Pirmas seminaras

DAIKTINĖS TEISĖS SĄVOKA. DAIKTINĖS TEISĖS OBJEKTAS

1. Daiktinė teisė, jos reikšmė civilinės teisės sistemoje

Daiktinė teisė subjektyviąja prasme – tai asmens (subjekto) teisė į daiktą. Ši teisė yra
teisinio santykio elementas.
Daiktinė teisė objektyviąja prasme – tai civilinės teisės pošakis, kurį sudaro civilinės
teisės normos ir iš jų susiformavę institutai, reglamentuojantys visuomeninius santykius,
kurių
objektas yra daiktai.

CK 4.20 str. Daiktinė teisė – tai absoliuti teisė, pasireiškianti teisės turėtojo galimybe
įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš šių teisių.

Daiktinės: nuosavybės, valdymo, uzufruktas, servitutas, užstatymo, hipoteka, įkeitimas.

Klasifikacijos: pagrindinė ( nuosavybės, valdymo), išvestinė ( 2 ar daugiau subjektų:

hipoteka, turto patikėjimas).
Grupės: užsitikrina prievolių įvykdymą – įkeitimas, daikto sulaikymas, hipoteka
Užtikrina tinkamai panaudoti svetimą daiktą – servitutas, uzufruktas, užstatymo teisė,
ilgalaikė nuoma.
Svetimo turto administravimas – patikėjimo teisė ( paskirtam daikto valdytojui).
Nuosavybės teisė – centrinėje vietoj, be jos daiktinė teisės nebūtų.

CK 4.38 str. Nuosavybės teisės objektas gali būti daiktai ir kitas turtas.

Siekiant apibūdinti daiktinę teisę reikia nustatyti daiktinių santykių prigimtį ir šių
santykių teisinio reglamentavimo metodo ypatumus.

Daiktinės teisės reikšmė: daiktinė teisė jungia teisės institutus, kurių normos
reglamentuoja daiktinius civilinius santykius. Daiktinės teisės svarbą lemia daiktinių
santykių prigimtis, nes tik daiktai dėl savo materialumo gali būti žmogaus vartojimo
poreikių priemonė. Todėl jei nebūtų daiktinės teisės nebūtų ir prievolių teisės. Todėl
galima daryti išvadą, kad daiktinė teisė yra pagrindinė CT struktūrinė dalis, o jos normos
reglamentuojami santykiai tam tikra prasme yra prioritetiniai.
Šiuolaikinė teisė prie daiktinės teisės objektų priskiria ne tik daiktus – materialius
pasaulio objektus, bet ir nematerialius objektus – turtines teises.
 Daiktinė teisė suponuoja visų trečiųjų asmenų pareigą gerbti daiktinės teisės
turėtojo teises.
Daiktinio santykio esmė: asmuo, kuris turi daiktinę teisę, ją gali įgyvendinti vien tik savo valia,
be kieno nors kito aktyvios pagalbos. Kad šią teisę įgyvendintų pakanka tik to, kad kiti asmenys
elgtųsi pasyviai: gerbtų kito asmens teisę į jo valdomą daiktą ir netrukdytų jam įgyvendinti savo
teises. Tam, kad daiktinė teisė trečiųjų asmenų būtų „gerbiama“ jie turi būti informuoti apie tam
tikro daikto priklausymą konkrečiam asmeniui ir pripažinti to priklausymo teisėtumą.
Prie daiktinių santykių priskiriami ne tik daikto turėtojo viešpatavimą daiktams užtikrinantys
santykiai, bet ir santykiai, užtikrinantys viešpatavimą daiktų vertei, kuri išreikšta vertybiniuose
popieriuose ar kt. dokumentuose.
Teisės turėtojo valia išreiškimo teisinė reikšmė priklauso ne nuo objekto savybių, o nuo
teisinio santykio dalyvių teisinės valios. Tai nuosavybės teisės objektą suartina daiktine
teise ir prievolių teisę, bet jų nesutapatina.

Subjektinės daiktinės teisės turinys taip pat apibrėžiamas teisės normomis. Taigi
subjektinę daiktinę teisę įgyja ir įgyvendina konkretus asmuo, o pareigas, kuriomis
užtikrinamas daiktinės teisės įgyvendinimas, turi konkrečiai neapibrėžtas ratas asmenų, t.
y. visi. Tokie teisiniai santykiai teisės teorijoje vadinami absoliutiniais (absoliutus lotynų
kalboje reiškia besąlyginis, neapibrėžtas), o daiktinės teisės turėtojo veiksmai, kuriais
įgyvendinama daiktinė teisė, vadinama „viešpatavimu daiktui".
Daiktinių santykių prigimtis lemia neapibrėžtą įpareigotų asmenų ratą, kurie turi
subjektinę pareigą. Vyrauja pasyvus įpareigotų asmenų vaidmuo. Tai reiškia, jog jų
valios išraiška nėra reikalinga jų pareigai atsirasti. Subjektinė pareiga daiktinių santykių
dalyviams atsiranda įstatymų pagrindu.
Daiktinės teisės normos nustato ne tik konkretaus asmens daiktinių subjektinių teisių
turinį, bet ir įpareigotų asmenų privalomo elgesio ribas.
Subjektinių daiktinių teisių rūšių sąrašas yra baigtinis, jų gali būti tiek, kiek apibrėžta
CK.

2. Daiktinės teisės teisinio reguliavimo dalykas ir metodas

Daiktinės teisės reguliavimo dalykas – turtiniai santykiai, tačiau ne visi (apribojant

prievolinius santykius). Tokie turtiniai santykiai, kuriuose yra teisės turėtojas/subjektas,
kuris gali šias teises įgyvendinti nepriklausomai nuo kitų subjektų.

Daiktinės teisės reguliavimo metodas – dispozityvios normos, imperatyvo nedaug, iš

esmės viskas leidžiama kas nėra draudžiama.
 Negatorinis ieškinys – skirtas pašalinti trukdymus naudotis daiktu, kai valdymo teisė
nebuvo pažeista.
Posesorinis ieškinys – taikomas daikto valdytojo teisėms ginti siekiant atkurti prarastą
valdymą.
Ad rem ieškinys – asmuo, kurio daiktinė teisė pažeista, savo ieškinį nukreipia asmeniui,
kuris tuo metu tą daiktą valdo.
Ad personam ieškinys – asmeniui ieškinys, t.y. jo teisių pažeidėjui.

3. Daiktinės teisės ir prievolių teisės santykis, šių teisių skirtumai

Prievolė – tai reliatyvinis teisinis santykis, kurio šalys yra kreditorius (turi reikalavimo
teisę), ir skolininkas (turi pareigą).
Kreditorius, skirtingai nei daiktinės teisės turėtojas iš savo teisės turtinės naudos gali
turėti jeigu pareigą turintis skolininkas įvykdys savo pareigą, t.y. atliks skolintojo naudai
tam tikrus veiksmus, pvz: pagamins daiktą ir pan.

Prievolinės ir daiktinės teisės skirtumai:

 Numerus clausus – daiktinių teisių tiek, kiek numato įst leidėjas. Prievolių teisėje šalys gali
susitarti ir dėl sutarčių, kurios nenumatytos įst, jei jos neprieštarauja imperatyvioms normoms.
Prievolių teisėje – sutarties uždarumo principas ( tik sutarties šalis saisto sutartis, kurioje
nustatomos teisės ir pareigos).
 Daiktinėje teisė -absoliutinė, prievolių – santykinė. Prievolių teisėj pasikeitus subjektui, baigiasi ir
prievolinės teisės. Jei paveldimas nuomojamas butas, savo valia negalima nutraukti nuomos
sutarties. Tretieji asmenys turi žinoti kas daiktinės teisės turėtojas, kokia ta daiktinė teisė
( išviešinimas).
 Prievolių teisėje nebūtinai yra objektas, o dalykas, suprantamas per teises ir pareigas. Dalykas
teisiniuose santykiuose visada yra.
 Daiktinės teisės objektas – visada jį turi, o prievolinė ne visada.
 Skiriasi gynimo būdai: daiktinėje – negatorinis, posesorinis, prievolinėje – netesybos, žalos
atlyginimas.
 Daiktinių teisių sąrašas yra išsamus, prievolių teisių – ne. Sandoriai gali būti sudaromi,
jei jie tik neprieštarauja teisės normoms ir principams.
 daiktinėms teisėm būdinga, kad jos absoliučiai neterminuotos arba tie terminai labai ilgi.
Prievolinės teisės galioja tik tam tikrą laiką

 Daiktinė teisė seka paskui daiktą (pvz. servitutas, hipoteka), o prievolių teisė siejama su
subjektu.

 Subjektines teises ir pareigų turinį nustato daiktinės teisės normos. O prievolių teisė
sudaro galimybę šalims pareikšti savo valią ir nusistatyti teisių ir pareigų turinį.
  daiktinės teisės dažniausiai baigiasi jas perleidus, prievolinės teisės dažniausiai baigiasi
pasibaigus terminui.
 daiktinės teisės kitiems asmenims gali būti perleidžiamos arba paveldimos be apribojimų,
prievolių teisėj – perleidimas yra ribojimas.
Panašumai
Yra mišrių teisių, kurios turi ir
prievolinių, ir daiktinių teisių
požymių, pvz. nuomos teisė.
Nuomos atveju nėra pagrindo
pasibaigti nuomos sutarčiai
pasikeitus nuomininkui.
Daiktinės teisės yra susiję su
prievoline teise tokiu būdu, kad
jos yra vertinamos kaip
papildomos teisės prie
prievolinių teisių.
Yra panašumų pažeistų teisių
gynime: restitucija yra vienas
iš prievolių teisės gynimo
būdų, tačiau restitucijos ribas
nustato daiktinė teisė. Yra
tikimybė, kad per tam tikrą
laikotarpį tą turtą įgijo
sąžiningi tretieji asmenys. Yra
tam tikra priklausomybė, kai
iškyla klausimas dėl sąžiningo
įgijėjo teisių gynimo.
Prievolinės teisės gali būti
susiję su konkrečiu daiktu,
Skirtumai
Terminai: daiktinėms teisėm
būdinga, kad jos absoliučiai
neterminuotos arba tie terminai
labai ilgi. Prievolinės teisės
galioja tik tam tikrą laiką
Daiktinė teisė seka paskui daiktą
(pvz. servitutas, hipoteka), o
prievolių teisė siejama su
subjektu
Daiktinę teisę gali pažeisti bet
kuris asmuo ir nėra tiek svarbus
atsakomybės subjekto klausimas,
svarbiau daiktinės teisės pobūdis
(ar tai uzufruktas, ar nuosavybės
ir pan.), teisės turėtojas, teisės,
pareigos ir pats materialus
objektas. Prievolių teisėje
svarbiau yra patys teisių
turėtojai/subjektai. Vienas
subjektas prievolių teisėje yra
kreditorius, o kitas skolininkas.
Todėl prievolinė teisė yra
vadinama santykine arba
asmenine. Pažeisti kreditoriaus
teisę gali tik skolininkas.
Prievolių teisėj vartojama
sąvoka „dalykas“ vietoj
Teisių sąrašas: daiktinių
teisių sąrašas yra
išsamus, prievolių teisių
– ne. Sandoriai gali būti
sudaromi, jei jie tik
neprieštarauja teisės
normoms ir principams.
Daiktiniai santykiai yra
absoliutiniai, o
prievoliniai santykiai
yra santykiniai.
Objektas: daiktinės
teisės objektas visada
turi būti pakankamai
apibrėžtas – arba
individualiais požymiais
apibrėžtas, arba jeigu
rūšiniais požymiais, tai
pakankamai
individualizuotas.
Prievolių teisės objektas
gali būti ir rūšiniais
požymiais apibrėžti
objektai arba materialus,
neapibrėžtas.
Skiriasi
prievolės vykdymas gali būti
numatytas įstatymo. Tais
atvejais, kai prievolės dalyką
sudaro skolininko pareiga
perduoti tam tikrą daiktą ir
skolininkas to nevykdo,
kreditorius gali reikalauti, kad
ši teisė būtų įvykdyta natūra.
Prievolinės teisės paprastai
atsiranda iš tam tikrų
sandorių, iš deliktų, tačiau
galimi atvejai, kad prievolinės
teisės gali atsirasti kaip
daiktinės teisės padarinys.
PVZ.: servitutų, uzufrukto
atveju.
Gali sutapti prievolės ir
daiktinės teisės dalykas (kaip
pareiga perleisti daiktinę teisę).
Taip pat objektas (pati daiktinė
teisė).
Daiktinės teisės objektas yra ne
„objekto“. Dalykas yra visuose
prievoliniuose santykiuose, o
objekto gali ir nebūti.
Skiriasi pasibaigimo
pagrindai: daiktinės teisės
dažniausiai baigiasi jas
perleidus, prievolinės teisės
dažniausiai baigiasi pasibaigus
terminui.
Perleidimas: daiktinės teisės
kitiems asmenims gali būti
perleidžiamos arba paveldimos
be apribojimų, prievolių teisėj –
perleidimas yra ribojimas.
Skiriasi gynimo būdai:
reglamentavimas:
subjektines teises ir
pareigų turinį nustato
daiktinės teisės normos.
O prievolių teisė sudaro
galimybę šalims
pareikšti savo valią ir
nusistatyti teisių ir
pareigų turinį.
Daiktinė teisė: actiones
ad rem (daiktinių teisių
savininkas savo
reikalavimus nukreipia į
tą asmenį, kuris valdo
ginčijamą daiktą,
nepriklausomai nuo to,
ar tas valdytojas yra jo
teisių pažeidėjas, ar ne),
prievolinė teisė: actiones
ad personam (į
skolininką nukreiptas
ieškinys).
Daiktinio teisinio santykio
objektas paprastai yra
materiali gėrybė – daiktas,
kuris yra asmens vartojimo
priemonė, tenkinanti jo
poreikius, o prievolės
objektas yra skolininko
veiksmai, kuriuos jis
privalo atlikti kito asmens
naudai.
6.1 straipsnis.
Prievolės samprata
Prievolė – tai
teisinis santykis, kurio
viena šalis (skolininkas)
privalo atlikti kitos šalies
(kreditoriaus) naudai tam
tikrą veiksmą arba
susilaikyti nuo tam tikro
veiksmo, o kreditorius turi
teisę reikalauti iš
skolininko, kad šis
įvykdytų savo pareigą.
Pagrindinis prievolės
 daiktas, o tam tikra iš prievolės
kilusi teisė. Pvz.: įkeitimas.
Daiktų skirstymas svarbus ir
prievolių teisėje, nes
priklausomai nuo to, kokie tai
yra daiktai, priklauso ir tai,
kokie sandoriai gali būti
sudaromi., taip pat priklauso
prievolių teisės turinys,
skolininko atsakomybė,
padariniai.
daiktinės teisės ginamos objektas yra ne daiktai, o
vindikaciniu, negatoriniu, skolininko veiksmai,
posesoriniu ieškiniu. O prievolių kurie gali būti susiję ir su
pagrinde ginamos kitais daiktų, ir su kitokio turto
reikalavimais (netesybos ir pan.). perdavimu, naudojimu,
pagaminimu Todėl
daiktai – yra prievolės
vykdymo objektas.
Šalių valia: prievolių teisėje
esminę reikšmę turi šalių valia,
daiktinėj teisėj šalių valia neturi
tokios didelės reikšmės. Tik kai
kurios daiktinės teisės atsiranda
šalių valia, pvz. servitutas.

Pagrindinis skirtumas tarp daiktinės ir prievolinės teisės

Subjektinės daiktinės teisės turėtojas turi teisę į daiktą, o daiktinė reikalavimo teisė yra prievolės
elementas, o šios reikalavimo teisės turėtojas turi teisę tik reikalauti, kad skolininkas jam
perduotų sutartimi aptartą daiktą. Įgijėjas subjektinę daiktinę teisę paprastai įgyja tik po to, kai
skolininkas įvykdo prievolę – perduoda daiktą.
4.49 straipsnis. Momentas, nuo kurio daikto įgijėjas pagal sandorį įgyja nuosavybės teisę

1. Daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui
momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita.

Prievolė – tai reliatyvinis teisinis santykis, kurio šalys yra kreditorius (turi reikalavimo
teisę) ir skolininkas (turi pareigą). Kreditorius gauna naudos tuo atveju jei skolininkas
įvykdo savo pareigą.
Prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis privalo atlikti kitos šalies naudai tam
tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš
skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą.
Absoliutiniai santykiai - kai subjektinę teisė įgyja ir įgyvendina konkretus asmuo, o
pareigas, kuriomis užtikrinamas daiktinės teisės įgyvendinimas, turi konkrečiai
neapibrėžtas ratas asmenų – visi.
Santykiniai santykiai, nes šalys nėra sutartiniuose santykiuose. Kai žioplas vairuotojas
įvažiavo į kitą vairuotoją, ir dėl to turi deliktinę atsakomybę. Santykiai susiklosto tarp
konkrečių subjektų (sutarčių uždarumo principas)
 Daiktinė teisė sudaro civilinės teisės sistemos pagrindą, o prievolių teisė yra antrinis
institutas, aptarnaujantis civilinę apyvartą, kurioje dalyvauja daiktai kaip daiktinių teisių
objektai.

Ieškinys ad rem – asmuo, kurio daiktinė teisė pažeista, savo ieškinį nukreipia ne tam
asmeniui, kuris pažeidė jo daiktinę teisę, o tam asmeniui, kuris tuo metu tą daiktą valdo.
Jei teismas nepatenkintų ieškinio, tai ieškovas gali pareikšti ieškinį ad personam-
asmeniui jo teisių pažeidėjui.

Prievolės skirstomos į:
 Ką nors duoti ( dare) ( susijusi su daiktiniais santykiais, nes šios prievolės subjektai
prievolę sukuria dėl daiktinės teisės objekto – daikto – perdavimo).
 Ką nors padaryti ( facere)
 Ko nors nedaryt ( non facere).

4. Daiktinės teisės principai

Principai kaip ir kitų teisės šakų ir pošakių atlieka tiek reglamentavimo, tiek
interpretavimo, teisių spragų šalinimo bei kolizijų šalinimo.
Daiktinių teisių pranašumo principai:
1. Nuosavybės neliečiamumo principas (taikomas ir daiktinėms teisėms, bet nėra
daiktinės teisės principas)
2. Daiktinių teisių absoliutumas - Reiškia, kad daiktines teises galima panaudoti
prieš bet kurį asmenį, kuris pažeidžia ar ginčija teisės turėtojo teisę į turtą.
3. Daiktinių teisių apyvartumo principas? Tai reiškia, kad daiktinės teisės gali
būti perleistos paprastu perleidimo būdu, tad šių teisių įgijėjams taikoma
sąžininga įgijimo apsauga.
4. Daiktinių teisių pirmumo principas – daiktinės teisės turi pirmumą kitų teisių
atžvilgiu (pvz. prievolių). Jų gynybai visada bus teikiamas pirmumas. Šio
principo atžvilgiu daiktines teises galima vadinti viršesnėmis už prievolines bei
kitas teises.
5. Daiktinių teisių sekimo principas – daiktinės teisės bei daikto suvaržymai
seka paskui daiktą, kai pasikeičia daikto savininkas.
6. Daiktinių teisių viešumo principas (lietuvių literatūroje skaidrumo principas
išskaidytas į numerus clausus ir viešumo principą) reiškiantis, kad daiktinės
teisės į daiktą turi būti išviešinamos, kad jomis galima būtų remtis prieš
trečiuosius asmenis. Viešumo teisė pasireiškia teisės įregistravimu, pvz:
 Nekilnojamojo turto registre. Kilnojami daiktai: žmogus savo veiksmais
parodo, kad daiktas yra jo ( valdymas).
7. Daiktinės teisės specialumo principas – daiktinės teisės objektas visada turi
būti aiškiai apibrėžtas. Negali būti daiktinių teisių į neapibrėžtą objektą.
8. Numerus clausus principas – baigtinis daiktinių teisių sąrašas, nustatantis
kokios egzistuoja daiktinės teisės. Subjektai negali bendru sutarimu ar savo
atskira valia nustatyti naujų daiktinių teisių. Numerus clausus principas
suponuoja ir daiktinių teisinių santykių stabilumą, kadangi kiekvienas teisinių
santykių subjektas gali būti užtikrintas, kad neatsiras, kitų šalių sukurtos, naujos
daiktinės teisės.
Kontrolės principai.:
1. Skaidrumo principas (užsienio literatūroje) pasireiškia: baigtinis sąrašas,
viešumas (kai išviešinama koks asmuo turi tą daiktinę teisę) ir specifiškumas (pats
objektas turimas į daiktines teises turi būti aiškiai apibrėžtas).
2. Aksesoriškumo principas. Būdinga daugiau ir toms daiktinėms teisėms, kurios
yra ir prievolių užtikrino būdas, t. y. hipoteka, įkeitimas.
3. Daikto buvimo vietos principas ( lex rei citae). Taikoma daiktui tokia valstybės
teisė, kuriame tas daiktas yra.

5. Subjektinės daiktinės teisės sąvoka

Subjektinė daiktinė teisė – tai absoliuti teisė, pasireiškianti teisės turėtojo galimybe
įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš šių teisių. (4.20
str.). Daiktinė teisė atitinka visų kitų asmenų pareigą susilaikyti nuo bet kokių veiksmų,
kurie galėtų sutrukdyti daiktinės teisės turėtojui įgyvendinti savo teisę.
Tačiau pats absoliutumus yra santykinis, nes subjektinės teisės turėtojas savo teisę gali
įgyvendinti tik nepažeisdamas imperatyvių civilinės teisės normų, kitų savininkų
teisių ir interesų.
Pagr. subjektinės daiktinės teisės požymiai:
 Daiktinių santykių absoliutumas
 Daiktinio teisinio santykio turinio nustatymas teisės normomis
 Subjektinės daiktinės teisės ryšys su objektu ( daiktu) arba daiktinės teisės
sekimas paskui daiktą
 Daiktinių santykių viešumas

Daiktinio teisinio santykio turinį sudaro jo dalyvių tarpusavyje sąveikaujančios subjektinės teisės
ir subjektinės pareigos. Kadangi įpareigotų asmenų ratas daiktiniame santykyje nėra apibrėžtas,
tai tarp teisės turėtojo ir pareigas turinčiojo asmens joks konkretus teisinis ryšys nenustatomas.
Todėl įpareigotasis asmuo, nepatirdamas realaus santykio su teisės turėtoju, pats nedalyvauja
kuriant šį santykį. Vadinasi, jam pareigos atsiranda be jo valios, o įst. pagrindu.
Sekimo teisė
Kad ir kur būtų daiktas; ar pas savininką, ar pas kt. asmenį, pagal sekimo teisę daiktinė teisė
pereina kartu su daiktu, pvz: paveldėjus įkeistą daiktą, įkeitimo teisė neišnyksta, bet seka paskui
daiktą.
Daiktinių teisių viešumas
Kiekvienas turi suvokti, kokias daiktines teises į konkretų daiktą turi kiti asmenys.
Daiktas kuris neturi savininko vadinamas bešeimininkiu daiktu. Bešeimininkiais daiktais gali
būti laikomi įvairūs kilnojamieji daiktai, kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas
atsisakė. Taip pat tai ir pamesti ar paslėpti daiktai, jei savininkas pagal įst yra praradęs teisę į
tuos daiktus.
4.57 straipsnis. Bešeimininkis daiktas
1. Bešeimininkiu daiktu laikomas daiktas, kuris neturi savininko arba kurio savininkas
nežinomas.
2. Bešeimininkiu daiktu nelaikomas sąžiningai įgytas ir teisėtai valdomas daiktas, nors
daikto valdytojas įgyjamąja senatimi dar nėra įgijęs nuosavybės teisės į daiktą.
3. Kilnojamaisiais bešeimininkiais daiktais gali būti gyvūnai, negyvi kilnojamieji daiktai,
kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė, arba kuriuos pametė ar paslėpė
(radinys), tarp jų ir lobis.

6. Daiktinės teisės objekto sąvoka

Santykių objektas – materialūs daiktai. Daiktas kaip civilinių santykių objektas nuo kitų
objektų skiriasi savo fiziniais požymiais – jis yra kūniškas, matomas, apčiuopiamas ir
pan.

Šiuolaikinė teisė prie daiktinės teisės objektų priskiria ne tik daiktus (materialaus
pasaulio dalykus), bet ir nematerialius objektus – turtines teises.

Taigi civilinių teisių objektais gali būti ne tik daiktai bet ir nematerialūs objektai
( vertybiniai popieriai, reikalavimo teisės ir pan, kuriuos žmogus vertina kaip praktiškai
reikšmingus, t.y. turinčius vertę.
„Asmens santykis su daiktu“ suvokiamas ne kaip socialinis, o tik kaip fizinis žmogaus ir
daikto ryšys, kuris leidžia įgyvendinti daiktines teises: daryti poveikį daiktui, siekiant
gauti naudos ir pan.
 Daiktinės teisės objektas – plačiąja prasme ne tik daiktai (dar ir įvairios daiktinės teisės,
pvz.: reikalavimo ir pan.). Siaurąja/tiesiogine prasme daiktinės teisės objektas yra tik
daiktai (materialūs objektas).
Daiktinės teisės objektas – daiktai, kitas turtas (vertybiniai popieriai, reikalavimo teisės,
pinigai: pagal nuosavybės teisės apibrėžimą) pagal CK 4 knygą daiktais laikomi iš
gamtos pasisavinti arba gamybos procese sukurti materialaus pasaulio dalykai.
Daikto išskyrimas iš gamtos – toks išskyrimas, kai jį apibrėžiant, individualizuojant ir
parodant skirtumus su kitais daiktais, išskiriant juos iš kitų daiktų, o taip galima
įgyvendinti kitas teises ir galimybę ginti savo teises.

7. Daikto ir turto sąvoka

DAIKTAS. CK 4.1 str. Daiktų sąvoka – daiktais laikomi iš gamtos pasisavinti arba
gamybos procese (statyba irgi gamybos procesas) sukurti materialaus pasaulio dalykai
(ne tik tokius galima pačiupinėti, gali būti elektros srovė, dujos). Pinigai, banko kortelės,
akcijos – ne daiktai.
Daikto kaip civilinių teisių objekto požymiai:
 Daiktas yra materialaus pasaulio dalis ( taip daiktas atskiriamas nuo intelektinės
veiklos rezultatų ar nuo instrumentinių vertybių, kurios yra naudojamos kaip
ekonominės apyvartos instrumentas
 Daiktas žmogaus valia yra išskirtas iš materialaus pasaulio jį pasisavinant arba
pagaminant.

Turto sąvoka: dažniausiai ši sąvoka vartojama paveldėjimo teisiniuose santykiuose.

Turtas yra daiktai + kitas turtas + reikalavimo teisė. Neturi materialios išraiškos, pinigai,
vertybiniai popieriai, jų materialinė išraiška neatitinka jų vertės, nelaikomi daiktais.
Pinigai yra ekvivalentas. Daiktas iš esmės įkūnija savo vertę. Pasyvas – turtiniai
įsipareigojimai, aktyvas – turtas.

8. Nuosavybės teisės vieta ir reikšmė daiktinės teisės sistemoje

9. Tarp daiktinės teisės reglamentuojamų santykių svarbiausi - nuosavybės santykiai, nes

iš šių santykių atsiranda visi kiti daiktiniai ir prievoliniai turtiniai santykiai. Daikto
savininkas turi plačiausias teises, o visos kitos teisės, tai ir uzufruktas, įkeitimas,
hipoteka, ilgalaikė nuoma ir pan. yra išvestinio pobūdžio, t.y daiktinės teisės į daiktą,
kurias greta savininko įgyja tretieji asmenys.
10. Pvz: žemės servituto teisė suteikia jos turėtojui teisę naudotis kitam asmeniui nuosavybės
teise priklausančiu žemės sklypu ar jo dalimi. Tad į vieną žemės sklypą daiktines teises
turės du asmenys: savininkas ir servituto teisės turėtojas
 DT apibrėžiama pagal vieną iš požymių – teisės, sudarančios nuosavybės teisės turinį.
Savininko teisių turinį sudaro valdymas, naudojimas ir disponavimas, kitos DT yra
išvestinės iš nuosavybės (išskyrus valdymą) teisės pagal savo turinį.

Turto patikėjimo teisė – į ją įeina visos dalys savininko valia: kiek valdyti, kiek naudoti,
kiek disponuoti.
Servitutas – naudojimasis ne pilna apimtimi. Išvestinės teisės varžo savininko teises:
servitutas, uzufruktas (keli kambariai giminaičiui iki gyvenimo pabaigos, tas žmogus eina
kartu su daiktu). Daikto vertė priklauso ne nuo paklausos ir pasiūlos, bet nuo su daiktu
susijusių savininko teisių, minus išvestinės teisės.

11. Daiktų rūšys ir kitokio skirstymo teisinė reikšmė

Reikšmė: pasisavindami ar sukurdami daiktus, žmonės sukuria savo poreikių tenkinimo

priemones. Suvoktas poreikis skatina naują poreikį tobulėti, mokslo ir technologijų
pažangą, nes sukuriami nauji daiktai naujiems poreikiams tenkinti. Sukurtas skirtingas
teisinis režimas tam tikros rūšies daiktams. Pagal tai CK visi daiktai kaip civilinių teisių
objektai skirstomi į rūšis.

12. Nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai

Daiktai į kilnojamus ir nekilnojamus skirstomi pagal prigimtį. Kai kurie daiktai, kurie
pagal prigimtį yra kilnojamieji, gali įstatymo leidėjo būti pripažinti nekilnojamais (pvz.
laivai). Šie daiktai turi didelę vertę, tačiau jie gali ne tik duoti didelę naudą, bet ir
padaryti didelę žalą.
1.98 straipsnis. Daiktai, kaip civilinių teisių objektai
1. Daiktai, kaip civilinių teisių objektai, skirstomi į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius.
2. Nekilnojamieji daiktai yra žemė ir kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima
perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės
(pastatai, įrenginiai, sodiniai ir kiti daiktai, kurie pagal paskirtį ir prigimtį yra nekilnojamieji).
3. Nekilnojamiesiems daiktams taip pat prilyginami įstatymuose numatyti laivai ir
orlaiviai, kuriems nustatyta privaloma teisinė registracija. Įstatymai gali pripažinti
nekilnojamaisiais daiktais ir kitą turtą.
4. Daiktai, kuriuos galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš
esmės nesumažinus jų vertės, laikomi kilnojamaisiais, jeigu įstatymai nenustato ko kita.

UAB kaip kompleksą gali įkeisti, kaip veikianti kompleksą kitam asmeniui.
Dėl nekilnojamo daikto teisių perdavimo reikia notarinė sandorio formos.
Kilnojamiems daiktams 3 m. senatis, o nekilnojamų daiktų senatis 10 m.
Registravimas nekilnojamų daiktų.
Išimtinis teismingumas pagal vietos principą.
Įkeitimas daug dispozityvesnis.
Mokesčiai nekilnojamojo turto – apmokestinamas nekilnojamas turtas visas.
 Nuosavybės teisės perleidimas, pirkimo – pardavimo santykiai negali iškarto perleisti
nekilnojamą daiktą.

4.2 straipsnis. Nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai

1. Nekilnojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie yra nekilnojami pagal prigimtį ir
pagal savo prigimtį kilnojami daiktai, kuriuos nekilnojamaisiais pripažįsta įstatymai.
(Nekilnojamieji daiktai pagal prigimtį – susiję su žeme, tai daiktai, kurie negali būti
perkelti į kitą vietą, nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės – žemės
sklypas, gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai)

2. Nekilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra žemės sklypas ir su juo susiję daiktai, kurie
negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės
nesumažinus jų vertės.

3. Kilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra daiktai, kurie iš vienos vietos į kitą gali būti
perkelti nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės. (perkėlimo sąnaudos
yra proporcingos ir protingos).

4. Kilnojamasis daiktas, įeinantis į nekilnojamąjį daiktą ir praradęs savo individualius

požymius, yra nekilnojamojo daikto dalis. (nekilnojamojo daikto sudėtinės dalys)

5. Kilnojamasis daiktas, fiziškai pritvirtintas ar kitaip prijungtas prie nekilnojamojo

daikto, taip pat įeinantis į jį, bet nepraradęs savo individualių požymių, nelaikomas
nekilnojamojo daikto dalimi.

6. Laikinai atskirtos sudėtinės nekilnojamojo daikto dalys išsaugo savo, kaip

nekilnojamojo daikto, savybes, jei tas dalis numatoma grąžinti atgal.

7. Nekilnojamiesiems pagal prigimtį daiktams nustatytos taisyklės gali būti taikomos

kilnojamiesiems pagal prigimtį daiktams ir atvirkščiai, jeigu tai nustatyta įstatymo arba
šalių susitarimu, kai susitarimas neprieštarauja įstatymams.

Taigi pagal CK 4.2 str nurodyti daiktai skirstomi į 2 kategorijas:

 Į daiktus, kurie yra nekilnojami pagal prigimtį ( negalima daiktų perkelti
nepakeitus jų paskirties)
 Į pagal prigimtį kilnojamus daiktus, kuriuos nekilnojamaisiais pripažįsta įstatymai
( dėl ekonominės reikšmės, pvz: laivai ir orlaiviai, įmonės ir turtiniai kompleksai).

Laikinai atskirtos sudėtinės nekilnojamojo daikto dalys išsaugo savo, kaip nekilnojamojo daikto,
savybes, jei tas dalis numatoma grąžinti atgal, pvz: renovuojant namo stogą nuimama stogo
danga, kuria vėl numatoma uždėti. Tokiu atveju stogo danga yra sudėtinė namo, kaip
nekilnojamojo daikto, dalis.
Gali būti, kad kilnojamasis daiktas, esant fiziškai susietas su nekilnojamuoju daiktu, nepraranda
savo esminių individualių požymių, todėl tokie daiktai nelaikomi nekilnojamojo daikto dalimi,
pvz: ant namo stogo pritvirtinta palydovinė televizijos antena.
Nekilnojamųjų daiktų teisinio režimo pagrindiniai ypatumai:
 Visi nekilnojamieji daiktai registruojami viešuose registruose
 Sandoriai dėl nekilnojamųjų daiktų sudaromi notarine tvarka ir registruojami.

13. Pakeičiamieji ir nepakeičiamieji daiktai. Individualiais ir rūšies požymiais

apibūdinti daiktai

4.4 straipsnis. Individualiais ir rūšies požymiais apibūdinti daiktai

1. Individualiais požymiais apibūdintais laikomi daiktai, kurie vienu ar kitu būdu atskiriami
nuo kitų vienarūšių daiktų. Reikia skirti nuo individualizuotų daiktų – kurie neturi
individualių požymių, bet jie atskirti juos apibrėžiant (mano grūdai buvo žaliuose
maišuose, tol kol jų nesumaišė su kitais). Gali būt panašus daiktas iš pirmo žvilgsnio.

2. Rūšies požymiais apibūdintais laikomi daiktai, kurie turi bendrus visai tai daiktų rūšiai
požymius. Jų negalima atskirti nuo kitų daiktų. Daiktas kaip tam tikrų teisinių santykių
objektas turi būti tam tikrų būdu išskirtas iš kitų daiktų, nebent tai nereiškia, kad jis
individualiais požymiais apibūdintas, jis rūšies požymius turintis daiktas.

Ši kvalifikacija reikšminga sutarčių teisei, nes kai kurių sutarčių dalykas gali būti tik
individualiais požymiais apibūdintas, pvz: nuomos, o kai kurių tik rūšies požymiais, pvz:
paskolos.
4.3 straipsnis. Pakeičiamieji ir nepakeičiamieji daiktai
1. Pakeičiamaisiais daiktais laikomi rūšies požymiais apibūdinti ir individualių požymių
neturintys daiktai. Rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai gali būti pakeičiami tokiais pat
daiktais, nes tokie daiktai negali būti vienas nuo kito atskiriami pagal kokius nors
požymius. Rūšiniai požymiai – tai požymiai bendri tam tikrai daiktų rūšiai. Teisių
gynimas - atlyginama žala, o ne pats daiktas. Pasaugai atidavus pvz. grūdus, juos
sumaišo bendrai, o paskiau atiduoda kitus tokius pačius, o ne tuos pačius.

2. Nepakeičiamaisiais daiktais laikomi individualiais požymiais apibūdinti daiktai.

Individualiais požymiais apibrėžti daiktai yra nepakeičiami kitais daiktais. Individualūs
požymiai – tai požymiai, kuriais daiktai skiriasi nuo kitų panašių daiktų.
Paskolos arba tiekimo sutarčių dalykais gali būti tik rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai
(pakeičiamieji), o nuomos arba panaudos sutarčių – tik ind.požymiais apibrėžti daiktai
(nepakeičiamieji). Draudimo arba pirkimo - pardavimo sutarčių dalykais gali būti tiek
rūšiniais, tiek individualiais požymiais apibrėžti daiktai.
Teisių gynimas – turi atiduoti tą patį daiktą.
 Pavyzdys: jei automobilių gamykla automobilius parduoda didmena, tai automobiliai bus
apibūdinti rūšies požymiais, o jei automobilių savininkas užsiima nuoma ar išperkamąja
nuoma tai automobilis turės individualius požymius.

14. Suvartojamieji ir nesunaudojamieji daiktai

CK 4.5 straipsnis. Suvartojamieji ir nesunaudojamieji daiktai.

1. Suvartojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie, panaudoti pagal paskirtį, iš
karto sunaikinami, prarandami arba iš esmės pasikeičia. vieną kartą panaudoji pagal
paskirtį ir jų nebelieka arba jie pakeičia savo paskirtį. Teisine prasme suvartojami yra tie,
materialią išraišką turintys daiktai, kurie pagal savo struktūrą yra labai ilgaamžiai, bet
pagal jų paskirtį galima juos panaudoti tik vieną kartą. Jie išliks po to, bet ne pagal savo
paskirtį o pvz. kaip kito daikto sudedamoji dalis, pvz.: plytos, cementas ir pan. Pirmiausia
maisto produktai, bet ne tik. Praktikoje pasitaiko labai daug kitų medžiagų – pvz.
statybinės medžiagos (kilnojamieji suvartojamieji daiktai). Suvartojimas labiau siejamas
su suvalgymu, kalbininkų indėlis.

2. Nesunaudojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie, naudojami pagal paskirtį,

ilgą laiką iš esmės nepakeičia savo vertės ir paskirties. (Namų apyvokos reikmenys ir
kt. Pagal nuomos ar panaudos sutartis gali būti perduodami tik nesuvartojami daiktai).
Juos panaudojus nepasikeičia jų paskirtis ir jie neišnyksta.
Šios sąvokos yra klaidinančios, nes pvz. plytų neina suvartoti, jas galima sunaudoti.
Todėl svarbu teisingai suprasti tas sąvokas.

15. Dalieji ir nedalieji daiktai

CK 4.6 straipsnis. Dalieji ir nedalieji daiktai.

1. Daliaisiais daiktais laikomi daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus, nepasikeičia tikslinė
paskirtis ir kiekviena dalis gali būti kaip savarankiškas daiktas. Pvz. grūdai. Pvz.: birieji
produktai (ir maisto ir statybų), žemė (žemės sklypas) ir pan.
2. Nedaliaisiais daiktais laikomi daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus, pasikeičia tikslinė
paskirtis, ir dalieji pagal prigimtį daiktai, kuriuos nedaliaisiais pripažįsta įstatymai. Pvz.
automobilis, arklys. Įstatymu pripažinti – tarkime žemės sklypai tam tikrais atvejais:
priklauso nuo žemės paskirties – minimalus plotas gyvenamojo namo statybai;
aplinkosaugos tikslais – žemės sklypai draustiniuose, panašiai.
3. Dalieji pagal prigimtį daiktai šalių susitarimu gali būti laikomi nedaliaisiais daiktais.
Pvz. senovinių automobilių kolekcija testamentu gali būti perduota kaip nedaloma.
Reikšmė – teisės įgijimo prasme – ar gali perduoti daiktą dalimis, ar asmenys turi tokią
teisę, kitaip galima perduoti tik atskiras teises į daiktą.
16. Išimti iš apyvartos, ribotai esantys apyvartoje ir neišimti iš apyvartos daiktai

Daiktai, kurie yra išimti iš civilinės apyvartos ar kurių apyvarta yra ribota, turi būti
įsakmiai nurodyti įstatymuose. Priešingu atveju laikoma, kad tų daiktų ar turto apyvarta
neapribota.

CK 4.7 straipsnis. Išimti iš apyvartos, ribotai esantys apyvartoje ir neišimti iš

apyvartos daiktai.

1. Kiekvienas asmuo nuosavybės teise gali turėti, bet kuriuos daiktus, jeigu tie daiktai
neišimti iš apyvartos arba nėra ribotai esantys apyvartoje. Dauguma daiktų, asmenys gali
tokį daiktą įsigyti, neribojamas jų skaičius.
2. Išimti iš apyvartos yra tik išimtine valstybės nuosavybe esantys daiktai. Pvz. žemės
gelmės, valstybinės reikšmės vandens telkiniai, miškai. Oro erdvė – išimtinė valstybės
teisė, bet ne nuosavybės teisė (klaida vadovėlyje), nes nėra nei iš gamtos paimtas, nei
pagamintas.
3. Ribotai esantys apyvartoje daiktai yra tam tikras savybes turintys daiktai, kurių
apyvarta ribojama saugumo, sveikatos apsaugos ar kitų visuomenės poreikių. Tai daiktai,
kuriems reikia licencijų, tam tikro išsilavinimo, sveikatos būklės.

Ribojama apyvarta tų daiktų, kurių naudojimas gali kelti pavojų visuomenės saugumui ar
žmonių sveikatai, pvz: ginklai, vaistai ir pan. daiktai, kurie apyvarta ribota, gali
priklausyti ne tik valstybei , bet ir FA, JA. Visgi tokių daiktų įsigijimas, laikymas
reglamentuojamas spec. viešosios teisės įstatymais, pvz; LR šaudmenų kontrolės įst.

17. Namų apyvokos daiktai

CK 4.8 straipsnis. Namų apyvokos daiktai

Namų apyvokos daiktais laikomi visi namų ūkyje naudojami kilnojamieji daiktai, baldai
ir dekoracijos, išskyrus knygų rinkinius (bibliotekas), meno kūrinių ir kitas vertingas
kolekcijas, taip pat mokslinės ar istorinės reikšmės daiktus.

Reikšmingiausia paveldėjimo teisiniuose santykiuose. Vertingos kolekcijos

neišskiriamos. Jeigu su palikėju gyveno kažkas, kas bendrai su juo vedė ūkį ar buvo jo
išlaikomas, ir palikėjas mirė, tai nesvarbu, kad paveldėtoju bus kitas asmuo, bet jis
(pirmasis kažkas) turi teisę į šiuos namų apyvokos daiktus (bet kolekcijos ir pan. jau
neįeina į namų apyvokos daiktus).

18. Daiktų skirstymas pagal vertę

 1) Įprastinę vertę turintys daiktai. Įprastinė daikto vertė priklauso nuo naudos, kurią
paprastai galima gauti iš daikto. asmenys gali daiktą naudoti, visi gauna tą pačią
naudą, pvz. paprasta kėdė. tai vertė, kurią įprastai galima gauti iš daikto.
Nepriklausomai nuo to, kokio asmuo išsilavinimo, kiek įprastų žinių turi, kad galėtų
naudoti tą daiktą. Tai nesvarbu, kiekvienas gali panaudoti tą daiktą. Pvz.: tušinukas,
rankinė, akiniai, net automobilis, ar pan. Absoliuti dauguma asmenų dabar sugeba
naudotis šiais daiktais, nors anksčiau taip nebuvo. Pvz.: anksčiau nemokėjo naudotis
kompiuteriais, ar automobiliais, nes buvo per mažai įgūdžių.

2) Ypatingą vertę turintys daiktai. Ypatingoji daikto vertė priklauso nuo naudos, kurią
asmuo gauna pats valdydamas daiktą, juo naudodamasis ar disponuodamas. Ne
kiekvienas asmuo, panaudojęs daiktą, gauna vienodą naudą, pvz. stomatologo įranga
studentui teisininkui.

3) Asmeniniais tikslais pagrįstą vertę turintys daiktai. Asmeniniais tikslais pagrįsta

daikto vertė priklauso nuo savybių, kurias asmuo priskiria daiktui dėl savo išskirtinių
ryšių su tuo daiktu, nepaisydamas naudos, kurią paprastai galima gauti iš to daikto.
Pvz. metalinis giminės herbas – kitiems tiek vertas, kiek gautų metalo lauže. Reikšmė
– kai daiktai parduodami prieš savininko valią, už skolinių įsipareigojimų
nevykdymą. Tikslas – parduot kuo brangiau, kuo mažiau pažeidžiant savininko teises.
Taip pat kai daiktai paimami prieš asmenų valią, pvz. visuomenės poreikiams.

19. Pagrindiniai ir antraeiliai daiktai

Pagrindiniai daiktai:
CK 4.12 straipsnis. Pagrindiniai daiktai

Pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių

objektais. Jį galima parduoti, galima naudoti pagal paskirtį, pan. Dėl jų galima sudaryti
tam tikras sutartis, sandorius, perleisti juos. Jie gali būti tiek kilnojami, tiek nekilnojami.
Pvz.: automobilis, bet automobilio dalis jau negali būti savarankiškas daiktas. Ne
kiekvienas savarankiškas daiktas visada reiškia ir savarankišką teisinių santykių objektą.

4.15 straipsnis. Esminės pagrindinio daikto dalys

Esminėmis pagrindinio daikto dalimis laikomi daiktai, kurie įeina į pagrindinio

daikto sudėtį ir su juo susiję taip neatskiriamai, kad be jų pagrindinis daiktas
negalėtų būti naudojamas pagal paskirtį arba būtų pripažintas nevisaverčiu. Pvz.
automobilio variklis, jį išėmus, mašina iš esmės pasikeičia. Pastatuose labai svarbu
teisingai išskirti.
 Antraeiliai daiktai:
4.13 straipsnis. Antraeiliai daiktai
1. Antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba
pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai.
2. Antraeiliai daiktai skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, į gaunamus iš
pagrindinio daikto vaisius, produkciją ir pajamas, į pagrindinio daikto priklausinius.

Pagal CK 4.13 str antraeiliai daiktai skirstomi į:

 Esmines pagrindinio daikto dalis
 Iš pagrindinio daikto gaunamus vaisius, produkciją ir pajamas,
 Pagrindinio daikto priklausinius.

Visi antraeiliai daiktai yra susiję funkciniais, ekonominiais, ar kitokiais ryšiais su pagrindiniu
daiktu. Jei daiktas dalus, tai iš pagrindinio daikto atskyrus antraeilį daiktą gali būti sudarytas
kitas, t.y. naujas pagrindinis daiktas.
1) 4.16 straipsnis. Vaisiai. Vaisiais laikomi daiktai, kurie, organiškai vystantis
pagrindiniam daiktui, turi atsiskirti, atsiskiria ar atskiriami nuo jo nepažeidžiant
pagrindinio daikto vientisumo ir paskirties. Tiesioginiai vaisiai – medžių vaisiai,
netiesioginiai – vilna, prieauglis, netgi pienas. Romėnų teisėje tiek produkcija, tiek
pajamos buvo vaisiai, vaisius suvokė labai plačiai.
2) 4.17 straipsnis. Produkcija. Produkcija laikomi daiktai, kurie sukuriami kaip darbo
rezultatas naudojant gamybos procese pagrindinius daiktus. Staklėmis kažkas
išaudžiama ar dar kas, kieno pagrindinis daiktas, to ir produkcija nebent sutartis ar
įstatymas numato kitaip.
3) 4.18 straipsnis. Pajamos. 1. Iš daikto gaunamomis pajamomis laikomi pinigai ir kitos
materialinės vertybės, kurie gaunami naudojant pagrindinį daiktą civilinėje
apyvartoje. 2. Pajamomis taip pat gali būti laikomi visi daiktai, kurie gali būti
gaunami visokeriopai naudojant pagrindinį daiktą. Šia prasme pajamomis laikomi ne
tik šio straipsnio 1 dalyje nurodyti daiktai, bet taip pat vaisiai ir produkcija. Paskutinis
sakinys - skirtumas nuo Romėnų teisės.
4) 4.19 straipsnis. Priklausiniai
1. Priklausiniais laikomi savarankiški (nors nėra savarankiški teisės objektai)
pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat
susiję su pagrindiniu daiktu. Pvz. batai ir jų raišteliai (ne visada), gyvenamo namo
priklausiniai – garažas, tvartas, pirtis, šulinys – pastatai/daiktai, kurie tarnauja gyventojui,
kuris gyvena name. Reikšmė – svarbu privatizuojant ir modernizuojant pagrindinį daiktą,
kai priklausiniai nebereikalingi ir perdaromi į pagrindinius daiktus (pvz. sandėliukai
senamiestyje). Priklausinys gali būti net kitame sklype ar gan dideliu atstumu.
2. Dviejų ar daugiau daiktų sujungimas nedaro nė vieno iš tokių daiktų kito priklausiniu,
jeigu nėra požymių, nurodytų šio straipsnio 1 dalyje.
 4.14 straipsnis. Antraeilio daikto likimas
1. Antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo
nenustatyta kitaip.
2. Kai pagrindinio daikto perleidimo kito asmens nuosavybėn metu kyla ginčas dėl
antraeilio daikto likimo, kartu su pagrindiniu daiktu perleidžiamas to asmens nuosavybėn
ir antraeilis daiktas, jeigu neįrodyta, kad turi būti pasielgta priešingai. Įrodinėja tas, kas
nori įrodyt priešingai. Kai šalys susitaria kitaip, reikia žiūrėti (įrašyt) sutartyje. Įstatyme
numatyti atvejai – pvz. Dėstytojas nesugalvojo.

20. Daiktinės teisės suvaržymai

Nuosavybės teisės suvaržymai – kai su daiktais yra siejami tam tikri daikto savininko
įsipareigojimai tretiesiems asmenims. Šis terminas dažniausiai vartojamas išvestinėms
daiktinėms teisėms apibūdinti ( servitutas, uzufruktas, įkeitimas).
Įkeitimas – daiktinė teisė į svetimą kilnojamąjį turtą ir turtines teises, kuria užtikrinamas esamo ar
būsimo turtinio įsipareigojimo įvykdymas.
Servitutas – teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju
daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio
nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą.

Uzufruktas (lot. usus fructus) – asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui (kuris negali būti ilgesnis už
asmens gyvenimo trukmę) nustatyta teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius,
produkciją ir pajamas (LR CK 4.141 str.).

CK 4.9 straipsnis. Daiktinės teisės suvaržymai

1. Daiktinės teisės suvaržymais laikomi su daiktu susieti įsipareigojimai. Kitaip vadinami
DT apribojimai. Suvaržyti galima ne tik nuosavybės teisę, t.y. pagrindinę teisę, bet ir
išvestines teises, pvz: įkeitimą, hipoteką. Suvaržymais laikomi ir tokie įsipareigojimai,
kurie tretiesiems asmenims sukuria ne daiktines, o prievolines teises, pvz; trumpalaikės
nuomos sutartis.
2. Daiktinės teisės suvaržymai kartu su daiktu perleidžiami naujajam daikto savininkui.
Jeigu daiktinės teisės suvaržymai turi būti registruojami, kartu su daiktu perleidžiami tik
įregistruoti suvaržymai. Įstatymų numatytais atvejais arba asmenų susitarimu daiktinės
teisės suvaržymai kartu su daiktu gali būti perleidžiami ir kitam asmeniui.
3. Nekilnojamąjį daiktą padalijus arba sujungus su kitu nekilnojamuoju daiktu, viešame
registre įregistruotos daiktinės teisės ir jų suvaržymai išlieka, jeigu įstatymas nenustato
kitaip. Teisės suvaržomos gali būti paties valia, ar esant tam tikroms aplinkybėm, pvz. dėl
 vandens telkinio apsaugos zonos. Dažniausiai nustatoma vyriausybės nutarimais,
įgyvendinant įstatymus. Dažnai nurodoma: daiktinės teisės ir suvaržymai (tame tarpe
servitutai, ar kitos teisės į svetimą daiktą). Suvaržymai – per juos ribojamos savininko
teisės, mažinama vertė.

Jeigu suvaržoma teisė į registruotiną daiktą, pvz: pastatą, suvaržymai taip pat turi būti
registruojami. Daiktinės teisės suvaržymai galioja ir naujam daikto savininkui, pvz:
parduodant daiktą suvaržymai kartu su daiktu perleidžiami naujajam daikto savininkui.

Nuo daiktinių teisių suvaržymų reikia atskirti nuosavybės teisės apribojimą.

4.39 straipsnis. Nuosavybės teisės apribojimas
1. Nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo
sprendimo.
2. Kilus abejonių dėl nuosavybės teisės apribojimo, visais atvejais laikoma, kad
nuosavybės teisė neapribota.

Apribojimas taikomas tik vienai daiktinei teisei – nuosavybės teisei. Apribojus

nuosavybės teisę tuo pagrindu kiti asmenys jokių daiktinių teisių į daiktą neįgyja.

21. Daikto išlaidos

CK 4.10 straipsnis. Daikto išlaidos

1. Daikto išlaidos skirstomos į įprastines (paprastąsias, būtinąsias) ir ypatingąsias
(specialiąsias, pagerinimai).
2. Įprastinėmis išlaidomis laikomos išlaidos, būtinos daikto saugumui užtikrinti arba
daiktui išsaugoti nuo žūties ar aiškaus pablogėjimo. Pvz. Jei yra nekilnojamas daiktas, tai
remontas yra būtinosios išlaidos.
3. Ypatingosiomis išlaidomis laikomos išlaidos, daromos tiek pačiam daiktui pagerinti,
tiek ir gaunamoms iš daikto pajamoms padidinti. Reikšmė – pvz. bendrojoje
nuosavybėje, pas kitą savininką esant daiktui, privalo ar ne savininkas kompensuoti kitam
turėtojui kompensuot patirtas išlaidas. Bendra taisyklė: jei buvo daromos būtinosios
išlaidos, priklausančios nuo asmens valios, savininkas privalo tokias išlaidas atlygint; jei
specialiosios išlaidos – neprivalo, jei nebuvo savininko prašymo. Yra retų išimčių.

Kontroliniai klausimai

1. Numerus clausus - baigtinis daiktinių teisių sąrašas, nustatantis kokios egzistuoja

daiktinės teisės. Subjektai negali bendru sutarimu ar savo atskira valia nustatyti
naujų daiktinių teisių.
2. Subjektinę daiktinę teisę įgyja ir įgyvendina konkretus asmuo, o pareigas,
kuriomis užtikrinamas daiktinės teisės įgyvendinimas, turi konkrečiai
 neapibrėžtas ratas asmenų, t. y. visi. Vyrauja pasyvus įpareigotų asmenų vaidmuo.
Tai reiškia, jog jų valios išraiška nėra reikalinga jų pareigai atsirasti. Subjektinė
pareiga daiktinių santykių dalyviams atsiranda įstatymų pagrindu.

3. Daiktinio teisinio santykio objektas paprastai yra materiali gėrybė – daiktas, kuris
yra asmens vartojimo priemonė, tenkinanti jo poreikius, o prievolės objektas yra
skolininko veiksmai, kuriuos jis privalo atlikti kito asmens naudai.

Daiktiniai santykiai yra absoliutiniai, o prievoliniai santykiai yra santykiniai

( aiškios abi prievolės šalys).
Daiktinių teisių sąrašas yra išsamus, prievolių teisių – ne. Sandoriai gali būti
sudaromi, jei jie tik neprieštarauja teisės normoms ir principams.
Daiktinė teisė seka paskui daiktą, o prievolių teisė siejama su subjektu.
Subjektinės daiktinės teisės turėtojas turi teisę į daiktą, o daiktinė reikalavimo teisė yra
prievolės elementas, o šios reikalavimo teisės turėtojas turi teisę tik reikalauti, kad
skolininkas jam perduotų sutartimi aptartą daiktą. Įgijėjas subjektinę daiktinę teisę
paprastai įgyja tik po to, kai skolininkas įvykdo prievolę – perduoda daiktą.
DT būdinga tai, kad tik vienas daiktinių teisinių santykių subjektas yra aktyvus (pvz.,
daikto savininkas), o kitas subjektas, kuriuo gali būti bet kuris tiek fizinis, tiek ir
juridinis asmuo, valstybė ar savivaldybė, yra pasyvus. Prievolinei teisei kaip
santykinei teisei, būdinga, kad visi subjektai yra konkretūs asmenys, paprastai
turintys konkrečių prievolių (abi šalys aktyvios).
DT gali pažeisti bet kuris subjektas, o prievolines - konkretūs prievolinių teisinių
santykių subjektai. Pažeidus daiktinės teises, ieškinį galima pareikšti bet kuriam šias
teises pažeidusiam asmeniui, t. y. ieškinys visur eina paskui daiktą nepriklausomai
nuo to, kur ir pas ką daiktas yra, kaip jis ten atsidūrė ir pan.
DT atsiranda nepriklausomai nuo pasyvių subjektų valios, o prievolinės teisės negali
atsirasti be subjektų tiesiogiai ar netiesiogiai pareikštos valios.
DT būdinga tai, kad visi su daiktu susiję apsunkinimai eina kartu su daiktu,
nepriklausomai nuo daikto savininko pasikeitimo. Prievoliniuose teisiniuose
santykiuose tai priklauso nuo šalių valios.
Daiktinės teisės yra viešos, o prievolinės ne.

4. Pagal CK 4.9 str., daiktinės teisės suvaržymais laikomi su daiktu susieti

įsipareigojimai. Kitaip vadinami DT apribojimai. Suvaržyti galima ne tik
nuosavybės teisę, t.y. pagrindinę teisę, bet ir išvestines teises, pvz: įkeitimą,
hipoteką. Suvaržymais laikomi ir tokie įsipareigojimai, kurie tretiesiems
 asmenims sukuria ne daiktines, o prievolines teises, pvz; trumpalaikės nuomos
sutartis.
Įkeitimas – daiktinė teisė į svetimą kilnojamąjį turtą ir turtines teises, kuria
užtikrinamas esamo ar būsimo turtinio įsipareigojimo įvykdymas.
Servitutas – teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo
svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu
apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo
daikto), tinkamą naudojimą.
Uzufruktas (lot. usus fructus) – asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui (kuris
negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę) nustatyta teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti
svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas (LR CK 4.141 str.).

5. Suvartojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie, panaudoti pagal paskirtį, iš karto

sunaikinami, prarandami arba iš esmės pasikeičia ( CK 4.5 str), pvz: statybinės
medžiagos, vaistai
6. Paskolinti galima daiktus, kurie yra apibūdinti rūšies požymiais ir yra pakeičiami.
Pagal CK 4.3 str 1 d: „Pakeičiamaisiais daiktais laikomi rūšies požymiais
apibūdinti ir individualių požymių neturintys daiktai.”, Pagal CK 4.4 str 2 d.
„Rūšies požymiais apibūdintais laikomi daiktai, kurie turi bendrus visai tai daiktų
rūšiai požymius“. Pvz: maisto produktai, statybinės medžiagos. Išnuomoti,
perduoti panaudai galima individualiais požymiais apibūdintus, nepakeičiamus
daiktus. 2. Nepakeičiamaisiais daiktais laikomi individualiais požymiais
apibūdinti daiktai ( CK 4.3 str), 1. Individualiais požymiais apibūdintais laikomi
daiktai, kurie vienu ar kitu būdu atskiriami nuo kitų vienarūšių daiktų ( CK 4.4
str.), pvz: automobilis, meno kūrinys, butas.
7. Ne, nėra. Kadangi pagal CK 4.1 str. sakoma, kad daiktais laikomi iš gamtos
pasisavinti arba gamybos procese sukurti materialaus pasaulio dalykai. Pagal CK
1 knygą tiek pinigai, tiek vertybiniai popieriai yra civilinės teisės objektai, tačiau
ne daiktai. Jie yra tam tikri ekvivalentai, kurių materiali išraiška neatitinka jų
vertės.
8. Žemės sklypas yra dalusis, kai žemės sklypo savininkas perleidžia žemės sklypo
dalį arba testamentu paveldima žemės sklypo dalis, o nedalusis kai įstatymų
leidėjas pripažįsta, kad žemės sklypas yra nedalus, pvz: nedalomi draustinių
žemės sklypai ir pan. arba šalių susitarimu pripažįstama, kad žemės sklypas yra
nedalus.
9. Pagal CK 1.98 straipsnio 3d: Nekilnojamiesiems daiktams taip pat prilyginami
įstatymuose numatyti laivai ir orlaiviai, kuriems nustatyta privaloma teisinė
registracija. Taigi ne visi laivai ir orlaiviai, o tik tie, kurie numatyti įstatymuose ir
kuriems nustatyta privaloma teisinė registracija. Taip yra dėl jų ekonominės
reikšmės, kai įst. leidėjas specialia teisės norma priskiria pagal prigimtį
kilnojamą daiktą prie nekilnojamų.
10. Priskirčiau ypatingoms išlaidoms, nes yra skirtos daugiabučio teritorijai
pagerinti, papildomai apsaugoti, tvoros nėra būtinos daugiabučių teritorijai.
Išimtis – daugiabučių teritorija itin pavojinga, tad tvora yra būtina daugiabučių
teritorijos saugumui užtikrinti ( tokiu atveju tai – įprastos išlaidos).
 BYLOS

3K-3-306/2010
1993 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus miesto valdybos potvarkiu Nr. 1755V buvo
įregistruoti 91-osios gyvenamųjų namų statybos bendrijos (toliau – 91-oji GNSB)
įstatai, kurių 1 punkte buvo nustatyta, kad GNSB yra fizinių asmenų susivienijimas,
siekiantis aprūpinti jos narius butais, 10 punkte – kad gyvenamosios patalpos priklauso
bendrijos nariams nuosavybės teise, kai kiekvienas bendrijos narys, išmokėjęs pajų,
įgyja nuosavybės teisę į butą, kuriais disponuoja savo nuožiūra, o bendrojo naudojimo
patalpos, konstrukcijos ir inžinerinė įranga daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose
yra bendroji dalinė nuosavybė. 2002 m. sausio 31 d. VĮ Registrų centre 91-osios GNSB
vardu buvo įregistruota elektros tinklų žemos įtampos požeminė elektros kabelio linija,
unikalus Nr. ( - ), esanti adresu: ( - ). 2002 m. gegužės 16 d. turto arešto aktu
areštuotas kaip skolininkui 91-ajai GNSB priklausantis turtas – pirmiau nurodytas
žemos įtampos elektros kabelis ir neidentifikuotas nekilnojamasis turtas – vandentiekio
tinklai ir šuliniai, pažymėti VI, kanalizacijos tinklai ir šuliniai, pažymėti K1 ir K2, esantys
adresu: ( - ), atsakovo AB ,,Lithun“ (kreditoriaus) reikalavimams užtikrinti. 2005 m.
gegužės 24 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu pirmiau nurodyti inžineriniai tinklai
parduoti atsakovui UAB ,,Naigeda“, kurie 2005 m. rugpjūčio 9 d. įregistruoti VĮ Registrų
centre jo vardu. 2005 m. rugpjūčio 30 d. atsakovai UAB „Naigeda“ ir AB „Lithun“ sudarė
susitarimą dėl ginčo inžinerinių tinklų atsakovui AB ,,Lithun“ įkeitimo ir 2005 m. rugsėjo
1 d. įformino hipotekos lakštą Nr. 01/20/050017196.

Kasacinis

Daiktinėje teisėje, atsižvelgiant į daikto galėjimą būti savarankišku teisinių santykių

objektu, skiriamos dvi daiktų rūšys: pagrindiniai ir antraeiliai daiktai. Pagrindiniai
daiktai turi savarankišką paskirtį ir gali būti savarankiški teisinių santykių objektai (CK
4.12 straipsnis). Antraeiliai daiktai yra tokie, kurie susiję su pagrindiniais daiktais: tik
su pagrindiniais egzistuojantys, pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su
jais susiję daiktai (CK 4.13 straipsnio 1 dalis); civilinėje apyvartoje antraeiliai
daiktai ,,seka“ paskui pagrindinius daiktus: antraeilį daiktą ištinka pagrindinio likimas,
jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Antraeiliai daiktai savo ruožtu pagal ryšio
su pagrindiniu daiktu pobūdį skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, į gaunamus iš
pagrindinio daikto vaisius, produkciją ir pajamas, į pagrindinio daikto priklausinius (CK
4.13 straipsnio 2 dalis).
39Esminėmis pagrindinio daikto dalimis laikomi daiktai, kurie įeina į pagrindinio daikto
sudėtį ir su juo susiję taip neatskiriamai, kad be jų pagrindinis daiktas negalėtų būti
naudojamas pagal paskirtį arba būtų pripažintas nevisaverčiu (CK 4.15 straipsnis). Kaip
matyti iš įstatyminės apibrėžties, kriterijus, pagal kurį daiktas kvalifikuojamas esmine
pagrindinio daikto dalimi – jo neatskiriamas funkcinis ryšys su pagrindiniu daiktu –
toks, kad pagrindinis daiktas be esminės dalies netenka savo naudingumo, nes
netenkina poreikių, kuriems yra skirtas; savo ruožtu, esminė daikto dalis neturi
savarankiškos paskirties - jos funkcija yra užtikrinti pagrindinio daikto atitiktį tikslinei
paskirčiai, be pagrindinio daikto esmine jo dalimi esantis daiktas nenaudingas. Daikto
kvalifikavimas esmine pagrindinio daikto dalimi įstatyme nesiejamas su daiktų
tarpusavio išsidėstymu erdvėje ar kitais fiziniais požymiais, todėl ydingu laikytinas
argumentas, kad pastato esminėmis dalimis gali būti tik tie daiktai, kurie yra jo viduje.
Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl daiktų, kaip pagrindinių ar antraeilių, inter alia,
esminių pagrindinio daikto dalių, teisinio statuso, turi būti vertinamas esamas abiejų
daiktų tarpusavio ryšys tikslinės jų paskirties kontekste. Šiuo aspektu nesvarbu ir neturi
būti vertinama tai, kaip kiekvienas daiktų gali būti panaudotas atskirai jų tarpusavio
ryšį ir bendrą tikslinę paskirtį išardžius. Esmine pagrindinio daikto dalimi esantis daiktas
negali būti savarankiškas teisinių santykių objektas, kol su pagrindiniu daiktu jį sieja
funkcinis ryšys, tai, be kita ko, reiškia, kad esminė pagrindinio daikto dalis negali būti
savarankiškas nuosavybės teisės objektas – ji priklauso pagrindinio daikto savininkui.

40Nagrinėjamoje byloje vertinimo objektas yra daugiabutis gyvenamasis namas ir lauko

inžineriniai tinklai (įvadai), namo vidaus komunikacijas siejantys su tiekėjų
skirstomaisiais tinklais. Sprendžiant dėl šių daiktų teisinio statuso, būtina įvertinti
specifinę daugiabučio gyvenamojo namo paskirtį - tenkinti asmens būsto poreikius.
Daugiabutis gyvenamasis namas kaip nuosavybės teisės objektas sukuriamas statybos
būdu. Tam, kad įgytų teisinį statusą, jis turi būti pastatytas laikantis viešosios teisės
reikalavimų, atitikti esminius statinio reikalavimus (Statybos įstatymo 4 straipsnis) ir
kompetentingų valstybės institucijų pripažintas tinkamu naudoti. Kad gyvenamasis
namas būtų pripažintas tinkamu, neužtenka pastatyti pastatą, jis gali būti naudojamas
pagal paskirtį tik tuo atveju, kai gyventojai (negyvenamų patalpų naudotojai) turi
galimybę naudotis būtinomis komunalinėmis paslaugomis ir energijos ištekliais. Be
energijos, vandens tiekimo, nuotekų šalinimo ir kt. inžinierinių tinklų pastatas netenkina
gyventojų būsto poreikių. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad ginčo inžinierinė
įranga yra suprojektuota, pastatyta ir naudojama vandens, elektros tiekimui
daugiabučiam gyvenamajam namui ir nuotekų šalinimui iš jo užtikrinti; tai yra įvadai,
jungiantys gyvenamojo namo vidaus tinklus su skirstomaisiais tinklais, neturintys kitos
tikslinės paskirties.
41Remdamasi visuma nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės
instancijos teismo išvada, jog ginčo turtas atitinka esminių gyvenamojo namo dalių
statusą yra pagrįsta.

3k-7-396/2007

Pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. Š. 1628,41 kv. m
žemės sklypą, esantį ( - ), iki nacionalizacijos valdė činšo teise, nurodydamas, kad
juridinę reikšmę turintį faktą nustatyti reikia valstybinės žemės gavimo nuosavybėn
neatlygintinai tikslu. Pareiškėjas nurodė, kad jo senelis S. Š. iki žemės nacionalizacijos
turėjo gyvenamąjį namą ir valdė činšo teise 1628,41 kv. m žemės sklypą Kauno mieste.
Į gyvenamąjį namą S. Š. dukteriai V. Š. (pareiškėjo tetai) buvo atkurtos nuosavybės
teisės, o po jos mirties gyvenamąjį namą paveldėjo pareiškėjas. Pareiškėjas pagal
Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punktą kreipėsi į atitinkamas
institucijas dėl šios žemės neatlygintinio suteikimo, tačiau sprendimo nebuvo priimta. Iš
dokumentų matyti, kad pareiškėjo senelio naudota žemė buvo paveldima, parduodama,
įkeičiama, todėl atitiko činšo teise naudojamos žemės statusą nepriklausomai nuo to,
kad buvo vadinama kaip naudojama netermininės nuomos teise.

Nuo 2000 m. liepos 12 d. iki 2007 m. gegužės 28 d. galiojusiame Žemės reformos

įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2000 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. VIII-1757
redakcija), o šiuo metu galiojančiame Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3
punkte (2007 m. gegužės 10 d. įstatymo Nr. X-1121 redakcija, įsigaliojo nuo 2007 m.
gegužės 29 d.) nustatyta, kad žemė Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama
nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams činšo teise naudojantiems
žemę miestuose. Šia Žemės reformos įstatymo nuostata nebuvo nei atkurtas iki 1940
m. galiojęs činšo institutas, nei įtvirtinta nauja činšo teisės sąvoka. Nei Žemės reformos
įstatyme, nei kituose šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose nėra apibrėžta činšo
teisės sąvoka, nenustatyti šios teisės atsiradimo pagrindai ir įgyvendinimo tvarka. 2000
m. CK ketvirtojoje knygoje nurodytos ir reglamentuotos visos Lietuvos Respublikoje
galimos daiktinės teisės, nustatant tokių teisių baigtinį sąrašą (numerus clausus), ir
jame nenustatyta činšo kaip daiktinės teisės. Darytina išvada, kad pagal šiuo metu
galiojančius teisės aktus činšo teise asmenys turto negali įgyti.

Aiškinant Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2000 m. birželio 27

d. įstatymo Nr. VIII-1757 redakcija) įtvirtintą teisės normą, remiantis teleologiniu
aiškinimo metodu ir atsižvelgiant į činšo instituto istorinę raidą, taip pat į tai, kad činšo
teisė šiuo metu teisės aktuose nenustatyta, akivaizdu, kad šioje teisės normoje
nustatyta teisė įgyti žemę neatlygintinai nuosavybėn asmenims, iki nacionalizacijos
valdžiusiems žemę mieste činšo teise ir faktiškai naudojantiems tą sklypą šiuo metu.
Asmenų, kuriems gali būti taikoma teisės norma, skaičius negali būti kriterijumi,
lemiančiu konkrečios teisės normos aiškinimą. Asmenų, valdžiusių žemę činšo teise,
paveldėtojai nėra nurodyti šioje teisės normoje, todėl jie neįgyja teisės neatlygintai
gauti valstybinę žemę. Činšo teisė galiojo ir galėjo būti paveldėta tik iki 1940 m., šiuo
metu Lietuvos Respublikoje činšo teisė nėra nustatyta ir ji negali būti paveldėjimo
objektas.

24Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad teismai
netinkamai aiškino ir taikė materialinę teisės normą – Žemės reformos įstatymo 7
straipsnio 1 dalies 4 punktą (2000 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. VIII-1757 redakcija),
pagal šią teisės normą pareiškėjo prašomas nustatyti faktas nesukels jam teisinių
pasekmių, todėl priimti teismų sprendimai naikintini ir byla nutrauktina (CPK 293
straipsnio 1 punktas).

25Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija,

vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,