Vadovėlio konspektas (Europos sąjungos teisės ABC)

ES raida

 Paryžiaus -> EAPB, Romos -> EEB ir EAEB;

 Mastricto -> ES, bendrijos nepanaikintos, o apjungtos, sukurti 3 ramsčiai:
1) Europos bendrijos: Eeb; EAPB; EAEB;
2) Valstybių narių bendradarbiavimas užsienio ir saugumo politikoje;
3) Valstybių narių bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse;
 Amsterdamo ir Nicos -> institucijų refromos;
 Konstitucija buvo nepriimta iki galo (Prancūzija; Nyderlandai);
 Lisabonos -> perėmė kai kurias Konstitucijos idęjas, ES ir EB tapo viena Europos Sąjunga. Panaikinta 3 ramsčių
sistema. Yra grindžiama 3 (dabar galiojančiomis) sutartimis:
1) Europos sąjungos sutartis (ESS);
2) Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV);
3) Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutartis.

Teisingumo Teismas kaip ES teisėtvarka užtikrinamas pagrindines teises pripažino tokias pagrindines teises kaip:
o nuosavybės teisė, o šeimos apsauga (pavyzdžiui, teisė atvykti
o laisvė pasirinkti profesiją, darbuotojų migrantų šeimos nariams),
o būsto neliečiamybė, o ekonominė laisvė,
o saviraiškos laisvė, o religinių įsitikinimų
o bendroji asmeninė neturtinė teisė, o tikėjimo laisvė bei nemažai procesinių
pagrindinių teisių
Principai
Vieno požiūrio principas – taikomas teisiniuose ginčuose. Į panašias aplinkybės negalima žiūrėti skirtingai, nebent
diferenciacija būtų objektyviai pagrįsta. Vis dėlto, tai nereiškia, kad šalies gyventojams arba produktams negali būti
taikomi griežtesni reikalavimai nei kitų valstybių narių piliečiams arba importuotiems produktams.
Proporcingumo principas – Jis apima naudos ir interesų palyginimo principą, o šis savo ruožtu – priemonės tinkamumo ir
būtinumo bei draudimo nustatyti neproporcingus įpareigojimus aspektus.
Bendrieji administracinės teisės ir teisingo proceso principai – teisėtų lūkesčių apsaugos principas, nepalankių teisės aktų
taikymo atgaline data draudimas arba palankių teisės aktų atšaukimo ar panaikinimo draudimas bei „teisės būti
išklausytam“ principas, kuris taikomas ir Europos Komisijos administracinėse procedūrose.
Skaidrumo reikalavimas – sprendimai turi būti priimami kuo atviriau ir kuo labiau priartinant juos prie piliečių. kiekvienas
Sąjungos pilietis ir kiekvienas juridinis asmuo, kurio būstinė vienoje iš valstybių narių, turi teisę prieiti prie Europos
Sąjungos Tarybos ir Europos Komisijos dokumentų.
Europos suvienijimo būdas
Europos suvienijimui būdingos dvi koncepcijos: bendradarbiavimas ir integracija. Taip pat, susiformavo tvirtesnio
bendradarbiavimo metodas.
o Valstybių bendradarbiavimas – Bendradarbiavimo esmė yra ta, kad nacionalinės valstybės pasirengusios
bendradarbiauti už savo valstybių ribų su kitomis šalimis, bet tik laikydamosi savo nacionalinio suvereniteto principo;
o Integracijos koncepcija – nesilaiko tradicinio nacionalinių valstybių atskirumo principo. ES gimė iš šios integracijos
koncepcijos, tačiau joje šalių nacionalinio suvereniteto nebuvo atsisakyta. Valstybių narių prašoma atsisakyti ne savo
suvereniteto, o tik jo nedalomumo dogmos. Jose ir dabartinėse Sąjungos sutartyse konkrečiai išvardytos sritys, kuriose
suverenumo teisės perduodamos ES. Konkrečiomis sutarčių nuostatomis apibrėžiamas jos veiklos įgaliojimų pobūdis
ir apimtis (ribotos kompetencijos principas).
o Tvirtesnis bendradarbiavimas – susifromuoja skirtingš greičių integracijos idėjos taikomo principą. Pasirašius
Lisabonos sutartį, ligšiolinės tvirtesnio bendradarbiavimo taisyklės sutelktos ES sutarties 20 straipsnyje (pagrindinės
sąlygos), taip pat SESV 326–334 straipsniuose (papildomos sąlygos, prisijungimas, procedūra, balsavimo taisyklės).
Taisyklių esmė:
 taip bendradarbiauti galima tik ES kompetencijos ribose, tai turi atitikti ES tikslus ir skatinti Europos
integracijos procesą (ESS 20str.) negali daryti įtakos vidaus rinkai bei ekonominei ir socialinei sanglaudai
Europos Sąjungoje. Be to, jis negali kliudyti prekybai tarp valstybių narių, diskriminuoti ir iškraipyti
konkurencijos;
 turi būti atviras visoms valstybės narėms. Turi būti sudarytos sąlygos bet kuriuo metu prisijungti prie
tvritesnio bendradarbiavimo iniciatyvos;
 Tvirtesnio bendradarbiavimo iniciatyvoje turi dalyvauti ne mažiau kaip devynios valstybės narės (ES sutarties
20 straipsnio 2 dalis);
 tvirtesnio bendradarbiavimo metu priimti teisės aktai nėra ES acquis dalis;
 išlaidas, susijusias su tvirtesniu bendradarbiavimu, išskyrus administracines išlaidas, apmoka dalyvaujančios
valstybės narės, jeigu visi Tarybos nariai, spręsdami vieningai ir pasikonsultavę su Europos Parlamentu,
nenusprendžia kitaip (SESV 332 straipsnis);
 privalo užtikrinti veiklos, kurios imamasi tvirtesnio bendradarbiavimo sistemoje, suderinamumą su ES
politikos kryptimis
šia priemonė iki šiol yra pasinaudota dviem atvejais:
1) skirtingas pilietybes turinčių sutuoktinių santuoka gali būti nutraukta pagal jų pasirinktą taikytiną teisę. Rezultatas
yra 2010 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1259/2010, kuriuo įgyvendinamas tvirtesnis
bendradarbiavimas santuokos nutraukimui ir gyvenimui skyrium taikytinos teisės srityje.;
2) patentine apsauga Europoje.

ES acquis yra bendrųjų teisių ir įsipareigojimų, kurie yra privalomi visoms ES šalims kaip ES valstybėms narėms,
visuma. Acquis nuolat kinta. Jį sudaro:

 Sutarčių turinys, principai ir politikos tikslai;

 teisės aktai, priimti taikant sutartis, ir ES Teisingumo Teismo praktika;
 ES patvirtintos deklaracijos ir rezoliucijos;
 priemonės, susijusios su bendra užsienio ir saugumo politika;
 priemonės, susijusios su teisingumu ir vidaus reikalais;
 ES ir ES šalių tarpusavyje sudaryti tarptautiniai susitarimai dėl ES veiklos sričių.

Šalys kandidatės privalo priimti acquis prieš prisijungdamos prie ES. Nukrypimai nuo acquis yra leidžiami tik esant
išskirtinėms aplinkybėms, ir jie gali būti tik ribotos apimties. Šalys kandidatės turi įtraukti acquis į savo nacionalinę
teisinę tvarką iki įstojimo į ES dienos ir nuo tos dienos jį taikyti.

ES teisinė prigimtis

Apibrėžiant teisinę prigimtį turima mintyje bendrasis teisinis organizacijos suvokimas pagal jai būdingas savybes. Nors
šios savybės nustatytos dar 1963 ir 1964 m. dviejuose lemiamuose Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimuose,
atsižvelgiant į tuometinę Europos ekonominę bendriją, jos tebegalioja ir šiandieninei Europos Sąjungai. (žiūrėti prie
sprendimų).

Remiantis Teisingumo Teismo sprendimai gali nustatyti elementus, kurių visuma sudaro ES teisinės prigimties
ypatingumą ir savitumą:

 institucinė struktūra, kuria užtikrinama, kad formuojant valią ES bus atsižvelgiama ir į bendrą Europos interesą, t. y.
Sąjungos tiksluose įtvirtintus jos interesus;
 Sąjungos institucijoms suteikta kompetencija didesnė, negu įprasta kitose tarptautinėse organizacijose, taip pat ji
suteikta srityse, už kurias paprastai atsako valstybės;
 sukurta sava teisėtvarka, nepriklausoma nuo valstybių narių teisėtvarkos;
 Sąjungos teisė taikoma tiesiogiai, tai yra visas Sąjungos teisės nuostatų veiksmingumas visose valstybėse narėse
vienodas ir jomis nustatoma pareigų arba suteikiama teisių ir valstybėms narėms, ir jų piliečiams;
 Sąjungos teisės viršenybė, kuria užtikrinama, kad nacionalinė teisė Sąjungos teisės negali nei panaikinti, nei pakeisti,
o kolizijos atveju viršenybę turi Sąjungos teisė.

Taigi ES yra savarankiška valdžios sąjunga su savomis suvereniomis teisėmis ir nuo valstybių narių nepriklausoma
teisėtvarka. Iš ES būdingų savybių atsiskleidžia ir jos bendrumai ir skirtumai, palyginti su įprastomis tarptautinėmis
organizacijomis ir su dariniais, panašiais į federacinę valstybę. Į įprastas tarptautines organizacijas ES panaši tik tuo, kad
ir ji įsteigta tarptautinėmis sutartimis. Valstybės narės šios Sąjungos naudai atsisakė dalies savo suvereniteto,
perduodamos jį Europos Sąjungai bendrai valdyti. ES neturi nei valstybei būdingos bendrosios kompetencijos, nei
įgaliojimo kurti naują kompetenciją.

ES užduotys

ES užduočių sąrašas kiek galima išplėstas: jis apima ekonominės, socialines ir politines užduotis.

 Ekonominės užduotys: pagrindinė ekonominė užduotis – bendrosios rinkos, kurioje būtų suvienijamos
valstybių narių nacionalinės rinkos ir kurioje prekės ir paslaugos būtų siūlomos ir parduodamos tokiomis
pačiomis sąlygomis kaip vidaus rinkoje bei prie kurios visi Sąjungos piliečiai turėtų vienodą ir laisvą prieigą,
sukūrimas.
Vidaus rinką papildo ekonominė ir pinigų sąjunga.
Tačiau ES užduotis ekonominės politikos srityje yra ne nustatyti ir vykdyti Europos ekonominę politiką, o koordinuoti
valstybių narių ekonominę politiką tokiu mastu, kad vienos ar kelių valstybių narių sprendimai ekonominės politikos
srityje neturėtų neigiamo poveikio vidaus rinkos veikimui. Tam tikslui priimtas stabilumo ir augimo paktas, kuriame
nurodomi konkretūs kriterijai, į kuriuos jos turi orientuotis priimdamos su biudžeto politika susijusius sprendimus.
Ekonominės politikos koordinavimas ES lygiu papildytas nuolatiniu krizių valdymo mechanizmu. Šio naujo krizių
valdymo mechanizmo pagrindas yra Europos semestras. Europos semestras yra ciklas, kurio metu ES valstybės narės
derina ekonominę ir fiskalinę politiką (vyksta dažniausiai pirmus šešis mėnesiu). Europos semestro metu valstybės
narės savo biudžeto ir ekonominę politiką derina su ES mastu nustatytais tikslais ir taisyklėmis. Šis krizių valdymo
mechanizmas laikytinas kraštutine priemone.
Euro zonos valstybės šią finansinę pagalbą gali gauti tik labai griežtomis sąlygomis, kurių tikslas yra griežtas
valstybės finansų konsolidavimas ir kurios nustatomos ekonominio koregavimo programoje, kurią priima Komisija ir
Tarptautinis valiutos fondas, glaudžiai bendradarbiaudami su Europos Centriniu Banku
 Socialinės užduotys: Europos Sąjunga turi organizuoti vidaus rinką atsižvelgdama į savo socialinę plotmę ir
rūpindamasi, kad ekonominės integracijos pranašumai būtų pasiekti ne tik ekonominėje srityje.
1) socialinės apsaugos sistemos sukūrimas darbuotojams migrantams. dirbo daugiau kaip vienoje valstybėje narėje ir
dėl to dalyvavo įvairiose socialinio draudimo sistemose, dėl to neatsidurtų nepalankioje padėtyje socialinio
draudimo aspektu;
2) Europos užimtumo strategijos kūrimas. skatinti visų pirma darbuotojų kvalifikaciją, mokymą ir lankstumą, kartu
darbo rinkas pritaikant prie kintančios ekonomikos poreikių. ES turi prisidėti prie užimtumo lygio didinimo
skatindama valstybių narių bendradarbiavimą, remdama jų priemones ir prireikus – nepažeisdama valstybių narių
kompetencijos – jas papildydama.
 Politinės užduotys: Politinėje srityje ES užduotys susijusios su Sąjungos pilietybe, teisminio bendradarbiavimo
baudžiamosiose bylose politika ir bendra užsienio ir saugumo politika.
1) Kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ES (SESV 21 straipsnis), balsuoti ir būti kandidatu per
vietos savivaldos rinkimus (SESV 22 straipsnis), būdamas trečiojoje šalyje, turi teisę į bet kurios kitos valstybės
narės diplomatinių ar konsulinių įstaigų teikiamą apsaugą (SESV 23 straipsnis), turi teisę pateikti peticiją
Europos Parlamentui (SESV 24 straipsnis) ir, susiejant su bendruoju diskriminacijos draudimu, turi teisę
reikalauti, kad kiekvienoje valstybėje narėje su juo būtų elgiamasi taip, kaip ir su tos valstybės narės piliečiais
(SESV 20 straipsnio 2 dalis susiejant su SESV 18 straipsniu).;
2) Bendra užsienio ir saugumo politika ypač siekiama puoselėti bendras vertybes, pagrindinius interesus ir ES
nepriklausomumą, stiprinti ES ir jos valstybių narių saugumą, užtikrinti pasaulio taiką ir stiprinti tarptautinį
saugumą, skatinti demokratiją ir teisinę valstybę bei tarptautinį bendradarbiavimą, žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugą, taip pat bendros gynybos organizavimą.
 3) Vykdydama teisminį bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose ES visų pirma vykdo užduotis, priklausančias
bendram Europos interesui. Tai yra ypač kova su organizuotu nusikalstamumu ir prekyba žmonėmis, taip pat
baudžiamasis persekiojimas.
Vienas iš reikšmingiausių žingsnių ES plėtojant teisminį bendradarbiavimą – Eurojusto įsteigimas 2003 m.
balandžio mėn. (SESV 85 straipsnis). Jo užduotis – palengvinti tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo institucijų
bendradarbiavimą dėl sunkių tarptautinių nusikaltimų.
Dar vienas svarbus žingsnis – nuo 2004 m. sausio mėn. galiojantis Europos arešto orderis.

ES įgaliojimai

ES steigiamosiose sutartyse Sąjungos institucijoms nesuteikiama bendro įgaliojimo priimti bet kokius teisės aktus,
reikalingus Sutartyse nustatytiems tikslams pasiekti, o atskiruose skyriuose konkrečiai nustatoma įgaliojimų veikti
apimtis. Esmė – ES ir jos insituticijos pačios negali priimti sprendimų dėl savo teisinio pagrindo ir kompetencijos. Tam
taikomas kompetencijos suteikimo principas (SESV 2 straipsnis). Šį būdą valstybės narės pasirinko, kad aiškiai matytų,
kokių savo galių atsisako, ir kad galėtų tai kontroliuoti.

Kompetencijos suteikimo apimtis dalykiniu požiūriu, atsižvelgiant į ES suteiktų užduočių sričių pobūdį, yra skirtinga. ES
sutartyje aiškiai sakoma, kad „nacionalinio saugumo“ klausimai yra išimtinė valstybių narių kompetencija. ES ir valstybių
narių kompetencijos atskyrimo klausimas. Jis sprendžiamas pagal tris kompetencijos kategorijas:

1) Išimtinė kompetencija ES (SESV 3 straipsnis) priklauso tose srityse, dėl kurių manoma, kad veiksmai ES
lygmeniu bus veiksmingesni už nekoordinuotus kurios nors valstybės narės veiksmus. Šios sritys yra tiksliai
atskirtos. Šiose politikos srityse tik Sąjunga gali leisti ir priimti teisiškai privalomus aktus;
2) Pasidalijamoji kompetencija tarp ES ir valstybių narių (SESV 4 straipsnis) taikoma tose srityse, kuriose ES
veikimas duoda papildomos naudos, palyginti su valstybės narės veiksmais. Visose šiose srityse ES turi
pirmenybę pasinaudoti kompetencija, kuri visgi apima tik atitinkamu Sąjungos teisės aktu reglamentuojamus
elementus, o ne visą politikos sritį.
3) Papildomoji kompetencija (SESV 6 straipsnis): pagal papildomąją kompetenciją ES gali tik koordinuoti ar
papildyti valstybių narių veiksmus, tačiau tose srityse, kuriose jai priklauso papildomoji kompetencija, ji jokiu
būdu negali imtis nacionalinių teisės aktų suderinimo (SESV 2 straipsnio 5 dalis).

(4) Be šių specialių įgaliojimų veikti, Sąjungos Sutartyse Sąjungos institucijoms suteikiama galimybė imtis veiksmų ir
tuomet, kai tai būtina vidaus rinkai sukurti ir jai veikti bei neiškreiptai konkurencijai užtikrinti (plg. SESV 352 straipsnį –
vadinamoji Sutarčių papildymo kompetencija arba lankstumo išlyga). Anksčiau buvo dažniau naudojamas, nes nebuvo iki
galo sureguliuotos ir priskirtos sritys. Ja pasinaudoti reikalingas Europos Parlamento pritarimas.

(5) Kompetencija imtis veiksmų, kurie būtini jau aiškiai suteiktiems įgaliojimams veiksmingai ir tikslingai įvykdyti
(kompetencija pagal dalykinį ryšį). Pagal ją ES gali prisiimti įsipareigojimus ir jai nepriklausančių valstybių ar kitų
tarptautinių organizacijų atžvilgiu srityse. (byla Kramer).

ES, naudodamasi savo kompetencija, privalo laikytis subsidiarumo principo, kuris, įtvirtintas ES sutartyje (ES sutarties 5
straipsnio 3 dalis). Šis principas turi dvi puses: teigiamą ir neigiamą. Visos Sąjungos institucijos, ypač Komisija, turi
įrodyti, jog reglamentavimas visos Sąjungos mastu ir Sąjungos veiksmai apskritai reikalingi. Perfrazuojant Š. Monteskjė
(Ch. Montesquieu): jei ES lygmeniu reglamentuoti nebūtina, būtina nereglamentuoti. Jei poreikiui reglamentuoti ES
lygmeniu pritariama, keliamas veiksmo, kurio Sąjunga turi imtis, masto ir pobūdžio klausimas.

Taip pat naudojamas proporcingumo principas (ESS 5str. 4d.) Pagal šį principą reikia išsamiai apsvarstyti, ar atitinkama
teisinė priemonė būtina ir ar nebūtų pakankamai veiksmingi kiti veiksmai. Pirmiausia tai reiškia, kad pirmenybė teiktina
pagrindų taisyklėms, būtiniausiems reikalavimams ir nacionalinių reikalavimų tarpusavio pripažinimo taisyklėms ir
vengtini neproporcingai išsamūs ir, jei įmanoma, derinamieji teisės aktai.

Kaip laikomasi subsidiarumo ir proporcingumo principų dabar gali prižiūrėti ir nacionaliniai parlamentai.

ES institucijos (ESS 13str.)

1) Europos parlamentas – EP atstovauja ES piliečiams. Paprastai būna 750 parlamentarų + pirmininkas, taigi 751, tačiau
išėjus iš ES UK sumažėjo iki 705. Sutartyse įtvirtintą nuostatą, kad Europos Parlamento nariai renkami remiantis
tiesiogine visuotine rinkimų teise, kas 5 metus, vienos kadencijos laikotarpiui. Kai kuriose šalyse balsavimas yra
privalomas (Belgija, Graikija, Liuksemburgas).
Tam kad būtų tenkinamas pagrindinis demokratinės sandoros reikalavimas, bet kokia valstybės valdžia turi kilti iš
tautos (balsavimu). Tai reiškia ne tik kad turi būti skaidri sprendimų priėmimo procedūra ir reprezentatyvios
sprendimus priimančios institucijos, bet reikalinga ir parlamentinė priežiūra bei sprendimų priėmimo procese
dalyvaujančių Sąjungos institucijų teisėtumas, kurį turi suteikti Parlamentas. (dažniausiai vyriausybės funkcijas
atlieka ES taryba ir Europos Komisija).
Europos Parlamento funkcijos:
 Europos Parlamento vaidmuo gerokai sustiprintas ES teisėkūros procedūros srityje. Europos Parlamentas
kartu su ES Taryba tapo bemaž „vienu iš teisės aktų leidėjų“. Parlamentas keliais svarstymais gali
suformuluoti teisėkūros aktų pakeitimus ir, neviršydamas tam tikrų ribų, pasiekti, kad jiems pritartų Taryba.
Be vieningos ES Tarybos ir Europos Parlamento nuomonės Sąjungos teisės aktas negali būti priimtas.;
 Europos Parlamento padėtis biudžeto procedūros metu. Jis turi patvirtinti daugiametį finansinį planą ir
dalyvauja priimant sprendimus dėl visų išlaidų;
  Europos Parlamentas turi pritarimo teisę dėl visų svarbių tarptautinių susitarimų, jei jie susiję su sritimi,
kurioje sprendimai priimami pagal bendro sprendimo procedūrą;
 Išplėstos ir Europos Parlamento priežiūros funkcijos. Komisija yra atskaitinga Europos Parlamentui, ji viešose
plenarinėse diskusijose turi apginti savo nuomonę ir kiekvienais metais teikti Parlamentui svarstyti „Bendrąjį
pranešimą apie Europos Sąjungos veiklą”. Gali reikšti nepasitikėjimą (SESV 234str.);
Būstinė: Europos Parlamento būstinė yra Strasbūre, kur vyksta 12 mėnesinių plenarinių sesijų, įskaitant biudžeto
sesiją. Papildomos mėnesinės sesijos vyksta Briuselyje, kuriame vyksta ir komitetų posėdžiai. Kita vertus, Europos
Parlamento generalinis sekretoriatas yra Liuksemburge.
2) Europos Vadovų Taryba – Europos Vadovų Taryboje valstybių narių ir vyriausybių vadovai, Europos Komisijos
pirmininkas ir Europos Vadovų Tarybos pirmininkas susitinka Briuselyje ne rečiau kaip du kartus per pusmetį.
Užduotys: bendrųjų politinių tikslų ir prioritetų nustatymas.
Europos Vadovų Tarybos sudėtis:
 Valstybių narių valstybių ar vyriausybių valdovai;
 Europos Vadovų Tarybos pirmininkas;
 Europos Komisijos Pirmininkas;
 Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai.
Europos Vadovų Tarybos pirmininkas turi, priešingai negu iki tol pirmininkavusios valstybės, ne nacionalinį, o
europinį mandatą. Renkamas dvejų su puse metų kadencijai ir šias pareigas jis eina visu etatu. Pirmininkas yra
atsakingas už pasirengimą Europos Vadovų Tarybos posėdžiams, jis taip pat atstovauja ES tarptautiniuose
aukščiausiojo lygio susitikimuose užsienio ir saugumo politikos klausimais.
Europos Vadovų Taryba negali priimti teisės aktų. Pagrindinė jos funkcija – nustatyti bendrąsias politines ES
veikimo gaires. Jis tai daro vadinamųjų „išvadų“ forma: jos priimamos bendru sutarimu ir jose teikiami pagrindiniai
politiniai sprendimai, suformuluojamos direktyvos ir ES Tarybai arba Europos Komisijai suteikiami įgaliojimai veikti.
3) Europos Sąjungos Taryba – ES Taryboje (Taryba) atstovaujama valstybių narių vyriausybėms. Visos 28 valstybės
narės reguliariai, tačiau nepriverstinai siunčia po vieną atstovą – už numatytas nagrinėti sritis atsakingą ministrą ar
valstybės sekretorių.
 Užsienio reikalų taryba, vadovaudamasi Europos Vadovų Tarybos nubrėžtomis strateginėmis gairėmis,
parengia ES išorės veiksmus ir užtikrina, kad ES veiksmai būtų nuoseklūs;
 Bendrųjų reikalų taryba rūpinasi, kad įvairios sudėties Tarybos veikla būtų tarpusavyje suderinama ir su
Europos Vadovų Tarybos pirmininku, bei Komisijos pirmininku rengia Europos Vadovų Tarybos susitikimus.
Pagrindinis Tarybai pirmininkaujančios valstybės uždavinys – vadovauti Tarybos ir paruošiamuosius darbus
atliekančių komitetų darbui. Tarybos būstinė yra Briuselyje.
ES tarybos pagrindinės užduotys:
 svarbiausia ES Tarybos užduotis – teisėkūra, kurią ji vykdo kartu su Europos Parlamentu pagal įprastą
teisėkūros procedūrą;
 Tarybai taip pat tenka uždavinys suderinti valstybių narių ekonominę politiką;
 pagal Europos Vadovų Tarybos nustatytas gaires plėtoti ES bendrą užsienio ir saugumo politiką;
 Taryba atsako už ES ir trečiųjų šalių arba tarptautinių organizacijų susitarimų sudarymą;
 remdamasi Europos Komisijos preliminariu projektu, ji parengia biudžeto projektą. Jį vėliau dar turi
patvirtinti Europos Parlamentas. Ji taip pat yra ta institucija, kuri Europos Parlamentui rekomenduoja suteikti
biudžeto įvykdymo patvirtinimą Komisijai, kad būtų galima įgyvendinti biudžeto projektą.
 Taryba skiria Audito Rūmų, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto bei Regionų komiteto narius.

Svarstymai ir sprendimų priėmimo procesas Taryboje

Per Tarybos svarstymus subalansuojami individualūs valstybių narių ir Sąjungos interesai. Svarstymuose reikia ieškoti ne
mažiausio bendro vardiklio tarp valstybių narių, o optimalaus Sąjungos ir valstybių narių interesų subalansavimo.

Balsuojant Taryboje ES sutartyje numatyta iš esmės taikyti daugumos taisyklę: šiuo atveju dažniausia taikoma
kvalifikuota balsų daugumos taisyklė (ES sutarties 16 straipsnio 3 dalis). Tik kai kuriose srityse (ypač proceso teisės
srityje) užtenka paprastos balsų daugumos, kai kiekvienas tarybos narys turi vieną balsą (esant 28 valstybėms narėms
paprasta balsų dauguma reiškia 15 balsų).

Taikant dvigubos daugumos balsų sistemą kvalifikuota balsų dauguma pasiekiama tada, kai Komisijos pasiūlymą remia
bent 55 % Tarybos narių, sudarytų iš bent 16 valstybių narių, atstovaujančių bent 65 % ES gyventojų (ES sutarties 16
straipsnio 4 dalis). Blokuojanti mažuma turi būti sudaryta bent iš 4 valstybių narių, atstovaujančių bent 35 % ES
gyventojų.

Dėl sprendimų ypač opiose politikos srityse Sutartyse numatytas vienbalsiškumas. Vienbalsiai turi būti priimami
sprendimai, susiję tik su mokesčių sritimi, socialine apsauga ir socialiniu darbuotojų saugumu.

Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai (ESS 18str.)

Vyriausiasis įgaliotinis susijęs ir su ES Taryba, kurioje jis pirmininkauja Užsienio reikalų tarybai, ir su Komisija, kurioje
jis yra Komisijos pirmininko pavaduotojas, atsakingas už išorės santykius. Vyriausiąjį įgaliotinį skiria Europos Vadovų
Taryba kvalifikuota balsų dauguma ir gavusi Europos Komisijos pirmininko sutikimą.

4) Europos komisija – ESS 17str.

Būstinė: Briuselis
Užduotys:
 Sąjungos teisėkūros iniciatyva - Taryba, Europos Parlamentas ir Sąjungos piliečiai pasirėmę piliečių
iniciatyvos teise, turi galimybę paraginti Komisiją parengti pasiūlymą. Pirminius teisėkūros įgaliojimus turi
tik tam tikrose srityse (ES biudžeto, struktūrinių fondų, kovos su diskriminacija mokesčių srityje, pagalvos ir
apsaugos išlygų srityse);
 Sąjungos teisės aktų laikymosi ir teisingo jų taikymo priežiūra - prižiūri kaip valstybės narės taiko ir
įgyvendina pirminę ir antrinę Sąjungos teisė;
 Sąjungos teisės aktų administravimas ir įgyvendinimas - vykdomoji institucija. ;
 Atstovavimas ES tarptautinėse organizacijose – komisija negali turėti jokių kitų interesų, tik Sąjungos. Dažnai
kartu jai tenka ir tarpininkės tarp valstybių narių vaidmuo, kuriam dėl savo neutralumo ji ypač tinkama ir
kompetentinga.
Sudėtis (28 po vieną iš kiekvienos valstybės narės, skiriami 5 metų kadencijai, taikant investitūros procedūrą):
 Pirmininkas – vadovauja komisijai. Jis priima sprendimus dėl vidinio Komisijos organizavimo (ES sutarties
17 straipsnio 6 dalies a ir b punktai). Pirmininkui šiuo tikslu suteikta kompetencija priimti direktyvas ir
organizaciniai įgaliojimai. Turi užtikrinti, kad būtų laikomasi kolegialumo principo (kad sprendimai būtų
priimami kolektyviai). Jis nustato Komisijos kompetenciją ir paskirsto kompetencijos sritis jos nariams. .
Pirmininkas skiria pirmąjį pirmininko pavaduotoją ir kitus pirmininko pavaduotojus, išskyrus vyriausiąjį
įgaliotinį bendrai užsienio ir saugumo politikai – dėl šios funkcijos jis tuo pat metu yra ir Komisijos
pirmininko pavaduotojas;
 Pirmasis pirmininko pavaduotojas – jis vykdo veiklą kaip pirmininko „dešinioji ranka“ ir rūpinasi tokiomis
bendromis užduotimis kaip geresnis reglamentavimas, tarpinstituciniai santykiai, teisinė valstybė ir
Pagrindinių teisių chartija ;
 ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai, tuo pačiu metu pirmininko pavaduotojas;
 5 kiti pirmininko pavaduotojai – Pirmininko pavaduotojai vykdo veiklą pirmininko vardu kaip jo atstovai.
Pirmininko pavaduotojo vadovaujami Komisijos nariai sudaro projektų darbo grupes. Politikos sritys:
1. energetikos sąjunga su į ateitį orientuota kovos su klimato kaita politika;
2. darbo vietos, augimas, inovacijos ir konkurencingumas;
3. bendroji skaitmeninė rinka;
4. euras ir socialinis dialogas;
5. biudžetas ir metinės finansinės ataskaitos.;
 20 komisarų.
5) Europos Sąjungos Teisingumo Teismas – teisminė veikla vykdoma dviem lygmenimis:
 Teisingumo Teisme, kuris yra aukščiausias Europos jurisdikcijos teismas (SESV 253str.);
 Bendrajame Teisme (SESV 254str.) prie jo buvo prijungtas Europos Sąjungos tarnautojų teismas.

Teisingumo teismas

Sudėtis: 28 teisėjai ir 11 generalinių advokatų, kurie skiriami 6 metams valstybių narių vyriausybinių bendru sutarimus.

Procesų rūšys:
  Pareigų pagal Sutartis nevykdymo procedūra: Komisija prieš valstybę narę (SESV 258 straipsnis); valstybė narė
prieš valstybę narę (SESV 259 straipsnis);
 Ieškinys dėl panaikinimo ir neveikimo: gali paduoti Sąjungos institucija arba valstybė narė (prieš Europos
Parlamentą ir (arba) Tarybą) dėl neteisėtų teisės aktų panaikinimo arba dėl teisės aktų nepriėmimo (SESV 263
straipsnis ir 265 straipsnis);
 Prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra: valstybių narių teismų prašymu išaiškinti Sąjungos teisės aktą ar
patikrinti jo galiojimą (SESV 267 straipsnis);
 Apeliaciniai skundai teismui dėl Bendrojo Teismo sprendimų (SESV 256 straipsnis).

Šis bendra formuluotė apima tris pagrindines sritis:

 Sąjungos teisės taikymo kontrolė siekiant įvertinti ES institucijų veiklą joms vykdant Sutarčių nuostatas, taip pat
Sąjungos teisėje numatytų įsipareigojimų valstybėms narėms ir pavieniams asmenims taikymo kontrolė;
 Sąjungos teisės aiškinimas;
 Sąjungos teisės vystymas

Šiuos uždavinius Teisingumo Teismas vykdo atlikdamas ir teisinių konsultacijų funkciją, ir teisminę funkciją.

 Teisines konsultacijas jis teikia rengdamas privalomas nuomones dėl sutarčių, kurias Sąjunga ketina sudaryti su
trečiosiomis šalimis ar tarptautinėmis organizacijomis;
 Teisminė funkcija - Atlikdamas šią funkciją jis vykdo tokius uždavinius, kurie valstybių narių teisėtvarkoje pagal
jų pobūdį paskirstyti įvairių rūšių teismams (konstitucinis, administracinis, darbo ginčų ir socialinių reikalų,
mokestinių bylų, civilinių bylų teismai).

Bendrasis Teismas

Sudėtis: šiuo metu 50 teisėjai kiekviena valstybė narė turi skirti bent po veną skiriami šešeriems metams valstybių narių
vyriausybių bendru sutarimu.

Procesų rūšys:

 Ieškiniai dėl panaikinimo ir neveikimo: privatūs ir juridiniai asmenys gali teikti ieškinius dėl neteisėtų Sąjungos
teisės aktų panaikinimo ir dėl teisės aktų nepriėmimo; valstybių narių skundai dėl Komisijos ir (arba) Tarybos
pagalbos, antidempingo ir įgyvendinimo įgaliojimų srityse (SESV 263 straipsnis ir 265 straipsnis);
 Ieškiniai dėl žalos atlyginimo dėl sutartinės ir deliktinės atsakomybės (SESV 268 straipsnis ir 340 straipsnio 1 ir
2 dalys)

Jis priskiriamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo institucijai. Tačiau jis yra nepriklausomas ir organizaciniu
požiūriu atskirtas nuo Teisingumo Teismo. Jis turi savo kanceliariją ir taiko savo darbo tvarką. Kad būtų galima atskirti,
Bendrojo Teismo bylos žymimos raide „T“ (Tribunal) (pvz., T-1/99), o Teisingumo Teismo – raide „C“ (Cour) (pvz., C-
1/99).

6) Europos Centrinis Bankas – centrinė būstinė Frankfurte. Jis atsako už Europos valiutos euro stabilumą ir kontroliuoja
apyvartoje esančių pinigų kiekį (SESV 128 straipsnis). Kad ECB galėtų vykdyti šią užduotį, jo nepriklausomybė
užtikrinama daugybe nuostatų. Negali priimti Sąjungos institucijų, valstybių narių ar kitų įstaigų nurodymų. ECB ir
valstybių narių centriniai bankai priklauso Europos centrinių bankų sistemai (ECBS) (SESV 129 straipsnis).
7) Audito rūmai - Audito Rūmus sudaro po vieną narį iš kiekvienos valstybės narės – šiuo metu 28 nariai. Juos šešerių
metų kadencijai skiria ES Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, kvalifikuota balsų dauguma. Užduotis –
tikrinti, ar visos pajamos gautos ir visos išlaidos padarytos teisėtai ir tvarkingai, taip pat ar finansų valdymas yra
patikimas. Jo priežiūros veiklos rezultatai pasibaigus kiekvieniems finansiniams metams apibendrinami metiniame
pranešime, kuris skelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. Taip pat, bet kada gali pateikti pastabas tam
tikrais klausimais specialiuose pranešimuose.

Patariamieji organai
1) Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas – tikslas – užtikrinti, kad Europos Sąjungoje institucijų lygmeniu būtų
atstovaujama įvairioms ekonominėms ir socialinėms grupėms. Komitetą sudaro 350 narių (patarėjų) iš organizacijų,
geriausiai reprezentuojančių valstybes nares. Komiteto narius penkeriems metams skiria ES Taryba. Patarėjai
suskirstyti į tris grupes (darbdaviai, darbuotojai ir pilietinės visuomenės atstovai). komitetas glaudžiai bendradarbiauja
su parlamentiniais komitetais ir Europos Parlamento specialiosiomis grupėmis. tam tikrais atvejais gali būti
išklausytas teisėkūros procedūros metu. Be to, jis teikia nuomones savo iniciatyva.
2) Regionų komitetas – nėra ES institucija tiesiogine šio žodžio prasme, nes jis atlieka tik patariamąją funkciją. Jam
nereikia vykdyti Sąjungai teisės aktuose priskirtų privalomų užduočių. Narių skaičius yra 350. Jį sudaro valstybių
narių regionų ir vietos valdžios struktūrų atstovai.
3) Europos investicijų bankas - kuria siekiama „prisidėti prie darnios ir stabilios“ ES plėtros. Turi teikti paskolas ir
garantijas visuose ekonomikos sektoriuose, ypač menkiau išsivysčiusių regionų plėtrai.

Europos Sąjungos teisėtvarka

Sąjungos teisė yra institucinės sistemos pagrindas. Remiantis teise nustatytos institucijų veikimo galimybės – priimant
reglamentus, direktyvas ir sprendimus, kurie yra valstybėms narėms ir jų piliečiams privalomi teisės aktai. ES
teisėtvarkoje, kaip ir kiekvienoje teisėtvarkoje, yra uždara teisinės apsaugos sistema nesutarimams dėl Sąjungos teisės
spręsti ir jai įgyvendint. Valstybės narės Sąjungos piliečių atžvilgiu atsako už bet kokią žalą, atsiradusią dėl Sąjungos
teisės pažeidimo.

Sąjungos teisės šaltiniai

Schema (vadovėlio):

(1) Pirminė teisė (Sąjųngos sutartys, Pagrindinių laisvių chartijas, bendrieji (konstitucinės teisės) pagrindai;
(2) ES tarptautinės sutartys;
(3) Antrinė teisė (Teisėkūros procedūra priimti aktai: reglamentai, direktyvos, sprendimai; Ne teisėkūros procedūra
priimti aktai: paprasti teisės aktai, deleguotieji aktai, įgyvendinimo teisės aktai, Neprivalomieji teisės aktai:
rekomendacijos ir nuomonės; Dokumentai, kurie nėra teisės aktai: tarpinstituciniai susitarimai, rezoliucijos,
deklaracijos, veiksmų programos);
(4) Bendrieji teisiniai pagrindai;
(5) Valstybių narių susitarimai (tarptautiniai susitarimai, taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų
sprendimai)

„Deleguotieji teisės aktai“ (SESV 290 straipsnis) yra ne teisėkūros procedūra priimti, tačiau bendro ir privalomo pobūdžio
teisės aktai, kuriais gali būti papildomos ar iš dalies keičiamos tam tikros neesminės įstatymo galią turinčio teisės akto
nuostatos. Įstatymo galią turintys ir jos neturintys teisės aktai gali būti įvairių formų. Pagrindinės jų išvardytos ir
apibrėžtos (SESV 288 straipsnyje). Privalomieji dokumentai yra reglamentai, direktyvos ir sprendimai. Neprivalomieji
dokumentai šiame kataloge yra rekomendacijos ir nuomonės

1) ES steigiamos sutartys kaip pirminė Sąjungos teisė: paminėtinos ES steigiamosios sutartys, įskaitant jų priedus,
priedėlius ir protokolus bei vėlesnius papildymus ir pakeitimus (Mastrichto, Amsterdamo, Nicos ir Lisabonos
sutartyse bei įvairiose stojimo sutartyse, išdėstytos esminės teisinės nuostatos dėl ES tikslų, struktūros ir veikimo bei
jos ūkinės teisės dalys);
2) ES teisės aktai kaip antrinė Sąjungos teisė: Ją sudaro įstatymo galią turintys teisės aktai („teisėkūros procedūra
priimti aktai“), ne teisėkūros procedūra priimti aktai (paprasti teisės aktai, deleguotieji teisės aktai, įgyvendinimo
aktai), neprivalomi teisės aktai (nuomonės, rekomendacijos), taip pat kiti dokumentai, kurie nėra teisės aktai (pvz.,
tarpinstituciniai susitarimai, rezoliucijos, pranešimai, veiksmų programos). „Įstatymo galią turintys teisės aktai“ yra
tokie teisės aktai, kurie priimti pagal įprastą ar specialią teisėkūros procedūrą (SESV 289 straipsnis).
3) Trečiasis teisės šaltinis susijęs su ES vaidmeniu tarptautiniu lygmeniu. Sudaro tarptautinius susitarimus, iš kurių
ypač minėtini šie:
 Asociacijos susitarimai - (SESV 217 straipsnis). Reikėtų skirti tris asociacijos susitarimų formas:
o Susitarimai siekiant išlaikyti ypatingą kai kurių valstybių narių ryšį su trečiosiomis šalimis – Šių šalių
(Belgija, Danija, Italija ir kt.) ir teritorijų asociacijos tikslas – skatinti jų ekonominę bei socialinę plėtrą ir
užmegzti glaudžius jų ekonominius santykius su Sąjunga kaip visuma (SESV 198 straipsnis). ES finansinė
ir techninė pagalba teikiama per Europos plėtros fondą;
 o Susitarimai siekiant pasirengti galimam stojimui ir sudaryti muitų sąjungą – naudojami siekiant pasirengti
galimam kurios nors šalies stojimui į ES. Ji yra lyg pirmoji stojimo pakopa, kurioje stengiamasi priderinti
ekonomines šalies kandidatės sąlygas prie ES. SAP (stabilizacijos ir asociacijos procesas) siekiama trijų
tikslų: 1) stabilizuoti rinką ir greitai pereiti prie veikiančios rinkos ekonomikos, 2) skatinti regioninį
bendradarbiavimą ir 3) įstojimo į ES perspektyvos.
o Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimas – ELPA valstybėms (Islandijai, Lichtenšteinui ir Norvegijai)
suteikiama galimybė prieiti prie ES vidaus rinkos, o įpareigojimu perimti beveik du trečdalius Sąjungos
teisės nuostatų sukurtas tvirtas pagrindas vėlesniam galimam šių šalių stojimui į ES. Turi būti užtikrinta
laisvas prekių, asmenų ir kapitalo judėjimas bei laisvė teikti paslaugas.
 Bendradarbiavimo susitarimai – jie nukreipti tik į intensyvų ekonominį bendradarbiavimą;
 Prekybos susitarimai – sudaryti tik su pavienėmis trečiosiomis šalimis ar jų grupėmis arba pagal tarptautines
prekybos organizacijas muitų ir prekybos politikos srityse. Be to, sudaroma vis daugiau dvišalių laisvosios
prekybos susitarimų, palyginti su daugiašaliais susitarimais.
4) Bendrieji teisės principai – normos, kuriomis išreiškiama elementari teisės ir teisingumo samprata, kuria turi būti
grindžiama bet kuri teisėtvarka. Tai vienas iš svarbiausių Sąjungos teisės šaltinių. Jais užpildomos esamos spragos
arba plėtojama esama teisė aiškinant ją pagal teisingumo principą. Teisės principai įgyvendinami taikant teisę, ypač
per Teisingumo Teismo praktiką. Išeities taškas nustatant bendruosius teisės principus pirmiausia yra bendrieji
valstybių narių teisėtvarkos teisės principai. Šiems bendriesiems teisiniams principams priklauso, pvz., ne tik
konstitucinės teisės principai, tokie kaip Sąjungos teisės nepriklausomumas, tiesioginis taikymas ir viršenybė, bet ir
pagrindinių teisių užtikrinimas, proporcingumo principas (tačiau kuris ES sutarties 5 straipsnio 4 dalyje įgijo
teigiamos teisinės nuostatos formą), teisėtų lūkesčių principas, teisės būti išklausytam principas arba valstybių narių
atsakomybės už Sąjungos teisės pažeidimus principas.
5) ES valstybių narių susitarimai ir sutartys – sudaromi siekiant išspręsti klausimus, kuriems, nors jie ir glaudžiai susiję
su ES veikla, spręsti Sąjungos institucijoms nesuteikta kompetencija. Valstybės narės tarpusavyje gali sudaryti ir
tikrus tarptautinius susitarimus, ypač siekdamos įveikti teritorinį nacionalinio reglamentavimo ribotumą ir sukurti
vienodą teisę Sąjungos lygmeniu (tai svarbu tarptaurinės privatinės teisės srityje)

ES veikimo priemonės

Sąjungos institucijos (1) turėtų pajėgti veiksmingai, t. y. nepriklausydamos nuo valstybių narių geros valios, išlyginti
skirtingas ir nelygias ekonomines, socialines ir ne paskutinėje vietoje ekologines sąlygas valstybėse narėse (2) tai
darydamos neturėtų į nacionalinę teisėtvarką kištis daugiau negu būtina. teisėkūros sistema pagrįsta principu, kad, jei
visoms valstybėms narėms būtinas bendras, net ir labai išsamus, reglamentavimas, nacionalinės taisyklės keistinos
Sąjungos teisės aktais, tačiau jei tokios būtinybės nėra, reikia deramai atsižvelgti į esamą valstybių narių teisėtvarką. Pagal
šį principą sukurtos tokios veikimo priemonės, kuriomis Sąjungos institucijoms leidžiama daryti poveikį nacionalinei
teisėtvarkai skirtingu mastu. Lentelė remiantis SESV 288str.

Adresatai
Įstatymo įgyvendinamasis aktas Visos valstybės narės, FA ir JA
Direktyvos Visos arba kai kurios valstybės narės
Sprendimai I (konkretiems Skirta šiems subjektams:
adresatams)
 Visoms arba kai kurioms
valstybėms narėms;
 Tam tikriems FA ir JA
Poveikis
Taikomas tieisogiai, privalomas visas
Privaloma atsižvelgiant į nurodytą
rezultatą; tiesiogiai taikoma tik esant
ypatingoms išainkstinėm sąlygoms
Taikomas tiesiogiai, privalomas visas

Sprendimai II (bendrieji sprendimai) Konkretiems subjektams neskirta Privalomos visos dalys

Rekomendacijos Visos arba kai kurios valstybės narės, Neprivaloma
kitos ES institucijos, pavieniai
asmenys
Nuomonės Visos arba kai kurios valstybės narės, Neprivaloma
kitos ES institucijos. Neapibrėžta
adresatų grupė
1) Reglamentai kaip „Sąjungos įstatymai“ – šiais teisės aktais Sąjunga gali labiausiai kištis į nacionalinę teisėtvarką.
Pasižymi tokiomis savybėmis:
 Sąjungos pobūdžiu – nepaisant valstybių sienų, jais visoje Sąjungoje nustatoma ta pati teisė ir jie visose
valstybėse narėse taikomi vienodai ir visiška. Valstybės narės taip pat negali išvengti reglamento nuostatų
privalomumo remdamosi nacionalinės teisės taisyklėmis ir praktika;
 Tiesioginiu taikymu – reglamentais nustatoma ta pati teisė ir Sąjungos piliečiams tiesiogiai suteikiama teisių ir
nustatoma pareigų ir be specialių valstybės nurodymų dėl jų galiojimo. Visi patenkantys į to reglamento
taikymo sritį, yra tiesiogiai susaistyti su Sąjungos teise ir privalo jos laikytis taip pat kaip nacionalinės teisės.

Šių teisės aktų ir nacionalinės teisės įstatymų panašumas akivaizdus. Reglamentai, kuriuos priimant dalyvauja
Europos Parlamentas vadinami įstatymo galią turinčiais teisės aktais. Jei reglamentus priima tik ES Taryba ar
Europos Komisija, taigi be bendros Parlamento atsakomybės, jie – bent formaliai – turi ne visus pagrindinius
skiriamuosius įstatymo požymius.

2) Direktyvos - Ja bandoma suderinti du siekius – užtikrinti būtiną Sąjungos teisės bendrumą ir išsaugoti nacionalinių
savitumų įvairovę. Direktyvos tikslas: yra ne teisės suvienodinimas, o teisės suderinimas. Suderinant teisę siekiama
išspręsti prieštaravimus tarp nacionalinių teisinių ir administracinių taisyklių arba pamažu panaikinti skirtumus.
Direktyva yra viena iš pagrindinių vidaus rinkos kūrimo priemonių.
Valstybėms narėms privaloma pasiekti direktyvoje nustatytą rezultatą, bet nacionalinės valdžios institucijos,
siekdamos visoje Sąjungoje nustatytų tikslų, gali pasirinkti direktyvos įgyvendinimo formą ir būdus (kištis kuo
švelnesne forma). Direktyvos nuostatos automatiškai nepradeda galioti vietoje nacionalinių teisės aktų – valstybės
narės įpareigojamos savo nacionalinę teisę pritaikyti prie Bendrijos nuostatų (dvipakopis teisėkūros procesas):

 Pirmojoje pakopoje direktyvoje ES lygmeniu nustatomas rezultatas, kurį per nustatytą laikotarpį privalo
pasiekti atitinkami adresatai, t. y. kelios ar visos valstybės nares. Šia galimybe dažniausiai naudojamasi
techninių normų ir aplinkosaugos srityse;
 Antrojoje, nacionalinėje pakopoje ES lygmeniu nustatytas rezultatas įgyvendinamas valstybėse narėse, tai yra
perkeliamas į nacionalinę teisę. Pagrindinis principas tas, kad įgyvendinant direktyvą turi būti sukuriama
tokia teisinė padėtis, iš kurios būtų pakankamai aiškiai ir apibrėžtai matyti iš direktyvos nuostatų kylančios
teisės ir pareigos.

Direktyva paprastai nepagrindžiamos jokios tiesioginės Sąjungos piliečių teisės ir pareigos – ji skiriama tik
valstybėms narėms. Sąjungos piliečiams tai neturi reikšmės tol, kol valstybės narės vykdo savo pareigas pagal
Sąjungos teisės aktus. tam tikromis sąlygomis Sąjungos piliečiai gali tiesiogiai remtis direktyvos nuostatomis ir
pasinaudoti jiems pagal ją priklausančiomis teisėmis bei prireikus apginti jas nacionaliniuose teismuose. Sąlygos
tokios:

 Sąjungos piliečių ar įmonių teisės direktyvos nuostatomis turi būti nustatytos pakankamai aiškiai ir tiksliai;
 Pasinaudojimas teise negali būti susietas su jokia sąlyga ar reikalavimu;
 Nacionaliniam įstatymų leidėjui negali būti suteikta jokia veikimo laisvė kuriant teisės turinį;;
 Turi būti pasibaigęs direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminas;

Teisingumo Teismas 1991 m. sprendimuose Francovich ir Bonifaci pripažino valstybių narių pareigą atlyginti žalą
dėl direktyvų nuostatų neperkėlimo į nacionalinę teisę arba netinkamo perkėlimo. (horizontalus poveikis: byla
Faccini Dori, C-91/92, Rink. p. I-3325 ir tolesni, 25 punktas)

Iš Europos Parlamento puslapio: iš esmės direktyvos netaikomos tiesiogiai. Vis dėlto Europos Sąjungos
Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad išimtiniais atvejais tam tikros direktyvų nuostatos valstybei narei gali turėti
tiesioginį poveikį, net jeigu pastaroji dar nepriėmė perkėlimo akto, kai:

a) direktyva į nacionalinę teisę neperkelta arba perkelta neteisingai;

b) direktyvos nuostatos yra imperatyvaus pobūdžio, pakankamai aiškios ir tikslios;
c) direktyvos nuostatomis asmenims suteikiamos kokios nors teisės.

3) Skiriamos dvi sprendimų kategorijos: sprendimai, skirti konkretiems adresatams, ir bendrieji sprendimai:
  Sprendimai skirti konkretiems adresatams – teisės aktas, kuriuo ES institucijos (ypač Taryba ir Komisija)
įgyvendina savo vykdomąją funkciją. Tokiu sprendimu galima pareikalauti veikti arba neveikti, gali suteikti
jam teisių arba nustatyti pareigų. Struktūrinius skiriamuosius šios formos sprendimo požymius galima
apibūdinti taip:
o Sprendimas galioja individualiai; tuo jis skiriasi nuo reglamento. Turi būti konkrečiai nurodoma,
kam sprendimas skirtas, ir jį vykdyti privalo tik nurodyti adresatai. Ypač atkreiptinas dėmesys į
sprendimo turinį, kuris turi būti toks, kad juo būtų galima individualiai ir tiesiogiai daryti įtaką
teisės subjektų padėčiai.
o Sprendimas privalomas visas ir tuo jis skiriasi nuo direktyvų, kurios privalomos tik siektino tikslo
atžvilgiu;
o Sprendimu adresatas įpareigojamas tiesiogiai.
 Konkrečių adresatų neturintys bendrieji sprendimai – privalomi visi, bet nėra aišku, kokiems subjektams
konkrečiai (tai sprendžiama iš turinio):
o Sprendimai dėl Sutarčių nuostatų keitimo. Šie sprendimai yra abstraktūs ir taikomi bendrai, t. y. jie
yra įpareigojantys ES institucijoms, įstaigoms, organams ir agentūroms bei valstybėms narėms
(sprendimai, kuriais supaprastinamos patvirtinimo procedūros (SESV 81 straipsnio 3 dalis, 192
straipsnio 2 dalies c punktas) arba supaprastinami balsų daugumos reikalavimai (SESV 312
straipsnio 2 dalis, 333 straipsnio 1 dalis);
o Sutarčių teisės sukonkretinimo sprendimai. Šie sprendimai taikomi visai ES arba atitinkamoms ES
institucijoms, įstaigoms, organams ir agentūroms;
o Sprendimai dėl institucijų vidaus ir tarpinstitucinių teisės aktų priėmimo. Šie sprendimai privalomi
atitinkamoms susijusioms ES institucijoms, įstaigoms, organams ir agentūroms;
o Organizacinių įgaliojimų sprendimai. Šie sprendimai (pvz., paskyrimai, kompensacijos) yra
privalomi atitinkamiems pareigų vykdytojams arba institucijų nariams;
o Sprendimai dėl politikos organizavimo. Nesukuria į išorę nukreiptų pasekmių pavieniams asmenims.
Iš esmės jų galiojimas apsiriboja priimant teisės aktus dalyvaujančiomis institucijomis. Tik išimtiniais
atvejais jų teisinis poveikis yra abstraktus ir bendro pobūdžio arba jie turi finansinių padarinių;
o Sprendimai bendros užsienio ir saugumo politikos klausimais. Teisiškai privalomi ES. Valstybių
narių atžvilgiu jų galiojimo sritis apribota specialiomis taisyklėmis (pvz., ES sutarties 28 straipsnio 2
ir 5 dalimis; 31 straipsnio 1 dalimi). Jie nepriklauso Teisingumo Teismo jurisdikcijai.
4) Rekomendacijos ir nuomonės – jomis suteikiama galimybė valstybių narių, o kai kuriais atvejais ir Sąjungos piliečių
atžvilgiu išreikšti neįpareigojančią nuomonę:
 Rekomendacijose adresatams rekomenduojama imtis tam tikrų veiksmų, tačiau teisiškai jie neįpareigojami to
daryti;
 Nuomones teikia Sąjungos institucijos, vertindamos esamą padėtį ar konkrečias procedūras Sąjungoje ar
valstybėse narėse

Pagrindinė rekomendacijų ir nuomonių reikšmė visų pirma yra politinė ir moralinė. Savanoriškai atsižvelgs į jiems
duotą patarimą arba iš tam tikros situacijos įvertinimo padarys reikiamas išvadas.

5) Rezoliucijos deklaracijos ir veiksmų programos – nėra įvardijamos, bet jomis gali pasinaudoti siekdamos ES
teisėtvarkai suteikti formą ir pavidalą.
 Rezoliucijos. Rezoliucijų autoriai – Europos Vadovų Taryba, ES Taryba ir Europos Parlamentas.
Rezoliucijose išreiškiamos bendros nuomonės ir ketinimai dėl bendros integracijos raidos ir konkrečių
uždavinių ES ir už jos ribų. Rezoliucijų reikšmė visų pirma politinė – jos yra orientacinė pagalba ES Tarybai
dėl jos būsimo darbo. Jomis užtikrinama, kad tam tikru mažiausiu mastu Bendrijos ir valstybių narių
sprendimų priėmimo lygmenys yra suderinti.
 Deklaracijos būna dvejopos ir yra susijusios su tolesniu Sąjungos vystymusi. Jomis naudojamas visų pirma
tada, kai reikia kreiptis į plačiąją visuomenę arba konkretų adresatų ratą. Taip pat skelbiamos priimant
sprendimus ES Taryboje. Tokiomis aiškinamosiomis deklaracijomis ES Taryboje dažnai naudojamasi – be jų
neapsieinama ieškant kompromiso. Teisinė šių deklaracijų reikšmė turi būti vertinama remiantis bendraisiais
aiškinimo principais.;
 Veiksmų programos. Šias programas rengia ES Taryba arba Europos Komisija savo iniciatyva arba Europos
Vadovų Tarybos raginimu; jos skirtos Sąjungos Sutartyse įtvirtintoms teisėkūros programoms ir bendrosioms
gairėms sukonkretinti. Praktikoje jos laikomos tik gairėmis, kurios neturi jokio privalomo poveikio.
  Baltosios knygos ir žaliosios knygos:
o Baltosiose knygose yra konkrečių pasiūlymų ES priemonėms konkrečioje politikos srityje;
o Žaliosios knygos turi pateiktų įvairių idėjų, susijusių su konkrečiomis temomis, Europos mastu ir
sudaryti pagrindą viešai konsultacijai bei debatams dėl visų žaliojoje knygoje nurodytų temų.

ES teisėkūros procedūra

ES teisėkūros procedūra naujai išdėstyta ir pertvarkyta Lisabonos sutartimis. Skiriamos tokios išvardytos procedūros:

1) Įprasta teisėkūros procedūra;

2) Speciali teisėkūros procedūra;
3) Tam tikriems teisės aktams taikoma Europos Parlamento pritarimo procedūra;
4) Neteisėkūros procedūra priimtiems aktams taikoma supaprastinta procedūra;
5) Deleguotuosius aktus ir įgyvendinimo aktus – specialiosios procedūros.

Procedūros eiga (įprasta):

1) Pasiūlymo rengimo etapas: Procedūrą pradeda dažniausiai Komisija, pateikdama pasiūlymą dėl vykdytinos Sąjungos
priemonės (iniciatyvos teisė), (rengdama savo pasiūlymus, Komisija neprivalo paisyti svarstymų su nacionaliniais
ekspertais rezultatų) -> Komisijos parengtą projektą, kuriame išsamiai aprašytas vykdytinos priemonės turinys ir
 forma, apsvarsto Komisijos nariai ir paprasta balsų dauguma priima sprendimą -> vienu metu pateikiamas Tarybai ir
Europos Parlamentui.
2) Pirmasis svarstymas Europos Parlamente ir Taryboje: Europos Parlamento pirmininkas pateikia pasiūlymą
atsakingam Parlamento komitetu -> aptariamas Europos Parlamento plenariniame posėdyje ir pateikiama nuomonė,
kurioje gali būti pritariama šiam pasiūlymui, jis gali būti atmestas arba pasiūlyta pakeitimų -> Europos Parlamentas
savo poziciją perduoda Tarybai -> Taryba pirmuoju svarstymu taip pat gali pritarti arba nepritarti Europos Parlamento
pozicijai:
 Jei Taryba pritaria Europos Parlamento nuomonei, atitinkamas teisės aktas paskelbiamas tokios redakcijos,
kurią patvirtino Europos Parlamentas;
 Jei Taryba nepritaria Europos Parlamento pozicijai, ji priima savo poziciją pirmuoju svarstymu ir ją
perduoda Europos Parlamentui.
3) Antrasis svarstymas Europos Parlamente ir Taryboje: Europos Parlamentas antruoju svarstymu per tris mėnesius nuo
Tarybos pozicijos gavimo turi tris galimybes:
 pritarti Tarybos pozicijai arba nepareikšti nuomonės: tokiu atveju atitinkamas teisės aktas laikomas priimtu
tokios redakcijos, kokiai pritarė Taryba;
 atmeta savo narių balsų dauguma. Tuomet siūlomas aktas laikomas nepriimtu, o teisėkūros procedūra baigta;
 narių balsų dauguma padaro Tarybos pozicijos pakeitimų: tuomet teisės akto redakcija su pakeitimais
perduodama Tarybai ir Komisija; -> per tris mėnesius nuo Europos Parlamento pakeitimų gavimo turi
dvi galimybes:
 gali patvirtinti visus Europos Parlamento pakeitimus: tuomet atitinkamas teisės aktas laikomas priimtu; tam
užtenka kvalifikuotos balsų daugumos;
 patvirtina ne visus Europos Parlamento pakeitimus arba nesurenka tam reikiamos daugumos, vykdoma
taikinimo procedūra.
4) Taikinimo procedūra: Taikinimo procedūrą pradeda Tarybos pirmininkas, susitaręs su Europos Parlamento
pirmininku. Taikinimo komiteto užduotis – kvalifikuota balsų dauguma per šešias savaites po jo sušaukimo pasiekti
susitarimą dėl atitinkamos antruoju svarstymu pateiktos Europos Parlamento ir Tarybos pozicijos. Jei per šešias
savaites nuo posėdžio sušaukimo Taikinimo komitetas nepatvirtina bendro projekto, siūlomas teisės aktas laikomas
nepriimtu.
5) Trečiasis svarstymas Europos Parlamente ir Taryboje: Jei per šešias savaites Taikinimo komitetas patvirtina bendrą
projektą, Europos Parlamentas, spręsdamas atiduotų balsų dauguma, ir Taryba, spręsdama kvalifikuota balsų
dauguma, per šešias savaites nuo to pritarimo turi atskirai priimti tą aktą pagal šį projektą.
6) Paskelbimas: parengiamas šiuo metu 24 oficialiosiomis kalbomis -> pasirašomas Europos Parlamento ir Tarybos
pirmininkų ir paskelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje arba, jei jame nurodomi adresatai, apie jį
„pranešama tiems adresatams“.

Speciali procedūra:

Pasižymi tuo, kad Taryba Komisijos pasiūlymu, išklausiusi Europos Parlamentą, nusprendžia vienbalsiai (pvz., SESV 308
straipsnis: Europos investicijų banko statutas) arba Europos Parlamentas priima teisės aktą pritarus Tarybai (pvz., SESV
226 straipsnio 3 dalis: naudojimasis tyrimo teise sudarius parlamento Tyrimo komitetą). Be to, yra ir kitokių šių
reguliavimo atvejų neatitinkančių formų, kurios vis dėlto gali būti priskirtos specialiai teisėkūros procedūrai:

 biudžeto priėmimas (SESV 314 straipsnis);

 Komisijai pasiūlius Taryba, išklausiusi Europos Parlamentą (jei reikia – ir kitas ES institucijas bei patariamuosius
organus), priima balsų dauguma; tai yra pradinė konsultavimosi procedūra, iš pradžių taikyta kaip ES lygmens
teisėkūros procedūra (SESV 14str. 2d; SESV 128str. 2d.);
 Taryba sprendžia nedalyvaujant Europos Parlamentui. Tačiau tai yra reta išimtis, pasitaikanti tais atvejais, kai
Europos Parlamentas yra informuojamas apie Tarybos sprendimus ne bendros užsienio ir saugumo politikos
srityje (ES sutarties 36 straipsnis), tačiau tik labai konkrečiais atvejais (pvz., SESV 31 straipsnis: bendrojo muitų
tarifų nustatymas);

Pritarimo procedūra:
Pagal ją teisės aktas gali būti priimamas tik gavus Europos Parlamento pritarimą. Tiesa, pritarimo procedūra Europos
Parlamentui nesuteikiama laisvė kurti atitinkamo teisės akto turinį, tai yra jis negali siūlyti jokių pakeitimų ar siekti, kad
jie būtų priimti, jis tik gali pritarti arba nepritarti pasiūlytam teisės aktu.

Ne teisėkūros procedūra priimtų aktų skelbimo procedūra:

Ne teisėkūros procedūra priimti aktai skelbiami paprasta procedūra: kuri nors ES institucija arba kita įstaiga priima teisės
aktą remdamasi savo jurisdikcija. Ši procedūra visų pirma taikoma (paprastiems) privalomiems teisės aktams, kuriuo
skelbia ES institucija savo jurisdikcijoje (SESV 108str. 2d.). Priimami neprivalomi teisės aktai, ypač ES institucijų bei
patariamųjų organų rekomendacijos bei nuomonės.

Deleguotųjų aktų ir įgyvendinimo aktų priėmimo procedūra

Deleguotuosius aktus priima Komisija, remdamasi savo specialiu įgaliojimu, suteiktu kuriuo nors Tarybos ir Europos
Parlamento teisėkūros procedūra priimtu aktu (SESV 290 straipsnis). Pagrindines taisykles gali priimti tik pati teisėkūros
institucija, ji negali jų deleguoti vykdomajai valdžiai. Deleguotieji aktai teisėkūros procedūra priimtą aktą gali tik iš dalies
pakeisti ar papildyti, vadinasi, jie negali daryti įtakos jo tikslams.

Deleguotieji aktai gali būti, pvz., teisiniai pakeitimai dėl būsimų permainų, tokių kaip technikos lygio pasikeitimai,
suderinimas su numatomais kitų teisės aktų pakeitimais arba teisėkūros procedūra priimto akto taisyklių taikymo
užtikrinimas. Jei Taryba ir Europos Parlamentas yra Komisijai delegavę teisėkūros įgaliojimą, ji gali priimti atitinkamą
teisės aktą. Tai, kad Komisija priima įgyvendinimo aktus (SESV 291 straipsnis), yra numatyta kaip su ES administracine
teise susijusios valstybių narių kompetencijos principo išimtis (SESV 289 straipsnio 1 dalis), todėl tai kontroliuoja
valstybės nares.

Komitologijos reglamentas sumažina komitologijos procedūrų skaičių iki dviejų: patariamosios procedūros ir nagrinėjimo
procedūros, o procedūros pasirinkimui nustatomos konkrečios specifikacijos

 Patariamosios procedūros: jos metu patariamasis komitetas paprasta balsų dauguma priima nuomonę ir įtraukia ją
į protokolą;
 Nagrinėjimo procedūra: jos metu kvalifikuota balsų dauguma balsuojama dėl Komisijos įgyvendinimo priemonių
Komitologijos komitete, kurį sudaro valstybių narių atstovai.
 Apeliacinis komitetas: tai antroji nagrinėjimo procedūros instancija. Kreipiantis į Apeliacinį komitetą, turi būti
rastas kompromisas tarp Komisijos ir valstybių narių atstovų, kai Audito komitete nebuvo pasiekta jokio
rezultato.

ES teisinės apsaugos sistema

1) Sutarties pažeidimo angrinėjimo procedūra (SESV 258str.) - skirta nustatyti, ar kuri nors valstybė narė neįvykdė jai
Sąjungos teise nustatytų pareigų. Gali atlikti tik ES Teiisngumo Teismas. Prieš kreipiantis į Teisingumo Teismą,
būtina atlikti išankstinę procedūrą, pagal kurią atitinkamai valstybei narei suteikiama galimybė dėl kaltinimo pareikšti
savo nuomonę (jei nepavyksta išspręsti ginčo Komisija arba valstybė narė kreipiasi į TT). Teisingumo Teismas ginčą
išnagrinėja ir nustato, ar kuri nors pareiga pagal Sutartis įvykdyta, ar ne. Jei jis nustato, kad pareiga pagal Sutartis
neįvykdyta, atitinkama valstybė narė įpareigojama tą trūkumą nedelsiant pašalinti. Jei ji šio sprendimo neįvykdo,
Komisija gali vėl kreiptis į Teisingumo Teismą, nurodydama vienkartinės sumos ir (arba) periodinės baudos, kurios ji
antrame sprendime reikalauja dydį;
2) Ieškinys dėl panaikinimo (SESV 263str.) dar vadinamas skundas dėl pripažinimo negaliojančiu - sudaroma
galimybė vykdyti objektyvią teisminę Sąjungos institucijų veiksmų priežiūrą (abstrakčioji teisinė priežiūra) ir
suteikiama galimybė asmenims, nors ir su tam tikrais apribojimais, pasinaudoti ES jurisdikcija (individualios teisinės
apsaugos garantija).
Galima apskųsti visas Sąjungos institucijų priemones, kuriomis sukuriamas teisiškai privalomas poveikis, kuriuo
pažeidžiami ieškovo interesai, pakeičiant jo teisinį status. Ieškovai gali būti: Europos Parlamentas, ES taryba,
Komisija, Europos Audito Rūmai, Centrinis bankas, Regionų komitetas.
Sąjungos piliečiai ir įmonės, priešingai, ieškinį dėl panaikinimo gali paduoti tik prieš sprendimus, kurie skirti jiems,
arba prieš sprendimus, kurie, nors skirti kitiems asmenims, bet tiesiogiai ir konkrečiai daro jiems poveikį.
 Lisabonos sutartimi buvo priimta dar viena aktų kategorija, kuriai taip pat ir fiziniai bei juridiniai asmenys gali
pateikti ieškinį dėl panaikinimo. Ji suteikia įgaliojimą fiziniams ir juridiniams asmenims teikti ieškinius taip pat dėl
„reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktų“, jei šie teisės aktai su ieškovu yra „tiesiogiai susiję ir dėl kurių nereikia
patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių“. (Teismo byla Jego-Quere) -> iki tol teisinė apsauga nebuvo užtikrinama
atvejais, kuriais ekonominės veiklos vykdytojui ES teisės aktas buvo taikomas tiesiogiai, o jo teisėtumo nebuvo
įmanoma patikrinti tam suteiktomis teisių gynimo priemonėmis.
Reglamentuojančio pobūdžio teisės aktas - ši sąvoka reiškia tik tokius visuotinai taikomus teisės aktus, kurie nėra
teisėkūros procedūra priimti aktai, kita vertus, plačiąja prasme ji reiškia visuotinai taikomus teisės aktus, į kuriuos
įtraukiami ir teisėkūros procedūra priimti aktai. (Byla Inuit Tapiriit Kanatami) taikydamas šiuos abu metodus, ir,
remdamasis gramatine, istorine bei teleologine interpretacija, priėjo prie išvados, kad „reglamentuojamojo pobūdžio
teisės aktais“ gali būti laikomi tik tokie visuotinai taikomi teisės aktai, kurie nėra priimti teisėkūros procedūra.
Jei ieškinys pagrįstas, Teisingumo Teismas ar Bendrasis Teismas apskųstą teisės aktą paskelbia negaliojančiu
atgaline data.
3) Ieškinys dėl neveikimo (SESV 265str.) - Ieškiniu papildoma teisinė apsauga Europos Parlamento, Europos Vadovų
Tarybos, ES Tarybos, Komisijos ir Europos Centrinio Banko atžvilgiu, nes suteikiama galimybė kreiptis į teismą ir
dėl neteisėto neveikimo, t. y. Sąjungos teisės akto nepriėmimo. Tačiau prieš paduodant ieškinį būtina atlikti išankstinę
procedūrą, pagal kurią ieškovas atitinkamą Sąjungos instituciją turi paraginti imtis veiksmų. Ieškiniu dėl neveikimo,
kurį gali paduoti viena iš institucijų. Ieškiniu, kurį gali paduoti Sąjungos piliečiai ir įmonės, gali būti prašoma tik
nustatyti, kad atitinkama institucija, pažeisdama Sutartis, nepriėmė atitinkamo teisės akto, kuris turėjo būti skirtas
ieškovui, t. y. ieškovui skirto sprendimo.
Bylą pralaimėjusi šalis tik įpareigojama imtis būtinų priemonių Teisingumo Teismo ar Bendrojo Teismo sprendimui
įvykdyti.
4) Ieškinys dėl žalos atlyginimo (SESV 268str. ir 340str. 2d.) - Šiuo ieškiniu Sąjungos piliečiams ir įmonėms, taip pat
valstybėms narėms, kurios dėl ES tarnautojų padarytos klaidos patyrė žalą, suteikiama galimybė kreiptis į ES
Teisingumo Teismą su prašymu šią žalą atlyginti. Remiantis Teisingumo Teismo praktika, ES privalo atlyginti žalą,
kai tenkinamos tokios sąlygos:
 Neteisėti Sąjungos institucijos ar ES tarnautojų veiksmai einant pareigas. Neteisėti veiksmai yra tada, kai
akivaizdžiai pažeidžiama Sąjungos teisės norma, kuria asmeniui, įmonei ar valstybei narei suteikiama teisių
arba ji priimta jų apsaugos tikslais. Teisingumo Teismas ypač kreipia dėmesį į ribotą nuo neteisėtos
priemonės nukentėjusių asmenų skaičių ir patirtos žalos dydį, kuris turi viršyti atitinkamai ekonomikos šakai
įprastos ekonominės rizikos ribas;
 Buvo patirta žala; yra priežastinis ryšys tarp patirtos žalos ir Sąjungos akto;
 Įrodyti veiksmą atlikusios Sąjungos institucijos kaltč nebūtina.
5) Tarnautojų ieškinys (SESV 270str.) - galima kreiptis ir dėl ginčų, kylančių dėl ES ir jos tarnautojų arba, jų mirties
atveju, jų artimųjų tarnybinių santykių;
6) Apeliacinio skundo procedūra (SESV 256str.) – santykis tarp bendrojo teismo ir teisingumo teismo, reglamentuotas
taip, kad dėl visų Bendrojo Teismo sprendimų galima paduoti apeliacinį skundą Teisingumo Teismui tik teisės
klausimais. Apeliacinis skundas gali būti paduodamas dėl Bendrojo Teismo kompetencijos trūkumo, taip pat dėl
Bendrjo Tiemos padaryto Sąjungos teisės pažeidimo.
Jei apeliacinis skundas yra priimtinas ir pagrįstas, Teisingumo Teismas Bendrojo Teismo sprendimą panaikina.
Teisingumo Teismo teisinis vertinimas Bendrajam Teismui privalomas.
7) Laikinosios apsaugos priemonės (SESV 278str. ir 279str.) - Tačiau kaip kompensacinė priemonė numatyta
galimybė pateikti Teisingumo Teismui ar Bendrajam Teismui prašymą sustabdyti ginčijamo akto taikymą (SESV
278 straipsnis) arba nustatyti bet kurias būtinas laikinąsias apsaugos priemones (SESV 279 straipsnis).
Prašymo nustatyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumas teismų praktikoje vertinamas pagal šiuos tris kriterijus:
 galimybė laimėti pagrindinę bylą (fumus boni juris);
 laikinųjų apsaugos priemonių nustatymo skuba: didelės ir nepataisomos žalos prašymo pateikėjui (teisės
pažeidimo pobūdis ir sunkumas bei konkretūs ir galutiniai neigiami padariniai);
 interesų vertinimas: trūkumai, kurių gali atsirasti prašymo pateikėjui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų
nenustatomos.
8) Prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra (SESV 267str.) - į Teisingumo Teismą gali kreiptis nacionaliniai
teismai. Jei nacionalinis teismas savo nagrinėjamoje byloje turi taikyti Sąjungos teisės nuostatas, jis gali šios bylos
nagrinėjimą sustabdyti ir Teisingumo Teismui pateikti klausimą, ar atitinkamas Sąjungos institucijų priimtas teisės
aktas galioja ir (ar) kaip šis teisės aktas ir Sąjungos Sutartys turi būti aiškintini. Teisingumo Teismas atsako ne
pateikdamas nuomonę, o priimdamas sprendimą. Šios procedūros tikslas – visų pirma užtikrinti vienodą Sąjungos
teisės aiškinimą, o kartu ES teisėtvarkos darną
 Prašymo priimti prejudicinį sprendimą objektas - Nacionalinės teisės nuostatos negali būti prejudicinio sprendimo
objektas, eisingumo Teismas pagal prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą neturi teisės nei aiškinti nacionalinę
teisę, nei vertinti jos suderinamumo su Sąjungos teise.
Teisė pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Pateikti prašymą gali visi valstybių narių teismai institucijos
funkciją ir statusą valstybės narės teisinės apsaugos sistemoje. Iš esmės turi ir valstybių narių konstituciniai teismai, ir
ginčus nagrinėjančios nevalstybinės jurisdikcijos institucijos, tačiau neturi privatūs arbitražo teismai.
Pareiga pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Pateikti prašymą privalo bet kuris teismas, kurio sprendimo
nebegalima apskųsti apeliacine tvarka pagal nacionalinę teisę. Teismas, kuris privalo pateikti prašymą, gali jo
nepateikti tik tuo atveju, jei tas klausimas nesvarbus bylos baigčiai. Teisingumo Teismas yra aiškiai nustatęs, kad tik
jis vienas turi teisę atmesti neteisėtą Sąjungos teisės aktą. Speciali nuostata taikoma teismams, kurie veikia pagal
laikinųjų apsaugos priemonių nustatymo procedūrą.
Prejudicinio sprendimo poveikis - Teisingumo Teismo sprendimas, o ne nuomonė, privalomas pirmiausia prašymą
pateikusiam teismui ir visiems kitiems nacionaliniams teismams, nagrinėjantiems tą bylą.

Teismas, Aktai, kurie Galimi ieškovai Galimi atsakovai Terminas Pasekmės

kuriam gali būti
priskiriama skundžiami

Ieškiniai dėl Bendrasis ES institucijų FA, JA, valstybės • EK, EST, 5 metai nuo žalos Jei ieškinys
žalos Teismas aktai nares realiai yra padarymo (kai ji patenkinamas:
atlyginimo atstovaujam materializavosi) ir Žalos
a visa ES jei asmuo nežino atlyginimas.
• Traukiama apie žalą, tai 5 Įeina ir
ES, o metai nuo moralinė žala,
institucija sužinojimo. kurią
atstovauja įmanoma
materializuoti.

Ieškiniai dėl Bendrasis Teisėkūros Privilegijuoti  per 2 mėn. Jei

panaikinimo teismas, dėl ES procedūra atstovai, nuo to akto patenkinamas:
institucijų, priimti teisės paskelbim Akto
įstaigų ar aktai (išskyrus Kvaziprivilegijuot o paskelbimas
organų teisės rekomendacijas i atstovai;  per 2 mėn. negaliojančiu.
aktų; ir nuomones), nuo
tik privalomą Neprivilegijuoti pranešimo
Teisingumo poveikį atstovai. apie jį
Teismas, sukeliantys
ieškovui
valstybės narės aktai;
dienos
dėl Europos
Parlamento ir Direktyva,  per 2 mėn.
(arba) dėl reglamentas, nuo tos
Tarybos aktų sprendimas; dienos, kai
arba ieškinius, rezoliucija, ieškovas
pareikštus laiškas- apie jį
vienos nuomonė, sužinojo
Sąjungos žodinis
institucijos pranešimas /
kitai
pasisakymas;
institucijai
tarptautinis
susitarimas ir
kt.

Ieškiniai dėl BENDRASIS Privilegijuoti ir ES institucijos: 2 mėn. gali būti kad

neveikimo TEISMAS(kai neprivilegijuoti Europos institucija,
 kreipiasi ieškovai Parlamentas, pareiktas ieškinys įstaiga ar
fiziniai Europos Vadovų organas
asmenys ir Taryba, Taryba, pažeisdamas
juridiniai Komisija, Europos Sutartį,
asmenys) centrinis bankas; neatliko
TEISINGUM Sąjungos įstaigos atitinkamų
O TEISMAS ir organai Europos veiksmų
(kai kreipiasi ombudsmenas,
ES institucijos Europos išorės
ir valstybės veiksmų tarnyba,
narės) Europos aviacijos
saugos agentūra
Ieškiniai dėl Teisingumo Komisija ir Valstybė narė (3mėn) vienkartinę
įsipareigojim Teimas valstybės narės sumą arba
ų nevykdymo periodinę
baudą

Valstybių narių atsakomybė už Sąjungos teisės pažeidimą

Valstybių narių atsakomybę už žalą, kurią patiria asmuo dėl valstybei priskirtino Sąjungos teisės pažeidimo, Teisingumo
Teismas iš esmės nustatė savo 1996 m. kovo 5 d. sprendime sujungtose bylose C-46/93, Brasserie du pêcheur, ir C-48/93,
Factortame. -> teisingumo teismas išplečia jau savo sprendimuose bylose Francovich ir Bonifaci pradėtą praktiką.

Pastarosiose bylose valstybių narių atsakomybė numatyta dar tik tais atvejais, kai asmenys patyrė žalą dėl to, kad valstybė
narė į nacionalinę teisę ne laiku perkėlė direktyvos nuostatas, o vėlesniame sprendime nustatytas bendrosios atsakomybės
principas, apimantis bet kokį valstybei priskirtiną Sąjungos teisės pažeidimą. Valstybės narės atsakomybė už Sąjungos
teisės pažeidimą nusakoma pagal tris kriterijus, kurie iš esmės atitinka panašioje situacijoje Sąjungai taikomus
atsakomybės kriterijus:

 Sąjungos teisės norma, kuri buvo pažeista, turi būti siekiama suteikti teisių asmenims;
 Pažeidimas turi būti pakankamai akivaizdus, t. y. valstybė narė turi būti aiškiai ir labai viršijusi jai paliktos
veiksmų laisvės ribas. Tai įvertinti privalo nacionaliniai teismai (esmininės kryptys: pažeistos normos aiškumas ir
tikslumas, pažeidimo arba žalos padarymas tyčia ar dėl neatsargumo, ar padaryta teisės klaida yra pateisinama ar
nepateisinama, teisei prieštaraujančių nacionalinių priemonių ar veiklos ėmimąsi ar nenutraukimą);
 Turi būti tiesioginis priežastinis ryšys tarp valstybei narei nustatytos pareigos nevykdymo ir nukentėjusio asmens
patirtos žalos (kaltės gali ir nebūti).

Teisingumo Teismas neleidžia abejoti, kad jo nustatyti atsakomybės principai taikytini ir trečiajai valdžiai – teismams.

Atsakomybė už netinkamą teismų veikimą visgi ir toliau bus išimtis. Dėl griežtų atsakomybės kriterijų galų gale
atsakomybę galima taikyti tik jei teismas savavališkai nepaiso galiojančios Sąjungos teisės arba, kaip antai byloje Köbler,
paskutinės instancijos teismas, nepaisydamas Sąjungos teisės, priima Sąjungos piliečiui nepalankų sprendimą, prieš tai
nesikreipęs į Teisingumo Teismą ir nepaprašęs išaiškinti šiam sprendimui svarbios teisinės padėties pagal Sąjungos teisę.
Sąjungos piliečiui būtina atlyginti žalą, kurią jis patyrė dėl paskutinės instancijos teismo sprendimo.

ES teisėtvarkos savarankiškumas

Valstybės narės įsteigdamos Sąjungą apribojo savo įstatymų leidybos suverenumą ir sukūrė savarankišką teisėtvarką,
privalomą joms pačioms ir jų piliečiams bei taikomą jų teismų. Teisingumo Teismas tai nustatė garsioje ir jau mūsų
aptartoje 1964 m. byloje Costa / ENEL.
ES teisėtvarkos savarankiškumas ES išlikimui turi esminę reikšmę, nes tik juo galima užtikrinti, kad Sąjungos teisės
nesumenkins nacionalinė teisė ir kad visose valstybėse narėse ji bus taikoma vienoda. Sąjungos teisės aktų tikrinimo
kriterijus yra tik pati Sąjunga, o ne nacionalinė įstatymais nustatyta ar konstitucinė teisė.

Nacionalinės teisės ir ES teisės negalima atskirti, nes abi jos susijusios su tais pačiais žmonėmis, kurie yra valstybės ir
Sąjungos piliečia. Kita vertus negalima pamiršti: Sąjungos teisė gali tapti gyvybinga tik jei bus įtraukta į valstybių narių
teisėtvarką. Išvada: ES ir nacionalinės teisės sistemos yra glaudžiai susijusios ir abipusiškai priklausomos.

Sąjungos teisė ir nacionalinės teisės sąveika

Sąjungos teisės ir nacionalinės teisės santykio aspektas apima tuos ryšius, kuriais Sąjungos teisė ir nacionalinė teisė viena
kitą papildo. Šis ryšys vaizdžiai apibūdintas ES sutarties 4 straipsnio 3 dalyje: “ Vadovaudamosi lojalaus
bendradarbiavimo principu, Sąjunga ir valstybės narės gerbia viena kitą ir viena kitai padeda vykdydamos iš Sutarčių
kylančias užduotis. Valstybės narės padeda Sąjungai įgyvendinti jos užduotis ir nesiima jokių priemonių, kurios gali
trukdyti siekti Sąjungos tikslų ”

Bendrasis lojalaus bendradarbiavimo principas suformuluotas suvokiant, kad vien tik ES teisėtvarka negalima pasiekti
kuriant ES iškeltų tikslų. Priešingai nei nacionalinė teisėtvarka, ES teisėtvarka nėra uždara sistema – jai įgyvendinti reikia
pasitelkti nacionalinę teisėtvarką. Valstybių narių valdžios institucijos ne tik turi atsižvelgti į Sąjungos Sutartis ir joms
įgyvendinti Sąjungos institucijų priimtus teisės aktus, bet ir juos vykdyti ir įkvėpti jiems gyvybę.

Glaudaus ES ir nacionalinių teisės sistemų ryšio bei jų tarpusavio papildymo išraiška visų pirma yra direktyvų Sistema.
Pačioje direktyvoje valstybėms narėms privaloma forma nustatomas tik siektinas rezultatas, o kokiu būdu ir kokiomis
priemonėmis jį pasiekti, paliekama spręsti valstybių valdžios institucijoms, t. y. nacionalinei teisei. Jurisdikcijos srityje
glaudus ryšys sukuriamas prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra pagal SESV 267 straipsnį. Pagal šią procedūrą
nacionaliniai teismai gali (turi) Teisingumo Teismui pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl Sąjungos teisės
aiškinimo ir galiojimo. Abipusė ES teisės sistemos ir nacionalinių teisės sistemų priklausomybė galiausiai matoma ir
tada, kai siekiama užpildyti spragas ES teisės sistemoje.

Sąjungos teisės ir nacionalinės teisės kolizija

Taip atsitinka visada, kai kuri nors Sąjungos teisės nuostata, kuria Sąjungos piliečiams suteikiama tiesioginių teisių ar
nustatoma pareigų, turinio atžvilgiu prieštarauja nacionalinės teisės norma (atsiranda: tiesioginis Sąjungos teisės
taikymas ir Sąjungos teisės viršenybė prieš jai prieštaraujančią nacionalinę teisę.)

 Tieisioginis Sąjungos teisės taikymas nacionalinėje teisėje. Tiesioginis Sąjungos teisės taikymas reiškia, kad
Sąjungos teise, be Sąjungos institucijų ir valstybių narių, ir Sąjungos piliečiams tiesiogiai suteikiama teisių ir
nustatoma pareigų. Teisingumo Teismas įtvirtino tiesioginį Sąjungos teisės aktų taikymą ir užtikrino ES
teisėtvarkos egzistavimą (Van Gend & Loos byla žr. 9.)
 Teisingumo Teismo praktikoje vėliau pripažintas ir kitų Sutarties nuostatų, kurių reikšmė Sąjungos piliečiams yra
daug didesnė negu EEB sutarties 12 straipsnio, tiesioginis taikymas. Ypač paminėtini sprendimai, susiję su laisvu
asmenų judėjimu (SESV 45 straipsnis), įsisteigimo laisve (SESV 49 straipsnis) ir laisve teikti paslaugas (SESV 56
straipsnis). -> žiūrėti prie sprendimų
 Didelę praktinę reikšmę turi ir tiesioginis nuostatų dėl laisvo prekių judėjimo (SESV 41 straipsnis), vyrų ir moterų
vienodo užmokesčio principo (SESV 157 straipsnis), bendrojo nediskriminavimo principo (SESV 25 straipsnis) ir
konkurencijos laisvės (SESV 101 straipsnis) taikymas.

Antrinės teisės srityje tiesioginio taikymo klausimas kyla tik kalbant apie direktyvas ir valstybėms narėms skirtus
sprendimus, nes reglamentų ir asmenims skirtų sprendimų atveju šis poveikis atsiranda tiesiogiai pagal Sąjungos Sutartis
(SESV 288 straipsnio 2 ir 4 dalys).

Sajungos teisės viršenybė pries nacionalinę teisę

Sąjungos teisės ir nacionalinės teisės koliziją galima išspręsti tik Sąjungos teisei suteikiant viršenybę prieš nacionalinę
teisę taip, kad Sąjungos teisė anuliuotų visas nacionalines taisykles, nukrypstančias nuo Sąjungos nuostatų, ir užimtų jų
vietą nacionalinėje teisėtvarkoje. Sąjungos teisė nėra valstybės teisėtvarkos dalis.

 Tokia problema neegzistuoja kalbant apie tarptautinės ir valstybės teisės santykį. Tarptautinė teisė yra arba aukščiau
už konstitucinę teisę, arba jos vieta yra tarp konstitucinės teisės ir paprastos įstatymais nustatytos teisės, arba ji turi tik
paprastos įstatymais nustatytos teisės rangą.

Teisingumo teismas nustatė esminį Sąjungos teisės viršenybės principą, būtiną ES teisės sistemos egzistavimui.
(Costa/ENEL žr. Nr. 13).

Sąjungos teisė atitinkantis nacionalinės teisės aiškinimas

Siekdamos išvengti Sąjungos teisės ir nacionalinės teisės normų konflikto, kurį galima išspręsti taikant viršenybės
taisyklę, turi visų pirma remtis Sąjungos teisę atitinkančio nacionalinės teisės aiškinimo principu.

Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principą Teisingumo Teismas pripažino ir jis pradėtas taikyti Sąjungos teisėtvarkoje
palyginti velai. (Byla Von Colson und Kamann žr. Nr 14.)

Kaip teisinį Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo pagrindą Teisingumo Teismas laiko lojalaus bendradarbiavimo principą
(ES sutarties 4 straipsnio 3 dalis). Pagal jį valstybės narės turi imtis bet kurių reikiamų bendrų ar specialių priemonių, kad
užtikrintų pagal ES sutartį ar Sąjungos institucijų aktus atsirandančių pareigų vykdymą. (ištikimybės Sąjungai pareigas –
byla Pfeiffer).

Ypatinga Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo forma yra direktyvas atitinkantis aiškinimas. Tai reiškia, kad valstybės
narės privalo perkelti direktyvas į nacionalinę teisę. Direktyvas atitinkančiu aiškinimu siekiama užtikrinti, kad būtų
suderinamumas su direktyvomis teisės taikymo lygmeniu ir kad visose valstybėse narėse būtų vienodai aiškinamos ir
taikomos nuostatos, kurias reikia perkelti į nacionalinę teisę. (siekiama užtikrinti: kad nebūtų diferencijuojama tai, kas
suderinta Sąjungos lygmeniu).

Sprendimai ir nutarimai, nuomonės

1. Sprendimas byloje Stauder:
Pagrindinių teisių užtikrinimas priklauso bendriesiems Sąjungos teisės sistemos principams, kurių laikymąsi turi užtikrinti
Teisingumo Teismas. Taip Teisingumo Teismas pirmą kartą pripažino pačios ES pagrindinių teisių sistemos egzistavimą.
Teisių užtikrinimo nuostatas TT išvedė iš kai kurių Sutarčių nuostatų (diskrimnaciniai draudimai, laisvės, kuriomis
užtikrinamos pagrindinės profesinio gyvenimo laisvės).
2. Nuomonė 2/94
Kad tuometiniame Sąjungos teisės raidos etape ES neturėjo įgaliojimų prisijungti prie Konvencijos. Teisingumo Teismas
šiuo klausimu išaiškino, kad, net jeigu pagarba žmogaus teisėms yra ES veiksmų teisėtumo sąlyga, dėl prisijungimo prie
EŽTK gerokai pasikeistų dabartinė Sąjungos sistema, nes ES būtų įtraukta į atskirą tarptautinę institucinę sistemą, o visos
EŽTK nuostatos būtų įtrauktos į Sąjungos teisinę sistemą. Toks ES žmogaus teisių apsaugos sistemos pakeitimas, dėl
kurio ir ES, ir valstybės narės patirtų esminių institucinių pokyčių, Teisingumo Teismo nuomone, turėtų konstitucinę
svarbą ir todėl dėl savo pobūdžio viršytų SESV 352 straipsnyje numatytą Sutarčių papildymo kompetenciją. Šis trūkumas
buvo pašalintas Lisabonos sutartimi.
3. Nuomonė 2/13
Pateiktos formos Europos Sąjungos prisijungimo prie EŽTK susitarimo projektas nesuderinamas su ES teise. Svarbus
kritikuojamas aspektas yra tai, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, prisijungus prie EŽTK, privalėtų taikyti
Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus. Europos Žmogaus Teisių Teismo nustatyta žmogaus teisių laikymosi
praktika būtų privaloma ir Sąjungos bendrai užsienio ir saugumo politikai. Teisėjų nuomone, tai prieštarauja esminiams
ES struktūriniams principams. Po šio sprendimo Europos Sąjunga vis dar teoriškai gali prisijungti prie EŽTK, bet kol kas
ši galimybė praktiškai neįmanoma, nes iki tol turi būti pakeisti įvairūs prisijungimo sutarties projekto techniniai aspektai.
4. 1963m. Van Gend & Loos
Bylos aplinkybės: Nyderlandų transporto įmonė Van Gend & Loos Nyderlandų teismui apskundė Nyderlandų muitų
valdybą, kuri už tam tikrą iš Vokietijos įvežamą cheminį gaminį ėmė didesnį negu anksčiau muitą. Įmonė tame įžvelgė
EEB sutarties 12 straipsnio pažeidimą, kuriuo valstybėms narėms draudžiama bendrojoje rinkoje nustatyti naujus ir didinti
jau taikomus muitus.
Teisingumo Teismo sprendimas: EEB sutarties tikslas – sukurti bendrąją rinką, kurios funkcionavimas būtų tiesiogiai
susijęs Bendrijos teisės subjektais, – todėl ši Sutartis yra daugiau negu paprastas susitarimas, kuris nustatytų tik abipusius
Susitariančiųjų Valstybių įsipareigojimus. Ši nuostata patvirtinta Sutarties preambulėje, kuri taikoma ne tik
vyriausybėms, bet ir tautoms. Ji taip pat buvo dar tiksliau patvirtinta steigiant institucijas ir suteikiant joms suverenias
teises, kurių vykdymas daro poveikį valstybėms narėms ir jų piliečiams. Tokiomis aplinkybėmis darytina išvada, jog
Bendrija sudaro naują tarptautinės teisės teisinę sistemą, kurios labui valstybės, nors ir tik tam tikrose nustatytose
srityse, apribojo savo suverenias teises ir kurios subjektai yra ne tik valstybės narės, bet ir jų nacionaliniai subjektai.
5. 1964m. Costa / ENEL
Bylos aplinkybės: 1962 m. Italija nacionalizavo elektros energijos gamybos ir skirstymo įmones, o elektros energijos
bendrovių eksploatacinius įrenginius perdavė elektros tinklų bendrovei ENEL. Ponas F. Kosta (Costa), kaip vienos iš
nacionalizuotų įmonių akcinės bendrovės Editon Volta akcininkas, laikė, kad iš jo buvo atimti dividendai, ir dėl to
atsisakė apmokėti 1 926 ITL sąskaitą už elektros energiją.
Teisingumo teismo sprendimas: Kitaip negu paprastos tarptautinės sutartys, EEB sutartis nustatė savą teisinę sistemą,
kuri [...] buvo integruota į valstybių narių teisinę sistemą ir kurią privalo taikyti jų teismai. Iš tiesų įkurdamos
neribotam laikui Bendriją, turinčią savas institucijas, juridinio asmens teises, veiksnumą, tarptautinio atstovavimo teises,
ir ypač dėl valstybių kompetencijos apribojimo arba dalies jų funkcijų perdavimo Bendrijai, – realią valdžią, valstybės,
nors ir nedaugelyje sričių, apribojo savo suverenias teises ir taip sukūrė teisę, taikomą jų nacionaliniams subjektams ir
joms pačioms. TT daro tokias išvadas: jog iš Sutarties, kaip autonomiško šaltinio, kilusi teisė dėl savo ypatingos bei
originalios prigimties neturėtų būti teisiškai kvestionuojama vidaus teisės aktu, kad ir koks jis būtų, nes tuomet prarastų
savo, kaip Bendrijos teisės, pobūdį, ir dėl to kiltų grėsmė pačios Bendrijos teisiniam pagrindui. Todėl valstybėms perkėlus
iš jų vidaus teisinės sistemos į Bendrijos teisinę sistemą teises ir pareigas, atitinkančias Sutarties nuostatas, buvo galutinai
apribotos valstybių suverenios teisės, ir to apribojimo negali panaikinti vėliau priimtas su Bendrijos idėja
nesuderinamas vienašališkas aktas.
6. Byla Kramer
Ji buvo susijusi su ES kompetencija nustatant žvejybos kvotas bendradarbiauti su tarptautinėmis jūrų žvejybos teisės
organizacijomis ir prireikus priimti tarptautinius įsipareigojimus. Tam reikalingą ir Sutartyse aiškiai nenumatytą ES išorės
veiksmų kompetenciją Teisingumo Teismas išvedė iš jos vidinės kompetencijos žuvininkystės politikos srityje vykdant
bendrą žemės ūkio politiką
7. Sprendimas Francovich ir Bonifaci
Šiose bylose nagrinėtas Italijos atsakomybės dėl 1980 m. spalio 20 d. Tarybos direktyvos 80/987/EEB dėl valstybių narių
įstatymų, susijusių su darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam, perkėlimo į nacionalinę teisę ne laiku klausimas.
Direktyva susijusi su darbuotojų teisėmis į darbo užmokestį per laikotarpį prieš darbdaviui tampant nemokiu ar
nutraukiant darbo sutartį dėl šios priežasties (turėjo būti įsteigtos garantijų institucijos, iš kurių nebuvo galima mokėti
jokių išmokų kitiems darbdavio kreditoriams ir kurias turėjo finansuoti darbdaviai ir (ar) valdžios institucijos). neperkėlus
į nacionalinę teisę, nebuvo įsteigta garantijos institucija ir nebuvo galima nustatyti, kas yra skolininkas, turintis mokėti
išmokas įmonei bankrutavus. Šiuo atveju Teisingumo Teismas priėmė sprendimą, kad už žalos atlyginimą nukentėjusiems
darbuotojams yra atsakinga Italija.
Iš Europos Parlamento puslapio:
Pagal Teisingumo Teismo praktiką (byla Francovich, sujungtos bylos C-6/90 ir C-9/90) kiekvienas pilietis turi teisę
reikalauti kompensacijos už patirtą žalą iš Sąjungos teisę pažeidusios valstybės narės. Skundą dėl neperkeltos ar
netinkamai perkeltos direktyvos galima paduoti, kai:
a) direktyvos tikslas – suteikti asmenims tam tikras teises;
b) teisių turinį galima nustatyti remiantis direktyvos nuostatomis;
c) yra priežastinis ryšys tarp pareigos perkelti direktyvą į nacionalinę teisę nevykdymo ir nukentėjusių asmenų
patirtos žalos. Tokiu atveju, norint įpareigoti valstybę narę prisiimti atsakomybę, neprivaloma įrodyti jos kaltės.
8. Sprendimas sujungtose bylose C-46/93, Brasserie du pêcheur, ir C-48/93, Factortame
Šis sprendimas dėl atsakomybės yra principinis sprendimas, pagal reikšmę prilygstantis ankstyviesiems Teisingumo
Teismo sprendimams dėl Sąjungos teisės viršenybės, tiesioginio Sąjungos teisės nuostatų poveikio ir pačios Sąjungos
pagrindinių teisių pripažinimo. Šiuo sprendimu gerokai sustiprinamos asmenų galimybės iš visų trijų valdžių
(vykdomosios, įstatymų leidžiamosios ir teisminės) institucijų reikalauti laikytis Sąjungos teisės ir ją taikyti.
9. Van Gend & Loos (aplinkybės nr. 4)
Šios bylos baigtis priklausė nuo klausimo, ar ir asmuo, nesutikdamas su neteisėtai imamu mokesčiu, galėjo remtis EEB
sutarties 12 straipsniu, kuriuo valstybėms narėms buvo aiškiai draudžiama bendrojoje rinkoje nustatyti naujus ir didinti
jau taikomus muitus. Teisingumo Teismas nustatė: Sąjungos teisės nuostatos iš esmės turi būti taikomos tiesiogiai.
Teisingumo Teismo motyvas:

 Bendrija sudaro naują tarptautinės teisės teisinę sistemą, kurios subjektai yra ne tik valstybės narės, bet ir jų
nacionaliniai subjektai. Vadinasi, Bendrijos teisė yra nepriklausoma nuo valstybių narių teisės, ir ji ne tik nustato
pareigas asmenims, bet ir suteikia teises, kurios yra sudedamoji tų asmenų teisių ir pareigų visumos dalis. Šios
teisės atsiranda ne tik tada, kai Sutartis aiškiai jas apibrėžia, bet taip pat ir dėl pareigų, kurias Sutartis labai
konkrečiai nustato tiek asmenims, tiek valstybėms narėms, tiek Bendrijos institucijoms.
Siekiant nustatyti kokios Sąjungos nuostatos taikytinos tiesiogiai, teismas nustatė, kad tiesiogiai asmenims gali būti
taikomos tos Sąjungos Sutarčių normos, kurios:
1) Besąlygiškai suformuotos;
2) Išsamios ir teisiškai užbaigtos;
3) Jų vykdymui ar veiksmingumui nereikia jokių kitų valstybių narių ar Sąjungos institucijų teisės aktų.
taigi ir įmonė Van Gend & Loos iš šios nuostatos galėjo išvesdinti savo teises, kurias Nyderlandų teismas turėjo užtikrinti;
tuo remdamasis Nyderlandų teismas pripažino pažeidžiant Sutartį imtą mokestį negaliojančiu.
10. Van Duyn (laisvo judėjimo užtikrinimas)
Bylos aplinkybės: olandei van Duyn neleista atvykti į Jungtinę Karalystę, nes ji ketino dirbti sekretore Scientologijos
bažnyčioje, kurią Britanijos vidaus reikalų ministerija laikė „socialiai pavojinga“. Ji reikalavo Aukščiausiojo teismo
paskelbti, kad ji turi teisę likti Jungtinėje Karalystėje kaip samdoma darbuotoja ir turi teisę įvažiuoti į šalį. Aukščiausiasis
teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą, o šis atsakė, kad EEB sutarties 48 straipsnis (SESV sutarties 45 straipsnis)
taikytinas tiesiogiai, taigi ir pavieniams asmenims pagal jį suteikiama teisė, kuria jie gali remtis valstybės narės teismuose.
11. Belgijos Conseil d‘Etat prašymas (įsteigimo laisvė)
Bylos aplinkybes: Nyderlandų advokato J. Reinerso (J. Reyners) skundą, kuriame šis rėmėsi savo teisėmis pagal EEB
sutarties 52 straipsnį (SESV 49 straipsnis). Priežastimi paduoti skundą ponas J. Reinersas laikė tai, kad jam, nors jis buvo
išlaikęs Belgijoje reikiamus egzaminus, nebuvo suteiktas leidimas Belgijoje verstis advokato veikla dėl to, kad jis
užsienietis.
Sprendimas: kad įsisteigimo klausimu negalima skirtingai traktuoti šalies gyventojų ir užsieniečių. Remiantis šiuo
sprendimu ponui J. Reinersui turėjo būti suteiktas leidimas Belgijoje verstis advokato praktika.
12. Van Binsbergen (laisvė teikti paslaugas)
Bylos aplinkybės: buvo keliamas klausimas, ar Nyderlandų teisės nuostata, pagal kurią apeliaciniame teisme proceso
įgaliotiniai gali būti tik Nyderlanduose įsisteigę asmenys, yra suderinama su Sąjungos teisės nuostatomis dėl laisvės teikti
paslaugas.
Sprendimas: Teisingumo Teismas į šį klausimą atsakė neigiamai motyvuodamas, kad bet kokiais Sąjungos piliečių
suvaržymais dėl pilietybės ar gyvenamosios vietos pažeidžiamas EEB sutarties 59 straipsnis (SESV 56 straipsnis) ir todėl
jie yra negaliojantys.
13. Costa/ENEL
Teisingumo Teismas nustatė du Sąjungos teisės ir nacionalinės teisės santykiui svarbius dalykus:
1) Valstybės galutinai perdavė suverenumo teises savo sukurtai bendrijai ir vėlesnės vienašališkos priemonės būtų
nesuderinamos su Sąjungos teisės koncepcija;
2) Sutarties principas, kad nė viena valstybė narė negali kvestionuoti Sąjungos teisės savitumo visoje Sąjungoje
galioti vienodai ir visai.
Sąjungos teisė, kuri sukurta pagal Sutartyse suteiktus įgaliojimus, turi viršenybę prieš jai prieštaraujančią valstybių narių
teisę. Šios nuostatos dėl viršenybės teisinė pasekmė kolizijos atveju yra tai, kad Sąjungos teisei prieštaraujanti nacionalinė
teisė tampa netaikytina.
14. Von Colson und Kamann
Bylos aplinkybės: objektas buvo žalos už moterų diskriminaciją įdarbinant kompensacijos dydžio nustatymas. Vokietijos
teisės nuostatose buvo nustatytas tik teisėtų lūkesčių žalos atlyginimas (ypač kandidatavimo išlaidos), o Direktyvoje
76/207/EEB reikalaujama, kad nacionalinėje teisėje būtų imamasi veiksmingų sankcijų siekiant užtikrinti lygias
galimybes įsidarbinant.
Teisingumo Teismas nusprendė: kad nacionaliniai teismai turi būti įpareigoti valstybės civilinės teisės nuostatas aiškinti ir
taikyti taip, kad būtų užtikrinta veiksminga sankcija dėl diskriminacijos dėl lyties.