Edmundas Husserlis

Biografija

Edmundas Husserlis (1859-1938) – fenomenologijos pradininkas, sukūrė fenomenologinę

pažinimo ir būties teoriją. Husserlis gimė Moravijoje, žydų šeimoje Leipcigo (1876 m.) ir
Berlyno (1878 m.) universitetuose jis studijavo matematiką. Husserlio auklėtojas buvo filosofijos
profesorius Tomašas Masarikas, kuris vėliau tapo pirmuoju Čekoslovakijos prezidentu. Nuo
1878 iki 1881 m. Husserlis tęsė studijas Berlyne, kur tarp jo matematikos dėstytojų buvo
Leopoldas Kronekeris ir Karlas Vejerštrasas, kurių mokslinis etosas jam padarė ypatingai didelį
įspūdį. Tačiau, matematikos mokslų daktaro laipsnį Husserlis įgijo Vienos universitete, 1883 m.
sausį apgynęs disertaciją apie variacijų teoriją. Po to sugrįžo į Berlyną ir tapo Vejerštraso
padėjėju. Kai Vejerštrasas sunkiai susirgo, Masarikas pasiūlė Husserliui grįžti atgal į Vieną ir ten
mokytis filosofijos iš žymaus filosofo ir psichologo Franco Brentano. Po trumpos karinės
tarnybos Vienoje, Husserlis pasinaudojo Masariko patarimu ir nuo 1884 iki 1886 m. mokėsi iš
Brentano. Vėliau Brentanas rekomendavo Husserlį savo auklėtiniui Karlui Štumpfui. Ši
rekomendacija suteikė jam galimybę, Štumpfo pagalba, paruošti ir pateikti savo habilituoto
daktaro disertaciją. Ši disertacija vėliau buvo integruota Husserlio pirmojoje išleistoje
monografijoje „Aritmetikos filosofija“, pasirodžiusioje 1891 m. Šiame veikale, kombinuodamas
savo matematines, psichologines ir filosofines žinias, Husserlis bando pateikti psichologinį
pagrindą aritmetikai. Dėl tendencijos viską aiškinti psichologiniu požiūriu, knyga sulaukė
neigiamos kritikos iš matematiko ir filosofo Gotlobo Frėgės. Galiausiai Husserlis nusigręžė nuo
psichologizmo ir išvystė jį išgarsinusį filosofinį metodą – fenomenologiją. Vokiečių filosofijoje
fenomenologija užėmė pirmaujančias pozicijas. Buvo Getingeno, o nuo 1916 m. – Badeno ir
Freiburgo universitetų filosofijos profesorius.  Veikalai, kuriuos Husserlis paskelbė, tėra nedidelė
dalis to, ką parašė; dauguma jo kūrinių liko rankraščiuose. Iš pradžių rėmęsis ankstesnėmis kitų
idėjomis, vėliau Husserlis ėmėsi savų, tik retais atvejais leisdamasis į diskusijas su kitomis
pozicijomis. Jo paties pažiūros nuolat kito. Dėl šios priežasties jis paskelbė tiek nedaug darbų, ir
nė vienas stambesnis veikalas nebuvo baigtas spausdinti; Husserlis atiduodavo spaudai tik
pirmuosius jų tomus, kiti likdavo nepaskelbti, nes atėjus laikui juos leisti, jo pažiūros jau būdavo
pasikeitusios: taip nutiko su „Aritmetikos filosofija“, su „Loginiais tyrinėjimais“ ir „Idėjomis“.

Edmundo Husserlio filosofija

Pirmasis Husserlio darbas

Edmundas Husserlis tikėjo, kad pagrindinė užduotis buvo apibrėžta pirmame

darbe „Aritmetikos filosofija“. Šiame darbe pirmą kartą buvo sujungti du
pagrindiniai jo interesai. Viena vertus, tai yra formali logika ir matematika, kita
vertus, psichologija. Filosofas turėjo susidurti su tam tikrais sunkumais. G. Frėgė
atskleidė kai kuriuos iš jų kritiškoje Husserlio darbo analizėje. Dėl šių sunkumų
Edmundas atliko bendrą „sąmoningos patirties“ veiklos ir struktūros tyrimą.
Paskutinis knygos skyrius skirtas aktualiam įvairių būdingų formų, pvz., Paukščių
pulko ar kareivių linijos, „konfiskavimui“. Todėl Husserlis gali būti vadinamas
Geštalto psichologijos pirmtaku.

Darbas „Loginiai tyrimai“

Garsiausias Husserlio darbas yra darbas „Loginiai tyrimai“. Jis buvo paskelbtas
1900-1901 m. Ir pirmą kartą buvo paskelbtas rusų kalba 1909 m. Autorius pats šį
darbą vertino kaip „kelią“ tokiai krypčiai kaip fenomenologija. Pagal šį požiūrį
pagrindiniai logikos principai ir sąvokos turėtų būti pateikiami psichologijos
požiūriu. „Grynos logikos idėja“ yra paskutinis skyrius, kuriame Husserlis pristatė
savo formalią logiką. Ši tendencija išsiskiria nuo psichologijos. Autorius
primygtinai teigia, kad kalbant apie ją, grynos logikos apimtis yra beprasmė.
Antrajame leidinyje pateikiami 6 patirties struktūros ir vertybių tyrimai.
 Fenomenologija

Edmundas Husserlis laikomas naujosios filosofijos metodo, turėjusio sugrąžinti stabilumą

yrančiai civilizacijai, kūrėju - fenomenologija – Edmundo Husserlio sukurtas filosofijos
metodas, kuriuo siekiama aprašyti žmogaus sąmonės turinį ir atskleisti jame esančių fenomenų
(reiškinių) esmes. „Fenomenologija“ dar vadinama visa iš Husserlio kilusi XX a. filosofijos
kryptis. Fenomenologija buvo itin reikšminga formuojantis tokioms kryptims kaip
egzistencializmas ar hermeneutika. Dėl to fenomenologais gali būti vadinami ir šių krypčių
atstovai. E. Husserlio tikinimu, nors apie nepriklausomą daiktų būtį ir negalime pasakyti nieko
tikro, galime neabejoti tuo, kad jie tiesiogiai pasirodo mūsų sąmonėje, nesvarbu, ar mūsų
patiriamas daiktas tikras, ar tik iliuzija. Į objektus galima žiūrėti ne kaip į daiktus savaime, bet
kaip į formuojamus ar „numatomus“ sąmonėje. Sąmonė visada yra ko nors suvokimas:
mąstydami suprantame, kad mintis „nurodo“ į kokį nors objektą. Mąstymo veiksmas ir minties
objektas yra vidujai susiję bei priklausomi vienas nuo kito. Sąmonė ne tik pasyviai fiksuoja
pasaulį, bet ir aktyviai jį formuoja ar „numato“. Tad, siekdami tikrumo pirmiausia turime
ignoruoti ar „iškelti tarp skliaustų“ visa, kas yra anapus mūsų tiesioginio patyrimo; išorės
pasaulis privalo išsitekti tik mūsų sąmonės ribose. Ši vadinamoji „fenomenologinė redukcija“ yra
pirmas svarbus E. Husserlio žingsnis. Visa, kas nėra „imanentiška“ sąmonei, turi būti be
dvejonių atmesta; visa tikrovė, kokia ji patenka į mūsų sąmonę, tėra gryni „fenomenai“, ir tai
vienintelis absoliutus faktas, nuo kurio pradėjus galima eiti toliau. Tačiau, šito mūsų keliamiems
klausimams išspręsti nepakanka. Nes bemaž visa, ką aptinkame žvalgydami savo sąmonės turinį,
tėra atsitiktinių fenomenų kaita, chaotiškas sąmonės srautas, ir vargu ar rasime čia nors kiek
tikrumo. Vis dėlto E. Husserlio „grynieji“ fenomenai yra daugiau nei atsitiktinės individualumo
apraiškos. Jie sudaro universalių esmių sistemą, nes fenomenologija kiekvieną objektą rutulioja
vaizduotėje tol, kol suranda jame tai, kas nekinta. Fenomenologinis pažinimas fiksuoja ne
pavydą ar raudonos spalvos potyrį, bet universalius šių dalykų tipus arba esmes, pavydą ir
raudonumą kaip tokius. Suvokti kurį nors fenomeną iki galo, išgrynintu pavidalu – reiškia
perprasti, kas jame esminga ir nekintama.

Fenomenologinė laiko samprata

Žmogaus sąmonėje slypi be galo daug fenomenų. Vienas jų yra laikas. E. Husserlis sako, kad
fizinis laikas nesutampa su mūsų mąstymu. Jis priklauso nuo to, kokį laiko tarpą mes mąstome
kaip aktualų. Jo laiko atkarpa sudaryta iš dabarties taško. Tai, ką mes mąstome, priklauso nuo:
Retencijų – kiek laiko mes prisimename kaip aktualų. Jos trukmė priklauso nuo to, kiek sakinių
iš karto mes galime prisiminti. Ji dar vadinama aktualia atmintimi;
Protencijų – aktualus tikėjimas ateities įvykiais.
Pagal Huserlį dabartį sudaro retencijos ir protencijos suma. Ši struktūra yra pasyvi ir nereikalauja
specialios refleksijos akto. Pasak istorikų, retencija ilgainiui virsta asmenine atmintimi, o

protencija – asmenine viltimi. Istorija bando griauti asmeninę atmintį. Tai laiko fenomenologinė
analizė.
Pirminė asociacija – susieta ir su jusliniu dabar patyrimu, ir su pasyvia sinteze, racionaliu laiko
išplitimu. Santykis tarp pasyvios ir aktyvios vaizduotės yra Husserlio problema.
Pasyvi protencija ir retencija sukuria laiko tolydumo įspūdį. Tolydumas – psichikos fenomenas.
Laikas matuoja mūsų sąmonės tolydumą. Dabarties laiką (nors ir pasyvų, bet kiekvienas
anonimas turi savo laiką) vadina gyvąja dabartimi ir priklauso nuo dabar taško. Protencija nėra
valios siekis, o nukreiptumas, atvirumas ateičiai. Fenomenologinė filosofija pabrėžia praktinę
filosofijos pusę, tačiau ją supranta ne kaip bet kokių teorijų atsisakymą, bet kaip atsakomybę už
teorijas ir jų kritinį svarstymą atsižvelgiant į pritaikymo galimybes. Pasak Husserlio, filosofai
turi prisiimti atsakomybę už visą žmoniją. Filosofai suprantami kaip savotiški žmonijos sanitarai.
Kas kitas, jei ne filosofas, turi kritikuoti nihilistines nuostatas, galiojančias įvairiose biologinėse
evoliucijos sampratose, kai žmogus suvokiamas kaip biologinių instinktų suma arba kai jis
apibūdinamas kaip savos rasės ar genties determinuotas produktas. Fenomenologinė kritika
parodo, kad tokios teorijos naikina ne tik filosofijos, bet ir mokslų galimybę, nes žmogų supranta
tik kaip natūralų faktą, nesugebantį siekti idealios tiesos.
Nagrinėdamas kūno problematiką E. Husserlis teigia, kad gyvenamas kūnas turi būti
suprantamas kaip tas, kuris atsigręžia į savo patirtį, o fizinis kūnas yra kaip materialus objektas,
kurį nagrinėja gamtos mokslai – fiziologija, biologija, anatomija. Žmogaus gyvenamas kūnas
paprastai suvokiamas kaip gamtos kūrinys, jos dalis. Kūnas, anot E. Husserlio, yra pirmoje
vietoje, t. y., bet kokio suvokimo centras, į kurį jis tik gali būti įtraukiamas.. Toliau tęsdamas E.
Husserlis teigia, kad atliekant bet kokį judesį kūnas dalyvauja kartu. Matant kokį tai objektą juda
akys, nagrinėja jį nužvelgdamos. Liesdami kokį tai daiktą, rankos slysta jo paviršiumi. Ego
supantis pasaulis turi santykį su jo kūnu. Filosofas pastebi, kad bet koks materialus dalykas
paveikia gyvenamą kūną kaip patiriantį. E. Husserlis, atmesdamas R. Descarteso dualizmą, visų
pirma kūnus suskirsto į gyvus ir negyvus. Kuo skiriasi E. Husserlio gyvenamas kūnas nuo fizinio
kūno? E. Husserlis apibrėžia, kas yra tas gyvenamas kūnas. Filosofas teigia, kad gyvenamas
kūnas yra objektyvus ir subjektyvus vienu metu. Tad fizinis kūnas lieka tik objektas mokslams
tyrinėti.

Husserlio citatos:

o "Šis pasaulis nėra tas pats visiems."

o „Tiesos reliatyvumas susijęs su pasaulio egzistavimo reliatyvumu“.
o „Pradžia yra gryna ir, pasak sakymo, vis dar patenka į patyrimą.“
o „Siekdami tikrumo pirmiausia turime „iškelti tarp skliaustų“ visa, kas yra anapus mūsų
tiesioginio patyrimo…“

Sąvokos:
 Fenomenologija - filosofijos metodas, kuriuo siekiama aprašyti žmogaus sąmonės turinį
ir atskleisti jame esančių fenomenų (reiškinių) esmes.
 Psichologizmas - filosofijos, literatūros mokslo, kalbotyros tendencija reiškinius ir
procesus aiškinti psichologijos požiūriu.
 Egzistencializmas - filosofijos kryptis, kurios objektas yra individo egzistencija;skelbia,
kad individo likimas nėra visuomenės ir istorijos determinuotas, jis galįs laisvai rinktis,
todėl esąs atsakingas už savo veiksmus.
 Hermeneutika – filosofijos kryptis, kilusi iš religinių tekstų aiškinimo.\
 Fenomenologas – fenomenologijos krypties atstovas.
 Fenomenologinė redukcija - sąvoka susijusi su intencionalumo sąvoka. Kai sąmonė,
būdama į kažką nukreipta, išgyvenama iš pirmojo asmens perspektyvos. Intencionalumo
samprata apima visą gyvenimą. Turime ne atskirus išgyvenimus, o išgyvenimų srautą.
 Imanentiškas - turimas, būdingas, vidinis, iš prigimties būdingas, esantis ko nors viduje,
ne išoriniu veiksnių sukeltas, sąlygojamas.
 Retencija – atminties sulaikymas.
 Protencija – atminties numatymas.
 Realityvus - reliatyv|us, reliatyvi nustatomas, lyginant su kitu, priklausantis nuo kitų,
santykinis. Reliatyvumas: reliatyvumo teorija (fiz. erdvės, laiko ir judėjimo sąryšio
teorija).
 Geštaltpsichologija – psichologijos kryptis, kuri visus psichinius procesus laiko
vientisais ir kokybiškai savitais.

Šaltiniai:
 http://www.filosofija.info/category/edmundas-husserlis/
 http://lietuvai.lt/wiki/Edmundas_Huserlis
 http://lkti.lt/athena/pdf/5/5.Patarme-7-11.pdf
 https://lt.public-welfare.com/4293412-edmund-husserl-a-brief-biography-photos-major-works-
quotes