FIZINIAI ASMENYS

1. FIZINIO ASMENS TEISINIO SUBJEKTIŠKUMO SĄVOKA IR ELEMENTAI

Civilinės teisės subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, dalyvaujantys civiliniuose teisiniuose santykiuose. Teisė
pripažįsta civilinį teisinį subjektiškumą visiems fiziniams asmenims. Fizinio asmens civilinis teisinis subjektiškumas
yra glaudžiai susijęs su civilinio teisnumo ir civilinio veiksnumo sąvokomis.

Fizinio asmens teisinio subjektiškumo elementai:

 Teisnumas – asmens galėjimas turėti civilines įstatymų suteikiamas teises ir pareigas (galimybė būti
subjektu)
 Veiksnumas – galėjimas savo veiksmais savarankiškai įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas

Fizinių asmenų civilinis teisnumas ir veiksnumas gali būti ribojamas tik įstatymų numatytais pagrindais ir tvarka.
Sandoriai, valstybės ar savivaldybių institucijų ir pareigūnų aktai, kuriais apribojamas civilinis teisnumas ar
veiksnumas, negalioja, išskyrus atvejus, kai tokius sandorius ar aktus leidžia įstatymai.

1.1. Fizinių asmenų teisnumas

Civilinis kodeksas fizinio asmens teisnumą apibrėžia kaip galėjimą turėti teises ir pareigas. Civilinio teisnumo pobūdį
ir turinį nulemia konkrečios visuomeninės ekonominės sąlygos, kadangi valstybė, suteikdama asmenims galimybę
turėti civilines teises ir pareigas, atsižvelgia į atitinkamo laikotarpio politines ir materialines gyvenimo sąlygas.
Civilinis teisnumas yra neatskiriamas žmogaus teisinio statuso elementas, todėl negali būti atimamas ar
perleidžiamas.

Teisnumas yra bendriausia teisinė abstrakcija, padedanti nustatyti, ar kalbama apie civilinės teisės subjektą, ar ne.
Todėl tai, kad asmuo yra teisnus, dar nereiškia, jog jis turi konkrečių teisių ir pareigų. Ar asmuo įgis civilinių teisių ir
pareigų, kokių teisių ir pareigų įgis, priklauso nuo konkrečių teisinių faktų: sandorių, administracinių aktų, neteisėtų
veiksmų, įvykių. Taigi, teisnumas yra tik prielaida, sąlygojanti konkrečios subjektinės teisės atsiradimą.

Fizinio asmens teisnumo turinys– tai jo galimų turėti teisių ir pareigų visuma. Teisnumo turinį sudaro pačios
įvairiausios teisės: fiziniai asmenys vadovaujantis įstatymais gali turėti turtą, kaip privačios nuosavybės objektą, teisę
verstis ūkine komercine veikla, steigti įmones ar kitokius juridinius asmenis, paveldėti turtą ir palikti jį testamentu,
pasirinkti veiklos rūšį ir gyvenamąją vietą, išradimo, pramoninio pavyzdžio autoriaus teises, bei kitokias turtines ir
civilinės teisės saugomas asmenines neturtines teises. Fizinis asmuo gali tapti bet kokių civilinių teisinių santykių
subjektu ir įgyti bet kokių civilinių teisų ir pareigų, jei tai nepažeidžia imperatyvių teisės normų ir teisės principų.
Fizinis asmuo civiliniuose teisiniuose santykiuose gali turėti dvejopą statusą – jis gali būti vartotojas (žr. CK 1.39 str.)
arba verslininkas, t.y. asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla.

Remiantis lygiateisiškumo principu, įtvirtintu Konstitucijos 29 str. ir CK 1.2 str., pripažįstamas lygus civilinis
teisnumas visiems žmonėms. Teisnumas negali priklausyti nuo tautybės, lyties, amžiaus, politinių pažiūrų ar kitų
aplinkybių, todėl teisnumas yra būdingas visiems fiziniams asmenims, ne tik piliečiams: LR CK 1.15 str. 1 dalis
numato, kad užsienio piliečiai Lietuvos Respublikoje turi tokį patį civilinį teisnumą kaip ir Lietuvos Respublikos
piliečiai (tačiau įstatymai gali nustatyti šios taisyklės išimtis). Asmenys be pilietybės Lietuvos Respublikoje irgi turi
tokį patį civilinį teisnumą kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai (šios taisyklės išimtis taip pat gali nustatyti įstatymai).

Teisnumas :
 Fizinio asmens civilinis teisnumas atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta jam mirus.
 Visuotina ir lygi visų galimybė turėti subjektines teises ir subjektines pareigas.
 Teisnumas įgyjamas nepriklausomai nuo jo turėtojo valios ir neatskiriamas nuo asmens.

1.2. Fizinių asmenų civilinio teisnumo atsiradimas ir išnykimas

Civilinis teisnumas yra neatsiejamas žmogaus teisinio statuso elementas, todėl fizinio asmens civilinis teisnumas
atsiranda asmens gimimo momentu (CK 2.2 str.1 d.). Vaiko gimimo momento nustatymo įstatymo 6 straipsnis vaiko
gimimo momento konstatavimo kriterijumi pripažįsta viso gyvybingo vaisiaus pasirodymą iš moters organizmo (CK
2.3 str. vaiko gimimu laiko pirmą savarankišką įkvėpimą, tačiau įstatymas šiuo atveju yra speciali norma). Fizinio
asmens gimimas reiškia teisnumo pradžią, todėl medicinos dokumentuose fiksuojamas nurodant kalendorinę datą
minučių tikslumu. Jeigu negalima nustatyti, ar vaikas gimė gyvas, preziumuojama, kad jis gimė gyvas. Pradėtas, bet
dar negimęs vaikas dar nėra civilinės teisės subjektas, tačiau jis yra teisinės apsaugos objektas – pavyzdžiui, dirbtinio
apvaisinimo atveju dar negimęs vaisius yra saugomas įstatymo - draudžiama eksperimentuoti su gemalu, įstatymas
saugo jo, kaip galimo paveldėtojo, teises (žr. CK 5.5 str.), ir t.t.].

Žmogaus, kaip teisinių santykių subjekto egzistavimas baigiasi jam mirus. Asmeniui mirus, išnyksta ir civilinis
teisnumas. Mirties, kaip teisnumo pabaigos momentas nustatomas vadovaujantis CK 2.3 straipsnio 2 dalimi bei
Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymu. CK numato, kad fizinio asmens mirties momentu
pripažįstamas jo kraujotakos ir kvėpavimo negrįžtamas nutrūkimas arba jo smegenų visų funkcijų visiškas ir
negrįžtamas nutrūkimas. Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymas numato, kad kraujotakos ir
kvėpavimo negrįžtamas nutrūkimas nustatomi esant neabejotiniems mirties požymiams.

Fizinio asmens pripažinimas nežinia kur esančiu ir paskelbimas mirusiu

Fizinio asmens pripažinimas nežinia kur esančiu. Asmens pripažinimo nežinia kur esančiu instituto tikslas –
apsaugoti ir apginti dingusio asmens turtines teises, bei kitų asmenų, dingusio asmens kreditorių, teises. Fizinį asmenį
teismas gali pripažinti nežinia kur esančiu nustačius dvi aplinkybes – nuolatinį jo nebuvimą savo paskutinėje
gyvenamojoje vietoje vienerius metus ir duomenų, kur jis yra, nebuvimo faktą (CK 2.28; 2.14). Paduoti tokį
pareiškimą gali bet kuris teisinį interesą turintis asmuo – kreditoriai, giminaičiai ar sutuoktinis. Pagal bendrą taisyklę
vienų metų terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kai paskutinį kartą asmuo matytas ar gauta žinių apie jį ar jo
buvimo vietą. Jeigu negalima nustatyti dienos, kurią gauti paskutiniai duomenys apie nesantįjį, nežinia kur buvimo
pradžia laikoma ateinančių metų sausio pirmoji diena.

Asmens pripažinimas nežinia kur esančiu sukelia svarbias teisines pasekmes – santuoka gali būti nutraukta
supaprastinta tvarka vieno sutuoktinio prašymu, baigiasi pripažinto nežinia kur esančiu asmens išduoto įgaliojimo
galiojimo terminas, skiriama turto apsauga, be to, tai yra pagrindas pripažinti jį mirusiu. Laikinasis administratorius,
valdantis tokio asmens turtą, iš tokio asmens turto išlaiko asmenis, kuriuos nežinia kur esantysis privalo išlaikyti,
apmoka nežinia kur esančio asmens skolas. Disponuoti turtu, jį įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į turtą laikinasis
administratorius gali tik teismo leidimu.

Jeigu pripažintas nežinia kur esančiu asmuo grįžta arba paaiškėja jo buvimo vieta, teismas panaikina sprendimą
pripažinti asmenį nežinia kur esančiu ir panaikina jo turto administravimą. Pajamos, kurias iš nežinia kur esančio
asmens turto gavo turto administratorius, grąžinamos turto savininkui, tačiau jis privalo atlyginti visas su turto
administravimu susijusias išlaidas.

Fizinio asmens paskelbimas mirusiu. Fizinis asmuo gali būti teismo tvarka paskelbiamas mirusiu, jeigu jo
gyvenamojoje vietoje trejus metus nėra duomenų apie jo buvimo vietą, o jeigu jis dingo be žinios tokiomis
aplinkybėmis, kurios sudarė mirties grėsmę arba duoda pagrindą spėti jį žuvus dėl nelaimingo atsitikimo, - per
trupesnį terminą - jeigu apie asmenį nėra duomenų šešis mėnesius. Trejų metų terminas skaičiuojamas pagal tą pačią
taisyklę kaip ir fizinio asmens paskelbimo nežinia kur esančiu. Fizinio asmens paskelbimas mirusiu civilinių teisių ir
pareigų atžvilgiu yra prilyginamas mirčiai ir todėl įsiteisėjus teismo sprendimui paskelbti asmenį mirusiu baigiasi ir jo
teisnumas. Asmens paskelbimo mirusiu teisiniai padariniai prilygsta asmens mirties padariniams – civilinės būklės
aktų įrašų knygose padaromas įrašas apie asmens mirtį, išduodamas mirties liudijimas, atsiranda palikimas, baigiasi
santuoka ir išduoto įgaliojimo galiojimas. Paskelbto mirusiu asmens mirties data yra laikoma diena, kai įsiteisėjo
teismo sprendimas paskelbti jį mirusiu. Jeigu asmuo dingo be žinios tokiomis aplinkybėmis, kurios kėlė mirties
grėsmę arba dėl kurių yra pagrindas spėti jį žuvus dėl nelaimingo atsitikimo, teismas gali pripažinti asmens mirties
data spėjamą jo žuvimo dieną. Tačiau jei paskelbtas mirusiu asmuo grįžta ar paaiškėja jo buvimo vieta, pripažįstama,
kad jis išsaugojo savo teisnumą, todėl gyvendamas kitoje vietoje jis dalyvavo civiliniuose santykiuose kaip teisnus
asmuo. Grįžęs asmuo taip pat turi teisę išreikalauti turtą, perėjusį neatlygintinai tretiesiems asmenims, arba jo vertę,
tačiau neturi teisės reikalauti grąžinti turtą, kuris, paskelbus asmenį mirusiu, yra paveldėtas, išskyrus atvejus, kai jis
nežinia kur buvo dėl svarbių priežasčių.

1.3. Fizinio asmens gyvenamoji vieta

CK skiria fizinio asmens gyvenamąją vietą, pagrindinę gyvenamąją vietą ir nuolatinę gyvenamąją vietą.

Fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Asmuo gali turėti
gyvenamąją vietą ir keliose valstybėse. Kai asmuo turi kelias gyvenamąsias vietas, pavyzdžiui, gyvena keliuose
miestuose, viena jų laikoma pagrindine gyvenamąja vieta.
Pagrindinė gyvenamoji vieta (rezidencija) – vieta, su kuria asmuo labiausiai susijęs, kur jis gyvena ilgiausiai, kur yra
jo turtas arba kur jis dirba.

Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta (domicilium) reiškia asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos
dalimi, kurioje jis nuolat ar daugiausiai gyvena laikydamas tą valstybę ar jos dalį savo asmeninių, ekonominių ir
socialinių interesų buvimo vieta (CK 2.12 str.). Fizinių asmenų civiliniam teisiniam statusui taikytina teisė nustatoma
vadovaujantis jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teise. Nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą
vadovaujamasi objektyviais kriterijais – jo faktine buvimo vieta, darbo vieta, turto buvimo vieta, politinių teisių
realizavimu. Taip pat atsižvelgiama ir į subjektyvų kriterijų – asmens ketinimą nuolat gyventi konkrečioje valstybėje.

Fizinio asmens gyvenamoji vieta turi reikšmės nustatant palikimo atsiradimo vietą, kitų šeimos narių gyvenamąją
vietą, skolininkų ar kreditorių piniginių bei kitų prievolių įvykdymo vietą, sutartiniams santykiams taikytiną teisę ir t.t.
Pagal Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymą visi asmenys privalo deklaruoti savo gyvenamąją vietą jo
deklaruojamos gyvenamosios vietos migracijos tarnyboje (pvz. teritorinių policijos įstaigų migracijos skyriuose,
poskyriuose, pasų poskyriuose ir pan.). Fizinis asmuo taip pat turi pareigą raštu pranešti savo kreditoriams ar
skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kita sandorio šalis ir
kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje
vietoje (CK 2.17 str.).

2. VEIKSNUMO SĄVOKA

Civilinis veiksnumas – tai fizinio asmens galimybė savarankiškai ir visa apimtim įgyti, įgyvendinti savo teises ir
prisiimti pareigas bei savarankiškai atsakyti už jų nevykdymą. Civilinis veiksnumas priklauso nuo galėjimo suvokti
savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, iš esmės, nuo dviejų aplinkybių – asmens amžiaus ir psichikos būklės. CK
veiksnumo atsiradimą sieja su pilnametyste – pilnamečiu pripažįstamas asmuo, sulaukęs 18 metų amžiaus.

Fizinių asmenų klasifikacija pagal veiksnumą :

 Veiksnūs asmenys (nuo 18 metų).
 Turintys dalinį veiksnumą (nuo 14 iki 18 metų).
 Asmenys, kurių veiksnumas yra apribotas teismo sprendimu dėl piktnaudžiavimo alkoholiu ar
narkotikais.
 Neveiksnūs asmenys ( iki 14metų, taip pat pripažinti neveiksniais teismo sprendimu).
Bendra taisyklė, kad visiškas veiksnumas įgyjamas nuo 18 metų turi išimčių. Asmuo, kuriam teismas CK
3.14 straipsnyje numatytais atvejais leido sudaryti santuoką nesulaukus 18 metų, sudaręs santuoką tampa visiškai
veiksniu. Tačiau iki sudarydamas santuoką nepilnametis nėra visiškai veiksnus, todėl jis negali sudaryti išankstinės
vedybų sutarties. Taip pat nepilnametis gali įgyti visišką veiksnumą emancipacijos būdu (Žr. CK 2.9 str.).
Nepilnametis, sulaukęs šešiolikos metų, jo tėvų, globos (rūpybos) institucijų, jo rūpintojo ar jo paties pareiškimu gali
būti teismo tvarka pripažintas visiškai veiksniu, jeigu yra pakankamas pagrindas leisti jam savarankiškai įgyvendinti
visas civilines teises ar vykdyti pareigas. Visais atvejais, kad nepilnametis būtų pripažintas visiškai veiksniu,
reikalingas paties nepilnamečio sutikimas.

Veiksnumas:
 Asmens valinis ir intelektinis gebėjimas, įgimtos ir išugdytos savybės.
 Atsiranda visiškai, kai asmuo sulaukia pilnametystės (18 metų) arba sudaro santuoką.
 Nepilnametis asmuo gali įgyti visišką veiksnumą emancipacijos būdu (CK 2.9).
Iki pilnametystės nepilnamečiai gali turėti tik dalinį civilinį veiksnumą, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Nepilnamečiai iki 14 metų amžiaus yra neveiksnūs, už nepilnamečius iki keturiolikos metų veikia ir sandorius jų
vardu sudaro tėvai arba globėjai. Tačiau CK 2.7 str. 3d. taip pat numato, kad nepilnamečiai iki keturiolikos metų turi
teisę savarankiškai sudaryti smulkius buitinius sandorius, sandorius, susijusius su asmeninės naudos gavimu
neatlygintinai, taip pat sandorius, susijusius su savo uždirbtų lėšų, atstovų pagal įstatymą ar kitų asmenų suteiktų lėšų
panaudojimu, jeigu šiems sandoriams nėra nustatyta notarinė ar kita speciali forma. Kokie sandoriai pripažintini
smulkiais buitiniais sandoriais, CK nenumato. Smulkiais buitiniais sandoriais laikytini tokie sandoriai, kuriais
nepilnametis patenkina savo amžiui būdingus poreikius kaip maisto produktų, kanceliarinių prekių, knygų, laikraščių
įsigijimas, kai sandorio kaina nedidelė ir atsiskaitoma grynaisiais pinigais iš karto.
Nepilnamečių iki 14 m . amžiaus veiksnumas
 Už nepilnamečius iki keturiolikos metų sandorius jų vardu sudaro tėvai arba globėjai.
 Nepilnamečiai iki keturiolikos metų turi teisę savarankiškai sudaryti smulkius buitinius sandorius,
sandorius, susijusius su asmeninės naudos gavimu neatlygintinai, taip pat sandorius, susijusius su savo
uždirbtų ar gautų lėšų panaudojimu.
 Pagal nepilnamečio sutartines prievoles atsako jo atstovai pagal įstatymą, jeigu neįrodo, kad prievolė
buvo pažeista ne dėl jų kaltės.

Nepilnamečiai, sulaukę keturiolikos metų, įgyja dalinį veiksnumą ir patys atsako pagal savo sutartines prievoles
(skirtingai nei nepilnamečiai iki 14 metų) . Įstatyme numatytus sandorius jie gali sudaryti savarankiškai, o kitus
sandorius - tik savo atstovų pagal įstatymą, tėvų ar rūpintojų, sutikimu ( žr. CK 2.8 str.). Sandoriai, sudaryti be tėvų ar
rūpintojų sutikimo galios, jei toks sutikimas bus gautas po sandorio sudarymo. Nepilnamečiai nuo keturiolikos iki
aštuoniolikos metų taip pat turi teisę savarankiškai disponuoti savo pajamomis bei turtu, įgytu už šias pajamas,
įgyvendinti autorių teises į savo kūrinius, išradimus, pramoninį dizainą, taip pat sudaryti smulkius buitinius
sandorius. Nepilnametis, sulaukęs 16 metų, pats sudaro sveikatos priežiūros sutartis, jis gali būti gydomas tik su jo
sutikimu, taip pat teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę padėti į kredito įstaigas indėlius ir jais disponuoti.

Jei nepilnametis nuo 14 iki 18 metų neprotingai naudoja savo turtą, sudarinėja sau nenaudingus sandorius, teismas gali
riboti arba atimti iš nepilnamečio teisę sudaryti bet kokius sandorius. Ribojimo atveju nepilnametis visus sandorius
sudaro su tėvų ar rūpintojų sutikimu. O jei nepilnamečiui tokia teisė apskritai atimta, turtą tvarko jo atstovai pagal
įstatymą.

Nepilnamečių nuo 14 iki 18 m . civilinis veiksnumas:

 Sandorius sudaro, turėdami tėvų arba rūpintojų sutikimą.
 Turi teisę savarankiškai disponuoti savo pajamomis bei turtu, įgytu už šias pajamas, įgyvendinti
autorių teises į savo kūrinius, išradimus, pramoninį dizainą, taip pat sudaryti smulkius buitinius
sandorius.
 Patys atsako pagal savo sutartines prievoles.

2.1.Veiksnumo ir teisnumo ribojimas

Veiksnumas, kaip ir teisnumas, niekam negali būti apribotas kitaip, kaip tik įstatymų numatytais pagrindais ir tvarka.
Teisnumo ir veiksnumo ribojimų negali nustatyti jokie žemesnės galios aktai – Vyriausybės nutarimai ar savivaldybių
tarybų sprendimai. Teisnumas ir veiksnumas gali būti ribojami tik įstatymų nustatyta tvarka, dažniausiai tai teismo
tvarka. Tik teismas priimdamas sprendimą ar nutartį gali pripažinti asmenį neveiksniu ar ribotai veiksniu, laikinai
riboti sutuoktinio turtines teises, terminuotai ar neterminuotai riboti tėvų valdžią, uždrausti publikuoti leidinius,
kuriuose yra asmens garbę ir orumą, teisę į privatų gyvenimą pažeidžiančios informacijos, ir t.t.

Tam tikri asmens teisių ribojimai ir suvaržymai įstatyme gali būti numatyti iš anksto - šiuo atveju nebereikia teismo
sprendimo, nes asmens teises varžo pats įstatymas. Tačiau jokia mažesnės galios teisės norma, ribojanti teisnumą ir
veiksnumą negalios, jei kitaip nebus numatyta įstatyme: CK 2.6 str. 2 dalis numato, kad sandoriai, valstybės ar
savivaldybių institucijų ir pareigūnų aktai, kuriais apribojamas civilinis teisnumas ar veiksnumas, negalioja, išskyrus
atvejus, kai tokius sandorius ar aktus leidžia įstatymai. Kadangi civilinė teisė pripažįsta šalių autonomijos principą,
kuris leidžia šalims sudaryti sandorius, tam tikru mastu ribojančius jų teises, todėl ne kiekvienas sandoris, kuris riboja
asmens teisnumą ir veiksnumą, automatiškai negalioja. Kiekvienu atveju sandorio galiojimas priklausys nuo to, ar jis
neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešai tvarkai ir gerai moralei.

2.2. Fizinio asmens veiksnumo apribojimas ir pripažinimas neveiksniu

Fizinio asmens pripažinimas neveiksniu. Fizinis asmuo, kuris dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės negali suprasti
savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, gali būti teismo tvarka pripažintas neveiksniu (Žr. CK 2.10 str.). Prašymą
pripažinti asmenį neveiksniu turi teisę paduoti to asmens sutuoktinis, tėvai, pilnamečiai vaikai, globos (rūpybos)
institucija arba prokuroras. Asmens psichinę ligą ar silpnaprotystę gali nustatyti tik teismo psichiatrinė ekspertizė.
Tačiau ne bet koks psichikos sutrikimas ar liga yra pagrindas pripažinti asmenį neveiksniu. Tik tuo atveju, jei liga yra
taip pažengusi, kad asmuo negali suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, galima pripažinti asmenį neveiksniu.
Negalėjimo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti aplinkybė taip pat turi būti nustatyta teismo psichiatrinėje ekspertizėje.
Neveiksniam asmeniui yra nustatoma globa. Pripažinto neveiksniu asmens vardu sandorius sudaro jo globėjas. Jei
pripažintas neveiksniu asmuo sudaro sau naudingą sandorį be globėjo sutikimo, globėjas gali tokį sandorį patvirtinti.
Už neveiksnaus asmens sutartines ir deliktines prievoles atsako jo globėjas, jeigu neįrodo, kad žala padaryta ne dėl jo
kaltės. Jeigu po to, kai padaryta žala, asmuo pripažįstamas veiksniu, globėjo pareiga atlyginti žalą išlieka.

Jeigu pripažintas neveiksniu asmuo pasveiksta arba jo sveikata labai pagerėja, teismas pripažįsta jį veiksniu.

Fizinio asmens pripažinimo neveiksniu pasekmės:

 Neveiksnaus asmens sudarytas sandoris negalioja.
 Už pripažinto neveiksniu fizinio asmens padarytą žalą atsako jo globėjas arba jį prižiūrėti privalanti
institucija, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės.

Fizinio asmens veiksnumo apribojimas. Fizinių asmenų civilinis veiksnumas gali būti apribotas teismo tvarka, jeigu
jie piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis (Žr. CK 2.11 str.).
Siekiant pripažinti asmenį ribotai veiksniu, turi būti nustatytas tik vienas faktas – piktnaudžiavimas alkoholiniais
gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis, o kiti žalingi asmens veiksmai – polinkis į azartinius
lošimus, lėšų švaistymas - nėra pagrindas riboti asmens veiksnumą. Sąvoka „piktnaudžiavimas“ reiškia nuolatinį ir
besaikį alkoholio, narkotikų, toksinių medžiagų vartojimą. Kai asmens veiksnumas apribojamas, jam yra nustatoma
rūpyba. Prašymą apriboti asmens civilinį veiksnumą turi teisę paduoti to asmens sutuoktinis, tėvai, pilnamečiai vaikai,
globos (rūpybos) institucija arba prokuroras.

Asmuo, kurio veiksnumas apribotas, savarankiškai gali sudaryti tik smulkius buitinius sandorius – nusipirkti maisto
prekių, drabužių ir panašiai. Tik turėdamas rūpintojo sutikimą toks asmuo gali sudaryti sandorius dėl disponavimo
turtu, taip pat atsiimti darbo užmokestį, pensiją ar kitų rūšių pajamas ir disponuoti jais. Be rūpintojo sutikimo asmuo,
kurio veiksnumas apribotas, negali: 1) skolinti ir skolintis pinigų, jeigu suma didesnė kaip du vidutiniai mėnesiniai
darbo užmokesčiai (bruto); 2) garantuoti ar laiduoti už kitą asmenį; 3) sudaryti savo turto perleidimo ar teisę į šį turtą
suvaržančius sandorius; 4) sudaryti arbitražinį susitarimą; 5) pareikšti ieškinį, susijusį su ta jo civilinio veiksnumo
dalimi, kur jo veiksnumas apribotas; 6) priimti arba atsisakyti priimti palikimą; 7) sudaryti statinio (buto) statybos ar
kapitalinio remonto rangos sutartį; 8) sudaryti savo turto nuomos ar panaudos sutartį (Žr. CK 2.11 str.).

Tačiau asmuo, kurio veiksnumas apribotas, gali savarankiškai įgyvendinti teises, nesusijusias su turtinėmis teisėmis,
pavyzdžiui, be rūpintojo sutikimo sudaryti santuoką. Taip pat ribotai veiksnus asmuo asmeniškai atsako pagal savo
sutartines ir deliktines prievoles (Žr. CK 2.11 str. 5 d., 6.268 str. 3d.).

Išnykus aplinkybėms, dėl kurių asmens veiksnumas buvo apribotas, teismas panaikina asmens veiksnumo apribojimą.
Kreiptis į teismą dėl veiksnumo apribojimo panaikinimo turi teisę asmens sutuoktinis, tėvai, pilnamečiai vaikai,
globos (rūpybos) institucija arba prokuroras, taip pat ir asmuo, kurio veiksnumas apribotas.

2.3. Ribotai veiksnių asmenų sudarytų sandorių galiojimas

Nepilnamečio iki keturiolikos metų sudarytas sandoris negalioja, išskyrus smulkius buitinius sandorius, kuriuos pagal
CK nepilnamečiai iki keturiolikos metų gali sudaryti savarankiškai.

Fizinio asmens, kurio veiksnumas apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais arba narkotinėmis
medžiagomis, be rūpintojo sutikimo sudarytas turto ar daiktinės teisės perdavimo sandoris, išskyrus smulkius buitinius
sandorius, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal rūpintojo ar prokuroro ieškinį.

Nepilnamečio nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų be tėvų ar rūpintojų sutikimo sudarytą sandorį, išskyrus
sandorius, kuriuos toks nepilnametis pagal CK turi teisę sudaryti savarankiškai, gali būti teismo tvarka pripažintas
negaliojančiu pagal to nepilnamečio tėvų ar rūpintojų ieškinį.

Ribotai veiksnių asmenų atsakomybė už žalą. Už nepilnamečio iki keturiolikos metų padarytą žalą atsako jo tėvai
ar globėjai, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės.

Nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų už savo padarytą žalą atsako bendrais pagrindais. Tais atvejais,
kai nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai
atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai ar rūpintojas, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės.
3. SPECIFINĖS FIZINIŲ ASMENŲ TEISĖS

CK 1.114 straipsnis įtvirtina šias asmenines neturtines teises ir vertybes: vardą, gyvybę,
sveikatą, kūno neliečiamybę, garbę, orumą, žmogaus privatų gyvenimą, autoriaus vardą, dalykinę
reputaciją, juridinio asmens pavadinimą, prekių (paslaugų) ženklus ir kitas vertybes, su kuriomis įstatymai sieja
tam tikrų teisinių pasekmių atsiradimą. CK 1.115 str. taip pat numato, kad civilinės teisės saugomi objektai yra
asmeninės neturtinės teisės, t.y. ekonominio turinio neturinčios ir neatskiriamai susijusios su jų turėtoju
teisės. Asmeninės neturtinės teisės gali būti susijusios arba nesusijusios su turtinėmis teisėmis.

Neturtinių teisių ir neturtinių vertybių įtvirtinimo ir apsaugos teisinėmis priemonėmis tikslas - užtikrinti fizinį ir
psichinį asmenybės neliečiamumą ir vientisumą, individualizuoti asmenį visuomenėje, užtikrinti privataus gyvenimo
neliečiamumą ir slaptumą bei intelektinės veiklos rezultatų apsaugą.

3.1.Teisė į vardą

Kiekvienas fizinis asmuo turi teisę į vardą. Vardas yra asmeninė neturtinė teisė ir vertybė. Teisė į vardą apima teisę į
pavardę, vardą (vardus) ir pseudonimą (Žr. CK 2.20 str.). Fizinis asmuo turi teisę naudoti savo pilną ar sutrumpintą
vardą (vardus) ir reikalauti iš kitų asmenų nesinaudoti ir neveikti jo vardu be leidimo.

Fizinio asmens pavardės ir vardo pakeitimo pagrindus ir tvarką nustato Asmens vardo, pavardės, tautybės pakeitimo
taisyklės . Lietuvos Respublikos piliečiai ir Lietuvoje nuolat gyvenantys asmenys be pilietybės pakeisti savo vardą ar
pavardę turi teisę šiais atvejais: kai pasirenka kitą vardą, pavardę vietoj jo turėtų dėl to, kad jo vardas, pavardė
negražiai skamba arba juos sunku ištarti; kai nori turėti vienodą su savo sutuoktiniu pavardę arba susigrąžinti
ikisantuokinę pavardę, jeigu apie tai nebuvo pareikšta nutraukiant santuoką; kai nori dvigubą vardą ar pavardę pakeisti
į vieną iš jų arba atvirkščiai; kai nori, kad vardas, pavardė būtų rašomi pagal tarimą ir nesugramatinti (be lietuviškų
galūnių) arba gramatinami pagal tarimą (su lietuviškomis galūnėmis); kai pavardė keičiama siekiant išsaugoti senolių
pavardę; kai dalyvauja liudytojų apsaugos programoje. Fizinis asmuo, pakeitęs pavardę ar vardą, privalo apie tai
pranešti savo skolininkams ir kreditoriams. Jeigu šios pareigos asmuo neįvykdo, jam tenka su nepranešimu apie savo
pavardės (vardo) pakeitimą susijusių neigiamų pasekmių atsiradimo rizika.

Neleidžiama įgyti teisių ir pareigų prisidengus kito asmens vardu. Fizinis asmuo, kurio teisė į vardą yra pažeista dėl to,
kad kitas asmuo neteisėtai veikia jo vardu ar kitokiu būdu neteisėtai pasisavina svetimą vardą, ar kliudo juo naudotis,
turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti, kad teismas įpareigotų kaltą asmenį nutraukti tokius veiksmus bei atlyginti
tokiais neteisėtais veiksmais padarytą turtinę ir neturtinę žalą (Žr. CK 2.21 str.).

Teisė į vardą yra asmeninė neturtinė teisė, todėl ji nėra paveldima. Tačiau asmens vardas yra neatsiejama jo šeimos
privataus gyvenimo dalis, todėl, pažeidus vieno šeimos nario teisę į vardą, dažnai pažeidžiama ir kitų šeimos narių
teisė į vardą. Dėl to CK 2.21 str. 2 dalis numato, jog mirusio asmens pažeistą teisę į vardą gali ginti sutuoktinis, tėvai
ir vaikai.

3.2. Teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą

Privataus gyvenimo turinį sudaro: informacijos apie privatų gyvenimą skelbimas, informacijos rinkimas, neteisėtas
įėjimas į asmens gyvenamąsias ar kitas patalpas, neteisėtas asmens stebėjimas, pokalbių klausymas, duomenų apie
asmens sveikatos būklę skleidimas ir kt. panašūs veiksmai. Pavyzdžiui, asmuo turi teisę atsisakyti nurodyti savo
privatų telefono numerį telefonų abonentų knygoje, todėl telekomunikacijų bendrovė ar kiti asmenys, be jo sutikimo
viešai paskelbę telefono numerį, atsako už asmens teisės į privatų gyvenimą pažeidimą.

Draudžiama rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą pažeidžiant įstatymus ir skleisti surinktą informaciją
apie asmens privatų gyvenimą (Žr. CK 2.23str. 1 ir 3d.). Tačiau visi minėti apribojimai netaikomi, jei tai daroma
motyvuotu teismo sprendimu (Žr. CK 2.23 str.5 d.).

Galioja bendras principas, kad informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama tik jo sutikimu (CK 2.23
str., Konstitucijos 22 str., Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 8 str.). Sutikimo forma nėra
reglamentuota, todėl sutikimo davimas yra fakto klausimas, ir teismas įvertinęs aplinkybių visumą kiekvienu atveju
sprendžia, ar buvo gautas sutikimas paskleisti faktus apie asmens privatų gyvenimą.

CK, kaip ir teisės į atvaizdą atveju, numato mažesnę viešųjų asmenų teisės į privatų gyvenimą ir jo slaptumą apsaugą.
Jei atsižvelgus į asmens einamas pareigas ar padėtį visuomenėje privačios informacijos skleidimas atitinka teisėtą ir
pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti, ribojimas skleisti informaciją netaikomas (Žr. CK 2.23str. 3d.).
Tokiu atveju įstatymų leidėjas teisės į privatų gyvenimą ir teisės į informaciją (žiniasklaidos laisvės) koliziją
išsprendžia pastarosios naudai.

Tačiau ir teisė žinoti apie viešųjų asmenų privatų gyvenimą nėra absoliuti. Šio požiūrio laikosi ir teismų praktika -
LAT yra pasisakęs, kad „žmogaus teisė į privatų gyvenimą nėra absoliuti. Be šios teisės yra ir kitos Konstitucijoje,
tarptautinės teisės aktuose įtvirtintos teisės. Todėl būtina užtikrinti visų žmogaus teisių koegzistavimą, neabsoliutinti
vienos teisės kitos teisės sąskaita, o ieškoti jų pusiausvyros. Konstitucijos 25 straipsnis įtvirtina teisę skleisti
informaciją, o Konstitucijos 22 straipsnis – teisę į privatų gyvenimą. Todėl kyla teisės į privatų gyvenimą ir teisės
skleisti informaciją kolizijos problema. Teismas, spręsdamas tokią koliziją, privalo siekti protingos abiejų teisių
pusiausvyros, ir, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, prioritetiškai ginti vieną jų“. Teisės į informaciją ribos nustatomos
laikantis proporcingumo principo.

Paskleidus informaciją apie žmogaus privatų gyvenimą be jo sutikimo, civilinė atsakomybė informaciją apie privatų
gyvenimą paskleidusiam asmeniui taikoma tik nustačius šių faktų visumą: 1) informacijos paskleidimo faktą; 2) faktą,
jog paskleista informacija yra apie ieškovą; 3) faktą, jog paskleista informacija yra apie žmogaus privatų gyvenimą; 4)
faktą, jog informacija paskleista be asmens sutikimo; 5) faktą, jog informacija paskleista nesant teisėto visuomenės
intereso.

3.3. Teisė į atvaizdą

Asmens teisė į atvaizdą yra asmeninė neturtinė teisė (Žr. CK 1.114 str.). Žodį „atvaizdas“ reikia suprasti kaip tokiu
būdu ir apimtim užfiksuotas kūno dalis, kad įmanoma identifikuoti vaizduojamą asmenį. Fizinio asmens nuotrauka
(jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats
asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu. Net ir tuo atveju, kai teisė į atvaizdą turi tam tikrą ekonominę vertę ir
gali būti įvertintas pinigais, pavyzdžiui, naudojamas reklamos tikslais, galioja bendras principas, kad jo atvaizdo
atgaminimui būtinas asmens sutikimas. Sutikimas gali būti išreikštas bet kuria forma – žodžiu, raštu, (pvz. fotografo ir
modelio sutartyje), konkliudentiniais veiksmais (pavyzdžiui, jei asmuo, matydamas, kad yra fotografuojamas, tam
neprieštarauja) . Mirusį asmenį galima fotografuoti tik su jo sutuoktinio, tėvų ar vaikų sutikimu. Priklausomai nuo iki
teisės į atvaizdą pažeidimo susiklosčiusių santykių, asmens teisės į atvaizdą pažeidimas vienu atveju gali reikšti
deliktą, kitu – sutarties pažeidimą.

Teisė į atvaizdą, kaip bet kuri kita subjektinė teisė, nėra absoliuti. Asmens sutikimo nereikia, jeigu šie veiksmai yra
susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jeigu
fotografuojama viešoje vietoje. Kitaip tariant, jei asmens nuotraukų publikavimas yra pateisinamas tam tikru viešu
interesu, jo sutikimo nereikia. Pavyzdžiui, teisės į atvaizdą nepažeidžia asmens darančio nusikaltimą fotografavimas,
tačiau viešinimas asmens, kaip tariamo nusikaltėlio, nuotraukos be pakankamo pagrindo jį įtarti, jau bus teisės į
atvaizdą pažeidimas. Asmens sutikimo jį fotografuoti taip pat nereikia, jei jis dėl savo visuomeninės, tarnybinės
veiklos yra viešas. Skiriamos dvi viešų asmenų grupės. Pirmoji, dėl savo einamų pareigų vieši asmenys (ex officio) –
tai politikai, žymūs menininkai, sportininkai. Antroji, trumpalaikiai vieši asmenys dėl tam tikro poelgio ar įvykio
sulaukę laikino visuomenės dėmesio (pavyzdžiui, asmuo išgelbėjęs kitą asmenį iš gaisro, ir t.t.). Ex officio vieši
asmenys gali būti fotografuojami visada, nebent toks fotografavimas jau reikštų teisės į privatų gyvenimą pažeidimą –
pavyzdžiui, politikas fotografuojamas šeimos rate, jam aiškiai išreiškus nenorą būti fotografuojamu, o ir pati situacija,
kurioje jis fotografuojamas nepasižymi teisėtu visuomenės interesu. Trumpalaikiai vieši asmenys be jų sutikimo gali
būti fotografuojami tik atlikdami veiksmus, dėl kurių sulaukė visuomenės dėmesio, ar iškart po jų.

Nors ir leidžiama fotografuoti asmenį (tiek viešą, tiek privatų) viešoje vietoje be jo sutikimo, ši visuomenės teisė į
informaciją taip pat ribojama – jei asmuo nedviprasmiškai išreiškia savo nenorą būti fotografuojamu, jo valia turi būti
gerbiama. Taip pat asmens nuotraukos ar jos dalies, padarytos teisėsaugos institucijų reikalavimu ar viešoje vietoje,
negalima demonstruoti, atgaminti ar parduoti, jeigu tai pažemintų asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją.
Pavyzdžiui, kai asmuo nufotografuojamas nors ir viešoje vietoje, bet tokioje situacijoje, kurioje joks protingas asmuo
nenorėtų būti fotografuojamas, pavyzdžiui, netyčia paslydęs ir nukritęs, su suplyšusia kojine ar pakeltu sijonu.

Teisę į atvaizdą galima ginti šiais būdais – reikalauti uždrausti veiksmus, pažeidžiančius šią teisę, pavyzdžiui,
nutraukti reklaminio klipo, kuriame neteisėtai naudojamas asmens atvaizdas, transliavimą, taip pat pareikšti prevencinį
ieškinį, kuriuo reikalaujama uždrausti atlikti veiksmus, pažeisiančius teisę į atvaizdą ateityje (pavyzdžiui, uždrausti
transliuoti klipą į eterį, jei jame bus pažeista teisė į atvaizdą), bei reikalauti atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Po
asmens mirties tokį ieškinį turi teisę pareikšti jo sutuoktinis, vaikai ir tėvai.
Kadangi asmens nuotrauka ar kitoks atvaizdo atgaminimas yra privataus gyvenimo dalis, kartais neteisėtai
panaudojant asmens atvaizdą pažeidžiama ir bendroji asmens teisė į privatų gyvenimą, pavyzdžiui, fotografuojama
neteisėtai įėjus į privačią namų valdą, filmuojama paslėpta kamera. Tuo atveju ginama ne tik teisė į atvaizdą (CK 2.22
str.) bet ir teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą (CK 2.23 str.).

3.4. Asmens garbės ir orumo gynimas

Asmens garbės ir orumo gynimas yra specifinė fizinių asmenų teisė, ginama ir civilinės teisės, ir viešosios teisės
normų. Nors Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis pripažįsta kiekvienam
asmeniui teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir
idėjas, tačiau naudojimasis šiomis laisvėmis yra ribojamas, ir vienas šio ribojimo pagrindų - kitų asmenų garbės ir
orumo apsauga. Žodžiai „garbė“ ir „orumas“ vartojami tomis pačioms prasmėmis kaip ir literatūrinėje kalboje. Garbė
– visuomenės pripažįstamas konkretaus asmens geras vardas ir pagarba. Orumas - paties asmens savęs vertinimas.
Įstatymai gina asmens garbę ir orumą kaip asmens moralinį vertinimą, tačiau saugo ne visas šio vertinimo puses – jie
garantuoja asmeniui tik tą įvertinimą, kurį jis savo veiksmais, poelgiais užsitarnauja . Teisė į garbę ir orumą - tai
asmens teisė reikalauti, kad viešoji nuomonė apie jį būtų formuojama žinių, atitinkančių tikruosius jo poelgius,
pagrindu, ir moralinis vertinimas atitiktų tai, kaip jis tikrovėje vykdo įstatymų, bendražmogiškos moralės normų
reikalavimus. Kaip ir teisės į privatų gyvenimą pažeidimo atveju, asmens garbė ir orumas gali būti pažeidžiami
paskleidus tam tikrą informaciją. Tačiau garbės ir orumo pažeidimo atveju, tos žinios turi neatitikti tikrovės (teisės į
privatų gyvenimą pažeidimo atveju, priešingai, žinios atitinka tikrovę, tik yra paskleistos be asmens sutikimo).
Žeminančiomis laikomos tokios tikrovės neatitinkančios žinios, kurios įstatymų, moralės, paprotinių normų laikymosi
požiūriu pažeidžia asmens garbę, orumą, gerą vardą visuomenėje. Tai klaidinga ir diskredituojanti asmenį informacija,
kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą
elgesį buityje, šeimoje, viešajame gyvenime, nesąžiningą visuomeninę, gamybinę - ūkinę, komercinę veiklą ir pan.

LAT yra pažymėjęs, kad apibrėžti, kokios konkrečiai žinios gali būti laikomos žeminančiomis garbę ir orumą,
praktiškai neįmanoma, kadangi paskelbti faktai vienose situacijose gali būti žeminantys asmens garbę ir orumą, o
kitose - ne. Tai nulemia aplinkybė, kad greta bendrų visai visuomenei vertinimo kriterijų yra atskirų asmenų grupių ar
net atskirų asmenų garbės ir orumo supratimas. Teisė į garbę ir orumą - tai teisė į adekvatų moralinį vertinimą. Šia
prasme žeminti garbę ir orumą, gerą vardą reiškia sumažinti, sumenkinti konkretaus asmens gerą vardą kitų žmonių
akyse. Žeminančios žinios yra tokios, kurios asmeniui priskiria bruožus arba poelgius, neatitinkančius reikalavimų,
keliamų jam kaip tam tikram visuomenės nariui ar visuomenės junginiui. Priklausomai nuo amžiaus, lyties, profesijos,
veiklos pobūdžio šie reikalavimai gali būti skirtingi.

Asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir
neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

Garbės ir orumo gynimo sąlygos: 1) žinių paskleidimo faktas; 2) faktas, kad paskleistos žinios neatitinka tikrovės; 3)
faktas, kad žinios paskleistos apie ieškovą.

3.5. Teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą

Fizinio asmens neliečiamumo teisės turinį sudaro asmens teisė pačiam spręsti dėl intervencijos į jo kūną ir teisė
reikalauti, kad be jo sutikimo jo kūnui nebūtų taikoma jokia intervencija. Be paties asmens (o asmeniui esant
neveiksniam, be jo atstovo pagal įstatymą) valios ir laisvo sutikimo su juo negali būti atliekami jokie moksliniai,
medicinos bandymai ar tyrimai. Toks sutikimas turi būti išreikštas raštu (Žr. CK 2.25str. 1d.). Atlikti intervenciją į
žmogaus kūną, pašalinti jo kūno dalis ar organus galima tik asmens sutikimu. Sutikimas chirurginei operacijai turi būti
išreikštas raštu. Jeigu asmuo yra neveiksnus, tokį sutikimą gali duoti jo globėjas, tačiau neveiksniam asmeniui
kastruoti, sterilizuoti, jo nėštumui nutraukti, jį operuoti, jo organui pašalinti būtinas teismo leidimas. Intervenciją į
asmens kūną taip pat gali leisti teismas, jei neveiksnaus asmens atstovai pagal įstatymą nepagrįstai ir neprotingai
atsisako duoti tokį sutikimą, o neveiksnaus asmens gyvybei gresia pavojus, tačiau ją dar galima išgelbėti. Toks
sutikimas nereikalingas būtino reikalingumo atvejais, siekiant išgelbėti asmens gyvybę, kai jai gresia realus pavojus, o
pats asmuo negali išreikšti savo valios. Įstatymų numatytais atvejais, siekiant apsaugoti visuomenės ar kitų asmenų
sveikatą, intervencija į žmogaus kūną galima ir prieš jo valią esant teismo sprendimui ją atlikti.

Reikia atkreipti dėmesį, kad ne bet koks asmens sutikimas yra laikomas tinkamu. Iki duodamas sutikimą asmuo turi
būti išsamiai informuotas apie procedūras, kurios jam bus atliekamos, bei apie galimas šių procedūrų pasekmes. Tik
išsamiai informuoto asmens duotas sutikimas atlikti intervenciją į jo kūną pripažįstamas pagrindu atleisti gydytoją ar
medicinos įstaigą nuo atsakomybės.
Asmuo, kaip savo kūno šeimininkas, raštu gali nustatyti savo kūno panaudojimo būdą ir po mirties. Asmuo gali raštu,
pavyzdžiui, testamente nurodyti, kad jo kūnas gali būti panaudotas medicinos bandymams ar organų donorystei.

3.6. Neleistinumas apriboti fizinio asmens laisvę

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnis ir Konstitucijos 20 straipsnis numato,
kad kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą. CK 2.26 str. 1 d. taip pat įtvirtintas draudimas riboti veiksnaus
asmens laisvę, taikant bet kokią priežiūrą ar apribojimus be jo sutikimo ir įstatymų nenustatytais atvejais. Neveiksnūs
asmenys prižiūrimi globėjo, todėl jų laisvė ribojama tiek, kiek būtina, užtikrinant visuomenės saugumą.

Įstatymų nustatyti atvejai, kada leidžiama riboti asmens laisvę yra šie: kai asmuo
teisėtai sulaikomas, remiantis kompetentingo teismo sprendimu; kai jis teisėtai suimamas
ar sulaikomas už tai, kad neįvykdė teismo teisėto sprendimo arba kai norima garantuoti kokio nors įstatymo
numatyto įsipareigojimo vykdymą; kai asmuo teisėtai suimamas ar sulaikomas, kad būtų pristatytas
kompetentingam teismo pareigūnui, pagrįstai įtariant padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog būtina
užkirsti kelią padaryti nusikaltimą, arba manoma, kad jis gali pabėgti jį padaręs; kai sulaikomas nepilnametis pagal
teisėtą potvarkį jo auklėjimo priežiūros tikslais arba jo teisėto suėmimo tikslais
dėl to, kad jis būtų pristatytas kompetentingam teismo pareigūnui; kai asmenys teisėtai sulaikomi, siekiant
užkirsti kelią infekcinėms ligoms plisti, arba kai sulaikomi psichiškai nesveiki asmenys, alkoholikai, narkomanai ar
valkatos; kai žmogus teisėtai suimamas ar sulaikomas dėl to, kad negalėtų be leidimo įvažiuoti į šalį, ar kai imamasi
veiksmų jį deportuoti ar išduoti kitai valstybei. Tačiau net ir esant teisiniam pagrindui asmens laisvės ribojimas
atliekamas tik įstatymuose numatyta tvarka.

Sveikatos priežiūra asmeniui be jo sutikimo galima teikti šiais atvejais: kai asmens gyvybei gresia pavojus (Žr. CK
2.25 str. 2d.), kai asmens būklė kelia pavojų visuomenei (pavyzdžiui, asmuo yra pavojingo viruso nešiotojas) (Žr. CK
2.26 str.2d.).

Veiksnus asmuo gali būti priverstinai paguldytas į psichiatrijos kliniką, jei serga sunkia psichikos liga ir yra reali
grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo ir aplinkinių sveikatai bei turtui. Tačiau teismų praktika
vien tik asmens grasinimo nusižudyti nepripažįsta atitinkančiu realios grėsmės kriterijų. Šiuo atveju hospitalizacija
negali trukti ilgiau dviejų parų, o pratęsta gali būti tik teismo leidimu priimtu įstatymu nustatyta tvarka. Jeigu asmuo
yra neveiksnus, sutikimą priverstinei jo hospitalizacijai, tačiau ne ilgesnei kaip dvi paras, gali duoti asmens globėjas.
Neveiksnaus asmens priverstinė hospitalizacija po to gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu.

Asmenys, neteisėtai apriboję fizinio asmens laisvę, privalo atlyginti jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

3.7. Teisė keisti lytį

CK 2.27 straipsnis numato, kad nesusituokęs pilnametis asmuo turi teisę medicininiu būdu pakeisti savo lytį, jeigu tai
mediciniškai įmanoma. Toks asmens prašymas turi būti išreikštas raštu. Lyties pakeitimo sąlygas ir tvarką pagal CK
turi nustatyti įstatymai, tačiau kol kas tai nėra padaryta, todėl ši teisė praktikoje negali būti realizuota. Tam tikrų
žingsnių, leidžiančių atlikti lyties keitimo operacijas transseksualams, buvo imtasi, tačiau įstatyminės bazės kūrimas
nebuvo užbaigtas. 2006 m. spalio mėnesį Žmogaus teisių teismas ėmėsi nagrinėti Lietuvos piliečio, siekiančio
pasikeisti lytį, bylą (pareiškimo Nr. 27527/03). Iki šiol tik kelios tokio pobūdžio bylos buvo išnagrinėtos EŽTT,
kreipusis ieškovams iš Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Belgijos ir Vokietijos. Teisėjai spręs, ar Lietuvos valstybė
nežmoniškai elgėsi su savo piliečiu ir jį kankino 2003 metais sužadinusi jo viltis pakeisti lytį, tačiau nepriėmusi
atitinkamo įstatymo.