NEPRIKLAUSOMA LIETUVOS VALSTYBĖ 1918 - 20 M.

LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS PASKELBIMAS. Po Vasario revoliucijos susidarė palankios sąlygos Lietuvos

valstybingumui atkurti. Ruošiantis konferencijai 1917 m. rugsėjo 6 d. vokiečiai leido pradėti leisti laikraštį „Lietuvos
aidas“ kurio redaktoriumi tapo Antanas Smetona. 1917 m. rugsėjo 18 - 22 d., lietuviams reikalaujant, Vilniuje įvyko
Lietuvių konferencija. Vokiečiai rinkimų į koferenciją neleido, todėl organizacinis konferencijos komitetas nutarė,
kad joje turi dalyvauti savo darbais krašte žinomi lietuviai. Vilniaus konferencijoje dalyvavo 222 žmonės, kurie
atstovavo įvairius Lietuvos visuomenės sluoksnius (72 inteligentai, 66 kunigai, 65 ūkininkai, 12 pramonininkų, 5
dvarininkai, 2 darbininkai). Po ilgų diskusijų konferencija priėmė kompromisinį nutarimą: 1) atkurti nepriklausomą
Lietuvos valstybę su etnografinėmis sienomis; 2) sušaukti Steigiamąjį Seimą, kuris parengtų konstituciją ir
numatytų santykius su kitomis valstybėmis; 3) nutarta, kad Lietuva gali užmegzti artimus ryšius su Vokietija. 1917
m. rugsėjo 21 d. slaptu balsavimu buvo išrinkta Krašto Taryba, kurią sudarė 20 asmenų. Rugsėjo 24 d. Krašto
Tarybos pirmininku tapo A. Smetona. Krašto Tarybos pavadinimas keitėsi: 1918 m. vasario 16 d. ji buvo pavadinta
Lietuvos Taryba, o nuo 1918 m. liepos 11 d. ji buvo vadinama Lietuvos Valstybės Taryba. Ši Krašto Taryba ir
nuveikė pagrindinį darbą, atkuriant Lietuvos nepriklausomybę.
Spalio perversmas Rusijoje pakeitė jėgų santykį I pasauliniame kare. 1917 m. pabaigoje bolševikai pradėjo
su Vokietija taikos derybas. Vokietija norėjo išlaikyti savo valdžioje karo metu okupuotas teritorijas, todėl jai reikėjo
dokumento, kuris rodytų lietuvių apsisprendimą likti sąjungoje su Vokietija. Tokį dokumentą, kaip teisėta Lietuvos
interesų reiškėja, galėjo duoti Krašto Taryba. 1917 m. gruodžio mėn. pradžioje po susitikimo Berlyne su Vokietijos
kancleriu buvo nutarta siekti Lietuvos savarankiškumo sąjungoje su Vokietija. 1917 m. gruodžio 11 d. Kaune buvo
priimtas aktas, kuris skelbė: 1) atkuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė su sostine Vilniumi, 2) nutraukiami visi
iki tol buvę valstybiniai ryšiai, kuriuos Lietuva yra turėjusi su kitomis tautomis, 3) siekdama apginti savo interesus
būsimose taikos derybose, Lietuva prašo Vokietijos apsaugos ir pagalbos, 4) Krašto Taryba stoja už amžinus tvirtus
ryšius su Vokietija, kurie turėtų pasireikšti karine, susisiekimo konvencija, muitų ir valiutos bendrumu. Trys Krašto
Tarybos nariai balsavo prieš šį aktą, vienas susilaikė. Gruodžio 11 d. aktas atitiko Vokietijos interesus ir labai
pravertė jai Bresto taikos derybose, bet nebuvo parankus Lietuvai. Dėl jo priėmimo kilo Lietuvos visuomenės
nepasitenkinimas, smuko Krašto Tarybos prestižas. Vokiečiai neleido Lietuvos delegacijai vykti į Bresto taikos
derybas.
1918 m. sausio 6 d. keturi Krašto Tarybos nariai (Steponas Kairys, Mykolas Biržiška, Jonas Vileišis ir
Stanislovas Narutavičius), protestuodai prieš gruodžio 11 d. aktą, psitraukė iš jos. Tai sukėlė politinę krizę.
Pasikeitus politinei situacijai, kai vokiečiai neleido lietuvių delegacijai dalyvauti Bresto taikos derybose, 1918
m. vasario mėn. vėl buvo pradėtas svarstyti Lietuvos nepriklausomybės klausimas. 1918 m. vasario 15 d. Krašto
Tarybos pirmininku tapo J. Basanavičius, į Tarybą sugrįžo visi pasitraukę nariai. O vasario 16 d. 12.30 val. buvo
priimtas Lietuvos nepriklausomybės aktas. Jis skelbė: 1) atkuriama nepriklausoma, demokratiniais pamatais
sutvarkyta Lietuvos valstybė su sostine Vilniumi; 2) ta valstybė atskiriama nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę
su kitomis tautomis; 3) Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo nustatyti
demokratiniu būdu išrinktas Steigiamasis seimas. Šį dokumentą pasirašė visi 20 Krašto Tarybos narių. Vasario 16-
osos akto reikšmė:1) atkurtas Lietuvos valstybingumas; 2) aktas apgynė Lietuvą nuo aneksinių Lenkijos pretenzijų;
3) jis privertė Vokietiją nors nominaliai pripažinti Lietuvos nepriklausomybę.
Vokietijai Vasario 16-osios aktas buvo nepriimtinas, todėl po šio akto priėmimo Vokietija sutiko pripažinti
Lietuvos nepriklausomyę tik Gruodžio 11-osios akto sąlygomis. Vokietijos imperatorius Vilelmas II tokį prpažinimo
aktą pasirašė 1918 m. kovo 23 d. Kitos valstybės Gruodžio 11-osios akto sąlygomis Lietuvos valstybės nepripažino.
LIETUVOS TARYBOS VEIKLA 1918 M. Paskelbus nepriklausomybę buvo pradėtas valdžios ir valdymo struktūrų
bei kariuomenės kūrimas. Lietuvos Taryba kūrė įvairias komisijas: Skundų (tyrė skundus dėl vokiečių okupacinės
valdžios veiksmų), Tremtinių ir belaisvių, Sveikatos, Švietimo, Finansų ir agronomijos, Teisės. Šios komisijos tapo
Lietuvos vadžios institucijų užuomazgomis. 1918 m. gegužės 15 d. karininkas Jurgis Kubilius pradėjo slapta
registruoti asmenis, norinčius tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Pirmieji į registracijos knygą įsirašė karininkas
Kazimieras Škirpa ir kareivis Stasys Butkus. 1918 m. spalio 8 d. buvo įsteigta Krašto apsaugos komisija.
1918 m. pavasarį ir vasarą Vokietijos valdžia diskutavo, prie kurios Vokietijos valstybės prijungti Lietuvą:
prie Prūsijos ar Saksonijos. Siekdama išlaviruoti, Lietuvos Taryba 1918 m. liepos mėn. priėmė sprendimą paskelbti
Lietuvą karalyste, o į jos sostą liepos 13 d. buvo nutarta pakviesti Viurtembergo valstybėlės vadovą Vilhelmą fon
Urachą. Jis gavo Mindaugo II vardą. Vokietijai pralaimėjus kare, šios minties lapkričio 2 d. buvo atsisakyta. 1918 m.
spalio 20 d. Vokietija besąlygiškai pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir paskelbė, kad ji yra pasiruošusi perduoti
krašto valdymą patiems lietuviams. 1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Taryba priėmė Laikinąją Lietuvos konstituciją.
Ši Konstitucija turėjo galioti iki Steigiamojo seimo sušaukimo. Pagal Laikinąją Konstituciją įstatymų leidžiamoji
valdžia atiteko Valstybės Tarybai, o vykdomoji – Valstybės Tarybos Prezidiumui.
1918 m. lapkričio 11 d. buvo sudaryta pirmoji Lietuvos vyriausybė, vadovaujama A. Voldemaro. Pirmosios
Lietuvos vyriausybės veikla: 1) pradėjo steigti Lietuvos Respublikos atstovybes užsienyje; 2) stengėsi gauti lėšų
valstybei; 3) priimtas nutarimas atkurti Vilniaus universitetą.
1918 m. gruodžio 26 d. antrosios Lietuvos vyriausybės vadovu tapo M. Sleževičius. Ji dirbo labai sunkiu
metu, nes Lietuvą puolė Raud. armija. Pagrindinis šios vyriausybės darbas buvo sukurti Lietuvos kariuomenę ir
apginti nepriklausomybę. Dar 1918 m. lapkričio 11 d. buvo paskelbtas Krašto apsaugos ministerijos įsakymas Nr.1
dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo, o gruodžio pabaigoje buvo paskelbtas kreipimąsis į tautą, kviečiantis
lietuvius savanoriais stoti į nepriklausomos Lietuvos kariuomenę. Bolševikinei Raudonajai armijai artėjant prie
Lietuvos 1918 m. gruodžio 31 d. Lietuvos vyriausybė persikėlė į Kauną, o 1919 m. Kaunas oficialiai tapo Laikinąja
Lietuvos sostine.
1919 m. pradžioje pablogėjo ministro pirmininko M. Sleževičiaus santykiai su Valstybės Taryba ir buvo
nuspręsta įkurti prezidento pareigybę. 1919 m. balandžio 4 d. pirmuoju prezidentu buvo išrinktas A. Smetona. Jis
ėjo šias pareigas iki Steigiamojo seimo sušaukimo 1920 m.
NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVOS.
Kovos su Sovietine Rusija (1919 m. sausis – rugpjūtis). Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Sovietų
Rusija siekė susigrąžinti visas jo metu prarastas teritorijas, t. p. ir Lietuvą. Bolševikai skelbė pasaulinės proletarinės
revoliucijos idėją, kurios metu valdžią visose valstybėse turėjo paimti darbininkai. Pagal Bresto taikos sąlygas
Sovietų Rusija prarado teises į Lietuvą ir negalėjo kištis į jos vidaus reikalus, todėl buvo stengiamasi organizuoti
revoliucinį judėjimą Lietuvoje ir taip palengvinti sovietinės valdžios įvedimą. Sovietų Rusija siekė sudaryti regimybę,
kad sovietinė valdžia yra pačių lietuvių noras (tokios taktikos S. Rusijai laikėsi ir kitose nuo buvusios carinės Rusijos
atsiskyrusiose valstybėse). Maždaug nuo 1918 m. balandžio mėn Lietuvoje buo pradėta kurti komunistines
grupeles. 1918 m. spalio 1-3 d. Lietuvoje įvyko pirmasis Lietuvos Komunistų partijos (LKP) suvažiavimas, partijos
vadovu tapo V. Kapsukas. Pagrindinis šios partijos tikslas buvo įvesti Lietuvoje proletariato diktatūrą, įkurti sovietinę
valdžią ir taip įjungti Lietuvą į S. Rusiją. Šį planą įgyvendinti padėjo S. Rusijos Raud. armija, kuri, traukiantis
vokiečiams, pradėjo žygį į Lietuvą. 1918 m. gruodžio 8 d. V. Kapsuko sudaryta Lietuvos laikinoji revoliucinė
darbininkų ir valstiečių vyriausybė priėmė vadinamąjį “gruodžio 16 d. manifestą”, kuris skelbė tarybų valdžios
įkūrimą Lietuvoje. V. Kapsuko vyriausybės prašymu Raud. armija žygiavo į Lietuvą, 1919 m. sausio 6 d. ji užėmė
Vilnių, okupavo didelę dalį šiaurės ir rytų Lietuvos. Palaikoma sovietinės armijos V. Kapsuko vyriausybė pradėjo
bolševikinius pertvarkymus: 1) 1919 m. sausio 8 d. buvo uždrausti visi nebolševikiniai lediniai; 2) 1919 m. sausio 14
d. buvo išleistas dekretas, draudžiantis pirkti ir parduoti žemę, buvo nacionalizuotos arba konfiskuotis dvarininkų,
bažnyčių, vienuolynų, stambių ūkininkų žemės su inventoriumi ir gyvuliais, šiose žemėse pradėtos kurti komunos;
3) nacionalizuotos pramonės įmonės; 4) Bažnyčia atskirta nuo mokyklos, įvestas privalomas pradinis mokymas; 5)
buvo įsteigtas Revoliucinis tribunolas, kuris turėjo kovoti su kitaminčiais Lietuvoje. Kadangi nei V. Kapsuko
vyriausybė, nei bolševikiniai pertvarkymai nesusilaukė Lietuvos gyventojų palaikymo (beje, dėl laiko stokos ir
vykstančių karo veiksmų daugelis šių nutarimų nebuvo įgyvendinti), S. Rusijos vadovai priėmė nutarimą sujungti
Lietuvos ir Baltarusijos sovietines respublikas. Taip buvo sukurtas Litbelas 1919 m. vasario 18 - 20 d. Ši valstybė
gyvavo iki 1919 m. balandžio 19 d., kai Lenkijos kariuomenė užėmė Vilnių. Raud. armijos puolimą Lietuvos armija
sustabdė ties Kėdainiais 1919 m. vasario pradžioje. Kautynių prie Kėdainių metu 1919 m. vasario 8 d. žuvo pirmas
Lietuvos karys savanoris Povilas Lukšys. 1919 m. vasario 12 d. mūšio ties Alytumi metu žuvo pirmasis Lietuvos
karininkas – Antanas Juozapavičius. Iki 1919 m. rugpjūčio 25 d., kai Lietuvos kariuomenė užėmė Zarasus, Raud.
armija iš Lietuvos buvo išstumta. 1920 m. gegužės 7 d. Maskvoje Lietuva ir S. Rusija pradėjo taikos derybas.
Derybų metu 1920 m. birželio 30 d. buvo pasirašyta tremtinių grąžinimo sutartis, pagal kurią į Lietuvą galėjo grįžti
asmenys, gimę Lietuvoje, bet pasitraukę į Rusijos gilumą Pirmojo pasaulinio karo metais arba anksčiau. 1920 m.
liepos 12 d. Maskvoje buvo pasirašyta taikos sutartis su S. Rusija. Jos sąlygos: 1) nustatyta Lietuvos ir S. Rusijos
siena, pripažįstant Vilnių ir Gardiną Lietuvai (t.y. rytinė Sovietų Rusijos ir Lietuvos siena buvo išvesta pagal istorines
ir etnografines ribas ir beveik sutapo su XVI a. lietuvių išplitimo riba); 2) pripažinta Lietuvos nepriklausomybė;
3) Sovietų Rusija įsipareigojo grąžinti Lietuvai karo metais išvežtą turtą, archyvus, indėlius ir kt.; 4) Sovietų Rusija
įsipareigojo kompensuoti Lietuvai karo nuostolius mišku ir pinigais. Reikšmė: 1) Įteisinta Lietuvos nepriklausomybė;
2) pagal tuo metu galiojusias teisės normas Sovietų Rusija, atsisakydama pretenzijų į Lietuvą, paskatino ir kitas
valstybes ją pripažinti; 3) apibrėžta Lietuvos teritorija, pripažįstant Vilnių Lietuvai.
Kovos su bermontininkais (1919 m. liepa – gruodis). Bermontininkai – tai rusų baltagvardiečių ir vokiečių
savanorių kariniai daliniai, 1919 m. kovoję prieš nepriklausomas Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybes. Jų tikslas
buvo nedalomos Rusijos valstybės atkūrimas, todėl jie nepritarė Pabaltijo valstybių nepriklausomybei. Šių dalinių
pavadinimas kilo nuo jų vadovo Rusijos caro armijos pulkininko Pavelo Bermonto – Avalovo pavardės.
Bermontininkų daliniai veikė kartu su vokiečių kariuomene pagal Vokietijos vyriausybės nurodymus. Oficialiai
bermontininkai turėjo kovoti su Raud. armija Pabaltijyje. Tačiau Lietuvoje jie plėšikavo, o ne kovojo su Raud.armija.
Bermontininkai pasirodė Lietuvoje 1919 m. liepos 26 d. ties Kuršėnais. Iki 1919 m. lapkričio pab. jie užėmė visą
šiaurės Lietuvą. Lietuvos armija po sėkmingų mūšių ties Radviliškiu ir Kuršėnais išvijo juos iš Lietuvos, 1919 m.
gruodžio 15 d. paskutiniai bermontininkų daliniai perėjo Lietuvos sieną.
Kovos su Lenkija (1919 m. balandis – 1920 m. lapkritis). Lenkija siekė atkurti valstybę su 1772 m.
sienomis. Tam trukdė Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas. Todėl buvo bandoma priversti Lietuvą paklusti jėga.
1ą kartą Lenkijos kariuomenė okupavo Vilnių kovų su Raud. armija metu 1919 m. sausio mėn. Bandydami užvaldyti
Vilnių, lenkai sukėlė maištą ir siautėjo mieste 4 dienas. 2ą kartą lenkų armija užėmė Vilnių 1919 m. balandžio 19
d., taip prasidėjo Lietuvos kovos su Lenkija. Kadangi Lietuvos kariuomenė tuo metu kovojo su Raud.armija, ji
negalėjo atremti lenkų. 1919 m. gegužės mėn. Antantės valstybės pareikalavo nutraukti karinius veiksmus, tačiau
Lenkija tam nepakluso. Po Lietuvos delegacijos prašymo Paryžiaus taikos konferencijoje Prancūzijos karinė komisija
1919 m. birželio 18 d. nustatė pirmąją demarkacijos liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos, Vilnių paliekant Lenkijos pusėje.
1919 m. liepos 26 d. buvo nustatyta antroji demarkacijos linija (dar vadinama Fošo linija), paliekant Lenkijai dar
didesnę Lietuvos teritorijos dalį. Trečioji demarkacijos linija (dar vadinama Kerzono linija) buvo nustatyta 1919 m.
gruodžio 8 d. Ji išsilaikė iki 1920m. liepos mėnesio Raud.armijos puolimo prieš Lenkiją.
Tačiau lenkai neatsisakė planų prisijungti Lietuvos valstybę. Dar Pirmojo pasaulinio karo metais (1914 m.
lapkričio mėn.) Juzefo Pilsudskio iniciatyva lenkai sukūrė slaptą karinę organizaciją Polska Organizacja Wojskowa
(POW) kurios tikslas buvo išsivaduoti iš Rusijos valdžios ir atkurti nepriklausomą Lenkijos valstybę. Nuo 1918 m.
pabaigos ši organizacija pradėjo veikti ir Lietuvoje. Jos centras buvo Kaune. POW (arba poviãkai), siekdama
prisijungti Lietuvą, rengė Lietuvoje sąmokslą, tačiau sąmokslą lietuvių saugumas susekė.
Tebevykstant Lenkijos karui su Sovietų Rusija, pagal Maskvos taikos sutartį 1920 m. rugpjūčio 22 d. S.
Rusija perdavė Lietuvai Vilniaus kraštą. Norėdama išvengti naujo karinio konflikto su Lenkija, Lietuva 1920 m.
rugsėjo 29 d. Suvalkuose atnaujino derybas. 1920 m. spalio 7 d. Lietuva ir Lenkija pasirašė Suvalkų sutartį. Jos
nutarimai: 1) nustatyta nauja demarkacinė linija, paliekant Vilniaus kraštą Lietuvai; 2) nutarta sustabdyti kovas ir
pasikeisti belaisviais. Ši sutartis turėjo galioti tol, kol bus išspręsti ginčytini teritoriniai klausimai. Tačiau spalio 8 d.
lenkų armija, vadovaujama generolo L. Želigovskio, įsiveržė į Lietuvą, okupavo Vilnių ir puolė toliau. Lapkričio 19 -
21 d. Lietuvos kariuomenė ties Giedraičiais sumušė lenkus ir norėjo juos išstumti iš Lietuvos, tačiau Tautų Sąjungos
komisijos siūlymu sustabdė karo veiksmus ir 1920 m. lapkričio 29 d. pasirašė paliaubas su lenkais. Šios paliaubos
tradiciškai yra laikomos nepriklausomybės kovų pabaiga. Pasirašius paliaubas, Vilnius liko lenkams, Lietuvą ir
Lenkiją skyrė neutrali 6 km zona. Lietuva nusprendė konfliktą spręsti derybomis. Tačiau derybos vyko be rezultatų
ir Vilniaus kraštas išbuvo Lenkijos valdžioje iki 1939 m.
NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVŲ REIKŠMĖ. Nepriklausomybės kovų laikotarpiu Lietuvos kariuomenėje kovėsi apie
10 000 savanorių. Šių kovų metu žuvo ir mirė nuo žaizdų bei ligų apie 3650 kareivių ir karininkų.
Kovų reikšmė: 1) Apgintas ir išlaikytas Lietuvos valstybingumas; 2) sudarytos sąlygos ekonomikos kūrimui
ir tarptautiniam pripažinimui.
VILNIAUS KRAŠTAS LENKIJOS VALDŽIOJE. 1920 m. spalio mėn. iš okupuoto Vilniaus krašto lenkai sukūrė
tariamai savarankišką valstybę – Vidurio Lietuvą – su administraciniu centru Vilniuje. Aukščiausia valdžia Vidurio
Lietuvoje prklausė kariuomenės vadui L. Želigovskiui. 1922 m. buvo paskelbti rinkimai į vadinamąjį Vilniaus seimą,
kuris tariamai turėjo nuspręsti, kam turi priklausyti Vilniaus kraštas: Lietuvai ar Lenkijai. Šiuos rinkimus dauguma
Vilniaus krašto lietuvių, gudų ir žydų boikotavo, todėl daugumą Vilniaus seime gavo lenkai. 1922 m. vasario 20d .
Vilniaus seimas balsų dauguma priėmė nutarimą, kad Vidurio Lietuva prijungiama prie Lenkijos valstybės. 1922 m.
kovo 24 d. Lenkijos seimo nutarimu Vilniaus kraštas buv sujungtas su Lenkija. 1925m. didžioji Vilniaus krašto dalis
buvo įjungta į Vilniaus vaivadiją.
Vilniaus kraštas buvo atsilikęs Lenkijos agrarinis pakraštys. Žemės ūkis krašte buvo labai neproduktyvus.
Lenkai pradėjo žemės reformą, kuri sudarė sąlygas keltis į ši regioną lenkų kolonistams. Nelenkų tautybės Vilniaus
krašto valstiečiai pirkti žemės negalėjo. Vilniaus krašto pramonė buvo labai silpna ir dar labiau smuko lenkų
okupacijos metais.
 Vilniaus krašto nelenkų tautybės žmonės kentė tautinę priespaudą. Lenkijos valdžia stengėsi asimiliuoti
vietinius gyventojus ir taip išspręsti teritorinį ginčą dėl Vilniaus krašto su Lietuva. Buvo vykdoma polonizacija,
smarkiai varžoma kultūrinė lietuvių veikla.
ATMINTINĖ: 1) Sąvokos ir terminai: , Nepriklausomybės kovos, Krašto Taryba, konvencija, aneksija, Lietuvos
KP(b), prezidentas, Litbelas, Lietuvos laikinoji revoliucinė darbininkų ir valstiečių vyriausybė, bermontininkai,
demarkacinė linija, konstitucija, signataras, Vidurio Lietuva, POW, polonizacija.
2) Įvykiai ir datos: 1917 m. 09 18 - 22 - Vilniaus konferencija; 1917 12 11 - nepriklausomybės aktas, skelbianti
sąjungą su Vokietija; 1918 02 16 - Lietuvos nepriklausomybės aktas; 1918 11 11 - pirmosios A. Voldemaro
vyriausybės sukūrimas; 1918 12 16 - V. Kapsuko Laikinosios revoliucinės darbininkų ir valstiečių vyriausybės
Sovietinės Lietuvos Respublikos sukūrimo aktas; 1919 01 05 - 08 25 - kovos su Raud. armija; 1919 07 26 - 12 15 -
kovos su bermontininkais; 1919 04 19 - 1920 11 mėn. - kovos su Lenkija; 1920 07 12 - taikos sutartis su S. Rusija;
1920 10 07 - Suvalkų sutartis; 1920 10 09 - lenkai okupuoja Vilniaus kraštą; 1920 11 19 - 21 - mūšis ties
Giedraičiais; 1920-22 m. – egzistuoja Vidurio Lietuva .
3) Asmenybės: A. Smetona, J. Basanavičius, V. Kapsukas, V. fon Urachas, A. Voldemaras, M. Sleževičius, P.
Bermontas - Avalovas, L. Želigovskis.
Jonas Basanavičius ( 1851 - 1927 m.) Gimė Suvalkijos ūkininkų šeimoje, baigė Maskvos universiteto
Medicinos fakultetą. Dirbo Lietuvoje ir Bulgarijoje. Svarbi jo visuomeninė ir kultūrinė veikla: tyrė Lietuvos istoriją,
kultūrą, rūpinosi švietimu, spaudos draudimo panaikinimu, leido 1- ąjį lietuvišką periodinį leidinį “Aušra”, kartu su
kitais veikėjais suorganizavo Lietuvių suvažiavimą 1905 m., įkūrė Lietuvių mokslo draugiją, buvo išrinktas į Lietuvos
Tarybą, tapęs jos pirmininku 1918 02 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. J. Basanavičius parašė apie
40 darbų iš lietuvių istorijos, archeologijos, etnografijos ir t.t. bei apie 140 straipsnių įvairiomis temomis. Palaidotas
Vilniaus Rasų kapinėse.
Veikla: 1) žymus Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas, mokslininkas, gydytojas, vienas iš žymiausių XIX a. 2
-os pusės lietuvių tautinio atgimimo veikėjų; 2) pirmojo lietuviško periodinio leidinio “Aušra” leidėjas 1883 83 m.;
3) vienas iš Didžiojo Vilniaus Seimo organizatorių1905 m.; 4) Lietuvių mokslo draugijos įkūrėjas 1907 m. ir
ilgametis jos vadovas ( 1907 - 27 m.); 5) vienas iš 1917 09 18 - 22 d. Lietuvių konferencijos Vilniuje dalyviø; 6)
vienas iš Lietuvos Tarybos nariø, 1918 02 15 d. jis tapo šios Tarybos vadovu, 1918 02 16 d. pasirašė Lietuvos
Nepriklausomybės aktą.
Vincas Mickevičius Kapsukas (1880 - 1935 m.) Gimė Vilkaviškio raj., tėvų verčiamas įstojo į kunigų
seminariją,bet už anticarinę veiklą buvo iš jos pašalintas. Įsitraukė į socialdemokratinių organizacijų veiklą, už tai
buvo kalintas ir ištremtas į Sibirą. Iš tremties pabėgo ir iki Vasario revoliucijos Rusijoje gyveno užsienyje. 1917 m.
birželio mėn. įstojo į RSDDP (b), dalyvavo bolševikiniame Spalio perversme. Įkūrus LKP nuo 1918 m. lapkričio mėn.
ėmė jai vadovauti. Tapo slapta sudarytos Laikinosios darbininkų ir valstiečių vyriausybės vadovu ir paskelbė 1918
m. gruodžio 16 d. manifestą, kuris įvedė Lietuvoje tarybų valdžią ir paskelbė Lietuvos tarybų Respubliką. 1919 m.
pradžioje vadovavo Lietuvoje vykdomiems komunistiniams pertvarkymams. Kai tarybų valdžia Lietuvoje žlugo, dirbo
nelegalų partinį darbą Lietuvoje, o vėliau dirbo Maskvoje Kominterne.
Veikla: 1) revoliucionierius, nuo 1917 m. birželio mėn. RSDDP (b) narys,bolševikinio Spalio perversmo
dalyvis; 2) nuo 1918 m. lapkričio mėn. LKP vadovas; 3) Lietuvos laikinosios darbininkų ir valstiečių vyriausybės
vadovas, paskelbęs 1918 m. gruodžio 16 d. manifestą; 4) bolševikinės vyriausybės Lietuvoje vadovas ir
bolševikiniųpertvarkymų1919 m. sausio - rugpjūčio mėn. vykdytojas; 5) Kominterno darbuotojas.
Vilhelmas fon Urachas - Viurtembergo hercogas, kurį Lietuvos Taryba 1918 m. liepos mėn. išrinko
Lietuvos karaliumi Mindaugu II, tačiau pasikeitus politinei situacijai, Taryba šio sumanymo atsisakė.
P. Bermontas - Avalovas - carinės Rusijos armijos pulkininkas, Antantės valstybių iš rusų karo belaisvių
sudarytos armijos vadovas.
Mykolas Sleževičius (1882 - 1939 m.) Kilęs iš Raseinių raj. Baigė Odesos universiteto teisės fakultetą.
Dalyvavo 1905 m. Lietuvių suvažiavime Vilniuje. Įkūrė Socialistų liaudininkų demokratų partiją ir buvo jos
pirmininku 1918 - 22 m. 3 kartus buvo Lietuvos vyriausybės ministru pirmininku : antrosios ( 1918 12 mėn. - 1919
m. kovo mėn.), ketvirtosios 1919 04 mėn. - 10 mėn.), 1926 m. 06 mėn. - 12 mėn. Jis buvo visų Lietuvos Seimų
1920 - 27 m. narys. Po 1926 m. perversmo iš aktyvios politinės veiklos pasitraukė.
Veikla: 1) Socialistų Liaudininkų demokratų partijos įkūrėjas ir vadovas 1918 - 22 m.; 2) II Lietuvos vyriausybės
ministras pirmininkas, vienas iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų; 3) aktyvus Lietuvos visuomenės ir politinis veikėjas.
Lucijanas Želigovskis (1865 - 1947 m.) Gimė Ašmenoje, tarnavo carinės Rusijos kariuomenėje, 1918 -
19 m. vadovavo įsikūrusios Lenkijos valstybės kariniams daliniams. Vykdydamas slaptą Lenkijos prezidento J.
Pilsudskio įsakymą įsiveržė ir okupavo Vilniaus kraštą. 1920 - 22 m. buvo okupuoto Vilniaus krašto (Viduriniosios
Lietuvos) vyriausias karo vadas, jam priklausė aukščiausia valdžia šiame krašte. 1925 - 26 m. buvo Lenkijos karo
ministras, 1927 - 39 m. - Lenkijos seimo atstovas. Vokiečiams okupavus Lenkiją, emigravo į Angliją.
Veikla: 1) vadovavo Vilniaus krašto okupacijai 1920 10 mėn.; 2) buvo vyriausiuoju Vidurinės Lietuvos kariuomenės
vadu 1920 - 22 m., jam priklausė aukščiausioji valdžia šiame krašte; 3) Lenkijos valstybės veikėjas, kariškis.
KAIP ATPAŽINTI KONTŪRINĮ ŽEMĖLAPĮ “LIETUVA 1918 - 20 M. NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVOS”

1) kaimynai iš šiaurės į pietus: Latvija, S. Rusija, Gudija (Baltarusija), Lenkija, Vokietija;

2) Frontų linijos: a) šiaurėje - su bermontininkais; b) rytuose - su S. Rusija; c) pietuose - su Lenkija;
Atkreipti dėmesį: Klaipėdos kraštas dar nepriklauso Lietuvai, Lietuvos teritorija pietryčiuose didesnė, negu
dabartinė ( priklauso Ašmena, Lyda, Gardinas, Seinai, Suvalkai), tokia teritorija išlieka nuo 1918 02 16 d. iki
1920 10 09 d.

LIETUVA PARLAMENTINĖS RESPUBLIKOS LAIKOTARPIU (1920 - 26 M.)

STEIGIAMASIS SEIMAS IR JO NUTARIMAI. Nutarimas sušaukti demokratiniu būdu išrinktą Steigiamąjį Seimą
buvo priimtas 1918 m. vasario 16 d. akte. Jame buvo nurodoma, kad Lietuvos valstybės pamatus, jos santykius su
kitomis valstybėmis bei ūkio pertvarkymus nustatys Steigiamasis Seimas. Rinkimai į Steigiamąjį Seimą vyko 1920
m. balandžio 14 - 15 d. Rinkimų teisę turėjo visi piliečiai, sulaukę 21 m. Rinkimuose į Steigiamąjį seimą dalyvavo
90% rinkėjų. Buvo išrinkta 112 deputatų (iš jų 59 krikščionių demokratų bloko, 28 socialistai liaudininkai, 12
socialdemokratų ir 2 nepartiniai). 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamasis Seimas pradėjo darbą Kaune. Jis perėmė
krašto valdymą. 1920 m. birželio 2 d. Steigiamasis seimas paskelbė naują Laikinąją Lietuvos Respublikos
konstituciją, pagal kurią pezidentą rinko Steigiamasis seimas. Steigiamojo Seimo pirmininku išrinktas A.Stulginskis
ėjo prezidento pareigas (1920 m. birželio 19d. – 1922 m. spalio 10 d.), kitoms valdžios institucijoms (ministrų
kabinetui, valstybės kontrolieriui, vyriausiajam kariuomenės vadui) buvo nurodyta eiti pareigas, kol bus nuspręsta,
kam jas perduoti. Steigiamasis seimas baigė darbą 1922 m. spalio 1 d., kai pagal naują 1922 m. Lietuvos
Konstituciją buvo išrinktas I Seimas. Per visą savo darbo laikotarpį Steigiamasis Seimas priėmė apie 300 įstatymų.
Svarbiausi Steigiamojo Seimo įstatymai:
Lietuvos Respublikos Konstitucija priimta 1922 08 01. Trys iš penkių komisijos Konstitucijai rengti narių buvo
krikščonys demokratai, todėl būtent ši partija turėjo daugiausiai įtakos konstitucijos projekto regimui. Pagrindiniai
šios konstitucijos teiginiai: Lietuva paskelbta nepriklausoma demokratine respublika; valstybinės valdžios
suverenitetas priklauso tautai, o ją vykdo Seimas, vyriausybė ir teismas; valstybinė kalba - lietuvių, vėliava -
geltona, žalia, raudona; herbas - Vytis; Seimas yra renkamas 3 m.; Prezidentą renka Seimas slaptu balsavimu ir
absoliučia dauguma (50 % + 1) 3 m. ; Prezidentas yra ir Ginkluotųjų pajėgų viršininkas, jis parenka ministrą
pirmininką ir tvirtina jo sudarytą ministrų kabinetą, tačiau ministrų kabinetas kolektyviai atsiskaito Seimui;
Prezidentas turi teisę paleisti Seimą, tačiau naujai išrinktas Seimas turi perrinkti Prezidentą.; daug teisių suteikiama
katalikų Bažnyčiai (privalomas tikybos mokymas mokyklose, monopolinė teisė registruoti gimimo, santuokos ir
mirties aktus, teisė steigti mokyklas ir kitas auklėjimo įstaigas, įsigyti kilnojamo ir nekilnojamo turto ir kt.);
užtikrintos demokratinės teisės ir laisvės Lietuvos Respublikos piliečiams ir tautinėms mažumoms. Reikšmė:
paspartino teisinės valstybės kūrimą, įtvirtino demokratinę valdymo formą ir parlamentinį valdymą.
Žemės reformos įstatymas priimtas 1922 02 15. Priežastys: dvarininkų žemėvaldos egzistavimas, dauguma
dvarininkų buvo sulenkėję ir nusistatę priešiškai Lietuvos valstybės atžvilgiu, dar nuo baudžiavos laikų išlikusi rėžių
sistema trukdė ūkininkauti, didelė dalis valstiečių žemės neturėjo arba turėjo jos labai mažai, o tai kėlė socialinių
neramumų kaime grėsmę. Tikslai: pertvarkyti žemės ūkį, kad pakiltų jo našumas, duoti žemės bežemiams ir
mažažemiams valstiečiams, kad sumažėtų socialinė įtampa kaime, kad jie taptų vidutiniais valstiečiais ir kad jų
nepasitenkinimu negalėtų pasinaudoti komunistai, apriboti priešiškai lietuvių tautai nusiteikusių dvarininkų
ekonominę galią. Sąlygos: 1 asmeniui buvo paliekama ne daugiau kaip 80 ha žemės (joje iki galėjo sudaryti
miškas), o kita žemė paimama į žemės reformos fondą atlygintinai, iš asmenų, kovojusių prieš Lietuvos valstybę,
buvo paimama visa žemė, į žemės fondą paimta žemė buvo išdalinta bežemiams ir mažažemiams valstiečiams,
sudarant 8 - 20 ha ūkius, už gautą žemę visi valstiečiai, išskyrus Lietuvos kariuomenės savanorius turėjo 36 m.
mokėti išperkamuosius mokesčius, kaimai skaidomi į vienkiemius, likviduoti servitutai ir bendros ganyklos. Reikšmė:
paspartėjo agrarinių santykių raida kaime, pakilo žemdirbystės kultūra, reforma padėjo pereiti prie smulkaus
prekinio ūkio (žemės gavo apie 65 000 vastiečių), ūkininkų sluoksnis tapo svarbiausiu nepriklasuomos Lietuvos
valstybės rėmėju, beveik nebeliko dvarininkų sluoksnio. Kuriant žemės reformos įstatymą ypač aktyviai dirbo
krikdemas Mykolas Krupavičius.
Lito įvedimas. Litas buvo įvestas 1922 m. rugpjūčio 16 d., o 1922 09 25 paleistas į apyvartą. Pirmojo pasaulinio
karo metais Lietuvoje cirkuliavo markės ir ostmarkės, kurių vertė vis krito. Norint stabilizuoti ekonomiką, Lietuvai
reikėjo savos valiutos. Todėl buvo priimtas nutarimas įvesti naują piniginį vienetą - litą, kurį sudarė 100 centų. Litas
tapo auksu padengta, viena tvirčiausių valiutų, kurios vertė pasaulyje nekrito. Priimant lito įstatymą, ypač didelį
darbą atliko krikdemas profesorius Vladas Jurgutis ( vadinamas “lito tėvu”).
VIDAUS PADĖTIS IR POLITIKA. Baigus darbą Steigiamajam Seimui, įvyko rinkimai į I Seimą pagal 1922 m.
Konstituciją. I Seimas dirbo 1922 11 13 - 1923 03 12. Tai buvo vienintelis seimas tarpukario laikotarpiu, kuriame
dirbo komunistai. Daugumą šiame seime turėjo krikdemai. 1922 12 21 d. prezidentu I Seimas išrinko Aleksandrą
Stulginskį. Kadangi I Seimo politinės partijos nesutarė tarpusavyje, nesugebėjo sudaryti vyriausybės, prezidentas A.
Stulginskis jį paleido. Veikla: išrinko prezidentu A. Stulginskį, prijungė prie Lietuvos Klaipėdos kraštą.
1923 05 13 buvo išrinktas II Seimas. Tai vienintelis seimas tarpukario laikotarpiu, kuris išbuvo visą
konstitucijos nustatytą kadenciją. Daugumą jame vėl turėjo krikdemai. Veikla: prezidentu vėl buvo išrinktas A.
Stulginskis, normalizavo vidaus gyvenimą, tęsė Žemės reformą, stiprino šalies ūkį, sutvarkė teisėsaugos sistemą.
Veiklos trūkumai: nepanaikino karo stovio, įvesto 1920 07 23 d., kai Lenkija užpuolė Lietuvą, neįvedė visiškos
demokratijos, nes nebuvo garantuojamos konstitucijoje numatytos piliečių teisės ir laisvės.
1926 m. birželio mėn. buvo išrinktas III Seimas. Daugumą jame turėjo valstiečiai liaudininkai ir
socialdemokratai. Veikla: 1926 06 07 d. prezidentu išrinko K. Grinių, panaikino karo stovį, panaikino ypatinguosius
valstybės apsaugos įstatymus, varžančius piliečių teises, amnestavo politinius kalinius, tarp jų ir komunistus, nutarė
įvesti civilinę metrikaciją, privalomą mokslą ir nuo 1927 m. pradžios nebemokėti algų dvasininkams, sudarė 1926
m. nepuolimo sutartį su SSRS. Tokia III Seimo veikla buvo nepatenkintos opozicinės partijos, dvasininkai ir
kariškiai.
TARPTAUTINĖ POLITIKA. Tarptautinis Lietuvos pripažinimas. 1920 10 12 d. Lietuva prašėsi priimama į
Tautų Sąjungą kaip savarankiška valstybė. Ji tikėjosi, kad Tautų Sąjunga padės jai išspręsti konfliktą su Lenkija. Į
šią organizaciją Lietuva buvo priimta tik 1922 09 22 d. Iki 1922 m. pab. ją pripažino visos didžiosios valstybės (JAV
pripažino Lietuvą 1922 m. liepos 28 d., Anglija, Prancūzija, Italija ir Japonija – 1922 m. gruodžio 20 d.). Lietuvos
taptautinis pripažinimas užtruko dėl šių priežasčių: 1) didžiųjų valstybių nenoras pažeisti senosios Rusijos teisę į
Lietuvos teritoiją; 2) užsitęsęs Lietuvos ir Lenkijos konfliktas dėl Vilniaus krašto.
Klaipėdos krašto atgavimas. Klaipėdos karšto atgavimas buvo svarbi jaunos Lietuvos valstybės problema, jo
atgavimui ypač priešinosi Lenkija, kuri siekė atkurti bendrą Lietuvos - Lenkijos valstybę. Pagal Versalio sutarties 99
str. Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir Antantės valstybių vardu perduotas administruoti Prancūzijai,
kol paaiškės Lietuvos valstybės statusas. 1920 02 17 d. buvo sudarytas naujas krašto administracinis vienetas -
direktorija. Klaipėdos krašto padėtis mažai pasikeitė, lyginant su tuo laikotarpiu, kai jis priklausė Vokietijai. 1922 m.
spalio viduryje didžiosios valstybės sudarė komisiją, kuri turėjo nuspręsti, kas valdys Klaipėdos kraštą ir uostą.
Lietuvos vyriausybė turėjo žinių, kad Klaipėdos kraštui planuojama suteikti laisvos valstybės statusą, o uostą
administruos komisija, sudaryta iš Lietuvos, Lenkijos ir Klaipėdos krašto atstovų. Tai Lietuvai buvo nepriimtina.
Todėl buvo nuspręsta improvizuoti Klaipėdos krašto lietuvių sukilimą ir taip prijungti jį prie Lietuvos. 1922 m.
gruodžio 22d. Klaipėdoje buvo sudarytas Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, vadovaujamas Martyno Jankaus.
Buvo pradėtas rengti sukilimas. Sukilėliai be jokio pasipriešinimo užėmė beveik visą Klaipėdos kraštą ir 1923 01 09
d. paskelbė, kad buvusios Klaipėdos krašto vadovybės nebėra. 1923 01 19 d. buvo priimta deklaracija dėl Klaipėdos
krašto prijungimo prie Lietuvos autonominėmis teisėmis. 1923 02 16 d. Antantės šalys priėmė nutarimą atiduoti
Klaipėdos kraštą Lietuvai, o 1924 gegužės 8 d.. buvo pasirašyta konvencija. Klaipėdos kraštas turėjo autonomiją
Lietuvos sudėtyje. Jį valdė gubernatorius (kurį skyrė Lietuvos respublikos seimas) kartu su seimeliu, kurį 3 m. rinko
krašto gyventojai. Seimelis sudaro vietinio valdymo organą - direktoriją. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos
reikšmė: gautas priėjimas prie Baltijos jūros su neužšąlančiu uostu, o tai turėjo teigiamos įtakos ekonomikai,
Lietuva vėl susigrąžino žemes, turėtas prie jūros, apie 2,8 tūkst. km 2 padidėjo Lietuvos valstybės teritorija.
Santykiai su Lenkija. Jie buvo įtempti dėl to, kad Lenkija 1920 10 09 d. okupavo Vilniaus kraštą. Vilniaus krašto
problemą bandyta spręsti derybomis. Derybų pirmininku buvo paskirtas belgas P. Hymansas. Jis siūlė įvairius
Vilniaus krašto problemos sprendimo variantus, tačiau jie buvo nepriimtini arba Lietuvai, arba Lenkijai. 1922 02
03d. buvo išvesta nauja demarkacinė linija, paliekant Vilniaus kraštą Lenkijai. Ši demarkacinė linija išliko iki 1939 m.
Tarp Lietuvos ir Lenkijos nebuvo diplomatinių santykių, nes diplomatinių santykių užmezgimas su Lenkija būtų
reiškęs, kad Lietuva atsisako Vilniaus krašto.
Santykiai su SSRS. Santykiai su SSRS visą parlamentinio valdymo laikotarpį buvo geri, nes SSRS palaikė Lietuvą
jos ginče su Lenkija. 1926 m. rugsėjo 28 d. Maskvoje buvo pasirašyta SSRS ir Lietuvos nepuolimo ir neutralumo
sutartis. Ši sutartis sustiprino Lietuvos pozicijas ginče su Lenkija dėl Vilniaus krašto, bet kėlė Anglijos ir Prancūzijos
nepasitenkinimą.
ATMINTINĖ: 1) Sąvokos ir terminai: Steigiamasis seimas, parlamentinis valdymas, žemės reforma, litas,
Direktorija, konvencija, demarkacinė linija, Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas.
2) Datos ir įvykiai: 1920 04 14 - 15 d. - rinkimai į Steigiamąjį Seimą; 1920 05 15 d. - 1922 10 01 d. - dirbo
Steigiamasis seimas; 1922 02 15 d. - priimtas Žemės reformos įstatymas, 1922 08 01 d. - priimta Lietuvos
Konstitucija; 1922 09 25 d. - priimtas lito įstatymas; 1922 10 01 d. - išrinktas I Seimas pagal 1922 m. Konstituciją;
1922 - 1926 m. - A. Stulginskio prezidentavimas; 1922 09 22 d. - Lietuva priimta į Tautų Sąjungą, prasidėjo
Lietuvos tarptautinis pripažinimas; 1923 01 mėn. - sukilimas Klaipėdos krašte, siekiant prijungto jį prie Lietuvos;
1924 05 mėn. - konvencija dėl Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai 1922 02 03 d. - nustatyta 3 - ji demarkacinė
linija tarp Lietuvos ir Lenkijos, paliekant Vilniaus kraštą Lenkijai, ši linija išliko iki 1939 m.
3) Asmenybės: A. Stulginskis, K. Grinius, M. Krupavičius, V. Jurgutis, M. Jankus.
Aleksandras Stulginskis (1885 - 1969 m.) Gimė Šilalės raj., valstiečių šeimoje. Baigė žemaičių kunigų
seminariją, bet nekunigavo. Mokėsi universitete Vokietijoje agronomijos. Grįžęs iš užsienio įsitraukė į politinę veiklą:
dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje 1917 09 18 - 22 d., buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, Vasario 16 - osios
akto signataras, dalyvavo Lietuvos krikščionių demokratų partijos veikloje, buvo išrinktas į Steigiamąjį, I, II ir III
Seimus, 1918 - 19 m. buvo įvairių vyriausybių narys. 1920 - 22 m. buvo Steigiamojo seimo pirmininku ir ėjo
prezidento pareigas, 1922 - 26 m. buvo Lietuvos Respublikos prezidentu. Po 1926 m. iš politinės veiklos pasitraukė.
SSRS okupavus Lietuvą kartu su šeima 1941 m. buvo ištremtas, grįžo į Lietuvą 1956 m., dirbo Vytėnų bandymų
stotyje.
Veikla: 1) visuomenės ir politinis veikėjas; 2) Lietuvos Tarybos narys, Vasario 16 - osios akto signataras; 3)
1920 - 22 m. - Steigiamojo Seimo pirmininkas, laikinai einantis prezidento pareigas; 4) 1922 - 26 m. - Lietuvos
Respublikos prezidentas; 5) vienas iš Ūkio banko ir Ūkininkų sąjungos steigėjų.
Kazys Grinius (1866 - 1950 m.) Gimė Marijampolės raj. ūkininkų šeimoje. Baigė Maskvos universiteto
Medicinos fakultetą. Dar besimokydamas gimnazijoje įsitraukė į lietuvių tautinio atgimimo veiklą, buvo varpininkų
organizacijos narys. Buvo besikuriančios demokratų partijos programos autorius. I pasaulinio karo metais gyveno
Rusijoje. Grįžęs po karo Į Lietuvą, įsitraukė į aktyvią politinę veiklą. Buvo išrinktas į Steigiamąjį seimą, I, II, III
seimus. 1920 - 22 m. buvo ministras pirmininkas. 1926 m. gegužės mėn. buvo išrinktas Lietuvos prezidentu. 1926
12 17 d. valstybinio perversmo metu jis buvo nušalintas nuo valdžios. Po perversmo aktyvioje politinėje veikloje
nedalyvavo, dirbo Kauno savivaldybėje. 1944 m. , artėjant frontui. k. Grinius pasitraukė į Vokietiją, iš ten išvyko į
JAV. Mirė Čikagoje, palaikai pargabenti į Lietuvą.
Veikla: 1) valstybės ir visuomenės veikėjas; 2) vienas iš Lietuvos demokratų partijos programos autoriø; 3) vienas
iš Valstiečių liaudininkų sąjungos lyderių; 4) 1926 05 - 12 mėn. buvo Lietuvos prezidentu, jo prezidentavimo
laikotarpiu buvo įvykdyta daug demokratinių pertvarkymų (panaikinta karo padėtis, nustojo galioti ypatingieji
valstybės apsaugos įstatymai, varžantys piliečių teises ir t.t.).
Mykolas Krupavičius ( 1885 - 1970 m.) - 1923 - 26 m. buvo įvairių Lietuvos vyriausybių žemės ūkio
ministru, įgyvendino žemės reformą Lietuvoje.
Vladas Jurgutis (1885 - 1966 m.) - vadinamas “ lito tėvu”, 1922 - 29 m. buvo Lietuvos banko
valdytoju.
Martynas Jankus - Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto vadovas, šis komitetas organizavo sukilimą
Klaipėdos krašte 1923 sausio mėn., po kurio Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos.
KAIP ATPAŽINTI KONTŪRINĮ ŽEMĖLAPĮ “LIETUVA 1920 - 23 M.”

1) Kaimynai iš šiaurės į pietus: Latvija, S. Rusija, Gudija (Baltarusija), Lenkija, Vokietija;

2) Teritorija pietryčiuose mažesnė, negu buvo iki 1920 10 09 d., nes Vilniaus kraštą ir P. Suvalkiją okupavo
Lenkija;
Atkreipti dėmesį: Klaipėdos kraštas dar nepriklauso Lietuvai, tokia teritorija išlieka nuo 1920 10 09 d. iki 1923 01
23 d.
KAIP ATPAŽINTI KONTŪRINĮ ŽEMĖLAPĮ “LIETUVA 1923 - 39 M.”

1) Kaimynai iš šiaurės į pietus: Latvija, SSRS, Lenkija, Vokietija;

2) Klaipėdos kraštas prijungiamas prie Lietuvos;
Atkreiti dėmesį: Lietuva gauna platų išėjimą prie Baltijos jūros, padidėja Lietuvos teritorija vakaruose, 1922 išnyksta
siena su Gudija ir atsiranda rytuose siena su SSRS.

LIETUVA AUTORITARINIO VALDYMO LAIKOTARPIU (1926 - 39 M.)

1926 M. GRUODŽIO 17 D. PERVERSMAS. Perversmo priežastys: 1) dalies šalies gyventojų nepasitenkinimas

kairiųjų partijų politika (sprendimu nemokėti kunigams algų buvo nepatenkinti dvasininkai, karinės padėties
panaikinimu ir reformomis kariuomenėje buvo nepatenkinti karininkai); 2) komunistų įsigalėjimo baimė (politinių
kalinių, tarp jų ir komunistų, amnestija, panaikinus karo padėtį, jie pradėjo labai aktyviai veikti Lietuvoje); 3) baimė,
kad sustiprės Lenkijos pozicijos Lietuvoje (Lietuvoje leista įkurti 75 naujas lenkiškas mokyklas); 4) tautininkai ir
krikdemai nebesitikėjo ateiti į valdžią parlamentiniu būdu, jie siekė suteikti daugiau galių prezidentui (A. Smetona
kėlė idėją, kad parlamentinis valdymas neatitinka Lietuvos politinio gyvenimo poreikių); 5) Lietuvos demokratijos
jaunumas, parlamentarizmo tradcijų nebuvimas (1922 m. konstitucija suteikė parlamentui daug laisvių, bet aiškiai
neapibrėžė teisių, seimų kadencijos buvo labai trumpos, parlamentarų amžiaus vidurkis apie 30-40 m.);
6) sudėtinga šalies ekonominė situacija. Įtakos perversmui turėjo ir tai, kad keliose Europos valstybėse žlugo
demokratinis valdymas, populiarėjo idėja, kad tik stipri vieno asmens valdžia gali išspręsti susikaupusias šalių
problemas.
1926 m. rugsėjo 20 d. buvo sudarytas komitetas sukilimui rengti, į kurį įėjo tautininkų ir krikdemų atstovai.
Perversmą turėjo vykdyti 2-asis pėstininkų pulkas, vyriausiuoju perversmo vadu buvo paskirtas P. Plechavičius.
1926 m. pabaigoje dešiniosios jėgos pradėjo vyriausybės puolimą. Vyko masiniai studentų ir jaunimo mitingai,
kritikuojantys vyriausybės politiką. Nuo 1926 m. gruožio 12 d. perversmui buvo rengiamasi itin planingai.
Perversmas įvyko 1926 m. gruodžio 17 d. (prezidento K. Griniaus gimtadienio dieną). Jis prasidėjo apie 2 val.
nakties ir tuko maždaug 1,5 val. Buvo užimtas Kauno paštas, telegrafo ir telefono stotys, prezidentūra ir seimas.
Ryte perversmo organizatoriai pranešė, kad jie neva likvidavo bolševikinį perversmą ir valstybės vadovų
pasikeitimą. Po ilgų įkalbinėjimų prezidentas A. Grinius 1926 gruodžio 18 d. sutiko perduoti valdžią A. Smetonai ir
A. Voldemarui.
A. SMETONOS ĮSITVIRTINIMAS VALDŽIOJE. 1) 1926 m. gruodžio 20d. buvo priimti ypatingieji valstybės
apsaugos įstatymai, kurie apribojo piliečių politines teises ir laisves, suteikė labai plačius įgaliojimus karo
komendantams, vėl buvo įvesta karo padėtis (ji galiojo iki 1938 m.); 2) 1926 m. gruodžio 19 d., pasinaudojus 1922
m. konstitucijos spragomis, A. Smetona buvo išrinktas prezidentu; 2) buvo pradėtas Lietuvos KP ir kitų kairiųjų
organizacijų persekiojimas, buvo suimta apie 350 komunistų ir demokratiškai nusiteikusių asmenų, 1926 m.
gruodžio mėn. 4 LKP CK nariai buvo nuteisti mirties bausme; 4) 1927 m. balandžio 12 d. buvo paleistas Seimas, tai
reiškė, kad formaliai panaikinta parlamentinė santvarka; 5) nuo 1927 m. balandžio tautininkai pradėjo varžyti
krikdemų veiklą: 1927 m. gegužės 3 d. jie buvo išstumti iš ministrų postų, suvaržyta jų spauda, šiek tiek apribota
Katalikų bažnyčios įtaka, suvaržytos krikdemų ekonominės organizacijos; 6) 1928 m. gegužės 15 d. buvo priimta
nauja konstitucija, kuri išplėtė prezidento įgaliojimus (kadangi Seimas buvo paleistas, jo funkcijas turėjo vykdyti
prezidentas, prezidentui suteikta teisė leisti įstatymus, jo išleistiems įstatymams Seimo pritarimo nereikėjo,
prezidentas gavo teisę skirti ir atleisti vyriausybę, bet kada savo nuožiūra paleisti seimą), prezidentas renkamas 7
metams, jį renka ypatingieji tautos atstovai, o šiuos rinkdavo apskričių tarybos); 7) 1929 m. rugsėjo 19 d. iš
ministro pirmininko posto buvo atleistas A. Voldemaras, kurio perdaug savarankiška veikla ėmė nepatikti A.
Smetonai, jis buvo ištremtas iš Kauno; 7) 1931 m. buvo paskelbtas Prezidento rinkimų įstatymas, pagal kurį
prezidentą renka ypatingieji tautos atstovai, juos išrenka apskričių ir miestų tarybos, pagal šį įstatymą 1931 m.
gruodžio mėn. prezidentu buvo išrinktas A. Smetona; 8) 1938 m. vasario 11 d. buvo priimta nauja konstitucija, kuri
galutinai įtvirtino A. Smetonos valdžią (prezidentas renkamas 7 metams, vadovauja valstybei, skiria ir atleidžia savo
nuožiūra ministrą pirmininką, ministrus, valstybės kontrolierių, prezidentas yra vyriausias ginkluotųjų pajėgų vadas,
skelbia mobilizaciją, taiką ir karą, leidžia potvarkius, kurie turi įstatymų galią, gali atmesti seimo priimtus įstatymus,
paleisti seimą, išrinkus naują seimą, prezidentas neperrenkamas), prezidentas pasidarė niekam nepavaldus,
neatsakingas ir niekieno neatšaukiamas, jis negalėjo būti traukiamas atsakomybėn; konstitucijoje nebeliko
demokratijos sąvokos .
Nežiūrint visų šių pertvarkymų, A. Smetonos režimas nebuvo nei fašistinis, nei totalitarinis: 1) Lietuvoje
nebuvo tautinių mažumų genocido ar bandymo jas asimiliuoti; 2) nebuvo propaguojamas rasizmas ir
antisemitizmas. A. Smetonos valdymą galima vadinti autoritariniu. Vienas iš A. Smetonos režimo bruožų –
represijos prieš LKP ir jų šalininkus, bet jos nebuvo tokio masto, kaip Vokietijoje ar Italijoje. Dar vienas bruožas –
koncentracijos stovyklų kūrimas (Varniuose 1927 m., Dimitrave 1937 m., Pabradėje 1940 m.). 1933 m. Lietuvių
tautininkų partijos suvažiavimas paskelbė A. Smetoną Tautos vadu. Teigiamas A. Smetonos valdymo bruožas –
galutinai nusistovėjo valstybės politinės struktūros ir institucijos, valstybinės regalijos ir tradicijos.
OPOZICIJA A. SMETONOS REŽIMUI. A. Smetonos valdymu buvo nepatenkinta dalis Lietuvos gyventojų ir
politikų, todėl visą jo valdymo laikotarpį egzistavo ir veikė opozicija:
1) 6 kartus bandyta įvykdyti valstybinį perversmą (vadinamasis Tauragės pučas 1927 m., kurį rengė valstiečiai
liaudininkai ir socialdemokratai; 1927 m. lapkričio mėn. perversmą ruošė krikdemai; 1930 m. voldemarininkai bandė
įvykdyti 3 sąmokslus, siekusius pašalinti A. Smetoną ir grąžinti valdžią A. Voldemarui; perversmas 1934 m. birželio
mėn., kurį bandė įvykdyti Lietuvių nacionalistų partijos nariai, nepatenkinti A. Voldemaro nušalinimu nuo valdžios;
1935 m. bandyta surengti karininkų sukilimą);
2) 1935 - 36 m. Suvalkijos ir Dzūkijos ūkininkų streikas, kurio metu be ekonominių buvo keliami ir politiniai
reikalavimai (sušaukti demokratinius rinkimus);
3) filosofo S. Šalkausko memorandumas 1935 m., kuriame jis kritikavo A. Smetonos valdymą;
4) J. Šliūpo laiškas A. Smetonai 1936 m., kuriame jis ragino keisti valdymo principus;
5) nuo 1936 m. nelegaliai veikė valstiečių liaudininkų ir krikdemų pasitarimai, vadinami “politine ašimi”, kuriuose
buvo aptariami Lietuvos vidaus ir užsienio politikos klausimai.
Kritikai A. Smetona buvo nepakantus, tačiau visuotinio kitaminčių persekiojimo Lietuvoje nebuvo.
VIDAUS PADĖTIS 1926 - 1939 M. A. Smetonos prezidentavimo metais tvarkant ekonomiką svarbų vaidmenį
suvaidino J. Tūbelis, kuris 1929 - 38 m. buvo ministru pirmininku. Ekonominė Lietuvos padėtis buvo gana sunki, 1
gyventojui per metus tekdavo prekių ir paslaugų už 207 dolerius (paskutinė vieta Europoje). Daugiausiai pajamų
valstybė gaudavo iš žemės ūkio, verslo ir nekilnojamo turto mokesčių.
Didžiausią gyventojų dalį sudarė valstiečiai. Tačiau gyvenimo lygis Lietuvoje nebuvo žemas, nes lito kursas
buvo stabilus ir net kilo. 1929 - 33 m. pasaulinė ekonominė krizė pasireiškė ir Lietuvoje, tik vėliau - apie 1931 m.
(kaip ir kituose agrariniuose kraštuose). Žemės ūkio nuosmukis žemiausią lygį pasiekė 1935 m., dėl to rugpjūčio
19 d. kilo Suvalkijos ir Dzūkijos valstiečių streikas. Vyriausybė ėmėsi griežtų priemonių prieš streikininkus (apie 900
žmonių buvo suimta, 500 žmonių buvo perduota teismui, 4 nubausti mirties bausme). Tačiau vyriausybė buvo
priversta padaryti ir nuolaidų: 10% buvo sumažinti žemės mokesčiai, nustatytos tvirtos javų kainos, ūkininkai 3
metams po skirstymo į vienkiemius atleisti nuo mokesčių. Dėl pablogėjusios šalies ekonominės situacijos ir
nesėkmių užsienio politikoje A. Smetona buvo priverstas peržiūrėti vidaus politiką, pertvarkyti vyriausybę ir
atgaivinti seimo instituciją.
1936 m. birželio mėn. buvo išrinktas IV Seimas, kuriame daugumą turėjo tautininkai (nes visų kitų Lietuvos
partijų veikla pagal Draugijų įstatymą 1936m. vasario mėn. buvo sustabdyta, jos nebuvo perregistruotos, be to
pagal 1936 m. rinkimų įstatymą kandidatus į Seimą galėjo siūlyti ne politinės partijos, o apskričių ir miestų
tarybos). IV Seimo sušaukimo priežastys: 1) pablogėjusi Lietuvos tarptautinė situacija, nes kilo konfliktas su
Vokietija dėl nacistų veiklos Klaipėdos krašte 1933-35 m.; 2) nepavykęs vadinamasis voldemarininkų pučas 1934
m., bandymas įvykdyti karininkų sukilimą 1935 m.; 3) Suvalkijos ir Dzūkijos ūkininkų streikas 1935 m. vasarą. Visa
tai rodė, kad visuomenė nepatenkinta A. Smetonos valdymu. Į IV Seimą buvo išrinkti 49 atstovai (42 tautininkai ir 7
nepartiniai). Išrinkus šį Seimą Lietuvoje buvo baigta formuoti valdžios sistema, pagrįsta prezidento galia. IV Seimo
veikla vidaus politikos srityje: patvirtinta nauja 1938 m. Konstitucija, užsienio politikos srityje: priimtas Lenkijos
ultimatumas ir užmegzti su ja diplomatiniai santykiai, prarastas Klaipėdos kraštas, pasirašyta Lietuvos ir SSRS
savitarpio pagalbos sutartis, pagal kurią į Lietuvą buvo įvesti Raud. armijos daliniai, priimtas SSRS ultimatumas.
1939 m. kovo mėn. praradus Klaipėdos kraštą, Lietuvos vidaus padėtis dar labiau komplikavosi.
Kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis pareikalavo sudaryti naują, ne vien tautininkų vyriausybę. 1939 m.
kovo mėn. buvo sudaryta nauja Lietuvos vyriausybė, į kurią įėjo krikdemai ir valstiečiai liaudininkai. Taigi, A.
Smetonai teko nusileisti ir įtraukti į vyriausybę kitų partijų atstovus.
UŽSIENIO POLITIKA 1926 - 39 M. Santykiai su Lenkija. Jie išliko įtempti, oficialios derybos tarp valstybių
nevyko, diplomatiniai santykiai iki 1938 m. užmegzti nebuvo. 1938 m. kovo mėn. 17 d. Lenkija, pasinaudojusi
eiliniu pasienio incidentu, pateikė Lietuvai ultimatumą. Jame buvo reikalaujama per 48 val. užmegzti diplomatinius
santykius, Vilniaus klausimas ultimatume nebuvo aptariamas. Lietuva 1938 m. kovo 19 d. ultimatumą priėmė, taip
buvo užmegzti diplomatiniai santykiai su Lenkija. Tai sukėlė didelį nepasitenkinimą Lietuvos visuomenėje, labai
smuko A. Smetonos prestižas .
Santykiai su Vokietija. Juos galima skirstyti į 2 etapus: iki ir po fašistų atėjimo į valdžią Vokietijoje 1933 m. Iki
1933 m. Lietuvos ir Vokietijos santykiai buvo normalūs (1923 m. ir 1928 m. buvo pasirašytos ir vykdomos prekybos
sutartys, pagal 1928 m. sienų sutartį Vokietija pripažino Klaipėdos kraštą Lietuvai). Po fašistų atėjimo į valdžią
Vokietijoje 1933 m. santykiai tarp valstybių pradėjo blogėti, nes Vokietija vis dažniau reikalavo peržiūrėti sienas.
Vokietija pradėjo ekonominį spaudimą, Lietuva buvo priversta pakeisti savo eksporto kryptį ir daugiau prekių
eksportuoti į Angliją. 1928 m. Klaipėdos krašte buvo įkurtas VNSDP skyrius, kurio vadovais tapo E. Noimanas ir T.
Zasas. Jie ėmė rengti sukilimą, kurio metu siekė atplėšti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos. 1934 m. sąmokslininkai
buvo suimti ir nuteisti, tačiau dėl Vokietijos spaudimo 1938 m. jie buvo amnestuoti. 1939 m. kovo mėn. 20 d.
Vokietija įteikė Lietuvai ultimatumą, kuriuo buvo reikalaujama atiduoti Klaipėdos kraštą. Kovo mėn. 22 d. Lietuva
ultimatumą priėmė ir buvo pasirašyta Klaipėdos krašto perdavimo Vokietijai sutartis. Šios sutaties sąlygos: 1)
Klaipėdos kraštas perduodamas Vokietijai; 2) iš Klaipėdos krašto nedelsiant išvedama Lietuvos kariuomenė ir
policija; 3) Lietuva Klaipėdos krašte gauna laisvą zoną užsienio prekybai (šio sutarties punkto Vokietija nesilaikė);
4) abi šalys įsipareigoja nevartoti viena prieš kitą jėgos ir neremti trečiosios jėgos, nukreiptos prieš kurią nors iš šių
dviejų valstybių (Vokietija šį sutarties punktą pažeidė). 1939 m. kovo 23 d. į Klaipėdą trumpam atvyko A. Hitleris.
Klaipėdos krašto netektis padarė Lietuvos ekonomikai didelę žalą, nes ji prarado uostą, per kurį buvo išgabenama
apie 80% krovinių bei apie 1/3 Lietuvos pramonės, sutelktos Klaipėdos krašte. A. Smetona buvo priverstas sudaryti
naują vyriausybę, nes gyventojų tarpe kilo nepasitenkinimas.
Santykia su kitomis valstybėmis. 1934 m. Letuva, Latvija ir Estija sudarė vadinamąją Baltijos Antantę (Baltijos
Santarvę), kuri numatė glaudų trijų valstybių bendradarbiavimą ekonomikos ir užsienio politikos srityje. Šį sąjunga
neveikė karinėje srityje, nes Latvija ir Estija atsisakė remti Lietuvą Vilniaus ir Klaipėdos krašto konflikuose.
Komplikuojantis tarptautinei padėčiai Lietuva, Latvija ir Estija 1938 m. pabaigoje paskelbė apie savo neutralumą,
nes tikėjosi, kad tai padės joms išlikyti savarankiškumą. Tautininkai skeptiškai žiūrėjo į Lietuvos suartėjimą su
Latvija ir Estija, nes jie labiau orientavosi į Vokietiją ir SSRS, kadangi tikėjosi, kad šios šalys padės atsiimti Vilniaus
kraštą.
1926 m. balandžio 4 d. popiežius Pijus XI paskelbė bulę „Lituanorum gente“ („Lietuvių tautai“), pagal kurią
Lietuvos valstybės ribose įsteigė bažnytinę provinciją ir paskyrė jos vadovybę. 1927 m. rugsėjo 27 d. Lietuva
pasirašė konkordatą su Vatikanu. Tačiau diktatūrinis valdymas komplikavo šio konkordato sąlygų įgyvendinimą.
SSRS ir Vokietijos nepuolimo sutarties įtaka Lietuvai. 1939 m. rugpjūčio mėn. SSRS ir Vokietija pasirašė
nepuolimo sutartį, kurios slaptais protokolais dalijosi įtakos sferas. Lietuva pateko į Vokietijos įtakos sferą. Vokietija
norėjo priverst Lietuvą stoti į karą su Lenkija ir taip paverst ją placdarmu kovai su SSRS.
ATMINTINĖ: 1) Sąvokos ir terminai: valstybinis perversmas, autoritarinis valdymas, tautininkai, krikdemai,
rasizmas, genocidas. antisemitizmas, amnestija, “politinė ašis”, memorandumas, ultimatumas.
2) Įvykiai ir datos: 1926 12 17 d. - valstybinis perversmas, po kurio į valdžią atėjo A. Smetona; 1926 12 mėn. -
mirties bausme buvo nuteisti 4 LKP CK nariai; 1927 m. balandžio mėn. - A. Smetona paleido III Seimą, Seimas
nebuvo renkamas iki 1936 m.; 1928 m. - nauja Konstitucija, kuria dar labiau buvo išplėsti prezidento įgaliojimai;
1934 m. - E. Noimano ir T. Zaso vadovaujama fašistinė partija bandė įvykdyti Klaipėdos krašte sukilimą, vyko jų
teismo procesas; 1938 m. - nauja Konstitucija, kuri galutinai įtvirtino A. Smetonos autoritarinį režimą; 1938 03 17
d. - Lenkijos ultimatumas Lietuvai, reikalaujantis diplomatinių santykių užmezgimo; 1939 03 20 d. - Vokietijos
ultimatumas Lietuvai, reikalaujantis atiduoti jai Klaipėdos kraštą; 1939 03 22 d. - Lietuva priėmė Vokietijos
ultimatumą; 1939 08 23 d. - Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartis, pagal kurios slaptus protokolus Lietuva pateko į
Vokietijos įtakos sferą.
3) Asmenybės: A. Smetona, A. Voldemaras, P. Plechavičius, E. Noimanas, T. Zasas.
Augustinas Voldemaras (1883 - 1942 m.) Gimė Ignalinos raj. , baigė Peterburgo universiteto Istorijos
ir filologijos fakultetą. 1911 m. gavo docento laipsnį, buvo pirmasis lietuvis, gavęs tokį laipsnį Rusijoje, 1916 - 17
m. buvo Peterburgo universiteto profesorius. Sugrįžęs į Lietuvą įsitraukė į atsikuriančios Lietuvos politinį gyvenimą.
1918 11 11 - 12 26 d. buvo pirmosios Lietuvos vyriausybės vadovu, po to iki 1920 05 mėn. buvo visų vyriausybių
užsienio reikalų ministru. Buvo vienu iš tautininkų partijos veikėjų, dėstė Kauno universitete. A. Voldemaras buvo
vienas iš 1926 12 17 d. valstybinio perversmo organizatoriø, po perversmo buvo ministru pirmininku ir užsienio
reikalų ministru. (iki 1929 rugpjūčio mėn.). Dėl nesutarimų su A. Smetona buvo pašalintas iš vyriausybės, ištremtas
į Platelius, vėliau gyveno Zarasuose. Už dalyvavimą kariniame puče prieš A. Smetoną 1934 m. birželio mėn. buvo
įkalintas, o 1938 m. ištremtas iš Lietuvos. 1940 06 18 d. grįžo į Lietuvą, bet sovietinės valdžios buvo suimtas ir vėl
išsiøstas iš Lietuvos. Mirė Butyrkų kalėjime 1942 m.
Veikla: 1) pirmosios nepriklausomos Lietuvos vyriausybės vadovas 1918 11 11 - 12 26 d.; 2) Lietuvos
delegacijos vadovas Versalio taikos konferencijoje Paryžiuje 1919 m.; 3) vienas iš tautininkų partijos kūrėjų1924
m.; 4) vienas iš 1926 m. gruodžio mėn. valstybinio perversmo organizatoriø; 5) a. Smetonos bendražygis ir
ministras pirmininkas 1926 - 29 m.
E. Noimanas ir T. Zasas - Vokietijos NSDP Klaipėdos skyriaus vadovai, 1934 m. rengę ginkluotą sukilimą
Klaipėdos krašte, kurio tikslas buvo prijungti Klaipėdos kraštą prie Vokietijos, suimti ir nuteisti mirties bausme.
Tačiau mirties bausmė nebuvo įvykdyta, iš kalėjimo jie buvo paleisti reikalaujant Vokietijai.

LIETUVOS LAIMĖJIMAI TARPUKARIO METAIS

EKONOMIKA. Lietuva buvo žemės ūkio šalis. Žemė ūkio gamyba tarpukaru sudarė 70-75% nacionalino produkto,
jame dirbo apie 80% gyventojų. Per 20 nepriklausomybės metų Lietuva nemažai pasiekė šioje srityje: 1) įvykdyta
žemės reforma, 1929 m. dvarininkų žemės normą padidino iki 150 ha, buvo įvesta daugialaukė sėjomaina, geriau
tręšiami laukai, pradėta vartoti kokybiškesnę sėklą, pradėta auginti daugiau gyvulių, buvo auginama daug javų
(ypač rugių, bulvių, linų (3a vieta pasaulyje); 2) sukurtos naujos žemės ūkio gamybos šakos (pienininkystė,
bekoninių kiaulių, cukrinių runkelių auginimas ir kt.); 3) pastatyta modernių žemės ūkio produkciją perdirbančių
įmonių (3 cukraus fabrikai, 5 skerdyklos, pieno perdirbimo įmonės).
Pramonė Lietuvoje iki I pasaulinio karo buvo menkai išvystyta, daugiau įmonių atsirado nepriklausomybės
metais. 1939 m. Lietuvoje buvo 1441 įmonė, kurioje dirbo apie 35 tūkst. darbuotojų. Svarbiausia Lietuvos
pramonės šaka – maisto pramonė, t.p. buvo plėtojama chemijos, odų ir kailių, tekstilės, medžio apdirbimo,
popieriaus ir poligrafijos pramonė. Didžiausia buvo Kauno metalo apdirbimo įmonė, kurioje dirbo 3 tūkst.
darbuotojų. Svarbiausia pramonės šaka buvo maisto produktų perdirbimo pramonė. Veikė šios bendrovės :
“Pienocentras”, “Maistas”, “Lietūkis” ir kitos. „Maisto“ bendrovė buvo įkurta 1923m. ji perdirbo ir ekportavo žemės
ūkio produktus. „Lietūkio“ bendrovę įkūrė Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga 1923 m. Ši bendrovė
aprūpindavo ūkininkus reikalingomis prekėmis, supirkdavo žemės ūkio produktus, oganizavo jų perdirbimą.
„Pienocentras“, įkurtas 1927 m., supirkinėjo iš ūkininkų pieną, organizavo jo perdirbimą ir prekybą pieno
produktais. Daug maisto pramonės gaminių Lietuva eksportavo. Iki 1932-33 m. daugiausiai žemės ūkio produktų
buvo išvežama į Vokietiją, o vėliau – į Angliją.
Sparčiai buvo plėtojama transporto sistema: 1) nutiesti 2 plentai – Žemaičių (Kaunas - Klaipėda) ir
Aukštaičių (Kaunas - Biržai); 2) 1938 m. atidaryta pirmoji oro susisiekimo linija Kaunas - Palanga; 3) išplėstas ir
pagilintas Klaipėdos uostas.
1926 m. buvo pradėtos transliuoti lietuviškos radijo laidos.
SOCIALINĖ STRUKTŪRA. Iki Pirmojo pasaulino karo didžioji dalis Lietuvos gyventojų gyveno kaimuose. Miestų
gyventojai daugiausiai buvo kitataučiai. Svarbiausi socialinės struktūros pokyčiai tarpukariu: 1) dėl 1922 m.
pradėtos žemės reformos nebeliko dvarininkų sluoksno; 2) sparčiai augo miesto gyventojų skaičius; 3) miestuose
augo lietuvių skaičius ir mažėjo kitataučių; 4) gausėjo lietuvių buržuazijos, inteligentijos ir valdininkų sluoksnis
miestuose.
A.Smetonos autoritarnio valdymo metais didelis dėmesys buvo skiriamas patriotizmo puoselėjimui. Gausiai
buvo rengiami patriotiniai ir kultūriniai renginiai, stengiamasi garsinti Lietuvos vardą užsienyje ir kelti jos prestižą
pasaulyje (pav., S. Dariaus ir S. Girėno skrydis per Atlanto vandenyną, deja, pasibaigęs lakūnų žūtimi).
ŠVIETIMAS. Lietuvoje veikė pradinės mokyklos (jų buvo daugiausiai), gimnazijos ir progimnazijos. Mokyklas
galėjo steigti ne tik valstybė, bet visuomeninės organizacijos bei privatūs asmenys. Pradines mokyklas sudarė 4
skyriai, o pagal 1936 m. įstatymą – 6 skyriai. 1930 m. buvo įvestas privalomas pradinis mokymas. Vidurinį
išslavinimą galima buvo įsigyti gimnazijose, kuriose reikėjo mokytis 8m. Progimnazijose mokslas truko 4 m., o
baigus jas galima buvo tęsti mokslą gimnazijose. 1926 m. Lietuvoje buvo pradėtos steigti amatų mokyklos. Buvo
daug specialiųjų mokyklų: Dotnuvos žemės ūkio technikumas, Alytaus miškininkystės mokykla, aukštesnioji policijos
mokykla Kaune, karo mokykla Aukštojoje Panemunėje, karo aviacijos mokykla Aleksote ir kt. 1922 m. Kaune buvo
atidarytas Lietuvos universitetas, kuriam 1930 m. buvo suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. Šiame universitete veikė
teologijos-filosofijos, humanitarinių mokslų, teisės, matematikos-gamtos, medicinos ir technikos fakultetai. 1924 m.
buvo įkurta Dotnuvos žemės ūkio akademija, 1936 m. – Kauno Veterinarijos akademija, 1935m. – Dailės institutas
Kaune. 1921-40 m. veikė Panmunės Aukšteji karininkų kursai, 1933-41 m. – konservatorija Kaune, 1925-30 m. –
koservatija Klaipėdoje, 1934 m. buvo įkurtas Prekybos institutas, 1935 m. - Pedagoginis institutas.
Žymiausi tarpukaro mokslininkai: zoologas profesorius Tadas Ivanauskas, botanikas profesorius Jonas
Dagys, litaretas kultūros istorikas Mykolas Biržiška, bibliografijos ir knygotyros specialistas Vaclovas Biržiška,
kalbininkai Kazimieras Būga, Jonas Jablonskis, Pranas Skardžius, istorikai Konstantinas Avižonis, Augustinas
Janulaitis, Zenonas Ivinskis, Adolfas Šapoka, filosofai Stasys Šalkauskas, Antanas Maceina, Leonas Karsavinas ir
kiti.
KULTŪRA. Tarpukario laikotarpiu kūrė žymūs Lietuvos rašytojai: Žemaitė, G. Petkevičaitė - Bitė, Lazdynų Pelėda,
Šatrijos Ragana, Vaižgantas, V. Krėvė, A. Vienuolis, I Simonaitytė, J. Grušas, J. Paukštelis ir kiti. Poetai: Maironis, A.
Lastas, L. Gira, J. Aistis, B. Brazdžionis, S. Nėris ir kiti. Buvo leidžiama daug periodinių literatūrinių leidinių: futuristų
„Keturi vėjai“(1924-27 m.), kairiųjų „Trečiasis frontas“ (1930-31 m.) ir kiti.
1922 m. buvo įsteigtas valstybės teatras, kurio ilgamečiu režisieriumi buvo B. Dauguvietis, 1931 m. buvo
įsteigtas Šiaulių dramos teatras, Panevėžyje J. Miltinis įkūrė dramos teatrą. 1920 m. Kaune pradėjo veikti Operos
teatras, kuriame 1920 m. gruodžio 31 d. įvyko pirmasis spektaklis - Dž. Verdžio “Traviata”, 1925 m. pastatytas
pirmasis baletas – Delibo „Kopelija“. 1923 m. buvo įsteigta Klaipėdos konservatorija. 1922 m. buvo įsteigta meno
mokykla, 1928 m. J. Zikaro skulptūros studija, vėliau tapusi Dailės mokykla. 1925 m. buvo pastatyta M. K.
Čiurlionio galerija Kaune. Žymiausi menininkai: skulptorius P. Rimša, dailininkai P. Kalpokas ir A. Varnas. 1924,
1928 ir 1930 m. vyko dainų šventės.
SPORTAS. 1924 m. buvo įsteigta Lietuvos sporto lyga. 1938 m. vasarą įvyko pirmoji tautinė olimpiada, kurioje
rungtyniavo lietuvai iš viso pasaulio. 1937 m. ir 1939 m. Lietuvos krepšininkai tapo Europos čempionais. 1939 m.
Kaune pastatyta sporto halė. 1933 m. liepos 15 - 17 d. Lietuvos lakūnai S. Darius ir S. Girėnas bandė perskristi
Atlantą, tačiau Soldino miške dėl neaiškių priežasčių lėktuvas sudužo.
NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS DVIDEŠIMTMEČIO REIKŠMĖ: 1) atkurta tautinė Lietuvos valstybė; 2) Lietuva
sėkmingai veikė tarptautinėse organizacjose; 3) Lietuvos kultūroje ir visuomenėje augo vakarų kultūros įtaka; 4)
augo patriotizmas; 5) įsigalėjo lietuvių kalba ir kultūra, kitos tautinės mažumos (rusai, lenkai) prarado turėtas
pozicijas.

LIETUVA 1939 09 01 - 1941 06 22. I SOVIETINĖ OKUPACIJA

UŽSIENIO POLITIKA 1939 09 01 - 1940 06 15 . Prasidėjus II pasauliniam karui Lietuva paskelbė apie savo
neutralitetą. Vokietijai pradėjus karą su Lenkija, Lietuva, nors jos santykiai su Lenkija nebuvo geri, per
demarkacijos liniją praleido dalį besitraukiančios lenkų kariuomenės ir civilių gyventojų (tarp jų ir J. Pilsudskio
šeimą). Iš viso taip nuo vokiečių išsigelbėjo apie 14 tūkst. lenkų.
Kadangi po Lenkijos sutriuškinimo Vokietija ir SSRS tapo kaimynėmis, 1939 m. rugsėjo 28 d. jos pasirašė
draugystės ir sienų sutartį. Jos slaptuosiuose protokoluose buvo susitarta, kad Lietuva, mainais už dalį Lenkijos
teritorijų (Liublino vavadiją, rytinę Varšuvos vaivadijos dalį ir vadinamąjį Suvalkų trikampį) pereina iš Vokietijos į
SSRS įtakos sferą. Ši sutartis pakeitė Lietuvos tarptautinę padėtį.
Iš karto po draugystės ir sienų sutarties su Vokietija pasirašymo SSRS pasiūlė Lietuvai pasirašyti savitarpio
pagalbos sutartį. Derybos dėl šios sutarties prasidėjo Maskvoje 1939 m. rugsėjo 31 d. Derybose Letuvai atstovavo
užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys ir Lietuvos pasiuntinys SSRS Liudvikas Natkevičius. Daugiausiai problemų
derybose kėlė numatomos dislokuoti Lietuvoje SSRS kariuomenės skaičius. 1939 m. spalio 10 d. Maskvoje Lietuvos
užsienio reikalų ministras J. Urbšys ir SSRS užsienio reikalų ministras V. Molotovas pasirašė šią sutartį. Sutarties
sąlygos: 1) Vilnius ir Vilniaus kraštas grąžinami Lietuvai (tačiau buvo gražinta tik 1/4 krašto teritorijos, pripažintos
Lietuvai pagal 1920 m. taikos sutartį su S. Rusija); 2) abi šalys įsipareigojo teikti viena kitai visokeriopą pagalbą,
nesudaryti viena prieš kitą jokių sąjungų ir nedalyvauti koalicijose, nukreiptose viena prieš kitą; 3) SSRS įveda į
Lietuvą 20 000 raudonarmiečių, kurie buvo įkurdinti karinėse bazėse. Sutarties reikšmė: 1) Lietuva atgavo savo
istorinę sostinę Vilnių; 2) Lietuva prarado neutralios valstybės statusą ir tapo priklausoma nuo SSRS, įvedusios į
Lietuvą savo kariuomenę, faktiškai tai reiškė, kad Lietuva prarado nepriklausomybę.
 1939 m. rugsėjo 17 d. Raud.armijos daliniai peržengė SSRS ir Lenkijos sieną, rugsėjo 19 d. užėmė Vilniaus
miestą ir sustojo prie buvusios Letuvos ir Lenkijos demarkacinės linijos. 1939 m. rugsėjo mėn. SSRS, okupavusi
Vlniaus kraštą, pradėjo ten kurti socializmą. Buvo pradėti masiniai gyventojų suėmimai ir trėmimai. Kai paaiškėjo,
kad Vilnių teks grąžinti Lietuai, prasidėjo miesto plėšimas. 1939 m. spalio 28 d. Lietuvos kariuomenė įžengė į
Vilnių. Lietuvai rekėjo atkurti Vilniaus krašto ekonomiką, aprūpinti gyventojus kuru, tvarkyti kelius ir t.t.
VIDAUS PADĖTIS 1939 09 01 - 1940 06 15. Kadangi dėl savitarpio pagalbos sutarties su SSRS pasirašymo ir
Raud. armijos dalinių į Lietuvą įvedimo krito vyriausybės prestižas, 1939 m. lapkričio mėn. buvo sudaryta nauja
Lietuvos vyriausybė, vadovaujama A. Merkio. Tai buvo paskutinė nepriklausomos Lietuvos vyriausybė. A. Merkio
vyriausybė deklaravo, kad sieks vykdyti savitarpio pagalbos su SSRS sąlygas, stengsis palaikyti draugiškus santykius
su visomis šalimis. Antrasis pasaulinis karas sutrikdė Lietuvos ekonomiką, sumažėjo eksportas ir importas. Vokietija
už gautas prekes vengė mokėti, be to, ji trukdė Lietuvai prekiauti su kitomis šalimis, ypač su Anglija. Dėl to sutriko
pramonės gamyba, pradėjo trūkti prekių, ėmė augti kainos, pasunkėjo Lietuvos gyventojų, ypač miestiečių,
gyvenimo sąlygos, išaugo mokesčiai. Tačiau ekonominės krizės Lietuvoje nebuvo.
RAUD. ARMIJOS DALINIAI LIETUVOJE. Raud. armijos daliniai Lietuvoje buvo dislokuoti N. Vilnioje, Prienuose,
Alytuje, Gaižiūnų poligone netoli Kauno. Pirmąjį savo buvimo Lietuvoje pusmetį raudonarmiečiai nesikišo į Lietuvos
vidaus gyvenimą. Tačiau 1940 m. pavasarį padėtis pradėjo keistis. SSRS vyriausybė pradėjo kaltinti Lietuvą dėl
raudonarmiečių grobimo ir kankinimo, kad Lietuva nevykdo savitarpio pagalbos sutarties įsipareigojimų. Šie
kaltinimai Lietuvos vyriausybei buvo visiškai nepagrįsti. Speciali Lietuvos vyriausybės sudaryta komisija, nagrinėjusi
kareivių Butajevo, Šmavgoneco ir Šutovo bylas, nustatė, kad raudonarmiečiai patys bėgdavo iš dalinių. Tam, kad
būtų užkirstas kelias naujiems galimiems incidentams, buvo pasirašyta speciali direktyva, kuri draudė gyventojams
bendrauti su raudonarmiečiais ir t.t. Tačiau įvairūs incidentai vyko ir toliau, Lietuvos ir SSRS santykiai vis labiau
komplikavosi.
SSRS ULTIMATUMAS LIETUVAI. 1940 m. birželio 14 d. vakare Lietuvos užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui
buvo įteiktas SSRS ultimatumas. Jo turinys: 1) atiduoti teismui vidaus reikalų ministrą P. Skučą ir Saugumo
departamento direktorių S. Povilaitį kaip pagrindinius provokacijų prieš Raud. armijos įgulas kaltininkus; 2)
Lietuvoje tučtuojau sudaryti vyriausybę, sugebanti užtikrinti savitarpio pagalbos sutarties vykdymą; 3) į Lietuvą turi
būti įvesti papildomi Raud. armijos daliniai, kurie padėtų užkirsti kelią provokacijoms. Paskutinis ultimatumo
reikalavimas iš esmės reiškė Lietuvos okupaciją. SSRS ultimatume buvo tvirtinama, kad Lietuvos vyriausybė grobia
raudonarmiečius, siunčia į koncentracijos stovyklas piliečius, kurie aptarnauja Raud.armijos įgulas Lietuvoje, Lietuva
buvo kaltinama, kad sudarė karinę sąjungą su Latvija ir Estija. Manoma, kad ši data ultimatumo įteikimui buvo
pasirinkta neatsitiktinai: 1940 m. birželio 14 d. vokiečių kariuomenė okupavo Paryžių. Todėl pasaulio visuomenė
nelabai atkreipė dėmesį į įvykius Lietuvoje. Panašaus pobūdžio ultimatumai birželio 16 d. buvo įteikti ir Latvijai bei
Estijai.
Naktį įvyko Lietuvos vyriausybės posėdis, kuriame buvo svarstoma, kaip reaguoti į SSRS pateiktą
ultimatumą. A. Smetona buvo prieš ultimatumo priėmimą, jis sutiko svarstyt tik vieną ultimatumo rekalavimą –
naujos vyriausybės sudarymą. Jis siūlė priešints SSRS gnklu ir kad kartu su vyriausybe kariuomenė trauktųsi į
Vokietiją. Tačiau vyriausybės dauguma nusprendė ultimatumą priimti. Tada protesto ženklan A. Smetona pareiškė
perduodąs pagal konstituciją prezidento pareigas ministrui pirmininkui ir išvykstąs iš Lietuvos. Lietuvos vyriausybė
pranešė į Maskvą, kad ji priima ultimatumą. Į Kauną iš Maskvos buvo atsiųstas SSRS užsienio reikalų komisaro
pavaduotojas V. Dekanozovas, kuris buvo paskirtas ypatinguoju įgaliotiniu Lietuvai ir koordinavo Lietuvos įjungimą į
SSRS.
1940 m. birželio 15 d. ryte įvykusiame vyriausybės posėdyje A. Smetona pasirašė aktą, kad jam
sunegalavus, jis perduoda savo pareigas ministrui pirmininkui A. Merkiui. Po to A. Smetona kartu su šeima išvyko iš
Lietuvos.
SSRS OKUPUOJA LIETUVĄ. Dar prieš įteikiant Lietuvai ultimatumą SSRS prie jos sienos sutelkė gausius Raud.
Armijos dalinius, nes buvo tikimasi lietuvių pasipriešinimo. Buvo parengti lageriai, pasirengę priimti apie 50 tūkst.
belaisvių. 1940 m. birželio 15 d. pavakaryje apie 150 tūkst.Raud. armijos karių įžengė į Lietuvą. Dėl savo
strateginės padėties Lietuva buvo okupuota pirmoji, kitos Pabaltijos šalys neteko net teorinės galimybės priešintis
SSRS. 1940 m. birželio 19 d. sovietinė kariuomenė užėmė tą Užnemunės dalį (Suvalkų trikampį), kuri pagal
draugystės ir sienų sutartį turėjo atitekti Vokietijai. Vokietija papildomu slaptuoju protokolu perdavė SSRS Suvalkų
trikampį 1941 m. sausio 10 d. už 7,5 mln. dolerių.
LIAUDIES SEIMAS IR JO NUTARIMAI. 1940 m. birželio 15 d. į Kauną atvykęs SSRS įgaliotinis V. Dekanozovas
atsivežė RKP (b) instrukciją, kaip įjungti Lietuvą į SSRS. Turėjo būti sudarytas įspūdis, kad reformos Lietuvoje
vykdomos teisėtai, pagal valstybėje veikiančius įstatymus ir vykdant Lietuvos liaudies valią. Pirmoji kliūtis,
įgyvendinant šį planą buvo ta, kad naują ministrą pirmininką pagal Lietuvos konstituciją skyrė prezidentas, tačiau jis
buvo išvykęs, bet neatsistatydinęs. Todėl V. Dekanozovas, nepavykus A. Smetonos susigrąžinti, įsakė aiškinti jo
išvykimą kaip atsistatydinimą. Taip einantis prezidento pareigas A. Merkys gavo teisinį pagrindą skirti naują ministrą
pirmininką. 1940 m. birželio 17 d. V. Dekanozovo nurodymu A. Merkys ministru pirmininku paskyrė žurnalistą J.
Paleckį ir pavedė jam sudaryti naują vyriausybę. Ši vyriausybė buvo pavadinta “liaudies vyriausybe”, siekiant
parodyti, kad ji sudaryta liaudies ir vykdo liaudies valią. Taktiniais sumetimais šioje vyriausybėje iš pradžių nebuvo
nei vieno komunisto, į ją buvo įtraukta daug žymių ir populiarių žmonių (V. Krėvė - Mickevičius, V. Vitkauskas, P.
Pakarklis ir kiti). Liaudies vyriausybė tapo SSRS marionete, nes nei vieno sprendimo nepriėmė savarankiškai, be
nurodymo iš SSRS. “Liaudies vyriausybės” veikla”: 1) birželio 18 d. buvo pasirašytas įsakymas paleisti iš kalėjimo
LKP CK sekretorių A. Sniečkų; 2) birželio 19 d. valstybės saugumo departamento direktoriumi buvo paskirtas A.
Sniečkus, o vidaus reikalų ministru - irgi komunistas M. Gedvilas, taip Lietuvos valstybės saugumo organai atsidūrė
komunistų rankose ir ėmė vykdyti jų valią; 3) “liaudies vyriausybė” perėmė į savo rankas masinės informacijos
priemones, paskyrė joms vadovauti SSRS nurodytus žmones, taip buvo pradėta kontroliuoti visa informacija, kuri
buvo pateikiama Lietuvos gyventojams; 4) birželio 27 d. buvo uždrausti visi nekomunistiniai laikraščiai; 5) pradėtas
Katalikų Bažnyčios persekiojimas: uždarytas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto teologijos fakultetas, nutraukti
santykiai su Vatikanu; 6) birželio 25 d. buvo legalizuota LKP, o birželio 28 d. - Lietuvos komjaunimas; 7) kadangi
naujoji vyriausybė bijojo kitų partijų veiklos, birželio 19 d. buvo uždaryta Lietuvos tautininkų sąjunga, o liepos 1 d.
buvo uždarytos visos politinės, visuomeninės, kultūrinės ir religinės organizacijos, veikusios iki birželio 15d., visų
Lietuvos politinių partijų nariai ( išskyrus LKP) buvo paskelbti liaudies priešais. Tokia “liaudies vyriausybės” veikla
rodė, kad Lietuva prarado politinę nepriklausomybę.
“LIAUDIES SEIMAS” IR JO NUTARIMAI. 1940 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Seimas buvo paleistas ir
buvo nutarta surengti naujus rinkimus į “Liaudies seimą” Kadangi visos Lietuvos partijos buvo uždraustos
rinkimuose nevaržomai galėjo dalyvauti tik LKP. Tačiau ji nesiryžo dalyvauti rinkimuose savo vardu. 1940 m. liepos
5 d. buvo sukurta fiktyvi Lietuvos darbo liaudies sąjunga, kuri ir kėlė kandidatus į seimą. Kandidatų buvo tiek, kiek
ir vietų seime. Jos rinkimų programoje buvo žadama atleisti valstiečius nuo nesumokėtų mokesčių, pagerinti
darbininkų ir tarnautojų padėtį ir t.t.
Iki 1940 m. liepos mėn. vidurio SSRS vadovybė siekė sudaryti regimybę, kad bus išsaugotas ribotas
Lietuvos savarankiškumas. Tai jiems pavyko, nes su SSRS statytiniais bendradarbiavo nemažai žinomų ir Letuvoje
gerbiamų žmonių (jie dalyvavo „Liaudies vyriausybės“ veikloje, buvo keliami kandidatais į Seimą Letuvos darbo
liaudies sąjungos vardu ir kt.).
Siekiant užbėgti už akių galimiems uždraustų politinių partijų veiksmams, naktį iš liepos 11 į 12 d. buvo
suimti žymiausi šių partijų veikėjai. Vykstant rikimams į Liaudies seimą Lietuvoje buvo pradėta vartoti sąvoka
liaudies priešas. Taip buvo vadinami asmenys, nusistatę prieš sovietinę valdžią. Rinkimai į “liaudies seimą” vyko 2
dienas - liepos 14 ir 15 d., nes pirmąją dieną balsuoti atvyko mažai rinkėjų. Liepos 17 d. buvo paskelbta, kad
rinkimuose dalyvavo 96,51% rinkėjų, kurių 99% balsavo už Lietuvos liaudies sąjungos kandidatus. Šie duomenys
buvo sufalsifikuoti. Manoma, kad iš tikrųjų rinkimuose dalyvavo tik 15 - 16% rinkėjų. Šių“rinkimų” metu į seimą
buvo išrinkti 79 atstovai, iš kurių 58 priklausė LKP.
“Liaudies seimas” pradėjo darbą 1940 m. liepos 21 d. Kauno Valstybės teatre. Posėdžio metu buvo
svarstomi komunistų siūlomi klausimai, kurių nebuvo rinkiminėje programoje. Posėdyje dalyvavo daug pašalinių
žmonių. “Liaudies seimo” nutarimai: 1) priimta deklaracija, kad Lietuvoje įvedama sovietinė santvarka, o valstybė
pavadinama Lietuvos Tarybų Socialistine Respublika; 2) nutarta prašyti, kad SSRS priimtų Lietuvos Tarybų
Socialistinę Respubliką į SSRS kaip sąjunginę respubliką (šį klausimą į Seimo dienotvarkę pasiūlė įtraukti A.
Sniečkus); 3) žemės buvo paskelbta valstybės nuosavybe, nustatyta maksimali žemės norma 30 ha vienam
valstiečių ūkiui, o žemė virš šios normos perduodama valstybiniam žemės fondui, taip buvo ruošiamasi stalininei
kolektyvizacijai; 4) nutarta nacionalizuoti stambiąją pramonę, transportą ir stambiąją prekybą, taip sudarytos
prielaidos įsigalėto socialistiniam gamybos būdui; 5) sudaryta įgaliotoji komisija, kuri turėjo nuvykti į Maskvą ir
įteikti SSRS Aukščiausiajai Tarybai deklaraciją dėl Lietuvos stojimo į SSRS; 6) „Liaudies Seimas“ buvo paskelbtas
Laikinąja Lietuvos SSR Aukščiausiąja Taryba, išrinktas Aukščiausios Tarybos Prezidiumas, kurio pirmininku buvo
išrinktas Justas Paleckis; 7) pakeista Lietuvos vėliava, himnas, herbas, panaikintos buvusios Lietuvos Respublikos
valstybinės šventės. Visi šie itin svarbūs Lietuvos valstybei klausimai buvo svarstomi po 1 - 1,5 val., balsuojant
dalyvavo ir pašaliniai asmenys, balsų niekas neskaičiavo.
LIETUVOS ĮJUNGIMAS Į SSRS. 1940 m. rugpjūčio 3 d. įvykusi SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesija svarstė
Lietuvos stojimo į SSRS klausimą. Buvo nutarta priimti Lietuvą į SSRS kartu su kitomis Pabaltijo respublikomis
Latvija ir Estija. T. p. buvo nutarta grąžinti Lietuvai dalį teritorijų, kuriose gyventojų daugumą sudarė lietuviai ir
kurios nebuvo grąžintos 1939 m. spalio 10 d. savitarpio pagalbos sutartimi (dalis šių teritorijų – lietuvių
apgyvendintos Švenčionių, Šalčininkų ir Druskininkų apylinkės – buvo prijungtos dar 1940 m. liepos 4 d.). 1940 m.
rugpjūčio 24 d. “liaudies seimas” pritarė SSRS Aukščiausios Tarybos nutarimui priimti Lietuvą I SSRS, o rugpjūčio
25 d. buvo priimta nauja konstitucija, kuri deklaravo KP vadovavimą visose gyvenimo srityse. 1940 m. spalio mėn.
Lietuvos KP tapo VKP(b) dalimi ir neteko net savarankiškumo regimybės.
Lietuvos įjungimas į SSRS buvo ne pačios lietuvių tautos valia, jis rėmėsi brutalia jėgai ir melu. Faktiškai tai buvo
Lietuvos aneksija. Taip SSRS įgyvendino planą įsigalėti Pabaltijyje.
SOVIETINIAI PERTVARKYMAI LIETUVOS EKONOMIKOJE IR KULTŪROJE. Paskelbus Lietuvą sovietine
respublika, joje buvo pradėta vykdyti sovietizacija. Sovietizacija – sovietinės santvarkos primetimas, kurios metu
buvo vykdomos šios reformos: nacionalizacija, kolektyvizacija, įvedama komunistų partijos diktatūra, vykdomos
masinės represijos.
Lietuva buvo žemės ūkio kraštas, todėl būtent agrariniai pertvarkymai turėjo daug įtakos tolesnei Lietuvos
ūkio raidai. 1940 m. rugpjūčio 5 d. buvo priimtas Valstybinio žemės fondo įstatymas, kuris numatė, kaip sudaryti ir
paskirstyti žemės fondą. Į jį turėjo būti paimtos nenaudojamos žemės bei ūkininkų žemė, viršijanti 30 ha. Gauti
sklypus iš valstybinio žemės fondo galėjo visi bežemiai ir mažažemiai, turintys ne daugiau 8 ha žemės. Likusioje
nepanaudotoje Valstybinio žemės fondo žemėje turėjo būti kuriai kolūkiai. Valstiečiai buvo atleisti nuo žemės
mokesčių galiojusių nuo 1922 m. Sovietinė žemės reforma kaime truko apie 3 mėn. ir sukėlė nesantaiką tarp kaimo
žmonių. Valstiečiai, turintys daugiau kaip 15 ha žemės buvo laikomi buožėmis. Sovietinė valdžia siekė juos
sunaikinti, apdėdama dideliais mokesčiais. Nuo 1941 m. pavasario dideli mokesčiai buvo nustatyti visiems
valstiečiams. Nesumokėję nustatytų mokesčių valstiečiai buvo tremiami arba patys pasitraukdavo iš savo ūkių.
Pagal “Liaudies seimo” nutarimą pirmiausia buvo nacionalizuota stambioji privatinė nuosavybė. Buvo
nacionalizuotos pramonės įmonės, kuriose dirbo daugiau kaip 20 žmonių, suvalstybinta stambioji prekyba,
transportas ir kt. Lietuvos ūkio šakos (bankai, geležinkeliai ir kt.) buvo įjungti į SSRS ūkio sistemą, jos buvo
perorientuotos į SSRS rinką, nusistovėję ekonominiai santykiai su Europos šalimis buvo nutraukti. Daug žalos
Lietuvos ūkiui padarė finansų sistemos reforma. 1940 m. rudenį Lietuvoje buvo įvestas rublis. Prekių kainos
padidėjo 3 kartus. Nacionalizavus bankus, gyventojai neteko savo santaupų. Taip buvo dirbtinai nusmukdytas
Lietuvos gyventojų gyvenimo lygis. Visos šios reformos griovė Lietuvos ūkį.
Sovietinė valdžią pradėjo ir kultūros pertvarką. Iš esmės buvo pertvarkyta švietimo sistema. Mokyklose
sovietinės valdžios nurodymu buvo pradėtos steigti komjaunmo organizacijos. Vytauto Didžiojo universitetas buvo
pavadintas Kauno universitetu, panaikinta jo autonomija, uždarytas teologijos-filosofijos fakultetas, universitete
įvestas privalomas marksizmo-leninizmo kursas ir kt. Sovietinė valdžia pradėjo varžyti Katalikų bažnyčią ir kitas
religines konfesijas, veikusias Lietuvoje: bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės, buvo nutraukta visų religinių
draugijų ir organizacijų veikla, konfiskuotas jų turtas, kunigai buvo įtraukti į pavojingų valstybei asmenų sąrašus,
juos pradėta sekti. Nuo 1940 m. rugsėjo mėn. pradėjo veikti griežta cenzūra, Lietuvoje pagal SSRS modelį įkurta
speciali cenzūros organizacija Glavlitas. Pradėta keisti ir gatvių pavadinimus.
1940 m. birželio mėn. LKP turėjo tik apie 700 narių. Kadangi SSRS nepasitikėjo komunistas lietuviais, daug
„patikimų“ komunistų buvo siunčiama iš SSRS.
LIETUVOS KARIUOMENĖS IR TEISĖSAUGOS INSTITUCIJŲ PERTVARKYMAS. SSRS skubėjo daryti
pertvarkymus Lietuvos kariuomenėje, nes bijojo, kad ji gali pasipriešinti okupacijai ginklu. Pertvarkymai Lietuvos
kariuomenėje: 1) “kadrų valymas”, kurio metu iš kariuomenės buvo pašalinti visi nepatikimi ir patriotiškai nusiteikę
kariai ir karininkai, į jų vietą buvo atsiųsti karininkai iš SSRS; 2) atleisti visi kariuomenės kapelionai ir įvesta politinių
vadovų institucija, kurių tikslas buvo skleisti komunistinę ideologiją kariuomenėje; 3) uždaryti Lietuvos kariuomenės
leidiniai (“Karys”, “Kardas” ir kiti) vietoje jų pradėjo eiti prokomunistinė „Karių tiesa“; 4) 1940 m. liepos 3 d.
Lietuvos kariuomenė buvo pavadinta Lietuvos liaudies kariuomene; 5) 1940 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos liaudies
kariuomenė buvo pertvarkyta ir įjungta į SSRS Pabaltijo ypatingosios karinę apygardą; 6) iš Lietuvos kariuomenės
vado pareigų buvo atleistas V. Vitkauskas, į jo vietą paskirtas atsiųstas iš SSRS F. Baltušis - Žemaitis. 1940 m.
liepos 11 d. buvo panaikinta šaulių sąjunga.
Pertvarkymai teisėsaugos sistemoje: 1) 1940 m. birželio 26 d. buvo pradėta steigti ginkluota milicija, o
liepos 29 d. Lietuvos policija buvo panaikinta, liko tik prosovietinė milicija; 2) 1940 m. rugpjūčio 26 d. SSRS
pavyzdžiu buvo sudaryti Vidaus reikalų ir Valstybės saugumo komisariatai, kuriems ėmė vadovauti iš SSRS atsiųsti
žmonės; 3) vidaus reikalų ir saugumo organai ėmė taikyti Lietuvoje kovos su “liaudies priešais” formas ir metodus
(nebeliko išteisinamųjų nuosprendžių, viską lėmė parengtinis tardymas, prisipažinti padarius nusikaltimą buvo
verčiama jėga ir kt.); 4) 1940 m. rudenį galutinai buvo likviduota Lietuvos teismų sistema, Lietuvos teritorijoje
pradėjo veikti specialieji teismai - kariniai tribunolai; 5) 1940 m. gruodžio 1 d. Lietuvoje įsigaliojo sovietiniai
įstatymai, pagal kuriuos baudžiamojon atsakomybėn buvo traukiama už nusikaltimus padarytus iki sovietinės
okupacijos. Sovietinių teisėsaugos insttucijų darbo niekas nekontroliavo.
Sovietinių pertvarkymų kariuomenėje ir teisėsaugos sistemoje tikslas: 1) susidoroti su asmenimis, nepritariančiais
sovietinei santvarkai; 2) palaužti iš anksto galimą pasipriešinimą sovietinei santvarkai; 3) įtvirtinti sovietinį režimą
Lietuvoje, naudojant terorą ir represijas.
Vidaus reikalų komisariato sistemoje dirbo vietiniai žmonės, valstybės saugumo sistemoje – atvykę iš SSRS
operatyviniai darbuotojai, net nemokantys lietuvių kalbos.
REPRESIJOS IR DEPORTACIJOS. Pirmosios represijos Lietuvoje prasidėjo 1940 m. naktį iš liepos 11 į 12 d., kai
buvo suimti žymiausi Lietuvoje iki sovietinės okupacijos veikusių partijų veikėjai. Pirmieji deportuoti iš Lietuvos
asmenys buvo A. Merkys ir J. Urbšys su šeimomis. Įsakymas deportuoti juos iš Lietuvos kaip pavojingus valstybei
asmenis buvo pasirašytas 1940 m. liepos 16 d. Areštai vis dažnėjo, suimtieji buvo kaltinami tradiciniais
nusikaltimais: antiliaudine veikla, šnipinėjimu, dalyvavimu pogrindinių teroristinių organizacijų veikloje ir t.t. 1941
m. buvo pradėti suiminėti ūkininkai, laiku neįvykdę padidintų ž.ū. prievolių. Masinės deportacijos iš Baltijos šalių
buvo planuojamos Maskvoje iš anksto. Trėmimo planus sudarinėjo SSRS Vidaus reikalų liaudies komisariatas. 1940
m. rudenį buvo duotas nurodymas sudaryti potencialių “liaudies priešų” sąrašus.1941 m. gegužės 23 d. buvo
sudarytas Respublikinis trėmimo operacijos štabas. Pirmieji masiniai trėmimai iš Lietuvos prasidėjo 1941 m. birželio
14 d. ir oficialiai truko iki birželio 18 d., nors tremiama buvo iki pat birželio 22 d., kai prasidėjo Vokietijos ir SSRS
karas. Per šį laikotarpį iš Lietuvos buvo ištremta apie 20 tūkst. žmonių. Prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, dalis
politinių kalinių iš Lietuvos buvo varomi į SSRS gilumą (masinės žudynės Červenėje prie Minsko), kiti masiškai buvo
žudomi Lietuvoje (Rainių miškelyje prie Telšių ir kitur).
PRIEŠINIMASIS SOVIETIZACIJAI. Dauguma gyventojų nepritarė Lietuvos įjungimui į SSRS ir sovietiniams
pertvarkymams. Dažniausiai jie priešinosi naujai valdžiai pasyviai (nepaisydami draudimų šventė religines šventes,
ignoravo sovietinės valdžios organizuojamus rinkimus ir kt.). Vyko ir aktyvus pasipriešinimas. Visoje Lietuvoje kūrėsi
pogrindinės rezistencinės grupės. 1940 m. spalio 9 d. Vilniuje įvyko šių grupių suvažiavimas, kuriame buvo įkurta
Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, kuri 1941 m. balandžio mėn. susijungė su LAF. 1941 m. pavasarį Lietuvoje veikė
ir partizanų būriai, bet jie nebuvo gausūs. Pasipriešinimas vyko ir užsienyje. Lietuvos diplomatai iš daugelio šalių
atsisakė grįžti į Lietuvą ir įteikė šalių, prie kurių buvo akredituoti, protesto prieš sovietinę Lietuvos okupaciją notas.
Šiai diplomatų veiklai vadovavo S. Lozoraitis, kurį diplomatino korpuso vadovu užsienyje dar 1940 m. birželio 1 d.
paskyrė užsienio reikalų ministras J. Urbšys. Už tai sovietinė vyriausybė Lietuvos diplomatus atleido iš pareigų,
konfiskavo visą jų turtą, atėmė pilietybę ir uždraudė grįžti į Lietuvą. Tagi, vienintelė neprklausomos Lietuvos
Respublikos institucija, niekuomet nebuvusi pavaldi SSRS, buvo Lietuvos diplomatinė tarnyba.
Užsienyje buvo kuriamos ir įvairios organizacijos, kovojusios prieš Lietuvos okupaciją. Žymiausia iš šių
organizacijų buvo Lietuvos aktyvistų frontas (LAF), kurį 28 asmenų grupė įsteigė 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne. Jo
vadovu tapo K. Škirpa. LAF - o tikslas buvo atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. LAF - as užmezgė santykius su
pogrindinėmis organizacijomis Lietuvoje, pradėjo rengti sukilimą prieš sovietinę valdžią. Vokietijos ir SSRS karo
išvakarėse LAF-ui priklausė apie 500 narių. Pogrindniuose būriuose ir organizacijose Lietuvoje dalyvavo ape 30
tūkst. žmonių.
VAKARŲ ŠALIŲ REAKCIJA Į LIETUVOS ANEKSIJĄ. SSRS pasirinko tinkamą laiką Lietuvos okupacijai, nes
1940 m. birželio 14 d. Vokietija užėmė Paryžių ir viso pasaulio visuomenės dėmesys buvo nukreiptas į tuos įvykius.
Baltijos valstybių okupaciją įvairios valstybės vertino nevienodai: 1) Vokietija ir Švedija iškart pripažino Lietuvos
okupaciją (Vokietija apie ją jau seniai žinojo, o Švedija nenorėjo komplikuoti santykių su SSRS); 2) dalis valstybių
(Italija, Prancūzija, D. Britanija ir kitos) moraliai rėmė Lietuvos nepriklausomybę, tačiau nesiėmė jokių žingsnių
Lietuvai padėti; 3) aiškiausia buvo JAV pozicija Lietuvos atžvilgiu: Niujorko banke laikomas Lietuvos auksas buvo
užblokuotas, jos valstybės sekretorius pareiškė, kad JAV vyriausybė nepripažįsta SSRS teisės okupuoti Lietuvą.
ATMINTINĖ: 1) Sąvokos ir terminai: neutralitetas, dezertyravimas, provokacija, ultimatumas, okupacija, aneksija,
“Liaudies vyriausybė”, “Liaudies seimas”, nacionalizacija, Valstybinis žemės fondas, “liaudies priešai” buožės,
deklaracija, Lietuvos tarybų Socialistinė respublika, “kadrų valymas”, represijos, deportacijos, sovietizacija,
rezistencija, LAF - as.
2) Įvykiai ir datos: 1939 09 01 d. - Lietuva paskelbia apie savo neutralitetą; 1939 09 28 d. - Vokietijos ir SSRS
draugystės ir sienų sutartis, pagal kurios slaptus protokolus Lietuva perėjo į SSRS įtakos sferą; 1939 10 10 d. -
Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartis; 1939 10 28 d. - Lietuva atgavo Vilniaus kraštą; 1940 06 14 d. - SSRS
ultimatumas Lietuvai; 1940 06 15 d. - Lietuva priima SSRS ultimatumą, A. Smetona išvyksta iš Lietuvos, Raus.
armija okupuoja Lietuvą; 1940 06 17 d. - sudaroma “Liaudies vyriausybė”, vadovaujama J. Paleckio; 1940 07 14 -
15 d. - rinkimai į “Liaudies seimą”; 1940 07 21 d. - “Liaudies seimo” posėdis, kuriame priimtas nutarimas įjungti
Lietuvą į SSRS; 1940 08 03 d. - SSRS Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą įjungti Lietuvą į SSRS; 1940 11 17 d. -
Berlyne sukurta pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizacija - Lietuvos aktyvistų frontas (LAF); 1941 06 14 d. -
prasidėjo pirmieji masiniai trėmimai iš Lietuvos, dabar ši diena minima kaip Gedulo ir vilties diena.
3) Asmenybės: A. Smetona, A. Merkys, J. Urbšys,V. Dekanozovas, J. Paleckis, A. Sniečkus, K. Škirpa.
Antanas Smetona (1874 - 1944 m.) Gimė Ukmergės raj., neturtingo valstiečio šeimoje. Aktyviai
dalyvavo tautinio atgimimo judėjime. Baigęs Peterburgo universiteto Teisės fakultetą ir grįžęs į Lietuvą, įsitraukė į
lietuvių visuomeninę veiklą. Buvo 1905 m. Didžiojo lietuvių seimo dalyvis. Prasidėjus I pasauliniam karui dalyvavo
nukentėjusiems nuo karo šelpti draugijos veikloje. 1917 m. Vilniaus konferencijoje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą,
Nepriklausomybės akto signataras. 1919 04 04 d. Lietuvos Taryba išrinko jį pirmuoju Lietuvos prezidentu, juo buvo
iki 1920 m. Aktyviai dalyvavo tautininkų partijos veikloje, 1923 - 27 m. dėstė Kauno universitete. A. Smetona buvo
vienas iš 1926 12 17 d. valstybinio perversmo vadovø, po perversmo tapo prezidentu ir įvedė Lietuvoje autoritarinį
režimą. 1940 m. birželio mėn. SSRS okupuojant Lietuvą, pasitraukė į užsienį. Žuvo Klyvlende (JAV) gaisro metu
1944 m.
Veikla: 1) valstybės ir visuomenės veikėjas; 2) pirmasis ir paskutinis Lietuvos valstybės prezidentas; 3) vienas iš
tautininkų partijos įkūrėjų ir ideologų; 4) vienas iš Didžiojo Vilniaus seimo dalyvių1905 m.; 5) Lietuvos Tarybos
narys ir pirmininkas nuo 1917 m. rugsėjo mėn., vienas iš Vilniaus konferencijos organizatorių ir dalyvis; 6) vienas iš
1926 12 17 d. valstybinio perversmo organizatoriø; 7) įvedė Lietuvoje autoritarinį režimą. ; 8) Nepriklausomybės
akto signataras.
Antanas Merkys (1887 - 1955 m.) - lietuvių valstybės ir visuomenės veikėjas, paskutinės
nepriklausomos Lietuvos vyriausybės vadovas 1939 11 21d. - 1940 06 17 d. , A. Smetonai pasitraukus į užsienį,
1940 06 15 - 17 d. ėjo prezidento pareigas.
Juozas Urbšys ( 1896 - ?) - paskutinės nepriklausomos Lietuvos vyriausybės užsienio teikalų ministras,
pasirašęs Klaipėdos perdavimo Vokietijai sutartį 1939 03 22 d. , savitarpio pagalbos sutartį su SSRS 1939 10 10d.
Vladimiras Dekanozovas - SSRS vyriausybės ypatingasis įgaliotinis, okupuojant Lietuvą, nuo savo
atvykimo 1940 06 15 d. tiesiogiai vykdė iš Maskvos gaunamas ir instrukcijas ir vadovavo Lietuvos įjungimui į SSRS,
organizavo rinkimus į “Liaudies seimą”, Lietuvos politinių veikėjų represijas.
Kazys Škirpa ( 1895 - 1979 m.) Gimė Pasvalio raj., baigė Peterhofo karo mokyklą ir Belgijos karo
akademiją. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1926 - 27 m. buvo Generalinio štabo viršininkas. 1927- 37 m. dirbo
diplomatinį darbą Vokietijoje 1937 - 38 m. buvo Lietuvos atstovas Tautų Sąjungoje, nuo 1939 m. buvo
nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vokietijoje. Lietuvai praradus nepriklausomybę, savo bute 1940 11
17 d. įkūrė LAF - ą ir buvo jo vadovu. Po karo pasitraukė į JAV, dirbo Kongreso bibliotekoje, aktyviai dalyvavo
lietuvių išeivių politinėje ir kultūrinėje veikloje.
Veikla: 1) diplomatas ir kariuomenės veikėjas; 2) dalyvavo pasirašant Klaipėdos karšto perdavimo Vokietijai
sutartį; 3) LAF - o įkūrėjas ir vadovas 1940 11 17 d.
Justas Paleckis ( 1899 - 1980 m.) Gimė Telšiuose. Iki 1926 m. gyveno Rygoje, po to persikėlė į Kauną.
Tapo valstiečių liaudininkų partijos nariu, po 1926 m. valstybinio perversmo buvo aktyvus A. Smetonos opozicijos
narys. Suartėjo su komunistais, 1933 m. lankėsi SSRS. 1940 m. 06 17 d. jis tapo “Liaudies vyriausybės” vadovu,
kartu ėjo ir prezidento pareigas. 1940 m. rugpjūčio mėn. jis įstojo į LKP ir buvo paskirtas LTSR Aukščiausios
Tarybos pirmininku. Šias pareigas jis ėjo iki 1967 m.
Veikla: 1) žurnalistas, sovietinės Lietuvos politinis veikėjas; 2) 1940 06 17 d. sukurtos prosovietinės
“Liaudies vyriausybės” vadovas; 3) nuo 1940 m. rugpjūčio mėn. LKP narys; 4) LTSR Aukščiausios Tarybos
pirmininkas 1940 - 67 m.; 5) pasirašė LTSR sukūrimo ir įstojimo į SSRS deklaracijas, pasirašinėjo tremiamų ir
represuojamų žmonių sąrašus.
KAIP ATPAŽINTI KONTŪRINĮ ŽEMĖLAPĮ LIETUVA 1939 03 22 - 1939 10 10”

1) Kaimynai iš šiaurės į pietus: Latvija, SSRS, Lenkija (iki 1939 09 mėn.), Vokietija;
2) Klaipėdos kraštas prijungiamas prie Vokietijos
 Atkreipti dėmesį: Lietuvos teritorija pati mažiausia per visą 1918 - 39 m. laikotarpį, nes Klaipėdos kraštą
prisijungė Vokietija, o Vilniaus kraštas okupuotas Lenkijos, 1939 m. 09 mėn. labai pailgėja sienos su SSRS ir
Vokietija, nes šios valstybės pasidalija Lenkiją.

KAIP ATPAŽINTI KONTŪRINĮ ŽEMĖLAPĮ “LIETUVA 1939 10 10 - 1940 08 03”

1) Kaimynai iš šiaurės į pietus: Latvija, SSRS, Vokietija;

2) Padidėja Lietuvos teritorija, nes jai grąžinama dalis Lenkijos 1920 10 09 d.užgrobto Vilniaus krašto;
3) Klaipėdos kraštas nepriklauso Lietuvai.
Atkreipti dėmesį: nebėra sienos su Lenkija, nes ją pasidalijo SSRS ir Vokietija.

LIETUVA HITLERINĖS OKUPACIJOS METAIS (1941 - 45M.)

SUKILIMAS PRASIDĖJUS KARUI. 1941 m. birželio 22 d. Vokietija užpuolė SSRS ir įsiveržė į Lietuvą. Prasidėjus
šiam karui pasikeitė Lietuvos politinė padėtis, atsirado galimybė Lietuvai atgauti valstybingumą. Pirmosiomis karo
dienomis daug Lietuvos vyrų stojo į kovą su Raud. armija, tikėdamiesi, kad Vokietija padės Lietuvai atgauti
valstybingumą.
Dar 1940 m. lapkričio 17 d. LAF steigiamojoje konferencijoje Berlyne buvo pradėtas sukilimo Lietuvai
išvaduoti iš sovietinės okupacijos planas. Sukilimas turėjo prasidėti 1941 m. birželio pradžioje. Tačiau sovietiniams
saugumo organams pavyko likviduoti LAF štabą Vilniuje, todėl sukilimą teko atidėti. 1941 m. birželio 22d. LAF
priėmė nutarimą pradėti sukilimą. Buvo užimta Kauno radijo stotis bei centrinis paštas. Birželio 23 d. buvo
paskelbta apie Nepriklausomos Lietuvos atkūrimą ir Laikinosios vyriausybės sudėtį. Lietuvoje prasidėjo visuotinis
sukilimas. Jame dalyvavo apie 100 tūkst. žmonių. Daugelį Lietuvos miestų sukilėliai užėmė dar iki vokiečių
kariuomenės atėjimo. Sukilimo reikšmė: 1) paspartino sovietinės kariuomenės traukimąsi iš Lietuvos; 2) išgelbėjo
nemažai politinių kalinių ir tremtinių bei šaukiamojo amžiaus jaunuolių; 3) paneigtas SSRS melas, kad Lietuva pati
prašėsi priimama į SSRS sudėtį; 4) parodė pasauliui, kad lietuviai nori gyventi nepriklausomi; 5) sukilimas išsklaidė
mitą, kad naciai išlaisvino Lietuvą iš sovetinės okupacijos; 6) moralinė - psichologinė reikšmė: buvo nuplauta gėda,
kad 1940 m. birželio mėn. lietuviai negynė savo nepriklausomybės. Sukilimo metu žuvo apie 6 tūkst. sukilėlių.
LAIKINOSIOS VYRIAUSYBĖS SUDARYMAS IR VEIKLA. 1941 m. birželio 23 d. buvo pranešta apie Laikinosios
vyriausybės sudarymą. Ši vyriausybė buvo pavadinta “laikinąja”, nes turėjo veikti iki rinkimų, po kurių turėjo būti
sudaryta nauja, teisėta Lietuvos vyriausybė. Tačiau numatyti rinkimai taip ir neįvyko. Laikinosios vyriausybės
vadovu buvo paskirtas J. Ambrazevičius. Svarbiausias Laikinosios vyriausybės uždavinys buvo paimti valdžią krašte
anksčiau, negu jį spės užimti vokiečių kariuomenė. Taip lietuviai tikėjosi išlaikyti nepriklausomybę. Laikinosios
vyriausybės veikla: 1) 1941 m. birželio 25 d. paskelbtas atsišaukimas “Į tautą”, kuriame buvo smerkiama sovietinė
okupacija ir dėkojama vokiečiams už išlaisvinimą (diplomatinis žingsnis); 2) buvo grąžinta iki sovietinės okupacijos
veikusi administracinė sistema, paskirti valdininkai; 3) atkurta nepriklausomybės laikų švietimo sistema; 4) grąžinta
sovietinės vyriausybės nacionalizuota nuosavybė ir žemė. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas neatitiko Vokietijos
tikslų. Jau birželio 28 d. vokiečiai įsakė paleisti lietuvių karinius dalinius. 1941 m. liepos 25 d. buvo suformuota
vokiečių civilinė valdžia Lietuvoje, rugpjūčio 5 d. Laikinajai vyriausybei buvo įsakyta baigti darbą. Lietuviams
nebeliko kitos išeities, tik paklusti. 1941 m. rugpjūčio 13 d. Lietuvos generalinės srities vadovas A. fon Rentelnas
pasirašė įsakymą dėl Laikinosios vyriausybės paleidimo. Laikinoji vyriausybė veikė 6 savaites. Ji priėmė apie 100
įvairių įstatymų ir potvarkių. Laikinosios vyriausybės veiklos reikšmė: 1) gynė Lietuvos laisvę; 2) panaikino daugelį
sovietizacijos padarinių, kūrė krašte tvarką. Tačiau jos veikla buvo neparanki vokiečiams. Laikinosios vyriausybės
paleidimas reiškė, kad lietuviams tenka pradėti kovą su naujais okupantais.
NACIŲ OKUPACINIS REŽIMAS. 1941 m. liepos 17 d. A. Hitleris dekretu sudarė Ostlandą (Rytų kraštą), į kurio
sudėtį buvo įtrauktos Lietuva, Latvija ir Estija. Lietuva tapo Ostlando generaline sritimi. Jos generaliniu komisaru
buvo paskirtas Adrijanas Teodoras fon Rentelnas. Lietuva buvo padalinta į 6 apygardas. Lietuvos generalinis
komisaras valdė per lietuvius tarėjus. Tarėjai, kontroliuojami vokiečių, administravo įvairias visuomeninio gyvenimo
sritis: vidaus reikalus, švietimą, susisiekimą, žemės ūkį ir t.t. Jokios realios valdžios šie tarėjai neturėjo, jie tik
koordinavo įvairių institucijų veiklą ir turėjo pritariamąjį balsą. Vokiečių civilinė administracija skyrėsi nuo sovietinės
tuo, kad tik aukščiausius postus joje užėmė vokiečiai. Be civilinės Lietuvoje veikė ir karinė vokiečių valdžia, įvairios
policijos ir saugumo tarnybos. Pagrindiniai vokiečių okupacinės administracijos tikslai buvo: 1) slopinti antihitlerinį
pasipriešinimą; 2) aprūpinti Vokietiją darbo jėga; 3) tiekti Vokietijai reikalingas žaliavas ir maisto produktus; 4)
kolonizuoti Lietuvą ir įjungti ją į Vokietijos sudėtį.
Vokiečių okupacinės administracijos veikla: 1) iki 1943 m. vokiečių pralaimėjimų Rytų fronte buvo vykdoma
planinga Lietuvos kolonizacija, 1941-44 m. Lietuvoje (daugiausiai vakarinėje dalyje) buvo įkurdinta apie 30 tūkst.
vokiečių kolonistų; 2) įvesta reichsmarkė; 3) ūkininkams buvo nustatytos didelės pyliavos; 4) dėl žaliavų stygiaus
sustojo daug pramonės įmonių, veikė tik tos įmonės, kurios buvo reikalingos vokiečiams, kitų įrengimai buvo
išmontuojami ir išvežami į Vokietiją; 6) įvestos maisto kortelės; 7) darbams į Vokietiją buvo vežami Lietuvos
gyventojai, per visą nacių okupacijos laikotarpį buvo išvežta apie 75.000 žmonių; 8) buvo varžomas kultūrinis
gyenimas: uždarytos 4 mokytojų seminarijos, dalis mokyklų, 1943 m. kovo 17 d. uždaryti Vilniaus ir Kauno
universitetai bei kitos aukštosios mokyklos.
TERORAS IR HOLOKAUSTAS. Nuo pat pirmųjų okupacijos dienų vokiečiai pradėjo represijas ir terorą. Nuo nacių
teroro labiausiai nukentėjo žydai. Jau pirmosiomis okupacijos dienomis buvo pradėtas masinis jų naikinimas.
Vokiečiams pavyko patraukti į žydų persekiojimą ir žudynes ir kai kuriuos vietos gyventojus. Holokausto Lietuvoje
ypatybė ta, kad Lietuvos žydai buvo žudomi Lietuvoje (kitų šalių žydai buvo vežami naikinti į Vokietijos ir Lenkijos
koncentracijos stovyklas), į Lietuvą naikinimui buvo vežami žydai iš kitų Europos šalių (Austrijos, Vokietijos,
Čekoslovakijos, Prancūzijos). Didesniuose Lietuvos miestuose išlikusiems gyviems žydams buvo sukurti getai -
izoliuoti, saugomi miestų rajonai, iš kurių iškraustyti visi nežydai. Vokiečiams karą pralaimint ir frontui artėjant prie
Lietuvos, 1943 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus getas buvo likviduotas, jo gyventojai išžudyti. Paneriuose prie Vilniaus,
Kauno fortuose buvo masiškai žudomi žydai ir kiti žmonės. 1941 m. vasarą Lietuvoje gyveno apie 215 tūkst. žydų,
nacių okupacijos metais jų buvo nužudyta apie 200 tūkst. Apie 3 tūkst. lietuvių nacių okupacijos metais gelbėjo
žydus, nors už tai grėsė mirties bausmė.
Represuojami buvo ne tik žydai, bet ir inteligentai, ūkininkai ir kiti. Dalis Lietuvos gyventojų (apie 75 tūkst.)
buvo išvežti prievartiniams darbams į Vokietiją. Bausdami už sovietinių partizanų veiklą vokiečiai šaudė įkaitus. Dėl
šios priežasties 1944 m. buvo sudegintas Pirčiupių kaimas, o jo gyventojai nužudyti. Vokiečių okupacijos metais
Lietuvoje žuvo apie 200 tūkst. žydų, 15 tūkst. lietuvių ir 15-20 tūkst. kitų tautybių Lietuvos gyventojų. Apie 30
tūkst. Lietuvos gyventojų pateko į koncentracijos stovyklas, apie 6 tūkst. jų ten žuvo.
PASIPRIEŠINIMAS VOKIEČIŲ OKUPACINIAM REŽIMUI. Pasipriešinimas vokiečių okupaciniam režimui buvo
dvejopas: nesovietinis ir sovietinis. Jų tikslai buvo skirtingi, todėl jie tarpusavyje nebendravo ir savo veiksmų
nederino.
Nesovietinis pasipriešinimas vokiečiams. Tikslas - po karo atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Pasipriešinimo
formos buvo taikios, ginkluotame pasipriešinime šios organizacijos nedalyvavo. 1941m. rugsėjo 22 d. buvo
uždarytas LAF-as, nes ši organizacija protestavo prieš Laikinosios vyriausybės veiklos nutraukimą. Kaip LAF-o tąsa
pradėjo veikti Lietuvių frontas kuris 1942 m. gegužės mėn. įkūrė karinį padalinį – Kęstučio organizaciją. Vokiečiams
pasitraukus iš Lietuvos šios organizacijos nariai pradėjo ginkluotą rezistenciją.
Kūrėsi antivokiškos pogrindinės organizacijos, kurių tikslai buvo: sulaikyti lietuvius nuo aktyvaus
bendradarbiavimo su vokiečiais, neleisti įvelti Lietuvos gyventojų į karą, išvežti darbams į Vokietiją. Svarbiausios
nesovietnės pogrindinės organizacijos: 1) 1941 m. gruodžio 13 d. Vilniuje buvo įkurta karinė politinė Lietuvos
laisvės armijos organizacija, kuri 1944 m. pradėjo ginkluotą kovą su Raud. Armija, vėliau organizavo pasipriešinimą
bolševikams; 2) 1942 m. Lietuvoje veikė 2 pogrindžio centrai: Tautos taryba ir Vyriausias lietuvių komitetas kurie
1943 m. lapkričio 25 d. susijungė į Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK - as), veikusį iki 1944 m.
gegužės mėn., kai buvo susektas. Įvairios pasipriešinimo organizacijos leido pogrindinius leidinius. Nesovietinis
pasipriešinimas vokiečiams nebuvo efektyvus, nes pogrindinės grupės dėl įvairių priežasčių nederino savo veiksmų
ir nebendradarbiavo.
Sovietinis pasipriešinimas vokiečiams. Tikslas - atkurti Lietuvoje sovietinę santvarką. Sovietinių pogrindinių ir
partizaninių būrių kūrimui vadovavo LKP. Jų veikla buvo ir taiki, ir ginkluota. Lietuvos komunistinės vadovybės
emigracijoje tikslas buvo diegti Lietuvoje komunistinę ideologiją, todėl ši vyriausybė rengė radijo laidų transliaciją į
Lietuvą, leido knygas, brošiūras, laikraščius, rūpinosi jų platinimu Lietuvoje. Pirmosios sovietinių partizanų
grupuotės pradėjo veikti Lietuvoje 1941 m. vasarą ir rudenį. 1942 m. lapkričio mėn. Maskvoje buvo įkurtas Lietuvos
partizaninio judėjimo štabas, kuris padėjo derinti partizaninių būrių veiksmus. 1943 m. balandžio mėn. į Lietuvą
buvo pasiųsta operatyvinė grupė, kuri turėjo vadovauti sovietiniam partizaniniam judėjimui. 1944 m. sausio 6 d. ji
buvo pertvarkyta į Šiaurės ir Pietų komitetus, kad galėtų geriau koordinuoti sovietinių partizanų veiklą. Prie Lietuvos
artėjant Raudonajai armijai, sovietinių partizanų veikla aktyvėjo.
Lenkų organizacijų veikla. Lietuvoje nacių okupacijos metais veikė ir slapta lenkų karinė struktūra Armija
Krajowa, Lietuvoje vadinama „akovcais“. Šios organizacijos tikslas – atkurti Lenkijos valstybę su prieškario sienomis
(t.y. su Vilniaus kraštu), todėl ji veikė kaip antilietuviška organizacija. Pirmieji jos būriai Vilniaus krašte pasirodė
1943 m. „Akovcai“ kovojo ir prieš vokiečius, ir prieš sovietinius partizanus, ir prieš lietuvių civilinę administraciją.
Vilniaus krašte nuo jų nukentėjo apie 200 civilių gyventojų.
LIETUVIAI VOKIEČIŲ IR SOVIETINĖJE KARIUOMENĖJE. Dėl įvairių priežasčių lietuviai tarnavo ir vokiečių, ir
sovietinėje kariuomenėje.
1) Lietuviai vokiečių kariuomenėje. Prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, dalis Lietuvos kariuomenės karių pasidavė
vokiečiams. Iš jų ir savanorių vokiečiai suformavo karinius junginius - Lietuvos savisaugos batalionus. Kadangi šiuos
savisaugos batalionus vokiečiai siuntė kariauti į kitas valstybes, lietuviai pradėjo masiškai bėgti iš šių karinių dalinių.
1943 m. susikomplikavus Vokietijos padėčiai fronte, vokiečių administracija ėmė raginti lietuvius stoti į SS legionus.
Lietuvoje šis sumanymas žlugo. Keršydami už nepaklusnumą vokiečiai uždarė Vilniaus ir Kauno universitetus, į
koncentracijos stovyklas išvežė daug lietuvių inteligentų. Artėjant frontui ir suaktyvėjus sovietiniams partizanams,
lietuvių visuomenės veikėjai 1943 m. lapkričio mėn. pasitarime nusprendė sukurti karinius junginius, kurie užtikrintų
tvarką, kovotų su banditizmu, o esant palankioms sąlygoms - ir dėl Lietuvos valstybingumo atkūrimo. 1944 m.
vasario 13 d. buvo pasirašytas susitarimas su vokiečiais, kad generolas P. Plechavičius iš savanorių sukurs karines
pajėgas kovai su banditizmu - vietinę rinktinę. Vokiečiai turėjo aprūpinti šią rinktinę ginklais, o vadovauti jai turėjo
lietuvių karininkai. Vietinė rinktinė turėjo kovoti su sovietiniais partizanais, priartėjus frontui ginti Lietuvos sienas.
1944 m. vasario 16 d. gen. P. Plechavičius paskelbė atsišaukimą į lietuvius, ragindamas stoti į Vietinę rinktinę.
Kadangi į šį kvietimą per trumpą laiką atsiliepė apie 20 tūkst. lietuvių (iš viso į Vietinę rinktinę įstojo apie 30 tūkst.
žmonių), vokiečiai pabandė perimti šiuos dalinius savo žinion. Tačiau vietinės rinktinės kariai išsiskirstė, vokiečiams
nepavyko panaudoti jų savo pusėje kare su SSRS.
2) Lietuviai sovietinėje kariuomenėje. 1941 m. pab. iš Lietuvos gyventojų, pasitraukusių į SSRS buvo pradėta
formuoti 16 - oji lietuviškoji divizija. Lietuviai joje sudarė tik apie 36%. 1942 m. gruodžio mėn. ji buvo pasiųsta į
mūšį. Dėl vadovybės kaltės jau pirmame mūšyje prie Aleksejevkos gyvenvietės Oriolo srityje apie pusę divizijos
karių žuvo. 1943 m. 16-oji divizija dalyvavo Kursko mūšyje. 1944 m. papildyta 16 - oji divizija kovėsi Baltarusijoje ir
Lietuvoje bei Latvijoje. Ypač sėkmingai ji kovėsi prie Šiaulių ir Klaipėdos. 1944 m. Raud. armijai užėmus Lietuvą,
prievarta buvo mobilizuoti apie 82 tūkst. lietuvių, kurie po trumpų apmokymų buvo išsiųsti į frontą.
Iš viso per Antrąjį pasaulinį karą SSRS kariuomenės gretose žuvo apie 25 tūkst. lietuvių, dauguma kurių
sovietinei armijai išvadavus Lietuvą nuo vokiečių 1944-45 m. prievarta buvo mobilizuoti į Raudonąją armiją.
LIETUVOS IŠVADAVIMAS NUO VOKIEČIŲ. Lietuva nuo vokiečių buvo išlaisvinama 2 srautais: pietinė dalis -
1944 m. vasarą ir rudenį, šiaurinė dalis - 1944 m. rudenį ir 1945 m. žiemą. 1944 m. liepos 13 d. Raud. armija
išvadavo Vilnių, o jau 14 d. jame pradėjo veikti sovietinė Lietuvos vyriausybė. 1945 m. sausio 28 d. buvo išvaduota
Klaipėda, o sausio 30 d.vokiečiai buvo išvyti iš paskutinio Lietuvos punkto - Kuršių Nerijos. Po vokiečių išvijimo iš
Lietuvos prasidėjo II sovietinė okupacija.
ATMINTINĖ: 1) Sąvokos ir terminai: LAF - as, Laikinoji vyriausybė, tarėjų institucija, Ostlandas, kolonizacija,
teroras, genocidas, holokaustas, getas, vietinė rinktinė, 16 - oji lietuviškoji divizija, VLIK - as.
2) Įvykiai ir datos: 1941 06 22 d. - LAF - o - organizuotas sukilimas prieš sovietinę santvarką; 1941 06 23 d. -
Laikinosios vyriausybės sudarymas; 1941 m. pab. - pradėta formuoti sovietinė 16 - oji lietuviškoji divizija; 1942 m.
- susikūrė Lietuvos laisvės armija, 1943 - 44 m. - VLIK - o veikla; 1944 m. 02 mėn. - vietinės rintinės susikūrimas ir
paleidimas; 1944 m. liepos mėn. - 1945 m. sausio mėn. - iš Lietuvos išvejamo vokiečiai.
3) Asmenybės: A. Sniečkus, A. fon Rentelnas, P. Plechavičius, J. Ambrazevičius.
Adrijanas Teodoras fon Rentelnas - vokiečių okupacijos metais sukurto Ostlando Lietuvos generalinės
apygardos generalinis komisaras.
Povilas Plechavičius ( 1890 - 1973 m.) Gimė Mažeikių raj. Baigė Maskvos karo mokyklą. Paskelbus
nepriklausomos Lietuvos atkūrimą, grįžo į Lietuvą ir padėjo organizuoti jos gynimą, pasižymėjo Lietuvos laisvės
kovose 1919 - 1920 m. Buvo pagrindinis 1926 m. valstybinio perversmo vykdytojų. 1927 - 29 m. ėjo Lietuvos
kariuomenės vyriausiojo štabo viršininko pareigas, 1929 m. pasitraukė į atsargą. 1940 m. 06 15 d. SSRS
okupuojant Lietuvą, pasitraukė į Vokietiją. 1944 m. vokiečiams reikalaujant suorganizavo vietinę rinktinę. Po karo
išvyko į Vokietiją, po to į JAV. Dalyvavo lietuvių išeivių veikloje.
veikla: 1) nepriklausomos Lietuvos kariuomenės veikėjas; 2) vienas iš Lietuvos nepriklausomybės gynimo
organizatorių; 3) vienas iš 1926 m. valstybinio perversmo organizatorių ir pagrindinis vykdytojas; 4) Vietinės
rinktinės vokiečių okupacijos metais (1944 m.) organizatorius.
 J. Ambrazevičius - Laikinosios Lietuvos vyriausybės, suformuotos po 1941 06 22 d. sukilimo vadovas
( 1941 06 23 d. - 1941 08 05 d.).
KAIP ATPAŽINTI KONTŪRINĮ ŽEMĖLAPĮ “LIETUVA PO II PASAULINIO KARO (PO 1945 M.)”

1) Lietuvos pasaulio politiniame žemėlapyje nėra, nes ją prisijungusi SSRS;

2) Kaimynai iš šiaurės į pietus: Latvijos SSR, Baltarusijos SSR, Lenkija, Rusijos SSFR;
3) Lietuvos teritorija padidėja, nes vakaruose vėl prijungiamas Klaipėdos kraštas, o rytuose dar 1940 08 mėn. SSRS
atiduoda Lietuvai kai kurias teritorijas (Švenčionių kraštą, Šalčininkų kraštą ir Druskininkų kraštą);
Atkreipti dėmesį: vėl atsiranda Lietuvos siena su Lenkija, išnyksta siena su Vokietija, tokia teritorija išlieka ir
po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 03 11 d.

LIETUVOS SOVIETIZACIJA 1944/45 - 1953 M.

SOVIETINIO VALDŽIOS APARATO FORMAVIMAS. Po vokiečių išvijimo iš Lietuvos pagrindinis LKP uždavinys
buvo kuo greičiau įtvirtinti Lietuvoje sovietinį režimą. Tačiau tuo metu LKP dar neturėjo didelės įtakos Lietuvoje.
Joje buvo apie 3,5 tūkst. narių, kurių tik 1/3 buvo lietuviai. Todėl iš SSRS buvo atsiųsta apie 6 tūkst. rusakalbių
komunistų, kad jie papildytų LKP gretas. Būtent iš SSRS atsiųsti komunistai ir užėmė visus vadovaujančius postus,
nes lietuviais komunistais buvo nepasitikima. 1945 m. po kadrų valymo Lietuvoje iš postų buvo pašalinta apie 6
tūkst. „nepatikimų“ tarnautojų, kurių vietas užėmė komunistai. 1944 m. lapkričio mėn. – 1947 m. kovo mėn. veikė
VKP(b)CK biuras Lietuvai, vadovaujams iš Maskvos atsiųsto Michailo Suslovo. Šis biuras kontroliavo sovietinius
valdžios organus, padėjo LKP perimti vadovavimą krašto gyvenimui. Po karo ypač didelis dėmesys buvo skiriamas
ideologiniam darbui: pradėta falsifikuoti Lietuvos istoriją, pradėjo veikti marksizmo - leninizmo universitetai,
partinės mokyklos, gyventojams organizuojamas politinis švietimas.
Aukščiausia valdžios institucija Lietuvoje buvo LTSR Aukščiausioji Taryba, renkama 4 m. Ji rinkosi į sesijas 2
kartus per metus, o tarp sesijų valdžia priklausė AT prezidiumui. Jo pirmininku buvo J. Paleckis (iki 1967 m.).
Pirmą kartą LSSR Aukščiausioji Taryba buvo išrinkta 1947 m. vasario 9d. Iš 180 AT deputatų 117 buvo komunistai.
Aukščiausias vykdomosios valdžios organas buvo Ministrų Taryba, kurios pirmininku buvo paskirtas M. Gedvilas.
Pirmoji LSSR Ministrų Taryba buvo sudaryta 1947 m. kovo 13 d. Žemiausia sovietinės Lietuvos valdžios grandis
buvo vietinės tarybos ir jų vykdomieji komitetai. Iki 1948 m. šių valdžios organų nariai buvo skiriami KP. Tik 1948
m. sausio 18 d. LKP(b) ryžosi surengti rinkimus į vietines tarybas.Tačiau nei vienas iš šių valdžios organų realios
valdžios neturėjo ir savarankiškai priimti sprendimų negalėjo. Jų paskirtis buvo vykdyti iš Maskvos gaunamus
nurodymus. LKP vadovu šiuo laikotarpiu buvo A. Sniečkus.
Antrojo pasaulinio karo metais ir pokariu Lietuva patyrė didelių gyentojų nuostolių, pasikeitė Lietuvos
gyventojų tautinė sudėtis, nes: 1) buvo išnaikinta žydų bendruomenė; 2) į Lietuvą masiškai pradėta kelti
rusakalbius; 3) 1945-47 m. iš Lietuvos išvyko apie 170 tūkst. lenkų; 4) bėgdami nuo sovietinio režimo 1944-45 m.
iš Lietuvos pasitraukė apie 64 tūkst. lietuvių, daugiausiai inteligentų.
1941-45 m. Lietuva dėl įvairių priežasčių neteko apie 600 tūkst. gyentojų.
TERORAS IR TRĖMIMAI. Po karo sovietinis teroras prieš gyventojus buvo tęsiamas. Jo tikslas buvo įbauginti
gyventojus, palaužti pasipriešinimą ir paspartinti sovietinio režimo įtvirtinimą Lietuvoje. Prasidėjo masiniai areštai,
jaunuolių mobilizacija į Raud. armiją. Ypač aktyviai buvo kovojama su Katalikų Bažnyčia, nes ji auklėjo jaunuolius
krikščioniška dvasia, palaikė partizanus. Todėl buvo uždarinėjamos bažnyčios ir kunigų seminarijos, kunigus
suiminėjo ir trėmė. Vėl buvo pradėti masiniai trėmimai. Juos vykdė SSRS Valstybės saugumo ir Vidaus reikalų
ministerijos. Jie nustatydavo tremiamų žmonių normą, tremiamųjų sąrašus tvirtindavo Lietuvos Ministrų Taryba.
Masinės deportacijos iš Lietuvos vyko nuo 1945 m. liepos mėn. iki 1953 m. (kai mirė Stalinas). Tremiamųjų skaičius
labai išaugo prasidėjus Lietuvoje kolektyvizacijai 1948 m. Didžiausias Lietuvos istorijoje trėmimas vyko 1948 m.
gegužės mėn. Manoma, kad jo metu buvo ištremta apie 40 tūkst. žmonių, apie 2/3 ištremtųjų sudarė vadinamieji
buožės . Kitas didelis trėmimas vyko 1949 m. kovo mėn. Jo metu Iš Lietuvos buvo ištremta apie 33 tūkst. žmonių.
1951 m. rugsėjo mėn. įvyko dar vienas didelis trėmimas kurio metu buvo deportuota apie 20 tūkst. žmonių. Iki šiol
nėra tikslių duomenų, kiek žmonių buvo ištremta iš Lietuvos, nes neišliko dokumentai.
STALININIAI PERTVARKYMAI EKONOMIKOJE. Kolektyvizacija. Jos tikslas - galutinai panaikinti privatinę
nuosavybę kaime ir sukurti kolūkius.
 Pagrindiniai pertvarkymai žemės ūkyje: 1)1944 m. rugpjūčio 30 d. buvo priimtas įstatymas “Dėl vokiečių
okupacijos padarinių Lietuvos TSR žemės ūkyje likvidavimo”. Vienam ūkiui buvo nustatyta 30 ha norma. Politiškai
nepatikimi ūkininkai gavo tik 5ha žemės. Buvo numatoma steigti valstybinį žemės fondą, iš kurio galėjo gauti žemės
bežemiai ir mažažemiai. Su nusavinama žeme buvo paimama dalis inventoriaus, gyvulių ir pastatų. Ši reforma
užtruko iki 1948 m. ir sukėlė nesantaiką kaime; 2) buvo siekiama pripratinti valstiečius ūkininkauti kolektyviai, todėl
sovietinės valdžios nutarimu buvo steigiamos kooperatinės žemės ūkio draugijos; 3) buvo vykdoma buožių
apribojimo ir likvidavimo politika. Buožėmis sovietinė valdžia vadino ūkininkus, turinčius samdomųjų darbininkų.
Buožės turėjo mokėti valstybei didelius mokesčius, tie mokesčiai buvo vis didinami. Kiekvienam turtingesniam
ūkininkui grėsė “išbuožinimas” bei deportavimas į Sibirą. 1947-53 m. buvo sudarinėjami buožių sąrašai, į kuriuos
buvo įtraukta apie 15 tūkst. ūkių; 4) 1948 m. kovo mėn. sovietinė Lietuvos vyriausybė priėmė nutarimą “Dėl
kolektyvinių ūkių organizavimo respublikoje”. Pirmasis kolūkis Lietuvoje, pavadintas M. Melnikaitės vardu, buvo
įkurtas dar 1947 m. vasario mėn. Kėdainių apskrityje. Kadangi savanoriškai stoti į kolūkius valstiečiai neskubėjo,
buvo pradėta naudoti prievarta (ekonominė prievarta, kai valstiečiams buvo didinami mokesčiai, o skolos
nurašomos įstojus į kolūkį, trėmimai į Sibirą). 1949 m. dėl valdžios naudojamos prievartos Lietuvos kaime įvyko
lūžis ir valstiečiai pradėjo masiškai stoti į kolūkius. 1953 m. Lietuvoje buvo apie 2,3 tūkst. kolūkių.
Kolūkiečiams buvo paliekamas maždaug 60 arų sodybinis sklypas, gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai, kai
kurie gyvuliai ir naminiai paukščiai. Kolūkiečiai turėjo išdirbti kolūkyje nustatytą darbadienių minimumą, už kurį
buvo mokamas atlyginimas.
Kolektyvizacijos rezultatai: 1) valstiečių nuskurdinimas; 2) masinis valstiečių bėgimas į miestus; 3) labai
smuko darbo našumas žemės ūkyje, išnyko pagarba darbui.
Industrializacija. Tikslai: atkurti sugriautą po karo Lietuvos pramonę, nacionalizuoti ją ir įjungti į SSRS ūkio
sistemą. SSRS vadovybė buvo suinteresuota atkurti Lietuvos pramonę, sugriautą Antrojo pasaulinio karo metais, ir
ją plėtoti, nes: 1) Lietuva turėjo gerą transporto sistemą; 2) Lietuvos geografinė padėtis buvo palanki prekiauti su
Vakarų šalimis; 3) Lietuvos darbininkai buvo darbštūs, aukštos kvalifikacijos.
Industrializacijos priemonės: 1) 1944 m. lapkričio 30 d. priimtas nutarimas “Dėl naminių gamintojų -
amatininkų verslų ir privačios prekybos bei pramonės įmonių registravimo”, kuris sudarė sąlygas iki 1949 m.
nacionalizuoti privačią pramonę, pagrindinė priemonė, kovojant su privačiu verslu buvo mokesčių didinimas; 2)
skubiai atstatinėjamos pramonės įmonės ir elektrinės, 1944-45 m. Lietuvoje buvo atstatyta ar naujai pastatyta apie
2160 įmonių, atkurtas geležinkelių tinklas, atstatyti svarbiausi tiltai per Nemuną ir Nerį; 3) kadangi atstatant
pramonę pradėjo trūkti specialistų, šia dingstimi iš SSRS buvo pradėti kelti rusakalbiai; 4) pagal 1946 m. priimtą IV
penkmečio planą buvo nutarta Lietuvoje statyti sunkiosios pramonės įmones, kurti naujas pramonės šakas; šis
planas buvo sudarytas, neatsižvelgiant į Lietuvos ekonominę struktūrą, gamtos sąlygas, darbo išteklius, 1945-50
m. įmonių lietuvoje padaugėjo 4 kartus. Reikalingas žaliavas Lietuva gaudavo iš SSRS, ten išveždavo ir pagamintą
produkciją.
Rezultatai: 1) Lietuvoje buvo sukurtos naujos pramonės šakos (mašinų gamyba, metalų apdirbimas,
elektros energijos gamyba); 2) į Lietuvą atvyko daug rusakalbių darbininkų; 3) Lietuvos pramonė tapo priklausoma
nuo SSRS žaliavų ir rinkų; 4) nutrūko nusistovėję ekonominiai ryšiai su Europos šalimis.
ŠVIETIMO IR KULTŪROS PERTVARKYMAS. Švietimo pertvarkymui buvo skiriama daug dėmesio, kadangi
pagrindinis sovietinės valdžios tikslas buvo išugdyti naują, komunistinės ideologijos išauklėtą kartą. Priemonės: 1)
nuo 1944 m. rudens prasidėjo bibliotekų „valymas“, kuriam vadovavo Glavlitas; 2) senosios švietimo sistemos
naikinimas, 1949 m. įvestas privalomas septynmetis mokslas, gimnazijos ir progimnazijos pertvarkytos į
vienuolikmetes ir septynmetes mokyklas, taip Lietuvos mokyklos buvo įjungtos į SSRS švietimo sistemą; 3) 1949 m.
buvo įvesti nauji mokymo planai ir programos, daug dėmesio skiriama rusų kalbos mokymui, falsifikuojama istorija
ir geografija, mokiniai buvo ugdomi ateistine dvasia; 4) mokyklose ėmė veikti komjaunimo ir pionierių
organizacijos, kurios turėjo idėjiškai auklėti jaunimą, mokytojams pradėti rengti privalomi politinio mokymo kursai;
5) aukštosios mokyklos prarado turėtą autonomiją, jų mokymo programose pradėta skirti didelį dėmesį idėjiniam
studentų auklėjimui, naujiems dalykams (marksizmui - leninizmui, ateizmui ir pan.) dėstyti buvo kviečiami
dėstytojai iš SSRS.
Lietuvos kultūra t.p. buvo stengiamasi paversti socialistine. Priemonės: 1)1948 m. buvo pradėta naikinti
tarpukario ir religinius paminklus; 2) LKP (b) pradėjo vadovauti menininkų kūrybai, ji ėmė nurodinėti, ką ir kaip
vaizduoti meno kūriniuose, reikalavo aukštinti partijos autoritetą, iškreiptai vaizduoti tikrovę, kad ji atitiktų sovietinę
propagandą (t.y. propaguojamas socialistinio realizmo stilius – pagražintas realiai egzistuojančio socializmo
vaizdavimas), propaguoti komunistines idėjas, 3) įvesta griežta cenzūra. Lietuvos švietimo ir kultūros sovietizaciją
spartino tai, kad pokario metais lietuvių inteligentija patyrė daug nuostolių. 1944 m. vasarą į Vakarus pasitraukė
apie 60 tūkst. inteligentų, dalis pasilikusių Lietuvoje inteligentų buvo ištremti į Sibirą. Dėl šių priežasčių švietime ir
kultūroje gana greitai įsigalėjo komunistinė pasaulėžiūra. Kai kurie menininkai meniškumo stoką kompensavo
idėjiškumu, taip siekdami užsitikrinti patogų gyvenimą sovietinės santvarkos sąlygomis. 1950 m. buvo uždraustas
Lietuvos himnas V. Kudirkos „Tautiška giesmė“.
KATALIKŲ BAŽNYČIOS PADĖTIS. Kadangi oficiali ideologija buvo ateizmas, sovietinės reokupacijos metais
komunistinė valdžia pradėjo persekioti Katalikų bažnyčią: 1) 1944 m. pabaigoje buvo uždrausta dėstyti tikybą
mokyklose; 2) uždarytos 2 kunigų seminarijos, taip suvaržytas dvasininkų ruošimas; 3) prasidėjo dvasininkų
suėmimai, 1944-53 m. buvo suimta ir įkalinta 360 kunigų; 4) uždaryti visi katalikų vienuolynai; 5) uždarinėjamos
katalikų bažnyčios, jos verčiamos muziejais, dirbtuvėmis ir pan.
Tremtyje ir kalėjimuose mirė vyskupai Mečislovas Reinys, Vincentas Borisevičius, Pranciškus Ramanauskas,
Teofilius Matulionis.
REZISTENCINIS (PARTIZANINIS) JUDĖJIMAS. Pokarinėje rezistencijoje alyvavo visų Lietuvos socialinių
sluoksnių gyventojai.
Partizaninio judėjimo priežastys: 1) masinis jaunų vyrų gaudymas į Raud. armiją 1944 m. vasarą - 1945 m.
pradžioje; 2) masiniai areštai ir trėmimai; 3) viltis sulaukti Vakarų pagalbos; 4) patriotiniai jausmai; 5) siekimas
parodyti, kad lietuviai priešinasi sovietinei okupacijai ir siekia susigrąžinti nepriklausomybę. Pagrindinis tikslas -
Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimas. Kiti tikslai: 1) trukdyti sovietinės administracijos veiklai; 2) kliudyti
jaunuolių mobilizacijai į Raud. armiją; 3) trukdyti ūkininkų“išbuožinimui”; 4) trukdyti vykdyti masinius areštus ir
deportacijas; 5) trukdyti rusakalbių atkėlimui į Lietuvą.
Etapai: 1) 1944 m. pabaiga - 1946 m. vasara - partizanų kovos pradžia. Jam būdinga: masinis partizaninių
būrių kūrimasis, partizanai atvirai veikė ir dieną. Bendros vadovybės dar nebuvo, partizanai savo veiksmų nederino.
Tačiau jau ir šiuo laikotarpiu buvo bandoma sudaryti bendrą pasipriešinimo judėjimo vadovybę. 1945 m. buvo
sudaryta Lietuvos išlaisvinimo taryba, bet ji greitai buvo susekta. Pirmajame partizanų kovos etape formavosi
vienodos partizaninio judėjimo struktūros: grupės, tėvonijos, rinktinės ir apygardos. Susikūrė Tauro, Dainavos,
Kęstučio ir kitos apygardos. Jų ribos dažnai keitėsi.
Šiuo laikotarpiu sovietinė valdžia dar nebuvo įsitvirtinusi, todėl partizanų veiklos slopinimui negalėjo skirti nei
reikiamo dėmesio, nei pajėgų. Kovai su partizanais sovietinė valdžia nuo 1944 m. ėmė organizuoti vietinių
gyventojų būrius, kurių nariai buvo vadinami istrebiteliais (naikintojais), o vėliau - liaudies gynėjais. Liaudis juos
vadino stribais. Šie būriai buvo kuriami remiantis LKP CK 1944 m. liepos 24 d ir LSSR LKT 1944 m. gruodžio 3 d.
nutarimais. 1945 m. vasario 10 d. sovietinė vyriausybė paskelbė kreipimąsi “Į lietuvių tautą”, kuriame buvo žadama
amnestija visiems pasidavusiems partizanams. Dalis jų šia galimybe pasinaudojo.
2) 1946 m. vasara - 1948 m. pabaiga - partizanų jėgų konsolidacija. Jam būdinga: geri ryšiai tarp apygardų,
sukauptas didelis kovos patyrimas, sudaryta bendra partizanų vadovybė, veiksmų derinimas. Šiuo laikotarpiu
pagrindinis partizanų tikslas buvo išlaikyti pasipriešinimo branduolį, apie kurį prasidėjus karui galėtų telktis tauta.
1946 m. birželio mėn. kelių apygardų iniciatyva buvo įkurtas Bendras demokratinis pasipriešinimo sąjūdis. 1947 m
rugsėjo 20 d. partizanai parašė laišką popiežiui, kuriame prašė padėti atgauti Lietuvai nepiklausomybę. Tačiau į šį
laišką patizanai atsakymo negavo. Šiuo laikotarpiu labai suaktyvėjo sovietinės valdžios veikla prieš partizanus. Į
Lietuvą buvo siunčiami papildomi kariuomenės ir NKVD daliniai, kuriami nauji stribų būriai.
3) 1949 - 53 m. pavasaris - partizaninio judėjimo silpnėjimas ir pabaiga. Šiuo laikotarpiu pagrindinis partizanų
tikslas buvo išlaikyti rezistencijos struktūrą. Partizanų jėgos pradėjo sekti, blėso viltis sulaukti paramos iš Vakarų.
Sovietinė valdžia vis labiau įsigalėjo, vyko prievartinė kolektyvizacija, todėl partizanai prarado atramą kaime. Daug
partizanų žuvo arba pateko į nelaisvę, daug partizanų būrių buvo susekta.
Tačiau būtent šiuo laikotarpiu buvo įkurta bendra Lietuvos partizaninio judėjimo vadovybė. 1949 m. vasario
1 d. prasidėjo Lietuvos partizanų būrių suvažiavimas. Svarbiausi suvažiavimo nutarimai: 1) 1949 m. vasario 16 d.
Nepriklausomybės deklaracijoje buvo aiškiai apibrėžtas galutinis partizaninių kovų tikslas – atkurti 1920-26 m.
parlamentinę respubliką; 2) Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdis pavadintas Lietuvos laisvės kovų sąjūdžiu
(LLKS), kuris ir ėmė vadovauti partizaniniam pasipriešinimui; 3) LLKS pirmininku buvo išrinktas Jonas Žemaitis –
Vytautas, jo pavaduotoju – Adolfas Ramanauskas – Vanagas; 4) aukščiausia teisėta valdžia Lietuvoje yra partizanų
vadovybė, LLKS tarybos prezidiumas tapo aukščiausiuoju valdžios organu sovetinės okupacijos sąlygomis o
prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis ėjo prezidento pareigas.
Partizaninis judėjimas pamažu silpo. Paskutinė, iki 1953 m.išsilaikiusi, buvo Žemaičių apygarda. 1953 m.
buvo suimtas ir 1954 m. sušaudytas partizaninio judėjimo vadas J. Žemaitis.
 Partizaninio judėjimo rezultatai ir reikšmė: 1) žuvo apie 36 tūkst. žmonių, tačiau pergalės partizanams
pasiekti nepavyko; 2) paneigė komunistų teiginius apie “savanorišką Lietuvos įstojimą į SSRS”; 3) parodė
ateinančioms kartoms pasiaukojamos kovos dėl laisvės pavyzdį; 4) padėjo pagrindus naujo pobūdžio rezistencijai.
ATMINTINĖ: 1) Sąvokos it terminai: sovietinė okupacija, falsifikavimas, LTSR Aukščiausioji Taryba,
kolektyvizacija, buožės, išbuožinimas, deportacijos, industrializacija, nacionalizacija, ideologija, cenzūra,
inteligentija, rezistencija, konsolidacija, stribai, LLKS.
2) Įvykiai ir datos: 1944 m. vasara - Lietuvoje vėl pradėjo veikti sovietinės valdžios institucijos, prasidėjo II
sovietinė okupacija; 1944 m. vasara - 1946 m. pavasaris - partizaninio judėjimo Lietuvoje pradžia; 1946 m. vasara -
1948 m. pabaiga - partizanų jėgų konsolidacija, bendros vadovybės įkūrimas; 1948 m. kovo mėn. - nutarimas
steigti kolūkius, 1948 m. gegužės mėn. - didžiausias trėmimas iš Lietuvos; 1949 m. - masinis valstiečių stojimas į
kolūkius; 1949 - 53 m. - partizaninio judėjimo silpnėjimas ir pabaiga; 1949-02-16 d. – LLKS Nepriklausomybės
deklaracija.
3) Asmenybės: A. Sniečkus, J. Paleckis, J. Žemaitis - Vytautas, A. Ramanauskas - Vanagas.
Adolfas Ramanauskas - Vanagas (1918 - 1957 m.) Baigė Kauno karo mokyklą. Nuo 1945 m.
partizanavo, 1946 m. tapo Merkio rinktinės vadu, 1948 m. - Pietų Lietuvos partizanų srities vadu. 1949 m. visos
Lietuvos partizanų vadų suvažiavime buvo paskirtas Ginkluotųjų pajėgų vado pavaduotoju. Nuo 1952 m. kartu su
šeima slapstėsi nuo sovietinės valdžios. 1956 m. buvo suimtas, o 1957 m. - sušaudytas.
Veikla: 1) vienas iš partizaninio judėjimo Lietuvoje vadovų; 2) nuo 1949 m. vyriausiojo partizanų vado
pavaduotojas.
J. Žemaitis - Vytautas - partizaninio judėjimo Lietuvoje vadovas 1949 - 51 m., 1953 m. saugumo organų
suimtas, 1954 m. nuteistas mirties bausme.

LIETUVA 1954 - 85 M. ( N. CHRUŠČIOVO IR L. BREŽNEVO VALDYMO LAIKOTARPIS)

VIDAUS PADĖTIS. Atėjus į valdžią SSRS Chruščiovui, keitėsi ir padėtis Lietuvoje. Susilpnėjo rusifikacija, Lietuva
gavo šiek tiek daugiau ūkinio savarankiškumo. N. Cruščiovas silpnino ūkio centralizaciją, todėl 1957 m. buvo įkurta
LSSR liaudies ūkio taryba, veikusi iki 1965 m. Ši taryba suteikė galimybę Lietuvos vadovybei kurį laiką kontroliuoti
didžiąją pramonės dalį. Nuo 1957 m. LKP augo lietuvių skaičius, t.y. vyko partinio administracinio aparato
lietuvėjimas. Dauguma senųjų partinių darbuotojų nesuprato Chruščiovo vykdomos destalinizacijos ir jai nepritarė,
ypač neigiamai buvo žiūrima į tremtinių grįžimą. 1964 m. L. Brežnevo atėjimą į valdžią SSRS daugelis senųjų LKP
darbuotojų palaikė. Vidaus padėtis Lietuvoje šiuo laikotarpiu buvo stabili. Iki 1974 m. partijos pirmuoju sekretoriumi
buvo A. Sniečkus, o jam mirus į šį postą buvo paskirtas P. Griškevičius. Jis ėjo pareigas iki mirties 1987 m.
8 dešimt. Lietuvoje (kaip ir visoje SSRS) suklestėjo partinės nomenklatūros privilegijų sistema, visuotinė korupcija.
L. Brežnevo valdymo metas buvo stengiamasi kuo labiau integruoti Lietuvą į SSRS.
EKONOMIKA. Pramonė. 6 - 7 deš. Lietuva pagal SSRS modelį buvo sparčiai industrializuojama, o jos ekonomika
toliau integruojama į SSRS ūkį. Buvo plečiamos senos tradicinės (lengvoji, maisto perdirbimo tekstilės ir kt.) ir
plėtojamos naujos pramonės šakos (chemijos pramonė, elektrotechnika, mašinų gamyba). Lietuvos ūkio
specializacija tapo chemijos, elektros prietaisų ir lengvoji pramonė. Skirtingai nuo kitų Pabaltijo respublikų Lietuvos
pramonė nebuvo telkiama 1 - 2 miestuose, o gana tolygiai išdėstoma visoje teritorijoje, tai stabdė rusakalbių
migraciją į Lietuvą. Atėjus į valdžią Brežnevui buvo pradėta mažinti respublikų ekonominį savarankiškumą ir
centralizuoti ekonomikos valdymą. Buvo pradėta statyti vis daugiau įmonių, gaminančių produkciją karo pramonei,
stambūs gamybiniai kompleksai, kuriuos lengviau kontroliuoti iš 1 centro. L. Brežnevo valdymo laikotarpiu Lietuvos
vyriausybė tvarkė tik apie 10% ūkio, ji kontroliavo tik žemės ūkio produkcijos perdirbimo pramonę. 8 deš. SSRS
prasidėjęs sąstingis palietė ir Lietuvą. Nors buvo statomos naujos pramonės įmonės, tačiau gamybiniai pajėgumai
buvo naudojami neefektyviai, įrengimai bei technologijos buvo pasenę ir t.t. Dėl kuro ir elektros energijos trūkumo
9 deš. pradžioje sulėtėjo pramonės raidos tempai. Tai, matyt, buvo viena iš Ignalinos AE statybos priežasčių. Jos
pirmasis blokas pradėjo veikti 1983 m., antrasis reaktorius buvo pastatytas 1987 m. Sparti industrializacija darė
žalą Lietuvos gamtai. 8 - 9 deš. Lietuvoje buvo statoma daug socialinės paskirties pastatų ir gyvenamųjų namų,
tačiau butų gyventojams vis tiek trūko. 7-8 dešimt. vyko sparti Lietuvos industrializacija. Jos priežastys: 1)
visuotinis gyventojų bėgimas iš kaimo į miestą nes kaimuose sparčiai buvo naikinami vienkiemiai, valstiečiai
verčiami keltis į gyvenvietes; 2) didelė darbo jėgos paklausa miestuose.
Žemės ūkis. Kolektyvizacija sužlugdė Lietuvos žemės ūkį, jis pradėjo atsigauti tik 6 dešimt. viduryje. 7
dešimt. jis pasiekė ikikarinį lygį. Šiek tiek pagerėjo kolūkiečių gyvenimas: buvo panaikintos prievolės kolūkiečiams,
padidintas darbo užmokestis, žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos (nors jos išliko laba mažos). 1954 m. buvo
pradėta naikinti tradicinį Lietuvos kaimą ir iš vienkiemių kelti valstiečius į gyvenvietes. Dėl to paspartėjo kaimo
gyventojų migracija į miestus. Buvo pardėta žemės ūkio koncentracija ir specializacija, tai padėjo kelti gamybos
lygį. 8 dešimt. jis tapo geriausiai išvystytu SSRS. Pagal pieno gamybą 1 gyventojui Lietuva 1970 m. užėmė 1ą vietą
SSRS. Apie 1/3 žemės ūkio produkcijos kolūkiečiai išaugindavo asmeniniuose sodybiniuose sklypuose. Tačiau 8
dešimt. pab. - 9 dešimt. pradžioje, kaip ir SSRS , žemės ūkio gamybos tempai sulėtėjo.
KULTŪRA IR ŠVIETMAS. KATALIKŲ BAŽNYČIOS PADĖTIS. Atšilimas valdant Chruščiovui turėjo įtakos ir
Lietuvos kultūriniam gyvenimui. Nors cenzūra bei partijos diktatas kultūros srityje išliko, tačiau buvo imta toleruoti
ideologiškai neutralią kūrybą, buvo atsisakoma Stalino valdymo laikotarpiui būdingo schematizmo. Šiuo laikotarpiu
kūrė grafikas S. Krasauskas, skulptorius J. Mikėnas, rašytojai V. Mykolaitis - Putinas, E. Mieželaitis ir kiti. 6 dešimt.
viduryje buvo reabilituota V. Krėvės-Mickevičiaus, B. Sruogos, Maironio, M.K. Čiurlionio kūryba, drausta J. Stalino
valdymo metais. LKP vadovybė rėmė lietuvių tautos materialinių paminklų restauravimą ir atstatymą, 1959 m. buvo
pradėti Trakų pilies atstatymo ir restauravimo darbai, skirta lėšų Biržų pilies restauravimui. 1957 m. propagandiniais
tikslais buvo leista rodyti teatralizuotą “Pilėnų” vaidinimą, 1966 m. įvyko oficialūs renginiai Žalgirio mūšio 550 m.
jubiliejui paminėti.
Atėjus SSRS į valdžią Brežnevui, partinis diktatas ir komunistinės ideologijos diegimas kultūros srityje
sustiprėjo. Dalis menininkų dėl savo pažiūrų buvo priversti išvykti iš Lietuvos (režisierius J. Jurašas, rašytojai
I. Meras, T. Venclova ir kiti). Tačiau ir šiuo laikotarpiu buvo sukurta aukšto meninio lygio kūrinių: J. Avyžiaus
“Sodybų tuštėjimo metas”, “Degimai”, J. Marcinkevičiaus trilogija “Mindaugas”, “Mažvydas”, “Katedra” ir kiti. Šių
menininkų kūryba buvo tokio aukšto meninio lygio, kad cenzūra nesugebėdavo įžvelgti tikrųjų autorių sumanymų.
Dalis menininkų kūrė ir ideologiškai privalomus darbus - Lenino biustus, paminklus komunistams-revoliucionieriams,
stengdavosi pabrėžti pozityvų socializmo ir komunistinės ideologijos vaidmenį. 7 - 9 deš. buvo suvaržyti socialiniai ir
humanitariniai mokslai. Ypač didelis dėmesys buvo skiriamas Lietuvos istorijos falsifikacijai (pabrėžiamas
savanoriškas Lietuvos įstojimas į SSRS). Toliau vyko kultūros ir švietimo įstaigų ideologizavimas, buvo nurodoma,
ką ir kaip reikia pateikti visuomenei. Pav., Lietuvos muziejuose nebuvo eksponatų apie 1918 - 40 m. Lietuvos
gyvenimą, ypač tendencingai buvo nušviečiami Lietuvos santykiai su Rusija. Švietimo sistema t.p. tarnavo partijos
tikslams.
Katalikų Bažnyčios padėtis po Stalino mirties šiek tiek palengvėjo. Ji buvo persekiojama ir toliau, tik ne taip
atvirai. Į Lietuvą buvo leista sugrįžti ištremtiems kunigams. Tačiau vėliau vėl prasidėjo kunigų suėmimai ir bažnyčių
uždarinėjimai. 1956-60 m. uždarytos 7 bažnyčios, suimta 11 kunigų. 1957 m. pašalinti iš pareigų ir ištremti
vyskupai T. Matulionis ir V. Sladkevičius, 1961 m. - J. Steponavičius.
1957 m. balandžio 30 d. Lietuvoje buvo pradėtos tansliuoti pirmosios televizijo programos, kurios buvo
rodomos 2 kartus per savaitę, nuo 1961 m. televizijos laidos pradėtos transliuoti kasdien. Televizios ir radijo laidos
taip pat buvo griežtai cenzūruojamos. Kinas buvo paverstas svarbia propagandos priemone, todėl buvo kuriami
meniniai ir dokumentiniai filmai, kuriuose šlovinama sovietinė santvarka, falsifikuojama Lietuvos istorija. Po Antrojo
pasaulinio karo sovietinė valdžia propagandiniais tikslais leido organizuoti dar tarpukariu pradėtas rengti dainų
šventes. Pirmoji respublikinė dainų šventė įvyko 1946 m. Šios šventės buvo rengiamos kas 5 metus.
A. Sniečkus neskatino imigracijos iš SSRS, tačiau P. Griškevičius nesugebėjo šio proceso sustabdyti. 8 deš.
pab. buvo priimti partijos nutarimai, įtvirtinantys rusų kalbą visuomeniniame ir valstybiniame gyvenime. Nuo 1983
m. buvo padidintas rusų kalba dėstomų mokyklų ir rusų kalbos dėstytojų skaičius, jiems 15% padidintas
atlyginimas.
PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMAS. Lietuvių pasipriešinimas po partizaninio judėjimo pabaigos buvo tik taikus ir
vyko įvairiomis formomis. Paipriešinimo judėjmo suaktyvėjimui įtakos turėjo įvykiai Vengrijoje ir Lenkijoje 1956 m.
Svarbiausi pasipriešinimo judėjimo Lietuvoje įvykiai: 1) 1955 - 57 m. per Vėlines Vilniuje ir Kaune vyko susidūrimai
su milicija, buvo giedamos tautinės giesmės; 2) buvo kuriamos įvairios pasipriešinimo organizacijos, iš kurių
žymiausios: Lietuvos Helsinkio grupė, Lietuvos Laisvės Lyga, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas; 3) buvo
leidžiami įvairūs pogrindiniai leidiniai, žymiausias nelegalus leidinys buvo “Lietuvos katalikų bažnyčios kronika”, kuri
buvo leidžiama 1972 - 87 m., platinama Lietuvoje ir užsienyje; pirmuoju LKBK redaktoriumi buvo kunigas Sigitas
Tamkevičius, o nuo 1983 m. – kunigas Jonas Boruta; iki 1989 m. buvo išleistas 81 LKBK numeris; 4) kitos
pasipriešinimo akcijos (atsišaukimų platinimas, lietuviškų trispalvių kėlimas, įvairių politinių dokumentų skelbimas ir
kt.): 1972m. buvo parengta peticija SSRS vadovui L. Brežnevui dėl neteisėtų Katalikų bažnyčios suvaržymų
Lietuvoje, kurią pasirašė apie 17 tūks. žmonių; nuo 1970-72 m. iki 1988-1989 m.veikė pogrindinė kunigų
seminarija; 5) žymiausia protesto akcija įvyko 1972 m. gegužės 14 d., kai Kauno muzikinio teatro skverelyje,
protestuodamas prieš asmenybės laisvės suvaržymą, dėl Lietuvos laisvės susidegino R. Kalanta. Šis įvykis sukėlė
neramumus ir protesto akcijas. 1972 m. gegužės 18 d. Kaune įvyko jaunimo demnstracija kurioje reikalauta laisvės
Lietuvai. Neramumus, vykusius po R. Kalantos susideginimo, sovietinė valdžia numalšino jėga.
Pasipriešinimo judėjimas nuo 7 dešimt. vidurio buvo vadinamas disidentiniu. Jo tikslai: 1) siekti Lietuvos
nepriklausomybės atkūrimo; 2) kovoti prieš žmogaus teisių pažeidimus ir religinės laisvės apribojimus. Jis buvo
smarkiai persekiojamas, jo dalyviai suiminėjami, tremiami, skelbiami psichiniais ligoniais.
Svarbiausios disidentinės organizacijos Lietuvoje: 1) Lietuvos Helsinkio grupė buvo įkurta 1976 m. lapkričio 25 d.,
veikusi iki 1983 m. Aktyviausiais jos nariais buvo Vytautas Petkus, Tomas Venclova ir kiti. Šios organizacijos tikslas
buvo informuoti užsienio valstybes apie žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje. Lietuvos Helsinkio grupė veikė viešai.
1976-81 m. buvo parengta apie 30 dokumentų, informuojančių apie įvairius žmogaus teisių ir laisvių suvaržymus
Lietuvoje. Dėl saugumo persekiojimų ir suėmimų šios organizacijos sudėtis dažnai keitėsi.
2) Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas buvo įkurtas 1978 m. lapkričio 13 d. Jo steigėjais buvo kunigai Sigitas
Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas, Jonas Zdebskis, Jonas Kauneckas. Šis komitetas išsiuntė SSRS vadovybei ir
tarptautinėms institucijoms apie 50 dokumentų apie Katalikų bažnyčios veiklos suvaržymus Lietuvoje. Kunigai A.
Svarinskas ir S. Tamkevičius buvo suimti ir nuteisti 1983 m. už savo veiklą komitete. 1989 m. šio komiteto veikla
tapo vieša, o 1993 m. komitetas veiklą nutraukė.
3) Lietuvos laisvės lyga buvo įkurta 1978 m. birželio 14 d. Jos vadovu tapo Antanas Terleckas. LLL nariais buvo
Vytautas Bogušis, Kęstutis Jokūbynas, Julius Sasnauskas ir kiti. 1979 m. rugpjūčio 23 d. LLL inicijavo
memorandumą, kurį pasirašė 45 Pabaltijo respublikų disidentinio judėjimo dalyviai. Šis memorandumas buvo
išsiuntinėtas SSRS ir Vakarų valstybių vyriausybėms bei JTO generaliniam sekretoriui. Memorandume buvo sakoma,
kad Pabaltijo šalys prarado nepriklausomybę po to, kai SSRS ir Vokietija pasidalijo jų teritorijas 1939 m. sutarčių
slaptuose protokoluose ir buvo reikalaujama atkurti šių respublikų nepriklausomybę.
ATMINTINĖ: 1) Sąvokos ir terminai: rusifikacija, nomenklatūra, korupcija, koncentracija ir specializacija,
imigracija, cenzūra, diktatas, ideologija, falsifikavimas, rusifikacija, disidentai, Lietuvos laisvės lyga, Lietuvos
Helsinkio grupė, Lietuvos katalikų bažnyčios kronika.
2) Įvykiai ir datos: 7 deš. - Lietuvos žemės ūkis pasiekė prieškarinį lygį; 1955 - 57 m. - protesto akcijos Vėlinių
metu; 1972 03 19 d. - 1987 m. - ėjo “Lietuvos katalikų bažnyčios kronika"; 1972 05 14 d. - Kaune susidegino R.
Kalanta, tai viena žymiausių protesto prieš sovietinę santvarką akcijų; 1975 - 83 m. - veikė Lietuvos Helsinkio
grupė, 1978 m. - įsteigta Lietuvos laisvės lyga, 1978 - 93 m. - veikė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas.
3) Asmenybės: A. Sniečkus, P. Griškevičius, A. Terleckas, T. Venclova, R. Kalanta.
Antanas Sniečkus (1903 - 74 m.) Gimė Šakių raj. pasiturinčio valstiečio šeimoje. Nuo 16 m. dalyvavo
marksistinių organizacijų veikloje. 1920 m. įstojo į LKP, dirbo Lietuvoje pogrindinį darbą. Už tai ne kartą buvo
kalintas. 1933- 36 m. dirbo Kominterno vykdomajame komitete, padėjo organizuoti ir koordinuoti komunistinę
veiklą Lietuvoje. 1936 m. tapo LKP 1 - joju sekretoriumi, 1939 m. suimtas ir nuteistas kalėti. Iš kalėjimo jį išgelbėjo
SSRS okupacija. 1940 06 18 d. tapo “Liaudies vyriausybės” saugumo departamento direktoriumi. Nuo 1940 08 15
d. iki mirties vėl buvo LKP 1 - uoju sekretoriumi. SSRS karo su Vokietija metais vadovavo sovietiniam pasipriešinimo
judėjimui Lietuvoje iš SSRS gilumos. Nuo 1944 m. grįžęs į Lietuvą vėl vykdė Lietuvos sovietizaciją ir vadovavo LKP.
Veikla: 1) LKP veikėjas nuo 1920 m.; 2) 1944 - 1974 m. vadovavo sovietinei Lietuvai, būdamas LKP 1 -
uoju sekretoriumi; 3) vienas iš aktyvių Lietuvos aneksijos 1940 m. vykdytojø; 4) “Liaudies seimo” sesijoje 1940 07
21 d. pasiūlė nutarimą dėl Lietuvos įstojimo į SSRS; 5) rėmė ir skatino SSRS vykdomas represijas Lietuvoje,
gyventojų trėmimus; 6) gana prieštaringa asmenybė, net ir būdamas LKP vadovu, turėjo savo nuomonę, ne visus
ūkinius SSRS pertvarkymus vykdė iki galo, dėl to Maskvos buvo kritikuojamas.
Petras Griškevičius ( 1924 - 87 m.) 1940 m. įstojo į komjaunimą, vėliau dirbo įvairų partinį darbą.1974
m., mirus A. Sniečkui, tapo LKP 1 - uoju sekretoriumi. Buvo paklusnus nurodymų iš Maskvos vykdytojas, jo
valdymo laikotarpiu Lietuvoje įsigalėjo sąstingis, Lietuva buvo visiškai integruota į SSRS ekonomiką, labai sustiprėjo
rusifikacija.
Antanas Terleckas - vienas iš aktyvių disidentų, Lietuvos Laisvės Lygos įkūrėjas 1978 m. ir vadovas, už savo
pažiūras ir veiklą nukentėjęs nuo sovietinės valdžios.
Tomas Venclova - vienas iš Lietuvos disidentų, vienas iš Lietuvos Helsinkio grupės steigėjų, už savo veiklą
nukentėjęs nuo sovietinės valdžios, dėl politinių motyvų 1977 m. buvo priverstas emigruoti į JAV, kur toliau tęsė
antisovietinę veiklą.
Romas Kalanta (1953 - 72 m.) Gimė Alytuje, vėliau gyveno Kaune. 1972 m. 05 14 d. susidegino Kauno
muzikinio teatro skverelyje. Tapo pasyvaus pasipriešinimo sovietinei valdžiai simboliu.

LIETUVA 1985 - 90 M. ( TAUTINIS ATGIMIMAS IR VALSTYBĖS ATKŪRIMAS)

TAUTINIS ATGIMIMAS. 1985 m. Gorbačiovo vykdoma pertvarka SSRS iš pradžių Lietuvoje nepasireiškė. Šiek
tiek aktyviau ėmė veikti disidentai, kurie 1987 08 23 d. suorganizavo mitingą Molotovo - Ribentropo pakto
metinėms paminėti. Aktyviausi šio mitingo organizatoriai: Nijolė Sadūnaitė, Vytautas Bogušis, Petras Cidzikas,
Antanas Terleckas ir kiti. 1987 m. pradėjo stegtis įvairios visuomeninės organizacijos („Talka“, „Atgaja“, „Žemyna“),
kurios užsiėmė kraštotyrine ir gamtosaugine veikla. 1988 m. vasario 16 d. LLL, nepaisydama sovietinės valdžios
draudimo, organizavo viešą Nepriklausomybės akto paminėjimą. 1988 m. pavasarį Lietuvos masinės informacijos
priemonėse pasirodė straipsniai apie SSRS valdžios nutylimus SSRS ir Lietuvos istorijos faktus (trėmimus, ginkluotą
pokario rezistenciją ir kt.). 1988 m. birželio 14 d. Katedros aikštėje disidentai suorganizavo mitingą, skirtą trėmimų į
Sibirą pradžiai paminėti. Šio mitingo metu pirmą kartą viešai buvo iškelta trispalvė ir sugiedota V. Kudirkos
„Tautiška giesmė“.
Lietuvos inteligentijos veikla suaktyvėjo tik 1988 m. 1988 m. birželio 3 d. mokslinės ir kūrybinės
inteligentijos iniciatyva Vilniuje buvo įkurta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė, vadinama Sąjūdžiu.
Ją sudarė 35 žymūs Lietuvos žmonės: V. Landsbergis, J. Marcinkevičius, B. Genzelis ir kiti. Sąjūdis pradėjo tautinį
lietuvių atgimimą, kuris baigėsi Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu. 1988 m. buvo pradėti leisti LPS leidiniai
„Sąjūdžio Žinios“ (birželio 19 d.) ir „Atgimimas“ (rugsėjo 16 d.), kurie visuomenėje buvo labai populiarūs. 1988 m.
vasarą, Sąjūdžiui vadovaujant, Lietuvoje prasidėjo taiki nacionalinė revoliucija. Prieš komunistinę valdžia buvo
kovojama tik konstituciniais metodais, todėl griežtai persekioti Sąjūdžio narius LKP vadovybė nesiryžo. Be to, ir dalis
LKP vadovybės palaikė Sąjūdžio veiklą. Po to, kai 1988 m. rugsėjo 28 d. buvo išvaikytas LLL mitingas, smerkiantis
SSRS ir Vokietijos slaptuosius sandėrius, LKP vadovais tapo A. Brazauskas ir V. Beriozovas, kurie palaikė Sąjūdžio
veiklą.
Svarbiausi tautinio atgimimo įvykiai 1988 - 90 m.: 1) 1988 m. birželio 28 d. Vilniaus Katedros aikštėje įvyko
pirmasis LPS mitingas, kurio metu buvo išsakyti priesakai delegatams, išvykstantiems į SSKP XIX konferenciją; 2)
1988 m. liepos 9 d. Vingio parke įvyko LPS mitingas, kuriame buvo sutikti SSKP XIX partinės konferencijos dalyviai
ir išreikštas nepsitenkinima LKP vadovybe; 3) 1988 m. spalio 7 d. Gedimino pilies bokšte buvo iškelta trispalvė
vėliava, 18 d. lietuvių kalba buvo paskelbta valstybine, V. Kudirkos “Tautinė giesmė” - valstybiniu himnu; 4) 1988
m. spalio 22 - 23 d. įvyko I Sąjūdžio suvažiavimas, kurio metu LKP vadovybė grąžino tikintiesiems Vilniaus Katedrą;
5) 1989 m. vasario 16 d. pirmą kartą SSRS okupuotoje Lietuvoje viešai buvo švenčiama Nepriklausmybės diena,
Kauno Karo ir istorijos muziejaus sodelyje atidengtas Laisvės paminklas; 6) 1989 m. kovo mėn. įvyko rinkimai į
SSRS AT, kuriuos laimėjo Sąjūdžio kandidatai; 7) 1989 m. vasario 15 d. įvykusi Sąjūdžio sesija pirmą kartą viešai
pareikalavo nepriklausomos ir demokratiškos Lietuvos valstybės; 8) 1989 m. pirmoje pusėje prasidėjo
daugiapartinės sistemos formavimasis, buvo atkuriamos iki 1940 m. Lietuvoje veikusios politinės partijos
(Krikščionių demokratų, Socialdemokratų, Tautininkų sąjunga ir kitos); 9) 1989 m. rugpjūčio 23 d. minint Molotovo
– Ribentropo sutarties 50-metį, Lietuvos, Latvijos ir Estijos opozicinės politinės jėgos organizavo akciją „Baltijos
kelias“, kurios metu 3 Pabaltijo šalių gyventojai, protestuodami prieš šio pakto slaptuosius protokolus, sudarė gyvą
žmonių grandinę nuo Vilniaus iki Talino, po šios akcijos SSRS AT buvo priversta slaptuosius Molotovo-Ribentropo
pakto protokolus paskelbti negaliojančiais; 10) komunistų sąjūdininkų pastangomis 1989 m. gruodžio 19 – 23 d.
vykusiame XX suvažiavime LKP atsiskyrė nuo SSKP, priėmė deklaraciją dėl LKP savarankiškumo, savo programą ir
įstatus; nedidelė LKP narių dalis (M. Burokevičius, J. Jermalavičius ir kiti) liko SSKP nariais ir kovojo prieš Lietuvos
nepriklausomybę bei vykdė SSRS vadovybės nurodymus.
LKP, palaikoma iš Maskvos, buvo prieš Sąjūdžio vykdomas reformas. 1988 m. rudenį – 1989 m. pavasarį
prasidėjo nesutarimai tarp Sąjūdžio ir LKP, nes LKP atmetė Sąjūdžio pasiūlymą priimti kosntitucijos pataisą apie
LSSR įstatymų viršenybę prieš SSRS įstatymus, be to, LKP pradėjo varžyti Sąjūdžio veiklą. Tačiau šį varžymąsi LKP
pralaimėjo ir jai teko daryti nuolaidų: 1989 - 90 m. buvo priimtos konstitucijos pataisos dėl Lietuvos TSR įstatymų
viršenybės prieš SSRS įstatymus, Lietuva pirmoji SSRS panaikino straipsnį apie vadovaujantį KP vaidmenį, įteisino
daugiapartinę sistemą, pripažino negaliojančia 1940 m. liepos 21 d. Liaudies seimo deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo
į SSRS. Kartu LKP stengėsi ir trukdyti Sąjūdžio veiklai. Buvo bandoma suvaržyti Sąjūdžio spaudą, uždrausti kai
kurias populiarias laidas. Naudojantis Sąjūdžio veiklos sukeltu lietuvių ir kitataučių supriešinimu, 1988 m. lapkričio 4
d. buvo įkurta “Jedinstvos” organizacija kurios vadovu tapo Valerijus Ivanovas. Ją rėmė SSRS vadovybė ir dalis LKP
narių. Pagrindinis šios organizacijos tikslas buvo destabilizuoti politinę padėtį ir suskaldyti Lietuvą, kiršinti lietuvius
su rusakalbiais.
NEPRIKLAUSOMYBĖS PASKELBIMAS. 1990 m. pradžioje įvyko rinkimai į Lietuvos TSR AT, kuriuos laimėjo
Sąjūdžio kandidatai. Jų rinkimų programoje svarbiausią vietą užėmė siekimas atkurti nepriklausomą valstybę.
Lietuvos TSR AT pirmininku buvo išrinktas Sąjūdžio lyderis V. Landsbergis. 1990 m. kovo 11 d. aktu “Dėl Lietuvos
Nepriklausomos valstybės atstatymo” buvo paskelbta apie Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą. Šiame
dokumente teisiškai ir istoriškai buvo pagrindžiama Lietuvos valstybingumo nepertraukiamumo idėja. Lietuvos
nepriklausomybės paskelbimas buvo drąsus ir rizikingas žingsnis, nes buvo neaišku, kaip į šį įvykį reaguos SSRS.
Lietuvai buvo labai svarbi užsienio šalių bei pasaulio visuomenės parama ir supratimas, todėl specialiuose
kreipimuose buvo informuojama apie tai, kad Lietuvos valstybė buvo atkurta taikiomis konstitucinėmis
priemonėmis.
ATMINTINĖ: 1) Sąvokos ir terminai: Sąjūdis, tautinis atgimimas, “Jedinstvo”.
2) Įvykiai ir datos: 1988 06 03 d. - įkurtas Lietuvos persitvarkymo sąjūdis; 1988 10 22 - 23 d.- I Sąjūdžio
suvažiavimas; 1989 12 mėn. - LKP atsiskyrė nuo SSKP; 1990 03 11 d. - atkurta Lietuvos nepriklausomybė.
3) Asmenybės: V. Landsbergis, M. Burokevičius, J. Jermalavičius.
M. Burokevičius ir J. Jermalavičius - LKP veikėjai, aktyviai kovoję prieš Lietuvos nepriklausomybės
paskelbimą 1988 - 91 m., kolaboravę su sovietine valdžia, Nacionalinio gelbėjimo komiteto, kuris, palaikomas SSRS
kariuomenės, bandė užimti valdžią Lietuvoje 1991 m., vadovai. Vėliau už antivalstybinę veiklą teisti ir įkalinti.

LIETUVA PO 1990 M.

SSRS BANDYMAI SUSIGRĄŽINTI LIETUVĄ. SSRS reakcija į Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą buvo
neigiama. Jau 1990 m. kovo 15 d. SSRS AT suvažiavimas priėmė nutarimą, kuriuo skelbė, kad Lietuvos valstybės
atkūrimo aktai neturi teisinės galios, o SSRS vyriausybė turi atkurti Lietuvoje SSRS įstatymų galiojimą. Prasidėjo
intensyvus SSRS kariuomenės judėjimas Lietuvos teritorijoje, ji užėmė kai kuriuos pastatus Vilniuje, ėmė
kontroliuoti oro uostą, suaktyvėjo “Jedinstvos” veikla. Kai šios priemonės nedavė rezultatų, 1990 m. balandžio mėn.
Lietuvai buvo įteiktas ultimatumas, kuriame buvo reikalaujama atšaukti nepriklausomybės atkūrimo aktus, priešingu
atveju grasinama ekonominėmis sankcijomis. Kadangi Lietuvos vyriausybė šių reikalavimų neįvykdė, balandžio 18
d. buvo pradėta ekonominė blokada, kai SSRS nutraukė naftos tiekimą į Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą. Ši
blokada tęsėsi iki 1991 m. rudens. Jos metu visiškai buvo nutrauktas naftos, įvairių žaliavų ir prekių tiekimas
Lietuvai. Blokada gana skaudžiai palietė Lietuvos ekonomiką, tačiau kartu ji sukėlė nepasitenkinimą SSRS politika
pasaulio visuomenės akyse ir kenkė tarptautiniams SSRS bei paties M. Gorbačiovo prestižui. Kai šios priemonės
nepadėjo, 1991 m. sausio mėn. SSRS ėmėsi karinių veiksmų. 1991 m. sausio 8 d. „Jedinstvos“ organizacija ir SSRS
rėmėjai prie AT rūmų surengė protesto mitingus prieš Lietuvos vyriausybės sprendimą padidinti maisto produktų
kainas. 1991 m. sausio 10 d. SSRS prezidentas M. Gorbačiovas pareikalavo atstatyti Lietuvoje SSRS konstitucijos
galiojimą. Sausio 11 d. kariuomenė užgrobė Spaudos rūmus, buvo paskelbta apie “ Nacionalinio gelbėjimo
komiteto”, vadovaujamo J. Jermalavičiaus, įkūrimą, kuris pasirengęs paimti valdžią į savo rankas. Lietuvos žmonės
rinkosi į Vilnių ginti savo valstybės ir vyriausybės. Naktį iš sausio 12 į 13 d. prie televizijos bokšto bei radijo ir
televizijos komiteto, SSRS panaudojus karinę jėgą, žuvo 14 žmonių, apie 600 buvo sužeista. Tai sukėlė didelį
pasaulio šalių visuomenės pasipiktinimo ir protestų bangą. Šturmuoti Lietuvos parlamento SSRS vadovybė jau
nesiryžo.
Po 1991 m. sausio 11 - 13 d. įvykių Lietuvoje susidarė lyg ir “dvivaldystė”: tebeveikė Lietuvos AT ir jai
pavaldžios institucijos, o kartu veikė Lietuvos vyriausybė, pavaldi Maskvai, pasivadinusi “Nacionaliniu gelbėjimo
komitetu”(jis slapta buvo įkurtas dar 1990 m. balandžio 28 d.). Palaikomos SSRS kariuomenės ir milicijos veikė
buvusios sovietinės valdžios struktūros - prokuratūra, KGB, vidaus reikalų organai ir kt. Abi šios valdžios leido savo
spaudą, organizavo radijo ir televizijos laidas. Tai kėlė įtampą šalyje. 1991 m. buvo įvykdytas dar vienas kruvinas
išpuolis prieš nepriklausomos Lietuvos institucijas - liepos 31 d. Medininkų pasienio poste buvo nužudyti 4
nepriklausomos Lietuvos policininkai ir 3 muitininkai. Tačiau net ir tokiomis sudėtingomis sąlygomis nepriklausomos
Lietuvos vyriausybė kūrė savo valdymo institucijas (muitines, diplomatines tarnybas, pasienio apsaugą,
ginkluotąsias pajėgas ir kt.) ir valstybines struktūras.
TARPTAUTINIS LIETUVOS PRIPAŽINIMAS. Pirmąja užsienio valstybe, pripažinusia Lietuvos nepriklausomybę,
buvo Islandija - 1991 m. vasario 11 d. 1991 m. rugpjūčio 19 - 21 d. Maskvoje įvyko antidemokratinių jėgų pučas,
tačiau jis nepavyko. SSRS vadovybė 1991 m. rugsėjo 6 d. pripažino Lietuvos nepriklausomybę. “Nacionalinio
gelbėjimo komiteto” vadovaujama kariuomenė ėmė trauktis iš visų užimtų pastatų. 1992 m. birželio mėn. Lietuvoje
įvyko referendumas dėl svetimos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos, rugsėjo mėn. su Rusija buvo pasirašytas
susitarimas šiuo klausimu ir nustatytas SSRS kariuomenės išvedimo grafikas. Rusija įsipareigojo išvesti kariuomenę
iki 1993 m. rugpjūčio 31 d. Svetimos kariuomenės išvedimas buvo viena iš pagrindinių sąlygų Lietuvai tapti tikrai
nepriklausoma.
1991 m. rugsėjo 17 d. Lietuva tapo JTO nare. Tai buvo svarbus įvykis, siekiant pasaulio valstybių
pripažinimo. 1991- 92 m. Lietuvos nepriklausomybę pripažino daugelis pasaulio valstybių, su 32 iš jų buvo užmegzti
diplomatiniai santykiai. Lietuva įstojo į Tarptautinį valiutos fondą, tapo Pasaulio ir Europos rekonstrukcijos bankų
nare.
1994 m. sausio 4 d. Lietuvos prezidentas A. Brazauskas laišku kreipėsi į NATO generalinį sekretorių ir
pareiškė apie Lietuvo siekį tapti NATO nare. Tai tapo Lietuvos integracijos į NATO pradžia. 2002 m. lapkričio 21 d.
Lietuva kartu su kitomis 6 valstybėmis buvo oficialiai pakviesta pradėti prisijungimo derybas prie NATO. 2004 m.
balandžio 1 d. Lietuva tapo NATO nare.
1995 m. gruodžio 8 d. Lietuva patekė oficialią paraišką tapti ES nare. Po ilgų derybų 2003 m. balandžio 16
d. Atėnuose buvo pasirašyta Lietuvos stojimo į ES sutartis. Oficialiai Lietuva tapo ES nare 2004 m. gegužės 1 d.
2004 m. birželio 13 d. įvyko pirmieji Lietuvoje rinkimai į ES parlamentą, kurių metu buvo išrinkta 13
europarlamentarų. 2009 m. rinkimuose buvo išrinkta 12 europarlamentarų.
POLITINĖ LIETUVOS RAIDA PO 1991 09 MĖN. 1992 m. lapkričio mėn. Lietuvos Aukščiausioji Taryba buvo
pavadinta Atkuriamuoju Seimu. 1992 m. spalio 25 d. buvo priimta nepriklausomos Lietuvos Respublikos
Konstitucija. Ji įvedė Lietuvoje prezidento postą. LR prezidentai: 1993 - 98 m. pirmuoju Lietuvos prezidentu po
nepriklausomybės atkūrimo tapo A. Brazauskas; 1998 -2003 m. prezidentu buvo Valdas Adamkus; 2003-2004 m.
prezidentu buvo Rolandas Paksas; 2004-2009 m. prezidentu vėl buvo išrinktas Valdas Adamkus; 2009 m.
prezidente tapo Dalia Grybauskaitė.
Lietuvos Respublikos seimai:
1992 m. Seimo rinkimus Laimėji Lietuvos demokratinė darbo partija (1990 m. gruodžio mėn. taip pasivadino LKP).
Jos laimėjimą rinkimuose nulėmė Lietuvos gyventojų nepasitenkinimas esminių reformų sąlygomis bei Sąjūdžio
lyderių atitrūkimas nuo realaus gyvenimo.
1996 m. Seimo rinkimus laimėjo konservatoriai (Tėvynės sąjunga), sudarę koaliciją su krikščionimis demkratais ir
centristais.
2000 m. Seimo rinkimus laimėjo Socialdemokratų koalicija, į kurią įėjo Lietuvos demokratinė darbo partija, Lietuvos
socialdemokratų partija, Lietuvos rusų sąjunga ir Naujosios demokratijos partija.
2004 m. po Seimo rinkimų, kurių aiškia persvara nelaimėjo nei viena partija, buvo sudaryta valdančioji koalicija. Ją
sudarė Darbo partija, Lietuvos demokratinė darbo partija, Naujoji sąjunga ir Valstiečių partija.
2008 m. rinkimai parodė, kad gyventojai nusivylė Seimo institucija. Šių rinkimų metu piliečiai aktyviai balsavo už
Tautos prisikėlimo partiją, kurią sudarė žinomi Lietuvos šou ir meno atstovai.
Šalyje veikia daug įvairios pakraipos politinių partijų ir organizacijų.
EKONOMINĖ LIETUVOS RAIDA. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo atsisakoma socialistinės ekonomikos ir
pereinama prie rinkos ekonomikos. Šis perėjimas truko maždaug iki 1996 m. Svarbus žingsnis buvo 1991 m.
Gedimino Vagnoriaus vyriausybės pradėta privatizacija ir paskelbtas sovietiniais metais nacionalizuotos piliečių
nuosavybės grąžinimas. Įmonės, butai, žemė buvo privatizuojami už investicinius čekius. Ši privatizacija neatnešė
valstybei ir gyventojams naudos, o tik sužlugdė daug didelių, stiprių pramonės įmonių. 1991 m. liepos mėn.
Lietuvoje buvo pradėta agrarinė reforma. Šios reformos metu buvo naikinami kolūkiai ir tarybiniai ūkiai,
suvalstybinama kolūkių žemė, žemė grąžinama buvusiems savininkams. Lietuvos vyrausybė agrarinę reformą vykdė
labai sparčiai, neatsižvelgdama į socialines ir ekonomines pasėkmes. 1992 m. spalio 1 . Lietuva atsisakė rublio ir
vienintele atsiskaitymo priemone liko vadinamieji bendrieji talonai (gyventojų vadinami „vagnorėliais“). 1993 m.
birželio 25 d. Lietuvoje vėl buvo įvestas litas. Kurdama rinkos ekonomiką Lietuva susiduria su visa eile sunkumų:
smuko stambioji pramonė, sunkiai plėtojosi smulkus ir vidutinis verslas, augo nedarbas, emigracija, organizuotas
nusiklastamumas.
ATMINTINĖ: 1) Sąvokos ir terminai: ultimatumas, blokada, “Nacionalinio gelbėjimo komitetas”, pučas,
konstitucija, prezidentas, privatizacija, investiciniai čekiai.
2) Įvykiai ir datos: 1990 04 mėn. - 1991 m. ruduo - SSRS ekonominė blokada; 1991 01 11 - 13 d. - vadinamieji
sausio įvykiai, kurių metu SSRS kariuomenė užgrobė eilę pastatø, žuvo 14 žmoniø; 1991 02 11 d. - pirmoji užsienio
valstybė Islandija pripažino Lietuvos nepriklausomybę; 1991 09 06 d. - SSRS pripažino Lietuvos nepriklausomybę;
1991 09 17 d. - Lietuva tapo JTO nare; 1992 10 25 d. - priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija; 1992 m. 11 mėn.
- Lietuvos Aukščiausioji Taryba buvo pavadinta Seimu; 1993 - 98 m. - LR prezidentu buvo A. Brazauskas; 1993 06
25 d. - įvesta LR valiuta litas; 1998 - 2003 m. - LR prezidentu yra V. Adamkus.
3) Asmenybės: V. Landsbergis, A. Brazauskas, V. Adamkus.
Vytautas Landsbergis (g. 1932 m.). Gimė Kaune inteligentų šeimoje. Baigė Lietuvos konservatoriją. Nuo 1988
m. aktyviai įsijungė į lietuvių tautinio atgimimo judėjimą, tapo Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio pirmininku.
Būdamas Lietuvos respublikos Aukščiausios Tarybos pirmininku, pasirašė 1990 03 11 d. Lietuvos nepriklausomybės
atkūrimo aktą. Nuo 1992 m. renkamas LR Seimo nariu.
Veikla: 1) vienas iš Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio veikėjø, pirmasis jo pirmininkas; 2) LR Aukščiausios Tarybos
pirmininkas, pasirašė 1990 03 11 d. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą, 1992 m. LR Konstitucijos priėmimo
aktą; 3) vienas iš Tėvynės sąjungos ( Lietuvos konservatorių) partijos steigėjų ir jos pirmininkas.
Algirdas Brazauskas (g. 1932 m.)Gimė Rokiškyje, tarnautojų šeimoje. Dirbo įvairų vadovaujantį darbą
ūkinėse ir partinėse struktūrose. Kaip politinis veikėjas iškilo 1988 m. vasaros pradžioje, prasidėjus lietuvių
tautiniam judėjimui ir susikūrus Sąjūdžiui. 1988 m. spalio mėn. buvo išrinktas LKP CK 1 - uoju sekretoriumi. 1989
m. gruodžio mėn. įvykusiame LKP XX suvažiavime pasisakė už LKP atsiskyrimą nuo SSKP, už tai buvo kviečiamas į
Maskvą. 1990 m. sausio mėn. buvo paskirtas I nepriklausomos Lietuvos vyriausybės ministrės pirmininkės K.
Prunskienės pavaduotoju. 1990 m. LKP buvo pertvarkyta į Lietuvos demokratinę darbo partiją ir A. Brazauskas tapo
jos vadovu. 1993 m. jis buvo išrinktas 1 - uoju LR prezidentu po valstybės nepriklausomybės atkūrimo.
Veikla: 1) Lietuvos partinis ir ūkinis veikėjas; 2) nuo 1988 m. spalio mėn. LKP 1 - asis sekretorius, nuo 1989
m. gruodžio mėn. - savarankiškos LKP vadovas; 3) 1990 m. tapo Lietuvos demokratinės darbo partijos
(pertvarkytos LKP) vadovu; 4) 1993 - 98 m. - 1 - asis LR prezidentas, išrinktas pagal LR 1992 m. Konstituciją.
Valdas Adamkus - 1998 - 2003 m. LR prezidentas, JAV lietuvis.