Gejus 4

TEISĖS ISTORIJA
Tikslas – susipažinti su teisės istorijos mokslo objektu, žinoti svarbiausius teisės

raidos etapus, reikšmingiausius įvykius, asmenybes, nulėmusius teisės formavimąsi.
Pretesto klausimai:
Ką nagrinėja teisės istorijos mokslas?
Kokie veiksniai lemia teisės formavimąsi?
Kokie reikšmingiausi teisės istorijos etapai?
Kuo teisei reikšminga senovės Romėnų teisė?
Teisės istorija yra viena iš visuomenės mokslo šakų. Kaip pasako pats pavadinimas,
teisės istorija apima tiek teisės, tiek istorijos mokslus. Visgi teisės istorija tradiciškai labiau
siejama su teise, nei su istorija. Kita vertus, šis mokslas yra labai tampriai susietas su bendra
visuomenine istorija. Kodėl? Teisės istorija tiria praeityje buvusią ir dažniausiai jau
nebegaliojančią teisę, dažniausiai nagrinėja teisės šaltinius, kurie galiojo kažkada praeityje,
ir šiuo metu jau nebegalioja. Tačiau teisė neatsirado iš niekur ir neveikė tuščioje vietoje.
Teisė yra visuomeninis reiškinys. Teisė yra skirta visuomenei ir egzistuoja tik visuomenėje.
Tuo pačiu teisė yra priklausoma nuo kitų visuomenės raidą ir gyvenimą įtakojančių
veiksnių. Teisės atsiradimas, veikimas, vystymasis buvo ir yra lemiamas daugybės su
visuomeniniu gyvenimu susijusių veiksnių: ekonominių, politinių, kultūrinių, religinių,
geografinių, gamtinių ir pan. Todėl siekdami pažinti buvusią teisę, jos vystymosi
dėsningumus, turime pažinti ir teisę įtakojančius veiksnius, arbą tą aplinką, kurioje teisė
radosi, vystėsi ir veikė.
Teisės samprata, jos kilmės pagrindimas istorijos eigoje kito, tačiau iš esmės visais
laikais teisė buvo siejama su tam tikra tvarka. Vieni teisę laikė dievišku kūriniu, kiti -
išimtinai tik žmogaus proto ir valios produktu, treti – objektyviai, nepriklausomai nuo
žmogaus valios egzistuojančiu reiškiniu, kurį žmogaus protas tik atranda, pažįsta, bet
nekuria.
Europoje teisės istorija pagal chronologiją tradiciškai skirstoma į tokius

etapus: senovės laikų teisę, viduramžių teisę ir naujųjų bei naujausių laikų teisę.
Viduramžiai savo ruožtu dar skiriami į ankstyvuosius ir vėlyvuosius. Pagal tiriamos
teisės atsiradimo ir veikimo geografinę vietą teisės istorija skirstoma į Vakarų teisę
(kontinentinę, bendrąją) ir Rytų teisę.
1. Senovės rytų teisė

Europietiškoje literatūroje teisės istorija tradiciškai dažniausiai pradedama nuo
Senovės Rytų teisės. Čia kalbant apie Senovės Rytus turimos omenyje IV – III tūkst. pr.
Kr. Šiaurės Afrikoje ir Pietų Azijoje susidariusios ir gyvavusios valstybės: senovės Egiptas,
senovės Mesopotamija, senovės Indija, senovės Kinija ir kt. Europiečiams mokslininkams
Senovės Rytai visų pirma yra socialinė, politinė ir kultūrinė kategorija, o ne geografinė 1.
Šios valstybės geografiškai yra pakankamai viena nuo kitos nutolusios. Tačiau kalbant apie
šių valstybių teisę, galima pastebėti tam tikrų ypatybių, kurios jų teisės sistemas daro
1
M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P. 11.
panašias, ir tuo pačiu skiriančias nuo kitose vietose ir šiek tiek vėlesniu laiku atsiradusių
valstybių, pvz. Antikos.
Senovės Rytų valstybėse svarbiausias teisės šaltinis iš pradžių buvo papročiai.
Papročiai – tai per pakankamai ilgą laiką dėl pastovaus naudojimo

susiformavusi elgesio taisyklė, perduodama iš kartos į kartą žodžiu.
Šios paprotinės normos Senovės Rytų valstybėse pradėtos ne tik užrašinėti, bet ir
papildyti valdovų įsakymais bei teismų sprendimais. Žinomiausias rašytinis teisės šaltinis,
pasiekęs mūsų laikus yra taip vadinamas Hamurapio teisynas. Šis rašytinis teisės aktas buvo
paskelbtas Mesopotamijoje XVIII a. pr. Kr. Teigiama, kad valdovo Hamurapio įstatymai
buvo iškalti ne tik ant akmeninių lentelių, bet ir ant akmeninio stulpo, kuris buvo pastatytas
miesto centrinėje aikštėje, kad kiekvienas gyventojas galėtų su jais susipažinti. Šio obelisko
liekanas archeologai atrado XX a. pr. Šiuo metu tai tikriausiai vienas labiausiai išnagrinėtų
Senovės Rytų teisės paminklų, tačiau jis nėra nei vienintelis, nei pirmasis. Yra žinoma apie
gretimų Mesopotamijai valstybių rašytinius įstatymus, kurie buvo paskelbti gerokai
anksčiau už Hamurapio teisyną (pvz., Ur karalystės valdovo Ur-Nammu kodeksas
datuojamas XXI a. pr. Kr. Ant akmeninių lentelių, atrastų XX a., iškalti šio valdovo
įstatymų tekstai kol kas yra laikomi seniausiais išlikusiais rašytinės teisės paminklais).
Hamurapio teisynas rodo, kad Mesopotamijoje labai anksti ėmė netekti reikšmės papročių
teisė ir pagrindiniu teisės šaltiniu tapo rašytinis įstatymas 2. Kita vertus, elgesio taisyklių
užrašymas nereiškia, kad tuo metu atsirado ir veikė kokios nors specialios teisėkūros
institucijos. Pirmieji rašytiniai teisės šaltiniai iš esmės buvo galiojusios paprotinės teisės
užrašymas.
Senovės Rytų teisė buvo glaudžiai susijusi su dorovinėmis normomis ir religija. Teisei
dažnai buvo suteikiama dieviškoji kilmė. Pavyzdžiui, Senovės Egipte net teismų sprendimai
buvo skelbiami dievų vardu3. Japonijoje bausmė teisės pažeidėjui buvo pateisinama tuo, kad
teisės pažeidimu jis užrūstino dievus ir todėl reikalingas tam tikras apsivalymas,
pasiekiamas per nubaudimą4.
Senovės Rytų teisėje iš gentinės santvarkos atėjęs kraujo kerštas už padarytą skriaudą,
kaip atsakomybės forma transformavosi į Taliono principą (leidimas padaryti kaltininkui
ribotą pagal apimtį, pvz., lygiai tokią pačią žalą, kokią kaltininkas padarė aukai). Šis
principas vėliau buvo pakeistas kompozicijos taisykle (kompozicija kaip teisinės
atsakomybės forma – materialinis atlyginimas nukentėjusiajam ar jo giminei už padarytą
skriaudą).
Kaip būdingas senovės Rytų teisės bruožas išskiriamas jos formalizmas. Teisės
formalizmas pasireiškė tuo, kad sprendžiant įvairius teisinius klausimus buvo kreipiamas
ypatingai didelis dėmesys įvairių nustatytų veiksmų teisinių formų laikymuisi (priesaikų
davimo, liudijimų, ordalijų ir t. t.). Tuo tarpu paties akto turinys iš esmės buvo nesvarbus.
Pavyzdžiui, vienos ar kitos ginčo šalies teisumą galėjo patvirtinti liudininkas, jei tik jis ir jo
priesaika atitiko teisės nustatytus kriterijus. Nebuvo svarbu, ar tas liudininkas iš tikrųjų ką
nors žinojo apie reikšmingas aplinkybes.
Senovės Babilone visos teisės normos buvo skelbiamos aukščiausio valdovo vardu.
Tuo buvo užtikrinamas jų visuotinis privalomumas. Kokių tikslų buvo siekiama skelbiant
teisės normas? Pačiame Hamurapio teisyne buvo nurodyta, kad įstatymų tikslas – kad
2
M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P. 24.
3
P. Leonas. Teisės filosofijos istorija. Spindulys, Kaunas, 1928. P.22.
4
H. Oda. Japanese Law. London, 1992. P. 14.
galingas neskriaustų silpnojo, kad būtų tvirtas pagrindas teisingumui vykdyti, ginčams
spręsti5. Senovės Rytų valstybių teisė buvo kuriama dėl pakankamai pragmatiškų tikslų –
valdyti valstybę, užtikrinti joje tvarką6.
Kokią visuomeninio gyvenimo tvarką atskleidžia Hamurapio teisynas? Hamurapio
teisynas neturėjo aiškios sistemos, o jo normos reguliavo gana platų visuomenių santykių
ratą – nuo nusikaltimų ir bausmių už juos klausimų iki šeiminių santykių.
Kuo yra svarbi Senovės Rytų valstybių – Senovės Babilono, Senovės Egipto teisė?
Svarba visų pirma pasireiškė tuo, kad šiuo metu žinomi seniausi teisės šaltiniai buvo sukurti
būtent šiose valstybėse. Anksčiau buvo teigiama, kad senovės Babilono ir senovės Egipto
teisė turėjo įtakos tiek graikų, tiek romėnų teisei, o per jas ir visai Vakarų teisės šeimai (P.
Leonas7). Tačiau vėlesni teisės istorijos autoriai to nepatvirtina. Senovės Babilono ir
vėlesnių Rytų valstybių įtaka antikos teisei iš esmės suvedama į siekį teisę užrašyti, o ne į
patį teisės turinį. Iš tikrųjų Senovės Rytų ir Antikos valstybių teisė skyrėsi. Senovės Rytų
valstybės buvo despotiškos. Visa aukščiausia valstybinė valdžia buvo sutelkta valstybės
valdovo rankose, kuris dažniausiai dar būdavo ir sudievinamas. Monarcho valdžia buvo
niekuo neribojama. Tokia valstybės santvarka neabejotinai turėjo įtakos ir teisei. Tuo tarpu
antikos valstybėse gimė demokratinis valdymas, buvo vertinama atskiro individo laisvė. Tai
atsispindėjo ir antikos teisėje.
1.1. Antikos teisė

Lietuviškoje literatūroje kalbant apie antikos teisę romėnų ir graikų teisė iš esmės yra
neskiriama. Tačiau šios teisės sistemos buvo gana skirtingos. Graikų teisė skyrėsi nuo
romėnų tuo, kad senovės Graikijoje nebuvo profesionalių teisininkų, nebuvo profesionalių
teisėjų. Bylas spręsdavo tautos atstovai (501, 1001 ir daugiau žmonių. Pvz., Sokrato bylą
sprendė 501 teisėjas), o sprendimus teismas priimdavo be jokio teisinio pagrindimo ar
argumentavimo, tiesiog balsavimo būdu. Tuo tarpu romėnų teisė buvo labiau abstrakti,
formalizuota, Senovės Romoje buvo profesionalių teisininkų, bylas sprendė profesionalūs
teisėjai. Romėnų teisės įtaka tolimesnei Europos teisės raidai buvo milžiniška. Romėnų teisė
mums paliko daug ne tik pačių teisės šaltinių, bet ir daugybę teisininkų veikalų apie teisę.
Kalbant apie antikos teisę šalia senovės graikų ir romėnų teisės reikėtų paminėti ir
senovės germanų, keltų ir slavų teisės sistemas. Šios teisės sistemos, palyginti su graikų ir
romėnų, buvo archajiškos ir labai atsilikusios, tačiau dėl to jų negalima laikyti
nereikšmingomis. Šios senovės gentys turėjo įvairių santykių su romėnais, buvo daugiau ar
mažiau įtakojamos romėnų kultūros, todėl jos neretai naudojo romėnų teisę. Be to, šių
genčių pagrindu susiformavo dabartinės Europos tautos. Taigi, jos buvo ne tik romėnų teisės
naudotojos, bet ir romėnų teisės pernešėjos. Todėl turime šnekėti apie didesnę ar mažesnę
šių barbarų genčių teisės sistemų įtaką Europos teisės formavimuisi.
Senovės Graikijoje, panašiai kaip ir senovės Romoje, pirmosios valstybės pagal
santvarką buvo monarchijos, tačiau apie VII a. pr. Kr. monarchijos senovės graikų
miestuose – valstybėse buvo likviduotos ir įsivyravo respublikinė valdymo forma. VI – V a.
pr. Kr. pradėjo išsiskirti keli įtakingiausi miestai – valstybės (poliai). Didžiausias tokių
miestų buvo Atėnai. Atėnuose klestėjo antikinė demokratija, kuri įtakojo ir to meto graikų
teisę. Senovės Atėnų veikėjas Solonas teigė, kad visuomenės gyvenimą privalo reguliuoti
teisė ir įstatymai, priimti visų piliečių sutikimu8. Demokratinis valdymo pobūdis lėmė ir
atitinkamo pobūdžio teisės kūrimąsi. Kas lėmė demokratija pagrįstos teisės kūrimąsi
5
6
7
P. Leonas. Teisės filosofijos istorija. Spindulys, Kaunas, 1928. P. 23.
8
M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.39.
senovės Graikijoje? Vieni mokslininkai nurodo ekonomines priežastis, kiti teigia, kad
demokratinę valdžios sąrangą ir teisę lėmė graikų kova už laisvę nuo Rytų imperijų (visų
pirma Persų imperijos). Senovės Persijoje, kaip ir kitose Senovės Rytų valstybėse vyravo
despotija, nevaržoma valdovo valdžia. Priešingai šiai sistemai, graikai dėl geografinių
ypatumų įsikūrę daugybėje miestų-valstybių (polių), kūrė demokratijos institutus, kurie
užtikrintų ne tik bendrą kovą prieš despotiškas Rytų imperijas, bet ir laisvę savo valstybių
viduje. Graikai, ypač pradėjus leisti rašytinę teisę, didžiavosi tuo, rašytinė teisė saisto ne tik
paprastus graikus, bet ir jų valdovus, priešpastatydama tokią savo valdovų „nelaisvę“ Rytų
valstybių tironijoms, kuriose valdovai nebuvo saistomi jokių teisės normų. Dar vienas
nurodomas senovės graikų visuomenės išskirtinumas – žynių luomo nebuvimas. Dėl to
filosofavimas, mąstymas, nuomonės reiškimas vienais ar kitais visai visuomenei svarbiais
klausimais nebuvo uždaro luomo privilegija – visame tame galėjo dalyvauti visi visuomenės
nariai.
Kaip ir kitose senose kultūrose, senovės Graikijoje seniausias teisės šaltinis buvo
paprotys. Iš senovės graikų literatūros kūrinių (Iliados, Odisėjos) aišku, kad graikų teisės
sampratą įprasmino trys sąvokos: themis, dike ir nomos. Themis terminas apytiksliai turėjo
reikšti sprendimą, įkvėptą dievo. Šiuo žodžiu buvo nusakomas dievų ir karalių valdymas.
Kartu su themis buvo vartojama sąvoka dike, kuri bent jau vėlesniais laikais reiškė teismo
sprendimą, o pradžioje reiškė žemišką įstatymą, įgyvendinantį dangaus įstatymą. Vėliau
atsirado terminas nomos, kuris iš pradžių reiškė paprotį, vėliau – ir išleistą įstatymą, t. y.
pozityviosios teisės normą9.
Užrašinėti teisę Graikijoje pradėta apie VII a. pr. Kr. Graikai, perimdami iš Rytų raštą,
galėjo perimti ir kažkiek Rytų teisės elementų. Graikai teisės užrašymą laikė progresyviu
dalyku, nes leido įstatymus sužinoti visiems visuomenės nariams ir tokiu būdu leido užkirsti
kelią savavališkiems valdžios sprendimams. Per senovės Graikiją persiritus kodifikacijos
bangai, rašytinė teisė tapo iš esmės vieninteliu teisės šaltiniu. Nėra pėdsakų, kad nerašytinis
paprotys liko nepriklausomu ar bent jau papildomu teisės šaltiniu10.
Skirtingų daugybės senovės graikų miestų-valstybių politinės santvarkos, valdžios
sąrangos ir teisės sistemos skyrėsi. Atskirų polių teisė vystėsi vietos papročių ir įstatymų
pagrindu, todėl pasižymėjo margumu ir regioniniu pobūdžiu, t. y. partikuliarizmu 11. Iš
senovės graikų miestų – valstybių išsiskyrė ir didžiausią įtaką tolimesniam Europos teisės
vystymuisi padarė didžiausio graikų miesto – Atėnų teisė. Atėnų piliečiai teisę siejo su
išmintingumu ir teisingumu. Demokratinis senovės Atėnų valdžios pobūdis lėmė, kad ten
buvo pakankamai tiksliai nustatyta įstatymų leidybos tvarka, pagal kurią įstatymo projektą
galėjo pateikti bet kuris visateisis Atėnų pilietis. Įstatymų projektai buvo skelbiami tautai
susipažinti, apsvarstomi taip vadinamoje Penkių šimtų taryboje ir galiausiai teikiami tvirtinti
tautos susirinkimui. Tautos susirinkime galėjo dalyvauti visi visateisiai ir pilnamečiai (nuo
20 metų) Atėnų piliečiai. Įstatymai buvo priimami balsuojant. Įstatymų leidybos pradžia
senovės Atėnuose siejama su Drakono ir Solono vardais. VII a. pr. Kr. pab. išleisti
įstatymai, liečiantys nusikaltimus ir bausmes už juos, kurie pavadinti Drakono įstatymais,
dabar žinomi dėl savo griežtumo ir net žiaurumo. Tačiau savo laiku jie suvaidino teigiamą
vaidmenį – uždraudė keršyti žudiko giminėms, skyrė tyčinį nužudymą nuo neatsargaus
gyvybės atėmimo, už kurį nebuvo taikoma mirties bausmė. Tačiau didžiausias įstatymų
leidybos darbas Atėnuose buvo taip vadinama Solono reforma. Solonas VI a. pr. Kr.
pradžioje savo įstatymais panaikino skolinę vergovę, reglamentavo naujus civilinius
9
J. M. Kelly. A Short History of Western Legal Theory. Clarendon Press, Oxford, 1994. P.7 – 8.
10
J. M. Kelly. A Short History of Western Legal Theory. Clarendon Press, Oxford, 1994. P.9 - 10.
11
teisinius santykius: privatinę žemės nuosavybę, paskolos sutartį ir pan 12. Panaikinus skolinę
vergovę išsivystė turto įkeitimo institutas ir hipoteka (žemės įkeitimas, kai skolininkas
galėjo žeme naudotis, bet negalėjo ja disponuoti). Solono įstatymai numatė nors ir ribotą,
tačiau testamentinį paveldėjimą. Paveldėjimas pagal testamentą senovės graikų teisėje buvo
naujovė – iki tol paveldima buvo tik pagal įstatymą – visą palikėjo turtą paveldėdavo
vyriškos giminės palikuonys13.
Nepaisant demokratinio pobūdžio, senovės Atėnuose moters teisinė padėtis nebuvo
lygi vyrų padėčiai. Santuoka, panašiai kaip senovės Babilone, buvo laikoma sutartimi,
sudaroma tarp jaunikio ir nuotakos šeimos galvos - tėvo. Sudarius santuoką moteris
patekdavo vyro valdžion, tačiau tuo pat metu išlikdavo ir tam tikroje tėvo priklausomybėje.
Antikoje graikų pasiekimai daugelyje sričių: mene, literatūroje, politikoje, buvo tikrai
labai žymūs. Tačiau graikų pasiekimai praktiniame teisės moksle buvo ne tokie reikšmingi
kaip romėnų14.
1.2. Senovės Romėnų teisė

Romėnų teisės istorija skirstoma į keturis etapus. Pirmasis etapas, arba seniausi laikai
apima laikotarpį nuo VIII iki III a. pr. Kr. Šiame periode pagrindiniu teisės šaltiniu
pripažįstama paprotys ir religinė tvarka. Pirmoje šio periodo pusėje įstatymų leidyba ir
teisminė valdžia priklausė karaliams. Tačiau Romai VI a. pr. Kr. pabaigoje tapus respublikai
įstatymų leidžiamoji ir teisminė valdžia perėjo į dviejų magistratų rankas – konsulų ir
senato. Šiuo laikotarpiu buvo išleistas vienas reikšmingiausių romėnų teisės istorijoje
šaltinių – Dvylikos lentelių įstatymai. Šis įstatymų rinkinys susistemino iki tol taikomus
papročius ir karalių įstatymus. Po šių įstatymų paskelbimo romėnų teisė tapo formali –
romėnai ieškinius teismams galėjo reikšti vadovaudamiesi tik įstatymu, jokie kiti pagrindai
negaliojo15. Tai sąlygojo padėtį, kad tam tikri teisėti asmenų interesai, kurių reguliavimui
nebuvo tinkamos teisės normos, buvo teisiškai neginami.
Antras etapas arba ikiklasikinis laikotarpis prasidėjo IV a. pr. Kr. ir tęsėsi iki 17 m. pr.
Kr. Šiuo laikotarpiu Romos valstybė labai išsiplėtė. Pradėjo formuotis tautų teisė - ius
gentium. Romos teisėje atsirado naujų sutarčių formų. Buvo sukurtos teisinės priemonės,
leidusios apginti subjekto teises, atsiradusias iš sutarčių, sudarytų net ir nesilaikant ius civile
reikalavimų (formavosi taip vadinama pretorių teisė). Aktyviai reiškėsi teisės mokslas, kuris
per tuos pačius pareigūnus – pretorius, turėjo pakankamai stiprų ir abipusį ryšį su teisės
praktika. Būtent šiuo laikotarpiu teisė pradedama laikyti bendrosiomis taisyklėmis.
Trečias etapas, arba klasikinis laikotarpis, apima I – III a. po Kr. Šiuo laikotarpiu
išnyksta esminis ius civile ir ius gentium skirtumas imperatoriui Karakalai išleidus ediktą,
suteikusį Romos pilietybę daugeliui Romos imperijos gyventojų. Romos imperijos
išsiplėtimas lėmė romėnų privatinės teisės suklestėjimą. Taip pat šiuo periodu suklestėjo ir
teisės mokslas.
Paskutinis etapas - poklasikinis laikotarpis, kuriam priskiriamas III a. antra pusė ir VI
a. Šiuo laikotarpiu prasidėjo Romos imperijos silpimas, privedęs prie jos skilimo į Rytų ir
Vakarų imperijas, o galiausiai prie Vakarų Romos imperijos žlugimo. Šiuo laikotarpiu
stiprėjo biurokratizmas, buvo nuvertintas asmenybės autonomijos principas. Svarbus šios
epochos bruožas – kad būtent šiuo etapu buvo siekiama supaprastinti ir suvienodinti teisės
šaltinius. Todėl vis didesnė reikšmė teikiama imperatorių konstitucijoms. Leidžiamų
12
13
14
J. M. Kelly. A Short History of Western Legal Theory. Clarendon Press, Oxford, 1994. P. 5.
15
I. Nekrošius, V. Nekrošius, S. Vėlyvis, Romėnų teisė., Vilnius: Justitia, 1999., p.19.
įstatymų kokybė tik blogėja16. Tačiau šiuo periodu pradėta romėnų teisės kodifikacija,
apimanti teisės medžiagą, prasidedančią XII lentelių įstatymais ir besibaigiančią
paskutinėmis imperatorių konstitucijomis, ir kuriai buvo lemta padaryti milžinišką įtaką
pasaulio teisės raidai. Teisę kodifikuoti bandė Gregorianas (apie 300 m.), Hermogenianas
(apie 293-323 m), Theodosijus (paskelbtas 438 m.), tačiau didžiausias romėnų teisės
kodifikacijos darbas atliktas Bizantijos imperatoriaus Justianiano nurodymu, vadovaujant
žinomam to meto teisininkui Tribonianui. Kodifikacijos rengėjams Justinianas 528 m.
vasario 13 d., išleisdamas aktą Constitutio de novo codice componendo, iškėlė uždavinį
surinkti visą susikaupusią romėnų teisės medžiagą, ir ne tik imperatorių konstitucijas, bet ir
teisininkų darbus. Kodifikuoti rengėjai pradėjo nuo imperatorių konstitucijų rinkimo
panaudodami ankstesnių – Gregoriano, Hermogeniano, Teodosijaus – rinkinių medžiagą,
taip pat jau po jų išleistas konstitucijas. Taip gimė vienas anksčiausių kodeksų – Codex
Iustinianus.
Romėnų rašytinė teisė atsirado vėliau nei graikų. Tačiau nors romėnai žinojo ir vertino
graikų kultūros pasiekimus literatūroje, mene, filosofijoje, tačiau nebuvo linkę vadovautis
graikų valstybės samprata ar priimti jų teisės kategorijas17.
Žlugus Romos imperijai išnyko ir romėnų viešoji teisė. Tuo tarpu privatinė teisė
pergyveno pačią valstybę ir padarė didžiulę įtaką vėlesnių Europos valstybių kuriamai
civilinei teisei. Romėnų privatinė teisė – tai ko gero, pirmoji pasaulyje teisės sistema,
sureguliavusi piliečių, kaip rinkos subjektų, santykius18.
Didžiausias romėnų, tiksliau jų teisininkų nuopelnas, laikytinas jų atliktas

milžiniškas teisės susisteminimo darbas. Romėnų teisininkai labai įvairialypę ir
daugiašakę romėnų privatinę teisę sugebėjo taip susisteminti, jog ši tapo išbaigta ir
tobuliausia savo laikmečiu teisės sistema. Romos teisininkai suformulavo daug teisės
terminų, teisės principų ir teisės institutų, kurie taikomi ir šiandien19.
1.3. Teisė senovės Azijoje

Tuo metu, kai Europoje kartu su Romos valstybės augimu vystėsi romėnų teisė,
Azijoje pagrindiniais kultūros, filosofijos židiniais buvo senovės Kinija ir Indija. Kinų
civilizacija yra laikoma viena iš seniausių pasaulyje. Senovės Kinijos teisė ilgą laiką buvo
glaudžiai susijusi su dorovinėmis normomis. Senovės Kinijos didieji mąstytojai ir jų
suformuotos filosofinės mokyklos (pvz., konfucionizmas) į teisę žiūrėjo neypatingai
palankiai – teisė buvo siejama su žmonių moralinių nuostatų nuosmukiu. Senovės Kinijoje
jos valdovas – imperatorius buvo laikomas dieviškos kilmės asmeniu, valstybėje užimantis
tokią vietą, kokią šeimoje užima šeimos galva – tėvas. Todėl valstybės valdymas turėjo būti
paremtas pavaldinių pagarbiu paklusnumu imperatoriui. Pats imperatorius nebuvo saistomas
jokių įstatymų, tačiau turėjo gerbti savo protėvių papročius20.
Tačiau Kinijoje buvo ir kitokių filosofinių minčių, teigiančių, kad teisė valstybei
reikalinga tam, kad nustatytų jos gyventojams leistino ar pageidautino elgesio modelį, o
tokio elgesio laikymąsi turėtų užtikrinti valstybės prievarta. Šių prieštaringų filosofinių
mokymų pasekėjai sutarė dėl vieno – paternalistinės valstybės modelio, kurioje valdovas –
imperatorius visada yra aukščiau valstybės ir teisės, o jo valdžia visada geriau žino, ko
reikia valstybės gyventojams. Imperatoriai rėmėsi šiais mokymais ir teisė Kinijoje iš esmės
16
17
Hans Hattenhauer. Europos teisės istorija. I tomas. Vilnius, 2009. P. 32.
18
I. Nekrošius, V. Nekrošius, S. Vėlyvis, Romėnų teisė., Vilnius: Justitia, 1999., p.12 - 16.
19
20
atliko valstybės gyventojų kontrolės ir valdymo priemonės vaidmenį. Konfucionizmo ir
legizmo mokymų įtakoje Kinijoje VII a. pasirodė vienas žinomiausių Kinijos rašytinių
kodifikuotų teisės šaltinių – Tang kodeksas (pažymėtina, kad Tang kodeksas nebuvo
pirmasis rašytinis Kinijos kodeksas, jis buvo parengtas remiantis ankstesniais III, IV a.
paskelbtais įvairių dinastijų kodeksais). Šis nemažos apimties kodeksas (apėmė daugiau
kaip 500 str.) apibrėžė nusikaltimus ir nustatė bausmes už juos. Šiaip senovės Kinijoje teisės
šaltiniais buvo pripažįstami rašytiniai kodeksai, imperatoriaus įsakymai, iš ankstesnių
valdovų dinastijų paveldėti įstatymai ir precedentai. Aukščiausia galia buvo teikiama
imperatoriaus įsakymams.
Teisė iš esmės nebuvo atribota nuo dorovės ir senovės Indijoje. Senovės Indijos
seniausias rašytinis teisės šaltinis – Manu teisynas, pasirodęs VI a. pr. Kr. Manu teisyne
buvo nustatyta kastų sistema, nors pats teisynas apibūdinamas kaip įtvirtinantis toleranciją ir
pliuralizmą. Manu teisynas keitė senuosius Indijos papročius – jame buvo atsisakyta kraujo
keršto. Vėliau Indijos ir kitų aplinkinių valstybių teisės raidai didelę įtaką padarė Budos (VI
– V a. pr. Kr.) mokymas21.
Kinijos filosofinė mintis, valstybės valdymo modelis ir kultūra darė įtaką ir Japonijai.
Pirmoji suvienyta valstybė Japonijoje datuojama II – III a. Tokios valstybės valdovas –
imperatorius turėjo aukščiausią pasaulietinę ir dvasinę valdžią, tačiau šalį valdė per klanų
vadus. Iki VII a., kai į Japoniją iš Kinijos pradėjo plisti budizmas, Japonijoje pagrinde
galiojo paprotinė japoniškos kilmės teisė. Teisė ir religija nebuvo atskirtos. Pavyzdžiui,
bausmė teisės pažeidėjui buvo pateisinama tuo, kad teisės pažeidimu jis užrūstino dievus ir
todėl reikalingas tam tikras apsivalymas. Teismo procesas buvo paremtas ordalijomis 22. VII
a. Japonijoje pradėjo plisti budizmas. Budizmo ir konfucizmo įtakoje 604 m. Japonijoje
buvo paskelbtas septyniolikos straipsnių įstatymas, kuris visgi buvo labiau moralinis
kodeksas pareigūnams ir visuomenei23. Tuometinis Japonijos valdovas intensyviai bendravo
su Kinija. Iš Kinijos japonai tuomet perėmė ir raštą (hieroglifus), daug institucijų, įskaitant
teismų sistemą. Įstatymų rinkiniai taip pat buvo perimami iš Kinijos, tačiau nebuvo aklai
įgyvendinami, o pritaikomi prie vietinių sąlygų. Šių kodeksų galiojimas tęsėsi iki XIX a.
Tačiau visuomeniniams santykiams plėtojantis atsirado tam tikras atotrūkis tarp šių įstatymų
ir realaus gyvenimo, kurį jau X a. šalia stipraus valdovo – imperatoriaus susiformavusi
kilminga aukštuomenė stengėsi užpildyti išleidžiant naujus įstatymus, patvirtinant
vyraujančius papročius ir plačiai interpretuojant pačius kodeksus24.
2. Ankstyvoji viduramžių teisė

Žlugus Vakarų Romos imperijai, baigėsi antikos laikotarpis ir bent jau Europoje
prasidėjo apie tūkstantį metų trukusi epocha, pavadinta viduramžiais. Viduramžiai savo
ruožtu skirstomi į kelis etapus, pradedant ankstyvaisiais ir baigiant vėlyvaisiais. Lūžio
taškas viduramžių Europoje buvo XI a., atnešęs daug naujovių ir pasikeitimų ūkyje, mene,
religijoje, moksle ir teisėje.
2.1. Germanų teisė

Žlugus Romos imperijai, romėnų teisė patyrė nuosmukį. Tačiau visiškai iš realaus
gyvenimo ir praktinio taikymo ji neišnyko. Kai kurioms germanų gentims romėnų teisė
21
22
23
24
buvo pažįstama dar nuo tų laikų, kai juos valdė romėnai. V amžiuje padėčiai pasikeitus ir
barbarų gentims pradėjus valdyti buvusios Romos imperijos žemes, romėnų teisė pagal
asmeninio teisės taikymo principą buvo taikoma jose gyvenantiems romėnams. Tuo tarpu
gentainiams – germanams buvo taikoma germanų teisė, kurios pagrindinis teisės šaltinis
buvo nerašyti papročiai.
Krikščionybės priėmimas neraštingoms tautoms davė ir raštą. Krikščionybę
priėmusių germanų genčių valdovai, įtakojami gyvavusios ir romėnams taikomos rašytinės
romėnų teisės, buvo paskatinti pradėti užrašyti galiojusius germanų papročius. Taip V –
VIII a. radosi rašytiniai germanų ir kitų Europoje apsigyvenusių genčių teisės šaltiniai.
Žymiausi iš jų – frankų karaliaus Chlodvigo išleistas Salijų įstatymas, anglosaksų karaliaus
Etelberto valdymo metu išleistas Etelberto įstatymas. Šie pirmieji rašytiniai germanų genčių
teisės šaltiniai nei savo turiniu, nei savo juridine technika toli gražu neprilygo romėnų
teisei. Germanų gentyse visuomeniniai santykiai ankstyvaisiais viduramžiais buvo
pakankamai paprasti, primityvūs, o teisės lygis atitiko visuomeninio gyvenimo sudėtingumo
lygį. Vyrauja nuomonė, kad pirmieji rašytiniai germanų teisės šaltiniai buvo žemesnio lygio
nei pirmą kartą Dvylikos lentelių įstatymuose V a. pr. Kr. užrašyta romėnų teisė 25. Barbarų
teisėje sutartiniai santykiai teisiškai buvo menkai išplėtoti – buvo žinomos tik
paprasčiausios sutartys (pirkimas – pardavimas, mainai, dovanojimas, paskola). Sutartinių
prievolių pažeidimas prievolę pažeidusiam asmeniui galėjo užtraukti tiek turtinę, tiek ir
asmeninę atsakomybę, įskaitant skolinę vergovę. Pagal bendrąsias paveldėjimo taisykles
mirusiojo turtas pereidavo šeimai ar giminei: pirmiausiai paveldėti buvo šaukiami sūnūs.
Šių nesant – motina, brolis ar sesuo, kiti artimieji. Tačiau žemę paveldėti galėjo tik vyriškos
lyties giminaičiai26. Testamentinio paveldėjimo barbarų teisė nežinojo, nors buvo galimybė
įstatyminį paveldėjimą pakeisti per kitus teisės institutus (tam tikros rūšies dovanojimo
sandorį). Baudžiamojoje teisėje kaip bausmė vyravo piniginė kompensacija nukentėjusiajam
ar jo šeimai (kompozicijų sistema).
Nors ir paskatintas šalia egzistavusios rašytinės romėnų teisės, pirmųjų rašytinių
barbarų genčių teisės šaltinių radimasis tebuvo jau galiojančios teisės užrašymas ir negali
būti lyginamas su teisės kūrimu, kaip jis suprantamas šiais laikais moderniose valstybėse.
Gebėjimas mąstyti ir išsireikšti abstrakčiai, atsiejant konkrečios elgesio taisyklės
formulavimą nuo konkretaus gyvenimiško atvejo šiandienos įstatymo leidyboje leidžia kurti
pakankamai trumpas teisės normas, kurias galima taikyti pakankamai plačiai visuomeninių
santykių rūšiai. Tuo tarpu minimi barbarų genčių rašytiniai teisės šaltiniai pasižymėjo
kazuistiniu pobūdžiu, t. y. juose teisės normos išdėstytos iš esmės aprašant konkrečius
atvejus ir nenaudojant abstrakčių sąvokų. Dėl savo kazuistiškumo šie teisės šaltinių tekstai
pasižymėjo vaizdingumu. Pavyzdžiui, Salijų teisynas, nustatydamas bausmes už vagystes,
išvardina konkrečias gyvulių rūšis – nuo paršelio iki daugiau nei 50-ties suaugusių gyvulių
bandos27. Iš tokio teisės šaltinių tekstų vaizdingumo daroma išvada, kad archajinėse
kultūrose nebuvo gebėjimų mąstyti abstrakčiai, buvo mąstoma vaizdiniais.
Barbarų įstatymai pasižymėjo ypatingai dideliu formalumu. Teisės normos didelę
reikšmę skyrė įvairiems smulkmeniškiems simboliniams ritualiniams veiksmas atliekant
vieną ar kitą teisinę reikšmę turintį veiksmą (teisinį aktą). Menkiausias nukrypimas nuo
privalomos teisinio akto išreiškimo formos, nesvarbu padarytas tyčia ar suklydus, galėjo
lemti tokio teisinio akto pripažinimą negaliojančiu. Teisės istorijos tyrinėtojai teigia, kad
„tik forma reiškė teisę, kaip ir atvirkščiai – be formos negalėjo būti teisės. 28“ Turiniui
25
26
M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.71 - 72.
27
28
Hans Hattenhauer. Europos teisės istorija. I tomas. Vilnius, 2009. P.92.
nebuvo teikiama reikšmės. Labiausiai tai atsiskleidė teismo procese. Pagal barbarų teisę,
teismo procese vienas svarbiausių įrodymų buvo priesaika. Tinkamai prisiekęs asmuo buvo
laikomas teisiu nepriklausomai nuo to, ką rodė kiti įrodymai. Pačiai priesaikai, jos tekstui ir
priesaikos davimo procedūrai buvo keliami griežti formalūs reikalavimai – prisiekti su
kaltinamuoju turėjo ir taip vadinami „priesaikos pagalbininkai“, kurių skaičių įstatymai
numatė nuo kelių iki keliolikos. Priesaikos tekstas turėjo būti ištartas tiksliai be jokių klaidų.
Nesuradus reikiamo skaičiaus „priesaikos pagalbininkų“ savo tiesą teismo procese buvo
galima įrodyti ordalijomis – įvairiais fiziniais išbandymais. Vėl gi, šiuo atveju ypatingai
svarbi buvo tokių išbandymo formalioji pusė, o bylos baigtis (teisiosios pusės nustatymas)
priklausydavo nuo išbandymo baigties.
Germanų teismo procesas buvo kaltinamojo ir rungimosi pobūdžio. Ieškoti vogto
daikto, kviesti į teismą atsakovą ir liudytojus buvo ieškovo pareiga (atsakovo neatvykimas į
teismą pagal ieškovo kvietimą užtraukdavo atsakovui baudą). Svarbiausi įrodymai teisme
buvo priesaikos ir ordalijos (skausmingi fiziniai išmėginimai, kitaip dar vadinami Dievo
teismu). Ordalijos kaip įrodinėjimo priemonė nebuvo Europoje susiformavusios teisės
sistemos „išradimas“. Jos buvo paplitusios pakankamai plačiai pasaulyje ir žinomos iš
esmės tarpusavyje niekaip nesusijusiose teisės sistemose. Ordalijos plačiai taikytos senovės
Babilone, kitose archajiškose teisės kultūrose 29, kaip įrodinėjimo priemonė ankstyvaisiais
viduramžiais buvo taikytos Japonijoje: čia savo tiesą teisme siekiančiajam įrodyti
dažniausiai reikėdavo ištraukti akmenį iš puodo verdančio vandens 30. Kita vertus, ordalijų
taikymas ir paplitimas nebuvo vienodas net pačioje Europoje. Pvz., tiesioginių įrodymų, kad
ordalijos būtų taikytos viduramžių Lietuvoje, nėra. Apie ordalijų taikymą čia sprendžiama
tik iš kaimyninių genčių istorijos31.
Archajiškos barbarų teisės formalumas gali būti pateisinamas vėl gi archajiško
mąstymo ypatumu – mąstymu vaizdiniais, nenaudojant abstrakčių mąstymo kategorijų.
Archajinis mąstymas rėmėsi akivaizdžiais dalykais. Toks mąstymas nesugebėjo pažvelgti
giliau į tai, kas slypi už faktų, ieškoti tikrųjų akivaizdžių aplinkybių atsiradimo priežasčių.
Tai geriausiai atsiskleidžia palyginus tuometinį teismo procesą su dabartiniu. Šiais laikais
teisminiame procese svarbiausia yra nustatyti reikšmingas teisingam bylos sprendimui
aplinkybes, kitaip tariant – nustatyti byloje tiesą. Nustačius tiesą belieka faktus teisingai
teisiškai kvalifikuoti, t. y. pateikti teisinį jų įvertinimą. Tuo tarpu archajinėje teisėje, anot H.
Hattenhauerio, „teismo proceso užduotis buvo sukurti teisę, pakeisti teisinę padėtį. Tik dalis
teismo bendruomenės nagrinėjamų dalykų buvo ginčytini, nedaug dėmesio buvo skiriama ir
aplinkybėms nagrinėti. Jeigu pavogtos karvės savininkas, pasekęs pėdsakais užklupdavo
žmogų su karve, tai savaime reikšdavo įrodymą, kad šis ir būsiąs vagis. Formaliai vagimi
įvardytasis negalėdavo neigti savo kaltės ar išsigelbėti pateikdamas kad ir paneigiančių
įtarimą įrodymų. Apvogtajam atvedus įtariamąjį į teismą, šis turėdavo remtis neva
išnagrinėtomis aplinkybėmis ir paskelbti nuosprendį. Taigi nuosprendis nebūdavo
grindžiamas netiesioginiais įrodymais, kaip yra šiandien. <...> Archajiniame procese
neegzistavo įrodinėjimas šiuolaikine prasme. Procesas, kaip ir visa kita teisinė veikla,
tebuvo formalus, magiškas metodas, skirtas ne nustatyti, o sukurti tiesą“32.
Paprotinės teisės normos išliko svarbiausiu gentinės barbarų teisės šaltiniu iki pat XI
a. Tačiau papročiai jau nebebuvo vieninteliai teisės šaltiniai. Šalia papročių galiojo ir
negausūs, nedidelės apimties karalių teisės aktai.
29
30
31
J. Machovenko. Teisingumo vykdymas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Justitia, Vilnius, 2007. P.22.
32
Barbarų genčių užimtose teritorijose gyventojams maišantis ilgainiui asmeninis teisės
taikymas darėsi vis komplikuotesnis. Vienoje teritorijoje gyvenusios gentys po truputį
asimiliavosi, ėmė formuotis viena tauta, viena kalba, bendri papročiai. Įvairių germanų
genčių papročiai veikė vieni kitus. Juos taip pat veikė galiojanti romėnų teisė. Taip po
truputį pradėta nuo asmeninio teisės taikymo pereiti prie teritorinio. Tam įtakos turėjo ir
bažnytinė teisė, ir karalių aktai, kurie dažniausiai buvo skirti konkrečioms teritorijoms, o ne
asmenims, priklausimai nuo jų gentinės priklausomybės33. X amžiuje iš esmės buvo pereita
prie teritorinio teisės taikymo – vienoje teritorijoje gyvenantiems asmenims buvo taikoma
vienoda teisė34, nepriklausomai nuo jų gentinės priklausomybės.
Ankstyvaisiais viduramžiais kontinentinėje Europoje šalia germanų genčių teisės iki
pat ankstyvųjų viduramžių pabaigos (X a.) tebegaliojo ir buvo taikoma ir romėnų teisė.
Romėnų teisės istorijoje šis periodas vadinamas „vulgariosios romėnų teisės“ terminu, nes
buvo taikoma supaprastinta, suprimityvinta romėnų teisė, pritaikyta primityvesniems
visuomeniniams santykiams. Germanų visuomenėms klasikinė romėnų teisė buvo per daug
sudėtinga. Patys visuomeniniai santykiai nebuvo tiek sudėtingi ir įvairiapusiški kaip Romos
imperijoje, todėl jiems reguliuoti nereikėjo sudėtingos teisės.
2.2. Britanijos teisė

Tuo tarpu, kai žlugus Vakarų Romos imperijai kontinentinėje Europoje romėnų
teisės, nors ir suvulgarintos, įtakojama formavosi savita teisinė sistema, Britanijos salose
viskas vyko kiek kitaip. Dalis Britanijos salos kelis šimtmečius buvo okupuota romėnų,
tačiau romėnų teisė kiek didesnės įtakos besikuriančiai vietinei teisės sistemai nepadarė.
Romėnų teisė okupacijos periodu Britanijoje buvo taikoma romėnų tarpusavio santykiams
reguliuoti. Romos legionams V a. pradžioje iš salos pasitraukus, romėnų teisė taip pat
išnyko35.
Pasitraukus romėnams Britanijoje vėl įsiviešpatavo nerašyti vietiniai keltų papročiai.
Tačiau šie keltų papročiai didelės įtakos Britanijoje ankstyvaisiais viduramžiais pradėjusiai
formuotis anglosaksų teisei didelės įtakos nepadarė. Anglo-saksų gentys, V –VI a.
užkariavusios Britaniją, susimaišė su keltais, tačiau atsinešė ir taikė savo genčių teisę. Ši
teisė susikūrusių smulkių karalysčių valdovų pastangomis pradėta užrašinėti pakankamai
anksti. Tačiau priešingai nei kontinente, kur barbarų teisė pradėta užrašyti lotynų kalba,
Britanijoje teisė buvo užrašoma senovės anglų kalba. Be to, ji iš esmės nepajuto romėnų
teisės įtakos. Anglosaksų įstatymai, skirtingai nuo kontinentinių barbarų įstatymų, beveik
nereglamentavo teismo proceso: šimtinių ir grafysčių teismai čia vadovavosi papročių teise
ir tradicijomis36. Kitais aspektais anglosaksų teisė buvo panaši į kitas germanų teisės
sistemas.
2.3. Islamo teisė

Tuo metu, kai Europoje po Vakarų Romos imperijos žlugimo kūrėsi ir nyko įvairios
barbarų valstybėlės, Arabijos pusiasalyje rutuliojosi įvykiai, turėję reikšmės ne tik tolesnei
Europos istorijai, bet įtakoję viso pasaulio gyvenimo vystymąsi. VII a. Mekoje, vėliau
Medinoje Muhamedas pradėjo savo mokymą. Gimė nauja, vėliau tapusi viena iš pasaulinių,
religija. Islamo religijos įtakoje susiformavo ir visa teisės šeima – islamo teisė, šiuo metu
pakankamai plačiai paplitusi pasaulyje. Taigi, islamo teisės prigimtis – teologinė.
33
34
M. A. Glendon, M. W. Gordon, C. Osakwe, Vakarų teisės tradicijos., p. 22.
35
36
Įvairios musulmonų teisės mokyklos teigė, kad islamo teisė yra dieviškosios kilmės,
todėl ji neturi nieko bendra su ikiislamine teise. Tačiau islamo teisė iš esmės formavosi
arabų papročių pagrindu. Be to, plintant islamui, islamo teisė kaip ir kitos religinės teisės
sistemos perimdavo užimtų teritorijų vietos papročius ir praktiką 37. Kaip dieviškoji teisė,
islamo teisė buvo laikoma tobuliausia, pastoviausia, teisingiausia teisė, sukurta visiems
laikams ir tinkama taikyti visiems žmonėms. Be to, kadangi kilusi iš Dievo, tai islamiškoji
teisė buvo pirmesnė ir už visuomenę bei valstybę. Pastaroji egzistavo būtent šios teisės
įgyvendinimui. Net jei valstybė nesugebėdavo įgyvendinti šios teisės, žmogus vis tiek
privalėjo jos laikytis38.
Lygiai kaip gamtos taisyklės egzistuoja gamtoje ir būna atrastos, taip ir Islamo teisės
normos (elgesio taisyklės) buvo atrastos Alacho apaštalų. Dieviškoji teisė yra prievolių
sistema, kuri padeda parodyti teisingą „kelią“ į išganymą. Šis „kelias“ suteikė tikinčiajam
galimybę rinktis tarp griežtai skatinamų ir griežtai uždraustų dalykų. Tačiau tarp šių
kraštutinių dalykų buvo nemažai rekomenduojamų vykdyti dalykų arba dalykų, nuo kurių
buvo rekomenduojama susilaikyti. Tačiau egzistavo dalykų, kurių atžvilgiu teisė buvo
indiferentiška – tikintysis pats laisvai galėjo rinktis savo elgesį. Todėl musulmonai
teisininkai – teologai iš vienos pusės teigė, kad pagrindinis teisės principas yra laisvė 39, bet
kita vertus, jie teigė, kad žmogus yra silpnas, todėl lengvai gali nueiti arba tiksliau būti
nuvestas neteisingu keliu.
Dėl trijų pagrindinių teisės bruožų klasikines sroves atstovaujantys musulmonai
teisininkai – teologai sutarė. Pirmasis – teisės nuolatinis privalomumas, nežiūrint laiko ir
vietos. Tikintieji yra saistomi teisės, net jei jie yra už musulmoniškos šalies ribų, nes teisė
saisto tikinčiuosius kaip individus, o ne kaip teritorines grupes. Antras dalykas – bendrų
interesų iškėlimas aukščiau individualių. Asmeniniai atskiro individo interesai ginami tik
tiek, kiek jie sutampa su bendrais interesais. Trečia – teisės turi būti laikomasi nuoširdžiai ir
sąžiningai. Tai reiškė pakankamai lankstų teisės taikymo būdą. Griežtų draudimų buvo
leidžiama nevykdyti esant išskirtinėms ypatingoms aplinkybėms40.
Islamui išplitus už arabų gyvenamųjų ribų į kitų tautų gyvenamas teritorijas, buvo
susidurta su problemomis, kurių sprendimui galiojanti islamo teisė neturėjo tinkamų normų.
Taip kalifai ir jų teisininkai neišvengiamai turėjo savo nuomonėmis (sprendimais) papildyti
dieviškąją teisę. Tokiu būdu islamo teisėje susiformavo trys pagrindiniai šaltiniai: Koranas,
vyraujantys papročiai (suna) ir sveikas protas (reason)41. Tačiau sveikas protas arba
sprendimai greitai buvo pašalinti iš teisės šaltinių, nes jie reiškė, kad žmogaus protas gavo
galimybę papildyti dieviškąją teisę ir paplitusius papročius.
3. Vėlyvųjų viduramžių teisė

Viduramžiai nuo XI a. buvo iš dalies sutampančių, iš dalies konkuruojančių įvairių
jurisdikcijų ir teisės šaltinių laikai. Tuo metu čia nebuvo stiprių centralizuotų valstybių.
Todėl negalėjo būti ir vieningos teisės, vienokiu ar kitokiu būdu išleistos vienos vienoje
valstybėje esančios institucijos (valdovo ar kt.). Bažnyčių teismai pirmiausiai taikė kanonų
teisę; gildijų teismai – prekybos teisę; kiti miestų bei miestelių teismai, spręsdami bylas
daugiausiai rėmėsi vietiniais papročiais arba įstatymais. Ir tik nesuradę reikiamo problemos
sprendimo būdo, universiteto mokslininkų padedami, pildydavo galiojančios vietinės teisės
spragas remdamiesi suvulgarinta romėnų teise, papildyta atsirandančiais jos komentarais,
37
Islamic Law and Legal Theory. Edited by Ian Edge. Dartmouth, 1996. P. 88.
38
Islamic Law and Legal Theory. Edited by Ian Edge. Dartmouth, 1996. P.91.
39
40
41
bendrai vadinta jus commune. Teisės normų šeimos ne tik konkuravo tarpusavyje ir pynėsi
viena su kita, bet net ir jų vidinė sandara buvo be galo paini. Dėl ekonominės veiklos
išsiplėtojimo, teisės mokslininkų entuziazmo bei Šventosios Romos imperijos „tęstinumo“
idėjų jus commune tapo didesniosios kontinentinės Europos dalies fundamentalia teise42.
3.1. Kanonų teisė

Žlugus Romos imperijai svarbų vaidmenį Vakarų teisės tradicijai suvaidino kanonų
(bažnytinė) teisė. Su imperija sugriuvus valdžios administracijos sistemai, kai kurias jos
funkcijas perėmė Bažnyčia. IV a. krikščionybei tapus valstybine (vyraujančia) Romos
imperijos religija, Bažnyčia iš senovės Romos teisės struktūros, principų ir atskirų normų
laisvai skolinosi tai, kas jai atrodė reikalinga 43. Prie Bažnyčios, kaip organizacijos teisinio –
hierarchinio sutvarkymo labai prisidėjo jai gausiai stoję tarnauti Romos imperijos
teisininkai44. Taip teisiškai sutvarkyta Bažnyčios organizacija gyvavo per visus viduramžius
ir buvo pavyzdžiu pasaulietinėms Europos valstybėms. Su krikščionybe išplitęs per visą
Europą dvasininkų luomas viduramžiais ilgai buvo labiausiai išsilavinusi žmonių grupė.
Būdami raštingi ir išsilavinę dvasininkai dažnai tarnaudavo pasauliečių valdovų valdžios
institucijose, tuo pačiu perduodami, pritaikydami Bažnyčios sukauptą administravimo ir
organizavimo patirtį.
Romos imperatorių valdžiai silpstant, o galiausiai ir visai žlugus, Bažnyčia vakaruose
naudojosi dideliu savarankiškumu. Bažnyčios reguliavimas apėmė daug ir įvairių
visuomeninių santykių, Bažnyčia iškovojo savo teismams jurisdikciją nagrinėti santuokos ir
šeimos, taip pat tam tikras baudžiamąsias ir asmeninės nuosavybės paveldėjimo bylas 45.
Tokiam reguliavimui skirtos teisės normos ir sudarė kanonų teisę.
Krikščionių tikėjimas iš kitų tuo metu gyvavusių tikėjimų (religijų) išsiskyrė ne tiek
monoteizmu (pirmoji žinoma monoteistinė religija buvo zoroastrizmas), kiek tuo, kad
kalbėjo apie kančios prasmę. Krikščionybė moko, kad negalima į piktą atsakyti piktu, siekti
atsiteisti su skriaudėju – tik taip esą nutiesiamas kelias taikai. Ir teisė krikščionybėje turėjo
būti pagrindžiama meile. Tačiau krikščionybė neneigė įstatymo reikšmės. Kaip nurodo H.
Hattenhaueris, pagal Bažnyčios mokymą: „Ten, kur meilės pritrūksta, turi įsikišti teisė. Jei
kas nors atsisakydavo paklusti įstatymui mylėti, tekdavo pasitelkti teisinę prievartą, kuri
bent išoriškai pataisydavo artimųjų santykius. Tuos, kurie nesugebėdavo vienas kitam
atleisti iš meilės, teisė bent jau sulaikydavo, kad vienas kito nepribaigtų“ 46.
Kitas krikščionybės mokymas, padaręs įtaką teisės raidai Vakarų teisės tradicijoje,
buvo apaštalo Pauliaus mokymas, kad krikščionys privalo paklusti valstybei, kad ir kokia ji
būtų priešiška. Iš to H. Hattenhaueris daro išvadą, kad „visais laikais liko galioti pagrindinė
mintis: teisė ir valstybė, šios taiką užtikrinančios institucijos, tiesiogiai vykdo Dievo valią,
net jeigu ir priešiškai sutinka krikščionį. Valstybės prievarta pasiekta taika, net ir žmogiškai
netobula, turi būti priimama kaip Dievo dovana“47. Kitas svarbus krikščionybės poveikis
teisei - Pauliaus sudarytas „dorybių ir ydų katalogas“, kuris tapo krikščioniškojo teisės
mokslo pagrindu. „Lygtis „nuodėmė = neteisėtumas“ tapo dar viena vakarietiškosios teisės
atvertimo į krikščionybę teologinio pagrindo dalimi“48.
42
M. A. Glendon, M. W. Gordon, C. Osakwe, Vakarų teisės tradicijos., p. 28..
43
44
45
46
47
48
Europoje susiformavus barbarų karalystėms, pasauliečiai valdovai turėjo įtakos
Bažnyčios valdymui, tačiau Europoje plintant feodaliniam susiskaldymui, popiežių valdžia
stiprėjo. Nesant Europoje centralizuotų valstybių, visuotinio politinio susiskaldymo
sąlygomis nuo XI – XII a. Popiežių revoliucijos Romos katalikų bažnyčia virto tam tikra
eksteritorine bendra europine teokratine monarchija49. Viduramžiais Romos katalikų
bažnyčia buvo ne tik savarankiška nuo pasaulietinės valdžios (įvairiais laikotarpiais
savarankiškumo laipsnis kito), bet ir labai įtakinga ir politiniu požiūriu galinga organizacija.
Kanonų teisės svarba Europos teisės vystymuisi: (1) labai svarbu, kad
kanonų teisė išsiskyrė eksteritorialumu: nuo Romos imperijos žlugimo iki romėnų
teisės atgimimo XI a. ji buvo vienintelė teisės sistema, vienintelis veiksnys, jungiantis
lokalias skirtingų Europos šalių teisės sistemas, jos normos galiojo visose katalikybę
priėmusiose šalyse. (2) Kanonų teisė taip pat pasižymėjo universalumu, nes ji labai
greitai peržengė bažnyčios vidaus teisės ribas ir ėmė reguliuoti platų visuomeninių
santykių, kylančių ne tik dvasiniame, bet ir pasaulietiniame gyvenime, kompleksą. (3)
Be to, kanonų teisė didžiulę įtaką darė dar ir dėl to, kad buvo plačiai žinoma, jos
mokė universitetuose greta romėnų teisės, o kartais ir be šios 50. Reiktų atsižvelgti ir į tą
aplinkybę, kad viduramžių Europoje dvasininkija buvo labiausiai apsišvietusi, išsilavinusi
žmonių grupė.
Jau I a. pradėti šaukti krikščionių susirinkimai, priimantys sprendimus bažnyčios
valdymo klausimais. Kartu su bažnytiniais papročiais tokie sprendimai tapo pirmaisiais
bažnytinės teisės šaltiniais. Kanonų teisė visa, kas jai atrodė tinkama ir reikalinga, ėmė iš
romėnų teisės. Dvasininkija susidėjo iš dalies iš romėnų, iš dalies iš germanų, bet gavusių
romėniškąjį išsilavinimą. Romėniška kultūra dvasininkijai buvo gerai pažįstama ir sava. Dėl
to kanonų teisės idėjos, ypač dėl civilinės teisės institutų, buvo paremtos romėnų teisininkų
idėjomis. Bažnyčia perėmė įvairias klasikinės ir poklasikinės romėnų teisės sąvokas ir
normas, ypač nuosavybės, sutarčių ir paveldėjimo klausimais 51. Po Romos imperijos
žlugimo kanonų teisė neišvengė ir germanų teisės įtakos. Dėl to, kad dvasininkija buvo
raštinga, bažnyčia iš karto kūrė ne žodžiu perteikiamą, o rašytinę teisę 52. Po Popiežių
revoliucijos pagrindiniais bažnytinės teisės šaltiniais tapo popiežių leidžiami teisės aktai –
konstitucijos, apaštaliniai laiškai, bulės, enciklikos, brevės ir kt., taip pat visuotinių
bažnyčios susirinkimų nutarimai. Bažnytinės teisės šaltinių daugėjo, kol galiausiai dėl
didelio kiekio įvairių teisės aktų atsirado poreikis bažnytinę teisę kodifikuoti. Taip XII a.
atsirado pirmoji kanonų teisės kodifikacija, kurioje teisė buvo atskirta nuo teologijos. Ši
kodifikacija gavo Gracijono dekreto pavadinimą pagal autoriaus – Bolonijos vienuolio
Gracijono vardą53. Nors ši Gracijono atlikta kodifikacija nebuvo oficiali, tačiau reikšminga.
Neužilgo po Gracijono dekreto atsirado dar daugiau kanonų teisės rinkinių. XII a. pab. -
XIII a. pr. buvo parengtos penkios didelės kanonų kompiliacijos, popiežiaus Grigalijaus IX
nurodymu XIII a. pradėtas oficialus visos kanonų teisės kodifikavimo darbas ir išleisti keli
kanonų rinkiniai, kurie, XVI a. buvo sujungti į vientisą rinkinį – Kanonų teisės sąvadą.
Teisės istorikai pažymi kanonų teisės reikšmę skleidžiant Vakarų Europoje pačią
teisingumo idėją. Lemiamą reikšmę tam turėjo 1215 m. Laterane įvykęs Ketvirtasis
visuotinis bažnyčios susirinkimas, kuris pasmerkė ordalijas. Tai paskatino kontinentinėje
Europoje diegti naują racionalaus teismo procesą, iš esmės likvidavusį kliūtis teisingumui
49
50
51
52
53
įsigalėti. Dėl aukštos kanonų teisės technikos, intelektinės pačios bažnyčios aplinkos
daugelyje kanonų teisės šakų kūrėsi naujos teisės konstrukcijos, turėjusios didelę reikšmę
tolesnei teisės raidai apskritai. Pvz., mokymas apie teisingą kainą, pasireiškęs siekiu
įtvirtinti teisingus susitarimus, susitarimo šalių lygybės, draudžiančios lupikavimą. O
visuotiniams bažnyčios susirinkimams priskiriamas pirmųjų įstatymų leidybos susirinkimų
vaidmuo54.
Disponuodama didžiuliais turtais, bažnyčia savo teisės normomis reglamentavo
bažnytinės nuosavybės statusą ir bažnyčios žemių valdymo bei naudojimo režimą,
bažnyčios pajamų šaltinius ir pan. Kanonų teisei nuosavybės reguliavimo klausimais įtaką
darė ir pasaulietinė teisė. Bažnyčios nuosavybė buvo korporacinė – priklausė ne atskiram
asmeniui, o bažnytinei bendruomenei. Nuosavybės teisės srityje kanonų teisė prisidėjo prie
valdymo gynimo instituto suformavimo – kanonų teisės normos nustatė, kad prievarta ar
apgaule daikto valdymą praradęs asmuo turi įrodyti tik patį valdymo netekimo faktą
nesigilinant į valdymo teisės atsiradimo pagrindą. Buvo kategoriškai nepritariama net ir
teisėto savininko savivaldžiavimui55.
Jau vien dėl būtinumo reguliuoti daugybę ekonominio pobūdžio sandorių tarp
bažnytinių korporacijų kanonų teisė įtvirtino kai kurias sutarčių teisės taisykles. Sutarčių
teisėje kanonų teisei priskiriami nuopelnai dėl teisingos kainos principo platinimo (pagal
kiekvieną sutartį keičiami daiktai ar paslaugos privalo turėti adekvačią vertę). Kanonų teisė
kreipė dėmesį, kad sutartiniuose santykiuose viena šalis negautų pernelyg didelio pelno
kitos šalies sąskaita, į lupikavimą56.
Kanonų teisės reglamentavimo dalyku tapo šeiminiai santykiai. Bažnyčia aktyviai
pritarė monogaminei ir abiejų sutuoktinių sutikimu pagrįstai santuokai. Pastarajai nuostatai
teko grumtis su Vakarų Europoje galiojančiais gentiniais ir feodaliniais papročiais.
Santuokos sudarymui buvo keliamas laisvo susituokiančiųjų sutikimo reikalavimas. Toks
sutikimas turėjo būti duotas laisva valia, nesuklydus, nesant prievartos 57. Kadangi šeimos
pagrindu buvo pripažįstama santuoka, o ne kraujo giminystė, įvaikinti asmenys šeimoje
įgydavo tas pačias teises kaip ir tikrieji vaikai58.
Kanonų teisė XII a. sukūrė naują testamento teisę, pagrįstą iš dalies krikščioniškomis
germanų taisyklėmis, iš dalies klasikine romėnų teise. Kanonų teisė išplėtė romėnų teisės
žinotą privalomojo paveldėjimo subjektų ratą, įvedė testamento vykdytojo institutą59.
Kanonų teisė taip pat sukūrė naują baudžiamosios teisės sistemą. Bažnyčia įnešė
daug naujovių, kurios pasaulietinėje teisėje buvo įtvirtintos tik praėjus keliems šimtams
metų. XII a. kanonų teisėje buvo įtvirtintas principas: „nėra nuodėmes, jei nebuvo
draudimo“. Analogiškas principas apie nusikaltimą pasaulietinėje teisėje prigijo tik XVIII a.
Kanonų teisė nustatė, kad baustina nuodėmė turinti pasireikšti kokiu nors išoriniu veiksmu,
o vien nuodėmingos mintys reikalingos tik atgailos. Šis principas atvedė prie kanonų teisės
nuostatos, vėliau prigijusios pasaulietinėje teisėje, kad tik sumanymas nusikalsti nėra
baudžiamas, baudimui turi būti bent kėsinimasis, t. y. tam tikras veiksmas. Bažnyčios tikslas
– neleisti tikinčiųjų sieloms pakliūti į pragarą. Tokio tikslo galima pasiekti kontroliuojant,
vadovaujant tikinčiųjų (ganomųjų) elgesiui. Buvo nustatomi nuodėmingų poelgių katalogai,
tokius katalogus reikėjo taikyti konkretiems atvejams. Skiriant atgailą už padarytą konkrečią
nuodėmę, reikėjo spręsti kaltės klausimą, nes pagal Bažnyčią, reikėdavo išsiaiškinti
tikruosius asmenų ketinimus. Nei dvasininkas, nei pasaulietis, nusidėjęs ar prasikaltęs ne iš
54
M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.94 - 95.
55
56
57
58
59
piktos valios ir ne dėl aplaidumo, neturėjo būti baudžiamas 60. Kanonistai pateikė kaltės
formų (tiesioginės ir netiesioginės tyčios, neatsargumo) ir priežastinio ryšio, būtinų
veiksmui laikyti nusikaltimu, sampratą61.
Kanonų teisę dažniausiai taikė bažnytiniai teismai. Bet kartais, nagrinėjant bylas,
kanonų teisę taikė ir pasaulietiniai teismai. Teismo procesui pagal kanonų teisę buvo
būdinga iki smulkmenų reglamentuota instancijų tvarka ir gera procesinė technika. Dėl to
jau XIII a. Bažnyčios teismai teisinę apsaugą galėjo garantuoti geriau nei pasaulietiniai.
Pagrindu pradėti bylą buvo laikomi tik rašytiniai įrodymai, šalys turėjo teisę būti
atstovaujamos, proceso išlaidas padengdavo pralaimėjusi šalis 62.
Baudžiamojo proceso vystymuisi įtaką padarė XIII a. pradžioje įsteigta

inkvizicija. Nepaisant per kelis amžius užsitarnavusios prastos šlovės, inkvizicija suvaidino
ir teigiamą vaidmenį baudžiamojo proceso formavime. Inkvizicinis procesas buvo toliau
pažengęs, nei tuo metu galioję pasaulietinių teismų procesai. Inkvizicija rėmėsi
objektyviais įrodymais – liudytojų parodymais, paties kaltinamojo pareiškimais ir
paaiškinimais. Įrodinėjime buvo iš anksto nustatyta tam tikra įrodymų vertės skalė.
Inkvizicija atmetė ordalijas kaip įrodymų šaltinį. Senovės laikais ir ankstyvaisiais
viduramžiais pasaulietiniuose teismuose b8davo taikomas kaltinamasis procesas, kuriam
būdinga tai, kad suinteresuota šalis privalėjo pati šaukti kaltinamąjį ar atsakovą į teismą,
ieškoti pagrobto turto, parūpinti teismui įrodymus. Inkviziciniame procese šiais dalykais
turėjo rūpintis teismo pareigūnai – baudžiamoji byla buvo keliama skundų pagrindu
valstybės iniciatyva, teismo pareigūnas parengia bylą nagrinėjimui (įrodymų rinkimas,
apklausa). Realizuojama formalių įrodymų teorija, kurios reikalavimai apskritai buvo
naudingi teisiamajam, nes buvo galima tikėtis objektyvesnio nei pagrįsto ordalijų ar teismo
dvikovų rezultatais teismo sprendimo. Kita vertus, inkvizicinis procesas paskatino
kankinimus63. Inkvizicinis procesas gana greitai išstūmė kaltinamąjį procesą daugelyje
Europos valstybių. Tačiau buvo ir išimčių. Anglijoje inkvizicinis procesas buvo taikomas tik
kai kurių ribotų nusikaltimų tyrime ir teisminiame nagrinėjime. Inkvizicinis procesas netapo
vyraujančiu ir LDK. Čia jis taip pat buvo taikomas tik kai kuriems nusikaltimams,
pavyzdžiui, valstybiniams, išaiškinti. Kaltinamasis (rungimosi) procesas LDK buvo
vyraujantis iki pat valstybės okupacijos XVIII a. pabaigoje64.
3.2. Romėnų teisės recepcija

Kalbant apie teisės raidą viduramžių Europoje, neišvengiamai reikia kalbėti apie
romėnų teisės atgimimą arba recepciją. Recepcija – tai unikalus su romėnų teise susijęs
reiškinys. Buvo minėta, kad žlugus Romos imperijai, romėnų teisė neišnyko. Ankstyvaisiais
viduramžiais romėnų teisė nors ir smarkiai supaprastinta, suvulgarinta, tačiau galiojo tose
žemėse, kurios kažkada priklausė Vakarų Romos imperijai. Tačiau didžiausią įtaką
tolimesnei teisės raidai romėnų teisė padarė ne tada, o po XI a.
Romos imperija 395 m. skilo į dvi dalis – Vakarų ir Rytų. Vakarų Roma žlugo 476
m., Rytų išsilaikė ilgiau ir žlugo 1453 m. Todėl romėnų teisė paveikė vėlesnes teisės
sistemas dviem kryptimis: Rytų (bizantiškoji linija) ir Vakarų 65. Rytų Romos imperijoje
(Bizantijoje) po imperatoriaus Justiniano mirties romėnų teisės raida sustojo, vėliau apmirė
60
61
62
63
64
Jevgenij Machovenko. Teisingumo vykdymas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Justitia, Vilnius, 2007. P. 58.
65
ir pati teisėkūros veikla, tačiau susisteminta, kodifikuota romėnų teisė nenustojo galioti ir po
pačios Bizantijos žlugimo. XIV a. parengtas romėnų įstatymų rinkinys – vadinamasis
Šešiaknygis, buvusios Bizantijos imperijos teritorijoje naujai susikūrusiose valstybėse
galiojo net iki XX a. pr. Bizantiškoji romėnų teisės atmaina padarė didelę įtaką visų
valstybių, priėmusių krikščionybę pagal Rytų tradiciją, teisei (ypač Bulgarijos, Serbijos, iš
dalies Rusijos)66.
Buvusios Vakarų Romos imperijos teritorijoje romėnų teisės galiojimas taip pat
visiškai nebuvo nutrūkęs. Įvairios germanų gentys, užėmusios buvusios imperijos žemes,
taikė savo paprotinę teisę. Tuo metu galiojo asmeninis teisės taikymo principas. Todėl
germanų užimtose žemėse gyvenusiems romėnams buvo taikoma romėnų teisė.
Susidomėjimas romėnų teise padidėjo IX – XI a., o atsiradus pirmiesiems universitetams,
juose romėnų teisė pradėta tyrinėti. Romų teisės tyrinėtojai iš pradžių nagrinėjo atskiras
romėnų teisės nuostatas ir rašė trumpus komentarus, pastabas – glosas (nuo to šie pirmieji
romėnų teisės mokslininkai vadinami glosatoriais). Vėliau glosatorių darbais rėmėsi ir juos
pratęsė taip vadinami postglosatoriai, kurie jau neapsiribojo trumpų pastabų rašymu, o patys
pradėjo formuluoti tam tikrus principus ir nuostatas, remdamiesi ir gyvenimo realijomis.
Komentatorių kanonų ir Italijos miestų nuostatomis papildyta parengta romėnų teisė galėjo
reguliuoti sudėtingiausius prekybos ir civilinės apyvartos santykius. Taip ji įgijo didžiulį
pranašumą prieš Europoje tuo metu gyvavusių valstybių ir valstybėlių papročių teisę, kuri
turėjo ypatingai partikuliarinį pobūdį67.
Iki XI a. romėnų teisė daugiau ar mažiau galiojo tik tose žemėse, kuriose galiojo
Romos imperijos laikais. Tačiau nuo XI a. ji pradėjo plisti plačiau. M. Maksimaitis nurodo
tokias romėnų teisės plitimo priežastis: (1) romėnų teisė turėjo jau parengtas ekonominiam
pagyvėjimui reikalingas teisines formules ir nuostatas, kurių nebuvo pasirengusi duoti to
meto galiojanti teisė; (2) karaliai romėnų teisėje įžvelgė realų pagalbininką įveikti paplitusį
teisės partikuliarizmą, plačiau teisiškai reglamentuoti valstybinį ir visuomeninį gyvenimą,
plėsti savo valdžią ir įtaką; (3) visuomenės dėmesys romėnų teisei didėjo kartu su
susidomėjimu antikos palikimu, atspindėjusiu kritišką stiprėjančios buržuazijos požiūrį į
feodalizmą, visuomenės vertybes68.
Romėnų teisės recepcijos aktualumą didino tai, kad nesant Europoje centralizuotų
valstybių, karalių įstatymų vaidmuo buvo nedidelis, bažnyčios teismai taikė kanonų teisę,
gildijų teismai – prekybos teisę, vietos teismai – papročius. Romėnų teisė, apimdama
taisykles, padedančias spręsti daugelį sudėtingesne tapusios ekonomikos keliamų problemų,
sugebėjo užpildyti gausias dėl teisės išsiskaidymo atsiradusias teisės spragas. Todėl ji tapo
bendrąją įvairių Europos šalių teise. Rašytinė romėnų teisė nelietė tik vienos srities –
feodalinių santykių: joje nebuvo taisyklių, nustatančių senjorų (žemės valdytojų) teises,
romėnai nežinojo feodalinės žemės nuosavybės formų69.
Dar viena priežastis, kodėl romėnų teisė išliko aktuali tokį ilgą laiko tarpą yra ta, kad
romėnų teisė pripažino ne tik asmens, kaip teisinių santykių subjekto lygybę, bet ir jo laisvę.
Ši buvo suvokiama kaip galimybė elgtis jam tinkamu būdu, ir tokio elgesio ribas galėjo
nustatyti tik įstatymas (iš čia kilo principas: leidžiama viskas, kas neuždrausta įstatymo).
Tokios nuostatos atitiko XVII a. pradėjusios formuotis prigimtinės teisės mokyklos idėjas, o
ši mokykla, kaip žinia, tapo pagrindu XVIII – XIX a. pažangioms teisinėms mintims ir
įstatymams70.
66
67
68
69
70
Romėnų teisės atgimimui ir tolimesniam paplitimui taip pat didelę įtaką padarė
universitetai – juose buvo dėstoma romėnų teisė. Juos baigusieji pasklido po Europos
valstybių valdžios institucijas, teismus, kur įgytas žinias taikė praktikoje.
Romėnų teisės atgimimas prasidėjo XI a. Pirmiausiai romėnų teisę

pripažino Italijos miestai. Taip pat romėnų teisė pakankamai lengvai plito pietinėje
Prancūzijos dalyje, Ispanijoje, kur XIII a. rašytinė papročių, privilegijų ir teismų praktikos
suformuota nacionalinė teisė buvo gausiai papildyta romėnų teisės nuostatomis. Vokietiją I
tūkstantmetyje romėnų teisė paveikė nedaug. Tačiau nuo XIV – XV a. romėnų teisės įtaka
Vokietijoje plėtėsi labai sparčiai71. Vokietijos žemėse buvo priimta ne originalioji romėnų
teisė, o suformuota glosatorių ir vėlesnių komentatorių (postglosatorių ir legistų) veikaluose.
Ypatingą reikšmę romėnų teisės paplitimui Vokietijos žemėse turėjo XV a. pab. įkurtas
Imperijos rūmų teismas. Buvo suformuota praktika, kad ginčams spręsti turi būti taikoma
vietos papročių teisė, o jos nesant – romėnų teisė. Vietos papročių teisė buvo įvairi ir
neužrašyta, todėl įrodyti vienos ar kitos paprotinės normos egzistavimą ir turinį buvo
pakankamai sunku. Tai lėmė, kad daugiau buvo taikoma romėnų teisė. Romėnų teisė buvo
galiojanti teisė iki pat XIX a. pabaigos, kai Vokietijoje buvo priimtas civilinis kodeksas 72.
Romėnų teisė daugiau ar mažiau paveikė ir Skandinavijos šalių teisę. Tiesa šis
poveikis buvo netiesioginis – romėnų teisė į Skandinavijos šalis pateko per Vokietijos
universitetuose studijavusius skandinavų studentus. Romėnų teisės įtaką patyrė ir LDK
teisė. Įdomu pažymėti, kad romėnų teisės idėjos XVI a. Lietuvoje buvo sutiktos pakankamai
palankiai ne tik dėl čia dirbusių teisės specialistų iš Vakarų Europos, bet ir dėl tuo metu
vyraujančios teorijos apie lietuvių didikų kilmę iš romėnų. Lietuvių didikai, kildinantys save
iš romėnų, tuo laikotarpiu į romėnų teisę žiūrėjo ne kaip į svetimą, o kaip į savo protėvių
teisę73.
3.3. Lenų ir dvarų (manorų) teisė

Vakarų Europoje apie IX – X a. susiformavo ir paplito, o XI – XII a. teisiškai buvo
sureguliuoti feodaliniai santykiai. Feodaliniai santykiai – tai senjoro ir vasalo santykiai,
susiję su vadinamuoju žemės laikymu, reiškiančiu sąlyginį žemės valdymą, už kurį
laikytojas (vasalas) aukštesniam feodalui, tos žemės savininkui (senjorui) turėjo atlikti tam
tikras prievoles ar mokėti piniginę rentą74. Su feodaline teise buvo glaudžiai susijusi dvarų
arba manorų teisė, reglamentavusi dvarininkų ir valstiečių santykius.
Feodaliniai santykiai iš esmės yra viduramžių Europos skiriamasis požymis.
Manoma, kad feodaliniai santykiai formavosi agrarinėse visuomenėse, kuriose buvo
išsivystęs stiprus karių luomas. Todėl šiek tiek panašūs feodaliniai santykiai viduramžiais
buvo susiklostę ir Japonijoje. Feodalinių (manorinių) santykių formavimąsi daugiausiai
lėmė senųjų gimininių ryšių nutrūkimas, visiška ekonominė smulkiojo ūkio priklausomybė,
skurdinantys karai, paplitę plėšikavimai ir karaliaus valdžios nesugebėjimas atlikti net tokių
elementarių pareigų kaip gyventojų gyvybės ir turto apsauga. Tai privertė nemažai
smulkiųjų žemės savininkų ieškoti išsigelbėjimo pas stambiuosius žemvaldžius. Dėl šios
priežasties VIII a. viduryje vis daugiau nuskurdusių ir netenkančių pajamų šaltinio
valstiečių ėmė atsiduoti didžiažemių globai. Tai buvo daroma tam tikru abiejų šalių
susitarimu, kuriuo valstietis savo žemės sklypo nuosavybės teisę perduodavo žemės
71
72
73
V. Andriulis, M. Maksimaitis, V. Pakalniškis, J. S. Pečkaitis, A. Šenevičius. Lietuvos teisės istorija. Justitia, Vilnius,
2002. P. 240.
74
magnatui bažnytininkui ar pasauliečiui ir atgaudavo ją, o kartais, skatinant šį procesą,
susigrąžindavo ir didesnį plotą. Tačiau dabar jau už teisę ja naudotis valstietis
įsipareigodavo priglaudusiam jo žemę magnatui atlikti tam tikras prievoles (dirbti
dvarininko laukuose) ir mokėti duoklę (atiduoti dalį derliaus) 75. Tokie santykiai buvo
sureguliuoti barbarų įstatymuose (Bavarų įstatyme, Alemanų įstatyme). Iš esmės tokie pat
žemės valdymo už atitinkamas prievoles santykiai formavosi žemvaldžiui savo žemę
duodant valdyti jos apskritai neturinčiam žemdirbiui, šiam mainais įsipareigojant atidirbti ar
atsiskaityti turtine ar pinigine renta.
Maždaug tuo pat metu kaip ir kontinentinėje Europoje, tokio pat pobūdžio santykiai
susiformavo ir Britų salose.
Kalbant apie feodalinę žemėvaldos sistemą reikia pažymėti, kad teisės naudotis žeme
suteikimas mainais į karo tarnybą ar kokias nors kitas paslaugas nebuvo naujas dalykas.
Panaši karių žemėvalda buvo numatyta senovės Babilone galiojusiame Hamurapio teisyne.
Tačiau visgi Vakarų Europoje susiformavęs feodalizmas buvo unikali žemėvaldos sistema.
Vienas iš skiriamųjų tokio feodalizmo požymių buvo tas, kad ne tik vasalai buvo
įsipareigoję savo senjorui, bet ir senjoras savo vasalams. Tuo tarpu kitose šalyse stambieji
žemvaldžiai, suteikę mainais į karo ar kitokią tarnybą vasalui teisę naudotis žemės sklypu,
jokių pareigų vasalui neturėjo. Pavyzdžiui viduramžiais Japonijoje iškilusią kilmingąją
aukštuomenę nurungus militaristiniams klanams – samurajų šeimoms, susiformavo
vertikalūs pavaldumo santykiai tarp aukščiausių karo vadų ir vasalų. Nors vasalai
prisiekdavo ištikimybę savo karo vadui ir tarnaudavo jam mainais į teisę naudoti žemę ar
gauti pajamas iš žemės, tačiau karo vadas formaliai nebuvo įsipareigojęs savo vasalams
atsilyginti ar juos ginti. Atsilyginimas buvo laikomas veikiau malonė, nei prievolė 76.
Manorinės žemėvaldos formavimosi eigoje atsirado ir kaip gamybinė jėga vis
didesnę reikšmę ėmė įgauti naujas – priklausomų valstiečių sluoksnis – servai. Nesigilinant į
smulkmenas, galima pasakyti, kad servai priešingai nei vergai, asmeniškai nepriklausė savo
žemvaldžiui ir gyvenime naudojosi pakankamai dideliu savarankiškumu. Tačiau skirtingai
nei laisvieji valstiečiai, servai buvo „pririšti“ prie žemės – be savo pono leidimo jie negalėjo
žemės palikti ir buvo perduodami kartu su žeme. Servai taip pat turėjo įvairių prievolių savo
žemvaldžiui – jo žemėse turėjo eiti lažą, už žemę privalėjo mokėti įvairias duokles, buvo
ribojama jų teisės naudotis ir disponuoti žeme, o jiems mirus, žemė likdavo dvarininkui.
Susiformavę feodaliniai dvarai (manorai) ilgainiui virto autonomiškomis
bendrijomis, kuriose dvarininkai dvaro žmonėms (priklausomiems žmonėms) vykdė
administracines, finansines, teismo funkcijas. Tokia žemėvaldos sistema smarkiai prisidėjo
prie centrinės karalių valdžios silpnėjimo. O tai kartu su kitomis aplinkybėmis – karalių
administracinio aparato nesugebėjimu valdyti lokalinių feodalų, gero kelių tinklo
nebuvimas, atskirų sričių tarpusavio ryšių silpnumas ar visiškas nebuvimas, vedė ne tik prie
karalių pajamų mažėjimo, bet ir prie centralizuotų valstybių subyrėjimo. Karaliai sustiprinti
savo valdžia galėjo tik sukūrę nuo jų priklausomų žmonių sluoksnį. VIII a. tai supratęs
frankų majordomas (karaliaus rūmų valdytojas) Karolis Martelis konfiskavo labiausiai
nepaklusnių feodalų žemes, susidariusį žemės fondą kartu su prirašytais valstiečiais išdalino
laikinai valdyti kitiems, tačiau su sąlygą, kad šie įsipareigos tarnauti karaliui ir prireikus
atsives būrį karių (leno teise). Tokiomis sąlygomis žemės valdos paprastai buvo suteikiamos
gavėjui visam gyvenimui, bet jo tarnybos atsisakymas arba karaliaus išdavystė lėmė
nedelsiamą suteiktos žemės netekimą.
Tokia feodalinė nuosavybės forma, kai žemė suteikiama laikinai sąlygiškai naudotis,
buvo vadinama beneficija. Dėl beneficijų susiformavo feodalinių ryšių santykiai tarp senjoro
75
76
(šiuo atveju karaliaus) ir vasalų (žemės gavėjų). Netrukus stambūs žemvaldžiai pradėjo
naudotis beneficijų sistema kaip pavyzdžiu savo pačių valdose – tai yra savo valdomas
žemes dalino smulkesniems feodalams mainais už ištikimą tarnavimą. Beneficijos negalima
buvo perleisti trečiajam asmeniui, o po beneficijos turėtojo mirties beneficiją sudarančios
vertybės grįždavo jos davėjui77. Tačiau toks beneficijų statusas išliko neilgai – beneficijų
turėtojai pasiekė, kad po jų mirties beneficijos būtų paveldimos jų įpėdiniams. Tokiu būdu
anksčiau buvęs laikinas ir sąlyginis žemės valdymas tapo tik sąlyginiu, tačiau neterminuotu
žemės valdymu. Tokia nauja feodalinės nuosavybės forma imta vadinti feodu.
Stambieji žemvaldžiai ne visas savo turimas žemes išdalindavo vasalams. Dalis
žemių likdavo tiesioginėje jų priklausomybėje. Todėl susiformavo kaip ir dvi žemės
nuosavybės formos: tiesioginė senjoro (siuzereno) nuosavybė – domenas, suteikianti
savininkui teisę iš priklausomų valstiečių reikalauti feodalinės rentos ir aukščiausioji
nuosavybė, išdalyta vasalams ir suteikianti teisę reikalauti jų ištikimybės, tarnybos ir
ekonominės naudos. Išsamiausiai teisinį tokio žemės nuosavybės teisės suskaidymo
vertinimą pateikė glosatoriai. Iš pradžių vasalų žemės teisę jie išreiškė klasikine romėnų
teisės formule dėl žemės valdymo, t. y. teisės naudotis žeme ir gauti vaisių; vėliau,
nutoldami nuo klasikinių romėnų teisės principų, senjorui jie pripažino tiesioginę, o vasalui
naudingą nuosavybės teisę78.
Panašūs procesai po kelių šimtų metų vyko ir Lietuvoje. XIV a. pabaigoje – XV a.
pirmoje pusėje Lietuvos didieji kunigaikščiai, siekdami apriboti sritinių kunigaikščių galias,
rėmėsi paprasta bajorija. Centralizuojant valstybės valdžią įvairių į valstybės sudėtį įėjusių
žemių dalinai savarankiški kunigaikščiai buvo keičiami iš centro siunčiamais pareigūnais.
Šie pareigūnai (urėdai) kaip atlyginimą už tarnybą arba kaip priemonę tarnybinėms
funkcijoms vykdyti gaudavo valdyti leno teisėmis didžiojo kunigaikščio domeną sudariusius
dvarus ir žemes. Tuo pat metu viena kitą pakartojančiomis ir papildančiomis privilegijomis
didieji kunigaikščiai įsipareigojo gerbti ir nevaržyti ponų ir bajorų asmeninių laisvių ir
nuosavybės teisių, jų administracinėn ir teisminėn valdžion buvo atiduoti priklausomi
valstiečiai, kurie buvo atleisti iš esmės nuo visų prievolių didžiajam kunigaikščiui 79.
Pagrindine vasalo prievole savo senjorui buvo karo tarnyba. Tačiau buvo numatomos
ir kitokios smulkios prievolės, tarp jų ir prievolė senjorui pašaukus dalyvauti senjoro
taryboje ir teisme. Senjoras už ištikimybę ne tik suteikdavo vasalui teisę „laikyti“ žemę, bet
ir įsipareigodavo neviršyti savo teisių, taip pat ginti vasalą, jei šiam kiltų kokios nors
grėsmės. Taigi, susitarimas tarp senjoro (siuzereno) ir vasalo visada buvo abipusis.
Senjoro ir vasalo santykiai buvo įforminami iškilmingai sudaroma sutartimi. Tiek
pačiai sutarčiai, tiek jos sudarymui buvo teikiama didelė reikšmė, sutartis buvo sudaroma
viešai, griežtai laikantis papročiuose susiformavusių formalių procedūrų80.
Lenų ir dvarų teisė iš pradžių kūrėsi papročių pagrindu. Nuo XI a. lenų teisės
principai pradėti užrašinėti. Dar vėliau feodalinės žemėvaldos teisė susiliejo su karalių teise
ir pasirodė įvairiose šalyse. Nemažai aktų, reguliuojančių įvairias feodalinių santykių sferas,
išleido trys didžiausi XII a. Vakarų Europos monarchai – Henrikas II Anglijoje, Pilypas
Augustas Prancūzijoje ir Frydrichas Barbarosa Vokietijoje. XIII a. lenų teisė detaliai
reglamentuota Ispanijoje sudarytame teisyne81. Lietuvoje lenų teisė buvo reglamentuota XIV
- XV a. didžiųjų kunigaikščių privilegijose ir XVI a. priimtuose Lietuvos Statutuose82.
77
78
79
2002. P. 62.
80
81
Feodalinę teisę pradėjus fiksuoti rašytiniuose šaltiniuose, jos nuostatos pradėjo
keistis. Pamažu feodalai tapo uždaru paveldimu luomu. Buvo suformuluota griežta taisyklė,
pagal kurią kiekvienas senjoras galėjo turėti daug vasalų, tačiau vasalas galėjo turėti tik
vieną senjorą. Be to, galiojo taisyklė: „mano vasalo vasalas – man ne vasalas“ 83, neleidusi
stiprėti centralizuotai karalių valdžiai. Todėl karaliams siekiant sustiprinti savo padėtį,
pastaroji taisyklė XIII a. tapo negaliojančia Prancūzijoje ir Anglijoje – šiose valstybėse visi
leno teisėmis žemę valdantys asmenys turėjo prisiekti ištikimybę tiesiogiai karaliui.
Išsikovoję leno – žemės, kito nekilnojamojo turto, rentos paveldimumo teisę, feodalai
laikui bėgant išsikovojo ir teisę feodą perleisti. Perleidžiant feodą trečiajam asmeniui reikėjo
senjoro naudai sumokėti tam tikrą mokestį, o naujasis žemvaldys turėjo prisiimti visas savo
pirmtako prievoles senjoro naudai. Žemės valdytojų teisės tapo labiau apsaugotos apribojus
senjoro teises nuvaryti žemės valdytoją (vasalą) nuo žemės. Be to, vasalas turėjo
nuosavybės teisės į kilnojamąjį turtą neliečiamybę – niekas, net senjoras, negalėjo atimti
tokio turto prieš savininko valią84.
Rašytiniuose teisės šaltiniuose buvo reglamentuota ir ginčų tarp siuzereno ir vasalo
sprendimo tvarka – ginčus tarp to paties senjoro vasalų turėjo spręsti senjoras, o senjoro ir
vasalo ginčą dėl leno turėjo spręsti vienas ar du kiti to senjoro vasalai (Ispanija) arba
aukštesnis senjoras (Vokietija). Savo senjoro teismo sprendimą vasalas galėjo skųsti
aukštesniam senjorui.85.
Maždaug tuo pačiu metu, kai feodaliniai papročiai virto lenų teisės sistema, dvaro
papročiai virto dvarų teisės, kartais dar vadinamos baudžiavine teise, sistema 86. XI – XII a.
pirmą kartą buvo suformuluota teisinė servažo samprata. Servai vadinti „prirašytais prie
žemės“. Tai reiškė, kad ne tik palikti žemę, bet ir būti iš jos išvaryti jie galėjo tik tam
tikromis teisėje fiksuotomis sąlygomis87. Teisės aktai įtvirtino servo asmens apsaugą
(senjoras negalėjo jo nei nužudyti, nei įžeidinėti, nei kitaip jam kenkti). Servas, kuriam
senjoras darydavo žalą ar kitaip kenkdavo, turėjo teisę kreiptis į teismą, o šis nustatęs
skundą esant pagrįstu, turėjo parduoti servą kitam senjorui, o gautus pinigus atiduoti
buvusiajam senjorui. Teisės aktai taip pat įtvirtino servo prievoles senjorui, dėl ko senjoras
negalėjo savavališkai jų keisti88.
XII a. jau visi valstiečiai krikščioniškoje Europoje turėjo įstatymų

saugomas teises, o svarbiausia jų buvo teisė tam tikromis sąlygomis laikyti savo
senjoro žemę ir naudotis jo globa ir apsauga. Be žemės laikymo teisės, valstiečiai
taip pat turėjo teisių, susijusių su renta, duoklėmis ir kitomis prievolėmis dvarininko
naudai. Pripažinta jas esant nustatytas papročių, todėl šių prievolių negalima didinti.
Kilę dėl jų turinio ir apimties ginčai turėjo būti sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka.
Valstiečių skundus nagrinėdavo dvarininko teismas, kurį sudarė visi dvaro žmonės,
pradedant senjoru ir baigiant servu. Sprendimai tokiuose teismuose buvo priimami
balsuojant89. Nuo XIII a. vidurio servažas Vakarų Europoje pradėjo nykti ir iki XV a.
vidurio buvo panaikintas beveik visose vakarinėse, tačiau kurį laiką dar liko rytinėse ir
centrinėse Europos srityse. Išnykus servažui, dauguma valstiečių tapo asmeniškai laisvais
82
2002. P. 201.
83
84
85
86
87
88
89
cenzininkais, privalančiais už naudojimąsi žeme mokėti senjorui piniginę rentą (cenzą). Dar
vėliau valstietis gavo teisę disponuoti (perleisti, įkeisti) savo naudojamu žemės sklypu, bet
tik su sąlyga, kad feodalinis savininkas tvarkingai gaus jam priklausantį cenzą 90.
3.4. Miestų ir prekybos teisė

XI – XII a. dideliuose Italijos miestuose pradėjo formuotis taisyklės, teisiškai
reguliuojančios amatus ir prekybą. Tokios taisyklės daugiausiai buvo kuriamos teismų,
kurių funkcijas tuo metu atlikdavo miestų valdžios atstovai. Tokių teismų sprendimai dažnai
tapdavo bendrosiomis teisės normomis. Italijoje su verslo reikalais pabuvoję kaimyninių
šalių pirkliai tokias normas parsiveždavo ir stengdavosi įdiegti savo miestuose. Tokiu būdu
susikūrė dar viena viduramžių Europos teisės sistema – miestų teisė 91. Tolimesnis miestų
teisės formavimasis ir plitimas buvo susijęs su karalių ir kitų senjorų miestams teiktomis
chartijomis (LDK jos vadintos privilegijomis). Chartijos reguliavo feodalų ir miestų
santykius, miestų valdymą, tvarkos palaikymą, rinkos valdymo reikalus, amatų veiklą,
civilinę ir baudžiamąją teisę, teismo procesus ir kt. Kitas savarankiškos miestų teisės šaltinis
buvo sprendimai, kuriuos priimdavo miestų tarybos vienu ar kitu reikalu. Tie sprendimai,
įtraukti į atitinkamus miesto dokumentus (miesto knygas) turėjo precedentinę reikšmę ir
palaipsniui virto privalomomis elgesio taisyklėmis. Nemenką įtaką besiformuojančiai
miestų teisei padarė ir romėnų teisė. Romėnų teisės įtaka ypač sustiprėjo, kai nuo XIV a.
pabaigos į įvairias pareigas miestų administracijoje buvo pradėti kviesti profesionalūs,
išsilavinimą universitetuose gavę teisininkai. Miestų teisė visą laiką dažniausiai buvo
rašytinė teisė92.
Skirtingų miestų teisė buvo skirtinga. Tačiau kai kurie miestų teisės ypatumai buvo
bendri daugiau ar mažiau visiems miestams. Vienas tokių bruožų – miestų kova už
miestiečių asmens laisvę. Siekis apginti ir įtvirtinti asmens laisvę kildinamas iš miestų
sėkmingam vystymuisi ypač svarbios laisvos gamybos ir prekybos – tik laisvas žmogus
galėjo laisvai disponuoti savo laiku ir turtu. Miestams buvo svarbu apginti nuolat į miestą
plūstančių valstiečių asmens laisvę. Iš to daugelyje miestų chartijos turėjo normą, kad tam
tikrą terminą mieste išgyvenęs bet koks žmogus tapdavo asmeniškai laisvas 93. Dažniausiai
toks terminas buvo vieneri metai ir viena diena. Tačiau ten, kur miestai neturėjo pakankamai
stiprių pozicijų, toks terminas buvo ilgesnis, pavyzdžiui Lietuvos miestuose buvo taikomas
10 metų terminas.
Teisės istorikai nurodo dar vieną miestų teisės išskirtinumą iš kitų viduramžių teisės
sistemų – pakankamai racionalią teismo procedūrą. Teismo procese buvo siekiama užtikrinti
įrodinėjimo objektyvumą, buvo daugiau ar mažiau užtikrinamos kaltinamojo teisės. Tarp
įrodinėjimo šaltinių nebuvo ordalijų ir dvikovų94.
Miestų teisės kokybė ir lygis nebuvo vienodi. Dideliuose miestuose su išplėtota
jūreivyste, prekyba ir gamyba teisė atsirado anksti, rėmėsi romėnų teise arba savo teisės
aktais ir pasiekė labai aukštą lygį. Mažų miestų teisė buvo primityvesnė. Jie dažnai
kreipdavosi į didesnius miestus prašydami leisti naudotis jų teise. Šitaip keliolikos vokiečių
miestų teisė tapo pavyzdžiu ir oficialiai buvo priimta šimtuose kitų Centrinės ir Rytų
Europos miestų, atsiradusių XII-XIV a. Tipišku atveju tai reiškė, kad miesto feodalinis
senjoras suteikia, jam, pavyzdžiui, Magdeburgo teisę, įtvirtinančią teisę turėti savo valdžią,
teismą iš miestiečių išrinktų prisiekusiųjų (posėdininkų), patiems reguliuoti amatus ir
90
91
92
93
94
prekybą. Paskui to miesto valdžios atstovai vyko į Magdeburgą ir ten gaudavo naują
galiojančių jo įstatymų, rinkinį, tų įstatymų komentarus. Tokiu būdu Magdeburgo teisė 1387
m. buvo suteikta Vilniui, o vėliau ir daugeliui kitų Lietuvos ir likusios LDK miestų.
Šitaip susidarė didelės, tos pačios teisės vienijamos miestų teisės šeimos, kai
motininio miesto taryba dažnai vykdė aukščiausios instancijos funkcijas dėl dukterinio
miesto tarybos sprendimų, apeliacinės teismų instancijos – dėl dukterinių miestų teismų
sprendimų95.
Miestų teisė, nors ir užfiksavusi kai kuriuos tipiškus feodalinius institutus, iš esmės
turinio atžvilgiu nebuvo feodalinė teisė, ji atsirado ir plėtojosi tarsi buržuazinės teisės
avangardas, nuosekliai rengdamas būsimuosius jos principus96.
Su miestų teise neatsiejamai yra susijusi ir kita viduramžių Europos teisės sistema –
prekybos teisė. Iš pradžių prekybos teisės normos buvo skirtos reguliuoti pirklių luomo
žmonių tarpusavio profesinius santykius. Tačiau plėtojantis prekybos, visų pirma – jūrinės
prekybos santykiams, plečiantis miestams, pradėjo formuotis teisės normos, reguliuojančios
konkrečius verslo santykius. Pradėjus užrašinėti tokius papročius ir teismų sprendimus, nuo
miestų teisės palaipsniui atsiskyrė ir XI – XII a. susikūrė naujųjų laikų Vakarų prekybos
teisės – jus mercatoria – pagrindinės sąvokos ir institutai97. Prekybos teisė reglamentavo
atskiro žmonių luomo – pirklių veiklą prekybos vietose (mugėse, turguose, uostuose).
Prekybos teisės normos peržengė prekybą siaurąja prasme ir reguliavo kitus su prekių
pirkimu – pardavimu susijusius santykius: pervežimą, finansavimą, vekselius, bendroves,
draudimą ir kt.98. Jūrų teisė buvo savotiška prekybos teisės atšaka. Pirklių teismai sukūrė
neformalias taisykles ir lanksčias procedūras, kurios buvo praktiškos, nešališkos ir rėmėsi
verslininkų papročiais. Ilgainiui pasaulietinė ir Bažnyčios valdžia šias taisykles pripažino ir
ėmė taikytas jas kaip paprotinę teisę. Galiausiai prekybos teisė pasirodė esanti stipresnė už
teisės tradicijas, nes paplito net Anglijoje, ten, kur iš Italijos atnešta romėnų teisė už
universitetų sienų buvo sutikta priešiškai99.
Prekybos teisės sistema Europos šalyse galiojo skyrium nuo kanonų teisės, nuo lenų,
dvarų, miestų ir karalių teisės, nors su jomis, ypač miestų teise, buvo glaudžiai susijusi.
Prekybos teisė plačiai sėmėsi medžiagos iš romėnų teisės, nes romėnų tekstai pasižymėjo
puikia juridine technika.
Prekybos teisė greta kanonų teisės ir romėnų teisės buvo dar vienas
svarbus veiksnys, lėmęs valstybių centralizavimosi tendenciją. Be to, ji tapo
tarptautine, visuotinai pripažinta prekybos taisyklių visuma, peržengusia politines
sienas100.
3.5. Karalių teisė

Karalių valdžia Vakarų Europos šalyse iki pat XII – XIII a. buvo silpna. Pagrindinė
karalių valdžios funkcija buvo užtikrinti taiką tarp savo pavaldinių, taip pat rūpintis
valstybės ir Bažnyčios saugumu. Tačiau palaipsniui karalių valdžia pradėjo plėstis. Karaliai
savo leidžiamais teisės aktais pradėjo kurti naujas teisės normas, neapsiribodami galiojančių
papročių užrašymu101. Ypač didelę reikšmę teisės aktų, kaip teisės šaltinių, leidybai ir teisės
95
96
97
98
99
M. A. Glendon, M. W. Gordon, C. Osakwe. Vakarų teisės tradicijos.Pradai, Vilnius, 1993. P. 27.
100
101
istorijai turėjo XV a. prasidėjęs knygų spausdinimas. Tai leido įstatymų leidybą paversti
efektyvia valdžios priemone102.
Skirtingose Europos valstybėse karalių teisė plėtojosi panašiai, bet nevienodai.
Prancūzijoje karalių leidžiami įstatymai didesnę galią pradėjo įgauti XII – XIII a. Iki to
laiko Prancūzijoje galiojo papročių (kutiumų) teisė (šiaurinėje dalyje) ir supaprastinta
romėnų teisė (pietinėje dalyje). Pati teisė pasižymėjimo partikuliarizmu – skirtingose
valstybės srityse galiojo skirtinga teisė103. 1260 m. Prancūzijoje buvo sudaryta speciali
nuolatinė teismo institucija, vadinama Paryžiaus parlamentu (iki tol tokia institucija
rinkdavosi į posėdžius kelis kartus per metus). Ši teisminė institucija kai kuriose į karaliaus
jurisdikciją įeinančiose bylose buvo pirma instancija, taip pat buvo apeliacinė instancija kitų
Prancūzijos teismų sprendimams. Paryžiaus parlamento teisės neapsiribojo teismų veikla.
Spęsdamas ginčus dėl valstybinės teisės reguliuojamų dalykų, jis neretai nustatinėjo
karaliaus valdžios ribas ir plėtė savo paties teises. Taip XIII a. pab. buvo nustatytas
reikalavimas Paryžiaus parlamente registruoti karaliaus išleidžiamus teisės aktus, nes
teismai ir kitų regionų parlamentai privalėjo vadovautis tik registruotais karaliaus aktais.
Paryžiaus parlamentas, karalių aktuose radęs netikslumų arba konstatavęs nukrypimą nuo
kitų „karalystės įstatymų“, atsisakydavo juos registruoti.104
Pagrindinis viduramžių Vokietijos valstybės raidos ypatumas, pasireiškęs politiniu
jos susiskaldymu, turėjo esminę reikšmę šios šalies teisės specifikai 105. Po Karalio Didiojo
mirties jo sukurta imperija suskilo. Iš pradžių Imperatoriaus titulas priklausė vakariniams
frankams (dabartinė Prancūzija), tačiau X a. šis titulas perėjo rytiniams frankams (iš esmės -
dabartinė Vokietija). Nuo XI a. šis valstybinis darinys pradėtas vadinti Romos imperija, nuo
XIII a. – Šventąja Romos imperija, o nuo XV a. – Šventąja vokiečių tautos Romos imperija,
gyvavusia iki XIX a. pr. Nepaisant skambaus pavadinimo, pagrindinis šios valstybės
politinis bruožas – teritorinis susiskaldymas ir stiprios centrinės valdžios nebuvimas.
Septynių kurfiurstų renkamas imperatorius buvo valstybės galva, bet realios valdžios
neturėjo ir tik koordinavo vokiečių feodalų karo ir užsienio politiką 106. Imperatorius turėjo
teisę sušaukti diduomenę į nereguliarius politinius susirinkimus. Nuo XIII a. tokie
susirinkimai tapo reguliaria politine institucija, pavadinta Reichstagu. Reichstago nutarimai
privalomos galios neturėjo107.
Šventosios Romos imperijos rėmuose egzistuojant daugybei praktiškai savarankiškų
valstybių, apskritai viduramžių Vokietijos teisė gali būti suprantama arba kaip visos
imperijos teisė, dažnai vadinta tiesiog bendrąja teise (jus commune), arba kaip kiekvienos
atskiros žemės, įėjusios į imperijos sudėtį, teisė, kartu esanti partikuliarinės imperijos teisės
dalimi108.
Rašytinė frankų imperijos teisė, šiai imperijai subyrėjus, nustojo galioti. Ją pakeitė
nerašyta teritorinė vietos papročių teisė. Kunigaikščių valdžios atsiradimas, o paskui
visiškas centrinės valdžios nusilpimas lėmė didelį imperijos teisės partikuliarizmą. Iki XII –
XIII a. bendrosios vokiečių teisės, jei neskaičiuosime negausių imperatorių aktų, išleistų
atskirais klausimais, formaliai nebuvo. Tačiau ilgainiui Šventojoje Romos imperijoje ėmė
galioti kai kurie bendrieji teisės principai ir nuostatai, kuriuos pripažino įvairūs politiniai jos
vienetai – žemės. Reikšmingais tampa imperatorių, nepaisant jų valdžios silpnumo, XII –
102
103
104
105
106
107
108
XV a. išleisti įvairūs vadinamieji taikos statutai109, kuriuose vyravo baudžiamosios teisės
normos. Imperatoriaus Maksimiliano 1495 m. paskelbta „amžinoji taika“ dar kartą uždraudė
kerštą, plėšimą, grobimą, apgultį, savavaldžiavimą, „griebimąsi kardo“110.
To meto Vokietijos teisės vienu pagrindiniu šaltiniu buvo receptuotoji romėnų teisė.
Minėta, kad ji buvo pagrindine teise Imperijos rūmų teismui. Imperijos teisės šaltiniais taip
pat laikyti Reichstago nutarimai, imperatorių rinkimų kapituliacijos, įvairios sutartys111.
Imperijos teisės aktų daugėjant, 1521 m. buvo kilęs sumanymas juos kodifikuoti.
Sumanymas liko neįgyvendintas. Tačiau 1532 m. buvo išleistas vienintelis imperijos
teisynas, pavadintas „Karolina“. Nors „Karolina“ turėjo būti taikomas pagal subsidiarumo
principą (t. y. tik tais atvejais, kai konkrečioje teritorijoje negaliojo specialus baudžiamasis
įstatymas)112, tačiau šis Reichstago priimtas teisynas įnešė svarbų indėlį kuriant visos
Vokietijos baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso principus 113. Atsakomybė pagal šį
teisyną atsirasdavo tik esant kaltei, buvo numatyti atvejai, kai asmuo nuo atsakomybės
galėjo būti atleistas (būtinosios ginties atveju). „Karolina“ įtvirtino Vokietijoje inkvizicinį
procesą, nors joje dar liko ir kai kurių kaltinamojo proceso elementų: byla galėjo būti
keliama nukentėjusiojo ar kito asmens iniciatyva, įrodymus pateikti galėjo abi šalys. Tačiau
kaltinimą teisiamajam valstybės vardu pateikdavo teisėjas, tardymas buvo atliekamas teismo
iniciatyva, įtariamajam plačiai taikytos fizinio poveikio priemonės (kankinimai). Remtasi
formalių įrodymų teorija114.
Pagrindinį vaidmenį teisiškai reguliuojant visuomeninį gyvenimą to meto Vokietijoje
vaidino Vokietijos teritorijų – žemių ir miestų teisė. Nuo XIII a. prasidėjo aktyvi žemių
kunigaikščių įstatymų leidyba, ribojusi papročių taikymą ir diegusi naujas teisės normas.
Kiti žemių teisės šaltiniai buvo vietos teismų sprendimai, kunigaikščių valdžios institucijų
aktai115.
Anglijoje karalių teisės susiformavimą nulėmė 1066 metais įvykęs normanų
įsiveržimas ir šalies užkariavimas. Šalį užėmę normanai sukūrė pakankamai stiprią
centralizuotą karaliaus valdžią. Karaliaus artimiausi patarėjai ir padėjėjai sudarė taip
vadinama karaliaus kuriją, kuri kartu buvo ir teisminė institucija (nors profesionalių
teisininkų joje nebuvo). Specifinis Anglijai reiškinys buvo tai, kad čia karaliaus valdžios
stiprėjimui ir jo teisės raidai didžiausią įtaką padarė būtent jo teismas 116.
Anglijoje buvo suformuoti vieni pirmųjų Europoje profesionalūs

centriniai teismai, buvo įtvirtinti tam tikri važinėjantys teismai – karaliaus skirti
pareigūnai, važinėjantys ir vykdantys teisingumą (sprendžiantys bylas ir pan.) vietose.
Tokiu būdu buvo silpninamos vietos feodalų galios ir valdžia, tuo pačiu stiprinamas
valdžios centralizavimas117. Kaip pasipriešinimo karaliaus valdžios stiprėjimui rezultatas
1215 m. atsirado Didžioji laisvių chartija (Magna Charta Libertatum), oficialiai laikoma
pirmuoju Anglijos konstituciniu aktu. Ši chartija be kita ko nustatė draudimą areštuoti
laisvus žmones, uždaryti į kalėjimą, atimti žemės valdą, paskelbti už įstatymo ribų, ištremti
ar „kokiu nors būdu nuskriausti“ kitaip nei pagal teisėtą lygiųjų (perų) nuosprendį ir
laikantis šalies įstatymų118.
109
110
111
112
113
114
115
116
117
118
XII a. Anglijos karaliams sugebėjus sutelkti teiseną keleriuose jiems pavaldžiuose
centriniuose teismuose, taip pat nusistovėjus važinėjančių karaliaus teisėjų veiklai, susidarė
sąlygos kurtis bendrai visai Anglijos valstybės teritorinei teisei nacionaliniu pagrindu 119.
Karaliaus teismų (tiek centrinių, tiek ir važinėjančių teisėjų) sprendimai buvo užrašomi. Šie
užrašai iš pradžių buvo naudojami vienam ar kitam konkrečiam papročiui patvirtinti. Bet
ilgainiui iš čia susiklostė precedento taisyklė: kartą priimtas tos pačios grandies arba
aukštesnių teismų sprendimas, kuriame yra kokia nors teisinė nuostata, taip pat aiškinantis
painią teisės normą ar atsakantis į teisės normų nenumatytą klausimą, imtas laikyti
privalomu pavyzdžiu visiems vėlesniems bylų, kuriose yra panašių faktinių aplinkybių,
sprendimams120. Be to, važinėjantys karaliaus teismai lėmė ir posėdininkų – prisiekusiųjų
teismo atsiradimą ir susiformavimą. Į vietą atvykusiems teisėjams buvo reikalinga pagalba –
vietiniai žmonės turėjo pranešti jiems apie padarytus teisės pažeidimus ar kilusius ginčus bei
pristatyti nagrinėtinų bylą faktines aplinkybes. Tokie asmenys dalyvaudavo teismo
posėdyje. Vėliau tokie posėdininkai tapo teismine prisiekusiųjų institucija, dalyvaujančia
teismo procese, vertinančia įrodymus ir priimančia sprendimus121.
Dėl proceso ypatybių Anglijoje susiformavo dvi teisės rūšys – bendroji ir teisingumo.
Abi šios teisės buvo precedentinės. Teisingumo teisė susiformavo turint tikslą ginti
nukentėjusiųjų teises ir interesus tose visuomeninio gyvenimo sferose, kurių
nereglamentavo bendrosios teisės normos122.
Anglijoje teismo procesui XII –XIII a. buvo būdingas kaltinamasis pobūdis – bylos
eiga rūpinosi nukentėjusysis, teisėjo vaidmuo reiškėsi patarimais kaltinamajam ir siekimu,
kad nebūtų pažeistos jo teisės. Įrodymus rinko pačios šalys, procesas buvo atviras (viešas),
vyravo laisvas įrodymų vertinimo principas. Tai, kad Anglijoje smarkiai plėtojosi
precedentinė teisė, nereiškia, kad nebuvo statutinės, t. y. teisės aktais pagrįstos teisės. Ji
formavosi lygiagrečiai su precedentine.
Kiek kitaip valstybinė teisė vystėsi viduramžių Lietuvoje. Pagrindinė skirtybė,
išskirianti viduramžių Lietuvos valstybinę teisę iš kitų tiek Vakarų, tiek Rytų Europos
valstybių buvo jos pagoniškosios kultūros pagrindas. Lietuvių tauta buvo vėliausiai
pakrikštyta Europos tauta, savo pagoniškosios kultūros periodu sukūrusi ir įtvirtinusi savąjį
valstybingumą. Tai neabejotinai turėjo atsispindėti ir to meto lietuvių teisėje. Detalesnių
žinių apie ikikrikščioniškąją lietuvių teisę nėra išlikę, teisės istorikai mėgina ją rekonstruoti
iš netiesioginių šaltinių. Tačiau akivaizdu, kad iš pradžių tai buvo paprotinė teisė. Vėliau ji
pradėta papildyti pavieniais teisės aktais, valdovo priimamais atskiroms visuomenės
grupėms ar net atskiriems asmenims, nustatant jiems taikytinas tam tikras išimtis iš papročių
teisės. Šios kitokios nei paprotinės taisyklės buvo įvardijamos privilegijomis (pirmos
rašytinės privilegijos buvo paskelbtos Jogailos 1387 m. ir yra siejamos su Lietuvos krikštu).
Šalia privilegijų ilgainiui buvo pradėti leisti ir įvairūs nutarimai ir nuostatai123.
XIV – XV a. pradžioje Lietuvos valstybėje buvo stiprus valdovas ir pakankamai
smarkiai reiškėsi valstybės valdžios centralizavimo tendencijos. Centralizuojantys valdymo
pagrindai iš lietuviškų žemių, kaip Lietuvos valstybės branduolio, daugiau ar mažiau buvo
diegiami ir XIII – XIV a. prie LDK prijungtose bei savarankiškumą praradusiose slavų
žemėse. Tačiau į slavų žemes su centrinės valdžios atstovais (iš pradžių valdančiosios
dinastijos nariais – didžiojo kunigaikščio vaikais ir kitais giminaičiais, vėliau su skiriamais
vietininkais) skverbėsi tik viešoji - valdymo teisė. Privatinės teisės normos liko vietinės
119
120
121
122
123
2002. P. 27.
kilmės. Gedimino valdymo laikotarpiu LDK galiojo vieninga valstybinė (viešoji) teisė ir dvi
– lietuvių ir slavų paprotinės privačios teisės sistemos124.
Viduramžių Vakarų Europai būdingi luominės teisės požymiai Lietuvoje pradėjo
reikštis XIV a. ir iš esmės tai siejama su antruoju Lietuvos krikštu. 1387 m. Vilniaus miestui
suteikus Magdeburgo teisę, o vėliau šią teisę pradėjus gauti ir kitiems miestams, buvo
atribotas atskiras miestiečių luomas. Nuo antrojo krikšto pradžios atskirą privilegiją gavo ir
Katalikų bažnyčia. Bajorijos ir valstiečių teisinės padėties pokyčiai ypač paspartėjo nuo
1434 m. suteiktos bendravalstybinės privilegijos, kuria Lietuvos didysis kunigaikštis
atsiribojo nuo tiesioginių ekonominių saitų su valstiečiais ir šias funkcijas perdavė
bajorams. Prasidėjo visuotinis valstiečių vertimas baudžiaunininkais. Už tai bajorai mainais
įsipareigojo ne tik patys atlikti karinę tarnybą, bet ir asmeniškai iš turimų valstiečių
suformuoti kariuomenės kontingentą. Paskelbusi 1447 m. privilegiją, LDK vyriausybė
žengė kitą žingsnį. Valstietis buvo atiduotas feodalo teismui be teisės dėl savo interesų
apeliuoti į valstybinės valdžios, t. y. didžiojo kunigaikščio, teismą 125. Sekant feodaliniais
jurisdikcijų principais, buvo sukurta procedūra, turėjusi užtikrinti, kad bajorai vykdytų
teisingumą jų priklausomybėje esančių valstiečių atžvilgiu – bajorų neišspręsti ginčai dėl
priklausomų valstiečių patekdavo į didžiojo kunigaikščio teismą. Todėl bajorai buvo
suinteresuoti stabilia įstatymine baze valstybėje ir vėliausiai nuo pat XVI a. pradžios pradėjo
siekti Lietuvos rašytinių įstatymų kodifikacijos126.
Viduramžių Europos teisės ypatumai: nebuvo vieningos teisės sistemos.

Teisę sudarė padrikos, tarpusavyje konkuruojančios teisės normų „šeimos“, atskiros
teisės sistemos (lenų, dvarų, miestų, kanonų etc.), kiekviena su savo atskira
jurisdikcija. Tačiau Bažnyčios mokymas padėjo pagrindus vieningai teisės sistemai
rastis. Jau vėlyvaisiais viduramžiais buvo mėginimų visas atskiras teisės sistemas sudėlioti į
bendrą hierarchinę sistemą. Šioje srityje daugiausiai pasidarbavo Bažnyčios mokyti veikėjai
pradedant Tomu Akviniečiu. Bažnyčios mokyme visi teisės šaltiniai buvo suskirstyti į
hierarchinę eilę:
- Ius divinum (Dievo teisė), kuri savo ruožtu susidėjo iš pozityviųjų Dievo įsakymų
(Dešimt Dievo įsakymų, Senojo ir Naujojo testamentų nurodymų) ir prigmintinės
teisės (ius nature);
- Ius humanum (žmonių teisė), kuri savo ruožtu apėmė sutarčių teisę ir įstatymus127.
Tokia teisės forma reiškė, kad ir valdovai pasauliečiai yra pavaldūs įstatymui. Tik tai,
kas pagal Dievą buvo gera ir teisinga, galėjo būti teisė.
3.6. Rytų Europos teisė

Pietų ir Rytų Europos šalių teisės raidai didžiulį poveikį darė Rytų Romos imperija –
Bizantija. IV a. pabaigoje Romos imperijai skilus į dvi dalis, Vakarų Romos imperija V a.
buvo barbarų genčių sugriauta. Tuo tarpu Rytų Romos imperija išgyveno iki XV a.
Pagrindinis romėnų teisės šaltinis, padaręs įtaką vakarų Europos teisės vystymuisi, -
Justiniano kodifikacija (Digestai, Institucijos, Kodeksas ir Novelos) - buvo sudaryta būtent
124
2002. P. 42.
125
2002. P. 34.
126
2002. P. 34.
127
Rytų Romos imperijoje, šios imperijos imperatoriaus Justiniano. Tačiau teisės raida
Bizantijoje buvo kitokia, nei Vakarų Europoje. Žlugus Vakarų Romos imperijai, Vakarų
Europoje nebeliko stiprios centralizuotos valstybės. Per visus viduramžius čia kūrėsi ir nyko
daug stipresnių ar silpnesnių valstybių. Valdovai tokiose valstybėse dažniausiai neturėjo
stiprios valdžios iki XVI a. absoliutizmo susiformavimo. Tuo tarpu Bizantijoje iš esmės iki
pat jos žlugimo 1453 m. valdovas turėjo absoliučią stiprią valdžią. Tai atsispindėjo ir teisės
vystymesi.
Per visą Bizantijos valstybės gyvavimo laikotarpį jos teisė nuosekliai sekė romėnų
teise, nuolat mėginama pritaikyti besikeičiančioms gyvenimo sąlygoms. Keletą kartų
peržiūrėti ir patys Justiniano teisynai. Tačiau apskritai po Justiniano kodifikacijos prasidėjo
akivaizdus šios teisės smukimas. Teisė pamažu neteko savo universalumo, tapo grynai
nacionalinė. Romėnų teisės institutai patyrė stačiatikių bažnyčios ir įvairių Bizantijos
teritorijoje gyvenusių tautų papročių teisės poveikį. Nutrūko teisininkų dalyvavimas teisės
raidoje, vienintelis jos šaltinis tapo įstatymas128.
4. Naujųjų laikų teisės istorija

Viduramžių pabaiga Europoje siejama su įvykiais ar aplinkybėmis, buvusiais XIV –
XVI a. Vieni viduramžių pabaigą sieja su didžiaisiais geografiniais atradimais, kiti su
reformacijos pradžia, treti su renesansu ir pan. Kad ir kaip bebūtų, konkrečios epochos
pabaigos (kaip ir pradžios) apibrėžimas visada bus sąlyginis. Epochos, su jai būdingais
bruožais, pabaiga dažniausiai nebūna nulemta vienos kurios aplinkybės ir retai būna
vieningai apibrėžta konkrečia data.
Naujaisiais laikais teisės vystymuisi didelę įtaką padarė politiniai įvykiai, pradedant
XVII a. Anglijoje viena kitą pakeitusiomis revoliucija ir monarchijos restauracija, tęsiant
XVIII a. Didžiąja Prancūzijos revoliucija su visomis ją sekusiomis peripetijomis ir baigiant
JAV susikūrimu Šiaurės Amerikoje. Šių įvykių metu teisė buvo gerokai atnaujinta,
pritaikyta naujiems poreikiams arba net iš esmės atsisakyta senosios ir sukurta, galima
sakyti, nauja teisė. Šių įvykių svarbiausias rezultatas – vėlyvaisiais viduramžiais
susiformavusias absoliutines, totalitarines policines valstybes pakeitė teisinė valstybė 129.
Pradėta įstatymais riboti monarcho galias. Anglijoje susiformavęs parlamentarizmas su jos
partine sistema daugeliui kitų šalių tapo pavyzdžiu. Reali valstybinė valdžia iš monarcho
rankų tokiu būdu perėjo atstovaujamajai institucijai – parlamentui. Europoje įsivyravo
liberalios valstybės samprata – valstybei buvo priskiriamas naktinio sargo vaidmuo – jos
uždavinys buvo rūpintis išorės saugumu ir vidaus tvarka nesikišant į socialinį ir ekonominį
visuomenės gyvenimą. Naujųjų laikų teisei, įtvirtinusiai naujus, pažangesnius
visuomeninius santykius, teko remtis naujais, senajai teisei buvusiais nežinomais principais.
Pagrindinis senosios, tiek vergvaldinės, tiek feodalinės, teisės požymis buvo nelygios,
nevienodos gyventojų padėties, atsižvelgiant į jų priklausymą vienai ar kitai socialinei
grupei, tam ar kitam luomui, įtvirtinimas. Tuo tarpu naujajai teisei toks visuomenės
traktavimas netiko: nauja teisė panaikino luomus ir luomines privilegijas ir vienu
pagrindiniu savo principų paskelbė žmogaus lygybę prieš įstatymus, teisinę lygybę,
lygiateisiškumą. Šis principas reiškė lygų visų žmonių teisnumą, lygias kiekvieno galimybes
savo nuožiūra verstis ūkine veikla.
Tačiau teisė, pasibaigus viduramžiams, nemenkų pokyčių patyrė dar iki minėtų
valstybių politinių sistemų sukrėtimų ir pasikeitimų. Europoje XVI – XVII a. veikė daugybė
universitetų (tarp jų ir įsteigtas Vilniuje). Šiuo laikotarpiu teisės moksle pagrindinį vaidmenį
128
129
iš Italijos universitetų perėmė Prancūzijos, o kiek vėliau ir Olandijos mokslininkai. Tuo
pačiu pasikeitė ir teisės pažinimo metodai – Bolonijos universitete gimęs ir susiformavęs
komentatorių teisės pažinimo metodas buvo pakeistas Prancūzijos teisininkų humanistų
teisės mokykla. Humanistai, tyrinėdami Romos teisę, taikė istorinius ir lingvistinius
metodus. Į romėnų teisę jie žiūrėjo kaip į istorinį reiškinį, o į Corpus Juris Civilis – tik kaip į
antikinį tekstą, istorinį teisės šaltinį. Šį netiesioginį iššūkį romėnų teisės autoritetui XVII a.
pratęsė olandų prigimtinės teisės mokykla, kurios atstovai išrutuliojo sisteminę teisės
teoriją, besiremiančią tuo, ką jie manė esant universalius gamtos dėsnius. Dėmesys
nacionalinei teisei tebuvo viena iš tam tikro nacionalizmo pasireiškimo krypčių. Europoje
pradėjo formuotis nacionalinės valstybės (pirmoji tokia buvo Prancūzija). Atsirado
nacionalinė literatūra. Universitetuose buvo pradėta dėstyti gimtąja kalba. Didėjo skirtumai
tarp Romos ir nacionalinių Bažnyčių130.
Nacionalinei teisei svarbesnį vaidmenį buvo galima suteikti tik per naujų teisės
normų kūrimą. Europoje prasidėjo kodifikacijos era. Teisės istorikai nemenką reikšmę teikia
Skandinavijos nacionaliniams kodeksams, pasirodžiusiems XVII – XVIII a. 131. Švedijoje
bendrasis kodeksas, reguliuojantis pakankamai plačią visuomeninių santykių sferą (šis
kodeksas nereguliavo konstitucinių ir administracinių santykių, industrijos klausimų, taip
pat jūreivystės) buvo priimtas 1734 m. Kodeksas iš esmės suvienodino skirtingų sričių ir
miestų teisę, tačiau visiškai skirtybių nepanaikino. Buvo labiau kazuistinio pobūdžio.
Kodeksas žymia dalimi kodifikavo susiformavusią iki tol teismų praktiką. Didesnė dalis šios
praktikos buvo sukurta aukštesnių teismų teisėjų, kurie, kaip tuo metu buvo įprasta,
išsilavinimą buvo gavę Kontinentinės Europos universitetuose 132. Vėliau sekė antroji
kodeksų karta, kurios metu buvo siekiama ne tik suvienodinti konkrečios valstybės teisės
sistemą, bet kartu pamėginta diegti gyvenime politinius ir filosofinius XVIII a. mokymus.
Šioje sferoje ypač pasidarbavo taip vadinami „apšviestieji“ Europos monarchai, tokie kaip
Frydrichas II (Prūsija) ir Juozapas II (Austrija). Jie rėmėsi Šviečiamojo amžiaus pažiūromis,
kad protingi individai gali sukurti racionalią, aiškią ir suprantamą teisės sistemą. Dėl
intensyvaus nacionalinės teisės vienodinimo ir vystymo jus commune prarado pagrindinio
teisės šaltinio vaidmenį. Nepaisant to, kad nacionalinių kodeksų sudarytojai rėmėsi šios
teisės normomis ir sąvokomis, tačiau teisės autoritetas jau buvo „pradėtas kildinti iš
valstybės, o ne iš idėjos apie pačių teisės normų prigimtinį protingumą arba tinkamumą“ 133.
Gerokai anksčiau nei Skandinavijoje iš esmės gerokai didesnės apimties įstatymų
kodifikacijos darbas buvo atliktas Lietuvoje. Čia XVI a. buvo išleisti vienas kitą keitę trys
Lietuvos Statutai. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XVI a., priešingai nei daugelis kitų to
laikmečio Europos valstybių, nepasuko absoliutizmo keliu. Lietuvoje Lenkijos pavyzdžiu
įsitvirtino „bajoriškos demokratijos“ valdymo režimas. Matyt tai ir buvo pagrindinis
veiksnys, nulėmęs pakankamai įvairios ir gausios nuo XIV a. pabaigos iki XVI a. pradžios
susiformavusios rašytinės teisės kodifikavimą. Bajorijai spaudžiant, Lietuvos didieji
kunigaikščiai patvirtino tris vienas kitą pakeitusius Statutus, įsigaliojusius atitinkamai 1529,
1566 ir 1588 metais. Reikia pasakyti, kad dėl feodalinio luominio teisės sistemos pobūdžio,
sudėtingos jurisdikcinės teisminės sistemos teisinis įgyvendinimas to meto Lietuvoje
nebuvo lengvas. Žygimanto Senojo privilegijoje, išleistoje Lietuvos Statutui patvirtinti,
nurodoma, kad „statutą sudaryti paskatino tai, jog ligi šiol Lietuvoje nebuvo rašytinių
įstatymų sąvado, ir dėl to teisiant bei vykdant teisingumą teisėjai dažnai turėjo vadovautis
tik savo sąžine ir protu, o dėl to nuolat kildavę skundų, kurių sprendimas apsunkindavo patį
130
131
132
H. Tiberg, F. Sterzel, P. Cronhult. Swedish Law. Stockholm, 1994. P. 38.
133
didįjį kunigaikštį. Dėl to ir sudarytas Lietuvos Statutas“134. LDK XVI a. vykdytu teisės
kodifikavimu suformavo vientisą teisės sistemą, apibrėžiančią valstybės modelį, luominiu
principu suformuotą visuomenės sandarą, luomų ir paskirų jų narių santykius 135. Lietuvos
Statutai apėmė ir reguliavo valstybės valdymo organizavimą ir valdžios įgyvendinimą,
teismų organizavimą ir darbo užtikrinimą, baudžiamąjį persekiojimą, civilinius teisinius
santykius, įskaitant žemės nuosavybės klausimus, šeimos teisę. Trečiasis Lietuvos Statutas,
įsigaliojęs 1588 m. su papildomais Seimo leidžiamais teisės aktais Lietuvoje galiojo iki XIX
a. pirmos pusės.
Pažymėtina, kad kodifikacija XVIII a. pasireiškė ir toli nuo Europos esančioje ir nuo
viso pasaulio užsidariusioje Japonijoje (Japonijos valdžia XVI a. uždraudė japonams palikti
šalies ribas, o bet kokius užsieniečių vizitus smarkiai varžė ir kontroliavo). Japonijoje nuo
seno bylos buvo sprendžiamos remiantis precedentais ir individualiais teisės aktais. Tačiau
1742 m. buvo išleistas susistemintas kodeksas – teisės aktų ir precedentų rinkinys, kuris ir
tapo pagrindu bylų sprendimui. Kodeksas susidėjo iš dviejų tomų. Pirmajame buvo surašyti
teisės aktai, antrajame – sprendimai civilinėse ir kriminalinėse bylose. Įdomiausia tai, kad
antras tomas buvo slaptas – priėjimą prie jo turėjo tik patys aukščiausi centrinės valdžios
pareigūnai136.
Prancūzijoje nuo XV a. iki Didžiosios revoliucijos sustiprėjusi karalių valdžia sukūrė
modernią nacionalinę centralizuotą valstybę su politiškai vieninga visuomene, tačiau
nepašalino teisės partikuliarizmo. Prancūzijos teisę unifikavo tik Napoleonas. Bene
žinomiausias Napoleono teisės srityje nuveiktas darbas yra Prancūzų civilinis kodeksas, dar
vadinamas Napoleono kodeksu. Trys Prancūzijos civilinio kodekso ideologiniai ramsčiai
buvo privatinė nuosavybė, sutarties laisvė ir patriarchalinė šeima. Pirmuoju iš jų kodeksas
griežtai atsiribojo nuo feodalinės praeities. Prancūzų civilinio kodekso vertingumas buvo ir
tame, kad jo normos buvo lanksčios, nesistengė pernelyg smulkmeniškai sureguliuoti visus
įmanomus santykius ir situacijas. Prancūzų civilinio kodekso autoriai suprato, kad įstatymų
leidėjai negali numatyti visų galimų pagrindinių principų įgyvendinimo atvejų. Todėl ir
pasirinko ne detalias nuostatas, bet bendrųjų normų lankstumą137.
XIX a. pagal Prancūzijos pavyzdį kodifikacijos idėja pradėta svarstyti ir Vokietijoje.
Buvo siūlymų skubiai išleisti civilinį kodeksą. Tokiems siūlymams oponavo istorinė teisės
mokykla, kurios vienas žymiausių atstovų buvo F. C. Von Savigny. Šios mokyklos atstovai
teigė, kad teisė, kaip ir kalba, yra tautos dvasios ir kultūros dalis. Ji neturėtų būti
samprotavimų keliu grindžiama abstrakčiais prigimtinės teisės principais. Jis teigė, kad
tautos teisę geriau galima atskleisti pasitelkiant istorinio tyrinėjimo metodus. Vadinasi,
Vokietijos kodeksas neturėtų būti priimtas be plataus, išankstinio Vokietijos teisės institutų
raidos tyrimo138. Istorinės mokyklos šalininkų požiūris nugalėjo. Todėl Vokietijos Civilinis
kodeksas pasirodė tik XIX a. pačioje pabaigoje. Vokietijos teisės mokslininkai ėmėsi
tyrinėti germanų, klasikinę ir perimtąją romėnų teisę, siekdami joje nustatyti sistemą ir
principus, kuriuos galėtų pritaikyti savo pačių visuomenės poreikiams. Vokietijos Civilinis
kodeksas buvo parengtas preciziškai, naudota speciali kalba. Nors ir nukrypo į
smulkmenišką reguliavimą, sistema buvo taip ištobulinta, jog įvairios kodekso dalys galėjo
aiškiai artikuliuoti beveik kiekvieną į jų reguliavimo sritį patenkančią problemą139.
134
2002. P. 113.
135
2002. P. 237.
136
137
138
139
Naujieji laikai yra ir tarptautinės teisės atsiradimo laikai. Hans Hattenhauer
tarptautinės teisės atsiradimą susieja su XV a. didžiaisiais geografiniais atradimais. XV a.
Vakarų pasaulyje buvo dvi jūrinės galybės: Ispanija ir Portugalija. Savo pretenzijas ir su
jomis susijusius tarpusavio ginčus dėl naujų žemių spręsti šių šalių valdovai kreipėsi į
Romos popiežių. Pastarojo sprendimais buvo vadovaujamasi apie šimtmetį. Tačiau šiaurėje
iškilus kitoms jūrinėms galybėms – Anglijai ir Olandijai - ir joms pareiškus savo pretenzijas
į popiežiaus, kaip valdovų valdovo, nustatytą naujai atrastą ir atrandamą pasaulį, atsakymų į
kylančius klausimus pradėta ieškoti romėnų teisėje 140. Perėjimas nuo krikščioniškosios,
popiežiaus administruojamos pasaulinės teisės prie tarptautinės buvo sekuliarizacijos aktas.
Valstybės palaipsniui ėmė reguliuoti tarpusavio teisinius santykius savarankiškai,
remdamosi suvereniomis galiomis ir nesiedamos jų su bažnyčios autoritetu. Šalims pradėjus
tarpusavio santykius nusistatyti sutartimis, atsirado poreikis surasti tam teisinį pagrindimą.
Pirmas žingsnis ta linkme žengtas išaiškinus romėniškosios ius gentium prigimtį141. Jėzuitas
Fransiskas Suarė įžvelgė skirtumą tarp ius naturale ir ius gentium. Ius gentium teisės
normos nėra kildinamos iš daiktų prigimties ir nėra vienašališkai grindžiamos prigimtiniais
dėsniais. Iš to padarė išvadą, kad ius gentium yra žmogaus sukurta teisė, t. y. pozytivioji
teisė142.
Po kelerių metų Nyderlanduose sprendžiant ginčą dėl olandų jūrininkų užgrobto
portugalų laivo krovinio dalybų, jaunam teisininkui H. Grocijui buvo pavesta parengti
teisinę išvadą. H. Grocijus vėliau suformulavo teoriją apie jūrų laisvę. H. Grocijus,
priešingai nei Suarė, rėmėsi prigimtine teise – kiekviena tauta turi teisę kreiptis į kitą tautą
dėl tarpusavio prekybos ryšių užmezgimo143. Šio autoriaus darbai oficialiai laikomi
tarptautinės teisės gimimu.
Europoje naujaisiais laikais prasidėję pokyčiai vėliau padarė didelę įtaką kitoms
pasaulio tautoms. Tačiau turėjo praeiti nemažai laiko, kol toks poveikis pradėjo reikštis
tiesiogiai. Pavyzdžiui Japonijoje viduramžiais susidarę panašūs į europinius feodaliniai
santykiai gyvavo praktiškai iki XIX a. XVII a. Japonijoje susiformavo politinės valdžios
sistema, kurioje realią aukščiausią valdžią įgyvendino aukščiausias karo vadas, pats
tiesiogiai valdęs apie ketvirtadalį Japonijos teritorijos, o likusioje teritorijos dalyje tam tikrą
ribotą valdžios autonomiją turėjo aukščiausio karo vado (shogun) vasalai – vietiniai
kunigaikščiai. Priešingai nei europinėje feodalinėje sistemoje, Japonijoje teritoriniai
kunigaikščiai neturėjo visiškos autonomijos ir buvo kontroliuojami centrinės valdžios.
Teritoriniai kunigaikščiai savo valdomose žemėse leido įstatymus, o lygiagrečiai su tokiais
teritoriniais įstatymais Japonijoje veikė ir centrinės valdžios priimami įstatymai,
reguliuojantys dalykus, reikšmingus visai šaliai144. Teisės sistema buvo paremta paprotine
teise. Kita vertus, rašytinių teisės aktų skaičius didėjo. Tokia japoniška teisės sistema iš
esmės neįtakojama iš šalies gyvavo iki XIX a., kai amerikiečiai privertė japonus atsiverti
pasauliui. Tokio Japonijos „atvėrimo“ pasekmes pajuto ir Japonijos teisė. XIX a. viduryje
imperatoriui iš aukščiausio karo vado (šoguno) susigrąžinus realią aukščiausiąją politinę
valdžią ir aktyviai pradėjus Japonijos modernizavimą, atsirado poreikis modernizuoti ir
teisės sistemą. Iš pradžių tuo tikslu Japonija mėgino remtis Kinijos teise, bet greit paaiškėjo,
kad ir jos teisės sistema buvo atgyvenusi ir netinkama šaliai, ketinančiai pakelti savo
išsivystymo lygį iki Vakarų Europos lygio 145. Todėl Japonija išsiuntė studijuoti į Europos
universitetus (Vokietijos ir Prancūzijos) grupes savo studentų, kurie po studijų grįžo kaip
140
141
142
143
144
145
teisės specialistai į tėvynę ir dalyvavo modernizuojant Japonijos teisę. Tačiau tai nebuvo
Vakarų Europos teisės perėmimas, o veikiau jos pritaikymas prie vietos sąlygų. Buvo
mėginimai įdiegti Japonijoje Prancūzijos civilinio kodekso vertimą, tačiau jis nepavyko.
Teigiama, kad Japonijoje XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo sukurti teisės institutai
pagal kelių teisinių sistemų (iš esmės romanų – germanų) pavyzdžius. Tokiu būdu XX a.
Japonijos teisės sistema tapo Romanų-germanų teisinės sistemos šeimos nare.
LITERATŪRA
1. S. Mitkus ir kt. Teisės pagrindai. Vilnius, ,,Technika“, 2012.

2. M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002.
3. P. Leonas. Teisės filosofijos istorija. Spindulys, Kaunas, 1928.
4. H. Oda. Japanese Law. London, 1992.
5. J. M. Kelly. A Short History of Western Legal Theory. Clarendon Press, Oxford, 1994.
6. I. Nekrošius, V. Nekrošius, S. Vėlyvis, Romėnų teisė., Vilnius: Justitia, 1999.
7. H. Hattenhauer. Europos teisės istorija. I tomas. Vilnius, 2009.
8. J. Machovenko. Teisingumo vykdymas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Justitia,
Vilnius, 2007.
9. M. A. Glendon, M. W. Gordon, C. Osakwe. Vakarų teisės tradicijos. Pradai, Vilnius,
1993.
10. Islamic Law and Legal Theory. Edited by Ian Edge. Dartmouth, 1996.
11. Jevgenij Machovenko. Teisingumo vykdymas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Justitia, Vilnius, 2007.
12. V. Andriulis, M. Maksimaitis, V. Pakalniškis, J. S. Pečkaitis, A. Šenevičius. Lietuvos
teisės istorija. Justitia, Vilnius, 2002.
13. H. Tiberg, F. Sterzel, P. Cronhult. Swedish Law. Stockholm, 1994.
Savikontrolės klausimai
1. Kur ir kada pradėta teisės kodifikacija?
A. Senovės Graikijoje VII a. per. Kr.
B. Kinijoje VII a.
C. Senovės Romoje apie III – IV a.

D. Europoje, prasidėjus senovės Romėnų teisės atgimimui XI a.
Atsakymai:
A INCLUDEPICTURE "http://distance.nsc.vu.lt/web-ct/en/img/shim.gif" \*
MERGEFORMATINET
Incorrect
Ne. Senovės Graikojoje VII a. per. Kr. Teisę pradėta užrašinėti, bet ne kodifikuoti.
B INCLUDEPICTURE "http://distance.nsc.vu.lt/web-ct/en/img/shim.gif" \*
MERGEFORMATINET
Incorrect
Ne. Kinijoje VII a. pasirodė vienas žinomiausių Kinijos rašytinių kodifikuotų teisės šaltinių –
Tang kodeksas, tačiau tai nebuvo teisės kodifikacijos pradžia nei Kinijoje, nei pasaulyje.
C INCLUDEPICTURE "http://distance.nsc.vu.lt/web-ct/en/img/shim.gif" \*
MERGEFORMATINET
Correct
Taip. Pirmieji žinomi kodifikuoti teisės aktai yra senovės Romos teisės aktų rinkiniai:
Gregoriano kodeksas (apie 300 m.), Hermogeniano kodeksas (apie 293-323 m), Theodosijaus
kodeksas (paskelbtas 438 m.), tačiau didžiausias romėnų teisės kodifikacijos darbas atliktas
Bizantijos imperatoriaus Justianiano nurodymu VI a.
D INCLUDEPICTURE "http://distance.nsc.vu.lt/web-ct/en/img/shim.gif" \*
MERGEFORMATINET
Incorrect
Ne. XI a. prasidėjęs Romėnų teisės atgimimas ir recepcija neinspiravo teisės kodifikacijos
pradžios. Atvirkščiai, dėl III – VI a. atliktų teisės kodifikacijos darbų Senovės Romėnų teisė
išliko kaip vienas reikšmingiausių teisės istorijoje šaltinių ir dėl to buvo taikoma su išlygomis
net ir po Senovė Romos imperijos žlugimo.
2. Kas yra teisės partikuliarizmas?
A. Situacija, kuomet skirtingose vienos valstybės dalyse galioja skirtinga teisė.
B. Valstybės teisės galiojimas už tos valstybės teritorijos ribų.
C. Vieningos teisės galiojimas visoje valstybės teritorijoje.
Atsakymai:
A INCLUDEPICTURE "http://distance.nsc.vu.lt/web-ct/en/img/shim.gif" \*
MERGEFORMATINET
Correct
Taip. Teisės partikuliarizmas – skirtingos teisės galiojimas skirtingose vienos valstybės
dalyse.
B INCLUDEPICTURE "http://distance.nsc.vu.lt/web-ct/en/img/shim.gif" \*
MERGEFORMATINET
Incorrect
Ne. Teisės galiojimas, kuomet jos veikimo ribos neapibrėžtos teritoriniu vienetu, vadinamas
eksteritorialumu.
C INCLUDEPICTURE "http://distance.nsc.vu.lt/web-ct/en/img/shim.gif" \*
MERGEFORMATINET
Incorrect
Ne. Viena visoje valstybėje galiojanti teisė vadinama valstybine teise. Pavyzdžiui, Lietuvos
Respublikos teisė, JAV teisė ir pan.
INCLUDEPICTURE "http://distance.nsc.vu.lt/web-ct/en/img/shim.gif" \*
MERGEFORMATINET

Gejus 4

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Gejus 4

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

TEISĖS ISTORIJA

Tikslas – susipažinti su teisės istorijos mokslo objektu, žinoti svarbiausius teisės

Europoje teisės istorija pagal chronologiją tradiciškai skirstoma į tokius

1. Senovės rytų teisė

Papročiai – tai per pakankamai ilgą laiką dėl pastovaus naudojimo

1.1. Antikos teisė

1.2. Senovės Romėnų teisė

Didžiausias romėnų, tiksliau jų teisininkų nuopelnas, laikytinas jų atliktas

1.3. Teisė senovės Azijoje

2. Ankstyvoji viduramžių teisė

2.1. Germanų teisė

2.2. Britanijos teisė

2.3. Islamo teisė

3. Vėlyvųjų viduramžių teisė

3.1. Kanonų teisė

Baudžiamojo proceso vystymuisi įtaką padarė XIII a. pradžioje įsteigta

3.2. Romėnų teisės recepcija

Romėnų teisės atgimimas prasidėjo XI a. Pirmiausiai romėnų teisę

3.3. Lenų ir dvarų (manorų) teisė

XII a. jau visi valstiečiai krikščioniškoje Europoje turėjo įstatymų

3.4. Miestų ir prekybos teisė

3.5. Karalių teisė

Anglijoje buvo suformuoti vieni pirmųjų Europoje profesionalūs

Viduramžių Europos teisės ypatumai: nebuvo vieningos teisės sistemos.

3.6. Rytų Europos teisė

4. Naujųjų laikų teisės istorija

1. S. Mitkus ir kt. Teisės pagrindai. Vilnius, ,,Technika“, 2012.

A. Senovės Graikijoje VII a. per. Kr.

C. Senovės Romoje apie III – IV a.

2. Kas yra teisės partikuliarizmas?

A. Situacija, kuomet skirtingose vienos valstybės dalyse galioja skirtinga teisė.

B. Valstybės teisės galiojimas už tos valstybės teritorijos ribų.

C. Vieningos teisės galiojimas visoje valstybės teritorijoje.

You might also like