CIVILINĖ

TEISĖ. DAIKTINĖ TEISĖ.

2016-02-08

Daiktinė teisė – viena iš CT pošakių. Daiktinės teisės sąvoką galima rasti CK 4.20 str.: „Daiktinė teisė – tai
absoliuti teisė, pasireiškianti teisės turėtojo galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises
ar tik kai kurias iš šių teisių.“ CK nurodyta sąvoka – subjektyvi. Objektyviąją prasme daiktinė teisė - tai teisės
normų sistema, reglamentuojanti turtinius santykius, susijusius su galimybe asmeniui įgyvendinti savo teisę
į turtą, nepriklausomai nuo kitų subjektų valios. Ne visi santykiai, kurių objektas yra daiktas, yra daiktiniai.

Daiktinė teisė yra absoliuti teisė, t.y. išskiriamas pats teisės turėtojas, jis tarsi suabsoliutinamas ta prasme,
kad jis nėra jokiuose konkrečiuose santykiuose su kitais subjektais. Suabsoliutintas subjektas vadinamas
teisės turėtoju. Pvz. nuosavybės teisė. Asmuo turi teises (teisė valdyti, naudoti, disponuoti daiktu arba tik
kai kurias iš jų). Tik teisės turėtojas turi teisę įgyvendinti šių teisių turinį. Tretieji asmenys negali jiems
trukdyti įgyvendinti šias teises. Bendras principas, kad įgyvendinant teisę negalima pažeisti kitų asmenų
teisių, įstatymų reikalavimų ir pan. Teisės turėtoją saisto šis bendras principas.

Pasakymas, kad asmuo yra santykyje su daiktu teisingas tik faktine prasme (teisine nevartoti).

Daiktinės teisės reikšmė:

1. Gyvenime daugiau pastebimi prievoliniai santykiai, nors dominuoja daiktiniai teisiniai santykiai.
Tam, kad asmenys galėtų būti prievoliniame teisiniame santykyje, jie paprastai turi būti daiktinių
teisių turėtojai.

Reguliavimo dalykas – tik turtiniai santykiai, susiklostantys dėl daiktų ar kito turto.

Daiktinės teisės požymiai/skirtumai nuo prievolių teisės (prievolių teisė I vadovėlis - prievolių teisės
santykis. Skirtybės ir bendrybės):

1. Absoliutus daiktinių teisinių santykių pobūdis. Pasireiškia tuo, yra neribota asmenų, įpareigotų
nepažeisti daiktinių teisių, grupė. Asmuo įgydamas daiktinę teisę, įgyja teisę reikalauti, kad kiti
asmenys nepažeistų jo daiktinės teisės.
Asmens kaip daiktinės teisės turėtojo santykis su trečiaisiais asmenimis yra kitoks nei su išvestinių
daiktinių teisių turėtojais. Pvz. aš esu savininkas, per mano sklypą nustatytas servitutas (yra
išvestinės teisės turėtojas). Išvestinės daiktinės teisės visais atvejais yra:
- išviešinamos ir sukuriamos:
a) savininko valia;
b) ne su savininko valia;
c) net savininkui ir prieštaraujant, bet jam žinant.
Savininkas visada įtraukiamas. Neapibrėžtas asmenų ratas (tretieji asmenys), jie gali net nežinoti,
kad kitas asmuo įgijo daiktinę teisę. Daiktinė teisė gali būti panaudota prieš bet kurį trečiąjį asmenį,
kurie nebuvo jokiame teisiniame santykyje su savininku. Todėl tam, kad nebūtų pažeistos asmenų
teisės svarbu užtikrinti interesų pusiausvyrą.
2. Daiktinių teisių viešumas. Viešumas – tai galėjimas tretiesiems asmenims žinoti apie konkretų
daiktinės teisės turėtoją ir apie konkretų jo turimą objektą. Daiktinės teisės turi būti išviešintos. Ši
daiktinės teisės savybė pasireiškia per:
a) Objekto identifikavimas. Daiktinėje teisėje visada turi būti konkretus, apibrėžtas objektas
(prievolių teisėje objektu gali nebūti materialaus objekto, tai gali būti dalyvių veiksmai ir pan.);
b) Turinio identifikavimas. Pasireiškia būtent per numerus clausus principą - daiktinių teisių
asmenys negali sukurti daugiau nei jų numato pats įstatymų leidėjas. Patys subjektai nesukuria

1

 naujų teisių. Prievolių teisėje numatyta galimybė asmenims susikurti tarpusavio teises ir
pareigas (jei jos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms);
c) Daiktinės teisės egzistavimo atskleidimas. Daiktinės teisės išviešinamos registrų centre, jas
registruojant. Išviešinimas reikalingas:
• nustatant atsakomybės klausimus (nukrito plyta, užmušė žmogų – reikia žiūrėti, kieno
ta plyta buvo ir kas atsakys);
• svarbus savininko interesams apsaugoti bei kitų asmenų interesų apsaugai;
• vertybių apsaugai;
• saugumo užtikrinimui ir pan.
Lietuvos teisėje nėra įtvirtinta prezumpcija, kad daikto valdytojas yra savininkas. Tačiau de facto
ji visgi egzistuoja ta prasme, kad valdytojo teisės ginamos kur kas labiau nei kitų asmenų.
3. Baigtinis daiktinių teisių sąrašas (numerus clausus). Prievolių teisėje nėra baigtinio sąrašo.

Kiti skirtumai:

4. Prievolių teisėje yra mažiausiai du subjektai, t.y. kreditorius ir skolininkas, daiktinėje teisėje
dominuoja teisės turėtojas, o kitoje pusėje – neapibrėžtas asmenų ratas;
5. Sekimo paskui daiktą požymis. Daiktinė teisė seka paskui daiktą, skirtingai nei prievolių teisėje.
Prievolių teisėje, jeigu nebėra subjekto, nebėra ir santykio. O daiktinėje teisėje gali pasikeisti
daiktinės teisės turėtojas, bet pati teisė ateina paskui daiktą, pvz. hipoteka, įkeitimas (subjektas gali
pasikeisti, o įkeitimas lieka). Prievolių teisė neseka paskui daiktą, pvz. automobiliu padaryta avarija,
automobilis paskui parduotas. Žalos reikalaujama ne iš naujo automobilio savininko, o iš asmens,
padariusio žalą;
6. Daiktinių teisių terminai arba labai ilgi, arba apskritai neribojami laike, o prievolių teisėje visada yra
tam tikri terminai, prievolinė teisė visada baigiasi, o daiktinė teisė gali būti amžina;
7. Daiktinės teisės (bendra taisyklė) gali pereiti kitiems asmenims praktiškai be jokių apribojimų
(nebent, tai yra teisės į ribotai apyvartoje esančius daiktus, kai keliamas reikalavimas asmeniui
turėti kažkokias specialias žinias ir pan., pvz., turėti ginklą). Prievolinėje teisėje teisių ir pareigų
perkėlimas yra ribojamas, o kartais ir visai negalimas;
8. Skiriasi teisių gynimo būdai - negatorinis, vindikacinis, posesorinis daiktinėje teisėje, prievolių
teisėje pagrindinis gynimo būdas yra nuostolių atlyginimas, netesybos, reikalavimas įvykdyti
prievolę natūra ir pan.
9. Daiktinių teisių sąrašas yra išsamus, o prievolinių teisių – neapibrėžtas. Daiktinėje teisėje negali
būti kitokių teisių negu numato CK 4 knyga;
10. Daiktinės teisės objektas yra visada materialus arba netgi apibrėžtas individualiais požymiais.
Daiktinė teisė visada turi konkretų materialų objektą. Prievolių teisėje daiktas gali būti apibūdintas
ir rūšiniais požymiais arba netgi neturėti materialaus objekto. Prievolių teisėms net naudojamas
toks terminas kaip „dalykas“.

Panašumai:

1. Mišraus pobūdžio. Tai paaiškina atskiros rūšies – daiktinių turtinių prievolių egzistavimą. Mišraus
pobūdžio teisės: nuomos santykiai (būdingas prievoliniams santykiams ir daiktinės teisės
elementas, nes nuomininko nuomos teisė seka paskui daiktą, sutartis lieka galioti net pasikeitus
nuomojamo daikto savininkams), nuomininko pirmumo teisė (vėl išsinuomoti tom pačiom
sąlygom). Daiktinės teisės dažnai papildomos prievolių teisės aspektu (tarsi prievolių teisės
priklausiniai tam tikrais atvejais). Kai kurios daiktinės teisės nustatomos siekiant užtikrinti prievolių
įvykdymą (pvz., hipoteka). Tokios daiktinės teisės baigiasi su prievolinėmis. Daiktinė teisė turi
pirmumą (kaip statinė teisė) prieš prievolių teisę, nes ji modifikuoja prievolių teisę tokiu būdu, kad
turintis daiktine teise užtikrintą reikalavimą kreditorius tampa prioritetiniu kreditoriumi;
2

 2. Daiktinės teisės tarsi yra papildomos prievolių teisių atžvilgiu, bet tuo pačiu šios daiktinės teisės
daro prievolinio santykio subjektą išskirtinį. (pvz. Bankas suteikė paskolą (paskolos sutartis), bet šios
prievolės vykdymą užtikrino hipoteka (daiktine teise). Ši daiktinė teisė skirta užtikrinti prievolinių
įsipareigojimų vykdymą, lyg ir aptarnaujanti. 1.80 str. restitucija nukreipia į 4.96 str.
3. Prievolinės teisės gali atsirasti kaip daiktinės teisės pasekmė ar padarinys. Pvz. kai atsiranda pareiga
išlaikyti daiktą. Pvz. esant servitutui, reikės prisidėti prie kelio remontavimo. Servitutas – daiktinė
teisė, kelio remontavimas – prievolių teisė.
4. Prievolinėje teisėje didelę reikšmę turi daiktinėje teisėje pateikiama daiktų klasifikacija.
Atsižvelgiant į tai skiriasi ir skolininko atsakomybė. Pvz. paskolos objektu gali būti tik sunaudojami
daiktai.

2016-02-22

Daiktinės teisės sąvoka apibrėžiama per absoliutumo požymį, taip pat turi būti nurodytas daiktinės teisės
turinys. Jokiu būdu negalima sakyti, kad daiktinė teisė - tai teisinis santykis su daiktu.

Daiktinės teisės objektas ne tik daiktai, bet ir kitas turtas (CK 4.38 str).

Daikto ir turto sąvoka. Daikto sąvoka pateikta CK 4.1 str. (daiktais laikomi iš gamtos pasisavinti arba
gamybos procese sukurti materialaus pasaulio dalykai), o objekto CK 4.38 str. (daiktai ir kitas turtas). Ne tik
nuosavybės teisės, bet ir išvestinių teisių objektais gali būti ne tik daiktai, bet ir kitas turtas – kiti turintys
materialinę išraišką dalykai, reikalavimo teisės. Pvz. paveldėjimo teisėje pereina skoliniai įsipareigojimai,
reikalavimo teisės.

Daikto požymiai:

• turėti materialią išraišką;

• sukurtas gamybos procese;
• pasisavintas iš gamtos - reiškia, kad daiktas turi būti civiline teisine prasme, civilinių teisių objektas.
Šis pasisavinimas pasireiškia išskyrimu iš kitų daiktų, individualizavimu, o tai sudaro galimybę daiktą
naudoti pagal paskirtį. Tuo pačiu, jei kas nors pažeis asmens teises, bus galima identifikuoti ar teisės
tikrai buvo pažeistos. Pvz. indėnų žemių pasisavinimas.

Daikto ir turto atribojimas:

1. Daiktas yra tas, kurio vertė yra įkūnyta materialioje išraiškoje, o turtas, pvz. pinigas yra
ekvivalentas;
2. Daikto vertė priklauso nuo to, kiek ir kokių teisių gali įgyvendinti (ekonomistai sakytų nuo daikto
pasiūlos ir paklausos). Daikto vertė siejama su galimybe įgyvendinti teises. Pvz. jei žemės paskirtis
miškų – nieko ten negali statyt, vertė bus viena, bet jeigu bus pakeista paskirtis į gyvenamųjų namų,
vertė iš karto kils.

DAIKTŲ KLASIFIKACIJA (apibrėžimus žiūrėt CK, žinoti reikšmę ir pavyzdžius)

Daiktų klasifikacija svarbi ir viešajai teisei, nes priklausomai nuo turto rūšies skiriasi sankcijos, bausmė ir
pan.

Pagal daikto prigimtį (mobilumą, galimybę perkelti daiktą iš vienos kitos į kitą) ir santykį su žeme (CK 4.2
str.):

1. Kilnojamieji daiktai - daiktai, kurie iš vienos vietos į kitą gali būti perkelti nepakeitus jų paskirties ir
iš esmės nesumažinus jų vertės;

3

 2. Nekilnojamieji daiktai - žemės sklypas ir su juo susiję daiktai, kurie negali būti perkeliami iš vienos
vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės.

Paskirties pakeitimas – nugriauname namą ir pasikeičia daikto paskirtis, lieka tik griuvėsiai.

Vertės sumažėjimas – yra daug daiktų, kuriuos galima perkelti iš vienos vietos į kitą, bet sąnaudos nėra
protingos, pvz. galima ir labai seną medį perkelti iš vienos vietos į kitą, bet realiai reiks labai daug žemių,
labai daug kainuotų ir pan. Bet pvz. kiti augalai – sodinukai gali būti perkelti ir laikomi kilnojamais, nes
perkėlimo sąnaudos yra labai nedidelės, todėl nesvarbu, kad daiktas susijęs su žeme. Vertės sumažėjimą
reikia suprasti kaip sąnaudas reikalingas perkėlimui, jos turi būti protingos.

Nekilnojamieji daiktai, kurie pagal prigimtį kilnojami: daiktai, orlaiviai ir pan. Nėra jokio sąrašo, kuriame
būtų išvardinti būtent tokie daiktai, o tas pripažinimas nekilnojamaisiais pasireiškia teisės normų įtvirtinimu,
tokiu reguliavimu, kurie yra būdingi nekilnojamiesiems daiktams, visų pirma, registracija (ne bet kokia, kaip
pvz. veislinius žirgus), bet kuri sieja daiktą su tam tikra vieta, pvz. laivas yra susiejamas su vėliava,
registruojant susiejama su valstybe, uostu, konkrečia vieta. Ne kiekviena valtelė yra siejama su uostu,
kartais reikalaujama registruoti kitais tikslais, tai tokie daiktai bus kilnojami, kai daiktas nesiejamas su vieta.
Antra sandoriai dėl tokių daiktų notariškai tvirtinami, taip pat privaloma sandorių teisinė registracija.

4.2 str. 7 d. LAT yra pritaikęs šią nuostatą, kai parduodamas daiktas nugriovimui, ta nutartis kur nusipirko
nugriauti, nenugriovė ir perdavė kažkam kitam? Galima įkeisti tam tikras teises, tai pačių teisių prasme???
Taminskas kitaip vertina tą nutartį?

CK 4.3 str.:

1. Pakeičiamieji – apibūdinti rūšies požymiais ir neturi individualių požymių, pagal kuriuos juos būtų
galima atskirti nuo kitų vienarūšių daiktų;
2. Nepakeičiamieji – turi tokius išskirtinius, individualius požymius ir pagal tai juos galima atskirti nuo
kitų daiktų.

Šis skirstymas praktikoje turi tarpinį skirstymą – rūšies požymiais apibūdinti daiktai, tačiau jie vienokiu ar
kitokiu būdu išskirti iš kitų daiktų (rūšiniais požymiais apibūdintų daiktų individualizavimas). Pvz. ateini į
parduotuvę, išsirenki pats bulves, morkas, išskyrėm iš kitų daiktų, individualizavom, nuosavybė pereina.
Rūšies požymiais apibūdinti daiktai gali būti individualizuoti, išskirti iš kitų daiktų.

Individualiais požymiais apibūdintas reiškia, kad kitų tokių daiktų nėra, rūšies požymiais – atvirkščiai.

Pvz. pasaugos sutartis, jeigu perduodamas saugoti individualiais požymiais apibūdintas daiktas, saugotojas
neįgyja nuosavybės teisės, pvz. automobilį palikot saugoti aikštelėj, negalima juo naudotis, saugoti ir pan.
Atvirkščiai, jeigu rūšies požymiais apibūdinti daiktai – jeigu ūkininkas perdavė toną grūdų, tai juos galima
sumaišyti, saugoti, nuosavybė prarandama ir asmuo išsaugo tik reikalavimo teisę į tą patį kiekį, tokios pat
rūšies daiktų.

Reikšmė: tam tikruose sandoriuose netgi kinta nuosavybė, taip pat pagal daikto rūšį nustatoma galimybė
sudaryti tam tikrus sandorius, nes pvz. pakeičiamieji daiktai yra visi suvartojamieji ir jie negali būti tam tikrų
sandorių objektu (seminaro medž.), paskolos sutartis, galima pasiskolinti rūšiniais požymiais apibūdintą
daiktą ir pan.

CK 4.5 str.:

1. Suvartojami - daiktai, kurie, panaudoti pagal paskirtį, iš karto sunaikinami, prarandami arba iš
esmės pasikeičia;

4

 2. Nesunaudojami - daiktai, kurie, naudojami pagal paskirtį, ilgą laiką iš esmės nepakeičia savo vertės
ir paskirties.

Bendra taisyklė, kad daiktai turi būti naudojami pagal paskirtį, jei naudojama ne pagal paskirtį, paprastai
kyla atsakomybė, pvz. išsinuomoju daiktą, naudoju ne pagal paskirtį, kyla atsakomybė, reikia atlyginti žalą,
sumokėti baudą ir pan.

Galima ir sunaudoti daiktą, pvz. statybinės medžiagos ir jis bus laikomas suvartojamuoju (neaiškinti
pažodžiui, kad būtina suvartoti kaip kokį maistą).

Teisine prasme daiktas prarandamas, kai daikto nebėra tokio, kad jį būtų galima panaudoti pagal paskirtį.

Pagal prigimtį (CK 4.6 str.):

1. Dalieji - daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus, nepasikeičia tikslinė paskirtis ir kiekviena dalis gali būti
kaip savarankiškas daiktas;
2. Nedalieji - daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus, pasikeičia tikslinė paskirtis, ir dalieji pagal prigimtį
daiktai, kuriuos nedaliaisiais pripažįsta įstatymai.

Siejama su tiksline paskirtimi, reikia preziumuoti, kas gi bus, jei daiktą fiziškai padalinsiu: jeigu daiktą fiziškai
padalijus, jo tikslinė paskirtis nepasikeis ir kiekvieną naujai gautą daiktą bus galima naudoti ir toliau kaip
savarankišką daiktą, tai yra dalus daiktas. Ir atvirkščiai – jeigu daiktą padalijus fiziškai, tikslinė jo paskirtis
pasikeis ir naujai gautų daiktų nebus galima naudoti toliau kaip savarankiškų daiktų – daiktas nedalus.

Nors pagal prigimtį daiktai yra dalieji, jie šalių susitarimu gali būti laikomi nedaliaisiais daiktais. Taip pat
nedaliaisiais laikomi tokie dalieji pagal prigimtį daiktai, kuriuos įstatymų leidėjas pripažįsta nedaliais.

Pagal prigimtį žemė yra dalus daiktas. Paprastai gyvi organizmai yra nedalūs pagal prigimtį.

Įstatymų leidėjas ir šalys gali pvz. pripažinti nedaliu automobilių kolekciją.

Įstatymų leidėjas nustato minimalius žemės sklypų plotus namų statybai ir tada tas sklypas bus nedalus. Kur
butas senamiestyje uždavinys, teisinis reguliavimas šį daiktą padarė nedaliu, nors realiai butas yra dalus.

Reikšmė: jeigu įmanoma atsidalinti daiktą natūra, jeigu daiktas yra dalus, tai turi būti atidalinta natūra. Jeigu
daiktas nedalus, neįmanoma atidalinti natūra, atlyginama daikto vertė pinigais.

CK 4.7 str.:

1. Išimti iš apyvartos daiktai – išimtine valstybės nuosavybe esantys daiktai. Nemaišyti, kai valstybė
turi išimtines (ne nuosavybės) teises į... (kontinentinis šelfas, oro stulpai nėra nuosavybės teisės
objektai) Išimtines teises reguliuoja ne daiktinė teisė. Tie daiktai negali būti perduoti kitų
nuosavybėn, nebent iškasenos, naftos gamyba kažkokia, žvyro karjerai. Naudojimas griežtai
reguliuojamas, ribojamas.
2. Ribotai esantys apyvartoje daiktai – tam tikrus požymius ir savybes turintys daiktai, ir būtent dėl
to, kad jie turi tas savybes jų apyvarta yra ribojama. Tai pirmiausia didelį pavojų keliantys daiktai,
toksinės, narkotinės medžiagos, ginklai, sprogstamosios medžiagos ir pan.
3. Neišimti iš apyvartos daiktai – visi likę daiktai.

Namų apyvokos daiktai - CK 4.8 str. nurodyta, kuriuos daiktus atmesti (bibliotekos, vertingos kolekcijos ir
pan.), juos atmetus, visi kiti namų ūkyje esantys daiktai yra namų apyvokos daiktai. Paveldėjimo teisėje į
šiuos daiktus turi teisę pirmiausiai tie, kurie su palikėju gyveno paskutiniais metais. Taip pat svarbu, kai
nukreipiamas išieškojimas, turi būti paliekama kažkiek šių daiktų, kad žmogus galėtų išgyventi.

Daiktų skirstymas pagal vertę (CK 4.11 str.) – šio CK novela, skiriamos trys grupės daiktų:
5

 1. Įprastinę vertę turintys daiktai - priklauso nuo naudos, kurią paprastai galima gauti iš daikto;
2. Ypatingą vertę turintys daiktai - priklauso nuo naudos, kurią asmuo gauna pats valdydamas daiktą,
juo naudodamasis ar disponuodamas;
3. Asmeniniais tikslais pagrįstą vertę turintys daiktai – visiškai nesiejama, kokią naudą paprastai
galima gauti iš to daikto, atvirkščiai, šitie daiktai susiję tik su tam tikrais asmenimis. Daikto vertė
priklauso nuo savybių, kurias asmuo priskiria daiktui dėl savo išskirtinių ryšių su tuo daiktu,
nepaisydamas naudos, kurią paprastai galima gauti iš to daikto. Pvz. senas giminės herbas, vienam
jis vertingas, o kitas neturės kur jo panaudoti.

Pirmi du atribojami pagal tai, ar kiekvienas asmuo panaudojęs juos pagal savo gebėjimus gali gauti tokią pat
naudą. Jeigu visi gali gauti tokią pat naudą – tai įprastinę naudą turintis daiktas, pvz. kėdė, automobilis irgi
prie įprastinių jau daugiau. Ypatinga vertę turintys daiktai pvz. stomatologo įranga. Tam kad juos panaudot
pagal paskirtį ir gaut naudą reikia tam tikrų žinių, tam tikrų gebėjimų, ne kiekvienas asmuo juos turi. Tik tam
tikri asmenys gali gauti tą naudą dėl kurios yra sukurti tie daiktai.

Tai ypač svarbu dalinant turtą. Pvz. jei vienas iš sutuoktinių stomatologas, įrangą gaus jis.

Daiktinės teisės suvaržymai perleidžiami kartu su daiktui. Jeigu suvaržymai turi būti registruojami, seka
paskui daiktą tik įregistruoti suvaržymai.

• Plačiąja prasme į suvaržymus pakliūna ir kitos daiktinės teisės, pvz. hipoteka, įkeitimas.
• Tiesiogine prasme suvaržymas tai nėra daiktinė teisė, o daikto apraše nurodytas suvaržymas pvz.
Vyriausybės nutarimas atitinkamų metų, atitinkami punktai ir pan., o jame nurodyta, kad daiktas
yra vandens telkinių apsaugos zonoje ir parašyta: negalima arti, sėti, vasaros metu negalima genėti
ir pan. Bus nurodyta ko negalima daryti. Suvaržo teises ne kitų subjektų naudai, o viešojo intereso
naudai.

Daikto išlaidos:

1. Įprastinės (būtinosios) - būtinos daikto saugumui užtikrinti arba daiktui išsaugoti nuo žūties ar
aiškaus pablogėjimo;
2. Ypatingos (specialiosios arba pagerinančios) – daromos tiek pačiam daiktui pagerinti, tiek ir
gaunamoms iš daikto pajamoms padidinti.

Skirstymas reikšmingas, nes bendra taisyklė, jei išlaidos įprastinės – nepaisant asmens, kuriam priklauso tas
išlaidas patirti, jos yra privalomos, turi būti patiriamos. Jeigu išlaidos ypatingos bendra taisyklė, kad yra
siejama su asmens valia, jei asmuo nesutinka, jos nėra privalomos. Netgi prievolių teisėje bendra taisyklė,
kad būtinos išlaidos tenka nuomininkui, panaudos gavėjui ir pan., o ypatingosios – savininkui.

CK 4.12-4.19 str.:

1. Pagrindiniai daiktai;
2. Antraeiliai daiktai.

Nemaišyti pagrindinio daikto su priklausiniu. Tiek pagrindinis daiktas, tiek ir priklausinys yra savarankiškas
daiktas, bet priklausinys nėra savarankiškas teisinių santykių objektas.

Bendra taisyklė, kad antraeilis daiktas seka paskui pagrindinį daiktą. 4.14 str. 2 d. yra įtvirtinta asmens, kuris
neigia šitą taisyklę įrodinėjimo našta. Reikia įrodyti, kad su pagrindiniu daiktu neperėjo antraeilis.
Reikšminga, kai kyla ginčai dėl priklausinių.

Priklausiniai. Namų valda, yra namas ir yra kitų statinių – garažas, ūkinis pastatas, pirtelė ir pan. Pagrindinis
daiktas – namas, pagrindinis daiktas turi techninę bylą, visi kambariai, plotai ir pan. sužymėti. Kiti statiniai

6

bus tik apibūdinti apraše, nebus jų techninės bylos, tie daiktai nebus individualizuoti. Priklausinys gali tapti
pagrindiniu daiktu.

Antraeiliai daiktai (jie visi kažkaip susiję su pagrindiniai daiktais):

1. Esminės daikto dalys CK 4.15 str. – daiktai, kurie įeina į pagrindinio daikto sudėtį ir su juo susiję taip
neatskiriamai, kad be jų pagrindinis daiktas negalėtų būti naudojamas pagal paskirtį arba būtų
pripažintas nevisaverčiu. Tai yra būtent tos daikto dalys be kurių daiktas būtų vertinamas kaip
nevisavertis arba jo nebūtų galima naudoti pagal paskirtį. Daiktas turi ir kitų dalių, kurios nėra
esminės. Tik esmines daikto dalis ištinka pagrindinio daikto likimas.
Reikia vertinti, ar daikto dalį atskyrus sumažėjo daikto vertė tiek, kad jis tapo nevisavertis. Jeigu
perkam būstą ir susitariam, kad duris išsiimsime, tada durys neseks paskui pagrindinį daiktą (namą).
2. Vaisiai CK 4.16 str. – daiktai, kurie, organiškai vystantis pagrindiniam daiktui, turi atsiskirti, atsiskiria
ar atskiriami nuo jo nepažeidžiant pagrindinio daikto vientisumo ir paskirties. Bendra taisyklė, kad
jei nesutarta kitaip – kieno pagrindinis daiktas – to ir vaisiai.
3. Produkcija CK 4.17 str. - daiktai, kurie sukuriami kaip darbo rezultatas naudojant gamybos procese
pagrindinius daiktus. Produkcija – kai pagrindinį daiktą naudoji gamybos procese, gauni produkciją.
Bendra taisyklė, kieno pagrindinis daiktas, tai to ir produkcija, bet gali būti susitarta ir kitaip.
4. Pajamos CK 4.18 str. - pinigai ir kitos materialinės vertybės, kurie gaunami naudojant pagrindinį
daiktą civilinėje apyvartoje. Pajamos yra kas kita – civilinė apyvarta, gaunamos iš civilinės apyvartos,
pvz. nuompinigiai. Pajamas irgi ištinka pagrindinio daikto likimas.
Skirtumas nuo romėnų teisės – romėnų teisėje vaisiai buvo suprantami plačiąja prasme ir į šią
sąvoką įėjo produkcija ir pajamos. Dabar yra pajamos suprantamos siaurąja prasme – civilinės
apyvartos produktai. Pajamos gali būti suprantamos ir plačiąja prasme – įeina ir produkcija, ir
vaisiai.
5. Priklausiniai CK 4.19 str. - savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie
pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Skirtingai nuo sudėtinių dalių,
priklausiniai yra savarankiški daiktai, tačiau nėra savarankiški teisinių santykių objektai, o su
pagrindiniu daiktu yra susiję taip, kad skirti tam pagrindiniam daiktui tarnauti ir būtent pagal savo
savybes jie ir yra susiję su pagrindiniu daiktu. Tam, kad pagrindinį daiktą būtų galima panaudoti
pagal paskirtį ir gauti tą naudą kurią paprastai iš jo siekiama gauti, reikia panaudoti ir priklausinį. Ne
fizinis ryšys ar susitarimas daro daiktą priklausiniu, o būtent jo savybės, tai kad norint visavertiškai
panaudoti pagrindinį daiktą, reikalingas priklausinys.
Spyna ir raktas pagal Taminską nėra priklausiniai, greičiau raktas – sudėtinė spynos dalis.

CK 4.14 str. 1 d. nurodyta šio skirstymo reikšmė (antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu
sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip.). 2 d. – proceso teisė, nustatyta įrodinėjimo našta, kam tenka
įrodinėti, tam kad pripažintų jo reikalavimus. Pagal 2 d. įrodinėti turi tas, kuris teigia kad priklausinis
neperėjo, tam kuris neigia taisyklę, kad antraeilis daiktas pereina su priklausiniu.

NUOSAVYBĖS TEISĖS BENDROSIOS NUOSTATOS

Kokie pirmiausia susiklostė teisiniai santykiai žmonijos istorijoje? Būtent nuosavybės teisiniai santykiai, nes
tol kol žmogus sugebėjo pasisavinti iš gamtos tik tiek, kiek jis ir sunaudodavo, nekilo jokios problemos dėl
teisinio reguliavimo. Nebuvo ką atimti, ką pažeisti. Vėliau, kai žmogus sugebėjo pasisavinti daugiau nei
sunaudoja atsirado būtinumas nustatyti, kam tas perteklius priklauso. Priklauso tam kas stipriausias,
visokiems vadams ir pan. Būtent tada atsirado poreikis nustatyti tam tikras normas, kam priklauso daiktų
perteklius. Tada jau, jei kas nors pažeidžia šiais taisykles – reikia bausti.

7

Net nesant teisinio reguliavimo yra tam tikri objektai, kuriuos žmogus panaudoja ir savinasi, ir priklausomai
nuo to, kokie objektai, kam jie naudojami (ar visai visuomenei, viešam poreikiui tenkinti), poreikiai plečiasi
ir taip susiformuoja viešoji nuosavybė.

Viešoji nuosavybė:

1. Valstybės nuosavybė;
2. Savivaldybių nuosavybė.

Vėliau atsiranda asmeninė (privati) nuosavybė. Ji taip pat gali būti dviejų rūšių:

1. Asmeninė nuosavybė;
2. Bendroji nuosavybė.

Kai šie santykiai buvo sureguliuoti, galima sakyti, kad atsirado nuosavybės teisė.

Nuosavybės teisė (objektyviąja prasme) – teisės normų sistema, reglamentuojanti santykius, susiklostančius
valdant, naudojant bei disponuojant nuosavybės teisės objektą. Nesiejama su konkrečiu subjektu, tai teisės
normos, kurios reguliuoja santykius teisės turėtojui įgyvendinant turimas teises (būtent valdymą,
naudojimą, disponavimą).

Nuosavybė teisė (subjektine prasme) pateikta CK 4. 37 str. – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų
ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Čia jau siejama
su konkrečiu teisės turėtoju. Atskleistas savininko teisių turinys, tai teisė turėti tam tikras teises ir jas
įgyvendinti, nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir interesų ir įstatymų.

SAVININKO TEISIŲ TURINYS

Sudaro trys teisių grupės: ankščiau buvo įvardinta, kad valdymas, naudojimas ir disponavimas yra teisės,
tada reikia sakyti, kad į jas įeina tam tikros galimybės (į teisę negali įeiti teisės). Šias teisių grupes sudaro dar
kažkas smulkiau, į jas dar kažkas įeina. Taminskas sako geriau vadinti teisių grupėmis

1. Valdymas – tai teisė turėti daiktą savo žinioje, daryti tam daiktui fizinį, ūkinį poveikį. Valdymas kaip
nuosavybės teisės sudėtinė dalis – tai daikto turėjimas savo žinioje suprantamas ne kaip fizinis
turėjimas, o kaip juridinis – galimybė daryti tam tikrą poveikį. Taigi net jei pas savininką daikto nėra,
nereiškia, kad savininkas prarado valdymo teisę.
Vindikacinis ieškinys būtent kildinamas būtent iš to, kad valdymą savininkas išsaugo net ir tuo
atveju, kai kažkas neteisėtai jo daiktą užvaldo. Juridinį valdymą savininkas išsaugo, jeigu jis
neperleidžia nuosavybės.
2. Naudojimas – būtent dėl to daiktas įgyjamas, kad jį panaudoti. Naudojimą sudaro teisė pritaikyti
naudingas daikto savybes atitinkamiems poreikiams tenkinti ir teisė gauti iš daikto naudą - pajamas,
produkciją. Tas, kas turi naudojimo teisę, turi teisę ir pasisavinti pajamas, produkciją. Daiktas turi
būti naudojamas pagal paskirtį, priešingu atveju bus arba pažeidžiama teisė arba bus pažeistos kitų
asmenų teisės ir interesai, tokie veiksmai užtraukia atsakomybę.
3. Disponavimas – teisės nustatyti daikto teisinę padėtį, jo teisinį likimą ir netgi pakeisti jo ekonominę
būklę. Jeigu kažkam perleidžia, dovanoja, parduoda, maino – įgyvendina disponavimo teisę.

Naudojimo ir disponavimo teisų grupės. Galima naudoti daiktą tokiu būdu, kad tarkim išnuomojau – aš
gaunu ekonominę naudą – nuompinigius, o tiesioginę naudą gauna nuomininkas. Kad įgyvendinti
naudojimo teisę, kartais gali būti pasinaudojama ir kita teisė – disponavimo. Pvz. sudaryti nuomos sutartį
yra disponavimo teisė, o po to, daiktą išnuomojus, aš taip daiktą naudoju (naudoju taip, kad naudojasi
nuomininkas, o aš gaunu ekonominę naudą). Naudojimo teisę galima įgyvendinti ir per kitus asmenis,
nebūtinai tiesiogiai.
8

NUOSAVYBĖS TEISĖS RIBOS

CK 4.37 str. 1 str. nurodyta nepažeisti kitų asmenų teisių ir interesų. Ribos gali būti nustatytos tam tikrais
draudimais ir atvirkščiai, nurodant kaip savininkas gali elgtis.

Piktnaudžiavimas teise – negalima pažeisti įstatymų, negali įgyvendinti nuosavybės teisės taip, kad
pažeistum kitų asmenų teises ir interesus. Pvz. teisė aptverti savo sklypą tvora: sugalvojau aptverti 20 m
tvorą, viršuj spygliuota viela ir dar elektros srovė – negalima taip įgyvendinti, nes pažeis kitų asmenų teises.
Įstatymas nedraudžia, bet neturi teisės įgyvendinti tokiu būdu, kad pažeistum kitų teises.

TEISIŲ ĮGYVENDINIMO BŪDAI (siejasi su nuosavybės formomis)

1. Galiu pats, asmeniškai įgyvendinti tas teises;

2. Galiu sujungti savo nuosavybę su kitų asmenų nuosavybe – bendroji nuosavybė. Nemaišyti su
perdavimu JA – čia nuosavybės teisė pereina JA, nėra bendrosios nuosavybės, jeigu perleidai. Čia
nuosavybės teisės perleidimas, ne įgyvendinimas.

Bendra taisyklė, kad reikia naudoti pagal paskirtį, nepažeisti kitų asmenų teisių ir interesų ir įstatymų.

SUBJEKTAI

Teisine prasme asmuo negali būti pats su savim teisiniame santykyje. Turi būti mažiausiai du subjektai. Yra
teisės turėtojas (savininkas) ir neapibrėžtas asmenų ratas (vis kiti asmenys, kurie privalo elgtis taip, kad
nepažeistų, netrukdytų savininkui įgyvendinti teisių). Bet ir savininkas negali savo teisių bet kaip įgyvendinti.
Skirtingai nuo kitų daiktinių teisių, čia nėra labiau susijusių su savininku asmenų. Svarbus išviešinimas, nes
teisės turėtojas yra tik savininkas ir šiuo atveju tai padeda atskleisti savininką kaip teisės turėtoją. Subjektas
turi turėti teisinį subjektiškumą (teisnumas ir veiksnumas).

Reikia atskirti, kad savininkas gali būti ir asmuo, neturintis veiksnumo (kūdikis pvz., lygiai taip pat savininkas
gali būti ir asmuo, sergantis psichine liga), nieks iš asmens be veiksnumo nuosavybės neatima. Asmenys,
neturintys veiksnumo gali net įgyti, perleisti nuosavybę. Jie tik negali įgyvendinti šių teisių tiesiogiai.
Įgyvendinti nuosavybės teisę reikalingas pilnas subjektiškumas. Įgijimui ar turėjimui pilno subjektiškumo
nereikia.

Savininkas gali būti tiek FA, tiek JA, nėra ribojamas nei nuosavybės teisės objektų skaičius, nei rūšys
(išskyrus kiek tai susiję su daiktų skirstymu (jei ribotai apyvartoje esantys, pvz.)). Nuosavybės teisinių
santykių subjektu gali būti ir LR piliečiai, ir užsieniečiai, ir valstybė, ir kitos valstybės. Ribojami tik žemės
įsigijimai užsienio piliečiams. Dėl lyties, kitų dalykų neribojama.

OBJEKTAI

CK 4.38 str. - daiktai ir kitas turtas. Reikia žinoti, kas yra daiktai, kas yra kitas turtas.

ŽEMĖS SKLYPAS KAIP NUOSAVYBĖS TEISĖS OBJEKTAS

Pirmiausia objektas būtent yra žemė ir tada su žeme, nuosavybės teisių įgyvendinimu į žemę yra susiję
daugelio kitų objektų kūrimas, pvz. vaisių gavimas iš miško. Paprastai net nenaudojama sąvoka sklypas,
paprastai sakoma žemė ir tai suprantama kaip žemės sklypo savininkas.

Žemė yra kaip daiktas. Žemei būdinga:

• Pasisavinimas iš gamtos;
• Turi būti išskirta iš kitų, t.y. reikia žinoti, kokios dalelės ir kokioje vietoj esantis sklypas yra išskirtas.
Išskyrimas daromas dviem būdais:

9

 - Turi būti išskirtas konkrečioje vietoje (riboženkliais): atliekami tam tikri matavimai,
sudaromi planai (detalieji, specialieji) ir yra pastatomi tam tikri riboženkliai taip, kad
atvykus būtų galima atskirti sklypus.
- Turi būti išskirtas pagal planą. Sklypas yra susiejamas su kitais sklypais ar su natūraliais
gamtoje esančiais nekintančiais objektais (pvz., keliais, upėmis). Visada turi būti žemės
sklypo planas, kuris turi atitikti žemės sklypą vietoje ir pagal planą vėliau galima rasti
konkretų sklypą tam tikroje vietovėje.
Planas yra sudėtinė kiekvieno sandorio dalis, nes pagal planą ir nurodoma koks sklypas
parduodamas.

ŽEMĖS SKLYPO SAVININKO TEISIŲ TURINYS IR ĮGYVENDINIMO YPATUMAI (CK 4.40 str.)

Svarbu žinoti kiek žemės sklypo savininkas turi teisių į paviršinį sluoksnį ir gilyn.

Žemės sklypo savininkas turi teisę į viršutinį sluoksnį, pvz. kas užsiima žemdirbyste turi teisę į tą dirvožemį.
Naudingos iškasenos (žvyras, smėlis, molis) - išimtinė valstybės nuosavybė ir pagal šitą normą kalbant gilyn,
savininkas turi tik tiek teisių, kiek ši teisė neprieštarauja įstatymams ir kiek reikalinga naudoti sklypą pagal
paskirtį. Naudingos iškasenos tai yra tos kur smėlis, žvyras, molis, kalkės, gipsas ir t.t. Šias iškasenas BŪTINA
naudoti pagal paskirtį. Tai turi būti suprantama – statau namą – pagal projektą galiu kastis žemyn ir darytis
rūsį, ten žvyras, smėlis, molis – turiu teisę tą molį sunaudoti. Čia nėra išteklių naudojimas neteisėtai. Karjero
atidarymas yra neteisėtas valstybės nuosavybės išteklių naudojimas, nes kad sklypą naudoti pagal paskirtį,
karjero kasti nebūtina, galima ir be karjero naudoti. Valstybė gali suteikti teisę naudoti iškasenas, bet tai
atitinkamai apmokestinama, valstybė už tai gauna mokestį. Žemės sklypo savininkas gali panaudoti
naudingas iškasenas tik tiek, kiek būtina pagal sklypo paskirtį, pvz. gali kasti šulinį į pirmą žemės sluoksnį,
tiek, kiek reikia pagal paskirtį gauti vandens.

Į viršų CK 4.40 str. 2 d. Ši norma nereiškia, kad žemės sklypo savininkas turi teisę į 200 m. aukštį. Tokie
atveju gautųsi, kad jei mieste skrenda žemiau mano namo koks parasparnis, galiu jį šaudyt. Ši norma sako,
kad galima naudoti kiek BŪTINA. Pvz. statinių auktštingumas yra vienas iš reikalavimų, ribojamas statinių
aukštingumas. Jei žemės sklypas yra ten kur nenumatyta aukštuminė statyba jis gali įgyvendinti į viršų tiek,
kiek priklauso nuo žemės paskirties. Gali būti ribojama jei užstos kokį reljefą, šviesą, sukels kokį pavojų,
sužalos ką nors. Taigi priklauso nuo to, koks sklypas bus nustatoma ir kiek galima kilti į viršų.

2016-03-07

ŽEMĖS SKLYPO SAVININKO TEISIŲ TURINYS

Žemės sklypo savininkas turi teisių į naudingas iškasenas tiek, kiek ši teisė neprieštarauja įstatymams ir kiek
reikalinga pagal sklypo paskirtį. Naudingos iškasenos: paviršinis žemės sluoksnis, smėlis, žvyras, molis.

Žemės sklypo paskirtis. Galima įvairių paskirčių žemė. Jeigu savininkui reikia iškasti žemę, tam, kad sklypą
panaudoti pagal paskirtį, pvz. pastatyti kokį nors statinį ir reikalingas požeminis aukštas, tai tokiu atveju
savininkui leidžiama panaudoti naudingas iškasenas. Ir kaip taisyklė leidžiama panaudoti savo poreikiams.
Šiaip pagal reguliavimą neturi savininkas teisės parduoti kam nors naudingas iškasenas.

Į oro erdvę (ne apie nuosavybės teisę kalbame, o būtent apie savininko, kaip žemės sklypo turėtojo, teisę
naudotis ta erdve, t.y. kiek aukštai jis gali naudotis oro erdve, šiaip oro erdvė nėra nuosavybės teisės
objektas). Jeigu tai yra statyboms skirtas žemės sklypas, tai reguliuoja statybos įstatymai. Šiaip aukštingumą
pirmiausiai apsprendžia detalieji planai (?). Šiuo atveju, jeigu savininkas turi teisę statyti tam tikro aukščio
statinius, patvirtintus pagal projektus, turi leidimus, tai būtent toks aukštingumas, koks yra numatytas yra
galimas, būtent tiek savininkas ir turi tų teisių į oro erdvę, kiek numatyta patvirtintame projekte .

10

Teisę į naudingas iškasenas, oro erdvę riboja viešas interesas, kitų asmenų teisės.

CK 4.40 str. 1 d. Įtvirtinta prezumpcija, kad visi nekilnojamieji daiktai, kurie yra ant žemės sklypo yra žemės
sklypo savininko nuosavybė. Ši prezumpcija turi ir teigiamų atsiliepimų žemės sklypo savininkui, tačiau kartu
jį ir įpareigoja. Esmė yra tokia, kad jei žemės sklype yra nekilnojamas objektas, jis sunaikinamas ir lieka tam
tikri aplinką žalojantys objektai, tai tokiu atveju savininkas yra įpareigotas sutvarkyti, taikoma prezumpcija,
kad tie objektai yra savininko nuosavybė, atitinkamai jis turi ir atsakyti. Šiuo atveju net nereikia įrodinėti ar
savininkas žinojo, matė, girdėjo apie neteisėtą statybą jo sklype, jis vis tiek yra atsakingas.

STATINIAI KAIP NUOSAVYBĖS TEISĖS OBJEKTAI

Statinių kaip nuosavybės teisės objektų išskirtinis požymis yra būtent nuosavybės teisės specifinis įgijimas
sukuriant naują daiktą, sumontuojant statinį. Šiuo atveju tam, kad asmuo įgytų nuosavybės teisę į statinį
kaip nekilnojamąjį daiktą turi būti plačiąja prasme teisė statyti statinį (CK 4.103 str. 1d.). Laikoma, kad
statinys yra statomas savavališkai, jeigu asmuo neturi įstatymuose numatytų dokumentų, t.y. leidimo
statybai, projektų ir kt. Šiuo atveju išskiriamos dvi aktų, kurie gali būti pažeidžiami grupės:

1. Pažeidžiant statinio projektų sprendinius. Tokiu atveju sklype negali būti statomi statiniai išvis, arba
negali būti statomi būtent tokie statiniai (pvz. netoks aukštingumas, užstatomas plotas ir pan.).
Jeigu toks statinys pastatomas, statytoju laikomas tas, kurio sąskaita ir nurodymu tai daroma, tai
tokiu atveju jam ir atsakomybė. Nesvarbu statinys baigtas ar ne, tokiu atveju statytojas negali
įgyvendinti savininko turinį sudarančių teisių;
2. Pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

ATSKIRŲ NUOSAVYBĖS TEISĖS STATINIUS ĮGIJIMO BŪDŲ YPATUMAI

Nuosavybės teisė į pastatus atsiranda nuo tada, kai asmuo gali įgyvendinti savininko teises. Tokiu atveju
parengiama techninė byla, statinys registruojamas viešame registre. Taigi teisės įgyjamos nuo tada, kai
atsiranda pats objektas. Nebaigto statinio atveju, pagal teisinį reguliavimą asmenims turėtų kilti teisinė
atsakomybė. Jeigu pastatas nebaigtas statyti jis negali būti naudojamas pagal paskirtį, taigi ir savininko
teisės įgyvendinamos negali būti. Esmė čia ta, kad savininko teisės į pastatą atsirandą nuo statinio
pastatymo momento.

2002 m. LAT konsultacija dėl nuosavybės teisės įgijimo į statinius.

Statinio perleidimo atveju asmuo nuosavybės teisę į statinius įgyja nuo perdavimo momento.

Ar galima statinį parduoti atskirai nuo žemės sklypo? Tam, kad statinį būtų galima naudoti pagal paskirtį yra
būtina naudotis tam tikra žemės sklypo dalimi, todėl į statinio savininko teisių turinį visada įeina ir teisė
naudotis žemės sklypu ant kurio tas statinys stovi. Visais atvejais yra reglamentuota, kad jei statinys
atsiskiria nuo žemės sklypo nuosavybės teisių prasme, tai visada turi būti nustatyta, kokios teisės turi
atitinkami asmenys, kitaip atvejais sandoris yra niekinis (?).

NUOSAVYBĖS TEISĖS ĮGYJIMAS IR PASIBAIGIMAS

Yra du nuosavybės teisės pagrindų skirstymai:

1. Bendrieji ir specialieji nuosavybės įgijimo pagrindai (pagal tai, ar kiekvienas subjektas gali įgyti
nuosavybės teisę).
• Jeigu bet kuris subjektas gali įgyti nuosavybės teisę tai yra bendrasis nuosavybės įgijimo
pagrindas. Pvz. pagal testamentą - visi subjektai gali įgyti nuosavybės teisę šiuo pagrindu.

11

 • Specialieji pagrindai yra tokie, pagal kuriuos nuosavybės teisę gali įgyti tik tam tikri
subjektai, pvz. konfiskacijos būdu nuosavybę gali įgyti tik valstybė, įgyjamąja senatim – tik
privatūs subjektai (FA, JA) ir pan.
Jeigu subjektas negali įgyti nuosavybės teisės atitinkamu pagrindu, tai sandoris bus niekinis.
2. Pirminiai ir išvestiniai nuosavybės įgijimo pagrindai (nuosavybės teisės įgijimo perėjimas, o ne tai
ar pirmą kartą daiktas buvo sukurtas! Kalbama ne apie daikto atsiradimą, o apie nuosavybės teisės
įgijimą).
• Jei nuosavybės teisė įgyta perleidimo būdu – perimta iš kažkieno jau turėtos teisės -
išvestinis pagrindas;
• Pirminiai pagrindai yra ne tik naujo daikto sukūrimas. Jeigu nėra nuosavybės teisės
perdavimo, tai pirminis pagrindas, pvz. lobis, bešeimininkiai daiktai. Nemaišyti dviejų dalykų
– daikto perdavimo ir nuosavybės teisės perdavimo momento, jie gali sutapt arba ne.
Kartais daiktas gali būti perduotas, bet ne visada reiškia, kad esu savininkas ir atvirkščiai.

Atskiriems pagrindams yra nustatyti tam tikri ypatumai (II skirsnis).

NUOSAVYĖBS TEISĖS ĮGIJIMAS PAGAMINANT NAUJĄ DAIKTĄ

Apie statinius pasižiūrėti aukščiau. Šiaip savininkas tas asmuo, kieno sąskaita, nurodymu, iš kieno medžiagų
pagamintas daiktas. Prisiminti skirstymą į produkciją.

CK 4.55-4.56 str. reglamentuoti tie atvejai, kai asmuo pagaminęs daiktą nežinojo ir negalėjo žinoti, kad
pagamino daiktą ne iš savos medžiagos, t.y. buvo sąžiningas. Kai asmuo nesąžiningas visais atvejais atsiras
atsakomybė, jis niekada neįgys nuosavybės teisės. Reikšminga aplinkybė – kieno vertė yra didesnė –
medžiagos ar pagaminimo išlaidos (CK 4.55 str.); svetimos medžiagos vertė ar savos medžiagos vertė +
pagaminimo išlaidos (CK 4.56 str.). Ir priklausomai nuo to, kuri vertė yra didesnė, nustatomas savininkas.

BEŠEIMININKIO DAIKTO PASISAVINIMAS

Bešeimininkis daiktas apibrėžtas gana plačiai (CK 4.57 str. 1 ir 3 d.). Į bešeimininkį daiktą nuosavybę gali įgyti
tik valstybė ir savivaldybės. Bet valstybė įgyja tik tuo atveju, jei rado asmuo, kuris vykdė kažkokias pareigas,
tai buvo tiesioginė jo veikla (jei lobis). Rastą daiktą galima paimti tik jei daikto radėjas atsisako daikto.

Taigi būtent į tokius bešeimininkius daiktus galima įgyti, kur įstatymų leidėjas nėra numatęs specialaus
įgijimo.

CK 4.57 str. bendra norma, o pagal atskirus nuosavybės teisės įgijimo pagrindus – specialiosios.
Specialiosioms normoms teikiama pirmenybė.

ĮGYJAMOJI SENATIS (CK 4.68-4.71 str.)

Šis reguliavimas susijęs su valdymo reguliavimu, būtent su CK 4.26-4.30 str.

Įgyjamoji senatis (CK 4.68 str. 1 d.) – tai toks nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, pagal kurį privatus FA ar
JA, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai,
nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį
daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę
įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

Svarbi 4.57 str. 2d. nuostata: „Bešeimininkiu daiktu nelaikomas sąžiningai įgytas ir teisėtai valdomas
daiktas, nors daikto valdytojas įgyjamąja senatimi dar nėra įgijęs nuosavybės teisės į daiktą.“ Jeigu nebūtų
šios normos, tai praktiškai nebūtų galima įgyti daiktų įgyjamąja senatim, nes daiktas po metų taptų

12

valstybės nuosavybe kaip bešeimininkis daiktas. Net jeigu ir įgyjamosios senaties terminas nesuėjęs, nėra
pagrindo laikyti daiktą bešeimininkiu, jei atitinka CK 4.57 str. 2 d. sąlygas.

CK 4.68 str. 1 d. numato tokias sąlygas norint įgyti daiktą įgyjamąja senatim (LAT praktikoj tiksliau
pasižiūrėti):

1. Valdymas turi būti įgytas sąžiningai;

2. Turi būti sąžiningai valdomas
3. Daiktas turi būti valdomas teisėtai - įgijimas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė.
Pavyzdžiui situacijos, kai nuosavybės teisės įgijimo pagal sandorį momentas buvo siejamas ne su
daikto perdavimu, o su registracija, ir tokiu atveju neįregistravus sandorio nuosavybė
neatsirasdavo, bet valdymas – taip.
Bendroji jungtinė kolūkiečių kiemo nuosavybė. Kolūkiečių kiemas – tai tie, kurie gyveno tame
pastate. Jeigu asmuo išvykdavo (ne laikinai), jis iš karto prarasdavo nuosavybės teisę, ir atvirkščiai,
jeigu koks asmuo įsikeldavo, jis iš karto tapdavo savininku (pvz. sūnaus žmona). Nebuvo
registracijos, todėl gavosi kad kažkas kažkiek pastatė tų statinių, iš vaikų kažkas liko, kažkas išvyko,
atvyko, dar kažką pastatė, nugriovė ir galų gale nepriklausomybės atkūrimo metu iškilo klausimas,
kam priklauso nuosavybė į tuos objektus. Todėl buvo svarbus valdymas. Kadangi nebuvo
įregistruota, o nuosavybė atsirasdavo nuo registracijos momento, todėl svarbu buvo žiūrėti į faktinį
valdymą. Visi šitie atvejai buvo pagrindas įgyjamajai senačiai taikyti.
4. Daiktas turi būti valdomas atvirai - asmuo teises įgyvendino ne kaip turintis išvestines teises (koks
nuomininkas), o įgyvendino kaip savą, nesislėpdamas. Vykdė visas pareigas priklausančias daikto
savininkui, pvz. mokėjo mokesčius, darė būtinas išlaidas, remontavo ir pan.;
5. Daiktas turi būti valdomas nepertraukiamai
6. Per visą valdymo laikotarpį, jeigu yra daikto savininkas jis turi turėti galimybę įgyvendinti savininko
teises.
7. Asmuo turi valdyti daiktą kaip savą, o ne kildinti savo teisę iš kito teisės, pvz. kaip nuomininkas.
Nuomininkas irgi valdo tuo metu, tačiau ne tokia apimtimi kaip savininkas. Asmuo turi būti
įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau teisių už jį ir jis neturi žinoti, kad kiti asmenys turi į daiktą
daugiau teisių į tą daiktą nei jis.

CK 4.71 str. 2 d.: „Jeigu per įgyjamosios senaties laiką daikto valdymas vienam iš kito perėjo keliems
asmenims ir kiekvieno iš jų valdymas atitiko šio kodekso 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus, tai tų
asmenų valdymo laikas skaičiuojamas kartu.“

Valdymo įgijimo momentas nekilnojamam daiktui siejamas su teisine registracija. LAT nuo 2011 m. vasario
21 d. praktiką pakeitė ir nustatė, kad teisėtam valdymui atsirasti nereikia registracijos, pakanka faktinio
daikto užvaldymo. NE taip kaip imperatyvi norma nurodo, o kaip LAT paaiškino :D

NUSAVYBĖS TEISĖS ĮGIJIMAS PAGAL SANDORIUS

Reikšminga, kad būtent pats nuosavybės teisės perėjimo momentas - daikto perdavimo monetas (CK 4.49
str.). Priėmimo-perdavimo aktas pasirašomas daikto perdavimo momentu, tai gaunasi vis tiek kad
nuosavybės teisė pereina nuo daikto perdavimo momento pasirašant daikto priėmimo-perdavimo aktą.

Gali būti ir kitas nuosavybės perėjimo momentas - CK 4.50 str. 2 d.: „Perdavimu laikomas daikto įteikimas
įgijėjui, taip pat daikto, perduodamo be prievolės nugabenti, įteikimas transporto organizacijai išsiųsti
įgijėjui ir įteikimas paštui persiųsti įgijėjui, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita.“ Jeigu yra prievolė
nugabenti daiktą ir daiktas tarkim žuvo, tai nuosavybės teisė dar nebuvo perėjusi, žuvo pirminio savininko
daiktas.

13

Perdavimo/nuosavybės perėjimo momento reikšmė:

1. Galimybė įgyvendinti savininko teises – nustato momentą, nuo kurio asmuo gali įgyvendinti
savininko teises į daiktą
2. Daikto žuvimo rizika – apibrėžiama, kam tenka daikto žuvimo rizika. Kol daiktas neperduotas,
laikoma, jog žuvo pirminio savininko daiktas, o kai daiktas jau perduotas – žuvo naujojo savininko
daiktas;
3. Prievolė atlyginti žalą. Senais laikais buvo labai daug atvejų, kai asmeniui daiktas perduotas, jis jo
nebuvo įregistravęs ir daiktui kas nors atsitinka. Tada pirminis savininkas turi atitinkamas pareigas
(dabar taip nebėra). Asmuo turi teisę įgyvendinti savininko teises ir jis jas turi tinkamai įgyvendinti
nuo daikto perdavimo momento, ankščiau pareigos nėra. Taigi jeigu žala buvo padaryta iki
perduodant daiktą, atsako pirminis daikto savininkas.

2016-03-14

Pagal sandorį nuosavybės teisė pereina nebūtinai perdavimo momentu, įstatymas ar sutartis gali numatyti
ir kitaip. Jeigu daiktas nėra registruotinas, nuosavybės teisė apskritai gali būti perleista iš anksto, kol daikto
dar nėra.

Specialios normos CK 4.50 str. 2 d., kai daiktas perduodamas ne tiesiogiai, o siunčiamas paštu ar per
transporto organizaciją:

• Jeigu daiktas perduodamas be prievolės nugabenti, t.y. pardavėjui neįeina pareiga pristatyti daiktą
pirkėjui, tokiu atveju, daikto įteikimas transporto organizacijai laikomas ir nuosavybės perdavimo
momentu. Tai reiškia, kad jeigu daiktas žus, jau vis tiek pirkėjui reikės sumokėti už daiktą, nes
nuosavybė perėjo nuo įteikimo transporto organizacijai momento.
• Skirtingai jeigu daiktas perduodamas su prievole jį pristatyti. Tokiu atveju nuosavybės perėjimo
momentas – daikto pristatymo, perdavimas pirkėjui momentas. Daiktui pasimetus, žuvus, kadangi
nuosavybės teisė neperėjo, laikoma, kad žuvo pirminio daikto savininkas.

NUOSAVYBĖS TEISĖS ĮGIJIMAS ADMINISTRACINIO AKTŲ PAGRINDU

Visi nuosavybės teisės atkūrimo atvejai yra nuosavybės teisės įgijimas administracinio akto pagrindu.
Atlieka administravimo subjektas, kuris priima individualų administracinį aktą dėl nuosavybės teisės
atkūrimo. Įstatymas numato subjektus, kurie priima šiuos aktus. Kol asmeniui nėra atkurtos nuosavybės
teisės, tai tol tas asmuo nelaikomas savininku ir negali įgyvendinti visų savininko turinį sudarančių teisių.

NUOSAVYBĖS TEISĖS ĮGIJIMAS SĄŽININGO ĮGIJĖJO APSAUGOS BŪDU

Ne visada savininkas gali išsireikalauti daiktą iš svetimo valdymo (CK 1.80 str. 4 d. nukreipia būtent į
vindikacinį ieškinį – CK 4.96 str.). Taigi ne visada pripažinus sandorį negaliojančiu taikoma restitucija, ne
visada asmuo savo daiktą gali susigrąžinti. Tokiu teisiniu reguliavimu ginamos ir sąžiningo įgijėjo teisės – jei
asmuo nežinojo ir negalėjo žinoti, kad daiktą kitas asmuo jam perdavė neturėdamas tokios teisės, tai
sąžiningo asmens teisės taip pat turi būti ginamos.

Šis nuosavybės teisės įgijimas reiškia tuos atvejus, kada ar tai būtų nuginčytas sandoris ir tada gynimas
nukreipia į 4.96 str., ar tai būtų daiktinės teisės atvejai, kada savininkas reikalauja iš sąžiningo nors ir
neteisėto valdymo daikto, tai yra tokie atvejai, kai savininkas negali išsireikalauti savo daikto. Kokiu
pagrindu paliekama nuosavybė sąžiningu įgijėjui? Būtent sąžiningo įgijėjo apsaugos pagrindu, nors pats
daiktas įgytas ir neteisėtai. Įstatymų leidėjas nustato atvejus, kad neteisinga būtų iš įgijėjo išsireikalauti
daiktą, net jei įgijimo pagrindas – neteisėtas.

14

NUOSAVYBĖS TEISĖS ĮGIJIMO MOMENTAS, NUSTATYMO REIKŠMĖ

Šis momentas reikšmingas tuo, kad daikto atsitiktinio žuvimo rizika pereina būtent nuo nuosavybės teisės į
daiktą įgijimo momento. Rizika taip pat tenka terminą praleidusiai šaliai, jeigu nuosavybei perduoti yra
nustatytas terminas.

Jeigu dėl netinkamos daikto priežiūros padaryta žala, tai asmeniui tenka atsakomybė.

NUOSAVYBĖS TEISĖS ATSISAKYMAS IR KITOKS PASIBAIGIMAS

Nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų CK nėra išvardinta. Čia svarbus nuosavybės teisės įgijimo pagrindų
skirstymas į pirminius ir išvestinius.

• Išvestinių nuosavybės teisės įgijimo pagrindų atveju, visi įgijimo pagrindai yra ir pasibaigimo
pagrindai;
• Pirminių įgijimo pagrindų atveju nėra aiškus pasibaigimo pagrindas, nes nėra daikto savininko.

Jeigu tai nėra išvestinis pagrindas, tai galima atrinkti ir koks yra pasibaigimo pagrindas.

Atsisakymas – tai išskirtinis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, kai nuosavybės teisę kažkas įgyja į daiktą,
kurio savininkas atsisakė.

CK 4.58 str. 4 d. nustato, kad atsisakyti galima tik kilnojamųjų daiktų ir tokiu būdu, jog būtų akivaizdu, kad
asmuo atsisakė to daikto. Nuo to momento, kai kažkas tą daiktą pasisavino, pasiėmė, tas asmuo tampa
savininku.

Kuo skiriasi nuo nuosavybės įgijimo sandorio pagrindu, kada yra perdavimas? Šiuo atveju nėra konkretaus
asmens, kuriam daiktas perduodamas.

Asmuo negali atsisakyti bet kokių daiktų. Už kai kurių daiktų atsisakymą numatyta net administracinė ir
baudžiamoji atsakomybė. Negalima atsisakyti nuodingų, kenksmingų atliekų, ginklų ir kt. Atsisakymą reikia
sieti su viešąja teise, o civilinės teisės požiūriu su daiktų skirstymu į ribotai esančius apyvartoje daiktus.

Negalima atsisakyti:

1. Ribotai apyvartoje esančių daiktų - jų negalima atsisakyti, nes kažkas pasisavinęs galėtų sukelti
pavojų. ;
2. Gyvų kilnojamųjų daiktų (gyvūnų apsaugą reglamentuojantys teisės aktai), ten atsisakymas yra
konkretus – perduodant gyvūnus prieglaudai.

PRIVAČIOS IR VIEŠOSIOS NUOSAVYBĖS TEISĖ. TURTO PATIKĖJIMO TEISĖ.

Lygiai taip pat kaip ir kažkada atsiradus, sukūrus tam tikrus daiktus, kurių buvo daugiau nei žmogui reikia
pasisavinti, vieni buvo reikalingi tenkinti tik pavienių asmenų poreikius, kiti daiktai buvo reikalingi daugeliui
tam tikroje teritorijoje gyvenančių asmenų, pvz. koks šulinys buvo reikalingas visiems ir taip susiformavo
viešoji nuosavybė – daugelio žmonių poreikiams tenkinti.

Viešosios nuosavybės objektai - tie daiktai, kurie paprastai pagal paskirtį skirti tarnauti visai visuomenei,
pats daiktas tai sąlygoja.

Jeigu nuosavybė privati FA, tai teisės turinį sudarančias teises, FA pats įgyvendina ir sprendžia kaip daiktą
naudoti, disponuoti, jam svarbu tik neperžengti ribų - nepažeisti kitų asmenų teisių ir interesų bei įstatymų
reikalavimų. Ribos – tik įstatymai ir kitų asmenų teisės ir interesai.

15

Jei privati nuosavybė JA (fikcijos teorija) – turto savininkas pats JA, dalininkai – asmenys, kurie įkūrė šį JA,
tai čia jų JA ekonomine prasme. Jie savo teises įgyvendina (ekonominiai savininkai, dalininkai) per valdymo
organus. Aukščiausias organas – jie patys, susirinkimas. Būtent jie ir sprendžia kaip įgyvendinti JA
nuosavybės teisę. Privatus JA taip pat iš esmės savo nuosavybės teisę įgyvendintina ekonominių savininkų
valia, ribos – įstatymai ir kitų asmenų teisės ir teisėti interesai.

Kažkas panašaus kaip su JA yra ir viešoji nuosavybė ta prasme, kad galima rasti ekonominį savininką ir
teisinį (juridinį) savininką.

Du įstatymai – pirminio turto privatizavimo įstatymas ir butų privatizavimo įstatymas gerai iliustruoja
viešosios nuosavybės teisės institutą. Ten vertinamas kiekvieno LT gyventojo darbinį indėlį ir nuosavybė, į
kurią asmuo turi teisę buvo siejama su darbo stažu. Kuo asmuo ilgiau dirbo, tuo jis įgijo didesnę dalį į turtą.
Šie įstatymai labai gerai parodė, kad būtent asmenų sukuriamas turtas, jų poreikiams tenkinti skirtas turtas,
yra valstybės nuosavybė (juridine prasme), tačiau ekonominis savininkas – asmenys.

Jeigu valstybė yra savininkas, tai kaip ji įgyvendina savininko turinį sudarančias teises? Įgyvendinimo prasme
sprendimus dėl valdymo, naudojimo, disponavimo gali priimti Seimas. Būtent Seimas ir sprendžia
pagrindinius nuosavybės teisių turinį sudarančius klausimus. Valstybė nuosavybės teises įgyvendina per
įvairias valdymo institucijas, priklausomai nuo to koks yra turtas, teises įgyvendina atitinkamos institucijos.
Pvz. universitetas yra valstybės nuosavybė, naudojamas valstybės funkcijoms, tai universitetas nuosavybės
teisę pats ir įgyvendins?

TURTO PATIKĖJIMO TEISĖ

Valstybė perduoda didžiąją dalį savo turto kitiems subjektams turto patikėjimo teise. Tas pats universitetas
viską valdo, naudoja, disponuoja kaip turto patikėtinis. Tas pats Seimas turto patikėjimo teise valdo
valstybės turtą.

Valstybė, atitinkamai ir savivaldybės, savo nuosavybės teisę būtent ir įgyvendina turto patikėjimo teise.

Skirtingai nuo privačios nuosavybės, jeigu privati nuosavybė FA, jis pats gali kaip nori teises įgyvendinti, JA –
pagrindinį sprendžiamąjį balsą turi ekonominiai savininkai, jie irgi gali kaip nori įgyvendinti savininko teises,
tai valstybė iš esmės įgyvendina savininko teisės turinį sudarančias teises per tam tikras institucijas, bet
visur sėdi gyvi žmonės, kurių pirštai gniaužiasi vienodai (pagunda pasiimti sau), todėl reguliavimas yra daug
griežtesnis ir reguliuojamas viešosios teisės normomis. Pati viešosios nuosavybės prigimtis yra visų interesų
tenkinimas. Privatinei teisei būdinga, jog asmuo gali elgtis taip, kaip nedraudžiama, valstybės nuosavybės
atveju, kadangi turtas yra ne privačių asmenų, o visų, tai natūralu, kad šie santykiai reguliuojami viešosios
teisės normomis ir galima elgtis tik taip, kaip leidžiama - yra detaliai nustatytos teisės, pareigos ir
atsakomybė už pareigų nevykdymą.

Nuosavybės teisės subjekto ypatumas ir paskirtis viešosios nuosavybės suponuoja tai, kad tokios
nuosavybės įgijimą reguliuoja viešosios teisės normos. Nemaišyti su įgyvendinimu – čia reguliuoja privatinės
teisės normos, valstybė dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose lygiais pagrindais (CK 2.36 str. 1 d.)

CK 4.106-4.110 str. Turto patikėjimo teisė yra išvestinė iš nuosavybės. Svarbu tai, kad patikėtojas gali būti ir
privatus asmuo.

• nuosavybės teisės atveju savininko teisė yra SAVO NUOŽIŪRA įgyvendinti visas savininko teises;
• turto patikėjimo teisėje turima teisė įgyvendinti TIK TOKIAS TEISES IR TIEK JŲ, KIEK YRA PERDAVĘS
PATS PATIKĖTOJAS, SAVININKAS. CK 4.109 str. – viešosios nuosavybės atveju natūralu, kad ir
patikėtinis negali pažeisti įstatymų ir kitų asmenų teisių, bet skirtingai nuo savininko, jis turi tiek
teisių, kiek jam numato įstatai, nuostatai ir kiti teisės aktai.

16

Registrų centras. Steigėjas – teisingumo ministerija, ji tvirtina kažkokius įstatus, nuostatus ir reglamentuoja
registrų centro veiklą, kaip naudoti turtą. Turtas būna perduotas konkrečiam tikslui ir naudoti galima tiek,
kiek reikia funkcijoms atlikti, taip pat, pavyzdžiui, universitetas negali naudoti savo turto diskotekoms
organizuoti, prekiauti alkoholiu. Galima ir disponuoti, bet griežtai reglamentuota – tiek, kiek reikia
funkcijoms atlikti.

Turto patikėjimo teisė yra kur kas platesnė – patikėtojai gali būti ne tik viešosios nuosavybės turėtojai, bet ir
privačios nuosavybės savininkai. Todėl turto teisės patikėjimo subjektai LR yra valstybės ir savivaldybių
įmonės ir organizacijos (visais atvejais), taip pat kiti JA ir FA.

Kalbant apie turto patikėjimo teisę, kuri nustatoma privačiai naudai, tai teisės įgyvendinamos taip, kaip
numato sutartis.

Taip pat svarbu CK 4.110 str. – tai daiktiniai savininko teisių gynimo būdai. Tais atvejais, kai nuosavybė yra
perduota patikėtiniui ir jis įgyvendina savininko teises į ją, tiek kiek ir tokias, kokias jam yra perdavę, tai
jeigu tas turtas yra prarastas, ar kažkas neteisėtai pasisavino tą turtą, ar nebegalima įgyvendinti teisių į
turtą dėl to, kad tretieji asmenys jam tai trukdo daryti, jis pirmiausiai turi tą pastebėti ir natūralu, kad
būtent turto patikėtiniai turi savininkui būdingas teisesnes gynimo priemones –teisę reikšti tiek vindikacinį,
tiek negatorinį ieškinį.

BENDROSIOS NUOSAVYBĖS TEISĖ

CK 4.72 str. bendrosios nuosavybės teisę apibrėžia subjektine prasme, per teisės turėtojus: „Bendrosios
nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės
objektą bei juo disponuoti.“ Kadangi tai irgi yra nuosavybės teisė visada reikia prikabinti ribas –
nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir interesų bei įstatymų reikalavimų! CK nevisiškai tiksliai suformuota
sąvoka.

Skirtumas nuo bendros nuosavybės teisės sąvokos – kad čia yra keli savininkai, jie gali būti tiek FA, tiek JA,
tiek valstybė ir savivaldybės. Yra keli savininkai į tą patį nuosavybės teisės objektą.

Nuosavybės teisėje, kai yra vienas savininkas, jis SAVO NUOŽIŪRA įgyvendina avininko teises, sprendžia
vienas subjektas, o kai yra keli savininkai – turi būti SUDERINTA MAŽIAUSIAI DVIEJŲ SUBJEKTŲ VALIA. Valios
suderinimas dažnai būna ne toks paprastas, nes tie subjektai kartais nesusitaria.

Bendroji nuosavybė yra kelianti daug problemų. Todėl viso bendrosios nuosavybės teisės reguliavimo tikslas
– kad būtų kiek galima mažiau bendrosios nuosavybės, kiek galima mažiau bendraturčių, mažiau masės
bendro turto, nes bendrosios nuosavybės įgyvendinimas sukelia labai daug problemų.

Pagrindinė nuostata, kad bendraturčiai turtą valdo, naudoja, disponuoja BENDRU SUTARIMU. Nesutarus,
šiuos klausimus sprendžia teismas.

Bendroji nuosavybė yra dviejų rūšių:

1. Bendroji jungtinė nuosavybė – sutuoktinių nuosavybės rūšis. Kur sunku nustatyti, kiek kuris
sutuoktinis prisideda prie bendros nuosavybės;
2. Bendroji dalinė nuosavybė – yra nustatytos tikslios dalys.

2016-03-18

Tiek bendraturčiai, tiek asmeniniai savininkai negali savo teisių įgyvendinti taip, kad pažeistų kitų asmenų
teises (subjektinė teisė).

17

Objektyvioji bendroji nuosavybės teisė – teisės normų sistema, kuri reglamentuoja dviejų ar kelių savininkų
teisę valdyti, naudoti, disponuoti daiktu, nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir interesų bei įstatymų.

Lyginant su asmenine nuosavybe, bendrosios nuosavybės teisė:

1. Jeigu nuosavybės teisiniuose santykiuose būdingas absoliutumas, yra neapibrėžtas asmenų ratas,
tai bendrosios nuosavybės teisėje yra lygiai toks pat santykis, bet teisės turėtojas ne vienas, o visi
bendraturčiai, o iš kitos pusės – neapibrėžtas asmenų ratas (išoriniai santykiai).
2. Lygiai tokios pat nuosavybės teisės ribos – tiek asmeninis savininkas, tiek bendraturčiai savininko
teises įgyvendina nepažeisdami kitų asmenų teisių ir interesų bei įstatymų reikalavimų.

Išoriniai santykiai susiklosto iš vienos pusės tarp bendraturčių kaip vieno subjekto, iš kitos pusės tarp
neapibrėžto asmenų rato.

Bendrosios nuosavybės teisei būdingi ir vidiniai santykiai – tie santykiai, kurie susiklosto tarp pačių
bendraturčių. Savininkai turi rasti bendrą sutarimą dėl daikto naudojimo, disponavimo, valdymo. Jeigu jie
nesutaria dėl įgyvendinimo, tokiu atveju ginčą sprendžia teismas.

Vieni santykiai sąlygoja kitus, pvz. paveldėjo keli vaikai namą, energijos tiekėjas savininkus mato kaip vieną,
tačiau jų yra keli. Už energiją sumoka vienas subjektas (išoriniai santykiai), o paskui patys savininkai jau
aiškinasi tarpusavyje (vidiniai santykiai). Išoriniai santykiai sąlygoja vidinius.

BENDROSIOS NUOSAVYBĖS TEISĖS RŪŠYS

CK 4.73 str. pateiktas skirstymas pagal tai, ar yra žinomos konkrečios dalys nuosavybėje:

1. Bendrosios dalinės nuosavybės teisė – yra žinomos, nustatytos kiekvieno bendraturčio dalys;
2. Bendroji jungtinė nuosavybės teisė – tada, kai bendraturčių dalys bendrame turte nėra nustatytos.
Lietuvoje vieninteliu atveju – sutuoktinių nuosavybė.

CK yra įtvirtintos dvi prezumpcijos:

1) CK 4.73 str. 2 d. - bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jeigu įstatymai nenustato ko kita.
2) CK 4.73 str. 3 d. - Jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio
dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios.

Dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje pasireiškia per reikalavimo teises ir tam tikrus įsipareigojimus,
prievoles. Idealioji dalis reiškia dalį, išreiškiama per reikalavimo teisę. LAT praktikoje yra ir sąvoka realioji
dalis – ji nereiškia, kad turtas atidalintas.

Idealioji dalis nurodoma trupmena, visas dalis sudėjus turi gautis 1. Idealioji dalis labai gerai atsiskleidžia per
CK 4.76 str. įtvirtintą nuostatą. Idealioji dalis reiškia ne ką kitą, o tik tai teisę proporcingai savo turimai daliai
reikalauti galimybės įgyvendinti savininko teises. Tačiau kartu su šia teise yra ir pareigos.

Realioji dalis tai nėra kažkokia dalis, kuri tektų jau konkrečiai tam turte atsidalinus. LAT kaip realiąją dalį
įvardina būtent tą realią turto dalį, į kurią turi naudojimo teisę konkretus bendraturtis. Kai bendraturčiai
įgyvendina teisę nusistatyti daikto naudojimosi tvarką, tai va šitą dalį LAT ir vertina kaip realią dalį
bendrosios nuosavybės teisėje.

Pagrindai, kuriais atsiranda bendrosios dalinės nuosavybės teisė:

1) Paveldėjimas (dažniausiai);

18

 2) Kartais pagal prigimtį, pati savaime sukuriant daiktą, pvz. pastačius daugiabutį namą, sodininkų
bendrijų įkūrimo atveju;
3) Sandorių pagrindu.

SUBJEKTAI

Kas gali būti apskritai nuosavybės teisės subjektais, tas gali būti ir bendrosios dalinės nuosavybės subjektu.

Mišrus subjektas – kai asmuo yra ir asmeninės nuosavybės savininkas ir bendrosios dalinės nuosavybės
savininkas.

Bendrasavininkas – siejama nuo subjekto, savininko, paskui kalbininkai pakeitė į bendraturtis – siejama su
objektu.

OBJEKTAS

Kas gali būti apskritai nuosavybės teisės objektais, gali būti ir bendrosios nuosavybės teisės objektais. Negali
būti toks turtas, kuris apskritai negali priklausyti kitiems asmenims – pavyzdžiui, valstybės išimtinė
nuosavybė.

BENDROSIOS BENDRATURČIŲ TEISĖS IR JŲ ĮGYVENDINIMAS (mėgsta per egzaminą duoti)

(1) Teisė proporcingai savo daliai naudotis turtu ir gauti iš jo naudą. Iš kitos pusės atsiranda pareiga
išlaikyti, daryti būtinas išlaidas. Jeigu bendraturčiai negali susitarti dėl naudojimosi tvarkos ginčas
sprendžiamas teisme pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Pats kreipimasis į teismą įrodo, kad
bendraturčiai nesusitarė ir yra ginčas.

(2) Teisė padidinti bendrąją dalinę nuosavybę. Ji gali pasireikšti dviem būdais:

• didinant patį objektą (pvz. pastačius priestatą prie namo);

• nedidinant paties daikto, tačiau didinant jo vertę.

Bendraturtis turi turtą padidinti savo sąskaita, savo lėšomis ir aišku laikydamasis įstatymų nustatytų
reikalavimų (pvz. jeigu stato pastatus, reikia turėti atitinkamus leidimus)

Jeigu bendraturtis padidina objektą, svarbu nustatyti turėjo ar ne kitų bendraturčių sutikimą.

• Jei turėjo – tai prorocingai padidėjo to bendraturčio dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Pvz.
Priklauso ½ namo, pristatė ten ką nors, tai tada jam priklauso ¾ ir atitinkamai pakeičiama daikto
naudojimosi tvarka.
• Atvirkščiai, kai padidina negavęs sutikimo – tokiu atveju, jeigu galima padidinimą atskirti, asmuo
turi teisę atskirti padidinimą, bet jeigu atskirti neįmanoma – visų bendraturčių dalys padidėja
proporcingai. Tai reiškia, kad dalys išlieka lygiai tokios pat, tačiau po jomis slypintis vertės dydis,
padidėja.

Įgyvendinant savo teisę didinti nuosavybę, bendraturtis gali pažeisti kito bendraturčio teises – jam gali būti
sunku naudotis daiktu, arba vėliau jis pats negalės didinti to daikto (pvz. statybą reglamentuojantys aktai
riboja tarkim aukštingumą, tai jei vienas bendraturtis užstatys, kitas nebegalės). Jeigu bendraturčiai
neduoda sutikimo, o bendraturtis norintis padidinti daiktą, vertina, kad sutikimas nepagrįstas – jis turi teisę
kreiptis į teismą ir reikalauti, kad pripažintų, jog atsisakymas yra neteisėtas, kadangi jokios teisės nėra
pažeidžiamas (negalima prašyti įpareigoti kitą bendraturtį duoti sutikimą, pats teismo sprendimas laikomas
atstojančiu tą sutikimu). Kai didinimas pasireiškia ne paties daikto didinimu, bet jo vertės didinimu (pvz.
apšildymas, pakeistas stogas), tada kartais dalis lieka tokia, kad kitas bendraturtis nebegali naudotis. Toks
bendraturtis, kurio dalis sumažės, turi teisę atsisakyti. Pvz. vienas bendraturtis sugalvoja apšiltinti namą,

19

daug investuoja – padidina daikto vertę, kitam tokiu atveju tarkim lieka ¼ buto, o bute tik 3 kambariai. Po
atidalinimo jam liks tik koks sandėliukas naudotis. Tokiu atveju galima atsisakyti duoti sutikimą.

(3) Teisė atsidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės. Bendra taisyklė - CK 4.80 str. – turi būti atidalijama
natūra, kiekvienam bendraturčiui proporcingai jo turimai idealiajai daliai. Padalijimas reiškia suformavimą
atskirų naudoti objektų. Pvz. atidalijant žemę, suformuojami atskiri sklypai ir jie paskiriami bendraturčiams.
CK 4.82 str. – KIEK GALIMA BE NEPROPORCINGOS ŽALOS. Dalinant natūra visada yra tam tikra žala,
nuostoliai, praradimai – tačiau proporcingi, protingi praradimai galimi.

Atsidalijimas pinigais. Piniginė kompensacija sumokama nebūtinai atsidalijančiam bendraturčiui. Teismas

vertina atsižvelgdamas į visumą aplinkybių. Šiaip dažniausiai šalys pateikia savo siūlymus ir kiekvienas iš jų
įrodinėja, kodėl taip atidalinti yra teisinga.

Atidalijimo ir daikto naudojimosi tvarkos nustatymo santykis:

Kartais, kai iškyla klausimas dėl naudojimosi tvarkos nustatymo kitas bendraturtis prašo atidalinti daiktą.
Teismai suformavo praktiką, kad tais atvejais, kai yra į teismą kreipiamasi dėl naudojimosi tvarkos
nustatymo, bet kitas bendraturtis reikalauja atidalinti, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl atidalijimo.
Bendrosios dalinės nuosavybės santykiai, jų įgyvendinimas sukelia labai daug problemų, daug ginčų, tai
visas įstatymų leidėjo nustatytas reguliavimas yra toks, kad jeigu įmanoma, bendrosios dalinės nuosavybės
turi būti kiek įmanoma mažiau, tiek objektų, tiek subjektų prasme.

(4) Teisė perleisti savo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje (ne tik perleisti, galima ir įkeisti, suvaržyti ir
pan.). Kai nuosavybė perleidžiama sandoriu – pirkimo-pardavimo sutartimi, įtvirtinta pirmumo teisė pirkti
parduodamas dalis kitiems bendraturčiams. Jeigu bendraturčiai neįgyvendina šios teisės (per 1 mėn.
nekilnojamam daiktui arba per 10 d. kitam daiktui), tai tokiu atveju tas pageidaujantis parduoti savo dalį
bendraturtis, gali parduoti savo dalį tretiesiems asmenims. Turi būti parduodančiojo pranešimas kitiems
bendraturčiams. Jame turi būti nurodyta kaina ir kitos pardavimo sąlygos (sąlygos, kurios yra svarbios, tam
kad apsispręsti pirkti ar ne, pvz. sąlyga, kad visą sumą reikia sumokėti iš karto). Informavimas teismų
praktikoje nelaikytinas oferta – tai viso labo informacijos pateikimas apie kainą ir sąlygas, kad bendraturtis
galėtų įgyvendinti savo pirmumo teisę.

Pagal reguliavimą nėra numatyta, kaip turėtų elgtis bendraturtis, jeigu planuoji parduoti vienam iš
bendraturčių, taigi tokiu atveju kitiems bendraturčiams pranešti nereikia. Bendraturčiai turi pirmumo teisę
prieš trečiuosius asmenis, bet ne tarpusavyje, todėl netgi jeigu parduodantis bendraturtis pasiūlė vienam
bendraturčiui, vėliau kitas bendraturtis sužinos apie pardavimą, nebus laikoma, kad jo pirmumo teisė
pažeista.

Pasekmės pažeidus pirmumo teisę:

• CK 4.79 str. 3 d. nereiškia sandorio naikinimo. Tokiu atveju teismas sprendimu pripažins naujuoju
savininku vieną iš bendraturčių, kurio teisės buvo pažeistos, tuo pačiu įpareigos jį sumokėti
pardavimo sumą asmeniui, kuris tą daiktą buvo nupirkęs, o jei dar nebuvo sumokėta –
parduodančiam savo dalį bendraturčiui.
• 3 mėn. – ieškinio senaties terminas – prasideda nuo to momento, kai sužinojo arba turėjo sužinoti
apie savo teisės pažeidimą. Taikomas rūpestingo, atidaus asmens standartas.

Jeigu pranešė apie tai, kad parduoda, bendraturčiai nepageidavo įsigyti, praėjo daug laiko ir atsirado
pirkėjas. Tada atbėga bendraturtis ir sako, kad turėjo pakartotinai jam pranešti. LAT praktika, kad
neprivaloma pakartotinai pranešinėti, nepriklausomai nuo to, kiek laiko praėjo, jeigu nepasikeitė pardavimo
sąlygos ir tvarka. Bendraturčiai patys būdami atidūs, rūpestingi, pasikeitus aplinkybėms turėtų domėtis, ar
dalis dar neparduota, ar dar galima pirkti.
20

Tokiu reguliavimu iš dalies jau suvaržoma bendraturčio, norinčio parduoti savo dalį, teisė, todėl turi būti
išlaikytas balansas – yra nustatyti terminai ir nereikia pranešinėti pakartotinai ir pan.

ŠALYS gali susitarti ir kitaip dėl trumpesnių/ilgesnių terminų.

BUTŲ IR KITŲ PATALPŲ SAVININKŲ BENDROSIOS DALINĖS NUOSAVYBĖS TEISĖ

Reikia skirti paties buto bendraturčius ir apskritai situaciją, kai pagal prigimtį visų butų ir kitų patalpų
savininkai yra bendraturčiai tam tikrų objektų, pvz. laiptų, stogo, boilerinės.

Bendrąja nuosavybės teise butų ir kitų patalpų savininkams priklauso tos dalys, kurios reikalingos, kad
tenkintų visų savininkų interesus.

• Bendrojo naudojimo patalpos - pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai,
rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, bendrojo naudojimo balkonai, lodžijos, terasos, jeigu jie
nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams;
• Pagrindinės namo konstrukcijos - (pamatai, visos laikančiosios sienos ir kolonos, išorinės sienos ir
vidinės pertvaros, atskiriančios bendrojo naudojimo patalpas nuo skirtingiems savininkams
priklausančių butų ir kitų patalpų, perdangos, stogas, fasado architektūros detalės ir išorinės
(fasado) konstrukcijos (balkonų, lodžijų ir terasų laikančiosios konstrukcijos, aptvarai, stogeliai,
išorės durys, išoriniai laiptai), tarpaukštinių laiptų konstrukcijos, nuožulnos);
• Bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinę-techninė ir kitokia įranga - pastato bendrojo
naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato
elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius,
vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus).

CK 4.82 str. 7 d. – dalis bendrojoje nuosavybėje yra lygi asmeniui nuosavybės teise priklausančių patalpų
naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui. Į skaitiklį rašomas asmens naudingo buto
plotas, o į vardiklį – visų butų, kurie yra tame name, plotas.

Jeigu bendrojoje dalinėje nuosavybėje visada gali atsidalinti, tai čia atsidalinti negalima (tik išimtiniais
atvejais). Galima parduoti tik kokią palėpę, kai pvz. viršutiniame aukšte gyvenantys superka dalis bendrojoje
dalinėje nuosavybėje visų likusių savininkų ir įsirengia ten papildomai patalpas. Patalpos, kurios nebūtinos
bendram naudojimui ir galima atskirai naudoti pagal paskirtį – jas galima perleisti.

2016-03-21

Dėl butų savininkių ir kitų patalpų bendrosios dalinės nuosavybės perleidimo.

Ar kiti gali perleisti tarkim buto palėpę? Viršutinių butų savininkai nori įsirengti ten patalpas. Pagal
reguliavimą palėpė yra bendroji dalinė nuosavybė, tai norėdamas tam tikrą palėpės plotą įsirengti,
viršutinio aukšto savininkas turi gauti ne tik leidimus, bet pirmiausia turi įgyti nuosavybę į tą plotą. Ar šiuo
atveju turi viršutiniame aukšte gyvenantis savininkas turi pirmumo teisę? Pagal CK 4.82 str. 6 d. pirmumo
teisė taikoma ir tais atvejais, kai kitiems asmenims butų ir kitų patalpų, esančių namuose, savininkai
parduoda bendrąja daline nuosavybe (palėpės, rūsio patalpos ir pan.) turimą visą ar ne visą dalį,
priklausančią proporcingai jų turimai nuosavybės teise patalpai. Vadinasi, pirmumo teisė yra numatyta.

Jeigu parduodama dalis bendrosios nuosavybės teise turimo daikto, kuris yra ar gali būti naudojamas
tenkinant ne viso namo, o tik atskiroje jo dalyje (laiptinė ir pan.) esančių patalpų savininkų poreikius,
nepažeidžiant name esančių patalpų savininkų teisių, tai apie dalies, turimos bendrosios nuosavybės teise,
pardavimą turi būti pranešta toje namo dalyje esančių patalpų savininkams ir tik jiems leidžiama
pasinaudoti pirmenybės teise ją pirkti. Namas, daugiabutis, dvi laiptinės. Iš kiekvienos laiptinės galima
patekti į virš tos namo dalies esančią palėpę. Abi tos dalys yra vienodos (palėpės). Dalys tenkančios
21

bendrojoje dalinėje nuosavybėje lygios. Tokiu atveju, jei kažkas sugalvoja virš vienos laiptinės įsirengti
papildomas patalpas iš palėpės, tai tik šioj laiptinėj gyvenantis turi pirmumo teisę pirkti tą palėpės dalį.

Ši norma reiškia, kad jei atskirose laiptinėse vienodos galimybės įsigyti bendro naudojimo patalpas, tai
kiekvienos laiptinės gyventojai turi pirmumo teisę įsigyti toje laiptinėje esančias patalpas.

Iš CK 4.83 str. 4 d. išplaukia, kad butų ir kitų patalpų savininkai turi apmokėti:

• būtinąsias išlaidas;
• nebūtinąsias išlaidas, bet išlaidas, kurias sutinka apmokėti butų savininkai;
• butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo nustatytos išlaidos.

Butų ir kitų patalpų savininkai privalo leisti remontuoti visokius bendro naudojimo daiktus, pvz. vamzdžius ir
kt. CK 4.83 str. 5 d.: „Buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) privalo leisti įgaliotiems asmenims
remontuoti ar kitaip tvarkyti jo bute ir kitose patalpose esančią bendrojo naudojimo mechaninę, elektros,
techninę ir kitokią įrangą.“

Taip pat privaloma kaupti lėšas, kurios būtinos bus ateityje renovuoti būstus. Lėšos turi būti kaupiamos
pastoviai.

Teisių įgyvendinimas. Būtent dėl to, kad būstai turi būti remontuojami, daromos būtinosios išlaidos,
mokami visokie bendri mokesčiai, tai bendrosios dalinės nuosavybės teisė įgyvendinama:

1. Įkuriant bendriją. Per šios bendrijos valdymo organus įgyvendinama bendrosios dalinės nuosavybės
teisė, rūpinamasi bendrosiomis išlaidomis ir pan.;
2. Jei bendrija neįkuriama, tai savininkai turi teisę pasirinkti administratorių. Detali tvarka CK 4.85.
Tokiu atveju savivaldos institucija skiria jų pasirinktą administratorių;
3. Galima sudaryti jungtinės veiklos sutartis. Tai daugiašalis sandoris, siekia keli asmenys vieno bendro
tikslo. Tokiu atveju savininkai nusprendžia, kas kuo atitinkamai užsiims, pvz. kas rūpinsis remontu,
kas sudarys sandorius ir pan.

Visada turi būti užtikrinamas bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimas.

CK 4.84 str. 7 d. ribojama galimybė būti bendro naudojimo objekto administratoriumi. ŠI norma yra dėl to,
kad administratorius turi veikti butų ir kitų patalpų savininkų interesais, bet ne kitų asmenų interesais. Tai
kad nebūtų interesų konflikto (tarp gyventojų ir paslaugų tiekėjų) nustatytas šis apribojimas. Ši norma šiuo
metu yra apskųsta KT tuo pagrindu, kad varžoma butų ir kitų savininkų teisė rinktis, pažeidžiamas
lygiateisiškumo principas ir pan.

SODINIKŲ BENDRIJŲ NARIŲ BENDROSIOS DALINĖS NUOSAVYBĖS TEISĖS YPATUMAI

Kažkada sodų paskirtis buvo – kad galėtų žmonės pailsėt, kažką užsiaugint ir pan. Teritorijos buvo aptvertos,
keliai buvo remontuojami savininkų lėšomis, iškasti tvenkiniai, daugelis elektrą tiekdavo savo lėšomis ir pan.
Visa tai buvo daroma savininkų lėšomis. Dabar tuos sklypus privatizavo, jie yra privačios nuosavybės
objektai. Savininkai liko tik bendro naudojimo objektų bendraturčiais (pvz. keliai, tiltai, elektros skydai ir
pan.). Lygiai tas pats modelis: yra kažkokie bendri įrenginiai, tam tikros teritorijos ir proporcingai turimai
daliai tų objektų išlaikymui, savininkai turi daryti išlaidas.

Buvo bylų kai sąskaitos už energijos tiekimą pateikiamos sodininkų bendrijai, sodininkų bendrija norėjo
turtą perduoti energijos pardavėjui. Pažiūrėt bylas, kai energijos savininkas nenorėjo mokėti, o savininkams
nenaudinga turėti, bet už ačiū atiduot irgi nenorėjo. Savininkams turto išlaikymas kainavo daugiau nei jo
teikiama nauda, bet už dyką turto atiduoti nesinorėjo. Pvz. šiukšlės – yra turtas, pasiūla labai didelė, o
paklausos nėra, tai savininkai dar primoka, kad atsikratyti tokio turto.

22

BENDROSIOS JUNGTINĖS NUOSAVYBĖS TEISĖ IR SKIRTUMAI NUO DALINĖS

Bendroji jungtinė nuosavybė yra tik vienu atveju – sutuoktinių.

Jeigu dalinėje visais atvejais arba pats įgijimas sąlygoja tą dalį (pvz. paveldėjom, sukūrėm), pati prigimtis
lemia, kad galima nustatyti tam tikras dalis, tai bendrojoje jungtinėje pagal prigimtį susiklosto tokie
specifiniai santykiai, kad mes negalime pasakyt kokios gi dalys bendrai įgyto turto priklauso kiekvienam
sutuoktiniui. Negalima pasakyti, kuris sutuoktinis daugiau įdeda į bendrą turtą. Todėl reguliavimas yra toks,
kad bendrai gyvenant iš bendrų lėšų sukurtas turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, ten nėra jokių dalių.

Asmeninis turtas yra tik:

• Iki santuokos įgytas turtas;

• santuokoj įgytas, bet iš sutuoktinio asmeninių lėšų,
• sutuoktiniui padovanotas turtas yra asmeninis kiekvieno sutuoktinio turtas.

Šis reguliavimas gali būti pakoreguotas sutartimis (ikivedybinė ir vedybų sutartis).

Dalinant bendrą turtą tai, kad preziumuojamas lygių dalių principas, nereiškia jog dalys lygios, galimas
nukrypimas atsižvelgiant į silpnąją šalį, į vaikus, į negalias ir pan. Yra labai daug atvejų, kai teismai nukrypsta
nuo lygių dalių principo dalinant turtą.

DAIKTINIŲ TEISIŲ APSAUGA IR GYNIMAS

Konstitucinis nuosavybės neliečiamumo principas ir pati jo reikšmė (23 Konstitucijos straipsnis), lemia, kad
turi būti užtikrinta savininko teisių apsauga. Tačiau tai nereiškia, kad savininko teisės negali būti ribojamos.
Nuosavybės teisė negali būti taip suabsoliutinta, kad savininkas galėtų įgyvendinti savo teises pažeisdamas
kitų asmenų teises, įstatymus ir pan. Todėl netgi nuosavybė gali būti ribojama.

DAIKTINIŲ TEISIŲ APSAUGOS IR GYNIMO SĄVOKOS

Apsauga reikalinga dėl prevencinio pobūdžio – kad tam pažeidimui, kuris gali būti padarytas, būtų
atgrasymo priemonė, kad nebūtų pažeidžiama tai, kas yra saugoma.

Jei įvyksta pažeidimas, teisė turėtų būti ginama. Gynimas jau yra savarankiškas – kol nebuvo pažeidimo,
apie gynimą nėra ko kalbėti. Gynimas galimas tik esant pažeidimui.

Su apsauga susijęs CK 4.93 str. – ši norma išplaukia iš Konstitucijos 23 str. Šios normos irgi yra apsaugos
srityje, nes derinant tam tikras vertybes būtina, turi būti užtikrinta teisės apsauga – teisingas atlyginimas,
galimybė įrodinėti, kad nėra visuomenės poreikio nuosavybei paimti. LR KT yra pasakęs, kad teisingas
atlyginimas irgi užtikrina nuosavybės teisės apsaugą.

Gynimas - tai būtent normos, kurios reglamentuoja būtent pažeistų teisių gynimą. Jeigu tai bus nuosavybės
teisės pažeidimas, tai bus vindikacinis ir negatorinis ieškinys, jei valdymo – posesorinis ieškinys.

Neužtenka įstatymų leidėjui nustatyti tam tikro reguliavimo, kuriame būtų numatytos tam tikros teisės, jis
turi nustatyti dar ir atitinkamą reguliavimą, kuris užtikrintų, kad nebūtų šitos teisės pažeistos, t.y. šių teisių
apsaugą ir gynimą. Nenustačius šių normų, pati teisė būtų paneigta – jeigu yra teisė, turi būti apsauga ir
gynyba, nes kitu atveju nebus ir pačios teisės.

23

DAIKTINIŲ TEISIŲ SUVARŽYMAI IR JŲ RŪŠYS

Tai reiškia, kad pati teisė iš asmens nėra paimama, apribojama, čia suvaržoma tik galimybė įgyvendinti tam
tikras tos daiktinės teisės turinį sudarančias teises. Suvaržymai – su daiktu susiję tam tikri įsipareigojimai.

Daiktinė teisė, kuri yra išvestinė iš nuosavybės teisės yra suvaržanti.

Tiesiogine prasme suvaržymas tai apribojimas galimybės įgyvendinti teises, bet ne kažkieno naudai. Yra
apribojama savininko teisė, nenustatant kitos daiktinės teisės, bet atimant iš savininko galimybę įgyvendinti
tam tikras teises. Suvaržymai būna tada, kai yra koks nors Vyriausybės nutarimas ir yra surašyta, kas
neleidžiama ir pan. – pvz. negali genėti medžių, kasti ten ko nors. Jeigu suvaržymai nustatyti teisės aktuose
iki įgyjant turtą - jie nėra atlyginami, o jei nustatomi vėliau – atlyginami, mokamos tam tikros išmokos.
Įsipareigojimai kyla iš teisės aktų. Suvaržymai gali kilti ir iš paties objekto – pvz. jeigu objektas yra ribotai
apyvartoje esantis daiktas.

Suvaržymas, kurį asmuo patiria dėl kitų daiktinių teisių yra jau kito asmens naudai.

NEATLYGINTINAS IR ATLYGINTINAS NUOSAVYBĖS PAĖMIMAS PRIEŠ SAVININKO VALIĄ

Pagrindinės nuostatos prie savininko teisės apsaugos - CK 4.93 str. 3 d.

Neatlygintinas paėmimas kildinamas iš viešosios teisės, iš tam tikrų viešosios teisės pažeidimų. Pagrinde –
konfiskavimas. Turtas paimamas vykdant teisingumą (turtas įgytas darant teisei priešingus veiksmus). Yra
atvejų, kai pakanka, jog savininkas elgtųsi pakankamai nerūpestingai, pvz. galimybė paimti transporto
priemonę, kuria buvo vežamos kontrabanda, net jei mašina ir nėra to asmens. Arba jei asmuo yra neblaivus,
vairavo ne savo automobilį, vis tiek galima jį paimti.

Atlygintinas nuosavybės paėmimas prieš savininko valią. Pagrindinės nuostatos Konstitucijoje:

1. turi būti visuomenės poreikis – tai turi būti toks poreikis, viešas interesas tam tikru būdu panaudoti
tą nuosavybę, kad nepaėmus nuosavybės iš privataus savininko nebūtų įmanoma apskritai to
poreikio patenkinti, arba tam, kad jį patenkinti reikėtų neproporcingų sąnaudų. Asmuo turi žinoti,
kad turi teisę kreiptis į teismą;
2. paėmimas turi vykti pagal įstatymus;
3. turi būti teisingai atlyginama – bendra taisyklė, kad turi būti atlyginama rinkos kainomis, nebent
jeigu susitariama – kitu turtu (ekvivalentinė natūra).

Žemės įstatyme išvardinti atvejai, kada laikoma, jog nuosavybė paimama visuomenės poreikiams. Galima
pažiūrėti ten ir įvertinti, ar tai yra visuomenės poreikis. Sąrašas tam įstatyme yra baigtinis.

Dėl teisingo atlyginimo būna sudėtingiau, nes net teismui paskyrus ekspertizes, skirtingi ekspertai pateikia
skirtingas išvadas.

Dėl kito turto paėmimo visuomenės poreikiams nėra pagrindo, todėl nėra ir atskiro reguliavimo. Pati
valstybė gali pati sukurti kitą turtą, pvz. pastatyti statinius, o žemės sukurti neįmanoma. Reta išimtis prie
lobio, lobis gali būti paimamas, bet teisingai atlyginimas. Taip pat kitas atvejis, kai valstybė gali paimti
netinkamai saugomas kultūrines vertybes.

Kartais būna taip, jog nėra kada laukti, kol teismai išspręs klausimą dėl teisingo atlyginimo. Pvz. kai prie
Vilniaus tiesė aplinkkelius, finansavimas iš ES – 85 proc., tačiau jei procesas užsitęs, bus prarastos lėšos.
Todėl tam pačiam žemės įstatyme yra nustatyta, kad kai būtina nedelsiant paimti, o savininkas nesutinka,
tai tokiu atveju yra išsprendžiamas teisme klausimas dėl visuomenės poreikio, ir jeigu teismas konstatuoja
kad tai yra visuomenės poreikis, tai tokiu atveju apskaičiuojama turto vertė rinkos kainomis ir pervedama į
savininko sąskaitą. Ir tada buvusiam savininkui yra leidžiama pagal CK 4.100 str. ginčyti teisme atlyginimą?
24

Nekilnojamo daikto nuosavybės perėjimo momentas - nuo daikto įregistravimo registre, bet įregistruoti
galima tik atsiskaičius.

Skirtingai nei nuosavybės perėjime pagal sandorius – nėra išreiškiama valia, todėl yra toks reguliavimas
nustatytas.

2016.04.04

Daiktinėje teisėje egzistuoja konkretūs gynimo būdai, o prievolių teisėje – pvz restitucija, kadangi daiktinėje
teisėje yra neapibrėžtas asmenų ratas, yra specifiniai gynimo būdai:

• jeigu pažeista nuosavybės teisė – jei pažeidimas susijęs su valdymo pažeidimu – vindikacinis;
• jeigu trukdoma įgyvendinti teises – reiškiamas kitas ieškinys – negatorinis ieškinys (ieškinys, kuriuo
norima pašalinti pažeidimus, nesusijusius su valdymo netekimu); (baudžiamojoje teisėje egzistuoja
veika, o ši sąvoka nenaudojama civilinėje teisėje);
• jeigu pažeidžiamas valdymas, kaip faktinė būsena, kuri jeigu atitinka keliamus reikalavimus, laikoma
savarankiška teise – reiškiamas posesorinis ieškinys;

VINDIKACINIS IEŠKINYS

CK 4.95 – 97 str.

CK 4.95 str. – jeigu būtų tik ši norma, būtų sunku taikyti vindikacinį ieškinį, nes turi būti ginamos ir sąžiningo
įgijėjo teisės.

CK 4.96 str. – įstatymų leidėjas derina savininko, kurio pažeistos teisės ir sąžiningo įgijėjo (to, kuris užvaldė
ir neturėjo ir negalėjo žinoti, buvo įsitikinęs, kad įsigijo iš teisėto savininko ar jo įgalioto) ir tada, kai negali
išsireikalauti.

1. Atlygintinumas (sąžiningo įgijėjo atveju):

a. Neatlygintinai – visais atvejais išreikalaujama (kilnojamieji ir nekilnojamieji)
b. Atlygintinai – priklauso ar kilnojamas ar nekilnojamas daiktas.
2. Terminas – ieškinio senatis 3m.kilnojamiems, nekilnojamiems – bendrasis 10m.
3. Kilnojamas ar nekilnojamas (atlygintinai):
a. Jei nekilnojamas – dėl kitų asmenų nusikaltimo (tada galima grąžinti savininkui). Kitais
atvejais savininko teisės nėra ginamos. (nusikaltimas – turi pakliūti ir baud. nusižengimai.
Taip pat, civilinėje byloje turi būti vertinami veiksmai ar nusikaltimas ar baud.
nusižengimas, todėl, kad ne visada asmuo nuteisiamas (senatis)) Pakankamai ginamos šiuo
atveju savininko teisės, nes nekilnojami daiktai turi būti registruojami, todėl jeigu jis
įregistravo ją, tinkamai išviešino, tai kad jis kitu būdu prarastų valdymą ir valdytojas būtų
sąžiningas, išskyrus, kai nusikaltimas padarytas – tikimybės nėra. (svarbu prisiminti notarinę
formą nekilnojamiems daiktams) Jeigu neįregistravo savininkas nuosavybės, tai tikimybė
kad ir nebus apgintas. (Valdymo praradimas – kilnojamas daiktas yra registruojamas. Taigi,
asmenys vadovaudamiesi registro duomenimis žino kas savininkas, bet kitas užvaldė daiktą,
tai kokį ieškinį reikšti? Reikšti reikia negatorinį, todėl, kad teisė nėra nuosavybės
paneigiama. Jeigu registre ir išsiregistravo ir gyvena tas asmuo, atseit pagal duomenis ir
pardaviau pats, tai tada jau vindikacinis ieškinys. Kita situacija, aš gyvenu ir sužinau, kad
registre pasikeitė duomenys, o aš nieko nepardaviau, šiuo atveju priklausomai nuo kaip
duomenys atsirado: jeigu pagal įstatymą registrų centras padarė klaidą, paprastai ginama
teisė kreipiantis į administracinį teismą, o jeigu veiksmai atlikti turėdamas teisinį pagrindą
(sandorį pakišo, aktą) tai tokiu atveju turi būti reiškiamas dėl nuosavybės teisės
pripažinimo, o ginčyti neprivalau, nes nebuvau sandorio šalis)
25

 b. Jei kilnojamojo – kai daiktas savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį
valdyti, buvo pamestas, pagrobtas ar kitaip nustojo būti valdomas be jo valios. Taigi, galima
kai iš paties savininko arba iš asmens, kuriam buvo perduoda valdyti. Jeigu su valia ir to
asmens kuriam buvo perduota – jau negali. (davė dviratį naudoti, kitam parduoda, todėl
įvertinti ar sąžiningas įgijėjas ar ne) Kas liečia pamestas – sieti su radiniu ir ten galioja 6
mėn. tada jau tampa savininku, jei kreipiasi į atitinkamas institucijas.

ATSISKAITYMAI

Kai yra pagrindas sugrąžinti daiktą savininkui natūra, tai turi būti atsiskaitoma tiek su savininku, tiek su
įgijėju.

Kadangi valdymas tęsėsi tam tikrą laiko tarpą, daiktą reikėjo išlaikyti, tikėtina, kad galėjo būti atlikti ir tam
tikri pagerinimai, ypač, jei tai sąžiningas valdytojas ir jis įsitikinęs, kad daiktą įsigijo teisėtai, ir kita vertus,
savininkas turi teisę gauti tą naudą iš neteisėto valdytojo. Kyla klausimais kuriais atvejais ir kiek išlaidų turi
būti atlyginama ir kuriais atvejais ir kiek negautų pajamų?

Neteisėtas nesąžiningas valdymas (kai savininkas visada gali daiktą susigrąžinti)

• Savininkas visada už visą neteisėtą valdymo laikotarpį privalo atlyginti visas būtinąsias išlaidas nuo
to laiko, kai savininkui priklauso gautos iš daikto pajamos. Kadangi būtinąsias išlaidas jis vis tiek ir
pats būtų daręs.
• Savininkas už visą neteisėto nesąžiningo valdymo laikotarpį turi teisę iš tokio valdytojo reikalauti
visų pajamų, kurias pastarasis ne tik gavo, bet ir turėjo gauti, jeigu būtų atidžiai, rūpestingai
įgyvendinęs savo teises.
• Jeigu daiktas pagerintas (CK nieko apie tokį atvejį nerašo).
Jeigu tie pagerinimai yra tokie, kad juos galima atidalinti nuo daikto jo nesužalojus, t.y. jeigu
pagerinimus galima vertinti kaip savarankišką daiktą, tai tokiu atveju nėra pagrindo negrąžinti jų
nesąžiningam neteisėtam valdytojui. Pagerinimai atskiriami nuo daikto ir paliekami neteisėtam
nesąžiningam valdytojui.
Jeigu pagerinimų negalima atidalinti nesužalojus pagrindinio daikto, tai tokiu atveju neteisėtas
nesąžiningas valdytojas neturi teisės į tuos pagerinimus, nes jis žinojo turėjo žinoti, kad pagerina ne
savo daiktą ir todėl jo interesai čia neginami.

Neteisėtas sąžiningas valdymas.

• Pajamos skyla tarsi pusiau laikotarpio prasme: laikotarpis iki valdytojas sužinojo arba turėjo sužinoti
apie iškeltą civilinę bylą, arba neteisėtą valdymą.
• Už laikotarpį iki neteisėtas sąžiningas valdytojas sužinojo apie bylos iškėlimą, arba apie valdymo
neteisėtumą savininkas negali reikalauti visų pajamų.
• Savininkas turi teisę reikalauti visų pajamų iš neteisėto nesąžiningo valdytojo, kurias jis gavo ar
turėjo gauti nuo to laiko, kai jis turėjo sužinot apie bylos iškėlimą ar valdymo neteisėtumą.
• Neteisėtas sąžiningas valdytojas gali reikalauti atlyginti visas būtinąsias išlaidas, kurių nepadengė iš
daikto gautos pajamos.
• Jeigu daiktas buvo pagerintas svarbu, ar galima pagerinimus atskirti nesužalojant daikto, ar ne.
Jei galima pagerinimą atskirti – paliekama neteisėtam sąžiningam valdytojui.
Jeigu neįmanoma atskirti - valdytojas gali reikalauti iš savininko, kad jam būtų atlyginamos išlaidos,
bet ne didesnės nei daikto vertės padidėjimas (ne vertė, o jos padidėjimas!). Jeigu išlaidų padaryta
daugiau negu tos išlaidos suponavo vertės padidėjimą, tai atlyginamas tik vertės padidėjimas.
Vertinamos pačios išlaidos – kiek namo kapitalinis remontas sąlygojo vertės padidėjimą.

26

Dėl negatorinio ieškinio (CK 4.98 str.) Svarbu nustatyti, kaipgi daiktas turi ir gali būti naudojamas pagal
paskirtį, nes savininko tiek teisė, tiek pareiga yra naudoti daiktą pagal paskirtį. Pagal tai sprendžiama, kiek ir
kokių teisių savininkas gali įgyvendinti.

Jeigu kiti asmenys atlieka veiksmus ir šitie veiksmai yra tęstinio pobūdžio, tai savininkas gali pareikšti
negatorinį ieškinį ir reikalauti tuos veiksmus nutraukti. Kadangi veiksmai tęstiniai, čia nėra ieškinio senaties
termino (yra, bet jis prasideda kiekvieną dieną, tai realiai nesibaigia). Skirtingai dėl žalos, jeigu veiksmų
nebėra, tai galima reikalauti žalos atlyginimo (čia jau ir ieškinio senatis taikoma).

Policija kviečiama vienkartinio pobūdžio pažeidimams, o negatorinis ieškinys reiškiamas, kai pastoviai
atliekami veiksmai. Jeigu studentai švenčia gimtadienį kitame bute, tai čia netaikomas negatorinis ieškinys.
Jei vienkartinio pobūdžio pažeidimai taikomos viešosios teisės normos.

NUOSAVYBĖS TEISIŲ ATKŪRIMAS Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ

Tai specialus savininko teisių gynimo būdas.

Po Nepriklausomybės atkūrimo priimtas įstatymas dėl LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų. 1997 m. pakeistas įstatymo pavadinimas ir reguliavimas.

Buvo tokių atveju, kai asmenys žinojo, kad pagal tuometinę situaciją būtų patyrę tam tikras represijas ir
nesakydavo esą savininkai, tai turtas buvo nacionalizuojamas, t.y. neteisėtai nusavinami tam tikri objektai,
kartais net savininkam žinant, bet bijant represijų ir neprisistatant.

Seimas nustatė, kad tokiems asmenims teisinga atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (ne
tik gyvenamuosius namus, bet ir įvairius kitus pvz. fabrikus).

Seimas negalėjo taikyti vindikacinio ieškinio, nes:

1. Visi terminai jau seniai suėjo;

2. Nusavinant buvo paimti daiktai iš sąžiningų savininkų su jų valia (bijojo dėl represijų)
3. Vindikaciniu ieškiniu gali naudoti tik pats savininkas. Ar teisinga atkurti tik gyviems likusiems
asmenims? Teisinga, kad ne tik buvusiems savininkams, bet ir tiems kurie yra tiesioginiai
paveldėtojai.

Jeigu asmuo visą savo turtą paliko kažkam testamentu, tai tokiu atveju pagal tą įstatymą, toks asmuo turėjo
teisę atkurti nuosavybės teises būtent į šito asmens, kuris jam paliko viską, turtą. Pagal vindikacinį ieškinį,
galėjo reikalauti tik savininkas, o pagal šitą įstatymą išplėstas asmenų ratas, kuris galėjo reikalauti atkurti
teises.

Buvo įvesti tam tikri suvaržymai – buvo reikalaujama ir pilietybės, ir reikalavimas gyventi Lietuvoje
(nevisiška, o dalinė restitucija – taikoma tik kai tenkinamos abi sąlygos, tiesa vėliau antrosios neliko).

Įstatyme numatyta galimybė turtą išpirkti valstybei. Šiuo atveju buvo kur kas platesnis atvejų sąrašas, kada
valstybė galėjo išpirkti turtą, nei kad paimant turtą visuomenės poreikiams.

Jeigu kažkokie pastatai, statiniai naudojami viešiesiems poreikiams tenkinti (kokia mokykla, gydymo įstaiga),
tai tokie objektai buvo išperkami valstybės, lygiai taip pat kaip ir užstatyta žemė. Ji nebuvo grąžinama
natūra, o išperkama valstybės. Išperkama valstybės todėl, kad per tą laiką iš esmės pasikeitė daugelis
socialinių, ekonominių, politinių sąlygų ir asmenys, kurie tuo metu teisėtai gavo turtą, jau buvo atitinkamai
įsikūrę ir pan., todėl atsirado galimybė gauti kompensaciją žeme kitoje vietoje (ekvivalentinė natūra).

Tame įstatyme yra nesąmonė – jeigu asmuo būdamas gyvas paduoda prašymą atkurti teises ir numiršta, tai
atkurtos teisės paveldimos pagal įstatymą. Asmuo miręs negali įgyti teisių, tai kaip jam po mirties atkurtos

27

teisės gali būti paveldėtos. Palikimo atsiradimas – mirties momentas, o pagal įstatymą – atkūrus. Gaunasi
priešprieša, palikimas turėjo atsirasti palikėjui mirus, bet kadangi po jo mirties dar jam kažką atkurdavo,
palikimas atsirasdavo ir teises atkūrus. Trečia, tai yra turtinė teisė, ji yra paveldima. Paveldėjo turtą, priėmė
trečdalį žemės, o kaip su turtine teise – galima vėl atkurti nuosavybę?

Kompensacijos kaip taisyklė su rinkos kaina nieko bendro neturėjo, buvo paskaičiuojama pagal tam tikras
metodikas. Kai kompensacija buvo mažesnė nei rinkos kaina, asmuo norėdavo atkurti natūra.

KT suformavo įdomią doktriną: LR K 23 str. taikomas, bet visuomenės poreikis ir teisingas atlygintinas
išaiškintas specifiškai. Teisingas atlyginimas gali neatitikti rinkos kainos, nes būtų pažeistos kitų asmenų
teisės – jei vertė labai padidėjo, būtų našta mokesčių mokėtojams mokėti iš biudžeto rinkos kainą.

2016.04.11

VALDYMAS

Skirtingai nei kitos daiktinės teisės nėra pagal prigimtį daiktinė teisė – tai yra faktinė būsena. CK apibrėžta,
kad valdymas 4.22 str. 1d. kaip savarankiška teisė. Reiškias, yra toks valdymas kaip savarankiškai daiktinė
teisė ir toks valdymas yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti. Koks valdymas turi būti,
kad būtų pagrindas įgyjamajai senačiai? 4.69 str. Tik toks valdymas yra laikomas savarankiška daiktine teise
ir būtent valdytojas, kurio valdymas atitinka tokius reikalavimus, jis turi tikslą valdyti tą daiktą kaip savo:
asmuo nekildina savo valdymo teisės iš kažkieno turimos, jis nepripažįsta esant daugiau asmenų turinčių
daugiau teisių už jį, jeigu jis atitinkamai išvaldys nustatytą terminą tai ir įgys nuosavybės teisę.

Logiška CK 4.22 str. 2d. – jeigu asmuo savo teisę valdyti teisę kildina iš kito asmens teisės, toks valdymas
nėra savarankiška daiktinė teisė: prievolinių santykių subjektai, turto patikėtinis ir t.t Asmuo suvokia, kad
kiti asmenys turi daugiau teisių už jį.

Esminis skirtumas nuo savarankiškos daiktinė teisės – ar yra titulinis valdymas? (aš kildinu ir turiu teisinį
pagrindą ir mano turima teisė man suteikia tiek teisių)

Netgi neteisėtas valdymas yra labai reikšmingas: nėra jokio titulo, žinau, kad neesu tinkamas asmuo valdyti,
bet užvaldžiau. Pvz: brakonierius – esu neteisėtas valdytojas, pavogiau automobilį, apvogiau žmogų , todėl
svarbu tokį faktą nustatyti, kad patraukti atsakomybėn. Net ir neteisėtas yra teisiškai reikšmingas. Civilinei
teisei svarbu, tik tiek, kad toks valdytojas netaps savininku, todėl žymiau svarbiau toks valdymas kitose
teisės šakose. (viešajai)

Dar vienas valdymas žinomas kaip viena iš savininko teisių turinio dalių.

VALDYTOJAS

Valdytojas – asmuo, kuris faktiškai turi daiktą ir tada jau skirti apie tokį valdymą kalbama. Jei apie
savarankišką teisę - 4.22 str., jei apie titulinį valdymą – valdytojas toks faktinis daikto turėtojas, kuris
pripažįsta kitą asmenį turint daugiau teisių ir valdymą kildina iš kitos teisės. Jeigu valdymas kaip faktinė
būsena – faktinis daikto turėtojas, kuris supranta, kad neteisėtai užvaldė daiktą.

CK 4.29 str. pvz: kas yra namo statytojas – ar tas, kuris stato namą, ar tas, kurio nurodymu ir sąskaita tai
daroma? Lygiai taip pat – galima situacija, kai tas asmuo, kuris tiesiogiai užvaldė daiktą, tas asmuo, pas kurį
tas daiktas yra, jis rūpinasi, ne visada yra tas valdytojas, valdymo subjektas todėl, kad gali būti valdomas per
kitą asmenį. Svarbu, kad būtų duotas nurodymas.

28

OBJEKTAI

CK 4.24 str. - tiek kilnojami, tiek nekilnojami daiktai bei kiti daiktai, kurie gali būti nuosavybės teisės objektu:
kodėl toks reikšmingas skirstymas valdymui? Todėl, kad skirtingi valdymo atsiradimo į kilnojamus ir
nekilnojamus daiktus, tiek pagrindai tiek momentas.

TEISĖTAS IR NETEISĖTAS DAIKTO VALDYMAS

Neteisėtas valdymas - sąvoka apibūdinama paprasčiau CK 4.23 str.

Teisėtas sunkiau suvokiamas – toks valdymas, kuris įgytas tokiais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė
ir yra prezumpcija – valdymas teisėtas, kol neįrodyta priešingai. Mąstant logiškai – kodėl asmuo tik
valdytojas, o ne savininkas? Dėl to, kad susiklosčius aplinkybėms, galimos situacijos, kai tais pačiais
pagrindais asmuo netampa savininku, nors įgyja daugiausia teisių lyginant su kitais asmenimis.

Pvz: įgijo asmuo veršelių fermą pagal galiojančius aktus pagal aukcioną. Įvykdęs visus reikalavimus, jam turi
būti išduodama pažyma patvirtinti nuosavybės teisei ir pagrindas jai įgyti ją užregistravus. Per kelis metus
įvyko daug pasikeitimų: atsirado daug privačios nuosavybės, nauji teisės aktai ir t.t Organizuodavo
aukcionus komisijos, ne visada labai išsimokslinę (teisininkų dažnai nebūdavo). Esmė kokia, žmogus
laimėjęs, bet negavo dokumentų, bet sėkmingai viskuo naudojosi, nesinaudojo, na kaip norėjo. Asmuo
mirė, sūnus tvarkosi paveldėjimo dokumentus – ateina registruoti turto, kad galėtų paveldėti reikia
dokumento. Komisija seniai paleista, niekas nieko neišduoda. Taigi, nėra nuosavybės. Momentas anksčiau
nuosavybės atsiradimo buvo siejamas su registravimu – nėra registravimo nėra nuosavybės. Todėl, pagal
įgyjamąją senatį liko įgyti viską.

Anksčiau nebuvo kolūkiuose statiniai registruojami, todėl asmenys buvo pririšti prie žemės.

Kolūkiai

Valdymo sąžiningumas yra preziumuojamas.

VALDYMO ATSIRADIMAS SĄŽININGAI IR NESĄŽININGAI

Atsirasti gali valdymas tiek užvaldant, perduodant ar paveldint valdymo teisę. 4.25 str.

Fiziškai užvaldant daiktą – kai tik asmuo gali paveikti daiktą pagal savo valią ir ta valia turi būti išreikšta
valdyti kaip savo. Gali būti ir nebūti tiesioginio kontakto.

Gali būti užvaldomas ir per kitą asmenį.

Svarbiausia, kad valdymas būtų sąžiningas valdyti pradedantis asmuo, turi būti įsitikinęs, kad niekas daugiau
teisių už jį neturi. Atitinkamai, kaip turi būti aiškinama plačiau reikia atskleisti žinomą dalyką: subjektyvų ir
objektyvų sąžiningumo aspektą. (objektyvus – pakankamai rūpestingas asmuo, subjektyvus -
diferencijuojant asmenį) Svarbu atkreipti dėmesį į asmenis, kurie už kitus pvz: turto vertintojas, vienus
asmenis vertinti atitinkamai jų kategorijoje.

Į kilnojamus ir nekilnojamus – momentas skiriasi. Jei kilnojamo daikto valdymo momentas siejamas su CK.
4.28 str. siejama su tam tikromis situacijomis. Svarbus momentas ne tik civilinei teisei, pvz svarbu tiek
baudžiamajai tiek administracinei teisei – vėlgi, dėl patraukimo atsakomybėn.

Nekilnojamo daikto 4.27 str. 1d. – ne tik fiziškai užvaldant daiktą, bet kai perduodantis nurodo, kad daiktas
perduotas ir kad nėra jokių kliūčių patekti į tą daiktą ar panašiu būdu jį užvaldyti.

Neužtenka vien tik faktinio valdymo, ateina 2d. – atsiranda nuo valdymo įregistravimo momento viešame
registre, negali būti registruojamas jei jau užregistruota nuosavybės teisė į šį objektą. (YRA ŠI NORMA, BET

29

NETAIKOMA, nes pakeista praktika) Ką norima pasakyti, kad valdymas skirtingai nuo nuosavybės teisės yra
faktinė būsena. Kad būtų laikomas savarankiška daiktine teise – yra daug aplinkybių, kurias reikia išpildyti.
Nuosavybės teisės atveju įregistravimas tik išviešinimas yra, nereikia registruoti jos, kad taptų daiktine
teise. Kaip valdymas gali būti išviešintas jo neįregistravus? Pagal dėstytoją turi būti tai REGISTRUOJAMA.

Todėl pasakymas, kad įregistravimas yra tik išviešinimas labiau tinka kalbant apie daiktines teises, o kai
kalbame apie būsena reiktų registruoti. (TIK DĖSTYTOJO NUOMONĖ)

VALDYMO PASIBAIGIMAS

CK 4.31 str. 32-33 str. atitinkamų daiktų.

Labai panašiai, kaip ir atsiradimas taip ir pasibaigimas siejama su atsisakymu ir tas atsisakymas turi būti
faktiškai atsisakius turėti daiktą ir valdyti kaip savo ar kitais įstatymų numatytais pagrindais -> 4.32 – 33 str.

Nekilnojamo daikto atveju, nepakanka kad prarastų galimybę paveikti daiktą reikia kad jis nesiimtų
priemonių jam atgauti, o jei imasi priemonių tai jos turi būti nesėkmingos.

Bendra taisyklė kalbant apie nekilnojamą daiktą – išregistravimas iš viešo registro.

Iš valdymo pasibaigimo pagrindų matosi, kad skirtingai nei nuosavybės teisė, kuri nesibaigia – pametus
daiktą jo ieškoti ir t.t. valdymo atveju pasibaigimas greitas. Tai kitaip sakant, ūkiškai lyginant valdymą lygint
su nuosavybės teise, valdymas yra pažeidžiamas, todėl valdymo fakto ir teisės gynimas skirtingai nei
nuosavybės teisės gynimas yra specifinis – valdymo pažeidimu laikomi atitinkamai veiksmai, kai kitu atveju
niekas nevertintų kaip savininko teisių pažeidimu.

4.35 str. – jei bus grasinimai, jau bus pažeidimas valdymo. 2d. – kažkas ginčija mano veiksmus, kad aš
pasiėmiau daiktą ir jį parsinešiau, bet jei įrodysiu, kad iš manęs ir neteisėtai dar, tai ne bus laikoma valdymo
pažeidimu. 3d. – jeigu asmuo įrodinės, kad nepažeidžiau, aš įrodinėsiu, kad tą valdymą tu pats iš kito įgijai
neteisėtai. Esmė, kad aš neapsiginsiu.

Ginčai dėl valdymo

4.36 str. – esant tokiai situacijai, reikia įrodyti įgijimo pagrindą, bet dažniausiai situacijos sudėtingos būna.
Tai tada, 2d. – jeigu neįrodoma, ginamas tas, kuris daiktą pradėjo valdyti anksčiau. Šios normos praktiškai
nereikia, nes tai išplaukia iš valdymo sąžiningumo ir teisėtumo prezumpcijos.

POSESORINIS IEŠKINYS/VALDYMO GYNIMAS

Nereikia įrodyti savo teisės. Galioja 2 prezumpcijos. Jeigu nesugebės įrodyti neteisėto valdymo, užteks
pirmumo laike. Visada būsi pažeidėjas, jeigu bandysi apsiginti įrodinėdamas, kad pats neteisėtai iš kažko
įgijo.

STRAIPSNIS 2005m. Justicijoje – Vindikacija ir jos taikymas. Straipsnis parašytas per santykį vertinant kiek ir
kada turi būti ginamas savininkas, o kada sąžiningas valdytojas.

4.34 str. – valdymo gynimas yra keletą nuostatų: tos pačios praktiškai nuostatos kaip iš vindikacijos.

Grįžtant prie klausimų: kai sąžiningas įgijėjas susiduria su savininku ir negali savininkas susigrąžinti daikto,
tai valdytojas ginamas, kad jam paliekamas daiktas, tada vertinama, kad jis įgyja nuosavybės teisę sąžiningo
įgijėjo apsaugos būdu. (UŽDAVINYS KUR SU DVIRAČIU, TAI NEGALĖS JO TADA SUSIGRĄŽINTI)

30

2016.04.18

SERVITUTAI

Sąvoka CK 4.111 Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu
daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant
užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą.

Nors čia pasakyta, kad tai išvestinė teisė į nekilnojamą daiktą, pirmiausia apibrėžiama per teisių turinį, bet
po to matyti ir apribojimus, nes jei suteikiama naudotis, tai ribojama teisė savininko. Savininkas negali
trukdyti servituto turėtojui naudotis daiktu ar konkrečia to daikto dalimi. Reikia derinti tuos interesus.

Servitutą geriausia suprasti geriausias pavyzdys nustatomas teismo sprendimu:

CK 4.126 str. teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto
nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Tiek daikto savininkas, tiek
valdytojas gali kreiptis dėl servituto nustatymo. Labiausia paplitę servitutai yra žemės – kelio ir geriausiai
siejant su ekonomine reikšme, tai servituto nebuvo numatyta 1964 m. kodekse, bet kai jis atsirado
2001m.liepos 1d. (jis atsirado anksčiau žemės įstatyme, kurį galima nustatyti teismo sprendimu – prieš
savininko valią) todėl, kad sovietmečiu nebuvo privačios žemės nuosavybės, ji buvo nacionalizuota.
Naudotojai buvo kolūkiai arba tarybiniai ūkiai. Neesant privačios nuosavybės – nuomos pagrindu galima
buvo naudotis, tai reiškia, kad negalėjo būti nustatys servitutas, nes nebuvo 2 skirtingų žemės savininkų, o
pats savo teisių negali susivaržyti. Taigi, jie negalėjo būti tuometinėje situacijoje. Po nepriklausomybės
atkūrimo, atsiradus privačiai nuosavybei prasidėjo nuosavybės atkūrimo procesas, didžioji dalis atsirado
atkūrus nuosavybę, nacionalizacija ir t.t Susiklostė situacija, kad atsirado smulki žemėnauda, viešųjų kelių ir
nebuvo jų tiek daug nutiesta, nes jų ir nelabai reikėjo. Iškilo būtinumas užtikrinti susisiekimą. Viešųjų kelių į
kiekvieną sklypą negalima buvo, nebuvo galimybės, o jei ir buvo, tai kaip jį forminti: ar viešą kelią ar
servitutą? Taigi, neišvengiamai reikėjo servitutų (anksčiau nustatinėjo apskričių savininkai). Tam, kad
susisiekti su žemės sklypu buvo formuojami servitutiniai keliai. Ekonominė reikšmė – priešingu atveju
nebūtų galima įgyti tam tikro dydžio sklypus, atgauti nuosavybę ir t.t

Vėliau, CK naujame jau savarankiška teisė ir su visa eile nustatymo pagrindų.

Pati sąvoka – reikia susisiekti su žemės sklypu, o vienintelis būdas – servitutinis kelias ir tas sklypas per kurį
eina kelias tampa tarnaujančiu.

Faktinis santykis susiklosto taro 2 nekilnojamųjų daiktų – iš tiesų nepasinaudojus vienu daiktu nebūtų
galima normaliomis sąnaudomis pasinaudoti kitu daiktu. Galima išlyga, kai susitariama – įmanoma
pasinaudoti daiktu, nepanaudojant kito daikto, tačiau nebus turbūt čia normaliomis sąnaudomis. Todėl,
servitutas nepriklausomai pasikeičia savininkas vieno iš daiktų - ne dėl asmenų nustatoma, o dėl daikto,
kad jį būtų galima naudoti pagal paskirtį normaliomis sąnaudomis.

Ar būtina kad ribą turėti daiktai? Nebūtina. Gali ir nesiriboti.

Pasireiškia poreikis per galimybę normaliomis sąnaudomis naudoti.

Servituto turinys:

• Servituto turėtojo – naudotojo teisės;

• Iš tarnaujančio daikto savininko – apribojamos teisės kai kurios;

Neįeina teisė – disponuoti, įeina naudojimosi ir tik ta dalimi tokia apimtimi, kiek būtina, kad būtų užtikrintas
daikto naudojimas normaliomis sąnaudomis.

31

Rūšys:

• Žemės (romėnų teisėje buvo daug: pritvirtinti užtvanką ir t.t dabar tokio neberastume)
o Kelio pagrindinis – reglamentuotas ir pačiam CK 4.117-121 str. Nustatymas - kai kelio
servitutu suteikiama teisė naudotis pėsčiųjų taku, antžeminėms transporto priemonėms
skirtu keliu ar taku galvijams varyti, nenustatant kelio (tako) vietos ir krypties, laikoma, kad
suteikiama teisė naudotis esamu keliu (taku), o jei jo nėra, – anksčiau buvusiu keliu (taku), o
jei jo nebuvo arba negalima nustatyti jo vietos ir krypties, kelio (tako) vietą ir kryptį turi
teisę parinkti daikto savininkas, esant galimybei laikydamasis nuostatos, kad parenkama
vieta kiek įmanoma labiau atitiktų kelio (tako) reikalavimus. Dažniausiai savininkas
sprendžia, bet vieta labiau parenkama kur tinkamiausia, kad būtų realiai įmanoma
pasinaudoti. Todėl, kad pats savininkas žino kur mažiausiai būtų varžomos jo teisės, o
servitutas kartais būtinas, kad būtų galima naudotis daiktu pagal paskirtį normaliomis
sąnaudomis, o jeigu negalėtų būtų nuosavybė pati paneigiama. Tam į pagalbą ateina teismo
sprendimas – mano teisės kaip savininko apribojamos. Tai savininkas nebegali gauti naudos
iš tos vietos bei pačio sklypo vertė sumažėja. Todėl servitutas yra atlyginamas.
o Suteikiantys teisę į komunikacijų tiesimą pvz melioracijos sistemos.
• Statinių servitutas – daugiausia teisė pasinaudoti tam tikromis patalpomis, pereiti per jas, kad
pakliūtų į savo ar bendras patalpas. Pvz: paimti skaitiklių rodmenis.
o Turi būti nekilnojami daiktai;
o Turi būti susiklostęs faktinis santykis – negalima pvz tam tikro daikto panaudoti;

Servituto nustatymas

Pagrindai nustatymo:

• Sandoriai - sandoriais nustatyti servitutus turi teisę tik pats tarnaujančiuoju tampančio daikto
savininkas. Ar galima vienašaliu sandoriu? Yra pareiškiama, kad atseit galima – NESAMONĖ
DĖSTYTOJAS SAKO. Dėl to, kad nustatant servitutus, visais atvejais turi būti ir dėl servitutų
nustatymo viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia, išskyrus atvejus, kai servitutą
nustato įstatymai ar teismo sprendimas.
• Įstatymas – pats aktas, nustatantis servitutą, bet pačiu įstatymu nustatomas. Niekada nebuvo
įstatymų ir nėra, kuriuo būtų viskas numatyta, jis nėra individualus aktas. Ne kas kitas, o įstatymas
nustato teisę naudotis žemės sklypo dalimi, per kurį eina pvz: elektros linijos, energetikos įstatyme
apibrėžta kaip nustatomas ir kokio dydžio, kiek visko galima naudotis.
• Teismo sprendimas - teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o
nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį.
Teismas visada turi išspręsti atlygintinumo klausimą.
o Tai ne sandoris;
o Teismas vykdo teisingumą – todėl, kai negalima normaliomis sąnaudomis naudotis teismas
vykdo teisingumą.
• Įstatymų numatytais atvejais – administracinis aktas. Absoliuti dauguma aktų buvo apskričių
viršininkų, kurių dabar nėra. Jį galima nustatyti tik tada, KAI NUMATO ĮSTATYMAS.

Servituto turėtojo teisės ir pareigos

Teisės:

• Naudotis tiek, kiek tarnaujančiu daiktu, kiek nustato servitutą nustatantis aktas. Ne viena aktas, per
ir pagrindą reglamentuojantis aktas, pvz: CK. Jeigu neaiškus turinys – tada tik tiek, kiek galima pagal
paskirtį normaliomis sąlygomis.
32

Pareigos:

• Servitutas yra atlygintinas - dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų
nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti
nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją
tarnaujančiojo daikto savininkui.
o Nuostolius visada reikia atlyginti, jei jų atsirado.
o Kompensacija (vienkartinė, periodinė) gali būti nustatyta, gali ir ne. Teismo sprendimu
visada atlygintina. Administraciniu aktu – nesuabsoliutinti kažkokio vieno aspekto.
• Atitinkamai remontuoti viską.

Tarnaujančio daikto savininko teisės ir pareigos

Teisės:

• Jeigu netrukdoma servituto turėtojui – galima naudotis pačiam servitutu, turi tokią teisę. Taip pat ir
bendra dalimi kuria naudojasi turi abu proporcingai remontuoti tą vietą. (CK 4.112 str. 4d. -
Servituto nustatymas neatima iš tarnaujančiojo daikto savininko daikto naudojimo teisių,
sudarančių servituto turinį, jeigu šių teisių įgyvendinimas netrukdo nustatytam servitutui.)

Servitutas gali būti naujai nustatytas jeigu nepažeis pirmiau nustatyto servituto bei yra tam tikrų ribojimų
servituto nustatymui:

• Negalima nustatyti jeigu daiktas yra įkeistas - neesant visų hipotekinių kreditorių sutikimo, išskyrus
teismo sprendimus ir įstatymą ar administracinį aktą;

Servitutų pasibaigimas

Visada servitutai registruojami. Todėl nustatymo momentas siejamas su registravimo momentu, išskyrus
įstatymą, teismo sprendimą ar administracinį aktą.

Išviešinimas reikalingas tretiesiems asmenims. Jei servitutas įregistruotas ir tinkamai išviešintas, bet jei
nebuvo galimybės juo naudotis: pvz: negalėjo naudoti keliu, nes stovėjo senas pastatas dar nenugriautas,
tai LAT pasakė, kad servitutas turi numatyti realią galimybę naudotis daiktu, kol ji neatsiranda, negalima
laikyti, kad galima juo naudotis – nėra dar servituto. Todėl ne tik išviešinimas ir įforminimas yra svarbu.

1. Servitutas baigiasi:

1) jo atsisakius;

2) tam pačiam asmeniui tapus ir viešpataujančiojo, ir tarnaujančiojo daikto savininku;

3) žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui;

4) pablogėjus tarnaujančiojo daikto būklei – gali būti atstatytas servitutas;

5) išnykus servituto būtinumui;

6) suėjus senaties terminui – čia nemaišyti:

• Ar nesinaudoja tam tikrą tarpą;

• Ar nesinaudoja tik tam tikromis teisėmis, sudarančiomis servituto turinį; Jeigu tik dalimi
nesinaudojo tai baigiasi tai daliai servitutas. (10m.senaties terminas) Kai sustabdoma kai negalima
naudotis – terminas stabdomas.
33

 • Suėjus senaties terminui, negali baigtis kelio servitutas, suteikiantis teisę naudotis taku ar keliu,
vedančiu į kapines – jeigu ūkininkas ir apsėjo lauką nesvarbu.
• Ne pats 10 metų suėjimas – visais atvejais priima sprendimą dėl pasibaigimo priima teismas, jis
vertina ar buvo trukdymai ar ne ir t.t Nes išregistruoti reikia pagrindo.

ŠIEMS DVIEMS ATVEJAMS ATSITIKUS NESIEJAMA SU IŠREGISTRAVIMU. Nuo to momento nebesusivaržo

asmuo šių teisių.

Visi šie atvejai aptarti CK, numatyta, kada kuris iš asmenų turi kreiptis į registrą dėl išregistravimo.

4.140 straipsnis. Atsakomybė pagal turtines prievoles, kylančias iš servituto

1. Jeigu viešpataujantysis ar tarnaujantysis daiktas nuosavybės teise priklauso keliems savininkams,
jie yra solidariai atsakingi pagal turtines prievoles, kylančias iš servituto. (solidariai dalinsi viską)
2. Jeigu viešpataujantysis ar tarnaujantysis daiktas perleidžiamas kitam asmeniui, pagal turtines
prievoles, atsiradusias iš servituto iki daikto perleidimo momento, solidariai atsako daikto perleidėjas ir
įgijėjas. (kažkas perleido bet nebuvo sumokėję, tai galės iš abiejų reikalauti)

2016.04.25

Praeitą paskaitą kalbėta buvo apie servitutą ir jo sąvoką. Jeigu servituto kaip daiktinės teisės yra santykis
tarp 2 nekilnojamų daiktų - tai uzufrukto atveju pagal prigimtį yra kitaip.

4.141 straipsnis. Uzufrukto sąvoka

1. Uzufruktas – asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už
asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius,
produkciją ir pajamas.
2. Uzufruktas gali būti nustatytas vieno ar kelių asmenų (bendrai ar nustatant kiekvieno dalį)
naudai.

• Tai yra asmens teisė, konkrečiai siejama su asmeniu – uzufruktoriumi ir šios teisės negalima
perduoti niekam, nebent įgyvendinti, bet ne ilgiau nei nustatyta trukmė.
• Nėra tarnavimo, faktinio santykio tarp daiktų, tai yra asmens teisė ir siejama su asmeniu ir
konkrečiai apibrėžtu terminu.
• Servitutas – neterminuotas, kol santykis tarp daiktų yra, tol egzistuoja. Nėra siejama su asmeniu ar
jo teise.

Ar uzufruktas gali būti nustatomas tik FA? Iš sąvokos matyti – reiškias gali būti tiek FA, tiek JA.

4.150 straipsnis. Uzufrukto pasibaigimo pagrindai ir momentas

1. Uzufruktas baigiasi:

2) mirus uzufruktoriui, likvidavus uzufruktorių juridinį asmenį ar praėjus trisdešimčiai metų nuo
uzufrukto nustatymo juridiniam asmeniui;

Iš romėnų teisės – teisė pasisavinti vaisius. (usus fructus)

Kodėl sąvokoje pasakyta – gauti produkciją, pajamas, o ne tik vaisius? Anksčiau minėta, kad Romėnų teisėje
vaisiai tiesiogine ir plačiąja prasme buvo suprantama ( produkcija ir pajamos). Pas mus plačiąja prasme –
pajamos ir tiesiogine ir plačiąja prasme. (apskritai ką galima gauti) Todėl ir sąvokoje sudėta teisė gauti šiuos
daiktus. Viskas kitaip sakant, galima gauti daiktą tiesiogine prasme.

34

OBJEKTAS

Uzufrukto objektu gali būti kiekvienas nesunaudojamas tiek kilnojamas tiek nekilnojamas daiktas, kuris yra
nuosavybės teisės objektas.

Įgyjama teisė nustačius uzufruktą tiek į tą daiktą tiek į antraeilius, jei nenustatyta kitaip.

UZUFRUKTO EKONOMINĖ REIKŠMĖ

Pavyzdžiui – paveldėjimo teisėje, testamentas – vienas iš galimų kai nustatoma testamento išskirtinė. Esmė
– galima palikti turtą kam nori, bet jeigu nori Jonui palikti, bet jei Petrui skolingas. Tai Petras turi iki
gyvenimo pabaigos gyventi tame name. Esminis skirtumas – galiu nustatyti tokia teisę, bet ji atsiras tik po
testatoriaus mirties.

• Uzufrukto atveju – bet kada. Galima nustatyti nuo tada – kada nori.
• Uzufruktas lyginant su servitutu – nustatomas tais atvejais, kada tarp turto savininko ir
uzufruktoriaus yra ar buvo specifiniai santykiai.
• Pavyzdys – uzufrukto nustatymas įstatymu. Kada jis nustatomas? Kai dėstys šeimos teisę, rasime,
kad tėvai savo nepilnamečių vaikų turtą turi uzufrukto teise. Miršta asmuo turintis vaikų ir anūkų ir
palieka namą savo anūkams, o ne vaikams. Savininku tampa 3 metų anūkas. Name gyvena tėvai ir
tas mažas savininkas. Palikimas priimamas per tėvus – įstatyminiai globėjai. Kokiu pagrindu gali
tėvai naudotis namu? Kas jie: nuomininkai, panaudos gavėjai? Kas turėtų sutarti sudarinėti? Jie yra
įstatyminiai atstovai, viską atstovauja. Įstatymas ir nustato – uzufruktas. Jiems pagal įstatymą
priklauso rūpintis tiek turtiniais tiek neturtiniai interesais. Vienintelis normalus institutas ir yra
uzufruktas, nereikia jokių sutarčių sudarinėti.
o Teismo sprendimu – tik kada numato įstatymai. Einame į 3 knygą – CK 3.230 – 234 str. ??
Teismas turi galimybę spręsdamas dėl turto padalijimo, kai nutraukiama santuoka, turi teisę
nustatyti asmeniui su kuriuo lieka nepilnametis vaikas iki pilnametystės teisę naudotis
kitam sutuoktiniui priklausančiu turtu uzufrukto teise. Pvz: iki santuokos sutuoktinis turi
butą arba santuokoje padovanojo jam ir tai yra jo nuosavybė. Esmė tokia, nutraukia
santuoką: būstas šeimos nėra jungtinė nuosavybė, teismas nustatydamas vaiko gyvenamąją
vietą (dažniausiai su mama) tai kaip taisyklė tai nedalintinas turtas, bet jei vaikas lieka su
kitu sutuoktiniu ir tai yra vienintelis turtas o vaiko interesas yra viešas – tai įstatymų leidėjas
nustatė kol sulaukta bus pilnametystė, mama su vaiku lieka, o sutuoktinis išsikelia. Tai
teisinga - nes vaiko interesas yra viešas.
Akivaizdu – kad turto savininkas ir uzufruktorius yra kažkaip susiję.

• Skirtingai nei servitutas – nėra atlygintinas. Vienetai atvejų kai tai būtų teisinga!
• Servituto atveju – 4 pagrindai nustatymo, uzufrukto atveju – yra įstatymas ir teismo
sprendimas, kai numato įstatymas.
• Kodėl servituto atveju buvo sprendimas teismo? Nes reikia tiesiog daiktui naudotis, taip
paneigiama nuosavybė. Vykdant teisingumą to reikia. (nepanaudojus svetimo daikto savo
niekaip nepanaudosi) Uzufrukto atveju nėra tokios situacijos, tai tiesiog suteikiama
galimybė pasinaudoti asmeniui, nes tie asmenys kažkaip susiję. Teismo sprendimu – vaiko
interesas viešas, nes tėvų teisė nepasibaigia vaikų atžvilgiu iširus santykiui.
• Servituto atveju visiškai svetimi gali būti asmenys.

4.147 straipsnis. Uzufrukto nustatymo pagrindai ir momentas

1. Uzufruktas gali būti nustatomas įstatymais, teismų sprendimais, kai tai numato įstatymai, bei
sandoriais.

35

 2. Iš uzufrukto kylančios teisės į daiktą, kuriam privaloma teisinė registracija, ir pareigos subjektams
atsiranda tik įregistravus uzufruktą, išskyrus atvejus, kai uzufruktą nustato įstatymas.
3. Į kilnojamąjį daiktą, kuriam nėra nustatyta privaloma teisinė registracija, uzufruktas atsiranda
nuo daikto perdavimo momento, jeigu kitaip nenumatyta įstatyme (kai uzufruktą nustato
įstatymas), sandoryje (kai uzufruktas nustatomas sandoriu) ar teismo sprendimo (kai uzufruktas
nustatomas teismo sprendimu).
4. Nustatant uzufruktą, turi būti uzufruktoriumi tampančio asmens valia, išskyrus atvejus, kai
uzufruktą nustato įstatymas.

• Uzufruktorius nuo kada įgyja teises – nuo registracijos momento, jei jam privaloma registracija.
Nereikia uzufrukto registruoti, kai nustato įstatymas.
• Jeigu uzufrukto objektas yra kilnojamas daiktas ir jam nėra privaloma registracija – tai uzufruktas
atsiranda nuo perdavimo momento.
• Jeigu sandoriu nustatomas uzufruktas – visada turi būti uzufrukto tampančio asmens valia, net ir
teismui sprendžiant, nereikia tik įstatymo atveju. YPATUMAS – teismo sprendimu: kadangi vaiko
interesas viešas, tai teismas įgyvendindamas teisingumą nustato ar nebus pažeistos teisės tai valia
pasireiškia specifiškai - per tinkamą teisių įgyvendinimą ateityje.
• Uzufrukto atveju, kitaip ne servitute, nebegalima nustatyti daiktui jei jau nustatyta, išskyrus išimtis
– jei nebūtų pažeidžiamos jau nustatyto uzufruktoriaus teisės.
o 4.149 straipsnis. Uzufrukto nustatymo apribojimai
Naujas uzufruktas gali būti nustatomas į daiktus, į kuriuos jau yra nustatytas uzufruktas,
jeigu naujai nustatomo uzufrukto suteikiamos teisės nesutampa su jau nustatyto uzufrukto
suteikiamomis teisėmis ir naujojo uzufrukto suteikiamų teisių įgyvendinimas nepažeis jau
esamo uzufruktoriaus teisių.
• Jeigu keičiasi daikto savininkas – uzufruktas išlieka.
• Objektas perduodamas pagal aprašą nustatant uzufruktą. Svarbu ne tik būtų aišku ką turėtų
pasibaigus teisėms grąžinti, bet ir kokios būklės.

UZUFRUKTORIAUS TEISĖS, PAREIGOS IR ATSAKOMYBĖ

• Uzufruktorius turi ne tik teisę naudoti daiktą pagal paskirtį. Jeigu nenustatyta turi naudoti
pagal paskirtį, kaip tai darytų rūpestingas savininkas. Bendra taisyklė – jam atitenka vaisiai,
produkcija, pajamos jei įstatymas ar sutartis ko kito nenustato.
• Turinys nustatomas kiekvienu kartu nustatant uzufruktą.
• Negali būti nustatyta teisė jį naudoti kitaip ne pagal paskirtį – gali įeiti tik tokios teisės kai
daiktą naudoti pagal paskirtį.
o KAZUSAS – 4.143 str. 4. Jeigu uzufruktas nustatytas į bendrosios nuosavybės teisės
objektu esantį daiktą, uzufruktorius turi tas daikto valdymo ir naudojimo teises, kurios
priklausytų jam kaip bendraturčiui. Ką tai reiškia? Nustato savininkas uzufruktą pusei namo
iki gyvenimo pabaigos. Savininkas miršta, jo namą paveldi lygiom dalim. Kas gaunasi? Yra 2
savininkai, bet pusė jo gyvena uzufruktorius. Bendrataučiai gali tik puse namo naudotis,
likusiems bendraturčiams pareiga bus tik pusei namo. Uzufruktoriaus turima dalis ją
vertinant reikia dėti į trupmeninę dalį.
• Negali keisti paskirties uzufrukto nebent išimtys.
• Neturi ir į lobio dalį teisės
• Turi reikalauti v???

PAREIGOS:

• Išlaikyti
36

 • Remontuoti
• Mokėti mokesčius, kitas įmokas, nebent nustatyta kitaip.

Įgyvendinamas savo teises, jei grėsmė kyla objektui – visada informuoti turi savininką apie tokius
faktus.

Uzufruktoriaus 2 pareigos esminės:

• Jei akte numatyta – privalo savo sąskaita apdrausti objektą. Jei ne – tada pats savininkas
apdraudžia jo sąskaitą.
• Pateikti sąskaitą, kad savo lėšomis, nebent akte numatyta kitaip. (kasmet)

Jei netinkamai įgyvendina savo pareigas jis atsako už tai, privalo atlyginti žalą ir atstatyti savo
sąskaita objektą ir apskirtai, jei esminių pareigų nevykdo - savininkas gali reikalauti paskirti
administratorių objekto.

PASIBAIGIMO MOMENTAS

4.150 straipsnis. Uzufrukto pasibaigimo pagrindai ir momentas

1. Uzufruktas baigiasi:
1) jo atsisakius;
2) mirus uzufruktoriui, likvidavus uzufruktorių juridinį asmenį ar praėjus trisdešimčiai metų nuo
uzufrukto nustatymo juridiniam asmeniui; ką reiškia likvidavus? Priėmus sprendimą likviduoti JA. Esmė – JA
turtas: kreditoriai nukreips išieškojimus į turtą. Svarbu nustatyti koks turtas – būtina atriboti kur koks turtas.
Kodėl 30 metų? Čia atsižvelgiant į kitų šalių įstatymus.
3) pasibaigus terminui ar įvykus naikinančiojoje sąlygoje numatytam juridiniam faktui;
4) uzufruktoriui tapus uzufrukto objekto savininku;
5) žuvus uzufrukto objektui;
6) pablogėjus uzufrukto objekto būklei;
7) suėjus senaties terminui;
8) panaikinus uzufruktą teismo sprendimu.
2. Uzufruktas gali baigtis tik šio straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais.
3. Uzufrukto pabaigos momentu laikomas jo išregistravimo momentas, išskyrus šio straipsnio 1
dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose numatytus atvejus ir tuos atvejus, kai uzufruktas neturėjo būti registruotas.
4. Kelių asmenų naudai nustatytas uzufruktas baigiasi pasibaigus paskutinio asmens teisei, jeigu
nenustatyta kitaip.
5. Uzufrukto objekto savininko ir uzufruktoriaus susitarimu ar teismo sprendimu uzufruktas gali būti
pakeistas renta, jeigu dėl svarbių priežasčių uzufruktorius negali vykdyti savo pareigų.

Jeigu buvo keli uzufruktoriai – jie baigias, kai baigias paskutinė uzufruktoriaus teisė. Sąrašas pasibaigimo
pagrindų yra baigtinis – BET 8 pgr. apima ir tokį įdomų atvejį – kai uzufruktas pakeičiamas renta. Numatyta
tai CK 4.150 str. 5d. Uzufrukto objekto savininko ir uzufruktoriaus susitarimu ar teismo sprendimu
uzufruktas gali būti pakeistas renta, jeigu dėl svarbių priežasčių uzufruktorius negali vykdyti savo pareigų.

• Svarbu vykdyti savo pareigas;

• Nevykdant pareigų gali būti nustatytas administravimas – prigimtis tokia, yra turto savininkas,
administratorius ir naudos gavėjas: nustatomas admin. Kai netinkamai kažkas kažką daro – svarbu
ne galimybė naudos gavėjo pačiam naudotis daiktu, kad gauti naudą, bet svarbiausia pati NAUDA.
Uzufrukto atveju – svarbu galimybė pačiam naudotis daiktu. Svarbu tiesiogiai naudotis daiktu,
todėl, netinka nustatyti turto admin. Kas gaunasi? Iki gyvenimo nukriošęs diedas gyvena – numatyta
37

 galimybė užtat tai pakeisti į rentą. Renta pasireiškia – vienas iš būdų: teikti išlaikymą maistu, būstu
ir t.t

ATSISAKYMAS UZUFRUKTO

• Tik atsisakyti galimo uzufrukto objekto savininko naudai.

• Galima ir ne viso uzufrukto atsisakyti, o tik tam tikrų teisių sudarančių jų turinį.
• Pasibaigus uzufruktui – grąžinamas objektas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą, nebent nustatyta
kitaip
• Jei pagerintas – pasiimti galima, jeigu daiktas nebus sužalotas. Jeigu negalim atskirti nesužalojant –
galima reikalauti išlaidų, bet ne daugiau nei vertės padidėjimas, bet ir tai tik tais atvejais kai
pagerinimas buvo darytas esant uzufrukto savininko sutikimui.

Jei uzufruktas nustatytas iki gyvenimo pabaigos kaip su uzufrukto grąžinimu?

4.152 straipsnis. Uzufrukto pabaiga mirus uzufruktoriui, likvidavus juridinį asmenį ar praėjus
trisdešimčiai metų nuo uzufrukto nustatymo juridiniam asmeniui

1. Uzufruktoriui mirus, uzufruktas baigiasi nepaisant to, ar jis buvo nustatytas apibrėžtam terminui,
ar konkretaus asmens gyvenimo trukmei. Uzufruktui pasibaigus dėl uzufruktoriaus mirties, jo teisių
perėmėjai privalo grąžinti daiktą savininkui.

Šiuo atveju paveldėtojui įeina pareiga grąžinti objektą, jei paveldėjo uzufruktoriaus turtą. (visada galima
atsisakyti palikimo)

2016.05.02

ILGALAIKĖ NUOMA

Ilgalaikė nuoma ir užstatymo teisė – normų nedaug labai civiliniame kodekse.

Šios teisės turi lotynišką atitikmenį – kodėl CK turi kitų kalbų formuluočių? Esmė tokia, kalbant apie ilgalaikę
nuomą ir užstatymo teisę buvo labai svarbu rasti lietuviškus atitikmenis vertinant šias teises pagal prigimtį.
Reglamentavimas nėra platus todėl, kad sudėtos tik pagrindinės nuostatos.
Detalesnis reglamentavimas priklauso nuo kiekvienos valstybės ir jos sukurtos teisinės sistemos.
Kokie visuomeniniai santykiai turėtų pakliūti į šiuos institutus detaliau reglamentuoja įstatymai, todėl
kodekse labai siaurai pateikta.
Nuo CK įsigaliojimo iki dabar nėra detalesnio reglamentavimo sukurto.
Šiuo atveju tai yra ilgalaikė nuoma, o ne paprasta nuoma, reglamentuojama prievolinės teisės – koks
santykis tarp šių institutų:
• Reikia turėti omeny kuo skiriasi prievolių ir daiktinė teisė – šiai nuomai būdinga būtent tai, kas
būdinga daiktinei teisei. Prievoliniuose santykiuose pasikeitus nuomotojui jeigu išlieka kitas, tai
nuoma nesibaigia.
Žiūrint teismų praktiką LAT formuoja negali būti nustatyta daugiau daiktinių teisių nei įstatymų leidėjas yra
nustatęs.
Iki 2001m. nebuvo šių teisių daiktinių – negalėjo ir būti sukurtos tokios teisės. Po 2001m. jau galėjo būti
nustatyta.

38

SĄVOKA

4.165 straipsnis. Ilgalaikės nuomos sąvoka

1. Ilgalaikė nuoma (emphyteusis), kaip daiktinė teisė, – teisė naudotis kitam asmeniui priklausančiu
žemės sklypu ar kitu nekilnojamuoju daiktu nebloginant jo kokybės, nestatant statinių, nesodinant
daugiamečių sodinių ir neatliekant kitų darbų, kurie iš esmės padidintų naudojamos žemės ar kito
nekilnojamojo daikto vertę, išskyrus atvejus, kai yra nuomotojo sutikimas.

• Pateikiama sąvoka kaip teisė į svetimą daiktą;

• Greičiausiai sklypas, bet gali būti ir kiti nekilnojami daiktai;
• Teisė naudoti daiktą pagal paskirtį;
• Akcentas pagrindinis – nedidinti vertės IŠSSKYRUS kai yra leidimas;
• Kai jos objektas žemės sklypas – naudojama pagal paskirtį dažniausiai. Pati prigimtis sako, kad
terminas ilgas – natūralu, kad daugeliu atveju reikia technikos ir materialinės bazės tai tada gali
nuomininkas remiantis 4.168 str 1d. – BŪTENT PAGAL PASKIRTĮ, galima kažkokioje dalelėje kažką
pastatyti, kad būtų galima tą sklypą panaudoti;

4.168 straipsnis. Ilgalaikės nuomos turinys

1. Jeigu ilgalaikę nuomą nustatantis aktas nenustato kitaip, tai nuomininkas naudojasi išnuomotu
nekilnojamuoju daiktu kaip savininkas, tik iš esmės nedidina jo vertės, taip pat neturi teisės keisti jo tikslinės
paskirties be savininko sutikimo. Jeigu nuomos objektas yra žemės sklypas, ilgalaikę nuomą nustatančiame
akte gali būti numatyta nuomininko teisė statyti statinius ar sodinti sodinius, reikalingus žemei naudoti
pagal paskirtį.

KITAIP NEI ILGALAIKĖJE NUOMOJE, UŽSTATYMO TEISĖJE:

4.160 straipsnis. Užstatymo teisės (superficies) sąvoka

1. Užstatymo teisė (superficies) – teisė naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme statiniams
statyti ar įsigyti bei valdyti nuosavybės teise ar žemės gelmėms naudoti. (ČIA ATVIRKČIAI – PIRMENYBĖ
STATITINIAMS)

TERMINAS

4.165 str. 2d. Ilgalaikė nuoma gali būti terminuota ar neterminuota. Ilgalaikės nuomos terminas negali būti
trumpesnis kaip dešimt metų.

Lyginant su prievoline nuoma – tai nėra kriterijus atskirti šiuos institutus. Prievolinėje nuomoje galima irgi
iki 99 metų taigi tai nėra skiriamasis faktorius.

Esminis skirtumas – jeigu prievolinės nuomos atveju pasikeitus nuomotojui išlieka santykis nuomos, bet
nuomininkui pasikeitus viskas pasibaigia – daiktinėje teisėje pasikeitus bet kuriai šaliai lieka ilgalaikė nuoma.

Nuomininko teisių perėmėjai – turi vykdyti ankstesnes pirmesnio nuomininko teises.

ATLYGINTINUMAS

Prievolinėje nuomoje visada atlygintinė. Ilgalaikė nuoma

39

4.166 straipsnis. Ilgalaikės nuomos atlygintinumas

Ilgalaikę nuomą nustatančiame akte gali būti numatyta, kad nuomininkas turi sumokėti
nekilnojamojo daikto nuomotojui vienkartinę sumą arba už jį mokėti periodiškai.

IŠVADA – jeigu numatyta, tai mokėti reikia, jei nenumatyta – nereikia. DEJA, kodėl ilgalaikė nuoma turėtų
būti neatlygintinė? Jeigu yra periodiniai mokėjimai – pasikeitę nuomininkai vis tiek mokės.

4.169 str. 5d. Jeigu ilgalaikę nuomą nustatančiame akte buvo numatyta nuomininko teisė statyti statinius ar
sodinti sodinius, reikalingus žemei naudoti pagal paskirtį, tai pasibaigus ilgalaikei nuomai, nuomininkas gali
pasiimti statinius ar sodinius, jeigu jis grąžina ankstesnę žemės padėtį ir jeigu ilgalaikę nuomą nustatantis
aktas nenumato ko kita.

Sistemiškai aiškinant šią normą – gali vietoj piniginių mokėjimų būtent nustatyta viršuje 5d. nuostata. Jei
ilgalaikė nuoma numatyta, kad negalima statyti nieko ir t.t – bus mokėjimai. Jeigu bus nemokama – bus tie
statiniai greičiau savininko nuosavybėn.

TAIGI, ATLYGINTINĖ PAGAL PRIGIMTĮ.

NUSTATYMAS

4.167 straipsnis. Ilgalaikės nuomos nustatymas

Ilgalaikė nuoma nustatoma išnuomojamo nekilnojamojo daikto savininko ir nuomininko susitarimu

arba testamentu. (VISAIS ATVEJAIS IŠREIŠKIAMA VALIA)

TEISĖS IR PAREIGOS

Teisė naudotis ir pareiga išlaikyti viską.

VAISIAI

Atitenka nuomininkui, jeigu nenustatyta kitaip.

Dar vienas skirtumas esminis nuo prievolinės nuomos – jei prievolinės nuomos atveju nuomininkas
turi teisę subnuomoti, kai tai leidžia nuomotojas – tai ilgalaikėje nuomoje yra atvirkštinė taisyklė
4.168 str. 5d. Jeigu ilgalaikę nuomą nustatančiame akte nenumatyta kitaip, nuomininkas turi teisę
subnuomoti. Subnuomininkas neturi daugiau teisių už nuomininką. Ilgalaikei nuomai pasibaigus, baigiasi
ir subnuoma. (nebent uždraustų savininkas)

Teisės bet kokiu atveju turi būti išviešintos – turi būti registruojama. Svarbu tas panaudojimas prieš
trečiuosius asmenis, o kiti asmenys turi žinoti ir netrukdyti įgyvendinti šias teises.

PASIBAIGIMAS

4.169 straipsnis. Ilgalaikės nuomos pabaiga

1. Ilgalaikė nuoma baigiasi:
1) pasibaigus terminui;
2) žuvus nuomos objektui;

40

 3) nuomą panaikinus teismo sprendimu; (teismas vykdydamas teisingumą gali nuomą
panaikinti)
4) nuomotojui tapus ir nuomininku;
5) nenaudojus nuomos objekto dešimt metų;
6) šalių susitarimu. (gali būti priešlaikiniai nutraukimo susitarimai pačiame sandory nustatyti)
2. Ilgalaikę nuomą nustatančiame akte ir nuomotojo, ir nuomininko iniciatyva gali būti numatyti
priešlaikinės ilgalaikės nuomos pabaigos pagrindai.
3. Praėjus dvidešimt penkeriems metams po nuomos nustatymo, nuomininko ar nuomotojo
prašymu ilgalaikė nuoma gali būti teismo sprendimu pakeista ar panaikinta, jeigu atsiranda nenumatytų
aplinkybių, dėl kurių nebegalima naudotis daiktu ankstesnėmis sąlygomis.
4. Pasibaigus ilgalaikei nuomai, nuomininkas privalo grąžinti nuomotojui nuomos objektą.
Nuomininkui turi būti kompensuota ilgalaikės nuomos objekto pagerinimų vertė, jeigu pagerinta buvo
nuomotojo sutikimu. Nuomininkas turi teisę sulaikyti ilgalaikės nuomos objekto perdavimą nuomotojui tol,
kol nuomotojas nesumokės kompensacijos. Nuomotojas gali sulaikyti nuomininkui priklausantį daiktą tol,
kol nuomininkas su juo neatsiskaitys.
5. Jeigu ilgalaikę nuomą nustatančiame akte buvo numatyta nuomininko teisė statyti statinius ar
sodinti sodinius, reikalingus žemei naudoti pagal paskirtį, tai pasibaigus ilgalaikei nuomai, nuomininkas gali
pasiimti statinius ar sodinius, jeigu jis grąžina ankstesnę žemės padėtį ir jeigu ilgalaikę nuomą nustatantis
aktas nenumato ko kita.

Dar vienas esminis skirtumas nuo prievolinės nuomos – tikrumas ir stabilumas ne vien per terminą,
bet ir per kitus požymius. Tai įrodo CK 4.169 str. 3d. stabilumui užtikrinti 25 metai, jei nesusitars
šalys pačios anksčiau.

4d. – atsiskaitymas nurodomas. Galimybė užtikrinama sulaikyti objektą – abi šalys gali sulaikyti.

UŽSTATYMO TEISĖ

TIKSLAS

4.160 straipsnis. Užstatymo teisės (superficies) sąvoka

1. Užstatymo teisė (superficies) – teisė naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme statiniams
statyti ar įsigyti bei valdyti nuosavybės teise ar žemės gelmėms naudoti.

Pačios teisės paskirtis – tik žemė objektas, kuri turi būti užstatyta ar kažkas joje turi būti sukurta.
Ne visada šią teisę turint bus statoma – jau suteikus ją ant sklypo gali būti statinių. Tai teisė užstatyti sklypą
arba esamiems statiniams naudoti.
4.160 straipsnis. Užstatymo teisės (superficies) sąvoka
2. Užstatymo teisė gali būti suteikta nepaisant būsimo užstatymo teisės turėtojo kitos daiktinės teisės arba
jos suteikimas gali priklausyti nuo kitos daiktinės teisės arba nuo nekilnojamojo daikto nuomos.
Superficies solo cedit – CK 4.40 str. Lietuvoje šiuo atžvilgiu sunkiau – daroma išimčių labai daug. Kodėl ji
tokia priešinga? Anksčiau buvo nacionalizacija – nebuvo asmeninės nuosavybės, bet tai neblogiausia.
Įstatymai leido privatizuoti daug ką. Privatizacija – stambūs objektai privatizuojami, pvz: gamykla su didele
teritorija ( viskas pagal įstatymą) . Žemė tai neprivatizuota – nes čia nuosavybės teisės procesas vykdomas,
jei statiniai privatizuojami tai nereiškia ir žemės privatizavimo. Žemė nebus parduota, kol nebus žemės
klausimas išspręstas.
Pas mus daug statinių atskirta nuo žemės – todėl tai turėtų būti išspręsta pritaikant užstatymo teisę
Taminsko nuomone.
41

ATLYGINTINUMAS

4.161 straipsnis. Užstatymo teisės atlygintinumas

Užstatymo teisę nustatančiame akte gali būti numatyta, kad šios teisės turėtojas turi sumokėti
žemės savininkui vienkartinę sumą arba už ją mokėti periodiškai.

Sistemiškai su:

4.164 straipsnis. Užstatymo teisės pabaiga

2. Pasibaigus užstatymo teisei, nuosavybės teisė į statinius ar sodinius pereina žemės savininkui. Žemės
savininkas turi atlyginti jų vertę, jeigu taip buvo numatyta užstatymo teisę nustatančiame akte.
3. Užstatymo teisės turėtojas gali pasiimti statinius ar sodinius, jeigu jis grąžina ankstesnę žemės padėtį ir
jeigu užstatymo teisę nustatantis aktas nenumato ko kita.

Atlygintinumas pasireiškia per tai kas buvo sukurta žemės savininkui.

4.160 str.

3. Pasikeitus žemės, statinių ar sodinių savininkui, užstatymo teisė išlieka.

TURINYS

4.162 straipsnis. Užstatymo teisės turinys

1. Užstatymo teisės turėtojas turi teisę ant kitam asmeniui priklausančios nuosavybės teise
žemės įsigyti nuosavybėn ar turėti nuosavybės teise statinius bei daugiamečius sodinius.
2. Nustatant užstatymo teisę, gali būti apribota užstatymo teisės turėtojo teisė statyti,
naudoti ar griauti statinius bei sodinti ar naikinti sodinius.
3. Užstatymo teisė gali būti terminuota ar neterminuota.

NUSTATYMO PAGRINDAS TOKS PAT KAIP ILGALAIKĖ NUOMOS ATVEJU

PASIBAIGIMAS

4.164 straipsnis. Užstatymo teisės pabaiga

1. Užstatymo teisė baigiasi:
1) kai užstatymo teisės turėtojas tampa ir žemės savininku;
2) pasibaigus terminui;
3) dėl senaties, jeigu užstatymo teisės turėtojas dešimt metų nesinaudoja užstatymo teisės
objektu;
4) užstatymo teisės turėtojui daugiau kaip už dvejus metus nesumokėjus užstatymo teisę
nustatančiame akte nustatyto mokesčio.
2. Pasibaigus užstatymo teisei, nuosavybės teisė į statinius ar sodinius pereina žemės
savininkui. Žemės savininkas turi atlyginti jų vertę, jeigu taip buvo numatyta užstatymo teisę
nustatančiame akte.
3. Užstatymo teisės turėtojas gali pasiimti statinius ar sodinius, jeigu jis grąžina ankstesnę
žemės padėtį ir jeigu užstatymo teisę nustatantis aktas nenumato ko kita.

42

 4. Statinių ar sodinių žuvimas nėra pagrindas užstatymo teisei baigtis, jeigu šalys nesusitarė
kitaip. (šiuo atveju teisė į žemę išlieka, nepriklausomai ar nuo vis majore ar kitų valia)

HIPOTEKA

Prievolių užtikrinimo būdas.

SĄVOKA

4.170 straipsnis. Hipotekos sąvoka ir subjektai

1. Hipoteka – daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, kuria užtikrinamas esamos ar būsimos
turtinės prievolės įvykdymas, kai įkeistas turtas neperduodamas kreditoriui.

• Daiktinė teisę į svetimą nekilnojamą daiktą

• Užtikrinamos esamos ar būsimos prievolės įvykdymas
• Įkeistas turtas nėra perduodamas kreditoriui. Seniau galiojančioje redakcijoje – daiktas
vietoj turto buvo vartojamas. Kodėl įkeičiamas – kad būtų užtikrinamas jau esamos ar
būsimos prievolės įvykdymas.

REIKŠMĖ

1. Turiu pinigų, bet nepakankamai, kad nusipirkčiau butą. Jeigu bankas duos paskolą ir jos
nebesumokės asmuo – užtikrinti šiam įvykdymui yra Hipoteka – esu savininkas, neatiduodu
buto, vienintelis ribojimas nemažinti vertės, o kartais ir apdrausti. Kreditorius suteikiantis
pinigų sumą gauna užtikrinimą, kad įsipareigojimas bus įvykdytas. Asmuo nėra ribojamas
labai – įkeistą daiktą ir parduoti ir dovanoti galima, nes seka paskui daiktą, BET – visada
reikia atkreipti dėmesį kiek Hipoteka išlaisvinat – jeigu skola didelė tai ir neapsimoka.
Galima įkeisti ne tik savo, bet ir kitą turtą.

2016.05.09

Hipotekiniam kreditoriui nauda – negrąžinus paskolos su palūkanom bus į ką išieškoti.

Paskola suteikiama ne didesnė nei įkeičiamo daikto vertė – kreditoriaus interesas, kad vertė ir
nesumažėtų, jei įsipareigojimas bus neįvykdytas.
Jei bankrutuoja skolininkas - paaiškėja, kad turi daugiau kreditorių – esmė tokia, kad jis turi
išskirtinę padėtį šiuo atveju, jis reikalavimą nukreipia į įkeistą turtą.
Jeigu yra hipotekinis kreditorius – jis patenkins reikalavimą iš įkeisto turto, kitaip nei kiti kreditoriai
– kurie gaus 1/10 skolos.
Hipotekos atveju kaip ir apsidraudžia kreditoriai įkeičiamu turtu.
Kaip apsidraudžia, jei turtas gali žūti? Turtas yra apdraudžiamas.
Ar galima įkeisti keletą objektų? Taip.

43

Jeigu turto vertės neužteks – bus išieškotas iš kito skolininko turto. Stojasi į bendrą eilę su visais
kitais kreditoriais.
Savininko teisės nėra ribojamos hipotekos atveju – jeigu nedraudžia koks nors hipotekos sandoris.

SUBJEKTAI

Kiek gali būti? Maksimaliai 3, kai yra svetimo turto hipoteka. Visada yra turto savininkas, hipotekos
kreditorius, kurio piniginis reikalavimas užtikrintas įkeitimu ir skolininkas.

Svetimo turto hipoteka - vienas savininkas įkeičia turto kito asmens prievolei užtikrinti.

Bendra taisyklė – turi teisę įkeisti savo turtą savininkas. Galimi atvejai kai gali ir turto patikėtinis
įkeisti turtą – jei patikėjimo teisę nustatantis aktas nustato tokią patikėtinio teisę. Taip pat teismo
sprendime gali būti numatytas – turto administratorius.

HIPOTEKOS RŪŠYS

CK 4.175 str. 5d. – gali būti kelių rūšių hipoteka. Pvz: paprastoji ir sąlyginė. Kreditorius kad suteiktų
paskolą reikalauja įkeisti daiktą. Galiu įkeisti daiktą tik jei savininkas, trūksta pinigų visai sumai.
Bankas siūlo įkeisti turtą. Nuo kada? Į tą svetimą turtą negaliu. Užburtas ratas. Taigi, paprastoji ir
sąlyginė – atsiras nuo momento tam tikro – kai pinigai bus pervesti į banko sąskaitą. HIPOTEKA
ĮSIGALIOJA NUO momento, kai bankas perves tą sumą į sąskaitą, sumos neperveda – hipotekos
nėra. Galima hipoteką ir būsimam turtui nustatyti. Čia kalba buvo sutartinė hipoteka – kai pats
turto savininkas įkeičia savo valia turtą.

Galima ir priverstinė Hipoteka – 4.175 str. 4. Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo
įstaigų ir mokesčių administratorių nustatomos priverstinės hipotekos nustatymo tvarką nustato
šių subjektų veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Teismo sprendimu nustatomos priverstinės
hipotekos nustatymo tvarką reglamentuoja Civilinio proceso kodeksas. Dėl įstatymų pagrindu
atsiradusios priverstinės hipotekos nustatymo suinteresuoti asmenys kreipiasi į notarą. Priverstinė
hipoteka gali būti nustatoma jau įkeistam nekilnojamajam daiktui. (taip pat teismas, įstatymas,
notaras)

• Gali būti nustatyta jau įkeistam turtui;

• Reikšmė – jei yra skolinis reikalavimas šių subjektų – jeigu įkeičiama, nereikia areštuoti, bus
galima ir toliau naudotis juos, nes jei pvz: ūkio subjektui taip konfiskuoja viską, kaip jis
toliau vykdys toliau veiklą – bankrotas.

1.PAPRASTOJI – vienas objektas, vienam įsipareigojimui įvykdyti.

2.JUNGTINĖ – keli nekilnojami daiktai – vienam įsipareigojimo įvykdymui.

3.BENDROJI – vienas skolinis įsipareigojimas – keli savininkai. (skirtingi)

44

4.SVETIMO DAIKTO – savininkas užtikrina kito asmens įsipareigojimo įvykdymą. Kas jai būdinga:

• Artimi dažniausiai santykiai

• Gali būti ir svetimi santykiai – atlygintinė būti gali.
• Jei kreditorius turi teisę perleisti kitam trečiajam asmeniui be sutikimo, tai šiuo atveju –
būtinas to savininko sutikimas.

5.MAKSIMALIOJI – ji nustatoma tais atvejais, kai konkreti suma, kurios įvykdymo užtikrinimui
įkeičiamas nekilnojamas turtas - suma nežinoma ir nežinoma kokia bus. Visada nurodoma, kad tai
yra maksimalioji hipoteka. Gali būti nustatyta tokia hipoteka, bet jei neužtenka? Tai bus taip, kad
maksimali suma gali būti didinama šalių sutarimu ir tai nėra varžoma, jei nėra tas pats turtas
įkeistas dar ir kitiems kreditoriams, jei įkeistas – norint padidinti šios hipotekos sumą reikia gauti
kitų kreditorių sutikimo.

6.SĄLYGINĖ – siejama hipotekos įsigaliojimas nuo kada arba iki momento, kol atsiras pati sąlyga.
Gali būti įkeičiamas ir būsimas daiktas. Būdinga tai, kad tokia sąlyginė hipoteka – įsigalioja nuo
momento, kai objektas įregistruojamas turto registre kaip įkaito davėjo nuosavybė.

7. naujas rūšis – ĮMONĖS HIPOTEKA – 4.177 str. nagrinėjamu atveju yra objektas. Visada turi būti
nurodyta, kad tai įmonės hipoteka. Svarbu labai turto vertė – ar galės kreditorius patenkinti
reikalavimą. Tam tikslui – visada sudaromas įmonės inventorizavimo aktas ir nurodoma turto
vertė. Bendra taisyklė – nebent sutarta kitaip, jei nėra – negali būti skolininkas mažinti įmonės
turto vertės ir šios rūšies atveju – registruojama 3iejuose registruose – registruojamas juridinis
faktas. Jeigu yra gamybinė paskirties įmonė – įkeistas turtas gali būti parduodamas ir
parduodamas jei sąžiningam trečiajam asmeniui – tai nuo pardavimo momento išsilaisvina nuo
hipotekos. Tačiau nupirktas įmonės turtas laikomas įkeistu. Mažėti įmonės turto vertė negali.

HIPOTEKOS SUKŪRIMAS IR IŠVIEŠINIMAS

Jei priverstinė hipoteka – vienašaliu aktu sukuriama, sutartinė – jau sandoris. (vienašalis, dvišalis,
daugiašalis) Vienašaliu sandoriu – asmuo gali įkeisti savo turtą, kol nėra jokios paskolos, konkrečiai
nesutarta su jokiu kreditoriumi, pvz:: žmogus nežino koks bankas jam suteiks geriausias sąlygas, tai
galima įkeisti turtą įkeisti, kol kreditoriau nėra. Hipoteka įsigalios kai atsiras kreditorius.

Sandoris visada turi būti notarinė formos. Gali būti savarankiškas sandoris arba gali būti sudėtinė
dalis iš ten, kur atsiranda pagrindinė prievolė, pvz: paskolos sutartis.

Nuo 2012m. PAKEITIMAI – forminimai ir registravimai. Nebėra dvigubo tikrinimo – ir notaras ir

hipotekos teisėjas. Dabar sandorį tvirtina notaras - jis pateikia registrui nuostatas, kad būtų ji
įregistruota.

Šalims hipoteka sutartinė – atsiranda nuo momento, kai patvirtinamas sandoris, prieš trečiuosius
asmenis – kai įregistruojamas.

Tretiems asmenims svarbu hipoteka – svarbu ar turtas įkeistas ar ne.

JEIGU duomenys neatitinka – visada laikomi teisingais, kurie yra Hipotekos registre.

45

Kadangi hipoteka yra daiktinė teisė, tai ji seka paskui daiktą, jai būdingas stabilumas ir
ilgaamžiškumas. Po padalijimo hipoteka išlieka visiems daiktams, jei sujungiami, kurie buvo įkeisti
– hipoteka išlieka visam daiktui ir nebūtinai ar visi daiktai buvo įkeisti.

CK 4.172 str. 2d. – imperatyvi norma.

Jei padalijus vieną – į kurį reikia nukreipti išieškojimą. Kai sujungiama?

4.173 straipsnis. Hipotekos išlikimas sujungus įkeistus nekilnojamuosius daiktus

1. Įkeisti nekilnojamieji daiktai gali būti sujungti tik gavus kreditorių, kurių reikalavimų tenkinimo
eilė po sujungimo pasikeis, rašytinį sutikimą.
2. Sujungus kelis įkeistus nekilnojamuosius daiktus, kiekvieno iš jų hipoteka apima po sujungimo
suformuotą nekilnojamąjį daiktą. Hipotekos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė nustatoma pagal
hipotekos įregistravimo Hipotekos registre laiką.

HIPOTEKOS REIKALAVIMŲ TENKINIMAS

Nuo 2012m. pakeitimas – dabar tvirtina pakitimus notarai ir išieškojime. Jei per nustatytą terminą
neįvykdo įsipareigojimo arba kiti pagrindai nutiko – kai iškyla reali grėsmė, kad neliks turto ir
vertės jo, galimas kreipimasis pas notarą dėl vykdomojo įrašo atlikimo. Notaras siunčia pranešimą
skolininkui. Pasiūloma per 20d. sumokėti skolą.

Galimas išieškojimas:

• Pardavimas iš viešųjų varžytinių

• Galima perduoti turtą kreditoriui administruoti – jis naudoja jį pagal paskirtį, bet šiuo
atveju kreditorius gauna ir naudą (išimtis iš taisyklės – jis tenkina savo poreikius)

2016.05.16

4.192 str. 8d. – galimas variantas.

Jeigu yra ne vienas kreditorius – turi būti visų kreditorių sutikimas.
YPATUMAI IŠIEŠKOJIMO, KAI ĮKEISTA ĮMONĖ
4.192 str.prim

Pagal bendrą taisyklę – priverstinai išieškoma nevykdžius kolinių įsipareigojimų ir suėjus terminui.
Nustatomas gali būti turto administravimas, reglamentuoja CPK. Administratoriumi gali būti ir
kreditorius ir trečiasis asmuo, bet turi būti sutikimas kreditoriaus.

Bendra taisyklė – administratorius nepakeičia organų, bet įkeisto turto įgyvendinimui turi būti
administratoriaus sutikimas, be jo negali nieko daryti. Paskirtas administratorius ir jo įgaliojimų
ribos apsiriboja tiek, kiek būtina išieškoti iš turto.

Jeigu viskas normaliai išieškoma iš tos įmonės turto, jeigu gaunamos reikalingos sumos – baigiasi
administravimas. Jeigu neužtenka tokiu būdu patenkinti reikalavimų – reikalavimas tenkinamas
reikalaujant parduoti įmonę. (kreipiamasi vėl į antstolį)

46

Maksimaliai tenkinant kreditorių reikalavimus neturi būti pažeidžiami ir skolininko interesai.
Kartais gali būti netikslinga visą įmonę parduoti, todėl gali būti prašoma parduoti tam tikrą įmonės
dalį.

Jei lieka pardavus turtą tam tikra suma, ji atitenka turto savininkui, jeigu sumos neužtenka
pardavus įkeistą objektą tokiu atveju kreditorius įgyja teisę nepatenkintos dalies reikalauti bendra
tvarka.

Jeigu yra keli hipotekos kreditoriai – tenkinamas pirmojo įregistravusio hipoteką prašymas. Esminis
skirtumas iki 2012. Ten atskaitos taškas buvo kreipimosi į hipotekos teisėją laikas, kreipimosi
momentas, dabar nuo įregistravimo momento.

Dar viena nuostata – kai yra keli hipotekos kreditoriai: kelis kartus įkeistas turtas, skirtingai
terminas sueina įsipareigojimo įvykdymas. Ar gali kiti nesuėjus terminam prašyti parduoti iš
varžytinių? Bet kuris kreditorius gali reikalauti pradėti išieškojimą, bet CK 4.193 str. 4d. 4. Jeigu
daiktas įkeistas kelis kartus, priverstinis išieškojimas negali būti pradėtas be pirmesnių eilėje hipotekos
kreditorių rašytinio sutikimo. (jeigu nėra, tai praktiškai ir nevykdomas) Bet jie patiria tokiu atveju žalą, tada
kreditorius gali iš kitų prašyti žalos atlyginimo.

Kas liečia antstolius – perduodamas vykdymas kuris kreditorius pirmas prašymą padavė.

Jeigu konfiskuojamas ar turtas pereina – tai naujasis savininkas tenkina reikalavimą, bet ne daugiau nei to
turto vertė.

HIPOTEKOS PABAIGA

4.197 straipsnis. Hipotekos pabaigos pagrindai

1. Priverstinis įkeisto daikto realizavimas hipotekos kreditoriaus prašymu išlaisvina jį nuo visų
hipotekų.

2. Hipoteka pasibaigia, kai:

1) yra tinkamai įvykdytas skolinis įsipareigojimas arba hipoteka užtikrinta prievolė pasibaigia kitais
hipotekos sandoryje ar įstatymuose nustatytais pagrindais;

2) teismo sprendimu ar kitu pagrindu panaikinama hipoteka;

3) hipotekos kreditorius arba hipotekos kreditoriaus buvimo vieta nežinoma dešimt metų nuo
skolos mokėjimo termino pabaigos;

4) hipotekos objektas žuvo;

5) yra kiti šiame kodekse nustatyti atvejai.

3. Hipoteka gali atsinaujinti šio kodekso nustatytais atvejais. Atsinaujinusią hipoteką hipotekos
kreditoriaus prašymu įformina notaras.

47

 4. Jeigu suėjus skolos grąžinimo terminui hipotekos kreditorius atsisako priimti hipoteka užtikrintos
prievolės dalyką, skolininkas gali sumokėti atitinkamą sumą į kredito įstaigos arba notaro depozitinę
sąskaitą. Sumokėjus visą skolos sumą į depozitinę sąskaitą, hipoteka baigiasi.

5. Kreditorius turi teisę bet kuriuo momentu atsisakyti hipotekos.

6. Sąžiningo hipotekos kreditoriaus teisė lieka galioti net ir tuo atveju, kai hipotekos sandoris
pripažįstamas negaliojančiu tokiu pagrindu, už kurį hipotekos kreditorius neatsako. Kai hipotekos sandoris
įstatymų nustatyta tvarka pripažintas negaliojančiu ir nėra būtinybės ginti sąžiningo hipotekos kreditoriaus,
Hipotekos registre įregistruota hipoteka baigiama ir išregistruojama iš Hipotekos registro pateikus
įsiteisėjusį teismo sprendimą dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu.

7. Pasibaigusi hipoteka išregistruojama iš Hipotekos registro. Hipotekos kreditoriaus, skolininko

arba turto savininko prašymas dėl hipotekos pabaigos pateikiamas notarui, o šis duomenis apie hipotekos
pabaigą perduoda Hipotekos registrui.

Hipotekos ir įkeitimo bendrybės ir skirtumai

• Įkeitimo atveju ir kilnojamieji daiktai ir turtinės teisės. Kilnojami tik tokie, kurie gali būti
civilinėje apyvartoje, negali būti įkeitimo atveju, kurie negali būti realizuojami arba susiję
neatsiejamai su skolininku. Įkeitimo atveju turima ir turtinės teisės – teisės turi turėti tam
tikrą vertę, kad gali būtų iš jų išieškoti.
• CK 4.199 str. 3. Priverstiniam įkeitimui, kuris atsiranda įstatymų, teismo sprendimo ar įgaliotos
institucijos (pareigūno) sprendimo pagrindais, mutatis mutandis taikomos šios knygos nuostatos,
reglamentuojančios priverstinę hipoteką.
• Įkeitimo rūšys yra tos pačios išskyrus įmonės hipoteką;
• Įkeitimo atveju turtinių kompleksų įkeitimas;
o 4.202 straipsnis. Turtinių kompleksų įkeitimas
1. Įkeitimo sandoriu gali būti įkeičiamas turtinis kompleksas, sudarytas iš kilnojamojo
turto, kurio sudėtis ir forma nuolat kinta, įskaitant prekių atsargas, įrenginius,
reikalavimo teises ir pan. Šiuo atveju įkeitimo objektas apibūdinamas nurodant
įkeičiamo turto grupę, o atskiri turtinį kompleksą sudarantys objektai nėra
individualizuojami.
2. Vykdydamas įprastą komercinę veiklą, įkaito davėjas turi teisę disponuoti įkeistą turtinį
kompleksą sudarančiais objektais tik jeigu nemažėja bendra šio įkeisto turto vertė.
Įkaito davėjui teisėtai disponuojant įkeistu turtu, įkeitimas perleistiems objektams
pasibaigia, o įkaito davėjo naujai įgytas turtas tampa įkeitimo objektu nuo jo įgijimo
nuosavybėn momento.

Nors ir rūšys panašios yra skirtumų.

• Hipotekos atveju visada notarinės formos turi būti, o įkeitimo atveju priklauso nuo objekto.
• Perdavimas – įkeitimo atveju:
o Lieka pačiam savininkui – notarinė forma ir registravimas;
o Perduodama kreditoriui – tokiu atveju gali būt ir paprasta rašytinė forma;
o Perduodama saugoti trečiam asmeniui – notarinė forma ir registracija
• Dar vienas skirtumas – maksimaliai hipotekos atveju 3 subjektai, o šiuo atveju 4
maksimaliai subjektai.

48

 • Kadangi pats objektas gali įkeitimo būti ir kilnojami daiktai, kai jis perduotas kreditoriui,
labai svarbus savininko poreikiams, numatyta galimybė pakeisti įkeistą daiktą kitu daiktu.
• Hipotekos atveju galima keletą kartų įkeisti turtą, jei nėra uždrausta, jei turto vertė gana
didelė. Įkeitimo atveju - jeigu pirmesniu įkeitimo sandoriu daiktas nebuvo perduotas įkaito
turėtojui ir įkeitimo sandoryje nenustatyta kitaip, leidžiamas paskesnis įkeitimas. Šiais atvejais
ankstesnis įkeitimas lieka galioti. TAČIAU , įkeitimo atveju kai nėra visada registruojama, privalo
pats savininkas informuoti hipotekinius kreditorius informuoti apie įkeitimus daromus, jeigu šios
pareigos neįvykdo, privalo atlyginti žalą.

IŠIEŠKOJIMO YPATUMAI LYGINANT SU HIPOTEKA

Nukreipiamas išieškojimas į kilnojamą daiktą ar turtines teises, kai prievolė neįvykdyta ar yra kiti
pagrindai, ar iškyla galimybė, kad daiktas bus sunaikintas. Reikalavimas patenkintas iš įkeisto
daikto vertės, o jei turtinės teisės jau buvo aiškinta. Gali būti susitarta, kad objektas bus perduotas
pačiam kreditoriui, gali būti sutarta, kad bus realizuotas šalių kitu būdu. Kai pasirenkamas vienas
būdas, pasirenkamas būtent daikto perdavimas kreditoriui, įstatymų leidėjas įtvirtina
prezumcpijaą, kad išieškojimo atveju šis daiktas bus perduotas pačiam kreditoriui. Atsitinktinio
žuvimo rizika tenka pačiam savininkui. Jeigu daiktas perduodamas pačiam kreditoriui, jam tenka
pareiga tą daiktą saugoti, kad jo vertė nemažėtų.

Jeigu neužtenka sumos reikalavimams patenkinti, stojama į bendrą eilę.

ĮKEITIMAS LOMBARDE

Būdinga:

• Specialus objektas – kilnojami daiktai, asmeninio naudojimo.

• Pats reikalavimas, kuris užtikrinamas įkeitimu yra trumpalaikiai kreditai – įkeitimas tikslu
gauti trumpalaikį kreditą. Aš grąžinsiu tą kreditą, man grąžins daiktą ir paskaičiuos
palūkanas.
• Jei tuo atveju, kai negrąžins to kredito, tik tada įgyja teisę lombardas realizuoti įkeistą
daiktą.
• Užtikrinus trumpalaikio kredito grąžinimą ir palikus daiktą, lombardas neturi teisės naudoti
ir disponuoti daiktu, nebent nebus grąžinamas tas kreditas.
• Atsako už įkeistų daiktų žuvimą, sužalojimą, nebent įrodo, kad veikė force majore.
• Esminis skirtumas – ne tik kad asmeninio naudojimo daiktai, kad trumpalaikiai kreditai, kad
subjektas specifinis, kad įforminama bilietu – tiek hipoteka ir įkeitimo atveju jeigu
realizavus įkeistą daiktą nėra gaunama reikiama suma, galima nukreipti reikalavimą į kitą
turtą, lombardo atveju - pardavus įkeistą daiktą, lombardo reikalavimo teisė įkaito davėjui
(skolininkui) pasibaigia net ir tuo atveju, jeigu sumos, gautos pardavus daiktą, neužteko visiškai
patenkinti lombardo, kaip kreditoriaus, reikalavimus.
o Tokia nuostata reiškia, kad šiuo atveju susiduria vartotojas ir verslininkas – reguliavimu
norima užtikrinti vartotojo teises, nes verslininkas turi patirties savo srityje, o vartotojas ne.
Lombardas priimdamas turi žinoti daikto vertę, jei suklydo veikia savo rizika.

49

 DAIKTO SULAIKYMAS

Tai nėra daiktinė teisė.

4.229 straipsnis. Daikto sulaikymo teisės turinys

1. Kitam asmeniui priklausančio daikto teisėtas valdytojas, turintis reikalavimo teisę į daikto
savininką, gali sulaikyti jo daiktą tol, kol bus patenkintas reikalavimas.
2. Sulaikymo teisė negali būti įgyvendinama, jeigu nėra suėjęs reikalavimo įvykdymo terminas. (kitu
atveju ne)
3. Kiti įstatymai gali nustatyti kitokias daikto sulaikymo taisykles.

Tai situacija, kai nėra santykiai dėl paskolos ar kreditų, tai atvejai, kai nėra vykdomi įsipareigojimai.

Esminis skirtumas – pati prigimtis. Jeigu hipotekos ar įkeitimo atveju neįvykdžius įsipareigojimo
nukreipiamas įsipareigojimas į kitą turtą, šiuo atveju tai nėra vykdoma, turto negalima parduoti, jį
teks grąžinti ir jo net negalima pagal paskirtį naudoti. Išimtis, kada leidžiama – pats turto
savininkas sutinka arba kai nesutinka, kad daikto naudojimas būtinas, kad išsaugoti daiktą, kad
nebūtų sunaikintas arba jo vertė nesumažėtų (žirgai, avys, uždavinys yra). Mažai atvejų, kada
galima gauti naudą – prigimtis yra sudaryti maksimaliai daug nepatogumų, kad įvykdytų savininkas
skolinius įsipareigojimus – proporcingumo principas. (todėl sulaikomas daiktas lyginant vertę su
skoliniu įsipareigojimu gali skirtis labai daug kartų ir nebus laikoma neproporcinga)

2016.05.23

Tik nedaugeliu atveju galima gauti naudą iš daikto.

Bruožai:

• Sulaikęs daiktą asmuo turi užtikrinti, kad daiktas nebus sunaikintas, o bus išsaugotas –
priešingu atveju daikto savininkas gali kreiptis į teismą, kad jam daiktas būtų grąžintas.
Būtinąsias išlaidas daikto savininkas turi atlyginti bei pagerinimus, ne daugiau nei daikto
vertė padidėjo. Jei pagerinimai buvo nebūtini, nenaudingi – tokiu atveju jie gali būti
neatlyginti.
• Kartais daiktas grąžinamas ir nepatenkinus reikalavimo, ji gali baigtis spec. pagrindais:
o Netinkamai laikant;
o Pateikus adekvatų prievolės įvykdymą – pvz: įkeitus daiktą, laiduojant, nes gali būti,
kad sulaikytas daiktas yra būtinas savininkui;
o Kadangi tai tik faktinė būsena, tai prarandant valdymą;
• Ieškinio senatis - daikto sulaikymo teisės įgyvendinimas neturi įtakos ieškinio senačiai,
nustatytai reikalavimui, kurio teisę turi daikto valdytojas.
o Jeigu sulaikė daiktą asmuo, nėra nei sustabdomas nei nutraukiamas ieškinio senatis
– jeigu matoma, kad nebus įmanoma įvykdyti skolinio įsipareigojimo neturi įtakos.
• CK yra nurodyta vietomis, kad galima pasinaudoti sulaikymo teise. Ar tai reiškia, kai
nenumatyta, kad negalima? Ne. Tiesiog turi atitikti reikalavimus ir įstatymas neturi drausti
pasinaudoti ta teise, pvz: panaudos santykiuose yra toks draudimas.

50

 KITO ASMENS TURTO ADMINISTRAVIMAS

Ar tai teisė, ar pareiga?

Tai nėra kaip teisė, labiau faktinė būsena.

Reikšmė:

• Būna tokios situacijos, kai būtinas kažkoks reguliavimas kuriuo būtų pasiektas tikslas – yra
turtas, o asmuo dingęs: nėra jokių įgaliojimų nieko, o turtą reikia prižiūrėti. Tai vyksta prieš
asmens valią;
• Kartais dėl viešo intereso;
• Šio instituto pagrindu galima patenkinti savo reikalavimus, pvz: hipotekos kreditorių, kurie
gali reikalauti perduoti turtą administruoti. Jį administruojant ir gaunant pajamas yra
tikimybė, kad patenkins savo reikalavimą iš to turto. Šioje situacijoje skirtingai nuo
klasikinio administravimo:
o Tai, kad administravimas dažniausiai nustatomas prieš savininko valią, bet galima ir
su jo valia. Kitas asmuo įgyvendina teise savininko – valdymo ir naudojimo. Tikslas –
išsaugoti daiktą ir gauti iš jo naudą: jis įgyvendina arba savininko interesais ir
perduoda jam tą naudą, arba kitam asmeniui – naudos gavėjui (nei savininkas, nei
administratorius) Skirtingai nei hipotekos atveju, pats administratorius yra naudos
gavėjas.
• Pagal prigimtį – atlygintinis institutas. Nebent įstatyme yra padaryta išimtis.
o Tiesiogiai nurodyta, kad nemokamas, kai asmuo dingsta be žinios ir administratorius
paskiriamas artimas žmogus.
o Tiesiogiai nenurodyta - hipotekos atveju, jo reikalas pasirinkti ar bus atlygintina ar
ne.
• Jeigu naudos gavėjas nėra savininkas, administratorius irgi nėra davėjas, todėl atlikdamas
pareigas jis turi gauti kažką.

ADMINISTRAVIMO TURINYS

Priklauso nuo rūšies:

• Paprastasis - teisė atlikti visus veiksmus, būtinus daiktui išsaugoti arba pagal tikslinę
paskirtį ir nėra tikslo gausinti turtą, jis tiesiog turi būti išsaugomas.
• Visiškas – turi ne tik išsaugoti turtą, bet ir jį gausinti.

Preziumuojama, jei nenurodyta, kad jis yra paprastasis.

Nemaišyti – į paprastą administravimo turinį įeina teisė administratoriui ir perleisti turtą kitiems,
suvaržyti, įkeisti, BET tai galima daryti tik teismui leidus. Jis turi įrodyti, kad tai būtina. Nereikia
leidimo, kai skubiai viską reikia realizuoti.

Į paprasto admin. Turinį įeina ir galimybė be teismo leidimo investuoti, bet ne patį admin. turtą, o
iš jo gaunamas lėšas.

51

DRAUDIMAI

4.243 straipsnis. Draudimai turto administratoriui

1. Administratoriui draudžiama panaudoti savo funkcijas asmeniniams interesams. Apie
kiekvieną interesų konfliktą administratorius privalo nedelsdamas pranešti naudos gavėjui.
2. Administratorius neturi teisės sujungti ar sumaišyti administruojamo turto su savo turtu,
naudoti administruojamo turto ar informacijos, susijusios su turto administravimu, savo
interesams, išskyrus atvejus, kai tai leidžia daryti naudos gavėjas ar administravimą nustatęs aktas.
3. Administratorius neturi teisės perleisti administruojamo turto neatlygintinai kitiems
asmenims, taip pat negali atsisakyti teisių, kurias naudos gavėjas turi į administruojamą turtą.
4. Administratorius neturi teisės administruojamo turto įsigyti nuosavybėn, išskyrus
atvejus, kai tai leidžia naudos gavėjas ar teismas arba kai administruojamą turtą jis paveldi.

BENDRAS ADMINISTRAVIMAS

Dažniausiai JA. Yra kažkoks UAB, iš buvusių laikų komunalinės įmonės. Kai yra ne vienas, o keli
administratoriai. Bendra taisyklė, kad kai yra steigiamas bendras – tai jei sprendimus priima
balsuodami balsų dauguma, išskyrus, kai aktas ar įstatymas nustato, kad būtinas bendras
sprendimas.

4.246 str. 2d. Jeigu keli administratoriai vengia priimti sprendimą, kiti gali kreiptis į teismą leidimo veikti
pavieniui ar pakeisti sprendimų priėmimo tvarką. Bet, yra kitas ypatumas.

Civilinėje teisėje tylėjimas nereiškia sutikimo. Šiuo atveju yra įtvirtinta atvirkštinė taisyklė.

Preziumuojama, kad priimant sprendimą nedalyvavęs administratorius pritaria sprendimui, jeigu jis,
sužinojęs apie sprendimą, per normaliai reikalingą terminą nepareiškia naudos gavėjui ir kitiems
administratoriams, kad nesutinka su sprendimu.

Administratorius kitiems asmenims arba savo atstovui gali pavesti atlikti tik atskirus veiksmus. Vykdyti visas
savo funkcijas administratorius gali pavesti tik kitiems administratoriams. Už tokių asmenų atliktus
veiksmus atsako pats administratorius. BET, jeigu jis paves kitiems savo funkcijas, tai jis atsakys už tuos
veiksmus pats.

PABAIGA

Nemaišyti administravimo ir pareigų pabaigos.

Visais atvejais pasibaigus turto administratoriaus įgaliojimams, ne visada baigiasi administravimo

įgaliojimai.

4.251 straipsnis. Turto administratoriaus įgaliojimų pabaiga

1. Turto administratoriaus įgaliojimai baigiasi:
1) administratoriui mirus, likvidavus administratorių juridinį asmenį ar iškėlus jam bankroto
bylą;
2) administratoriui atsisakius įgaliojimų;
3) administratorių pripažinus neveiksniu šioje srityje ar ribotai veiksniu šioje srityje;
4) pakeitus vieną administratorių kitu;
5) panaikinus administravimą.
52

 2. Administratorius gali atsisakyti savo įgaliojimų. Apie tai prieš mėnesį jis turi pranešti jį
paskyrusiam asmeniui ar institucijai, naudos gavėjui ir kitiems administratoriams, jeigu
administratoriai yra keli. (jeigu to nepadarė, atsirado nuostoliai, turi atlyginti, nebent įrodys, kad
buvo svarbios priežastys)
3. Administratorius, kuris laiku nepranešė apie savo atsistatydinimą, turi atlyginti dėl
atsistatydinimo atsiradusius nuostolius, išskyrus atvejus, kai pranešti jis negalėjo dėl svarbių
priežasčių.
4. Naudos gavėjas ar kitas suinteresuotas asmuo gali reikalauti pakeisti administratorių,
jeigu šis netinkamai vykdo savo funkcijas.
5. Mirus administratoriui, jo įpėdiniai nedelsdami turi apie tai pranešti administratorių
paskyrusiam asmeniui ar institucijai ir naudos gavėjui. Iki naujo administratoriaus paskyrimo jo
įpėdiniai pagal galimybes privalo saugoti turtą.

PASEKMĖS PASIBAIGUS

Grąžinamas daiktas, pajamos, su juo atsiskaitoma. O kai miršta administratorius – pareiga pereina
artimiesiems.

4.252 straipsnis. Turto administravimo pabaigos pasekmės

1. Pasibaigus administravimui, administratorius turi pateikti ataskaitą jį paskyrusiam

asmeniui (institucijai), naudos gavėjui, taip pat kitiems administratoriams, perduoti turtą jo
buvimo vietoje bei grąžinti viską, ką gavo vykdydamas pareigas, išskyrus atlyginimą už
administravimą.

2. Jeigu administratorius sudaro sandorį po administravimo panaikinimo apie

administravimo panaikinimą nežinodamas ir negalėdamas žinoti, toks sandoris galioja ir yra
privalomas naudos gavėjui. Ta pati taisyklė taikoma ir sandoriams, kurie buvo būtini
administruojamam turtui išsaugoti. Naudos gavėjui taip pat privalomi sandoriai, kuriuos tretieji
asmenys su administratoriumi sudarė nežinodami ir negalėdami žinoti apie administravimo
pabaigą.

Ne tik grąžina turtą, bet ir ataskaitą padaro, pajamas grąžina.

Jeigu administruojamas nekilnojamas turtas – registruojamas šis faktas.
Sudarydamas sandorius visada nurodo, kad jis veikia kaip administratorius.

Daiktų, daiktinių teisių, juridinių daiktų REGISTRAVIMAS

Viešasis registras – Nekilnojamo turto registras. Nereikėtų keisti CK to pavadinimo, jei keistųsi
pavadinimas.

Skirti kadastrą – ten suformuojamas pats daiktas, o tame registre jau registruos jį suformuotą.

53

 54