Tema:

Atskleisti Steigiamojo Seimo (1920–1922) reformas: Konstitucijos priėmimą, žemės reformą, lito įvedimą,
įvertinti jų reikšmę, Lietuvos politinę, ekonominę ir socialinę raidą parlamentinio valdymo metais,
Respublikos prezidentų A. Smetonos, A. Stulginskio ir K. Griniaus valdymo ypatumus, tautinių mažumų
(žydų, lenkų, vokiečių ir rusų) padėtį tarpukario Lietuvoje.

1920 m. pavasarį pirmą kartą Lietuvos istorijoje buvo surengti demokratiniai rinkimai į Steigiamąjį
Seimą. Sėkmė lydėjo Krikščionių demokratų bloką, kuriam atiteko 59 vietos, t. y. 52,7 proc. visų balsų.
Daugiau kaip dvejus su puse metų dirbęs Steigiamasis Seimas( pirmininkas Aleksandras Stulginskis)
padėjo pamatus šalies valstybingumui:

 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimta Lietuvos Valstybės Konstitucija. Ji skelbė, kad Lietuvos valstybė
yra nepriklausoma demokratinė respublika, suvereni valstybės valdžia priklauso tautai, valstybę
valdo Seimas, Vyriausybė ir Teismas. Konstitucija užtikrino pagrindines demokratines laisves
ir teises Lietuvos piliečiams ir tautinėms mažumoms; (žodžio laisvė )
 1922 m. vasario 15 d. Steigiamasis Seimas priėmė pagrindinį Žemės reformos įstatymą. Pirmenybę
gauti žemės turėjo kariai savanoriai, žemės taip pat galėjo gauti bežemiai ir mažažemiai (turėję
mažiau kaip 10 ha) valstiečiai, kaimo amatininkai, kai kurios valstybinės ir visuomeninės įstaigos.
Buvusiems žemės savininkams valstybė įsipareigojo sumokėti simbolinį atlygį – tai sukėlė stambių
žemės savininkų pasipiktinimą. Žemės reforma Lietuvoje paskatino masiškai kurtis vienkiemius
ir padėjo modernizuoti svarbiausią šalies ūkio šaką – žemės ūkį;
 1922 m. rugpjūčio 9 d. Steigiamasis Seimas priėmė Piniginio vieneto įstatymą, kuris skelbė, kad
piniginis Lietuvos vienetas yra litas, kurį sudaro 100 centų.
1922–1926 m. vid. Steigiamojo Seimo darbus tęsė I ir II demokratiškai išrinkti šalies parlamentarai, o tuo
metu, Seime dargumą turint krikščionims demokratams, jų atstovas Aleksandras Stulginskis buvo
išrinktas šalies prezidentu. Šiuo laikotarpiu:

 1923 m. Klaipėdos kraštas prijungtas prie Lietuvos;

 1923 m. Vakarų valstybės Vilniaus kraštą oficialiai pripažino Lenkijai;
 šalyje išliko karo padėtis ir kiti demokratiniai suvaržymai;
 baigėsi kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, o 1922 m. Lietuvą pripažino didžiosios pasaulio
valstybės;
 1925 m. popiežiui Vilniaus kraštą pripažinus Lenkijos bažnytine provincija, nutrūko Lietuvos
santykiai su Šventuoju Sostu.
1926 m. gegužę vykusius III Seimo rinkimus laimėjo kairiosios partijos: valstiečiai liaudininkai ir
socialdemokratai, kurie, po įtemptų derybų pasitelkę tautines mažumas, sudarė valdančiąją koaliciją.
Prezidentu buvo išrinktas valstiečių liaudininkų lyderis Kazys Grinius. Jo prezidentavimo laikotarpiu
(1926 m. birželio vid. – gruodžio vid.) Lietuvoje įvyko šie pagrindiniai pokyčiai:

 panaikinta karo padėtis

 panaikinta cenzūra
1926 m. gruodžio 17 d. karininkams Lietuvoje įvykdžius valstybės perversmą iš valdžios buvo
pašalintas prezidentas Kazys Grinius, šalyje demokratinę santvarką pakeitė diktatūrinis valdymas.

1923 m. duomenimis, Lietuvoje 84 proc. visų gyventojų sudarė lietuviai, žydai – 7,6 proc., lenkai – 3,3 proc.,
kitos tautinės mažumos – dar mažesnę visų šalies gyventojų dalį. Kartu su Vilniaus kraštu dabartinėje
Lietuvos teritorijoje gyveno apie 150 tūkst. lenkų. Daugumos miestų gyventojai buvo kitataučiai, pavyzdžiui,
absoliuti žydų dauguma gyveno miestuose (63,5 proc.) ir miesteliuose (28,7 proc.). Lietuviai sudarė
daugumą Lietuvos kaimo gyventojų (84,5 proc.).

Parlamentiniu laikotarpiu nuo nepriklausomybės pradžios tautinės mažumos – žydai, lenkai, vokiečiai
ir rusai – galėjo rinkti savo bendruomenių tarybas, dalyvauti rinkimuose į Lietuvos Steigiamąjį Seimą
ir kitus demokratinius šalies seimus, dalyvauti savivaldos rinkimuose bei kituose šalies ir savo tautos
bendruomenės reikaluose. Rusai ir vokiečiai turėjo kultūrinę autonomiją, leido įvairią periodinę
spaudą, galėjo steigti mokyklas, išlaikyti savo religines bendruomenes.

Žydų padėtis ėmė keistis 1923 m. išrinkus II Seimą, kuriame Krikščionių demokratų blokas
užsitikrino valdančiąją daugumą. Naujoji valdžia pradėjo siaurinti žydų politinę autonomiją.
Panaikintas oficialus žydų kalbų (hebrajų, jidiš) vartojimas valstybiniame gyvenime ir valstybinėse
institucijose, panaikinta Žydų reikalų ministerija (kartu ir ministro gudų reikalams pareigybė),
ministro be portfelio žydų reikalams pareigybė, uždrausta Žydų tautos tarybos veikla. 1926 m.
pavasarį panaikinti žydų bendruomenių kahalai (gimimo ir mirties registracija pavesta rabinams).

Po 1926 m. gruodžio 17 d. valdžioje įsitvirtinus prezidentui Antanui Smetonai ir šalyje pamažu

įsigalėjus autoritariniam valdymui, valdžia į pirmą vietą iškėlė lietuvių tautą ir tautiškumą. A.
Smetonos supratimu, lietuvių tauta buvo tautos kūrėja, o tautinės mažumos – lietuvių padėjėjos,
kurios turi taikytis prie vadovaujančios tautos. Pirmą kartą lietuvių kalba tapo vyraujanti miestų
kalba. Autoritarinio valdymo metais tautinės mažumos buvo diskriminuojamos pagal nerašytus
įstatymus.