Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės 1918–1920 metais

Kovomis dėl Lietuvos nepriklausomybės vadinamas 1918–1920 m. Lietuvos istorijos laikotarpis, kai siekiant
įtvirtinti 1918 m. vasario 16 d. paskelbtą nepriklausomybę buvo kovojama su Sovietų Rusija (bolševikais),
bermontininkais ir Lenkija. Savo šalies ginti stojo Lietuvos kariuomenės savanoriai, įvairiose vietose
susiorganizavę partizanų būriai ir Lietuvos šaulių sąjungos daliniai (nuo 1919 m.).

Kovos su bolševikais. 1918 m. pab. Lietuvai iškilo karinis pavojus, nes iš Latvijos teritorijos į Lietuvą
veržėsi Sovietų Rusija, kuri norėjo užimti visų Baltijos šalių teritorijas. 1918 m. lapkričio 23 d. buvo
išleistas įsakymas Apsaugos ministerijai, kuriuo buvo pradėta kurti Lietuvos Respublikos kariuomenė.
Deja, ji nebuvo pajėgi atremti priešų puolimą. Bolševikai, 1918 m. gruodį įsiveržę į Lietuvą, greitai užėmė
beveik 2/3 šalies teritorijos. Sovietų Rusija užimtoje teritorijoje sudarė Vinco Mickevičiaus-Kapsuko
vadovaujamą Vyriausybę ir paskelbė apie Lietuvos Tarybų Respublikos įkūrimą, tačiau faktinės valdžios ši
valstybė neįgijo. Bolševikus pavyko sustabdyti tik 1919 m. vasarį mūšiuose ties Kėdainiais, Jieznu ir
Alytumi, bet net ir laimėjus šias kovas situacija nepagerėjo, į Lietuvą veržėsi lenkai ir bermontininkai.
Vis dėlto Lietuvos kariuomenei pavyko karinės operacijos Šiaurės Rytų Lietuvoje. Paskutinis mūšis su
bolševikais Lietuvos teritorijoje vyko 1919 m. rugpjūčio 30 d. netoli Kaukonių geležinkelio stoties (dab.
Latvijos teritorija). Lietuva laimėjo kovas su Sovietų Rusija, tad 1920 m. liepos 12 d. buvo pasirašyta
taikos sutartis.

Kovos su bermontininkais. 1919 m. liepą į Lietuvą iš Latvijos teritorijos įsiveržė naujas priešas –
bermontininkai, kurie plėšė vietinius gyventojus ir niokojo Lietuvos teritoriją. Šiaurės Lietuvoje kūrėsi
ginkluoti partizanų būriai, kartu su Lietuvos kariuomene kovojantys su bermontininkais, kuriems pavyko
užimti Vakarų ir Šiaurės Lietuvą. Priešininkai buvo sustabdyti 1919 m. lapkritį mūšiuose ties Šiauliais ir
Radviliškiu. Po šių pergalių Lietuvos kariuomenė perėmė daug karinio turto, kuris buvo labai svarbus
besikuriančiai Lietuvos kariuomenei. Bermontininkai iš Lietuvos teritorijos buvo išvyti 1919 m. gruodį.

Kovos su lenkais. 1919 m. balandį Lenkijos kariuomenė įsiveržė į Pietryčių Lietuvą ir užėmė Vilnių.
Lenkai dar anksčiau buvo iškėlę idėją dėl buvusios Abiejų Tautų Respublikos atkūrimo, tačiau lietuviai
šią idėją atmetė, tad buvo siekiama prisijungti Lietuvos teritoriją jėga. Kaimyninių valstybių konflikte
aktyviai dalyvavo Antantės valstybės, vėliau Tautų Sąjunga. 1919 m. rudenį Kaune slapta lenkų karinė
organizacija POW (Polska Organizacja Wojskowa) rengė karinį perversmą, bet jis buvo išaiškintas. Didelę
įtaką lietuvių kovoms su lenkais darė jų kovos su bolševikais. 1920 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais
Lietuvos kariuomenė, pasinaudodama tuo, jog bolševikų spaudžiami lenkai pasitraukė iš Vilniaus,
atsiėmė istorinę Lietuvos sostinę, tačiau kovos su lenkais tuo nesibaigė. 1920 m. lapkričio 19 ir 21 d.
mūšiuose ties Širvintomis ir Giedraičiais lietuviams pavyko atremti lenkų puolimą. Aktyvūs kariniai
veiksmai su Lenkija galutinai baigėsi 1920 m. lapkričio 29 d. nustačius neutralią zoną tarp abiejų pusių,
Vilnių paliekant Lenkijai.
Suvalkų sutartis – 1920 m. spalio 7 d. Suvalkuose pasirašyta Lietuvos ir Lenkijos sutartis, turėjusi užbaigti
Lietuvos ir Lenkijos konfliktą, vykusį per Lietuvos nepriklausomybės kovas.
J.Pilsudskis – nusprendė suorg. Perversmą Kaune ir lietuva sujungti su lenkija.

Liucijano Želigovskis -
Demarkacinė linija - Paliaubomis nustatyta okupuotos teritorijos riba.
Lietuvos Respublikos kariuomenės kūrimo pradžia – 1918 m. lapkritis. Sovietų Rusijos įsiveržimas į Lietuvą
– 1918 m. gruodis. Lenkų įsiveržimas į Lietuvą – 1919 m. balandis. Bermontininkų įsiveržimas į Lietuvą –
1919 m. liepa. Suvalkų sutarties pasirašymas – 1920 m. spalis. Širvintų kautynės – 1920 m. lapkritis.