CIVILINĖS TEISĖS ŠLTINIAI

CK 1.3 – CK 1.14 STR.

Civilinės teisės sistema
Sistema – tai sandara, junginys, skirtingų reiškinių sąsaja, išskirianti juos iš aplinkos kaip vientisą
santykinai savarankišką darinį. Ji apima tam tikrus komponentus (posistemes, dalis, elementus)
ir tų komponentų tarpusavio ryšius bei santykius.
Vadinasi sistema tai ne tik tam tikrų reiškinių pasidalijimas į atskiras dalis – elementus, bet ir tų
elementų tarpusavio ryšiai, vienijantys juos į darnią visumą.
Civilinė teisė kaip teisės sistema, yra visuma civilinės teisės normų tam tikra tvarka suburtų į
atskirus, nuosekliai išdėstytus institutus, pošakius, kurie sąveikaudami sudaro vieningą civilinės
teisės sistemą.
Civilinės teisės sistema
Civilinės teisės institutas – tai tam tikra civilinės teisės normų grupė, reguliuojanti santykinai
savarankišką visuomeninių santykių sistemą, - dalį civilinės teisės reguliuojamų santykių
(civilinės teisės subjektų, sandorių, ieškininės senaties ir t.t.).
Civilinės teisės pošakis – tai keli pagal reguliavimo dalyką vienarūšiai tarpusavyje susiję civilinės
teisės institutai, sudarantys santykinai savarankišką civilinės teisės sistemos dalį. Tai
nuosavybės, prievolinė, autorinė ir kt. (pvz., prievolinės teisės pošakis susideda iš pirkimo –
pardavimo, dovanojimo, paskolos, pavedimo, turto nuomos, komiso, rangos ir kt. institutų).
Civilinės teisės sistema
Civilinės teisės sistema skirstoma į: bendrąją ir ypatingąją sistemos dalis.
Bendrosios civilinės teisės dalies normos ir institutai nustato bendras taisykles, kurios paprastai
taikomos visiems civilinės teisės normų reguliuojamiems visuomeniniams santykiams. Pagal
savo struktūrą bendroji dalis skirstoma į tarpusavyje susijusį teisės institutų kompleksą. Šiems
svarbiausiems institutams priklauso pagrindiniai nuostatai, nurodantys civilinių įstatymų
uždavinius, civilinės teisės normomis reguliuojamus santykius, nustatantys civilinių teisių ir
pareigų atsiradimo pagrindus, civilinių teisių įgyvendinimo sąlygas, civilinių teisių gynimo būdus,
teisinę civilinės teisės subjektų padėtį, teisės normas apie sandorius, atstovavimą, terminus ir
ieškinio senatį.
Civilinės teisės sistema
Ypatingosios civilinės teisės dalies normos, institutai ir pošakiai reguliuoja tik tam tikras, atskiras
visuomeninių santykių grupes. Ypatingosios dalies normos skirstomos į šiuos pošakius ir
institutus:
1) nuosavybės teisės pošakis, kurio normos (tame tarpe ir bendros) reguliuoja privatinės,
kooperatyvų, visuomeninių organizacijų, viešosios nuosavybės santykius;
2) prievolinės teisės pošakis. Jis susideda iš bendrų normų ir institutų, kurie taikomi visų rūšių
prievoliniams santykiams, ir specialių normų bei institutų, skirtų atskiriems prievoliniams
santykiams reguliuoti.
3) civilinės teisės pošakis, reguliuojantis santykius, atsirandančius dėl dvasinės kūrybos rezultatų
sukūrimo ir panaudojimo, susideda iš autorinės teisės, teisės į atradimą, išradimų teisės, teisės į
pramoninį pavyzdį institutų. Šio pošakio normos reguliuoja santykius, atsirandančius dėl
literatūros, mokslo, meno kūrinių sukūrimo, atradimų, išradimų padarymo ir t.t.
 Civilinės teisės šaltinio samprata
Teisės šaltiniai – tai oficialūs būdai, kuriais išreiškiamos ir įtvirtinamos teisės normos.
Pagal prof. V. Mikelėną, teisės šaltiniai formaliuoju požiūriu yra:
1) bendrieji, fundamentalūs teisės principai (teisingumo, lygiateisiškumo ir t. t.);
2) tarptautinė teisė;
3) rašytinė (statutinė) teisė (įstatymai, įstatymų lydimieji aktai);
4) papročiai;
5) teismo precedentas (teismų praktika);
6) teisės doktrina.
Teisės šaltiniai skirstomi į:
pirminius
išvestinius
Pirminiai civilinės teisės šaltiniai
Bendrieji teisės principai (sąžiningumo, teisingumo, protingumo ir kt., aptarti anksčiau) laikomi
sudedamąja Lietuvos teisės sistemos dalimi, jais remiamasi tiek aiškinant statutinės teisės
normas, tiek užpildant teisės spragas.
Teisiniai papročiai – tai valstybės sankcionuotos elgesio taisyklės, atsiradusios visuomenėje kaip
daugkartinio ir ilgo taikymo padarinys. Civilinis kodeksas įtvirtina paprotį kaip tiesioginį teisės
šaltinį. Gali būti taikomas, kai įstatymas ar sutartis tiesiogiai numato jį taikyti arba kai yra teisinio
reglamentavimo spraga. Paprotys, prieštaraujantis bendriesiems teisės principams ar
imperatyvioms teisės normoms, negali būti taikomas. CK 1.4 str.
Tarptautinė privatinė teisė (Ratifikuotos tarptautinės sutartys)
Pirminiai civilinės teisės šaltiniai
Dėl tarptautinės teisės taikymo
Lietuvos Konstitucijos 138 str. 3 dalis: tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos
Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.
1. Jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios taisyklės negu tos, kurias
numato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, taikomos Lietuvos Respublikos
tarptautinių sutarčių normos.
2. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys civiliniams santykiams taikomos tiesiogiai, išskyrus
atvejus, kai tarptautinė sutartis numato, jog jos taikymui būtinas Lietuvos Respublikos vidaus
teisės aktas.
3. Tarptautinių sutarčių normos turi būti taikomos ir aiškinamos atsižvelgiant į jų tarptautinį
pobūdį ir būtinumą užtikrinti vienodą jų aiškinimą bei taikymą. (CK 1.13 str.)
Pirminiai civilinės teisės šaltiniai
EB sutartis ir jos protokolai su pataisomis - pirminis civilinės teisės šaltinis.
Pagal EB sutarties 189 str. Europos parlamentas, veikdamas kartu su Taryba bei komisija leidžia
reglamentus ir išleidžia direktyvas.
Reglamentas yra privalomas šalims narėms visuotinai ir tiesiogiai taikomas.
Direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei tiek, kiek reikalinga joje nurodytam rezultatui
pasiekti, tačiau ji palieka nacionaliniams organams pasirinkti, kokias metodus ir formas reikia
taikyti.
Rekomendacijos ir išvados neturi privalomosios galios.
 Pirminiai civilinės teisės šaltiniai
Dėl tarptautinės teisės taikymo:
Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymas
8 str. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ratifikavimo tvarka
Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ratifikuoja Lietuvos Respublikos Seimas įstatymu.
11 str. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių privalomumas
1. Įsigaliojusias Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos Respublikoje privaloma
vykdyti.
2. Jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas
negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu
arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties
nuostatos.
Pirminiai civilinės teisės šaltiniai
Civiliniai įstatymai ir poįstatyminiai aktai (CK 1.3 str.)
Civilinės teisės šaltiniai yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis kodeksas, kiti įstatymai (CK 1,3
str. 1d.)
Lietuvos Respublikos Konstitucija. Konstitucijos normos nustato civilinės teisės pagrindus. Lietu-
vos Konstitucija yra tiesioginio taikymo aktas, todėl ja gali būti remiamasi, kai reikia užpildyti civi-
linės teisės spragas.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas – kodifikuotas teisės aktas.
Įstatymai.
Poįstatyminiai aktai ( Seimo nutarimai, Vyriausybės nutarimai, ministerijų departamentų
instrukcijos ir įsakymai, vietos valdžios ir valdymo institucijų nutarimai ir sprendimai)
Pirminiai civilinės teisės šaltiniai
Teisės principai
1.5 straipsnis. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymas
1. Civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo
veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus.
2. Kai įstatymai nedraudžia civilinių teisinių santykių subjektams šalių susitarimu nusistatyti
tarpusavio teisių ir pareigų, šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo
principais.
3. Jeigu įstatymai ar šalių susitarimas numato, kad tam tikrus klausimus teismas sprendžia savo
nuožiūra, teismas privalo tai darydamas vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo
kriterijais.
4. Teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo
ir sąžiningumo principais.
Pirminiai civilinės teisės šaltiniai
Teisės principai
Teisės principai kaip itin abstraktaus pobūdžio elgesio standartai yra įtvirtinami ne tik teisėkūros
proceso rezultatuose – norminio pobūdžio pirminiuose teisės aktuose, (šiuo atveju CK) bet ir
antriniuose teisės taikymo ir aiškinimo dokumentuose. Teisės principo turinys nebū tinai yra
baigtine forma išreikštas Civiliniame kodekse, – jis gali būti įvairiai plėtojamas teisės taikymo
procese atskleidžiant naujus interpretuojamo akto nuostatų sisteminius ryšius ir teisės principų
normatyvinio poveikio ypatumus skirtingose teisinėse situacijose.
Teisės principų formulavimo teisės aiškinimo aktuose ir teismų praktikoje ypatumai leidžia
priskirti šiuos aktus tiesioginiams ir lygiaverčiams teisės šaltiniams, kurie egzistuoja šalia
norminių aktų, o viso teksto analizė suteikia galimybę apžvelgti dinaminius teisės turinio
aspektus. Nuolat kintantis teisės principų turinys objektyviai negali būti sutalpinamas vien tik
pirminio teisės šaltinio tekste.
K. Jankauskas, Jurisprudencija, 2004, t. 51(43); 17–31
Išvestiniai (antriniai) civilinės teisės
šaltiniai
Teismų praktika
Konstitucinio teismo sprendimai
Teismas turi teisę pripažinti negaliojančiu Civiliniam kodeksui ar kitam įstatymui
prieštaraujantį teisės aktą ar jo dalį, jeigu šio akto ir Konstitucijos ar įstatymų atitikimo
kontrolė neįeina į Konstitucinio Teismo kompetenciją. Teismas, pripažinęs tokį teisės aktą
negaliojančiu, sprendimo nuorašą per tris dienas privalo nusiųsti teisės aktą priėmusiai
institucijai ar pareigūnui. Įsiteisėjęs teismo sprendimas skelbiamas teisės aktams oficialiai
skelbti nustatyta tvarka. (CK 1.3 str. 5 d.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kaip aukščiausioji teisminė pakopa bendrosios
kompetencijos teismų struktūroje, formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų
praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus.
Civilinės teisės šaltiniai
“...EB sutarties 220 straipsnis nustato, kad "Teisingumo Teismas užtikrina teisės laikymąsi
aiškinant ir taikant šią Sutartį". Atlikdamas šį uždavinį, ETT suformavo vadinamąją "nusistovėjusią
teismo praktiką" (la jurisprudence constante). Ji turi didelės įtakos Bendrijos teisei ir jos raidai (ES
teisės viršenybės, tiesioginio veikimo principų nustatymas, bendrųjų teisės principų įvedimas ir
išplėtimas, EB kompetencijos tarptautiniuose santykiuose suformavimas, atskirų ES teisės aktų
išaiškinimas ir pan.).
[…] Europos Teisingumo Teismas nepripažįsta precedentinės teisės doktrinos, todėl jis nėra
suvaržytas savo paties sprendimų ir dėl to besikeičiant aplinkybėms gali patikslinti savo
praktiką.
Užsienio teisės taikymas
CK 1.10-1.62 str.
1.10 straipsnis. Užsienio teisės taikymas
1. Civiliniams santykiams užsienio teisė taikoma, kai tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinės
sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai.
2. Nuoroda į užsienio teisę aprėpia visas teisės normas, taikytinas bylos faktams pagal tą teisę.
Negalima atsisakyti taikyti užsienio teisę remiantis vien ta aplinkybe, kad taikytina teisės norma
priskiriama viešajai teisei.
3. Nuoroda į taikytiną užsienio teisę reiškia nuorodą į atitinkamos valstybės vidaus materialinę teisę, o
ne į šios valstybės tarptautinę privatinę teisę, išskyrus šio kodekso numatytas išimtis.
1.11 straipsnis. Užsienio teisės taikymo apribojimas
1. Užsienio teisės normos netaikomos, jeigu jų taikymas prieštarautų Lietuvos Respublikos
Konstitucijos bei kitų įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai. Tokiais atvejais taikomi Lietuvos Respublikos
civiliniai įstatymai.
Išvestiniai (antriniai) civilinės teisės
šaltiniai
Teisės doktrina apima teisės mokslininkų darbus, veikalus, mokslinius straipsnius ir kt. Antriniai
teisės principai autoritetingomis nuomonėmis remiasi tada, kai nėra pirminių šaltinių arba jie
neaiškūs ir nepilni. Remtis tokiais antriniais šaltiniais neprivaloma, ir jie nėra nei būtinas, nei
pakankamas pagrindas teismui priimti sprendimą.
Teisės doktrina – vienas iš teisės šaltinių, kaip pagalbinė priemonė teisės normoms nustatyti ir
aiškinti.
 Civilinių įstatymų ir poįstatyminių aktų
galiojimo sąlygos
CK 1.6 straipsnis įtvirtina įstatymų žinojimo prezumpciją:
„Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų
taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo“.

Galioja tik įstatymų nustatyta tvarka paskelbti civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius
reglamentuojantys teisės aktai.
Civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka
(CK 1.7 str.)