Filosofijos įvadas

Vertinami šie darbo aspektai:

 Išmano filosofijos reiškinio prigimtį ir paskirtį, supranta filosofijos vaidmenį europinėje kultūroje ir
šiuolaikiniame pasaulyje (10%), (nereikalauja atskiro atsakinėjimo tekste, pvz. Atskiros pastraipos. Tai
matosi iš viso teksto, t. y. kaip supratote klausimo visumą. Todėl daugiausia dėmesio reikia skirti kitiems
punktams.)
 Išmano pamatines filosofijos problemas, kryptis ir koncepcijas (20%),
 Gali kritiškai vertinti filosofijos pateiktus atsakymu į iškeltas problemas (10%), (kritinis vertinimas
nereiškiaparašyti patinka ar nepatinka. Kritinis vertinimas (jei toks yra) turi būti pagrįstas.)
 Atpažįsta koncepcijų prielaidas ir priklausomybę istoriniam kontekstui (10%).

1. Filosofijos apibrėžimas ir kilmė.

 Kodėl sunku pateikti vienareikšmį filosofijos apibrėžimą? Nes filosofija kaip mokslas nėra
apibrėžiamas; jai yra įdomūs įvairūs mokslai ir dalykai, todėl kiekvienas žmogus sugalvos vis
kitokį apibrėžimą. Yra žvelgiama visuminiu žvilgsniu.
 Kas yra filosofijos objektas? Tirti gamtos, visuomenės, mąstymo raidos visuotinius dėsnius. Iš
esmės viskas yra filosofijos objektas.
 Kuo filosofija išsiskiria iš kitų žinojimo sričių? Ji neturi vien tik jai priklausančios objektų
srities, įsiterpia visuomet į kitus mokslus.
 Koks yra filosofijos ir kasdienio gyvenimo santykis? Nėra labai susijęs, nes nes kasdieniniam
gyvenimui būdinga rutina, klausimų nekėlimas, fragmentiškumas, o filosofijai būdingas
atradimas, supratimas-nubudimas, klausimų kėlimas bei visuminis požiūris. Iš kitos pusės, su
filosofija susipažinęs žmogus gali pradėti kasdienį gyvenimą stebėti filosofiškai ir atrasti rutinose
kažką naujo.
 Kuo skiriasi filosofijos pradžia ir šaltiniai? Pradžia yra istorinė (sen. Graikija), o šaltiniai – tai,
kas pažadina mąstyti (nuostaba, abejonė, ribinės situacijos).
 Kas būdinga filosofinei nuostabai ir abejonei ir kodėl jos yra filosofinio mąstymo šaltinis?
Filosofinė nuostaba – tai stebėjimasis paprastais ir atrodytų kasdieniais dalykais (kasdienė
nuostaba tai įspūdingais ir netikėtais, egzotiškais dalykais). Nuostaba yra “klausiančioji būklė”,
joje pastebiu savo nežinojimą. Filosofinė abejonė – radikalus abejojimas žinojimo pagrindais.
Kasdienės abejonės – dėl kasdienių veiksmų ir pasirinkimų tinkamumo; egzistencinės abejonės –
prasmės paieška, egzistencinis netikrumas; mokslinės-metodinės abejonės – pažinimo ir mokslo
kritinio tikrinimo ir žinių patikimumo svarstymo šaltinis.
 Kas yra ribinės situacijos ir kodėl jos yra filosofinio mąstymo šaltinis? Ribinės situacijos –
įvykiai, kuriems trūksta prasmės, pagrindimo (nelaimingi įvykiai, ligos, kančia, mirtis, kt.).
Filosofinio mąstymo šaltinis, nes žmogus klausia kokia to prasmė ir kaip to išvengti, skatina
veiksmo filosofiją.

2. Filosofija kaip fundamentinis, universalus ir kritinis mokslas: A.

Anzenbacher.
 Kuo filosofija skiriasi nuo kitų žinojimo sričių, nuo specialiųjų mokslų? Filosofija aiškina
empirinius dalykus neempiriniais (savo mintimis, įžvalgomis ar intuicija), kol specialieji mokslai
empirinius dalykus grindžia empirika. Filosofija klausia apie empirikos pagrindus apskritai.
 Kokį pagrindą/fundamentą ji gali suteikti mokslams ir žmonių žinojimui? Filosofija gali
padėti gilinti galutinių pagrindų, sąlygų ir prielaidų suvokimą.
 Kaip suprasti filosofijos universalumą? Filosofija nagrinėja patirtinę (empirinę) tikrovę ne tam
tikru aspektu ir ne tam tikro metodo požiūriu, bet visuotinai. Dėl to ir universalus mokslas, nes
nagrinėjama ne siaurai, o visai aspektais, visapusiškai.
 Kokia yra filosofinio žinojimo apimtis ir ribos?
 Kokio pobūdžio yra filosofinė kritika? Filosofija yra universali kritika, kuri kaip protu
besiremiantis mokslas sprendžia apie bet kokią nuomonę, pasaulėvaizdį ar aiškinimą. Gali būti
mokslo, religijos, visuomenės, ideologijų, kt. kritika.

3. Antikinė filosofijos samprata: filosofija kaip meilė išminčiai.

 Kuo skiriasi mitologinis ir filosofinis pasaulio aiškinimai? Mitologinis – pasakojimas
pasiremtas religija ir tikėjimu, jame įtraukti dievai, naudojamasi poetiniais įvaizdžiais. Filosofinis
– vietoj pasakojimo yra teorija, tikslios sąvokos, žinios argumentuotos, o dievus ir herojus keičia
stichijos.
 Ką, pasak Herakleito, žino filosofas ir kodėl išminties meilė priešinama daugžinystei? Kaip
tai siejasi su Sokrato „žinau, kad nieko nežinau“? Anot Herakleito, geri filosofai turi daug
žinoti, bet “daugžinystė proto neišmoko” – meilė išminčiai ir protas yra nuolatos visko klausinėti.
Siejasi su Sokrato posakiu, nes kad ir kiek daug visko išmanytum, visko niekada nežinosi, pats
žmogus turi suprasti, kad visų tiesų neišeis išmąstyti.
 Kaip suprasti Platono pasakymą, kad filosofai yra tarp kvailių ir dievų? Kvailiai mano, jog
viską žino, o dievai ir taip jau viską žino. Nei kvailiai, nei dievai nieko neklausia, nebenori
daugiau kažko sužinoti, nors visuomet yra naujų žinių potencialas.
 Kodėl Herakleitas ir vėlesni filosofai filosofiją sieja su pabudimu, o kasdienį gyvenimą su
miegu? Su filosofija prabundi ir pradedi ieškoti ir klausinėti dalykų, kurių kasdieniam gyvenime
kiti nemato. Kasdienis gyvenimas užliūliuoja protą miegui, kai svarbūs lieka tik paviršutiniški
rutinos dalykai.
 Kokį žinojimą Aristotelis vadino theoria ir kuo jis skyrėsi nuo kitų žinojimo formų? Theoria
(matyti, stebėti), reikia būti stebėtoju ir matyti tai, kas yra pastovu, nekinta, nes tikrovę sudaro
substancijos.

4. Išmintingas gyvenimas ir laimė: Aristotelis.

 Koks yra aukščiausias žmogui pasiekiamas gėris? Aukščiausias gėris – didžiausia siekiamybė
(tikslas po tikslo). Pasiekti tikslai atneša laimę, tad išeina jog ji yra didžiausia siekiamybė, nes ją
renkamės dėl jos pačios, o ne ko nors kito.
 Kokias laimės sampratas kritikuoja Aristotelis? Sako, kad laimė nėra materialūs apčiuopiami
dalykai, kaip pinigai, garbė ar malonumas. Pvz jei žmogus tarnaudamas valstybės siekia garbės,
išmanantys žmonės gerbtų jį už dorumą, tad dorumas yra jo siekis, ne garbė. Laimė yra dorybė,
tačiau vieni suprantą ją kaip turėjimą, kiti kaip naudojimąsi ja.
 Ar laimės galima išmokti? Ne, laimę galime tik kurtis patys. Pvz miegodamas nesukursi laimės,
o dirbdamas ir kažką veikdamas būsi apdovanotas ir pasieksi laimės.
 Su kokiomis dorybėmis laimę sieja Aristotelis? Su vidurio išlaikymu viskame, kai neturi per
daug ar per mažai ir kai nesirenki blogo kelio, nes jis lengvas. Vidurys yra gėris. Dorybė susijusi
su išgyvenimais, kuriuose veiksmų perteklius yra peikiamas, o vidurys giriamas, laikomas
teisingu dalyku.
 Kodėl yra sunku rasti „aukso vidurį“ ir kodėl tam reikia išminties? Tikslo nepasiekti yra
lengva, o pasiekti sunku, taip ir elgtis blogai yra lengva, o pasiekti gėrio – sunku. Laimingas
 žmogus negali tapti nelaimingu, nes kiekvienas nelaimės formas iškęs ir supras kaip gyvenimo
iššūkius, niekada nedarys to, kas žema ir ko negali pakęsti.

5. Išmintingas gyvenimas ir laimė: hedonistai ir stoikai.

 Kuo skiriasi įprastai suprantamas malonumas nuo Hedone sampratos Epikūro filosofijoje?
Pagal Epikūrą “kai sakome, kad malonumas yra tikslas, mes turime galvoje ne nusivylusių
žmonių malonumus ir ne malonumus glūdinčius jutiminiuose pomėgiuose, <…>, bet tokią
būseną, kai ir kūno neskauda, ir siela rami. Malonūs nėra kasdienybės trumpi malonumai, kaip
išgertuvės, gardžiavimasis maistu ar panašiai. Malonų jį padaro blaivus protas, kuris tyrinėja bet
kokio pasirinkimo ar atsisakymo priežastis ir išvaiko tokias mintis, kurioms užplūdus sielose kyla
didžiausias sąmyšis.” Malonumas yra sielos ramybė, rūpesčių neturėjimas, o būdas pasiekti šį
nuolatinį malonumą – apmaldyti troškimus. Mes suprantam malonumą kaip troškimų ir geidų
išpildymą.
 Kas epikūriečiams yra laimingas gyvenimas?
 Kuo hedonistai skiriasi nuo Aristotelio etikos ir stoikų? Hedonistai: “būsena kai kūno
neskauda ir siela rami”, autarkija – kai pats sau esi pakankamas, pats save valdai, laimė priklauso
nuo tavęs o ne nuo išorės.
 Kas yra stoikų Apathos ir kuo ji skiriasi nuo paprastai suprantamos apatijos? Mes
suprantam apatiją kaip buvimą vangiams visokiems dalykams; stoikams apatija buvo principas
pasiekti bejausmiškumo būvį, kad išoriniai dalykai tavęs negalėtų sužeisti.
 Kokias dorybes vertina stoikai? Apatiją kasdieniams malonumams ir turtams, stiprią valią ir
prasmingumo suteikimą ne daiktams, gėrį kurį diktuotja protas.
 Kaip stoikai suderina žmogaus laisvę su likimo neišvengiamybe?

6. Antikinė ontologija, daiktų pradų paieškos: Talis, Herakleitas,

Parmenidas, Pitagoras, Demokritas, Platonas, Aristotelis.
 Kokius būties ir tikrovės pradus išskiria išvardinti filosofai? Talis (); Herakleitas (pasaulį
traktavo kaip kintantį, bet regimojo pasaulio kitimo nemanė laikyti netikrumo požymiu. Daiktų
pradas – pasaulio kilmė); Parmenidas (“būtis yra tai, kas neatsiranda ir neišnyksta”, “mąstymas ir
būtis yra tas pats. Nebūtinies negalime mąstyti”); Pitagoras (); Demokritas (mondata – vienetas –
yra mažiausias nedalomas ir nematomas kūnas, todėl jis sutapatino mondatą su atomu –
mažiausiai nedaloma medžiagos dalele. Daiktų pradas yra ne pati mondata, o skaičius. Atomas
turi panašumų su būtimi: amžini, nedalomi, tačiau judrūs, skiriasi savo dydžiu, padėtimi, forma, o
elejiečių būtis yra vientisa ir nejudri); Platonas (tikroji būtis neatsiranda ir neišnyksta; tikrovę
sudaro substancijos – savaimė būtis, kas išlieka pastovu kitimų eigoje. Substancija-akcidencija
(laikinas, kintantis), aktas-potencija (tai kuo gali tapti), materija(tai kas nėra apibrėžta, pvz ugnis
kintanti ir neapibrėžta)-forma, esmė-egzistencija, subjektas-predikatas (subjektui priskiriamos
tam tikros savybės).); Aristotelis ().
 Kaip jie siejasi ir mitologiniu, o kaip su šiuolaikiniu moksliniu pasaulio aiškinimu?
 Kas yra Platono idėjos ir koks jų santykis su daiktais? Idėjos – egzistuoja tik jų šešėliai, pvz
tikras tobulas grožis yra ne koks regiamas ir apčiuopiamas daiktas, o idėja. Visos idėjos yra
amžinos, nekintamos, tobulos. Daktai tik atstovauja idėjomas, tėra netobuli idėjų įsikūnijimai.
Dėl savo laikinumo, santykinumo negali jos prilygti.
 Kuo Platono idėjų samprata aktuali šiandien ir kaip ji padeda aiškinti žmogaus pažinimą?
 Kaip Aristotelis aiškina daikto būtį pagal substancijos, materijos/formos, akto/potencijos
sąvokas? Aristotelis aiškina, kad iš tikrųjų egzistuoja tik individualūs daiktai, nes vien jie
egzistuoja patys savaime – jiems nereikia kokio nors pagrindo. Jie yra tai, kas vėliau pradėta
vadinti substancija. Aristotelio formos primena Platono idėjas, bet yra svarbus skirtumas: idėjos
egzistuoja nepriklausomai nuo daiktų, o formos – pačiuose daiktuose. Realiai egzistuoja tik
 atskiri, individualūs daiktai, tad daiko forma visada yra sujungta su materija, kaip fromos
realizacijos galimybe ar pagrindu.

7. Naujųjų laikų epistemologija: racionalizmo ir empirizmo ginčas.

 Kuo skiriasi racionalizmas nuo empirizmo žinių kilmės ir pagrindimo aspektais?
Empirizmas (Locke, Bacon): pirmenybė patirčiai, eksperimentams, indukcijai; eksperimentas –
tai klausimas gamtai, į kurį ji turi atsakyti, o ne žmogus savo protu išgalvoti. Racionalizmas
(Descartes, Kant): tikros žinios negali būti išvedamos iš juslinio patyrimo; tik protas atranda
dėsnius. Juslinė patirtis nusako tik tai, kas vyksta čia ir dabar, o ne visur ir visada. Žinių visuotinį
būtinumą nustato tik protas, todėl jis ir yra pažinimo šaltinis.
 Kas yra idėja racionalistams ir empiristams? Racionalistams idėja yra įgimta žmogaus prote,
Dievo duota. Empiristams idėjos atsiranda tik iš patyrimo.
 Kodėl, anot Dekarto, pažinti galima tik protu, kaip suprantama juslių ir vaizduotės
funkcija pažinime? Tik protu, nes jis mums pasako daiktų prigimtį, kol tuo tarpu juslės ir
vaizduotė paaiškina kuo išoriniai daiktai naudingi ar kenksmingi.
 Kokios žinios, anot Dekarto, yra aiškios ir ryškios, labiausiai patikimos? Įgimtos idėjos
prote.
 Kaip mūsų galvoje atsiranda idėjos pagal empiristus? Atsiranda per patyrimą, turime remtis
ne grynai teoriniais dalykais, bet ir mus supančių objektų stebėjimu.

8. Transcendentalinė filosofija: I. Kantas.

 Kaip suprantate, koks yra skirtumas tarp žodžių „imanentinis“, „transcendentinis“,
„transcendentalinis“? Transcendentalinis -
 Kuo I. Kanto pažinimo teorija išsiskiria iš kitų?
 Kodėl Kantas mano, kad jis atliko „kopernikišką posūkį“ pažinimo teorijoje?
 Kokios yra transcendentalinės juslumo ir transcendentalinės intelekto formos?

9. Kalba ir žmogaus pasaulis: fenomenologija ir hermeneutika.

 Kaip yra identifikuojami objektai?
 Kodėl identifikavimo rezultatas yra prasmė? Sąmonė yra intenionali, visada nukreipta į ką
nors. Suvokimo rezultatas – identifikacija – yra prasmė, ką nors suvokiame kaip ką nors, mums
duoti tik prasmingi objektai.
 Kokia yra profilio ir horizonto struktūra? Horizontas apibrėžia konkrečią prasmę. Objektai duoti
tik prasminiame horizonte. Pasaulis yra ne daiktų suma, o galutinis supratimo horizontas.
 Kuo skiriasi žmonių ir gyvūnų kalba? Kodėl tik kalbos dėka žmogus susikuria savą
pasaulį? Kaip suprasti Maceinos mintį –„Pasaulis tampa žmogui jo pasauliu tik tada, kai jis
yra į kalbą suimtas pasaulis“? Žmonės kalba išreiškia naudingą informaciją, tai kas
teisinga/neteisinga, suvokia, kas yra gera/bloga, kol gyvūnai išreiškia tik skausmą ar malonumą.
Nes aplinka nuo pasaulio skiriasi, mes pasaulį sau susikuriame, nes jis mums nėra duotas; jį
kuriame kultūra, kam reikia kalbos, moralės, normų, o tą sau suteikti galime tik kalbos dėka.
Maceinos mintį galima suprasti taip, kad jeigu nesugebėtumėm kalba apibūdinti pasaulio, jis
nebūtų reikšmingas; žodžiais mes duodam pasauliui prasmę, kalba suteikiam prasmę įvairiems
pasaulyje esantiems objektams.
10. Žmogaus apibrėžtis egzistencinėje filosofijoje: F. Nietzsche ir A.
Šliogeris.
 Ką reiškia Sartre tezė, kad žmogus gali rinktis savo esmę? Esmės ir egzistencijos perskyra.
 Koks yra žmogaus laikas ir kuo jis skiriasi nuo gyvūno laiko? Žmogaus laikas yra žmogiškas,
nes jis gali gyventi praeitimi ir dabartimi, turi istoriją/yra istoriškas. Gyvūnai neprisimena ir
gyvena neistoriškai – ištirpsta dabartyje, nemoka apsimesti, nieko neslepia.
 Kokią reikšmę žmogaus tapatybei turi istorija? Žmogus prisimena ir dėl to gali palyginti, gali
kelti klausimus ir viltis; tai žmones gali paversti melancholiškais, suteikti nuobodulio, ar
atvirkščiai. Nesame sukaustyti akimirkos, o labiau praeities.
 Kodėl žmogus yra būtybė neaiški sau pačiai? Nes tai yra sau pačiam pamatinė žmogaus
galimybė. Mes esame baigtini, bet ne tai svarbu; svarbu, kad mes žinom, jog esam baigtini.
 Ką reiškia klausti egzistencinius/filosofinius klausimus? Ką tai sako apie žmogų? Reiškia
atsiverti neaiškumui, bet kartu stengtis neaiškumą įveikti.

11. Autentiškos ir neautentiškos egzistencijos sampratos egzistencinėje

filosofijoje.
 Koks, pagal Kierkegaardą, yra skirtumas tarp estetinio rinkimosi ir etinio pasirinkimo?
Estetinė egzistencija (gr. Aisthesis – jutimas), principas – mėgavimasis, aš esu tai, kuo aš
mėgaujuosi. Etinė egzistencija, principas – absoliutus pasirinkimas (reiškia pasirinkti save patį).
Jei žmogus iš tikro pasirenka, jis pasirenka pats save. Estetinis rinkimasis: rinktis įvairias
galimybes, t.y. profesijos, geresnių draugų, karjeros, etc., bijai pasirinkti vieną, nes gal atsiras
geresnė galimybė. Daugybės galimybių pasirinkimas nėra tikras pasirinkimas. Etinis
pasirinkimas: žmogus renkasi vieną galimybę ir tai tampa jo savastimi, jo tapatybės dalimi,
apsisprendžia būti toks pats. Galimybė tampa geriausia dėl to, kad aš ją pasirenku.
 Autentiška egzistencija: prasmingumas matuojamas ne siekiamu rezultatu, bet gyvenimo
visuma; klausiama kas mano, vien tik mano baigtiniame gyvenime yra prasminga; galimybė yra
prasminga ne todėl, kad visiems tokia atrodo, bet todėl, kad aš ją pasirenku. Neautentiška
egzistencija: prasmingumą nustato siekamas tikslas.
 Kokios pagrindinius žmoniškosios egzistencijos bruožus išskiria Heideggeris? Įmestis: yra
įmestas į pasaulį, negali daug ko pasirinkti kaip tėvų, epochos, t.t.; mūsų faktinis buvimas, savo
istorijos turėjimas; negali palikti savo būties, tai nulemia savęs suvokimą, esmės pasirinkimo
galimybes; apmatas (projektas): mes būname projektuodami save į ateitį; dabartis suprantama iš
ateities; net jei egzistencija būna neautentiškai, t.y. būna pagal “kitų” projektus, tie projektai taip
pat yra įmesti ir sąlygojami bendroms įmesties – papročių, kultūros, t.t.
 Kaip žmogus supranta pasaulį ir save būdamas neautentiškai? Egzistencija save supranta per
tai, ką ji veikia, per daiktus, kuriuos turi, per veiklą, per socialinius santykius ir t.t. Žmogus linkęs
“ištirpti pasaulyje”, būti “kaip visi” (das Man). Tada žmogus nusiima atsakomybę už savo būties
galimybes, nes viską už ją nusprendžia kiti; žmogus pradeda suprasti dalykus nesigilindamas į
dalykus, nes matomos tik “suvirškintos” interpretacijos; žmogus būna vidutinybė, jam yra
nurodoma buvimo pasaulyje interpretacija, kaip egzistencija turi būti pasaulyje.
 Kaip žmogus suvokia savo būties galimybes būdamas autentiškai kaip būtis - myriop? Mirtis
visuomet yra sutinkama vienatvėje, kai niekas negali padėti ar pasakyti, kaip jaustis dėl to, kas
vyksta. Atsiskleidžia egzistencijos projektiškumas, kad mirtis – paskutinė galimybė. Iš tos
galimybės yra suprantama savo savastis.
12.Apšvieta ir I. Kanto etika.
 Kokie yra svarbiausi Apšvietos bruožai? Begalinis pasitikėjimas protu; religijos ir prietarų
kritika; žmonių lygybės teigimas (prigimtinės žmogaus teisės); visų gyvenimo sričių pertvarka.
 Kokie yra pagrindiniai Apšvietos kritikos objektai ir svarbiausi kritikos argumentai?
Religija: ji reikalinga tam, kad būtų galima įveikti gyvenimo baimes ir, kad būtų įtesisintos
priespauda paremtos visuomenės formos. Prietarai: filosofijos dvasia yra sisteminis, kritinis,
tyrinėjantis, racionalus požiūris priešingas prietarams, tamsumui, netolerancijai, dogmatizmui.
 Kodėl žmogaus laisvė yra etikos ir moralaus elgesio sąlyga? Moralaus elgesio, nes absoliuti
laisvė nėra poreikių tenkinimo, bet principo pasirinkimo laisvė; etikoje, mokslas nėra apie tai
kaip mes turim pasidaryti laimingi, bet kaip mes turime tapti verti laimės. Tapimas vertu kyla iš
principo pasirinkimų.
 Kuo skiriasi hipotetinis ir kategorinis imperatyvas? Hipotetinis imperatyvas: jei nori to..,
daryk tai… Priemonės parenkamos pagal tikslą. Kategorinis yra labiau kategoriškas; turi
orientuotis, kad tos priemonės būtų morališkenės, o ne bet kokios, kad būtų labiau universalios.
 Kokios yra kategorinio imperatyvo formuluotės, kokius aspektus jos išryškina? Kategorinis
imperatyvas: elkis taip, kad tavo valios maksima galėtų būti ir visuotinio įstatymų leidimo
principas; elktis taip, kad nei savo asmenyje, nei kito asmenyje niekada žmogaus nepanaudotum
vien kaip priemonės, o visada kaip tikslą.

13.Vartotojų visuomenė ir vartotojiška egzistencija.

 Koks yra poreikio ir jo patenkinimo, vartojimo santykiai gamintojų ir vartotojų
visuomenėse? Gamintojai sukuria poreikius, nes baziniai poreikiai jau būna patenkinti
(siekiamybė ne patenkinti o sugundyti); vartotojų visuomenė pagal patenkinimo galimybes yra
gausos visuomenė.
 Kuo skiriasi daiktas - ženklas nuo daikto - funkcijos? Daiktai-ženklai diferencijuoja
visuomenę, rodo priklausomybę tam tikrai socialinei grupei, daiktas pasensta ne kai nebeatlieka
funkcijos, bet kai nustoja būti vertingu ženklu. Daiktai-funkcijos yra ne statuso simbolis, o
funkcijai atlikti.
 Kokie yra pagrindiniai vartotojiškos sąmonės bruožai? “Egzistencijos maksimizavimas”.
Tapatybė formuojasi pagal gebėjimą vartoti; naudojant daiktus-ženklus, užimi aukštesnę socialinę
vietą.
 Kokios yra vartotojų visuomenės normos ir pareigos? Esi įpareigotas mėgautis; neturi teisės
nebūti laimingas; visada turi siekti daugiau; jei pasitenkini tuo, ką turi, esi asocialus.
 Kokia yra vartotojo laisvė? Nėra laisvės nesirinkti.

14. Antikinis kinizmas ir šiuolaikinis cinizmas.

 Kokio pobūdžio visuomenės kritiką atlieka antikinis kinizmas? Principas: gyventi sutariant su
gamta ir pasiekti autarkiją. Reikia numesti nereikalingus svorius, trukdančius laisvai judėti – tai
taupumas, vilkėti paprastus rūbus, nekreipti dėmesio į šlovę, turtus ir kilmę. Negali savęs
kankinti, o minimalizme mėgautis gyvenimu ir nieko nesitikėti. Gėdos atsisakymas, įvairių tabu
atsisakymas – nereikia gėditis kūno, šeimos turėtų būti bendros.
 Kodėl kinizmas ir cinizmas yra civilizacijos vertybių pažeminimas? Abu kritikuoja
visuomenėse nusistovėjusias normas ir vertybes, kurios kartais net nėra diskuotuojamos ar
kvestionuojamos; demaskuojantis matymas – visur ieško ne tiesos, o nuogos tiesos.
 Kas yra būdinga šiuolaikiniam cinizmui? Demaskavimas, “aukštybės” redukcija, ironija,
juokas; dažniausiai slaptas, masinis ir anoniminis; tikrovė: grynas interesas; norint išgyventi
reikia atsisakyti moralinių “skrupulų” ir patenkinti savo interesus; šiuolaikinis cinizmas yra
atsakas į naivias ideologijas.
 Kokias dvi tiesas mato cinizmas? Aukštąją – tai idealai, šventi dalykai, principai, moralė,
vertybės, žmogiškumas; žemąją – tai, ką niekina idealybė – gyvuliškumas, gyvenimas bet kokia
kaina, išlikimas, intereso ir godžios prigimties patenkinimas.
 Ką demaskuoja cinikas? Matymą – visur ieško ne tiesos, o nuogos tiesos; pirmoji yra iliuzija
naiviesiems, antroji yra tikrovė (ciniškasis realizmas).
 Kaip cinizmas kyla iš gyvybės realizmo?
 Kas yra naivusis cinizmas ir kodėl cinizmas yra iškreipta ir nelaiminga sąmonė? Naivusis
cinizmas yra tikėjimas demaskavimu (pvz. Už visko slypi kieno nors interesai). Cinikai veikia,
nors žino, kad daro blogai – globalinis šių dienų galvojimo bruožas; žinoma, jog neturima iliuzijų
ir yra pasiduodama “aplinkybių jėgai”.

15. Disciplinarinė visuomenė.

 Kaip yra organizuojama panoptinė erdvė? Individas yra informacijos objektas, bet ne
komunikacijos subjektas; valdžia turi būti matoma ir neverifikuojama; valdžia funkcionuoja
automatiškai, individas imasi savęs kontroliavimo.
 Kodėl Foucault panoptikoną laiko disciplinarinei visuomenei būdinga struktūra? Nes tai yra
mechanizmas, galintis sukurti hierarchinę organizaciją, išskirstyti individus vienas kito atžvilgiu,
atlieka prevencinius metodus ir neutralizuoja galimus pavojus.
 Kokie yra galios, kontrolės, sekimo ir valdymo mechanizmai panoptikone? Galios – bet kas
gali turėti galią; kontrolė – kontroliuoja asmuo pats save.
 Kur persikelia kontroliavimo mechanizmai, kai disciplinariniai aparatai
deinstitucionalizuojasi? Jie persikelia į pačius žmones, individus, kurie yra kontroliuojami – jie
pradeda kontroliuoti patys save.
 Kaip disciplinariniai aparatai pasireiškia valstybės valdymo ir švietimo srityse? Jie
decentralizuojasi ir telkiasi į spiečius. Valdžia nevirs autoritarine – visuomenės institucijos ir
individai vienas kitą prižiūri.

16. Globalizacija: erdvės ir laiko pokyčiai.

 Kokie yra globalizacijos esminiai bruožai? Kita globalizacijos pusė – lokalizacija.
Globalizacija įveda naujo tipo nelygybę, priespaudos ir išnaudojimo formas. Visuomenę
išsluoksniuojantis veiksnys tampa galimybė judėti (į kitas šalis ar pnš) ir gauti informaciją.
 Kuo skiriasi investuotojai ir vietiniai priklausomybės nuo gyvenamosios teritorijos aspektu?
Vietiniai arba “lokalieji” globalizuotame pasaulyje patiria socialinį atskirtumą ir nuosmukį.
Vietiniai praranda kontrolę, bendrijos praranda gebėjimą kurti prasmes ir derėtis dėl jų, vis labiau
pradeda priklausyti nuo investuotojų, kurie pradeda teikti jų kraštui prasmę ir ją interpretuoti
savaip. Investuotojai pradeda kurti visuomenines erdves nepasiekiamas lokalizuotam gyvenimui.
 Kas yra arti ir toli geografine ir socialine prasme, kaip keičiasi arti - toli ribos šiandien?
Artuma reiškia įprastus, pažįstamus dalykus, kurie yra kaip rutinos dalis. “Artuma” yra erdvė,
kurioje žmogus gali jaustis namie. Toli yra erdvė kurion patenkama retsykiais arba niekada, į ten
vykstančius dalykus nežinai kaip reaguoti. Žmogus mažai apie tai nutuokia, nejaučia pareigos jais
rūpintis. Arti-toli ribos šiandien daug mažesnės, nes atsiranda daugiau galimybių fiziškai įveikti
 atstumus (geografine prasme) ir lengviau gauti informaciją (socialine prasme). Visa tai mažina
atstumus tarp kultūrų.
 Kaip galimybė laisvai judėti ir gauti informaciją lemia bendruomenių sutelktumą ir jų
savikūrą? “Vietos” darosi vis mažiau svarbios, vis mažiau gali valdyti procesus nulemiančius jų
gyvenimą. Deteritorizacija – steigiasi unifikuotos globalios erdvės (uostai, prekybos centrai, kt.);
prasmės ir vertės kūrimo centrai darosi eksteritoriniai (žmogaus teisės, ekologija, kino pramonė,
kt.). Iš sąmonės aspekto, yra mąstoma globaliai. Suvokiama, kad įvykis kokioj nors vietoj gali
turėti pasekmių kitur pasaulyje (ekonominiai procesai, ekologinės krizės), vyksta atsakomybės
išsiplėtimas ir infliacija.
 Kodėl globalizacijos veikiami lokalieji vis mažiau jaučiasi gyvenantys namie, o veikiau
kalėjime? Lokalieji nebesijaučia kaip namie, nes nebeturi daug įtakos dalykams, kurie dedasi jų
namuose. Taip pat jie gauna daug informacijos apie dalykus, kurie vyksta “tolumos” erdvėje –
nepažįstamus, bet vis tiek juos veikiančius bent iš kažkokio aspekto. Kyla atsakomybės ir
suvaržymo jausmas, nes žmogus dėl dalykų, vykstančių toje erdvėje vėlgi negali nieko padaryti ir
jaučiasi kaip kalėjime, kas vėliau gali kelti egzistencinės prasmės klausimus.