3.

TEISĖS SAMPRATŲ ĮVAIROVĖ

3.1. TEISĖS SAMPRATŲ DIFERENCIACIJA PAGAL TEISĖS KILDINIMĄ IŠ INTERESO, GARANTUOTO

JĖGOS PERSVARA:

3.1.1. L.GUMPLOVIČIAUS PRIEVARTOS TEORIJA.

Viešėją valdžią, valstybę ir teisę jis kildino iš to fakto, kad vienos gentys užkariavusios ir pavergusios kitas gentis, savo
interesą smurtu pavertusios pralaimėjusiųjų elgesio taisykle. Pati valstybė atsiradusi kaip organizacija, reikalinga valdyti
nugalėtuosius. Valstybė ir teisė – tai organizacinės priemonės įgyvendinti stipriųjų valią, paversti jų interesą visai
visuomenei privalomo elgesio taisykle.

Šių grupių interesai įkūnijami socialinėje tvarkoje ne kaip tų interesų kompromisas, o kaip vienos šalies intereso
paneigimas, slopinimas kitos šalies intereso naudai.

Teisė – tai jėgos persvara besinaudojančios socialinės grupės interesas, paverstas visiems privalomo elgesio taisykle.

3.1.2. KLASINĖS TEISĖS TEORIJA (MARKSIZMAS)

K.Marksas buvo įsitikinęs, kad teise gali virsti ne bet kuris interesas, o tik disponuojantis socialine jėga – pirmiausia
ekonomine (privačia nuosavybe). Visi, kurie neturi privačios nuosavybės (kapitalo), nedalyvauja kuriant teisę (visuomeninę
tvarką). Teisė kylanti iš žmonių materialinių interesų ir nuosavybės santykių.

Teisė esanti ekonomiškai ir politiškai viešpataujančios klasės valia, paversta įstatymu.

Tai, kad teisė klasinė išreiškianti tik socialinės grupės, valdančios gamybos priemones, interesus, istoriškai
praeinantis dalykas. Valstybės ir teisės prasmė priklauso nuo nuosavybės formos. Panaikinus privačią nuosavybę išnyks
visuomenės sluoksniavimasis į klases, išnyks pagrindas organizuota valstybės jėga pavergti vienai žmonių grupei kitą. Tuo
pagrindu pasikeis ir valdžios bei jos kuriamos teisės socialinė paskirtis ir funkcijos: valstybinis valdymas virsiąs
paprastomis (techninio pobūdžio) viešojo administravimo funkcijomis, kurių tikslas – vienodai rūpintis visų visuomenės
narių gerove.

Panaikinus privačią nuosavybę valstybė neišnyks; ji tik netarnaus vienai kuriai klasei.
“Laisvės esmė yra paversti valstybę iš institucijos, stovinčios virš visuomenės, į instituciją, visapusiškai pavaldžią
visuomenei.”
Teisę laikė fundamentalesniu dalyku už įstatymą, klasinis yra tik įstatymas, o ne pati teisė, kuri sieta su asmens laisve.
Jam rūpėjo ne šiaip skelbti asmens laisvę, o ieškoti būdų, kaip formaliąją (teisinę) laisve paversti faktine:
“Gamintojai gali tapti laisvi tik įgiję gamybos priemones.”
Nuosavybės visuomeninimo keliu šiandien eina ir Vakarų šalių visuomenės, bet daro tai ne suvalstybindamos ją, o
apmokestindamos mokesčiais ir palenkdamos vykdyti socialinę politiką ir kitas socialines funkcijas.

Nėra nė vienos teorijos, kuri būtų sukurta visiems laikams. Jeigu tokia teorija ir atsirastų, tai jos negalima būtų laikyti
moksline, nes mokslinė tiesa visada istoriškai konkreti ir todėl anksčiau ar vėliau pasidaro nepakankama aiškinti
pasikeitusią tikrovę. Ta tikrovė istoriška ir dėl to nuolat netapati pati sau. Tokia turi tapti ir tokią tikrovę aiškinanti,
modeliuojanti teorija.

3.1.3. REALISTINĖ TEISĖS TEORIJA ARBA R.VON JHERINGO “INTERESŲ JURISPRUDENCIJA”.

Į pirmą vietą iškėlė tikslinę, sąmoningą žmogaus veiklą, kuri sukurianti teisę atsižvelgiant į žmonių interesus. Teisė
atsirandanti kuriant konkretų žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo mechanizmą, kuris turįs apsaugoti žmogaus
interesus darydamas atitinkamą poveikį jo elgesiui.

Teisė, pagal Iheringą, susideda iš dviejų struktūrinių elementų: intereso ir jo apsaugos mechanizmo. Todėl ji esanti
juridiškai apsaugotas interesas, arba, kitaip sakant, teisė – tai interesas, ginamas organizuota valstybės jėga.
 Teisės realumą aiškino kaip asmens kovos dėl savo subjektinių teisių rezultatą. Žmogus gimstąs be teisių, todėl
privaląs jas įgyti kovodamas su kitais individais, trukdančiais jam įgyti subjektinę teisę ir ja naudotis. Jeigu teisė yra elgesio
taisykle paverstas interesas, tai dėl teisės reikia kovoti taip kaip ir dėl savo interesų. Žmogus teises ne gauna, ne atsineša, o
išsikovoja.

Būdingi požymiai:
1. Teisė nagrinėjama atsižvelgiant į glaudžią jos sąveiką su kintančiais žmonių interesais, šiems kintant, keičiasi ir
pati teisė.
2. Autentiškas teisės egzistavimo būdas yra nuolatinė individo kova dėl savo subjektinių teisių.
3. Teisės ir valstybės vienovė. Be valstybės teisė esanti niekas.
4. Struktūros požiūriu teisė aiškinta kaip teisių ir pareigų vienovė. Ji – teisinė pilietinės visuomenės kūrimosi sąlyga.

3.2. TEISĖS TEORIJOS, GRINDŽIANČIOS TEISĖS ESMĘ PRIEŠINGŲ INTERESŲ KOMPROMISU:

Teisės šaltinis esąs žmonių interesas nepriklausomai nuo to, kokio masto jėga to intereso turėtojas disponuoja
garantuoti savo interesą. Teisę dalyvauti nustatant visuotinai privalomo elgesio taisyklę (visuomeninę tvarką) gali bet kurios
socialinės grupės interesas, derindamasis su kitų socialinių grupių interesais kompromiso pagrindu. Kiekviena teisė yra
skirtingų socialinių grupių interesų kompromisinio derinimo rezultatas.

3.2.1. VISUOMENINĖS SUTARTIES TEORIJA (EPIKŪRAS, CICERONAS, D.LOCKE, J.J. ROUSSEAU IR

KT.).

Teisė ir valstybė atsirandančios iš būtinybės kompromisu (abipusėmis nuolaidomis) derinti priešingus žmonių
interesus. Teisė tada suprantama kaip priešingų interesų kompromisas, pavirtęs bendro elgesio taisykle. Prievarta čia
pasislenka į antrą vietą ir ji tik tiek reikalinga, kiek gali padėti šalims susitarti ir saugoti sutartimi nustatytą socialinę tvarką.
Teisės ir valstybės vaidmuo – siekti socialinio kompromiso ir remiantis juo garantuoti visuomenėje socialinę santarvę bei
rimtį.

3.2.2. SOLIDARUMO ARBA “SOCIALINIŲ FUNKCIJŲ” TEORIJA (E. DURKHEIMAS, L.BOURGEOIS,

L.DUGUIT, M.HAURIOU)

L.Diugi teigė, kad žmonės yra tarpusavyje susaistyti solidarumo tikslų ir tarpusavio priklausomybės. Todėl
kylančius prieštaravimus žmonės turį įveikti bendradarbiavimu.
Solidarumas, arba socialinė sąveika, - tai nuolatinis asmeninių ir visuomeninių tikslų (interesų) derinimas.
Solidarumas reiškiasi dvejopai:
1) interesų panašumu
2) darbo pasidalijimu.(dėl kultūrinio nepakankamumo pačiam sau)

Toks pats esąs ir klasių solidarumas. Kiekviena klasė arba socialinė grupė yra viena kitai reikalinga, nes atlieka visuomenėje
tam tikrą tik jai skirtą misiją – pareigą įgyvendindama solidarumo normą. Šiai solidarumo idėjai pavaldi ir teisė. Teisės
normos egzistuoja nepriklausomai nuo valstybės, nes kyla iš visuomenės solidarumo.

Kiekvienas asmuo ir socialinė grupė visuomenėje turi ne teises, o pareigas – vykdo tam tikrą solidarumo funkciją.
Visi valdžios aktai galioja tik tiek, kiek jie realizuoja (atitinka) solidarumo normą, t.y. palaiko įvairių socialinių grupių
bendradarbiavimą ir santarvę.

Šios vertybės palaikomos visų socialinių grupių teise dalyvauti valdant valstybę, valdžios decentralizacija ir dalyvavimu
sindikatų veikloje, sindikatų, kuriuose kartu veikia darbininkai ir darbdaviai, priimdami sprendimus remdamiesi sutartimi.
Solidarumo norma L.Diugi interpretacijoje nėra konkretus įstatymas, o tik metodologinis principas, kuriuo privalanti
vadovautis teisėkūra.

Teisė išreiškianti visuomenės solidarią prigimtį, nėra valstybės nustatyta ir todėl negali būti valstybės atšaukta; atvirkščiai –
ji viršesnė už valstybę ir šiai privaloma. Todėl įstatymų leidėjas ne kuria, o tik konstatuoja, protokoluoja teisės normas.
Reikalavo socialiai aktyvios valstybės. Valstybė galinti taikyti prievartą tik siekdama palaikyti solidarumą. Imdamasi riboti
asmens teises, valstybė turi tai daryti visų asmenų atžvilgiu vienodai.

Taigi L.Diugi formuluotoje valstybės ir teisės sampratoje svarbiausia buvo supratimas, kad teisė kaip socialinė tvarka, o
valstybė kaip tokios tvarkos organizacija turi remtis žmonių solidarumu (tarpusavio bendradarbiavimu) ir interesų
kompromisu.

Morisas Horiju siekė suteikti solidarumo idėjai institucinį (organizacinį) pavidalą. Kiekviena organizacija yra tam tikra
korporacija (institucija) kurios telkdamos pavienius individus, siekia padidinti kiekvieno galimybes ginti savo teises.
Organizuota gynyba kuria socialinių jėgų pusiausvyrą visuomenėje, reikalingą sukurti ir palaikyti socialinę rimtį
visuomenėje.

3.2.3. KOMPROMISINĖS KRYPTIES TEISĖS SAMPRATŲ VERTINIMAS

Šios teorijos išreiškė naują valstybės ir teisės sampratos tendenciją. Jos siekė paversti teisę bendradarbiavimo įrankiu.
Pagrindine priemone transformuojant socialinius interesus į teisės normas laikė ne nugalėtojų prievartą, o priešingų interesų
kompromisą. L.Diugi ir kitų solidarumo teorijos pagrindu plėtojosi šiuolaikinė teisės samprata, o šios pagrindu – socialinės
teisinės valstybės koncepcija ir praktika.

I.3 TEISĖS SAMPRATŲ DIFERENCIACIJA PAGAL TEISĖS ŠALTINIO POBŪDĮ:

Pažiūros į teisę gali skirtis pagal tai, kaip suprantamas pats interesas, iš kurio kildinama teisė : ar jis – dieviškoji valia,
žmogaus prigimtis, valdžios valia ar faktiniai žmonių santykiai, kurie atsiranda žmonėms keičiantis savo gaminiais
(paslaugomis) lygiaverčių mainų pagrindu.

I.3.1 TEOLOGINĖ, ARBA DIEVIŠKOJI, TEISĖS KILMĖS TEORIJA

Teisė yra ne žmogaus, o dieviškojo intereso pavertimas elgesio taisykle.

Intuityviai suvokta pati teisės paskirtis- saugoti ne tik stipriųjų, bet ir visų žmonių gerovę. Bet jeigu teisė siekia visų
gerovės, tai ar ji gali atsirasti iš žmogaus, kuris iš prigimties egoistas, pirmiausiai žinantis tik savo interesus ir dėl to labiau
linkęs į agresiją prieš artimą negu į santarvę su juo.

Todėl teisė, kaip bendros gerovės (socialumo) nešėja, negali atsirasti iš egoistinio žmogaus interesų. Todėl teisė –
ne žmonių kūrinys, o dievo dovana, skirta socializuoti patį egoistišką žmogų, švelninti jo egoizmą, sulaikyti jį nuo
nuodėmės, į kurią žmogų lenkia tas pats jo egoizmas.

Teisė yra ne žmonių savavališkai nustatoma elgesio taisyklė, o egzistuoja šalia žmogaus valios, I tik tam, kad ją
saistytų, varžytų, likviduotų savivalę, lenktų žmones socialinei taikai, išvestų juos iš laukinės visų karo su visais būsenos,
kuria gyvenama, kol neturima teisės kaip bendrosios valios, vienodos pagarbos skirtingų interesų turėtojams.

Teisės reikia laikytis ne todėl, kad ji garantuojama fizine jėga, o kad ji kyla iš didžiausio moralinio Autoriteto
(Dievo), esančio šalia žmogaus ir virš žmogaus. Pagal religingo žmogaus logiką, pažeisti teisę – tai kartu padaryti nuodėmę.
Teisė išvedama iš moralės ir su ja sutapatinama. Teisė – tai moralė, kurios imperatyvus garantuoja ne tik Dievo, bet ir
žemiškosios valdžios autoritetas bei prievarta.
Tai pirmoji žmogaus dorinimo, socializavimo teise forma.

3.3.2. PRIGIMTINĖS TEISĖS TEORIJA.

Teisės šaltinis perkeliamas iš Dievo valios į žmogų, į jo prigimtį, jo egzistencinius interesus, kartu išsaugant objektyvistinį
požiūrį į teisės šaltinį. Objektyvumas siejamas su tais žmogaus interesais, kuriuos šis ne savavališkai prasimano, o kurie
slypi jo prigimtyje – gyvybėje, sveikatoje, orume, kurie kiekvienam žmogui yra būtini ir kuriuos praradęs žmogus nustotų
buvęs tas, kas yra. Šį interesų neatšaukiamumą (objektyvumą) imta vadinti jų prigimimu, o juos saugančią teisę –
prigimtine.
Prigimtinė teisė yra žmoniškumo pozityviojoje teisėje barometras ir gelbėjimosi ratas.
Pagrindiniai prigimtinės teisės doktrinos postulatai:
1. Prigimtinė teisė – rinkinys normų arba vertinimų, reglamentuojančių žmonių elgesį ir priklausančių tai pačiai
žmogaus interesų sričiai, kurią paprastai normina pozityvioji teisė.
2. Prigimtinės teisės koncepcijų išeities taškas – prielaida, kad prigimtinės teisės šaltinis yra žmogaus ar visuomenės
prigimtis (pasaulietinė kryptis). Iš čia – tvirtinimas: teisė egzistuoja objektyviai. Ji nėra žmogaus tikslinės veiklos
rezultatas (kultūros darinys), o egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus valios ir sąmonės.
3. Prigimtinės teisės normos išreiškia tam tikrą norminę tvarką, bet skirtingą nuo tos, kurią nustato pozityvioji teisė.
Jos įpareigoja tam tikram elgesiui nepriklausomai nuo pozityviosios teisės (valdžios aktų) įpareigojimų.
Pvz.,kiekviena tauta turi teisę į laisvę ir nepriklausomybę neatsižvelgiant į tai, ar tokią teisę konkrečiai tautai
pripažįsta jos teritorijoje galiojanti pozityvioji teisė. Tokio įpareigojimo pagrindas, kad prigimtinė teisė esanti
absoliuti.
4. Prigimtinė teisė laikoma vienu iš kriterijų vertinti pozityviosios teisės turinį ir valstybės institucijų veiklą apskritai
žmoniškumo požiūriu.

Pagal požiūrį į prigimtinės teisės turinio kintamumą skiriamos:

1. Statiškoji koncepcija- prigimtinės teisės turinys nesikeičia, o papročiai yra religinio pobūdžio.
2. Kintamojo arba dinaminio turinio koncepcija- prigimtinės teisės turinys pavaldus kitimams, nes orientuotas į
atitinkamos specifikos kultūrą, arba į istorinių materialiųjų sąlygų visumą.

Prigimtinės teisės koncepcijos pagal pobūdį skirstomos į materialiąsias ir procedūrines (formaliąsias).

Pagal tai, ar prigimtinės vertybės ir taisyklės laikomos nekintamomis laiko ir erdvės atžvilgiu ar revizuojamos
atsižvelgiant į kultūros, kurioje funkcionuoja, specifiką, prigimtinės teisės koncepcijos skirstomos į absoliučias ir
santykines.

Prigimtinių teisių doktrina grindžiama asmens pirmenybė prieš valstybės institucijas, plėtojama demokratinė
visuomenės organizacija.

3.3.3. TEISINIS POZITYVIZMAS

Teisinė ideologija, pagrįsta valstybės vaidmens teisėje pabrėžimu.

Teisiniam pozityvizmui būdingi požymiai:

1. Subjektyvistinė teisės samprata. Teisė – tai valstybės sukurtų teisės normų rinkinys. Valstybės valia čia nėra
saistoma jokių nuo valstybės nepriklausomai egzistuojančių vertybių.
2. Kadangi teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės problema pakeičiama įstatymo problema: kiekvienas įstatymas –
teisinis, nes nėra įstatymo, kuris neturėtų teisės normų. Koks tų teisės normų turinys – ne jurisprudencijos reikalas, nes
jurisprudencija domisi ne elgesio taisyklės turiniu, o pačia elgesio taisykle (teisės norma). Todėl viskas, ką valstybė sukuria
kaip visuotinai privalomo elgesio taisyklę, yra teisinga ir teisėta. Teisinis pozityvizmas pirmiausia orientuotas ne į
teisėkūros, o į teisės taikymo (įgyvendinimo) poreikius.
3. Teisė griežtai skiriama nuo moralės. Įpareigojančios teisės normos esančios nepriklausomos nuo to, jos
realizuoja ar ignoruoja moralines vertybes. Moralės požiūriu neteisintos teisės normos vis tiek yra teisė, nes yra privalomos.
Teisiniams pozityvistams egzistuoja tik teisėtumo problema ir į ją turi sutilpti ir teisingumas, jeigu jis nori
išlikti teisės kategorija. Teisėtumas ir teisingumas – ta pati sąvoka.
4. Metodologinė teisinio pozityvizmo programa buvo inspiruota filosofinio pozityvizmo. Sąvokos “geras”
“teisingas” iš prigimties esančios reliatyvios, priklausomos nuo vertintojo. Šių pozicijų nustatymas nėra mokslinio pažinimo
reikalas. Mokslo objektas yra tik ta teisė, kuri yra duota hic et nunc, o ne ta, kuri turi būti kokios nors vertybių sistemos
požiūriu.
5. Pozityvistinėje jurisprudencijos programoje nėra vietos klausimui, kokių tikslų turi siekti teisėkūra, teisės
aiškinimas ir teisės taikymas, nes toks atsakymas negalįs būti racionaliai pagrindžiamas. Tiriama teisės forma neieškant
turinio. Teisinio pozityvizmo objektas nėra ir teisės socialinės kilmės bei teisės istorinio turinio klausimas. Užtenka
atskleisti tik teisinių tekstų prasmę, tiksliai sutvarkyti teisės normas.

Teisiniam pozityvizmui teisė – tai valstybės nustatytų ir valstybės valią išreiškiančių įpareigojančių teisės
normų rinkinys. Postuluojama tik pareiga paklusti pozityviosios teisės imperatyvams.
 3.3.3.1. Normatyvistinė (statistinė) teisės samprata

Jurisprudencija siejama su grynojo privalomumo tyrinėjimu, įvaldymu;

Normatyvizmas yra metodas, kuris siekia susiaurinti teisės sampratą iki elgesio taisyklės (teisės normos) ir tyrinėti
teisę tik logikos bei kalbos požiūriu. Teisė nėra procesas, o statinė normų būtis, kuri prasideda norma ir baigiasi jos taikymu.

Normatyvizmo kūrėju ir pagrindiniu atstovu laikomas Hansas Kelzenas.

Teisės mokslas neturįs tyrinėti teisės normų vertingumo ir teisingumo, jo neturi dominti teisės normų nei
ideologinis, etinis (kokia turi būti valstybės nustatoma teisė pagal idealą), nei sociologinis (ką žmogaus gyvenime teisės
normos atitinka) aspektai. Jurisprudencija turinti ne kritikuoti ar teisinti galiojančią teisę, o tik ją tyrinėti kaip “grynąją”, t.y.
pačias teisės normas kaip elgesio taisykles, siekdama tvarkyti jų tarpusavio santykius, kad jos atitiktų neprieštaringumo,
ekonomiškumo, taikymo patogumo, operatyvumo, loginio aiškumo reikalavimus. Teorija vadinama grynosios teisės teorija.
Teisė H.Kelzenui – tai sistema teisės normų, kurių vykdymas garantuotas valstybės prievarta.

Pagrindinė norma turinti užtikrinti teisės sistemos vientisumą, sąsajumą ir veiksmingumą, pakopinę
tvarką, kur žemesnės normos išvedamos iš aukštesniųjų. Teisės sistemai čia suteikiamas hierarchinis pobūdis, kuris atitiktų
teisės normų sisteminimą (skirstymą) pagal juridinę galią, aukščiausios pakopos statusą pripažįstant konstitucijai.
Teisės privalomumo turinį H.Kelzenas siejo su institucijos, kuriančios normą, valia.
Teisės mokslo pažangos požiūriu normatyvizmo nuopelnas buvo tas, kad jis prisidėjo prie formalių teisės požymių
išskyrimo ir šitaip darė teisę praktinio taikymo požiūriu patogesnę, operatyvesnę.
Šią teoriją reikėtų vertinti kaip technokratinę teisės teoriją.

3.3.3.2. Institucinis pozityvizmas

Nuostata dėl įstatymų leidėjo valios kaip vienintelio “teisės šaltinio” neturi būti pagrindas teisinti kraštutinį teisinių
sprendimų voliuntarizmą. Yra daugelis veiksnių, kurie riboja teisėkūros subjektų laisvę ir formuoja teisės turinį. Teisės
taikymas nesąs paprastų loginių operacijų rezultatas, nes subjektas, taikantis teisę, visada įnešąs į tą aktą ir tam tikros
kūrybos elementų.

3.3.4. SOCIOLOGINĖ TEISĖS SAMPRATA.

Teikia pirmenybę trečiajam teisinės būties lygmeniui, t.y. realiai egzistuojančiai visuomenės tvarkai – teisiniams
santykiams.
Ši idėjinė kryptis remiasi empirine teisės samprata: kiekviena tiesa – tai praktiškai pritaikoma hipotezė, o hipotezės
teisingumas visiškai priklauso nuo to, ar ji duoda reikiamų rezultatų. Todėl atsisakoma teisės esmės tyrimo, tvirtinant kad ji
nepažini. Krypties devizas _ tirti gyvąją, tiesiogiai taikomą teisę.
Čia keliamas ne teisės “esmės” ar “būties” klausimas, o kokiais konkrečiais pavidalais teisė “egzistuoja”, reiškiasi
asmens ir visuomenės gyvenime.
Laikoma, kad teisė “egzistuoja” kaip tam tikros žmonių teisės ir laikysena kurios susijusios su pozityviosios teisės
normomis ir teisėkūros institucijų ir teismų funkcionavimi.
Visuomeninis gyvenimas greitai keičiasi ir teisės normų turinys socialinių poreikių atžvilgiu visada vėluoja. Todėl
prie veiksnių, formuojančių teismų sprendimus – konkrečiąją teisę, priskiriama ir toje visuomenėje paplitusi teisinė
doktrina, teisės tradicija, teisininkų išsilavinimo tipas, institucinė teismų sprendimų kontrolė.
E.Ėrlichas - gyvosios teisės koncepcija
Teisę aiškino kaip gyvąją socialinę tvarką, kaip konkrečių teisinių santykių tinklą. Teisės pažinimas pradedamas
nuo konkrečių visuomenės santykių, nuo realaus gyvenimo, nuo analizės tokių teisės dokumentų kaip sutartys, teismų
sprendimai, jų vykdymo aktai.
Daugybė faktinių santykių, atsirandančių įvairiose gyvenimo srityse, formuojasi į teisės normas. Teise laikoma ne
tai, kas užrašyta teisės normų aktuose, o kas nusistovi žmonių santykių praktikoje. Įstatymų leidėjas ne sukuria naują
elgesio normą, o ją tik atranda, fiksuoja po to, kai ji jau susiformavo žmonių santykių praktikoje. Pirma atsiranda faktiniai
santykiai ir jų formuojama elgesio taisyklė, o tik vėliau – įstatymas, sankcionuojantis ir atitinkamai formuluojantis šią
taisyklę. (Liet: organų donorystė)
Tikroji įstatymų vertė yra ne patys įstatymai, o jų įgyvendinimas. Rašytiniai įstatymai tik tada laikytini
teisės normomis, jeigu jie taikomi faktiškai, jeigu daro realų poveikį žmonių elgesiui. Būtent tokią teisę E.Ėrlichas vadino
gyvąja teise.
 Teigiama, teisė kuri išreikšta įstatymais ir teisė kuri tiesiogiai formuojasi praktiškai, galinčios ir nesutapti.
Teisė – faktiniai žmonių santykiai, susiklostę realiame gyvenime atsižvelgiant į to meto teisingumo sampratą,
paplitusią visuomenėje. Teisė tai kartu ir teisėjų sprendimai, priimti fiksuojant realiai susiformavusią žmonių santykių
praktikoje elgesio taisyklę ir remiantis vyraujančia teisingumo samprata. Teise laikoma ne bendra taisyklė, o konkretūs
teismų sprendimai. Teisėjas, spręsdamas konkrečią bylą, kuria teisę.
Toks teismas pirmiausia tarnauja ne įstatymus leidžiančiai valstybinei valdžiai, o visuomenei.

3.3.5. TEISĖS SAMPRATŲ ĮVAIROVĖS APIBENDRINIMAS

Kiekviena turi istorinio, konceptualaus pagrindo egzistuoti, nes teisingai paaiškina teisę konkrečių istorinių sąlygų
atžvilgiu. Konkreti teisės teorija yra teisinga tiek, kiek ji atitinka tam tikro metu tam tikros šalies teisinio reguliavimo
poreikius, kiek ji įtikinamai paaiškina praeities ir dabarties teisinius socialinius reiškinius, sutampa su socialinės raidos
tendencijomis.

Šiandien į teorinių aktualijų priekį aiškinant teisės prigimtį, paskirtį ir funkcijas išeina visuomeninės sutarties ir
solidarumo, arba socialinių funkcijų, teorijos.

3.4. POZITYVISTINĖS IR NEPOZITYVISTINĖS TEISĖS SAMPRATŲ SANTYKIS