Lietuva Rusijos

imperijos sudėtyje
 1794m. sukilimas

Tikslas:
► išsaugoti Abiejų Tautų Respubliką

Pasekmės:
► Rusija ir Prūsija pilnai išsidalino LDK teritoriją
► Jokūbas Jasinskis (1761–
1794). 1794 m. sukilimo
Lietuvoje vadas. Nuo
1790 m. Vilniaus karo
inžinerijos mokyklos
viršininkas. 1794m.
vadovavo Vilniaus
išvadavimui. Sukilimo
vyriausybės – Lietuvos
tautinės aukščiausiosios
tarybos – paskirtas
Lietuvos sukilėlių
ginkluotųjų pajėgų vadu.
Mūšyje ties Polianais
privertė pasitraukti iš
Vilniaus prieigų caro
kariuomenę.
Nepatenkintas J. Jasinskio
radikalumu vyriausiasis
sukilimo vadas T.
Kocsciuška pašalino J.
Jasinskį iš Lietuvos
sukilėlių vado pareigų.
Žuvo vadovaudamas
► Tadas Kosciuška (1746–
1817). Lenkijos politinis ir
karo veikėjas, generolas.
Vienas iš 1794 m.
sukilimo organizatorių.
1794 m. kovo mėnesį
Krokuvoje paskelbtas
vyriausiuoju sukilimo
vadu – diktatoriumi.
Poloneco universalu
suteikė asmens laisvę
baudžiauninkams.
1794m. mūšyje ties
Macejovicais buvo
sužeistas ir pateko į caro
kariuomenės nelaisvę,
kalintas Petropavlovsko
tvirtovėje. 1796 m.
paleistas. Gyveno JAV,
Prancūzijoje, Šveicarijoje.
Laiškuose pabrėždavo
esąs LDK pilietis, nors,
vadovaudamas sukilimui,
prisidėjo prie
Po trečiosios
Lietuvos ir
Lenkijos
užgrobties
(1795m.)
Lietuvos
žemės
atsidūrė
Rusijos
imperijoje ir
Prūsijos
Karalystėje.
 Lietuvos įjungimas į Rusijos imperijos sudėtį

► 1795m. nurodyta vadovautis Rusijoje įvesta tvarka. LDK

teritorija padalyta į dvi gubernijas - Vilniaus ir Slanino.
► 1796m. Lietuvos įstaigoms grąžintos anksčiau turėtos
teisės, atkurti miestų magistratai.
► 1797m. Vilniaus ir Slanino gubernijos sujungtos į
Lietuvos guberniją su centru Vilniuje. LDK gyventojams
leista vadovautis Lietuvos Statutu.
► 1801m. Lietuvos gubernija padalyta į Lietuvos Vilniaus ir
Lietuvos Gardino gubernijas.
► 1843m. Iš vakarinės Vilniaus gubernijos dalies sudaryta
Kauno gubernija. Lietuvą pradėta vadinti Rusijos šiaurės
vakarų kraštu.
 Užnemunės likimas

► 1795–1807 m. buvo Prūsijos karalystės provincija.

► 1807–1815 m. priklausė Varšuvos kunigaikštystei.
► 1815–1915 m. – Lenkijos karalystei Rusijos imperijoje.
► 1867–1915 m. buvo Suvalkų gubernijos dalis.
► 1808–1940 m. Užnemunėje galiojo Napoleono kodeksas.
► 1807 m., anksčiau nei likusioje Lietuvoje, panaikinta
baudžiava, čia anksčiau ėmė klostytis kapitalistiniai
santykiai, plėtotis žemės ūkis, formuotis lietuvių
inteligentija. XIX a. II pusėje Užnemunė buvo lietuvių
tautinio judėjimo centras. Po Pirmojo pasaulinio karo
tapo Lietuvos Respublikos dalimi.
 Lietuva Prancūzijos ir Rusijos karo (1812m.) metu

► 1812m. Napoleonas pasiekė Lietuvą. Caras, jo

kariuomenė bei Rusijos šalininkai pasitraukė iš Lietuvos.
► Lietuvos visuomenė Napoleoną sutiko palankiai. Dalis
bajorų siekė atkurti Napoleono globojamą LDK.
► Lietuvoje Napoleonas įkūrė laikinąją Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės vyriausybę.
► Tačiau Napoleonas abejingai žiūrėjo į Lietuvos ateitį ir
viltys atgaivinti LDK greitai ėmė gesti. Imperatoriui buvo
svarbiausia papildyti armiją naujais kareiviais bei
aprūpinti ją maistu.
► Pasitraukus Napoleono armijai, Lietuvoje buvo grąžinta
caro valdžia.
Pasekmės:
Per karą ir vadinamą prancūzmetį kraštas neteko
daug žmonių, teliko trečdalis gyvulių, sunaikinta
pusė pasėlių plotų, sudegė daug pastatų. Atkurti ūkį
prireikė daug lėšų ir laiko.
 Rusijos carų politika ir priešinimasis jai

► Jau XIX a. pradžioje buvo apribotos baudžiauninkų,

miestiečių, smulkiosios bajorijos teisės.
► Lietuvos visuomenės demokratėjimą Rusijos valdžia
slopino, draudė Lietuvos dvarininkams išlaisvinti
valstiečius.
► Baudžiauninkus ir laisvuosius žmones prislėgė nauja,
didesnė negu seniau, mokesčių ir prievolių našta.
► Uždrausta nelaisviems valstiečiams siekti vidurinio ir
aukštojo išsilavinimo.
► Apribotos katalikų bažnyčios teisės.
► 1832 m. uždarytas Vilniaus universitetas.
► 1840 m. caro įsakymu neteko galios Lietuvos statutas,
veikęs Lietuvoje nuo 1529 m., ir galutinai įsigaliojo
Rusijos teisė.
Carinė Rusija, prisijungusi Lietuvą, pirmiausia ją surusino
politiškai, teisiškai ir administraciškai. Nors į valstybines
įstaigas skverbėsi rusų kalba, didesnio kalbinio kultūrinio
rusinimo kurį laiką nebuvo. Padėtis pradėjo staigiai
keistis po 1831 – 1832 m. ir po 1863 m. sukilimų. Šalia
politinio ir ideologinio, tada pradėtas plačiai vykdyti
kalbinis kultūrinis rusinimas ir stačiatikinimas.
Tačiau Lietuvoje augo nepasitenkinimas caro valdžia,
aktyvėjo visuomeninis politinis gyvenimas.
Simonas Daukantas - lietuvių istorikas,
švietėjas (1793 – 1864). Nuo 1826 m.
dirbo Rygos generalgubernatoriaus
raštinėje, 1835–1850 m. Rusijos senate
(Sankt Peterburge) studijavo Lietuvos
metriką ir kitus archyvų dokumentus.
1850 m. grįžo į Lietuvą. Simonas
Daukantas – pirmasis istorikas, parašęs
Lietuvos istoriją lietuvių kalba, dar
vadinamas Lietuvos istorijos tėvu.
Svarbiausi veikalai: „Darbai senųjų
lietuvių ir žemaičių“, „Istorija
žemaitiška“, „Būdas senovės lietuvių,
kalnėnų ir žemaičių“, „Pasakojimas
apie veikalus lietuvių tautos senovėje“.
Juose rašo apie Lietuvos praeitį iki
Liublino unijos. Jis pabrėždavo lietuvių
tautos politinio savarankiškumo –
svarbiausios tautos gyvavimo ir
pažangos sąlygos – reikšmę.
1830 – 1831m. ir 1863 -1864m. Sukilimai Lenkijoje ir
Lietuvoje

1830 – 1831m. sukilimo 1863 -1864m. sukilimo

tikslai: tikslai:

► išsivaduoti iš Rusijos ► išsivaduoti iš priespaudos

imperijos ► atkurti Abiejų Tautų
► atkurti Abiejų Tautų Respubliką
Respubliką ► pagerinti baudžiavos
► panaikinti baudžiavą panaikinimo sąlygas
(gauti nuosavos žemės ir
asmeninę laisvę)
► bajorai siekė susigrąžinti
žemes ir politines teises
1830 – 1831m. sukilimo 1863 -1864m. sukilimo
pasekmės: pasekmės:

► panaikinta autonomija ► įvestas spaudos

Lenkijai draudimas (1864 - 1904
► uždarytas Varšuvos m.)
Universitetas ► uždarytos lietuviškos
► uždarytas Vilniaus mokyklos
Universitetas (1832 m.)
► 1840 m. sustabdytas
► dar labiau suvaržyta
Lietuvos trečiasis katalikų bažnyčios veikla
statutas, įvesti rusiški ► inteligentijai buvo
įstatymai, buvusioje LDK uždrausta dirbti Lietuvoje
pradėta taikyti lenkų (išskyrus dvasininkus ir
pradų naikinimo gydytojus)
programa, kurios tikslas -
atskirti lietuvius nuo ► buvo uždėtos
lenkų įtakos kontribucijos
► gyventojams uždėta dvarininkams
kontribucija ► prasideda rusifikacija,
oficialiai pavadinta
“Rusiškų pradų atkūrimo
► konfiskuoti sukilėlių
dvarai, dalis ištremti į
Sibirą arba atiduoti į
rekrūtus
► uždaryta daug bažnyčių
bei vienuolynų
 1830 – 1831m. ir 1863 -1864m. sukilimų vadai
1830 – 1831m. sukilimas:
► Antanas Gelgaudas
(1792-1831 m.) – sukilimo
vadas Lietuvoje. 1830 m.
vadovavo lenkų sukilėlių
daliniams, buvo paskirtas
vyriausiuoju sukilėlių
vadu. 1831 m. sudarė
Laikinąją lenkų centrinę
vyriausybę Lietuvoje. Jo
vadovaujama kariuomenė
puolė Rusijos armiją ir
paėmė Kauną, tačiau
pralaimėjo kautynes ties
Paneriais, Šiauliais ir buvo
priversta trauktis. Prūsijos
pasienyje A.Gelgaudą
nukovė juo nusivylęs
sukilėlių karininkas.
1863 -1864m. sukilimas:
► Antanas Mackevičius
(1828-1863 m.) – vienas
sukilimo vadų. Kunigas,
labai apsišvietęs žmogus,
Lietuvos patriotas,
rūpinosi baudžiauninkų
mokymu, agitavo
valstiečius prieš caro
valdžią. Kaip gerai
išmanantis partizaninės
kovos taktiką, 1863 m.
buvo paskirtas Kauno
gubernijos (vaivadijos)
vaivada ir su kariuomene
peržygiavo visą šią
guberniją. Vykstantis į
Varšuvą buvo suimtas.
Net į kartuves ėjo iškelta
► Emilija Pliaterytė (1806-
1831 m.) – grafaitė, su
pusbroliu Cezariu Pliateriu
(1810-1869) Dusetose
suorganizavo sukilėlių
būrį ir dalyvavo sukilime.
Dalyvavo eilėje mūšių:
Prastavonių (Radviliškio
rajone), ties Maišiogala,
Kauno gynime, ties
Šaukėnais ( Radviliškio
rajone). Sukilėlių
kariuomenei traukiantis į
Prūsiją, mėgino
prasiveržti į Lenkiją,
persišaldė ir 1831 m.
mirė prie Kapčiamiesčio.
E.Pliaterytė buvo 25
pėstininkų pulko 1 kuopos
garbės vadė.    Visą kaltę prisiėmė sau.
► Konstantinas Kalinauskas
(1838-1864 m.) –
teisininkas, vienas
sukilimo Lietuvoje vadų.
Atsisakė karjeros ir
asmeninio gyvenimo,
pirmasis prabilo apie
Lietuvos ir Baltarusijos
tautų apsisprendimo
teisę. Priklausė
,,raudonųjų srovei”.
Žuvus Z.Sierakauskui,
buvo pakviestas
vadovauti ,,raudonųjų”
vyriausybei. Stengėsi
išlaikyti sukilėlių jėgas
tikėdamas, kad sukilimas
atgis. 1864 m. pavasarį
buvo išduotas ir suimtas.
Karo teismo nuteistas
mirties bausme ir
pakartas Lukiškių
► Zigmantas Sierakauskas
(1826-1863 m.) –
vyriausias sukilimo
Lietuvoje vadas,
pasirinkęs Dolengos
slapyvardį. 1863 m.
pavasarį jo vadovaujam
sukilėlių armija sumušė
rusų kariuomenę prie
Raguvos, Medeikių, tačiau
pralaimėjo mūšį prie Biržų
, kuriame mirtinai
sužeistas pateko į
nelaisvę. Karo lauko
teismas nuteisė jį
sušaudyti, tačiau
M.Muravjovas įsakė
pakarti. Nuosprendis
įvykdytas Lukiškių
aikštėje.
► Michailas Muravjovas (1796-1866 m.) –
Rusijos valstybės veikėjas, 1830-31 m.
malšino sukilimą Lietuvos ir Baltarusijos
teritorijoje. Priešinosi baudžiavos
panaikinimui, buvo užkietėjęs slavofilas.
1863 m. paskirtas Vilniaus
generalgubernatoriumi. Sukilimą slopino
žiauriomis akcijomis. Už skyrimą mirties
bausmes pakariant buvo pramintas
Muravjovu Koriku.
 Baudžiavos panaikinimas

► panaikinta paskelbus Aleksandro II-ojo manifestą apie

baudžiavos panaikinimą, kuris susidėjo iš:
bendrųjų nuostatų, taikomų Rusijos gyventojams
vietinių nuostatų, taikomų užimtoms žemėms, pvz.
Lietuvai

Panaikinimo priežastys:
► didelis Rusijos ekonominis nuosmukis (kol Rusijoje buvo
baudžiava, likusioje Europoje jau vyko pramonės
perversmas)
► nesėkmė Krymo kare
► valstiečių bruzdėjimai
Sąlygos:
► suteikta asmens laisvė - ex-baudžiauninkas galėjo rinktis
veiklą, disponuoti turtu, turėjo kilnojimosi teisę
► dviems metams išliko lažas
► žemė liko dvarininko nuosavybe
► bežemiai valstiečiai gavo žemės
► Užnemunės valstiečiai gavo žemės be išpirkos, bet
turėjo mokėti didelius žemės mokesčius
► valstiečiai galėdavo išsipirkti žemės tik dvarininkui
sutikus

Reikšmė:
► pagyvina kapitalistinių santykių raidą
► reforma palanki dvarininkams, kurie iš valstiečių už
atleidimą iš baudžiavos išsireikalavo daug naudos
► Baudžiava - visuomeniniai santykiai, kai valstiečiai yra
priklausomi nuo žemės savininko ir už naudojimąsi žeme
turi atlikti įvairias prievoles:
atlikti lažą - darbą dvarininko ūkyje,
mokėti činšą - mokestį pinigais.
 Caro valdžios politika po 1863m. sukilimo

Apsispręsta dėl rusinimo politikos. Ją vykdyti pavesta

Vilniaus generalgubernatoriui Michailui Muravjovui.
Parengtas radikalių pertvarkymų Šiaurės vakarų krašte
planas - „rusiškų pradų atkūrimo programa“:
► pašalinti lenkų kalbą iš viešojo gyvenimo

► neleisti katalikams užimti valstybinės tarnybos postų

► kontroliuoti ir varžyti Katalikų bažnyčią
► sudaryti sąlygas plisti stačiatikybei
► sparčiai steigti rusiškas pradines mokyklas
► skatinti rusus keltis į lietuviškas gubernijas
► lotyniškąją abėcėlę pakeisti rusiška ir uždrausti
imperijoje lietuvišką spaudą lotynišku raidynu.
► Spaudos draudimas - draudimas spausdinti, įvežti ir
platinti lietuviškus spaudinius lotyniškomis raidėmis
(1864–1904 m.). Be to, buvo uždarytos visos
nevalstybinės mokyklos. Leista naudoti tik lietuviškas
maldaknyges ir elementorius rusiškomis raidėmis. 1873
m. uždrausta įvežti ir spaudinius gotiškomis raidėmis.
Draudžiamos knygos buvo spausdinamos ir platinamos
slapta, daugiausia Mažojoje Lietuvoje, Prūsijoje, veikė
nelegalios knygnešių organziacijos. Carinei valdžiai buvo
siunčiami prašymai grąžinti lietuvišką spaudą.
 Lietuvos visuomenės priešinimasis

► Gyventojai priešinosi draudimui, spauda leista užsienyje,

ją platino knygnešiai, steigtos slaptos spaudos platinimo
draugijos. Nuo 1865 m. lietuviškos knygos leistos
Mažojoje Lietuvoje, 1867m. Motiejus Valančius sukūrė
pirmąją nelegalią knygnešių organizaciją (veikė iki 1870
m.).

► Knygnešiai - lietuviškų spaudinių gabentojai per

Vokietijos–Rusijos sieną į Lietuvą arba platintojai
Lietuvoje spaudos draudimo (1864–1904) metu.
Įveždavo Mažojoje Lietuvoje išleistas knygas, laikraščius.
Kūrėsi knygnešių ir spaudos platinimo draugijos –
„Atgaja“, „Sietynas“, Garšvių draugija. Knygnešių veikla
buvo baudžiama. Žymiausi knygnešiai – Jurgis Bielinis,
Motiejus Baltūsis, Matas Slančiauskas ir kiti.
Motiejus Valančius - lietuvių rašytojas,
švietėjas, katalikų bažnyčios veikėjas,
Žemaitijos vyskupas (1801 – 1875).
1840–42 m. Vilniaus, 1842–45 m.
Peterburgo dvasinės akademijos
profesorius. 1845–50 m. buvo Varnių
kunigų seminarijos rektorius. Nuo
1850 m. Žemaitijos vyskupas. Steigė
parapijų mokyklas, skatino mokymą
lietuvių kalba, organizavo blaivybės
draugijas, rėmė knygnešių veiklą.
Parašė didaktinio pobūdžio apsakymų,
pasakojimų, religinių knygų, išleido
tautosakos rinkinį „Patarlės žemaičių“.
Žymiausi veikalai – apysaka „Palangos
Juzė“, istorinis darbas „Žemaičių
vyskupystė“.
Slaptosios mokyklos
Spaudos draudimo laikotarpiu kurtos nelegalios kaimo
mokyklos, kuriose mokyta lietuvių kalba. Mokyklos
veikdavo 3–8 metų mėnesius, mokydavosi 5–15 (kartais
iki 50) mokinių. Buvo mokoma iš įvairios religinės ir
pasaulietinės literatūros, pirmiausiai mokyta skaityti ir
rašyti lietuvių kalba, skaičiuoti, bažnytinių giesmių ir
maldų. Didžioji dalis mokyklų buvo kilnojamos. Dauguma
daraktorių buvo mažamoksliai (XIX a. pabaigoje gausėjo
išprususių), jie palaikė ryšius su knygnešiais ar patys jais
buvo. Daraktoriai caro valdžios persekioti, bausti iki 300
rublių bauda arba areštu iki 3 mėnesių
 „Aušra” – pirmasis Didžiajai Lietuvai
skirtas spausdintas mėnesinis
visuomeninis politinis ir literatūrinis
laikraštis lietuvių kalba 1883 – 1886
m. leistas Ragainėje ir Tilžėje.
Pirmasis numeris pasirodė 1883 m.
Raigainėje, iš viso išleista 40
laikraščio numerių.
► Laikraštis skirtas caro valdomos
Lietuvos dalies skaitytojams ir tiems
Rusijos miestams, kur gyveno
lietuviai inteligentai.

Reikšmė:
► sužadino tautinį lietuvių
sąmoningumą, subūrė lietuvius
inteligentus ir padėjo formuoti jų
tolesnės veiklos pagrindus.
► aiškino lietuviams, kad mūsų praeitis
šlovinga, kad lietuviai turėję kilnius ir
didžius valdovus. Kėlė viešumon
skriaudas, ragino tikėti šviesia
Jonas Basanavičius - lietuvių
tautinio atgimimo patriarchas,
tautosakininkas, istorikas ir
archeologas (1851–1927). 1879
m. baigė Maskvos universitetą.
1879–1905 m. dirbo gydytoju
Bulgarijoje. 1883 m. parengė ir
išleido pirmąjį „Aušros“ numerį.
Nuo 1905 m. gyveno Vilniuje.
1907 m. J. Basanavičiaus
iniciatyva buvo įkurta Lietuvių
mokslo draugija. Pats įkūrėjas iki
mirties buvo šios draugijos
prezidentu. J. Basanavičių
labiausiai domino lietuvių tautos
etnogenezės ir kultūros istorijos
klausimai; jis parašė daugiau nei
40 studijų iš istorijos,
archeologijos, etnografijos,
folkloristikos, kalbotyros ir kitų
sričių. Paskelbė hipotezę apie
lietuvių kilmę iš trakų-frygų.
 „Varpas“ – literatūros, politikos ir
mokslo mėnesinis laikraštis, ėjęs
1889 - 1906 m. Tilžėje ir
Ragainėje.

Reikšmė:
► stengėsi sutelkti visas lietuvių
inteligentų jėgas. Žurnale buvo
rašoma apie visas lietuvių
gyvenimo problemas ir visus
visuomenės sluoksnius.
► tikino lietuvius pasitikėti savo
jėgomis, darbu, nelaukiant
staigių pokyčių. Pabrėžtinai
skatino priešintis rusinimui.
► Kudirka Vincas (1858–1899m.) -
visuomenės veikėjas, rašytojas,
varpininkų judėjimo dalyvis ir
organizatorius. 1889 m. baigė
Varšuvos universiteto medicinos
fakultetą. 1888 m. prisidėjo
kuriant nelegalią Lietuvos
studentų draugiją „Lietuva“.
Žurnalo „Varpas“ redaktorius,
žurnalo „Ūkininkas“ (1890)
leidimo iniciatorius. Parašė
prozos, poezijos, kūrinių,
publicistikos, rinko ir vertė
tautosaką, kūrė muziką. V.
Kudirkos „Tautiška giesmė“ –
Lietuvos Respublikos himnas.
Žymiausi kūriniai – poezijos
rinkinys „Laisvos valandos“,
satyriniai apsakymai
„Viršininkai“, „Vilkai“, „Lietuvos
tilto atsiminimai“, „Cenzūros
klausimas“.
 Politinių partijų kūrimasis

► Partija – tai politikų ir juos remiančių piliečių organizacija,

kurios pagrindinis tikslas laimėti rinkimus, valdyti valstybę ir
įgyvendinti savo įdėją.
1896m. – pirmoji partija
Lietuvoje – Lietuvos
socialdemokratai
Nepriklausomybės idėja:
„ Lietuvių demokratų
„Savystovi demokratiška
respublika, susidedanti iš
Lietuvos, Lenkijos ir kitų
šalių, paremta ant liuosos
federacijos.“
1902m. – Lietuvos
demokratų partija
Nepriklausomybės idėja:
idealas yra liuosa ir savo
etnografinėse ribose
neprigulinti nuo kitu
viešpatysčių ir tautų
Lietuva.“
 XXa. pradžios pasikeitimai Lietuvos politiniame ir
kultūriniame gyvenime

Spaudos draudimo panaikinimas (1904 m.)

► XX a. pradžioje pakito carizmo tautinė politika.
Oficialioje spaudoje pasirodė straipsnių, smerkiančių
represijų politiką. Kova dėl spaudos smarkiai išjudino
įvairius Lietuvos gyventojų sluoksnius. Praėjo 40 metų,
kol Rusijos valdantieji sluoksniai pagaliau suprato,
spaudos draudimas buvo klaida, kurią reikia kuo greičiau
ištaisyti. 1904 m. gegužės 7 d. caro vyriausybė
panaikino lietuvių spaudos draudimą.
► Aktas reiškė lietuvių tautos egzistavimo pripažinimą.
Šis rusų valdžios žingsnis buvo svarbus lietuvių tautos
laimėjimas: buvo sukurtos palankesnės sąlygos tautinės
kultūros raidai.
► Viena svarbiausių priežasčių, sužlugdžiusių spaudos
draudimo politiką, buvo lietuvių inteligentijos veikla
užsienyje ir aktyvi knygnešių kova pačioje Lietuvoje. Be
didesnių rezultatų liko ir Stačiatikių bažnyčios pastangos
įsitvirtinti Lietuvoje.
Didysis Vilniaus seimas (1905 m.)

► Suvažiavimą organizavo komitetas, vadovaujamas

J.Basanavičiaus. Susirinko apie 2000 atstovų iš įvairių
gyventojų sluoksnių: valstiečiai, inteligentai, dvarininkai,
dvasininkai.

► Pagrindinis nutarimas: reikalauti Lietuvai autonomijos su

seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu balsavimu.
Autonomija – savivalda, savarankiškumas, teisė pačiam
tvarkyti savo reikalus. Tai etnografinė Lietuva ir
ekonomiškai, tautiškai, kultūriškai jai artimi kaimyniniai
kraštai.

► Suvalkų lietuviai siekė prijungti Užnemunę prie Lietuvos.

► Senoji Rusijos santvarka turi būti panaikinta, caro

vyriausybė nuversta.
Priemonės:

► vienyti lietuvių politines jėgas ir jungtis su kitomis

Rusijos tautomis
boikotuoti rusų valdžią:
► nemokėti mokesčių
► uždarinėti monopolius
► neleisti vaikų į rusiškas mokyklas
► neiti į kariuomenę, teismus ir kitas valdžios įstaigas
► rengti streikus.
 Tautinis ir kultūrinis Mažosios Lietuvos judėjimas

► Inteligentija savo idėjas skleidė leidžiamuose

laikraščiuose, aktyviai veikė lietuvininkų draugijos.
Reikšmingiausia iš jų „Birutės“ draugija (1855-1914).
► Nuo 1911m. kaimo kultūrinę saviveiklą organizavo
jaunimo kultūros ir švietimo draugijos. Jų veikla
koordinavo draugijų atstovybė „Santara“, vadovaujama
rašytojo, filosofo Vydūno.
► Lietuvininkai aktyviai palaikė Didžiosios Lietuvos kovą
prieš caro valdžią. 1863m. sukilimo metu, o vėliau
prasidėjus spaudos draudimui, jie padėjo
„didlietuviams“. Spaudos leidyba buvo organizuojama
Prūsijos miestuose – Tilžėje ir Ragainėje. Prie knygų ir
beveik visos periodinės spaudos leidimo prisidėjo
Mažosios Lietuvos inteligentai.