Darbo teisės atskyrimas nuo kitų teisės šakų

Teisinio reguliavimo dalykas, t.y. tam tikra grupė vienarūšių (giminingų) visuomeninių santykių, teisės moksle tradiciškai
laikoma pagrindiniu teisės šakos savarankiškumo kriterijumi, tačiau tiek teorijoje, tiek ir praktikoje iškyla rimtų sunkumų
vienus ar kitus atsirandančius visuomeninius santykius priskiriant konkrečios šakos teisinio reguliavimo dalykui. Tai
sąlygoja ir klaidos parenkant adekvačias teisinio poveikio priemones, kurios geriausiu atveju neduoda galimybės pasiekti
norimo rezultato, o blogiausiu- iššaukia įvairias neigiamas pasekmes. Tikslus teisės šakos reguliavimo dalyko apibrėžimas
leidžia sėkmingai pasiekti optimalų skirtingų interesų derinimą ir tuo pat laiku spręsti socialinio, ekonominio ir politinio
pobūdžio uždavinius.
Aukščiau išdėstyti darbo teisės reguliavimo dalykas, metodai ir sistema sudaro galimybę atskirti darbo teisę nuo kitų gretimų
teisės šakų. Gretimoms teisės šakoms priskiriamos tos teisės šakos, kurioms būdingi panašūs teisinio reguliavimo dalykai ir
metodai, dėl ko neretai praktikoje iškyla sunkumų nustatant teisės šakos normų priklausomybę.
Darbo teisės atžvilgiu gretutinėms teisės šakoms priskirtinos: civilinė, administracinė, socialinio aprūpinimo teisė.
Kaip žinia, civilinės teisės dalykui priskiriami visuomeniniai santykiai, kurie labai artimi darbo santykiams kylantiems iš
darbo sutarties. Tai rangos, paslaugų, pavedimo, mokslinio tyrimo, konstravimo ir technologiniai darbai. Šiems santykiams
būdingi bendri bruožai: jie susiję su darbų atlikimu pagal sutartį, yra atlygintino pobūdžio. Tačiau tarp jų yra ir esminių
skirtumų, lemiančių jų skirtingą priklausomybę. Skiriasi jų reguliavimo dalykas bei metodas:
1) Darbo teisės dalykas yra darbo procesas, gyvasis darbas. Tuo tarpu civilinės teisės dalyku yra darbo rezultatas. Darbo
teisėje darbuotojas vykdo darbo funkciją ( tam tikros specialybės, kvalifikacijos darbą ar vykdo pareigas), tuo tarpu civilinėje
teisėje darbas susijęs su konkrečios (individualios) užduoties atlikimu.
2) Darbo santykio pagrindu darbuotojas įjungiamas į darbo kolektyvo sudėtį ir jis privalo įvykdyti darbo normą, laikytis
darbo laiko režimo ir normos, paklusti nustatytai vidaus darbo tvarkai. Tuo tarpu konkrečios užduoties atlikimas pagal
civilines sutartis to nenumato. Darbo užduotis asmuo vykdo savo nuožiūra ir savo rizika. Konkrečioms užduotims atlikti
Civilinio kodekso nustatytais atvejais (CK 6. 708 str.) vykdytojas turi teisę pasitelkti trečiuosius asmenis, tuo tarpu darbo
teisiniame santykyje darbo funkciją atlieka pats darbuotojas.
Gretutinį pobūdį darbo teisės atžvilgiu turi ir administracinė teisė. Tai pasireiškia teisinio reguliavimo dalyko panašumu
(pvz. darbo teisėje- organizaciniai – valdymo santykiai darbo sferoje, administracinėje teisėje- santykiai susiklostantys
valstybinio valdymo sferoje) ir teisinio reguliavimo metodo panašumu (abiejose teisės šakose naudojami valstybės valdžios
paliepimai (įstatymai).
Tačiau tarp darbo ir administracinių santykių yra esminių skirtumų. Pirmas skirtumas yra tas, kad vienas iš administracinių
santykių subjektų visada yra valstybės valdymo organas, turintis valdžios įgaliojimus, kito subjekto atžvilgiu, o darbo
santykiuose tokių įgaliojimų nėra.
Daugelio žmonių pajungimas darbo procese darbdavio valiai- tai „organizacinio- techninio vadovavimo, o ne
administracinio valdymo elementas[1]“.
Administracinių teisinių santykių subjektai visada yra nevienodoje padėtyje, t. y. vienas turi valdžios įgalinimus, o kitas
privalo juos vykdyti. Tuo tarpu darbo teisės reguliavimo dalyko atžvilgiu, tai lygiateisių subjektų santykiai, kurie grindžiami
sutarties pagrindu (tarp darbdavio ir darbo kolektyvo; tarp darbuotojo ir darbdavio).
Valstybės tarnautojų darbą reguliuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Dirbantiems pagal darbo sutartį asmenims taikomi tik
darbo įstatymai.