17 TEMA.

TEISĖS AKTŲ SISTEMINIMAS IR JO RŪŠYS

Teisės aktų sisteminimas – tai nuolatinio teisės sistemos tvarkymo plėtojimo forma.
Kodėl reikalingas sisteminimas:
1) Teisėkūra visą laiką rutuliojasi atsižvelgdama į žmogaus teisių saugos poreikius. Sukuriama daugybė naujų teisės
aktų, todėl tampa sunku orientuotis.
2) Reikalauja poreikis toliau plėtoti pačią teisėkūrą, nes galiojančių teisės aktų turinio analizė, išorinis jų
sutvarkymas, grupavimas pagal tam tikrą schemą padeda atskleisti teisinio reguliavimo spragas ir prieštaravimus,
juos įveikti.

Norminių teisės aktų sisteminimas – tai įvairių teisės subjektų (valstybės institucijų, firmų, pareigūnų, piliečių) veikla,
kuria siekiama sugrupuoti teisės normų aktus į vientisą sistemą siekiant palengvinti jų paiešką, operatyviai ir tiksliai
įgyvendinti jų nurodymus.
Skiriami tokie norminių teisės aktų sisteminimo principai:
1) informacijos išsamumas, užtikrinantis, kad bus apimta visa sisteminti reikalinga informacija;
2) informacijos patikimumas; -naudojami oficialiai skelbtų teisės aktų tekstai
3) naudojimosi patogumas

Teisės aktų sisteminimas reiškiasi tokiais pavidalais:

 Apskaita
 Inkorporacija
 Konsolidacija
 Kodifikacija

17.1. NORMINIŲ TEISĖS AKTŲ APSKAITA.

Tai valstybės institucijų, įmonių, privačių firmų veikla, kuria yra kaupiami, apdorojami, tam tikra tvarka išdėstomi ir
saugomi galiojantys norminiai teisės aktai. Šia veikla pirmiausia siekiama patenkinti pačių sistemintojų poreikius.
Tokia apskaita gali būti tvarkoma chronologiniu, abėcėliniu dalykiniu arba sisteminiu dalykiniu principu.

17.2. TEISĖS AKTŲ INKORPORACIJA

Inkorporacija (lot. in corpore – visi drauge) – tai tokia sisteminimo forma, kai tam tikri teisės aktai chronologine,
abėcėline, sistemine dalykine tvarka yra ištisai ar iš dalies sujungiami į rinkinius.

Inkorporacijos ypatumas, kad ją atliekant nekeičiamas jungiamų į rinkinį teisės aktų turinys.

Atliekant inkorporaciją iš teisės aktų teksto pašalinami tie jų skyriai, straipsniai, punktai, pastraipos, kurie yra pripažinti
netekę galios arba faktiškai neveikiantys. Kartu į tokį rinkinį įtraukiami visi padaryti tų aktų pakeitimai ir papildymai
nurodant oficialius aktų rekvizitus (akto pavadinimą, išleidimo subjektą, pakeitimo ar papildymo datą, akto numerį). Iš
norminių teisės aktų teksto pašalinami įvairūs operatyviniai nurodymai, neturintys norminės reikšmės, laikinos normos,
kurių galiojimo laikas baigėsi, taip pat žinios apie asmenis, pasirašiusius atitinkamą teisės aktą.

Šia sisteminimo forma pirmiausiai siekiama užtikrinti naudojimąsi teisės aktais.

Inkorporacija pagal leidžiamų rinkinių juridinę galią yra skirstomi į:

1) Oficialiąją – atiekama kompetentingų teisėkūros institucijų pavedimu (arba jų pritarimu) ir jų vardu.
2) oficiozinę (pusiau oficialią) – kai teisės aktų rinkinį parengia ir išleidžia institucija, turinti teisėkūros institucijos
įgaliojimą.
3) Neoficialią – atlieka kiti asmenys neturintys specialių teisėkūros institucijų įgaliojimų leisti tokiusrinkinius ir daro
tai savo iniciatyva.

Visus teisės aktų rinkinius, sudarytus inkorporacijos pagrindu, pagal tekstų išdėstymo pobūdį galima skirstyti į:
1) Chronologinius - teisės aktai išdėstomi pagal jų išleidimo datą
2) Sisteminius - pagal teminius skyrius ir teisės aktų turinį, be to, kiekviename skyriuje teisės aktai dėstomi dalykine
tvarka.
Gali būti derinami abu šie metodai.

Pagal aprėpiamos medžiagos apimtį inkorporacija gali būti:

1) visuotinė – kai į rinkinį įtraukiami visi šalies teisės aktai
2) dalinė – kai į rinkinį įtraukiami tik kai kurias socialinio gyvenimo sritis reguliuojantys teisės aktai (civilinės,
baudžiamosios) ar net kurio nors teisės instituto aktai.

17.3. TEISĖS AKTŲ KONSOLIDACIJA

Vienas iš būdų panaikinti tuo pačiu klausimu besikaupiančią norminių teisės aktų gausą yra jų konsolidacija.

Konsolidacija – tai tokia teisės aktų sisteminimo forma, kai daugelis teisės aktų, reguliuojančių tą pačią socialinių santykių
sritį, sujungiami į vieną apibendrintą (sustambintą) norminį teisės aktą.

Tokį naujai sukurtą aktą teisėkūros institucija tvirtina kaip savarankišką teisės normų išraiškos formą kartu pripažindama,
kad ankstesni pavieniai šios srities teisės aktai neteko galios. Čia į naują teisės aktą sujungiami vienos juridinės galios teisės
aktai.

Konsolidacija, skirtingai nei inkorporacija, yra tam tikra teisėkūros rūšis.

Jos savitumas – naujas, sustambintas teisės aktas nekeičia teisinio reguliavimo turinio, galiojančios teisės. Tai techninio
(formos) pobūdžio teisėkūra.

17.4. TEISĖS AKTŲ KODIFIKACIJA

Lot. codificatio – tai tam tikros teisės srities įstatymų sujungimas į vientisą sistemą – kodeksą.

Kodifikacija – tai esminis tam tikrą socialinių santykių sritį reguliuojančių teisės aktų turinio ir formos perdirbimas.

Kodifikacija – tai teisėkūros tobulinimo iš esmės forma. Tai turiningas sisteminimas. Skirtingai nei inkorporaciją, ją atlieka
tik valstybės institucijos.
Kodifikacijos kūrinys yra naujas suvestinis pastovaus turinio teisės aktas (kodeksas, statutas, įstatai), pakeičiantis iki tol tam
tikru klausimu galiojusius teisės aktus.

Kodifikacijai būdingi tokie požymiai:

1) kodifikuojant formuluojamos normos, kurios reguliuoja svarbiausius, esminius visuomeninio gyvenimo klausimus,
nustato tam tikros teisės šakos norminius pagridus.
2) Kodifikuojant sukurtas teisės aktas reguliuoja plačią santikių sritį.
3) Būdamas teisėkūros tobulinimo rezultatas, kodifikacijos aktas yra suvestinis aktas, sutvarkantis tarpusavyje
susijusius teisinius nurodymus.
4) Kodifikuojant siekiama sukurti pastovesnes teisės normas, skirtas ilgai galioti.
5) Kodifikacinis aktas visada yra reikšmingas teisinės kūrybos aktas, o apimties atžvilgiu – sudėtingos struktūros.

Skiriamos kodifikacijos rūšys:

1) visuotinė kodifikacija, kuria siekiama susisteminti visų pagrindinių teisės šakų teisės normų aktus;
2) šakinė kodifikacija, apimanti vienos teisės šakos įstatymus
3) speciali kodifikacija – tai išleidimas aktų, reguliuojančių tam tikram teisės institutui būdingus socialinius santykius.

Labiausiai paplitusi forma – kodeksai.

Kodeksas – tai stambus suvestinis tiesioginio taikymo aktas, detaliai ir konkrečiai reglamentuojantis tam tikrą santykių sritį.

Kartu su normomis – principais ir normomis – sąvokomis kodeksai formuluoja tiesioginio reguliavimo normas. Jo struktūrą
sudaro dvi dalys – bendroji ir specialioji: bendrosios dalies teisės normos formuluoja kodekso tikslus, nustato specialiosios
dalies teisės normų taikymo, naudojimosi principus, apibrėžia bendrąsias sąvokas, specialioje dalyje išdėstomos tiesioginio
taikymo, naudojimosi normos.