Ar suaugę žmonės žaidžia žaidimus?

• Kaip nuostatos į save ir į kitus veikia bendravimą?

• Kada ir kaip parašome savo gyvenimo scenarijų?
• Vaikas... suaugusiame žmoguje. Kas tai?
Į šiuos ir daugybę kitų klausimų atsakė amerikiečių psichologas ir
psichoterapeutas Eric Berne (1910-1970), sukūręs originalią teoriją, kurią jis
pavadino transakcine analize. Autorius į žmonių bendravimą pažvelgė
neįprastu, visai nauju žvilgsniu. Apie tai - šis skyrius.
Transakcijos ir asmenybinės pozicijos
E. Berne bendravimą analizuoja kaip tam tikrus mainus: žmogus X
siunčia žmogui Y pranešimą (t. y. jam kažką pasako; nužvelgia; mosteli ranka
ar pan.), o pastarasis, reaguodamas į tai, atsako jam žodiniu arba nežodiniu
būdu. Tokį ,,pasikeitimą" kontaktais E. Berne pavadino transakcija. Pateiksime
transakcijų pavyzdžių:
1. X: Kada egzaminas?
Y: Poryt.
2. X: Ar nori šokolado?
Y: (Patenkintas nusišypso).
3. X: (Atsisveikindamas pamojuoja).
Y: (Nusiunčia jam oro bučinį).
Transakcijose gali būti pateikta ir paprasta, ir sudėtinga informacija.
Transakcijos gali būti geranoriškos partnerio atžvilgiu - tai vadinama
paglostymu (E. Berne vartoja terminą stroking) ir piktavališkos - tai vadinama
dūriais.
E. Berne teigimu, kiekviena asmenybei būdingos trys Aš būsenos -Vaiko,
Tėvo ir Suaugusiojo. Kitaip tariant, tai yra tarsi trys skirtingi bendravimo lygiai,
tarsi trys socialinės pozicijos, vieną iš kurių mes pasirenkame
188
konkrečioje bendravimo situacijoje. Beje, bendravimo procese pozicijos gali
nesunkiai keisti viena kitą, nors yra nemažai ir tokių žmonių, kurių elgesiui
būdingiausia viena kuri nors pozicija. Dabar smulkiau aptarsime minėtas
vidines pozicijas.
Tėvo poziciją (nuostatas, elgesį) paprastai mes perimame iš savo tėvų.
Bendraudami iš Tėvo pozicijos mes kalbame autoritariškai, kategoriškai, esame
linkę kitus dogmatiškai vertinti ir kaltinti, mėgstame ironizuoti, nurodinėti ir
drausti, pretenduojame būti teisuoliais. Antra vertus, bendraudami iš šios
pozicijos, mes būname užjaučiantys ir besirūpinantys, linkę paskatinti ir
apginti, palaikyti, paguosti ir patarti. Taigi Tėvo pozicija gali būti dvejopa:
kritiškas Tėvas arba besirūpinantis Tėvas. Kai mes veikiame, jaučiame,
mąstome taip, kaip tai darė mūsų tėvai, mes esame Tėvo būsenoje. Pateiksime
keletą šiai pozicijai būdingų frazių pavyzdžių: „Tu privalai"; „Šito tau
negalima"; „Kiek tau kartoti vieną ir tą patį"; „ Jis visiškas kvailys";
„Nenukabink nosies"; „Vargšelis"; „Lauke šalta, apsirenk"; „Pirmiausia
nusiramink" ir 1.1.
Suaugusiojo pozicija nepriklauso nuo asmenybės amžiaus. Ji paremta
mūsų patirtimi, turima informacija, sąmoningais sprendimais. Šioje būsenoje,
anot E. Berne, veikiama įvertinant realybę, savo galimybes ir racionaliai
išskaičiuojant. Bendraudami iš Suaugusiojo pozicijos, mes būname dalykiški,
objektyvūs, dėmesingi, sugebame išklausyti kitą. Priimdami sprendimus,
remiamės ne nuostatomis, stereotipais, emocijomis ar nuotaikomis, o faktais, jų
lyginimu. Sakiniai formuluojami be emocijų, konkrečiai, jiems būdinga
argumentacija, užduodami atviro tipo klausimai. Pateiksime keletą šiai pozicijai
būdingų frazių pavyzdžių: „Jei palygintume su..."; „Aš galvoju, kad...";
„Raktus palikau darbe"; „Jei ir toliau taip lis lietus, atostogas teks atidėti" ir
pan.
Vaiko pozicija savyje slepia tą mažą mergaitę ar tą mažą berniuką,
kuriais mes buvome vaikystėje. Ši asmenybės pozicija gali būti labai įvairi,
kadangi ir vaikai būna labai įvairūs. Bendraudami iš laisvo, natūralaus Vaiko
pozicijos mes nesirūpiname dėl aplinkinių reakcijos, spontaniški, smalsūs,
žaismingi, natūralūs, nelogiški, svajingi, tačiau kartu gali reikštis mūsų
agresyvumas, nepaklusnumas, nekantrumas, piktdžiugiškumas, egoizmas,
tingumas. Jei mumyse prabunda prisitaikantis Vaikas, mes jaučiame gėdą ir
kaltę, esame baimingi, bejėgiai, delsiantys, susivaldantys, galvojame apie
pasekmes. Mes laikomės susitarimų, normų, esame kuklūs ir nuolankūs,
trokštame pagyrimo. Jei bendraujame iš „mažojo profesoriaus" Vaiko
pozicijos, būname intuityvūs, kūrybingi, originalūs, be to, sugebantys
189
manipuliuoti kitais: mes žinome, kada reikia verkti, norint ką nors pasiekti,
kada - būti ramiems ir pan. Bendravimas iš Vaiko lygio neturėtų būti
tapatinamas su suaugusio žmogaus nebrandumu. Anot E. Berne, tai geriausia
asmenybės dalis, kuri leidžia pajusti gyvenimo džiaugsmą, išgyventi meilę ir
kt., jeigu mes teisingai su ta dalimi elgiamės. Pateiksime keletą Vaiko pozicijai
būdingų frazių pavyzdžių: „Taip tau ir reikia"; „Aš nesugebėsiu"; „Kaip
norėčiau šokolado!"; „Ką man daryti?"; „Palikit mane ramybėje" ir kt.
Žemiau pateikti pavyzdžiai leis dar geriau suprasti trijų aptartų vidinių
asmenybės pozicijų skirtumus.
Reakcija į šiuolaikinio dailininko paveikslą:
Aš-Tėvas: Kažkokie kliedesiai! Ir ką tai galėtų reikšti?
Aš-Suaugęs: Prie paveikslo nurodyta ir kaina - trys šimtai penkiasdešimt
litų.
Aš-Vaikas: O, kokios nuostabios spalvos!
Reakcija (jaunos sekretorės pavėlavimą į darbą:
Aš-Tėvas: Vargšelė atrodo taip, lyg nebūtų akių sumerkusi šią naktį.
Aš-Suaugęs: Jeigu ji nesugeba apskaičiuoti savo laiko, kiti darbuotojai gali
būti nepatenkinti.
Aš-Vaikas: Norėčiau ir aš mokėti taip linksmintis, net nematydamas
laikrodžio.
Reakcija į kopūstų sriubos kvapą:
Aš-Tėvas: Kopūstai tikrai naudingi, jie palaiko mūsų šeimos sveikatą.
Aš-Suaugęs: Kopūstuose daug vitamino C.
Aš- Vaikas: Niekas neprivers manęs valgyti tą dvokiančią bjaurastį!
Teorijos autorius nurodo, kad svarbu ne tik tai, iš kurios vidinės
pozicijos mes kalbame, bet ir tai, į kurią pašnekovo poziciją mes vieną ar kitą
frazę adresuojame. Į Tėvo poziciją mes nukreipiame tas frazes, kuriomis lyg ir
sutinkame, kad viskas būtų vertinama dogmatiškai, kritiškai, kuriomis
parodome savo nuolankumą arba, atvirkščiai, parodome nepasitenkinimą mums
siunčiamais pamokymais, kaltinimais ar vertinimais. Pvz., „Man gėda, kad aš
nepaskambinau jam"; „Tai tu tinginys, o ne aš!" ir kt. Į Suaugusiojo poziciją
siunčiami tie pranešimai, kuriais mes norime gauti informacijos, pasitarti. Pvz.,
„Kodėl šitoje grafoje neįrašytas skaičius?"; „Nusprendžiau stoti į KTU" ir kt.
Kreipimasis į Vaiko poziciją paprastai būna susijęs su jausmais, emocijomis.
190
Pvz., „Pirmiausia tu nusiramink"; „Gal galėtum jau nebepykti ant manęs..." ir
kt.
Transakcijų tipai
Visos aukščiau paminėtos pozicijos iš esmės yra tokios pozicijos: „Aš
geras" arba „Aš blogas" ir „Tu geras" arba „Tu blogas". E. Berne aptaria
galimus keturis pastarųjų pozicijų derinius (žr. 10.2 pav.):
1. „Aš geras ir tu geras". Tai sėkmę nešanti, sveikos asmenybės
pozicija, kuri pradeda formuotis dar vaikystėje. Jei tėvai skatina vaiką,
džiaugiasi juo, pripažįsta jo laimėjimus, ima formuotis pozityvi nuostata į
supantį pasaulį. Būtent tokia nuostata mums padeda būti laimėtojais, turėti
patikimų draugų ir veiklos partnerių, konstruktyviai spręsti problemas.
195
2. „Aš geras, o tu blogas". Tai dominavimo pozicija, kuria stengiamasi
parodyti savo pranašumą įvairiausiose srityse („aš stiprus, teisingas, puikus").
Be to, tuo pačiu siekiama sumenkinti, pasmerkti, pažeminti kitą („tu egoistas,
silpnas, klystantis"). Ši pozicija yra projekcinė: kiti žmonės kaltinami dėl tų
savybių, kurios būdingos pačiam kaltinančiajam. Tokio tipo žmonės ieško tikrų
ar įsivaizduojamų priešų, aplink save sėja baimę ir pyktį. Tai žmonės, kurie
nuolat jaučiasi apgauti ar persekiojami ir todėl apgaudinėja ar persekioja kitus.
3. „Aš blogas, o tu geras". Tai savęs žeminimo, bejėgiškumo,
nepasitikėjimo savimi pozicija. Tokiems žmonėms reikalinga globa, pagalba.
Save žeminančios nuostatos ima formuotis dar vaikystėje, kai tėvai užima
poziciją „Aš geras, tu blogas", o vaikas statomas į poziciją „Aš blogas, o tu
geras". Šios pozicijos žmonės atitolsta nuo kitų, yra linkę į depresiją.
4. „Aš blogas ir tu blogas". Tai beviltiškumo pozicija, neretai asmenybę
atvedanti į alkoholizmą, narkomaniją. Visas pasaulis suvokiamas kaip juodas,
blogas, kuriame neįmanoma pasitaisyti. Tokios nuostatos ima formuotis
vaikystėje, kai tėvai labai demonstruoja savo pranašumą, neleidžia vaikui
mąstyti ir veikti pačiam. Vaikas ima blogai galvoti ir apie save, ir apie tėvus.
10.2 pav. E. Berne psichologinių pozicijų rombas
196
Žaidimai, kuriuos žaidžiame
E. Berne į žmonių tarpusavio santykius pažvelgė neįprastai: jo teigimu,
didžiąją mūsų gyvenimo dalį sudaro psichologiniai žaidimai, turintys tam tikras
taisykles, žaidėjus ir numanomą baigtį. Iš psichologinio žaidimo gaunama tam
tikra nauda (dažniausiai - psichologinė), tačiau žaidimai paprastai baigiasi
sukeldami nemalonius jausmus visiems žaidimo dalyviams. Taigi šie žaidimai
nėra linksmi. Žaidimus mes žaidžiame nesąmoningai arba sąmoningai, juos
nuolat kartojame (ypač - mėgstamiausius) su tais pačiais ir naujais partneriais.
Turbūt ir jūs esate pastebėję, kad kartais kartojate tuos pačius žodžius ta pačia
intonacija, o keičiasi tik vieta ir laikas.
Žaidimą E. Berne apibrėžia kaip seriją paslėptų papildančių
transakcijų, nepertraukiamai sekančių viena paskui kitą, su aiškiai numatoma
baigtimi.
Kad būtų aiškiau, pateiksime žaidimo „Pabandyk... Taip, bet..." pavyzdį.
Įsivaizduokite, jog kalbasi dvi draugės:
X: Žinai, jaučiuosi pavargusi, nieko nebenoriu, nėra nuotaikos.
Y: Tai šiandien nesimokyk, pailsėk, išeik pasivaikščioti.
X: Taip, bet reikia rašyti referatą...
Y: Pabandyk susitarti su dėstytoju. Gal atidėtų savaitei..?
X: Taip, gal ir atidėtų, bet pasivaikščiojimu nuotaikos sau nepakelsiu...
Y: Tai gal nueik pas gydytoją?
X: Taip, bet ten tokios eilės...
Y: Tai gal suorganizuojame kokį vakarėlį? Pasilinksmintume.
X: Taip, bet tai brangiai kainuotų...
Y: Tai gal pabandyk...
(Ir 1.1. Po kurio laiko įsivyrauja tyla).
Kokią psichologinę naudą iš šio žaidimo gavo X? Jūs turbūt pastebėjote,
kad žaidimo metu socialiniame lygmenyje vykę procesai („Padėk man!")
neatitiko to, kas vyko psichologiniame lygmenyje („Bet tau tai nepavyks!").
Atviras tekstas čia tebuvo kaukė, o svarbiausia buvo paslėpta informacija. Taigi
X gauta psichologinė nauda yra ta, kad ji atsidūrė dėmesio centre. Antra, X
parodė, kad jos draugė Y ne tokia jau ir protinga, jei nesugeba patarti.
Kaip būtų galima nutraukti žaidimą „Pabandyk... Taip, bet..."? Tiesiog
žaidžiančio šį žaidimą reikėtų tiesiai paklausti: „O kaip tu pats galvoji spręsti
savo problemą?"
197
Taigi žaidimai trukdo atviriems, garbingiems tarpusavio santykiams.
Mes žaidžiame iš Aš-Tėvo būsenos, kai kartojame savo tėvų žaistus žaidimus.
Mes žaidžiame iš Aš-Suaugusiojo būsenos, kai žaidžiame sąmoningai. Mes
žaidžiame iš Aš-Vaiko būsenos, kai žaidimai yra susiję su ankstyvaisiais mūsų
išgyvenimais, su vaikystėje priimtais sprendimais apie save ir kitus.
E. Berne aprašė daugybę žaidimų. Vien jų pavadinimai jums turbūt
sukels jausmą, kad tai jau kažkur anksčiau girdėta, vykę: „Jeigu aš būčiau...";
„Ką pasakys žmonės?"; „Pažiūrėk, ką per tave padariau"; „Jeigu ne tu, tai aš
galėčiau..." ir 1.1. Jeigu jus sudomino E. Berne požiūris į mūsų bendravimą kaip
į psichologinius žaidimus, būtinai perskaitykite jo knygą „Žaidimai, kuriuos
žaidžia žmonės".
Gyvenimo scenarijus
E. Berne teigimu, mes jau vaikystėje susikuriame nesąmoningą savo
gyvenimo planą - gyvenimo scenarijų. Kad ir kaip būtų keista, psichologinis
scenarijus turi labai daug ką bendro su teatro scenarijumi. Ir viename, ir kitame
yra tam tikri vaidmenys, dialogai, veiksmai, scenos ir siužetai, vedantys į
kulminaciją ir pasibaigiantys teatro scenos (gyvenimo) užsklanda.
Psichologinis scenarijus - tai asmenybės gyvenimo veiksmų planas, kuris
numato, į kokį tikslą bus orientuota asmenybė ir kokiu būdu to tikslo bus
siekiama. Savo gyvenimo dramą žmogus vaidina nesąmoningai; tik retais
atvejais ši drama atsitiktinai gali būti įsisąmoninta. Asmeniniai mūsų scenarijai
kartais būna panašūs į sentimentalią dramą, kartais - į fantastinius nuotykius,
tragediją, farsą, romaną, linksmą komediją ar nuobodžią pjesę. Žmonių
vaidinamos dramos gali būti konstruktyvios, destruktyvios ar neproduktyvios, t.
y. niekur nevedančios.
Kaip yra sukuriamas gyvenimo scenarijus? Vos gimęs vaikas ima kaupti
informaciją apie jį supantį pasaulį. Pirmieji teigiami arba neigiami kontaktai su
aplinka sukelia pirmuosius pojūčius, kurie nulemia pačią ankstyviausią
informaciją apie save, savo vertingumą. Vaikai, kurie švelniai glaudžiami prie
krūtinės, kuriems šypsomasi, kurie šnekinami, kaupia visai kitokią informaciją,
negu tie kūdikiai, kurie paimami į rankas su nerimu, priešiškumu ar baime. E.
Berne nuomone, pirmieji vaiko savo atžvilgiu išgyventi jausmai greičiausiai ir
yra ta galinga jėga, kuri įtakoja visą gyvenimo planą (scenarijų), užimamą
psichologinę poziciją gyvenime bei vaidinamus vaidmenis. Šalia vaiko visada
198
yra tėvai, seneliai ar kiti suaugusieji, kurie siunčia vaikui pačius įvairiausius
pranešimus:
„Tu niekada nieko nepasieksi".
„Vieną dieną tu tikrai tapsi įžymiu". „Tu
siaubingas vaikas".
„Neabejoju, tu ne viso proto".
„Tu lėtas kaip vėžlys".
„Mums būtų geriau be tavęs".
„Tu tiesiog gimęs būti kunigu".
Kaip matome, vaikystėje mes gauname daugybę mūsų gyvenimą
programuojančių pranešimų: apie mokymosi naudą ir savo galimybes, apie
religingumą, apie poilsį, apie sveikatą ir t. t. Vaikas, kurį nubaudžia už
nesutikimą su suaugusiu, gali padaryti išvadą: „Nereikia mąstyti pačiam".
Vaikas, kurio rodomi jausmai ir emocijos yra kritikuojami, gali nuspręsti:
„Nereikia jausti" arba „Nereikia rodyti savo jausmų". Tokias išvadas vaikas
laiko neginčijamomis tiesomis, kurių laikydamasis tampa „geru berniuku" arba
„gera mergaite", nes klauso savo tėvų.
Taigi iki septynerių metų mes parašome savo gyvenimo scenarijų, o
paauglystėje šį „kūrinį" papildome naujais faktais, priartiname jį prie realybės.
Ir visa tai vyksta giliai pasąmonėje.
Kaip jau minėjome, scenarijai gali būti patys įvairiausi. Tačiau turbūt
tiksliausia juos būtų skirstyti į tris grupes: laimėtojo, pralaimėtojo ir
nelaimėtojo.
Laimėtojas - tai tas žmogus, kuris sugeba pasiekti scenarijuje numatytą
tikslą (tapti lyderiu, įžymybe, specialistu, o galbūt, jei to troško, atsiskyrėliu ar
pan.). Taigi kiekvienas žmogus pats sau nusprendžia, ar jis yra laimėtojas
(kartais mums iš šono gali atrodyti priešingai...). Laimėtojui svarbu ne tiek
sėkmė gyvenime, kiek autentiškumas, galimybė būti savimi. Laimėtojas
realizuoja savo individualumą ir vertina tai kituose. Jis atsiskleidžia, o ne kuria
kitiems patinkantį savo paveikslą.
Pralaimėtojas - tai tas žmogus, kuris nepasiekia gyvenimo scenarijuje
numatyto tikslo. Pralaimėtojo pozicijos mes išmokstame dar vaikystėje. Tam
turi įtakos konfliktai, grubumas šeimoje, sunkus fizinis darbas, auklėjimo
ypatumai ir kt. Norėdami susidoroti su šiomis problemomis, vaikai išmoksta
manipuliuoti savimi ir kitais. Šie „įgūdžiai" išlieka ir suaugus; tai tampa elgesio
norma. Pralaimėtoją galima pažinti iš kalbos. Jis dažnai atsigręžia į praeitį: „Jei
aš būčiau vedęs kitą..."; „Jei aš būčiau graži..."; „Jei aš būčiau turtingas..."
Kartais pralaimėtojas „įsikimba" į ateitį, laukia iš jos stebuklo: „Kai aš baigsiu
199
mokyklą..."; „Kai pagaliau užaugs vaikai..."; „Kai aš praturtėsiu..." Dar viena
pralaimėtojų kategorija su baime laukia būsimų nelaimių: „O kas, jei aš
neteksiu darbo..."; „O kas bus, jei aš jam nepatiksiu..." Taigi pralaimėtojai - tai
abejonėse paskendę žmonės, praleidžiantys gerus dabarties šansus. Tai žmonės,
kurie patys sau trukdo matyti, girdėti, jausti ir suprasti; save ir kitus jie mato
kreivame veidrodyje.
Beje, pralaimėtojų kategorijai priskiriami ir tie, kurie pasiekia gyvenimo
tikslą, tačiau per didele kaina: užima išsvajotą postą tampa lyderiu, tačiau
mainais už tai „gauna" opaligę, insultą infarktą... Pralaimėtojai yra ir tie, kurie
gyvenimo scenarijuje numato sau mirtį (savižudybę, mirtį nuo vėžio ar pan.) ir
ją įgyvendina.
Nelaimėtojas - tai toks žmogus, kuris niekuo nerizikuoja, nelaimi ir
nepralaimi. Jis niekada netampa lyderiu, jis yra pilkas ir nepastebimas, jo
niekas nepasigenda. Tai žmogus, kuriam „ir taip gerai".
O koks jūsų gyvenimo scenarijus? Dar nevėlu jį pakeisti. Tik pažindami
save, įsisąmonindami vaikystės išgyvenimus ir sprendimus, galime pagaliau
pradėti gyventi čia ir dabar, nutraukdami tą keistą beviltiškų pasikartojimų
grandinę, kuri vadinama gyvenimo scenarijumi.
Pasvarstykite:
• Ar galite pavadinti save žmogumi, turinčiu mėgstamą Aš būseną?
• Ar keičiasi jūsų Aš būsenų portretas, priklausomai nuo aplinkybių, pvz.,
namuose? Universitete? Vakarėlyje?
• Ar keičiasi jūsų Aš būsenų portretas, bendraujant su skirtingais
žmonėmis?
• Paprašykite savo draugą (draugę) nupiešti jūsų Aš būsenų portretą. Ar šis
ir jūsų pieštasis - panašūs? Jei skiriasi, kodėl?
• Kokia iš minėtų psichologinių pozicijų jums artimiausia?
• Kaip manote, kokie yra jūsų mėgstamiausi žaidimai?
200
201