Jean – Paul

Sartre
1905 06 21 m. - 1980 04 15 m.
• Žanas Polis Sartras gimė 1905 m. birželio 21 d. Paryžiuje jūrų laivyno karininko
šeimoje. Tėvas mirė, kai jam tebuvo 15 mėnesių. Auginti sūnų motinai padėjo jos
tėvas Šarlis Šveiceris, nuo ankstyvų metų mokęs jaunuolį matematikos ir klasikinės
literatūros.
• Perskaityta A. Bergsono esė sužadino domėjimąsi filosofija.
• Studijavo Paryžiaus prestižinėje „École Normale“, kur sėmėsi idėjų iš I. Kanto, F.
Hėgelio ir M. Heidegerio darbų.
• Studijas baigė 1929 m. ir gavo filosofijos daktaro laipsnį.
• 1938 metais Sartras parašė romaną „Šleikštulys“, laikytiną egzistencializmo
manifestu. Tuo tarpu jo parašyta knyga „Siena“ parodė, kokie absurdiški žmonių
veiksmai, kai jie bando elgtis racionaliai. Po jos išsivystė visa absurdo literatūros
šaka.  
• Ž. Sartras domėjosi metafizika (pirminiai būties principai), ontologija (būtis ir
egzistencija, kurios pagrindinis klausimas – „kas egzistuoja?“) , epistemologija
(pažinimo teorija), fenomenologija (filosofijos metodas, kuriuo siekiama aprašyti
žmogaus sąmonės turinį ir atskleisti jame esančių reiškinių esmes), etika ir politika.
• Po karo Ž. Sartro idėjos buvo priimamos labai prieštaringai.1948
metais katalikų bažnyčia visus jo raštus įtraukė į uždraustų
knygų sąrašą. Ir iš tiesų, jo pjesės buvo pilnos simbolinių
prasmių, o žinomiausias posakis jose yra L’enfer, c’est les
autres („Pragaras – tai kiti“, iš pjesės „Be išėjimo“,1944 m.)
• Šioje pjeseje buvo nagrinėja gyvenimo ir jį  Žemėje baigiančios
mirties bei atpildo sąsajas, kalba apie pragarą ne vietos, o būsenos
prasme, išryškina žmogaus baimes egzistencinės būties
akivaizdoje.

• Pjesėje būtent Kiti Žmonės, arba, tiksliau tariant, žmogus žmogui

tampa pragaru. Kuomet nebelieka nieko, išskyrus bendravimą ir
amžiną buvimą kartu, tampa akivaizdu, jog tai - nepakeliamai
sunku, o gal net neįmanoma. Paradoksalu, tačiau žmogus,
trokštantis būti tarp kitų, labiausiai ir nemoka būti tarp kitų. Pjesė
užbaigiama vieno iš personažų sakiniu „Ką gi, tęskime...“.
Tęskime ką? Vienas kito kankinimą? O galbūt bandymą išgirsti ir
suprasti?
• Sartras buvo ateistinio egzistencializmo atstovas, plėtojęs moralinės atsakomybės, absurdo ir maišto
idėjas, neatskiriamas nuo individo, kasdienybės neigimo. Jas skatino dvasiškai nuskurdinto žmogus
atsiradimas, prieštaringa jo vieta pasaulyje. Buvo ieškoma būdų išsigelbėjimui.
• Egzistencializmą jis suprato ne kaip abstrakčią teorinę sistemą, o į konkrečias kritiškai mąstančio
žmogaus problemas orientuotą filosofiją, kuri daro įmanomu žmogaus gyvenimą jam svetimų
neautentiškų vertybių pasaulyje ir kuri teigia, kad bet kokia tiesa ir bet koks veiksmas sąlygoja
konkrečią aplinką ir žmogaus subjektyvumo sklaidą.

• Egzistencija – tai kiekvieną žmogaus subjektyvios būties akimirką veikiantis veiksnys, kurio skiriamieji
bruožai – susvetimėjimas, nusivylimas, baimė, šleikštulys, būties džiaugsmingumo ir pusiausvyros
praradimas. Šleikštulyje ši sąvoka siejama su pasaulio ir žmogiškosios būties prasmingumo praradimu

• Į savo apmąstymų centrą jis iškėlė individualios žmogaus egzistencijos, laisvės,

susvetimėjimo, nerimo, moralinės atsakomybės, absurdo ir maišto idėjas.
• Sartro požiūriu, žmogus prasideda tik tada, kai
pajunta betarpišką sąlytį su būtimi, pasireiškiantį
kaip liga: „Kęsti, kad daiktai būtų taip arti, aš
daugiau negalėjau… Norėjosi nueiti, užsimiršti,
numigti… Dusau. Pro akis, nosį, burną – pro
visur skverbėsi mano egzistavimas… Ir staiga …
plyšo kažkokia uždanga. Ir aš supratau,
pamačiau… Tai mane ir slegia“ („Šleikštulys“).
Sartras išryškino pagrindinius žmogaus sąlyčio su aplinka principus:
1) tas sąlytis yra staigus, o tam nebūdinga nei apmąstymas, nei
troškimai – tai išgyvenimas;
2) išgyvenimu neapsiribojama – einama už esaties ribų;
3) trancendencija nukreipia į mąstymą, supratimą. Žmogaus
išsigelbėjimas glūdi ne anapusiškume, o savo būties
išgyvenimo supratime.
Tiesioginis išgyvenimas neatskiriamas nuo intuicijos, kuri
nepavaldi logikai. Būti laisvu Sartrui reiškė
būti savitai mąstančiu. Laisvė yra moralinė atsakomybė,
kurios jausmą vėliau jis išplėtė iki begalybės: „savo tapsme
žmogus turi suvokti, kad moraliai atsakingas už visa ir viską,
kas vyksta pasaulyje“ („Egzistencializmas yra humanizmas“).
Būtent šiame veikale autorius atskleidė, kad egzistencializmo
idėja yra tai, kad žmogus yra labai vienišas, ir dėl to atsiranda
įvairios baimės, kurios atveria tikrąją būtybę. Pasirodo, kad
žmogus egzistuoja tik tam, kad būtume šiame pasaulyje.
• Savo darbe Sartras bandė atsakyti į klausimą,egzistencializmas yra humanizmas ar
kažkas kitas, ir jis diskutavo, kaip galima susieti šias dvi tendencijas.  Čia pagrindinį
vaidmenį atlieka ne pats asmuo, o kažkas, kas peržengia save aplinkiniame
pasaulyje, bando pasiekti tam tikrus tikslus ir aukštus, nuolat judėti ir ieškoti
geriausių. Egzistencializmas remiasi tais pačiais pagrindais kaip humanizmas, tačiau
ši srovė yra artimesnė žmogui. Svarbiausia yra didesnių galimybių pasiekimas.
Kiekvienas žmogus turi vertės, didžiausio tikslo, kurį reikia pasiekti. Todėl galima
tiksliai sakyti, kad egzistencializmas vis dar yra humanizmas.
• Žmogaus susvetimėjimo priežastį Ž. P. Sartras įžvelgė socialinių institucijų
struktūroje. Daugybė valdiškų įstaigų vadovaujasi gausybe potvarkių ir įsakų.
Atskiram žmogui išsiveržti iš tų apribojimų yra beviltiška, pavieniui daugumos valia
neįveikiama. Išsivadavimas gali būti tik kolektyvinis ir tam reikia surasti žmogaus
poreikius tenkinančią grupę. Tokias nuostatas Ž. P. Sartras pademonstravo ir savo
elgesiu.1964 m. jis atsisakė skirtos Nobelio literatūrinės premijos, tvirtindamas, kad
niekada nepriima jokių oficialių apdovanojimų ir nenori savęs sumenkinti iki
institucijų lygio.
1965 m. Žanas Polis Sartras
lankėsi Lietuvoje. Pirmiausia
svečiai nuvyko į Nidą ir Kuršių
Neriją. Nidos kopose aplankė
prancūzų belaisvių kapines.
Aplinkinė gamta juos tiesiog
pribloškė. Rašytojas, stovėdamas
ant kopos, prasitarė: „Jaučiuosi lyg
stovėčiau rojaus prieangyje“ ir po
to pridūrė: „Pirmą kartą debesys
man po kojomis“.
Ši kelionė į Lietuvos pajūrį yra
įamžinta garsioje A. Sutkaus
nuotraukoje „Sartras kovoja su vėju
Kuršių Nerijoje“. Ją prancūzų
skulptorė R. Granet panaudojo
skulptūros modeliui. Ta skulptūra
dabar stovi Nacionalinėje Paryžiaus
bibliotekoje. Nuotraukoje buvo
sustabdyta akimirka – žmogus,
kovojantis su vėju bei smėliu, rodanti
žmogaus pastangas suvaldyti
priešpriešą (kurią Ž. Sartras apmąstė
„Užrašuose apie etiką“, 1983). Tai Ž.
Sartras, jo rankos sunertos už
nugaros ir žvilgsnis nukreiptas į tolį,
o vėjas taršo paltą, kelnes, velia
plaukus.
Sartro filosofija jautriai atspindėjo stiprėjančias
žmonių susvetimėjimo tendencijas, sąmonės bei
tradicinių Vakarų kultūros ir meno vertybių krizę. Jo,
kaip ir kitų egzistencinio mąstymo išpažinėjų, požiūris
į filosofiją, jos uždavinius, tikslus, kategorijų pasaulį
buvo neįprastas, nes jie nesidomėjo tradicinėmis
sistemingai nagrinėjamomis filosofijos problemomis.
Pagrindinės Sartro filosofiniuose ir literatūriniuose
kūriniuose plėtojamos temos – žmogaus likimas,
gyvenimo prasmės ieškojimas, pasirinkimas, kūrybinė
asmenybės sklaida, laisvė. Sartro idėjos sulaukė
tarptautinio atgarsio.
• J. P. Sartre‘as, sako, kad žmogus yra pasmerktas laisvei vien todėl, kad jis negali
nesirinkti. Negali būti neatsakingu už savo mintis bei veiksmus. Net nesirinkdamas jis
renkasi nesirinkimą.
• Sarte‘o laisvė įmanoma tik sąmonės pasaulyje. Ji yra sąmonės sinonimas. Daiktai nėra
laisvi. Jie egzistuoja, negali siekti, viltis, bandyti būti kuo nors kitu negu yra. „Daiktai
yra tai, kas atrodo esą – o už jų… tuščia,“ – rašo Sartre‘as savo romane „Šleikštulys“.Jo
laisvė nėra objektas, kuris gali būti mąstomas. Laisvė ištinka, susidūrus su daiktų
pasauliu – jų masyvumu. Sartre‘o sąmonė – tuščia. „Būtis nepasiduoda mąstoma iš tolo:
ji turi užklupti netikėtai, apimti jus, prislėgti širdį kaip įmitęs nerangus gyvulys – kitaip
viskas prapuls.“ Ši erdvė yra sąmonėje glūdintis niekis. Šią tuštumą asmuo siekia
užpildyti. Jis planuoja, konstruoja, projektuoja, svajoja, įsivaizduoja. Sartre‘o laisvė yra
savos būties pasirinkimas, tačiau ne jos pagrindas. Ji gali būti suvokta kaip kažkas
radikaliai priešinga daiktų atsitiktinumui ir nereikalingumui.Laisvės projektas –
esminis, kadangi jis yra mano būtis.. Tačiau pasirinkimas, pasak Sartre‘o vyksta ne
mentalinėje erdvėje, o pačiame pasaulyje. Sartre‘o laisvė yra dinamiška, judanti,
kintanti. Ji nuolat turi būti atnaujinama.
Jo pasitraukimas dėl sunkios ligos
daugelio buvo suvoktas kaip nacionalinė
tragedija, konkrečios, humanistinių
idealų kupinos, epochos pabaiga. Per
Sartro laidotuves Paryžiaus gatves
užtvindė 25000 žmonių. Tai buvo antros
(po V. Hugo) tokios laidotuvės, kurios
liudijo ne tik apie intelektualų,
filosofijos, literatūros, meno mylėtojų,
bet ir paprastų prancūzų pagarbą šiam
valdžios (dėl nuolatinės jos kritikos)
nemėgiamam, tačiau nuosekliai
teigusiam mąstymo ir būties vienovę
prancūzų mąstytojui.