Seminarų Nr. 13 ir Nr.

14 užduotys

13. Pagrindinės teisės sampratos: teisinis pozityvizmas; teisinis normatyvizmas, prigimtinė

teisės samprata; sociologinė teisės samprata; teisinis realizmas. Kitos teisės sampratos.
Teisinis pozityvizmas (Plačioji teisės samprata)
Niekada neįgijo vieningos teorijos formos ir veikia kaip daug mokyklų (kaip daug įvairių
krypčių).
Klasikinis pozityvizmas susiformavo XVIIIa. Pabaigoje, įsitvirtino XIXa. Laikėsi kaip
vyraujanti teisinė samprata iki WWII. Po antrojo pasaulinio karo, įtaka pradėjo silpnėti, o
doktrina pradėjo daryti nuolaidas (išlygas). Švelnusis pozityvizmas (siejamas su Hartu). Teisinis
pozityvizmas įvedė į teisės sistemą ir logiką, ir šiandien laikoma viena moksliškiausių teisių
sampratų.
Oponuojant teisiniam pozityvizmui, kūrėsi visos kitos teisinės sampratos (ir psichologinės, ir
prigimtinės).
Teisinis pozityvizmas remiasi filosofiniu pozityvizmu (Auguste Comte). Filosofinis
pozityvizmas:
1) Mokslas turi apsiriboti visiškais patikimais teiginiais. Patikimumą tapatinant su faktais.
2) Tyrėjas nagrinėja ne daiktų vaizdinius, o pačius daiktus, vadovaudamasis objektyvia
pozicija.
Teisinis pozityvizmas rėmėsi filosofiniu pozityvizmu. Skyrė dvi pažinimo sritis, faktų sritį ir
privalomumo (normatyvinę) sritį. Teisę talpino faktų srityje (tai, kas yra) ir tyrė ją taikant
empirinius metodus. Moralė paliko normatyvinėje srityje (kaip turėtų būti). Klasikinis
pozityvizmas siekia sukurti tokią teisės tyrimo sistemą, kokią turi gamtos mokslai. Išmetė iš
tyrimo teisės genezę, teisės moralumą, visą tyrimą suvedė į vienintelę kategorija – į teisės
galiojimą.
Teisinio pozityvizmo požymiai pirmiausia formavosi anglosaksų literatūroje, pvz.: Austin‘as.
Buvo išskirti tokie pozityvizmo teiginiai:
1. Teisė – tai prievarta garantuoti įsakymai.
2. Nėra jokio būtino ryšio tarp teisės moralės..
3. Teisės tyrimas turi būti atskirtas nuo istorinio, sociologinio ar kitų kontekstų.
4. Teisė – tai vidinė, uždara sistema, iš kurios gali būti išvestas teisinis sprendimas,
neišeinant iš teisės (nenueinant į moralę, politiką ar pan.)
Kontinentinės teisės moksle, mokslas pridėjo papildomus požymius:
 Teisinė tvarka – išskirtinai žmonių sukurta tvarka.
 Vienintelis teisės šaltinis – įstatymas. Teisininkai ir kiti asmenys įstatymui privalo
paklusti besąlygiškai.
Teisinis pozityvizmas – subjektyvi teisės samprata (ją kuria žmonės). Teisė ir moralė yra
griežtai atskirtos, moralė traktuojama kaip atskira normatyvinė sistema. Teisė turi būti tiriama
tokia, kokia yra, o ne tokia, kokia galėtų būti. Pagal teisinį pozityvizmą, bet kuri teisinė taisyklė,
kurią paskelbia viešoji valdžia ir garantuoja prievarta, privalo
Austin‘as (XVIII-XIX). Pagal jį, teisės norma – tai abstrakti norma, nustatyta suvereno ir
garantuota valstybės prievarta. Pagal jį teisę sudaro tik tokios normos, kurios formuluoja
paprastus draudimus ir įpareigojimus. Įsakymas + prievarta (Austin‘o teisės esmė)
Po Antrojo pasaulinio karo pozityvizmas pradėjo švelnėti, nes teisės samprata buvo apkaltinta
tuo, kas įvyko antrojo pasaulinio karo metu, t.y. teigiama, kad teisę išvalius nuo vertybių ir
moralės, ji tapo prievartos ir agresijos įrankiu. Pozityvistai pradėjo švelninti savo pozicijas,
pripažįstant, kad teisei didelę įtaką daro kitos normatyvinės sistemos (moralė, politika ir pan.).
Pvz.: Hartas teisę kūrė kritikuodamas Austin‘o įsakymų teoriją ir teigė, kad tai per daug paprasta
sistema. Pagal jį teisės sistema sudaryta iš dviejų tipų taisyklių: pirminių normų ir antrinių
normų. Pagal jį primityviai bendruomenei užtenka pirminių normų. Moderniai – ne. Todėl jis
skyrė antrines normas, kurios aptarnauja pirmines normas.
  Pirminės normos – nustato adresatams pareigas elgtis tam tikru būdu. Pamatiniai teisiniai
nurodymai (nežudyti, nevogti, laikytis sutarties ir t.t.)
 Antrinės normos:
pripažinimo taisyklė (leidžia nustatyti, kad viena ar kita norma priklauso pirminėms);
keitimo (įgalina tam tikrus asmenis įdiegti naujas pirmines normas);
bylų sprendimo taisyklės (įgalina tam tikrus asmenis spręsti, ar nebuvo pažeistos
pirminės normos)
Hartas visgi yra pozityvistas. Teisę aiškiną pačia teise per se. Pagal jį ir nemorali teisės norma
yra teisės norma. Bet tam tikrais atvejais galima jos netaikyti, nors teisinio pobūdžio norma
nepraranda. Jo darbuose teisės principai neegzistuoja, tiek, kiek jie nevirsta teisės norma.
Apibendrinimas:
Teisinio pozityvizmo argumentai teisme yra labai svarbūs. Tačiau stiprėja ir ne pozityvistinės
teisinės sampratos argumentai. Teisinis pozityvizmas – tai monistinė teisės samprata (teisė yra
vienalytė, tik valstybės sukurta teisė).

Normatyvizmas
Normatyvizmas – viena iš teisinio pozityvizmo atmainų. Pagrindinis atstovas Kelsenas „Grynoji
teisės teorija“. Kūrė savo doktriną, siekdamas pašalinti pozityvizmo trūkumus. Kelsenas skyrė
dvi tikrovės sritis tikrovė yra ir tikrovė privalo būti. Kelsenas įdėjo teisę į sritį: privalo būti.
Teisę analizavo kaip privalomybės srityje esantį reiškinį. Pagal jį sferoje yra veikia toks dėsnis:
jei yra x, tai yra y. Privalomybės srityje veikia kitas dėsnis: jei yra x, tai privalo būti y. Pagal
Kelseną tikrosios teisės normos yra tos, kurios nustato sankcijas ir aprašo pažeidimą, kaip
sankcijos taikymo pagrindą. Visas teisės normas Kelsenas sudėlioja į hierarchiją:
1. Konstitucija
2. Įstatymai
3. Poįstatyminiai aktai
4. Individualūs sprendimai
Teisė turi būti išvalyta nuo metafizikos ir spekuliacijų. Teisė turi būti tiriama kaip grynoji teisė.
Teisė vis tiek siejama su valstybės prievarta. Prievarta, Kelseno konstrukcijoje, skiriama kaip
teisinės tvarkos požymis.
Teisės samprata Kas kuria teisę? Kur ieškoti teisės? Teisėjo vaidmuo

Teisinis pozityvizmas/
Norminiuose Pasyvus (tik taiko
normatyvizmas Valstybė
aktuose teisę)
Aktyvus (netaiko
Santykiuose arba
netinkamų įstatymų
Sociologinė Žmonės ir jų grupės elgesyje
arba juos koreguoja)
Aktyvus (esant aštriam
prigimtinės ir
Nėra kūrėjo, teisė Dievo valioje arba
pozityviosios
Prigimtinė susiformuoja visuomenės
susikirtimui, turi
objektyviai prigimtyje
netaikyti pozityviosios.

Prigimtinės teisės teorija (Plačioji teisės samprata)

Prigimtinės teisės samprata – tai teisės samprata, kuri egzistuoja kaip dešimtys skirtingų srovių.
Mažiausiai mokslinė teisės samprata dažniausiai egzistuoja kaip atskiri teiginiai, kartais net
nederantys tarpusavyje, tačiau ši tesiės samprata kartas nuo karto iškyla kaip feniksas iš pelenų,
pakeisdama visą teisinį mąstymą.
Prigimtinės teisės samprata tai dualistinė teisės samprata, atskiria pozityviąją teisę (žmonių
sukurtą teisę) ir idealiąją teisę ius naturale (prigimtinė teisė). Pozityvioji teisė turi atitikti
prigimtinės teisės reikalavimus. Prigimtinė teisė, pagal šią doktriną, slypi arba žmonių
atpažintoje Dievo valioje (teologinės srities mokyklos), arba visuomenės ar žmogaus prigimtyje
(pasaulietinės).
Istorinė raida
I etapas – sen. Graikija atskyrė prigimtinį ir įstatyminį teisės skirstymą.
II etapas – sen. Romos. Suteiktas ius naturale vardas. Veikiančios teisės pagrindas.
III etapas viduramžiais – įsitvirtino teologinės teisės mokykla, Šventasis Augustinas ir Tomas
Akvinietis („Apie įstatymus“).
IV etapas nuo XVIIIa. Konstravosi į nuostatas apie žmogaus teises ir valstybės pareigas ją ginti.
Prasidėjo prigimtinės teisės ir pozityviosios teisės susiliejimo procesas.
V etapas XXa, antroji pusė – pradėjo kurtis šiuolaikinės prigimtinės teisės mokyklos. Jų atstovai
veikia kaip teisės moralistai. Pvz.: Leonas Fuleris. Jis klausimą „kas yra teisė“ keičia į kitą
klausimą „kas yra gera teisė“. 8 geros teisės požymiai:
1) Teisės bendrumas (kuriama bendrai, o ne atskiroms situacijoms).
2) Teisės viešas paskelbimas.
3) Teisės galiojimo atgal uždraudimas.
4) Teisės aiškumas.
5) Teisės neprieštaringumas.
6) Uždraudimas nustatyti pareigas, kurių neįmanoma įvykdyti.
7) Uždraudimas teisę dažnai keisti.
8) Reikalavimas, kad valstybinės institucijos taip pat laikytųsi teisės.
Sociologinės teisės sampratos (Plačioji teisės samprata)
Pagal pozityvizmą teisė tai valdžios nustatytos taisyklės. Pagal prigimtinės teisės samprata, teisė
tai tam tikros teisinės idėjos (idealioji teisė). XIXa. pabaigoje kritikuojant šias dvi teisės
sampratas, pradėtos kurti teisės sampratos, akcentuojančios realų žmonų elgesį. Kadangi jos
naudojo daug sociologijos (visuomenės tyrimo) metodų, jas pradėta vadinti sociologinėmis teisės
sampratomis.
Pagrindiniai teiginiai bendrai sociologinei jurisprudencijai:
1) Teisė nėra vienintelis elgesio reguliatorius. Šalia veikia daug kitų elgesio reguliatorių.
2) Kritikuojama idėja, kad teisė veikia kaip uždara vidinė sistema.
3) Kritikuojamas požymis, kad tikroji teisė slypi knygose (kodeksuose) ir teigiama, kad
teisės esmė yra realiame žmonių elgesyje.
4) Atmetama bet kokia natūralios tvarkos idėja (prigimtinės teisės elementas), teigiant, kad
teisės aiškinimas priklauso nuo socialinio konteksto. Pvz.: Augustas Erlich, žmogus,
kuris sukūrė sąvoką „gyvoji teisė“ ir pastatė ją prieš pozityviąją teisę. Teisę supranta kaip
socialinį faktą (realų žmonių elgesį, kuris nebūtinai kyla iš valstybės nustatytų taisyklių).
Pagal jį, valstybė yra vienas iš taisyklių kūrėjų. Pagal jį, įvairios socialinės grupės, pvz.:
organizacijos, susikuria savo elgesio taisykles, kurių laikosi. Pagal jį, įstatymų leidėjas
turi stebėti gyvąją teisę (kaip žmonės elgiasi iš tikrųjų) ir kurti taisykles, atsižvelgdamas į
ją. O teismai, esant pozityviosios teisės ir gyvosios teisės susikirtimui, turėtų taikyti
gyvąją teisę.
Sociologinės teisės sampratos labiausiai įsitvirtino JAV ir iš dalies Skandinavijoje. JAV
įsitvirtino radikaliausia versija – teisinis realizmas. XIXa. pabaigoje pagrindinė figūra su teisiniu
realizmu – teisėjas Oliveris Vendelis Holmsas, jis suformulavo tezes:
1) Teisė tai yra tai, ką nusprendžia teismas konkrečioje byloje.
2) Teisės mokslo vienintelis tikslas – teisingai prognozuoti arba teisingai atspėti, ką teisėjas
nuspręs.
3) Į teisę reikia žvelgti blogo žmogaus akimis, nes jam rūpi ne kažkokias abstrakčios
koncepcijos, bet tai, kaip jo atžvilgiu pasielgs teismas.
Teisinio realizmo tezės:
 1. Teisėjai jau turi bylos sprendimo rezultatą dar iki tinkamos normos paieškos. Teisėjo
sprendimą nulemia ne teisiniai argumentai, o kitokie (teisėjo ideologinės pažiūros,
asmeninė patirtis, ginčo šalių lytis, rasė, turtingumas ir kt.).
2. Teisėjai, jau turėdami sprendimą, suranda teisinius argumentus kaip jį pagrįsti.

14. Teisinės sistemos. Teisės sistema, teisinė sistema. Pagrindinės teisės tradicijos ir jų
palyginimas.

Teisės sistema – teisės vidinė sandara pasireiškianti teisės padalijimu į susijusias, bet atskiras
dalis: teisės institutus, teisės pošakius, teisės šakas. Tai yra teiisės sistemos elementai.

Teisinė sistema (struktūra):

1. Teisėkūra
2. Teisės taikymas
3. Teisės aiškinimas

Bendroji teisės tradicija:

Pagrindinis teisės šaltinis – precedentas, laikomasi starre decisis principo (lot. K. – laikytis to
kas jau nuspręsta). Statutai (teisės aktai plačiąja prasme) antrinis teisės šaltinis

Civilinės teisės tradicija (romanų – germanų teisės tradicija arba kontinentinė teisės
tradicija):
Susiformavo kontitnentinėje Europoje perimant ir pritaikant romėnų teisę lemiamą itaką civilinės
teisės tradicijai padarė Justiniano kodeksas.
Romėnų teisės normos buvo kuriamos ne konkretiems, o apibendrintiems atvejams. Jos sudarė
darnią sistemą, kuri, pasitelkus mokslinę teisės interpretaciją, reguliavo įvairiausius turtinius ir
asmeninius santykius. Jau senovės Romos teisininkai visas pozityviosios teisės normas skirstė į
viešąją teisę ir privatinę teisę, kuri šiandien vadinama civiline. Senovės Romoje teisėjas,
priimdamas sprendimą, kūrė ne naują teisės normą, kaip dažniausiai buvo kitose antikinėse
valstybėse, o taikė jau galiojančią teisę. Taigi romėnai pirmieji sukūrė teisės sistemą, pagrįstą
bendraisiais principais
Pirminis šaltinis – teisės aktai, kurių sistema sudaro hierarchinę struktūrą
Rekomenduotini studijų šaltiniai:
• Baublys (2 leid.): p. 77–85, 107–108, 125–143, 175–186 ir 55–75 arba
(1 leid.): p. 42–50, 72–73, 90–108, 110–151 ir 21–41.

Nors puslapių daugoka, tačiau tikrai ne viską būtina vienodai atidžiai skaityti. Svarbiausia
susiformuoti savo sampratą dėl trijų pagrindinių teisės paradigmų – prigimtinės teisės, teisinio
pozityvizmo ir teisinio realizmo – bei dėl Vakarų teisės tradicijos atšakų – civilinės teisės
(kitaip – kontinentinės Europos) tradicijos, bendrosios teisės (kitaip – anglų ir amerikiečių)
tradicijos.

Paskutiniam užsiėmimui klausimus pateiks:

13 tema:
6 grupė – Monika ir Ugnė R. (6-1) bei Paulius, Bitė ir Andrėja (6-2),
7 grupė – Gabrielė ir Kamilė (7-1) bei Domantas ir Domantas (7-2).

14 tema:
6 grupė – Mindaugas ir Skaidra (6-1) bei Aušrinė ir Ivona (6-2),
7 grupė – Normantė ir Guoda (7-1) bei Ainis ir Rolandas.

Primenu, kad paskutinis seminaras vyks ne pogrupiais, bet visomis grupėmis. Tad nuo 11 val.
lauksiu visos 7 grupės, nuo 13 val. – 6 grupės.

Iki malonaus! 