3.

KANONŲ TEISĖ

Krikščionybės atsiradimas ir raida viduramžiais.

Krikščionių bažnyčia pradėjo formuotis I a.pr. Romos imperijoje. Pradžioje krikščionys buvo žiauriai persekiojami.
313m. imperatorius Konstantinas ediktu leido viešai išpažinti krikščionybę. IV a.pab., pačių imperatorių priimta
krikščionybė tapo valst. Romos imperijos religija. Dvasininkams pradėtos teigti privilegijos, jie buvo atleisti nuo
asmeninių prievolių. Bažnyčia gavo teisę be valstybės varžymo ar priežiūros sutartimis ir testamentais įsigyti
nuosavybę, teisti dvasininkus, vienuolius ar jai pavaldžius žmones. Iš pradžių tai buvo drausminė atsakomybė, o
didžiausia jos taikoma bausmė buvo ekskomunikavimas- pašalinimas iš savo tarpo draudžiant dalyvauti šventose
apeigose, eiti sakramento, gauti nuodėmių atleidimą, katalikiškai laidoti. Žlugus V Romos imperijai, ten buvusi
bažnyčia išliko nepaliesta. Ji išlaikė romėnų tradicijas, mokslą ir civilizaciją, kunigai virto pažangiausiu to meto
visuomenės sluoksniu. Ankstyvaisiais viduramžiais bažnyčia dar labiau sustiprėjo, padidėjo jos privilegijos ir įtaka
visuomenei. Priimdami krikščionybę ir už tai gaudami bažnyčios paramą, barbarų karaliai savo ruožtu patys teikė jai
didžiules dovanas, dažniausiai dideles žemės valdas. Taip bažnyčia po truputį virto stambiu žemės savininku. VI-
VII a. sandūroje bažnyčios galva Grigalius I Didysis turėjo didelę pasaulietinę valdžią. Vyskupai ir kiti aukštieji
dvasininkijos atstovai užėmė aukštas vietas besiformuojančioje feodalinėje hierarchijoje, vyskupų pritarimu leisti
pasaulietiniai teisės aktai. IX-X a. iš vyskupų rinkimų karaliai dvasininkus apskritai išstūmė: nusistovėjo nuostata,
kad vyskupai savo valdžią gauna iš karaliaus. Dažnai tai daryta už pinigus. Vakarų krikščionių dvasininkija-
vyskupai, kunigai, vienuoliai- tapo labiau pavaldūs imperatoriams, karaliams ir stambiesiems feodalams nei
popiežiui. Valdovai pasauliečiai aktyviai dalyvavo parenkant dvasininkus, asmeniškai šaukė bažnyčios
susirinkimus, skelbė nutarimus.

Bažnyčios skilimas.
Skirtinga V ir R Europos politinė ir ekonominė raida, Romos popiežių ir Konstantinopolio patriarchų varžybos dėl
įtakos krikščionims, apeigų skirtybės 1054m. atvedė prie krikščionių bažnyčios skilimo, vadinama Didžiąja
schizma, į vakarų (Romos katalikų) ir rytų (Graikų katalikų). Iki XI a. V.Europoje buvo paplitęs požiūris, kad
žmonių visuomenei dievas yra skyręs dvi valdžias – dvasinę ir pasaulietinę; pirmoji- patikėta bažnyčiai, antroji-
valdovams pasauliečiams, nei vienai neskiriant lemiamos galios. Katalikų bažnyčios įtakos sfera po Didžiosios
schizmos pastebimai susiaurėjo, ėmusi apimti iš esmės tik Vakarų Europos šalis.

Popiežių revoliucijos raida.

Plintant feodaliniam susiskaldymui, silpninančiam karalių valdžią 1075 m. popiežius Grigalius VII uždraudė
pasaulietinę bažnyčios hierarchų investitūrą ir paskelbė polinę ir teisinę popiežiaus viršenybę visoje bažnyčioje bei
dvasininkų nepriklausomumą nuo pasauliečių kontrolės. Jis pareikalavo Romos popiežių viršenybės tvarkant
pasaulietinius krikščioniškojo pasaulio reikalus, tarp jų galios šalinti iš sosto imperatorius ir karalius pripažinimo.
Šiuo pagrindu prasidėjęs karas tarp popiežiaus ir imperatoriaus tęsėsi iki 1122 m. Dėl šios kovos įvykę didieji
Romos katalikų bažnyčios ir jos santykių su pasaulietine valdžia pokyčiai tradiciškai vadinami popiežiaus
Grigaliaus VII reformomis arba popiežių revoliucija. Pasikeitimai po popiežių revoliucijos: 1.oficiali bažnyčios
galva popiežius. 2.tik popiežius galėjo šaukti bažnyčios susirinkimus ir sankcionuoti jų nutarimus. 3.panaikinta
pasaulietinė hierarchų investitūra. 4.Europos monarchai karūnuojami popiežiaus aktu. 5.bažnyčią pradėta laikyti
visus tikinčiuosius jungiančia monarchija. 6.dvasininkija virto savarankišku aukščiausiuoju feodalinės visuomenės
luomu. 1122m. Vormso konkordatu buvo pasiektas kompromisinis Romos popiežiaus Kaliksto II ir Vokietijos
imperatoriaus Henriko V susitarimas, pagal kurį asmenis dvasininko pareigoms eiti skiria popiežius, o imperatorius
tik priima iš dvasininko ištikimybės priesaiką ir suteikia jam pasaulietinę valdžią toje teritorijoje, kur jis eis pareigas.
Bažnyčia jau turėjo savo politikos, finansų ir teismų organus, savo diplomatinę tarnybą. Didžiausios galios kaip
savarankiška politinė institucija V.Europos visuomenėje katalikų bažnyčia pasiekė XIIIa. valdant popiežiui
Inocentui III. Jo laikais bažnyčia imta laikyta visus tikinčiuosius jungiančia monarchija. Bažnyčios įsitvirtinimas
reiškė tam tikrą kliūtį pasauliečių valdovų galiai, prasidėjusiai feodalinių valstybių centralizacijai. Absoliutinės
monarchijos laikais, popiežius neteko nemažai savo valdžios įvairių šalių dvasininkijai.

Reformacija
Didžiulį smūgį katalikų bažnyčios pozicijoms Europoje sudavė XVI a. Vokietijoje prasidėjusi ir greitai kituose
Europos kraštuose paplitusi reformacija- galingas antikatalikiškas judėjimas lėmęs protestantizmo atsiradimą. Dėl
reformacijos nutrūko kai kurių Europos šiaurės, vidurio ir vakarų šalių ryšiai su Romos popiežiumi. Vokietijoje,
Anglijoje, Olandijoje, Šveicarijoje ir kt. valstybėse įsteigtos savarankiškos bažnyčios su reformuotu tikėjimu,
apeigomis ir atskira bažnyčios organizacija.

Kanonų teisės atsiradimas ir raida, šaltiniai.

Kanon – taisyklė, įsakymas; taip pavadintos bažnyčios nustatytos ir įteisintos dogmos, taisyklės.
Kanonų teisė įsiskverbė į germanų, Karolingų teisynus, vėliau – Šv Romos imperijos įstatymus. Ji susiformavo V
Europoje, buvo paskleista įtakingos Romos katalikų bažnyčios. Nuo Romos imperijos žlugimo iki romėnų teisės
atgimimo XI a. kanonų teisė buvo vienintelė teisės sistema. Jos normos galiojo visose katalikybę priėmusiose šalyse.
Kanonų teisė išsiskyrė universalumu, ji labai greit peržengė bažnyčios vidaus teisės ribas ir ėmė reguliuoti platų
visuomeninių santykių kompleksą. Kanonų teisė darė įtaką todėl, kad jos buvo plačiai žinoma, jos mokė
universitetuose.
Sąlygos kanonų teisei kurtis susidarė IV a., kai krikščionybė tapo valstybine Romos imperijos religija. Bažnytinės
normos imtos įtvirtinti imperatorių įstatymuose, bažnyčios susirinkimų nutarimuose, bažnyčios autoritetų raštuose.
Ją plėtojo popiežių nutarimai - dekretalijos ir reskriptai. Pradėjusi kurtis Romos imperijoje, kanonų teisė visa, kas
jai atrodė reikalinga ir tinkama, perėmė iš romėnų teisės. Bažnyčia perėmė romėnų teisės sąvokas ir normas, ypač
nuosavybės, sutarčių ir paveldėjimo klausimais. Tačiau pretenduodama į savarankiškumą, nepriklausomumą nuo
pasaulietinės valdžios, bažnyčia sukūrė savo kanonų teisę. Dvasininkija buvo raštinga, todėl bažnyčia iš karto
sukūrė ne žodžiu perteikiamą, o rašytinę teisę. Bažnytinė teisė atsirado kaip bendra visai krikščionių bažnyčiai, bet,
šiai suskilus, susidarė dvi savarankiškos kanonų teisės šakos. Rytų bažnyčios teisė, Bizantijoje surinkta į
nomokanonus, daugiau ar mažiau veikė Rytų Europos šalių teisę. Romos katalikų bažnyčios kanonų teisė šaka dėl
Popiežių revoliucijos ypač plačiai pasklido Vakarų ir Centrinėje Europoje ir virto savarankiška viduramžių teisės
sistema. Šaltiniai. Bėgant šimtmečiams susikaupę gausūs bažnytinės teisės aktai sisteminti neoficialiuose
rinkiniuose. Esminis bažnytinės teisės šaltinių sisteminimo darbas buvo tiesiogiai susijęs su Popiežių revoliucija.
Popiežius Grigalius VII viešai paskelbė popiežiaus teisę kurti naujus, laiko reikalavimus atitinkančius įstatymus.
1.Siekia Šventąjį Raštą, pradedant senuoju testamentu, t.p. kitą ankstyvąją krikščioniškąją literatūrą. 2.Krikščionių
susirinkimų sprendimai. 3.Bažnytiniai papročiai 4.Grigalijaus VII ir jo įpėdinių leidžiami aktai (konstitucijos,
apaštaliniai laiškai, bulės. – pagrindinis kanonų teisės šaltinis.
5.Visuotinių bažnyčios susirinkimų nutarimai.

Gratiano "Nesuderinamų kanonų harmonija".

Pirma, nors neoficiali, bet labai reikšminga kanonų teisės kodifikacija atlikta Bolonijos vienuolio Gracijono, apie
1140 metus surinkusio beveik 4000 katalikų kanonų tekstų, juos perdirbusio, savarankiškai pridedant teisinio
pobūdžio intarpus, bei susisteminusio juos viename traktate, jo pavadintame “Nesuderinamų kanonų harmonija”,
dažnai dar vadinamame Gratiano dekretu. Didysis Gratiano traktatas laikomas autoritetingu senosios kanonų teisės
apibendrinimu ir jos sujungimu su naująja kanonų teise. Rinkinį prie pasaulietiškos teisės priartino tai, kad jame
teisė nejungiama su teologija. Rinkinio sistema nebuvo tobula, jame nemažai pasikartojimų, esama istorijos,
įstatymų autorių, vietovardžių ir panašių klaidų. Gratiano darbo pagrindu atsirado dekretistų mokykla, pradėjusi
turtingą kanonų teisės literatūrą, kuria rėmėsi kanonų teisės studijos universitetuose.

Corpus juris canonici

XII a.pab XIII a.pr parengtos penkios didelės (o iš viso – 17) kanonų kompiliacijos. Popiežiaus Grigaliaus IX
nurodymu XIII a. pradėtas oficialus visos kanonų teisės kodifikavimo darbas. Išleisti keli kanonų rinkiniai, XVI a.
Grigaliaus XIII nurodymu sujungti į vientisą rinkinį, 1582m. oficialiai imtą vadinti Kanonų teisės sąvadu – Corpus
juris canonici. Kanonų teisės sąvadas tapo pripažintu oficialiu Romos katalikų bažnyčios kanonų teisės šaltiniu ir,
daug kartų naujai išleistas, toks išliko iki XX a. pradžios. Nuo 1918m. kanonų teisės rinkiniai išeina Kanonų teisės
kodekso pavadinimu.

Kanonų teisės struktūra:

Konstituciniai principai. Remdamiesi Grigaliaus reforma, XII-XIII a. kanonistai įtvirtino bažnyčioje vyriausiąją
popiežiaus valdžią. Popiežius skelbiamas bažnyčios vadovu, aukščiausiuoju įstatymų leidėju, valdytoju ir teisėju. Jo
balsas lemiamas nustatant bažnyčios dogmas, liturgijos normas, XII a. gavo išimtinę teisę kanonizuoti šventuosius.
Tačiau tai nebuvo absoliuti popiežiaus valdžia. Ją ribojo bažnyčios vadovo renkamumo principas, kardinolų ir kitų
aukštųjų dvasininkų įtaka ir kiti veiksniai. Net dėl įstatymų leidybos popiežiai juto poreikį periodiškai šaukti
visuotinius bažnyčios susirinkimus. Po Popiežių revoliucijos vyskupai tapo pavaldūs popiežiui. Vyskupai savo
vyskupystėje turėjo aukščiausią valdžią, buvo laikomi aukščiausiais įstatymų leidėjais, valdytojais ir teisėjais.
Nuosavybė
Bažnytinė nuosavybė buvo korporacinė, t. y. priklausė ne atskiram asmeniui, o bažnytinei bendruomenei. Dauguma
bažnyčios žemių ir pastatų nuo XI a. pabaigos iki XV a. jai priklausė valdymo teise. Bažnytinė žemės nuosavybė
skyrėsi nuo pasaulietinės tuo, kad ji dažnai buvo atleidžiama nuo feodalinių prievolių. Labai svarbią reikšmę
feodalinėje visuomenėje turėjo turto valdymo teisės gynimas: žemės (leno) laikytojas buvo savo senjoro vasalas;
neturinčiajam žemės nuosavybės teisės reikėjo teisinio savo valdymo teisės gynimo nuo pašalinių asmenų kišimosi į
ją. Kanonų teisė, reglamentuodama teisinį turto valdymo gynimą, nustatė, kad prievartos ar apgaulės būdu šios
teisės netekusiam valdytojui užtenka įrodyti patį valdymo netekimo faktą nesigilinant į valdymo teisės atsiradimo
pagrindus ar kitas aplinkybes.
Santuoka
Bažnyčia nuo seniausių laikų aktyviai pritarė monogaminei, abipusiu sutuoktinių sutikimu pagrįstai santuokai.
Svarbiausia buvo abipusis būsimųjų sutuoktinių sutikimas tuoktis. Jis turėjo būti duotas gera valia. XV a. viduryje
Tridento visuotinis bažnyčios susirinkimas, leido tuoktis tik dalyvaujant kunigui ir dviems trims liudytojams, todėl
neviešos santuokos imtos drausti. Santuoka laikyta negaliojančia konstatavus prievartą, arba kai santuoka sudaryta
vieną iš sutuoktinių veikiant baime ar apgaule. Kunigų santuoka, kanonų teisės iš pradžių toleruota, 1139 metais
įvedus celibatą, buvo paskelbta neteisėta. Sakramentu pagrįsta santuoka, laikyta nenutraukiama iki vieno iš
sutuoktinių mirties. Išimtinais atvejais leistas sutuoktinių išskyrimas, be galimybių naujai santuokai. Šeimos
pagrindas buvo santuoka, o ne kraujo giminystė, todėl įvaikinti asmenys šeimoje įgydavo tas pačias teises. Tačiau
vaikai, gimę tėvams nesusituokus, laikyti gimusiais neteisėtai ir jų teisės buvo suvaržytos; jie galėjo būti įteisinti
tėvams vėliau susituokus.
Paveldėjimas
Kanonų teisė XII a. sukūrė naują testamento teisę, pagrįstą iš dalies krikščioniškomis germanų taisyklėmis, iš dalies
- klasikine romėnų teise. Teisėtu testamentu laikyti ne tik “paskutiniai žodžiai”, ištarti mirties patale
nuodėmklausiui, bet ir paprasti žodiniai mirštančiojo pareiškimai girdint dvasininkui ir dar dviems asmenims.
Bažnyčia sustiprino likusio gyvo sutuoktinio ir vaikų interesų apsaugą nuo testatoriaus sumanymo atimti iš jų
palikimą. Jau romėnų teisė žinojo privalomąją dalį sudarant testamentą, bet kanonų teisė šią dalį padidino ir į
pretendentų ją gauti tarpą įtraukė mirusiojo sutuoktinį, kartu pašalindama vaikaičius ir tėvus. Taip pat nustatyta
privalomoji dalis Kristui, t.y. bažnyčiai, kuri turėjo būti lygi vaikams tenkančiai daliai. Kanonų teisė taip pat įvedė
naują - testamento vykdymo institutą. Kanonų paveldėjimo teisė iš esmės reiškė tiesioginį bažnyčios kišimąsi
feodalinius politinius ir ekonominius santykius, todėl pasaulietinė valdžia atkakliai priešinosi ypač bažnyčios
pretenzijoms reguliuoti žemės paveldėjimo tvarką. Motyvuodama politine žemės paveldėjimo reikšme, pasaulietinė
valdžia privertė bažnyčią nusileisti, todėl ilgainiui visose vakarų Europos šalyse bažnytinė jurisdikcija žemės
paveldėjimo reikalu pasidavė pasaulietinei teisei.
Baudžiamoji teisė
XI – XII a. kanonistai sukūrė naują baudžiamosios teisės sistemą. Iki to laiko nebuvo griežtai atskirta nuodėmės ir
nusikaltimo prigimtis. Kartu galiojo epitimijų (bažnytinių bausmių), skiriamų už nužudymą, melagingą priesaiką ir
kt nusikaltimus, sąrašas. Kanonų teisė numatė viešą atgailą už nuodėmes. Bažnyčia buvo išleidusi daug “bausmių
nuostatų” su nusikaltimų (nuodėmių) ir bausmių už tai sąrašais. Iš pradžių šie nuostatai taikyti tik dvasininkams, bet
greit paplito visiems įvairių regionų tikintiesiems. Bažnyčios žinioje buvo gausūs nusikaltimai tikėjimui – erezija
(klaidatikystė), šventvagystė, raganavimas ir kt. Dažniausiai bažnyčios teismai tenkinosi kaltės nustatymu, skirti
bausmę pagal galiojančios papročių teisės normas ir vykdyti nuosprendį palikdami pasaulietiniams teismams.

Inkvizicinis procesas
Popiežiaus Inocento III iniciatyva Ketvirtasis Laterano susirinkimas 1215 metais įdiegė inkviziciją, kaip nepaprastą
priemonę kovoti su eretikais (klaidatikiais). Inkvizicinio nagrinėjimo konstrukcija iš pradžių sumanyta ne procesui,
o religinio eretiko ar nusidėjėlio sielos išgelbėjimui. Iš čia – slaptas tardymas. Pagrindinis inkvizicijos tikslas – ne
įrodyti kaltinamojo kaltę, o ieškoti būdų išgelbėti sielą nuo amžino prakeikimo. Tam sukurta spec. institucija –
Inkvizicijos tribunolas. Inkviziciją vykdė specialūs popiežiaus deleguoti teisėjai iš ordinų vienuolių. Kaltinti buvo
pavesta specialiam žmogui - kaltintojui. Kaltinimo pagrindui užteko paskalos padarius nusikaltimą. Šiuo atveju
teisėjas privalėjo organizuoti tyrimą. Įrodymams buvo svarbu liudytojų apklausa. Lemiamas buvo paties teisiamoji
pareiškimas ir prisipažinimas.
Inkvizicija į baudžiamąjį procesą įdiegė tais laikais pažangią formalių įrodymų sistemą, iš anksto nustatančią tam
tikrą įrodymų vertės skalę, “įrodymų karaliene” oficialiai laikančią kaltinamojo prisipažinimą. Jei kaltinamasis
neprisipažindavo, jo laukdavo mirtis ant laužo. Inkviziciniam procesui būdinga tai, kad baudžiamoji byla pranešimų
ir skundų pagrindu keliama v-bės iniciatyva, teismo tardytojas renka raštiškus įrodymus, apklausdamas liudytojus ir
kaltinamąjį, organizuodamas akistatas, šiame procese realizuojama formalių įrodymų teorija, kurios reikalavimai
naudingi teisiamajam, nes buvo galima tikėtis objektyvaus sprendimo, tačiau kartu ji paskatino kankinimus, kurie
taikyti iki XVIII a. pab. Įdiegtos inkvizicinio proceso stadijos – parengtinis tardymas ir teisminis nagrinėjimas –
išliko iki dabar.