IMPERIALIZMO PRIEŽASTYS.

Paprasčiau tariant, imperializmas - išsivysčiusių vals­

tybių ekspansinė politika prieš kitas tautas, kolonijų
grobimas. Vadinamojo naujojo imperializmo chro­
nologinės ribos yra 1870-1914 metai. Pradžia laiko­
mas Prūsijos ir Prancūzijos karas, o pabaiga - Pirmojo
pasaulinio karo pradžia. Pagal valdų grobimo mastą,
kryptis ir pasiektus rezultatus naujasis imperializmas
gerokai skyrėsi nuo ankstesniojo (1).
Pagrindinės imperializmo priežastys yra kelios.
Pirma, vyko industrializacija ir buvo diegiamos nau­
jos technologijos. Be geležinkelių, garlaivių ir nau­
joviškų ginklų Vakarų valstybėms būtų buvę sunku
įsigalėti kitose šalyse. Antra, ieškota naujų rinkų pra­
monės gaminiams. Plėtojantis pramonei manyta, kad
reikia apsirūpinti naujomis žaliavomis ir ieškoti naujų
rinkų savo pagamintai produkcijai. Trečia, didžiosios
Vakarų Europos valstybės siekė turėti kuo daugiau
kolonijų, varžėsi tarpusavyje. Tuo metu laikytasi
nuostatos, kad kuo valstybė turi daugiau kolonijų,
tuo ji galingesnė. Ketvirta, sustiprėjęs nacionalizmas
peraugo į šovinizmą, kilo noras iškelti savo tautą virš
kitų (2). Penkta, Vokietija reikalavo vietos po saule.
Tik 1871 m. susivienijusi Vokietija iš pradžių daugiau­
sia dėmesio skyrė žemynui. Tokios vokiečių imperi­
jos politikos atkaklus šalininkas buvo jos vienytojas
kancleris O. fon Bismarkas. Tačiau mirus Vokietijos
imperatoriui Vilhelmui I ir jo vietą užėmus sūnui Vil­
helmui II (valdė 1888-1918 m.) (1) Vokietija pradėjo
atvirai reikšti nepasitenkinimą savo padėtimi, reika­
lavo kolonijų, kurias jau anksčiau buvo užgrobusios
kitos valstybės. Vokietija su tuo nenorėjo susitaiky­
ti. Vilhelmo II siekis vykdyti imperializmo politiką
buvo nepriimtinas kancleriui O. fon Bismarkui, todėl
šis buvo priverstas vyriausybės vadovo postą užleisti
Bernhardui fon Biulovui (Biulov). Naujasis kancleris
1897 m. Reichstage pasakytoje kalboje taikliai įvar­
dijo naują Vokietijos užsienio politikos esmę: „Trum­
pai sakant, mes nieko nenustumsime į šešėlį, bet ir
mums patiems reikia vietos po saule." Nors ir gerokai
pavėlavusi, Vokietija įsitraukė į kolonijų dalybas.
Šešta, daugelis Vakarų valstybių tikėjo, kad, už­
ėmus svetimas valstybes, bus galima vietos tautas
ar gentis, supažindinti su Vakarų civilizacijos lai­
mėjimais. Misionieriai kolonijose stengėsi skleisti
krikščionybę, steigė švietimo įstaigas. Svarbus buvo
ir demografinis veiksnys: XIX a. iš esmės pasikeitus *
gyvenimo sąlygoms, smarkiai padaugėjo gyventojų.
Tai skatino plėsti teritoriją.
IMPERIALIZMO KRYPTYS IR UŽGROBTOS VALDOS.
Pagrindinės imperialistinės valstybės buvo Didžioji
Britanija, Prancūzija, Rusija, susivienijusi Vokietija,
Italija ir kitos. Pasibaigus pilietiniam karui 1861-
1865 m. savo imperialistinę politiką sustiprino ir
JAV. XIX a. pabaigoje imperialistine valstybe tapo
vienintelė Azijos valstybė -Japonija.
Naujų valdų (kolonijų) grobimas -kolonizacija-
vyko itin dideliu tempu. 1800 m. europiečiai kon­
troliavo 1/3 pasaulio, 1878 m. - 2/3, amžiaus pabai­
goje - 4/5. Per trumpą laiką Europa užkariavo visą
pasaulį (2).
Afrikos žemyne kolonijos itin sparčiai imtos
grobti po 1884-1885 m. Belgijos karaliaus Leo­
poldo II (valdė 1865-1909 m.) siūlymu sušauktos
 valdas nuo Kairo (Egiptas) iki Keiptauno (dabarti­
nė Pietų Afrikos Respublika). Prancūzijai priklau­
sė beveik visa šiaurinė Afrikos dalis, į šiaurę nuo
Atlanto vandenyno iki Raudonosios jūros. Iki Pir­
mojo pasaulinio karo Afrikos žemyne išlaikyti savo
nepriklausomybę sugebėjo tik Etiopija ir Liberija.
Imperializmas buvo sparčiai vykdomas ir Azijo­
je, kur daugiausia kolonijų turėjo Didžioji Britanija,
Prancūzija ir JAV (2). Kai kuriose užgrobtose val­
dose (pvz., Kinijoje) Vakarų valstybės tarpusavyje
bendradarbiavo (4), kartu slopino vietos gyventojų
pasipriešinimą. Iš pradžių XIX a. viduryje Kinijos
likimas ištiko Japoniją, kurią nukariavo imperialis­
tinės valstybės: japonams buvo primestos nelygiatei-
sės sutartys. Tačiau Japonija per kelerius metus su­
gebėjo atsitiesti, liovėsi priklausyti nuo kitų ir tapo
imperialistine valstybe.
1894-1895 m. Japonija sutriuškino Kiniją ir at­
ėmė iš jos Korėją, Taivano ir Penghu salas. Po de­
šimties metų mažai kam žinoma Japonija laimėjo
karą prieš Europos valstybę Rusiją ir užėmė pieti­
nę Sachalino salos dalį, dalį Liaodongo pusiasalio

Berlyno konferencijos, kurioje daugiausia dėmesio

skirta galimam Afrikos žemyno tyrimui. Per kon­
ferenciją Afrika buvo pasidalyta. Visiškai nebuvo
atsižvelgta į etnines ar geografines sąlygas. Po kon­
ferencijos Belgijos karalius finansiškai parėmė kelias
ekspedicijas į Kongo regioną. Mažai Belgijai pavyko
užimti dideles žemes palei Kongo upę (3). Nors dar
1880 m. apie 90 proc. Afrikos žemyno valdė afrikie­
čiai, padėtis greitai keitėsi ne jų naudai. Imperialis­
tinių valstybių siekius Afrikos žemyne tiksliai rodo
1890 m. Belgijos karaliaus Leopoldo II pasakyti žo­
džiai: „Milžiniškas aukštutinio Kongo upių tinklas
mums atveria greitus ir ekonomiškus susisiekimo
kelius ir leidžia įsiskverbti j patį Afrikos žemyno
centrą." Belgija pasekė ir kitos Europos valstybės.
XIX a. pabaigoje europiečiams pavyko užgrob­
ti didžiąją dalį Afrikos žemyno. Vokietija užėmė
pietvakarių (Kamerūnas, Togas) ir rytų Afriką, o
Italija - Eritrėją, Libiją. Afrikos žemyną pasidali­
jo Belgija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Vokietija,
Portugalija, Italija ir Ispanija. Daugiausia kolonijų
turėjo Didžioji Britanija, kuri siekė sujungti savo
su Port Artūro uostu; Mandžiūrija tapo Japonijos
protektoratu. Visam pasauliui sukėlė nuostabą tai,
kad ne baltųjų valstybė laimėjo prieš baltąją Rusiją.
Tokiam Japonijos sustiprėjimui lemiamą įtaką
turėjo Meidži 1 laikotarpis (1868-1912 m.). 1868 m.
japonų karių kasta - samurajai - įvykdė valstybės
perversmą. Per jį buvo pašalinta karinė vyriausybė
ir atkurta imperatoriaus valdžia. Japonija, kitaip nei
Kinija, atsivėrė Vakarų civilizacijai, vykdydama re­
formas ėmė sparčiai stiprėti ir vytis didžiąsias Vaka­
rų valstybes.

KOLONIJŲ VALDYMAS IR
IMPERIALIZMO PADARINIAI.
Imperialistinės valstybės stengėsi kiek galėdamos
išnaudoti vietos gyventojus. Kaip pavyzdį gali­
ma nurodyti imperializmo padarinius Konge, kai
Belgijos valdžia tiesiog terorizavo ir kiek įmany­
dama engė vietos gyventojus. Oficialiais duome­
nimis, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui,
Kongo gyventojų skaičius, palyginti su 1885 m.,
buvo sumažėjęs perpus. Imperializmo laikotarpiu
buvo naikinamos vietos kultūros, gamtos ištekliai,
gyventojai buvo negailestingai išnaudojami. Dėl
žiauraus valdymo kai kuriose kolonijose sumažėjo
gyventojų (pvz., Tasmanijoje vietos gyventojų vi­ ti šią didelę teritoriją, britai tiesiog buvo priversti
sai nebeliko). Žiaurus valdymas ar vietos papročių remtis vietos administracija. Todėl patys sudarė
nepaisymas dažnai sukeldavo kolonijų gyventojų sąlygas daliai administracijos įgyti išsilavinimą Di­
pasipriešinimą. Pavyzdžiui, 1900 m. Kinijoje vyko džiojoje Britanijoje. Taip užsienyje išsilavinimą įgi­
ichetvanininkų (kinų kalba reiškia harmoningą, jo ir būsimasis Indijos tautinio išsivadavimo lyderis
teisėtą kumštį), dar vadinamų boksininkais, su­ Mahatma Gandis (Gandhi) (5, 5), kurio pastango-
kilimas. Boksininkai siekė iš šalies išvyti svetim­ mis Indija XX a. viduryje atsiskyrė nuo Didžiosios
šalius. Per sukilimą sostinėje Pekine buvo žudomi Britanijos. Buvusių kolonijų Naujosios Zelandijos
užsieniečiai, siaubiami jų kvartalai, diplomatinės (1893 m.) ir Australijos (1902 m.) moterims buvo
atstovybės. Sukilimą nuslopino jungtinės Japonijos, suteikta rinkimų teisė, kurios jos neturėjo net Va­
JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos karų valstybėse.
ir Rusijos karinės pajėgos. 1899-1902 m. per Di­ Vis dėlto imperializmo laikotarpiu konfliktų
džiosios Britanijos ir būrų karą britai užėmė Trans- neišvengė ir Vakarų valstybės. Štai 1898 m. britų
valio ir Oranžijo respublikas, jas sujungė su Kapo ir prancūzų interesai susikirto Fašodos miestelyje
kolonija ir įkūrė Pietų Afrikos Sąjungą (PAS). Sudane. Tik prancūzams nusileidus pavyko išvengti
Imperializmo laikotarpiu vietos gyventojai buvo karo. Per vadinamąją Maroko krizę (1905-1911 m.)
supažindinami su Vakarų laimėjimais, vyko vadi­ į šią teritoriją pretenzijas reiškė prancūzai ir vokie­
namoji vesternizacija (3, 4). Kaip pavyzdį galima čiai. Įsikišus Didžiajai Britanijai Vokietija nusileido.
nurodyti britų valdymą Indijoje. Kad galėtų valdy- Praėjus keleriems metams abi pusės santykius aiški­
nosi karo lauke.
1
Meidži (jap.) - apšviestasis valdymas.
 1. Įvardykite dvi svarbiausias naujojo imperializmo priežastis. Kodėl jas įvardijote?
2. Kodėl daugiausia kolonijų turėjo Didžioji Britanija ir Prancūzija?
3. Kodėl dėl kolonijų dalybų liko nepatenkinta Vokietija?
4. Pasakykite bent dvi priežastis, kodėl kolonijų gyventojams nepavyko XIX a. išsivaduoti iš
metropolijos globos?
5. *Įrodykite arba paneikite teiginį, kad imperializmas skatino kolonijų vystymąsi.

Š A L T I N I A I

1. Bendras imperializmo politikos vertinimas:

Trumpai tariant, nuo 1870 iki 1914 m. Europa plačiąja prasme iš esmės pasidalijo pasaulį. Ypač svarbūs britų imperializ­
mo laimėjimai: viena karta sugebėjo užvaldyti beveik penktadalį planetos teritorijos ir išplėsti savo valdžią ketvirtadaliui
pasaulio gyventojų. Nuo senojo imperializmo naujasis XIX a. antrosios pusės imperializmas gerokai skyrėsi. Pirmiausiąjį
ženklino arši europiečių tarpusavio konkurencijos kova, kurios išvados (kolonijų dydis) turėjo tapti svarbiu nacionalinės
galios ir prestižo simboliu. Baigiamoji Europos ekspansijos banga, atskleidusi įnirtingą tarpusavio konkurenciją, vis dėlto
parodė, kad europiečiai sugeba išvengti karų pačioje Europos tarptautinėje sistemoje, o minėtas Berlyno susitarimas dėl
Afrikos - ir ne tik senajame žemyne. Kitaip tariant, atsiskleidė europietiškas potencialas susivienyti kolektyviam veiksmui
tarptautinės visuomenės vardu.
Pagal R. Lopatos kn. Tarptautinių santykių istorija, Vilnius, 1997, p. 149-150.

2. Vienas iš imperializmo apibūdinimų:

Blogiausia su nacionalizmu yra tai, kad jis neišvengiamai veda j imperializmą. Imperializmas yra didžiausia nacionaliz­
mo nuodėmė. Be abejo, mažų tautų nacionalizmas gimdo tik mažą nacionalizmą, kuris tačiau toks pat bjaurus, kaip ir
didžiųjų tautų imperializmas. Kol Tautų pavasario apaštalai skelbė tik pavergtų, silpnų ir mažų tautų laisvę, viskas buvo
gerai. Net gera ir gražu buvo, kai italų ir vokiečių tautininkai žiedė savo tautų vienybę ir kovojo dėl išsilaisvinimo iš sve­
timųjų įtakos XIX a., bet visiškai negera ir negražu buvo matyti, kai Musolinio Italija ir Hitlerio Vokietija ėmė švaistytis
kardais XX amžiuje.
Pagal V.Trumpos kn. Lietuva XIXamžiuje, Čikaga, 1989, p. 22-23.

3. Imperializmo poveikis užgrobtų valdų gyventojams:

Atgimė krikščioniškoji evangelizacija bei egalitarizmas1 Įvairių atspalvių krikščionijos misionieriai pabiro po visą pa­
saulį, dažnai skleisdami netechnologines Vakarų civilizacijos vertybes ir netgi tapdami beatodairiškos vietos gyventojų
eksploatacijos priešininkais.
Būtent XIX a. ne tik Amerikoje, bet ir Azijoje, Afrikoje, Okeanijoje susiformavo sueuropintas arba vesternizuotas
vietos elitas. Asimiliuodamas Vakarų idėjas - žodžio laisvę, teisės viršenybę, nepriklausomybę, nacionalizmą, demokrati­
ją - šis elitas laipsniškai ruošėsi kurti savarankiškas valstybes ir valdyti jas europiečių stiliumi.
Pagal R. Lopatos kn. Tarptautinių santykių istorija, Vilnius, 1997, p. 150-151.

4. Sueuropinto pasaulio miestai:

Daugiausia gyvenviečių įkūrė anglai. Kolonizuojant Indiją XVII a. įsteigtos pakrančių bazės ilgainiui išaugo į didelius
miestus. Singapūras, strategiškai svarbi karinė bazė ir prekybos bazė, buvo įkurta prie Malakos sąsiaurio 1819 metais.
Australijos urbanizacija prasidėjo po XIX a. trečiojo dešimtmečio teisinių reformų: 1788 m. kaip pataisos kolonija įkurtas
Sidnis, vėliau - Melburnas (1835 m.), Adelaidė (1836 m.) ir Brisbanas (1840 m.). 1830 m. prancūzai okupavo Alžyrą ir
plėtė jiems priklausančius pakrantės miestus. Antrosios imperijos laikotarpiu jie kolonizavo Indokiniją, o 1865 m. pradėjo
perstatyti Saigoną, visiškai sunaikindami toje vietoje buvusį kaimelį. Rusija pradėjo urbanizuoti didžiules jai priklausančias
Azijos teritorijas ir 1860 m. įkūrė Vladivostoką, paskutinę Transsibiro geležinkelio stotį prie Ramiojo vandenyno.
Pagal L. Benevolo kn. Europos miesto istorija, Vilnius, 1998, p. 204.

1
Egalitarizmas - teorija, skelbianti, kad visuomeninės santvarkos teisingumo pagrindas yra ekonominė, visuomeninė ir politinė lygybė.
5. Mahatmos Gandžio satjagraha2:
Praktiškas moralistas Gandis įžiūrėjo, kad laisvės siekiantys revoliucionieriai, naudodami prievartą, neišmokė savo šalininkų
protingai ir dorai naudotis iškovotomis laisvėmis. Vietoj senos prievartos atsiranda nauja, pasikeičia ne dalykų esmė, o tik
engėjų pavardės ir tik kai kurios smulkmenos jų priespaudos metoduose. Anot Gandžio, tai nėra jokie laimėjimai. Tad Gan­
džio sumanyta satjagraha turėtų būti toks politinis pasipriešinimas blogybei, jos priespaudai ir prastai tvarkai, kuris remtųsi
išimtinai griežčiausios moralės pagrindais ir kartu stiprintų Indijos tautų dorovę. Jo sukeltas sąjūdis pirmiausia kliaujasi sie­
los kilnumu ir jėga, kylančia iš tikslų ir priemonių švarumo. Pasak Gandžio, satjagraha skiriasi nuo pasyvaus pasipriešinimo
kaip šiaurės polius nuo pietų poliaus. Pasyvus pasipriešinimas - tai silpnųjų ginklas, jis nedraudžia naudoti fizinės jėgos arba
prievartos tikslui pasiekti, o satjagraha suprantama kaip stipriausiųjų ginklas, ir jai svetimos visos prievartos formos.
Pagal J. Skiriaus kn. Istoriniai asmenys ir jų epocha (1918-1945), Kaunas, 1997, p. 106-1

DARBAS SU ŠALTINIAIS

1. Remdamiesi dokumentu (1 šaltinis) ir tekstu, atsakykite į klausimus:

a) Kodėl dažnai mokslinėje literatūroje skiriamas senasis ir XIX a. antrosios pusės imperializmas?
b) Kaip tradiciškai dar vadinamas senasis imperializmas?
c) Kuo naujasis imperializmas skyrėsi nuo senojo imperializmo?
d) Įrodykite arba paneikite teiginį, kad Europa 1870-1914 m. pasidalijo senąjį pasaulį.
e) Kodėl imperializmo laikotarpiu, nors ir kildavo konfliktų, didžiosioms valstybėms pavykdavo susitarti?
f) Kuo Afrikos žemynui svarbus dokumente minimas Berlyno susitarimas?
g) Ar dokumente pateikta medžiaga objektyviai nušviečia įvykius?
Atsakymus pagrįskite.

2. Remdamiesi dokumentu (2 šaltinis), tekstu ir žiniomis, atsakykite į klausimus:

a) Kodėl imperializmas laikomas didžiausia nacionalizmo nuodėme?
b) Paaiškinkite teiginį: „mažų tautų nacionalizmas gimdo tik mažą nacionalizmą, kuris tačiau toks pat
bjaurus, kaip ir didžiųjų tautų imperializmas".
c) Pateikite konkretų pavyzdį, kai mažos tautos nacionalizmas buvo „toks pat bjaurus".
d) Pasakykite po du nacionalizmo teigiamus ir neigiamus bruožus.
e) Tai pirminis ar antrinis šaltinis?
Atsakymus pagrįskite.

3. *Remdamiesi dokumentais (3, 4 šaltiniai), tekstu ir žiniomis, atsakykite į klausimus:

a) Nurodykite du svarbiausius didžiųjų Vakarų valstybių imperializmo laikotarpiu vykdytus vesternizaci
jos bruožus. Kodėl būtent juos nurodėte?
b) Apibūdinkite imperializmo teigiamus ir neigiamus padarinius.
c) Kodėl užgrobtose teritorijose buvo statoma daug naujų miestų?
d) Kodėl anglai įkūrė daugiausia naujų gyvenviečių?
e) Nurodykite du imperializmo ir kryžiaus žygių panašumus.
f) Tai pirminiai ar antriniai šaltiniai?
Atsakymus pagrįskite.

4. Remdamiesi dokumentu (5 šaltinis), tekstu ir žiniomis, atsakykite į klausimus:

a) Kuo M. Gandžio siūlomas kovos būdas buvo netradicinis?
b) Kodėl M. Gandis įvardijamas kaip praktiškas moralistas?
c) Savais žodžiais paaiškinkite sąvokos „satjagraha" apibrėžtį.
d) Su kokia valstybe siūlė kovoti M. Gandis?
e) Koks siūlomos kovos tikslas?
f) Ar siūlomas kovos būdas pasiteisino?
g) Ar dokumente pateikta informacija objektyvi?
Atsakymus pagrįskite.
2
Satjagraha - neprievartinės antiimperialistinės Indijos gyventojų kovos su Didžiosios Britanijos kolonijiniu režimu forma.