Keturiolikta paskaita.

Modernios teisės istorija Vokietijoje

Pirmosios vokiškos konstitucijos.

Veimaro konstitucija.
“Trečiojo reicho” teisės sistema.
Vokietijos teisės sistema po Antrojo pasaulinio karo.
Istorinės teisės mokyklos susikūrimas.
Vokietijos civilinio kodekso rengimas.
Civi1inio kodekso struktūra.
Prekybos kodeksas.
Vokietijos teisės socialinis pobūdis.
Vokietijos civilinio kodekso paplitimas.

Pirmosios vokiškos konstitucijos. Po Napoloeno Bonaparto viešpatavimo žlugimo, 1815 m.

Vienos kongrese vietoj anksčiau buvusių beveik 350 vokiškų valstybių buvo leista atsikurti
41 valstybei, kurios sudarė silpną konfederacinę sąjungą su vienintele bendra institucija –
Frankfurte prie Maino posėdžiavusiu Bundestagu. Bendros vyriausybės ir teismo ši sąjunga iš
viso neturėjo.

Šios federacijos subjektai vienas po kito sukūrė ir pasitvirtino atskiras, bet gana panašias
konstitucijas, įtvirtinančias konstitucines monarchijas, kuriose monarchams atitekdavo
vykdomoji valdžia ir dalis – kartu su landtagu – įstatymų leidžiamosios valdžios.

1849 m. kovo 28 d. visų vokiečių Steigiamasis susirinkimas priėmė Imperijos konstituciją,

kuria buvo siekiama įkurti Vokietijos imperiją, kaip realią konfederaciją, tačiau šis bandymas
nebuvo sėkmingas.

1850 m. sausio 31 d. Prūsijos karalius oktrojavo Prūsijos konstitucinę chartiją.

1871 m. balandžio 16 d. priimta Vokietijos imperijos konstitucija, kuria iš 25 federacijos

subjektų buvo sukurta federacinė Vokietijos valstybė.

[Maksimaitis, p. 385 - 391]

Veimaro konstitucija. Tai politinis – teisinis dokumentas, kuriuo buvo tikimasi pašalinti dėl
prosocialistinio sąjūdžio stiprėjimo kilusią įtampą Vokietijos pokarinėje (po Pirmojo
pasaulinio karo) visuomenėje kilusią įtampą. Kadangi sostinėje Berlyne tuo metu buvo itin
neramu nauja Vokietijos imperijos konstitucija buvo priimta 1919 m. rugpjūčio 11 d.
Veimare. Teisinės technikos požiūriu ši konstitucija laikoma viena iš geriausių. Nors naciai
formaliai Veimaro konstitucijos galiojimo ir nepanaikino, bet faktiškai jau nuo 1933 m.
vasario 28 d. dekreto “Vokiečių tautai ginti” jos nuostatų nebebuvo laikomasi.

Veimaro konstitucija:
 Nustatė parlamentinės respublikos valdymo formą ir aukščiausią suverenitetą suteikė
tautai
 Paskirstė politinės valdžios galias tarp federacijos ir federacinių žemių
 Įsteigė stiprią Federacijos prezidento instituciją
 Uždraudė nepaprastuosius teismus ir nustatė, kad teisėjai paklūsta tik įstatymui
 Deklaravo pagrindines vokiečių teises ir pareigas
1
[Maksimaitis, p. 391 - 395]

“Trečiojo reicho” teisės sistema. “Das Dritte Reich” (Trečiasis reichas”) – taip vadinosi
1923 m. išleista rašytojo Arthur Moeller van den Bruck (1876 - 1925) knyga, kurioje autorius
išdėstė savo “konservatyvios revoliucijos”, kurią turėtų atlikti vokiečių elitas, siekdamas
sukurti “vokiškojo socializmo” valstybę, kuriai būtų lemta pratęsti tūkstanmetinio vokiečių
reicho tradicijas, viziją. Pirmuoju reichu buvo laikoma Šventoji Vokiečių Romos imperija,
antruoju – Bismarko laikų Vokietija.

Adolfo Schicklgruberio (Hitlerio) vadovaujami nacionalsocialistai politinę valdžią

(Reichskanclerio postą Hitleriui) Vokietijoje gavo legaliu būdu, sumaniai pritaikę
parlamentinės kovos taktiką, nors absoliučios daugumos jie nesugebėjo surinkti net 1933 m.
kovo 5 d. rinkimuose, kurie dar vyko daugiapartiniu pagrindu: - nacionalsocialistai juose
gavo 43,9% balsų. Atsižvelgiant į tai, kad tuo metu jau galiojo Federacijos Prezidento
Hindenburgo 1933 m. vasario 28 d. (kitą dieną po Reichstago padegimo, kuris greičiausiai
nebuvo organizuotas pačių nacistų, - jie tik vykusiai pasinaudojo šiuo įvykiu!) pasirašytas
dekretas “Vokiečių tautai ginti”, kuriuo buvo sustabdytas Veimaro konstitucijos straipsnių
(114, 115, 117, 118, 123, 124 ir 153), nustatančių pagrindines asmens teises ir laisves,
galiojimas, galima daryti tvirtą išvadą, kad Hitlerio valdymas niekada nebuvo legitimus!

Stiprų nukrypimą nuo demokratinių teisinių tradicijų parodo šie nacionalsocialistų įstatymais
įtvirtinti konstitucinės santvarkos pakeitimai:
 Įstatymų leidybos teisė, be parlamento, suteikta ir vyriausybei (1933 03 24)
 Uždraustas kitų partijų, išskyrus NSDAP, jau esamų partijų struktūrų palaikymas ir naujų
partijų steigimas (1933 07 14)
 Federacijos Prezidento pareigybė sujungta su Federacijos Kanclerio pareigybe (1934 08
01)
 Įsteigtas nepaprastasis teismas – Tautos tribunolas, supaprastinta tvarka nagrinėjęs
valstybės išdavystės bylas
 Likviduota Federacijos Taryba (Reichsratas), t.y faktiškai atsisakyta federalizmo (1934
02 14)

[Maksimaitis, p. 395 - 398]

Vokietijos teisės sistema po Antrojo pasaulinio karo. 1949 m. gegužės 23 d. Vokietijos

vakarų okupacinėms zonoms atstovaujantis Konstitucinis konventas priėmė VFR Konstituciją
(Pagrindinį įstatymą). Vakarų Vokietija paskelbta “demokratine ir socialine federacine
valstybe”, kuriai būdinga aiškiai išreikšta parlamentinio valdymo forma. Valdžios padalintos
taip:
 Bundestagui su Bundesratu – įstatymų leidžiamoji valdžia
 Bundeskacleriui su ministrais – vykdomoji valdžia
 Teismų sistemai, į kurią įeina ir Konstitucinis Teismas, - teisminė valdžia (bet ir šioje
Konstitucijoje –97 str. - parašyta, kad teisėjas paklūsta tik įstatymui!)

Po Antrojo pasaulinio karo Austrijoje, Italijoje ir Vakarų Vokietijoje buvo įsteigti specialūs
konstituciniai teismai – teismų sistemos dalis. Kaip ir Vokietijos administraciniai teismai, šie
konstituciniai teismai yra savarankiškos teismo institucijos, priklausančio teisminei valdžiai,
bet turinčios savo jurisdikciją ir savo teisėjus. Vakarų Vokietijoje vienai iš šalių ginčijant
konstitucingumą norminio akto, turinčio reikšmę tam tikrai civilinei, baudžiamajai ar
2
administracinei bylai, šią bylą nagrinėjantis teismas, nors jis ir pripažįsta, kad šis norminis
aktas prieštarauja konstitucijai, teisę priimti sprendimą šiuo klausimu perduoda
konstituciniam teismui. Priėmus sprendimą, ankstesnis procesas atnaujinamas.

Skirtingai nuo Prancūzijos Vokietijos Konstitucinis teismas taip pat nagrinėja ir pavienių
asmenų skundus dėl pareigūnų antikonstitucinių veiksmų, jeigu visos kitos priemonės jau
išnaudotos. Be to, tam tikros vyriausybinės žinybos ar pareigūnai gali kreiptis į konstitucinį
teismą, kad būtų patikrintas norminio akto galiojimas, net jeigu šis norminis aktas ir nesusijęs
su konkrečiu ginču. Skirtingai nuo bendrųjų teismų, konstitucinio teismo sprendimai yra
privalomi ateityje teismuose nagrinėjant bylas .

Taip pat skirtingai nuo Prancūzijos, Vokietijos valdžių padalijimas nebuvo interpretuojamas
kaip reikalavimas administracinius teismus turėti už teismų sistemos ribų. Jie veikiau sudaro
vieną iš keleto teismų sistemų federalinėje teismo valdžioje. Kitaip negu Jungtinėse
Valstijose, kuriose vienintelis federalinis Aukščiausiasis Teismas yra visų žemesniųjų ir
viduriniosios grandies federalinių teismų piramidės viršūnėje, Vakarų Vokietijoje yra kelios
federalinių teismų piramidės, kurių kiekviena turi savo jurisdikciją ir kiekvienos viršūnėje yra
savas Aukščiausiasis Teismas. Dvi pagrindines hierarchines struktūras sudaro bendrieji
(civiliniai ir baudžiamieji) teismai ir administraciniai teismai. Tačiau yra ir hierarchiškai
organizuotos darbo teismų, mokesčių teismų bei socialinės apsaugos teismų sistemos.
Federalinis Konstitucinis teismas yra dar viena atskira šios sistemos dalis, ne tik vykdanti
teisminę kontrolę , bet ir nagrinėjanti skundus dėl konstitucinių teisių pažeidimų bei
sprendžianti konstitucinio pobūdžio ginčus tarp įvairių valdžios organų ir struktūrų.

Vakarų Vokietijos administracinių teismų jurisdikcija apima visus viešosios teisės ginčus,
išskyrus Konstitucijos dalykus ir tas adminstracines problemas, kurios priskirtos
specializuotiems mokesčių ir socialinės apsaugos teismams. Yra trys administracinės
jurisdikcijos lygiai: adminstraciniai tribunolai, tarpiniai apeliaciniai teismai ir Federalinis
administracinis teismas, kuris yra aukščiausiasis administracinis teismas.

[Maksimaitis, p. 398 - 402]

Istorinės teisės mokyklos susikūrimas. Istorinės teisės mokyklos įkūrėjais laikomi Carl von
Savigny (žymus vokiečių teisės mokslininkas) ir G. Puchta. Pagrindinė šios mokyklos idėja –
teisė yra neatsiejama nuo tautos, jos tradicijų ir papročių, nuo visos bendros tautos kultūros ir
turi kartu su ja augti. Tačiau besigilindamas į germanų tautų teisės raidos praeitį Savigny
nukrypo į klasikinę romėnų teisę, iš esmės ją pradėdamas laikyti neatskiriama germanų (!)
teisės dalimi.

Kaip jau buvo minėta ankstesnėse paskaitose, po romėnų teisės recepcijos jus civilis iš tiesų
įsiskverbė į įvairių germaniškųjų Šventosios Romos imperijos regionų teisę tokiu mastu, jog
ji pradėta laikyti imperijos bendrąja teise Jus commune. Plati romėnų teisės recepcija
Vokietijoje, lėmusi didesnį negu kur nors kitur teisės sisteminimą, buvo įvykis, nulėmęs
tolesnę Vokietijos teisės mokslo raidą.

Nuo pat pradžių teisėjai labai pasitikėjo teisės mokslininkų informacija bei patarimais, kurie
buvo susiję tiek su vietos teise, tiek su priimtąja romėnų teise. Nuo 1600 m. teisėjai pradėjo
siuntinėti į universitetų teisės fakultetus sunkesnių bylų aprašus ir remtis kolektyvine
fakulteto nuomone teisės klausimais. Šita Aktenversendung praktika, kuri tęsėsi iki XIX
amžiaus, lėmė plačios bendros doktrinos, peržengusios įvairių politinių darinių ribas,
atsiradimą. Susistemintos pranešimuose ir rašiniuose, tikrus prieštaravimus atspindinčios ir
3
ginčuose išgrynintos mokslininkų nuomonės tapo, kaip yra pasakęs Dawsonas, “savotiška
precedentine teise, užslaptinta tarp mokslingų raštų eilučių”.

Kai kurie Istorinės teisės mokyklos atstovai labai gilinosi į tautos pirmykštės teisės istorinius
tyrinėjimus. Kiti, tarp kurių buvo ir pats Savigny, savo žvilgsnį nukreipė į romėnų teisę,
tačiau ne į jus commune, bet į antikinį romėnų teisės variantą, ieškodami Digestų tekstuose
šios teisės sistemos pamatų. Kadangi digestus vokiečių teisininkai - romanistai vadino
graikišku žodžiu Pandektomis (lot. Digesta, gr. Pandektes – sudėtas tam tikra tvarka, visa
apimantis) ir juos pačius imta vadinti pandektistais.

Tad aplinkybės susiklostė taip, jog XIX amžiuje vokiečių teisės mokslininkai tyrinėjo
klasikinę Romos teisę siekdami atskleisti jos “paslėptą sistemą”, kurią jie galėtų pritaikyti
savo pačių visuomenės poreikiams. Ilgainiui jie pakylėjo Digestų tyrinėjimus iki aukščiausio
ir sistemiškiausio lygmens ir todėl tapo žinomi kaip pandekstistai.

Nors pandektistų mokykla išaugo iš istorinės mokyklos (Carl von Savigny neabejotinai yra
priskirtinas prie šios mokyklos romanistų – pandektistų atšakos, kita atšaka - germanistai),
galiausiai joje įsigalėjo ganėtinai neistorinis požiūris į teisę. Tikėdami, kad romėnų institutai
yra viršiausi ir amžinai galiojantys, pandektistai siekė iš savo teisės tyrinėjimų eliminuoti
socialinius, etinius, ekonominius bei praktinius argumentus.

Vokietijos civilinio kodekso rengimas. Neišvengiamas nacionalinės teisės unifikavimo

rengiant pirmuosius kodeksuose padarinys buvo tai, kad jus commune prarado pagrindinio
teisės šaltinio vaidmenį. Žinoma, nacionalinių kodeksų sudarytojai daug kur rėmėsi ne tik
nacionaline teise, bet ir jus commune, tačiau kuriantis tautinėms valstybėms teisės autoritetas
buvo pradėtas kildinti iš valstybės, o ne iš idėjos apie pačių teisės normų prigimtinį
protingumą arba tinkamumą. Neatsitiktinai, pavyzdžiui, 1794 m. Prūsijos Pagrindinis žemės
įstatymas (Prūsų žemės teisynas) siekė numatyti visus galimus atsitiktinimus ir reguliuoti visą
žmogaus elgesį iki pat intymiausių šeimos gyvenimo detalių, jo taikymą varžė ne tik perdėtas
smulkmeniškumas, bet ir nesugebėjimas pripažinti egzistuojant teisės ribas.

18 a. pradžioje vokiečių teisės mokslininkai, kurie tuo metu buvo aiškūs viso Europos
kontinento teisės mokslo lyderiai, sukėlė labai rimtą diskusiją dėl Vokietijos teisės
kodifikacijos būtinumo. 1814 m. romėnų teisės profesorius Thibaut pasiūlė kuo skubiai
parengti visai politiškai susiskaldžiusiai šaliai bendrą privatinės teisės kodeksą. Thibaut
tikėjosi, kad tokia kodifikacija paskatins ir politinį Vokietijos vienijimąsi. Tačiau istorinės
teisės mokyklos lyderiai tam smarkiai pasipriešino. Jie teigė, kad teisė, kaip ir kalba, yra
tautos dvasios ir kultūros dalis, todėl abstrakčiais prigimtinės teisės principais grindžiama
bendra kodifikacija yra nepriimtina. C. von Savigny tautos teisės esmę galima atskleisti ir
visą teisę sukodifikuoti reikėtų tik gerai ištyrus vokiečių tautos teisės institutų istorinę raidą.

Vokietijos teisės kodifikacijos klausimu F. C. von Savigny ir jo istorinės teisės mokyklos

atšakos – romanistų - požiūris nugalėjo. Paveikti šių idėjų, XIX amžiuje vokiečių teisės
mokslininkai iš esmės atsisakė neistorinio prigimtine teise grįsto požiūrio, būdingo
ankstesniems kodeksams, ir pasirinko tai, ką jie tuo metu laikė teisės mokslu. Į germanų, o
taip pat į klasikinę ir perimtąją romėnų teisę jie žvelgė kaip į empirinius duomenis, o save
laikė mokslininkais, kurie formuluoja ir sistemina iš šių duomenų išplaukiančius principus
bei sąvokas.

Būtent dėl pandektistų įtakos Vokietijos civilinės teisės kodifikacijoje šalia klasikinių šios
teisės šakos skyrių atsirado atskira bendroji dalis.
4
1900 m. civilinis ir prekybos kodeksai, jų struktūra. Pasirengti savarankiškai iš prof.
Maksimaičio knygos:
[Maksimaitis, p. 403 - 408]

Vokietijos teisės socialinis pobūdis. XIX amžiaus civilinės teisės sistemų perėjimas į XX
amžių yra glaudžiai susijęs su liberalaus leissez-faire valdymo transformavimuisi į modernią
socialinės gerovės valstybę su planinga ir reguliuojama ekonomika. XX amžiaus pabaigoje
tapo visiškai aišku, kad atsitraukimas nuo XIX amžiaus liberalizmo ir rinkos ekonomikos
reiškė dėmesio perkėlimą nuo privatinės arba civilinės teisės į viešąją teisę. Teisinė tvarka
pradėjo vis daugiau įgyti biurokratinės arba administracinės tvarkos bruožų. Teisės raidos
dinamika visų pirma reiškėsi dvejopu atsitraukimu nuo civilinių kodeksų (leidžiant specialius
įstatymus ir juos aiškinant teismuose) ir – šiek tiek mažiau – kodeksų pataisomis,
konstitucine teise ir teisės harmonizavimu Europos Ekonominėje Bendrijoje.

Reaguodami į socialinius ir ekonominius pokyčius, XX amžiaus įstatymų leidėjai atskyrė nuo

civilinių kodeksų dideles dalis ir greta kodeksų sukūrė visiškai naujas teisės sritis. Šios sritys
(pavyzdžiui, nekilnojamojo turto nuomos teisė; darbo teisė; draudimas; pervežimų,
konkurencijos bei monopolinės sutartys; žemės ūkio holdingai; aprūpinimas butais
miestuose) yra reguliuojamos specialių norminių aktų, kuriuose civilinių kodeksų nevaržoma
sutarties laisvė pakeičiama privalomomis nuostatomis, draudimais ar tam tikrais susitarimų
bei kontrolės, leidimų, licencijų ir pan. tipais.

19 a. buržuazinės Vokietijos valstybės perėjimo į šiuolaikinę socialinę valstybę rezultatas

teisinio reguliavimo požiūriu – liberalių buržuazinės sutarčių teisės principų apribojimas.
Labai tinkamas pavyzdys – Vokietijos CK 242 str. nuostata, reikalaujanti, kad kiekvienas turi
vykdyti sutartį taip, kaip to reikalauja sąžiningumo ir teisingumo principas. Teismams
aktyviai taikant šią nuostatą ir kai kuriuos kitus socialinį teisingumą įgyvendinančius
principus, Vokietijos 19 a. pabaigoje parengto kodekso tekstas buvo “padengtas” storu teisėjų
sukurtos ir visų pirmą į socialinę asmens apsaugą nukreiptos teisės sluoksniu. Ypač tai ryšku
darbo ir šeimos teisinio reguliavimo srityse.

Vokietijos civilinio kodekso paplitimas. Dėl savo sudėtingumo Vokietijos CK kitose šalyse
niekada nebuvo toks populiarus, koks buvo Napoleono CK. Tačiau dviejų šalių – Graikijos ir
Japonijos - teisinių sistemų raidai ši kodifikacija vis dėlto padarė didžiulę įtaką.

1940 m. baigtas rengti ir 1946 m. įsigaliojęs Graikijos CK išorinis suskirstymas sutampa su

Vokietijos CK struktūra. Ir turinio požiūriu matyti neabejotina vokiečių civilinės teisės įtaką.

Japonija XIX a. pab. ypač buvo suinteresuota pertvarkyti savo teisinę sistemą europietišku
pavyzdžiu. Tam tikslui jie pasikvietė Paryžiaus profesorių Boissonade‘ą ir pavedė jam
parengti baudžiamojo kodekso ir baudžiamojo proceso kodekso projektus. Jo projektai, kurie
buvo smarkiai orientuoti į Prancūzijos teisę, 1880 metais įsigaliojo kaip įstatymai, o jis pats
atsidėjo civilinio kodekso rengimui.

Maždaug tuo pačiu metu vokiečių profesoriui Roesleriui buvo pavesta parengti Prekybos
teisės kodekso projektą. Išskyrus japonų komisijos suredaguotą šeimos ir paveldėjimo teisę,
Boissonade‘o projektas rėmėsi Prancūzijos CK; kartu su Roeslerio paruoštu prekybos
kodekso projektu 1890 –aisiais jis buvo pateiktas Japonijos parlamentui ir turėjo įsigalioti
1893 m. tačiau parlamente abiems projektams buvo smarkiai pasipriešinta.

5
Parengti kodeksą buvo pavesta trijų japonų profesorių komisijai. Ši komisija 1896 – 1898 m.
pateikė projektą, kurio struktūra esmingai rėmėsi abiem tuometiniais Vokietijos civilinio
kodekso projektais. Didelę reikšmę, be abejo, turėjo tai, jog Vokietijos civilinis kodeksas
tuomet galėjo būti vertinamas kaip brandžiausias kontinentinio įstatymų leidybos meno
kūrinys. Japonų negąsdino tai, jog Vokietijos kodeksas buvo parengtas labai moksliškai ir
pasižymėjo teisine terminija. Priešingai, kaip parodė tolesnė plėtra, japonų teisės mokslui yra
būdingas polinkis į sisteminį ir teorinį mąstymą, todėl Vokietijos kodifikacija jam buvo
artima. Prie to galbūt prisidėjo ir tai, jog Vokietijos civilinis kodeksas buvo Vokietijos
imperijos kodeksas, sukurtas egzistuojant tokiems politiniams santykiams, kurie
tuometiniams labai konservatyviems Japonijos vadovybės sluoksniams turėjo pasirodyti labai
simpatingi.

1898 m. įsigaliojo Japonijos civilinis kodeksas, o metais vėliau – Prekybos kodeksas, kuris
taip pat buvo vokiškojo analogas. Teismų santvarka ir procesas civilinėse bylose įstatymo
forma buvo sureguliuoti pagal Vokietijos pavyzdį; 1890 metų Japonijos civilinio proceso
kodekso ištisos dalys yra ne kas kita kaip pažodinis vokiško kodekso vertimas. ir japonų
civlinės teisės doktrinai impulsą davė Vokietija; iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos
“Japonijos teisėje buvo galima įžvelgti ištikimą vokiečių teisės mokslo atvaizdą” .

Apie Vokietijos teisės įtaką Lietuvos teisinei sistemai žr. [Maksimaitis, p. 418]