Teisės sampratos.

Teisės samprata tai pats sudėtingiausias teisės mokslo klausimas, dėl kurio nėra ir niekada nebus
visuotinio sutarimo. Tai labai svarbus klausimas ir teisinei praktikai, nes nuo to, kokia teisės samprata
yra įsitvirtinusi valstybėje, priklauso visų teisinių kategorijų turinys ir teisiniai argumentai naudojami
teisiniame ginče. Galėtume išskirti konvencinės teisės sampratą, dėl kurios daugiau ar mažiau yra
sutariama Vakarų teisės tradicijos valstybėse. Hartas : „ką teise laiko žmogus iš gatvės?“. Galime
išskirti tam tikrus teisės elementus, dėl kurių taip pat yra sutariama. Teise paprastai suprantame kaip
sistemą, kurioje yra:

I) Normos, nustatančios tinkamo elgesio modelius

II) Normos, nustatančios sankcijas ir reikalavimą atlyginti žalą
III) Normos, nustatančios procedūras, kurių privalu laikytis siekiant teisinių padarini
IV) Teismai, turintys teisę spręsti ginčus ar normos buvo pažeistos
V) Valstybinės institucijos, turinčios kompetenciją kurti, keisti, naikinti teisės normas

Visus elementus galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmieji trys yra norminiai, o paskutiniai du –
instituciniai. Pagal tokį teisės suvokimą objektinė teisė būtų tvarka sukurta arba bent jau saugoma
viešosios valdžios, t. y. valstybės. Pagal tokį teisės supratimą subjektinė teisė yra asmens arba
asmenų elgesio galimybės kylančios iš objektinės teisės. Konvencinė teisės samprata nėra samprata
įprasta prasme, tai nėra teorija. Konvencinė teisės samprata išskiria tuos elementus, nesigilindama į
jų turinį, t. y. neatsako į klausimą, kas yra normos, kokia normų kilmė, kokia moralės vieta ir t. t. .
konvencinė teisės samprata yra tam tikri teoriniai griaučiai, kurių turinį užpildo įvairios teisinės
sampratos.

Teisės sampratų įvairovė. Klausimas, kodėl nėra vieningos teisės sampratos? Atsakymas – teisė yra
kultūros reiškinys, jos turinį nulemia visuomenėje vyraujanti kultūra. Teisė yra kuriama žmonių,
dažniausiai politinę valdžią turinčių žmonių, taip pat teisė labai priklauso nuo ekonomikos lygio, nes
yra susijusi su viešaisiais finansais ir ekonomikos ištekliais. Taip pat jai didelę įtaką daro vyraujanti
religija. Dėl šių ir kitų priežasčių universali visoms valstybėms tinkanti teisės samprata nebus sukurta.
Pagal požiūrį į teisės esmę (ontologija) yra kuriamos įvairios teisės sampratos arba teisės mokyklos.
Visas jas galime suskirstyti į dvi stambias grupes:

I) Pirmoji teise laiko tam tikrus vienarūšius ontologinius faktus, bet viduje nesutaria, kurie
tai faktai yra teisės esmė
II) Antroji teigia, kad teisė yra per daug sudėtinga, kad galėtume ją tirti kaip vienos rūšies
faktus ir siūlo ją tirti kaip įvairių ontologinių faktų derinį.

Pirmoji grupė mokyklų galime suskirstyti į tris pagrindines grupes:

I) T=teisinės idėjos. Mokyklos, kurios teisės esme mato tam tikras teisines idėjas. Priklauso
prigimtinė teisės samprata, psichologinė teisės samprata. Vyrauja Europoje.
II) T=normos. Teisės yra lygios normoms. Priklauso teisinis pozityvizmas, teisinis
normatyvizmas.
III) T=elgesys. Teisės yra lygu realiam žmonių elgesiui. Priklauso sociologinio pobūdžio
mokyklos, teisinis realizmas. Didelė įtaka JAV.

Antroji grupė mokyklų teisės esmę randa skirtingų ontologinių faktų derinyje. Dažniausiai gali būti
jungiami visi trys elementai (idėjos, normos, santykiai) arba bent jau normas ir santykius. Šiai grupei
priskiriamos Bermano interpretacinė tesės samprata, Dvortino teisės teorija.
Kokia yra teisės sampratos praktinė reikšmė? Kokią normą laikome teisės normą? Pvz., norma =
taisyklė. Pagal idėjines teisės sampratas (pirmąją grupę) norma yra laikoma teisės norma, kai ji
išreiškia ir gina svarbiausias visuomenės vertybes, pvz., prigimtinės teisės teorija. Pagal normines
teisės sampratas norma yra laikoma teisine, kai ją nustato ir paskelbia valstybė, atsiranda skiriamasis
požymis (tai čia yra teisinis pozityvizmas ir teisinis normatyvizmas). Pagal sociologines teises
sampratas norma laikoma teisine, kai dauguma visuomenės jos laikosi ir kai reali grėsmė patirti
sankcijas už jos pažeidimą.

Teisinis pozityvizmas. Jis niekada neįgijo vieningos teorijos, formos ir veikia kaip daug mokyklų.
Klasikinis modernusis pozityvizmas susiformavo XVIII a. ir įsitvirtino XIX a., po antrojo pasaulio karo,
jo įtaka pradėjo silpnėti, pradėtos daryti išlygos. Teisinis pozityvizmas įvedė į teisės sistemą ir logiką
ir šiandien tebėra laikomas viena moksliškiausių teisės sampratų. Oponuojant teisiniam pozityvizmui,
kūrėsi kitos šiuolaikinės teisės sampratos. Teisinis pozityvizmas remiasi filosofiniu pozityvizmu.
Auguste Konte yra neatsiejamas nuo teisinio pozityvizmo sąvokos. Du pagrindiniai filosofinio
pozityvizmo teiginiai (metodologinės atsiradimo priemonės)

I) Mokslas turi apsiriboti visiškai moksliniais teiginiais, patikimumą tapatinant su daiktu

II) Tyrėjas nagrinėja ne daiktų vaizdinius, o pačius daiktus, vadovaudamasis objektyvia
pozicija.

Rėmėsi filosofiniu pozityvizmu, skyrė dvi pažinimo sritis, faktų sritį ir normatyvinę, privalomumo sritį,
teisę talpino faktų srityje ir tyrė ją taikant empirinius metodus, moralę paliko normatyvinėj srity, kaip
turėtų būti, ir sakė, kad moksliniais metodais to tirti neįmanoma. Klasikinis pozityvizmas siekė sukurti
tokią teisės tyrimo schemą, kokią turi gamtos mokslai, išmetė teisės genezę (kodėl susiformavo).

Viską suvedė tik iki kada teisės galioja. Teisinio pozityvizmo požymiai pirmiausia formavosi
anglosaksų literatūroje (Ostinas) ir buvo išskirti tokie pozityvizmo teiginiai:

I) Teisė tai prievarta garantuoti įsakymai

II) Nėra jokio tiesioginio ryšio tarp teisės ir moralės
III) Teisės tyrimas turi būti atskirtas nuo kitokio konteksto, pvz., istorinio, sociologinio,
moralinio
IV) Teisė tai vidinė, uždara sistema, iš kurios gali būti išvestas teisinis sprendimas neišeinant
iš teisės

Kontinentinės teisės mokslas pridėjo papildomus požymius.

V) Teisinė tvarka yra išskirtinai žmonių sukurta tvarka

VI) Vienintelis teisės šaltinis yra įstatymas
VII) Teisininkai ir kiti asmenys įstatymui privalo paklusti besąlygiškai

Apibendrinant pozityvizmą galėtume apibūdinti taip:

I) Teisinis pozityvizmas yra subjektyvi samprata, teisę kuria žmonės

II) Teisė ir moralė yra griežtai atskirtos, moralė traktuojama kaip atskira normatyvinė
sistema
III) Teisė turi būti tiriama tokia, kokia yra, o ne tokia, kokia galėtų būti
IV) Pagal teisinį pozityvizmą bet kuri teisinė taisyklė, kurią paskelbia viešoji valdžia ir
garantuoja prievartą, yra būtina
Teisinio pozityvizmo atstovas – Ostinas. Teisės norma tai generali ir abstrakti norma. Pagal jį teisę
sudaro tik tos normos, kurios formuluoja liepimus.

Po antrojo pasaulinio karo pozityvizmas pradėjo silpnėti, nes teisė buvo apkaltinta

Teigiama, kad teisę išvalius nuo vertybių ir moralės, ji tampa prievartos priemone. Pozityvistai
pradėjo velninti savo pozicijas, pripažindami, kad teisei didelę įtaką daro kitos sistemos, pvz.,
politika. Pvz., Hartas teisę kūrė kritikuodamas ostino įsakymų teoriją, teigė, kad tai yra per daug
paprasta struktūra. Pagal jį teisės sistema yra sudaryta iš dviejų tipų taisyklių; priminių normų ir
antrinių normų. Pirminės normos nustato adresatams pareigą elgtis tam tikru būdu. Tai pamatiniai
teisiniai nurodymai (nežudyk, nevok, laikykis sutarties, kt. ). Pagal jį primityviai bendruomenei
užtenka pirminių normų, o moderniai – ne. Todėl jis skyrė antrines normas, kurios aptarnauja
pirmines normas. Antrinių normų grupės:

I) Pripažinimo taisyklė, kuri leidžia nustatyti, kad viena ar kita norma priklauso pirminiams
II) Keitimo taisyklė, kuri įgalina ta tikrus asmenis įdiegti naujas pirmines normas
III) Bylų sprendimo taisyklės, kurios įgalina tam tikrus asmenis spręsti ar nebuvo pažeistos
pirminės normos.

Hartas visgi yra pozityvistas, nes jis teisę nagrinėja per se – teisę aiškina pačia teise. Pagal jį ir
nemorali teisės norma yra teisės norma, bet tam tikrais atvejais galima jos netaikyti, nors teisinio
pobūdžio ji nepraranda. Pagal jį teisės principai neegzistuoja, yra tik normos.

Teisinio pozityvizmo argumentai teismuose šiuo metu yra svarbūs, bet stiprėja nepozityvistinės
teisės argumentai. Teisinis pozityvizmas – monistinė teisės samprata. Teisė yra vienalytė, tik
valstybės sukurta.

Prigimtinės teisės teorija. Tai teisės samprata, kuri egzistuoja dešimtimis skirtingų srautų. Mažiausiai
mokslinė teisės samprata, dažniausiai egzistuoja kaip atskiri teiginiai, dažniausiai nederantys
tarpusavyje, tačiau ši teisės samprata iškyla kaip feniksas iš pelenų, pakeisdama visą teisinį mąstymą.
Tai gražių žodžių doktrina. Prigimtinės teisės samprata tai dualistinė teisės samprata, t. y. atskiria
pozityviąją teisę (žmonių sukurtą) ir idealiąją teisę (natūralią, prigimtinę). Pagal šią doktriną
pozityvioji teisė turi atitikti prigimtinę teisę. Prigimtinės teisės esmė slypi pagal šia doktriną žmonių
atpažintoje Dievo valioje (teologinės krypties mokyklos) arba žmogaus/visuomenės prigimtyje
(pasaulietinė). Istorinė raida: pirmasis etapas senovės Graikijoje, buvo atskirtas prigimtis ir
įstatyminis; antrasis etapas buvo senovės Romos, suformuluota sąvoka ius naturale, iš ten atėjęs šis
teiginys yra prigimtinės teisės pagrindas. trečiasis etapas viduramžiais įsitvirtino teologinės, tomo
akviniečio apie įstatymus XIII a. laikoma pirmąja išsamia teisės studija; nuo XVIII a. transformavosi į
nuostatas apie žmogaus teises ir valstybes pareigą ginti, susiliejo; renesansas po IIPK, XX a. pradėjo
kurtis šiuolaikinės teisės mokyklos, jų atstovai veikė kaip teisės moralistai, pradėti kelti moraliniai
reikalavimai tiesei, pvz., Fuleris. Jis klausimą, kas yra teisė, keičia į kitą klausimą, kas yra gera teisė?
Išskiria 8 geros ir tinkamos tiesės požymius:

I) Teisės bendrumas, teisė kuriama bendrai

II) Teisės viešas paskelbimas
III) Teisės galiojimo atgal uždraudimas
IV) Teisės aiškumas
V) Teisės neprieštaringumas
VI) Uždraudimas nustatyti pareigas, kurių neįmanoma įvykdyti
 VII) Uždraudimas teisę keisti itin dažnai
VIII) Reikalavimas, kad valstybinės institucijos irgi laikytųsi

Sociologinės teisės sampratos. Pagal pozityvizmą tai valdžios nustatytos normos, išleistos taisyklės,
pagal prigimtinės teisės sampratą – tai idėjos, maždaug XIX a. pab. kritikuojant šias dvi teises
sampratos, pradėtos kurti teisės sampratos akcentuojančios realų žmonių elgesį. Kadangi jos
naudojo daug sociologijos mokslo metodų, jas pradėta vadinti sociologinėmis teisės sampratomis.
Pagrindiniai teiginiai sociologinei jurisprudencijai:

1) Teisė nėra vienintelis teisės reguliavimas, šalia veikia daug kitų

2) Kritikuojama idėja, kad teisė veikia kaip uždara sistema
3) Kritikuojamas požiūris, kad tikrosios normos slypi knygose
4) Teigiama, kad teisė kyla iš realaus žmonių elgesio
5) Atmetama bet kokia natūralios prigimties idėja, teigiant, kad teisė priklauso nuo konteksto.

Erlich. Žmogus kuris sukūrė sąvoką gyvoji teisė prieš pastatant pozityviajai teisei, teisė suvokiama
kaip socialinį faktą, realų žmonių elgesį, kuris nebūtinai kyla iš valstybės sukurtų taisyklių. Pagal jį
valstybė yra tik vienas iš taisyklių kūrėjų. Pagal jį organizacijos susikuria savas elgesio taisykles ir jų
laikosi. Pagal jį įstatymų leidėjas turi stebėti gyvąją teisę ir kurti taisykles pagal tai, o teismai, esant
pozityviosios ir gyvosios teisės susikirtimui, turėtų taikyti gyvąją teisę. Sociologinės teisės sampratos
labiausiai įsitvirtino JAV ir šiaurinėse šalyse. JAV labiausiai ir tai pradėta vadinti teisiniu realizmu.
Teisėjas Holdness suformulavo tezes. Pagal jį teisė yra tai, ką teismas nusprendžia konkrečioje byloje,
teisės mokslo vienintelis tikslas yra prognozuoti, ką teisėjas nuspręs. Pagal jį į teisę reikia žvelgti
„blogo“ žmogaus akimis, nes jam rūpi ne kažkokios abstrakčios koncepcijos, o kaip jo atžvilgiu
pasielgs teismas. Pagrindinės teisinio realizmo tezės:

I) Teisėjai jau turi bylos sprendimo rezultatą iki tinkamos normos paieškos. Teisėjo
sprendimą nulemia ne teisiniai argumentai, o kitokie, pvz., teisėjo ideologinės pažiūros,
asmeninė patirtis, rasė, turtingumas,...
II) Teisėjai jau turėdami sprendimą suranda teisinius argumentus, kaip jį pagrįsti.
Sprendimas ateina ne iš normos, o iš jo vidaus.

Plačioji teisės samprata. Prieš tai visos aptartos teisės sampratos priklauso siaurajai teisės sampratai.
Plačioji teisės samprata siekia suderinti kelis teisės lygmenis. Bermano integracinė teisės samprata.
Pagal jį visas pagrindines teisės mokyklas galima sujungti į vieną ir teisė apibrėžė kaip pozityvizmo
kategorijų ir prigimtinės teisės kategorijų balansą.

Teisinis pozityvizmas prigimtinės

politika moralė Istorija
normos precedentai

Normatyvizmas. Jis yra laikomas viena iš teisinio pozityvizmo atmainų. Galutinis rezultatas gana
panašus, nors pradžia visiškai kitokia. Atstovas Kelsenas, parašė normatyvizmo teisės teoriją. Siekė
atskleisti pozityvizmo trūkumus. Kelsenas skyrė dvi tikrovės sritis. Tikro yra ir tikrovė privalo būti.
Kelsenas įdėjo teisė į privalo būti spritį ir teisę analizavo kaip privalomybės srityje esantį reiškinį.
Pagal jį sferoje yra veikė toks dėstis: jei yra x, tai yra y (jei išpilsiu vandenį žiema privalomybės srityje
veikė kitas dėsnis, jei yra x, privalo būti y ( jei asmuo nusižengia, jis privalo būti nubaustas). Pagal
Kelseną tikrosios teisės normos yra tos, kurios nustato sankcijas ir nustato sankcijas ir aprašo
pažeidimą. Visas teisines normas Kelsenas sudėliojo į hierarchiją. Aukščiausioje vietoj konstitucija,
vėliau eina įstatymai, dar vėliau poįstatyminiai aktai, o pačioj pabaigoj atsiranda individualūs
sprendimai. Pagal jį visa teisė atrodo hierarchinėje sistemoje. Pačioje galvoje yra pagrindinė norma,
kuri kaip aktyvuoja konstituciją. Pagal Kelseną teisė turi būti išvalyta nuo metafizikos ir spekuliacijų.
Prievarta Kelseno konstrukcijoje yra skiriamasis teisinės tvarkos požiūris, tuo jie susisieja su teisiniu
pozityvizmu.

Teisės samprata Kas kuria teisę? Kur ieškoti teisės? Koks teisėjo vaidmuo
Teisinis pozityvizmas ir Valstybė Norminiuose aktuose Pasyvus, tik taiko teisę
normatyvizmas
Sociologinė teisės Žmonės ir jų grupės Žmonių elgesyje, Aktyvus, netaiko
samprata visuomeniniuose netinkamų įstatymų
santykiuose arba juos koreguoja
Prigimtinė teisės Nėra kūrėjo, teisė Dievo valioje Aktyvus, esant aštriam
samprata susiformuoja kaip atpažintoje žmonių prigimtinės ir
objektyvi tvarka arba visuomenės pozityviosios teisės
prigimtyje susikirtimui, negali
būti taikoma
pozityvioji