj yra neapibriama.Substancija - tai gijusi form materija. Bties kaita kaip galimyb ir tikrov, potencija ir aktas. Kadangi formos prigimiai bdingas veiklumas, Aristotelis j vadina aktu. Kadangi forma yra svarbiausias bties dmuo, tai energija, aktyvumas, veiklumas yra bties esm. Mediaga- yra potencija (is odis dviprasmikas: jga ir galimyb), nes potencija yra akto prieyb ir papildymas. tapsm jis suprato kaip potencijos aktualizavim, o tikrov - kaip jau aktualizuot potencij, kurioje tapsmo procesas pasiek savo rib. Pavyzdiui, augalo augimas yra skloje slypinios potencijos aktualizavimas (energija"), o subrends augalas yra jau visikai aktualizuota potencija arba, kaip vadino Aristotelis, entelechija". Taigi materijoje esm terpta tik kaip galimyb (potencija), tik forma j aktualizuoja (paveria tikrove). Potencija (galimyb) virsta aktu (tikrove) dl 4 prieasi: 1) materialiosios (materijos buvimo), 2) formaliosios (aktyvios formos, kurianios tikrovs daktus), 3) veikianiosios (tai, kas vykdo materijos jungim su forma), 4) tikslo (nra nieko, kas neturt kokio nors tikslo). Daiktas virsta tuo, kas jis yra, materijai jungiantis su forma. Metafizini kategorij samprata. I viso yra 10 kategorij, kurioms suteikiama dvejopa prasm: ontologin (bties buvimo) ir teigini apie daiktus. Pagrindin kategorija - esm, yminti substancija, egzistuojani savarankikai. Kitos 9 kategorijos (kiekyb, kokyb, santykis, vieta, laikas, padtis, turjimas, veiksmas ir ksmas) reikia tai, kas savarankikai neegzistuoja, bet atskleidia substancijos esm. Substancijos turi pirmines ir antrines esmes. Pirmin esm reikiasi individualia daikto btimi. Antrins esms kyla i pirmini, taiau individualia btimi nesireikia, nes yra daikt gimins arba ries apibrtumas.Aristotelikas idealizmas. Aristotelis teig, kad idjos, traktuojamos kaip savarankikos, nuo juslinio pasaulio daikt nepriklausomos esybs, yra beverts daikt painimui btent todl, kad jos atskiros nuo daikt. I tikrj idjos tra daikt antrininkai. 5. PLATONO IR ARISTOTELIO FILOSOFIJOS TSA KRIKIONYBJE Aristotelio bei Platono filo sandra neoplatonizme- Neoplatonikai orientavosi i latono filosofij, bet rmsi Aristotelio terminija. Platono idja neopatonizme mediagai, gaunaniai konkreia form privalo egzistuoti veikjas ipildantis form ir sujungiantis form ir mediag(Demiurgas). Neoplatonizmas kaip emanacin pan(an)teizmo atmaina-Pagrindinis neoplatonistins filosofijos udavinys nuosekliai i dievikojo prado, kaip vienintels galimos savaime ir tikrosios bties iskleisti (emanuoti) vis pasaul bei nurodyti kelia, vedanti atgal vien. is udavinys nra nei filosofinis, nei mokslinis, bet greiiau teosofinis, bet priemons vedanios pasirinkta tiksl. Augustino Aurelijaus bties samprata. Platono pasekjas, dualistas, racionalistas, idealistas. Pagrindin mstymo kategorija Dievas. Tik Dievas yra tikroji ir aukiausioji btis, tik Jo btis yra imanentika (savaimin) ir amina. Dievas nematerialus Absoliutas, t. y. toks, kok vaizduoja v. Rato knygos. Visas pasaulis Dievo sukurtas tobulai per labai trump laik tik Dievui panorjus i absoliuios nebties i nieko. Dievas ne tik sukr pasaul, bet paskui nuolat j saugojo ir kr toliau. Yra du pasauliai - anapusinis dievikasis pasaulis, kuris yra visikai realus, Dievo sukurtas daiktikasis pasaulis. Nematerialius Dievas sukr tik angelus ir moni sielas, kurios gimstant jungiasi su knais. Idjos, t. y. daikt provaizdiai, nra savarankikos bekns formuots, tai Dievo mintys. Tos mintys (idjos) tobulos ir aminos paiame dievuke, o sukurti daiktai dl j materialumo netobuli ir

laikini dalykai. Pasaul konstatuojantys faktai yra materija, laikas ir forma (aminos idjos). Laiko problema Augustino darbuose. Augustinas atsisako antikins, su kosmosu susietos laiko sampratos ir atsigria subjektyvaus vidinio laiko suvokimo matmen. Aminybs ir laiko koncepcijos turin sudaro du momentai: a) laikas yra sukurtas kartu su praeinani, t. y. laikin, daikt pasauliu ir inyks kartu su Paskutiniu Teismu; b) objektyvaus laiko nra. Laikas ir sukurtas daikt pasaulis atsiranda kartu. Pats Dievas laiko nematuoja, nes Jis aminas. Taigi aminyb ir laikas ne tas pats. Laikas turi savo atkarpas, o aminyb ne. Dieve nra ir negali bti joki anksiau ar vliau, nes Jis aminoji dabartis. Objektyviai nra nei praeities, nei dabarties, nei ateities. Laikas sukurtas kaip daikt kitimo matas. Laikas egzistuoja tik mogaus prote: praeitis sutampa su atmintimi, o ateitis su laukimu. Abu ie momentai smonje reikiasi kaip dabartis. Tomo Akvinieio bties samprata. Visa btis yra substancij, t. y. individuali daikt, aib. Kiekviena individuali btyb susideda i esms. Esms dalijasi substancij ir akcidencij. Akcidencijos, t. y. kokyb, kiekyb, santykis su vieta, laikas ir t.t., yra substancijos apibdinimas. Tai nra savarankiki dalykai ir egzistuoja tik substancijose. Vienintel btis, kurioje esm ir btis sutampa, yra Dievas. Visi daiktai yra gijusi form materija. Aktu (tikrove) materij paveria forma. Forma yra btybs esm ir turinys. Dievas, sukrs pasaul i absoliutaus nieko, savo krin nuolat valdo. Krinys, t. y. visa tikrov yra hierarchikas ir tarpusavy slygotas. emiausioji ir plaiausioji pakopa negyvoji gamta. Vir jos isidst augalai. Dar auktesn pakopa gyvnai, kurie sugeba jausti, bet neturi proto. Vir j mons, kurie, turdami proting siel, yra tarsi pereinamoji grandis grynai dvasin sfer. Dar auktesnj pakopoj bekniai asmenys angelai, tarp kuri taip pat yra sava hierarchija. Tobuliausia bties pakopa Dievas. Dievo buvimo grindimas Tomo darbuose. Pasak Tomo, ontologinis (btikasis) Dievo buvimas nemanomas, nes mes, mons, negalime Dievo esms painti. Kadangi Dievo buvimo nemanoma rodyti tiesiogiai i Jo esms, tai galima padaryti netiesiogiai. Taigi yra 5 keliai vedantys Dievo buvim: 1) judjimo samprata: visa, kas juda, yra judinama kieno nors kito, nes nemanom, kad kas nors bt ir judantis, ir judinamas. Kiekvien judant daikt judina kas nors kitas, j yra begalyb, prieiname prie tokio, kurio jau niekas nejudina. Tas judintojas gali bti tik Dievas. 2) buvimas rodymas veikianios prieasties supratimu. Negali bti veikiani prieasi begalybs, nes turi bti pirmoji veikianioji prieastis tai Dievas. 3) aikinimas galimybs ir btinumo svokomis . Btin dalyk prieastys nra begalins, nes turi bti kas nors btina savaime, o ne dl kokios nors prieasties. Pirmin, savaimin prieastis Dievas. 4) skirting raikos laipsni, kurie pastebimi daiktuose, supratimas. Aukiausi raikos laipsni savybmis pasiymintys dalykai yra t savybi prieastis, vadinasi, yra tai, kas pasireikia kaip vis egzistuojani dalyk gerumo ir tobulumo prieastis. Tai ir yra Dievas. 5) rodymas daikt valdymo samprata: gamtos knai, neturintys proto, priklauso nuo kieno nors tikslo. is tikslas matomas i j kryptingos ieities. Patys tie daiktai nieko negali, vadinasi, jiems vadovauja kieno nors smoninga valia, tam tikra protinga btyb, kuri visa, kas gamtoje egzistuoja, nukreipia tam tikr tiksl. Ta btyb Dievas. Dievas aminas, nes Jis nejudinamas; Jis nesuyra, nes neturi pasyvios potencijos (materijos); Jis nemirtingas, nes nra knas; Jis neturi dali, nes Jis nra knas; Dievas neturi lyties; Dievo negalima apibrti. 6. BTIES PAINIMO PROBLEMA PLATONO IR ARISTOTELIO DARBUOSE Racionalizmas-gnoseologijos kryptis painimo priemone pripastanti mogaus prot. Daikto esm ireikiani bendrj svok altinis-objektyvios proto idjos. Protas gali painti tikrov autonomikai, nepriklausomai nuo patyrimo(Dekartas). Empirizmas-gnoseologijos koncepcija painimo pagrindu pripastanti patyrim, kuris yra vienintelis painimo altinis. Pasaul manoma painti tik jutimais(Lokas, Hobsas, Berklis). Platonas racionalistas, atmet juslin patirt, painti galima tik protu. Aristotelis nuosaikos racionalistas. Platonas dst, kad tikr inojim utikrina grynasis mstymas, apvalytas nuo juslini vaizdini, nes i pastarj galima susidaryti tik nuomon. protas ino svokas, neivedamas i jutiminio patyrimo. Tikrasis inojimas ir ess tik sielos saviina, prisiminimas to, k mogus ino, kartais to ir nesuvokdamas, nuo gimimo.Aristotelis teig: Svarbiausia proto veikla - painimas. Painimo galimyb iplaukia i to, kad protas apima visas formas, taigi, tiesiogiai su jomis sveikauja. Substancijos painimo problema Aristotelio metafizikoje. Aristotelio ontologija paremta samprata, jog btis egzistuoja kaip substancija. Mintis substancijoje iskiria 2 komponentus: materij ir form. Abu komponentai painime btini, bet nelygiaveriai. Substancija skiriasi dviem aksidencijomis :esminm ir neesminm savybmis. (Materija tai mediaga, i kurios formuojasi daiktas Apibrtum jai suteikia Forma tai daikto esm) 7. BTIES PAINIMO PROBLEMA SCHOLASTIKOJE Scholastinio metodo esm Scholastin filosofija nori ne atrasti, o pagrsti ir paneigti. Taiau pirmiausia scholastika yra tam tikras metodas: svarstant kiekvien klausim, pirmiausia bdavo racionaliai inagrinjami argumentai u ir prie, o tada daroma ivada. Taigi scholastikos metodas yra samprotavimas. Scholastinio metodo esm pateikti vairius poirius bei j argumentus, juos tikrinti ir, kiek manoma, rasti sprendim. rodinjimo technika: dominuoja apibrimai, svokos ir j aikinimas. Scholastikos metode svarbu tai, kad jis buvo autoritarinis, didiausi autoritetai buvo banyios tvai. Universalij problema scholastinje filosofijoje ir dabartyje. Universalijo-vidurami filosofijoje taip buvo vadinamos bendrosios idjos, svokos. Ginijantis dl universalij, buvo keliamas klausimas, ar jos yra objektyvios, realios, arba jos tik daikt vardai. Universalij realizmo poiriu, universalijos egzistuoja paios savaime. Daiktai egzistuoja tik kaip j bendrai esmei pavaldios formos. Nominalizmas laiksi poirio, kad realiai egzistuoja daiktai, o universalijos tik mogaus prote. Todl j negalima suvokti nei kaip nuo daikt nepriklausani svok, nei kaip savavalik vard. Tikjimas ir inojimas. Tertuljanas atmet galimyb suderinti apreikim (t.y. tikjim) ir protin painim ir pabr krikionybs ir pasaulietins kultros tarpusavio prieingum. Jis stengsi parodyti, jog protinis painimas yra a) nenaudingas, nes tiesa, bdama apreikta ir idstyta ventajame Rate, ir be to yra inoma; b) negalimas, nes tiesa pranoksta prot; c) alingas, nes skatina klaidinanius mokslus ir moralin nuosmuk. Niekas negali painti tiesos be Dievo pagalbos, o mokslo umaios protu painti ties yra

nevykdomos. Tai, kas protui atrodo absurdika ir nemanoma, ir yra tiesa (pvz., Kristaus prisiklimas). Tiesai painti nereikia proto pastang, taiau reikia irdimi pasirengti apreikimui. Augustinas sako: Tikk, kad paintum, paink, kad tiktum, nes tikdamas mogus gali iskleisti savo painimo galimybes, ir prieingai, painimas gali patvirtinti tikjim. Tomas Akvinietis skyr painim nuo tikjimo, proto srit nuo apreikimo srities. Protas pasta ne tik materialius daiktus, bet ir Diev, Jo buvim, savybes ir veikl. Taiau esama ties, kurios painimui neprieinamos, pvz., v. Trejyb, pasaulio sukrimas laike ir pan. Jos prieinamos mogui tik per apreikim. Nors kai kurios tiesos pranoksta proto galias, taiau nei viena jam neprietarauja. Tarp apreikimo ir proto negali bti prietaravimo, nes abu kil i Dievo Painimo problemos srendimas Augustino darbuose . Augustinas teig, kad mogaus tikslas yra laim, o filosofija turi j surasti. Taiau laim suteikti gali tik Dievas. Laimei pasiekti reikalingas painimas. Taiau svarbu painti ne visa k, o tik Diev ir savo siel. Gamtos painim jis laik tuiais iekojimais. Viskas yra abejotina, iskyrus tai, kad esu ir mstau. Galima abejoti iorini daikt egzistavimu, bet tik ne savo paties buvimu. is poiris vadinamas dekartikuoju, nors isakytas keliais imtmeiais anksiau, nes Dekartas irgi teig: Mstau, vadinasi egzistuoju. Protas, pasak Augustino, geriau nei daiktus pasta aminsias tiesas. Protinis painimas yra intuityvaus pobdio, protas ties velgia tiesiogiai, nesamprotaudamas. Intuicijos svoka tuo metu buvo pamatin painimo teorijos svoka. Augustinas painim traktuoja kaip antgamtin fakt, malons dalyk. Aminosios tiesos mums yra duotos Dievo spinduliavimo dka (i ia apvietimo arba iliuminacijos teorija). mogus nordamas painti pasaul privalo painti save, tik savo viduje jis randa btinas ir patikimas tiesas. 8.R. DESCARTES'O DUALISTINS METAFIZIKOS ESM Dekarto ontologijos grindimas jo painimo teorija.Jis savo metafizik grind iimtinai protu ir laik, kad vienintelis patikim ini apie tikrov altinis ess mogaus protas. Substancijos svoka Descartes'o darbuose. Skirtingai nuo vidurami mstytoj, kuri daugumas pripaino esant tik dvasin substancij, R. Dekartas mano, kad j yra dvi materialioji ir idealioji: pirmosios savyb yra tsumas ilg, plot ir gyl , antrosios mstymas. Taip ufiksuojama svarbiausia naujiesiems laikams nuostata materialybs savarankika btis. Egzistuoja 3 substancijos. Substancija - dalykas, kuris egzistuoja pats, be niekieno pagalbos. Pirmoji (absoliuti) substancija - Dievas. Tai nesukurta, mstanti ir visikai nepriklausoma substancija. Kitos 2 substancijos yra sukurtos, egzistuoja Dievo dka. Taiau sukurtame pasaulyje jos nuo nieko nepriklauso. ios dvi substancijos - tai siela (res cogitans) ir knas (res extensa). Svarbiausia sielos savyb - mstymas, o kno - tsumas. Descartes'o dualizmo ir idealizmo esm. Dualizmas - dviej substancij koncepcija, teorija pagal kuri tikrov susideda i dviej skirting bties srii. Egzistuoja 2 substancijos - mstanioji ir tsioji, siela ir knas. ios substancijos visikai tarp savs nesusilieia. Suartinti materijos ir dvasios sritis, susieti gamtos filosofij ir dvasios filosofij Descartes'ui atrod neleistinas dalykas. Idealizmo esm - idjos suvokimas kaip vaizdinio, kuriuo pasaulio daiktai reprezentuojami mogaus smonje. Smons pasaulis ir tikrovs pasaulis aikiai skiriami. Psichofizinis paradoksas ir galimi jo sprendimo bdai. Dekartas negaljo paaikinti sielos ir kno santykio. Teig, jog siela susijusi su knu, netgi kalba apie glaudi j sjung, bet abiej substancij savybs tiek skirtingos, kad paaikinti j sveikos pobd Dekartui buvo nelengva. Jis man, kad knai daro poveik sielos judesiams (afektams- jausm protrkiams). Dekartas taip pat neabejojo, kad valia daro povek knams. Leibnicas atmet poir, kad siela sveikauja su knu ir padar ivad, jog sielos ir kno veikla vyksta lygiagreiai (psichofizinis paralelizmas). Dekartas sukuria gyvybs dvasi teorij: ios dvasios galina perjim i to, kas fizika, tai, kas dvasika, ir atvirkiai. Tam tikr kno bsen turi atitikti tam tikra sielos bsena (paralelizmas). Vliau i problem pltojo okazionalistai, kurie teig, jog kno ir dvasios substancijos gali bti susietos tik Dvievo sikiimu. Descartes'o taka tolimesnei filosofijos ir mokslo pltrai . Descartes buvo subjektyvios metafizikos alininkas. Kaip matematikas pagarsjo jo (Kartezijaus) vardu vadinama koordinai sistema ir kaip analizins geometrijos pradininkas. Dekarto filosofijoje kylanios problemos skatino tolesn racionalizmo pltot. Dekarto filosofijoje gldi iuolaikini painimo teorij nagrinjamos tikrumo ir metodo problemos aknys. grietai skirdama mstym ir materij, dvasi ir gamtos pasaul, Dekarto filosofija padar didiul poveik naujj laik gamtamoksliniam mstymui ir technologiniam amiui. Filosofijoje band pagrsti nauj mechanin fizik: visus u mogaus esanius daiktus galima paaikinti kn judjimu ir susidrimu. 9. BTIES SAMPRATA SPINOZOS FILOSOFIJOJE Monizmas- teigia, jog pasaul sudaro vienas pradas. Spinoza. Spinozos substancija yra ne kas kita kaip visk apimanti visata, pasaulis, tapatinami su kuriania gamta, kuri is filosofas tapatino su Dievu. Substancija esanti vientisa, visk apimanti, tuo tarpu jos modusai (modos) kaip tam tikros substancijos bsenos yra laikini, kintantys ir vis dlto savo kitime paklstantys visumos valiai. Modos: kurianioji ir sukurtoji. Kurianioji- tai dievikumas. Modusai: baigtiniai (sukurtoji gamta) ir begaliniai (kurianioji gamta). Dievas yra gamta (Panteizmas- gamta ir dievas sutapatinami, Dievas itirps gamtoje). mog Spinoza suvok irgi tik kaip modus (moda), kuris turi elgtis pagal visumos diktuojamus statymus (dsnius). Spinozos teiginys atskleidiantis jo filosofijos esm: gamtoje nra nieko, k bt galima laikyti jos yda, nes gamta visuomet yra ta pati, ir visur ta pati yra jos jga ir veikimo galia, t.y. gamtos statymai ir taisykls, pagal kuriuos viskas vyksta ir keiiasi, todl turi bti vienas visokiausi dalyk prigimties supratimo bdas. Spinozos filosofijoje atsispindi grynojo monizmo idjos. Mes galime painti tiktai Dievo sukurtus atributus. Visa ko grindjas yra Dievas, dl to Spinoza yra laikomas idealistu.. Spinozai substancija ir yra Dievas, vienintel. Spinoza materijos nesudievino. Jei Dievas yra substancija ir reikiasi per atributus- tai tie atributai nustato substancijos bsenas- modusus. Spinoza gamtos ir dievo nesutapatina. Dievas reikiasi paioje gamtoje. Spinoza buvo panenteistas. Panenteizmas- Gamta itirpusi Dieve (Dievas aukiau u gamt). Ne gamta yra Dievas, o pasaulis yra Dieve. Marksizme-turt bt neigiamas pananteizmas, o krikionybje atvirkiai panteizmas. 10.BTIES SAMPRATA LEIBNICO FILOSOFIJOJE

Filosofinis pliuralizmas- tvirtina, jog pasaulis sudarytas i daugybs savarankik bties prad. Leibnicas. Jam substancija - monada (knyta idja). Paios maiausios sielos sikrusios materijoje turi veikti (turti materij), turi turti tak, i kur eina energija (veikimas)- pavadinta modomis (turi ir materialum ir sielikum). I monad sudarytas visas materialusis pasaulis. Monados bdamos bties pagrindu- nereikalauja nieko kito tik paios savs. Jos yra absoliuiai udaros. Monados yra takai be pavidal, jos yra aminos ir nedalios. Kinta tiktai substancijos modusai (kokybs)- bet tai vyksta tik substancijos viduje. Monados skirstomos tris ris: juodsias, pilksias ir baltsias. Tai monad kaip siel sugebjimas suvokti kitas monadas. Smoningiausios yra baltosios monados- tai mogikumo esm. Pilkosios- gyvybikumo esm, juodosios- negyvj kn. Monados savyje turi percepcij ir apercepcij- jos yra u mogaus suvokimo rib. 2 monad tipas turi apercepcijas, t.y., smoningus suvokimus.Monados yra substancionalios sielos. Leibnico monadologin filosofija daniausiai vadinama pliuralistine, nes bties pagrindu laikoma ne viena ir ne dvi substancijos, o daugyb. Taiau (dstytojo poiriu- remiantis knyga) j teisingiau vadinti holistine- nors bties pagrindu pripastama daugyb santykinai savarankik monad, taiau kiekviena i j yra tarsi visuma, reprezentuoja visos visumos savybes, reikiasi pagal mint holistin princip viskas visume. i holistin monad savyb bnant vienetais, takais turti absoliuiai vis informacij apie vis pasaul ir t pasaul jausti danai vadinama mistika. Taiau sigilinus Leibnico teiktas monad savybes ima aikti, jog monad gebjimas jausti ir bti neatsiejamoms nuo visumos yra susij su sinchronizacijos reikiniu. Substancijos, pasak Leibnico, veikia koherentikai, dalyvauja vientisame sinchroniniame procese. Monadas Leibnicas vadino ir entelechijomis. Entelechijos svoka yra itin specifin, vartojama tik Aristotelio ir Leibnico darbuose. Entelechija yra tapatinama su siela. Entelechijos tikslas ess pasaulin tvarka, susiderinimas, harmonija. Entelechijos svoka Leibnico darbuose implikuota paioje monados svokoje. Monados fizikai nesveikauja tarpusavyje, bet jos savo vairaus lygio percepcijomis jauia viena kit ir dalyvauja i anksto nustatytoje harmonijoje. Monad-entelechij begalinio siekio, ilgesio tikslas ir yra ta i anksto nustatyta harmonija, idealus susiderinimas, sinchronija. Psichologijai Leibnico monadologija padar tak bent keliais aspektais. Vienas i j- monad kaip siel, entelechij susiderinimo, kolektyvinio vyksmo, sinchronizacijos idja. Antroji Leibnico metafizin idja, dariusi tak psichologijai, taip pat yra susijusi su monadologija. Sielikos monados viena kit juntanios percepcij (gr. suvokimas) dka. Btent percepcijos nustatanios monad santyk viena su kita ir su visuma. Jos esanios dviej ri: paprastosios, arba pilkj monad percepcijos, ir apercepcijos. Paprastosios percepcijos, pasak Leibnico, pai monad yra nesuvokiamos, praktikai automatikos, o apercepcijos- tai jau smoningas monad suvokimo lygis. Be abejo, es ir tarpiniai percepcij lygiai. Pilkj ir apercepcijas turini monad kontinuumas aprpia ir materij, ir pagaliau pasaul reflektuojani mogaus dal,t.y. prot. mogaus pasaulio ir savs painimas yra tokio lygio, kokio lygio jame vyrauja apercepcij turinios monados. Kosmologijoje ryiai tarp gimstani ir nesveikaujani visat aikinami analogikai monad ryiams. 11 FILOSOFINIS RACIONALIZMAS NAUJJ AMI GNOSEOLOGIJOJE Naujj laik filosofija kl naujas problemas, formavo nauj pasaulio samprat, nauj pasaulir. Gamt imta laikyti mokslinio tyrimo objektu.Formavosi nauji filosofijos principai, metodai. Isivyst 2 fil.kryptys: empirizmas ir racionalizmas.Empirizmo alininkai teig, kad kiekvienas mokslinis painimas prasideda nuo empirini reikini stebjimo, ir tik vykdius jutimini reikini analiz, protas daro ivadas. Racionalistai, atvirkiai, pradini duomen iekojo paiame prote. Empirizmas orientavosi faktus ir visuma likdavo neaprpta. tok empirinio metodo ribotum atkreip dmes Ren Dekartas. Ir tuomet Dekartas pasil racionalistin kritikos - abejojimo - metod. sitikina, kad niekuo negalima pasitikti. Dekartas ra: Naudinga, ir netgi labai, laikyti klaidingais ir atmesti dalykus, kuriais galima bent kiek suabejoti, kad tuos laikysime visikai teisingais ir lengviau pastamais. Tai reikia, kad tik suabejoj galime sitikinti reikinio tikrumu. Patikimas tik toks metodas, kuris teikia tiksl ir aik inojim. Matematika atitinka patikimo mokslinio painimo reikalavimus. Jis skatino abejoti absoliuiai viskuo ir iekoti argument savo abejonms pagrsti. Patikimas inojimas - tik proto inojimas, kadangi tik jame natraliai gldi pirmins svokos arba idjos(GIMTOS) , kurios yra tarsi koki mums suprantam ties branduoliai. Tik proto inojimas gali bti logikai argumentuotas, matematikai apraomas, pats savyje negali bti prietaringas. Jutimikas suvokimas toki ini neduoda, svarbiausia yra mstymas. Sieloje esanios idjos, pasak Dekarto, yra gimtos. Jas manoma painti tik intuicijos, t.y., betarpiko akivaizdaus suvokimo protu dka. Benediktas Spinoza svajojo sukurti viening filosofin sistem, kurios pagrindu bt galima vertinti visus reikinius ir vykius. Savo filosofinei sistemai Spinoza suteik teologin atspalv, sutapatindamas Diev su gamta.Negali bti jokios substancijos, iskyrus Diev. Tai begalin substancija. Tsumas ir mstymas yra Dievo atributas. Pasak B.Spinozos, gamtos funkcionavimas priklauso nuo modus (vienatini iraik). mogus turi santykius su baigtiniais modusais (konkreiu mediu, paukiu, mogumi), kurie yra nepakartojami. Todl empirinis painimas yra nevaisingas, nes lyginami nepakartojami dalykai ir j pagrindu daromos ivados. Patikimiausias ess dedukcinis metodas (geometrijos bdas arba metodas tai ne kas kita, kaip dedukcijos metodas..) I B.Spinozos filosofijos inyksta laisva valia. G.V.Leibnicas,Painimo teorijoje (gnoseologijoje) Leibnizas nedviprasmikai uima racionalizmo pozicijas jam juslin patirtis atrodo esanti nepakankama, kad galt paaikinti pasaul. Kadangi Dievas i anksto nustat tvark (harmonij), tai ir mogaus prote esanios mintys (idjos) yra harmoningos, ir rezultatai, kuriuos gauname proto dka, yra aiks bei teisingi. iuo poiriu Leibnizas yra visikai artimas Dekartui. Vienintelis skirtumas tas, kad jei Dekartui tiesa yra tai, kas protui akivaizdu, tai Leibnizas tiesos kriterijumi laiko mini darn (koherencij), login neprietaringum. 12. FILOSOFINIS EMPIRIZMAS NAUJJ AMI FILOSOFIJOJE Hobsas buvo sitikins, jog tam tikr vaizdini, kurie formuojasi juslins patirties dka, turinius atitinka nuo mstymo nepriklausantys daiktai, arba materija. o daiktai, kurios mes fiksuojame jusli (regjimo, klausos, lytjimo, skonio, kvapo) pagalba, egzistuoja visikai nepriklausomai tiek nuo jusli, tiek nuo j suvokimo protu, t.y., objektyviai. D.Lokas pirmas naujaisiais amiais svarbiausia filosofijos dalimi m laikyti painimo teorij, jis didiausi dmes skyr painimo kilms problemoms.Pasak jo painimas remiasi patyrimu.Patyrimas ess 1) jutiminis( arba iorinis) 2) vidinis ( refleksija).Lokas teig, kad mogus gimsta kaip

vari lenta(TABULA RASA), o pirmuosius enklus joje bria juslin patirtis. D.Lokas pirmasis Naujj laik materialistas( teig, kad vienintel btis-materija). Lokas man, kad tai k matome, iupinjame, egzistuoja nepriklausomai nuo jusli, jie yra u ms. Btis egzistuoja objektyviai ( nepriklausomai nuo ms). Vienintel reali btis- materija(daiktikas, knikas pasaulis). Tai, k vadiname protu, Dievu yra tik prote kylanios idjos, kurios savaime neegzistuoja. Lokas teig, kad tiesiogiai pastame tik idjas, o ne daiktus. Idjos yra dvejopos, atitinkanios dvejopas daikt savybes. Vienos idjos atitinka pirmines( objektyvias) savybes, kitos- antrines( subjektyvias) . Objektyvios savybs- tsumas, forma, judjimas ; subjektyviosspalvos, garsai, skonis. Pirmins savybs yra suvokiamos vairiomis juslmis , o antrins savybs visada yra tik vienos jusls objektas. Svarbiausias Loko veikalas Es apie mogaus intelekt. Jame jis daug dmesio skiria Dekarto teiktai gimt idj analizei ir kritikai.Lokas tvirtino, jog mogaus intelekte esanios idjos, kurios ireikiamos odiais baltumas, kietumas, dramblys ir t.t., yra tik juslinio patyrimo idava ir jokiu bdu ne gimtos.Empirizmo taka mokslini idj pltrai Empirizmas pagimd net tris viena kitai prietaraujanias filosofijos kryptis: materializm, subjektyvj idealizm ir agnosticizm. 13. FILOSOFINIS EMPIRIZMAS, MATERIALIZMAS IR JO KRITIKA BERKLEY DARBUOSE. Filosofinio materializmo grindimas Hobso ir Loko darbuose. Hobso filosofij galima vadinti materialistine. Jis teig, kad vienintel realyb knai yra materials ir susideda i mayi daleli- korpuskuli.Visos kn savybs ir pakitimai yra materijos judjimo rezultatas. Gamtik pasaul Hobsas, kaip ir Dekartas, traktavo kaip kn, patiriani tik mechanines permainas, sistem.Taiau skirtingai nuo Dekarto, Hobsas laiksi poirio, kad be kn daugiau nieko nra.Tiesa, jis prisipaino, kad egzistuoja dvi visikai skirtingos kn rys. Pirmosios ries knai vadinami gamtiniais, nes jie sukurti gamtos.Antrj r sudaro dalykai ir reikiniai, atsirad moni valia, i j susitarim ir sutari, vadinami valstybe. Hobsas, teigdamas, kad be kn daugiau nieko neegzistuoja, jis turjo omeny, kad joki kit, iskyrus knikj, substancij neegzistuoja.jeigu, pasak Dekarto, msto siela, tai Hobso pozicij galima ireikti taip: msto knikas mogus. Visi priekiniai reikiniai, kuriuos Dekartas vadino mstymu- suvokimai, norai, jausmai Hobso poiriu, tra mechaniniai judesiai. D.Lokas pirmasis Naujj laik materialistas( teig, kad vienintel btismaterija). Lokas man, kad tai k matome, iupinjame, egzistuoja nepriklausomai nuo jusli, jie yra u ms.Btis egzistuoja objektyviai ( nepriklausomai nuo ms). Vienintel reali btis- materija(daiktikas, knikas pasaulis). Tai, k vadiname protu, Dievu yra tik prote kylanios idjos, kurios savaime neegzistuoja. Lokas teig, kad tiesiogiai pastame tik idjas, o ne daiktus. Nuo j, o ne nuo daikt prasideda painimas. Idjos yra dvejopos, atitinkanios dvejopas daikt savybes. Vienos idjos atitinka pirmines( objektyvias) savybes, kitos- antrines( subjektyvias) Materija iki filosofine prasme daiktika realyb, daikt pasaulis. Materija filosofine prasme tai beform mediaga, kuri turi galimyb virsti bet kuo. D.Berklio subjektyvistinis idealizmas. empirikas,prikiriamas imaterializmui ( arba subjektyviuojam idealizmui). Nes pasak Berklio- suvokiamas pasaulis tik vaizdinys remiantis jusline patirtimi.Berklis samprotauja madaug taip : kai a sakau, kad koks nors daiktas egzistuoja, vadinasi, a j matau ir juntu arba inau, kad galiau j suvokti, arba kad kokia nors dvasia (pvz. Dievas) j suvokia.Daikto egzistavimas reikia ne k kita, kaip jo suvokim arba suvokimo galimyb; Berklio argumentus schematikai galima pateikti taip : Daiktai yra savybi rinkiniai;kokio nors t savybi pagrindo- knikos substancijos- juose velgti nemanoma. Tos savybs sutampa su ms pojiais ir vaizdiniais ( idjomis). Todl daiktai yra idj rinkiniai arba, kitaip tariant, sudtingos idjos, egzistuojanios ms prote( sieloje). Berklis visikai tikras dl to, kad tsumas negali nei sutapti su materija, nei bti jos savyb, nes tsumas, kaip ir forma bei judjimas, tra prote egzistuojanios idjos ir todl nei jos paios, nei j pirmavaizdiniai negali egzistuoti nesuvokianioje substancijoje.Taigi pati knikos substancijos svoka yra, pasak Berklio, prietaringa, vadinasi, ir beprasmika.Knik substancij nra, yra tik dvasins substancijos, paprastos ir nedalomos, vadinamos protais arba mogikosiomis sielomis. Pagal Berkl- subjektyviai egzistuojanti btis patiriama pojiais.Egzistuoja tik idjos ir dvasia, nra jokios materijos.Dvasia skiriasi nuo idj kaip tai, kas suvokia, nuo to, kas suvokiama, t.y. kaip tai kame egzistuoja idjos. Taip pat Berklis mgino rodyti , kad nebtina manyti, jog u idj slypi materials daiktai-objekt btis yra tik juslinis suvoktumas. Pagal Berkl- vienintel substancija- tai dvasin substancija.Pasaulis laikosi Dievo suvokimu, yra pasaulis, yra btis tiek, kiek j suvokia Dievas. 14. FILOSOFINIS EMPIRIZMAS IR AGNOSTICIZMAS Skepticizmas - filosofin koncepcija, abejojanti galimybe painti objektyvi tikrov. Abejojimas visuotinai pripaint rodom ini galimumu tapo antikinio skepticizmo etins koncepcijos pagrindu. Antikos skeptikai ragino susilaikyti nuo sprendim, kad bt galima pasiekti dvasin ramyb (ataraksij) ir tuo paiu laim, kuri ir esanti filosofijos tikslas. Apskritai skepticizmas suvaidino svarb vaidmen, atmetant vidurami ideologijos dogmatizm.D.Hjumo agnosticizmo esm. Hiumo agnostin bties samprata : Jis teig kad empirinis painimas negali duoti ini. Pasaulio negalima painti nei protu, nei empiriniu metodu, taigi pasaulio negalima painti. Hiumas pasaulio egzistavim nei teigia, nei neigia, nes neva negalima rodyti nei vieno, nei kito. Pasaulio ivis negalima painti- tai agnostika. D.Humeo agnosticizmas: Hume teig, kad empirinis painimas negali duoti ini .Kiek moni-tiek ir nuomoni. Vienam gali bti alta, tuo tarpu kitam- ilta. Kiekvienam patyrimas truputi skiriasi.Gaudami skirtingus patyrimus, padarome skirtingas ivadas. Taigi jutimin empirika tiksli ini neduoda.( pavyzdiai; rankos kiimas kart ir alt vanden; Kuo grindiamas ms sitikinimas, kad ir rytoj pateks saul? Substancijos ir sielos buvimas) empirika, arba juslin patirtis, joki visk apibendrinani teising ivad pateikti negali i principo. Hume tvirtai laiksi nuostatos, kad bet koks smons turinys galiausiai susideda i juslini suvokim: spdi ir idj. spdiai- tai gyvi jusliniai suvokimai, kuriuos turime kai girdime, matome, jauiame, mylime(arba tai tiesioginiai pojiai stebint daiktus)Idjos-tai blanki spdio kopija: 1.Paprastos idjos- kyla i refleksijos apie spdius, todl jos yra silpnesns spdi kopijos 2.Sudtins idjos- kyla i paprast idj jungimosi asociacijos bdu. 15. KANTO TRANSENDENTALINS METAFIZIKOS ESM Racionalizmo ir empirizmo santykis Kanto metafizikoje. Kantui kilo mintis suderinti racionalizm ir empirizm bei taip isprsti j

gin. Savo veikale Grynojo proto kritika I. Kantas kritikuoja tiek racionalizm, tiek empirizm, jis randa sprag racionalizme ir atmeta empirizm. Kantas tvirtino, kad absoliuiai tikros inios, teoriniai teiginiai turi bti priklausomi nuo patyrimo fakt. Kantikoji fraz: Percepcijos be koncepcij yra aklos, koncepcijos be percepcij yra tuios. Tai reikia, kad jutiminis patyrimas be proto nieko neduoda (aklas), o teorijos, kurios nepatvirtintos praktika, yra tuios. Empirik galima pagrsti teorija, o teorij empirika. Taigi I. Kantas kr aprioristin racionalizmo ir empirizmo sintez. Trancedentalinis metodas siekis suderinti empirizm su racionalizmu. Gnoseologija painimas, mokslas apie painim. I.Kantas isamiai nagrinjo painimo problem. Kantas nustat, kad absoliuiai tikros inios ir vis pirma pamatiniai matematikos, gamtotyros teiginiai turi bti nepriklausomi nuo patyrimo. Taigi pamatiniai mokslo teiginiai yra aprioriniai iki patyrimo, nepriklausomai nuo patyrimo. Tai aiks loginiai sprendiniai, kuriuos inome i anksto, nuo pat pradi, be joki paaikinim. Jie inomi nepriklausomai nuo patyrimo fakt .Tai pamatiniai mokslo teiginiai. Mokslinio painimo procese nemanoma apsiriboti aprioriniais teiginiais. Btina pasitelkti ir aposteriorinius teiginius t.y. teiginius, kuri teisingumas yra rodomas empirikai atlikus tyrimus ar bandymus).Taiau aposterioriniai teiginiai negali bti laikomi fundamentaliaisiais, nes nra btini. Grietai atskiriami aprioriniai ir aposterioriniai teiginiai. Vis pirma aposteriorins inios pasiekia mus i juslins patirties. Apriorini ini tikrum tikrinti yra daug sunkiau. Vienas i bd tam pasiekti yra svok, sudarani apriorinius teiginius, tyrimas. Teiginiai, kuri teisingum galime patvirtinti ianalizav j sudaranias svokas vadinami analitiniais teiginiai, kuri teisingum nustatome analizuodami j einanias svokas. Jie yra aprioriniai. Tai sprendiniai, kuri predikatas (loginis turinys) slypi subjekto pavartotoje svokoje. ie sprendiniai savo predikatu nieko neprideda prie subjekto svokos, o tik skaidymu padalija atskiras svokas, kurios ja jau buvo mstomos. sintetiniai tai neanalitiniai, kitaip sakant, patyrimo teiginiai. Jie yra aposterioriniai. Trascendentalin perja-(?) Transcendenrtalin estetika yra skirta pagrindinai apriorini sintetini sprendim galimumo aikinimui, kuris veda prie erdvs ir laiko svok analizs. Erdv ir laikas yra tie stebiniai, kuriais grynoji matematika grindia visus savo painimus ir sprendinius. Transcendentalin analitika-Be juslikumo mums nebt duotas joks daiktas, o be proto - n vienas negalt bti mstomas. Painimas yra juslikumo ir loginio mstymo sintez. Trascendentalin dialektika - transcendentaline dialektika-grynojo (apriorinio) proto sugebjimo rib teorija. transcendentalin dialektika pasitenkina tuo, jog atskleidia transcendentalini sprendini regimyb ir kartu saugo, kad ji ms neapgaut. Proto ir painimo rib problema (Kanto agnosticizmo esm)- Kitaip tariant, mes pastame tik tai, kas ir kaip mums reikiasi ms patirties galimybi ribose. Aukiausia paintin galia yra protas, pasiymintis gebjimu, nesiremiant patyrimu vienus teiginius ivesti i kit, klausti ir daryti sprendimus apie dalykus, esanius u patirties rib. Tai grynojo mstymo sritis. Antinomij problema- Antinomijos yra prietaravimai. Jos kyla i tariam rodym, kuriuos protas gali pateikti dviem viena kitai prietaraujaniomis tezmis apie pasaul. 16. DIALEKTIKA Platonas. Dialoguose buvo vadovaujamasi sokratikuoju dialektiniu metodu, j pagilinus ir patobulinus. Dialoge Kratilas dialektikas apibdinamas kaip mogus, kuris moka klausti ir atsakyti. Metodas reikalauja svokas skaidyti ir jungti, analizuoti ir sintetinti, kol pasiekiamas apibrimas, tai yra bendriausias inojimas ir toliau skaidyti nemanoma. itokiame mstymo vyksme patyrimins prigimties vaizdiniai apvalomi nuo to, kas daiktuose atsitiktina, laikina ir netikra, ir kylama prie to, kas bendra, esminga ir amina. Nuo nuomoni lygmens kylama prie tikro inojimo.Dialektika, Platono supratimu, tai sielos pokalbis su savimi, kuriame siela ieina i kismo ir atsitiktinum pasaulio ir kyla tai, kas pirmapradika, galutina ir nekintama. Dialektikai gyjamos inios teikia monms galimyb valdyti savo norus ir trokimus. Reikia mokti filosofuoti, kad galtum valdyti. Herakleitas Pasaulis Herakleito akimis yra nuolatinis vyksmas, nenutrkstantis procesas, pasireikiantis kaip aminas tapsmas ir amina tis. Nieko pastovaus nra, iskyrus amin kitim. O kitimas yra aminas judjimas. Herakleitas man, kad viskas kinta, taiau kaip tik dl to yra ir kakas pastovaus tai kintamumas. Visuotinio kintamumo teorija. Parmenidas. Vientisos ir nekintanios bties teorija.Pasak Parmenido, tik btis yra amina. Ji yra tolydi, nejudanti ir apskritai nekintanti, nes keistis ji galt tik tapdama nebtimi; ji yra ir nedaloma.btis yra pastovi ir vienoda, ji yra tapsmo ir vairovs prieyb. Bties poymis yra pastovumas, o pastovumas eliminuoja kait. Btis yra vieninga, nedali, netrki ir visikai vienalyt. Ji negali turti dali. Btis Parmenidui nra berib. Tobulumas irgi bdingas biai. Btis yra aminas nedalomas vienis. Objektyvioji ir subjektyvioji dialektika. Kalbant apie dialektik, kaip vystymosi teorij, svarbu atskirti: Subjektyvij dialektik mokymas apie mogaus minties kitim, minties vystymsi; (Sokratas, Platonas, Zenonas Elejietis ir kt. ) Objektyvij dialektikpasaulis kinta nepriklausomai nuo mogaus; ( pvz. Heraklitas). Dialektika kaip bties ir jos painimo vienov Hegelio panlogistinje filosofijoje. Hgelis dialektik apibria kaip jim nuo tezs ir antitezs prie sintezs, kuri t prietaravim veikia arba tapatybs netapatybs tapatyb, t.y mstydami tam tikr svok( tez) aptinkame joje vidin prietaravim, kuris j paneigia( antitez), taiau suvokdami, kad svoka ir jos paneigimas vienas nuo kito neatskiriami, j prietaravimas paalinamas ( sintez). Dialektikas anot Hgelio, yra ir bties bei mstymo santykis : judviej prietaravime gimsta vienyb. Hgelio filosofinje sistemoje metodas uima ypating viet.Hgeliui metodas yra filosofavimo forma ir turinys..Tas metodas dialektika, kurioje Absoliutas ir reikiasi kaip savimon.Dialektikos esm sudaro painimo giljimas, painimo kelias nuo visiko neinojimo arba nieko iki absoliuios tiesios. Dialektika yra ta filosofijos dalis, kuri: 1.nagrinja visuotin daikt, kn, reikini sry, prieastin slygotum ir protavimo ir tikrovs painimo metodas. G.Hegelio dialektikos dsniai ir j taikymo galimybs. Bendriausi dialektikos dsniai yra 3. Jie abstrakiai paaikina: kas ir kur yra vystymosi, judjimo(kitimo) altinis; koks yra judjimo(kitimo) mechanizmas; kaip judjime ir kitime atsiranda paanga ir progresas. Taigi dialektinis metodas i pradi tarnavo idjoms painti. Hgelis dialektik suvokia kaip dsningum, kuris yra mstymo ir paios tikrovs pagrindas. Skiriami 3 pagrindiniai Hgelio dialektikos dsniai : prieybi vienybs dsnis: Jei tikrov yra vystymasis, neivengiamai kyla klausimas, kas to altinis. O jis yra paiame daikte, ar reikiny, nes kiekvienas kitime ir vystymesi yra prietaring viena su kita neatskiriamai susijusi tendencij, prieybi vienyb( suma) . Btent i tarpusavio sveika ir yra judjimo, kitimo pagrindas, altinis. Kiekvienas daiktas, knas, reikinys yra prieybi vienyb, pvz. gyvi organizmai =augimas + senjimas, kintamumas ir paveldimumas; mstymas = protas ir iracionalumas, progresas ir regresas ; painimas = tiesa ir klydimas; kiekybini

pakitim perjimo i kokybinius dsnis: Kiekybiniai pakitimai vyksta nepriklausomai nuo monijos, jie lti, laipsniki ir nenutraukiami (evoliucija), o kokybiniai yra staigs ir tik tada kai paeidiamas saikas. Saikas- filosofijos kategorija, reikianti organik kurio nors daikto kokybs ir kiekybs vienyb. Kiekvienam daiktui bdingos kintanios tam tikros kiekybins charakteristikos. Taiau pats j kintamumas btinai turi tam tikras ribas, u kuri kiekybiniai pakitimai sukelia kokybinius pakitimus ( ios ribos ir yra saikas) pvz. Ledas... 0 C.... Vanduo.... Garai 100C. Tarp 0 ir 100 laipsni Celsijaus yra saikas. neigimo neigimo dsnis(gal spiralinio vystymosi dsnis): Aminame judjime, kitime nuolat mirta , kas paseno ir atsiranda tai, kas paangu. Seno pakeitimas nauju ir sudaro vystymosi turin, o pats pasikeitimo momentas vadinamas neigimu.Neigimo neigimas reikia perimamum tikrovs ri kaitoje, naujybs ry su senybe. Praktin dialektikos reikm : Dialektinis supratimas turi mokslini mstymo princip, orientyr reikm, painimo kelyje, tai savotika mstymo apie bt vienov. Dialektikos vystymosi dsniai pleia painim biologijoje, mechanikoje, radiotechnikoje, astronomijoje, fizikoje, filosofijoje ir kituose moksluose, nes reikalauja niekada nepamirti istorinio ryio, o tuo paiu ir krybinio poirio i tikrov. 17.DETERMINIZMO PROBLEMA BTIES REIKINI PAINIME. Determinizmas poiris, kuris ireikia sitikinim, kad viskas turi savo prieastis ir prie tam tikr slyg jos sukelia pasekmes. Indeterminizmas aikinimas, kad mogaus valia negali bti visikai apibrta motyvais, charakterio polinkiais, visuomeniniais santykiais. Jis siejamas su chaosu bei principiniu negaljimu vienareikmikai bei tiksliai nustatyti jame vykstani proces. Prieastingumas yra tik tarptautiniu tapusio odio kauzualumas vertinys lietuvi kalb. Indeterrminizmo pvz: mogus, turdamas visik veiksm pasirinkimo laisv paeidia baudiamj statym. Determinizmo ir prieastingumo svokos glaudiai susijusios. Taiau determinizmo svoka yra kur kas platesn nei prieastingumo. Prieastingumo principas tvirtina, kad visi reikiniai turi savo prieastis, o determinizmo principas teigia, jog visus reikinius dsningai lemia j prieastys ir skirtingos determinacijos formos ireikia form, kuriomis determinizmas realizuojasi, skirtumus. Aristoteliki prieastingumo tipai. Jis teig, jog yra keturios prieastys: materialioji (materijos buvimo), formalioji (savaime aktyvi forma, kuri kuria tikrovs daiktus), veikianioji (tai, kas vykdo materijos jungim su forma Dievas, mogus), tikslo (pati svarbiausia, nes, pasak Aristotelio, viskas vyksta tikslingai, tikslo siekiui pajungtos visos kitos prieastys). Laplaso vartota determinizmo svokos samprata visikai atitinka iuo metu prieastingumo svokai teikiamas prasmes. Laplasinio determinizmo esm palyginti paprasta: absoliuiai visi reikiniai turi savo prieastis, ir, suinojus pasaulio element pradines buvimo slygas bei sveikas, i esms manoma apskaiiuoti vis objekt ir reikini bvius tiek ateityje, tiek praeityje, viskas pasaulyje es vienareikmikai susij, ir jeigu egzistuot protas, gebantis tas ssajas apskaiiuoti, nelikt tam protui nieko neinomo. Taiau io tipo determinizmo ilgainiui atsisak daugelis gamtotyrinink. Svarbiausia i prieasi buvo kvantins mechanikos sukrimas. Laplaso determinizmo principas nei makro, nei mikro pasaulyje negalioja. XIX a. pabaigoje, pripainus, jog pasaulis nra mechanin sistema ir kad vis gamtos proces nemanomanei aprayti mechanikos terminais, nei paaikinti mechanikos dsniais, Laplaso determinizmas prarado mokslin pagrind. Tikimybinis prieastingumas reprezentuoja biai imanentikus stochastinius procesus, kylanius sinchronijos usimezgimo ir jis griuvimo procesuose. Todl tikimybinis prieastingumas yra, vaizdiai tariant, taorin, pereinamoji grandis tarp sincroninio ir diachroninio prieastingumo tip. Btent tikimybinis prieastingumas reprezentuoja stochastini proces metu kylanius naujus laisvs laipsnius bei invariantins evoliucijos galimyb, o kartu naikina ar bent silpnina sinchroninio ir diachroninio prieastignumo tipams imanentik fatalizm kaip neivengiam btinyb. Diachroninis prieastingumas vadinamas dvilaikiu, i pradi prieastis, paskui pasekm tai du laiko momentai. Sinchroninis prieastingumas yra vienalaikis. Diachroninis prieastingumas turi prasm tik dinaminje laiko koncepcijoje. Sinchroninis prieastingumas galimas tik statinje laiko koncepcijoje. Sinchronijos usimezgimo ir nutrkimo bviuose vyrauja energetiniai ryiai, vardijami diachroninio prieastingumo svoka. Esant sinchronijai, joki energetini ryi tarp sistemos element nra, ir iuo atveju vyrauja sinchroninis prieastingumas. Taigi vis proces galutinis tikslas yra sinchronija, harmonija, ir btent tas galutinis tikslas grindia visus kitus aristotelikus prieastingumo tipus. Todl prieastingumo tip hierarchijoje aukiausi pakop turi uimti sinchroninis prieastingumas kaip galutinis tikslas ir nepaliaujamas siekinys. Sinchronizacijos procesuose neivengiamai atsiranda ir energetiniai ryiai, vadinami diachroniniu prieastingumu. Taigi sinchronizacijai usimezgant bei nutrkstant neivengiamas ir diachroninis prieastingumas. Taigi galima teigti, jog sinchroninis prieastingumas grindia diachronin prieastingum, o diachroninis prieastingumas realizuoja sinchronin prieastingum. Sinchroninio prieastingumo esm informacin pradin padtis. Sinchroniniu prieastingumu kaip tam tikra pradine programa grindiamas diachroninis prieastingumas (t. y. Prieasi pasekmi isiakojanios grandins), o diachroninis prieastingumas t sinchronij kaip siekiamyb realizuoja. 18. Pozityvistin tikrovs painimo programa ir jos pltra. Pozityvistins filosofijos kilms prieastys. Ne pozityvistai pirmieji pakviet kalbti apie tikrus dalykus. Dar graikai tikrais dalykais pirmkart pavadino ne daiktikj pasaul, o tai, kas mstoma. Per vis antik, ypa nuo Platono, per visus viduramius ir naujuosius amius pereina painimo tikrumo klausimas: kokiomis slygomis gamtos painimas gali bti laikomas tikru? Atsakymas klausim priklaus nuo to, racionalj ar empirin painimo bdus filosofas laik patikimesnius u kitus: jeigu racional, tai painimo rezultat tikrumo laipsnis diddavo, kai painimo produktai abstraktdavo; jeigu empirin - tai, painimui abstraktjant, tikrumo laipsnis menkdavo. Kadangi naujaisiais laikais materialiai reali dalyk painimas apskritai buvo laikomas svarbesniu u abstrakt samprotavim, tai dmesys empirinio painimo metodams buvo visuotinis. Ta tradicija labai stipriai paveik Comtes filosofij, suformavo ir naujausi laik empirinio tipo filosofij - pozityvizm. Comteo trij stadij koncepcija ireikia pozityvizmo patos ir iki iol daro tak. Ji teigia, kad trys monijos raidos pakopos: teologin, metafizin ir pozityvistin. Pozityvistine pakopa yra monijos paangos rezultatas. Tik joje monija veikia religinius ir metafizinius prietarus t.y, pasiekia mokslikumo pakop. is patosas leidia suprasti daugumos antimetafizin ir antireligin nusiteikim. Pozityvistin programa: reikalavimai mokslui ir filosofijai.

Mokslo udavinys tik aprayti reikinius, o ne aikinti j prieastis ar painti j esm. Vienintelis protui prieinamas dalykas, pasak Kontui, yra faktas. Todl mokslas privalo vadovautis ia taisykle: neformuluoti joki kit teigini, iskyrus teiginius, kurie pagrsti faktais. Moksliniai dsniai tai ne kas kita, kaip nustatyti pastovs ryiai tarp fakt. inant dsnius, mokslas gali nustatyti ir dar neinomus ryius, o tuo paiu ir neinomus faktus. Tad mokslas turi bti kuriamas patiri dka. Taiau jei tas patirtis siesime tik su fakt rinkimu, visa tai mokslu laikyti dar negalsime, nes mokslui svarbiausia yra ne tiek patirtys, kiek (dsni pagalba) nauj fakt numatymas. Patirtis Kontas pirmiausiai suprato kaip juslines patirtis (empirik), ir todl, atrodyt, j reikia laikyti grynu empiriku. Taiau jis pats teig, jog pozityvizmas i esms yra tiek pat tolimas empirizmui, kaip ir misticizmui. Filosofija. Pavadindamas savo filosofij pozityvia, Kontas siek pabrti, kad pozityvizm: a) domina tik reals (tikri) objektai ir reikiniai, kad jis tyrinja tik protui prieinamus, o ne paslaptingus dalykus; b) kad jam rpi tik naudingi dalykai, kurie galt pagerinti moni gyvenim; c) kad jis sprendia tikslius klausimus ir atsiriboja nuo miglot, atsiada bet koki spekuliacij ir siekia tyrinti tik grynus faktus; d) jam rpi tikrumas, pakeiiantis abejones ir kritik. ie dar Konto suformuluoti pozityvizmo tikslai bei udaviniai su menkais patikslinimais tapo visos vlesns i pozityvizmo iplaukusios filosofijos tikslais bei udaviniais. Tiesa, Konto ir jo pa-sekj pairos daug kuo skyrsi, taiau filosofijai kelti tikslai iliko tie patys. Scientizmo kaip radikaliojo pozityvizmo keliami reikalavimai mokslui.Scientizmas tai ne kokia nors specifin filosofijos kryptis, o radikali pozityvizmo atmaina, nepaprastai sureikminusi mokslo vaidmen mogaus ir visuomens gyvenime. T rodo jau pats odis scientizmas jis kildinamas i angl odio science, t.y., mokslas. Svarbiausi scientist teiginiai yra ie: 1) tikrj inojim teikia tik mokslas; 2) tikrasis mokslas tai gamtotyra; humanitariniai mokslai vertingi tik tiek, kiek jie suartja su gamtotyra; 3) mokslo pa-skirtis - fakt patvirtinimas, o ne j aikinimas; 4) mokslo uduotis padti mogui prisitaikyti prie aplinkos; mokslas yra mogaus rankis kovoje u bv; 5) mokslas ir metafizika yra nesuderinami; 6) mokslas ir religija, mokslas ir teologija yra nesuderinami; 7) tikroji religija yra mokslas, tikrieji dvasininkai yra mokslininkai. Bene labiausiai scientizmas takojo visuomens poir religij. Jei Kontas religij irjo gan palankiai ir net pats kr savo religin sistem, tai jo filosofijos takoje ugims scientizmas um ateizmo pozicijas. Religinis tikjimas (kaip ir, beje, visi dvasiniai iekojimai) imtas vertinti itin negatyviai. Iauktins gamtos mokslus, scientizmas iauktino ir technokratij bei nuvertino humanitarin poir tikrov. Esminiai pozityvizmo raidos (neopozityvizmo, postpozityvizmo) bruoai.iuolaikin analitin filosofija tampriai susijusi tiek su neopozityvizmu, tiek su postpozityvizmu. Nei viena vlyvesn pozityvizmo atmaina neiplaukia i ankstyvesns, nes kiekviena i j formavosi tik Konto pozityvizmo programos takoje ir visikai ar beveik nepriklausomai nuo kit atmain. Tarp neopozityvizmo ir analitins filosofijos rykios ribos nra. Kai kurie filosofijos istorikai teigia, jog analitin filosofija yra tas pats neopozityvizmas, kuris dl nirtingos jo kritikos 1955 metais pasivadino kitu vardu, taiau ilaik esminius neopozityvizmo bruous. Analitin filosofija danai apibdinama ir kaip lingvistinis poskis filosofijoje. Neopozityvizmo (loginio empirizmo) ir analitins filosofijos svarbiausias (taiau ne esminis) skirtumas regimas tame, jog analitin filosofija atsisak radikali neopozityvizmo teigini ir vertinim, tapo tolerantikesn metafizikos atvilgiu. Apibdinti postpozityvizm dar sunkiau. Kartais jis vadinamas tiesiog mokslo filosofija ir paprastai siejamas su Karlo Poperio (K. Popper)bei jo mokini (ir net jo oponent) vardu. Poperis ilg laik aktyviai bendradarbiavo su neopozityvistais, o taip pat (savo kritika) takojo analitins filosofijos raid. Neopozityvizmas kartais vadinamas ir loginiu empirizmu, ir loginio atomizmo filosofija, iais pavadinimais bandant aikinti neopozityvizmo esm. Neopozityvizmas susiformavo 1923 m. Austrijos sostinje Vienoje, kur mokslininkai (daugiausiai fizikai, matematikai, logikai) m diskutuoti mokslinio painimo tema. Jie pasivadino Vienos rateliu, ir is pavadinimas iliko iki iol. ymiausi Vienos ratelio atstovai M. likas (M. Schlick), R. Karnapas (R.Carnap), L. Vitgenteinas (L. Wittgenstein), jo veikloje i dalies dalyvavo B. Raselas (B. Russel), K. Poperis ir kt. Pozityvizmo tkmje ugim ir scientizmas. 19. mokslini tyrim metodologijos bruoai Atomizmas- paira, teigianti, kad viskas sudaryta i nedalom daleli, kurios mediagos poiriu vienodos, skiriasi isidstymu, padtimi. Plaija prasme, tai visumos iskaidymas galutinius elementus(Demokritas). Holizmas- paira, kad bties pagrindas ne konkretus daiktas, o abstrakcija(Pitagoras:maiausiame pasaulio elemente turi tilpti vios pasaulio svybs). Pasaulio vienyb yra visa apimanti: vis Empiriniais faktais vadinami gryni juslms (ar jas prapleiantiems bei pakeiiantiems vairiems matavimo prietaisams) duoti faktai. Empiriniai ir moksliniai faktai, j pavyzdiai. Vienintelis protui prieinamas dalykas, pasak Konto, yra faktas. Todl mokslas privalo vadovautis ia taisykle: neformuluoti joki kit teigini, iskyrus teiginius, kurie pagrsti faktais. Pats odis faktas aikinamas kaip tikras, nepramanytas vykis ar reikinys. Postpozityvizmas iuo fakto apibrimo jei ne teisingumu, tai bent isamumu suabejojo.Tarkime, mogus sunegaluoja ir kreipiasi gydytojus..Empiriniais faktais vadinami gryni juslms (ar jas prapleiantiems bei pakeiiantiems vairiems matavimo prietaisams) duoti faktai.Pavyzdiui, empirinis faktas yra kardiogramoje nubrtos kreivs, elektros prietaiso, vadinamo galvanometru ar voltmetru, rodykls atsilenkimo nuo pradins padties kampas, faraono kape rastas daiktas, ir t.t. Gryni empiriniai faktai nieko nepaaikina, iskyrus tai, kad jie yra. Be abejo, jie tikrovs painimui yra ne tik labai svarbs, bet ir btini. Taiau tam, kad suprasti j prasm, yra btinas j paaikinimas, o tok paaikinim teikia tik vienokia ar kitokia teorija.Tik tie empiriniai faktai, kurie turi teorin paaikinim, vadinami moksliniais faktais. Tad mokslin fakt galima apibrti ir kaip teoretizuot empirin fakt. Indukcija. reikia ivad darym remiantis pavieni atvej (fakt) apibendrinimu. Empiristinio pozityvizmo rykiausias atstovas J.S. Milis indukcij kaip mokslinio painimo metod apibdino kaip vieno teiginio ivedim i kit, maiau bendr u j teigini. Indukcija kaip mokslinio painimo metodas buvo ypa plaiai vartojama XVII XIX amiuose. Pirmiausiai buvo kaupiami empiriniai faktai, jie buvo sistematizuojami pagal vienokius ar kitokius kriterijus, ir pagaliau esmins j savybs apibendrinamos, taip kuriant vienokias ar kitokias teorijas. Empiriniuose moksluose indukcija kaip viena i mokslinio tyrimo stadij naudojama ir dabar. Svarbiausiu indukcinio metodo trkumu laikoma tai, kad indukcija, kaip ir visas jusline patirtimi grindiamas painimas, neturi visuotinumo pobdio.Nors indukcijos metodas nesyk buvo kritikuotas, bet jis nesyk leido efektyviai isprsti ne vien problem,

todl jis vertinamas ir dabar. Kita vertus, jo taikymo nauda vis dlto neleidia manyti, kad jeigu iki iol indukciniu metodu padarytos ivados buvo teisingos, tai ir ateityje jos bus teisingos. Dedukcija.odis dedukcija kildinamas i lotyn kalbos (lot. deductio ivedimas) ir reikia tam tikr login iprotavim, kada i pai bendriausi teigini (aksiom, postulat, taisykli, dsni ir pan.) ivedami maesnio bendrumo teiginiai. Visas kitas maiau akivaizdias ar neakivaizdias tiesas dedukcijos bdu galima ivesti i akivaizdi. Dedukciniu metodu pirmiausiai remiasi matematikai. Teiginiai, kurie priimami be jokio rodymo (nes jie ir nereikalauja rodymo, yra akivaizds), vadinami aksiomomis. Dedukciniu metodu rmsi ir praktikai visi filosofai racionalistai. Jie praddavo nuo pai bendriausi teigini ir i j ivesdavo maiau bendrus. Pavyzdiui, siekdami paaikinti bt, senovs graik filosofai tiesiog postulavo, t.y., be jokio rodymo teig, kad bties esm gldi atomuose (Demokritas), homojomerijose (Anaksagoras), monadose (Pitagoras), idjose (Platonas), substancijoje (Aristotelis) ir pan. Tais postulatais jie grind (dedukavo) savo filosofines sistemas. Antrasis dedukcinio metodo trkumas nra esminis, taiau pakankamai svarbus. Jei i pasirinkt postulat (aksiom) darant logines ivadas mes padarysime bent vien nors maiausi klaid, klaidingos bus visos ivados. Hipotetinis dedukcinis metodas. Hipoteze vadinama dar neturinti pakankamo tikrumo teorija, empiriniais faktais ar kokiais nors postulatais grindiamas spjimas. Dalis hipotezi su laiku virsta teorijomis, t.y., moksliniais metodais daugiau ar maiau rodytais spjimais, dalis j nepasitvirtina ir paprasiausiai umirtamos. Tam, kad spjim rodyti, naudojami indukcinis ar dedukcinis metodai. Taiau abu jie, kaip minta, turi tiek savo pranaum, tiek trkum. Siekdamas pranaumus irykinti, o trkumus sumenkinti, Poperis pasil hipotetin-dedukcin metod, kuris dabar vartojamas ypa plaiai. Jo esm gan paprasta (ir. 10 pav.). Siekiant isprsti kylani problem, formuluojama hipotez. I jos dedukuojamos ivados. Ivados leidia susidaryti j patikrinimo (tyrim) plan. Pagal plan renkama tyrimams btina mediaga (empiriniai faktai). Kai ie faktai surenkami, jie analizuojami ir pagal vienokius ar kitokius kriterijus apibendrinami (indukcija). Paskutinis etapas irima, ar patikrinimo apibendrinti rezultatai padjo isprsti problem, ar ne. Jei problema neisprsta, hipotez arba tikslinama, arba ji atmetama ir kuriama nauja hipotez. is procesas tsiamas tol, kol pagaliau problema isprendiama. kas visa kame. 20. LINGVISTINIS POSKIS FILOSOFIJOJE (EPISTEMIOLOGIJOJE) IR JO REIKM Kalbos vaidmuo painime: L.Vitgenteinas man, kad pagrindin filosofijos problema ne pasaulyje, bet kalboje ir ms poiryje j. Mes pastame pasaul tik todl, kad kalba, savo logine struktra atspindi pasaulio struktr. Filosofas parodo kaip ne pagal vieningas taisykles vartojama kalba gali sukelti nesusipratimus arba abejones, juk kiekvienas ms sakydamas sakin j supranta pagal tam tikras taisykles. Kiekvienas sakinys, kad ir pats migloiausias turi turti apibrt prasm, nes kitu atveju galima sakyti, kad jis neturi jokios prasms, pavyzdiui, jei sakysime a t mog gerai urakinau kambaryje, bet vienos durys liko atviros i to ieina, kad a ivis jo neurakinau. Reikia grinti odius i metafizinio kasdien vartojim.Visi klausimai, anot filosofo, kyla i nesusipratim, kadangi klausimai lieia odius, tai reikia paius odius ir nagrinti. Pagrindinis ms neteisingo supratimo altinis yra tas, kad mes neturime aikaus vaizdo apie odi vartojim. Teigini tiesa ir prasm Tiesa - tikslaus mstymo rezultatai, pagrindin painimo teorijos problema. Filosofijos kryptys, nepripastanios bendrj svok realumo, neigs ir tiesos objektyvum. Jei bendrosios svokos yra tik proto konstruktas, jei yra subjektyvios, tai teiginiai, suformuluoti remiantis tomis svokomis, nra beslygikai teisingi. Taigi nominalistins filosofijos kryptys ginija tiesos objektyvum. Trumpai nusakyti poir ties galima inomu T.Akvinieio pasakymu: veritas est adaeguatio rei et intellectus (tiesa yra daikto atitikimas mstymui). Teigin vadiname realiai teisingu,kai toks atitikimas yra ir klaidingu, kai jo nra. Tiesa laikome aktualiai svarstomo dalyko (res) atitikim idealiajam tipui(intellectus),kuris ireikia dalyko prigimt ir kur esame anksiau sigij. mogaus paintinje veikloje pamau gilja tiesos supratimas. Mes vis tiksliau ir tiksliau suvokiame daikt bei proces esm ir darome vis teisingesnius sprendimus. Kaip matome ,tiesos problemos sprendim gali detalizuoti tik konkreti filosofin paira. Mat tiesa ireikia santyk,atitikim to, kas mstoma,su tuo ,apie k mstoma. Loginio empirizmo kaip ,,lingvistinio poskio filosofijoje samprata: Kalba yra nepakeiiama mstymo priemon. Loginio empirizmo skirtumas nuo klasikinio Lockeo ir Humeo empirizmo yra tas, kad tiriami nebe psichiniai, mentaliniai painio proceso elementai (poji , suvokini, idj), bet kalba, kuria reikiami painimo rezutatai . Taikomas loginis tyrimas tarpsubjektyvioms inioms, o ne subjekto smonje vykstantiems reikiniams. Mokslo ir nemokslo demarkacijos problema ir jos sprendimas vertifikacijos ir falsifikacijos procedromis : mokslo demarkacijos problema: skirtingai nuo kritikuojam teorij, Poperis tikjo, jog kaip tik sitikinimas, jog egzistuoja validi indukcija, atskirianti moksl nuo metafizikos, yra metafizikas. Anot jo, mokslas veikia, remdamasis pirmiausia teorijomis, o ne empirini stebjim apibendrinimais. Stebjimai ir eksperimentai reikmingi tik tiek, kiek jie susij su teorinmis prielaidomis, t. y. kadangi nemanoma stebti ir aprayti visko, iankstinis teorinis pasirinkimas lemia, k reiks stebti ar su kuo atlikti eksperimentus. Taiau stebjimai yra svarbesni kitu aspektu. Bet koki teorij Poperis laiko eksperimentine hipoteze (hipoteticizmas). Jos kilm (kuri dl optins iliuzijos kartais gali atrodyti indukcin) nra svarbi mokslo metodo poiriu svarbus yra teorijos tikrinimas. Anot Poperio, nra jokios prasms stengtis verifikuoti teorij, t. y. iekoti j atitinkani fakt: eksperiment rezultatai, net patvirtinantys hipotez, jos galutinai nerodo, nes itaip pernelyg lengva rasti tai, kas atrodo kaip akivaizds rodymai naudai teorijos, kuri bt atmesta, jeigu mes j kritikai vertintume. Tuo tarpu stebim fakt nesutapimas su i hipotezs ivedamais teiginiais j paneigia, arba falsifikuoja. Tiesa, Poperis daro ilyg, jog apie teorijos falsifikavim galima kalbti ne tada, kai j paneigia bet koks, taigi ir visikai atsitiktinis atvejis, bet tada, kai pastebtas atvejis turi pasikartojant poveik (reproducible effect), kuris ir paneigia teorij. Lingvistika yra empirinis kalbos mokslas.Tai, k reikia iraika, priklauso nuo to, kaip ji vartojama konkreioje kalboje. Kaip iraika

10

vartojama kalboje, parodo tos kalbos gramatika. loginiu atomizmu (atstovai Raselas ir Wittgensteinas) tai reikia, kad visus teiginius apie patirtin tikrov galima suskaidyti tuos paius maiausius, nebedalomus teiginius ir svokas, i kuri sudarytas teiginys.Teiginys bna susijs su faktu kai teisingas ar klaidingas.Jo teisingumas ar klaidingumas kyla i j sudarani dali teisingumo arba klaidingumo.Analizs tikslas- teiginius padaryti logikos poiriu tokius skaidrius, kad juose kaip elementuose likt tai, k mes tiesiogiai pastame, pasaulis projektuojamas remiantis prielaida, kad mano kalbos ribos yra ir pasaulio ribos. Verifikacijos principas: Teiginiai prasmingi tada, kai j turin galima patikrinti empirikai arba kai galima nurodyti, kaip j bt galima patikrinti.mes negalime verifikuoti dsni, bet galime juos patikrinti, tikrindami atskirus j atvejus, t.y. vieninius teiginius, ivestus i dsnio ir anksiau pagrst teigini.Taigi reikia kalbti ne apie verifikacij,o apie laipsnikai augant dsnio patvirtinim.verifikacins prasms kriterijus keiiamas konfirmaciniu; pagal j prasmingais laikomi tik tokie teiginiai, kuriuos galima empirikai patvirtinti. Falsifikacijos principas : Pagal princip moksliniais teiginiais dera laikyti tik tokius teiginius, kuriuos galima empirikai paneigti. Kitaip tariant, moksliniais galima laikyti tik tokius teiginius, kurie gali pasirodyti es nesuderinami su mokslo faktais, su stebjimo ir eksperimento rezultatais, taigi tik tokius teiginius, kurie draudia kak, kas i principo gali bti ar vykti irk tokiu atveju galima empirikai patikrinti. Teiginius, kuriuos galima empirikai paneigti, falsifikuoti, reikia laikyti turiniais empirin turin. 21POSTOZITYVIZMAS: ISTORIN MOKSL REIKINI ANALIZ Kumuliatyvios mokslo raidos samprata: iki pat XX a.vidurio praktikai visi mokslininkai vadovavosi Konto teikta kumuliacine mokslo raidos koncepcija. Anot kumuliatyvizmo, bdingiausias mokslo bruoas jo pastovumas ir nekintamumas.Mokslo tikslas nauj empirini ini kaupimas. Nauj ini atsiradimas nieko nekeiia, naujos tiesos tik ,,prijungiamos prie senj. Revoliucins mokslo raidos samprata: Tomo Kuhno teikta revoliucins mokslo raidos koncepcija.Pasak Kuno, laikas nuo laiko moksle susiformuoja tokios mokslins teorijos, kurios i anksiau buvusi neiplaukia. Taigi moksle vyksta revoliuciniai pokyiai: kai kuri teorij kategorikai atsisakoma, ir jos pakeiiamos naujomis, visikai nesuderinamomis su ankstesnmis teorijomis. Vien teorij atsisakymas ir j pakeitimas kitomis yra susijs, pasak Kuhno, su paradigmomis. Revoliucins mokslo raidos istoriniai pavyzdiai. Tarkim, XV amiuje buvo sigaljusi nuomon, jog em yra Visatos centras, o XV am. pabaigoje Kopernikas paneig model ir paskelb heliocentrin Sauls sistemos model. I Niutono fizikos nemanoma ivesti Einteino reliatyvumo teorijos ir (juo labiau) kvantins mechanikos. Mokslin paradigma ir jos kaitos ypatybs. Paradigma visuotinai pripainti mokslo pasiekimai, kurie tam tikru laikotarpiu mokslinms bendruomenms yra problem klimo bei j sprendimo modelis. Tad paradigminmis iniomis yra laikomos tos visuotinai pripaintos inios, kurios perteikiamos enciklopedijose, odynuose ir inynuose, vadovliuose, mokymo priemonse ir pan. Paradigmos kaitos ypatybs. I pradi Kunas paradigmoms priskyr tik paias fundamentaliausias, labiausiai pasaulvaizd takojanias teorijas (pvz., geocentrin ir heliocentrin pasaulio modelius, Niutono fizik). Vliau savo poir kiek pakeit ir m kalbti, jog gali egzistuoti ir sritins paradigmos. Paprasiau sakant, paradigmos, pasirodo, gali egzistuoti bei egzistuoja ir kiekvienoje mokslo srityje. Taiau paradigmos (Kuno teikta prasme) svoka jau tvirtai augo mokslin smon, ir netgi kartais ji vartojama ne vietoje ir be reikalo. Teminis kryptingumas gilumin pasaulira, gldinti pasmonje. Individualios idjos individualus poiris pasaul. Tema, arba tematika, pasak Holtono, - tai svokos, hipotezs, teiginiai, metodologijos ir t.t., kurios implikuoja savyje net aikiai neireiktas, nesmoningas nuostatas, poirius, euristines taisykles, fundamentali problem sprendimo bdus, pagaliau esminius pasauliros bruous. Tematine analize Holtonas vadina tyrim t moksle esani tem, kurios ilieka nekintaniomis net mokslini revoliucij metu. Pasak Holtono, mokslininkai yra tiesiog prisiri prie vienoki ar kitoki tem, jauia joms simpatij, ir todl j veikla visada yra tematikai kryptinga. Teminio kryptingumo pvz. Pavyzdiui, temomis laikytini sitikinimai, jog pasaulis ess diskretus arba kontinuualus (tolydus). Dar Zenonas Eljietis savo aporijomis parod, kad tiek pirmas, tiek antras sitikinimai veda loginius prietaravimus. Koks i ties (diskretus ar kontinuualus, t.y., tolydus) - yra ms pasaulis, niekas kol kas negali pasakyti. Vienas ir tas pats elektronas fizikiniuose eksperimentuose gali bti stebimas ir kaip dalel (ir tai tarsi rodo pasaulio diskretum), ir kaip banga (ir tai tarsi rodo pasaulio tolydum). Taiau net nesant rodym vieno ar kito poirio naudai, dalis mokslinink tiesiog yra sitikin, jog pasaulis diskretikas, ir atkakliai t savo sitikinim (tem) gina, kita dalis gina prieing poir (tem). 22 TIESOS PROBLEMA FILOSOFIJOJE Tiesa mogikojo painimo turinys; tikrovs atspindjimas mintyje, kurio tikrumo kriterijus gal gale yra praktika. Faktas filosofijoje yra lygus tiesai. Intersubjektyvumas tai, kas reikminga visiems(moni bendruomens sutarimas, kad tai teisinga). Objektyvi ir subjektyvi tiesa - mogikasis painimas visada yra nepatikimas. mogus negali veikt nepatikimumo, objektyvios tiesos jis niekad nepasieks. Daugiausia, k jis gali pasiekti, tai subjektyviai pajusti ties. Subjektas kuria ar bent jau lemia ties. Objektyvi ir subjektyvi Tiesos klasikin teorija. Atsirado antikoje, jos autoriai senovs graik filosofai Aristotelis ir Platonas. Jeigu teiginys ar sakinys atitinka tikrov, jis yra tiesa. Vidurami mstytojai ties apiprdavo, kaip daikto ir minties atitikim. Toks tiesos apibrimas turi teigiam aspekt, nes teigini teisingum susieja su objektyvia tikrove. Tuo tarpu asmeniniai norai, sitikinimai turi pasitraukti antr plan ir nedaryti jokios takos painimo rezultat teisingumui. Taiau i teorija susilauk kritikos, nes tokiame tiesos apibrime buvo tam tikri neaikumai, ypa buvo neaiku k reikia atitikimo svoka, ar k reikia minties atitikimas tikrovei. Trksta tiesos kriterijaus. Akivaizdumo teorija. ios teorijos itakos slypi kasdienje kalboje. ymiausias poirio ties kaip akivaizdias inias alininkas buvo Dekartas. Kai sakome, kad tai akivaizdu, turime galvoje, kad ms suformuluotas teiginys nereikalauja rodymo, nekelia abejoni, yra savaime aikus. Akivaizds yra daugelis juslinio patyrimo dalyk, matematikos teiginiai ir religija. Trkumai: i teorija nra visikai visuotina ir universali, nes tai, kas akivaizdu vienam mogui, kitam, turiniam kit patirt, gali atrodyti visikai neakivaizdu. Logins darnos (koherentin) teorija. i teorija sieja ini teisingum su j neprietaringumu. ia svarbiausia ini loginis neprietaringumas, vidin login darna, koherentikumas (lot. Vidinis ryys, rilumas). Tokiu bdu tiesa sutapatinama su

11

ini sistemos logine darna, koherentikumu, neprietaringumu. Koherentins tiesos sampratos alininkas yra Leibnicas. Jis man, kad pasaulio tvarka yra login, todl turi bti ir logini ties login tvarka. Visas proto tiesas galima ivesti i logikos tapatumo dsnio A=A. Buvo manoma, kad logikos dsniai yra bties dsniai. Trkumai: pagal i teorij teisingais reikia laikyti teiginius, kuriuos galime logikai suderinti su kitai ms teiginiais, taiau mokslikumui logikumo nepakanka, pvz.: pasakoje teiginiai vieni kitiems neprietarauja, bet j pavadinti tiesa negalime. Pragmatin tiesos koncepcija. Teisingumas yra siejamas su tuo, kad teiginis turi bti naudingas mogaus veiklai ir efektyvus praktikoje. Praktikai veikdami mes vadovaujams tam tikromis idjomis ir tikime, kad ms veiksmai yra efektyvs ir duos norimus rezultatus. Jeigu sulaukiame teigiamo rezultato, sakome, kad teorija, kuria vadovaujams, yra teisinga ir atvirkiai. odiai ir teiginiai yra nurodymai, kaip galime keisti egzistuojani realyb. Marksistin tiesos koncepcija. Tiesa suriama su objektyvia tikrove (Aristotelis), o objektyvumo kriterijus tai praktika (Marksas). mogus veikia pagal iankstin tiksl, program. Praktika yra painimo pagrindas, nes nuo praktinio teorijos sisavinimo priklauso, kaip ir kokias problemas sprendia mokslas. Teorij objektyvumas rodomas tuo, kad praktinje veikloje jos virsta materialiais daiktais materialia tikrove. Tiesos objektyvumas yra suprantamas kaip jos atitikimas tikrovei, todl ji gali bti naudinga monms. 23 FILOSOFINS ANTROPOLOGIJOS KELIAMI KLAUSIMAI IR TEIKIAMI SPRENDIMAI. Filosofins antropologijos problematika. Antropologija(pirmasis pavartojo Arostotelis)- mokslas apie mog. 19 a. Susiformavo kaip mokslas. Problematika: mogaus istorikumo, gyvenimo problematika, mogaus lytikumo,meils problema, mogaus ir visuomens santyki, monijos istorijos problema, dvasikumo ir knikumo, mogaus vietos kosmose, mogaus supratimo( kas yra mogus) problema. Antropologija kalba apie mogaus padt kosmose ir aikina, kad mogus turi siel, dvasi ir btent tai ir iskiria mog i gyvn tarpo. Antropologija- kai filosofo pradiniu taku tampa ne abstraktus subjektas, o individualus mogus, ir iam individui parpsta jo individuali btis. Mokslin ir filosofin antropologija:panaumai ir skirtumai. Svarbiausi filosofins antropologijos keliami klausimai: ,,Kas yra mogus?, mogus yra gyvulys ar angelas? (Paskalis), Ar kai gyvulys tampa protingu, mogus nuo jos skirias ar ne? (M. Sheller). mogaus vieta kosmose? Koks santykis tarp kno ir sielos? Skirtumai: kaip mokslas antropologija globaliai, lyginamai ir daugiamaiai iri i mones, o filosofin antropologija velgia i j kaip individ. Panaumai: abi laikomos mogaus teorijomis. Istorinio laiko sampratos: Banyios mokytojas v. Augustinas IV a. ved linijin arba istorin laiko samprat. Pasak jos praeities jau nra, ateities dar nra, realiai yra tik dabartis. Su praeitimi mog sieja atmintis, o su ateitimi laukimas. Dabartis yra i akimirk vykstantis vykis. Augustinas Aurelijus laiko samprata inicijavo problem: laiko ir aminybs suprieinim, kylant i neoplatonizmo filosofijos ontologini prielaid takos. Ciklinio laiko samprata.(suvokiamas kaip pasikartojantys aktai pvz, religins vents.) Ciklin laiko samprata- neturi nei pradios nei pabaigos; gyvenimas betikslis, viskas pasikartoja. Linijin- turi ir pradi,ir pabaig; yra istorija. Dievas sukr pasaul kartu su laiku. Istorinio proceso prasms problema: Platono mogaus kno ir sielos santykis Iskirtin padt empiriniame pasaulyje uima mogus. Mat jis turi ne tik kn, bet ir siel. Pasak Platono j sudaro 3 dalys: 1. protingoji, 2. impulsyvioji (teikianti gyvyb ir judejim), 3. juslin. (leidianti patirti pojius ir jausmus). Siela- nemateriali, nemirtinga ir tiesiogiai pastanti idjas. Ji ikyla vir empirinio pasaulio daikt. Su iuo pasauliu j sieja knas (tarsi kaljimas) , i kurio ji siekia isivaduoti, nes tik isilaisvinusi i materijos pani ji tampa geresn ir laimingesn. Siela (emiskajame gyvenime) yra sunkinama materijos, todl nra absoliuciai gera, nei tobula. Siela siekia Grio. (papildomai: ssaja su idja. -> idjos uima dar auktesn viet. Jos su materija neturi nieko bendra, isskyrus aminum. Palyginti su siela, idjos yra nedalomos, o siel sudaro 3 dalys. Todel idjos yra tobulesns u siel. ) Pasak Platono tiek siela, tiek visi daiktai siekia Griopasaulio galutinio ir aukiausio tikslo (Gris ne tik idja, bet ir visas idjas vienijantis principas). Aristotelio kno ir sielos samprata. Materialistas, nagrinjo pamatinius ir abstrakius, juslmis nesuvokiamus daikt pradus, kuriuos dera gvildenti tik po to, kai iaiskintos ne tokios bendros ir abstrakcios fizikos problemos. Jam artimesnis buvo knas. Aristotelis idj neskiria. Kitaip nei pas Platon, auksciau u siel yra ne idja ir Gris, o grynasis Protas (Dievas). O daiktikas pasaulis nra sukurtas, o yra aminas. Tomo Akvinieio mogaus knas ir siela. (viduramiai) Jo poiriu Dievas sutampa su gamta (Dievas pg Akviniet- protinga asmenyb ir antgamtiska esyb, sukrusi pasaul, bet su juo nesutampanti). Siela yra vertingiausia mogaus dalis. Bties herarchijoje esybs idstomos pagal j tobulum ir artum Dievui. Tarp sielos ir Dievo yra dar viena pakopa- angelai. Jie yra grynai dvasikos, bet ne tokios tobulos kaip Dievas btybs. Dievas ir mogus Liuterio teologijoje. Liuteris jis teig, kad iganymas priklauso ne nuo ger darb, sakrament ar apeig, o nuo tikjimo nuoirdumo. Banyia ir dvasininkai, kaip tarpininkai tarp mogaus ir Dievo, nereikalingi, nes tiesos altinis yra tik v. Ratas.Tik dievikos malonies dka nuodmingas mogus po mirties gali bt igelbtas.Tikiejimas orientuojasi tiesiogin mogaus ry su Dievu; mogaus ir Dievo santykio problema Augustino Aurelijaus filosofijoje. Augustinas Aurelijus jis teig, viskas, k daro Dievas, yra gerai ir to nereikia taisyti. O kodl Jis, bdamas toks geras sukr tok netobul laikin pasaul? Taip Dievas parodo savo malon ir vali. Ms buvimas emje yra Dievo dovana,o laikinumas jai suteikia unikalumo. mogus yra tartum Dievo tarpininkas. J Dievas apdovanojo: dvasia, protu ir laisva valia ir palieka mogui teis rinktis savo gyvenimo tiksl. 24 EGZISTENCINS MOGIKOSIOS BTIES PROBLEMOS IR J SPRENDIMAS Egzistencializmo ypatumai ir itakos: pagrindus dav fenomenologija. Fenomenologija atsisako nagrinti pasaul i koki nors pozicij, nusistato ssaj. Fenomenas-tikrov kokia ji yra. ioje filosofijoje yra laikoma absoliuiai viskas kas egzistuoja, neegzistuoja, bet reikiasi mogui. Fenomenais galime laikyti netik smon ir pasamon, bet taip pat ir telepatij, stebuklus, sapnus, visk su kuo susiduria mogus. Tikrov reikia priimti toki kokia ji yra. E.Huselis teig, kad mogaus btis yra mogika, apsprsta mogaus gyvenimo vietovs, laikotarpio, tai perm ir egzistencin filosofija. jis atsisak objektyvumo svokos, pasaulis painamas tik subjektyviai ir intersubjektyviai. Egzistencin filosofija yra mogaus apsisprendimo filosofija. Ji siekia visuotinumo, nusileidia iki

12

paprasto mogaus, jo gyvenimo ir jausm. Fenomenologija: Atsisak skaidyti bt ideali ir materiali. Atsisak imesti i mokslo neverifikuojamas ir nefalsifikuojamas svokas. Pripasta egzistuojant bt mogik. Viskas yra intersubjektyvu Btis-gyvenamasis pasaulis mogikosios laisvs problema Religin egzist. filo. - mato prasm kitame gyvenime. (K. Jaspersas, Sekuliarioji egzist. filoJos krypi (sekuliariosios ir religins) esminis skirtumas: sekuliaristai aikino kaip mons turi gyventi be Dievo, o religistai band gyvenimo prasm prasminti per Diev. Pagr. keliam problem (asmenybs tragizmas, laisvs, pasirinkimo ir atsakomybs problema, ribini situacij problema) apibdinimas, teikiami sprendimai: 1. Btis yra ne abstrakti, o mogika. Apie mog kalba kaip apie vientis, knik daikt, tai apsprendia jo veiksmai, protas. Ikeliama kno svarba.2. Laisvs ir atsakomybs problema. Egzistuoti-tai bti laisvam, o jei esi laisvas, tai privalai rinktis teisingai. mogus btent dlto ir yra mogus, kad jis yra laisvas ir gali rinktis. Laisv suprantama kaip situacin laisv, susijusi su apsisprendimu "arba...arba". Apsisprendimas-tai konkretus veiksmas apsisprendim gyvendinti. Egzistencin filosofija-tai gyvenimo filosofija. mogus ir savo veiksmais turi atsakyti prie save ir kitus mones arba prie Diev. 3. Ribini situacij problema. mogus privalo apsisprsti ne visada, tai reikalinga tik kritinse-ribinse situacijose(mirtis, kalts jausmas, grsm egzistencijai). Rykiausios ribins situacijos kai reikia apsisprti "arba...arba". 25 Gyvenimo prasms problema. Klausimo apie gyvenimo prasmingum kilms prieastys:Vienas svarbiausi mogaus gyvenime kylani klausim tai gyvenimo prasms klausimas, leidiantis prasminti savo gyvenim, siekius ar trokimus. Gyvenimo prasms poreikis mogui tai dvasinis poreikis, kurio tenkinimas yra susijs su vertybi, tiksl gyvenime realizavimu. Gyvenimo prasms siekis yra ta vertyb, kurios realizavimas leidia igyventi bet kuriomis slygomis Gyvenimo prasm ir mogaus ilikimo problema: gyvenimas pats savaime yra tikslas, mogus kuria savo laim, prasm, gyvenimas yra prasmingas vien dlto, kad ka-k veikiame, darome, kiekvienas padarytas darbas suteikia gyvenimui prasms. Gyvenimas siejamas su tikslais, bet gyvenimo prasm nra susijusi vien su tikslais, vien tuo neapsiribojama, turi reikms ir bendravimas su kitais monmis, ar a esu bent kam reikalingas. Ivados: 1.gyvenimas pats savaime yra prasmingas;2.gyvenimo prasm nra susijusi vien tik su tiksl siekimu; 3.mogus jauia savo gyvenimo prasm tol, kol jis kam nors reikalingas; 4.negali bti neprasming gyvenim, nes viskas ufiksuojama, niekas niekur nedingsta. Gyvenimo prasm tiksl siekimo aspektu ir ios problemos sprendimas A.Camiu veikale ,,Sizifo mitas : Paprasta tiesa, kuri pasako Camus savo "Sizifo mite": pasaulis ir gyvenimas neturi jokios auktesns prasms, taiau tu privalai gyventi taip, tarsi toji prasm egzistuot. Pastangos prievarta prasminti gyvenim sunaikina pat gyvenim, o pastangos prasminti pasaul, sunaikina pat pasaul. prasminti reikia prievarta primesti savo tironij kitam. Absurdo patirtis neistumia mogaus i gyvenimo ir nepasmerkia jo laisvai pasirinktai miriai, bet, prieingai, grina mog gyvenimui. V.Franklio teikt gyvenimo prasmingumo aspekt (,,bti reikalingam ir transcendentinio) grindimas ir pavyzdiai: Trys keliai veda mog prasming gyvenim. V. Franklis juos vadina krybinmis, patirybinmis ir nuostatinmis (elgesio) vertybmis. Jis mano, kad kiekviena siningai atlikta pareiga yra savotika kryba. Realizuodamas krybines vertes, mogus kak duoda pasauliui. Per nesugrinamai praeinanius gyvenimo momentus mogus gauna nauj patirt, naujus jausmus. Patirdamas ties, gro, gr, pergyvendamas gamt, kultros krinius bei mogaus meil, mogus gauna kai k i pasaulio ir praturtina save. Bet kilniausia gyvenimo prasm atsiskleidia nusistatymo vertybse. Visiems skirta susitikti su tragikais gyvenimo aspektais: skausmu, kalte, mirtimi. Skausmas ir kania nra problema. Problema yra prastinti savo kani, o tai siejasi sus drsa, ir jeigu situacijos negalima pakeisti, j reikia priimti. Franklis primena, kad kanios ir mirties prasm gali bti surasta tik kenianio mogaus, tik transcendencijoje (nebtinai religijoje). Vis dlto kratutinse situacijose religija darosi reikminga, religija mogui suteikia dvasin inkar, tok saugumo jausm, kurio jis negali rasti niekur kitur. Logoterapija nereikalinga religingiems monms, ji reikalinga beprasmyb keniantiems. Tokius mones logoteparija siekia padaryti atsakingais, gerai funkcionuojaniais ir iekaniais gyvenimo prasms. 26 MOGUS IR VISUOMEN. Remiantis sofistine filosofija mogus ir jo gyvenimas daugiau nebeatrodo priklaus nuo likimo, dievo valios, vidini gamtos jg, mogus jauiasi savarankikas, jo elges , skm ir laim lemia jo charakteris, sugebjimai, norai, inios. Tikroji svarbi problema mogaus santykis su sau lygiais ir su visuomene. Aristotelis teigia, kad akstinas valstybei sukurti yra natralus mogaus polinkis bendruomenei. Kaip ir Platonas, Aristotelis sitikins, kad valstybs udavinys- dorovinis piliei tobuljimas. Panaiai kaip Platonas, Aristotelis santvarkos formas skirsto tris teisingas ir tris su jomis susijusias isigimusias : monarchija ir tiranija, aristokratija ir oligarchija, liaudies valdia ir demokratija. Pati tinkamiausia ir stabiliausia yra politija- tai miri forma. Machiavelliis grietai atskiria politik ir moral, tiksliau sakant moral pajungia politikai. Pagrindinis politikos tikslas- tik valstybs ilaikymas ir jos galios sustiprinimas; pati moral, religija- tai priemons atskirus pilieius padaryti paklusnius ir naudingus valstybei.Tam reikalingas tinkamas valdovas, pasiymintis valia valdyti. Machiavellio teorijoje valdovas-beslygikas piliei eimininkas. Hobbsui valstybs struktros elementai- individai bei j prigimtis.Prigimtinje bklje vienintel moni brimosi prieastis-j pai nauda. mogus siekdamas naudos sau daro al kitiems monms, todl prasideda kova. Siekdami taikos mons sudaro visuomenin sutart. Taip atsiranda valstyb, kuri apibriama kaip institucija, kurios valia, remiantis vis sutartimi, laikoma j vis valia.Aukiausi valdi savo rankose gali turti vienas asmuo arba susirinkimas. Valdia neapribota, nedaloma ir neatimama.

13

Rosseu (..Ruso) visuomenin sutart laik tautos suvereniteto itaka. mogus jungdamasis bendrij, utikrina savo laisv bei vis lygyb.tautos valia reikiasi statymais, o juos turi gyvendinti vykdomoji valdia.statymai tik tada yra veikiantys, kai jie priimami pagal bendr vali.Rosseu valstybs idealas- demokratija. Visuomens savivaldos bei visuomens prieiros filosofini koncepcij esm : savivaldos - monms suteikiama savarankikumo teis, prieiros - visuomen reikia kontroliuoti, nukreipti, valdyti, nes j sudaro neisilavin mons. Platono teiktas valstybs valdymo modelis ir jo grindimas: Filosofas nurod keturis blog valstybi tipus: timokratij, oligarchij, demokratij ir tironij. I vis blogj santvark geriausia esanti timokratija, kurioje viepatauja garbtrokos. Timokratinje valstybje liaudis gerbia valdovus, kariai yra laisvi nuo buitini rpesi. Timokratij ankiau ar vliau praudo aistra turti ir ji isigimsta oligarchij turtuoli maumos viepatavim, j pakeiia demokratija, kuri ilgainiui virsta tironija. Tironija Platonui buvo labiausiai atstumianti, nes tai yra su protu ir imintimi nesuderinamas valdymo tipas.Veikale Valstyb Platonas vaizduoja ideali valstyb, tai yra, sivaizduojam valstybs model arba tai, k vadiname utopine valstybe. Trumpai tariant, jis mano, kad valstyb turt valdyti filosofai. Esminis filosofo apraytos valstybs bruoas yra jos panaumas individ. Pasak Platono, siela padalyta tris dalis, todl ir valstyb turi bti dalijama tris luomus: Valdov luomas: tik iminiai gali rpintis, kad visi pilieiai teisingai gyvent. Todl Platonas reikalauja, kad filosofai vadovaut valstybei (mokytoj luomas); Sargybini luomas: rpinasi valstybs gynimu nuo iors ir vidaus prie (kari luomas); Kit piliei sluoksnis tai amatininkai, verslininkai ir valstieiai, privalantys aprpinti bendruomen (maitintoj luomas).Idealioji Platono valstyb gali priminti senj Indijos kast visuomen, kur kiekvienas turjo savo atskir funkcij visumos labui. iandien Platono valstyb tikriausiai pavadintume totalitarine. Taiau verta sidmti, kad, jo nuomone, moteris gali vadyti valstyb lygiai kaip ir vyrai. Aristotelio teikti valstybs valdymo modeliai: Aptardamas valstybs valdymo modelius Aristotelis juos skirsto pagal dvi klasifikacijas: pagal teisingumo kategorij, bei atsivelgdamas valdanij kiek. Teisingomis valdymo formomis Aristotelis laiko monarchij, aristokratij bei politj, viduriniojo sluoksnio valdymas). Neteisingomis valdymo formomis Aristotelis laiko tironij, oligarchij , demokratij . Aristotelis savo veikale " Iekodamas idealaus valstybs modelio iskiria politj. Joje valdantis vidurinysis sluoksnis nepataikaus turtingiesiems, taip pat nesistengs tikti nuskurdusiems visuomens sluoksniams.Tad Aristotelis skiria tris geras valstybs valdymo formas: Monarchija kai tra vienas aukiausias valstybs vadovas. Kad i valdymo forma bt gera, ji neturi virsti tironija, kai vienvaldys valdo valstyb, siekdamas asmenins naudos.Aristokratija kai valdo didesn ar maesn valdov grup. ioje valdymo formoje reikia saugotis, kad ji nevirst nedaugelio valdia.. Demokratija, kuri irgi turi blogj pus. Demokratija nesunkiai gali isigimti minios valdi. 27 SOCIALINS XIX-XXa.TEORIJOS Anarchijos kaip idealaus valstybs valdymo modelio esm ir to modelio trkumai: anarchijos esm prievarta yra blogai, prievartos saltinis yra valstybe, todel reikia panaikinti valstybe ir valdia. Anarchizmas politin filosofija, teigianti, kad hierarchins valdymo formos yra ne tik nereikalingos, bet ir alingos. Anarchizmo politin filosofija isivyst Europoje ir pasklido po vis pasaul daugiausia XX a. pradioje. odis anarchija reikia harmoning anti-autoritarin visuomen paremt asmens apsisprendimo teise ir asmeniku dalyvavimu. Vietoj autoritarini politini ir priverstini ekonomini struktr, anarchistai silo socialinius santykius, paremtus laisv asmen savanorikomis asociacijomis autonomikose bendruomense, abipus pagalb ir savs valdym. Pateikiamas taig argumentas, ginantis minimalios valstybs, "valstybs - naktinio sargo", idj. Anarchija tai atsisakymas valdyti ir bti valdomam, sitikinimas, kad niekas neturi nei moralins nei politins teiss reikalauti i kito mogaus to, ko jis nenori ar negali daryti. Anarchija ir demokratija: panaumai ir skirtumai: panaumai: Anarchistai pasisako u tiesiogin demokratij, smerkia prievart ir bet kok moni inaudojim, ir anarhijoje ir demokratijoje visuomene paremta asmens apsisprendimo laisve, lygyb ir morals nuostatos sudaro visuomens pagrind.skirtumai: anarchija siekia minimalizuoti valstybe, laiko ja prievartos saltiniu, kuomet demokratija atvirksciai virs visko iskelia valstybe su joje esanciais zmonemis. Demokratinio valdymo tipai. Demokratija, kur patys mons tiesiogiai be joki tarpinink leidia statymus ir atlieka valdymo funkcijas, vadinasi tiesiogine demokratija. Tai tobuliausia demokratijos forma. ios formos didiausias alininkas buvo prancz filosofas Rousseau. Praktikai daug tinkamesn netiesiogin demokratija, t.y. tokia, kur liaudis galioja leisti statymus, skirti valdininkus ir atlikti kitas valdymo funkcijas savo irinktus mones atstovus. Demokratijos privalumai : 1. moni lygybs utikrinimas. Demokratija nedaro skirtumo tarp moni, nes kiekvienas mogus yra pagrindinis demokratijos dsnis. 2. Brolybs idja. Brolybs svoka jungia savyje dvejop lygyb: socialin ir moralin. 3. Laisv yra teis. Demokratija stengiasi vykdyti aukiausi laisvs laipsn vienodai visiems monms. 4. Demokratija teikia pilieiams tiek laisvs, kad vieno mogaus laisv bt suderinta su kito mogaus laisve ir neprietaraut jo teisms. Demokratijos trkumai - alininkai buvo link pabrti bendruomens, tradicijos, hierarchijos reikm. Individas negali bti autonomikas visuomens atvilgiu. Saistomas vairi socialini sait, jis negali prieinti savs visuomenei ir kelti jai i esms abstrakiu protu, o ne konkreia istorine patirtimi ir tradicija grindiamus reikalavimus kad ji paisyt jo, es, universali, visur ir visada galiojani, teisi. TRUMPAI: demokratijos privalumai - viskas sprendziama derinant pozicijas bei interesus. trukumuui - sunku priimti greitus sprendimus, gali virsti minios valdzia . Koncervatyvizmo ir liberalizmo esm: Konservatizmo alininkai buvo link pabrti bendruomens, tradicijos, hierarchijos reikm. Individas negali bti autonomikas visuomens atvilgiu. Saistomas vairi socialini sait, jis negali prieinti savs visuomenei ir kelti jai i esms abstrakiu protu, o ne konkreia istorine patirtimi ir tradicija grindiamus reikalavimus kad ji paisyt jo, es, universali, visur ir visada galiojani, teisi. Toki abstraki teisi paprasiausiai nra, o j reikalavimas yra pavojingas ikis nusistovjusiai socialinei tvarkai. Liberalizmo esm- liberalizmas remiasi ikivalstybine iorine individo laisve ir tikisi, kad tesins valstybs pavidal gav konkurencijos mechanizmai sukurs optimali visuomen. Liberalizmas pradeda nuo to, kad mogus yra ankstesnis u valstyb. Todl jis pltoja mogaus ikivalstybins prigimtins bkls teorij. Ontologins ir politins totalitarizmo kilms prieastys - nedemokratinio valdymo ris, kurioje atmetami ir paneigiami demokratijos principai. Vyriausyb neatsakinga savo tautai ir galutinai panaikina rib tarp viej ir privaij interes. Totalitarin vyriausyb imasi kontroliuoti visas moni gyvenimo sferas. Visur ir visada reikalaujama visiko vienbalsikumo ir vienmintikumo, o laisvamanyb yra baudiama ir persekiojama. Totalitarizmo raika: komunistins ir faistins santvarkos bei j esms. Komunizmo esm: Komunizmas - tai utopin

14

visuomens socialin-ekonomin formacija, kuri tapatinama su visuomenine gamybos priemoni nuosavybe, beklase visuomens struktra, komunistine morale. i visuomenin ideologija ir doktrina, skelbta Karlo Heinricho Markso (18181883) ir Frydricho Engelso (18201895), paremta kapitalizmo kritika, skelbianti privaios nuosavybs panaikinim, beklass visuomens sukrim, pagrst gamybos priemoni bendr nuosavyb ir lygiu produkcijos padalijimu. Taip pat beklas visuomens santvarka, propaguota komunistins ideologijos, kuri sudarysianti prielaidas pereiti nuo grybi dalijimo pagal darb prie grybi dalijimo pagal poreikius. Komunizmo filosofija yra pakoreguota marksizmo versija. Pabrieiama, kad vis pirma reikia patenknti savo materialius poreikius, tokius kaip valgymas, grimas, ir tik po to galima jau atsiduoti visuomeninei veiklai; pasak Markso, tik dirbdamas mogus atlieka savo paskirt; mogus yra universalus gamintojas, nes gamindamas turi galimyb valdyti vis daikt pasaul; Marksas praktika laik vis mogaus materialin juslin ir daiktik veikl; praktikai mogus turi rodyti savo mstymo teisinguma, o pati praktika te yra tiesos kriterijus; metafizika marksizmas iri neigiamai; Faizmo esm: Faistinei valdiai bdinga prievarta, grieta piliei ir visuomeninio gyvenimo kontrol. Faistai remdamiesi viduriniais sluoksniais plaiai naudojo socialin demagogij, prievartos priemones, propagavo nacionalizm, karines ekspansijas, rasin nelygyb. Faizmo ideologija buvo grindiama geopolitika, rasistinmis prancz raytojo .A de Gobino teorijomis, bei vokieio filosofo O penglerio idjomis. Faizmas atsirado jau karo metais , susiformavus galingiems monopolij susivienijimams, tarp verslinink ir valstybs atsirado ekonomin trintis. Daug kas tuo metu palaik faistus, nes tada jie atrod, kaip rytinga ir patikima jga, galinti atkurti po karo sugriauta tvark, pasiprieinti komunistiniam judjimui ar net j sutriukinti, veikti visuomens pakrikim. Faistiniams judjimams sigalti padjo j metodai. Jie kr sukarintas draugoves, demagogika propaganda formavo taut "skriaud jausm", ved grieta organizacin struktr ir disciplin, neginijm vado autoritet. Atvirosios visuomens samprata J suformavo Poperis savo knygoje Atviroji visuomen ir jos prieai. Mokslo metodu Poperis laiko sokratikj savo galimybi rib inojim. Kaip tik galimybi rib inojimas skatina j pasisakyti u racional vyki traktavim. K. Poperis renkasi kritin racionalizm. Kritinis racionalizmas suvokia savo ini ir argument ribotum, o asmuo, j pasirenkantis, negali remtis argumentais - greiiau tikjimu protu. Atvirosios visuomens bruoai: 1) monijos vienove, lygyb prie statym, taiau tai bus moralinis reikalavimas, nes nemanoma nepripainti, kad mons vairiais aspektais labai skiriasi. 2) mons patys priima moralinius sprendimus. 3) U juos prisiima atsakomyb. Atsakomyb supranta vien kaip atskir asmen atsakomyb, arba, tiksliau, bendr atsakomyb, padalyt lygias dalis - to reikalauja lygyb prie statym 4) monms reikalingos institucijos, ginanios mogaus kritikum, minties ir paties mogaus laisv . Akcentuojama parama ioms institucijoms. 5) reikalaujama i moni nuolatini pastang bti racionaliems, rpintis savimi ir prisiimti atsakomyb. Tai kaina, kuri reikia mokti u nuolatin ini daugjim, racionalum, kooperacij ir tarpusavio pagalb, taigi u galimyb ilikti ir gyventoj skaii. Atviros visuomens prieai:Platonas, Hegelis, K. Marxas

15