Anapus g rio ir blogio Ateities filosofijos preliudija Vert EVALDAS NEKRAAS Jenseits von Gut und Bose Vorspiel

einer Philosophie der Zukunft

PRATARM Tarkime, jog tiesa yra moteris,- kaip? Argi nepagrstai tarin jama, kad visi dogmatiki filosofai menkai suprato moteris? Kad tas perd m rimtas ir kyriai landus art jimo prie tiesos bdas buvo netikusi ir nederama priemon moters irdiai pavergti? inoma, jos niekas ir neukariavo kiekviena dogmatikos forma stovi iandien tiesos akivaizdoje susikrimtusi ir nusiminusi. J_e_i_g_u ji apskritai dar stovi! Kai kurie paaipnai teigia, kad ji seniai guli paslika ant em s ir net mirtimi vaduojasi. Rimiau kalbant, pagrstai galima tik tis, kad visas dogmatizavimas filosofijoje, atrodantis toks giliamintis ir ikilmingas, i tikrj buvo tik naivus vaikikumas ir pradiamokslis ir kad jau turbt greit ateis laikas, kai bus aikiai suvokta, k_i_e_k nedaug tereikia norint pad ti didingo ir beslygiko filosofijos statinio (dogmatikai iki iol rent tik tokius) kertin akmen,utenka kokio nors prietvaninio liaudiko prietaro (pavyzdiui, sielos prietaro, dar ir dabar siaut janio filosofijoje prietaring "subjekto" ir "A" svok pavidalu), galbt kokio nors odi aismo, gramatikos vilioni arba drsaus labai ribot, labai asmenik, labai mogik, perd m mogik fakt apibendrinimo. Matyt, dogmatik filosofija buvo tik, tkstantmei senumo paadas, panaus t, kokiu anksiau buvo astrologija, kuriai iki iol ieikvota darbo, pinig, valgaus proto ir kantryb s turbt daugiau nei kokiam nors rimtam mokslui,- jai ir jos "neemikoms" pretenzijoms Azijoje ir Egipte turime bti d kingi u didj architektros stili. Atrodo, kad visi didieji dalykai, prie tapdami mogaus savastimi kaip amini imperatyvai, i pradi turi paklajoti po em milinik, siaub keliani grimas pavidalu: tokia grimasa buvo dogmatin filosofija, pavyzdiui, Vedanta Azijoje ir platonizmas Europoje. Nebkime jai ned kingi, nors, inoma, turime pripainti, jog iki iol blogiausia, ilgiausiai trunkanti ir pavojingiausia i vis klaid yra dogmatik klaida - btent Platono irasta grynoji dvasia ir g ris pats savaime. Bet dabar, kai ji veikta, kai Europa isivaduoja nuo io sloguio ir bent jau gali ramiau miegoti, mes, k_u_r_i___ u__d_u_o_t_i_s__ y_r_a__ b_u_d_ _t_i, jauiam s es palikuonys tos j gos, kuri iugd kova su ia klaida. Kalb ti apie dvasi ir g r, kaip kalb jo Platonas,- be abejo, reikia ties apversti auktyn kojomis ir paneigti pagrindin visokio gyvenimo slyg - p_e_r_s_p_e_k_t_y_v_; galima net paklausti, kaip paklaust gydytojas: "Kur toki lig pasigavo graiausia senov s atala, Platonas? Ar tik nebus kaltas piktasis Sokratas? Argi Sokratas nebuvo jaunuoli tvirkintojas? Ir ar nenusipeln jis savo cikutos taur s?" - Bet kova su Platonu, arba, aikiau nekant, kad bt suprantama ir "liaudiai", kova su krikionika banytine tkstantmei priespauda - nes krikionyb yra ne kas kita, kaip platonizmas "liaudiai",- sukr Europoje toki nuostabi dvasios tamp, kokios em je dar n ra buv: lankas taip temptas, jog dabar i jo galima auti tolimiausi taikin. Tiesa, europietis i tamp suvokia kaip varginant bv; ir jau du kartus puikiu stiliumi buvo bandyta atpalaiduoti lank: pirm kart tai m gino padaryti j zuitai, antr - demokratai viet jai; pasitelk spaudos laisv ir laikrai skaitym, pastarieji i tikrj gali pasiekti, kad

dvasia nebevargint pati savs! (Vokieiai irado parak - lov jiems! Bet jie jau atsilygino u tai jie irado spaud.) Taiau mes, nebdami nei j zuitai, nei demokratai, nei netgi tikri vokieiai, mes, g_e_r_i_e_j_i__ e_u_r_o_p_i_e__i_a_i ir laisvi, l_a_b_a_i laisvi protai,- mes jauiame dar ir vis dvasios varg, ir vis jos lanko tamp! O galbt ir str l, udavin, kas ino? t_i_k_s_l_... Sils Maria, Oberengadinas 1885 m. birelis

Pirmas skyrius APIE FILOSOF PRIETARUS 1 Tiesos valia - ji dar ne kart suvilios mus rizikingiems ingsniams, ta igirtoji tiesos meil , apie kuri iki iol su didia pagarba nek jo visi filosofai,- koki tik klausim nepateik mums i tiesos valia! Koki keist, prast, tartin klausim! i istorija gan tinai sena, ir vis d lto atrodo, jog ji k tik prasid jo. Tad kas ia nuostabaus, jei pagaliau pasirodysime nepatikls, prarasime kantryb ir nusisuksime? Kad m_e_s patys pasimokysime i io sfinkso kelti klausimus? K_a_s gi toks i tikrj kelia mums klausimus? Ir k_a_s toks mumyse i tikrj veriasi " ties"? - Taip, mes tikrai ilgai sprend me klausim, kokios yra ios valios prieastys, ir galiausiai visikai sustojome prie dar nuodugnesnio klausimo. Mes ik l me ios valios v_e_r_t_ _s klausim. Tarkime, kad mes geidiame tiesos,- bet a_r__ n_e__ m_i_e_l_i_a_u__ b__t___ t_r_o_k__t_i__ netiesos, netikrumo, netgi neinojimo? Tiesos vert s problema pri jo prie ms,- ar mes patys pri jome prie ios problemos? Kas i ms Edipas? Kas sfinksas? tai kur pasimatymas - klausim ir klaustuk! Ir atsitik tu man taip: gal gale prad sime galvoti, kad i problema dar niekad nebuvo ikelta, tarsi mes j pirmieji ivydome, pirmieji atkreip me j d mes, pirmieji r_y__o_m_ _s? Nes ia nemaa rizikos ir galbt u i rizik n ra pasaulyje didesn s. 2 "Kaip g_a_l_ _t_ kakas atsirasti i savo prieyb s? Pavyzdiui, tiesa i suklydimo? Arba tiesos valia i apgaul s valios? Arba pasiaukojimas i savanaudikumo? Arba saul ta iminiaus ira i godumo? Ne, tai nemanoma, o kas apie tai svajoja, yra kvailys arba dar blogiau. Patys vertingiausi dalykai turi tur ti kit, s_a_v_o kilm. J nemanoma kildinti i io niekingo, nepastovaus, pilno pagund ir apgaul s pasaulio, i ios iliuzij bei geiduli maiaties. Prieingai, j altinis - bties gelm , aminyb , neregimas Dievas, "daiktas pats savaime": _i_a, o ne kur kitur slypi j pagrindas!"- Toks samprotavimo bdas - tipikas prietaras: i jo galima atpainti vis laik metafizikus. Toks vertinimas yra vis j logini procedr prielaida; remdamiesi iuo "tik jimu", jie bando pasiekti "inojim", kur galop ikilmingai paskelbia "tiesa". Metafizik tik jimo pagrind pagrindas - t_i_k_ _j_i_m_a_s__ v_e_r_t_y_b_i___ p_r_i_e__p_r_i_e__a. Netgi atsargiausiems i j, netgi prisiekusiems /"de omnibus dubitandum"^1/ neat jo galv, kad jau ia, prie slenksio, pats laikas prad ti abejoti. Juk i tikrj galima abejoti, pirma, tuo, ar ivis egzistuoja prieyb s, ir antra, tuo, ar tie liaudiki vertinimai ir vertybi prieprieos, paenklintos metafizik antspaudu, n ra vien pavirutiniki vertinimai, laikinos perspektyvos, kurios atsiveria velgiant tam tikru rakursu, i apaios vir, kad tai, dailinink odiais tariant, yra varl s perspektyva. Kad ir kaip didiai vertintume ties, teisingum, altruizm, kain ar neder t gyvenime kur kas labiau vertinti iliuzij, apgaul s, savanaudikumo ir godumo vali. Galbt ger ir garbinam dalyk vert

paaikinama kaip tik j dviprasmika giminyste, ryiu su blogais, tariamai prieingais dalykais, netgi esminiu panaumu juos. Galbt! - Bet kam rpi tokie pavojingi "galbt"! Reikia palaukti, kol ateis nauja filosof paderm - turini kitok skon ir kitokius polinkius, negu tur jo ankstesni filosofai,- pavojingo "galbt" visomis jo prasm mis filosof paderm . - Ir kalbant visikai rimtai: a matau - tokie nauji filosofai ateina. 3 A gana ilgai steb jau filosofus, akylai ir jau, k jie rao tarp eilui, ir dabar sakau pats sau: didesn smoningo mstymo, taip pat filosofinio mstymo dal lemia instinktai - mes turime pakeisti ankstesn poir taip, kaip kad pakeit me poir paveld jim ir "gimtas" savybes. Gimimo aktas maai k reikia visame paveldim savybi perdavimo procese; lygiai taip pat ir smon n ra p_r_i_e__i_n_g_a (kokia nors principine prasme) instinktams: smoningam filosofo mstymui paprastai slapia vadovauja instinktai, veriantys j jud ti tam tikru keliu. Visokia logika ir tariamai savarankikas minties jud jimas priklauso nuo vertinim, tiksliau pasakius, nuo fiziologini tam tikro gyvenimo bdo isaugojimo reikalavim. Pavyzdiui, apibr tumas vertingesnis u neapibr tum, iliuzija ne tokia vertinga, kaip "tiesa",- tokie vertinimai, nepaisant reguliatyvios j reikm s m_u_m_s, gali bti tik pavirutiniki vertinimai, tam tikra /niaiserie^2/ ris, reikalinga isaugoti panaioms mus btyb ms. inoma, tarus, kad visai ne mogus yra "daikt matas"... 4 Sprendinio klaidingumas mums dar neleidia prietarauti jam, ir ia ms naujoji kalba, matyt, labiausiai r ia aus. Svarbu kas kita: kiek sprendinys skatina gyvenim, padeda isaugoti j ir isaugoti ar net ugdyti r; ir mes i esm s link teigti, kad klaidingiausi sprendiniai (jiems priskirtini ir sintetiniai aprioriniai sprendiniai) yra mums patys reikalingiausi, kad, nepripains logini fikcij, nelygindamas tikrov s su igalvot beslygik ir sau tapai esybi pasauliu ir nuolat nefalsifikuodamas pasaulio skaiiais, mogus negal t gyventi. Klaiding sprendini isiad jimas bt gyvenimo isiad jimas, gyvenimo neigimas. Pripainti neties gyvenimo slyga - inoma, tai reikia pavojingai prieintis prastiniam daikt vert s jausmui; ir filosofija, kuri tam rytasi, vien jau tuo persikelia anapus g rio ir blogio. 5 ir ti filosofus pusiau nepatikliai, pusiau ironikai skatina ne tai, jog nuolat regi, kokie jie nekalti - kaip danai ir lengvai susipainioja ir klysta; odiu, ne j vaikikumas - tikri vaikai! - bet tai kas: filosofai aidia ne visai siningai. O juk kok didiul, kok dorybing triukm jie sukelia, jei tik kas nors, kad ir netiesiogiai, palieia tiesos problem. Visi jie dedasi pri j prie savo ivad remdamiesi alta, gryna, dievikai netrikdoma dialektika (kitaip negu visokie mistikai, kurie, bdami nenuovokesni ir siningesni, kalba apie "inspiracij"). I tikrj filosofai specialiai parinktais argumentais tik ramsto iankstin tez, atsitiktin mint, "kv pim", abstrakiai suformuluot, igrynint slapt trokim; visi jie advokatai, tik nenori bti taip vadinami. Daniausiai jie tik gudriai gina "tiesomis" vadinamus savo prietarus,- jiems l_a_b_a_i trksta drsios sin s, kuri kaip tik to nebijo pripainti, labai trksta gero drsos skonio, kuris taip pat leidia tai suprasti,- kad persp t prie arba draug, pademonstruot bravr ar tiesiog i savs pasiaipyt. Perd tai mandagus ir didiai moralus Tartiufas, manieringas senis Kantas, bandantis mus nuvilioti dialektikos unkeliais, vedaniais kategorin imperatyv,- tai spektaklis, kur matydami mes, ipaikintieji, ypsom s ir su dideliu malonumu stebime nusenusi moralist ir pamokslinink suktybes. ypsom s reg dami matematinius fokusus, kuriais Spinoza savo filosofijai,

teisingiau pasakius, "s_a_v_o iminties meilei" umauna alvario arvus, nor damas bauginti bsimus upuolikus, kurie drst vilgtel ti neveikiam skaistuol, i At n Palad,- kiek daug jo paties drovumo ir silpnumo atskleidia is ligoto atsiskyr lio maskaradas! 6 Pamau man iaik jo, kas iki iol buvo kiekviena didioji filosofija,- tai jos kr jo ipaintis, savotiki memuarai, parayti be valios pastang ir nejuia; be to, supratau, kad morals (ar amorals) ketinimai sudaro kiekvienos filosofijos uuomazg, i kurios kaskart iauga visas augalas. I tikrj, aikinantis, i kur kilo abstrakiausi metafiziniai filosofo teiginiai, geriausia (ir protingiausia) bt pirmiausia paklausti savs: kokia moral turima galvoje (j_i_s turi galvoje)? Tod l a manau, kad filosofij pagimd ne "painimo potraukis", o visai kitas instinktas, pasinaudojs painimu (ir nepainimu!) tik kaip rankiu. Kas panagrin s pagrindinius mogaus potraukius tai kokiu aspektu - koki tak jie gali padaryti kaip i_n_s_p_i_r_u_o_j_a_n_t_y_s genijai (ar demonai ir koboldai), tas isiaikins, kad kiekvienas j jau sp jo susidom ti filosofija,- ir kad kiekvienas j mielai sutinka bti galutiniu bties tikslu ir teis tu kit potrauki v_i_e__p_a__i_u. Juk kiekvienas potraukis siekia viepatauti ir p_a_t_s bando filosofuoti.inoma, mokslininkams, tikriems mokslo vyrams, viskas gali bti kitaip ir, ko gero, "geriau",- jie tikrai turi kakok ypating painimo potrauk, kakok ma, nuo nieko nepriklausom laikrodio mechanizm: utenka tik prisukti, ir jis jau darbuojasi b_e rykesn s kit mokslo vyr potrauki takos. Tikrieji mokslinink "interesai" paprastai slypi kitur,- pavyzdiui, eimoje arba piniguose, arba politikoje; ir beveik visikai nesvarbu, kokioje mokslo vietoje sukasi "teikianio vili" jauno darbtuolio maa maina ir kuo jis taps - geru filologu, mikologu ar chemiku,- jo n_e_a_p_i_b__d_i_n_a tai, kuo jis taps. Prieingai, filosofas neturi nieko beasmeniko; ypa jo moral aikiai rodo, k_a_s__ j_i_s__ y_r_a,__ t._y. kokia jo slapiausi potrauki hierarchija. 7 Kokie pikti gali bti filosofai! A neinau nieko nuodingesnio u juoko str l, Epikro paleist Platon ir platonikus: jis juos pavadino Dionysiokolakes. Paraidiui tai reikia "Dionisijo pataiknai", t. y. tirono parankiniai ir padlaiiai, bet jis nor jo pasakyti dar ir tai, kad "jie visi yra aktoriai, juose n ra nieko tikra" (nes Dionysiokolax buvo populiari bendrin aktoriaus pravard ). Btent ia ir slyp jo piktos pajuokos geluonis: Epikr erzino Platonui ir jo mokiniams bdinga ikilni saviinscenizacijos maniera, svetima senam mokytojui i Samo, pasisl pusiam savo sodelyje At nuose ir paraiusiam tris imtus knyg,- gal i pasipiktinimo Platonu, gal i garb s trokimo, kas ino? - Graikijai prireik imto met, kad isiaikint, kas buvo tas sodo dievas Epikras.- Bet ar ji isiaikino? 8 Kiekvienai filosofijai ateina metas, kai scen engia filosofo "sitikinimas"; kaip sakoma senoje misterijoje: /adventavit asinus pulcher et fortissimus^3./ 9 Js norite g_y_v_e_n_t_i "pagal gamt"? Kilnieji stoikai, kaip klaidina odiai! sivaizduokite toki esyb, kokia yra gamta: nepaprastai ilaidi ir netikimai abejinga, nieko nesiekianti ir niek neatsivelgianti, neturinti gailesio ir teisingumo jausmo, vaisinga, bevais ir sykiu neinoma,

sivaizduokite soste s dint Abejingum - kaip js g_a_l_ _t_u_m_ _t_e gyventi "pagal abejingum"? Gyventi - ar tai nereikia nor ti visai ko kito nei i gamta? Ar gyventi nereikia vertinti, teikti kam pirmenyb, bti neteisiam, ribotam ir suinteresuotam? O tarus, kad js imperatyvas "gyventi pagal gamt" i esm s reikia tik "gyventi pagal gyvenim",- argi js g_a_l_ _t_u_m_ _t_e to nepadaryti? Tad kam skelbti principu tai, kas js esate ir kuo negalite nebti? - I tikrj viskas yra kitaip: nors js susiav j vaizduojate, jog iskait te gamtoje savo statymo kanon, faktikai js siekiate kako prieingo, js, keistuoliai aktoriai ir apsigaudin tojai! Puikyb veria jus priskirti gamtai, netgi gamtai, savo moral bei savo ideal ir diegti juos joje; js reikalaujate, kad ji bt gamta "pagal Stoj", ir nor tum te, kad visa btis bt tik js atvaizdas milinikas aminas stoicizmo triumfas ir apibendrinimas! Nepaisant tiesos meil s, js taip ilgai, taip atkakliai, taip hipnotikai apduj, vert te save ir ti gamt k_l_a_i_d_i_n_g_a_i, btent stoikai, kad jau ir nebegalite ir ti kitaip, ir galiausiai kakoks begalinis ididumas iebia jums pami lik vilt: k_a_d_a_n_g_i js sugebate taip puikiai prievartauti save - juk stoicizmas yra prie save nukreipta prievarta,- tai ir gamta leisis prievartaujama: argi stoikai n ra gamtos d_a_l_i_s?.. Bet tai sena ir amina istorija,- tai, kas tada nutiko stoikams, atsitinka ir dabar, vos tik kokia nors filosofija pradeda tik ti pati savimi. Filosofija visada kuria pasaul pagal savo atvaizd, ji kitaip negali. Pati filosofija yra tironikas potraukis, dvasin galios valia, "pasaulio krimo" valia, /causa prima^4/ valia. 10 Uoliai, subtiliai ir netgi, sakyiau, gudriai iandien Europoje gvildenama "tikrojo ir regimyb s pasaulio" problema veria susimstyti ir siklausyti save: tas, kas negirdi nieko daugiau - tik "tiesos vali", tas tikrai negali didiuotis savo klausa. Retsykiais ia i tikrj gali bti painiota tokia tiesos valia, avantiristinis rytas tbt tai pasiekti, savo pozicijas praradusio metafiziko ambicijos - jis galiausiai vis tiek pasirinks sauj "tikrumo", o ne puiki galimybi veim; gali pasitaikyti ir puritonik sin s fanatik, kurie pasireng veikiau pad ti galv u tikr Niek negu u nepatikim Kak. Bet tai - nihilizmas ir puolusios nevilt, mirtinai nuvargusios sielos poymis: ios doryb s demonstruojama narsa t ra apsimetimas. Stipresni, gyvybingesni ir gyvenimo dar troktantys mstytojai, regis, yra kitokie: jie pasisako p_r_i_e_ regimyb, niekinamai taria od "perspektyva", savo kno tikrum vertina ne daugiau u tikrum iliuzijos, jog em nejuda, ir tod l, atrodo, jie pasireng su ypsena ileisti i rank tikrj savo turt (nes kas gi gali bti tikresnio u nuosav kn?),- taiau kas ino, ar sielos gelm se jie netrokta atsikariauti kak daug p_a_t_v_a_r_e_s_n_, k anais laikais tur jo mon s, kak i senj tik jimo turt: galbt "nemirting siel", galbt "senj Diev", odiu, id jas, kuriomis vadovaujantis galima gyventi geriau, t.y. pilnakraujikiau ir linksmiau negu vadovaujantis "moderniomis id jomis"? Jie n_e_p_a_s_i_t_i_k_i moderniomis id jomis, netiki tuo, kas sukurta vakar ir iandien; galbt ia dar prisideda lengvas persisotinimas ir ironija, negalinti paksti vairiausios kilm s svok /bric-abrac^5/, t.y. to, k iandien rinkai silo vadinamasis pozityvizmas. J rafinuotam skoniui atgrasus vis i tikrov s pseudofilosof lop ir lopyn li margumas, nes tokioje filosofijoje nauja ir tikra tik tas margumas. Matyt, reikia pripainti, kad ie tikrov s neig jai, tyrin jantys painim per mikroskop, yra teiss : j instinktas, vejantis juos i d_a_b_a_r_t_i_n_ _s tikrov s, yra neveikiamas, - o kam mums rpintis vedaniais atgal klaidiais takeliais! Svarbiausia n_e tai, kad jie nori grti "atgal", o tai, kad jie nori eiti "_a_l_i_n". iek tiek d_a_u_g_i_a_u j gos, pol kio, drsos, artistizmo - ir jie panor t eiti l_a_u_k,- o ne atgal!11 Man atrodo, kad iandien visur stengiamasi nepasteb ti tikrojo Kanto poveikio vokiei filosofijai ir ypa protingai nutyl ti klausim, koki reikm jis sau priskyr . Vis pirma ir labiausiai Kantas

didiavosi savo kategorij lentele; laikydamas j rankose, jis sak : "tai sunkiausias dalykas, kok buvo galima kada nors padaryti metafizikos labui."- Reikia teisingai suprasti t "buvo galima": jis didiavosi a_t_r_a_d__s nauj mogaus sugeb jim, sintetini apriorini sprendini sugeb jim. Tarkim, jis klydo, bet vokiei filosofijos pl tr ir spart suklest jim l m is pasididiavimas ir vis jaunesnij lenktyniavimas siekiant atrasti k nors dar labiau vert pasididiavimo - bet kuriuo atveju bent jau "naujus sugeb jimus"! - Taiau pamstykime,- pats laikas. Kantas klaus savs: kokiu bdu g_a_l_i_m_i aprioriniai sintetiniai sprendiniai? - Ir k gi jis atsak ? Jie g_a_l_i_m_i__ d_ _l__ s_u_g_e_b_ _j_i_m_o! Deja, jis atsak ne trim odiais, o taip isamiai, taip ikilmingai, su tokiu vokiku giliamintikumu ir vingrumu, kad niekas nesugeb jo igirsti komikos /niaiserie allemande^6/, slypinios tokiame atsakyme. Visi tiesiog netilpo kailyje: taip av josi tuo nauju sugeb jimu; ir digavimas pasiek apog j, kai Kantas atrado moguje dar ir moralini sugeb jim, nes tuo metu vokieiai buvo morals, o ne "politiniai realistai". At jo vokiei filosofijos medaus m nuo; visi jaunieji Tibingeno teologai netrukus isklido po kaimus iekodami "sugeb jim". Ir ko tik nerado tais nekaltais, turtingais, jaunatvikais vokiei dvasios laikais! Taiau staiga prabilo piktoji romantizmo f ja, ir jos daina nuskamb jo tuo metu, kai vokieiai dar nemok jo atskirti "atrasto" nuo "irasto". Pirmiausia jie gijo "virjuslikumo" sugeb jim: Schellingas j pakriktijo intelektualine ira, ir tai atitiko slapiausius tuo metu dar dorybing vokiei geismus. Bt didiausia neteisyb , jei mes rimtai ir tume vis idyk lik ir svajing jud jim ar net piktintum s juo, nes jis - tai jaunyst , kad ir kaip drsiai ir iaukianiai ji rengtsi pilk ir senatvik svok rbais. Na, bet gana,- pasenome, ir ms svajon s isisklaid . At jo laikas, ir prad ta i nuostabos trinti kaktas - jos trinamos iki iol. Daug svajota, ir pirmasis svajotojas buvo senelis Kantas. "Galios galia",- jisai sak ar bent jau galvojo. Bet ar tai yra atsakymas? Ar paaikinimas? O gal veikiau tik klausimo pakartojimas? Kod l migdo opijus? "Galios galia",/virtus dormitiva/,- atsako garsusis Molire'o gydytojas: /quia est in eo virtus dormitiva, cujus est natura sensus assoupire^7./ Taiau tokie atsakymai tinka tik komedijai, ir pagaliau at jo metas Kanto klausim "kokiu bdu galimi aprioriniai sintetiniai sprendiniai?" pakeisti kitu klausimu: "Kod l r_e_i_k_i_a tik ti tokiais sprendiniais?", t.y. at jo metas suvokti, kad, norint isaugoti ms r, reikia t_i_k_ _t_i tokiais sprendiniais, nors, inoma, jie gali bti k_l_a_i_d_i_n_g_i! Arba, kalbant aikiau, iurkiai ir tiesiai: aprioriniai sintetiniai sprendiniai ivis neprivalo "bti galimi", mes neturime teis s j savintis, ms lpose jie skamba perd m klaidingai. Ir vis d lto btina tik ti j teisingumu - tai tas pavirutinikas tik jimas ir regimyb , be kurios mes negal tume isiversti ms gyvenimo optikos perspektyvoje.- Ir galiausiai, turint omenyje t didiuli poveiki, kuri "vokiei filosofija" (tikiuosi, jos teis kabutes visiems aiki?) padar visai Europai, n ra abejon s, kad ia tikrai veik tam tikra /virtus dormitiva/: visi buvo suav ti, kad vairi taut kilni dykin toj, doryb s serg toj, mistik, meninink, trim ketvirtadaliais krikioni ir politini tamsybinink terp je su vokiei filosofija atsirado prienuodis visagaliui sensualizmui, siverusiam ms ami i pra jusio imtmeio, trumpai tariant,-/"sensus assoupire"/... 12 Materialistin atomistika priskirtina tiems dalykams, kurie yra tikinamiausiai paneigti, ir tikriausiai iandien tarp Europos mokslinink nerastume n vieno, kuris bt toks nemoka, kad j laikyt reikmingesniu dalyku negu vien patogia naudoti namuose iraik santrumpa. Pirmiausia pad kokime lenkui Boscovichiui^8, kuris kartu su lenku Koperniku iki iol yra didiausias ir nenugalimas regimyb s prieininkas. Kopernikas, nepaisydamas poji duomen, tikino mus, kad em n_e_s_t_o_v_i vietoje, o Boscovichius kalb jo atsisakyti tik jimo tuo, kas em je dar liko

tvirta ir nepajudinama: tik jimo "mediaga", "materija", "em s kruopelyte"- atomu. Tai buvo didiausia kada nors em je laim ta pergal prie pojius.- Taiau reikia eiti tolyn ir paskelbti tbtin kar taip pat ir "atomistiniam poreikiui": is, kaip ir dar garsesnis "metafizinis poreikis", vis dar pavojingai egzistuoja tose srityse, kuriose vargu ar galima tarti j esant. Ir vis pirma reikia pribaigti kit, dar lemtingesn atomistik, kuri stropiausiai ir ilgiausiai skleid krikionyb ,s_i_e_l_o_s__ a_t_o_m_i_s_t_i_k_. Tebnie mums leista iais odiais vardyti tik jim tuo, kad siela kaip monada, a_t_o_m_o_n, yra nesunaikinama, nedaloma ir amina; alin _ tik jim i mokslo! Tarp ms kalbant, tai nereikia, kad reikia atmesti vien i seniausi ir garbingiausi hipotezi ir atsisakyti paios "sielos"; taip nutinka negrabiems gamtotyrininkams - vos tik jie palieia "siel", ji jiems inyksta. Sielos hipotez galima suformuluoti naujai, subtiliau: pilietines teises moksle turi gyti tokios svokos, kaip "mirtinga siela", "siela - subjekto daugialypumas" ir "siela - potrauki ir afekt socialin konstrukcija". N_a_u_j_a_s_i_s psichologas veik prietarus, iki iol veliai kerojusius sielos vaizdinio dirvoje, bet kartu save tarsi ivijo nauj dykum ir susidr su nauju nepasitik jimu - ko gero, senieji psichologai gyveno patogiau ir linksmiau,- taiau btent tod l dabar jis yra pasmerktas i__r_a_d_i_m_u_i ir - kas ino? - galbt a_t_r_a_d_i_m_u_i.13 Psichologams reik t gerai pamstyti prie paskelbiant savisaugos instinkt svarbiausiu organin s btyb s instinktu. Juk gyva btyb vis pirma nori i__l_i_e_t_i savo energij - pats gyvenimas yra galios valia, o savisauga t ra vienas i netiesiogini ir daniausiai pasitaikani to p_a_d_a_r_i_n_i_. Trumpai tariant, ia, kaip ir visur, reikia saugotis n_e_r_e_i_k_a_l_i_n_g_ teleologini princip, taigi ir savisaugos instinkto (u j mes turime bti d kingi Spinozos nenuoseklumui). Btent to reikalauja metodas, neivengiamai suponuojantis princip ekonomij. 14 Keli, gal penki ar ei moni galvose dabar br kta mintis, jog fizika taip pat tik interpretuoja ir tvarko pasaul (pagal ms mastel! - jums leidiant), bet jo n_e_a_i__k_i_n_a; taiau kol ji grindiama pojiais, ji yra laikoma kakuo daugiau ir dar ilgai bus tuo laikoma - btent pasaulio aikintoja. Jai talkina akys ir pirtai, reg jimas ir lyt jimas, ir tai keri pleb jik epoch, j tikina ir p_a_l_e_n_k_i_a, nes epocha instinktyviai remiasi aminai populiaraus sensualizmo tiesos kanonu. Kas aiku, kas "paaikinta"? Tik tai, k galima matyti ir liesti,- tuo reikia apriboti kiekvienos problemos nagrin jim. Ir prieingai: btent p_a_s_i_p_r_i_e__i_n_i_m_a_s juslikumui lemia platonikojo, a_r_i_s_t_o_k_r_a_t_i__k_o_j_o mstymo aves. Jis paker jo mones, kuri jausmai stipresni ir reiklesni negu ms aminink ir kuriems didiausi diaugsm teik geb jimas valdyti tuos jausmus, panaudojant blyki, pilk ir alt svok tinkl, umetam ant chaotiko poji verpeto - poji tunto, kaip pasakyt Platonas. Toks platonikas pasaulio veikimas ir interpretavimas teik visai kitok m_a_l_o_n_u_m_ negu tas, kur mums iandien silo fizikai, taip pat fiziologai darvinistai ir antiteleologai su savo "minimalios energijos" ir maksimalaus kvailumo principu. "Ten, kur nieko negalima matyti ir liesti, n ra ko mogui ir iekoti",- inoma, tai visai kitoks imperatyvas negu platonikasis, taiau tvirtiems, darbtiems ateities mainistams ir tilt statytojams, kurie tur s atlikti paprast, j_u_o_d_ darb, jis kaip tik geriausiai tinka. 15 Norint tyrin ti fiziologinius procesus ramia sine, reikia remtis poiriu, kad poji organai n_ _r_a reikiniai idealistin s filosofijos prasme: jeigu jie bt reikiniai, tai negal t bti prieastimis! Taigi reikia remtis sensualizmu - jei ne euristinio principo, tai bent reguliatyvin s hipotez s prasme.- Kaip? Juk kiti teigia, jog iorinis pasaulis - tai ms poji organ krinys? Bet

juk tada ir ms knas, kaip io iorinio pasaulio dalis, bt ms poji organ krinys! O tada ir patys ms poji organai bt ms organ krinys. Mano nuomone, tai yra fundamentalus /reductio ad absurdum/, aiku, tarus, kad svoka /causa sui^9/ yra visikai absurdika. Taigi iorinis pasaulis n_ _r_a ms poji organ krinys?16 Vis dar pasitaiko atitrkusi nuo pasaulio savistabos entuziast, kurie tiki, kad egzistuoja "betarpikos tikryb s", pavyzdiui, "a mstau", arba "a noriu" (Schopenhauerio prietaras): tarsi painimo dalykas ia bt grynas ir nuogas kaip "daiktas pats savaime" ir nei subjektas, nei objektas negal t sukelti jokios painiavos. Taiau a vis kartosiu, kad "betarpika tikryb ", kaip ir "absoliutus painimas", ir "daiktas pats savaime", yra /contradictio in ad jecto^10/: pagaliau reikia isivaduoti i odi vilioni! Tegul paprasti mon s mano, jog painimas - tai absoliutus inojimas, bet filosofas turi sau pasakyti: "Analizuodamas proces, reikiam sprendiniu "a mstau", ikeliu daug drsi teigini, kuriuos pagrsti sunku, o galbt visai nemanoma: pavyzdiui, kad tai - a_, kuris msto, kad apskritai turi bti kakas, kas msto, kad mstymas yra veikla kakokios btyb s, mstomos kaip prieastis; kad yra "A" ir pagaliau kad tvirtai inoma, k reikia vadinti odiu "mstymas", ir kad a _i_n_a_u, kas yra mstymas. Juk jeigu a negal iau pats viso to isiaikinti, tai kuo remdamasis gal iau nustatyti, kad tai, kas vyksta, yra "mstymas", o ne, tarkime, "nor jimas" ar "jutimas"? odiu, kiekvienas "a mstau" numato, kad dabartin bv a gebu p_a_l_y_g_i_n_t_i su kitais i asmenin s patirties man inomais bviais ir nustatyti, koks tas bvis yra,- is sprendinys remiasi kitu "inojimu" ir tod l bet kuriuo atveju man n ra "betarpikai tikras"."- Taigi "betarpika tikrybe" tegul sau tiki paprasti mon s, o filosofui kyla daug metafizini klausim, galima pasakyti, intelekto sin s klausim: "I kur a imu mstymo svok? Kod l a tikiu prieastimi ir padariniu? Kas suteikia man teis kalb ti apie "A", juolab apie "A" kaip prieast ir pagaliau apie "A" kaip mini prieast?" Kas iandien rytasi ikart atsakyti tokius metafizinius klausimus, remdamasis savita painimo i_n_t_u_i_c_i_j_a,- kaip kad mogus, sakantis: "A mstau ir inau, kad tai ma maiausiai tikra, realu ir akivaizdu",- i to filosofas pasijuoks ir pateiks du klausimus. "Gerbiamas pone,- pasakys jis ar leis suprasti,- netik tina, kad js neklystum te, bet kod l gi jums btinai reikia tiesos?"17 Apie logik prietarus: a visada akcentuosiu vien menk fakt, kur labai nenoriai pripasta prietaringieji, btent kad mintis ateina, kai "ji" nori, o ne kai "a" noriu. Tod l sakyti, kad subjektas "A" yra predikato "mstau" slyga, reikia i__k_r_a_i_p_y_t_i dalyk pad t. Mstoma (es denkt), bet juk is "tai" (es) yra tas pats garsusis "A"- tai, velniai tariant, t ra prielaida, teigimas, o ne "betarpika tikryb ". Pagaliau tame "mstoma" esama kakokio nesaikingumo: jau is "tai" (es) reikia vykio i_n_t_e_r_p_r_e_t_a_v_i_m_ ir n ra paties vykio dalis: Laikantis gramatinio proio, samprotaujama taip: "Mstymas yra veikla, o veikla reikalauja veik jo, taigi..." Remdamasi analogika schema, senoji atomistika iekojo j gai materijos, kruopelyt s, kurioje j ga slypi, i kurios ji ir veikia, atomo; bet geresn s galvos galiausiai imoko isiversti be tokios emikosios liekanos", ir galbt vien grai dien logikai taip pat imoks isiversti be to mao "es", kur isigim senasis garbingasis "A". 18 Ties sakant, vis teorijos aves sudaro tai, kad j galima paneigti: kaip tik tuo ji masina viesesnes galvas. Matyt, daugyb kart paneigta "laisvos valios teorija vis dar egzistuoja tik d l io avesio: nuolat atsiranda kas nors, manantis ess pakankamai paj gus j paneigti.

19 Filosofai kalba apie vali taip, tarsi ji bt geriausiai inomas dalykas pasaulyje, o Schopenhaueris leido suprasti, kad tik vali mes ir inome - visikai ir be menkiausi ilyg. Taiau a vis manau, jog Schopenhaueris ir iuo atveju pasielg taip, kaip apskritai elgiasi filosofai,- per m ir ipt _m_o_n_ _s_e paplitus p_r_i_e_t_a_r_. Man atrodo, kad valia - s_u_d_ _t_i_n_g_a_s__ d_a_l_y_k_a_s ir tik kaip odis ji vientisa - btent ioje odin je vienov je ir slypi populiarus prietaras, kuriam neatsispyr visada. neatsargs filosofai. Bkime nors kart atsargesni, bkime "nefilosofiki ir pasakykime: vis pirma kiekviename valios akte slypi daugyb jutim - ir bvio, i kurio mes norime i__e_i_t_i, jutimas, ir bvio, kurio s_i_e_k_i_a_m_e, jutimas, taip pat jutimas to, kad mes ieiname i vieno, o kito siekiame, ir dar su visa tuo susijs raumen pastang jutimas kuris atsiranda i proio netgi tada, kai mes nejudiname nei rank, nei koj. O pripainus, kad jutimas ar, tiksliau pasakius, jutimai yra sudedamoji valios akto dalis, reikia pripainti, kad ir mstymas yra tokia dalis. Kiekviename valios akte slypi komanduojanti mintis, ir nereikia manyti, jog j galima taip atskirti nuo viso akto, kad likt tik valia! Treia, valia yra ne tik jutim ir mstymo kompleksas, bet vis pirma a_f_e_k_t_a_s - btent "komandavimo afektas". Tai, kas vadinama "valios laisve", i esm s ir yra virumo afektas, virumo prie t, kas turi paklusti. "A esu laisvas", "jis" turi paklusti - to suvokimas slypi kiekvienoje valioje, taip pat kaip ir temptas d mesys, tiesus vilgsnis, fiksuojantis tik vien dalyk, beslygikas pad ties vertinimas "dabar daryk tik tai ir nieko daugiau", vidinis sitikinimas, kad bus paklstama, ir viskas, be ko negalima sivaizduoti sakymus duodanio mogaus bvio. mogus, kuris n_o_r_i (will), sako kakam savyje, kas paklsta arba apie k mogus galvoja, kad tai jam paklsta. O dabar atkreipkime d mes tai, kas nuostabiausia valioje - iame sud tingame dalyke, kur paprasti mon s apibdina tik vienu odiu. Kadangi iuo atveju mes ir sakome, i_r paklstame, o paklusdami patiriame po valios akto paprastai kylanius prievartos, spaudimo, pasiprieinimo ir postmio jausmus ir, be to, apgaudin dami save, stengiam s veikti t dvilypum sintetine svoka "A", tai paskui valios akt nutsta visa grandin klaiding iprotavim, taigi ir klaiding paios valios vertinim. Galiausiai norintysis nuoirdiai tiki, kad veikimui p_a_k_a_n_k_a valios. Kadangi daniausiai valia reik si tik ten, kur pagrstai buvo galima l_a_u_k_t_i, kad sakymas bus vykdytas, t.y. jam bus paklusta, tai susidars _s_p__d_i_s, jog v_e_i_k_s_m_a_s__ e_s__s__ b__t_i_n_a_s, virto jausmu. odiu, norintysis i esm s yra sitikins, kad valia ir veiksmas yra neatskiriami,- s km, noro vykdym jis priskiria paiai valiai ir kartu su s kme patiria vis stipr jant galios jausm. "Valios laisv " - ie odiai nusako vairiapus valios reik jo pasitenkinimo bv: jis sakin ja ir kartu tapatina save su vykdytoju; triumfuodamas jis veikia klitis ir daro ivad, kad pati jo valia veikia pasiprieinim: Tokiu bdu valios reik jo pasitenkinimas did ja d l jo vykdomj organ s km s; ie organai traktuojami kaip klusnios jam "emesn s valios" arba "emesn s sielos" - juk ms knas t ra i daugelio siel susidedanti socialin konstrukcija. /L'effet c'est moi^11/: vyksta tai, kas vyksta kiekvienoje gerai sutvarkytoje ir laimingoje bendruomen je,- valdanioji klas tapatina save su visos visuomen s s kme. Valia - tai neivengiamas sakin jimas ir paklusimas socialin s daugelio "siel" srangos aplinkyb mis; tai kod l filosofas tur t reikalauti, kad valia bt nagrin jama moral s poiriu, - moral s, suprastos kaip mokymas apie viepatavimo santykius, kuriems esant atsiranda "gyvenimo" fenomenas. 20 Atskiros filosofin s svokos n ra atsitiktin s, jos rutuliojasi ne kiekviena skyrium, bet tarpusavio sryyje ir yra viena kitai giminingos; ir nors mums atrodo, jog minties istorijoje jos ikyla staiga ir netik tai, i tikrj jos priklauso sistemai, prilygstaniai viso kontinento faunai, pagaliau tai patvirtina ta aplinkyb , kad vairiausi filosofai n kiek nedvejodami vis i naujo upildo inom

pradin g_a_l_i_m_ filosofij schem. Tarsi veikiami nematomos j gos, jie nuolat juda ta paia trajektorija,- kad ir kokie nepriklausomi vienas nuo kito jie jaustsi kritikuodami ar sistemindami, juos kakas veda, kakas veja tam tikra tvarka vien paskui kit - min tas gimtas svok sistemikumas ir giminyst . J mstymas i tikrj yra ne tiek atradimas, kiek pakartotinis painimas, seno prisiminimas, grimas tolimus, senus sielos namus su jiems bdinga vidaus tvarka, i kurios kadaise isirutuliojo visos filosofijos svokos: iuo atvilgiu filosofavimas yra kakas panaaus aukiausio rango atavizm. Nuostab eimynin viso indikojo, graikikojo, vokikojo filosofavimo panaum galima paaikinti gan tinai paprastai. Kalbin s giminyst s atveju d l bendros gramatikos filosofijos - a turiu galvoje nesuvokt t pai gramatini funkcij viepatavim - i anksto viskas paruota neivengiamai vienodai filosofini sistem pl trai ir sekai, o kurioms nors kitoms pasaulio interpretacijos galimyb ms kelias yra ukirstas. Uralo-Altajaus kalbinio arealo (jame subjekto svoka menkiausiai ipl tota) filosofai tikriausiai velgs pasaul kitaip ir jud s kitomis trajektorijomis negu indogermanai ar musulmonai: tam tikr gramatini funkcij prievarta galiausiai yra ir f_i_z_i_o_l_o_g_i_n_i_ vertinim, ir ras s ypatybi prievarta.To, kas pasakyta, matyt, pakaks, kad sitikintume, kaip pavirutinikai Locke'as aikina id j kilm. 21 /Causa sui^12/ - geriausias i iki iol igalvot vidini prietaravim, kakuo panaus prieing prigimiai login savs prievartavim, bet d l beribio ididumo btent ioje beprasmyb je mon s baisiausiai susipainiojo. Metafizikai superlatyvine odi prasme suvokiamos "valios laisv s" poreikis, deja, iki iol tebevyraujantis pusmoksli galvose, poreikis visikai atsakyti u savo poelgius, nu mus i nat nuo Dievo, pasaulio, prot vi, atsitiktinumo, visuomen s, yra ne kas kita, kaip noras bti /causa sui/ ir su Miunhauzen pranokstaniu lumu u plauk itraukti save i Nieko pelk s Bt. Taigi jei kas nors sugeb s velgti ios garsiosios "laisvos valios" svokos prasiokik naivum ir ibrauks j i savo galvos, a praysiu j engti dar vien ingsn ir nuo iol ibraukti i savo galvos ir "laisvos valios" prieyb -"nelaisv vali", kuri kyla i piktnaudiavimo prieastimi ir padariniu. Neleistina klaidingai s_u_d_a_i_k_t_i_n_t_i "prieast" ir "padarin", kaip tai daro gamtotyrininkai (ir visi kiti, mstantys natralistikai), remdamiesi viepataujaniu bukaprotiku mechanicizmu,- j prieastis sukelia padarin spausdama ir stumdama. "Prieast" ir "padarin" reikia vartoti tik kaip grynsias s__v_o_k_a_s, t.y. kaip konvencionalias fikcijas, skirtas paym ti, susitarti, o n_e paaikinti. Daiktuose (An-sich) n ra nei prieastini ryi", nei "btinumo", nei "psichologin s nelaisv s", ia veiksmas n_e_s_e_k_a paskui prieast ir neveikia joks "d snis". Tik m_e_s vieni igalvojome prieastis, sek, priklausomyb, santykinum, prievart, skaii, d sn, laisv, pagrind, tiksl; traukdami daikt pasaul enkl - traktuojam kaip savarankik esybi - pasaul, persmelkdami pirmj antruoju, mes dar kart elgiam s taip, kaip visada elg m s,- mes m_i_t_o_l_o_g_i_z_u_o_j_a_m_e. "Nelaisva valia" yra mitologija, realiame gyvenime valia bna tik s_t_i_p_r_i arba s_i_l_p_n_a. Jei mstytojas visuose "prieastiniuose ryiuose" ir "psichologin je btinyb je" velgia ar jauia prievart, prival jim, neivengiamyb, spaudim, nelaisv, tai beveik visada simptomas, rodantis, ko trksta jam paiam; taip jausti reikia isiduoti. Ir apskritai, jei tik a teisingai pasteb jau, "valios nelaisv s" problema suvokiama dviem prieingais, bet visada labai a_s_m_e_n_i__k_a_i_s bdais: vieni n u k nenori isiskirti su savo "atsakomybe", tik jimu s_a_v_i_m_i, asmenine teise nuopelnus (tai bdinga tuiagarb ms nacijoms), o kiti prieingai - u niek nenori atsakyti, d l nieko nenori bti kalti ir, sielos gelm se niekindami save, nor t tur ti galimyb kam nors save u__k_r_a_u_t_i. Jei pastarieji rao knygas, jie gina nusikalt lius; savotikas socialistinis gailestingumas - m gstamiausia j kauk . Ir i tikrj: silpnavali moni fatalizmas nepaprastai igra ja, jeigu jis sugeba save pavaizduoti kaip /"la religion de la souffrance humaine"^13/ - tai jo "geras skonis". 22

Atleiskite senam filologui, negaliniam atsikratyti blogo proio pirtais badyti nederamus interpretavimo metodus,- bet juk tas "gamtos d sningumas", apie kur js, fizikai, porinate taip ididiai, tarsi... egzistuoja tik d l js aikinimo ir blogos "filologijos",- tai ne faktas, ne "tekstas", o veikiau naivus humanistinis pataisymas ir prasm s ikraipymas,- taip js pataikaujate modernios sielos demokratiniams instinktams! "Visuotin lygyb pagal statym - ir gamta laikosi io principo, ji ne kitokia ir u mus ne geresn ",- tai pasl pta mintis, kurioje umaskuotas pleb jikas prieikumas privilegijuotiesiems ir valdingiesiems ir antrasis, subtilesnis, ateizmas. /"Ni dieu, ni maitre"^14/,- ito js taip pat norite - ir tod l "tegyvuoja gamtos d snis!" - ar ne taip? Bet, kaip jau sak me, tai tik interpretacija, o ne tekstas, ir gal atsiras mogus, turintis prieing ketinim ir operuojantis kitokiais interpretavimo metodais, kuris i tos paios gamtos ir t pai reikini ives tironikos, beatodairikos ir nepermaldaujamos valdios pretenzijas,- interpretatorius, kuris taip akivaizdiai parodys "galios valios" neivengiamum ir beslygikum, kad beveik kiekvienas odis ir netgi odis "tironija" galiausiai atrodys ess netinkamas, per daug mogikas arba velni metafora; ir, nepaisant to, toks interpretatorius baigs tuo, kuo ir js, ir sakys apie pasaul t pat, k ir js, btent kad viskas jame vyksta btina tvarka, kuri galima numatyti, bet n_e_t_o_d_ _l, kad j valdo d sniai, o tod l, kad j n_ _r_a ir kiekviena valdia kiekvienu momentu priima savo galutin sprendim. Sakykime, tai irgi tik interpretacija,- ir jums uteks uolumo jai prietarauti? - k gi, tuo geriau.23 Visa psichologija iki iol laikosi sikibusi moralini prietar ir bgtavim, jai trksta ryto skverbtis gilyn. Suprasti j, kaip a suprantu,- kaip morfologij ir g_a_l_i_o_s__ v_a_l_i_o_s__ e_v_o_l_i_u_c_i_n___ m_o_k_s_l_,- tokia mintis dar niekam iki iol neat jo galv (jeigu tik leistina tame, kas iki iol parayta, matyti simptom, rodant, kas buvo nutyl ta). Moraliniai prietarai giliai siskverb , regis, pat aliausi ir jokiomis prielaidomis nesiremiant proto pasaul ir, aiku, gadino, trukd , akino, dark . Tikrajai fiziopsichologijai tenka kovoti su nesmoningu prieinimusi tyrin tojo irdyje -"irdis" sukyla prie j. Jau mokymas apie "g r" ir "blog" instinkt abipus ry trikdo (kaip rafinuotas amoralumas) netgi stipri, bebaim sin, o mokymas, kad visi geri instinktai yra kil i blog,- dar labiau. Bet tarkime, jog kas nors neapykant, pavyd, godum, valdios trokim laiko teigianiais gyvenim fundamentaliais afektais, be kuri jokiu bdu nemanoma isiversti gyvenimo kyje ir tod l juos reikia stiprinti siekiant intensyvinti ir iauktinti gyvenim,- toks mogus kenia nuo savo mini krypties kaip nuo jrlig s. Ir i hipotez dar ne pati skausmingiausia ir keisiausia baisioje neseniai atsiradusioje pavojing ini karalyst je,- i tikrj galima nurodyti imt prieasi, kod l reikia kiekvienam, kas g_a_l_i, laikytis nuo jos atokiau! Kita vertus, jeigu jau ionai nublok ms laiv, k gi, pirmyn! sukskime dantis! atverkime akis! suspauskime vair! - Rysi pavojingai kelionei, mes plaukiame t_i_e_s_i_a_i per moral, trempiame ir traikome galbt paskutines ms moral s liekanas,- bet kas m_u_m_s! Drsiam keliautojui ir avantiristui dar niekad nebuvo atsiv rs g_i_l_e_s_n_i_s valgos pasaulis: ir taip "atnaaujantis" psichologas (bet tai n_e /sacrifizio dell'intelletto^15/, prieingai!) gal s u savo auk bent jau pareikalauti, kad psichologija v l bt pripainta vis moksl karaliene, kuri parengia ir kuriai tarnauja kiti mokslai. Kadangi nuo iol psichologija v l yra kelias fundamentali problem link. Antras skyrius LAISVAS PROTAS

24 /O, sancta simplicitas!^16/ Tarp koki keist supaprastinim ir ikraipym gyvena mogus! Utenka kart sistatydinti akis, gebanias reg ti tok stebukl, ir jau negali atsisteb ti! Kiek daug mes padar me, kad aplink mus viskas bt viesu ir laisva, ir lengva, ir paprasta! Savo jausmams mes dav me leidim pavirutinikumo al, mstym palenk me dievikam nutrktgalvik uoli ir klaiding ivad trokuliui. Ir kaip gerai mes nuo pat pradi mok jome isaugoti savo nemokikum, kad gal tume m gautis vos suvokiama laisve, galimybe veikti neapgalvotai, neatsargiai, drsiai, linksmai, odiu, m gautis gyvenimu! Ir tik ant io tvirto granitinio neinojimo pagrindo iki iol gal jo kilti mokslas, inojimas, valia inoti, kuri remiasi daug stipresne valia, valia neinoti, valia tur ti neaiki ir netikr ini. Ne kaip prieyb , o - kaip jos patobulinimas! Nors k_a_l_b_a ia, kaip ir visur, niekaip negali veikti savo nerangumo ir vis mato prieybes ten, kur reikia kalb ti tik apie laipsnius ir subtiliai skirti pakopas; nors si dusi mus ir neatskiriama nuo ms "kno ir kraujo" tartiufika moral ikraipo ms odi prasm tuo metu, kai mes juos itariame, - kartais mes tai suvokiame ir juokiam s i to, kad netgi mokslas, geriausias i geriausi, stengiasi ilaikyti mus iame s_u_p_a_p_r_a_s_t_i_n_t_a_m_e, perd m dirbtiniame, igalvotame, falsifikuotame pasaulyje; savo valia ar ne, bet mokslas m gsta suklydim, kadangi, bdamas gyvas, jis - myli gyvenim! 25 Po tokios diaugsmingos angos tebnie igirstas rimtas odis - jis skirtas rimiausiems. Serg kit s js, filosofai bei painimo draugai, ir saugokit s erk i vainiko! Ir kent jimo "d l tiesos"! Ir netgi savigynos! Jei, kovodami su pavojumi, meitu, tarimu, ivijimu ir dar labiau apiuopiamais prieikumo padariniais, js ryit s stoti tiesos em je gyn j gretas, tai sumaitos js sin ir ipl i jos nekaltum bei subtil neutralum, padarys jus usispyr liais, nepakaniais priekaitams ir raudonoms skraist ms, js sukvail site, suv r site ir siusite,- argi "tiesa" tokia jau silpna ir nerangi asmenyb , kad jai reik t gyn j! Ir btent js, js lidnojo vaizdo riteriai, stovini kampe ir rezgani dvasios voratinkl! Pagaliau ir js patys puikiai inote, kad visikai vis viena, ar btent j__s rodysite savo teisum; taip pat js inote, kad iki iol joks filosofas nerod savo teisumo ir kad daugiau gerbtino teisingumo slyp t menkuiuose klaustukuose, kuriuos js raytum te po savo m gstam odi ir pamilt teorij (pasitaikius progai, ir po pai savs), negu visoje js gestikuliacijoje ir digavime, nustebinus kaltintojus ir tribunolus! Veriau eikite alin! Dinkite i aki! Sl pkit s po savo kauk mis, bkite subtils - ir bsite supainioti su kitais! Arba truput isigskite. Ir neumirkite sodo, sodo su paauksuotais pinuiais! Ir tegul jus supa mon s mon s kaip sodas, arba kaip muzika vir vandens vakaro met, kai diena virsta prisiminimu: pasirinkite g_e_r_ vienatv, laisv, smoning, lengv vienatv, kuri ir jums duoda teis tam tikra prasme likti geriems! Kaip apnuodija, kiek klastos ir blogio sukelia ilgai trunkantis karas, kuriame negalima naudoti atviros prievartos! Kokias a_s_m_e_n_y_b_e_s iugdo ilgai trunkanti baim , ilgas prie, galim prie, sekimas! Visuomen s atmestieji, ilgai persekiotieji, upjudytieji, taip pat atsiskyr liai per prievart, visi tie spinozos, visi tie giordano bruno,- galiausiai visada tampa, nors ir dvasikai maskuodamiesi ir galbt patys to neinodami, rafinuotais kertautojais ir nuodytojais (utenka tik pasikasti po Spinozos etikos ir teologijos pamatais!), o k jau kalb ti apie bukaprotikum, moralin pasipiktinim,- aik enkl, rodant, kad filosofo sieloje neliko n menkiausi filosofinio humoro p dsak. Filosofo kani kelias, kai jis "aukoja save tiesai", ikelia dienos vies tai, k jis yra per ms i agitatoriaus ir aktoriaus; ir tarus, kad iki iol mes j ir jome su estetiniu smalsumu, apie daugel filosof galima pasakyti, kad kartais pavojingai knieti matyti juos isigimusius (isigimusius "kankinius", scen ir tribn r ksnius). Taiau, turint

tok nor, reikia aikiai suvokti, k_ lemta pamatyti,- tik satyr dram, tik fars spektaklio pabaigai, tik nesibaigiant rodym, kad ilga tikroji tragedija jau b_a_i_g_ _s_i. inoma, tarus, kad kiekviena filosofija, kol ji isirutuliojo, buvo ilga tragedija.26 Kiekvienas subtilus mogus instinktyviai siekia savo pilies, savo slaptyb s, kur jis jauiasi s_a_u_g_u_s nuo minios, daugelio, daugumos, kur jis gali umirti taisykl "mogus",- iskyrus vienintel atvej, kai j, pastantj plaija ir iimtine prasme, veria ja vadovautis dar stipresnis instinktas. Kas bendraudamas su mon mis retkariais nesumirguliuoja visomis negandos spalvomis, pilkai alias nuo pasibjaur jimo, nuovargio, uuojautos, niaurumo, vienatv s, tas tikrai n ra gero skonio mogus; taiau jeigu jis pats neusimeta ant savo pei visos ios sunkum ir lidesio natos, nuolat viso to vengia ir, taip sakant, tyliai ir ididiai slepiasi savo tvirtov je, tai viena yra tikra: jis n ra sutvertas painimui, jo lemtis kita. Kadangi, bdamas toks, jis vien dien btinai pasakyt: "Velniai griebt mano ger skon! Taisykl domesn negu iimtis - negu a, toji iimtis!" - ir jis n_u_s_i_l_e_i_s_t_, o svarbiausia, "eit"... V_i_d_u_t_i_n_i__k_o mogaus tyrin jimas, ilgai trunkantis, kruoptus tyrin jimas,- o tam reikia nuolat persirengin ti, veikti save, familiariai, iki koktumo bendrauti (kiekvienas bendravimas koktus, iskyrus bendravim su sau lygiais),- tai yra kiekvieno filosofo gyvenimo neatskiriama dalis ir galbt nemaloniausia, dvokianti, kupina nusivylim dalis. Bet jeigu jam pasiseks, kaip ir dera painim myliniam laim s kdikiui, tai jis sutiks tikrus savo udavinio lengvintojus,- a turiu galvoje vadinamuosius cinikus, taigi tuos, kurie labai lengvai pripasta, kad juose gldi v ris, niekingumas, "taisykl ", ir kartu ilaiko savyje pakankamai dvasios ir noro kalb ti apie save ir panaius save l_i_u_d_i_n_i_n_k___ a_k_i_v_a_i_z_d_o_j_e,- kartais jie netgi knygose voliojasi kaip savo ekskrementuose. Cinizmas yra vienintel forma, kuria niekingos sielos gali prisiliesti prie padorumo, o auktesnysis mogus, igirds iurktesn ar subtilesn ciniko bals, kiekvien syk turi suklusti ir diaugtis, kad visai alia jo atv r burn pajacas arba mokslingas satyras. Kartais pasibjaur jim sukelia netgi susiav jimas; taip bna, kai prie beg diko asilo ir bedion s d l gamtos kaprizo priritas genijus - toks buvo abatas Galiani, giliausias, valgiausias ir galbt niekingiausias savo imtmeio mogus; jis buvo daug gilesnis u Voltaire' ir tod l maiau links kalb ti. Kaip min ta, daniau matome moksling galv ant bedion s kno, iskirtiniu protu apdovanot nieking sielikt,- tarp moral s fiziolog ir gydytoj tai neretai pasitaiko. Ir jei tik kur kas nors be kart lio, veikiau gerairdikai apibdina mog kaip pilv su dviem poreikiais ir kaip galv su vienu; visur, kur kas nors mato, ieko ir n_o_r_i matyti tik alk, geidul ir tui garb s siekim, tarsi tai bt vienintel s tikros mogaus veiklos paskatos; odiu, kur apie mog kalbama "blogai", o ne tiesiog p_r_a_s_t_a_i, painimo myl tojas turi jautriai ir rpestingai siklausyti,- visur, kur kalbama be pasipiktinimo, jis turi tur ti ausis. Kadangi pasipiktins ir dantimis draskantis save (arba vietoj savs pasaul, Diev, arba visuomen) mogus,- moraliniu poiriu galbt ir auktesnis u besijuokiant ir savimi patenkint satyr,- visais kitais poiriais yra labiau prastas, neisiskiriantis ir nepamokantis atvejis. Ir niekas n_e_m_e_l_u_o_j_a tiek daug kaip tas, kuris piktinasi.27 Sunku bti suprastam - ypa, jei tu mstai ir gyveni /gangasrotogati/ tarp moni, kurie msto ir gyvena kitaip, btent /kurmagati/, arba geriausiu atveju "varlikai", /mandeikagati^17/,- a juk darau visk, kad pats biau sunkiai suprantamas, ar ne? - ir reikia bti d kingam jau u ger vali, parodyt subtilesni interpretacij atvilgiu. O "geriems draugams" - jie visada pernelyg tings ir btent kaip draugai mano tur tam teis,- i anksto verta palikti daug erdv s nesusipratimams galima bus dar ir pasijuokti; arba visai j atsikratyti, t ger draug - ir taip pat pasijuokti!

28 Sunkiausia iversti i vienos kalbos kit jos stiliaus temp: jo pagrindas - tai ras s charakteris arba, kalbant labiau fiziologikai, - jos "mediag apykaitos" vidutinis greitis. Yra sining vertim, nejuia iniekinani original ir nedaug kuo tesiskiriani nuo falsifikacij tik tod l, kad buvo nemanoma perteikti guvaus ir valaus tempo, vikriai perokanio per visus daiktuose ir odiuose slypinius pavojus. Vokieiui presto jo kalboje beveik nemanomas, kaip ir daugelis - tai nesunku velgti - smagi ir akipl ik laisvos minties niuans. Bufonada ir satyra svetimi jo knui ir sinei, tod l neiveriamas jam yra Aristofanas ir Petronijus. Viskas, kas grem zdika, rimta, ikilminga, nerangu, visos nuobodaus ir l to stiliaus formos vokiei buvo pl totos visomis galimomis kryptimis,- gal atleisite man, jei pasakysiu, kad net Goethe's proza - manieringumo ir graktumo miinys - n ra iimtis; joje kaip veidrodyje atsispindi "seni geri laikai", ji yra t laik vokiko skonio iraika, laik, kai dar egzistavo toks skonis - rokoko /in moribus et artibus^18/. Lessingas, d l savo aktorikos prigimties daug suprats ir daug kame orientavsis, yra iimtis: ne veltui jis vert Bayle' ir m go usisklsti su Diderot ir Voltaire'u, o dar mieliau su rom n komediografais; Lessingas buvo laisvamintis, tokiu pat skubriu tempu msts ir b gs i Vokietijos. Bet ar net Lessingo prozoje vokiei kalba bt galima pakartoti Machiavelli'o temp, kuris savo /"Il Principe"/ kv puoja nuostabiu sausu Florencijos oru ir paius rimiausius dalykus d sto nevaromu /allegrissimo/, artistika paaipno siela turbt suvokdamas, kokiai prieybei rytasi,ilgos, sunkios, tvirtos, pavojingos mintys, o tempas galopo ir puikiausia padauos nuotaika. Kas galiausiai rizikuot iversti vokiei kalb Petronij, kuris odiais, fantazija, imone buvo valds /presto/ geriau u bet kur muzikos korif j: kas jam visos ligoto, ydingo pasaulio, taip pat ir "senojo pasaulio" klampyn s, jei kojos j nea kaip v jas, jeigu alsuodamas pilna krtine jis skrieja kartu su paaipnu v ju, gydaniu visus b_ _g_i_m_u! Ir pagaliau Aristofanas, tas diuginantis ir stiprinantis protas; vien d l jo galima a_t_l_e_i_s_t_i visai Graikijai, kad ji egzistavo, inoma, tarus, jog puikiausiai suprantama, k_ ia reikia atleisti, kuo diaugtis,- ir a neinau, kas vert mane svajoti apie P_l_a_t_o_n_o slaptingum, jo panai sfinkso prigimt labiau negu laimingai iliks /petit fait^19/: mirties patale po pagalve buvo rasta ne kokia nors egiptietika, pitagorietika ar platonika "Biblija", o Aristofanas. O ir kaip Platonas bt itv rs gyvenim - graikik gyvenim, kur jis neig ,- jei ne Aristofanas!29 Tik nedaugeliui lemta bti nepriklausomiems, tai - stiprij privilegija. Kas jos siekia, nors ir tur damas teis, taiau be v_i_d_i_n_i_o__ p_o_r_e_i_k_i_o, tas rodo, kad jis turbt ne tik stiprus, bet ir nepaprastai lus. Jis eina labirint, tkstanteriopai padidindamas gyvenimo keliamus pavojus, i kuri toli grau ne pats menkiausias yra tai, jog niekas nevelgia, kaip ir kur jis pasiklys, nutols nuo moni ir bus sudraskytas gabalus kokio nors urvinio sin s minotauro. Jei toks mogus praus, tai vyks taip toli, kad niekas to nesupras, niekas nepajus ir niekas jo neujaus,- o atgal kelio n ra! N ra kelio atgal mogikj pagail! 30 Ms valgiausios mintys turi - ir privalo! - nuskamb ti kaip kvailyst s, o tam tikromis aplinkyb mis ir kaip nusikaltimai, kai jos draudiamu bdu pasiekia ausis t, kurie n ra gim jas igirsti. Egzoteriniai ir ezoteriniai filosofai, kurie buvo skiriami Indijoje, Graikijoje, Persijoje ir musulmonikuose kratuose, odiu, visur, kur buvo tikima hierarchija, o__ n_e lygybe ir lygiomis teis mis;- skiriasi vieni nuo kit ne vien tuo, kad egzoterikas i ior s, o ne i vidaus velgia, vertina, matuoja ir sprendia,- svarbiausia, kad jis velgia daiktus i apaios vir, o ezoterikas i___ v_i_r__a_u_s__ __ a_p_a__i_! Bna toki sielos auktum, i kuri velgiant netgi tragedija

nustoja buvusi tragedija, ir, net sujungus viso pasaulio sielvart, kas rytsi sprsti, ar toks reginys b__t_i_n_a_i sukels uuojaut, taigi padvigubins ir sielvart?.. Auktesn s moni paderm s penas ir atgaiva - beveik nuodai emesnei ir menkesnei padermei. Paprasto mogaus doryb s tikriausiai bt filosofo ydomis ir silpnyb mis; visai manoma, kad auktesn s paderm s mogus tik isigimdamas ir praudydamas savo siel gyt savybi, leidiani j garbinti kaip ventj emesniajame pasaulyje, kur jis smunka. Yra knyg, kurios sielai ir sveikatai daro prieing poveik,- tai priklauso nuo to, ar jomis naudojasi emesn siela, kuriai bdinga emesn vitalin energija, ar auktesn ir galingesn siela: pirmuoju atveju - tai pavojingos, grauianios, ardanios knygos, antruoju - heroldo kiai, raginantys pirmyn narsiausius i narsiausi. Visiems skirtos knygos visada dvokia: jos sug r menk mogeli kvap. Ten, kur liaudis valgo ir geria, netgi kur ji garbina, ten paprastai dvokia. Jei nori kv puoti g_r_y_n_u oru, neik banyi.31 Jaunyst je ir garbini, ir niekini dar nevalds pustoni meno, t.y. vertingiausio gyvenimo laim jimo,- ir gauni pelnyt atpild u tai, kad usipuldavai mones ir daiktus su savo "Taip" ir "Ne". Viskas taip jau sutvarkyta, kad blogiausias i vis skoni, beslygikumo skonis, iauriai klaidina ir panaudojamas piktam tol, kol mogus imoksta d ti savo jausmus truput l meno, o dar geriau - ima teikti pirmenyb artefaktams, kaip ir daro tikri gyvenimo menininkai. niris ir didel pagarba tinka jaunystei, ir ji, atrodo, nenurims, kol neikraipys moni ir daikt taip smarkiai, kad juos bt galima usipuldin ti,- jaunyst jau pati savaime yra truput veidmaininga ir apgaulinga. V liau, kai jauna siela, ikankinta nusivylim, gal gale nepatikliai atsigria save, dar neatv susi ir nesutramdyta netgi savo tarume ir sin s grauatyje,- kaip ji dabar piktinasi, kaip nekantriai drasko save, kaip kertauja u tai, kad taip ilgai buvo save apakinusi, tarsi tai buvo savanorikas spanginimas! Toks jau pereinamasis laikotarpis, kai mogus save baudia nepasitik damas savo jausmais, kai susiav jim vargina abejon s ir net gryna sin suvokiama kaip pavojus, kaip subtilesnio garbingumo apnikimas ir nuovargis, ir svarbiausia, mes tampame prieininkais, principingais "jaunyst s" p_r_i_e__i_n_i_n_k_a_i_s.- Dar deimt met, ir imi suprasti, kad visa tai irgi buvo - jaunyst ! 32 Per ilgiausi monijos istorijos epoch - ji vadinama prieistoriniais laikais - poelgiai buvo vertinami pagal j padarinius: poelgis pats savaime ir jo itakos nebuvo svarstomi, bet panaiai, kaip ir dabar Kinijoje, kur pagal vaikus vertinami j t vai, s km arba nes km tur jo grtamj poveik ir l m , kaip mon s galvojo apie poelg - gerai ar blogai. Pavadinkime t period i_k_i_m_o_r_a_l_i_n_i_u monijos periodu: imperatyvo "paink save!" tuo metu ji dar neinojo. Bet per pastaruosius deimt tkstani met didesn je em s rutulio dalyje pamau buvo prieita prie nuomon s, kad apie poelgio vert reikia sprsti ne i jo padarini, o pagal itakas. Ities tai didelis vykis, ymus poirio ir mato patobulinimas, nesismonintas aristokratini vertybi ir tik jimo "kilme" viepatavimo efektas, poymis periodo, kur siaurja prasme galima pavadinti m_o_r_a_l_i_n_i_u,- pirmas savs painimo ingsnis buvo engtas. Vietoj padarini - itakos: koks perspektyvos apgrimas! Ir, inoma, tai vyko tik po ilgos kovos ir svyravim! Taiau d l ios permainos sigal jo naujas lemtingas prietaras, savotika susiaurinta interpretacija: poelgio itakos imtos interpretuoti kaip jo kilm i k_e_t_i_n_i_m_o paia grieiausia prasme; visi prad jo tik ti, kad poelgio vert rodo ketinimo vert . Ketinimas kaip vienintel poelgio itaka ir prieistor ,praktikai iki iol em je giriama, peikiama, teisiama, taip pat ir filosofuojama remiantis iuo prietaru.- Bet ar iandien neikilo mums btinyb , remiantis nauju, nuodugnesniu savs suvokimu, dar kart rytis esminiam vertybi perkainojimui,- ar nestovime mes ant slenksio tokio periodo, kur negatyviai bt galima apibdinti kaip nemoralin ar umoralin? Juk iandien bent jau mes,

imoralistai, tariame, kad poelgio lemiam vert slygoja kaip tik tai, kas jame yra n_e_a_p_g_a_l_v_o_t_a__ i___ a_n_k_s_t_o, ir kad visi su juo susij ketinimai, viskas, k veik jas gali inoti, "sismoninti", yra tik poelgio pavirinis sluoksnis, jo "oda", kuri, kaip ir kiekviena "oda", kak iduoda, bet dar daugiau s_l_e_p_i_a. odiu, mes manome, kad ketinimas yra tik enklas ir simptomas, kur dar reikia interpretuoti,- jis reikia pernelyg daug, taigi pats savaime nereikia beveik nieko; mes manome, kad moral ligioline prasme, ketinim moral , buvo prietaras, kakas pernelyg skubota ir pirma laiko, kakas panau astrologij ir alchemij, taigi kakas, k btina veikti. Moral s veikimas, o tam tikra prasme netgi jos saviveika - pavadinkime taip t ilg, slapt darb, patik t subtiliausioms ir garbingiausioms, bet taip pat ir kandiausioms ndienos sin ms, gyviems sielos bandymo akmenims.33 Nieko nepadarysi: reikia rytingai pareikalauti ataskaitos ir negailestingai teisti atsidavim, aukojimsi artimui, vis savs isiad jimo moral, taip pat kaip ir "nesuinteresuotos iros" estetik, kuria prisidengus iandien kastruojamas menas es siekiant tur ti vari sin. Pernelyg saldus ir kerintis tas jausmas -"kitiems", "n_e__ m_a_n" kad nereik t ia bti itin nepatikliam ir nepaklausti: "Ar tai ne v_i_l_i_o_n_ _s?" Kad tokie jausmai p_a_t_i_n_k_a tam, kas juos patiria, ir tam, kas naudojasi j vaisiais, taip pat ir paprastam steb tojui,- tai dar ne argumentai j n_a_u_d_a_i. Prieingai, tai veria bti atsargiam. Taigi bkime atsargs! 34 Kad ir kokios filosofin s pozicijos iandien laikytum s, kiekvienu atveju matyti pasaulio, kuriame mes manome gyven, k_l_a_i_d_i_n_g_u_m_a_s, ir tai yra tikriausia ir tviriausia, k ms akys dar gali velgti. iam faktui patvirtinti mes randame vis nauj argument, ir tai gal t sugundyti mus prad ti sp lioti apie itakas apgaul s, slypinios "daikt esm s" principe. Bet tas, kas d l pasaulio melagingumo kaltina ms mstym, taigi "dvasi",- garbinga ieitis, kurios smoningai ar nesmoningai griebiasi kiekvienas /advocatus dei^20/,- tas, kas galvoja, jog pasaul kartu su erdve, laiku, forma, jud jimu klaidingai a_t_s_k_l_e_i_d__i_a mstymas, tas bent jau visai pagrstai gali nepasikliauti paiu mstymu: ar ne jis ikr t mums pat didiausi pokt? Ir kas laiduos, kad ir dabar jis to paties nedaro? Kalbant rimtai: kakuo jaudina ir kelia pagarb mstytoj nekaltyb , kuri leidia jiems netgi iandien kreiptis smon su praymu duoti jiems s___i_n_i_n_g_u_s atsakymus: pavyzdiui, ar ji "reali" ir kod l, ties sakant, ji taip rytingai stumia nuo savs iorin pasaul ir t. t. ir pan. Tik jimas "betarpika tikrybe" yra m_o_r_a_l_i_n_i_s naivumas, teikiantis garb mums, filosofams,- bet ar ne laikas mums tapti ne "v_i_e_n moraliniais" mon mis! U moral s rib is tik jimas yra kvailyst , nedaranti mums garb s! Privaiame gyvenime perd tas nepatiklumas gali bti laikomas "blogo bdo" poymiu, taigi ir neprotingu dalyku,- taiau tarp ms, anapus privataus gyvenimo ir jo "Taip" ir "Ne",- kas gal t sukliudyti mums bti neprotingiems ir pasakyti: filosofas, kuris iki iol visada buvo kvailiausia btyb em je, turi t_e_i_s_ tur ti "blog charakter",- iandien jo p_a_r_e_i_g_a bti nepatikliam, piktai vairuoti i kiekvienos abejon s bedugn s.- Atleiskite man i niri grimas, tai tik juokai: a jau seniai kitaip galvoju apie apgaul bei apsigavim, kitaip juos vertinu ir visada esu pasirengs utvoti aklam niriui, su kuriuo filosofai kovoja prie apgaul. Kod l n_e ? Kad tiesa vertingesn u regimyb, t ra moralinis prietaras,- prasiausiai pagrsta pasaulyje prielaida. Pripainkime bent vien dalyk: gyvenimo i viso nebt, jeigu jis nesiremt perspektyvos vertinimu ir regimybe; ir jei kas nor t doringu entuziazmu ir bukumu (tokiu bdingu kai kuriems filosofams) visikai panaikinti "regimyb s pasaul", tai,- inoma, tarus, kad j__s tai gal tum te,- i js "tiesos" nelikt n enklo! Ties sakant, kas ivis veria mus priimti prielaid, kad egzistuoja esminga "teisingumo" ir "klaidingumo" prieyb ? Ar nepakanka pripainti skirtingus regimyb s laipsnius, viesesnius ir

tamsesnius regimyb s e lius ir bendr ton,- vairius /valeurs^21/, kaip pasakyt dailininkas? Kod l pasaulis, kuris v_i_e_n_a_i_p__ a_r__ k_i_t_a_i_p__ m_u_s__ l_i_e__i_a, negal t bti fikcija? O jei kas nors paklaus: "bet j turi sukurti kr jas?" - argi nebt galima atsakyti jam visai aikiai: "K_o_d_ _l?" Ar neturi itas "turi" fikcijos bruo? Argi negalima ir ti subjekt taip, kaip ir predikat bei objekt, truput ironikai? Ar negal t filosofas pakilti vir tik jimo gramatika? Guvernantes reikia gerbti, bet ar ne laikas filosofams atsisakyti guvernani tik jimo?35 O Voltaire'ai! O humanikume! O bukume! "Tiesoje", jos i_e__k_o_j_i_m_e kako esama; ir jei mogus tai daro pernelyg mogikai,- /"il ne cherche le vrai que pour faire le bien"^22/,- kertu layb, jis nieko neras! 36 Sakykime, kad, be ms trokim ir aistr pasaulio, nieko n ra "duota" realaus ir mes negalime nei pakilti, nei nusileisti koki nors kit "realyb", kuri skirtsi nuo potrauki realyb s,- nes ms mstymas t ra i potrauki tarpusavio santykiai,- argi negalima vien kart pabandyti ir paklausti, ar ios duotyb s n_e_p_a_k_a_n_k_a, kad, remdamiesi panaiomis j, suprastume ir vadinamj mechanistin (arba "materialj") pasaul? A noriu pasakyti - suprastume j ne kaip apgaul, "regimyb", "vaizdin" (taip suprato Berkeley's ir Schopenhaueris), o kaip realyb, kuri yra tolygi ms afektams,- kaip primityvesn afekt pasaulio form, kurios didingoje vienov je dar slypi visa, kas gyja pavidal ir isiakoja organiniame procese (ir, inoma, ilempa ir susilpn ja),- kaip tam tikr instinktyvaus gyvenimo r, kurioje visos organin s funkcijos, taip pat ir savireguliacija, asimiliacija, maitinimasis, iskyrimas, mediag apykaita, yra sintetikai susietos viena su kita,kaip gyvenimo p_r_a_f_o_r_m_? - Gal gale rytis tokiam bandymui ne tik leistina,m_e_t_o_d_o sin to net reikalauja. Nepripainti prieastini ryi tip vairov s tol, kol, bandant isiversti su vieninteliu tipu, nepasiekiama paskutin riba (nesmon , jei galima taip pasakyti),- tai metodo moral , kurios iandien negalima atsisakyti: kalbant matematikos kalba, ji kyla "i jo apibr imo". Pagaliau klausimo esm tokia: ar mes i tikrj pripastame, kad valia yra v_e_i_k_i_a_n_t_i__ p_r_i_e__a_s_t_i_s? - jei taip, - o i esm s tik ti t_u_o reikia tik ti paiu prieastingumu,- tai mes p_r_i_v_a_l_o_m_e pabandyti hipotetiskai vesti valios prieastingum kaip vienintel prieastin ry. inoma, "valia" gali veikti tik "vali", o ne "mediag" (pavyzdiui, ne "nervus"): gana, reikia rizikuoti ir panagrin ti hipotez, ar tik valia neveikia valios visur, kur konstatuojamas "poveikis", ir ar tik ne valios padariniai yra visi mechaniniai reikiniai, jei tik veikia j ga, btent valios j ga.- Pagaliau tarkime, kad mums pavykt paaikinti vis ms instinktyv gyvenim kaip vienos pagrindin s valios formos isiakojim,- btent galios valios, tai m_a_n_o tez ; tarkime, kad visas organines funkcijas galima traktuoti kaip galios vali ir drauge isprsti taip pat pastojimo bei maitinimosi problem,- tai viena problema; tuomet kartu mes gytume teis vienareikmikai apibr ti k_i_e_k_v_i_e_n_ veikiani j g taip: tai - g_a_l_i_o_s__ v_a_l_i_a. Pasaulis, matomas i vidaus, paymimas ir apibr iamas pagal jo "intelegibelin charakter", bt "galios valia" ir niekas daugiau.37 "Kaip? Ar tai nereikia, kalbant populiariai: Dievas yra paneigtas, o velnias - ne?" Prieingai, mano biiuliai! Ir, po velni, kas gi veria jus kalb ti populiariai! 38

Tai, kuo rykioje naujj laik viesoje pasirod besanti Pranczijos revoliucija, - siaubingas ir, atidiau pasiir jus, nereikalingas farsas, kur ir dami i tolo kilmingi ir svajingi visos Europos irovai taip ilgai ir aistringai, su tokiu pasipiktinimu ir susiav jimu j interpretavo, k_o_l__ p_o__ i_n_t_e_r_p_r_e_t_a_c_i_j_o_s__ s_l_u_o_k_s_n_i_u__ i__n_y_k_o__ p_a_t_s__ t_e_k_s_t_a_s: taip, matyt, kilns palikuonys dar kart gal t klaidingai suprasti vis praeit, kurios vaizdas tik tokiu atveju ir bt itveriamas... O gal veikiau reikia paklausti: ar tai dar nevyko? Ar mes patys nesame tie "kilns palikuonys"? Ir ar ne dabar, jei tik teisingai suvokiame,- tai ir vyko? 39 Niekas taip lengvai nesutiks laikyti kok nors mokym teisingu vien tod l, kad jis daro mones laimingus arba dorybingus; iskyrus galbt tik mielus idealistus, kurie avisi G riu, Tiesa, Groiu,tai j prde plaukioja visos manomos margos, nerangios ir geraird s geistinyb s. Laim ir dorov - ne argumentai. Net protingiausios sielos danai umirta, kad nelaim ir yda - taip pat ne kontrargumentai. Kokia nors nepaprastai alinga ir pavojinga teorija gal t bti teisinga; i paios bties srangos gal t kilti tai, kad j visikai atskleidusiojo laukia pratis, tod l ir dvasios stipryb bt matuojama pagal tai, kiek "tiesos" mogus dar itveria arba, tiksliau, kiek, jo m_a_n_y_m_u,__ b__t_i_n_a ties atskiesti, pasaldinti, pridengti, aptemdyti, ikraipyti. iaip ar taip, n ra jokios abejon s, kad piktiems ir nelaimingiems paprasiau atrasti tam tikras tiesos d_a_l_i_s ir kad j s km labiau tik tina,- o k jau kalb ti apie piktus ir laimingus,- r, kuri nutyli moralistai. Galbt grietumas ir klasta labiau skatina stiprios, nepriklausomos dvasios ir filosofo atsiradim negu velnus, subtilus, nuolaidus doringumas ir menas nesisieloti d l nieko,savyb s, taip vertinamos, ir vertinamos pagrstai, jeigu jas turi mokslininkas. inoma, tarus, kad "filosofo" svoka nesusiaurinama iki raanio knygas filosofo, tuo labiau iki d stanio knygose s_a_v_o filosofij! - Paskutin brkn laisvaminio filosofo portrete brkteli Stendhalis,- a j specialiai pabr iu tur damas galvoje vokik skon,- jis atgrasus vokikam skoniui. /"Pour etre bon philosophe/,- sako is paskutinis didysis psichologas,- /il faut etre sec, clair, sans iliusion. Un banquier, qui a fait fortune, a une partie du caractere requis pour faire des decouvertes en philosophie, c'est - e-dire pour voir clair dans ce qui est."^23/ 40 Visa, kas gilu, m gsta maskuotis,- o giliausi dalykai visai nepakenia vaizd ir palyginim. Ar negal t p_r_i_e__y_b_ bti tinkamiausias apdaras Dievo g dai apgobti? Vertas d mesio klausimas: bt keista, jei koks nors mistikas kadaise nebt drss pareikti kak panaaus. Bna toki subtili vyksm, kad tikrai verta umaskuoti juos iurktumu ir padaryti neatpastamus; meil ir beribis kilniairdikumas lemia poelgius, po kuri labiausiai patartina paimti rankas lazd ir primuti liudinink: tegul jo atmintis aptems. Kai kas sigudrina aptemdyti ir sujaukti savo atmint, kad gal t atkeryti bent iam vieninteliam bendrininkui: g da iradinga. Juk labiausiai g dijamasi ne paties g dingiausio: po kauke slepiasi ne tik klasta,- viduje bna ir labai daug gerumo. A gal iau sivaizduoti, kad mogus, saugantis k nors brangaus ir trapaus, rieda per gyvenim grubus ir apvalus kaip tvirtais lankais apjuosta, paaliavusi nuo senumo vyno statin : to reikalauja subtili g da. mogaus, kurio g da gili, tyko lemtis ir subtils sprendimai keliuose, kuriais maai kas vaikto ir kuri neturi inoti net artimieji ir artimiausieji: jo gyvenimo pavojai pasl pti nuo j aki, pasl pta taip pat ir v l atgautoji gyvenimo ramuma. Toks slapukas, instinktyviai naudojantis kalb tyl jimui ir nutyl jimui ir meistrikai isisukantis nuo atvirumo, n_o_r_i ir reikalauja, kad draug irdyse ir mintyse vietoj jo klajot jo kauk . Net jei, sakykime, jis to nenori, vien dien jam vis tiek atsivers akys ir jis pamatys, kad ten - kauk , ir gerai, kad ji ten yra. Kiekvienai giliai sielai reikia kauk s; dar daugiau - kiekviena gili siela pamau apauga kauke: nes nuolat klaidingai ir

l_ _k__t_a_i interpretuojamas kiekvienas jos itartas odis, kiekvienas engtas ingsnis, kiekvienas gyvenimo enklas.41 Btina save ibandyti,- ar esi paauktas bti nepriklausomas ir sakin ti,- ir ibandyti laiku. Nedera vengti ibandym, nors galbt tai yra vis pavojingiausias aidimas, nors esi ibandomas tik prie pat save kaip liudininkas ir teis jas. Reikia prie nieko neprisiriti, net prie paties mylimiausio mogaus: kiekvienas mogus - kal jimas, taip pat ir kampas. Neprisiriti prie t vyn s, net jeigu ji kenia ir praosi tavo pagalbos,- nuo triumfuojanios t vyn s nusisukti yra lengviau. Neprisiriti prie uuojautos, net jei gailimasi auktesnij moni, atsitiktinai ivydus j retai rodom kani ir bej gikum. Neprisiriti prie mokslo, net jei jis vilioja mus brangiausiais, i pairos btent m_u_m_s isaugotais lobiais. Neprisiriti ir prie savo isivadavimo, prie tos saldios tolumos ir sveios alies paukio, skrendanio vis aukiau, kad daugiau matyt apaioje (pavojus, tykantis skrendanio). Neprisiriti prie savo dorybi ir netapti kokio nors vieno bruoo, pavyzdiui, svetingumo, auka - didiausias pavojus kilnioms, turtingoms sieloms, kurios dalija save ilaidiai, beveik abejingai, ir liberalumo doryb paveria yda. Reikia mok ti s_a_u_g_o_t_i_s,- tai sunkiausias nepriklausomyb s ibandymas. 42 Ateina nauja filosof paderm , - a surizikuosiu j pavadinti tokiu vardu, kuris anaiptol n ra nepavojingas. Kiek sp ju, kiek jie leidiasi bti atsp jami,- mat j padermei bdingas s_i_e_k_i_m_a_s ilikti msle,- ie ateities filosofai nor t, nesvarbu, pagrstai ar ne, bti vadinami g_u_n_d_y_t_o_j_a_i_s. Ties sakant, is vardas t ra ibandymas ir, ko gero, pagunda. 43 Ar ie ateities filosofai yra "tiesos" draugai? Labai tik tina - juk iki iol visi filosofai myl jo savo tiesas. Taiau visai aiku, kad jie nebus dogmatikai. J ididumui, j skoniui atgrasi tiesa, tampanti tiesa visiems, nors iki iol kaip tik tai buvo vis dogmatini pastang slaptas tikslas ir prasm . "Mano sprendinys yra m_a_n_o; vargu ar dar kas nors turi j teis",- galbt pasakys toks ateities filosofas. Reikia atsisakyti blogo skonio - geisti sutikti su daugelio nuomone. "G ris" nustoja bti g riu, nuskamb js i kaimyno lp. Tuo labiau "visuotinis g ris"- i kur jam rastis! odis prietarauja pats sau - tai, k gali tur ti visi, visada turi menk vert. Pagaliau turi bti taip, kaip yra ir buvo visada: dideli dalykai - dideliems, prarajos - giliems, velnumas ir iurpas - subtiliems, odiu, visi reti dalykai - retiems.44 Ar po viso to man dar reikia pabr ti, kad jie bus laisvi, l_a_b_a_i laisvi protai - ie ateities filosofai, ir ne tik laisvi, o dar daugiau: auktesni, didesni ir i esm s kitokie, tai yra j nebus galima nevertinti ir supainioti su kitais? Bet, sakydamas iuos odius, a jauiu tiek jiems, tiek ir mums, j heroldams ir pirmtakams,- mums, laisvi protai! - p_a_r_e_i_g_ kartu su jumis isklaidyti sen, kvail prietar ir nesusipratim, kuris nuo seno tarsi migla gaubia "laisvo proto" svok. Visuose Europos kratuose, taip pat ir Amerikoje, piktnaudiaujama iais odiais - ir kalt u tai tenka padermei labai siaur, grandin mis sukaustyt, kalint prot, kuri norai prietarauja tam, kas slypi ms ketinimuose ir instinktuose,- jau nekalbant apie tai, kad, palyginti su n_a_u_j_a_i_s ateities filosofais, jie t ra udaryti langai ir urakintos durys. Vienu odiu, ie neva "laisvi protai" yra l_y_g_i_n_t_o_j_a_i - demokratinio skonio ir jo "moderni id j" pleps ir grafomaniki vergai,

mon s be vienatv s, drambloti bernapalaikiai, kuriems nestinga nei lumo, nei pagarbaus dorybingumo; bet jie nelaisvi ir juokingai pavirutiniki, pirmiausia savo polinkiu ligiolin se senosios visuomen s formose iekoti v_i_s_ mogaus nelaimi ir negand prieasi,- inoma, tiesa ia pastatoma ant galvos! Ko jie siekia visomis igal mis? Sukurti visuotin palaim bandai, kuri ganosi aliose ganyklose, kiekvienam garantuoti saugum, patogum, malonum, gyvenimo palengvinim; j dvi labiausiai nuvalkiotos dainel s ir dvi sikaltos pamokos - tai "teisi lygyb " ir "uuojauta visiems keniantiems", o kani jie suvokia kaip kak, kas turi bti p_a_n_a_i_k_i_n_t_a. Mes, manantys prieingai, _d_ _m_i_a_i ir siningai ityrin j; kur ir kaip lig iol labiausiai ve jo augalas, vadinamas "mogumi", teigiame, kad kiekvien kart tai vyko visai prieingomis aplinkyb mis, kad gresiantys jam pavojai tur jo nepaprastai padid ti, jo iradingumas ir vaizduot (jo "protas"), veikiami ilgalaik s priespaudos ir prievartos, tur jo pavirsti rafinuota drsa, o jo gyvenimo valia - iaugti iki beslygikos galios valios; mes teigiame, kad iaurumas, prievarta, vergyst , pavojus, tykantis gatv je ir irdyje, udarumas, stoicizmas, pagundos ir visokia velniava, visa, kas bloga, siaubinga, tironika, grobuonika ir gyvulika mogaus sieloje,- taip pat gerai padeda "mogaus" ries iauktinimui, kaip viso to prieingyb .Sakydami tik tai, mes sakome anaiptol ne visk, ir kalb dami ar tyl dami mes, iaip ar taip, esame k_i_t_a_m_e dabartin s ideologijos ir bandos lkesi gale - galbt mes j antipodai? Kas ia keista, kad mes, "laisvi protai", ne itin link atverti ird kitiems? Kad mes nelabai link pasidalinti tuo, n_u_o__ k_o gali isivaduoti protas ir k_u_r__ l_i_n_k po to jis - galbt pasuks? O jei kalb sime apie pavojing formul "anapus g rio ir blogio", d l kurios mes bent jau nebsime painiojami su kuo nors kitu,- tai mes e_s_a_m_e kakas kita negu /"libres penseurs", "liberi pensatori"/, "laisvaminiai" ar kitaip save vadinantys visi tie auns "moderni id j" gyn jai. Kaip namikiai ar bent sveiai mes pabuvojome vairiuose dvasios prieglobsiuose: mes - amini b gliai i tvanki, jauki kampeli, kuriuose mus band sulaikyti palankumas ir prieikumas, jaunyst , kilm , atsitiktiniai susitikimai su mon mis ir knygomis arba kelioni nuovargis; irstantys, ivyd visokius priklausomyb s masalus - garb, pinigus, auktas pareigas, jausm akivarus; d kingi net u negand ir permaining lig, nes ji visada pad davo mums ivengti kokios nors taisykl s ir "prietaro"; d kingi Dievui, velniui, aviai ir kirminui, nepadoriai smalss, tyrin jantys iki iaurumo, su pirtais, sugriebianiais tai, kas nesugriebiama, su dantimis ir skrandiais, suvirkinaniais tai, kas nesuvirkinama, pasiov imtis bet kokio amato, kuriam reikia guvaus proto ir atri jusli; d l "laisvos valios" pertekliaus pasireng visokiai rizikai ir avantirai; su iorin mis ir vidin mis sielomis, kuri galutini sieki niekas negali lengvai velgti, su artumomis ir tolumomis, kuri krato niekas negali prieiti, besislepiantys po viesos apsiaustu, ukariautojai, panas turto paveld tojus ir vaistnus, rink jai, nuo ryto iki vakaro tvarkantys savo rinkinius, yktuoliai, s dintys ant perpildyt skryni ir stali; taups mokydamiesi ir umirdami, iradingi schem kr jai, kartais pasididiuojantys kategorij lentel mis, kartais pedantai, kartais nakties pel dos saul t vidurdien, o prireikus - net daro baidykl s. iandien kaip tik to reikia - juk mes esame apsigim, prisiek ir pavyds v_i_e_n_a_t_v_ _s draugai, ms giliausios pusiaunakio ir pusiaudienio vienatv s... Tokie mes esame, mes, laisvi protai! Ir galbt j__s panas mus, js, ateinantys,- js, n_a_u_j_i_e_j_i filosofai? Treias skyrius RELIGINGUMAS 45

mogaus siela ir jos ribos, iki iol pasiekta mogaus vidin s patirties apimtis, tos patirties auktumos, gilumos ir tolumos, visa l_i_g__i_o_l_i_n_ sielos istorija ir jos dar neinaudotos galimyb s,- tai puikiausi mediokl s plotai apsigimusiam psichologui ir "didiosios mediokl s" m g jui. Bet kaip danai apimtas nevilties jis turi tarti: "Vienas pats! Ak, tik vienas pats! O ia didiul giria ir tyrai!" Tod l nor t tur ti jis kelet imt varov ir ruj gerai apmokyt skalik, kuriuos gal t nuvyti mogaus sielos istorijos srit, kad ten susekt ir pakelt j_o v r. Veltui: jis nuolat su kart liu sitikina, kaip sunku rasti skalik ir varov visiems tiems dalykams, kurie adina jo smalsum. Pasisti apmokytus pagalbininkus naujus ir pavojingus mediokl s plotus, kur reikia narsos, guvumo ir apsukrumo, kliudo tai, kad jie nenaudingi kaip tik ten, kur prasideda "d_i_d__i_o_j_i mediokl " ir didieji pavojai: btent ten jie praranda savo ger uosl ir reg jim. Pavyzdiui, kad sp tum ir iaikintum, kaip iki iol /homines religiosi/ sieloje pl tojosi _i_n_o_j_i_m_o__ i_r__ s___i_n_ _s problema, reikia paiam bti tokiam giliam, tokiam sueistam, tokiam siaubingam, kokia buvo Pascalio intelektualin sin ; be to, reikia dar to nusidriekusio dangaus, aikaus, pikto dvasingumo, kuris i auktum leist velgti, sutvarkyti, sprausti formules t pavojing ir skausming igyvenim spiei. Bet kas gal t padaryti man i paslaug! Ir kas tur t laiko laukti toki tarn! - akivaizdu, kad jie gimsta pernelyg retai, visais laikais jie tokia retenyb ! Gal gale, norint k nors inot, reikia visk padaryti p_a__i_a_m, tai reikia - padaryti d_a_u_g! Bet k daryti, jei toks malonumas man yra mieliausia i yd,- atsipraau! nor jau pasakyti: tiesos meil atlyginama ne tik danguje, bet jau ir em je.46 Tik jimas, kokio siek (ir neretai pasiekdavo) ankstyvoji krikionyb skeptikame ir pietietikai laisvaminiame pasaulyje, kuriame jau daugel ami kovojo filosofin s mokyklos ir kuriame /imperium Romanum/ dieg tolerancij,- is tik jimas n_ _r_a nuoirdus ir grietas valdinio tik jimas savo Dievu ir krikionybe, bdingas Lutheriui, Cromwelliui, ar kokiam nors iaurieiui, dvasios barbarui; jau veikiau tai Pascalio tik jimas, siaubingai panaus l t proto saviudyb,atsparaus, gajaus, kirm liko proto, kurio vienu smgiu, vienu kiriu nenugalabysi. Krikionikas tik jimas nuo pat pradi yra atsiad jimas: atsiad jimas visokios laim s, visokio ididumo, visokios dvasios savimon s, taip pat ir nusieminimas, ir pasityiojimas i savs, savs alojimas. iaurumas ir finikiei religingumas slypi tame tik jime, kurio reikalaujama i paslankios, sud tingos ir pernelyg jautrios sin s; jis remiasi prielaida, kad dvasios nusieminimas yra neapsakomai s_k_a_u_s_m_i_n_g_a_s, kad visa tokios dvasios praeitis ir proiai prieinasi tam /absurdissimum/, kok pateikia jai "tik jimas". Dabartiniai mon s, apatiki visai tai krikionikai nomenklatrai, jau nesuvokia, koks klaikus yra superlatyvas, slypintis paradoksikoje senov s mogui formul je "Dievas ant kryiaus". Niekada ir niekur niekas iki iol nereg jo tokios apvertimo drsos, tokio pasibais tino, mslingo ir problemiko dalyko, kaip i formul : ji pranaavo vis antikos vertybi perkainojim.- Tai Rytai, g_i_l__s Rytai, tai Ryt vergas taip kerijo Romai ir jos aristokratikai ir lengvabdikai tolerancijai, rom nikajam tik jimo katalikikumui" - verg visada piktino ne jo pono tik jimas, o laisv netik ti, tas pusiau stoikas ir ypsantis nesirpinimas tik jimo rimtimi. "vietimas" piktina: vergas trokta tik beslygik dalyk, jis supranta tik tironij; taip pat ir moral je jis myli ir neapkenia be pustoni, iki gelm s, iki skausmo, iki ligos,- jo didiulis p_a_s_l_ _p_t_a_s kent jimas sukyla prie rafinuot skon, kuris, regis, n_e_i_g_i_a kani. Skeptikas poiris kani, bdamas i esm s tik aristokratikos moral s nuostata, suvaidino ne tok jau menk vaidmen paskutiniame dideliame verg sukilime, kuris prasid jo kartu su Pranczijos revoliucija. 47

Ten, kur iki iol pasaulyje aptinkama religin neuroz , ji yra susijusi su trim pavojingais dietikais receptais: vienatve, pasninkavimu ir lytiniu susilaikymu, taiau nemanoma tvirtai nusprsti, kas ia prieastis, kas padarinys ir a_r ia apskritai egzistuoja prieastinis ryys. Pastarj abejon lemia ta aplinkyb , kad tiek laukini, tiek romi taut religin s neuroz s d sningu simptomu laikytinas staigus ir neabotas pasileidimas, kuris po to taip pat staigiai virsta atgailos virpuliu ir pasaulio bei valios paneigimu: viena ir kita gal t ra umaskuota epilepsija? Bet jokiu kitu atveju nereik t taip vengti aikinimo, kaip iuo: apie jok kit Diev iki iol neaugo tokia nesmoni ir prietar gausyb , joks neadino tokio didelio moni, net filosof, susidom jimo,- laikas jau kiek atv sti ir tapti atsargesniam, o dar geriau - usimerkti ir n_u_e_i_t_i__ _a_l_i_n.- Dar ir paskutin s, Schopenhauerio, filosofijos antrajame plane beveik kaip problema pati savaime slypi is baisus religin s kriz s ir atgimimo klausimas. Kaip g_a_l_i_m_a paneigti vali? kaip galimas ventasis? regis, tai i tikrj buvo tas klausimas, kur Schopenhaueris k l i pat pradi ir kuris padar j filosofu. Ir grynai schopenhauerikas padarinys: kariausias jo alininkas (berods, paskutinis Vokietijoje) - Richardas Wagneris btent ia baig savo gyvenimo darb ir galiausiai ived scen siaubing ir amin tip - Kundry, /type vecu^24/, su visais bdingais jo bruoais, o tuo pat metu beveik vis Europos ali psichiatrai tur jo prog steb ti j i arti visur, kur religin neuroz arba, kaip a pasakyiau, "religingumas"- paskutin kart pratrko ir iplito kaip epidemija, kaip "iganymo armija". Taiau paklausus, kuo i tikrj taip traukia ventojo fenomenas vis laik ir tip mones, taip pat filosofus, be joki abejoni teks atsakyti taip: nuo jo neatsiejama stebuklo regimyb , tiesiogini p_r_i_e__y_b_i_, moral s poiriu prieing sielos bvi s_e_k_a; mon ms atrod , kad ia galima "uiuopti", kaip "blogas mogus" akimirksniu tampa ventuoju, geru mogumi. Ligiolin psichologija ioje vietoje patyr katastrof: ar neatsitiko tai pirmiausia tod l, kad ji pasidav moral s malonei, kad ji t_i_k_ _j_o netgi moralini vertybi prieybe ir t prieybi iekodavo, jas velgdavo tekste i_r faktin je dalyk pad tyje? - Kaip? "Stebuklas" - tik interpretacijos klaida? Filologinis trkumas?48 Atrodo, kad lotynikoms ras ms katalikyb vidujai yra artimesn negu mums, iaurieiams, apskritai visa krikionyb . Tod l netik jimas katalikikuose kratuose reikia visai k kita negu protestantikuose - tam tikr pasiprieinim ras s dvasiai, tuo tarpu mums jis reikia veikiau grim prie ras s dvasios (arba bedvasikumo). Be abejo, mes, iaurieiai, esame kil i barbar rasi, tai liudija ir ms religiniai gabumai - jie m_e_n_k_i. Tiesa, tai nelieia kelt, kurie tod l ir ipureno geriausi dirv krikionyb s s klai iaur je pas ti. Pranczijoje krikionyb s idealas suyd jo, kiek leido blyki iaur s saul . Koks svetimas ms skoniui netgi paskutini prancz skeptik pamaldumas, jei tik jie savo kraujyje turi keltiko kraujo priemai! Kokia katalikika, kokia nevokika atrodo mums Auguste'o Comte'o sociologija su savo rom nika instinkt logika! Koks j zuitikas, nepaisant viso savo prieikumo j zuitams, tas mielas ir protingas ciceron i Port Rojalio, Sainte-Beuve'as. Ir netgi Ernestas Renanas: kaip nesuprantamai mums, iaurieiams, skamba Renano odiai, - mogaus, kurio rafinuotai geiduling ir patogumus m gstani siel iveda i pusiausvyros nieko nereikianios religin s tampos akimirkos! Pakanka pakartoti paskui j iuos graius odius - ir koks pyktis ir ididumas sukyla kaip atsakas ms tikriausiai ne tokioje graioje ir iurktesn je, btent vokikoje, sieloje! -/"disons donc hardiment que la religion est un produit de l'homme normal, que l'homme est le plus dans le vrai quand il est le plus religieux et le plus assure d'une destinee infinie... C'est quand il est bon qu'il veut que la vertu corresponde a un ordre eternel, c'est quand il contemple les choses d'une maniere desinteressee gu'il trouve la mort revoltante et absurde. Comment ne pas supposer que c'est dans ces moments-la, que l'homme voit le mieux?.."^25/ ie odiai tokie s_v_e_t_i_m_i mano ausims ir proiams, tokie a_n_t_i_p_o_d_i__k_i, kad, juos perskaits, a ts raiau alia: /"la niaiserie religieuse par

excellence!"^26/ - bet galiausiai a juos net pam gau, iuos odius, ireikianius ant galvos pastatyt ties! Taip miela, taip nuostabu tur ti savo nuosavus antipodus! 49 Senov s graik religingumas stebina neapr piama d kingumo pilnatve, kuri i jo spinduliuoja,labai kilnus yra mogus, kuris t_a_i_p iri gamt ir gyvenim! - V liau, kai plebsas Graikijoje gijo persvar, religijoje taip pat isikerojo b_a_i_m_ ir taip buvo parengta dirva krikionybei.50 Aistra Dievui: egzistuoja jos prasiokikos, atviraird s ir kyrios formos, pavyzdiui, Lutherio,visas protestantizmas stokoja pietietikos /delicatezza/. Egzistuoja orientalika umartis, bdinga nepelnytai pasigail tam arba iauktintam vergui, pavyzdiui, Augustinui, kuriam ugauliai stinga gest ir potrauki kilnumo. Bna moterikas velnumas ir geidulingumas, kuris droviai ir nesmoningai siekia /unio mystica et physica^27/, taip kaip Madame de Guyon. Danai aistra Dievui pasireikia gan keistai, kaip usl pta mergin ir vaikin lytin branda, o retsykiais net kaip senmerg s isterija ir jos paskutin ambicija - Banyia jau ne kart tokiu atveju paskelbdavo moter ventja. 51 Galingieji iki iol pagarbiai lenkdavosi prie ventj, kaip prie savs veikimo msl ir tyin didiausi skurd - kod l jie lenk si? Jie jaut jame - nepaisant menkos ir pasigail tinos ivaizdos neveikiam j g, kuri, sutramdydama juos, siek ibandyti save, jaut valios stipryb, kurioje atpaindavo ir gerbdavo savo stipryb ir viepatavimo trokim; garbindami ventj, jie garbino kak savyje. Kartu ventojo vaizdas keldavo j tarum: tokio nereg to atsiad jimo ir pasiprieinimo prigimiai siekiama ne veltui,- sak ir klaus jie patys savs. Matyt, egzistuoja kakokia prieastis, kakoks didelis pavojus, apie kur asketui turbt duoda ini jo slaptieji patar jai ir lankytojai. Taip pasaulio galingieji pajausdavo nauj baim, suvokdavo nauj j g, kakok neinom ir dar neveikt prie -"galios valia" priversdavo juos pagarbiai stov ti prie ventj. Jie prival jo paklausti jo 52 yd "Senajame Testamente", dievikojo teisingumo knygoje, randame tokio didaus stiliaus mones, daiktus ir kalbas, kad graik ir ind ratija prie juos nublanksta. Su baiminga pagarba stovime prie milinikus reliktus to, kuo kadaise buvo mogus, ir su lidesiu galvojame apie senj Azij ir jos isikiusi pusiasal, Europ, kuri nor t reikti "monijos paang" Azijos atvilgiu. inoma, to, kas t ra silpnas ir romus naminis gyvulys ir turi tik tokio gyvulio poreikius (panaiai kaip ms dabartiniai inteligentai kartu su krikionimis, ipastaniais "inteligentik" krikionyb), ie griuv siai nei nustebins, nei nulidins - potraukis "Senajam Testamentui" yra "didumo" ir "menkumo" bandymo akmuo,- galbt tod l, kad "Naujasis Testamentas", malon s knyga, visada bus artimesn jo irdiai (jame yra nemaai autentiko velnaus ir trokaus vienuolyno broliuk ir menk siel tvaiko). Kad "Naujasis Testamentas", visais atvilgiais rokoko skonio apraika, buvo sujungtas su "Senuoju Testamentu" vien knyg - Biblij, "knyg pai savaime",- tai turbt didiausias akipl ikumas ir "dvasios nuod m ", slegianti literatrin s Europos sin. 53

Kam iandien reikalingas ateizmas? Dievas kaip "T vas" i esm s yra nuneigtas, taip pat ir "Teis jas", "Atlygintojas". Taip pat ir jo "laisva valia"- jis negirdi, o jei gird t, tai nesugeb t pad ti. Blogiausia, kad jis, atrodo, nesugeba kalb ti aikiai: ar jis neapsiblaus ? - tai kokios europietiko teizmo nuosmukio prieastys - tai isiaikinau dalyvaudamas vairiuose pokalbiuose, klausdamas ir siklausydamas; man atrodo, kad nors religinis instinktas nepaprastai stipr ja, taiau jis su dideliu nepasitik jimu atmeta btent teistin savo patenkinimo bd. 54 K gi tokiu atveju daro i esm s visa naujoji filosofija"? Nuo Descartes'o - ir tai veikiau prieinantis jam, o ne sekant jo pavyzdiu - visi filosofai, dangstydamiesi subjekto ir predikato svok kritika, rengia smoksl prie senj sielos svok, tai reikia - smoksl prie fundamentalias krikionikojo mokslo prielaidas. Naujoji filosofija, kaip epistemologinis skepticizmas, yra slaptai ar atvirai a_n_t_i_k_r_i_k___i_o_n_i__k_a, nors, tiksliau pasakius, jokiu bdu ne antireligin . Kadaise i tikrj tik ta "siela" taip, kaip buvo tikima gramatika ir gramatiniu subjektu: buvo sakoma, kad "A" yra slyga, "mstau" - predikatas, tai, kas slygota; mstymas yra veikla, kuriai r_e_i_k_i_a mstyti subjekt kaip prieast. Dabar nepaprastai atkakliai ir gudriai pradedama bandyti, ar nepavykt isipainioti i io tinklo - ar kartais n ra prieingai: "mstau" yra slyga, o "A"- slygotas dalykas. Vadinasi, "A" t ra sintez , kuri v_y_k_d_o pats mstymas. K_a_n_t_a_s i esm s siek pademonstruoti, kad, laikantis subjekto pozicij, subjekto negalima rodyti,- objekto taip pat: galbt jam ne visada buvo svetima subjekto, taigi "sielos", t_a_r_i_a_m_o__ e_g_z_i_s_t_a_v_i_m_o galimyb - mintis, kuri Vedantos filosofijos pavidalu jau kart buvo pasirodiusi ir tapo galinga j ga. 55 Egzistuoja didel s religinio iaurumo kop ios su daugeliu laipteli, bet trys i j, matyt, yra svarbiausi. Kadaise savo Dievui buvo aukojami mylimiausi mon s - ia reikia pamin ti pirmagimi aukas visose prieistorin se religijose, taip pat imperatoriaus Tiberijaus auk Mitros urve Kaprio saloje - siaubingiausi i vis Romos anachronizm. V liau, moralin je monijos epochoje, savo Dievui buvo aukojami stipriausi instinktai, kokius tik mogus tur jo, sava "prigimtis"; _i ventika nuotaika spindi iauriame asketo, entuziastingo "isigim lio" vilgsnyje. Galiausiai: kas dar liko aukojimui? Ar nereik jo pabaigai paaukoti visa, kas guodia, yra venta, gydo, visas viltis, vis tik jim pasl pta harmonija, bsima laime ir teisingumu? Ar nereik jo paaukoti pat Diev ir i iaurumo sau garbinti akmen, kvailyb, sunkul, likim, niek? U niek aukoti Diev - i paradoksali paskutinio iaurumo misterija liko isaugota dabar ateinaniai kartai: mes visi apie j t inome.56 Kas, kaip a, apimtas kakokio mslingo trokimo ilgai steng si nuodugniai imstyti pesimizm ir iluktenti j i pusiau krikioniko, pusiau vokiko ribotumo ir naivumo kiauto, tokio bdingo jam - ypa pasireikianiam Schopenhauerio filosofijos pavidalu - iame imtmetyje; kas azijietika ir virazijietika akimi i tikrj pavelg mstymo, prietaraujanio pasauliui labiau nei visi kiti galimi mstymo bdai, vid ir gelm - anapus g rio ir blogio,- ir ne taip kaip Buddha ir Schopenhaueris, apav ti ir paker ti moral s, tam tikriausiai netgi prie jo vali atsiv r akys ir jis ivydo prieing ideal: ideal ididiausio, gyvybingiausio ir pasaul labiausiai mylinio mogaus, kuris su tuo, kas buvo ir yra, ne tik susitaik ir imoko tai paksti, bet kuris dar ir nori, kad t_a_i_p,__ k_a_i_p__ b_u_v_o__ i_r__ y_r_a, kartotsi vis aminyb, kuris godiai reikalauja /da

capo^28/ ne tik sau, bet ir visai pjesei ir spektakliui, ir ne tik spektakliui, bet i esm s ir tam, kam to spektaklio reikia,- ir kas padaro j btin: kadangi jam nuolat reikia savs - ir save jis daro btin - Kaip? Argi tai nebt /circulus vitiosus deus^29/? 57 Kartu su dvasinio vilgsnio ir valgos galia did ja toluma ir kartu erdv apie mog: jo pasaulis gil ja, jis ivysta vis naujas vaigdes, vis naujas msles ir vaizdus. Galbt viskas, k tirdamos dvasios akys ugd savo valgum ir akylum, buvo vien akstinas pratyboms, aidimo dalykas, kakas vaikams ir vaikikoms galvoms. Galbt veniausios svokos, d l kuri buvo daugiausia kovojama ir keniama, "Dievo ir "nuod m s" svokos, pasirodys mums kada nors ne svarbesn s negu senam mogui vaikiki aislai ir vaikiki skausmai - ir galbt tam "seniui" v l reik s kit aisl ir kit skausm - vis dar vaikui, aminam vaikui! 58 Ar pavyko kam nors pasteb ti, kad labai tikram religiniam gyvenimui (taip pat ir m gstamiausiam mikroskopiniam savityros darbui, "malda" vadinamai saldiai umariai, kurioje esant nuolat laukiama "Dievo at jimo") reikia iorinio neveiklumo ar pusiau neveiklumo; a turiu galvoje neveiklum, ramia sine paveld t i t v ir i prot vi, kylant i kraujo; neveiklum, susijus su aristokratiniu sitikinimu, kad darbas yra g_ _d_i_n_g_a_s - nuo jo prast ja ir siela, ir knas. Ir kad tas dabartinis, triukmingas, branginantis laik kvailai besididiuojantis savimi darbtumas labiau nei kas kita parengia ir ugdo "netik jim". Tarp t, kurie, pavyzdiui, dabartin je Vokietijoje gyvena anapus religijos, a sutinku vairiausios kilm s ir sukirpimo moni, bet daugiausia toki, kuri darbtumas silpnino i kartos kart religinius instinktus; jie apskritai neino, kam reikalinga religija, ir su nebylia nuostaba tik registruoja savo egzistavimo pasaulyje fakt. ie auns mon s yra labai usi m arba savo reikalais, arba savo malonumais, jau neminint "T vyn s", laikrai ir "eimynini pareig": atrodo, jog jiems nelieka laiko religijai, tuo labiau kad jiems neaiku, ar ia naujas verslas, ar nauji malonumai - juk netik tina, sako jie sau, kad banyi bt vaiktoma tik gadinti geros savo nuotaikos. Jie n ra religini apeig prieai; jei tam tikrais atvejais kas nors, pavyzdiui, valstyb , reikalauja, kad jie dalyvaut tokiose apeigose, jie daro, ko i j reikalaujama, taip, kaip daug k jie daro - su kantria ir kuklia rimtimi ir nejausdami pernelyg didelio smalsumo ir nemalonumo: jie gyvena per daug toli ir anapus viso ito, kad manyt, jog tokiuose dalykuose reikia iekoti koki nors u_ ir p_r_i_e_. Tiems abejingiesiems iandien priklauso dauguma vidurinij sluoksni vokiei protestant, ypa dideliuose, darbiuose prekybos ir susisiekimo centruose, taip pat dauguma darbi mokslinink ir visas universitet personalas (iskyrus teologus, kuri egzistavimas iose staigose kelia psichologams vis daugiau ir vis subtilesni msli). Pamalds ar bent jau banyi lankantys mon s retai suvokia, k_i_e_k__ d_a_u_g geros valios, galima sakyti, smoningos valios reikia iandien, kad vokiei mokslininkas rimtai imt tyrin ti religijos problem; visas jo amatas (ir, kaip min jome, amatininko darbtumas, kuriam j pareigoja dabartin smon ) skatina jo ididok, beveik gerairdik linksmum religijos atvilgiu; prie to linksmumo retkariais prisideda lengva panieka dvasios "nevalyvumui", kur jis velgia visur ten, kur kas nors pasisako u Banyi. Tik istorija (o__ n_e asmeninis patyrimas) padeda mokslininkui surimt ti, pajusti tam tikr pagarb religijai ir prad ti jos kiek baimintis. Taiau net jeigu jo jausmai ir perauga d kingum, vis d lto jis pats n per ingsn nepriart ja prie to, kas dar egzistuoja kaip Banyia arba dievobaimingumas: veikiau atvirkiai. Praktinis abejingumas religijos dalykams, kurio terp je jis gim ir iaugo, pavirsta jame paprastu atsargumu ir valyvumu, ir jis vengia susiliesti su religingais mon mis ir religijos dalykais; galbt kaip tik jo tolerancijos ir mogikumo gelm veria j vengti delikataus nemalonumo, neatsiejamo nuo tolerancijos. Kiekviena epocha turi bding jai dievik naivumo tip, kurio iradimo jai gali pavyd ti kitos epochos, ir kiek daug

naivumo, pagarbos verto vaikiko ir be galo neprotingo naivumo slypi tame mokslininko sitikinime savo virumu, jo tolerantikoje ramioje sin je, nieko netarianiame tikrume, su kuriuo jis instinktyviai traktuoja religing mog kaip ne tok verting ir priklausant emesnei riai, kuri jis p_e_r_a_u_g_o, pralenk , pranoko,- jis, mautis, pretenzingas nyktukas ir prasiokas, stropus, mitrus amatininkas, rankomis ir galva dirbantis "id j", "moderni id j" tarnyboje! 59 Kas atidiai siir jo pasaul, tas turbt atsp s, kokia imintis slypi tiesoje, kad mon s yra pavirutiniki. Savisaugos instinktas moko juos skubotumo, lengvumo ir netikrumo. Tarp filosof ir meninink en bei ten susiduriame su aistringu ir perd tu "gryn form" garbinimu: te niekas neabejoja, jog tas, kam taip r_e_i_k_i_a paviriaus kulto, kadaise skausmingai grybtel jo po juo. iems nudegusiems vaikams, apsigimusiems menininkams, kuriems gyvenimas reikia tik jo vaizdo k_l_a_s_t_o_j_i_m_ (tai tarsi ilgai trunkantis kertas gyvenimui), galbt dar egzistuoja ir rang hierarchija; i to, kaip sugadintas j gyvenimas, bt galima ivesti ir tai, kiek suklastot, atskiest, perkelt anapus, sudievint gyvenimo vaizd jie nor t matyti. /Homines religiosi/ bt galima priskirti menininkams kaip j a_u_k___i_a_u_s_i_ rang. Ta didel tari neigydomo pesimizmo baim tkstantmeiais vert dantimis kabintis religin bties interpretacij - baim to instinkto, kuris nujauia, kad ties bt galima painti p_e_r__ a_n_k_s_t_i, anksiau, nei mogus taps pakankamai stiprus, pakankamai kietas, pakankamai menininkas... Dievobaimingumas, "gyvenimas Dievuje" iuo poiriu pasirodo ess subtiliausias ir paskutinis tiesos b_a_i_m_ _s vaisius, menininko av jimasis nuosekliausia i vis klastoi ir svaigimas nuo jos, noras apgrti ties, gyti neties bet kokia kaina. Galbt tod l, kad lig iol nebuvo geresn s priemon s mogui pasigrainti, kaip dievobaimingumas, - d l jo mogus gali tapti tokiu meniku, tokiu pavirutiniku, aiaruojaniu visomis spalvomis, geru, kad jo vaizdas daugiau nebesukelia skausmo.60 Myl ti mones d_ _l__ D_i_e_v_o - i vis mogaus jausm iki iol tai buvo kilniausias ir neprieinamiausias jausmas. Tai, kad meil mogui be koki nors vent ketinim yra v_e_i_k_i_a_u kvailyst ir gyvulikumas, kad ios meil s mast, subtilum turi lemti tik kakoks auktesnis potraukis, kuris jai turi duoti druskos krisl ir ambros dulkel,- kad ir kas bt tas mogus, kuris pirmas tai patyr ir "igyveno", kad ir kaip pyn si jo lieuvis jam bandant ireikti velnius jausmus,- ventas ir pagarbos vertas telieka mums jis visiems laikams, nes toks mogus aukiausiai pakilo ir graiausiai pasiklydo! 61 Filosofas, kok suvokiame m_e_s, laisvi protai, t.y. mogus, neantis didiausi atsakomyb s nat, mogus, kurio sin slegia visa mogaus evoliucija,- toks filosofas pasinaudos religijomis kaip ugdymo ir aukl jimo priemone taip pat, kaip ir esamomis politin mis ir ekonomin mis slygomis. Atrenkanti geriausius, ugdanti, t.y. visada tiek griaunanti, tiek kurianti bei formuojanti taka, kuri galima padaryti remiantis religijomis, yra vairi, daugeriopa ir priklauso nuo j globai ir apsaugai atiduot moni tipo. Stipriems, nepriklausomiems, gimusiems ir pasirengusiems sakin ti, knijantiems viepataujanios ras s prot ir men, religija t ra papildoma priemon , padedanti veikti klitis ir siviepatauti: ji yra saitai, siejantys valdov su valdiniais, ji perduoda jo rankas j sin, nenorint paklusti vid, iduoda j siel paslaptis; jei kai kurios tokios garbingos kilm s natros d l savo didelio dvasingumo yra linkusios udaresn ir pasyv gyvenim ir tenkinasi tik subtiliausia viepatavimo atmaina (valdydamos pasirinktus mokinius arba ordino brolij), tai remiantis religija pasiekiama ramyb , ivengiama _i_u_r_k__t_e_s_n_i_o valdymo rpesi ir

sunkum bei visokiam politikavimui b__d_i_n_g_o purvo. Pavyzdiui, tai suprato brahmanai: remdamiesi religine organizacija, jie gijo valdi skirti liaudiai jos karalius, tuo tarpu patys laik si nuoaly, kaip mon s, turintys vykdyti auktesnius nei karaliaus udavinius. Kartu religija ir daliai valdini teikia galimyb pasirengti bsimam valdymui ir sakin jimui ir moko, kaip tai padaryti,toms l tai kylanioms klas ms ir luomams, kuriuose palankiomis vedybinio gyvenimo aplinkyb mis did ja valios galia ir diaugsmas, susitvardymo valia,- religija skatina ir masina juos pasirinkti kelius, vedanius link auktesnio dvasingumo, im ginti didiojo savs veikimo, tyl jimo ir vienatv s jausmus... Asketizmas ir puritonizmas yra beveik btinos aukl jimo ir taurinimo priemon s, jei i pleb j kilusi ras nori tapti ponais ir siekia siviepatauti. Galiausiai paprastiems mon ms, daugumai, kuri egzistuoja tarnavimui ir bendram labui ir tik tod l t_u_r_i__ t_e_i_s_ egzistuoti, religija teikia nekainojam pasitenkinim savo pad timi ir gyvenimo bdu, visapus sielos ramyb, sutaurint paklusnumo jausm, bendr visiems, panaiems juos, diaugsm ir kanias; ji iek tiek praskaidrina ir pagraina, ir i dalies pateisina vis kasdienyb, vis niekingum, vis pusiau gyvulik j siel skurd. Religija ir religinis gyvenimo sureikminimas tokiems negand kamuojamiems mon ms meta saul s blyksnius ir leidia jiems lengviau paksti save; ji veikia taip, kaip epikriei filosofija veikia auktesnio rango kenianiuosius: gaivina, lavina, tarsi p_a_n_a_u_d_o_j_a kani, pagaliau j netgi paventina ir pateisina. Turbt labiausiai vertas pagarbos krikionyb s ir budizmo bruoas yra meistrikas sugeb jimas netgi pat emiausi ir niekingiausi mog imokyti savo dievobaimingumu kilti auktyn, iliuzin s daikt tvarkos laiptais ir taip ilikti patenkintam tikrja tvarka, d l kurios jo gyvenimas yra gana rstus,- bet btent to rstumo ir reikia! 62 Taiau galiausiai, norint parodyti taip pat neigiamus toki religij aspektus ir atskleisti j keliam didiul gr sm, reikia tai k pasakyti: jei religijos, n_ _r_a filosofo naudojama ugdymo ir aukl jimo priemon , o valdo savarankikai ir n_e_p_r_i_k_l_a_u_s_o_m_a_i, jeigu jos siekia paios bti paskutiniais tikslais, o ne priemon mis, naudojamomis greta kit priemoni, tai u tai visada mokama milinika kaina. Tarp moni, kaip ir kiekvienoje gyvn ryje, yra per daug nevyk li, sergani, isigimusi, sukriousi, be paliovos vargstani; nusisek individai ir tarp moni visada yra iimtys, o turint galvoje, kad mogus - tai dar nesusiformavs gyvn tipas,- net retos iimtys. Dar blogiau: kuo auktesniam tipui atstovauja mogus, tuo maiau tik tina, kad jis, n_u_s_i_s_e_k_s; atsitiktinumas, absurdo d snis, veikiantis monijos kyje, siaubingiausiai ir labiausiai naikinamai veikia auktesniuosius mones, kuri egzistavimui btinos subtilios, komplikuotos ir sunkiai apibr iamos slygos. Koks yra abiej min t didij religij poiris nevykusi individ p_e_r_t_e_k_l_i_? Jos siekia remti, palaikyti gyvyb vis, k tik galima palaikyti, jos netgi i esm s stoja j pus kaip k_e_n__i_a_n__i__j_ religijos, jos teisiais laiko visus, kurie kenia nuo gyvenimo kaip nuo kokios ligos, ir nor t pasiekti, kad visoks kitoks gyvenimo suvokimas bt laikomas klaidingu ir bt nemanomas. Kad ir kaip gerai vertintume t tausojant, palaikant rpest, globus greta vis kit taip pat ir aukiausi, iki iol beveik visada labiausiai keniant moni tip, vis tiek, suvedus visas sskaitas, ligiolin s n_e_p_r_i_k_l_a_u_s_o_m_o_s religijos turi bti laikomos svarbiausiomis prieastimis, kurios "mogaus" tip laik emutin je pakopoje,- jos ilaik pernelyg daug to, k_a_s__ t_u_r_ _j_o__ p_r_a___t_i. Reikia bti d kingam joms u nekainojamus dalykus, ir kas gi turi tiek d kingumo, kad nepasijaust vargas, matydamas visa tai, k, pavyzdiui, krikionyb s "dvasios mon s" iki iol padar Europos labui! Ir vis tiek, jei keniantiems jos teikdavo paguod, prispaustiems ir nusivylusiems kv pdavo drsos, nesavarankikiems duodavo atram ir param, o draskomus vidini prietaravim ir sulauk jusius iviliodavo i visuomen s vienuolynus ir sielos kal jimus, k dar jos tur jo padaryti, kad su ramia sine taip nuodugniai pasidarbuot siekiant isaugoti visus serganius ir kenianius, t.y. i esm s p_a_b_l_o_g_i_n_t_i__ e_u_r_o_p_i_e_t_i__k__j___

r_a_s_? Pastatyti a_n_t__ g_a_l_v_o_s visus vertinimus - _t_a_i__ k_ jos tur jo padaryti! Taigi palauti stipriausius, pakirsti didisias viltis, tarti laim, randam groyje; visk, kas yra savavalika, vyrika, visa, kas siekia nukariauti, valdyti, visus instinktus, kurie bdingi aukiausiam ir tobuliausiam "mogaus" tipui, transformuoti netikrum, sin s grauat, savs naikinim; vis meil emikiems dalykams ir viepatavimui em je paversti neapykanta emei ir tam, kas emika,- t_o_k_ udavin sau k l ir tur jo kelti Banyia, kol, jos vertinimu, "atsisakymas nuo pasaulio", "atsisakymas nuo jausm" ir "auktesnysis mogus" nesusilyd vien jausm. Tarus, kad bt manoma ironikomis ir nealikomis kokio nors epikrietiko dievo akimis apvelgti keistai skausming ir toki pat iurki, kaip ir subtili Europos krikionyb s komedij, manau, bt galima steb tis ir juoktis be galo: ar neatrodyt, kad Europoje atuoniolika imtmei viepatavo vienintelis noras - padaryti i mogaus s_u_b_l_i_m_u_o_t___ a_p_s_i_g_i_m_ _l_. Bet jeigu kas nors, turintis prieing, ne epikrietik polinki, prieit su dieviku kju rankose prie io beveik savavalikai isigimusio ir sunykusio mogaus,- toks yra Europos krikionis (pavyzdiui, Pascalis),- ar nesuukt jis su tiu, uuojauta ir pasibais jimu: "O bukagalviai, js pretenzingi apgail tini bukagalviai, k js pridar te! Ar tai buvo darbas js rankoms! Kaip js sugadinote ir sudark te mano graiausi akmen! Kaip j__s drsote!" A nor jau pasakyti: iki iol krikionyb buvo lemtingiausia mogikosios puikyb s forma. mon s, nepakankamai aukti ir tvirti, kad gal t formuoti _m_o_g_ kaip menininkai; mon s, nepakankamai stiprs ir toliaregiai, kad su ikilia savitvarda l_e_i_s_t_ veikti pirminiam gamtos d sniui, pagal kur gimsta ir mirta tkstaniai btybi; mon s, nepakankamai aristokratiki, kad velgt labai skirtingus moni rangus ir juos skiriani bedugn,- t_o_k_i_e mon s su savo "lygybe prie Diev" iki iol sprend Europos likim, kol pagaliau iugd sumenkusi, beveik juoking paderm, bandos gyvul, geranorik, liguist vidutinyb - dabartin europiet... Ketvirtas skyrius AFORIZMAI IR INTERMEDIJOS 63 Tikras mokytojas vien d l savo mokini rimtai traktuoja visus daiktus - net ir pat save. 64 "Painimas d l painimo" - tai paskutin s pinkl s, kurias spendia moral ,- per jas gali ir visikai joje susipainioti. 65 Painimas nebt toks patrauklus, jeigu jo siekiant netekt patirti daug g dos. 65 a Negarbingiausiai mogus elgiasi su savo Dievu: jis n_e_g_a_l_i padaryti nuod m s! 66

Galbt polinkyje leisti kitiems save eminti, apvogti, apgaudin ti ir inaudoti - reikiasi Dievo tarp moni drovumas. 67 Meil vienam yra barbarikumas, nes nukenia kiti. Taip pat ir meil Dievui. 68 "A tai padariau",- sako mano atmintis. "A negal jau to padaryti",- sako mano nepalenkiamas ididumas. Gal gale atmintis pasiduoda. 69 Blogai stebime gyvenim, jei nematome rankos, kuri umua gail dama. 70 Jei turi charakter, tai tur si ir tipik igyvenim, kuris vis kartosis. 71 Iminius - kaip astronomas.- Kol suvoki vaigdes kaip kak "vir savs", tu dar nevelgi pastaniojo vilgsniu. 72 Ne auktesnij potyri stiprumas, o j trukm sukuria auktesnj mog. 73 Pasieks savo ideal, kartu j ir pranoksti. 73 a Kai kurie povai slepia savo uodeg - ir vadina tai ididumu. 74 Genial mog sunku paksti, jei jis neturi dar bent dviej savybi: d kingumo ir taurumo. 75 mogaus kilmingumo laipsnis ir pobdis pasiekia aukiausias jo dvasios virnes. 76 Karingas mogus taikos metu puola pats save. 77

Savo principais mes siekiame arba kovoti su savo proiais, arba juos pateisinti, arba garbinti, arba smerkti, arba sl pti,- gali bti, kad du vienod princip mon s siekia visikai skirting dalyk. 78 Kas save niekina, tas vis tiek gerbia save kaip niekintoj. 79 Siela, suvokianti, jog yra mylima, bet pati nemylinti, atskleidia savo nuos das: tai, kas joje emiausia, ikyla paviri. 80 Iaik js dalykas nustoja mus dominti.- K tur jo galvoje tas dievas, kuris patar : "Paink save!" Gal - "nustok dom tis savimi! Tapk objektyvus!" - O Sokratas? - O "mokslo mogus"?81 Klaiku mirti jroje i trokulio. Ar tik nenorite taip persdyti savo ties, kad ji niekada negal t numalinti trokulio? 82 "Ujausti visus" - bt kietairdikumas ir tironija t_a_v_o atvilgiu, mano pone kaimyne!83 I_n_s_t_i_n_k_t_a_s. - Kai liepsnoja namas, umirtami netgi piets.- Taip, bet v liau jie suvalgomi ia pat, gaisraviet je. 84 Moteris imoksta neapksti tiek, kiek ji praranda mok jim av ti. 85 Tie patys vyro ir moters afektai skiriasi savo tempu: tod l vyras ir moteris nuolat neteisingai supranta vienas kit. 86 Moter asmenin s tutyb s gelm se slypi dar ir beasmen panieka - panieka "moteriai". 87 S_u_v_a_r__y_t_a__ _i_r_d_i_s,__ l_a_i_s_v_a_s__ p_r_o_t_a_s.- Tvirtai supaniojus ir kalinus ird, daug laisv s galima duoti protui,- tai a jau kart sakiau. Bet manimi niekas netiki, jei jau anksiau to neinojo...

88 Kai labai protingi mon s sutrinka, jais pradedama nepasitik ti. 89 Baiss igyvenimai leidia atsp ti, ar tas, kas juos patyr , pats n ra baisus. 90 Prisl gtiems, niriems mon ms palengv ja kaip tik nuo to, kas slegia kitus, - nuo neapykantos ir meil s,- ir kuriam laikui jie ikyla savo paviri. 91 Toks altas, toks ledinis, kad nuo jo svyla pirtai! Prisilietusi prie jo, suvirpa kiekviena ranka. Ir kaip tik tod l kai kurie laiko j alsuojaniu kariu. 92 Kam neteko d l savo gero vardo bent kart paaukoti save? 93 Familiarume n ra jokios neapykantos mon ms, bet utat kiek daug paniekos jiems. 94 Vyro branda: atgauti rimt, tur t vaikyst je, aidiant. 95 G dytis savo amoralumo: tai pakopa laipt, kuri viruje g dijamasi ir savo moralumo. 96 Su gyvenimu reikia skirtis taip, kaip Odis jas skyr si su Nausikaja - veikiau laimindamas negu myl damas. 97 Kaip? Didis mogus? A vis dar matau tik savo idealo aktori. 98 Jei dresiruosime savo sin, tai ir ksdama ji mus buiuos. 99

Nusivyls sako: "A klausiausi aido ir gird jau tik pagyras." 100 Mes vaizduojam s, kad kiti yra patiklesni u mus: taip pailsime nuo savo artimj. 101 iandien pastantysis lengvai gal t panor ti jaustis Dievu, pavirtusiu gyvul. 102 Atskleista abipus meil , ties sakant, tur t iblaivinti mylint jo mylimos btyb s atvilgiu. "Kaip? ji tokia kukli, kad myli net tave? Arba tokia kvaila? Ar-ar-" 103 Laim s pavojus. - "Dabar viskas man gerai, nuo iol man mielas bet koks likimas - kas trokta bti mano likimu?" 104 Ne monikumas, o artimo meil s bej gikumas trukdo i laik krikionims mus - sudeginti. 105 Laisvaminiui, "painimo ventuoliui" - /pia fraus/ dar labiau atgrasi (atgrasi jo "ventuolikumui") negu /impia fraus^30/. I ia - didelis Banyios nesupratimas, bdingas "laisvamini" tipui,- kaip j_o nelaisv . 106 Muzikos veikiamos aistros m gaujasi savimi. 107 Kart priimtas sprendimas usikimti ausis, kad negird tum net geriausi kontrargument,- stipraus charakterio poymis. Taigi - atsitiktin kvailumo valia. 108 N ra joki moralini fenomen, yra tik fenomen moralinis aikinimas... 109 Nusikalt lis danai nevertas savo veikos: jis j menkina ir meiia. 110

Nusikalt lio advokatai retai bna menininkais, sugebaniais panaudoti vis veikos siaub kaltinamojo labui. 111 Ms tutyb sunkiausia paeisti kaip tik tada, kai ugautas ms ididumas. 112 Kas jauiasi sutvertas steb ti, o ne tik ti, tam visi tikintys atrodo pernelyg triukmingi ir kyrs - jis nuo j ginasi. 113 "Nori palenkti j savo pus? Tai vaizduok prie j sutrikus-" 114 Didiuliai lkesiai, susij su lytine meile, ir t lkesi g dijimasis i anksto gadina moterims visas perspektyvas. 115 Ten, kur meil arba neapykanta nevaidina jokio vaidmens, moteris vaidina vidutinikai. 116 Didiosios ms gyvenimo epochos prasideda tada, kai mes rytam s ms blog pavadinti geriausiu ms bruou. 117 Valia veikti afekt galiausiai t ra kito ar daugelio kit afekt valia. 118 Egzistuoja susiav jimo nekaltyb : j turi tas, kam dar neov galv mintis, kad galbt ir juo kada nors kas nors av sis. 119 Pasibjaur jimas purvu gali bti toks didelis, kad trukdys mums nusivalyti - "pasiteisinti". 120 Juslumas danai per daug skubina meil s augim - jos aknys lieka silpnos ir jas lengva irauti. 121

Subtilus tai dalykas, kad Dievas, nor damas tapti raytoju, imoko graikikai - ir kad neimoko geriau. 122 Diaugtis d l to, kad tave giria, kai kam t ra irdies mandagumas - visika prieyb proto tutybei. 123 Ir konkubinatas demoralizuotas - j demoralizavo santuokinis gyvenimas. 124 Kai kas ir ant lauo digauja, triumfuoja ne tod l, kad veik skausm, o tod l, kad nejauia jo ten, kur tik josi. Alegorija. 125 Jeigu mums tenka pakeisti nuomon apie kok nors mog, tai be gailesio suveriame jam visus nemalonumus, kuriuos d l to patyr me. 126 Tauta yra aplinkinis gamtos kelias, kuriuo siekiama ateiti prie ei septyni didi vyr,- Taip, ir po to apeiti juos. 127 Mokslas paeidia vis tikr moter g dos jausm. Jos jauiasi, tarsi tuo bt norima pavelgti joms po oda,- dar blogiau! po rbais ir papuoalais. 128 Kuo abstraktesn tiesa, kurios nori mokyti, tuo labiau turi suvilioti ja ir jausmus. 129 Velnias mato Diev plaiausioje perspektyvoje, tod l ir laikosi atokiausiai nuo jo - btent velnias, seniausias painimo draugas. 130 Kas y_r_a mogus, pradeda aik ti, kai j apleidia talentas,- kai jis nustoja rodyti, k g_a_l_i. Talentas - irgi apdaras, apdaras - tai ir sl ptuv . 131 Abi lytys klysta viena kitos atvilgiu - tod l jos gerbia ir myli i esm s tik paios save (arba, velniau tariant, savo ideal). Antai vyras nori i moters taikingumo, bet btent moteris s_a_v_o__

p_r_i_g_i_m_t_i_m_i yra netaikinga, panaiai kaip kat , nors ir kaip puikiai ji bt imokusi atrodyti taikinga. 132 Daniausiai mon s baudiami u savo dorybes. 133 Kas neino, kaip rasti keli __ s_a_v_o ideal, tas, gyvena lengvabdikiau ir beg dikiau negu mogus, neturintis idealo. 134 Tik i poji kyla visas tikimumas, visa sin s ramyb , visas tiesos akivaizdumas. 135 Fariziejikumas n ra gero mogaus isigimimas: nemaas jo kiekis btinas mogaus gerovei. 136 Vienas ieko pribuv jos savo mintims, kitas - mogaus, kuriam gal t pad ti: taip prasideda geras pokalbis. 137 Bendraujant su mokslininkais ir menininkais, lengva apsigauti: puikus mokslininkas neretai yra vidutinyb , o vidutinis menininkas gan danai - puikus mogus. 138 Ir bud dami mes elgiam s kaip sapnuodami: i pradi prasimanome mog, su kuriuo bendraujame,- ir tuoj apie tai pamirtame. 139 Kerydama ir myl dama moteris esti barbarikesn u vyr. 140 P_a_t_a_r_i_m_a_s__ m__s_l_ _s__ p_a_v_i_d_a_l_u. - "Jei saitai netrksta, ar dant tau trksta?" 141 Pilvas - tai prieastis, d l kurios mogus taip lengvai nelaiko savs Dievu. 142

Droviausi odiai, kuriuos teko gird ti: /"Dans le veritable amour c'est l'ame, qui enveloppe le corps."^31/ 143 Ms puikyb nor t, kad tai, k darome geriausiai, bt laikoma mums sunkiausia. Kai kuri moral s atmain genez s klausimu. 144 Jei moteris turi polink moksl, tai paprastai yra sutrikusi jos lytin sistema. Jau nevaisingumas lemia tam tikr skonio vyrikum; vyras, jums leidus, yra "nevaisingas gyvulys". 145 Palygin vyr ir moter apskritai, galime pasakyti: moteris nesugeb t taip genialiai puotis, jei netur t a_n_t_r_o_j_o vaidmens instinkto. 146 Kas kovoja su siaubnais, tesisaugo, kad pats netapt siaubnu. Ir kai ilgai iri bedugn, bedugn irgi velgia tave. 147 I sen florentietik noveli, be to,- i gyvenimo: /buona femmina e mala femmina vuol bastone. Sacchetti Nov. 86.^32/ 148 Suvilioti artim gerai nuomonei apie save ir po to visa irdimi patik ti ta artimo nuomone - kas gali prilygti moteriai iame mene?149 Tai, k epocha laiko blogiu, paprastai yra nesavalaikis atgarsis to, kas kadaise buvo laikoma g riu,senesnio idealo atavizmas. 150 Apsukui heroj viskas tampa tragedija, apsukui pusdiev - satyra; o apsukui Diev - na? galbt "pasauliu"? 151 Tur ti talent nepakanka: reikia dar tur ti ir js leidim,- ar ne, mano draugai? 152 "Kur painimo medis, ten visada rojus": taip skelbia seniausios ir jauniausios gyvat s.

153 Visa, kas daroma i meil s, visada vyksta anapus g rio ir blogio. 154 Priekaitas, isiokimas, aismingas nepasitik jimas, ironija - tai sveikatos poymiai: visa, kas beslygika, yra patologija. 155 Tragizmo suvokimas silpn ja ir stipr ja kartu su jausmais. 156 Individ beprotyb - retenyb , bet grupi, partij, taut, laik beprotyb - taisykl . 157 Mintis apie saviudyb - didel paguoda: su ja s kmingai igyvenama ne viena niri naktis. 158 Ms stipriausiam potraukiui, ms tironui, paklsta ne tik ms protas, bet ir ms sin . 159 U ger ir blog r_e_i_k_i_a atsimok ti, bet kod l btent tam, kas mums padar gera ar bloga? 160 Mes atlame tam, k painome, kai pasidalijame tuo su kitais. 161 Poetai beg dikai elgiasi su savo igyvenimais - jie juos inaudoja. 162 "Ms artimas - tai ne ms kaimynas, o jo kaimynas" - taip mano kiekviena tauta. 163 Meil irykina kilnisias ir slaptsias myliniojo savybes, - tai, kas jame reta ar iskirtina, tod l ji lengvai klaidina, kai norima isiaikinti, kas jame yra taisykl . 164

J zus pasak ydams: "statymas buvo vergams,- o js myl kite Diev, kaip myliu j a, jo snus. Kas mums, Dievo snums, moral !"165 K_i_e_k_v_i_e_n_a_i__ p_a_r_t_i_j_a_i.- Piemeniui visada reikalingas avinas vedlys,- prieingu atveju jam paiam kartais gali tekti tapti avinu. 166 mon s lengvai meluoja lpomis, bet j grimasa iduoda ties. 167 Rstiems mon ms velnumas yra kakas g dinga - ir kakas brangu. 168 Krikionyb dav Erotui igerti nuod - tiesa, jis nuo j nemir , bet isigim nedoryb. 169 Daug apie save kalb ti - tai vienas i galim bd pasisl pti. 170 Gyrimas kyresnis negu peikimas. 171 Painimo mogaus uuojauta kelia beveik tok pat juok kaip velnios kiklop rankos. 172 I artimo meil s kartais apkabini pirm sutiktj (juk negali apkabinti vis), bet kaip tik to ir nereikia atskleisti pirmam sutiktajam... 173 mogui nejauiame neapykantos tol, kol j menkai vertiname; neapksti pradedame tada, kai laikome j lygiu ar auktesniu u save. 174 Ir js, utilitaristai, m gstate visk /utile^33/ tik kaip savo polinki v_e__i_m_, ir jums i tikrj yra nepakeniamas jo rat bildesys? 175 Gal gale mes mylime savo geism, o ne jo objekt.

176 Kit tutyb mums yra atgrasi tik tada kai ji kertasi su ms tutybe. 177 Turbt dar niekas nebuvo pakankamai teisingas, kalb damas apie tai, kas yra teisingumas. 178 Mes netikime proting moni kvailyst mis - koks mogaus teisi paeidimas! 179 Ms poelgi padariniai griebia mus u plauk visikai neatsivelgdami tai, kad mes per t laik "pasitais me". 180 Pasitaiko nekaltas melas - tikrojo tik jimo kokiu nors dalyku poymis. 181 Nemonika laiminti ten, kur kakas keikiamas. 182 Viresnio mogaus familiarumas erzina, nes negali atsilyginti tuo paiu. 183 Mane sukr t ne tai, kad tu mane apmelavai, o tai, kad a tavimi daugiau netikiu. 184 G rio siaut jimas i pirmo vilgsnio atrodo kaip blogis. 185 "Jis man nepatinka."- "Kod l?" - "A iki jo nepriaugau." - Ar bent vienas mogus kada nors taip atsak ?

Penktas skyrius MORAL S NATRALIOS ISTORIJOS LINK

186 Dabar Europoje moralinis jausmas yra tiek pat subtilus, brandus, vairiapusis, jautrus, rafinuotas, kiek j gvildenantis "moral s mokslas" dar jaunas, pradedantis, nerangus ir grubokas,- domi prieyb , kuri galima velgti siknijusi ne viename moraliste. Jau odiai "moral s mokslas" patys savaime skamba per daug arogantikai ir eidia g_e_r_ skon, kuris visada teikia pirmenyb kuklesniems odiams. Reik t grietai prisipainti sau, k_o ia dar ilgai reik s, k_a_s tik ir teturi dabar teis egzistuoti: reik s rinkti mediag, ireikti svokomis ir sutvarkyti gausyb su vertyb mis susijusi subtili suvokim ir skirtum, kurie gyvena, auga, dauginasi ir sta; galbt bandyti pavaizduoti pasikartojanius, danesnius ios gyvos kristalizacijos pavidalus,- atlikti parengiamj darb siekiant sukurti moksl apie m_o_r_a_l_ _s__ t_i_p_u_s. inoma, lig iol niekas nebuvo toks kuklus. Visi filosofai, vos tik jie imdavo pl toti moral kaip moksl, su juok kelianiu manieringu rimtumu reikalavo i savs nepalyginti auktesnio, pretenzingesnio, ikilmingesnio dalyko: jie siek p_a_g_r__s_t_i moral - ir kiekvienas filosofas lig iol tik jo pagrinds moral; o pati moral buvo laikoma "duota". Koks tolimas ir svetimas j nepaslankiam ididumui buvo tas i pairos neivaizdus, pel siais ir dulk mis apnetas apraymo udavinys, nors vargu ar patys subtiliausi pojiai ir rankos susidorot su iuo udaviniu! Btent tod l, kad moral s filosofai inojo tik savavalikai pasirinktus, atsitiktinai sutrumpintus, suiurktintus moral s faktus, pavyzdiui, savo aplinkos, savo luomo, savo banyios, savo laiko dvasios, savo klimato ir geografin s zonos,- btent tod l, kad jie buvo blogai informuoti apie tautas, laikus, vis praeit ir netgi nebuvo pakankamai smalss, jie ivis nesusidr su tikromis moral s problemomis, nes jos ikyla tik lyginant d_a_u_g_e_l_ morali. Kad ir kaip bt keista, visame ligioliniame moral s moksle t_r__k_o paios moral s problemos: stokota tarimo, kad kakas ia yra problematika. Tai, k filosofai vadino "moral s pagrindimu" ir ko i savs reikalavo, i tikrj buvo tik tvirto t_i_k_ _j_i_m_o viepataujania morale mokslinga forma, naujas ios moral s r_a_i__k_o_s bdas, tam tikros moral s faktas ir i esm s bandymas apskritai paneigti, kad i moral g_a_l_i__ b__t_i traktuojama kaip problema, - iaip ar taip, tai buvo kakas prieinga io tik jimo tyrin jimui, analizei, vivisekcijai, abejojimui juo. Pavyzdiui, pasiklausykime, su kokia beveik pagarbos verta nekaltybe Schopenhaueris sivaizduoja savo udavin, ir padarykime ivadas, ar mokslikas yra "mokslas", kurio paskutinieji korif jai samprotauja dar kaip vaikai ir senos bobos: "Principas,- sako jis ("Pagrindin s moral s problemos", p. 136),- pradas, su kurio turiniu sutinka, t_i_e_s___ s_a_k_a_n_t, visi etikai: /neminem laede, immo omnes, quantum potes, juva^34/ - tai, t_i_e_s___ s_a_k_a_n_t, teiginys, kur stengiasi pagrsti visi moralistai, <...> tai, t_i_e_s___ s_a_k_a_n_t, tikrasis etikos pamatas, kurio kaip filosofinio akmens iekoma jau tkstantmeius."- Pateikt teigin pagrsti gali bti sunku - kaip inoma, ir Schopenhaueriui to nepavyko padaryti,- ir kas bent kart stipriau pajuto, kaip neskaniai, veidmainikai ir sentimentaliai skamba is teiginys pasaulyje, kurio esm yra galios valia,- tas teprisimena, kad Schopenhaueris, nors ir pesimistas, t_i_e_s___ s_a_k_a_n_t,- grojo fleita... Kasdien po valgio - apie tai usimena jo biografai. Tarp kitko, tai klausimas: pesimistas, neigiantis Diev ir pasaul, kuris sustoja kaip bestas moral s akivaizdoje, kuris teigia moral ir groja fleita pritardamas /laede-neminem/ moralei: kaip? ties sakant, argi tai pesimistas? 187 Nekalbant jau apie tai, koki vert turi tokie teiginiai, kaip "mumyse slypi kategorinis imperatyvas", visada dar galima paklausti: k sako toks teiginys apie j skelbiant mog? Egzistuoja moral s, kuri tikslas - pateisinti j kr j prie kitus; vienos moral s turi j nuraminti ir sukelti pasitenkinimo savimi jausm, antromis jis nori save nukryiuoti ir nueminti, treiomis jis nori keryti, remdamasis ketvirtomis - sl ptis, dar kitos leidia apimtam palaimos pakilti nereg tas auktumas; ita moral padeda savo kr jui kak umirti, ana - veria kitus umirti save arba k

nors savyje; vienas moralistas nor t ant monijos kailio ibandyti savo j g ir krybinius norius; koks nors kitas, galbt ir Kantas, savo morale leidia suprasti: "manyje gerbtina tai, kad a galiu paklusti,- ir js t_u_r_i_t_e bti tokie patys kaip a! " - odiu, moral s irgi t ra a_f_e_k_t___ g_e_s_t_i_k_u_l_i_a_c_i_j_a. 188 Kiekviena moral , prieingai /laisser aller^35/, tam tikra prasme yra tironija "gamtos", taip pat "proto" atvilgiu; taiau tai dar n ra priekaitas jai, nes dekretuoti, kad visos tironijos ir neprotingumo formos yra neleistinos, bt galima tik v l remiantis kokia nors morale. Kiekvienos moral s esminis ir nekainojamas bruoas yra tas, kad ji - tai ilgalaik prievarta: norint suprasti stoicizm arba Port Rojal, arba puritonyb, utenka prisiminti t prievart, d l kurios kiekviena kalba iki iol tapdavo stipri ir laisva - metrin prievart, rimo ir ritmo tironij. Kiek steng si kiekvienos tautos poetai ir oratoriai! - taip pat ir kai kurie ndienos prozininkai, kuri klausa tarsi nepermaldaujama sin ,- "d l kvailyst s", kaip sako mulkiai utilitaristai, sivaizduojantys, jog demonstruoja savo prot,- "d l nuolankumo savival s statymams", kaip sako anarchistai, laikantys save tod l "laisvais", net "laisvaminiais". Taiau nuostab kelia tai, kad visa, kas vadinasi ar iki iol pasaulyje buvo vadinama laisve, subtilumu, drsa, aismu ir meistrikumu, kad ir kur tai pasireikt,- mstyme, valdyme, kalb jime ir tikin jime, menuose ir dorov s sferoje,- visa tai atsirado ir vyst si tik d l toki "savival s statym tironijos"; ir, rimtai kalbant, labai tik tina, kad btent tai ir yra "gamta" ir "gamtika", o ne /laisser aller/! Kiekvienas menininkas ino, kaip smarkiai nuo palaid vadeli jausmo skiriasi jo "natraliausia" bsena, kai jis kv pimo akimirkomis laisvai tvarko, nustato, naudojasi, formuoja,- ir kaip grietai ir tiksliai btent tada jis paklsta tkstaniams taisykli, kurios kaip tik d l j grietumo ir tikslumo negali bti ireiktos svokomis ir suformuluotos (net geriausiai apibr tos svokos, palyginti su tomis taisykl mis, yra daugiaklod s, daugiaprasm s, daugiareikm s). Matyt, esminis dalykas "danguje ir em je" yra, pakartosiu, ilgalaikis, kryptingas k_l_u_s_n_u_m_a_s: i jo visada iaugdavo ir iauga koks nors vaisius, d l kurio verta gyventi em je,- pavyzdiui, doryb , menas, muzika, okis, protas, dvasingumas,- nuskaidrinantis, rafinuotas, beprotikas ir dievikas. Ilga dvasios nelaisv , nepatiklumo keiiantis mintimis jungas, drausm , verianti mstytoj paklusti Banyios ar dvaro kanonams arba aristotelikoms prielaidoms, ilgalaikis proto siekimas id styti visk, kas vyksta, pagal krikionik schem ir kiekviename atsitiktinume v l atrasti ir pateisinti krikionik Diev,- pasirod , kad visa ta prievarta, savival , iaurumas, siaubingumas, neprotingumas yra priemon , su kuria europietikai dvasiai buvo skiepyta jos j ga, neabotas smalsumas ir subtilus judrumas; inoma, reikia pridurti, kad tuo pat metu tur jo visikai prapulti, udusti ir prati daug j gos ir proto (nes ia, kaip ir visur; "gamta" rodosi tokia, kokia ji yra, visoje savo vaistnikoje ir a_b_e_j_i_n_g_o_j_e didyb je, kuri piktina, taiau yra kilni). Tkstantmeiais europiei mstytojai tik ir galvojo, k ia rodyti,- iandien, prieingai, mums kelia tarim kiekvienas mstytojas, norintis "k nors rodyti",- jiems visada i anksto buvo tikra tai, kas t_u_r_ _j_o__ b__t_i grieiausiu bdu iprotauta; panaiai kadaise elg si Azijos astrologai, panaiai elgiamasi ir iandien, pateikiant nekalt krikionik moralin artimiausi asmenikai patirt vyki aikinim: viskas vyko "Dievo lovei" arba "sielos iganymui" - i tironija, i savival , i grieta ir didiul kvailyst i__u_g_d_ dvasi; matyt, vergija tiek iurktesne, tiek subtilesne prasme yra btina dvasios lavinimo ir dvasin s drausm s priemon . Pavelkite iuo aspektu bet koki moral ir js pamatysite, kad jos "prigimtis" kaip tik ir slypi mokyme neapksti /laisser aller/ bei pernelyg didel s laisv s ir sugeb jime diegti mums ribot horizont, artimiausi udavini poreik; ji moko p_e_r_s_p_e_k_t_y_v_o_s__ s_u_s_i_a_u_r_i_n_i_m_o, taigi tam tikra prasme kvailumo, kaip gyvenimo ir augimo slygos. "Tu privalai paklusti bet kam ir ilgam: p_r_i_e__i_n_g_u__ a_t_v_e_j_u tu prasi ir prarasi paskutines savigarbos liekanas",- man regis, toks yra gamtos moralinis imperatyvas, tiesa, ne kategorikas, kaip kad i jo reikalavo senasis Kantas (i ia -

"prieingu atveju"), ir adresuotas ne individams (kas gamtai individai!), bet tautoms, ras ms, amiams, luomams ir pirmiausia visai biologinei "mogaus" riai, _m_o_g_u_i. 189 Darbioms ras ms labai sunku itverti dykin jim: a_n_g_l_i__k_a_s_i_s instinktas meistrikai pavert sekmadien tokiu ventiku ir tokiu nuobodiu, kad anglas, pats to nepasteb damas, ima ilg tis paprast darbo dien; tai kakas panau gudriai sugalvot, sumaniai terpt p_a_s_n_i_n_k_, labai danai pasitaikant ir antikos pasaulyje (nors pietiei tautose, kaip ir bt galima tik tis, nesusijus su darbu). Turi bti visoki ri pasnink; ir apskritai, kur vyrauja stiprs potraukiai ir proiai, ten statym leid jai turi pasirpinti nustatyti tokias dienas, kai tie instinktai sukaustomi grandin mis ir jiems v l tenka mokytis badauti. I aukiau pair jus, itisos kartos ir amiai, aps sti kokio nors moralinio fanatizmo, yra tokie nustatyti nelaisv s ir pasninko periodai, kuri metu vienas ar kitas instinktas mokosi nuolankumo ir nusieminimo, bet taip pat ir a_p_s_i_v_a_l_o bei a__t_r_ _j_a; taip interpretuojamos gali bti net kai kurios filosofin s sektos (pavyzdiui, Stoja helenistin je kultroje su jos afrodizini aromat ir geiduli persmelktu oru).Tai kartu yra ir nuoroda, leidianti perprasti paradoks: kod l tik krikionikuoju Europos periodu ir tik patirdamas krikionik vertinim spaudim lytinis instinktas sublimavosi meil /(amourpassion)/. 190 Platono moral je esama dalyk, kurie i tikrj jam nepriklauso, o atsirado Platono filosofijoje, galima sakyti, beveik prie jo vali. Turiu galvoje sokratizm, kurio atvilgiu Platonas buvo per daug kilnus. "Niekas nenori padaryti sau alos, tod l visas blogis daromas ne laisva valia. Juk blogas mogus pats sau daro al: to jis nedaryt, jei inot, kad blogis yra blogas. Tod l blogas mogus yra blogas tik d l to, kad jis klysta; iaikinus jam jo klaid, jis btinai taps geras." Toks samprotavimo bdas bdingas p_r_a_s_t_u_o_m_e_n_e_i, kuri mato tik blog poelgi lidnus padarinius ir i ties daro ivad, kad "k_v_a_i_l_a elgtis blogai"; kartu be didesni dvejoni ji sutapatina "gera" su "naudinga ir malonu". Susidrus su bet kokiu moraliniu utilitarizmu, tok jo altin galima i anksto numanyti, tod l reikia vadovautis uosle - suklysime retai.- Platonas padar visk, siekdamas suteikti kitoki prasm savo mokytojo tezei, bandydamas traukti j k nors kilnaus ir subtilaus, pirmiausia save; jis buvo drsiausias i interpretatori, Sokrat jis pa m i gatv s tik kaip populiari tem ir liaudies dain, kad varijuot j iki begalyb s ir negalimyb s d damas ant Sokrato visas savo paties kaukes ir traktuodamas j visais galimais bdais. Juokaujant Homero stiliumi, kas gi yra platonikasis Sokratas, jei ne "priekyje Platonas, upakalyje Platonas, o per vidur - nesmon " (ne Ny s pastaba: Parodijuojama Homero "Iliados: eilut : "Lit s galva, liemuo kaip okos, uodega kaip drakono" (VI giesm , 181 eilut . Vert. A.Dambrauskas). 191 Sena teologin "tik jimo" ir "inojimo"- arba, aikiau, instinkto ir proto - problema, t.y. klausimas, ar vertinant daiktus reikia daugiau pasikliauti instinktu negu protu, kuris klausia "kod l?", ieko pagrind, taigi ir tikslingumo bei naudingumo,- tai vis ta pati sena moralin problema, kuri pirm kart pasirod Sokrato pavidalu ir dar gerokai iki krikionyb s sukirino protus. Pats Sokratas d l savo talento - puikaus dialektiko talento - i pradi stojo proto pus je ir, ties sakant, k gi jis dar vis savo gyvenim, jei ne aip si i savo kilni at niei nerangaus negabumo - jie, kaip ir visi kilmingieji, buvo instinkto mon s ir niekada negal jo deramai paaikinti savo poelgi prieasi. Taiau v liau, tyliai ir slapia, aip si jis ir i savs: itards save savo jautrios sin s akivaizdoje, jis aptiko t pat nesugeb jim ir ivydo tuos paius sunkumus. Kam gi,- tar jis sau,- atsiriboti d l

to nuo instinkt! Reikia duoti teises ir jiems, i_r protui,- reikia sekti instinktais, o prot tikinti, kad remt juos svariais argumentais. Tai ir buvo slapuko paaipno n_e_t_i_k_r_u_m_a_s; jis tikino savo sin tenkintis savotika saviapgaule: i esm s jis velg moral s sprendini iracionalum.Platonas, tokiuose dalykuose nekaltesnis, neturintis pleb jiko elmikumo, panaudojo visas j gas didiausias j gas, kurias lig iol buvo kada nors panaudojs filosofas! - nor damas rodyti, kad protas ir instinktas patys savaime siekia vieno tikslo, g rio, Dievo; ir nuo Platono laik visi teologai ir filosofai eina tuo paiu keliu,- t.y. moral s dalykuose lig iol laim davo instinktai arba, kaip vadina krikionys, "tik jimas", arba, kaip a sakau, "banda". Tiesa, reik t padaryti iimt Descartes'ui, racionalizmo t vui (taigi ir revoliucijos seneliui), kuris vieninteliu autoritetu laik prot,- bet protas yra tik rankis, o Descartes'as buvo pavirutinikas. 192 Kas sigilina kokio nors vieno mokslo istorij, tas jo pl tot je randa kelrod sil, leidiant suprasti seniausius ir bendriausius visokio "inojimo ir painimo" pl tros procesus: ir ten, ir ia i pradi pirmalaik s hipotez s, prasimanymai, gera kvaila "tik jimo" valia, abejoni ir kantryb s stoka - tik gan v lai ir tai nevisikai ms jusl s imoksta bti tiksliais, patikimais ir atsargiais painimo organais. Ms akims lengviau reprodukuoti duota proga jau daug kart reprodukuot vaizd, negu ilaikyti neprastus ir naujus kokio nors spdio elementus: pastarajam dalykui reikia daugiau j gos, daugiau "moralumo". Klausytis ko nors naujo ausims sunku ir skausminga; svetim muzik mes suvokiame blogai. Klausydamiesi svetimos kalbos, mes nesmoningai bandome jungti gird tus garsus odius, kurie mums yra artimesni ir labiau prasti: antai kadaise vokietis igirst od /arcubalista/ perkr od /Armbrust/ (arbaletas). visk, kas nauja, ms jusl s iri prieikai, nenoromis; ir apskritai netgi "paprasiausiais" juslinio suvokimo atvejais v_y_r_a_u_j_a tokie afektai, kaip baim , meil , neapykanta, taip pat ir pasyvs tingumo afektai.- Panaiai kaip dabartinis skaitytojas neperskaito puslapyje surayt atskir odi (juolab skiemen), o mieliau i dvideimties odi atsitiktinai pasirenka madaug penkis ir i j "atsp ja" apytikr turin,- taip ir mes, velgdami med, nematome tiksliai vis jo lap, ak, spalv, formos,- mums daug paprasiau pasitelkti fantazij ir susikurti kak panaaus matom med. Netgi patirdami k nors neprasta, mes elgiam s taip pat: isigalvojame didesn dal pergyvenimo, ir mus vargu ar galima priversti ir ti kok nors vyk n_e "irad jo" akimis. Visa tai reikia tai k: i esm s nuo ami mes p_r_a_t___ p_r_i_e__ m_e_l_o. Arba, kalbant dorovingiau ir veidmainikiau, odiu, maloniau: mes esame menininkai daugiau, negu manome.- Danai gyvame pokalbyje, priklausomai nuo minties, kuri isako mano panekovas arba kuri a manau inspiravs, matau jo veid taip aikiai ir rykiai, kad tas rykumo laipsnis daug kart virija mano regos skiriamj g_a_l_i_,vadinasi, precizikas raumen aismas ir aki iraika t_u_r_i__ b__t_i mano prigalvoti. Tikriausiai panekovo veido iraika buvo kitokia arba jos apskritai nebuvo. 193 /Quidquid luce fuit, tenebris agit^37/, bet ir prieingai. Tai, k mes pergyvename sapnuose, tarus, kad tai pergyvename danai, taip pat sudaro ms sielos vidinio pasaulio dal, kaip ir tai, k pergyvename "i tikrj": tai daro mus turtingesnius ar skurdesnius, duoda mums vienu poreikiu daugiau ar maiau, ir pagaliau net vidurdien, viesiausiomis ms budinios sielos akimirkomis, mus iek tiek vedioja u rankos sapn nulemti proiai. Tarkime, kad kas nors sapnuodamas danai skraid ir gal gale kaskart sapnuodamas suvokia savo skraidymo gali ir men kaip savo pranaum, taip pat ir kaip tekusi jam pavyd tin laim: argi toks mogus, kuris tiki gals skrieti visais galimais lankais ir kampais (tam utenka menkiausio akstino), mogus, kuris turi savit dieviko lengvabdikumo pojt, kuris ino, kaip galima kilti "auktyn" be jokios tampos ir prievartos ir leistis "emyn" nejauiant globos ir paeminimo - be s_v_o_r_i_o! - argi mogus,

turintis toki sapn patirt ir tokius sapn proius, netur t kitaip apibr ti ir nuspalvinti od "laim " savo bud jimo valandomis! argi netur t jis siekti laim s - k_i_t_a_i_p? "Pol kis", apie kur rao poetai, tur t atrodyti jam, palyginti su "skraidymu", pernelyg emikas, raumeningas, prievartinis, pernelyg "sunkus". 194 mon s skiriasi ne tik tuo, kad skiriasi j troktam g rybi sraai, t.y. tuo, kad geidiamomis jie laiko skirtingas g rybes ir nesutaria, kurios vertos daugiau, o kurios maiau, kokia yra visuotinai pripaint g rybi hierarchija,- jie dar labiau skiriasi tuo, k jie laiko tikru vienos ar kitos g ryb s t_u_r_ _j_i_m_u ir v_a_l_d_y_m_u. Antai kalbant apie moter, jau teis naudotis jos knu ir tenkinti lytinius potraukius kuklesniam atrodo patenkinamas ir pakankamas tur jimo ir valdymo poymis; kitam, nepatiklesniam ir turiniam didesn valdymo trokul, toks tur jimas t ra "klaustukas"; jis jauia jo iliuzikum ir siekia subtilesni ibandym, vis pirma nor damas suinoti, ar moteris tik atsiduoda, ar d l jo pasirengusi atsisakyti visko, k turi ar mielai tur t,- tik t_a_i jam ir reikia "valdyti". Treiojo nepatiklumas ir tur jimo trokulys nesibaigia netgi ia; jis klausia savs, ar moteris, aukojanti visk, nedaro kartais to ne d l jo, o d l jo fantomo: jis nori bti pamiltas tik po to, kai i pradi yra iki pai slapiausi sielos gelmi paintas,- jis nori ir rytasi bti mintas.- Tik tada jis jauia visikai turs savo mylimj, kai ji daugiau d l jo nebeapsigaudin ja, kai ji myli j taip pat stipriai u jo tonikum ir slapt nepasotinamum, kaip ir u jo gerum, kantrum ir dvasingum. Vienas nor t valdyti taut - ir visos rafinuotos Cagliostro ir Katilinos gudryb s, jo poiriu, tinka iam tikslui pasiekti. Kitas, kurio valdymo trokulys yra subtilesnis, sako sau: "negalima apgaudin ti ten, kur nori valdyti",- j erzina ir neramina mintis, kad tautos ird valdo jo kauk : "vadinasi, a turiu l_e_i_s_t_i painti save ir pirmiausia pats painti save!" Tarp paslaugi ir geranori moni mes beveik nuolat susiduriame su iurktoku vyliumi, leidianiu smoningai priderinti prie j nor t, kuriam reikia pad ti: tarsi, pavyzdiui, jis bt "vertas" pagalbos, pageidaut btent j_ pagalbos ir u visoki pagalb prisiekt ess didiai jiems d kingas, atsidavs ir nuolankus;- tai sikalb j jie naudojasi nelaiminguoju kaip savo nuosavybe, nes btent siekimas tur ti nuosavyb ir veria juos bti visada linkusiais pad ti geradariais. Jie pasidaro pavyds, kai kiti perkerta j keli arba aplenkia juos. T vai nejuia paveria savo vaikus panaiais save - jie tai vadina "aukl jimu",- irdies gilumoje jokia motina neabejoja, kad jos pagimdytas vaikas yra jos nuosavyb , joks t vas neabejoja turs teis j palenkti s_a_v_o svokoms ir vertinimams. O kadaise t vams netgi atrod , kad jie turi teis savo nuoira sprsti naujagimio gyvenimo ar mirties klausim (kaip tai dar senov s germanai). Ir kaip t vui, taip ms dienomis dar ir mokytojui, luomui, ventikui, kunigaikiui kiekvienas naujas mogus yra aiki naujos nuosavyb s galimyb . I ia kyla... 195 ydai - tauta, "gimusi vergovei", kaip sako Tacitas ir visas antikos pasaulis, "irinktoji tauta tarp taut", kaip sako ir mano jie patys,- ydai padar t vertybi apvertimo stebukl, d l kurio gyvenimas em je porai tkstantmei gijo nauj pavojing aves: j pranaai "turting", "bedievik", "blog", "prievartin", "juslin" sulyd vien daikt ir pirm kart od "pasaulis" pavert keiksmaodiu. iame vertybi apvertime (su juo susijs ir polinkis od "skurdius" vartoti kaip odi "ventasis" ir "draugas" sinonim) slypi yd tautos reikm : nuo jo prasideda verg sukilimas moral je. 196

Greta Saul s g_a_l_b__t egzistuoja daugyb tamsi kn, kuri mes niekad nepamatysime. Tarp ms kalbant, tai alegorija; ir moral s psichologas vaigdi ramenis skaito tik kaip alegorij ir simboli kalb, padedani daug k nutyl ti. 197 Mes nesuprantame pl rno v ries ir pl rno mogaus (pavyzdiui, Cesare's Borgia'os), mes nesuprantame "gamtos", kol iose sveikiausiose tropin se pabaisose ir augaluose iekome kakokio "liguistumo" ar net gimto "pragaro",- tai iki iol daro visi moralistai. Matyt, moralistai nekenia neliesto, pirmykio miko ir tropik? Matyt, jie bet kuria kaina stengiasi diskredituoti "tropin mog", velgdami jame lig ir isigimim arba savo paties pragar ir savs kankinim? Bet kod l ir kokiu tikslu? "Nuosaikaus klimato juost" naudai? Nuosaikaus mogaus naudai? Moralaus mogaus? Vidutinio? - Tai - skyriui "Moral kaip baim ". 198 Visos ios moral s, kurios kreipiasi atskir asmen atseit vardan jo "laim s",- kas jos, jei ne rekomendacijos, kaip elgtis atsivelgiant jam nuo jo paties gresianio p_a_v_o_j_a_u_s dyd, tai receptai prie jo aistras, jo gerus ir blogus polinkius, susijusius su galios valia ir noru atrodyti eimininku; tai maos ir didel s gudryb s bei suktyb s, persmelktos slogaus ir pripl kusio sen namini priemoni ir senui iminties kvapo. Visos jos turi keistas, mantrias formas ir yra neprotingos - kadangi kreipiasi visus, kadangi apibendrina ten, kur apibendrinti negalima; visos jos skelbia beslygikus sprendinius ir laiko save beslygikomis, visos jos neturi n krislelio druskos,- jos tampa pakeniamos, o kai kada ir viliojanios tik tada, kai d l prieskoni gausos pradeda skleisti pavojing kvap, pirmiausia "ano pasaulio" kvap. Proto poiriu, visa tai yra maai ko verta ir toli grau dar ne "mokslas", juolab ne "imintis", o - pakartosiu dar kart ir dar tris kartus - apdairumas, apdairumas, apdairumas, sumaiytas su kvailumu, kvailumu, kvailumu,- ar tai bt stoik rekomenduojamas abejingumas ir marmurinis altumas, taikomas prie mias afekt kvailystes,- ar tai bt Spinozos "nesijuokti" ir "neverkti", jo taip naiviai silomas afekt sunaikinimas, pasitelkiant j analiz ir vivisekcij; ar tai bt afekt redukavimas iki nealingo vidutinikumo, kai jie gali bti pagrstai patenkinami,- moralinis aristotelizmas; ar tai netgi bt moral kaip m gavimasis afektais, smoningai sudvasintais ir atskiestais meno simboliais, pavyzdiui, muzika, arba meile Dievui ir meile mogui "Dievo valia", nes religijoje aistros v l gyja pilietines teises, tarus kad...; ar pagaliau tai bt tas meilus ir elmikas atsidavimas afektams, kurio mok Hafizas ir Goethe, tas rytingas vadeli paleidimas, tas dvasikai knikas /licentia morum^38/ seniems imintingiems keistuoliams ir girtuokliams, kuriems tai "jau nepavojinga". Tai - taip pat skyriui "Moral kaip baim ". 199 Kadangi vis mogaus egzistavimo laik egzistavo taip pat ir moni bandos (gimini sjungos, bendruomen s, gentys, tautos, valstyb s, banyios) ir visada buvo labai daug paklstanij, palyginti su nedideliu sakin janij skaiiumi,- taigi jei atsivelgsime tai, kad mon s iki iol ilgiausiai ir s kmingiausiai mok si ir buvo mokomi paklusnumo, tai pagrstai galima tarti, kad dabar beveik kiekvienas turi gimt poreik paklusti, pana _ _g_i_m_t___ s___i_n_, kuri liepia: "Tu privalai kak beslygikai daryti, o kako beslygikai nedaryti", odiu, "tu privalai". is poreikis trokta bti pasotintas, jo forma - pripildyta turinio; d l savo j gos, nekantrumo ir tampos, bdamas ne itin irankus ir panaus v rik apetit, jis iumpa visk ir vykdo visa tai, k jam tik liepia kas nors i sakanij - t vai, mokytojai, statymai, luomai, prietarai, vieoji nuomon . Nepaprast mogaus vystymosi ribotum, jo l tum, dan grim atgal ir sukimsi

vietoje lemia tai, kad bandai bdingas klusnumo instinktas paveld jimo bdu perduodamas labai s kmingai,- to negalima pasakyti apie sakin jimo men. Jei sivaizduosime instinkt pasiekus paskutines nesaikingumo ribas, tai galiausiai apskritai neliks sakin jani ir nepriklausom moni arba juos kankins nevari sin , ir, nor dami sakin ti, jie i pradi tur s susikurti iliuzij, kad patys tik paklsta. Toks iandien yra tikrasis Europos bvis: a vadinu j sakin toj moraline veidmainyste. Jie ino tik vien apsigynimo nuo savo nevarios sin s bd: vaizduoti save seniausi ir aukiausi sakym (savo pirmtak, konstitucijos, teis s, statym ar net Dievo) vykdytojais arba patiems perimti i bandos mstysenos bandos maksimas, pavyzdiui, vadinti save "pirmaisiais tautos tarnais" arba "visuotin s gerov s rankiais". Kita vertus, bandos mogus Europoje iandien vaizduojasi ess vienintel leista moni paderm ir kaip tikrsias mogiksias dorybes lovina tas savo savybes, kurios daro j ram, sugyvenam ir reikaling bandai, taigi lovina visuomenikum, geranorikum, atodair, stropum, nuosaikum, kuklum, atlaidum, atjaut. Ten gi, kur manoma, kad negalima isiversti be vadovo ir avino vedlio, iandien v l sakin tojus bandoma pakeisti proting bandos moni suma: pavyzdiui, taip atsirado visos atstovaujamosios konstitucijos. Kokia geradaryst , koks ilaisvinimas nuo nepakeniamos natos, nepaisant visko, yra bandos mogui europieiui kokio nors absoliutaus sakin tojo pasirodymas; paskutinis didis to paliudymas - Napoleonas: jo darb istorija - tai i esm s istorija didiausios laim s, kuri is imtmetis pasiek vertingiausiomis akimirkomis vertingiausi moni asmenyje. 200 Irimo epochos mogus, beatodairikai maiantis rases ir tod l su krauju paveld js labai vair palikim, t.y. prieingus ir danai ne tik prieingus potraukius ir vertinimo standartus, kurie kovoja vienas su kitu ir retai palieka vienas kit ramyb je,- toks v lyvj kultr ir perlaut vaki mogus paprastai nusilpsta: jo stipriausias trokimas - kad gal gale baigtsi j_a_m_e vykstantis karas; laim jam, kaip ir dera mogui, vartojaniam raminamuosius (pavyzdiui, epikrietikus arba krikionikus) vaistus ir atitinkamai mstaniam - tai pirmiausia nusiraminimo, netrikdomumo, sotumo, galutin s santarv s laim , "sabat sabata", kaip sak ventasis retorius Augustinas, kuris pats buvo toks mogus.- O jei vidin nesantaika ir karas toki natr veikia kaip p_a_p_i_l_d_o_m_a_s gyvenimo dirgiklis ir kutulys, ir, be to, jeigu ji kartu su galingais ir nesutaikomais instinktais paveld jo ir ipuosel jo tikrai meistrik ir subtil kariavimo su savimi bd, t.y. sugeb jim susivaldyti ir pergudrauti save,- tai prie mus ikyla nesuvokiami ir nesuprantami stebukladariai, pergal ms ir suvediojimams gim slaptingi mon s, kuriems geriausiai atstovauja Alkibiadas ir Cezaris (a mielai prie j priskiriau ir Friedrich Antrj Hohenstaufen - p_i_r_m__j_ mano skonio europiet), o i meninink turbt Leonardo da Vinci. Jie pasirodo kaip tik tais laikais, kai pirmj plan ieina silpnesnis tipas, siekiantis ramyb s: abu tipai neatskiriami ir atsiranda d l t pai prieasi. 201 Kol nauda, kuria vadovaujamasi moraliniuose vertinimuose, t ra bandos nauda, kol d mesys kreipiamas tik bendruomen s palaikym ir amoralumo iekoma tik ten, kur kyla pavojus bendruomen s egzistavimui,- tol dar negali atsirasti jokia "artimo meil s moral ". Tarkime, kad ir ia jau daromos iokios tokios nuolatin s atodairos, atjautos, teisingumo, velnumo, tarpusavio pagalbos pratybos; tarkime, jog ir ioje visuomen s stadijoje jau veikia visi tie instinktai, kurie v liau gaus garbingus "dorybi" vardus ir galiausiai beveik susilies su "moral s" svoka,- vis d lto tuo metu jie dar nepriklauso moralini vertinim sriiai - jie yra a_n_a_p_u_s__ m_o_r_a_l_ _s. Pavyzdiui, geriausiais Romos laikais uuojauta nebuvo vadinama nei gera, nei bloga, nei moralia, nei amoralia; ir net jei toks poelgis buvo giriamas, tai su pagyrimu kuo puikiausiai buvo suderinama kakokia nesismoninta panieka, ypa palyginti su kokiu nors poelgiu, atliekamu visumos, /res

publica/, labui. Gal gale "artimo meil " visada yra alutinis, i dalies konvencionalus ir savavalikai iliuzikas dalykas, palyginti su a_r_t_i_m_o__ b_a_i_m_e. Kai visuomen s santvarka jau visikai nustatyta ir apsaugota nuo iorini pavoj, tada i artimo baim v l kuria naujas moralini vertinim perspektyvas. Kai kurie stiprs ir pavojingi instinktai, tokie kaip verslumas, beprotika drsa, kertingumas, klastingumas, pl rumas, valdios trokimas, kuriuos d l j naudingumo visuomenei iki iol reik jo ne tik gerbti - tiesa, vadinant kitais vardais, bet netgi ugdyti ir puosel ti (jie visada buvo naudingi bendruomenei prie jai keliamo pavojaus akivaizdoje),moni akyse ie instinktai dabar tampa dvigubai pavojingi - dabar, kai neb ra nuvedamojo kanalo,- ir pamau jie imami smerkti ir meiti kaip amorals. Dabar moral ima garbinti prieingus potraukius ir polinkius; bandos instinktas po truput daro savo. Koks pavojus visuomenei ir lygybei - didelis ar maas - slypi kokioje nors nuomon je, bvyje, afekte, valioje ar gabume,- tai kokia dabar moralin perspektyva: baim ir ia yra moral s motina. Aukiausi ir stipriausi potraukiai, pratrk aistromis, ikelia individ daug aukiau vidutin s ir emesn s bandos smon s ir griauna bendruomen s savigarbos jausm, jos tik jim savimi, lauo jos stubur - tod l btent ie potraukiai dabar labiausiai smerkiami ir meiiami. Ikili nepriklausoma dvasia, vienatv s trokimas, didis protas jau suvokiami kaip pavojai; visa, kas atskir asmenyb ikelia vir bandos ir artimam sukelia baim, nuo iol vadinama b_l_o_g_i_u; saikinga, kukli, prisitaikanti, niveliuojanti mstysena; trokim p_u_s_ _t_i_n_u_m_a_ gyja moralin reikm ir lov. Gal gale labai taikiomis aplinkyb mis vis maiau ir maiau prog ir reikalo ugdyti savo jausmus taip, kad jie bt grieti ir tvirti; ir dabar visoks grietumas, netgi teisingumo sferoje, pradeda trikdyti sin; didus ir rstus kilnumas ir atsakomyb s u savo poelgius prisi mimas beveik eidia ir kelia nepasitik jim, "avin lis", juolab "avis", susilaukia pagarbos. Visuomen s istorijoje bna liguisto suglebimo ir ilepimo moment, kai ji pati ustoja savo skriaud j, n_u_s_i_k_a_l_t_ _l_, ir daro tai visikai rimtai, siningai. Bausti kai kuriais atvejais jai atrodo neteisinga,- neabejotina, kad patys "bausm s" ir "prival jimo bausti" vaizdiniai kelia jai skausm ir baim. "Ar nepakanka padaryti j n_e_p_a_v_o_j_i_n_g_? Kam dar bausti? Bausm pati yra baisi!"- iuo klausimu bandos moral , bailumo moral prieina prie savo paskutin s ivados. Jei bt galima apskritai panaikinti pavoj, baim s pagrind, tai kartu bt sunaikinta ir i moral : ji bt daugiau nereikalinga, ji p_a_t_i__ s_a_v__s nebelaikyt reikalinga! - Kas tiria dabartini europiei smon, tas tkstantyje moralini vingi ir slaptaviei ras t pat imperatyv, bandos bailumo imperatyv: "Mes norime, kad kada nors n_i_e_k_o nereik t b_i_j_o_t_i!" Kelias l_i_n_k__ t_o "kada nors" ir jo siekimas visoje Europoje iandien vadinamas "paanga". 202 Pakartokime dar kart, k jau sak me imt kart, nes toki ties - ms ties - iandien klausomasi nenoriai. Mes jau gan gerai inome, koks pasipiktinimas kyla, kai kas nors tiesiai, be pagrainim mog priskiria prie gyvuli: ir, aiku, mes bsime kone a_p_k_a_l_t_i_n_t_i tuo, kad, kalb dami apie mog, mstant "moderniomis id jomis", nuolat vartojame pasakymus "banda", "bandos instinktas" ir pan. Bet k padarysi! Mes negalime elgtis kitaip, nes btent tai ir yra ms naujas poiris. Mes sitikinome, kad, formuluojant ir vertinant visus pagrindinius moralinius sprendinius Europoje ir tuose kratuose, kuriems ji turi lemiam tak, sivyravo vienmintikumas: matyt, Europa _i_n_o tai, ko man neins Sokratas ir ko kadaise ad jo imokyti senasis garsusis altys,Europoje iandien _i_n_o_m_a, kas yra g ris ir blogis. Tod l tikrai turi r ti aus, kai mes nuolat kartojame: tas, kas mano ins, tas, kas lovina save girdamas ir peikdamas, kas vadina save geru, yra bandos gyvulio mogaus instinktas - instinktas, prasivers pro kitus, pasieks prie juos persvar, ms vyrauti ir viepataujs vis tviriau, did jant fiziologiniam moni supana jimui, kurio simptomas jis ir yra. M_o_r_a_l_ __ d_a_b_a_r_t_i_n_ _j_e__ E_u_r_o_p_o_j_e__ y_r_a__ b_a_n_d_o_s__ g_y_v_u_l_i___ m_o_r_a_l_ . Ms poiriu, tai tik viena mogikosios moral s ris, alia kurios, iki kurios ir po kurios gali egzistuoti ar privalo egzistuoti dar daug kit, vis

pirma a_u_k__t_e_s_n_i_ morali. Taiau nuo tokios "galimyb s", nuo tokio "privalo" i moral ginasi visomis igal mis; atkakliai ir nenumaldomai ji teigia: "a esu pati moral , ir daugiau niekas n ra moral ! "- Talkinant religijai, kuri visada buvo pasirengusi tarnauti aukiausiems bandos gyvulio trokimams ir pataikauti jiems, atsitiko taip, kad ir politiniuose, ir socialiniuose institutuose mes regime vis rykesnes ios moral s apraikas: d_e_m_o_k_r_a_t_i_n_i_s jud jimas yra krikionikojo jud jimo paveld tojas. Taiau nekantriesiems, ligotiems ir keniantiems min to instinkto reik jams permain tempas dar pernelyg l tas - tai matyti i to, kad vis garsiau staugia ir vis labiau iepia dantis anarchistiniai unys, kurie iandien bastosi po europin s kultros pavartes; tariamai prieingi taikiems ir darbtiems demokratams ir revoliucijos ideologams, o dar labiau bukagalviams filosofasteriams ir brolyb s fanatikams, kurie vadinasi socialistais ir trokta "laisvos visuomen s", i tikrj jie kartu su visais kitais smarkiai ir instinktyviai neapkenia vis kitoki nei a_u_t_o_n_o_m_i__k_a banda visuomen s form (jie net neigia paias svokas "ponas" ir "tarnas"- /ni dieu, ni maitre/, skelbia viena socialistin formul ). Kartu su kitais jie atkakliai prieinasi visokiam iskirtiniam siekimui, visokiai iskirtinei teisei ir pirmenybei (taigi galiausiai ir visokiai teisei, nes kai visi lygs, niekam daugiau nereikia "teisi"). Kartu su kitais jie nepasitiki baudianiu teisingumu (tarsi jis bt silpnj prievartavimas, neteisingumas b__t_i_n_o vis ankstesni visuomeni padarinio atvilgiu); su kitais juos vienija taip pat uuojautos religija, pagaila, reikiama visur, kur tik jauiama, gyvenama ir keniama (nusileidiant iki gyvulio ir pakylant iki "Dievo": "pagailos Dievui" siautulys yra demokratini laik padarinys). Visi jie panaiai aimanuoja ir skuba ujausti, jie mirtinai neapkenia kanios apskritai ir beveik kaip moterys i esm s nesugeba likti irovais jos akivaizdoje; jie nesugeba l_e_i_s_t_i kent ti. Jie visi nevalingai link apnikim ir iteim, kurio jungas gresia Europai, matyt, naujuoju budizmu; visi jie tiki v_i_s_u_o_t_i_n_ _s uuojautos morale, tarsi ji bt moral pati savaime, virn , mogaus p_a_s_i_e_k_t_a virn , vienintel ateities viltis, aminink paguoda, didysis vis senj kali atleidimas.- Visi jie tiki visuomene kaip i__g_a_n_y_t_o_j_a, taigi banda, "savimi". 203 Mes, kito tik jimo mon s,- mes, demokratiniame jud jime matantys ne tik politin s organizacijos nuopuolio form, bet paties mogaus nuopuolio, btent suvaik jimo, form, jo vert s sumainim ir nueminim iki vidutinyb s lygio,- k m_e_s turime d ti viltis?- __ n_a_u_j_u_s__ f_i_l_o_s_o_f_u_s - pasirinkimo n ra; mones, turinius pakankamai tvirt ir nepriklausom prot, kad duot akstin prieingiems vertinimams ir "amin vertybi" perkainojimui, apvertimui; naujo amiaus pradininkus, ateities mones, kurie dabartyje sumezga mazg ir priveria tkstantmei vali jud ti n_a_u_j_u keliu. Norint imokyti mog velgti mogaus ateit kaip jo v_a_l_i_, kaip kak priklausom nuo jo valios, norint parengti didius rizikingus ygius ir pl toti kolektyvinius ugdymo ir drausminimo bandymus, kad bt galima ubaigti t siaubing begalvikumo ir atsitiktinumo viepatavim, kuris iki iol vadinosi istorija,- "didiausio skaiiaus" absurdas t ra paskutin jos forma,- tam kada nors prireiks naujos filosof ir sakin toj paderm s, toki filosof ir sakin toj, kuri akivaizdoje pasirodys blyku ir menka visa, kas egzistavo em je usl pt, gr sming ir geranorik prot pavidalu. Toki vad vaizdas plevena prie m__s_ akis - ar galiu tai garsiai pasakyti, js, laisvi protai! Aplinkyb s, kurios i dalies turi bti sukurtos, i dalies panaudotos j sukrimui; sp jami keliai ir ibandymai, d l kuri siela gal t pasiekti toki auktum ir galios, kad jaust p_r_i_e_v_o_l_ imtis i udavini; vertybi perkainojimas, po kurio nauju spaudimu, po kurio kju grdintsi sin , irdis virst bronza, kad gal t pakelti tokios atsakomyb s svor; kita vertus, toki vad btinumas, siaubingas pavojus, kad jie gali nepasirodyti arba nepasisekti ir isigimti,- tai kelia m_u_m_s rpest ir temdo ms veidus,- ar inote tai js, laisvi protai? Tai sunkios, tolimos mintys ir perknijos, audros debesys, slenkantys m__s_ gyvenimo horizontu. Vargu ar kas nors gali sukelti didesn skausm negu tas, kur patiriame matydami, kaip iskirtinis mogus isimua i savo v i ir isigimsta. Taiau tas, kas apdovanotas

sugeb jimu velgti bendr pavoj - "mogaus" apskritai i__s_i_g_i_m_i_m_, kas, kaip mes, paino t siaubing atsitiktinum, kuris iki iol aid su mogaus ateitimi,- aid aidim, kuriame nedalyvavo ne tik "Dievo ranka", bet ir "Dievo pirtas"! - kas sp ja lemt, slypini "moderni id j" silpnaprotikame geranorikume ir patiklume, o dar labiau visoje krikionikoje europietikoje moral je, tas kenia nerim, kuriam negali prilygti joks kitas. Jis vienu vilgsniu apr pia visa tai, k, sukaupus j gas ir udavinius, dar bt galima p_a_d_a_r_y_t_i__ i___ _m_o_g_a_u_s, jis ino visomis savo sin s iniomis, kokios didiul s ir neinaudotos yra mogaus galimyb s ir kiek daug kart "mogaus" tipas jau stov jo sl pining sprendim ir nauj keli krykel je; i skausmingiausi prisiminim jis dar geriau ino, kokias menkas klitis atsitrenkusios praeity paldavo, perldavo, nusmukdavo, sumenkdavo aukiausio rango btyb s. V_i_s_u_o_t_i_n_i_s__ _m_o_g_a_u_s__ i__s_i_g_i_m_i_m_a_s__ __ t "ateities mog", kur bukaproiai, tuiagalviai socialistai laiko savo idealu! - toks mogaus sumenkimas ir isigimimas tobul bandos gyvul (arba, kaip jie sako, "laisvos visuomen s" mog), toks mogaus pavirtimas nyktukiniu lygi teisi ir sieki gyviu yra g_a_l_i_m_a_s,- tai neabejotina! Kas nuodugniai apmst i galimyb, tas ino viena bjaurastimi daugiau negu visi kiti mon s,- ir galbt suvokia ir nauj u__d_a_v_i_n_!.. etas skyrius MES, MOKSLININKAI 204 Nepaisydamas pavojaus, kad ir ia moralizavimas pasirodys tuo, kuo jis visada buvo,- btent bebaimiu /montrer ses plaies^39/, Balzaco odiais tariant,- a rytuosi pasisakyti prie gresiant nederam ir aling mokslo ir filosofijos rang sumaiym; iandien tai gali vykti nejuiomis ir, regis, be sin s priekait. Manau, jog reikia isakyti savo nuomon tokiais svarbiais klausimais, remiantis savo p_a_t_y_r_i_m_u,- o patyrimas, manau, visada reikia lidn patyrim? - kad nereik t kalb ti taip, kaip aklieji kalba apie spalvas arba kaip moterys ir menininkai kalba p_r_i_e_ moksl (ak, tas bjaurus mokslas! - dsauja g da ir instinktas, - jis visada d_e_m_a_s_k_u_o_j_a!). Mokslo mogaus paskelbta nepriklausomyb , jo emancipacija nuo filosofijos yra vienas i subtilesni demokratin s santvarkos ir netvarkos padarini: mokslinink savs lovinimas ir savs dievinimas iandien suve js kaip niekad, j galima palyginti nebent su pavasario yd jimu,- taiau tai dar nereikia, kad savs lovinimo kvapas malonus. "alin visus ponus! "- tai ko ir ia trokta prastuomen s instinktas; ir po to, kai mokslas s kmingai atsispyr teologijai, kuriai pernelyg ilgai tarnavo, jis, ipuiks ir prarads sveik nuovok, siekia sakin ti filosofijai ir pats vaizduoti "pon"- k a sakau! - f_i_l_o_s_o_f_. Mano atmintis - mokslo mogaus atmintis, jums leidus! - pilna naiviai arogantik ipuoli - juos esu gird js i jaun gamtotyrinink ir sen gydytoj - prie filosofij ir filosofus (k jau kalb ti apie labiausiai isilavinusius ir labiausiai pasiptusius i vis mokslinink - filologus ir pedagogus, kurie yra tokie i paaukimo). Kart tai buvo specialistas ir dykin tojas, kuris instinktyviai bijojo visoki sintetini udavini ir sugeb jim; kart tai buvo darbtuolis, uuods /otium^40/ ir aristokratikos prabangos kvap filosofo dvasios kyje ir pasijuts eistas ir paemintas. Kart tai buvo daltonikas utilitaristas, kuris filosofijoje nevelgia nieko, iskyrus p_a_n_e_i_g_t_ sistem sek ir besaik vaistym, niekam "neieinant gera". Kart pasireik umaskuotos mistikos ir painimo rib nustatymo baim ; kart - nepagarba kai kuriems filosofams, nejuia perauganti nepagarb visai filosofijai. Taiau daniausiai jaun mokslinink ididiai niekinaniame poiryje filosofij a rasdavau

neigiam kokio nors filosofo tak, filosofo, kurio autoritet pripain, jie perimdavo ir jam bding paniek kitiems filosofams, o to rezultatas buvo bendras neigiamas poiris filosofij. (Tokia, man atrodo, buvo Schopenhauerio taka dabartinei Vokietijai,- prie Hegel nukreiptas jo neprotingas niris l m , kad visa paskutin vokiei karta nutrauk ryius su vokiei kultra, kuri, visk gerai pasv rus, buvo i_s_t_o_r_i_n_i_o__ j_a_u_s_m_o virn ir apvaizdos subtilumo siknijimas; bet pats Schopenhaueris iuo atveju pasirod ess genialiai skurdus, nejautrus, nevokikas.) Kalbant apskritai, galbt vis pirma tai, kas mogika, pernelyg mogika, odiu, pai naujausi filosof dvasinis skurdumas labiausiai pakenk filosofijos prestiui ir atv r vartus prastuomen s instinktams. Prisipainkime, kaip smarkiai ms dabartiniam pasauliui stinga heraklit, platon, empedokli ar kitais vardais vadinam vis t karalik, nuostabi minties atsiskyr li; prisipainkime, kad, susidrs su tokiais dabartiniais filosofijos atstovais, kurie d l mados tai ikyla, tai v l umirtami,- pavyzdiui, Vokietijoje abu Berlyno litai: anarchistas Eugenas Dhringas ir amalgamistas Eduardas von Hartmannas,- aunus mokslo mogus i tikrj g_a_l_i jaustis geresn s kilm s ir paderm s btybe. Jauno ambicingo mokslininko sieloje pavojing nepasitik jim ypa gali sukelti vaizdas t makalyn s filosof, kurie save vadina "tikrov s filosofais" arba "pozityvistais": juk geriausiu atveju ie filosofai patys yra mokslininkai ir specialistai - tai aiku kaip dien!- juk jie visi yra nugal ti ir mokslo v_ _l__ p_a_v_e_r_g_t_i mon s, kurie kadaise reikalavo i savs d_a_u_g_i_a_u, netur dami teis s t "daugiau" ir savo atsakomyb,- ir kurie dabar oriai, sl pdami nir ir kert, odiu ir veiksmu skleidia n_e_t_i_k_ _j_i_m_ filosofijos viepatavimo udaviniu ir jos virumu. Pagaliau argi gal jo bti kitaip! Mokslas iandien klesti ir jo rami sin visiems krinta akis, tuo tarpu tai, iki ko pamau nusirito visa naujausioji filosofija, ios ms dien filosofijos liekanos, kelia nepasitik jim ir apatij, o gal net pajuok ir uuojaut. Filosofija, redukuota "painimo teorij", faktikai tapusi baikia epochistika^41 ir mokymu apie susilaikym, filosofija, kuri neperengia net slenksio ir su skausmu a_t_s_i_s_a_k_o teis s eiti vidun, - tai filosofija, ileidianti paskutin kvap, galas, agonija, uuojautos objektas. Kaip tokia filosofija gal t - v_i_e__p_a_t_a_u_t_i! 205 Filosofijos pl trai gresiantys pavojai iandien i tikrj tokie daugeriopi, kad galima suabejoti, ar tas vaisius apskritai kada nors prinoks. Mokslo boktas pleiasi ir auga iki begalyb s, o kartu did ja ir tikimyb , kad filosofas jau mokydamasis pavargs arba kur nors sustos ir "specializuosis", tad jis jau nesugeb s pasiekti savo auktumos, i kurios gal t visk apr pti, apvelgti, _v_e_l_g_t_i__ i___ v_i_r__a_u_s__ _e_m_y_n. Arba jis pasieks j pernelyg v lai, kai bus pra j jo geriausi metai ir sumenk j gos; arba pasieks j sugadintas, sugrubs, isigims, ir jo poiris, visi jo vertybiniai sprendimai maai k reik. Galbt jo intelektualin s sin s subtilumas veria j gaiti ir v luoti; jis bijosi pagundos tapti diletantu, imtakoju visainiu, jis pernelyg gerai ino, kad mogus, prarads savigarb, jau nesakin ja ir kaip pastantysis n_e_b_e_v_e_d_a paskui save, - nebent jis panor t tapti didiu aktoriumi, filosofiniu Cagliostro ir dvasi gaudytoju, odiu, suvediotoju. Pagaliau tai skonio reikalas, jei tai net ir nebt sin s reikalas. Filosofui tek sunkumai padid ja d l to, kad i savs jis reikalauja sprsti teigiamai arba neigiamai ne apie mokslus, o apie gyvenim ir gyvenimo vert,- kad jam nelengva tik ti savo teise ar net pareiga padaryti tok sprendim; ir tiktai remdamasis daugybe - galbt labiausiai trikdani ir naikinani - igyvenim, danai delsdamas, abejodamas, nutyl damas, jis turi iekoti savo kelio link ios teis s ir io tik jimo. Ities minia ilg laik neatpaindavo filosofo ir painiodavo j tai su mokslo mogumi, idealiu mokslininku, tai su Dievo kv ptu religiniu svajotoju, numarinusiu savo kn ir "atsisakiusiu nuo pasaulio". Ir jei net iandien galima igirsti k nors giriant, kad jis gyvena "imintingai" arba kaip "filosofas", tai reikia ne k daugiau kaip "protingai ir nuoalyje". Imintis: miniai tai atrodo kakas panau pab gim, priemon ir menas ieiti sausam i vandens; bet tikrasis filosofas - taip atrodo m_u_m_s, mano biiuliai? - gyvena "nefilosofikai" ir "neimintingai", vis pirma n_e_p_r_o_t_i_n_g_a_i, jis

jauia jam ukraut nat ir pareig patirti daugyb gyvenimo ibandym ir pagund: jis nuolat rizikuoja s_a_v_i_m_i, jis aidia pavojing aidim... 206 Palyginti su genijum, t.y. btybe, kuri arba g_a_m_i_n_a, arba g_i_m_d_o, abu iuos odius imant plaiausia prasme,- mokslininkas, vidutinis mokslo mogus visada panaus senmerg, nes jis taip pat neturi supratimo apie du vertingiausius mogaus udavinius. Ities jie abu, ir mokslininkas, ir senmerg , tarsi skriaudos atlyginimo d lei laikomi vertais pagarbos - iais atvejais pagarba pabr iama,- bet tas priverstinis pripainimas yra sumis su apmaudu. siir kime geriau: kas gi yra mokslo mogus? Pirmiausia tai nekilmingos paderm s mogus, turintis nekilmingos, t.y. neviepataujanios, neautoritatyvios ir nesavarankikos moni paderm s dorybi: jis darbtus, moka kantriai stov ti rikiuot je, jo sugeb jimai ir poreikiai tolygs ir nuosaiks, jis instinktyviai jauia tuos, kurie yra j panas, ir jauia, ko jiems reikia, pavyzdiui, dalelyt s nepriklausomyb s ir alios pievos lopin lio, be kuri nemanomas ramus darbas; jis pretenduoja pagarb ir pripainim (kurio pirma ir svarbiausia slyga yra tai, kad j pasta, pastebi), t gero vardo aureol, t nuolatin jo vert s ir naudingumo patvirtinim, vis i naujo leidiant veikti vidin n_e_p_a_s_i_t_i_k_ _j_i_m_ - svarbiausi kiekvieno priklausomo mogaus ir bandos gyvulio bruo. Kaip ir dera, mokslininkui bdingos nekilmingos paderm s ligos ir blogi proiai: jis kupinas smulkaus pavydo ir turi lies akis fiksuoti ydoms t natr, kuri auktumos negali pasiekti. Jis patiklus, taiau tik kaip mogus, leidiantis sau eiti, bet ne v_e_r__t_i_s, ir kaip tik dideli sieki mogaus akivaizdoje jis tampa dar altesnis ir udaresnis,- jo akys tada bna kaip glotnus, atiaurus eeras, kurio paviriuje neraibuliuoja nei susiav jimas, nei uuojauta. Blogiausia ir pavojingiausia, k gali padaryti mokslininkas, kyla i vidutinyb s instinkto, bdingo jo padermei: i to vidutinyb s j zuitizmo, kuris instinktyviai nukreiptas neprasto mogaus sunaikinim ir siekia sulauyti arba - dar geriau! - atleisti kiekvien tempt lank. Atleisti apdairiai, inoma, atsargia ranka,- a_t_l_e_i_s_t_i su patiklia uuojauta: tai tikrasis j zuit menas - j zuitizmas visada mok jo rekomenduoti save kaip uuojautos religij.207 Kad ir kokie d kingi mes tur tume bti o_b_j_e_k_t_y_v_i_a_m protui,- ir kam gi mirtinai nekyr jo visa, kas subjektyvu, kartu su prakeikta solipsomeile /(Ipsissimositat)/! - taiau galiausiai mes turime imokti bti atsargs reikdami d kingum ir susilaikyti nuo perd jimo, su kuriuo iandien lovinamas savojo "A" atsisakymas ir proto nuasmeninimas kaip tikslas pats savaime, kaip iganymas ir aukiausia palaima,- kaip tik tai ir bdinga pesimistinei mokyklai, kuri turi pakankamai rimt motyv garbinti "nesuinteresuot painim". Objektyvus mogus, kuris jau nebesikeikia ir nebesiplsta, kaip pesimistas, i_d_e_a_l_u_s mokslininkas, kurio mokslinis instinktas po tkstani nes kmi ir pusiau nes kmi galiausiai isiskleidia ir suydi, be abejon s, yra vienas i brangiausi instrument,- bet jo vieta galingesniojo rankose. Jis tik instrumentas, sakome mes, jis - v_e_i_d_r_o_d_i_s, o ne joks "savitikslis". Objektyvus mogus ities yra veidrodis: prats paklusti viskam, kas gali bti painta, neturintis kit diaugsm, iskyrus tuos, kuriuos teikia painimas, "atspind jimas",- jis laukia, kol kas nors ateis, ir tada velniai pleiasi, kad jo paviriuje nedingt netgi vos lieiani em vaiduokli koj p dsakai. Visa, kas jame dar lieka i "asmenyb s", jam atrodo atsitiktinis, danai savavalikas, dar daniau trukdantis dalykas: i esm s jis tapo svetim jam figr ir vyki per ja ir atspindiu. Jis prisimena "save" su dideliu vargu, jo prisiminimai danai ikreipti, jis lengvai painioja save su kitais, jis klaidingai suvokia savo poreikius ir tik iuo atveju yra nevalgus ir aplaidus. Galbt j slegia negalavimai arba monos ir draugo smulkmenikumas ir nam atmosfera, arba biiuli ir draugijos stoka,- jis prisiveria pagalvoti apie tai, kas j slegia,- bet veltui! Jo mintis nuskrieja alin, link b_e_n_d_r_e_s_n_i_

atvej, ir rytoj jis taip pat maai inos, kaip jam galima pad ti, kaip ir vakar. Jis prarado sugeb jim ir ti save rimtai ir tam reikaling laik: jis linksmas ne tod l, kad n_e_t_u_r_i poreiki, o tod l, kad neturi pirt, kuriais gal t apiuopti s_a_v_o poreikius. protis pasitikti kiekvien daikt ir kiekvien gyvenimo vyk; iltas, natralus svetingumas, su kuriuo jis sutinka visk, su kuo susiduria; bdingas jam beatodairikas geranorikumas, pavojingas nerpestingumas sakant "taip" arba "ne": ak, pakankamai daug atvej, kai jam tenka gail tis d l i dorybi! - ir kaip mogus apskritai jis pernelyg lengvai tampa i dorybi /caput mortuum^42/. Jei i jo bus pareikalauta meil s ir neapykantos,- turiu galvoje meil ir neapykant, kaip j supranta Dievas, moteris ir gyvulys,- jis padarys, k gali, ir duos, k gali. Bet nereikia steb tis, jei to bus nedaug,- jei btent iuo atveju jis pasirodys nenuoirdus, trapus, abejotinas ir glebus. Jo meil sikalb ta, neapykanta dirbtin ir veikiau /tour de force^43/, maa tutyb ir afektacija. Jis bna tik tada nuoirdus, kai gali bti objektyvus; tik savo smagiame totalizme jis dar yra "natra", yra "natralus". Jo atspindinti ir nuolat besipoliruojanti siela nemoka nei teigti, nei neigti, jis nesakin ja, jis ir nenaikina. /"Je ne meprise presque rien"^44/,- sako jis kartu su Leibnizu: io /presque/ nereikia praleisti pro ausis ir nedera menkinti jo reikm s! Jis n ra ir mogaus pavyzdys; jis neina nei prieky kit, nei paskui kitus, jis apskritai stovi pernelyg toli, kad tur t motyv pasirinkti g r arba blog. Taip ilgai painiojant j su filosofu, su cezariku kultros puosel toju ir prievartautoju, jam buvo daroma pernelyg didel garb ir jame nebuvo to, kas svarbiausia,- jis rankis, vergo atmaina, nors, inoma, ir aukiausia atmaina, bet pats savaime - niekas,- /presque rien!/ Objektyvus mogus yra rankis, brangus, lengvai gendantis ir blankstantis matavimo prietaisas, menininko darbo veidrodis, kur reikia saugoti ir branginti; bet jis n ra tikslas, n ra i jimas ir jimas, jis nepapildo kit moni, jis ne mogus, kuriame pateisinama likusi btis, jis ne ivada, juolab ne pradia, prad jimas ir pirmoji prieastis; jis n ra tvirtas, galingas, savarankikas, norintis viepatauti: veikiau tai glena, ipsta, plona, judri liejimo forma, kuri turi laukti kokio nors turinio ir apimties, kad pagal juos "gyt pavidal",- daniausiai tai mogus be turinio ir apimties, "beasmenis" mogus. Taigi nedomus ir moterims, /in parenthesi^45/. 208 Jei iandien koks nors filosofas leidia suprasti, kad jis ne skeptikas - tikiuosi, tai aiku i k tik pateikto objektyvaus proto apraymo? - tai jis nieko nepradiugina; mon s iri j su iokia tokia baime, jie nor t taip daug ko paklausti, paklausti... ir bailoki slapnai, kuri iandien daugyb , nuo iol j laiko pavojingu. Jiems atrodo, kad, kai jis atsisako skepticizmo, i toli gird ti kakoks piktas, gr smingas triukmas, tarsi kakur bt bandoma nauja sprogstamoji mediaga, kakoks dvasinis dinamitas, galbt naujai atrastas rusikas nihilinas, pesimizmas /bonae voluntatis^46/, kuris ne tik sako "Ne", nori "Ne", bet - baisu ir pagalvoti! - d_a_r_o "Ne". iandien pripastama, kad prie i "geros valios" r - gyvenimo tikro, realaus neigimo vali - n ra geresn s migdomosios ir raminamosios priemon s, kaip skepsis, velnus, malonus, uliliuojantis aguon skepsis; netgi Hamlet dabartiniai gydytojai prirays kaip priemon nuo "proto" ir jo poeminio siaut jimo. "Argi vis ms ausys ne kupinos pikta lemianio triukmo? - sako skeptikas kaip ramyb s draugas ir vos ne saugumo policijos bendradarbis.- is poeminis "Ne" yra siaubingas! Nutilkite pagaliau, js pesimistiniai kurmiai!" Skeptikas, i velni btyb , isigsta labai lengvai; jo sin taip idresiruota, kad nuo kiekvieno "Ne" ir netgi nuo rytingo, kieto "Taip" ji sudreba ir pajunta kak panaaus kandim. "Taip" ir "Ne" - tai prietarauja jo moralei; jis m gsta prieing dalyk - teikti diaugsm savo dorybei kilniu susilaikymu, sakydamas kartu su Montaigne'iu: "K a inau?" Arba kartu su Sokratu: "A inau, kad nieko neinau." Arba: "ia a savimi nepasitikiu, ia man n ra atidaryt dur." Arba: "Sakykime, jos atviros, bet kam tuoj pat eiti!" Arba: "Kokia nauda i vis skubot hipotezi? Nekelti joki hipotezi - tai juk beveik gero skonio enklas. Argi btina tuoj pat tiesinti visk, kas kreiva? Ar btina ukimti kiekvien skyl pakulomis? Argi n ra laiko? Argi laikas neturi laiko? O js, velnikiai, argi negalite p_a_l_a_u_k_t_i? Ir tai, kas neinoma, yra avu, ir

Sfinksas kartu yra ir Kirk , ir Kirk buvo filosof ."- Taip ramina save skeptikas, ir ities jam reikia iokio tokio nuraminimo. Skepsis yra dvasingiausia iraika vienos labai sud tingos filosofin s savyb s, kuri kasdien je kalboje vadinama nerv silpnumu ir liguistumu; ji atsiranda kiekvien kart, kai ilg laik buvusios atskirtos ras s arba luomai staiga rytingai ima krymintis. Naujoji karta, kuri tarsi paveld jo skirtingus matus ir vertybes, knija nerim, sutrikim, abejon, bandym; geriausios j gos veikia kaip stabdiai, net doryb s neleidia viena kitai augti ir stipr ti; kne ir sieloje stokojama pusiausvyros, svorio centro, vertikalaus stabilumo. Bet labiausiai isigimsta ir serga i mirn v_a_l_i_a: jiems visikai svetimas sprendim savarankikumas, diaugsmingas ir drsus nor jimas,- jie abejoja "valios laisve" net ir savo svajose. Ms iandienos Europa tapo arena, kurioje daromi beprasmiki ir staigs bandymai radikaliai sumaiyti luomus, t_a_i_g_i ir rases, tod l ji perpildyta skepsio: tai aismingo, nekantriai ir geidulingai okin janio nuo akos ant akos, tai niraus kaip klaustukais perkrautas debesis,- ir danai jai iki gyvo kaulo grisusi jos paios valia. Valios paralyius - kur tik iandien nesutiksi io luoio! Ir danai taip isipusiusio! Taip gundomai isipusiusio! iai ligai yra pasiti puikiausi blizgesio ir melo rbai; ir tai, kad, pavyzdiui, didesn dalis to, kas iandien vitrinoje rodoma kaip "objektyvumas", "mokslikumas", /"l'art pour l'art"^47/, "grynas laisvas painimas", yra tik isipusts skepsis ir valios paralyius,- u i Europos ligos diagnoz a laiduoju.- Valios liga paplitusi Europoje netolygiai: labiausiai ir vairiausiomis formomis ja sergama ten, kur kultra yra seniausia, ji silpn ja ten, kur "barbaras" po besiplaikstaniais vakarietiko kirpimo rbais dar - ar v l - kovoja d l savo teisi. Tod l dabartin je Pranczijoje - tai lengva suvokti ir net apiuopti - valia serga sunkiausiai; ir Pranczija, visada nuostabiai sugeb davusi net ir lemtingiausias savo dvasios apraikas paversti aviomis ir keriniomis, kaip tikra vis skepsio avesi mokykla ir paroda demonstruoja iandien Europai savo kultrin pranaum. Geb jimas nor ti ir btent visomis valios j gomis nor ti iek tiek stipresnis yra jau Vokietijoje, o iaur s Vokietijoje dar stipresnis negu vidurin je jos dalyje; daug stipresnis jis Anglijoje, Ispanijoje ir Korsikoje, vienur d l flegmatikumo, kitur - d l kaukoli tvirtumo,- k jau kalb ti apie Italij, kuri yra per jauna, kad jau inot, ko nori, ir kuri i pradi dar turi rodyti, ar ji gali nor ti,- bet vis stipriausias ir nuostabiausias jis yra toje didiul je vidurio valstyb je, kurioje Europa tarsi persilieja Azij,- Rusijoje. Ten valios j ga atidedama ir kaupiama nuo seno, ten valia - neinia, ar neigimo, ar teigimo valia - gr smingai laukia, iandienos fizik pam gtais odiais tariant, savo ikrovos. Kad Europa isivaduot i savo didiausio pavojaus, reikalingi ne tik Indijos karai ir komplikacijos Azijoje, tam reikalingi vidaus perversmai, reikia, kad imperija bt suskaldyta maas dalis ir pirmiausia kad bt vestas parlamentinis idiotizmas ir kiekvienas bt pareigotas per pusryius skaityti savo laikrat. A tai sakau ne tod l, kad to troktu: veikiau man mielesnis bt prieingas dalykas,- turiu galvoje taip padid jusi Rusijos gr sm, kad Europa tur t rytis tapti tokia pat gr sminga, t.y. naujos joje viepataujanios kastos padedama _g_y_t___ v_i_e_n_i_n_g___ v_a_l_i_, ilgalaik, baisi savo vali, galini nusibr ti tikslus tkstantmeiui priek, kad gal gale baigtsi ilgai utrukusi jos ma valstyb li komedija ir kartu inykt jos tiek dinastini, tiek demokratini vali vairov . Smulkios politikos laikai pra jo: jau ateinant imtmet siliepsnos kova d l viepatavimo em je,- n_e_i__v_e_n_g_i_a_m_a_i prasid s didioji politika. 209 Kiek nauja karinga epocha, kuri, matyt, eng m mes, europieiai, bus palanki kitos ir stipresn s skepsio formos pl trai, a gal iau kol kas atsakyti tik alegorija, kuri tikrai supras vokiei istorijos m g jai. Tas didelis graiai nuaugusi grenadieri entuziastas, Prsijos karalius, kuris dav pradi karo ir skepsio genijui,- o kartu i esm s ir naujam, btent dabar pergalingai kylaniam vokiei tipui, tas keistas patraks Friedricho Didiojo t vas vienu atvilgiu pats tur jo genijaus gabumus ir laim s pentinus: jis inojo, ko stigo tuomet Vokietijoje ir koks trkumas buvo imt kart baisesnis ir svarbesnis negu, pavyzdiui, isimokslinimo ir gero elgesio gdi stoka,- jo antipatija jaunajam Friedrichui kilo i instinktyvios baim s. T_r__k_o__ v_y_r_; ir didiausiam

savo apmaudui jis tar , kad ir jo snus n ra pakankamai vyrikas. ia jis apsiriko, bet kas gi neapsirikt jo vietoje? Jis mat savo sn patekus ateizmo, /esprit^48/ tak ir gyvenant smojing prancz taip m gstamoje malonioje prabangoje,- jis mat tolumoje did krauger, skepsio vor, jis tar nepagydom irdies skurd, kai jai nepakanka tvirtumo nei blogiui, nei g riui, palaut vali, kuri jau nesakin ja, n_e_g_a_l_i sakin ti. Bet tuo metu jo snuje vyst si nauja pavojingesn ir rstesn skepsio forma - ir, kas ino, k_i_e_k j skatino t vo neapykanta ir pasmerktos vienatvei valios ledin melancholija?- narsaus vyrikumo skepsis, giminingas karo ir nukariavimo genijui, pirm kart pasirodiusiam Vokietijoje didiojo Friedricho pavidalu. is skepsis niekina ir vis d lto traukia, jis pakerta ir uvaldo; jis netiki, bet nepasimeta; jis duoda protui pavojing laisv, bet tvirtai laiko ird; tai v_o_k_i__k_a skepsio forma, kuri nesiliaujanio ir dvasios auktumas siskverbusio frydrikizmo pavidalu ilgam laikui palenk Europ vokiei dvasios takai ir jos kritikam ir istorikam nepatiklumui. D l neveikiamo, tvirto ir atkaklaus didij vokiei filolog ir istorijos kritik charakterio (ties sakant, jie visi buvo griovimo ir naikinimo artistai), nepaisant visos romantikos muzikoje ir filosofijoje, pamau susiformavo n_a_u_j_a vokiei dvasios samprata, kurioje ryk jo narsaus vyriko skepsio bruoai, pavyzdiui, rytingas vilgsnis, ardanios rankos tvirtumas ir kietumas, nenumaldomas pavojing kelioni potraukis, skatinantis ekspedicijas link aigalio - po nykiu ir gr smingu iaur s dangumi. Ne veltui iltakraujai ir pavirutiniki monikumo alininkai atsiegnoja btent nuo ios dvasios: /cet esprit fataliste, ironique, mephistophelique^49/, kaip j ne be virpulio vadina Michelet. Jei kas nori suvokti, kokia iskirtin yra io vokiei dvasios vyrikumo baim , paadinusi Europ i "dogmatinio snaudulio", tas teprisimena ankstesn ios dvasios samprat, kuri veik naujoji,- ir kad dar ne taip seniai viena suvyrik jusi moteris^50 su begaliniu pasiptimu drso raginti Europ ujausti vokieius kaip velnius, gerairdius, silpnavalius ir poetikus bukagalvius. Reikia pagaliau suprasti Napoleono nuostab ivydus Goeth: ji iduoda, kaip imtmeiais buvo sivaizduojama "vokiei dvasia". /"Voila un homme!"/ - tai tur jo reikti: "Juk tai v_y_r_a_s! O a laukiau tiktai vokieio!"210 Jei tarsime, kad koks nors ateities filosof vaizdo bruoas leidia sp ti, ar neturi jie bti skeptikais k tik min ta prasme, tai tuo bus apibr ta tik tam tikra j savyb ,- o__ n_e jie patys. Visai taip pat pagrstai juos bt galima vadinti kritikais; ir, inoma, jie bus eksperimento mon s. Vardu, kuriuo ryausi juos pakriktyti, a aikiai pabr iau bandym ir bandymo diaugsm: ar nenutiko tai tod l, kad, bdami kritikai visu knu ir siela, jie m gsta naudotis eksperimentu nauja, galbt platesne, galbt pavojingesne prasme? Ar neprivalo jie, genami painimo aistros, savo liais ir skausmingais bandymais siekti daugiau, negu leidia lepus ir glenas demokratinio amiaus skonis? - N ra abejon s: ie ateinantieji gal s isiversti bent jau be t rimt ir kiek abejotin savybi, kurios skiria kritik nuo skeptiko,- a turiu galvoje vertinimo patikimum, smoning metodo vienov s laikymsi, gudri drs, savarankikum ir galimyb atsakyti u save; taip, jie prisipasta, kad jauia m_a_l_o_n_u_m_ neigdami ir skaidydami, ir patiria kakokio prasmingo nuomumo jausm, r dami peiliu nagingai ir tiksliai net ir tada, kai kraujuoja irdis. Jie bus k_i_e_t_e_s_n_i (ir galbt ne visada tik savo atvilgiu), negu pageidaut humaniki mon s, jie nesibiiuliaus su "tiesa" tam, kad ji jiems "patikt" arba juos "pakyl t", arba "sudvasint",- veikiau jie ne itin tik s tuo, kad btent "tiesa" teikia tokius malonius jausmus. Jie juoktsi, tie grieti protai, jei vienas i j pasakyt: "i mintis sukilnina mane: kaip gali ji bti neteisinga?" Arba: "is krinys mane avi, kaip gali jis bti negraus?" Arba: "is menininkas iauktina mane kaip gali jis nebti didis?" Tikriausiai ne tik juok, bet ir tikr pasibjaur jim sukels visi tokie svajingi, idealistiniai, moteriki, hermafroditiki dalykai. Tas, kas sugeb t siskverbti slapiausias j irdies gelmes, vargu ar rast ten ketinim sutaikyti "krikionikus jausmus" su "antikiniu skoniu" ar juolab su "moderniu parlamentarizmu" (tokio taikingumo ms labai nepatikimame, taigi labai taikingame amiuje turi

pasitaikyti netgi tarp filosof). ie ateities filosofai ne tik i savs ims reikalauti kritikos drausm s ir pratintis prie visko, kas padeda siekti dvasios grynumo ir grietumo - jie gal t neioti tai kaip savo papuoal,- ir vis d lto jie dar nenor s vadintis kritikais. Toli grau ne menkiausiu filosofijos eidimu jie palaikys iandien taip mielai dekretuojam tez: "Filosofija yra kritika bei kritinis mokslas - ir niekas daugiau!" Galbt tokiam filosofijos vertinimui pritars visi Pranczijos ir Vokietijos pozityvistai (ko gero, jis pamalonint net K_a_n_t_o ird ir atitikt jo skoni: prisiminkite jo pagrindini veikal pavadinimus),- nepaisant to, ms naujieji filosofai pasakys: kritikai yra filosofo rankiai ir btent tod l, kaip kritikai, jie toli grau n ra filosofai! O didysis kinas i Kenigsbergo buvo tik didysis kritikas. 211 A reikalauju, kad filosofijos darbuotojus ir apskritai mokslo mones pagaliau bt liautasi painioti su filosofais,- kad kaip tik ia grietai bt atseik jama "kiekvienam savo" ir vieniems nebt atseik jama per daug, o kitiems - per maai. Norint iugdyti tikr filosof galbt btina, kad jis pats bt stov js ant vis pakop, ant kuri lieka stov ti ir t_u_r_i stov ti jo tarnai, filosofijos moksliniai darbuotojai; galbt jis pats turi bti kritikas ir skeptikas, ir dogmatikas, ir istorikas, ir, be to, poetas ir rink jas, ir keliautojas, ir msli min jas, ir moralistas, ir aikiaregys, ir "laisvas protas", ir beveik viskas, kad paint vis mogikj vertybi ir vertybini jausm sfer, kad t_u_r_ _t___ g_a_l_i_m_y_b_ ir ti vairiomis akimis ir vairia sine i auktumos kiekvien tolum, i gilumos visok aukt, i kampo visoki erdv. Bet visa tai - tik jo udavinio iankstin s slygos: pats udavinys yra kitoks - k_u_r_t_i__ v_e_r_t_y_b_e_s. Min tiems filosofijos tarnautojams reikia, remiantis kilniu Kanto ir Hegelio pavyzdiu, tvirtai nustatyti ir sprausti formules vis milinik vertinim masyv - t.y. ankstesni vertinim p_r_i_e_l_a_i_d_a_s, vertinim padarinius, vertinimus, kurie sivyravo ir jau ilg laik vadinami "tiesomis" - tiek l_o_g_i_k_o_s, tiek p_o_l_i_t_i_k_o_s (moral s), tiek m_e_n_o srityje. i tyrin toj udavinys - padaryti, kad bt aiku, patogu rankai ir miniai, tinkama svarstyti visa, kas vyko ir buvo vertinta; sutrumpinti visk, net "laik" ir _v_e_i_k_t_i vis praeit: milinikas ir nuostabus udavinys, galintis tikrai patenkinti kiekvien kiln ididum, kiekvien atkakli vali. Taiau tikrieji filosofai yra sakin tojai ir statym leid jai; jie sako "taip turi bti!", jie ir nustato mogaus "kur link?" ir "kod l?", ir naudojasi parengiamaisiais vis filosofijos darbuotoj, vis praeities nugal toj darbais,- jie tiesia krybin rank ateit, ir viskas, kas yra ir buvo, jiems t ra priemon , rankis, kjis. J "painimas" yra k__r_y_b_a, j kryba yra statymleidyst , j tiesos valia yra g_a_l_i_o_s__ v_a_l_i_a. - Ar iandien yra toki filosof? Ar jau buvo toki filosof? Ar n_e_t_u_r_i bti toki filosof?.. 212 Man vis labiau atrodo, kad filosofas, kaip b__t_i_n_a_s rytdienos ir porytdienio mogus, visais laikais konfliktavo ir t_u_r_ _j_o konfliktuoti su savo "iandiena": jo prieas visada buvo iandienos idealas. Iki iol visi ie nepaprasti mogaus r m jai, kurie buvo vadinami filosofais ir kurie retai jaut si iminties draugais, veikiau jau nemaloniais kvailiais ir pavojingais klaustukais,visi jie savo udaviniu, sunkiu, nenor tu, neivengiamu udaviniu, pagaliau savo udavinio didybe laik pareig bti pikta savo epochos sine. Smeigdami, kaip vivisektoriai, peil __ e_p_o_c_h_o_s__ d_o_r_y_b_i_ krtin, jie iduodavo tai, kas buvo j pai paslaptis: suinoti n_a_u_j_ mogaus didyb, nauj, dar neivaikiot jo iauktinimo keli. Kiekvien kart jie atskleisdavo, kiek veidmainyst s, patogum pom gio, nesusilaikymo ir pasileidimo, kiek daug melo slypi labiausiai gerbiamame j epochos moral s tipe, kiek dorybi yra a_t_g_y_v_e_n_u_s_i_; kiekvien kart jie sakydavo: "Mes turime eiti ten, kur j_u_m_s iandien labiausiai svetima." Atsivelgdamas "modernias id jas", kurios kiekvien gal t vyti kamp, koki nors

"specialyb", filosofas - jei iandien gal t bti filosof - tur t mogaus didyb, "didyb s" svok susieti su jo platumu ir vairiapusikumu, su jo vienove vairov je: jis netgi nustatyt mogaus rang ir vert pagal tai, kokio dydio ir pobdio nat jis gali pakelti ir neti, ar t_o_l_i gali siekti jo atsakomyb . Ndienos skonis ir ndienos doryb iandien silpnina ir skiedia vali; niekas n ra taip iuolaikika, kaip valios silpnumas: taigi filosofo ideale "didyb s" svoka turi apimti vis pirma valios stipryb, kietum ir sugeb jim priimti ilgalaikius sprendimus ir j laikytis; taip kaip prieingas mokymas ir drovios, pasiaukojanios, romios, nesavanaud s monijos idealas tiko prieingai savo charakteriu epochai, kuri, kaip ir eioliktasis amius, kent jo nuo pernelyg didel s valios energijos ir audring savimeil s potvyni ir popldi. Sokrato laikais tarp pavargusio instinkto moni, tarp konservatyvi seni at niei, kurie duodavo vali savo jausmams,- siekdami, j odiais, "laim s", o i tikrj malonumo,- ir vis dar kartojo senus, puonius odius, kuri tarti d l savo gyvenimo bdo jau seniai netur jo teis s,- tuo metu sielos didybei galbt ir buvo reikalinga i_r_o_n_i_j_a, tas sokratikas piktas seno gydytojo ir pleb jo tikrumas, kuris negailestingai smigo savo kn taip pat kaip ir "kilmingj" kn ir ird,- smigo vilgsniu, pakankamai aikiai sakaniu: "Neapsimetin kite js prie mane! ia - mes esame lygs!" Prieingai, iandien, kai Europoje garbinamas ir dalija garb s enklus tik bandos gyvulys, kai "teisi lygyb " pernelyg lengvai gali virsti lygybe neteisingume, t.y. visuotine kova su tuo, kas reta, svetima, privilegijuota, su auktesniu mogumi, auktesne siela, auktesne pareiga, didesne atsakomybe, krybine galios ir valdingumo pilnatve,- iandien "didyb s" svoka apima kilmingum, nor gyventi sau, geb jim skirtis nuo kit, savarankikum, btinum pasikliauti tik savimi; ir filosofas iduos kai k i savo idealo, jei pareik: "Didiausias tas, kas gali bti vieniiausias, udariausias, nepanaiausias kitus, mogus anapus g rio ir blogio, savo dorybi eimininkas, valios didturtis; tai kas turi vadintis d_i_d_y_b_e: geb jimas bti tiek daugiapusiam, tiek ir vientisam, tiek plaiam, tiek ir pilnam." Ir paklausiu dar kart: ar iandien _m_a_n_o_m_a - didyb ? 213 Kas yra filosofas, sunku imokti suprasti tod l, kad to negalima imokti,- tai reikia "suinoti" i patyrimo,- arba reikia tur ti ididumo to n_e_inoti. Taiau iandien visi kalba apie dalykus, kuri n_e_g_a_l_i inoti i patyrimo, ir tai pirmiausia ir blogiausiai atsiliepia filosofams ir filosofijos bviams: labai nedaugelis juos ino ar gali inoti, o visos populiarios nuomon s apie juos yra klaidingos. Antai, pavyzdiui, ities filosofin ssaja, jungianti drs, neabot dvasingum, lekiant /presto^51/, ir dialektin grietum ir btinum, nedarant n vieno klaidingo ingsnio, yra neinoma i asmeninio patyrimo daugumai mstytoj bei mokslinink, ir d l to, kam nors jiems apie tai prakalbus, atrodo netik tina. Jie sivaizduoja kiekvien btinyb kaip varg, kaip kankinant pavaldum ir prievart; ir pats mstymas jiems yra l tas, alsinantis, kone varginantis darbas, nors ir "vertas kilmingj p_r_a_k_a_i_t_o", o jokiu bdu ne kakas lengva, dievika, panau ok, idykavim! "Mstyti" ir "rimtai, solidiai imtis reikalo" - jiems yra viena ir tas pat: tik taip jie "pergyvena" dalyk.- Menininkai iuo atveju turi jau geresn nuovok: jie per daug gerai ino, jog btent tada, kai jie jau nieko nedaro "savo noru", o tik i btinyb s, tada j laisv s, subtilumo, visagalikumo, krybinio komponavimo, valdymo, formavimo jausmas pasiekia savo virn,- odiu, kad btinumas ir "valios laisv " tada sutampa. Pagaliau egzistuoja sielos bvi hierarchija, kuri atitinka problem hierarchija; ir auktosios problemos be gailesio atstumia kiekvien, kas drsta prie j priart ti, nebdamas skirtas joms sprsti d l savo dvasini j g menkumo. Kokia nauda i to, kad lands visainiai arba nerangs auns mechanikai ir empirikai, kaip tai iandien danai atsitinka, genami pleb jiko garb s trokimo siekia priart ti prie j ir veriasi i "ventovi ventov!" Tokiais kilimais niekada neturi engti iurkios kojos - tai numat jau pirmapradis daikt d snis; durys iems kyruoliams bus udarytos, net jeigu jie dauyt jas galvomis ir visai savo galvas sudauyt! Reikia, kad btum gims kiekvienam auktesniam pasauliui; aikiau pasakius, reikia, kad btum jam p_r_a_d_ _t_a_s: teis filosofij - didija io

odio prasme - gyjama tik d l kilm s,- prot viai, "kraujas" turi lemiam reikm ir ia. Daugelis kart turi dirbti, kad atsirast filosofas; kiekviena jo doryb turi bti gyjama, puosel jama, paveldima ir knijama jame atskirai,- ir tai galima pasakyti ne tik apie drsi, lengv, subtili jo mini t km, bet vis pirma apie pasirengim imtis didiul s atsakomyb s, apie valdingo vilgsnio didingum, jausm, kad esi atsiskyrs nuo minios bei jos pareig ir dorybi, draugik saugojim ir gynim to, kas nesuprantama ir kas meiiama,- ar tai bt Dievas, ar velnias,- didiojo teisingumo puosel jim ir m gavimsi juo, sakin jimo men, valios platum, ramias akis, kurios retai stebisi, retai velgia dang, retai myli...

Septintas skyrius MS DORYB S 214 Ms doryb s? - Tikriausiai ir mes dar turime dorybi, nors, aiku, tai jau ne tos atviraird s ir netaytos doryb s, u kurias mes gerb me savo prot vius, bet kartu truput ir veng me j. Mes, porytdienos europieiai, mes, dvideimtojo imtmeio pirmagimiai, - su ms pavojingu smalsumu, ms daugiapusikumu ir persirengimo sugeb jimais, ms glebiu ir tarsi persaldytu proto ir jausm iaurumu,- j_e_i jau mes tur tume dorybi, tai, matyt, tik toki, kurios gal t geriausiai sutarti su slapiausiais ir ms irdiai brangiausiais polinkiais, su ms aistringiausiais potraukiais: tada pirmyn, paiekokime j savo labirintuose! - juose, kaip inoma, daug kas pametama, daug kas visikai prarandama. Ir ar yra kas nors graesnio u savo dorybi i_e__k_o_j_i_m_ ? Ar tai i esm s nereikia: t_i_k_ _t_i savo dorumu? O "tik ti savo dorumu" - ar tai i tikrj ne tas pat, kas kadaise buvo vadinama "ramia sine", ar tai ne ta didiai gerbiama ilgauodeg svok kasa, kuri ms prot viai kabindavo prie pakauio, o danai ir prie savo proto? Ir tod l, nors ir nesijauiame senamadiki ir nejauiame prot vi orumo natos, vienu atvilgiu mes vis d lto esame verti savo seneli ankai, mes, paskutiniai ramios sin s europieiai: ir mes dar neiojame j kasas.- Ak! jei js inotum te, kaip greit, kaip greit - bus kitaip!.. 215 Kaip vaigdi pasaulyje kartais vienos planetos keli lemia dvi saul s, nuvieianios j tai raudona, tai alia viesa, o po to tuo paiu metu imarginanios j margaspalviais blyksniais,- taip ir mes, i laik mon s, veikiami sud tingos ms "vaigd to dangaus" mechanikos, patiriame s_k_i_r_t_i_n_g_ morali poveik; ms poelgiai vyti besimainaniomis spalvomis, jie retai vienareikmiai, - ir pakankamai danai ms poelgiai yra m_a_r_g_i. 216 Myl ti savo prieus? A manau, kad mon s to gerai imoko: iandien tai matome labai danai ir smulkmenose, ir dideliuose dalykuose; kartais nutinka net kakas auktesnio ir rafinuotesnio - mes mokom s n_i_e_k_i_n_t_i myl dami ir kaip tik tada, kai mylime labiausiai: bet visa tai mes darome nesismonin, be triukmo, be pompastikumo, su tuo g rio drovumu ir udarumu, kuris draudia lpoms tarti ikilmingus odius ir dorybingas formules. Moral kaip poza - ms skoniui iandien atgrasi. Tai irgi paanga: taip ir ms t vai padar paang, pajut antipatij religijai kaip pozai,-

ia priskirtinas ir volterikas prieikumas bei kandumas (ir visa, kas kadaise priklaus laisvamini repertuarui). Tai muzika ms sin je, okis ms prote, su kuriais niekaip negali der ti puritonikos litanijos, moralizuojantys pamokslai ir miesionio dorumas. 217 Reikia saugotis t, kuriems labai svarbu, kad mes pasitik tume j moraliniu taktu ir moralini sprendim subtilumu! Jie niekad mums neatleis, jei suklys ms akivaizdoje ar net ms a_t__v_i_l_g_i_u,- jie neivengiamai taps ms instinktyviais meiikais ir skriaud jais, net ir likdami ms "draugais". Palaiminti umars, nes jie umirta ir savo kvailystes. 218 Pranczijos psichologams - o kur dar kitur iandien rasi psicholog? - vis dar negana to kartaus ir vairiapusio malonumo, kur jiems teikia /betise bourgeoise^52/, tarsi... odiu, tai kai k iduoda. Pavyzdiui, Flaubertas, aunus Ruano burua, nemat , negird jo ir gal gale neskanavo nieko daugiau: tai buvo savita savs kankinimo ir subtilaus iaurumo forma. Silau pavairinimui - nes tai darosi nuobodu - kit susiav jimo objekt: nesismonint gudrum, bding vis gerairdi buk dor vidutinybi elgesiui su auktesniaisiais protais ir poiriui j udavinius; t subtil vingr j zuitik gudrum, kuris tkstant kart subtilesnis negu io viduriniojo luomo protas ir skonis geriausiomis akimirkomis - ir netgi subtilesnis u j auk prot: tai dar kart rodo, kad tarp vis iki iol atrast inteligencijos form "instinktas" yra inteligentikiausia. odiu, studijuokite js, psichologai, "taisykl s" filosofij, kovodami su "iimtimi": tai diev ir dieviko piktavalikumo vertas spektaklis! Arba dar aikiau: usiimin kite "gero mogaus", /"homo bonae voluntatis"^53/, ... s_a_v_o vivisekcija! 219 Moralinis vertinimas ir pasmerkimas yra m gstamiausias riboto proto moni kertas ne tokiems ribotiems mon ms, tam tikra kompensacija u tai, kad gamta buvo jiems yktoka, galiausiai proga p_a_s_i_d_a_r_y_t_i protingesniems ir subtilesniems,- pyktis ugdo prot. irdies gilumoje jiems labai malonu, kad egzistuoja mastelis, kuriuo matuojant mon s, apdovanoti proto turtais ir privilegijomis, yra jiems lygs,- jie kovoja d l "vis lygyb s prie Diev" ir jau vien tod l jiems r_e_i_k_a_l_i_n_g_a_s tik jimas Dievu. Tarp j rasime atkakliausius ateizmo prieininkus. Igird, kad "ikilus protas nesulyginamas su visokiu tik moralinio mogaus padorumu ir garbumu", jie nirt,- ir a pasistengsiu to nesakyti. Veikiau pataikaudamas jiems pasakysiu, kad ikilus protas pats t ra paskutinis moralini savybi vaisius; jis yra sintez vis bvi, priskiriam "tik moraliniams" mon ms, pasiekusiems juos grieta drausme ir ilgomis pratybomis, galbt tik daugelio kart pastangomis; kad ikilus protas yra teisingumo ir geranoriko grietumo sudvasinimas,- to grietumo, kuris jauiasi paauktas saugoti h_i_e_r_a_r_c_h_i_j_ pasaulyje ir tarp daikt,- o ne tik tarp moni. 220 Kadangi "nesavanaudikumas" iandien taip plaiai giriamas, reikia, galbt net nevengiant tam tikro pavojaus, isiaikinti, k_ liaudis laiko nauda ir kuo labiausiai rpinasi paprastas mogus, taip pat ir isilavin mon s, netgi mokslininkai ir, jei neklystu, matyt, ir filosofai. Reikia konstatuoti fakt, kad didioji dalis to, kas domina ir avi subtilesnius ir irankesnius skonius, auktesnes natras, vidutinikam mogui atrodo visai "nedomu", - jei vis d lto jis pastebi polink tokius dalykus, tai jis pavadina j /"desinteresse"/ ir stebisi, kaip galima elgtis "nesavanaudikai". Bta filosof, kurie

iai liaudikai nuostabai sugeb jo suteikti dar ir viliojani mistikai anapusik iraik (galbt jie niekad nebuvo susidr su auktesn mis natroms?),- uuot nustat nuog ir visikai paprast ties, kad "nesavanaudikas" elgesys yra l_a_b_a_i domus ir suinteresuotas elgesys, tarus, kad... "O meil ?"- Kaip! Netgi poelgis i meil s yra "neegoistikas"? Na ir bukagalviai js! "O pasiaukojaniojo lov ?"- Taiau tas, kas i tikrj sud jo auk, tas ino, jog jis kako u tai nor jo ir gavo,- galbt kak i savs u kak savo - jog jis ia atidav , kad tur t daugiau ten, galbt kad apskritai bt didesnis arba jaustsi "didesnis". Bet tai yra klausim ir atsakym sritis, kuri nenoromis leidiasi rafinuotas protas: ia tiesa turi labai pasistengti, kad nusl pt iovul, kai jai tenka atsakyti. Pagaliau juk ji moteris - jos nereikia prievartauti. 221 Kai kada pasitaiko,- pasak vienas moral s pedantas ir smulkmen pardav jas,- kad a gerbiu ir iskiriu nesavanaudik mog: bet ne tod l, kad jis yra nesavanaudikas, o tod l, kad, mano poiriu, jis turi teis duoti naud kitam mogui, pats patirdamas nuostol. odiu, visada svarbu, kas yra j_i_s ir kas yra t_a_s__ a_n_t_r_a_s_i_s. Pavyzdiui, vienam, kuris yra skirtas ir sukurtas sakin jimui, atsisakymas savs ir kuklus atsitraukimas bt ne doryb , o doryb s vaistymas - taip man atrodo. Kiekviena neegoistin moral , kuri laiko save beslygika ir kreipiasi visus mones, nusideda ne tik skoniui: ji kursto padaryti nepareigingumo nuod m, ji yra d_a_r__ v_i_e_n_a vilion , prisidengusi mogikumo kauke,- vilion ir kenkimas auktesniems, retesniems, privilegijuotiems. Morales pirmiausia reikia priversti nusilenkti h_i_e_r_a_r_c_h_i_j_a_i, o j pretenzijas paversti sin s dalyku - kol galiausiai jos sutars, kad n_e_m_o_r_a_l_u sakyti: "kas teisinga vienam teisinga ir kitam". itaip kalb jo mano moral s pedantas ir /bonhomme^54/: ar nevert jo ijuokti jo, kai jis ragino morales bti moraliomis? Bet reikia bti ne visai teisiam, kad paaipnai bt t_a_v_o pus je; krislelis neteisumo netgi yra gero skonio poymis. 222 Ten, kur iandien skelbiama uuojauta,- o dabar, ties sakant, neskelbiama jokia kita religija,- tegu psichologas pastatys ausis: per vis tutyb, per vis triukm, bding iems skelb jams ir pamokslautojams (kaip ir visiems pamokslautojams), jis igirs tikr, kimi, gargdi s_a_v__s__ n_i_e_k_i_n_i_m_o aiman. Ji yra jau vis imtmet did janio Europos apnikimo ir ibjaur jimo apraika (pirmieji to apnikimo ir ibjaur jimo simptomai aprayti jau Galiani'o laike Madame d'Epinay, verianiame gerai susimstyti) - j_e_i__ t_i_k__ j_i__ n_ _r_a__ p_r_i_e__a_s_t_i_s! "Moderni id j" mogus, i ididi bedion , yra labai nepatenkintas savimi - tai neginytina. Jis kenia, o jo tutyb nori, kad jis tik "ujaust"... 223 Europietikam mirnui - gana pasibjaur tinam pleb jui - btinai reikia kostiumo: istorija jam reikalinga kaip kostium sand lys. inoma, jis pastebi, kad n vienas i j ant jo gerai neguli,- ir tai jis juos vis keiia ir keiia. siir kite devynioliktj imtmet, atkreipkite d mes vairaus stiliaus maskarad ir j sparios kaitos pom g, o taip pat nevilties minutes sitikinus, kad "niekas netinka". Tuias reikalas rengtis romantikai arba klasikiniu stiliumi, krikionikai arba florencikai, barokikai arba "tautikai", /in moribus et artibus^55/: viskas negerai! Bet "dvasia" ioje neviltyje mato sau naud: d l jos nuolat matuojamas, usivelkamas, nusivelkamas, sudedamas, o pirmiausia t_y_r_i_n_ _j_a_m_a_s koks nors naujas senov s ir usienio apdaras,- ms amius yra pirmasis amius, taip plaiai tyrin jantis "kostiumus", a turiu galvoje morales, tik jimus, meninius skonius ir religijas; kaip joks kitas amius, jis pasirengs didaus stiliaus karnavalui, dvasiniam ugav ni juokui ir idaigoms, transcendentaliniam didiausios beprotyb s aukiui ir

aristofanikam pasaulio ijuokimui. Galbt kaip tik ia atrasime savo i__r_a_d_i_m_ srit, kurioje ir mes galime bti originals, pavyzdiui, kaip pasaulin s istorijos parodistai ir Dievo pajacai galbt, jei niekas i ndienos ir neturi ateities, tai bent ms j_u_o_k_a_s j dar turi! 224 I_s_t_o_r_i_n_i_s__ j_a_u_s_m_a_s (arba sugeb jimas greitai atsp ti vertinim hierarchij, vertinim, kuriais vadovavosi tauta, visuomen , mogus, "pranaavimo instinktas", velgiantis t vertinim santykius, vertybi autoriteto ir veikiani j g autoriteto santyk),- is istorinis jausmas, kur mes, europieiai, pretenduojame kaip savo iskirtin nuosavyb, pasirod mums apsuptas kerinio ir patrakusio p_u_s_i_a_u__ b_a_r_b_a_r_i__k_u_m_o, kur Europa nugrimzdo, demokratikai susimaiius luomams ir ras ms, - tik devynioliktasis imtmetis atrado t jausm ir pripaino j etuoju jausmu. D l luom ir rasi susimaiymo ms "modernias sielas" silieja vis form ir gyvenimo bd, glaudiai susijusi ir persipynusi kultr praeitis, ms instinktai tiesiasi praeit visomis kryptimis, ir mes patys esame tarsi chaosas - gal gale "dvasia", kaip min jome, visame tame velgia sau naud. D l ms kno ir trokim pusiau barbarikumo mums visur atviri slapti keliai, kuri nebta aristokratizmo laikais, ir pirmiausia keliai neubaigt kultr labirintus ir kiekvien pusiau barbarikum, kada nors egzistavus em je, o kadangi didiausia mogikosios kultros dalis iki iol buvo btent pusiau barbarikumas, tai "istorinis jausmas" reikia beveik t pat, k instinktas ir jausmas viskam, t pat, k ir skonis viskam,- kuo jis i karto ir pasirodo ess n_e_a_r_i_s_t_o_k_r_a_t_i__k_a_s jausmas. Antai mes v l m gaujam s Homeru: tikriausiai tai ms laimingas pranaumas, nes j ne taip lengva suprasti aristokratin s kultros mon ms (pavyzdiui, septynioliktojo amiaus pranczams - Saint Evremondui, priekaitaujaniam jam u /esprit vaste^56/, ir net j atgarsiui - Voltaire'ui), nelinkusiems juo m gautis. Jiems prastas grietas "taip" ir "ne", pernelyg greitas pasibjaur jimas, nepatiklumas svetimyb ms, net paprastame smalsume slypinio prasto skonio baim ir gimtas kiekvienai aristokratikai bei savarankikai kultrai nenoras pripainti naujus trokimus, nepasitenkinim savimi ir susiav jim svetimu,- visa tai nuteikia juos nepalankiai netgi prie geriausius dalykus pasaulyje, jeigu jie n ra j nuosavyb arba n_e_g_a_l_i tapti j grobiu,- ir joks jausmas n ra sunkiau suprantamas tokiems mon ms, kaip istorinis jausmas ir jo nuolankus pleb jikas smalsumas. Tai bdinga ir Shakespearui - iai stebinaniai ispanikai-maurikai-saksikai skoni sintezei,- kuris senov s at nieiams, Aischilo gerb jams, sukelt juoko arba tio priepuol; bet mes, prieingai, su slaptu draugikumu ir palankumu priimame btent laukin margum, velniausi, iurkiausi ir dirbtiniausi dalyk samplaik, m gaujam s ja kaip specialiai mums isaugota meno elegancija, ir mus angl prastuomen s smarv ir artumas, kurio kaimynyst je gyvena Shakespearo menas ir skonis, trikdo taip pat maai kaip ir einant per Neapolio Chiaja, kur ms jausmai yra paker ti ir suav ti nepaisant to, kad ore tvyro prastuomen s kvartal srut dvokas. Mes, "istorinio jausmo" mon s, turime savo dorybi - to nepaneigsi,- mes esame nereikls, nesavanaudiai, kukls, narss, gebantys save veikti ir pasiaukoti, d kingi, labai kantrs, paslaugs,- ir vis d lto ms skonis turbt prastas. Pagaliau prisipainkime sau: k mums, "istorinio jausmo" mon ms, sunkiausia suvokti, pajusti, paskanauti, pamilti, k mes i esm s irime su iankstiniu nusistatymu ir beveik prieikai, yra btent tai, kas kiekvienoje kultroje ir mene tobula ir brandu: daikt ir moni kilnumas, j glotnios it veidrodis jros akimirka ir halkijonikas savaimingumas, altumas ir auksinis spindesys, bdingi visiems ubaigtiems daiktams. Galbt ms didioji istorinio jausmo doryb yra btina g_e_r_o skonio prieyb ar bent jau geriausio skonio prieyb , ir mes tik vargiai, per prievart, i l to galime atkurti savyje tas trumpas mogaus gyvenimo didiausios laim s ir aukiausio pakilimo akimirkas, suspindinias tai en, tai ten, tas stebuklingas akimirkas, kai galinga j ga gera valia sustodavo prie neimatuojam begalyb,- kai siel perpildydavo subtili staigaus savs sutramdymo ir suakmen jimo palaima, tvirtai pastaius koj ant dar drebanios em s. Prisipainkime, m_a_t_a_s mums svetimas; mus vilioja begalyb , neimatuojamyb . Kaip

raitelis, uoliuojantis ant prunkianio irgo, mes paleidiame vadias prie begalyb, mes, i laik mon s, mes, pusiau barbarai - ir tiktai ten randame s_a_v_o palaim, kur mums daniausiai g_r_e_s_i_a__ p_a_v_o_j_u_s. 225 Ir hedonizmui, ir pesimizmui, ir utilitarizmui, ir eudemonizmui,- visiems tiems mstymo bdams, kurie vertina daiktus pagal j teikiam p_a_s_i_g_ _r_ _j_i_m_ ir k_a_n__i_, t.y. pagal daiktus lydinius bvius ir alutinius reikinius, bdingas pavirutinikumas ir naivumas, kur kiekvienas, jauiantis savyje b_e_s_i_f_o_r_m_u_o_j_a_n__i_ gali ir menininko sin, negali ir ti be paaipos ir uuojautos. Uuojauta j_u_m_s! inoma, tai ne ta uuojauta, apie kuri js kalbate: tai ne uuojauta socialiniam "vargui", "visuomenei" ir jos ligotiems bei nelaimingiems, pasileidusiems, palusiems nuo gimimo, gulintiems aplink mus ant em s mon ms; juolab tai n ra uuojauta murmantiems prie vis pasaul, prispaustiems, maitingiems vergams, siekiantiems viepatauti - jie vadina tai "laisve". M__s_ uuojauta auktesn , toliaregikesn : mes matome, kaip _m_o_g_u_s ma ja, kaip j__s j mainate! - ir bna akimirk, kai mes su neapsakomu nerimu irime __ j__s_ uuojaut, kai mes ginam s tokios uuojautos,- kai mes suvokiame, kad js rimtumas pavojingesnis u visok lengvabdikum. Ko gero, js norite - ir n ra beprotikesnio "ko gero"p_a__a_l_i_n_t_i__ k_a_n__i_; o mes? - Matyt, m_e_s norime, kad ji bt didesn ir baisesn nei bet kada! Laimingas gyvenimas, kaip js j suprantate,- tai ne tikslas, mums atrodo, kad tai g_a_l_a_s! Bvis, paveriantis mog juokinga ir paniekos verta btybe, bvis, veriantis t_r_o_k__t_i jo praties! Kanios, d_i_d__i_o_s_i_o_s kanios ugdymas,- argi js neinote, kad tik t_o_k_s ugdymas iki iol auktino mog? Ta sielos tampa nelaim je, ugdanti tvirtyb, jos virp jimas regint didij t, jos iradingumas ir narsumas, su kuriuo ji itveria, ikenia, aikina, panaudoja nelaim ir visk, kas jai dav gilum, paslapt, kauk, prot, gudrum, didyb,- argi to nedav kania, didiosios kanios ugdymas? moguje susilieja k__r_i_n_y_s ir k__r_ _j_a_s: moguje slypi mediaga, atplaia, atmatos, molis, purvas, nesmon , chaosas; bet mogus yra ir kr jas, skulptorius, kjo tvirtumas, dievikasis irovas ir septintoji diena,- ar js suprantate i prieprie? Ir ar js suprantate, kad j__s_ uuojauta yra skirta "kriniui moguje", tam, kas turi bti formuojama, lauoma, kalama, pl oma, kaitinama, deginama, gryninama,- tam, kas btinai k_e_n__i_a ir t_u_r_i kent ti? O m__s_ uuojauta - ar js suvokiate, kam skirta ms p_r_i_e__i_n_g_a uuojauta, kai ji ginasi nuo js uuojautos, kaip nuo blogiausio iglebimo ir silpnumo? Taigi uuojauta p_r_i_e_ uuojaut! - Bet, pakartosime dar syk, yra problem, svarbesni u visas diaugsmo, kanios ir uuojautos problemas; ir kiekviena filosofija, nagrin janti tik jas,- naivyb .226 M_e_s,__ i_m_o_r_a_l_i_s_t_a_i! - is pasaulis, kuris m_u_m_s rpi, kuriame m_u_m_s lemta bijoti ir myl ti, is beveik nematomas ir negirdimas subtili sakym ir subtilaus klusnumo pasaulis, kuriame visur viepatauja "beveik", dantytas, klastingas, dygus, velnus pasaulis,- taip, jis gerai apsaugotas nuo iurki irov ir familiaraus smalsumo! Mes apraizgyti tvirtais pareig raizgais, prigludusiais prie ms kaip markiniai, ir n_e_g_a_l_i_m e i j isipainioti,- ir mes, net ir mes, esame "pareigos mon s"! Tiesa, kartais mes okame tarp "kalavij", vangindami savo "grandin mis", daniau, tai irgi tiesa, j prispausti, grieiame dantimis ir sielojam s d l paslaptingo ms likimo atiaurumo. Bet kad ir k darytume, bukumas ir iliuzija vis vien bylos -"tai mon s, n_e_j_a_u__i_a_n_t_y_s pareigos"- bukumas ir iliuzija visada prie mus! 227

Tarus, kad siningumas yra ms doryb , nuo kurios mes, laisvi protai, negalime isivaduoti,- k gi, su pykiu ir meile puosel sime i vienintel mums likusi m__s_ doryb ir nuolat j "tobulinsime": te jos spindesys - auksiniai, ydri, ironiki vakariai gaisai - kada nors nuvies i senstani kultr ir jos troki, gdi rimt! Ir jei vis d lto ms siningumas vien dien pails, prad s dsauti bei rytis ir pripains, kad esame per grieti, ir panor s, kad jam bt geriau, lengviau, kad su juo bt elgiamasi velniau, panaiai kaip su malonia yda,- bkime g_r_i_e__t_i, mes, paskutinieji stoikai! Ir pasiskime jam pagalb vis savo velniav - savo pasibjaur jim grubiais ir apytikriais dalykais, savo /"nitimur in vetitum"^57/, savo avantiristin nars, savo v tyt ir m tyt, rafinuot smalsum, savo subtiliausi ir slaptingiausi galios vali ir pasaulio veikimo vali, kuri, apimta godumo, bastosi ir klaidioja po visas ateities karalystes,- ateikime savo "Dievui" pagalb su visais savo "velniais"! Labai tik tina, kad mes bsime neatpainti ir supainioti su kitais,- na ir kas! Kad bus sakoma: "J "siningumas" - tai velniava ir nieko daugiau!" Na ir kas! Net jeigu tai bt teisinga! Argi lig iol visi dievai nebuvo velniai, perkriktyti ventuosius? Pagaliau k mes inome apie save? Ir kaip turi v_a_d_i_n_t_i_s dvasia, kuri mus veda (viskas priklauso nuo pavadinimo)? Ir kiek dvasi slepiasi mumyse? Tad pasirpinkim mes, laisvi protai, kad ms siningumas nepavirst ms tutybe, ms apdaru ir papuoalais, ms ribomis, ms kvailumu! Kiekviena doryb linksta kvailum, kiekvienas kvailumas - doryb; "kvailas iki ventumo" sakoma Rusijoje,- tad pasirpinkime, kad i sining galiausiai nepavirstume kelianiais nuobodul ventaisiais! Ar gyvenimas ne pernelyg trumpas, kad nuobodiautume? Reik t tik ti aminu gyvenimu, kad... 228 Praau atleisti man atradim, kad visa moralin filosofija iki iol buvo nuobodi ir pana jo migdomuosius - ir, mano poiriu, niekas taip nekenk dorybei, kaip jos alinink n_u_o_b_o_d_u_m_a_s; taiau tuo a nenoriu pasakyti, kad neigiu io jos bruoo visuotin naudingum. Labai svarbu, kad apie moral galvot kuo maiau moni,- taigi l_a_b_a_i svarbu, kad vien grai dien moral netapt domi! Bet d l to galima nesijaudinti! iandien pad tis tokia kaip visada: a nematau Europoje nieko, kas suprast (arba g_e_b_ _t_ iaikinti), kad svarstymai apie moral gali bti pavojingi, klastingi, vylingi,- kad juose gali slyp ti l_e_m_t_i_s! Pavyzdiui, pair kime nepavargstanius, nepaalinamus angl utilitaristus,- kaip negrabiai ir ikilmingai jie vaikto pirmyn atgal Benthamo p domis (Homero palyginimas yra aikesnis), kaip pats Benthamas vaikiojo garbiojo Helvecijaus p domis (ne, Helvecijus nebuvo pavojingas mogus!). N vienos naujos minties, jokio subtilesnio senos minties id stymo ar modifikacijos, jokios realios ankstesni mini istorijos: tai apskritai n_e__m_a_n_o_m_a literatra, jei nepaskaninsi jos iupsniu savo pykio. i moralist (juos reikia skaityti, galvojant apie paalinius dalykus, jeigu jau r_e_i_k_i_a juos skaityti) sielas siskverb sena anglika yda, kuri vadinasi /cant^58/ ir yra m_o_r_a_l_i_n_i_s__ t_a_r_t_i_u_f_i_z_m_a_s, iuo atveju prisidengs nauja mokslikumo forma; slapta jie sugeba gintis ir nuo sin s priekait, nuo kuri, nepaisant moksliko moral s traktavimo, neivengiamai kent s buvusi puriton ras . (Argi moralistas n ra puritono prieyb ? Btent kaip mstytojas, kuris moral traktuoja kaip kak abejotina, tartina, odiu, j traktuoja kaip problem? Argi moralizavimas netur t bti - nemoralus?) Pagaliau visi jie nori, kad bt teisinta a_n_g_l_i__k_a moral , nes ji geriausiai tarnauja monijai, "visuotinei naudai" arba "daugumos laimei",- ne! A_n_g_l_i_j_o_s laimei; jie i vis j g stengiasi rodyti, kad a_n_g_l_i__k_o_s laim s, t.y. /comfort/ ir /fashion^59/ (ir svarbiausia - k d s parlamente) siekimas ir yra tikrasis doryb s kelias ir dar daugiau: kad visai lig iol pasaulyje egzistavusiai dorybei bdingas toks siekimas. N vienas i i nerangi ir neramios sin s bandos gyvuli (jie egoizm rytasi traktuoti kaip visuotin s gerov s laid) nenori nei inoti, nei uuosti, kad "visuotin gerov " yra ne idealas, ne tikslas, ne kokia nors aikiau apibr iama svoka, o tik vimdomieji,- kad tai, kas teisinga vienam, visikai n_e_t_u_r_i bti teisinga kitam, kad reikalauti i vis vienos moral s - reikia daryti al

auktesniesiems mon ms, odiu, kad egzistuoja moni h_i_e_r_a_r_c_h_i_j_a, taigi ir morali hierarchija. ie utilitariki anglai - tai kukli ir labai vidutinika paderm . Nes, kaip min jau, jie nuobods, taigi ir nauda i j menka. Juos reik t p_a_d_r__s_i_n_t_i, to a i dalies ir siekiu iomis eil mis: /lov trisui, darbts vyrai, Kuo sunkiau, jums tuo geriau, Kietakakiai js visi, Be laelio kv pimo, Graudulys jus regint ima, Sans genie et sans esprit!^60/ 229 V lesn se epochose, kurios gali didiuotis savo humanikumu, liko tiek daug "laukinio iauraus v ries" baim s, p_r_i_e_t_a_r_i_n_g_o_s baim s,- nors tos epochos kaip tik ir didiuojasi j sutramdiusios,- kad, tarsi susitarus, itisus imtmeius vengta skelbti net akivaizdias tiesas, matyt, baiminantis, kad jos gali prikelti laukin, jau nudobt v r. Galbt a rizikuoju paleisdamas toki ties, - tegu kiti v l j sugauna ir girdo "dorybingo mstymo pienu" tol, kol j_i nenurims ir umirta neatsiguls savo senajame kampe.- Reikia atverti akis ir iugdyti kit poir iaurum; imokti bti nekantriam, idant nepadorios iurkios klaidos, panaios tas, kurias, kalb dami apie tragedij, dar senieji ir naujieji filosofai, daugiau nodrst liai klaidioti po pasaul, vaizduodamos dorybes. Beveik viskas, k mes vadiname "auktesnija kultra", remiasi _i_a_u_r_u_m_o sudvasinimu ir pagilinimu - tai mano tez ; min tas "laukinis v ris" n ra nudobtas, jis gyvena, jis klesti, jis tik - susidievino. Tai, kas lemia skausming tragedijos palaim, yra iaurumas; tai, kas maloniai veikia vadinamojoje tragikoje uuojautoje ir i esm s visuose ikiliuose dalykuose iki pat aukiausi ir velniausi metafizikos virpuli, gyja saldumo vien tik nuo iaurumo priemai. Rom nas arenoje, krikionis kryiaus ekstaz je, ispanas prie lau arba koridoje, i dien japonas, geidiantis tragedijos, Paryiaus priemiesi darbininkas, kankinamas kruvinos revoliucijos ilgesio, nusilpusios valios vagneriet , "igyvenanti" Tristan ir Izold,- visi jie m gaujasi vienu ir tuo paiu ir su paslaptingu goduliu geria kiek gali vien ir t pat - didiosios "iaurumo" Kirk s eliksyr. Aiku, ia reikia vyti alin kvail senj psichologij; kuri apie iaurum inojo tik tai, kad jis kyla regint s_v_e_t_i_m_ kani: didel, pernelyg didel malonum teikia ir sava kania, ir savs kankinimas - ir visais atvejais, kai mog pavyksta kalb ti atsisakyti savs r_e_l_i_g_i_n_e prasme arba sualoti save, kaip tai dar finikieiai ir asketai, arba apskritai veikti geidulius, numarinti kn, pasmerkti save puritonikiems atgailos traukuliams, sin s vivisekcijai ir pascalikajam /sacrifizio dell'intelletto^61/,- j slapia vilioja ir gena pirmyn jo iaurumas, pavojingas p_r_i_e___ s_a_v_e nukreipto iaurumo virpulys. Gal gale atkreipkime d mes tai, kad netgi pastantysis, versdamas savo dvasi painti (p_r_i_e__i_n_g_a_i jos polinkiams, o gan danai ir prieingai irdies trokimams), t.y. neigti tada, kai jis nor t teigti; myl ti, lovinti,- elgiasi kaip menininkas ir iaurumo laimintojas; jau gilaus, nuodugnaus supratimo siekimas yra prievartavimas, siekis eisti svarbiausi dvasios vali,- tos dvasios, kuri be atvangos siekia regimyb s ir pavirutinikumo; jau painimo valioje yra laas iaurumo. 230 Galbt a ia nepakankamai aikiai kalb jau apie "svarbiausi dvasios vali",- leiskite paaikinti.sakin jantis kakas, kur liaudis vadina "dvasia", nori valdyti save ir aplink save, nori jaustis valdovas: jis turi vali, siekiani vienov s daugov je, riani, paabojani, valdios troktani ir i tikrj valding vali. iuo poiriu jo poreikiai ir sugeb jimai tokie patys kaip ir tie, kuriuos

fiziologai nustato viskam, kas gyvena, auga, dauginasi. Dvasios galia asimiliuoti svetima pasireikia stipriu polinkiu supanainti nauj su senu, supaprastinti vairov, ignoruoti arba atmesti nesutaikomas prieybes: taip, kaip ji savavalikai pabr ia, ikelia ir klastoja, priderindama prie savs, tam tikrus kiekvieno svetimo jai dalyko, kiekvienos "iorinio pasaulio" dalies bruous ir linijas. Ji siekia perimti nauj "patyrim", sustatyti naujus daiktus senas eiles,- taigi orientuojasi augim arba, dar tiksliau, augimo j_a_u_s_m_, j gos padid jimo jausm. Tai paiai valiai tarnauja i pairos prieingas dvasios potraukis, staiga kylantis rytas nieko neinoti, savo noru izoliuotis, usidaryti langus, vidujai paneigti t ar kit dalyk, nieko nesileisti, uimti gynybos pozicij prie daugel dalyk, kuriuos bt galima inoti, pasitenkinti tamsa, udaru horizontu, neinojimo teigimu ir pritarimu jam: visa tai priklauso nuo jos sisavinimo j gos, vaizdingai kalbant, nuo jos "virkinimo galios" - ir i ties dvasia daug kuo panai skrand. ia taip pat priskirtina noringa dvasios valia pasiduoti apgaulei, galbt padauikai nujauiant, kad i tikrj yra n_e taip, o tik taip laikoma; m gavimasis visokiu netikrumu ir daugiareikmikumu, diaugsmingas m gavimasis pasirinkto kampo anktumu ir jaukumu, pernelyg artimu, pirmuoju planu, padidintu, sumaintu, perstumtu, pagraintu, m gavimasis vis it galios apraik savavalikumu. Pagaliau tai ir tartinas dvasios pasirengimas apgaudin ti kitas dvasias ir apsimetin ti prie jas, tas nuolatinis kurianios, sudaranios, gebanios keisti j gos spaudimas: dvasia m gaujasi savo kauki vairove, savo klastingumu ir saugumu, - juk btent Prot jo menas j geriausiai gina ir slepia! - _i_a_i regimyb s valiai, supaprastinimo, kauk s, apsiausto, odiu, paviriaus valiai - juk kiekvienas pavirius yra apsiaustas - p_r_i_e__i_n_a_s_i ikilus pastaniojo polinkis, kuris tyrin ja ir n_o_r_i tyrin ti daiktus giliai, visapusikai, nuodugniai: tai savitas intelektualin s sin s ir skonio iaurumas, kur pripains savyje kiekvienas drsesnis mstytojas, jeigu jis, kaip dera, pakankamai ilgai grdino ir atrino save nukreiptas savo akis ir priprato prie grietos drausm s ir griet odi. Jis pasakys: "mano dvasios polinkiuose esama kako iauraus",- tepabando jam imuti tai i galvos dorybingieji ir maloningieji! inoma, bt maloniau klausytis, jei kiti u aki mus girt ne u iaurum, o u "perd t siningum"- mus, laisvus, l_a_b_a_i laisvus protus,- k gi, gal ir i tikrj t_o_k_i_a bus ms pomirtin lov ? O kol kas - iki to dar yra laiko - mes maiausiai btume link puotis tokiais moralini odi blizguiais: visas ms ligiolinis darbas atgras mus nuo tokio skonio ir jo diugaus pramatnumo. Gras, spindintys, skambs, ventiki odiai: "siningumas", "tiesos meil ", "iminties meil ", "pasiventimas painimui", "teisiojo heroizmas"juose esama kako, kas kelia mogaus pasididiavim. Bet mes, atsiskyr liai ir vilpikai, mes savo atsiskyr likos sin s slaptyb je jau seniai save tikinome, kad ir i garbing odi prabanga maai tesiskiria nuo nesismonintos mogikosios tutyb s melaging papuoal, drisken ir aukso dulki ir kad po tokiomis pataiknikomis spalvomis ir teplione turi bti v l atpaintas siaubingas /homo natura/ originalo tekstas. Iversti mog atgal gamtos kalb; suvaldyti daugyb tuiagarbi ir svajing interpretacij ir alutini prasmi, kurios lig iol buvo braiomos ir tepliojamos ant aminojo /homo natura/ originalo, pasiekti, kad ateity mogus stov t prie mog taip, kaip jau dabar, ugrdintas mokslo disciplinos, jis stovi prie vis k_i_t_ gamt, su bebaim mis Edipo akimis ir ulipintomis Odis jo ausimis, kurias vis sen metafizini pauktgaudi vilioni odiams, pernelyg ilgai tikinusiems: "tu didesnis! tu auktesnis! tu kitos kilm s!"- tai bt retas ir beprotikas udavinys, bet tai yra u__d_a_v_i_n_y_s - kas gal t tai neigti! Kod l mes j pasirinkome, beprotik udavin? Arba, klausiant kitaip: "Kam apskritai siekiame painti?"Kiekvienas to paklaus. Ir mes, taip prispirti prie sienos, mes, imtus kart savs klaus to paties, mes neradome ir nerandame geresnio atsakymo... 231 Mokymasis mus keiia, jis daro tai, k daro visoks maitinimas, kuris taip pat ne tik "palaiko gyvyb",- tai ino fiziologai. Bet ms gilumoje, "paioje apaioje", inoma, yra kako, ko negalima imokyti, yra dvasin s lemties granitas, i anksto nulemti sprendimai ir atsakymai i

anksto nulemtus klausimus. Susidrus su kiekviena kardinalia problema, kakas nepakeiiamas sako: "tai esu a"; pavyzdiui, vyro ir moters klausimu mstytojas negali pakeisti savo poirio; jis gali tik imokti nuodugniai id styti tai, kas jam iuo klausimu yra "tikra". Kartais mes randame tam tikrus problem sprendimus, kuriais m_e_s pradedame tvirtai tik ti ir turbt nuo to momento pradedame vadinti juos savo sitikinimais. V liau mes matome juose tik ms jud jimo link saviinos p dsakus, kelrodius, vedanius problem, kuria e_s_a_m_e mes,- tiksliau, didij kvailyst, kuria mes esame, ms dvasin lemt, tai, ko negalima imokyti ir kas yra "paioje apaioje". Turint galvoje t didel siningum, kur a k tik parodiau pats sau, turbt man bus leista pasakyti kelet ti s apie "moter pai savaime": inoma, tarus, jog dabar jau i anksto inoma, kad jos yra tik - m_a_n_o tiesos.232 Moteris nori tapti savarankika: tod l ji pradeda aikinti vyrams, kas yra "moteris pati savaime" t_a_i - vienas pratingiausi visuotinio Europos s_u_b_j_a_u_r_o_j_i_m_o laim jim. Nes ko tik neatskleis ie iurkts moteriko mokslikumo ir savs apnuoginimo bandymai! Moteris turi tiek daug prieasi g dytis; moteryje tiek daug pedantikumo, pavirutinikumo, siekimo mokyti, smulkmeniko pretenzingumo smulkmeniko palaidumo ir nekuklumo - utenka pasiir ti, kaip jos elgiasi su vaikais! - iki iol i esm s jas var ir stabd tik vyro b_a_i_m_ . Vargas, jei dar ir "aminasis moters nuobodulys"- ko jau ko, o ito jai netrksta! - idrs pakelti galv! Jeigu ji prad s nuosekliai, visikai umirti savo imint ir men bti avinga, aisminga, nuvyti rpesius, teikti paguod ir lengvai visk ir ti,- jeigu ji maloniuose geiduliuose prad s prarasti savo subtilum ir sumanum! Jau ir dabar gird ti moterik bals, kurie - Prisiekiu ventuoju Aristofanu! - kelia siaub; aikia medicinos kalba gr smingai isakoma, ko vis pirma ir gal gale moteris n_o_r_i i vyro. Argi tai ne blogiausio skonio apraika, kai moteris tokiu bdu siekia tapti mokslinga? Laimei, iki iol vietimas buvo vyr reikalas, vyr talentas,- tuo bdu buvo galima likti "tarp sav"; pagaliau, nepaisant visko, k moterys rao apie moteris, nereikia pernelyg tik ti tuo, kad moteris i tikrj n_o_r_i apsiviesti ir suinoti, kokia ji yra - ir kad ji g_a_l_i nor ti... Jeigu taip elgdamasi moteris neieko sau naujo a_p_d_a_r_o - a manau, jog puoimasis yra Aminojo Moterikumo sudedamoji dalis?- tai ji nori sukelti baim,- galbt taip ji tikisi tapti valdove. Bet ji n_e_n_o_r_i tiesos: k moteriai reikia tiesa! Nuo pat pradios moteriai n ra nieko svetimesnio, nemalonesnio, prieikesnio kaip tiesa,- jos didysis menas yra melas, jos didiausias rpestis - iliuzija ir grois. Prisipainkime mes, vyrai: juk mes vertiname ir mylime moteryje btent _ men, _ instinkt; mums yra sunku, ir, nor dami palengvinti gyvenim, mes mielai bendraujame su btyb mis, kuri rank prisilietimas, vilgsniai ir velnios kvailyst s norom nenorom priveria mus savo rimt, svor ir gyl ir ti beveik kaip kvailyst. Pagaliau a keliu klausim: ar yra kada nors buv, kad moteris pripaint kitos moters prot esant gil, o ird - teising? Ir ar ne tiesa, kad iki iol "moter" labiausiai niekino moterys, o ne mes - Mes, vyrai, norime, kad moteris nustot kompromituoti save vietimu: juk btent vyriko rpinimosi moterimi bei jos tausojimo iraika ir buvo Banyios dekretas: /mulier taceat in ecclesia!/ Moters labui pasitarnavo ir tai, k Napoleonas leido suprasti labai jau kalbiai Madame de Stael: /mulier taceat in politicis!/ - ir a manau, kad tikras moter draugas bus tas, kuris iandien joms grietai tars: /mulier faceat de muliere!^62/ 233 Instinkt sugedimas ir, aiku, blogas skonis iryk ja, kai moteris tiesiogiai remiasi Madame Roland arba Madame de Stael arba Monsieur George Sand, tarsi tuo bt galima k nors rodyti "moters paios savaime" n_a_u_d_a_i. Vyrams min tosios damos t ra trys k_o_m_i__k_o_s moterys paios savaime - nieko daugiau! - ir kaip tik rimiausi netyios kontrargumentai prie emancipacij ir moterik puikavimsi savimi.

234 Kvailyst virtuv je: moteris kaip vir ja; baisus begalvikumas rpinantis eimos ir jos galvos maitinimu! Moteris nesupranta, k r_e_i__k_i_a valgis, ir nori bti vir ja! Jei moteris mstyt, tai, tkstanius met bdama vir ja, ji jau bt atradusi svarbiausius fiziologinius faktus ir imokusi gydymo meno! D l blog vir j - d l visikos proto stokos virtuv je mogaus vystymasis buvo labiausiai stabdomas, jam padaryta didiausia ala; ir iandien pad tis ne k geresn . Kalba prakilnioms dukterims. 235 Egzistuoja posakiai ir dvasios blyksniai, egzistuoja sentencijos - nedidel s saujel s odi, kuriuose staiga kristalizuojasi visa kultra, visa visuomen . Tarp j reikia pamin ti ir iuos atsitiktinius odius, kuriuos Madame de Lambert pasak savo snui: /"mon ami, ne vous permettez jamais que de folies, qui vous feront grand plaisir"^63/,- tarp kitko, tai patys protingiausi odiai, kuriuos motina kada nors pasak snui. 236 Tai, k Dante ir Goethe galvojo apie moter,- pirmasis, dainuodamas /"ella guardava suso, ed io in lei"^64/, antrasis, iverts tai taip: "das Ewig-Weibliche zieht uns hinan" (Aminasis Moterikumas vilioja mus a_u_k__t_y_n), - a neabejoju, kad kiekviena kilnesn moteris prieinsis tokiai nuomonei, nes visai t_a_i_p__ p_a_t ji galvoja ir apie Aminj Vyrikum... 237 S_e_p_t_y_n_i__ m_o_t_e_r_i__k_i__ p_r_i_e__o_d__i_a_i Kai vyras po kojom kris, nuobodulio neliks! ** ini ir met sunki nata silpnai dorybei tvirta atrama! ** Jei tyl si ir juodai vilk si, imintinga tu gars si! ** Kam u laim a d kinga? Dievui - ir siuv jai nagingai! ** Jauna: ydintis grotas. Sena: ieula ant luotos! ** Dailus, kilmingas ir dar vyras - o, kad jis bt m_a_n_o vyras! ** Kalba trumpa, prasmi net kelios - asilei slidokas kelias! 237a Iki iol vyrams moterys buvo tarsi paukiai, pasiklyd dangaus auktyb se ir per klaid nutp jiems ant delno: jie laik jas subtiliomis, paeidiamomis, laukin mis, stabiomis, saldiomis ir dvasingomis btyb mis,- bet taip pat ir kakuo, k reikia udaryti narvel, kad neiskrist. 238

Klysti sprendiant pamatin "vyro ir moters" problem, neigti egzistuojant tarp j didiausi antagonizm ir aminos tampos btinyb, svajoti galbt apie lygias teises, tok pat aukl jim, pretenzijas ir pareigas,- tai t_i_p_i__k_a_s l ktos galvos poymis, ir mstytojas, l ktai mstantis apie iuos pavojingus dalykus,- instinktyviai l ktai! - yra tartinas, dar daugiau, atsp tas, atskleistas; tikriausiai ir aikindamas kitus pamatinius gyvenimo, taip pat ir bsimo gyvenimo klausimus, jis pasirodys ess "trumparegis", nesugebantis siskverbti __ j_o_k_i_ gelm. Prieingai, mogus, turintis gil prot, gilius trokimus ir pasiymintis didiu geranorikumu, galiniu reiktis kaip grietumas ir tod l lengvai su juo painiojamu,- toks mogus gali galvoti apie moter tik r_y_t_i_e_t_i__k_a_i: jis turi moter ir ti kaip tur jimo objekt, kaip nuosavyb, kuri galima udaryti, kaip kak, kas turi jam tarnauti ir tobulai atlikti t pareig,- ia jis turi pasikliauti didiu Azijos protu, jos instinkto pranaumu, taip kaip kadaise dar graikai, ie geriausi Azijos mokiniai ir paveld tojai, kurie, kaip inia, nuo Homero iki Periklio, k_y_l_a_n_t kultrai ir stipr jant j goms, tolydio dar si vis g_r_i_e__t_e_s_n_i moteriai, odiu, dar si rytietiki. K_i_e_k tai buvo btina, k_i_e_k logika, k_i_e_k netgi mogikai pageidautina,- tegu kiekvienas pats apmsto! 239 Silpnoji lytis niekada nebuvo taip garbinama vyr kaip iais laikais - tai demokratini polinki ir skonio poymis, taip pat kaip ir nepagarba senatvei,- nieko keisto, jei garbinimu tuoj pat pradedama piktnaudiauti. Norima daugiau, imokstama reikalauti, pagarbos enklai imami traktuoti beveik kaip eidimas, rungtyniaujama d l teisi, netgi atkakliai kovojama d l j: odiu, moteris pradeda netekti g dos. Dar pridurkime, kad ji praranda ir skon. Ji atpranta b_i_j_o_t_i vyro: bet "atpratusi bijoti", moteris atsisako savo moterikiausi instinkt. Kad moteris idrsta kelti galv, nustojus vertinti ir puosel ti tai, kuo vyras kelia baim, arba, kalbant aikiau, kai nebevertinamas ir nebepuosel jamas v_y_r_a_s vyre, yra gan d sninga ir gerai suprantama; sunkiau suprasti, jog btent tod l - moteris isigimsta. Tai vyksta iandien - neapsigaukime! Kur tik pramon s dvasia nugali karin ir aristokratik dvasi, moteris siekia kvedio ekonominio ir teisinio savarankikumo: "moteris kaip kvedys"- urayta ant besiformuojanios dabartin s visuomen s vart. Tuo pat metu, kai ji gyja naujas teises, siekia valdios ir savo v liavose bei v liav l se rao moterikos "paangos" k, klaikiai aikiai prasideda prieingas procesas: m_o_t_e_r_i_s__ _e_n_g_i_a__ a_t_g_a_l. Nuo Pranczijos revoliucijos moters taka Europoje m_a__ _j_o tiek, kiek did jo jos teis s ir pretenzijos; "moter emancipacija", kai jos siekia ir reikalauja paios moterys (o ne tik bukagalviai vyrai), yra stabus moterikiausi instinkt silpn jimo ir bukimo simptomas. K_v_a_i_l_u_m_a_s slypi iame jud jime, beveik vyrikas kvailumas, kurio kiekviena padori moteris,- o tokia moteris visada protinga,- tur t visa savo esybe g dytis. Nenutuokti, koks kelias tikriau veda pergal, nustoti puosel ti savo ginklo vartojimo men; prarasti savitvard vyro atvilgiu, galbt net prieiti "iki knyg, kai anksiau buvo laikomasi drausm s ir subtilaus, gudraus kuklumo; dorybingai liai prieintis vyro tik jimui moteryje s_l_y_p_i_n__i_u i esm s kitokiu idealu, kakokiu Aminu ir Btinu Moterikumu; atkakliais taukalais versti vyr pakeisti nuomon, kad moter kaip veln, ugaidiai laukin ir danai malon namin gyvul l reikia saugoti, puosel ti, tausoti; negrabiai ir suirzus iekoti vergijos ir baudiavos element moters pad tyje ankstesn je ir dabartin je visuomen je (tarsi vergija yra kontrargumentas, o ne auktesn s kultros, visokio kultros kilimo slyga),- k visa tai reikia, jei ne moterik instinkt, moterikumo naikinim? inoma, tarp vyrikos lyties mokyt asil yra daug idiotik moter draug ir moter gadintoj; jie pataria joms atsikratyti moterikumo ir persiimti visomis kvailyst mis, kuriomis serga "vyras" Europoje, europietikas "vyrikumas",- jie nor t nueminti moter iki "bendrojo isilavinimo" ar net iki laikrai skaitymo ir politikavimo. I moter kai kur norima padaryti netgi laisvus mstytojus ir literatus: tarsi nedievobaiminga moteris giliam ir bedieviui vyrui nebt atstumianti ir

juokinga,- beveik visur j nervus gadina liguisiausia ir pavojingiausia muzika (ms vokikoji naujausioji muzika) ir kasdien jos darosi vis isterikesn s ir vis labiau nesugeba paklusti savo pirmajam ir paskutiniajam paaukimui - gimdyti sveikus vaikus. Ir apskritai jas norima dar labiau "kultrinti" ir, kaip sakoma, remiantis kultra, "silpnj lyt" paversti s_t_i_p_r_i_a: tarsi istorija tikinamiausiai neliudyt, kad mogaus "kultivavimas" ir silpninimas - btent v_a_l_i_o_s__ j_ _g_o_s silpninimas, skaidymas, sargdinimas - visada jo koja kojon ir kad paios galingiausios ir takingiausios pasaulio moterys (galiausiai dar Napoleono motina) u savo gali ir persvar prie vyrus turi bti d kingos savo valios j gai, o ne mokytojams. Tai, kas moteryje kelia pagarb, o danai ir baim,- yra jos p_r_i_g_i_m_t_i_s, kuri "gamtikesn " negu vyro, jos grobuonikas klastingas gracingumas, jos tigr s nagai pirtinait se, jos naivus egoizmas, jos sunkiai aukl jamas vidinis laukinikumas, nesuvokiamumas, neapr piamumas, jos geism ir dorybi nepastovumas... Be baim s, i pavojinga ir grai kat "moteris" kelia ir uuojaut,- ji labiau negu bet koks gyvnas kenia, yra paeidiamesn , labiau trokta meil s ir labiau pasmerkta nusivylimui. Baim ir uuojauta: i jausm apimtas stov jo iki iol vyras prie moter,- viena koja jau tragedijoje, kuri av dama kankina.- Kaip? Ir tai tur t baigtis? Ir moters a_t_k_e_r_ _j_i_m_a_s jau prasid jo? Ir moteris pamau taps vis nuobodesn ? O, Europa! Europa! Mes inome t raguot v r, kuris visada buvo tau patraukliausias ir kuris vis dar tebegrasina. Tavo sen pasak ia gal t dar kart tapti "istorija",- dar kart siaubingas kvailumas gal t tave uvaldyti ir nusineti! Ir po juo nesislepia joks Dievas, ne! tik "id ja", "moderni id ja"!.. Atuntas skyrius TAUTOS IR T VYN S 240 A klausiausi, v l pirm kart - Richardo Wagnerio M_e_i_s_t_e_r_s_i_n_g_e_r_i_ uvertiros: tai prabangus perkrautas, sunkus ir v lyvas menas, kuris didiuojasi, kad, norint j suprasti, reikalingi dar du gyvos muzikos imtmeiai,- lov vokieiams, kad tokia puikyb neapsiriko! Kokia syv ir j g, met laik ir klimato juost maiatis! i muzika avi mus tai senove, tai svetimumu, tai aitrumu ir perd tu jaunumu; ji laisva ir kartu pompastikai tradicin , neretai elmika, dar daniau stipri ir iurkti,- ji alsuoja ugnimi ir gyvybe, o kartu ji tarsi glebi gelsva per v lai prinokstani vaisi odel . Ji liejasi plaiai ir nevaromai,- ir staiga - nepaaikinamas sul t jimas, tarsi tarpas, skiriantis prieast nuo padarinio, sunkulys, veriantis mus pasinerti svajas, beveik slogutis,- bet tai v l liejasi ir pleiasi ankstesnis malonum, vairiausi malonum, senos ir naujos laim s srautas - jame l_a_b_a_i aikiai jauiamas menininko pasitenkinimas savimi, kurio jis n nemano sl pti, stebinantis j baimingas suvokimas, kad jis meistrikai valdo raikos priemones, naujai gytas ir iki iol neibandytas menines priemones,- regis, tai jis nori mums pasakyti. Apskritai ioje muzikoje n ra groio, n ra Piet, n ra subtilaus pietietiko dangaus skaidrumo, n ra gracijos, okio, beveik n ra, logikos valios; atvirkiai, jauiamas netgi tam tikras nerangumas, kuris dar ir pabr iamas, tarsi menininkas nor t pasakyti: "to a ir siekiu"; griozdikas rbas, kakas savavalikai barbarika ir ikilminga, moksling (gelehrten) ir garbing brangenybi ir n rini raibulys; kakas vokika geriausia ir blogiausia io odio prasme, kakas vokikai sud tinga, be formos ir neisemiama; tam tikra vokika galia ir perpildyta siela, kuri nebijo sl ptis po nuopuolio /raffinements^65/,- kuri galbt tik ten ir jauiasi geriausiai; tikras vokikos sielos poymis,- sielos, kuri kartu yra jauna ir pasenusi, pernokusi ir kupina ateities. Tokia muzika geriausiai ireikia tai, k a galvoju apie

vokieius: jie uvakardienio ir porytdienio mon s,- j_i_e__ d_a_r__ n_e_t_u_r_i__ _i_a_n_d_i_e_n_o_s. 241 Mes -"geri europieiai", bet bna valand, kai ir mes leidiame sau pabti auniais t vynainiais ir pktel ti senas meiles ir anktumas - a k tik pateikiau pavyzd,- retkariais mus apima nacionalinis jaudulys, patriotinis slogutis, ir ms siel perpildo visokie kitokie archajiki jausmai. Nerangesni negu ms protai tik per ilgesn laik gali susidoroti su tuo, kas pas mus trunka valandas: vieni - per pusmet, kiti - per pus amiaus, nelygu j virkinimo ir "mediag apykaitos" greitis bei j ga. A gal iau sivaizduoti tokias bukas ir inertikas rases, kurioms netgi ms skubrioje Europoje reik t pus s imtmeio, kad veikt tokius atavistinius parapikumo priepuolius ir grt prot, turiu galvoje -"ger europietikum". Ir tai be saiko samprotaujant apie toki galimyb, man teko bti dviej sen "patriot" pokalbio liudininku,- abu jie, matyt, buvo apykuriai, tod l nek jo labai garsiai. "K_a_s ino apie filosofij tik tiek, kiek valstietis ar student korporacijos narys,- teig vienas,- tas dar nekaltas. Bet kas i to! Gyvename masi epochoje: jos liauioja ant pilvo prie visa, kas masika. Tas pat ir /in politicis/. Valstyb s vyras, kuris joms pastatys nauj Babilono bokt, sukurs nepaprastai galing valstyb, joms yra "didis",- kokia nauda i to, kad mes, atsargesni ir santresni, kol kas neatsisakome senojo tik jimo, kad tik didi mintis suteikia didumo darbams ir dalykams. Tarkime, koks nors valstyb s vyras savo taut stums toki pad t, kad jai nuo iol teks vykdyti "didij politik", kuriai ji i prigimties nepasirengusi ir nepritaikyta, ir naujam abejotinam vidutinikumui ji bus priversta paaukoti savo senas ir tikras dorybes,- tarkime, kad valstyb s vyras apskritai pasmerks savo taut "politikavimui", tuo tarpu lig iol ji gal jo daryti kak geriau, galvoti apie geresnius dalykus ir savo sielos gelm se isaugojo valg pasibjaur jim politikuoti m gstani taut neramumu, tutybe ir triukmingumu,- tarkime, kad toks valstyb s vyras paadins snduriuojanias savo tautos aistras ir geidulius, jos ligiolin drovum ir nor likti nuoalyje pavaizduos g dinga d me, jos usienietik dalyk pom g ir slapt begalyb s siekim - kalte, nuvertins jos irdingiausius polinkius, ivers jos sin, susiaurins jos prot, pavers jos skon "tautiniu",- kaip! argi valstyb s vyras, kuris padaryt tai, u k jo tauta ateityje, jei tik j tur t, bt priversta atgailauti, - argi toks valstyb s vyras bt d_i_d_i_s?" - "Be abejo! - atsak jam su kariu kitas senas patriotas.- Kitaip jis n_e_g_a_l_ _t_ to padaryti! Galbt beprotika nor ti toki dalyk? Bet galbt viskas, kas didu, i pradi buvo tik beprotika!" "Piktnaudiauji odiais! - suuko jo panekovas.- Jis stiprus, stiprus ir beprotis! Bet n_e didis!" Senukai aikiai sikariavo r kdami viens kitam savo "tiesas"; o a, laimingas, kad esu anapus, msiau, ar greitai stipr palenks sau stipresnis, taip pat apie tai, kad vienos tautos dvasin sul kt jim ilygina kitos dvasinis pagil jimas.242 Ar pavadinsime tai, kuo, iandien didiuojasi europieiai, "civilizacija" ar "humanizacija", ar "paanga"; ar apibr ime tai paprastai, negirdami ir nepeikdami, politine formule d_e_m_o_k_r_a_t_i_n_i_s Europos jud jimas,- u vis moralini ir politini reikini, fiksuojam iomis formul mis, vyksta siaubingas, nuolat augantis ir besipleiantis f_i_z_i_o_l_o_g_i_n_i_s procesas,- europiei supana jimo procesas. Jie vis labiau laisv ja nuo toki slyg, kuriomis atsiranda klimato ir luom siejamos ras s. Did ja europiei nepriklausomumas nuo t_a_m__ t_i_k_r_o_s aplinkos, imtmeiais siekusios r ti mogaus siel ir kn tokius paius reikalavimus,- taigi pamau atsiranda i esm s virnacionalus ir klajoklis mogus, kurio tipikas skiriamasis bruoas, fiziologikai kalbant, yra maksimali prisitaikymo galia, tikras prisitaikymo menas. is t_a_m_p_a_n__i_o__ e_u_r_o_p_i_e__i_o procesas,- inoma, j gali sul tinti, bet kartu sustiprinti, ipl sti ir pagilinti dideli atkryiai - turiu galvoje vis dar siauiani "nacionalinio

jausmo" v tr ir kylant anarchizm,- is procesas tikriausiai baigsis ne tokiais rezultatais, koki tikisi jo naivs r m jai ir lovintojai, "moderni id j" apatalai. Tos paios naujos slygos, kuriomis sulyginama ir paveriama vidutinyb mis dauguma moni, t.y. atsiranda naudingas, darbtus, daug kam tinkamas ir sumanus bandos gyvulys mogus,- tos slygos yra nepaprastai palankios atsirasti ir iskirtiniams mon ms, turintiems pavojingiausi ir patraukliausi savybi. Tuo metu, kai min ta prisitaikymo galia ar j ga, nuolat bandydama vis naujas slygas ir su kiekviena karta, beveik su kiekvienu deimtmeiu prad dama nauj darb, neleis tipui tapti g_a_l_i_n_g_a_m, tuo metu, kai bsimieji europieiai tikriausiai bus vairaus plauko pleps, silpnavaliai ir sumans darbininkai, kuriems kaip kasdien duona r_e_i_k_a_l_i_n_g_a_s ponas ir sakin tojas; taigi tuo metu, kai Europos demokratizavimas pamau gimdo tip, pasirengus v_e_r_g_i_j_a_i subtiliausia prasme,- s_t_i_p_r_u_s mogus kaip atskiras ir iskirtinis atvejis turi darytis dar stipresnis ir turtingesnis, negu jis galbt iki iol kada nors yra buvs - d l mokymo be prietar, d l didiul s pratyb, meno ir kauki vairov s. A nor jau pasakyti: Europos demokratizavimas kartu yra nenor ta priemon t_i_r_o_n_a_m_s ugdyti - visomis galimomis io odio prasm mis, taip pat ir dvasine prasme. 243 A su malonumu girdiu, kad ms Saul spariai juda H_e_r_a_k_l_i_o vaigdyno link,- ir tikiuosi, kad mogus em je paseks Saul s pavyzdiu. Ir mes, geri europieiai, bsime priekyje!244 Kadaise vokieiai buvo laikomi "giliais",- o dabar, kai didiausios s km s pasieks naujojo vokieio tipas trokta visai kitokios lov s ir galbt visuose giliuose dalykuose velgia aunumo stok, laiko dvasia ir patriotizmas veria suabejoti, ar kartais, tikint pagyromis, nebuvo apsigaunama, odiu, ar vokikasis gilumas n ra i tikrj kakas kita, blogesnio,- ko, ai Dievui, s kmingai siekiama atsikratyti. Taigi pabandykime pakeisti poir vokik gilum: tam tereikia atlikti nedidel vokikos sielos vivisekcij.- Vokika siela vis pirma yra daugialyp , daugiasluoksn , veikiau sud ta ir sukrauta nei kaip reikiant sukonstruota, - tai jos kilm s, itak vairov s padarinys. Vokietis, kuris drst teigti: "ak! dvi sielos mano krtin j", iauriai nusikalst tiesai, tiksliau, per daugeli siel nutolt nuo tiesos. Kaip tauta, atsiradusi klaikiai susimaiius ir susikryminus ras ms, galbt netgi su ikiarik element persvara, kaip "vidurio tauta" visomis prasm mis, vokieiai yra sunkiau suvokiami, platesn s natros, prietaringesni, maiau inomi, labiau neapskaiiuojami; labiau stebinantys, labiau gsdinantys negu kitos tautos,- juos sunku a_p_i_b_r_ __t_i, ir jau vien tai kelia prancz nevilt. Vokieiams labai bdinga tai, kad jiems visada rpi klausimas "kas yra vokika?" Kotzebue aiku gerai painojo savo vokieius: "esame painti",- digavo jie,- bet ir Sandas man , kad juos pasta^66. Jeanas Paulis inojo, k daro, kai su tiu neig Fichte's melagingus, bet patriotikus meilikavimus ir perd jimus,- bet labai tik tina, kad Goethe vokieius ir jo kitaip negu Jeanas Paulis, nors ir sutiko su jo nuomone apie Ficht. K Goethe i tikrj galvojo apie vokieius? - Bet apie daugel dalyk jis niekada aikiai nekalb jo ir vis gyvenim mok jo subtiliai tyl ti: tikriausiai tam buvo rimt prieasi. inoma, linksmiau ir ti pasaul j vert ne "laisv s karai", juolab ne Pranczijos revoliucija; vykis, d l kurio jis p_e_r_m__s_t_ savo Faust ir net vis "mogaus" problem, buvo Napoleono pasirodymas. Iliko Goethe's odiai, kuriais jis negailestingai ir grietai, tarsi usienietis, smerkia tai, kuo vokieiai didiuojasi: garsj vokikj bd (Gemth) jis nusako taip: "atlaidumas svetimoms ir savoms silpnyb ms". Argi jis buvo neteisus? - kalb damas apie vokieius, retas bna visikai neteisus. Vokikoje sieloje yra pereig ir per j, yra urv, sl ptuvi ir poemi; jos netvarka turi daug paslapties avesio, vokietis ino klystkelius, vedanius i chaos. Ir kaip kiekvienas daiktas m gsta pana save, taip ir vokietis m gsta debesis ir visa, kas neaiku, kas tampa, temsta, yra dr gna arba

udengta: visa, kas neinoma, nesusiformav, slenka ir auga, jis suvokia kaip "gil". Ir pats vokietis ne y_r_a, jis t_a_m_p_a, jis "v_y_s_t_o_s_i". Tod l "vystymasis" i tikrj yra vokikas atradimas ir ind lis didiul filosofini formuli karalyst,- i dominuojanti svoka drauge su vokiku alumi ir vokiei muzika stengiasi suvokietinti vis Europ. Usienieius stebina ir traukia msl s, kurias jiems umena prietaringa vokikosios sielos prigimtis (j Hegelis traktavo kaip sistem, o Richardas Wagneris ireik muzika). "Gerairdis ir klastingas" - tokia samplaika, absurdika bet kurios kitos tautos atvilgiu, deja, per danai pateisinama Vokietijoje - tik pagyvenkite kur laik tarp vab! Vokiei mokslininko nerangumas, jo socialinis banalumas siaubingai gerai sugyvena jame su vidine ekvilibristika ir lengvabdika drsa, kurios jau imoko bijoti beveik visi dievai. Norint pademonstruoti vokik siel /ad oculos^67/, pakanka pavelgti vokik skon, vokiei men ir paproius: koks prasiokikas abejingumas "skoniui"! Koks kilmingumo ir niekingumo miinys! Koks netvarkingas ir turtingas visas is sielos kis! Vokietis t_e_r_l_i_o_j_a_s_i su savo siela, jis terliojasi su viskuo, k pergyvena. Jis blogai virkina savo gyvenimo vykius ir niekada negali to "baigti"; vokikoji giluma danai t ra blogas, l tas "virkinimas". Ir kadangi visi chroniki ligoniai, visi dispeptikai m gsta patogumus, tai ir vokietis m gsta "atvirum" ir "tiesum": taip p_a_t_o_g_u bti atviram ir tiesiam! - Tas patiklumas, tas paslaugumas, tas s___i_n_i_n_g_a_s kort atskleidimas iandien yra turbt pavojingiausia ir s kmingiausia maskuot , kuria sugeba pasinaudoti vokietis: tai yra jo tikrasis mefistofelikas menas, kuris j "toli nuves"! Vokietis nuleis rankas, pavelgs geromis, ydromis tuiomis vokikomis akimis - ir usienis tuoj pat supainios j su jo chalatu!- A nor jau pasakyti: tebnie vokikasis gilumas kuo tik nori,- tarp savs turbt galime ir pasijuokti i jo,- bet mes pasielgsime gerai, jeigu ir ateity gerbsime jo regimyb ir ger vard ir neimainysime pernelyg pigiai ms senos - gilios tautos - reputacijos prsik "aunum" ir berlynietik smoj bei aki dmim. Protinga tauta, kuri sukuria ir l_e_i_d__i_a kitiems tur ti nuomon apie j kaip gili, nerangi, gerairdik, sining ir neproting: tokia tauta gal t netgi bti gili! Gal gale: reikia pateisinti savo vard juk ne veltui esame vadinami /"tckisches" Volk/, apgaudin jania tauta... 245 "Seni geri" laikai pra jo, nuskamb jo Mozarto melodijose,- kokie m_e_s laimingi, kad jo rokoko mums dar kak sako, kad jo "gera draugija", jo velnios svajos, jo vaikikas m gavimasis kinikais ir mantriais dalykais, jo irdingas mandagumas, jo polinkis graktum, meil, ok, aaras, jo tik jimas Pietumis dar gali apeliuoti kakok l_i_k_u_t_ mumyse! Ak, kada nors ir tai nueis praeit! - bet kas gali abejoti, kad dar anksiau bus nustota suprasti Beethoven ir juo m gautis! juk jis buvo tik stili lio ir stili pasikeitimo atgarsis, o__ n_e, kaip Mozartas, didio, ilgaamio europietiko skonio atgarsis. Beethovenas yra tarpinis reikinys tarp senos, suei jusios sielos, kuri nuolat byra, ir bsimos, virjaunos sielos, kuri nuolat g_i_m_s_t_a; jo muzik gobia amino praradimo ir aminos nepaabojamos vilties prieblanda,- ta pati prieblanda, kurioje maud si Europa, kai ji svajojo kartu su Rousseau, kai ji oko aplink revoliucijos laisv s med ir galiausiai vos ne dievino Napoleon. Bet kaip greitai bl sta dabar btent _i_s jausmas, kaip sunku ms dienomis netgi s_u_p_r_a_s_t_i jausm - kaip neprastai ms ausiai skamba t Rousseau, Schillerio, Shelley'io, Byrono kalba; jie visi k_a_r_t_u ireik odiais t pat Europos likim, nuskamb jus Beethoveno muzikoje! - Tai, kas atsirado vokiei muzikoje po to, priklauso romantizmui, t.y. istoriniu poiriu dar trumpiau trukusiam, dar skubotesniam ir pavirutinikesniam jud jimui nei tas didysis antraktas, tas Europos per jimas nuo Rousseau iki Napoleono ir iki demokratijos gimimo. Weberis - bet k m_u_m_s iandien reikia Laisvasis aulys ir Oberonas! Arba Marschnerio Hansas Heilingas ir Vampyras! Arba net Wagnerio Tannhuseris! Nuskamb jusi, o gal jau ir pamirta muzika. Be to, visa i romantizmo muzika buvo nepakankamai kilni, nepakankamai muzika, kad bt pripainta ir vertinama kur nors kitur, o ne vien teatre ir minios akivaizdoje; nuo pat pradi ji buvo antraeil muzika, kuriai tikri muzikantai maai skyr d mesio. Kitokioj pad ty atsidr

Felixas Mendelssohnas, tas halkijonikas maestro, kuris d l savo lengvesn s, grynesn s, laim s kupinos sielos greitai gijo lov ir taip pat greitai buvo umirtas,- tai buvo puikus vokiei muzikos i_n_c_i_d_e_n_t_a_s. O d l Roberto Schumanno, kuris ir jo muzik rimtai ir kur nuo pat pradi buvo irima rimtai - jis buvo paskutinis mokyklos kr jas,- argi neatrodo mums dabar laim , atokv pis, isilaisvinimas tai, kad btent i schumannika romantika buvo veikta? Schumannas, iekantis prieglobsio savo sielos "saksonikoje veicarijoje", pusiau wertherikas, pusiau jean-paulikas, tikrai ne beethovenikas! tikrai ne byronikas! - jo Manfredo muzika yra tiesiog netik tina nes km ir nesusipratimas,- Schumannas, kurio skonis buvo i esm s s_m_u_l_k_u_s skonis (pasiymintis pavojingu, o tarp vokiei dvigubai pavojingu polinkiu romi lyrik ir jausm svaigul), Schumannas, nuolat ingsniuojantis nuoale, droviai l tinantis ingsn ir pasitraukiantis atatupstom, kilmingas lepn lis, atsiduodantis grynai anoniminei laimei ir skausmui, panaus mergait ir /noli me tangere^68/ nuo pat pradi: is Schumannas buvo jau tik v_o_k_i__k_a_s vykis muzikoje, o ne europietikas, kaip kad Beethovenas ar juolab Mozartas,d l jo vokiei muzikai gr s didiausias pavojus nustoti buvus E_u_r_o_p_o_s__ s_i_e_l_o_s__ b_a_l_s_u ir nusiristi iki paprasto parapikumo. 246 Kokia kankyn yra vokikai paraytos knygos tam, kas turi t_r_e__i_ aus! Kaip nenoriai jis stovi alia l tai besisukanios pelk s - gars be skambesio, ritm be okio pelk s, kuri vokieiai vadina "knyga"! O k jau kalb ti apie vokiet, s_k_a_i_t_a_n_t_ knygas! Kaip tingiai, kaip nenoriai, kaip blogai jis skaito! Ar daug vokiei ino ir laiko savo pareiga inoti, kad kiekviename gerame sakinyje slypi m_e_n_a_s,- menas, kur reikia atsp ti, jei nori suprasti sakin. Pavyzdiui, nesuvoksi tempo, ir pats sakinys bus klaidingai suprastas! Kad negalima abejoti ritmikai svarbiais skiemenimis, kad reikia jausti tikslingum ir aves, kai lauoma pernelyg grieta simetrija, kad reikia jautria kantria ausimi gaudyti kiekvien /staccato/ ir kiekvien /rubato/, kad reikia sp ti prasm balsi ir diftong sekoje ir matyti, kaip subtiliai gali jie, priklausomai nuo j sveikos, spind ti vairiomis spalvomis ir jas keisti,- kas i skaitani knygas vokiei geranorikai sutiks prisiimti tokias pareigas bei paklusti tokiems reikalavimams ir siklausyti tok didel kalbos men ir tikslingm? Pagaliau jie "neturi tokios klausos" ir nepastebi stipriausi stiliaus kontrast; subtiliausias meistrikumas _v_a_i_s_t_o_m_a_s tarsi kurtiems.- Tokios buvo mano mintys, kai a pasteb jau, kaip iurkiai ir be nuovokos buvo painiojami du prozos meistrai: vienas, kurio odiai krinta l tai ir altai tarsi laai nuo dr gnos olos skliaut - jis pasikliauna j dusliu garsu ir atgarsiu,ir kitas, kuris valdo savo kalb kaip lanksi pag ir visu knu jauia pavojing virpanios pernelyg atrios gelet s laim,- gelet s, kuri nor t ksti, nypti ir pjauti. 247 Kaip maai vokikam stiliui terpi skambesys ir klausa, rodo faktas, kad btent geriausi ms muzikai rao prastai. Vokietis skaito ne garsiai, ne ausiai, o tik akimis: skaitydamas jis deda savo ausis stali. Antikos mogus skait , jeigu skait - tai bdavo palyginti retai,- garsiai ir gan stipriu balsu; jei kas nors skaitydavo tyliai, buvo stebimasi ir slapia klausiama "kod l"? Stipriu, garsiu balsu - tai reikia su visais bangavimais, ilinkimais, tono pasikeitimais ir tempo kaitaliojimais, kuriais taip av josi antikos p_u_b_l_i_k_a. Tuo metu raytinio stiliaus d sniai buvo tokie patys kaip oratorinio stiliaus; pastarojo d snius i dalies l m nepaprastai ilavinta ausis ir gerklos, subtils j poreikiai, o kita vertus,- antikos moni plaui apimtis, stiprumas ir galia. Senov s moni poiriu, periodas vis pirma yra fiziologinis vienetas, kadangi itarti j reikia vienu atodsiu. Demosteno ir Cicerono periodai su dviem pakilimais ir dviem nusileidimais - ir viskas vienu atodsiu - av jo a_n_t_i_k_o_s mones, mok jusius vertinti talent, mok jusius vertinti ret ir sunk toki period itarimo men,- juk jie patys mok si oratoryst s; m_e_s i tikrj

neturime joki teisi __ i_l_g_u_s periodus, mes, i laik mon s, mes, greit udstantys visomis io odio prasm mis! Juk visi tie antikos mon s patys buvo oratoryst s diletantai, taigi inovai, taigi kritikai,- j akivaizdoje oratoriai buvo priversti maksimaliai stengtis; panaiai buvo ir praeit imtmet: kai visi italai ir ital s mok jo dainuoti, vokalinio meno virtuozikumas (kartu ir melodikos menas) buvo pasieks kulminacij. O Vokietijoje (iki pat pastarojo meto, kai kakas panaaus tribn oratoryst gan nedrsiai ir nerangiai prad jo skleisti savo jaunus sparnus) i tikrj egzistavo tik viena vieos ir d_a_u_g_m_a_ menin s oratoryst s ris: btent sakykl oratoryst . Tik pamokslininkas Vokietijoje inojo, kok svor turi skiemuo, o kok odis, kiek sakinys mua, okin ja, krinta, b ga, iteka; tik jo klausoje egzistavo sin , gan danai pikta sin ,- kadangi utenka prieasi, d l kuri btent vokietis retai, beveik visada per v lai imoksta dorai kalb ti. Tod l, savaime suprantama, vokiei prozos edevras yra j didiausio pamokslininko krinys: B_i_b_l_i_j_a iki iol buvo geriausia vokika knyga. Palyginti su Lutherio Biblija, beveik visa kita yra tik "literatra" - kakas, iaugs ne Vokietijoje ir tod l neaugs ir neaugs vokiei irdis, kaip augo jas Biblija. 248 Yra du genij tipai: vienas, kuris vis pirma produkuoja ir nori produkuoti, ir antras, kuris mielai leidiasi apvaisinamas ir gimdo. Ir visai taip pat tarp geniali taut esama toki, kurioms atiteko moterika n tumo problema ir paslaptingas formavimo, brandinimo, ubaigimo udavinys,pavyzdiui, tokia tauta buvo graikai, taip pat ir pranczai; bet yra ir kitoki, kuri udavinys apvaisinti ir bti naujos gyvenimo tvarkos prieastimi,- tai tokios tautos, kaip ydai, rom nai ir, jei ms klausimas neatrodys nekuklus, vokieiai? - tautos, apav tos bei kankinamos kakokios neinomos kartlig s ir nesuvaldomai stumiamos u savo rib, simyl jusios ir geidianios svetim rasi (toki, kurios "leidia apvaisinti" save) tautos, troktanios valdyti, kaip ir visa, kas suvokia savo produkavimo galios pilnat, taigi ir atitekusi "Dievo malon". ie dviej tip genijai ieko vienas kito kaip vyras ir moteris; bet jie nesupranta vienas kito,- irgi kaip vyras ir moteris. 249 Kiekviena tauta turi savo tartiufikum ir vadina j savo doryb mis.- Neinome to, kas geriausia mumyse,- negalime to inoti. 250 U k Europa turi bti d kinga ydams? - U daug k, gera ir bloga, ir vis pirma u tai, kas kartu yra geriausia ir blogiausia: u did stili moral je, begalini reikalavim, begalini pamokym gr smingum ir didingum, vis moralini problem bei dilem romantik ir taurum - taigi ir u tai, kas patraukliausia, apgaulingiausia ir rafinuoiausia spalv aisme ir gyvenimo vilion se, kuri atspindiai iandien ri ms europin s kultros danguje, jos vakaro danguje,- ri ir galbt gsta. Mes, artistai tarp irov ir filosof, esame u tai ydams - d kingi. 251 Reikia susitaikyti su tuo, kad jeigu kokia nors tauta, kenianti nuo nacionalin s kartlig s ir politinio garb s trokimo, n_o_r_i kent ti,- tai jos prot utemdys vairs debesys ir kanos, odiu, j itiks nedideli ikvail jimo priepuoliai: pavyzdiui, vokieius iandien itinka tai antipranczikas ikvail jimas, tai antiydikas, tai antilenkikas, tai krikionikai romantikas, tai wagnerikas, tai teutonikas, tai prsikas (tik pavelkime iuos vargus istorikus, iuos siebelius ir treitschkes ir j tvirtai suvertas galvas) ir visokie kitokie mai vokiei proto ir sin s

aptemimai. Praau man atleisti, kad ir a po neilgos, taiau rizikingos vienag s labai ukr stoje srityje nesugeb jau visikai ivengti tos ligos ir, sekdamas visuotiniu pavyzdiu, miau rpintis dalykais, kurie mans nelieia,- pirmas politin s infekcijos poymis. Pavyzdiui, ydais paklausykite.- A dar nesutikau vokieio, kuris bt palankus ydams; ir kad ir kaip rytingai atsiribot nuo antisemitizmo visi atsargs mon s ir politikai, vis d lto tas atsargumas ir politika nukreipti ne prie pat jausm, o tik prie jo pavojing nesaikingum, ypa prie grasias ir g dingas to nesaikingo jausmo apraikas - netur kime d l to iliuzij. Kad Vokietijoje daugiau n_e_g_u__ p_a_k_a_n_k_a yd, kad vokiei skrandiui, vokiei kraujui sunku (ir dar ilgai bus sunku) susitvarkyti netgi su iuo "ydo" kiekiu - taip kaip susitvark italai, pranczai, anglai, nes jie energingiau virkino,- tai aikiai pasakin ja visuotinis instinktas, kur reikia siklausyti, kuriuo remiantis reikia veikti. "Nesileisti daugiau joki nauj yd! Ir uremti vartus btent i Ryt (taip pat ir Austrijos)!" - taip liepia instinktas tautos, kurios prigimtis dar silpna ir neapibr ta, d l to ji stipresn s ras s lengvai gali bti itrinta, sunaikinta. Be jokios abejon s, ydai yra stipriausia, atspariausia ir gryniausia ras i vis, gyvenani dabar Europoje; jie sugeba prasimuti netgi nepalankiausiomis aplinkyb mis (net geriau negu palankiomis) d l to, kad turi tam tikr dorybi, kurios iandien mielai ymimos ydos enklu,- pirmiausia d l rytingo tik jimo, kuriam nereikia g dytis "moderni id j"; jie keiiasi, j_e_i_g_u keiiasi, visada tik taip, kaip Rusijos imperija pleia savo valdas,- kaip imperija, kuri turi laiko ir egzistuoja ne nuo vakardienos, - btent pagal princip "kuo l iau!" Mstytojas, kurio sin slegia Europos ateitis, sudarin damas planus ateiiai, skaitysis su ydais ir rusais kaip artimiausioje perspektyvoje tikriausiais ir tik tiniausiais didiojo aidimo ir j g kovos veiksniais. Tai, kas iandien Europoje vadinama "tauta" ir i tikrj veikiau yra /res facta/ negu /nata/ (ir netgi taip panau /res ficta et picta^69/, kad juos nesunku supainioti), iaip ar taip, yra kakas tampantis, jaunas, nepastovus, dar ne ras , juolab ne /aere perennius^70/ kaip ydai: ioms "tautoms" reik t rpestingai saugotis kartos konkurencijos ir prieikumo! Nekelia abejoni, kad ydai jei nor t - arba jei juos priverst, o to, matyt, ir siekia antisemitai,- jau dabar g_a_l_ _t_ gyti Europoje persvar ar net tiesiogine odio prasme siviepatauti; kad jie to neplanuoja ir nesiekia - taip pat n_e_a_b_e_j_o_t_i_n_a. Kol kas jie nori ir siekia, netgi kiek kyriai, itirpti Europoje ir bti jos absorbuoti; jie trokta galiausiai kur nors tvirtai, teis tai sikurti, bti gerbiami ir baigti klajoklik "amino ydo" gyvenim; reik t atkreipti d mes polink ir verimsi (jis turbt reikia ydik instinkt susilpn jim) ir j remti; matyt, iuo tikslu bt naudinga ir. teisinga ivyti i alies r ksnius antisemitus. Teikti param atsargiai, pasirinktinai, madaug taip, kaip daro angl aristokratija. Akivaizdu, kad geriausia bt, jei su jais suart t stipresni ir jau isikristalizav naujieji vokiei tipai, pavyzdiui, kilmingi Brandenburgo karininkai: visais atvilgiais bt domu pair ti, ar su paveldimu sakin jimo ir paklusimo menu - abiem atvilgiais min ta em iandien yra klasikinis pavyzdys - nebus galima sujungti pinig ir kantrumo genijaus (ir pirmiausia iek tiek proto ir protingumo - Brandenburge to aikiai stokojama). Bet ia man reikia nutraukti savo smagi ir ikilming germanomanik kalb, nes a jau palieiau r_i_m__i_a_u_s_i_ man dalyk, "europietik problem", kaip a j suprantu, t.y. kaip iugdyti Europoje viepataujani kast.252 Nefilosofin ras - tie anglai: Baconas - tai a_n_t_p_u_o_l_i_s prie filosofin prot apskritai, Hobbesas, Hume'as ir Locke'as - filosofo svokos paeminimas ir sumenkinimas daugiau nei imtmeiui. P_r_i_e_ Hume' sukilo ir pakilo Kantas; apie Locke' Schellingas t_u_r_ _j_o__ t_e_i_s_ pasakyti: /"je meprise Locke"^71/, su angliku mechanistiniu Pasaulio sukvailinimu kovojo drauge Hegelis ir Schopenhaueris (ir Goethe), ie du prieiki filosofijos broliai-genijai, kurie, verdamiesi link vokiei dvasios prieing poli, nepagrstai skriaud vienas kit, kaip tik ir gali skriausti vienas kit broliai.- Tai, ko Anglijoje trksta ir visada trko, gerai inojo pusiau aktorius ir neblogas retorius, grasus painiotojas Carlyle'is, po aistringomis grimasomis bands sl pti

tai, k inojo apie save: ko btent s_t_i_g_o Carlyle'iui - tikrosios proto g_a_l_i_o_s, tikrojo proto vilgsnio g_i_l_u_m_o, odiu, filosofijos.- Tokiai nefilosofinei rasei bdinga, kad ji tvirtai laikosi krikionyb s: jai b__t_i_n_a jos drausm "moralizavimui" ir sumoginimui. Anglas niresnis, juslingesnis, stipresn s valios ir brutalesnis u vokiet,- ir kaip paprastesnis ir vulgaresnis jis yra dievobaimingesnis: krikionyb jam dar r_e_i_k_a_l_i_n_g_e_s_n_ . Subtilesn s nerv s netgi iame anglikame krikionikume uuos dar ir tikrai anglik splyno ir piktnaudiavimo alkoholiu kvapel,- prie juos religija pagrstai naudojama kaip vaistas,- subtils nuodai prie grubius: subtilesnis apsinuodijimas nerangiose tautose i tikrj jau yra paanga, sudvasinimo pakopa. Krikioniki gestai, maldos ir psalmi giedojimai dar pakeniamai maskuoja, tiksliau, interpretuoja ir reinterpretuoja anglik grubum ir prasiokik rimtum; ir tai girtuokli ir laidok bandai, kuri kadaise metodizmo, o dabar "iganymo armijos" veriama mokosi moralikai kriuks ti, atgailos konvulsija i tikrj gal t bti aukiausia jai pasiekiama humanikumo apraika,- su tuo galima visikai sutikti. Taiau net humanikiausias anglas okiruoja, kalbant perkeltine (taip pat ir tiesiogine) prasme, jam bdingu muzikos stygiumi: jo sielos ir kno judesiuose n ra jokio takto ir okio, netgi n ra takto ir okio potraukio, "muzikos" potraukio. Pasiklausykite, kaip jis kalba, pasiir kite, kaip v_a_i_k__t_o graiausios angl s,- n vienoje pasaulio alyje n ra graesni balandi ir gulbi,- galiausiai: pasiklausykite, kaip jie dainuoja! Bet a reikalauju per daug... 253 Esama ties, kurias geriausiai suvokia vidutinikos galvos, kadangi tos tiesos geriausiai atitinka tokias galvas; esama ties, kurios atrodo patrauklios ir viliojanios tik vidutinikiems protams,- i gal ir nemaloni ivad reikia padaryti kaip tik dabar, kai garbi, bet vidutini angl - pamin siu Darwin, John Stuart Mill ir Herbert Spencer - dvasia sivyrauja viduriniuose europietiko skonio sluoksniuose. I tikrj, kas gal t abejoti, kad laikinas t_o_k_i_ prot viepatavimas yra naudingas? Bt klaidinga manyti, jog taurs ir nuoale sklendiantys protai turi ypating sugeb jim nustatyti, rinkti ir brukti ivadas daugyb smulki bendr fakt: kaip iimtys, jie ne itin gerai tinka tyrimo "taisykl ms" taikyti. Galiausiai j tikslas yra ne vien tik painimas - jie turi b__t_i kakuo nauju, r_e_i_k__t_i kak nauj, p_a_t_e_i_k_t_i naujas vertybes! Praraja tarp inojimo ir gal jimo turbt yra didesn ir baisesn , negu manoma: galima tarti, kad galintis aukiausia prasme, t.y. kuriantis, turi bti neinaniu,- o kita vertus, moksliniams atradimams, panaiems Darwino, netgi palankus yra tam tikras siaurumas, sausumas ir kruoptumas, odiu, anglikumas.- Pagaliau nepamirkime, kad anglai d l savo vidutinikumo kart jau buvo bendro europietiko proto lygio nuopuolio prieastimi: tai, kas vadinama "moderniomis id jomis" arba "atuonioliktojo amiaus id jomis", arba taip pat "pranczikomis id jomis",- taigi tai, prie k su dideliu pasibjaur jimu sukilo v_o_k_i_e__i_ dvasia,- buvo anglikos kilm s, d l to negali bti abejoni. Pranczai buvo tik t id j bedion s ir aktoriai, taip pat j geriausi kareiviai ir kartu, deja, pirmosios ir svarbiausios a_u_k_o_s: nes nuo "moderni id j" prakeiktos anglomanijos /ame francaise^72/ taip sulyso ir idivo, kad dabar mes prisimename jos eioliktj ir septynioliktj ami, jos didi aistring j g, jos irading kilnum kaip kak beveik netik tina. Bet reikia tvirtai laikytis io istorinio teisingumo principo ir ginti j nuo akimirkos ir regimyb s: europietika /noblesse/ - jausmai, skonis, paproiai, odiu, /noblesse/ aukiausia prasme - yra P_r_a_n_c__z_i_j_o_s krinys ir iradimas, o europietikas niekingumas, dabartini id j pleb jikumas - A_n_g_l_i_j_o_s.254 Dar ir iandien Pranczija yra dvasingiausios ir rafinuoiausios Europos kultros buvein ir auktoji skonio mokykla - bet reikia mok ti rasti i "skonio Pranczij". Kas jai priklauso, tas rpestingai slepiasi: galbt ji gyvena nedaugelyje ir, be to, btent tokiuose mon se, kurie netvirtai stovi ant

koj, yra i dalies fatalistai, paniur liai, ligonys, i dalies per daug suglen j ir per daug rafinuoti; tokie slepiasi i a_m_b_i_c_i_j_o_s. Kai kas bendra jiems visiems: jie usikema ausis, kad negird t siauianios kvailyst s ir triukmingo demokratin s buruazijos plyojimo. I tikrj iandien avanscenoje voliojasi sukvail jusi ir sustor jusi Pranczija,- neseniai Victoro Hugo laidotuv se ji sureng tikr neskoningumo ir av jimosi savimi orgij. Jie turi ir kit bendr bruo: nuoirdiai nori gintis nuo dvasinio germanizavimo - ir dar labiau nesugeba to padaryti! Galbt jau dabar ioje dvasios Pranczijoje - ji kartu yra ir pesimizmo Pranczija - Schopenhaueris jauiasi geriau negu kada nors Vokietijoje; k jau kalb ti apie Heinrich Hein, seniai tapus subtilesni ir ambicingesni Paryiaus lyrik knu ir krauju, arba apie Hegeli, kuris iandien Taine'o - t.y. p_i_r_m_o_j_o dabar gyvenanio istoriko - pavidalu daro beveik tironik tak. O kalbant apie Richard Wagner reikia pasakyti, kad kuo daugiau prancz muzika formuosis pagal tikruosius /l'ame moderne^73/ poreikius, tuo labiau ji "wagnerizuosis", tai galima numatyti - ji ir iandien jau tai daro! Taiau yra trys dalykai, kuriuos pranczai su pasididiavimu ir iandien gali nurodyti kaip savo paveld ir nuosavyb, taip pat kaip neprarast savo senosios kultrin s persvaros Europoje ym, nepaisant visos savanorikos ar nesavanorikos germanizacijos ir skonio suprast jimo: pirma, sugeb jimas patirti artistik aistr, m gautis "forma"; tam paym ti - greta tkstanio kit sugalvoti odiai /l'art pour l'art/,- tris amius Pranczijoje tokio meno nestokota, ir v l tik d l pagarbos "negausiesiems" jos literatroje egzistavo kakas panau kamerin muzik,- to veltui iekosi kitose Europos alyse.- Antra, kuo remdamiesi pranczai gali grsti savo virum Europoje, yra j sena daugiapus m_o_r_a_l_i_s_t_i_n_ kultra; d l jos gan danai net mai laikrai /romanciers/ ir atsitiktiniai /boulevardiers de Paris^74/ pasiymi takiu psichologiniu subtilumu, apie kur, pavyzdiui, Vokietijoje neturima supratimo (k jau kalb ti apie pai toki krini stygi!). Vokieiams tam trksta keli ami moralistinio meno, kurio, kaip min jome, Pranczijoje nestokota; kas vokieius d l to vadina naiviais, tas giria juos u trkum. (Vokikojo nepatyrimo ir nekaltyb s /voluptate psychologica^75/ dalykuose, gimininguose vokiei visuomeninio gyvenimo nuobodybei, prieybe ir labiausiai nusisekusia prancziko smalsumo ir iradingumo ioje velni virpesi srityje apraika gali bti laikomas Henri Beyle'is, tas stabus tolregis pirmtakas, kuris napoleoniku tempu perb go s_a_v_o Eurap, daug europietikos sielos imtmei, kaip ios sielos valgas ir atrad jas,- reik jo net dviej kart, norint j kur nors p_a_s_i_v_y_t_i, siekiant minti kelet msli, kurios kankino ir av jo nuostab epikriet ir klaustuk mog, paskutin did Pranczijos psicholog.) Egzistuoja ir treias virumo pagrindas: prancz natra yra pusiau pavykusi iaur s ir Piet sintez , tai leidia jiems suprasti daugel dalyk ir daryti tokius dalykus, kuri anglas niekada nesupras; j periodikai Pietus atsisukantis ir nuo j nusisukantis temperamentas, kartkart mis uverdantis j provansalikas ir ligurikas kraujas saugo juos nuo siaubingos iaur s pilkumos, nuo saul s nenuvieiam svok vaiduoklikumo ir anemijos,- nuo ms v_o_k_i__k_o_s skonio ligos, kuriai veikti ikart rytingai siloma panaudoti krauj ir gele, t.y. "didij politik" (vadovaujantis receptais, kuriuos silo gan pavojingas gydymo menas, mokantis mane laukti ir laukti, bet iki iol neteikiantis jokios vilties). Dar ir iandien Pranczijoje suprantami ir palankiai sutinkami tie reti ir retai patenkinti mon s, kurie pernelyg turtingi dvasikai, kad gal t pasitenkinti siauru patriotizmu, ir kurie sugeba iaur je myl ti Pietus, o Pietuose iaur,- tie apsigim viduremininkai, "geri europieiai".- Jiems kr savo muzik B_i_z_e_t, is paskutinis genijus, velgs nauj gro ir naujas viliones,- atskleids m_u_z_i_k_o_s__ P_i_e_t_ dalel. 255 Vokiei muzikos atvilgiu patariu bti atsargiems. Jeigu kas nors myli Pietus, kaip a juos myliu, kaip didij protinio ir juslinio sveikatingumo mokykl, kaip pilnatv viesos ir saul s spinduli, kurie liejasi ant tikinios savimi ir nuo nieko nepriklausomos bties,- tai toks mogus imoks truput saugotis vokiei muzikos, nes ji, gadindama jo skon, gadina jam ir sveikat. Toks pietietis

ne pagal kilm, o pagal t_i_k_ _j_i_m_ privalo, jei tik jis svajoja apie muzikos ateit, svajoti ir apie muzikos isilaisvinim nuo iaur s, ir jo ausyse turi skamb ti gilesnis, galingesn s, galbt piktesn s ir paslaptingesn s muzikos preliudija, virvokikos muzikos, kuri nenutils, nenublanks, nenublyk ydros geidulingos jros ir skaidraus viduremio dangaus akivaizdoje, kaip visokia vokiei muzika; preliudija vireuropin s muzikos, kuri nepraras savo galios net ir raudonai rud dykumos saul lydi fone, muzikos, kurios siela susigiminiavusi su palme ir pratusi klaidioti, jausdamasi kaip namie, tarp didiuli, nuostabi, vieni pl rn... A gal iau sivaizduoti muzik, kurios reiausi aves lemt tai, kad ji jau nieko neinot apie blog ir g r, ir vir kurios tik retkariais praskriet kakokia jreivio nostalgija, kakokie auksiniai e liai ir velnus alpulys menas, kur, iekodamos prieglobsio, i toli toli suplaukt nykstanio, beveik nesuprantamu tapusio m_o_r_a_l_i_n_i_o pasaulio spalvos ir kuris bt pakankamai svetingas ir gilus, kad priglaust tokius v lyvus b glius.256 D l liguisto susvetim jimo, kur suk l ir toliau didina Europos taut nacionalistin beprotyb , d l trumparegi, greitaranki politik, kurie iandien su jos pagalba ikyla vir ir visikai nesuvokia, kad j vykdoma atsiskyrimo politika neivengiamai t ra antrakto politika,- d l viso to ir daug ko kito, iandien ivis neireikiamo, dabar nepastebimi arba savavalikai ir melagingai aikinami nedviprasmiki enklai, rodantys, jog E_u_r_o_p_a__ t_r_o_k__t_a__ s_u_s_i_v_i_e_n_i_j_i_m_o. Vis gilesni ir platesni io imtmeio moni slapto sielos darbo bendra kryptis buvo parengti dirv naujai s_i_n_t_e_z_e_i ir pabandyti pirmiems numatyti ateities europiet: tiktai i pairos arba silpnumo akimirkomis, pavyzdiui, senatv je, jie buvo "t vynainiai",- jie atsipsdavo nuo pai savs, tapdami "patriotais". A turiu galvoje tokius mones, kaip Napoleonas, Goethe, Beethovenas, Stendhalis, Heinrichas Heine, Schopenhaueris: tenesupyks skaitytojas, jei a priskirsiu prie j ir Richard Wagner, kurio nuomon apie save neturi ms klaidinti,- io tipo genijai retai supranta save. Aiku, dar maiau mus turi klaidinti tas nepadorus triukmas, su kuriuo Pranczijoje dabar atsiribojama nuo Wagnerio,- vis d lto penktojo deimtmeio p_r_a_n_c__z___ v_ _l_y_v_o_s_i_o_s__ r_o_m_a_n_t_i_k_o_s glaudus vidinis ryys su Richardu Wagneriu yra faktas. J giminyst, kuo glaudiausi giminyst rodo visos j poreiki ir sieki auktumos ir gilumos: tai Europa, vieninga Europa, kurios siela skverbiasi per j daugiapus ir audring men ir veriasi i jo auktyn, - kur? ar ne nauj vies? nauj saul? Bet kas gal t tiksliai isakyti tai, ko nemok jo aikiai pasakyti visi ie nauj iraikos priemoni meistrai? Mes inome, kad juos kankino tos paios audros ir verimasis, kad i_e__k_o_d_a_m_i jie jo tuo paiu keliu, ie paskutiniai didieji iekotojai! Visi jie negird tai ir nereg tai paker ti literatros - pirmieji menininkai, iugdyti pasaulin s literatros,- daniausiai patys raytojai, poetai, men ir jausm tarpininkai ir jung jai (Wagneris kaip muzikas priklauso dailininkams, kaip poetas muzikams, kaip menininkas apskritai - aktoriams); visi jie i__r_a_i__k_o_s "bet kuria kaina" fanatikai - pirmiausia nurodysiu Delacroix, giminingiausi Wagneriui,- visi jie didieji kilni, taip pat ir bjauri, pasibais tin dalyk atrad jai, dar didesni efekt ir blizgesio atrad jai; visi jie talentai toli u savo genijaus rib,- virtuozai iki kaul smegen, paslaptingai prieinantys prie visko, kas gundo, vilioja, veria, apveria, apsigim logikos ir tiesi linij prieai, geidiantys visko svetimo, egzotiko, siaubingo, kreivo, prietaraujanio paiam sau; kaip mon s jie valios tantalai, ikil pleb jai, kurie gyvenime ir kryboje nepripasta aristokratiko tempo /lento/,- pavyzdiui, prisiminkite Balzac,- nesutramdomi darbininkai, beveik udantys save darbu; antinomistai ir maitininkai paproi srityje, nepasotinami garb trokos be pusiausvyros ir malonumo pojio; visi jie galiausiai sta nuo krikioniko kryiaus, susmukdami prie j (tai visikai teisinga, nes argi kuris nors i j buvo pakankamai gilus ir savarankikas A_n_t_i_k_r_i_s_t_o filosofijai?). Ivis tai pa lusiai narsi, pramatniai galinga, auktai sklendianti ir virun besiverianti paderm auktesnij moni, kurie savo imtmeiui,- o tai yra m_i_n_i_o_s imtmetis! - pirm kart

iaikino svok "auktesnysis mogus"... Tegul Richardo Wagnerio draugai vokieiai pamsto, ar Wagnerio menas yra vien vokikas ir ar n ra jo iskirtinis bruoas tai, kad jis kyla i virvokik altini ir paskat; ia negalima ignoruoti, kad tokio tipo, kaip Wagneris, iugdymui buvo btinas Paryius, kur j lemiamu momentu trauk jo instinkt gelm , ir kad visa jo pasirodymo publikai maniera, jo saviapatalavimas gal jo itobul ti tik sekant prancz socialist pavyzdiu. Galbt nuodugniau palygin, mes Richardo Wagnerio vokikos natros garbei atrasime, kad jis buvo visais atvilgiais stipresnis, narsesnis, tvirtesnis, auktesnis, negu gal jo bti devynioliktojo amiaus pranczas,- d l tos aplinkyb s, kad mes, vokieiai, artimesni barbarybei negu pranczai; galbt nuostabiausia i to, k sukr Richardas Wagneris, ne tik dabar, bet ir visada liks neprieinamu, nesuvokiamu, nepam gdiojamu dalyku visai tokiai v lyvai lotynikai rasei: a turiu galvoje Siegfried, t l_a_b_a_i__ l_a_i_s_v_ mog, kuris, matyt, i tikrj per daug laisvas, tvirtas, linksmas, sveikas, per daug a_n_t_i_k_a_t_a_l_i_k_i__k_a_s sen ir sukiuusi kultring taut skoniui. Jis gal t bti netgi nuod m prie romantizm, is antiromantikas Siegfriedas: tiesa, Wagneris su kaupu ipirko t nuod m lidnomis savo senatv s dienomis, kai, nusp damas skon, tapus politika, su jam bdingu religiniu kariu m raginti kitus eiti k_e_l_i_u,__ v_e_d_a_n__i_u__ __ R_o_m_, nors pats juo ir n jo. Kad js teisingai suprastum te pastaruosius odius, pasitelksiu pagalb kelet eili, kurios netgi ne itin jautriai ausiai atskleis tai, k noriu pasakyti,- kod l esu p_r_i_e_ "v lyvj Wagner" ir jo Parsifalio muzik. /- Kas ia dar vokika?I vokieio irdies dejon s itos sklinda? Ir vokietis save ekstaz j plakti ima? Ar vokieio ie kunigiki gestai, Jausmai dievoti, smilkalai? Ar vokikas is svaigulys, Varp vakaris gaudesys? Vienuoli akys graudios, Dangun verimosi apgaul ? - Kas ia dar vokika? Sustok! Esi prie R_o_m_o_s vart _v_e_n_t_u_s__ _o_d__i_u_s tereikia tau itarti!/

Devintas skyrius KAS KILNU? 257 Lig iol "mogaus" tip auktino tik aristokratin visuomen - ir taip bus visada: tokia visuomen tiki ipl tota socialine hierarchija, nevienoda moni verte ir negali isiversti be vienokios ar kitokios vergijos. Be d_i_s_t_a_n_c_i_j_o_s__ p_a_t_o_s_o, kur lemia giliai siaknij luom skirtumai, nuolatinis viepataujanios kastos protis velgti i viraus pavaldinius ir rankius ir taip pat nuolatinis pratinimasis paklusti ir sakin ti, laikyti kitus emiau ir toliau, be tokio patoso visai negal t iaugti kitas paslaptingas patosas,- siekimas didinti distancij ir sieloje, formavimasis vis auktesni, retesni, tolimesni, labiau tempt ir platesni sielos bvi, odiu, negal t tobul ti "mogaus" tipas, negal t tstis "mogaus saviveika" - tariant moralin s formul s odiais, bet

suteikiant jiems antmoralin prasm. inoma, tiriant aristokratin s visuomen s (taigi "mogaus" tipo ik limo prielaidos) atsiradimo istorij, negalima pasiduoti humanitarin m iliuzijoms: tiesa yra rsti. Pasakykime be gailesio kaip iki iol em je a_t_s_i_r_a_s_d_a_v_o kiekviena auktesn kultra! mon s, dar natrals savo prigimtimi, barbarai siaubingiausia odio prasme, pl rnai, turintys dar nepalaut valios j g ir valdios geism, puldavo silpnesnes, romesnes, taikingesnes rases, kurios galbt vert si prekyba ir gyvulininkyste, arba senas sukiuusias kultras, kuri paskutin s gyvybin s galios buvo vaistomos ironijos ir sugedimo fejerverkuose. Kilmingj kasta i pradi visada buvo barbar kasta: jos persvar l m pirmiausia ne fizin j ga, o dvasin - jie buvo h_a_r_m_o_n_i_n_g_e_s_n_i mon s (kiekvienoje raidos pakopoje tai i esm s reikia "harmoningesni v rys"). 258 Korupcija, aikiai rodanti, kad vidiniam instinkt pasauliui gresia anarchija ir kad sukr stas fundamentalus afekt statinys, vadinamas "gyvenimu",- korupcija, priklausomai nuo gyvenimo sanklodos, kuriai esant pasireikia, gali bti labai skirtinga. Pavyzdiui, jei aristokratija, kaip buvo Pranczijos revoliucijos pradioje, su rafinuotu pasibjaur jimu atsisako privilegij ir aukoja save savo moralinio jausmo palaidumui, tai yra korupcija: i tikrj tai buvo tik baigiamasis aktas imtmeius trukusios korupcijos, d l kurios Pranczijos aristokratija pamau prarado savo viepatavimo teises ir nusmuko iki karalikosios valdios f_u_n_k_c_i_j_o_s lygio (ir galiausiai tapo ios valdios blizguiu). O juk esminis geros ir sveikos aristokratijos bruoas yra pojtis, kad ji yra n_e funkcija (karalikosios valdios ar visuomen s), o__ j___ p_r_a_s_m_ ir aukiausias pateisinimas - ir tod l su ramia sine ji gali priimti daugyb s moni auk, t moni, kurie j_o_s__ l_a_b_u_i turi bti prispausti, sumenkinti ir paversti daliniais mon mis, vergais, rankiais. Svarbiausia, ji turi tik ti, kad visuomen turi egzistuoti n_e visuomenei, o tik kaip pamatas ir pakyla, reikalinga irinktj btybi riai vykdyti savo auktesniuosius udavinius ir apskritai auktesniajai b___i_a_i: j galima palyginti su tais saul besistiebianiais vijokliniais Javos augalais,- jie vadinami /Sipo Matador/,- kurie gl bia savo akomis uol tol, kol galiausiai ikyla vir jo ir, remdamiesi juo, laisvai iskleidia savo lapij ir demonstruoja savo laim.259 Abipusikai vengti ugaul s, prievartos, inaudojimo, savo vali laikyti lygia kito valiai - iurkiai kalbant, tai galima laikyti geranorikumu, jei tik egzistuoja reikiamos slygos (btent abiej individ j gos ir vert panaios ir jie priklauso tai paiai korporacijai). Bet kai tik mes pabandysime suteikti iam principui platesn prasm ar net imsime traktuoti kaip s_v_a_r_b_i_a_u_s_i___ v_i_s_u_o_m_e_n_ _s__ p_r_i_n_c_i_p_, tai tuoj pat paaik s, kad jis yra gyvenimo n_e_i_g_i_m_o valia, irimo ir ties principas. ia reikia nuodugniai sigilinti dalyko esm ir nepasiduoti visokiam sentimentaliam silpnumui: gyvenimas i___ e_s_m_ _s yra nusavinimas, eidimas, svetimo ir silpnesniojo veikimas, priespauda, grietumas, savo form primetimas, aneksija arba, kalbant velniausiai, inaudojimas - bet kam nuolat vartoti btent tokius odius, kurie nuo ami paenklinti meito yme? Ir ta korporacija, kurios atskiri nariai, kaip jau buvo sakyta, laiko save lygiais,- o taip yra kiekvienoje sveikoje aristokratijoje,- jeigu ji gyvybinga, o ne mirtanti, turi pati kit korporacij atvilgiu daryti visa tai, nuo ko susilaiko jos nariai vienas kito atvilgiu: ji turi bti knyta galios valia, ji turi augti, pl stis, traukti prie savs, siekti gyti persvar - ne i koki nors moralini ar nemoralini paskat, o tod l, kad ji g_y_v_e_n_a, o gyvenimas ir y_r_a galios valia. Bet jokiu kitu klausimu bendras europiei poiris n ra toks prieikas ms mokymui, kaip iuo; visur svajojama, netgi dangstantis mokslu, apie bsim visuomen s bv; kai bus panaikintas jos "inaudojamasis pobdis": mano ausyse tai skamba taip, tarsi bt adama irasti gyvenim be organini funkcij. "Inaudojimas" n ra kokios nors sugadintos, netobulos ar

primityvios visuomen s ypatyb : jis yra e_s_m_i_n_ gyvyb s savyb kaip pagrindin organin funkcija, jis yra realios galios valios padarinys, galios valios, kuri ir yra gyvenimo valia.- Galbt kaip teorija tai yra naujov ,- bet kaip tikrov tai p_i_r_m_i_n_i_s,__ p_a_m_a_t_i_n_i_s visos istorijos faktas: bent ia bkime siningi patys sau!260 Keliaudamas po rafinuotas ir iurktesnes morales, kurios lig iol viepatavo em je arba ir dabar dar viepatauja, pasteb jau reguliariai pasikartojant tam tikr bruo ry: galiausiai atradau du pagrindinius tipus ir vien pagrindin j skirtum. Egzistuoja p_o_n_ moral ir verg moral ; ikart skubu pridurti, kad visose auktesn se ir sud tingesn se kultrose regime bandymus sujungti ias morales, o dar daniau - kad jos yra tarpusavyje susipynusios, bet viena kitos nesupranta ir kartais tiesiog koegzistuoja - netgi tame paiame moguje, vienoje sieloje. Moralini vertybi skirtumai atsiranda arba viepataujanioje kastoje, kuri su nemau pasitenkinimu suvokia, kad ji skiriasi nuo pavaldi jai moni,- arba pavaldioje grup je, tarp verg ir visoki priklausom moni. Pirmuoju atveju, kai "g rio" svok nustato viepataujanti kasta, skiriamuoju, rang lemianiu poymiu laikomi ikils, idids sielos bviai. Kilmingas mogus atskiria nuo savs btybes, kuri bsenos yra prieingos tokiems ikiliems, ididiems bviams: jis jas niekina. Nesunku pasteb ti, kad ioje pirmo tipo moral je priepriea "geras" ir "prastas" reikia t pat kaip "kilmingas" ir "niekingas", o prieprieos "geras" ir "b_l_o_g_a_s" kilm kita. Niekinamas yra klastingas, bailus, smulkmenikas, siekiantis siauros naudos; taip pat nepatiklus, vilgiojantis i padilb, nusiemins,- niekinama unika paderm moni, leidiani, kad juos spardyt, niekinamas prain jantis pataiknas ir vis pirma melagis: visi aristokratai tvirtai tiki, kad paprasta liaudis linkusi meluoti. "Mes, tiesieji",- taip vadino save senov s Graikijos kilmingieji. Akivaizdu, kad moraliniai vertinimai i pradi buvo taikomi _m_o_n_ _m_s ir tik v liau, kaip ivestiniai, buvo prad ti taikyti p_o_e_l_g_i_a_m_s: tod l moral s istorikai daro didel klaid, kai ieities taku pasirenka, pavyzdiui, tok klausim: "Kod l giriamas atjautus elgesys?" Kilmingi mon s suvokia save kaip vert s mat, jiems nereikia kieno nors pritarimo, jie sako: "kas alinga man, alinga ir savaime", jie sitikin, kad btent jie teikia daiktams vert, jie k_u_r_i_a__ v_e_r_t_y_b_e_s. Jie gerbia visa, k velgia savyje: tokia moral yra savs lovinimas. Dominuoja pilnatv s, trykte tryktanios galios jausmas, didios tampos laim , turtingumo ir nuostatos atiduoti ir dovanoti suvokimas: ir kilmingas mogus padeda nelaimingajam, bet ne (ar paprastai ne) i uuojautos, o veikiau galios pertekliaus veriamas. Kilmingas mogus gerbia savyje galing mog, taip pat tok, kuris moka valdyti pats save, kuris moka kalb ti ir tyl ti, kuris be gailesio bna rstus ir grietas pats sau ir pagarbiai iri visk, kas rstu ir grieta. "Rsi ird Votanas d jo man krtin n",- sakoma vienoje senoje skandinav sagoje: ir tai tikra tiesa, isiverusi i ididaus vikingo sielos. Tokia moni paderm didiuojasi btent tuo, kad ji sutverta n_e uuojautai,- tod l sagos herojus persp damas priduria: "Kas i jaunum s neturi rsios irdies, tas jos netur s niekad." Taip manantiems kilmingiems ir narsiems mon ms svetimiausia yra moral , kuri skiriamuoju moralumo poymiu laiko uuojaut arba veikl kit labui, arba /desinteressement/; pasitik jimas savimi, didiavimasis, ironija ir panieka "altruizmui" neabejotinai bdingi kilmingj moralei taip pat, kaip ir atjautos bei "irdies ilumos" menkinimo e lis ir j vengimas. Tik stiprs mon s m_o_k_a gerbti, tai j menas, j iradimas. Didi pagarba amiui ir kilmei,- visa teis remiasi ia dviguba pagarba,- tik jimas ir prietarai ankstesni kart naudai ir bsim nenaudai - tai tipiki stiprij moral s bruoai; ir prieingai, kai "moderni id j" mon s beveik instinktyviai tiki "paanga" ir "ateitimi" ir vis maiau gerbia ami, tai jau aikiai rodo i "id j" nearistokratik kilm. Bet labiausiai dabartiniam skoniui svetimas ir skausmingas yra viepataujanij moral s grietas pagrindinis principas, kad mogus turi pareigas tik sau lygiems, kad su emesnio rango btyb mis, visais svetimaisiais galima elgtis kaip patinka arba kaip trokta irdis", iaip ar taip, esant "anapus g rio ir blogio",- ia galima uuojauta ir panas dalykai. Geb jimas ir pareiga ilgai

jausti d kingum ir ilgai keryti - inoma, tik sau lygiems,- rafinuotas kertas ir subtili draugyst , tam tikras poreikis tur ti prie (tai tarsi nuvedamasis kanalas pavydo, kivirijimosi ir pasiptimo afektams,- i esm s jo reikia tam, kad gal tum bti geras d_r_a_u_g_a_s),- visa tai yra tipiki kilmingj moral s poymiai; kaip min jome, tai n ra "moderni id j" moral ir tod l iandien j sunku tiek pajausti, tiek ir ikasti bei atskleisti.- Kitokia yra antrojo tipo moral , v_e_r_g___ m_o_r_a_l_ . Tarkime, kad moralizuoti prad s prievartaujami, prispausti, keniantys, nelaisvi, nepasitikintys savimi ir pavarg mon s,- kokie bus j moraliniai vertinimai? Tikriausiai jie pesimistikai tariai traktuos visas mogaus likim lemianias aplinkybes, o galbt ir tiesiog pasmerks mog kartu su visomis tomis aplinkyb mis. Vergas nepalankiai iri stipriojo dorybes: jis skeptikai ir nepatikliai, s_u_b_t_i_l_i_a_i nepatikliai iri vis "g r", kur garbina stiprieji,jis nor t save tikinti, kad pati j laim netikra. Prieingai, jis ikelia ir aureole apsupa tokias savybes, kurios reikalingos bties kaniai palengvinti: taip pradedama garbinti uuojauta, paslaugi, pasirengusi pad ti ranka, irdies iluma, kantryb , stropumas, nuolankumas, draugikumas,- nes tai naudingiausios savyb s ir beveik vienintel s priemon s, padedanios pakelti bties nat. Verg moral i esm s yra naudingumo moral . tai altinis, i kurio kyla garsioji priepriea "geras" ir "b_l_o_g_a_s",- blogiu laikoma galia ir pavojus, tai, kas kelia koki nors gr sm, pasiymi subtilumu ir stiprumu, kuri n ra kaip niekinti. Pagal verg moral "blogis" kelia baim; pagal pon moral sukelia ir siekia sukelti baim btent "geras" mogus, tuo tarpu "blogas" mogus sukelia tik paniek. is kontrastas ypa iryk ja pasteb jus tai kok neivengiam verg moral s padarin: g ris ios moral s prasme neatsiejamas nuo iokio tokio menkinimo - jis gali bti lengvas ir geranorikas,- nes, verg moral s poiriu, geras mogus, iaip ar taip, turi bti n_e_p_a_v_o_j_i_n_g_a_s; jis gerairdis, j nesunku apgauti, galbt jis truput kvailas, odiu, /un bonhomme/. Visur, kur tik verg moral gyja persvar, ten iryk ja kalbos polinkis suartinti odius "geras" ir "kvailas". Paskutinis ir svarbiausias skirtumas: l_a_i_s_v_ _s siekimas, laim s instinktas ir subtilus laisv s suvokimas yra taip pat neatsiejami nuo verg moral s ir moralumo, kaip artistizmas ir entuziazmas, su kuriais reikiama pagarba ir atsidavimas, yra reguliars aristokratin s mstysenos ir aristokratinio daikt vertinimo bdo simptomai.- I to, kas pasakyta, aiku, kod l meil k_a_i_p__ a_i_s_t_r_a - i ms europietika specialyb - neabejotinai tur jo bti aristokratikos kilm s: j irado Provanso trubadrai, tie auns ir imaningi /"gai saber"/ mon s, kuriems Europa d kinga u daug k ir beveik u savo paios egzistavim.261 Kilmingam mogui vienas sunkiausiai suvokiam dalyk yra tutyb : jis bandys j neigti netgi ten, kur kitokios kilm s mon s parodys j pirtu. Kilmingam mogui didel problema sivaizduoti btybes, kurios stengiasi teigti kitiems ger nuomon apie save, nors paios taip negalvoja - taigi n ra ir jos "usitarnavusios" - ir kurios vis d lto paios ta nuomone t_i_k_i. Jam tai atrodo, viena vertus, toks beskonis ir negarbingas, o kita vertus, toks mantriai neprotingas dalykas, kad tutyb jis laiko iimtimi ir daniausiai, kai apie j kalbama, abejoja jos egzistavimu. Pavyzdiui, jis gali pasakyti: "A galiu klysti d l savo vert s ir vis d lto reikalauti, kad ir kiti vertint mane taip, kaip a vertinu save,- bet tai ne tutyb (o puikyb arba daniau tai, kas vadinama "nuolankumu" ar "kuklumu")." Arba jis tars: "D l daugelio prieasi a galiu diaugtis, kad kiti yra geros nuomon s apie mane, galbt tod l, kad a juos gerbiu ir myliu ir diaugiuosi j diaugsmu, galbt ir tod l, kad j gera nuomon patvirtina ir sustiprina mano tik jim gera mano paties nuomone, o galbt tod l, kad gera kit nuomon netgi tais atvejais, kai su ja nesutinku, man yra naudinga arba bus naudinga ateityje,- bet visa tai ne tutyb ." Tik didel mis pastangomis, ypa remdamasis istorija, kilmingas mogus sugeb s suprasti, kad nuo neatmenam laik visuose vienaip ar kitaip priklausomuose liaudies sluoksniuose paprastas mogus b_u_v_o tik tuo, kuo jis buvo l_a_i_k_o_m_a_s: visikai neprats pats nustatyti savo vert, jis priskirdavo sau tik t vert, kuri jam priskirdavo ponai (kurti vertes - pirmin p_o_n___ t_e_i_s_ ). Matyt, reikia laikyti siaubingo atavizmo padariniu tai, kad

paprastas mogus ir dabar visada i pradi l_a_u_k_i_a nuomon s apie save ir instinktyviai jai paklsta: ir toli grau ne vien "gerai" nuomonei, bet taip pat ir blogai, ir neteisingai (pavyzdiui, pakanka prisiminti didesn dal savs vertinim ir savs nevertinim, kuriuos tikinios moterys perima i savo dvasios t v ir tikintys krikionys apskritai - i savo banyios). Faktikai dabar pamau sigalint demokratinei daikt tvarkai (ir plintant jos prieasiai - pon ir verg kraujomaiai), vis labiau stipr ja ir plinta anksiau tik kilmingiems mon ms bdingas retas siekimas paiam nusistatyti savo vert ir "bti geros nuomon s apie save"; bet jam nuolat prieinasi senesnis, labiau paplits ir giliau sitvirtins polinkis,- ir "tutyb s" fenomene is senesnis polinkis ima vir. Tuiagarbis diaugiasi k_i_e_k_v_i_e_n_a gera nuomone, kuri apie save igirsta (visikai nepriklausomai nuo jos naudingumo, o taip pat nepaisant jos teisingumo ar klaidingumo), ir visai taip pat kenia nuo kiekvienos blogos nuomon s: nes jis paklsta abiem, jis j_a_u__i_a savo priklausomyb nuo j, nes j vis dar valdo seniausias klusnumo instinktas.- Tai "vergas" prabyla tuiagarbio kraujyje, tai vergiko vyliaus liekana - kiek daug "vergikumo" liko iki iol, pavyzdiui, moteryje! - ji bando i__v_i_l_i_o_t_i ger nuomon apie save; ir vergas tas, kas puola garbinti tokias nuomones, tarsi ne jis pats bt j prieastis.- Pakartosiu dar kart: tutyb yra atavizmas. 262 Kiekviena r___i_s atsiranda, kiekvienas tipas sutvirt ja ilgai kovodamas su i esm s tokiomis paiomis n_e_p_a_l_a_n_k_i_o_m_i_s aplinkyb mis. Ir prieingai, i veislininkyst s patirties inoma, kad ris, kurioms tenka pernelyg daug maisto ir apskritai per daug globos, tuoj pat pradeda demonstruoti stipr polink tipo variacijas, ir jose atsiranda daugyb keist ir siaubing atmain (bei siaubing yd). Pavelkime dabar koki nors aristokratin visuomen, tarkime, senj graik pol arba Venecij, kaip savanorik ar nesavanorik u_g_d_y_m_o,__ k_u_l_t_i_v_a_v_i_m_o institucij: mes ivysime ten kartu gyvenanius mones, kurie gali pasikliauti tik savo j gomis, mones, kurie siekia savo ries sitvirtinimo ir siekia daugiausia tod l, kad t_u_r_i to siekti, nes kitaip jiems kyla siaubingas sunaikinimo pavojus. ia n ra t palanki aplinkybi, tos gausos ir globos, kurios lemia variacij atsiradim; ia ris reikalinga sau kaip ris, kuri, nuolat kovodama su savo kaimynais arba sukilusiais (ar gresianiais sukilti) prispaustaisiais, gali sitvirtinti tik bdama tvirta, ilaikydama vienod ir paprast form. vairiapus patirtis j moko, d l koki savo savybi ji, nepaisant vis diev ir moni valios, vis dar egzistuoja ir nuolat laimi,tas savybes ji vadina doryb mis ir tik jas ugdo. Ugdo rsiai ir smoningai siekia rstumo; kiekvienai aristokratikai moralei yra bdingas nepakantumas, kuriuo grindiamas jaunuoli aukl jimas, moter valdymas, santuokos paproiai, sen ir jaun moni santykiai, baudiamieji statymai (nukreipti vien prie atskalnus),- pat nepakantum ji priskiria prie dorybi ir vadina "teisingumu". Taip kartai keiiant kart sivyrauja tipas, kur apibdina nedaug, bet stipri bruo, griet, karing, imintingai nekalbi, sutartinai veikiani ir udar (ir tod l subtiliai suvokiani visus bendrijos kerus ir niuansus) moni paderm ; kaip sakiau, nuolatin kova su visada vienodomis n_e_p_a_l_a_n_k_i_o_m_i_s aplinkyb mis yra tipo stipr jimo ir tvirt jimo prieastis: Bet vis d lto galiausiai susiklosto palanki pad tis, nepaprasta tampa susilpn ja; galbt tarp kaimyn nebelieka prie ir atsiranda pragyvenimo priemoni, netgi m gavimosi gyvenimu priemoni perteklius. Vienu kiriu nukertami senosios drausm s saitai: jie nustoja buv btina bties slyga - jeigu drausm nor t dar egzistuoti, tai tik kaip l_i_u_k_s_u_s_o forma, kaip archaizuojantis s_k_o_n_i_s. Ir staiga scenoje pasirodo daugyb pramatni variacij, vienos i j yra auktesn s, subtilesn s, retesn s, o kitos - isigimusios ir siaubingos; individas rytasi bti individu ir ikilti vir kit. iais istorijos poskio momentais matome tuo paiu metu egzistuojanias vairias nuostabias, danai susipynusias pirmykio augimo ir stiebimosi auktyn apraikas, stebime savotik t_r_o_p_i_n_ augimo lenktyni temp, siaubing t bei savs naikinim, slygot vienas prie kit nukreipt ir tarsi sprogstani egoizm, kurie kovoja d l

"saul s ir viesos" ir jau nepaiso joki rib, jokio saiko, jokios pagailos, kurios reikalaut ligiolin moral . Juk kaip tik d l ios moral s ir buvo sukauptos milinikos j gos ir gr smingai temptas lankas: dabar ji "atgyveno", ji virsta atgyvena. Pasiektas pavojingas ir kraupus momentas, kai didesnis, vairesnis, platesnis gyvenimas n_u_s_t_u_m_i_a__ al senj moral; iomis aplinkyb mis individas priverstas pats tapti savo statym leid ju, isigalvoti vairi gudrybi ir triuk, kad save isaugot, iauktint ir ilaisvint. Kiekviename ingsnyje nauji "kam?", nauji "kuo?" - n ra joki bendr formuli nesupratimas ir panieka eina koja kojon, nuopolis, gedimas ir aukiausi trokimai susipina siaubing mazg, ras s genijus liejasi i vis g rio ir blogio gausyb s rag, lemtingai sutampa pavasaris ir ruduo, kupini naujo avesio ir slaptingumo, bding jaunam, dar neieikvojusiam savo j g, nepavargusiam sugedimui. V l atsiranda pavojus, moral s t vas, didelis pavojus,- kart jis slypi individe, artimame ir drauge, gatv je, nuosavame vaike, savo paties irdyje, visuose intymiausiuose slapiausiuose trokimuose ir noruose: k gi dabar turi skelbti ios epochos moralistai? Jie mato, ie akyli steb tojai ir dyknai, kad viskas spariai baigiasi, kad viskas aplink genda ir sukelia gedim, kad niekas neiliks iki porytdienio, iskyrus vien moni paderm, nepagydomas v_i_d_u_t_i_n_y_b_e_s. Tik vidutinyb s turi tolesnio egzistavimo ir dauginimosi perspektyv,- jie yra ateities mon s, vieninteliai, kurie iliks; "bkite tokie, kokie jie! bkite vidutinyb s!" - tai k liepia daryti vienintel moral , kuri dar turi prasm, kuri siklausoma. - Bet kaip sunku j skelbti, i individualyb s moral! - juk ji niekada nedrs prisipainti, kas ji yra ir ko ji nori! Ji turi kalb ti apie saik ir orum, ir pareig, ir artimo meil,- jai bus sunku n_u_s_l_ _p_t_i__ i_r_o_n_i_j_!263 Egzistuoja r_a_n_g_o__ i_n_s_t_i_n_k_t_a_s, kuris labiau nei bet kas yra a_u_k__t_o rango poymis; egzistuoja /m gavimasis/ pagarbos reikimo niuansais, kuris rodo aukt kilm ir kilmingus proius. Sielos subtilumas, g ris ir kilnumas pavojingai ibandomi, kai pro j praeina kakas, turintis pirm rang, bet autoriteto keliamu virpuliu dar neapgintas nuo lumo ir grubumo: kakas neiskirtas, neatrastas, tiriantis ir galbt savo noru pasislepiantis ir usimaskuojantis, einantis savo keliu kaip gyvas bandymo akmuo. Kas savo udaviniu laiko siel tyrim, tas vairiomis formomis naudosis kaip tik iuo menu, kad nustatyt galutin kokios nors sielos vert, nekintam gimt jos rang: jis ibandys jos g_e_r_b_i_m_o__ i_n_s_t_i_n_k_t_. /Difference angendre haine:^76/ kai kuri natr niekingumas itrykta staiga kaip pamazgos, kai pro al praneamas koks nors ventas indas, kokia nors brangenyb i urakint skryni, kokia nors knyga, paenklinta didelio likimo enklu; kita vertus, bna, kad mogus netenka ado, jo vilgsnis sustingsta ir jis pats suakmen ja,- tai reikia, kad jo siela j_a_u__i_a arti kak, kas vertas pagarbos. Bdas, kuriuo iki iol Europoje palaikoma pagarba B_i_b_l_i_j_a_i, galbt yra geriausia drausminimo ir paproi taurinimo forma, u kuri Europa turi bti d kinga krikionybei: toki gili ir reikming knyg apsaugai btina iorinio autoriteto tironija, kad jos gal t e_g_z_i_s_t_u_o_t_i tiek tkstantmei, kiek reikia joms isemti ir sp ti. Pasiekta jau daug, jei didel ms minioms (visokio plauko bukagalvi ir v javaiki) galiausiai buvo skiepytas jausmas, kad jie ne visk gali liesti, kad yra vent dalyk, prie kuriuos jie turi nusiauti ir prie kuri neturi artintis su savo nevariomis rankomis,- tai beveik aukiausia pakopa, kuri jie gali pasiekti mogikumo srityje. Ir prieingai, niekas nekelia didesnio pasibjaur jimo vadinamaisiais "isimokslinusiais", tikiniais "moderniomis id jomis" mon mis, kaip g dos stoka, j aki ir rank, kuriomis jie visk lieia, iupin ja ir laio, ramus lumas; ir, kas ino, galbt liaudyje, paprastoje liaudyje, valstietijoje iandien yra p_a_l_y_g_i_n_t_i daugiau kilnaus skonio ir garbinimo takto negu laikraius skaitaniame proto, isimokslinusi moni pasaul lyje. 264

I mogaus sielos nemanoma itrinti to, k mieliausiai ir daniausiai dar jo prot viai: ar to, kad jie buvo uols yktuoliai, kuri nemanoma atpl ti nuo raomojo stalo ir pinig skrynios, miesionikai kukls savo trokimais ir doryb mis; ar to, kad jie buvo prat nuo ryto iki vakaro sakin ti, m go iurkius malonumus ir kartu galbt dar iurktesnes pareigas ir atsakomyb; ar galiausiai to, kad jie kadaise atsisak vis gimimo ir nuosavyb s privilegij, kad paskirt gyvenim savo tik jimui - savo "Dievo" - kaip mon s, turintys nepermaldaujam ir jautri sin, kuri parausta nuo visokios pagalbos. Nemanoma, kad mogus nepaveld t savo t v ir prot vi savybi ir pom gi, nors regimyb tam ir prietaraut. Tai yra ras s problema. Jei mes inome k nors apie t vus, tai galime padaryti ivad ir apie vaikus: atstumiantis nesaikingumas, pasl ptas pavydas, iurktus teisi pasisavinimas - trys savyb s, visais laikais apibdinanios pleb jo tip,- jas vaikas turi paveld ti taip pat neivengiamai kaip ir sugedus krauj; ir net geriausiu ugdymu ir lavinimu tok paveld galima tik u__m_a_s_k_u_o_t_i.- O ko dar siekiama iandien ugdymu ir lavinimu! Ms labai liaudikame, gal geriau pasakius, pleb jikame amiuje "ugdymas" ir "lavinimas" i esm s t_u_r_i bti apgaul s menu,- menu nusl pti kilm, paveld t kno ir sielos pleb jikum. Aukl tojas, kuris iandien vis pirma skelbt ties bei teisingum ir savo aukl tinius nuolat ragint: "bkite tiess! bkite natrals! atrodykite tokie, kokie esate! "- netgi toks dorybingas ir tiesmukikas asilas po kurio laiko imokt griebtis Horacijaus /furca/, kad /naturam expellere/: o koks rezultatas? "Prasiokai" /usque recurret^77/.265 Rizikuodamas eisti nekaltas ausis, a teigiu: egoizmas yra svarbiausias kilmingos sielos bruoas,turiu galvoje tvirt tik jim, kad btybei, "panaiai mus", kitos btyb s turi natraliai paklusti ir aukotis. Kilminga siela savo egoizmo fakt priima be menkiausi abejoni ir klausim, nevelgdama jame jokio iaurumo, prievartos, savival s,- veikiau kaip kak, kas kyla i aminos daikt tvarkos,- jeigu ji imt iekoti jam vardo, tai pasakyt: "tai yra pats teisingumas". Pasitaikius progai ji prisipains, nors i pradi ir nenoriai, kad kai kurie mon s turi tokias paias teises kaip ir ji; bet, isprendusi rango klausim, ji bus tokia pat kukli ir velniai pagarbi sau lygiems, lygiateisiams, kaip ir pati sau,- ji vadovaujasi gimta dangaus mechanika, kaip ir visos vaigd s. is subtilus ir save ribojantis bendravimas su sau lygiais yra tik d_a_r viena egoizmo apraika kiekviena vaigd yra toks egoistas,- juose ir jiems pripastamose teis se ji garbina s_a_v_e, ji neabejoja, kad pasikeitimas pagarbos enklais ir teis mis - bendravimo e_s_m_ - taip pat yra natralios daikt tvarkos dalis. Kilminga siela duoda, kaip ir ima, paklusdama aistringam ir jautriam atpildo instinktui, slypiniam jos gelm je. Svoka "pasigail jimas" /inter pares^78/ neturi jokios prasm s ir aromato; gal ir yra rafinuotas dovan gavimo bdas, leidiantis joms tarsi lietis ant ms i viraus ir gerti jas, kaip itroks geria lietaus laus; bet kilminga siela nepakankamai mikli tokiems dalykams. Tam kliudo jos egoizmas: ji apskritai nem gsta velgti "auktyn",- vien tik p_r_i_e_ save, horizontaliai ir l tai, arba emyn,- ji s_u_v_o_k_i_a__ e_s_a_n_t_i__ a_u_k__t_u_m_o_j_e. 266 "Tikrai gerbti gali tik n_e_i_e__k_a_n_t_i_s savs."- Goethe patar jui Schlosseriui. 267 Kinai turi prieod, kurio jau savo vaikus moko motinos: /siao-sin/, "s_u_m_a__i_n_k savo ird!" Tokia tikroji v lyvj civilizacij esm - a neabejoju, kad antikos graikui pirmiausia krist ak ms, dabartini europiei, siekimas sumenkinti save, - jau vien tuo mes btume jam atgrass ir "neskans".

268 Pagaliau kas yra bendrumas? - odiai - tai svok garsiniai enklai; o svokos - daugma apibr ti danai pasikartojani ir tuo pat metu kylani poji ir j grupi vaizdiniai enklai. Norint suprasti vienas kit, nepakanka vartoti tuos paius odius; tais paiais odiais reikia ireikti vienodus igyvenimus, galiausiai reikia tur ti b_e_n_d_r_ su kitais mon mis patirt. Tod l vienos tautos mon s supranta vienas kit geriau negu skirting taut atstovai netgi tuo atveju, kai pastarieji kalba ta paia kalba; arba kita vertus, jeigu mon s ilgai gyvena panaiomis slygomis (klimato, dirvos, pavojaus, poreiki, darbo) tai a_t_s_i_r_a_n_d_a kakas, kas "supranta save" tauta. Visose sielose danai pasikartojantys igyvenimai persveria retesnius: pirmj veikiami mon s supranta vienas kit greit ir laikui b gant dar greiiau - kalbos istorija yra trumpinimo proceso istorija,- o greit suprantanius vienas kit mones ima sieti vis glaudesnis ryys. Kuo didesnis pavojus, tuo didesnis poreikis greit ir lengvai susitarti d l to, k btina daryti; ivengti nesusipratim pavojaus akivaizdoje - tai slyga, be kurios moni bendravimas bt nemanomas. Netgi draugyst ar meil reikalauja ibandyti vienas kit: toks ryys negali ilgiau trukti, jei iaik ja, kad vienas, gird damas ar tardamas tuos paius odius, jauia, msto, suvokia, trokta, bijo kitaip nei antras. ("Amino nesupratimo" baim - tai tas gerasis genijus, kuris skirtingos lyties asmenis taip danai sulaiko nuo pernelyg skuboto ryio, nors jausmai ir irdis jo trokta,- o visai n_e kakoks Schopenhauerio "ries genijus"!) Poji grup s, kurios greiiausiai gali nubusti sieloje, gauti od, duoti sakym, nulemia vis jos vertybi hierarchij, galiausiai viso g rybi srao turin. mogaus vertinimai i dalies iduoda jo sielos s_t_r_u_k_t__r_ ir tai, k jis laiko gyvenimo slygomis bei tikrja savo reikme. Tarus, kad reikm nuo seno suartindavo tik tokius mones, kurie panaiais enklais ireikdavo panaius poreikius, panaius igyvenimus, paaik ja, kad geb jimas lengvai p_e_r_t_e_i_k_t_i reikm, t.y. i esm s tik prastus ir b_e_n_d_r_u_s igyvenimus, turi bti galingiausia i vis j g, iki iol valdiusi mog. Panaesni, labiau prasti mon s tur jo ir visada turi pirmenyb, o irinktieji, subtilesni, reiau sutinkami, sunkiau suprantami lengvai lieka vienii, d l savo vienatv s patiria negandas ir retai dauginasi. Reikia pasitelkti nepaprastai galingas prieingas j gas, norint sustabdyti natral, per daug natral /progressus in simile^79/, laipsnik monijos transformavimsi kak pana, prast, vidutinik, bding bandai - kak b_e_n_d_r_! 269 Kuo daugiau psichologas - apsigims, neivengiamas psichologas ir siel inovas - ima tyrin ti neprastus atvejus ir mones, tuo didesnis pavojus udusti nuo uuojautos: tvirtumo ir linksmumo jam r_e_i_k_i_a daugiau negu kitam mogui. Auktesnij moni, neprast siel sugadinimas, prapultis yra taisykl : toki taisykl klaiku matyti vis laik prie akis. Psichologo, kuris atrado i prapult, kuris kart atskleid ir po to b_e_v_e_i_k nuolat visoje istorijoje atskleidia auktesniojo mogaus bendr vidin "neigydomum", amin "pernelyg v lu!" visomis prasm mis,- tokio psichologo visokeriopos kanios vien dien gali tapti prieastimi, d l kurios jis nirs sukils prie savo likim ir pabandys sunaikinti save,- d l kurios jis pats "suges". Beveik kiekvienam psichologui yra bdingas j iduodantis pom gis ir polinkis bendrauti su eiliniais ir lengvai pusiausvyr ilaikaniais mon mis: tuo jis isiduoda, kad jam paiam nuolat reikia gydymo, kad jam reikia savotikos umarties ir b gimo nuo to, kuo apsunkina jo sin valgos ir pjviai, jo "amatas". Jam bdinga nuosavos atminties baim . Jis lengvai nutyla gird damas kit moni nuomones: beaistriu veidu jis klauso, kaip garbinama, stebimasi, mylima, aikinama ten, kur jis m_a_t_ ,- arba jis netgi slepia savo nebylum, tyia sutikdamas su kokia nors pavirutinika nuomone. Galbt jo pad tis pasidar tokia siaubingai paradoksali, kad kaip tik ten, kur jis imoko didios uuojautos ir kartu didios paniekos, minia, isimokslinusieji, svajotojai mokosi didio garbinimo,- mokosi

garbinti "didiuosius mones" ir keistus v ris, d l kuri laimina ir lovina t vyn, em, mogaus orum, save - kuriuos nurodo jaunimui, kuri pavyzdiu remiasi aukl dami... Ir kas ino, ar iki iol visais svarbesniais atvejais nevykdavo tas pat,- kad minia garbino Diev, o "Dievas" buvo tik varg aukojimo gyvulys! S km visada buvo didiausia melag ,- o juk ir pats "krinys" yra s km ; didis valstyb s veik jas, nukariautojas, atrad jas,- visi jie neatpastamai perrengti savo darb rbais: menininko, filosofo "krinys" iranda t, kas j sukr , tur jo sukurti; igarbinti "didieji vyrai" po to t ra menki prasti prasimanymai; istorini vertybi pasaulyje v_i_e__p_a_t_a_u_j_a pinig klastojimas. ie didieji poetai, pavyzdiui, byronai, musset'ai, poe, leopardi, kleistai, gogoliai,- tokie, kokie jie dabar yra ir kokie galbt turi bti,- yra akimirkos mon s, egzaltuoti, jusls, vaikiki, lengvabdiai ir pa l tiek nepatiklumu, tiek patiklumu; su sielomis, kuriose paprastai reikia sl pti kok nors l ar ply; danai kerijantys savo kriniais u vidin supurvinim, savo pol kyje danai b gantys nuo pernelyg geros atminties, danai klaidiojantys line ir beveik simyl j j, kol galiausiai pasidaro panas altvyksles, o__ _s_i_v_a_i_z_d_u_o_j_a es vaigd s - tada liaudis pradeda juos vadinti idealistais,- danai kovojantys su ilgalaikiu pasibjaur jimu, su persekiojania juos netik jimo m kla, kuri juos stingdo ir veria ilg tis /gloria/ ir misti "tik jimu savimi" i apsvaigusi pataikn rank. Kokia k_a_n__i_a yra ie didieji menininkai ir apskritai auktesnieji mon s tam, kas juos galiausiai atsp jo! Nieko keista, kad btent moteryje - ji yra aikiareg kanios pasaulyje ir aistringai siekia pad ti ir gelb ti, nors ta aistra, deja, pranoksta jos j gas,- j_i_e taip lengvai sukelia tuos berib s ir pasiaukojamos u__u_o_j_a_u_t_o_s protrkius, kuri minia, ir pirmiausia garbintoj minia, nesupranta ir tod l daniausiai juos smalsiai ir savavalikai aikina. i uuojauta nuolat apsigauna vertindama savo gali; moteriai norisi tik ti, kad meil v_i_s_k_ gali,- tai jos tikrasis t_i_k_ _j_i_m_a_s. Ak, tik tas, kas paino mogaus ird, tik tas mato, kokia varg , naivi, bej g , arogantika, klystanti ir veikiau naikinanti negu gelb janti yra pati stipriausia meil ! - Galbt ventoji legenda ir J zaus gyvenimo istorija slepia vien i skausmingiausi _i_n_o_j_i_m_o,__ k_a_s__ t_a_i__ y_r_a__ m_e_i_l_ , sukeltos kankyn s atvej; nekaliausios ir aistringiausios irdies kankyn s,- irdies, kuriai nepakako mogikosios meil s, kuri nor jo bti mylima, t_r_o__k_o meil s ir daugiau nieko, troko atkakliai, beprotikai, su siaubingos neapykantos trukdantiems myl ti protrkiais; galbt tai istorija nepasisotinusio meile ir nepasotinamo ja vargo mogaus, tur jusio irasti pragar, kad gal t pasisti j tuos, kurie jo n_e_n_o_r_ _j_o myl ti,- ir galiausiai jis, pains mogikj meil, tur jo irasti Diev, kuris visas yra meil , g_e_b_ _j_i_m_a_s myl ti,- jis gail josi mogikosios meil s, matydamas, kokia ji skurdi ir akla! Kas taip jauia, taip s_u_p_r_a_n_t_a meil, tas i_e__k_o mirties.- Bet ar verta samprotauti apie tokius skausmingus dalykus? Tarkime, kad tai nebtina.270 Kiekvieno didiai kent jusio mogaus dvasinis ididumas ir pasibjaur jimas - k_a_i_p didiai mogus gali kent ti, i esm s lemia jo rangas,- j kiaurai persmelkiantis ir nudaantis pasibais tinas tikrumas, kad d l savo kent jimo jis _i_n_o__ d_a_u_g_i_a_u, negu gali inoti imintingiausieji ir protingiausieji, kad jam yra inomi tolimi siaubingi pasauliai, kuriuose jis kadaise jaut si "kaip namie" ir apie kuriuos "j__s nieko neinote!"... dvasin tylinti kenianiojo puikyb , is painimo numyl tinio, "pavstojo", beveik aukojamojo ididumas reikalauja vis maskavimo form, kad apsisaugot nuo kyri ir atjauiani rank prisilietimo ir apskritai nuo visko, kas jam neprilygsta skausmo intensyvumu. Didi kania sukilnina; ji atskiria nuo kit. Viena subtiliausi maskavimosi form yra epikrizmas ir su juo susijs demonstratyvus skonio aunumas, leidiantis vaizduoti, kad kania n ra sunki, ir gintis nuo visko, kas lidna ir didu. Yra "linksm moni", kurie naudojasi linksmumu tam, kad bt nesuprasti: jie n_o_r_i bti nesuprasti. Yra "mokslo moni", kurie naudojasi mokslu tod l, kad jis suteikia linksmumo regimyb, ir tod l, kad mokslingumas leidia padaryti ivad, jog mogus yra pavirutinikas: jie n_o_r_i suvilioti kitus padaryti toki klaiding

ivad. Yra laisv li prot, kurie nor t sl pti ir neigti, kad j irdys suduusios, ididios ir nepagydomos; ir kartais netgi kvailiojimas yra nelaimingo ir pernelyg tikro inojimo kauk .- I ia kyla ivada, kad rodyti pagarb "kaukei", be reikalo nesigilinti psichologij, nebti smalsiam, yra subtilaus mogikumo enklas. 271 Niekas neskiria dviej moni taip smarkiai, kaip valyvumo laipsnis ir skirtingas jo supratimas. Nepad s aunumas ir abipusis naudingumas, nepad s abipusis geranorikumas - gal gale tai nieko nepakeis - "jie negali paksti vienas kito!" Aukiausias valyvumo instinktas palieka j turint mog keisiausioje ir pavojingiausioje vienatv je, kaip ventj, nes aukiausias min tojo instinkto sudvasinimas ir yra ventumas. Kakas, tarsi neapraomos maudymosi laim s pilnatv s pajutimas, kakas, tarsi geismas ir trokulys, nuolat vejantys siel i nakties ryt ir i lidno "lidesio" vies, spindint, gil, subtil,- tiek, kiek toks polinkis i__s_k_i_r_i_a mones i kit tai kilnus polinkis,- tiek jis juos ir a_t_s_k_i_r_i_a. ventojo uuojauta yra uuojauta mogik, pernelyg mogik dalyk p_u_r_v_u_i. O esama toki pakop ir toki auktum, i kuri pai uuojaut irima kaip suterim, kaip purv... 272 Kilmingumo enklai: niekada negalvoti apie ms pareig nueminim iki kiekvieno mogaus pareig; nenor ti atsisakyti atsakomyb s arba pasidalinti ja; savo privilegijas ir naudojimsi jomis laikyti savo p_a_r_e_i_g_a. 273 mogus, siekiantis ko nors didaus, kiekvien, kur jis sutinka savo kelyje, traktuoja arba kaip priemon, arba kaip klit ir vilkinimo prieast - arba kaip laikino poilsio guol. Jam bding rafinuot g_ _r_ artimui jis gali parodyti tik pasieks savo virn ir prad js valdyti. Nekantrumas, suvokimas, kad iki iol jis visada buvo pasmerktas komedijai - nes netgi karas yra komedija ir slepia kak kit taip, kaip kiekviena priemon slepia tiksl,- gadina jo santykius su mon mis: tokie mon s pasta vienatv ir visk, kas joje yra nuodingiausia. 274 L_a_u_k_i_a_n__i__j___ p_r_o_b_l_e_m_a.- Reikalingi laimingi atvejai ir daug to, ko negalima numatyti ir apskaiiuoti, kad auktesnysis mogus, kuriame snaudia kokios nors problemos sprendimas, laiku prad t veikti - kad jis "pratrkt", kaip bt galima pasakyti. Daniausiai tai n_e__v_y_k_s_t_a, ir visuose em s kampuose s di laukiantys, kurie vargu ar ino, kiek jie laukia, juolab kad jie laukia veltui. Kai kada ir ksmas "kelkis!" - atsitiktinumas, duodantis "leidim" veikti,- pasigirsta per v lai,- tada, kai beveik pra jo geriausi jaunyst s metai ir nuo neveiklumo atrofavosi j gos; ir i patirties ne vienas ino, jog "paoks" jis su siaubu suvok , kad kojos ir rankos nutirp, o dvasia pernelyg sunki! "Pernelyg sunku!" - suukdavo jis, prarasdavo pasitik jim savimi ir nuo iol visam laikui tapdavo nereikalingas.- Gal kartais "berankis Rafaelis"^80 - paia plaiausia ios iraikos prasme - yra ne iimtis, o taisykl ? - Genijus galbt n ra didel retenyb , bet jis retai turi tuos penkis imtus r_a_n_k_, kuri reikia norint sutramdyti ????? "tinkam moment" ir suiupti u plauk atsitiktinum. 275

Kas n_e_n_o_r_i matyti kito mogaus didumo, tas itin uoliai ieko, kas jame ema ir pavirutinika,- ir taip isiduoda. 276 Visokias ugaules ir praradimus emesn ir iurktesn siela itveria lengviau negu kilnesn : pastarajai gresiantys pavojai neivengiamai didesni ir, atsivelgus jos gyvenimo slyg sud tingum, tikimyb , kad ji patirs nes km ir praus, yra milinika. - Drieui atauga pirtas, kurio jis neteko, mogui - ne.277 - Gan prastai! Kartojasi ta pati sena istorija! Baigs statyti nam, pamatai, kad nejuia imokai to, k verkiant r_e_i_k_ _j_o inoti prie pradedant statyb. Aminas nepakeniamas "per v lu!" Visko, kas u__b_a_i_g_t_a, melancholija!.. 278 - Keliauninke, kas tu? A matau - tu eini savo keliu be ironijos, be meil s, su nevelgiamomis akimis; dr gnas ir lidnas kaip svambalas, grtantis nepasotintas i visokio gylio dienos vies ko jis ten iekojo? - su krtine, i kurios neigirsi atodsio, burna, slepiania leiktul, ranka, l tai siekiania daiktus: kas tu esi? k tu darei? Atsikv pk: ioje vietoje kiekvienas sutinkamas svetingai,- pails k! Ir kad ir kas tu btum - ko tu nori dabar? Ko tau reikia poilsiui? Tik pasakyk: visk tau atiduosiu, k a turiu!- "Poilsiui? Poilsiui? O, smalsuoli, k tu sakai! Bet praau duoti man -" K? K? pasakyk gi! - "Dar vien kauk. Antr kauk!.." 279 Didiai lidintys mon s isiduoda, kai bna laimingi: jie iumpa laim taip, tarsi i pavydo nor t j nusl gti ir pasmaugti,- ak, jie pernelyg gerai ino, kad ji pab gs nuo j! 280 "Prastai! Prastai! Kaip? Ar jis negrta - atgal?" - Taip! Bet js jo nesuprantate, jei skundiat s tuo. Jis grta atgal kaip kiekvienas, kuris rengiasi dideliam uoliui. - 281 - "Ar manim kas patik s? Bet a reikalauju, kad manim tik t: a visada galvojau apie save blogai, galvojau tik retais atvejais, tik veriamas, visada be entuziazmo ir tikro dom jimosi "dalyku", links greit mintimis nutolti nuo "savs", visada netik damas rezultatu, nes man bdingas neveikiamas nepasitik jimas saviinos g_a_l_i_m_y_b_e, kuris toks didelis, kad netgi teoretik vartojamoje svokoje "betarpikas painimas" a matau /contradictio in adjecto^81/,- ko gero, is faktas yra tikriausias dalykas, kur inau apie save. Turbt manyje slypi kakoks pasibjaur jimas, trukdantis t_i_k_ _t_i kokia nors apibr ta nuomone apie save.- Ar ia negalima velgti msl s? Tikriausiai, bet, laimei, tas rieutas ne mano dantims. - Galbt taip isiduoda paderm , kuriai priklausau? - Bet isiduoda ne man - ir to man tik ir tereikia.-" 282

"Bet kas tau nutiko"? - "A neinau, - atsak jis usikirsdamas,- galbt harpijos praskrido vir mano stalo." - iandien kai kada pasitaiko, kad velnus, nuosaikus ir santrus mogus staiga pasiunta, dauo l ktes, varto stalus, aukia, lsta, visus eidin ja - ir galiausiai pasitraukia alin susig ds, ts ant savs,- kur? kam? Kad numirt i bado paaly? Kad udust nuo prisiminim? - Kas turi tauriai ir irankiai sielai bding godul ir tik retkariais randa savo stal padengt, savo valg paruot, tam visada gresia didelis pavojus; iandien jis yra didiulis. vestas triukming pleb j ami ir negal damas su jais valgyti i vieno dubens, jis lengvai gali mirti nuo alkio ir trokulio arba nuo staigaus leiktulio - jei gal gale jis vis d lto paragaus i to dubens.- Tikriausiai mums visiems jau teko s d ti prie stal ten, kur neder jo; ir kaip tik protingiausiems i ms, kurie esame jautriausi maistui, gerai pastama toji pavojinga /dyspepsia/, kylanti i staigios valgos ir nusivylimo ms valgiais ir stalo kaimynais,- d_e_s_e_r_t_u_i pateikiamas p_a_s_i__l_y_k__t_ _j_i_m_a_s. 283 SubtiliOs ir kartu taurios savitvardos apraika yra girti, jei apskritai norima girti, visuomet tik tada, kai su kuo nors n_e_sutinki: kitu atveju reik t juk girti save, o tai prietarauja geram skoniui; inoma, tokia savitvarda yra pagrindas ir akstinas suprasti mus nuolat k_l_a_i_d_i_n_g_a_i. Kad gal tum sau leisti i tikr skonio ir moral s prabang, reikia gyventi ne tarp buk dvasios varget, o tarp moni, kuri subtilios klaidos ir apsirikimai gali teikti diaugsm,- prieingu atveju u jas teks brangiai mok ti! -"Jis mane giria, t_a_i_g_i pripasta, kad esu teisus",- i asilika ivada subjauroja mums, atsiskyr liams, pus gyvenimo, nes asilus paveria ms kaimynais ir draugais. 284 Gyventi, ilaikant siaubing ir ididi ramyb; visada anapus.- Savo noru patirti afektus arba j nepatirti, bti "u" ir "prie" ar nebti, nusileisti iki j, bet tik laikinai; s_ _s_t_i_s ant j, kaip ant arkli, danai kaip ant asil: juk reikia mok ti pasinaudoti tiek j kvailumu, tiek kariu. Tur ti tris imtus tariam motyv, taip pat ir tamsius akinius: juk bna atvej, kai niekas neturi matyti ms aki, juolab inoti tikrj motyv. O kompanionu pasirinkti elmik ir linksm yd - mandagum. Ir likti savo keturi dorybi eimininku: drsos, valgumo, palankumo, vienatv s. Kadangi mums vienatv yra doryb kaip rafinuotas polinkis ir varumo potraukis, kuris sp ja, kad lieiantis mon ms -"draug je"- suterimo nemanoma ivengti. Kad ir kaip bt, kur bt, kada bt,bendravimas visada mog suvulgarina. 285 ymiausi vykiai ir mintys - o ymiausios mintys ir yra ymiausi vykiai - suvokiami v liausiai, aminink kartos n_e_i__g_y_v_e_n_a toki vyki - amininkai prasilenkia su jais. Vyksta kakas panau tai, kas vyksta vaigdi karalyst je. Tolimiausi vaigdi viesa v liausiai pasiekia mog; ir kol ji jo nepasiek , mogus n_e_i_g_i_a, kad ten - vaigd s. "Kiek imtmei reikia genijui, kad bt suprastas?"- tai irgi mastelis, nulemiantis rang ir prideram - genijui ir vaigdei - etiket.286 "ia dvasiai erdvu, viesu, ia akys reg ti gali..."- Taiau yra prieinga moni paderm , tie mon s taip pat stovi auktumoje ir regi plai panoram - bet jie velgia _e_m_y_n. 287

- Kas yra kilmingumas? K mums iandien reikia odis "kilmingas"? Kuo isiduoda kilmingas mogus, pagal kokius poymius j galima atpainti po iuo sunkiu apnikusiu prasidedanio prastuomen s viepatavimo dangumi, kai viskas praranda skaidrum ir virsta kakuo panaiu vin? - iais poymiais negali bti poelgiai, nes jie visada yra daugiareikmiai, nevelgiami,- jais negali bti ir "kriniai". Tarp meninink ir mokslinink iandien randame pakankamai toki, kuri kriniai iduoda, kad jie labai trokta kilmingumo: bet is kilmingumo poreikis i esm s skiriasi nuo paios kilmingos sielos poreiki ir yra ikalbus bei pavojingas j stokos enklas. Ne kriniai, o t_i_k_ _j_i_m_a_s ia lemia ir nustato rang,- jei iai senai religinei formulei suteiksime nauj ir gilesn prasm; kakoks nepajudinamas kilmingos sielos pasitik jimas savimi, kakas, ko negalima nei iekoti, nei rasti ir turbt negalima ir prarasti.- K_i_l_m_i_n_g_a__ s_i_e_l_a__ j_a_u__i_a__ p_a_g_a_r_b___ s_a_u.288 Yra moni, turini prot, kurio nemanoma nusl pti; jie gali kiek nori suktis ir isisukin ti, jie gali rankomis udengti idavikikas akis (tarsi ranka neiduot): galiausiai vis tiek iaik ja, kad jie kak turi, k slepia, btent prot. Viena i geriausi priemoni, padedani klaidinti kitus kiek manoma ilgiau ir s kmingai vaizduoti save kvailesniu, negu esi,- kasdieniniame gyvenime tai danai ne maiau pageidautinas daiktas, kaip lietsargis,- viena toki priemoni vadinasi s_u_s_i__a_v_ _j_i_m_a_s,- skaitant tai, kas su juo siejasi, pavyzdiui, doryb. Nes, kaip sak Galiani, tur js tai inoti: /vertu est enthousiasme^82/. 289 Atsiskyr lio ratuose visada girdisi kakoks dykumos atgarsis, kakas, kas primena nabdes ir nerimasting vienatv s valgymsi; jo stipriausiuose odiuose, jo riksme skamba naujas, dar pavojingesnis tyl jimas ir nutyl jimas. Kas met metus, dienas naktis praleido su savo siela intymiai kalb damasis ir ginydamasis, kas savo oloje - ji gali bti labirintas, bet gali bti ir aukso kasykla - pavirto urviniu lokiu arba lobi iekotoju, arba j sargu ir drakonu,- to netgi svokos gyja bding prietemos atspalv, gilumos ir pel si kvap, kak nenusakomo ir bjauraus, kas aliu nutvilko kiekvien praeiv. Atsiskyr lis netiki tuo, kad kada nors koks nors filosofas - jei tarsime, kad filosofas visada i pradi bna atsiskyr lis - knygose ireik savo galutin ir tikrj nuomon: argi knygos raomos ne tam, kad pasl ptum, k slepi savyje? - jis net abejos, ar filosofas apskritai g_a_l_i tur ti "galutines ir tikrsias" nuomones, ar u vieno urvo n ra, neturi bti kito, dar gilesnio urvo,- erdvesnio, maiau inomo ir turtingesnio pasaulio vir kiekvieno paviriaus, bedugn s po kiekvienu pagrindu, po kiekvienu "pagrindimu". Kiekviena filosofija yra paviriaus filosofija - daro ivad atsiskyr lis: "Kakas savavalika, kad j_i_s ia sustojo, vilgtel jo atgal, apsidair aplinkui, kad nekas _i_a giliau ir met alin kastuv,- visa tai iek tiek tartina." Kiekviena filosofija s_l_e_p_i_a kit filosofij; kiekviena nuomon irgi yra sl ptuv , kiekvienas odis taip pat kauk . 290 Kiekvienas gilus mstytojas labiau baiminasi bti suprastas negu nesuprastas. Pastaruoju atveju kenia galbt jo tutyb , o pirmuoju - jo irdis, jo atjauta, kuri nuolat teigia: "Ak, kod l j__s norite, kad jums bt taip pat sunku kaip man?" 291

mogus, tas daugiapusis, m gsts meluoti, dirbtinis ir nevelgiamas gyvulys, pavojingas kitiems gyvuliams ne tiek savo j ga, kiek gudrumu ir protingumu, irado rami sin, kad gal t m gautis savo siela kaip kakuo p_a_p_r_a_s_t_u; ir visa moral yra drsi ilgalaik falsifikacija, d l kurios galima m gautis sielos reginiu. iuo poiriu "meno" svoka galbt yra daug platesn , negu paprastai manoma. 292 Filosofas: tai mogus, kuris nuolat sielojasi, mato, girdi, taria nepaprastus dalykus, tikisi j, svajoja apie juos; j jo paties mintys trenkia tarsi i ior s, i viraus ir i apaios, lyg bdingi j_a_m nutikimai ir perkno smgiai; jis pats galbt yra audra, gresianti naujais aibais; lemties mogus, apie kur nuolat griaudia ir dunda, prasiveria em ir vyksta kakas siaubinga. Filosofas: ak, btyb , kuri danai b ga nuo savs, danai bijo savs,- bet kuri pernelyg smalsi, kad daugiau niekad "negrt prie savs"... 293 mogus, kuris sako: "tai man patinka, tai a pasiimsiu ir saugosiu, ir nuo vis ginsiu"; mogus, kuris gali sutvarkyti savo reikalus, gyvendinti koki nors sprendim, likti itikimas kokiai nors miniai, sutramdyti moter, nubausti ir veikti akipl ; mogus, kuriam pakanka pykio ir kuris turi kard, mogus, kuriam mielai pasiduoda ir kuriam i prigimties priklauso silpnieji, keniantys, prispaustieji ir v rys, odiu, mogus, kuris gim v_a_l_d_o_v_u,- jei toks mogus reikia uuojaut, k gi, _i uuojauta turi vert! Bet ko verta uuojauta t, kurie kenia! Arba t, kurie skelbia, propaguoja uuojaut! Dabar beveik visur Europoje galima susidurti su liguistu jautrumu, skausmu, taip pat su pasibjaur tinai nesantriais skundais, iglebimu, bandaniu isipuoti religiniais ir filosofiniais svaiiojimais ir pavaizduoti save kakuo auktesniu,- egzistuoja tikras kanios kultas. Tame, k tokie svajotojai vadina "uuojauta", pirmiausia krinta akis n_e_v_y_r_i__k_u_m_a_s.- ios naujausios blogo skonio apraikos turi bti energingai ir grietai pasmerktos; galiausiai a nor iau, kad kaip priemon nuo j tiek savo irdyje, tiek ant kaklo mon s neiot gerj amulet /"gai saber"/ arba, kalbant suprantamiau,- "linksmj moksl". 294 O_l_i_m_p_i_n_ __ y_d_a. - Prieingai tam filosofui, kuris, kaip tikras anglas, band apjuodinti juok vis mstytoj akyse - "juokas yra blogiausia mogikosios prigimties yda, kuri stengsis veikti kiekvienas mstytojas" (Hobbesas),- a drsiau netgi filosof hierarchij nustatyti pagal j juok - ir labiausiai vertiniau tuos, kuri juokas a_u_k_s_i_n_i_s. Ir jei dievai irgi filosofuoja,daugelis ivad veria taip manyti,- tai a neabejoju, kad ir jie, tai darydami, juokiasi nauju, antmogiku juoku - vis rimt dalyk nenaudai! Dievai paaips: regis, net atlikdami ventus veiksmus, jie negali susilaikyti nuo juoko. 295 irdies genijus, bdingas tam didiajam Sl piningajam, Dievui-gundytojui ir apsigimusiam sini suvediotojui, kurio balsas sugeba pasiekti kiekvienos sielos poemin pasaul, kuris nepasakys n vieno odio, nemes n vieno vilgsnio be klastos ir vyliaus, kuris meistrikai sugeba atrodyti - ne tuo, kuo jis yra, o tuo, kas gali paskatinti jo sek jus v_i_s ariau ir ariau prie jo glaustis, kad sekt juo i vidini paskat ir beslygikai; irdies genijus, kuris nuslopina visa, kas garsu ir savimylika, ir moko klausyti, ilygina iurkias sielas ir duoda joms paragauti naujo trokimo - bti tyliomis kaip veidrodis, atspindintis gil dang; irdies genijus, kuris negrabi ir per daug skubani rank

moko imti l iau ir velniau; kuris sp ja pasl pt ir umirt lob, g rio ir saldaus dvasingumo la po nepermatomu storu ledu ir yra stebukladario lazdel kiekvienam aukso grdeliui, nuo seno kalinamam dumble ir sm lyje; irdies genijus, kur paliets kiekvienas nueina turtingesnis, bet ne apipiltas malon mis ir nustebintas, ne spaudiamas padovanot svetim g rybi natos, bet turtingesnis pats savimi, naujesnis, atsiskleids, ilto v jo paglostytas ir iklausytas, galbt labiau svyruojantis, velnesnis, trapesnis ir suskils, bet kupinas vili, kurios dar neturi vardo, kupinas nauj nor ir trokim srauto, kupinas naujo nepasitenkinimo ir atoslgi... bet k a darau, mano biiuliai? Apie k a jums kalbu? Negi a taip usimirau, kad net nepamin jau jo vardo? Bet argi js patys nesuprantate, kas yra i paslaptinga dvasia ir Dievas, kuris nori bti g_i_r_i_a_m_a_s tokiu bdu? Kaip nutinka kiekvienam, kas nuo vaikyst s nuolat buvo kelyje ir svetur, taip nutiko ir man: daug ret ir gan pavojing dvasi man perb go keli, bet vis pirma tas, apie kur a k tik kalb jau, ne kas kitas, o dievas D_i_o_n_i_s_a_s, tas didysis dviveidis Dievas-gundytojas, kuriam a kadaise, kaip inote, slapia ir su didele pagarba paaukojau savo pirmagimius - man regis, buvau paskutinis, kuris jam a_u_k_o_j_o, nes a neradau n vieno mogaus, kuris bt suprats, k tada padariau. Nuo to laiko a suinojau daug, pernelyg daug apie io dievo filosofij ir, kaip min jau, i jo paties lp,- a, paskutinis dievo Dioniso mokinys ir pavstasis: ir galbt a gal iau ir jums, mano biiuliai, galiausiai duoti paragauti truput - kiek man leista - ios filosofijos? inoma, turiu kalb ti pusbalsiu, nes reikia paliesti daug slapt, nauj, svetim, stabi, siaubing dalyk. Jau tai, kad Dionisas yra filosofas, taigi ir dievai filosofuoja, matyt, yra slaptinga naujiena, kuri galbt sukels btent filosof nepasitik jim - js, mano biiuliai, jai jau maiau prieinsit s kad ir tod l, jog ji skelbiama per v lai ir netinkamu laiku: nes iandien js, kaip man praneta, nelabai tikite Dievu ir dievais Galbt ir tod l, kad savo nuoirdiame pasakojime a tur siu pasakyti daugiau, negu leidia grieti js klausymosi proiai? I tikrj, min tas dievas tokiuose pokalbiuose sak daugiau, jo toliau, daug toliau ir buvo toli priekyje... Jei bt leista, a pagal moni paproius vadiniau j graiais, ventikais, pramatniais vardais, priskiriau jam visas dorybes, loviniau jo tyrin tojo ir atrad jo - drs, jo bebaim siningum, itikimyb tiesai ir iminties meil. Bet tokiam dievui nereikalingas visas is pagarbus puonumas ir pramatnumas. "Pasilaikyk tai sau, panaiems tave ir visiems, kam to reikia! - pasakyt jis. - A nematau reikalo sl pti savo nuogumo!"- Galima bt pagalvoti: gal tokie dievai ir filosofai neturi g dos? - Kart jis pasak : "Retkariais a myliu mones,- tur damas galvoje greta buvusi Ariadn,- mogus man yra malonus, drsus, iradingas gyvulys neturintis sau lygaus em je; jis neprapuls jokiame labirinte. Man jis patinka: danai galvoju, kaip pad ti jam engti priek ir padaryti j stipresn, piktesn ir gilesn." -"Stipresn, piktesn ir gilesn?" - paklausiau a isigands. "Taip,- tar jis dar kart,stipresn, piktesn ir gilesn; o taip pat graesn",- ia Dievas-gundytojas nusiypsojo savo halkijonika ypsena, tarsi pasaks aving kompliment. Matote, is dievas stokoja ne tik g dos; daug kas veria manyti, kad dievai gal t kai ko pasimokyti i moni. Mes, mon s, esame mogikesni... 296 Ak, kas nutiko jums, mano raytoms ir pietoms mintims! Dar neseniai js buvote tokios margos, jaunos ir piktos, tokios spygliuotos ir dvelkianios tokiais slaptingais prieskoniais, kad a iaud jau ir juokiausi,- o dabar? Js jau praradote savo naujum ir kai kurios i js, mano neviliai, rengiasi tapti tiesomis: tokios nemirtingos jos jau atrodo, tokios graudiai padorios, tokios nuobodios! Bet ar kada nors buvo kitaip? K perraome ir perpieiame mes, mandarinai, savo kiniku teptuku, mes, aminantys visa tai, k g_a_l_i_m_a aprayti, k mes tik ir sugebame perpieti? Ak, visada tik tai, kas pradeda vysti ir vad tis! Ak, visada tik praslenkanias ir isis musias audras ir pageltusius v lyvus jausmus! Ak, visada tik paukius, per daug prisiskraidiusius, pavargusius ir gaudomus rankomis - m__s_ rankomis! Mes aminame tik tai, kam jau nedaug teliko gyventi ir skraidyti, tik nuvargusius ir suglebusius daiktus. A turiu spalv, gal net begal spalv, daug vairi velni

pustoni, penkiasdeimt geltonumo, rudumo, alumo, raudonumo atspalvi tik js s_u_t_e_m_o_m_s, js, mano raytos ir pietos mintys,- bet i j niekas nesp s, kaip js atrod te ryto auroje, js, mios mano vienatv s kibirktys ir stebuklai, js, mano senosios mylimosios n_e_t_i_k_u_s_i_o_s mintys! /NUO AUKT KALN * (i vokiei kalbos vert Kstutis Navakas) Pabaigos giesm O amiaus dienvidi! venti laikai! O sod metas! velgimo bei laukimo diaugsmas retas:Draug a laukiu dien nakt, kai Ateit jau laikas! Kurgi js, draugai? Argi ne jums pilk led laukus Jau ro s puoia? Versm js ieko, ilgesingai oia, ydryn n v jas debes pulkus Pak l sekt i aukto js takus. Padengs savo stal jus miniu:Kas bt m gino Ariau bedugn s, kas ariau vaigdyno? Mana alis - kas mat platesni? Ir mano meds - kas ragavs j?.. - Tai j__s, draugai! - O__ a_ jau visikai Kitokio bdo? Nusteb delsiat,- nors upyk btut! Kitoks a? Rankos, veidas ir plaukai? Ir kas e_s_u, ne tas a jums, draugai? Kitu tapau? Sau svetimu giliai? Savs ivengs? aid ju, kurs save nurungti stengias Ir su savim kovoja atkakliai, Nors pergal jo - vien g la ir skauduliai? jau, kur v jas puia kuo ariau? Bandiau gyventi, Kur nieko n r, pusnynuos tyrai skendi, Keiksmus ir mald, mog, Diev umirau? Vaiduokliu virts po ledus braidiau? - Dragai senieji! Meil jus tauri Ir baim valdo! Neirskit! Eikit! ia ne j__s_ valdos: Kur tolimi kalnai, ledais r-

ia tenka bt mediokliu ar v rim. P_r_a_s_t_u buvau mediokliu! - tai templ Suverus lank! Ir tik stipriausiam aut j g utenka-: Bet pavojinga _i_t_o_j_i str l Kaip n_ __ v_i_e_n_a,- skub kit pasisl pt!.. I jot! - O irdie, tavy viltis Dar neatv sus: N_a_u_j_i_e_m_s draugams palik duris atv rus! Senus pamesk! Umir juos atmintis! Jaunystei bl stant - v l jauna irdis! Kas siejo mus kadais, vilties gija; enklai sunyko, Kur meil kakada ant jos paliko? Lyg pergamentas ji man ir, deja, Pageltusi b_i_j_a_u paliesti j. Neb r draug, vaiduokliai j vieni Mane dar lanko! ird beldias, brazdinas u lango, J odiai man: "Mes b_u_v_o_m, ar meni?" Nuvyt kaip g l , kadais kvapni! O jauno ilgesiai nesuprasti! Kuriuos kent jau, Kur buvo m_a_n savi, bet jau pra jo, P_a_s_e_n_o jie ir buvo atmesti: Tik tas, kurs keiias, lieka man irdy. O amiaus dienvidi! Antri jauni laikai, O sod metas! velgimo bei laukimo diaugsmas retas! Draug a laukiu dien nakt, kai Ateit jau laikas! Jums, n_a_u_j_i draugai! *** Giesm _i baig s; ilgesio gaid Burnoj neliko: ynys, draugu man taps, tai atliko, Vidudienio draugu,- kuo jis vardu?Vidudien i vieno tapo du. Mes veniam, nes ms pergal tikra, Tai diaugsmo diaugsmas: tai Z_a_r_a_t_u_s_t_r_a, sveias ms didiausias! Pasaulis juokias, udangos n ra,

Tamsa diaugsmingai tuokias su aura...

Paaikinimai 1 viskuo abejoti (lot.). 2 kvailyst s, nesmon s (pranc.). 3 atkeliavo graus ir narsiausias asilas (lot.). 4 pirmosios prieasties (lot.). 5 kratinio, makalyn s (pranc.). 6 vokikos kvailyst s (pranc.) 7 nes jis turi migdymo gali, kurios esm - umigdyti jausmus (lot.) (Moljeras. Tariamasis ligonis). 8 Bokoviius R. J. (1711 - 1787) - gamtininkas; ne lenkas, kaip teigia autorius, o dalmat kilm s. 9 privedimas prie nesmon s; bdas rodyti, kad kuri nors tez yra klaidinga. Savo paties prieastis, t.y. pirmoji prieastis (lot.). 10 prietaravimas tarp payminio ir paymimojo odio (lot.) 11 Veiksmas - tai a (pranc.). 12 r. 9 pastab. 13 mogaus kanios religija (pranc.). 14 Nei Dievo, nei pono (pranc.). 15 proto aukojimas (it.). 16 O, ventasis naivume! (lot.). 17 Gangasrotogati, kurmagati, mandeikagati - ie sanskrito kalbos odiai reikia: Gango t km s greiiu (presto), v lio greiiu (lento), varl s greiiu (staccato). 18 paproiuose ir menuose (lot.). 19 nereikmingas faktas (pranc.). 20 Dievo advokatas (lot.). 21 atspalvius, niuansus (pranc.). 22 jis ieko tiesos kurti g riui (pranc.). 23 Norint bti geru filosofu, reikia bti sausam, aikiam, netur ti iliuzijos. Praturt js bankininkas turi charakterio bruo, btin tam, kad gal t daryti atradimus filosofijoje, t.y. aikiai suvokti tai, kas yra (pranc.). 24 atgyvenus tip (pranc.). 25 Taigi drsiai sakykime, kad religija yra normalaus mogaus produktas; kuo mogus reikalingesnis ir kuo labiau tiki aminja lemtimi, tuo jis teisesnis... Tik bdamas geras jis nori, kad doryb prilygt nuo ami nusistov jusiai tvarkai; tik vertindamas dalykus nealikai, jis mirt suvokia kaip absurdik ir nieking dalyk. Argi negalima teigti, kad tomis akimirkomis mogus suvokia geriausiai?.. (pranc.). 26 i esm s religin kvailyst ! (pranc.). 27 mistikos ir gamtos mokslo vienov s (lot.). 28 i pradi (pakartoti); v l, i naujo (it.). 29 Dievo ydingasis ratas - logikos klaida; r mimasis teiginiais, kuriuos paius dar reikia rodyti (lot.). 30 dora, apgaul ... nuod minga apgaul (lot.). 31 "Kai i tikrj mylima, siela valdo kn" (pranc.). 32 gerai moteriai ir blogai moteriai reikia botago (it.) (Sacchetti. Nov[el s] 86).. 33 tai, kas naudinga (lot.). 34 niekam nekenk, netgi kiek gal damas visiems pad k (lot.). 35 nerpestingumui, apsileidimui (pranc.).

36 priekyje Platonas, upakalyje Platonas, o per vidur - nesmon (gr.). Pardodijuojama Homero "Iliados" eilut : "Lit s galva, liemuo kaip okos, uodega kaip drakono" (VI giesm , 181 eilut . Vert. A.Dambrauskas). 37 Kas buvo dien, tebeveikia nakt (lot.) 38 paproi sugedimas (lot.). 39 rodyti savo aizdas, atverti savo skausm (pranc.). 40 laisvalaikio, poilsio (lot.). 41 Epochistika - abejojimas. termin fenomenologijoje atkr E.Huserlis. 42 palaikais (lot.). 43 gudrus poktas (pranc.). 44 "A beveik nieko neniekinu" (pranc.). 45 skliaustuose (lot.). 46 geros valios (lot.). 47 menas menui (pranc.). 48 dvasios (pranc.). 49 ios fatalikos, ironikos, mefistofelikos dvasios (pranc.). 50 Turima galvoje de Stal, tuo metu populiarios knygos "De l'Allemagne" (1810) autor . 51 greitai, smarkiai (it.). 52 buruazin kvailyst (pranc.). 53 geros valios mogaus (lot.). 54 keistuolis; gerairdis mogus (pranc.). 55 r. 18 pastab. 56 gil prot (pranc.). 57 mus traukia tai, kas draudiama (lot.). 58 veidmainyst , perd tas manieringumas (angl.). 59 komforto ir itaigingumo (angl.). 60 Be talento ir be proto (pranc.). 61 r. 15 pastab. 62 moteris tegul tyli banyioje, moteris tenesikia politik, moteris tenekalba apie moter (lot.). 63 mano drauge, neleiskite sau nieko, iskyrus kvailystes, kurios suteiks jums didel malonum (pranc.). 64 ji ir jo vir, o a - j (it.). 65 mantrumu (pranc.). 66 Studentas Karlas Zandas, 1819 m. nuuds raytoj Kocebu, tariam nipin jimu Rusijos naudai. 67 akivaizdiai (lot.). 68 neliesk mans (lot.). 69 padarytas dalykas... sukurtas... igalvotas ir igraintas dalykas (lot.). 70 tvirtesnis u var, t.y. ilgalaikis (lot.). 71 a niekinu Lok (pranc.). 72 pranczika dvasia (pranc.). 73 ndienos dvasios (pranc.). 74 romanistai, Paryiaus bulvar lankytojai (pranc.). 75 psichologinio smagum trokimo (lot.). 76 Skirtingumas kelia neapykant (pranc.). 77 aki, kad ivaryt prigimt... vis tiek sugr (lot.). 78 tarp lygi (lot.). 79 supana jim (lot.). 80 "Berankis Rafaelis" - dailininko Konti fraz i G.E.Lesingo veikalo "Emilija Galoti": "O gal js, prince, manote, kad Rafaelis nebt buvs didiausias tapybos genijus, jei d l nelaimingo atsitiktinumo bt gims be rank?".

81 r. 10 pastab. 82 doryb yra entuziazmas, susiav jimas (pranc.).