DARBUOTOJAI KAIP DARBO TEISĖS SUBJEKTAI

Darbuotojas kaip darbo jėgos savininkas, o darbdavys – gamybos įrankių , priemonių ir kapitalo savininkas. Asmuo,
tapdamas darbo teisinio santykio dalyviu, įgauna specifinį teisinį statusą- tampa darbuotoju, kuriam būdingas teisinis
subjektiškumas (teisnumas ir veiksnumas). Teisnumas reiškia asmens galėjimą turėti teises ir pareigas. Tai nuolatinė ir
būtina kiekvieno asmens būsena. Teisnumas yra ne biologinė asmens savybė, o socialinis asmens ir valstybės santykis.
Užsienio piliečiai ir asmenys be pilietybės, nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, turi Lietuvos Respublikoje tokį patį
darbinį teisnumą kaip ir Lietuvos piliečiai. Išimtis gali nustatyti įstatymai, pvz. įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties[1].
Veiksnumas - tai ne tik teisės normų suteiktas asmeniui leidimas įsigyti bet kurias įstatymo neuždraustas subjektines teises,
bet ir asmens fizinis, dvasinis, intelektinis gebėjimas pačiam savo veiksmais tokias teises sukurti, jas įgyvendinti atitinkamų
pareigų vykdymu. Pareigų vykdymu susikuriama ir įgyvendinama subjektinė teisė. Tokio gebėjimo ribas nustato įstatymas.
Darbo teisiniame santykyje visiškas darbinis teisnumas ir galėjimas savo veiksmais įgyti darbo teises bei sukurti darbo
pareigas (darbinis veiksnumas) atsiranda asmeniui, sukakusiam šešiolika metų. Išimtis nustato Darbo kodeksas ir kiti darbo
įstatymai.
Darbinį veiksnumą pagal apimtį galima suskirstyti į visišką (kai asmuo sulaukia pilnametystės); dalinį (nuo 14 iki 18 metų
amžiaus); suvaržytą (asmeniui apribojus teises, jei jų apribojimas tiesiogiai ar netiesiogiai susijęs su darbo teisių ir pareigų
realizavimo apribojimu.)
Darbuotojo teisnumo ir veiksnumo sąvokos yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Tai lemia pati darbo teisinių santykių prigimtis.
Viena vertus, tik turėdamas galimybę turėti tam tikras teises ir pareigas asmuo gali jas realiai įgyti, pakeisti ir panaikinti.
Kita vertus, tik turėdamas galimybę atlikti teisiškai reikšmingus veiksmus, asmuo gali atrasti savybę turėti tam tikras teises ir
pareigas. Tokiu būdu išryškėja darbuotojo teisnumo ir veiksnumo specifika darbo teisėje. Čia skirtingai nei civilinėje teisėje
asmuo turi teisnumą tik tada, kai turi ir veiksnumą (vadinamą teisinį subjektiškumą) ir tik tokios apimties, kokioje gali
veikti. Todėl darbuotojo teisnumas fiziniam asmeniui kyla ne nuo gimimo momento, kaip civilinėje teisėje, o tik sulaukus
tam tikro amžiaus kartu su darbinio veiksnumo kilimu. Jos sudaro vieningą visumą, kuri apibrėžia aiškią darbuotojo, kaip
darbo teisės subjekto charakteristiką. Vienok sutapimai negali reikšti ir nereiškia tapatybės. Nors esantys tapatūs ir
aprūpinantys vienas kitą, teisnumas ir veiksnumas darbo teisėje reiškia skirtingas ir nesutampančias subjektų teisines
savybes ir atlieka artimas, tačiau ne vienodas funkcijas.
Darbinis veiksnumas, skirtingai nuo darbinio teisnumo, gali būti išskiriamas pagal apimtį, jis negali būti ir nėra vienodas.
Pvz., sulaukęs 18 metų asmuo turi abstrakčius sugebėjimus darbui, tai reiškia, kad jis gali turėti darbines teises ir pareigas,
tačiau tai nereiškia, kad asmuo gali vykdyti bet kokios srities darbą.
Įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais atvejais, priimant į darbą reikalaujama, kad asmuo turėtų specialų teisinį
subjektiškumą, kai darbui atlikti reikalingos ypatingos savybės (profesinis pasirengimas, kvalifikacija ar sveikatos būklė.)
Kai asmuo nusprendžia realizuoti darbinį teisinį subjektiškumą bei pradeda dirbti, jis įgyja atitinkamas teises ir pareigas ir
atsako įstatymų nustatytais pagrindais.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, galima išskirti šiuos darbuotojų teisnumo ir veiksnumo specifikos požymius:
1. Darbuotojų teisnumas ir veiksnumas atsiranda asmeniui sukakusiam 16 metų, išskyrus įstatymus nustatytas išimtis.
2. Darbinis teisnumas ir veiksnumas atsiranda vienu metu
3. Darbo teisių ir pareigų darbuotojas negali įgyvendinti per atstovą, nebent darbdavys ar jo įgaliotas asmuo sutiktų kitaip.
Tokiu būdu, lygus darbinis teisinis subjektiškumas fiziniam asmeniui negali būti apribotas niekuo, išskyrus įstatymą ir
teismo sprendimą (nuosprendį).
Greta darbinio teisinio subjektiškumo fizinis asmuo apibūdinamas pagal jo teisinę padėtį (statusą). Darbuotojo teisinę padėtį
nusako:
1) subjektiškumas (teisnumas ir veiksnumas);
2) subjektinės teisės ir pareigos;
3) teisių ir pareigų garantijos;
4) atsakomybė.
Atsižvelgiant į įvairių darbuotojų teisinio statuso ypatumus, darbuotojo teisinį statusą galima skirstyti į :
1) Bendrąjį – jis yra vienodas visiems darbuotojams (teisė į atostogas, teisė nediskriminuoti, teisė į teisingą darbo
apmokėjimą, saugios darbo sąlygos ir kt.)
2) Specialųjį – jis susijęs su atitinkamais apribojimais ar reikalavimais tam tikro darbo atlikimui (pvz., apribojimai dėl
artimos giminystės eiti tarnautojų pareigas vienoje valstybės ar savivaldybės institucijoje bei įmonėje; reikalavimai
gebėjimams, specialios žinios ir išrinkimas į pareigas ir kt.)
3) Individualųjį – kuris apibūdina konkretaus darbuotojo teisinę padėtį, pvz., darbo sutartyje numatytos sąlygos, kurių
pagrindu atsiranda tam darbuotojui teisės ir pareigos.
Tokiu būdu galima atskirai nagrinėti jaunų asmenų iki 18 metų, užsieniečių, neįgaliųjų, atskirų ūkio šakų ir atskirų profesijų
darbuotojų teisinį statusą, kurio ypatumus reguliuoja atskiri įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai (pvz., Neįgaliųjų
socialinės integracijos įstatymas, Užsieniečių teisinės padėties ir kt. įstatymai) Pvz., jaunų asmenų iki 18 metų teisinio
statuso ypatumai yra susiję su tarptautiniuose bei nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintu siekiu apsaugoti juos nuo
išnaudojimo, sudaryti tokias darbo sąlygas, kurios nepakenktų vaiko mokymuisi ir auklėjimui.
Neįgaliųjų darbuotojų specifinį statusą formuoja lygių teisių ir galimybių įgyvendinimas, socialinis pažeidžiamumas bei dėl
to suteikiamos papildomos socialinės garantijos.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso 15 str. apibrėžiama darbuotojo sąvoka. Darbuotojas yra fizinis asmuo, turintis darbinį
teisnumą ir veiksnumą, dirbantis pagal darbo sutartį už atlyginimą.
Pagal Europos Teisingumo teismo praktiką, lemiamas darbuotojo požymis pagal Europos Bendrijos teisę yra tas, kad jis
atlieka tam tikros ekonominės vertės funkcijas, vadovaujant kitam asmeniui ir jo labui, už tai gaudamas atlyginimą.