TEISININKO PROFESIJA

IV paskaita „Jurisdikcija ir vykdomoji valdžia studijų dalyko teisininko profesija požiūriu“

1. Teisės įgyvendinimas. Teisės taikymas. Jurisdikcija

Teisės įgyvendinimas (realizavimas) apibrėžiamas kaip faktinių visuomeninių santykių
sutvarkymas pagal teisės reikalavimus, t. y. teisės nustatytų reikalavimų ir galimybių pasireiškimas
realioje teisės subjektų veikloje. Tai toks jų elgesys, kuriuo įkūnijami teisės šaltiniuose (įstatymuose,
kituose teisės norminiuose aktuose ir t. t.) įtvirtinti reikalavimai bei galimybės.

Teisė yra realizuojama ne tada, kai įtvirtinamos tam tikros elgesio taisyklės, o tada, kai
šios taisyklės realiai daro poveikį faktiniams visuomeniniams santykiams. Teisės įgyvendinimas
yra procesas, kuriam vykstant ,,knygų teisė“ (deklaruojama teisė) tampa ,,gyvąja teise“
(funkcionuojančia teise). Teisės įgyvendinimas reikšmingas tuo, kad būtent taip pasireiškia teisės
realumas.
Plačiau apie teisės įgyvendinimo formas (rūšis) nebus kalbama, nes tai – teisės teorijos
studijų dalyko tema1. TP kur kas aktualiau yra tai, kas pagal teisės teorijos vadovėlį nepriskirtina
teisės įgyvendinimo formoms – teisės taikymas.

Teisės taikymas yra kompetentingų valstybės institucijų (pareigūnų) veikla, kuria padedama
asmenims įgyvendinti jų teises ar jas apginti. Teisė įgyvendinama viena iš teisės įgyvendinimo formų
(jos laikomasi, ji vykdoma ar ja naudojamasi), kartu ją taikant arba ne (pvz., taikant teisę vykdomi
teisės reikalavimai, kai teismas, priimdamas teisės taikymo aktą (teismo sprendimą), pritaiko teisę ir
ja remdamasis įpareigoja asmenį vykdyti teisinę pareigą sumokėti daikto kainą pagal pirkimo–
pardavimo sutartį).

Didžiąją dalį teisinių taisyklių sukuria valstybės vardu veikiančios institucijos – viešoji
valdžia2. Kad teisinės taisyklės darytų realų poveikį, jos turi būti įgyvendintos ir realizuotos žmonių
elgesyje. Todėl bendrojo pobūdžio nurodymai, įtvirtinti teisinėse taisyklėse, turi būti individualizuoti
– pritaikyti konkretiems atvejams. Vienais atvejais teisinės taisyklės yra įgyvendinamos, valstybei į
šį procesą nesikišant – asmenys šių taisyklių pagrindu sudaro sutartis, testamentus ar kitokiu būdu
sukonkretina bendro pobūdžio taisyklių veikimą ir elgiasi taisyklėse nurodytu būdu. Tačiau dažnai
tam, kad teisinė taisyklė būtų pritaikyta konkrečiai situacijai, į procesą turi įsijungti valstybė (viešoji
valdžia).

Valstybė visuomenę pasiekia per teisės taikymo įstaigas.

Vakarų visuomenėse egzistuoja institucionalizuotas darbo pasidalijimas tarp teisės taikymo
įstaigų (pvz., policijos, inspekcijų, reguliacinių komisijų) ir teismų.
Teisės moksle toks valstybės veikimas ir yra vadinamas teisės taikymu, suprantant jį kaip
valdingus įgaliojimus turinčių asmenų – valstybinių institucijų, pareigūnų ar valstybės įgalinimus
turinčių privačių asmenų veikla (laisvosios profesijos), kurios metu bendrieji teisiniai nurodymai
pritaikomi konkrečiam atvejui.
Kokiais atvejais yra taikoma teisė? Teisė yra taikoma tais atvejais, kai be papildomo
(antrinio) valstybės įsikišimo nėra įmanoma suderinti teisinėje tvarkoje įtvirtintų taisyklių.
Dažniausiai teisę taiko valstybinės institucijos ir pareigūnai. Teisę taikančiomis institucijomis
yra laikomi ir teismai, sprendžiantys bylas. Tačiau tam tikrais atvejais valdingai teisę taikyti gali ir
privatūs asmenys, kuriems tokią teisę suteikia valstybė dėl jų vykdomos veiklos specifikos – pvz.,
valdingus patvarkymus gali priimti antstoliai ar arbitrai.
1
Pvz., žr. LASTAUSKIENĖ, Giedrė, et al. Teisės teorija, 2020, p. 181-183.
2
Sąvokos „valstybė“ ir „viešoji valdžia“ čia vartojamos kaip sinonimai.
1
 Teisės taikymas yra išreiškiamas teisės taikymo aktais – rašytiniais dokumentais, kuriuose
bendrosios teisinės taisyklės pritaikomos konkrečiai situacijai.
Labai svarbu suprasti teisės taikymo svarbą. Juk ir įvairias teisines profesijas praktikuojantys
asmenys žmonėms yra reikalingi būtent tuomet, kai reikia išspręsti kokį nors kilusį ginčą, kai teisę
reikia pritaikyti.
Valstybės (viešosios valdžios) veiklų srityje „liūto dalis“ tenka būtent teisės taikymui, t. y.
tam „būdui, kuriuo valstybė antrą kartą „sugrįžta“ į teisę: pirmą kartą kaip teisėkūros, antruoju atveju
– kaip asmens teisių įgyvendinimo pagelbėjimo, garantavimo ar teisingumo vykdymo subjektas“.
Šį procesą taip pat galima vadinti tarptautiniu žodžiu – jurisdikcija (lot. jurisdictio = teisės
sakymas; plg. vok. Rechtsprechung) arba kitu lietuvišku žodžiu – „teisena“.
Tai yra teisinės sistemos antrasis posistemis. Būtent šioje TP lauko dalyje veikia daugiausia
agentų – tiek individualaus, tiek institucinio lygmens.

Jurisdikcijos posistemė. Pagrindinė teisės paskirtis – reguliuoti visuomeninius santykius,

pasiekti tam tikrus socialinius tikslus.
Įstatymuose, poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintos teisės normos sukurtos tam, kad
jų reikalavimai būtų įgyvendinami, kad jos būtų realizuojamos – tai esminis teisinės
dogmatikos principas.
Teisės realizavimas – tai teisės normų nustatytų reikalavimų ir galimybių įgyvendinimas
teisės subjektų (valstybinių institucijų, nevalstybinių organizacijų, pareigūnų, piliečių) praktinėje
veikloje. Tik taip gali būti pasiekiami teisės normų tikslai, užtikrinamas teisinio reguliavimo
efektyvumas.
Teisės taikymo (jurisdikcijos) subjektai dažniausiai yra valstybės institucijos (teismai,
prokuratūra, policija, arbitražai, įvairios valdymo institucijos, inspekcijos) ir pareigūnai, turintys tam
specialius įgaliojimus (kompetenciją) valstybės vardu duoti kitiems asmenims, institucijoms
privalomus paliepimus, teisėtai varžyti kito asmens teises.
Teisės normos taikomos remiantis specialiomis teisinėmis procedūromis, kurias nustato
procedūrinės ir procesinės teisės normos. Jos nurodo, kas ir kokiu būdu turi teisę (arba pareigą)
abstrakčius pozityviosios teisės normų reikalavimus transformuoti į konkrečių teisinių santykių
dalyvių teises ir pareigas. Šių dienų teisei vis sudėtingėjant, darantis faktiškai visa aprėpiančia, vis
labiau reikalaujant specialių profesinių žinių, didėja profesionalių teisininkų vaidmuo.
Kita tendencija – kitų su teise artimai susijusių profesijų atstovų (pavyzdžiui, finansininkų,
auditorių arba verslo konsultantų) įtakos didėjimas.
Svarbūs jurisdikcijos posistemės aspektai – teisminio proceso samprata ir rūšys, apeliacijos ir
kasacijos sampratos, bendrosios kompetencijos teismai ir specializuoti teismai 3 (apie tai bus kalbama
vėlesnėse paskaitose).

2. Įstatymų vykdymo organizavimas ir vykdomoji valdžia

Tradicinė teorija, be įstatymų leidybos ir jurisdikcijos, viena iš trijų esminių viešosios
valdžios (valstybės) funkcijų laiko administravimą. Įstatymų leidyba ir jurisdikcija yra teisinės
funkcijos siauresne šio termino prasme, t. y. funkcijos, kuriomis yra sukuriamos arba taikomos teisės
normos; čia teisės normos taikymas yra kitos normos sukūrimas arba normos numatyto prievartos

3
Plg. LASTAUSKIENĖ, Giedrė, et al. Teisės teorija, 2020, p. 358.
2
akto įvykdymas. Taigi šios funkcijos yra susijusios su tą bendruomenę organizuojančios prievartinės
teisinės tvarkos4 institucionalizavimu, nes:
 šioms funkcijoms vykdyti sukuriami specialūs organai (institucijos);
 šios prievartinės tvarkos galiojimo teritorinė sritis yra apribojama tam tikrai griežtai
apibrėžta erdve, vadinamąja valstybės teritorija (yra niuansų – eksteritorialumas);
 preziumuojama, kad tokia tvarka yra aukščiausia tvarka arba tvarka, žemesnė tik už
tarptautinę teisinę tvarką.

Vadinamoji valstybės administravimo funkcija iš esmės yra to paties tipo kaip ir įstatymų
leidyba bei jurisdikcija, o konkrečiai – tai teisinė funkcija siauresne teisės normų kūrimo ir taikymo
prasme. Teisinės technikos požiūriu administracinis aktas niekuo nesiskiria nuo baudžiamojo arba
civilinio įstatymo. Taigi šios funkcijos skiriasi ne savo turiniu, o tik funkciją vykdančio organo
(teisinės institucijos) prigimtimi.
Administracinis organas, vykdydamas savo funkciją, turi paklusti aukštesnio administracinio
organo nurodymams. Bet tai nėra absoliutus skirtumas, nes aukščiausi administraciniai organai yra
tokie pat nepriklausomi, kaip ir teisėjai. Kita vertus, sankcijos, net ir paskirtos teismo, vykdymas yra
administracinis aktas, o vykdantysis organas yra ne teisminis, bet administracinis organas.
Vadinasi, teisės struktūrinės analizės požiūriu „valstybės administravimo“ terminu
įvardijamos teisinės funkcijos atskyrimas nuo tradicinėje teisės teorijoje jurisdikcija vadinamos
funkcijos reiškia ne funkcijų skirtingumą, bet dviejų pareigūnų korpusų (administracijos ir teismų)
skirtingumą. Šių dviejų pareigūnų korpusų ir institucijų, kuriose jie veikia, atsiradimą šiuolaikinėje
valstybėje galima paaiškinti tik istoriškai, o ne pagrįsti teisės sisteminimo požiūriu. 5

Jau buvo užsiminta ir apie tai, kad, nors valdžių padalijimo principas klasikine prasme reiškia
skirstymą į tris valdžias, svarstytina, ar toks valdžių skirstymas yra pakankamas. Formaliai
vykdomoji valdžia suprantama kaip valdžia, įgyvendinanti įstatymų leidžiamosios valdžios sukurtas
teisės normas. Tačiau socialinė tikrovė žymiai sudėtingesnė ir toks supaprastintas modelis ne taip
tiksliai ją atspindi.6
Reikia prisiminti jau anksčiau minėtą klasifikaciją – valdžių padalijimo principas leidžia
visas teisines institucijas skirstyti į:
 teisminės valdžios institucijas (t. y. teismus ir institucijas, neatskiriamai susijusias su
teismine valdžia, nes jos užtikrina visavertį jos funkcionavimą);
 institucijas, susijusias su įstatymų leidžiamąja arba vykdomąja valdžia;
 institucijas, nepriskirtas nė vienai iš šių trijų valdžių.7

4
Kelsen, H. Grynoji teisės teorija. Vilnius, 2002, p. 219.
5
Kelsen, H. Grynoji teisės teorija. Vilnius, 2002, p. 219-222.
6
Valdžių padalijimo principas lemia poreikį užtikrinti valdžių tarpusavio kontrolę, o tai gali būti daroma
įvairiomis formomis. Todėl vis didesnę svarbą teisėkūros procese įgyja nepriklausomos agentūros, kurios nors ir yra
valdžios institucijos, yra atribotos nuo Vyriausybės ar kitų valdžios institucijų tiek hierarchine, tiek biudžetine
prasmėmis.
7
Atskirai paminėtinos vadinamosios valstybės kontroliuojamos teisinės profesijos. Jas praktikuojantys asmenys nėra
pareigūnai ir (arba) valstybės tarnautojai, tačiau atlieka tam tikras valstybės deleguotas viešąsias funkcijas. Apie
svarbiausias valstybės kontroliuojamas teisines profesijas plačiau bus kalbama vėlesnėse paskaitose.
3
 Svarbiausios LRS (įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos), LRP ir LRV funkcijas
teisėkūros srityje jau aptartos. Šioje paskaitos dalyje dėmesys bus kreipiamas į kai kuriuos LRV, kaip
įstatymų vykdomosios valdžios institucijos, jurisdikcinio vaidmens aspektus.8
Kaip įprasta, pradėsime pasiremdami LRK įtvirtintais LRV įgaliojimais:

LRK 94 straipsnis
Lietuvos Respublikos Vyriausybė:
1) tvarko krašto reikalus, saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja
valstybės saugumą ir viešąją tvarką;
2) vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos
Prezidento dekretus; <...>

LRK 91 straipsnis
Lietuvos Respublikos Vyriausybę sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai.

LRK 93 straipsnis
Pradėdami eiti savo pareigas, Ministras Pirmininkas ir ministrai Seime prisiekia būti ištikimi
Lietuvos Respublikai, laikytis Konstitucijos ir įstatymų. Priesaikos tekstą nustato Lietuvos
Respublikos Vyriausybės įstatymas9.

Vyriausybės įstatymas konkretizuoja Vyriausybės galias ir sudėtį.

„2 straipsnis. Vyriausybės galios
1. Vyriausybė įgyvendina vykdomąją valdžią Lietuvoje.
2. Vyriausybės galias apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymai.
<...>
29 straipsnis. Ministerijos
1. Ministerija steigiama formuoti valstybės politiką, taip pat organizuoti, koordinuoti ir
kontroliuoti jos įgyvendinimą ministrui pavestose valdymo srityse. Valstybės politikos įgyvendinimo
funkcijos ministerijai gali būti pavestos tik įstatymų nustatytais atvejais ir nustatytam terminui.
2. Lietuvos Respublikoje yra šios ministerijos:
1) Aplinkos ministerija;
2) Ekonomikos ir inovacijų ministerija;
3) Energetikos ministerija;
4) Finansų ministerija;
5) Krašto apsaugos ministerija;
6) Kultūros ministerija;

8
Besidomintiems: BIRMONTIENĖ, T., et al. Lietuvos konstitucinė teisė: vadovėlis. – Vilnius: Mykolo Romerio
universitetas, 2017, p. 529-550.
El. variantas: https://virtualibiblioteka.vu.lt/permalink/f/gi1gc3/ELABAPDB25520121.
9
Aktuali redakcija: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.96A68BFC9E82/asr [2023-09-08].
4
 7) Socialinės apsaugos ir darbo ministerija;
8) Susisiekimo ministerija;
9) Sveikatos apsaugos ministerija;
10) Švietimo, mokslo ir sporto ministerija;
11) Teisingumo ministerija;
12) Užsienio reikalų ministerija;
13) Vidaus reikalų ministerija;
14) Žemės ūkio ministerija.
3. Ministerijas Vyriausybės siūlymu steigia ir panaikina Seimas, priimdamas įstatymą.“

TP aktualiausios dvi ministerijos, t. y. Teisingumo ministerija (TM) ir Vidaus reikalų

ministerija (VRM). Veikiausiai aišku ir – kodėl? Todėl, kad iš viso to sąrašo jų veikla labiausiai yra
susijusi su teise, jos taikymu bei apsauga. Bet ar korektiška visas ministerijas priskirti prie teisinių
institucijų – bent jau vadovėlyje „Lietuvos teisinės institucijos“ pateikta 10 prasme? Jame, aptariant
teisėsaugos institucijas (apie jas jau labai greitai), rašoma, kad nevertėtų prie pastarųjų priskirti ne tik
teismų, bet ir kitų institucijų, kurių tiesioginė paskirtis yra susijusi su teisės kūrimu arba taikymu.
Ką reiškia toji tiesioginė paskirtis, susijusi su teisės kūrimu arba taikymu? Vienas iš kriterijų
– institucija laikytina teisine, jei jos paskirtis nėra politinė plačiausia žodžio „politika“ prasme. Su
viena svarbia išlyga: jei viešosios valdžios institucija sukurta (valstybės) teisinei politikai
įgyvendinti, ji laikytina teisine institucija. Institucijų, sukurtų kokiai nors (ekonominei, kultūros,
socialinei ir kt.) politikai įgyvendinti (pvz., Ekonomikos ir inovacijų ministerija, Kultūros
ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir kt.), kai teisėkūra ir teisės taikymas tėra tik
neišvengiama jų, kaip viešosios valdžios institucijų, sprendimų priėmimo teisinė forma, sąvoka
„teisinės institucijos“ neapima. Ir atvirkščiai: institucija, kurios tiesioginė paskirtis yra užtikrinti
tinkamą galiojančios teisės įgyvendinimą, o per jį – teisinę tvarką valstybėje, laikytina teisine
institucija11.
Būtent tokios argumentacijos pagrindu iš viso ministerijų (kurios pirmiausia laikytinos
politinėmis institucijomis) sąrašo išskiriamos dvi – VRM ir TM, nes šių dviejų ministerijų veikla, jų
tiesioginė paskirtis – ne bet kokios politikos, bet būtent (valstybės) teisinės politikos įgyvendinimas.
Žinoma, tokia skirtis tarp institucijų (ypač tų, kurias visas priskiriame prie vykdomosios
valdžios institucijų) gali kelti abejonių. Kaip nustatyti, kuri paskirtis yra tiesioginė, o kuri antrinė?
Tenka pripažinti, kad tarp institucijų esama tam tikros „pilkosios zonos“ – į ją patenka institucijos,
kurias galima priskirti ir šen, ir ten. Esama ir tokių institucijų (asociacijų), kurios vienija
profesionalius teisininkus, kurių veiklos svarbiausia (tiesioginė) paskirtis yra tinkamas galiojančios
teisės įgyvendinimas ir teisinės tvarkos valstybėje palaikymas, todėl tos institucijos (asociacijos)
neabejotinai laikytinos teisinėmis.
Tokių teisinių institucijų pavyzdys – tam tikras teisines profesijas praktikuojančius asmenis
(pvz., advokatus, notarus, antstolius) vienijančios asociacijos. Tačiau jos nėra valstybės institucijos
ir, nors atlieka svarbias valstybės deleguotas funkcijas, negali būti pavadintos viešosios valdžios
institucijomis12.
Taigi šią paskaitos dalį galime užbaigti konstatuodami, jog iš viso ministerijų sąrašo
nagrinėjamai temai ir visam TP studijų dalykui labiausiai „rūpi“ Teisingumo ministerija ir Vidaus
reikalų ministerija. Bet ar korektiška jas priskirti prie teisėsaugos institucijų? Į šį klausimą bus
10
Detaliau žr. LTI, p. 21-24.
11
LTI, p. 21.
12
LTI, p. 22.
5
galima atsakyti tada, kai bus atliktas sąvokų „teisinė institucija“ ir „teisėsaugos institucija“
palyginimas.

3. Teisėsauga kaip vykdomosios valdžios funkcija. Teisėsaugos institucijos kaip teisinių

institucijų sistemos dalis

Teisėsaugos institucijų samprata ir sistema13

LRK nėra vartojama nei „teisinės institucijos“, nei „teisėsaugos institucijos“ sąvoka.
Ordinarinės teisės aktuose, bent jau įstatymuose, sąvokos „teisinės institucijos“ taip pat nėra. Tačiau
sąvoka „teisėsaugos institucijos“ yra vartojama įstatymuose.
Reikšmė gana siaura, pvz., BK14 32 str. pateiktas toks apibrėžimas: „Teisėsaugos institucijos
yra policija, kitos ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros įstaigos, taip pat operatyvinės veiklos
subjektai.“ Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse15 ši sąvoka vartojama dar siauriau: ji
neapima ne tik teismų, bet ir prokuratūros, taip pat visų kontrolės institucijų.16
Taigi, remdamiesi sąvokos „teisėsaugos institucijos“ vartosena įstatymuose, galime daryti
išvadą, kad – kitaip nei kasdienėje, neprofesionalioje kalboje, – sąvoka „teisėsaugos institucijos“
nėra vartojama taip, kad apimtų ir teismus.17
Tai galima paaiškinti tuo, jog teisminė valdžia yra viena iš valstybės valdžių, nurodytų
Konstitucijos 5 str., o visos kitos paminėtos vadinamosios teisėsaugos institucijos (pvz., policija,
STT ir kt.) nėra institucijos, vykdančios valstybės valdžią. Nors jos turi valdingus įgaliojimus ir šiuo
atžvilgiu yra viešosios valdžios institucijos, bet savo konstituciniu statusu neprilygsta teismui, jų
įgaliojimai kyla ne tiesiogiai iš Konstitucijos, bet vien tik iš įstatymo.18
Kitokia teisėsaugos institucijų samprata būtų akivaizdžiai per plati – pagal ją sąvokos
„teisėsaugos institucija“ ir „teisinė institucija“ būtų sinonimai. Teisėsaugos institucijomis paprastai
vadinamos institucijos, kurių tiesioginė paskirtis yra nusikalstamų veikų prevencija ir išaiškinimas,
kitaip tariant, tai, kas vadinama kova su nusikaltimais arba nusikalstamumu. Tad teisėsaugos
institucijos pavadinimas tradiciškai labiausiai tinka ikiteisminį tyrimą atliekančioms ir
kriminalinę žvalgybą vykdančios įstaigoms.

Teisinių institucijų samprata ir sistema

Laikantis vadovėlyje19 pateiktos teisinių institucijų klasifikacijos, dabar reikėtų kalbėti apie
teisines institucijas, nepriskirtas teisminei valdžiai (teismai, jų sistema (kartu su teisminės valdžios
samprata ir sistema) bus aptarti vėlesnių paskaitų metu).

13
Toliau šioje paskaitos dalyje bus remiamasi mokomąja priemone Lietuvos teisinės institucijos, pateikiant gana tikslias
nuorodas į šios knygos konkrečius puslapius, pvz. LTI, p. 16.
14
Aktuali redakcija: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.2B866DFF7D43/asr [2023-09-11].
15
Aktuali redakcija: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.A0A0CCC6B997/asr [2023-09-11].
16
LTI, p. 17.
17
LTI, p. 18.
18
LTI, p. 19.
Apie pasitaikančius kalbos vartojimo liapsusus, kai pasakoma ar parašoma „teismai ir kitos teisėsaugos institucijos“ žr.
LTI, p. 20.
19
Žr. LTI, p. 11-13.
6
 Taigi susipažinkime su Lietuvos teisinių institucijų sistema ir išsiaiškinkime, kurias iš tų
institucijų priimta vadinti ir teisėsaugos institucijų vardu.
LTI yra pateikta teisinių (ne visos iš jų yra priskiriamos prie taip vadinamų teisėsaugos
institucijų!) institucijų klasifikacija20:
 prokuratūra (LTI, p. 251-300);
 ombudsmenai (Seimo kontrolierius, lygių galimybių kontrolierius, vaiko teisių apsaugos
kontrolierius, žvalgybos kontrolierius (LTI, p. 295-336));
 ikiteisminio tyrimo įstaigos21:
 policija (LTI, p. 366-378);
 įstaigos, tiriančios veikas, paaiškėjusias joms vykdant tiesiogines funkcijas (VSAT,
FNTT, STT, Karo policija, Muitinė, PAGD)22 (LTI, p. 379-410);
 institucijos (ir pareigūnai), ikiteisminį tyrimą atliekančios išimties tvarka (tolimajame
plaukiojime esančių jūros laivų kapitonai; Lietuvos kalėjimų tarnybos (anksčiau buvo
Kalėjimų departamentas) pareigūnai, areštinių, kardomojo kalinimo ir pataisos įstaigų
direktoriai);
 Valstybės kontrolė (LTI, p. 483-504);
 Teisingumo ministerija (LTI, p. 505-526);
 ikiteisminio ginčų nagrinėjimo institucijos (LTI, p. 527-544);
 Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (LTI, p. 545-565).

Šiandien išskirtinį dėmesį skirsime prokurorui ir prokuratūros institucijai, turinčiai specialų

konstitucinį statusą TP aktualios teisinių institucijų klasifikacijos požiūriu: viena vertus,
prokuratūra nepriklauso nė vienai iš trijų valstybės valdžių, kita vertus – prokuroras procesine
prasme yra viso ikiteisminio tyrimo vadas. Taigi nebūtų klaida teigti, kad prokuratūrai yra pavaldžios
(procesiniu, ne administraciniu požiūriu) visos vadinamosios teisėsaugos institucijos.

4. Prokuroras – valstybės teisinis gynėjas. Prokuroro (prokuratūros) konstitucinis statusas

Taigi kokios yra tos nė vienai iš trijų valstybės valdžių nepriskirtos teisinės institucijos?
Atsakymo reikia ieškoti LTI II dalies, pavadintos Teisinės institucijos, nepriskirtos teisminei
valdžiai, turinyje23. Jame randame gana ilgą teisinių institucijų sąrašą.
Šiuo aspektu į akis krinta bent penkios svarbios institucijos, kurių negalima priskirti nė
vienai iš trijų valdžių – Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės kontrolė, Valstybės saugumo
departamentas24, Vyriausioji tarnybinės etikos komisija ir, žinoma, prokuratūra 25. Pastaroji visame
tame sąraše įrašyta pirmuoju numeriu, nors raidė „P“ tikrai nėra abėcėlės pradžioje. Veikiausiai yra
kokia nors svarbi priežastis, lėmusi prokuratūrai pačią aukščiausią „reitingo“ vietą? Tad
susipažinkime su prokuratūros veikla iš arčiau.
20
Pateiktas institucijų, išskyrus tris, sąrašas (su nuorodomis į LTI puslapius) yra skirtas savarankiškoms studijoms.
21
LTI, p. 339.
22
Iki 2011 m. vasario 1 d. šių įstaigų sąraše buvo ir VSD.
23
LTI, p. 12.
24
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuo 2011 m. vasario 1 d. VSD išbrauktas iš ikiteisminio tyrimo įstaigų sąrašo (žr. LTI,
p. 340).
25
LTI, p. 259: „<...> pagal dabartinės redakcijos Konstitucijos 118 straipsnį prokuratūra yra „centralizuota, specifinius
valdingus įgaliojimus turinti valstybės institucija“, „nepriskiriama Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytoms
valstybės valdžią vykdančioms institucijoms“, taigi ir teisminei valdžiai.
7
 Trumpas istorinis ekskursas. Lietuvos prokuratūros ištakos siekia 1918 m. pabaigą.
Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas (be teismų sistemos) nustatė, kad prie
apygardų teismų ir Vyriausiojo tribunolo yra valstybės gynėjai – prokuratoriai26, taip pat jų
padėjėjai.
1933 m. reformavus teismų sistemą, valstybės gynėjai prie Vyriausiojo tribunolo bei
apygardos teismų buvo pavadinti prokurorais27, o valstybės gynėjų padėjėjai – prokurorų padėjėjais.
Vyriausiasis Respublikos prokuroras – teisingumo ministeris vadovavo visiems prokurorams ir jų
padėjėjams ir juos prižiūrėjo. Tad prokurorai tuomet buvo susiję ir su teismine, ir su vykdomąja
valdžia.
Šalį inkorporavus į TSRS, prokuratūra buvo griežtai centralizuota sistema – TSRS
prokuratūros dalis. Ji nebuvo teismų sistemos dalis, nors funkcinių sąsajų tarp šių sistemų būta
(valstybėje, kurios valdymas vietoj valdžių padalijimo buvo grindžiamas valdžios vienybės principu,
jų negalėjo nebūti).28
1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo būtina keisti tuometinę prokurorinės
priežiūros doktriną ir ginti ne valstybę nuo žmogaus, bet, atvirkščiai, žmogų nuo valstybės.

1992 m. Konstitucijoje (pirminėje LRK 118 straipsnio redakcijoje) prokuratūra kaip

institucija nebuvo paminėta – tik prokurorai:
LRK 118 straipsnis
Valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko, baudžiamąjį persekiojimą vykdo ir
kvotos organų veiklą kontroliuoja prokurorai.
Parengtinį tardymą atlieka tardytojai.
Prokurorų ir tardytojų skyrimo tvarką ir jų statusą nustato įstatymas.

Prokuratūros konstituciniam statusui labai reikšmingas buvo Konstitucinio Teismo 1994 m.

vasario 14 d. nutarimas,29 kuriame, be kita ko, buvo konstatuota:
Konstitucijoje prokurorai traktuojami kaip teisminės valdžios sudedamoji dalis. Tačiau tai
nereiškia, kad prokurorai gali vykdyti teismams priskirtas teisingumo funkcijas. Kadangi tarp
Konstitucijoje apibrėžtų prokurorų funkcijų bendroji priežiūra neminima, yra akivaizdus jos
reagavimo formų, taikomų bendrosios priežiūros tvarka, neatitikimas Konstitucijai. Prokurorai,
būdami teisėsaugos institucija, privalo turėti teisę į tai reaguoti, tačiau reagavimo formos ir ribos
neturi prieštarauti Konstitucijai bei ją atitinkantiems įstatymams. Todėl tokio pobūdžio (turima
galvoje taip vadinamoji bendroji priežiūra) valdinga prokurorų veikla neatitinka Konstitucijos 118
str. nustatytų prokurorų funkcijų.

26
Prōcūrātor [prōcūro] [lot.]:
1. įgaliótinis, patikė́tinis; vedė́jas, valdýtojas, vir̃šininkas;
2. vyriáusiasis ūkvedỹs, administrãtorius;
3. vyriáusiasis imperãtoriaus ìždininkas provìncijoje, prokurãtorius;
4. (imperãtoriaus) viẽtininkas; [Chrīstus, Tiberiō imperante, per procuratōrem Pontium Pilātum suppliciō adfectus
erat – Tibèrijui val̃dant, Krìstus imperatoriaus viẽtininko Pòncijaus Pilóto bùvo pàsmerktas mir̃ti].
27
Prokuròras [pranc. procureur] – prokuratūros pareigūnas, atliekantis įstatymų priežiūros funkcijas; valstybinis
kaltintojas teisme.
28
LTI, p. 252.
29
Konstitucinio Teismo 1994 m. vasario 14 d. nutarimas (bylos Nr. 15/93):
https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.C5E11965908E.
8
 Nors KT nekilo abejonių dėl prokuroro teisės pareikšti arba baudžiamojoje byloje palaikyti
pareikštą civilinį ieškinį, jeigu to reikalauja valstybinių ar visuomeninių interesų arba atskirų asmenų
teisių apsauga, buvo konstatuota, jog tokiais atvejais prokuroras negali turėti daugiau procesinių
teisių, negu įstatymas jų suteikia ieškovui.
Taigi KT antikonstitucine pripažino tuo metu galiojančiuose įstatymuose – Prokuratūros
įstatyme ir Civilinio proceso kodekse – įtvirtintą, bet konstitucinės prokurorų paskirties neatitikusią
vadinamąją bendrąją priežiūrą, kuri buvo suprantama kaip prokurorų bendroji kompetencija, t. y. jų
įgaliojimai tikrinti valdymo aktų teisėtumą ir vykdyti prokurorinę priežiūrą civiliniame procese, taip
pat teisė įstoti į bylą bet kurioje stadijoje ir vykdyti prokurorinę priežiūrą civiliniame procese. Bet jų
teisė kreiptis į teismą su pareiškimu asmenų teisėms ir įstatymų saugomiems valstybės interesams
ginti (ji expressis verbis Konstitucijoje nepaminėta) pripažinta atitinkančia Konstituciją.

Dabartinis prokuroro ir prokuratūros konstitucinis statusas30

Reaguodamas į KT nutarimą, 2003 m. Seimas pakeitė Konstitucijos 118 str., kuris dabar yra
toks:
1992 m. Konstitucijos 118 straipsnis31
Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose
palaiko prokuroras.
Prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei
teisėtus interesus.
Prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo.
Lietuvos Respublikos prokuratūra yra Generalinė prokuratūra ir teritorinės prokuratūros.
Generalinį prokurorą skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu.
Prokurorų skyrimo ir atleidimo tvarką, jų statusą nustato įstatymas.

Taip buvo konstitucionalizuota ne vien prokurorų kompetencija, bet ir prokuratūros statusas

bei sistema: buvo įvardytos anksčiau Konstitucijoje neminėta institucija – Generalinė prokuratūra ir
generalinio prokuroro pareigybė, nustatyta generalinio prokuroro skyrimo ir atleidimo iš pareigų
tvarka.

Remdamasis Konstitucijos 118 straipsnio naująja redakcija, KT išaiškino 32, kad oficialioji
konstitucinė doktrina bus formuojama remiantis nauja Konstitucijos 118 str. redakcija. Ankstesnės
oficialiosios konstitucinės doktrinos prokuratūros statuso klausimu korekcija remiasi šiomis
pagrindinėmis nuostatomis:
 Pagal Konstituciją prokuratūra – tai centralizuota, specifinius valdingus įgaliojimus
turinti valstybės institucija, ji nepriskiriama Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytoms valstybės
valdžią vykdančioms institucijoms. Ji nėra teisminės valdžios sudedamoji dalis.
 Konstitucijos 118 straipsnyje yra įtvirtintos prokurorų funkcijos: prokuroras organizuoja
ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja, taip pat palaiko valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose (1
dalis); prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei
30
Papildomai žr. BIRMONTIENĖ, T., et al. Lietuvos konstitucinė teisė: vadovėlis. – Vilnius: Mykolo Romerio
universitetas, 2017, p. 649-662. El. variantas: https://virtualibiblioteka.vu.lt/permalink/f/gi1gc3/ELABAPDB25520121.
31
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio pakeitimo įstatymas:
https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.BA8A36926F52 [2023-09-11].
32
Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas (bylos Nr. 43/03-46/03):
https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.8E9B5E571D2E.
9
teisėtus interesus (2 dalis). Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, kad prokuroras,
vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo.
 Prokuroras yra specifinius valdingus įgaliojimus turintis valstybės pareigūnas. Pagal
Konstituciją niekas kitas, išskyrus prokurorą, negali organizuoti ikiteisminio tyrimo ir jam vadovauti,
taip pat pagal Konstituciją niekas kitas, išskyrus prokurorą, negali palaikyti valstybinio kaltinimo
baudžiamosiose bylose. Kartu pabrėžtina, kad pagal Konstituciją prokuroro funkcijos yra kitokios nei
teisingumo vykdymas.

Taigi nebegalima remtis ankstesniais oficialiosios konstitucinės doktrinos teiginiais, jog

prokurorai yra teisminės valdžios sudedamoji dalis.

Prokuroro (prokuratūros) veiklos sąsajos su valstybės valdžios institucijomis

Konstitucijoje įtvirtintų vertybių pusiausvyros principas ir įstatymų leidėjo pareiga suderinti
skirtingus interesus, užtikrinti konstitucinių vertybių pusiausvyrą įpareigoja įstatymų leidėją suderinti
konstitucinę nuostatą, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, ir konstitucinį prokurorų
nepriklausomumo principą.
Šių konstitucinių vertybių suderinamumas užtikrinamas tuo atveju, jeigu generalinis
prokuroras įstatymu įpareigojamas teikti visuomenei, dalyvaujantiems generalinio prokuroro skyrimo
ir atleidimo procese Seimui, Respublikos Prezidentui informaciją (viešus pranešimus) apie
baudžiamosios politikos prioritetų įgyvendinimą, viešojo intereso gynimą, prokuratūros darbo
organizavimą, prokuratūros veiklos kryptis, bendradarbiavimo su Lietuvos ir užsienio ikiteisminio
tyrimo įstaigomis, kitomis institucijomis organizavimą, nusikalstamų veikų tyrimo terminus,
prokuratūros darbe kylančias problemas ir kt.
Tačiau negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį generalinis prokuroras būtų
įpareigotas Seimui ar Respublikos Prezidentui teikti informaciją ne apie apibendrintus visos
prokuratūros veiklos aspektus, bet būtent apie tai, kaip Generalinės prokuratūros ir teritorinių
prokuratūrų prokurorai vykdo konstitucines funkcijas.
Taigi pagal Konstituciją apskritai yra galimas generalinio prokuroro atsiskaitymas už
prokuratūros veiklą inter alia jo skyrimo ir atleidimo procese dalyvaujančiam Seimui, taip pat tokia
atsiskaitymo Seimui forma kaip metinė prokuratūros veiklos ataskaita (jos teikimas). Tačiau tokio
atsiskaitymo ir metinės prokuratūros veiklos ataskaitos teikimo įgyvendinimas (taikymas) negali
sudaryti prielaidų pažeisti Konstitucijos 118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redakcija) 3 dalyje
įtvirtintą prokurorų nepriklausomumo principą.33

Palyginimui (ir iliustracijai) – ištrauka iš galiojančio Lietuvos Respublikos prokuratūros

įstatymo34:
„4 straipsnis. Prokuratūros sąveika su kitomis valstybės institucijomis
1. Prokuratūros veiklos prioritetus nustato ir prokuratūros parlamentinę ne proceso veiklos
kontrolę atlieka Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – Seimas) Seimo statuto nustatyta tvarka.
2. Prokurorų proceso veiklą kontroliuoja aukštesnysis prokuroras ir teismas. Aukštesnysis
prokuroras ir teismas nustato prokurorų padarytus proceso įstatymų pažeidimus ir panaikina
neteisėtus sprendimus.

33
Konstitucinio Teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutarimas (bylos Nr. 20/2013-1/2014):
https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/3c2f7980aeeb11e5b12fbb7dc920ee2c
34
Aktuali redakcija: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.3EB53577EFCA/asr [2023-09-11].
10
 3. Už prokuratūros veiklą generalinis prokuroras atsiskaito Respublikos Prezidentui ir Seimui.
Seimui atsiskaitoma teikiant metinę Prokuratūros veiklos ataskaitą, kuri taip pat skelbiama
prokuratūros interneto svetainėje.
4. Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė), garantuodama valstybės saugumą
ir viešąją tvarką, savo veiksmus koordinuoja su generaliniu prokuroru.
5. Generalinis prokuroras apie prokuratūros ne proceso veiklą teikia informaciją Vyriausybei.
6. Generalinės prokuratūros, teritorinių prokuratūrų ūkinę ir finansinę veiklą kontroliuoja
Valstybės kontrolė ir kitos įgaliotos valstybės institucijos.“

5. Pagrindinės prokuroro (prokuratūros) funkcijos teisinėje sistemoje

Po 2003 metais atlikto LRK 118 straipsnio pakeitimo, Prokuratūros įstatymas 2003 metais
taip pat buvo išdėstytas nauja redakcija.
Kalbant apie prokuroro (prokuratūros) statusą bei funkcijas, aktualios yra šiuo metu
galiojančios redakcijos Prokuratūros įstatymo 2 ir 3 straipsnio nuostatos.

„2 straipsnis. Prokuratūra, jos statusas ir funkcijos

1. Prokuratūra yra valstybės institucija, atliekanti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame
Įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytas funkcijas. Prokuratūra padeda užtikrinti teisėtumą ir
teismui vykdyti teisingumą.
2. Prokuratūra įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka:
1) organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja;
2) atlieka ikiteisminį tyrimą ar atskirus ikiteisminio tyrimo veiksmus;
3) kontroliuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiklą baudžiamajame procese;
4) palaiko valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose;
5) kontroliuoja nuosprendžių pateikimą vykdyti;
6) koordinuoja ikiteisminio tyrimo įstaigų veiksmus tiriant nusikalstamas veikas;
7) gina viešąjį interesą;
8) pagal kompetenciją nagrinėja asmenų prašymus, pareiškimus ir skundus;
9) dalyvauja rengiant ir įgyvendinant nacionalines ir tarptautines nusikalstamų veikų
prevencijos programas;
10) dalyvauja teisėkūros procese;
11) atlieka kitas įstatymų nustatytas funkcijas.“

Pagrindinės prokuroro (prokuratūros) funkcijos

(1) ikiteisminis tyrimas35
Konstitucijoje įtvirtinti ikiteisminio tyrimo, baudžiamųjų bylų nagrinėjimo teisme ir
valstybinio kaltinimo palaikymo baudžiamosiose bylose institutai suponuoja tokį bendrąjį
baudžiamojo proceso konstitucinį modelį, pagal kurį ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos
nagrinėjimas teisme yra atskiri baudžiamojo proceso etapai.

35
Medžiaga pateikiama remiantis oficialiąja konstitucine doktrina ir Prokuratūros įstatymu.
11
 Per ikiteisminį tyrimą yra renkama ir vertinama informacija, reikalinga tam, kad būtų galima
nuspręsti, ar turi būti tęsiamas ikiteisminis tyrimas ir ar jį pabaigus baudžiamoji byla turi būti
perduodama teismui, taip pat tam, kad būtų galima perduotą baudžiamąją bylą nagrinėti teisme ir ją
teisingai išspręsti. Ikiteisminis tyrimas turi būti atliktas objektyviai, kvalifikuotai, nešališkai,
išsamiai, per šį tyrimą turi būti surinkta tiek informacijos, kad jos pakaktų teisingai išspręsti
baudžiamąją bylą teisme.
Ypač pabrėžtina, kad per ikiteisminį tyrimą priimami sprendimai turi būti aiškūs, pagrįsti
teisiniais argumentais. Šių sprendimų aiškumas, pagrindimas teisiniais argumentais yra svarbi
asmens konstitucinių teisių ir laisvių, inter alia teisės į teisingą teisinį procesą, taip pat teisės į
teisminę gynybą, garantija.
Pagal Konstituciją ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Dar
daugiau – niekas kitas to daryti ir negali: pagal Konstituciją niekas kitas, išskyrus prokurorą, negali
organizuoti ikiteisminio tyrimo ir jam vadovauti (KT 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas).
Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostata, kad prokuroras organizuoja ikiteisminį tyrimą
ir jam vadovauja, įpareigoja įstatymų leidėją įstatymu nustatyti prokurorų įgaliojimus organizuojant
ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant. Tai reguliuodamas įstatymų leidėjas turi gana plačią
diskreciją: atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus
požymius, kitas turinčias reikšmės aplinkybes, jis gali nustatyti įvairias ikiteisminio tyrimo
organizavimo ir vadovavimo jam formas, tam tikrus prokurorų įgaliojimus šiame procese ir kt.
Tačiau šiuo atveju įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos normų ir principų, inter alia iš
Konstitucijos kylančios priedermės užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą nuo
nusikalstamų kėsinimųsi.
Iš minėtos Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostatos prokurorams kyla pareiga
organizuoti ikiteisminį tyrimą ir vadovauti jam taip, kad būtų surinkta objektyvi, išsami informacija
apie nusikalstamą veiką ir asmenį, įtariamą padarius šią veiką, kuri inter alia sudarytų teisines
prielaidas teismui baudžiamojoje byloje nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisingą sprendimą dėl
asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo.36

„16 straipsnis. Ikiteisminis tyrimas, valstybinis kaltinimas ir nuosprendžių pateikimo

vykdyti kontrolė37
1. Prokurorai pagal kompetenciją atlieka ir organizuoja ikiteisminį tyrimą, jam vadovauja,
kontroliuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų proceso veiklą, palaiko valstybinį kaltinimą
baudžiamosiose bylose, kontroliuoja nuosprendžių pateikimą vykdyti Baudžiamojo kodekso,
Baudžiamojo proceso kodekso ir šio Įstatymo nustatyta tvarka.
2. Prokurorams ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams generalinio prokuroro patvirtintos
rekomendacijos ir kiti teisės norminiai aktai, formuojantys ikiteisminio tyrimo, valstybinio kaltinimo
ir nuosprendžių pateikimo vykdyti kontrolės praktiką, yra privalomi.“

(2) valstybinis kaltinimas38

Pagal Konstituciją niekas kitas, išskyrus prokurorą, negali palaikyti valstybinio kaltinimo
baudžiamosiose bylose (KT 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas).
Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostata, jog prokuroras palaiko valstybinį kaltinimą
baudžiamosiose bylose, inter alia reiškia, kad per baudžiamąjį procesą teisme yra palaikomas

36
Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas (žr. pirmiau).
37
Prokuratūros įstatymas (žr. pirmiau).
38
Medžiaga pateikiama remiantis oficialiąja konstitucine doktrina ir Prokuratūros įstatymu.
12
valstybinis kaltinimas ir kad valstybinio kaltinimo palaikymas yra valstybės funkcija, kuri gali būti
įgyvendinama tik per tam tikrus valstybės pareigūnus – prokurorus.
Ši Konstitucijos nuostata neužkerta kelio įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į tai, kieno interesai
yra pažeisti, į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius,
nukentėjusio asmens valią, kitas turinčias reikšmės aplinkybes ir kt., nustatyti tokį teisinį
reguliavimą, pagal kurį tam tikrais įstatyme numatytais atvejais per bylos nagrinėjimą teisme
valstybinis kaltinimas nėra palaikomas. Tačiau kiekvienas toks atvejis neturi sudaryti prielaidų
nepagrįstai pasunkinti konstitucinių asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo ar apskritai jų paneigti.
Taigi pagal Konstituciją įstatymų leidėjas gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį tam
tikrose baudžiamosiose bylose kaltinimą palaiko ne prokurorai, o privatūs asmenys (jų atstovai); toks
teisinis reguliavimas savaime nesudaro prielaidų pažeisti asmens teisės į teisminę gynybą.
Tačiau negali būti tokių teisinių situacijų, kad prokurorui nekiltų pareiga baudžiamojoje
byloje palaikyti valstybinį kaltinimą ir tuo atveju, kai privatus asmuo (ar jo atstovas), palaikydamas
kaltinimą baudžiamojoje byloje, negali veiksmingai apginti savo (ar atstovaujamo asmens) teisių ir
teisėtų interesų.39

(3) viešojo intereso (asmens, visuomenės ir valstybės teisių bei teisėtų interesų)
gynimas40
Iš Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalies nuostatos, jog prokuroras įstatymo nustatytais atvejais
gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus, įstatymų leidėjui kyla pareiga
įstatymu nustatyti tuos atvejus, kai prokuroras privalo ginti asmens, visuomenės ir valstybės teises
bei teisėtus interesus.
Galimos ir tokios teisinės situacijos, kai asmens, visuomenės ir valstybės teisės bei teisėti
interesai yra ginami ir nedalyvaujant prokurorui. Tačiau pagal Konstituciją negali būti tokių teisinių
situacijų, kai asmuo, kurio teisės, teisėti interesai buvo pažeisti, yra pažeidžiami ar kėsinamasi juos
pažeisti, šių savo teisių ir teisėtų interesų negalėtų ginti nei teismuose, nei su prokurorų pagalba, nei
jokiomis kitomis teisinėmis priemonėmis. Taigi Konstitucija, inter alia jos 118 straipsnio 2 dalis,
suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį visais atvejais, kai
asmens, visuomenės ar valstybės teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, yra pažeidžiami arba
kėsinamasi juos pažeisti, būtų užtikrinta veiksminga tokių teisių ir teisėtų interesų apsauga ir
gynimas, inter alia nuo nusikalstamų kėsinimųsi.
Konstitucijos 118 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos suponuoja tai, kad prokuroras, gindamas
dėl nusikalstamos veikos pažeistas asmens, visuomenės ar valstybės teises bei teisėtus interesus,
privalo organizuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti, baudžiamosiose bylose palaikyti
valstybinį kaltinimą. Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą įstatymu nustatyti tokį teisinį
reguliavimą, kad prokurorai, prokuratūra galėtų veiksmingai įgyvendinti šią savo konstitucinę
priedermę.41

„19 straipsnis. Viešojo intereso gynimas42

39
KT 2006 m. sausio 16 d. nutarimas (žr. pirmiau).
Nuo 2017 m. spalio 1 d. privataus kaltinimo nebeliko. Žr., pvz., https://www.teismai.lt/lt/naujienos/teismu-sistemos-
naujienos/kristina-baskiene-kas-keisis-panaikinus-privataus-kaltinimo-instituta/4964.
40
Medžiaga pateikiama remiantis oficialiąja konstitucine doktrina ir Prokuratūros įstatymu.
41
KT 2006 m. sausio 16 d. nutarimas (žr. pirmiau).
42
Prokuratūros įstatymas (žr. pirmiau).
13
 1. Prokurorai gina viešąjį interesą43, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos
asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso
pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, įstaigos ar įmonės, kurių veiklos srityse buvo
padarytas teisės akto pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti arba kai tokios kompetentingos
institucijos nėra.
<...>
6. Duomenys, surinkti prokuratūroje dėl viešojo intereso galimo pažeidimo, prokuroro
procesiniai sprendimai su tyrimu nesusijusiems asmenims gali būti teikiami tik prokuroro sprendimu.

*****

Keletas naudingų (įdomių) nuorodų „į temą“:

https://www.teise.pro/index.php/2021/10/14/naujausia-lvat-praktika-apie-viesuju-ir-privaciuju-
interesu-derinima-asmens-duomenu-apsauga-ir-kitus-klausimus/
https://www.teise.pro/index.php/2021/06/28/viena-is-daugelio-prokuroru-misiju-negalinciu-savimi-
pasirupinti-asmenu-gerove/
https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1202127/tomas-krusna-trejiems-metams-paskirtas-vienu-is-
europos-prokuroru#new_tab
https://tm.lrv.lt/lt/naujienos/tarptautinio-baudziamojo-teismo-prokuraturoje-nuo-lietuvos-dirbs-
prokurore-egle-matuiziene

43
Nustatant sąvokos „viešasis interesas“ turinį, svarbu yra tai, kad tai yra specialiajai teisinei kalbai, o ne
bendrinei kalbai būdingas terminas. Todėl yra svarbu, kokia prasme šis terminas naudojamas teisinėje ir, visų pirma,
teisminėje praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. A-11/2004). Tai, kad įstatymų leidėjas nepateikia viešojo intereso sampratos, reiškia, kad viešasis interesas
suprantamas plačiai ir teismas kiekvieną kartą turi ad hoc nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į
visas konkrečias bylos aplinkybes, joje nagrinėtinų klausimų pobūdį ir reikšmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007).Taigi, viešuoju interesu laikytinas ne
bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes,
kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis
administracinėje byloje Nr. A145-335/2008). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartis
administracinėje byloje Nr. AS-63-294-09. Šaltinis: (http://www.infolex.lt/tp/126377).
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo
visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų
(Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai).

14